Kūrybos oaze

Iš paskutinio aplankalo

mybb@mybb.ru (Richardsib) — Sat, 30 Dec 2023 21:33:58 +0300

Pelėdos Darbo Kabinetas

mybb@mybb.ru (Peleda) — Sun, 29 Oct 2023 16:39:44 +0300

PAMELAVIMAI IR IŠPAŽINTYS ŠKLĖRIAMS

... giliai giliai, iš kur atėjęs ir iš kur toliau einu. Kur ne kur, o ten būtinai dar ne kartą susitiksim. Gal kas iš mūsų atpažįstat, kas čia ir kada ten buvę?+

Įžangos! Oi, įžangos...
Kiek buvo jų, kiek būsią dar,
kol paregim (ar pajaučiam) save,
pasitalpinusius į Dievo Žodį, �
po gruodį klaidžiodamas kalbasi Vidinis,
nepaisydamas, kad su juo kartu ir aš.

- Tu ką, Vidini? Rūpi,
kiek dar jų bus, nors žinome
kad pradžios mūsų kūrinių
kaip grybai šiluose Dzūkijos
šiltam rudens lietučiu įsilijus,
pasižeria dosniau, gausiau,
kad ir žvaigždynai taip nemoka.

Įžangos! oi įžangos...
Palikime jas panašiai
kaip žiedus be piestelių ir kuokelių
Tegu gražu, Vidini, bet bergždžia gi.
Po jų tąsos nėra,
taigi menkiau nei dykvietė, nei nykuma.
Tokiu žiedu žydėti, Dieve, nebeleisk.

- Ir už mane čia taip? -
po pauzės išgirstu Vidinį.
Lyg klausia, bet ar reikia,
kai jau ne kartą tarta -
užtrukę per ilgai,
ilgiau negu lopšy,
po įžangas bastydamiesi ,
kad nors manyk, jog neatklysią, neateisią
sultim sunokus ateitis
kad jų nebus.
kurias, kaip visumą žmogaus Savęsp
gebėtume apvaikščioti dvasia ir laisve

Vidinis
� Norėčiau, žinoma, bent sužinoti,
kad tai įmanoma ar � ne,
bet pažiūrėk � už lango lyja,
o kalendoriuje jau gruodžio dvidešimt trečioji,
beje, ir ji vidurdieny į tamsą nusileidus.

Aš
Deja, deja,
bet � ne giliau, Vidini.
Šiandieną jau kaip vakar,
rytoj, beje � taip pat.
Prinoko laikas atsipeikėti Aukščiausiam,
kad ir dievams užaugti reik daugiau šviesos.

Vidinis
Kaip suprantu, keli į lopšį Kristų?

Aš
Ne aš keliu.
Kalėdos kelia.
Tačiau šioje jų dalioje
tėvužis mano irgi lopšyje.
Antai, matyk � ugnelė
kur kas menkesnė negu žvakės,
kad, regis, jonvabalis šliaužioja po tamsą
ir drasko ją gimtadienio data.

[/size]

Sudirgo sieloje ar ten, kitur,
kur dar jautriau,
kur tylumos daugiau,
kad net pajausti savyje jos neišmokom.
Ir šitą kartą nemaniau,
kad reiktų tai išgirsti man,
susižinoti su kažkuo kažkaip,
kas ką į mano kraują šneka.
Tačiau ūmai girdžiu,
kad ir Vidinis kuičiasi aplink save
bandydamas suvokti pajautą
kaip išraišką gyvos esybės,
kaip paraišką �
išties, kodėl nepažvalgyti,
kaip mes atrodom būdami kartu.

Vidinis:
O jūs kas būsit, tamsta, a?
Kaip šitokį (ar šitokią) įkelt į drobę?
Smagu pajausti, kai šviesa
po širdį it palaiminimas vaikšto,
Tačiau, kaip regit,
neskubu ištarti: AČIŪ.
Jis mano burnoje sušalęs kaip žaltys.
Neduok Dangau,
kad jį priimtum kaip gyvatę,
manau, kad gal palaukime,
tegul ir jis atšils.

Vaizdelis toks, kad žiūrint ir šalies, nebeatrodė kad reikėtų vargintis dėl jo. Nebent, pakėlus antakius aukščiau, pareikšti abejonę: nejaugi Įkvėpimas ir Vidinis, savo akių šviesoj, čia susitinka pirmą kartą? Nejau?

Įkvėpimas:
Ištark mane kaip žodį ĮKVĖPIMAS
ir piešk po truputį, po trupinį,
kad būtų gera sau,
nepaisydamas sąrangos,
kaip kam atrodau.
Ir dar:
čia, užkampėlyje šiame,
ne pirmą kartą pasirodau,
barbendamas į žmogų tartum aklinas duris
nepaisydamas kas regės � girdės.
Sakau, Vidini � piešk mane,
kad būtum ne kažkam,

o sau, pirmiausia SAU,
protingas, reikalingas, įtaigus,
o ir senatvei savo pasakyk �
tegu lazdos nebijo.
Ji žmogui greitai baigiasi,
o jau tada...

Padelsę lukterėjom valandėlę, kitą, bet jau trečiosios laukti nereikėję � kaip rūkas įmiglojo Įkvėpimas, išreikšdamas būtybę savo. Oi ne, oi ne... Lig šiolei nemačiau, kaip ji, dvasia, atrodanti paveiksluose, tačiau dabar?... Dabar nuo kojų padų iki smegenų galvoj žinau, kad po šilinių kraštą bastos Dievo atskala. Jis, Įkvėpimas, bastosi...

Aš:
Vidini, piešk..
Kažin, kas žinome,
kiek kartų Žemė aplink Saulę apsisukusi,
beje, aplink save � taip pat,
kad rytas, kad diena, kad vakaras mums būtų
kad mirkčiotų žvaigždynai naktyje.
Vidini, piešk!
Jis, Įkvėpimas,
paveikslą dievišką tau perša į rankas.

Vidinis:
Po trupinį?...

III

Kaimo japis
Garbės žodis, niekada nesupratau apie ką šis ponulis kalba Pavyzdžiui, kad ir:
�Sudirgo sieloje ar ten, kitur,
kur dar jautriau�
Kur jautriau? Širdyje, ar dar kur nors? Kas yra tas paslaptingiau)?

Aš
Tai ir yra Gogo, esmė to, kas man rūpi - eiti į nežinią ir pabandyti per pajautas ar kitaip, atrasti, ko dar nežinojęs, nepatyręs, nepajautęs. Regis, ar tik ne Liudvikas Bethovenas muzikos klausydavosi ne ausimis, o nugara. Tačiau šįkart aš labai tikiu tavo garbės žodžiu, kad nesupranti ką "šis ponulis kalba". Dėl to nei papeikti, nei pagirti tamstos negaliu. Ir, beje, nesupyk, kad ne Kaimo japiu vadinu, o gogo. Taip tiksliau, nors iki vardo ir pavardės dar irgi nearti, tačiau, deja, tokia mūsų tikrovė, kad tai gal � bent kol kas � geriau į tokią viešumą netarti. Būk sėkmėje, būk sveikatoje, Gogo, tai tokie tau mano palinkėjimai. Man pačiam gi toks mano užsiėmimas labai prie dūšios. Taip, taip, Gogo, labai prie �dūšios�. Dabar atsiprašau. Pabandysiu Įkvėpimą pakviesti. Ar girdi, Įkvėpimai? Kol Vidinis tave piešia, tark žodį, kad iš tikrųjų pajaustume, jog nesi apsišaukėlis..

Įkvėpimas
Nesuvokta, kad taip aukštai,
sekundė po sekundės,
žingsnelis po žingsnelio,
žmogus pakiltų su kalnais,
bet štai žiūrėkite �
vaizdai ant mano delno,
ir ne tiktai ant jo...

Klaupiuosi prie kryželio mažo
ir ne iš poterių, ne prie altorių,
netgi ne burna, o siela, širdim kalbu,
kad, Dieve, tu esi.
Nereikia man dangaus,
kad šitaip žodį tarčiau.
nereikia skambinti bažnyčiomis,
varpinių jų varpais �
nedidelis, mažytis šitas kraštas
šilais, smėlynais, balomis, raistais užaugo,
o ten, po jais žemai.
granitas ir aukšti kalnai.

Aš nežinau, kaip šitą galią išmatuoti,
bet, Dieve, tu esi �
nei karto neužgesusi,
lig šiol ugnis tenai kūrenasi,
ateina šiluma į augalo šaknis.
Ir nesvarbu, kaip pavadintum jį �
medžiu, žole, krūmokšniu, kerpe, samana �[
Iš ten gyvybė žiedui paduota:
žydėki, medi.
žydėki, žole
žydėkime visi,
kas tik pakelti žiedą galim,
nesibaugindami kas kaip jį greit nuskins.
Į ten visi keliai atgal pareina
palaiminti žinojimu �
absoliučios mirties nėra
ir niekuomet nebus.

� Tu � ką!? Tu � ką!? � pašoku tartum bitės geltas: � O Įkvėpimai, nuo tavęs man darosi klaiku, kad... kad nuobodybė baigiasi nunykti. Štai Gogo. Jis taip pat kažkuo bent truputėlį į tamstytę panašus. Na, o dėl tos mirties, prašau, atsiprašyk bent tų, kas joje gyvena.

Įkvėpimas
Va, va � GYVENA
Karaliumi tau būti, Pranai, nepavyko.
Savęsp šalelėje dar daug kur sumaišties.
Kviečiu: sugrįžkime atgal prie Kūčių stalo .
Begėdiška mintyti būti ar nebūti
kai reikia apsispręsti, KAIP mums būti
*****
Saulele, kilk aukščiau aukščiau,
saulele, kilk į Dievo Žodį,
ne metraštininkai mes Tau,
bet...

Neįtikėtina,
bet vėl mintis tokia,
kad be poezijos sakinyje,
jos neapeisi.
Taigi � pamest šalelėje Savęsp save,
lengviau nei vandenynuose.

O jeigu taip � ką pasakyt daugiau,
kad ir sužiurus veidrodin sau į akis?
Paabejoti � gal?
ar pasirūpinti, kaip šitaip pamestą
atgal surastum sau?

Ir net nepajaučiu, kai išgirstu �
banguoja, šėlsta vandenys, audrų pilni,
ieškodami beprotnamio,
kuris mane priimtų globai.

Tyliu. Kantrus. Tačiau
ar reikia kam sakyti
kad ten buvau. Jau buvęs.
Žinau kaip kas yra
jo globoje.

O okeanai, it kažkiek nustebę,
per tylą šitokią,
per šitokią kantrybę mano:

� ŽŽŽIIINNNAAAIII???

Bent tiek.
Beprotnamis gi � jis nelaimėlis.
Jis vienas su savim
didžiulėje erdvėj, atrodytų,
nors Kremlių ten su Lenino muziejumi įkelk �
dainuoja, šoka, groja, kalbasi
Jis vienas šitaip,
vienas su savim.

Nežino, nesuvokia vargšas,
šitos erdvės monarchas,
ne aš, o jis savo nelaisvės kalinys.

Tačiau, deja (ar ačiūdie?),
ir aš Savęsp šaly jau ne karalius..
(Gogo, girdi? Jei negirdi �
labai prašau, išgirsk).
Jau ne karalius, ne...

Saulele, kilk aukščiau aukščiau,
saulele, kilk į Dievo Žodį,
ne metraštininkai mes Tau
bet, rodydami į tave,
išvaikščiojame laiką kaip pavasarius,
kaip vasaras ir rudenius
iki Visų Šventų ir Mirusių.
Dažniau pavargę, kad nesarmata
tokiais per veidrodį pasigerėti.
o šit jau ir duonelė Kristaus ir visų
ant Kūčių stalo
vakarienei padėta.

Kiek darbo, a?
Kiek prakaito, kad...

Saulele, kilk aukščiau aukščiau
iki Joninių ir... jei reik - po jų,
kol savyje susižinosiu,
kokie perkūnai trankosi senatvėje žmogaus,
kokie kemsynai kelia vėliavas juodas,
Savęsp šalies karalių
išverčia iš sosto...
2023-01-19 03:12

Kiek mūsų, a? na, kiek?
laikoskyroj išlikusių, kurie,
įsikabinę į žemelės lašą,
laikomės ant jos
tarp praeito ir būsimo
štai čia, parapijoj Kabelių,
daugiau nei šimtmetį
aukojančias mišias...

Įkvėpimas
� O iki jo? Ką? Be mišių?

Aš.
Vidinį klausk,
bet iš tiesų �
tiek už mane, tiek ir už jį,
netgi sudėjus mus abu
žinai geriau šį pakraštėlį Lietuvos.
Praėjo jau dienelė ne viena,
tačiau nepamirštu:
[i]� Kviečiu: sugrįžkime atgal prie Kūčių stalo .
Begėdiška mintyti �būti ar nebūti�
kai reikia apsispręst, KAIP būti.

Kartoju juos, tavo žodžius,
lyg būčiau pats juos įkalbėjęs,
į eterį toli toli iki žvaigždynų.
Ir būna gėda, kad patikiu,
esą, ne tu, ne Įkvėpimas,
o aš, Pranys, Pranucis, Pranas
esu jų šeimininkas...

Į smegenis jie įsigėrę taip,
kad nukeliu Savęsp šalies karūną nuo galvos �
ji ne tikta;
ji nupiešta, ji išgalvota,
sapnais atklydusi per dvasią.
Galinga ji, bet irgi ne šventa,
tačiau ir ją esu ne kartą prie altorių matęs.

Įkvėpimas
Tikiuosi, ne Kabeliuose

Aš
Nešiepki, Įkvėpimai, juolab šiandieną,
kai iš lapelio kalendoriuje
Vandenis šviečia.
Sugrįžo, ačiū jam, sugrįžo mano Dievas.
Į dangų dar nežvilgtelėjau, bet žinau �
ąsotis jo ne tuščias.
Į lopšį vienąkart įkėlęs,
neprašliaužia pro šalį iki šiol

Įkvėpimas
�Ėda rūdys kaip geležį? O!
Vargšę širdį, kaip kandys kad vilną...
Nebegerkim daugiau H2O, -
Tik degtinę ir tai tik po pilną!�

� Ogi kas čia dabar per dyvai! � nemokėjau susivaldyti savyje ir, atmetęs visokias kitokias prielaidas, pasilikau prie įsitikinimo, kad priešais save matau ne Įkvėpimą, o Šnekorių. Miręs? Taip, taip. Žinau, kad miręs, tačiau jį matau iš ankstesnio laiko, kai jis, atsivertęs kompiuteryje, skaito jam skirta eilėraštį �Rūdžių gramdytojas�. Nelinksmai klausosi savo paties deklamavimo, bet... varge, varge, o kur dėtis, ką bepadarysi, jeigu eilėraštis proginis: �Jonui jubiliejinio (500) komentaro proga�.

Gramdau geležį. Rūdis nuo jos.
Žvanga. Žviegia. Nenori, kad liesčiau,
o ir pats nelabai kaip jaučiuosi �
groja nervai, o biesas juos griebtų!..

Bet ar verta palikti man tą
sunkų darbą, kad rūdys neėstų,
Juk ateis, atžvangės valanda �
geležis ims it veidrodis šviesti.

O ir nervai atlyš ir tylės,
ausyse atminimais įspraudę
bjaurų aidulį tos geležies,
kai tokią surūdijusią gramdai.

Na, o jeigu ir širdį taip
Ėda rūdys kaip geležį?
O!..

Užsimerkiau, kad nieko nematyčiau, tačiau Šnekoriaus ištarta paskutinioji �O�, augo, didėjo, regėjosi, kad tiesiog stengiasi prilygti žmogaus su Žeme keliaujančiai aplink Saulę orbitai. Neįsivaizduojama, bet Žmogaus reikalai - Visatos reikalai, jie ją dubliuoja arba tarkim � kad ne taip būtų akiplėšiška � mėgdžioja...

Yra pradžia, bet reikalinga ir pabaiga

mybb@mybb.ru (Peleda) — Sun, 29 Oct 2023 12:38:56 +0300

KĄ DAR???

Turėtų būti KASDIEN, bet aišku, kad taip nebus...

mybb@mybb.ru (Peleda) — Fri, 27 Dec 2019 07:57:45 +0300

Peleda

SU Mindaugu

mybb@mybb.ru (Peleda) — Fri, 16 Dec 2016 23:03:54 +0300

http://pra1939.2bb.ru/click.php?http:// … /B6TwJ.jpg

��

mybb@mybb.ru (��8) — Wed, 10 Feb 2016 13:58:54 +0300

�� , �� : http://fatimagiya.ru/ . � �� , �� , � � �� , �� , �� , �� . �� , �� . � �� , � �� . �� . �� , � � �� . �� .

TADA kai buvom...

mybb@mybb.ru (Peleda) — Sat, 06 Sep 2014 00:24:04 +0400

��:

Tokia poema- ar kaip čia. Fragmentai. Susieta su SCENERIJAUS pozicija

mybb@mybb.ru (Peleda) — Sun, 27 Jan 2013 14:31:56 +0400

Plevenantys jonvabaliai
Sakoma: daug triukšmo dėl nieko, bet negirdėjau, kad kas pavartotų priešpriešinį posakį. Gal toks net neegzistuoja, bet nereikšmingi kelių žmonių, sakytum, dėl nieko pasistumdymai scenoje � tai žodį kalbat, tai ugnelę kuriant, ją palaikant ar kažkur nunešant, tai vienas kitam nelauktai žvilgterint į akis, tai nusistebint kažkokiu niekučiu � kūrė natūralios būties vaizdą, o autorius jos kolektyvinis � dvi moterys ir keturi vyrai. Išskyrus mane, gal dar Vidinį, kiti, turėdami svarbesnių reikalų, nebuvo pasiryžę užsilikti ilgam laikui. Tačiau toks tikrovės matymas, žiūrint kaip į fotografiją, yra skurdokas, netikras, be vidujinės arba, sakykim, dvasinės būties, be energijos, išspinduliuotos į pašalius, net nenujaučiant, kad ji ten labiau reikalinga, kad ji ten panašiai kaip grūdas, paimtas iš aruodo į sėją. Aš irgi jau išmokęs vienuolės eilėraštį �Pasirinkimas�, šešias žodžiais įtalpintą vienoje eilutėje, bet skaitydamas mačiau ir girdėjau ne tik juos: mintis ir dvasią gal net geriau negu jie įtaigojo du daugtaškiai, parašyti eilutės pradžioje ir jos pabaigoje.

... Renkuosi tylą, kai nesugebu parinkti žodžių...

Taigi, bent taip manau, kad man pasisekė geriau, negu kitiems, nors neneigiu, kad tai gali būti tik iliuzija. O kalbu apie save todėl, kad iki tolei, dar nepažinęs tetos Santos, jau buvau susitikęs su Harker eilėraščių daugtaškiais. Ir nusiteikimas perskaityti jos poeziją sava kūryba, ir būtent dažniau poetine kūryba, išlikęs iki šiol. Patikėjau, pajaučiau, net žinau, kad yra poezijos, kurioje daugtaškiai reiškia labai daug. O vieną savo kūrinėlį, įvardijęs �Harker daugtaškiai�, žvilgčioju ir dabar. Bent dalinai ir dėl priežasties, kad būčiau drąsesnis savo įsitikinimuose. Kažin, ar daug skaičiusių vienuolės �Pasirinkimą� teikė didesnę reikšmę daugtaškio ženklui. Štai kai kurie atsiliepimai, sukaišioti komentarams skirtoje pozicijoje.

� Na čia dabar? Marš atgal.
� Oi, Santa, nepyk, bet šįkart visai prastai. Jokios paslapties ar naujovės neradau.
� Skaitau prie žvakės kai lempai neturiu aliejaus.
� Mėnulio šviesoje dainuoju, kai nėra balso ir melodijos.
� Pasirinksi čia tylą... Vienas po kito kas nors vis įpėdina ir moko, ir moko, ir moko �it aimanuoja dar viena skaitytoja ir prašo tetos Santos: � Priimkite į savą tylą, aš joje tiek gražių žodžių radau.
� Tyla prabyla, alsuoja miglą godžiai...
� Man irgi taip būna.

Matyti, labai panašiai būčiau pasielgęs ir aš, jeigu ne Harker netikėtai užgriuvę daugtaškiai ir nežinia kažkaip prašnekusi dvasia apie tai, ar nevertėtų užpildyti jų erdvę. Bet kaip? Kokiu būdu tai padaryti? Iš kur gauti ekstrasenso gebėjimų, kad galėtumei bent kiek drąsiau ateiti į jų prieangius? Bet buvo aišku, kad net ir tokiems pamąstymams reikalinga tyla. Tyla ir turbūt jūra. Kad ir neprieita, kad ir nematoma, bet jaučiama, jog ji netoli ir net girdima.
Scenovaizdis beveik nesikeitė, bet atrodė, kad iš tikrųjų artėjame prie jūros � į jauseną įsiliejo jos prislopintas, bet man gerai pažįstamas ošimas, tačiau nerimo nekėlė, galgi atvirkščiai � jį migdė, slopino ir taupė smegenų ir raumenų energiją, ošimu kaip primerktomis akimis pritemdydama sumiglojusį dangų.
� Žiūrėkit, mūsų ugnelės, mūsų jonvabaliai, � išgirdome tetą Santą. Kad jos �mūsų� niekas negalėjome būti tikri, bet jos buvo tikros, gyvos ir pirmą kartą matydamas tokį jų plevenimą žinojau, kad tai ne sapnų ar vaizduotės regėjimai � ugnelės turėjo sparnelius, turėjo galvytes, pilvelius, po kuriais degė ugneles. Ir ne greitai atėjo į galvą mintis, kad štai kokie maži padarėliai, o... Taip, taip, o su šviesomis ir sau, ir visiems tiems, kas gali matyti ir jausti.
� O tu kur? � matydama ant savo delno sujudusią ir keliančią sparnelius švieselę, paklausė jos Harker, bet ji jau plazdėjo kartu su kitomis ir pagal jų skaičių žinojome, kad jos mūsų � dar neseniai ir anas penkias, panašiai kaip Harker, laikėme saujose, kol nebuvome paraginti palikti jas sau, parinkus scenoje geriausius būstus ar prieglaudas. Savąją ugnelę priglaudžiau prie senos, vėjų nugenėtos pušelės. Prie jos, matyt, irgi daug kartų ateita žmogaus, nupjovusio jos aukštą, bet, deja, jau džiūstančią viršūnę ir ten užkėlusio gandralizdį.
� Regis, jau ir užmiršome, ko čia atėjom.
� O ne, Harker, tikrai � ne, � atsiliepė Vidinis: � Bet scena yra sudėtingas organizmas, ji dar ne visai mums paklūsta, tačiau, ačiū die, talpina daugiau negu galima buvo įsivaizduoti. Sugrįš čia dar ir Mundžio vėliavos su vėliavnešiais, ir politiniai kalinai, ir manau, kad dar daug ką matysime. Bet ar reikia skubinti, neapglosčius kad ir jonvabalio?
� Nori pasakyti, kad scena ne mūza ir ją galima užlaikyti be daugtaškių?
� Užlaikyti savaip, nieko nenoriu, te dirba ji, kaip meistro surėdyta, kaip mūsų įsipareigota. O priežiūra, aišku, reikalinga.
Tai man buvo nauja. Nesinorėjo savo ausims tikėti, ką girdžiu, o juolab, kad girdžiu iš Vidinio. Miglos scenoje padaugėjo.
� Regis, nuo liežuvio dar ne viskas nuslydo. Ištaręs A, tark B.
� Tas B nedaug ką supratimuose pakoreguos Lig šiol vis ieškome nežinia kur ir kaip prapuolusios ar sudaužytos karietos. Reikia suprasti, kad vietoje jos atsiranda scena. Geriau, deja, nebus.
� O kodėl �deja�? Ir kodėl manote, kad mes čia atėjome vaidinti? � panoro sužinoti Mundis.
� Ir tikrųjų, kodėl? Ir, žinoma, labai įdomu žinoti, kas tie įsipareigotojai. Nieko apie tai nežinau. Negi neturiu teisės žinoti? � ko ne kaip svetimą paklausiau Vidinio.
� Dzieduli, rimtai to klausi, ar kad tik pakalbėjus? � jau dabar nustebo Vidinis ir, pakėlęs ranką aukščiau galvos, sužiuro į ištiesintą delną. Netrukus ant jo nusileido ugnelė. Vidinio pavyzdžiu pasekė Harker, o paskui ją jau ir mes iškėlėme rankas, laukdami savo švieselių.
� Nežinau, dzieduli, kas iki tavęs užsiiminėjo daugtaškių šifruote. Dabar jau sunku surasti padorų literatą, kuris bent nebadytų tuo užsiimti. Visi kaip į aukso paieškas išėjo. Štai kad ir mūsų bičiulis Jonas iš Griškabūdžio. Pamatęs daugtaškį pamanydavo, kad pritūkusi alyvos gęsta lempa ir skubėdavo uždegti žvakę. Bet taip anksčiau, o dabar...
� Dabar jis jau išprusęs skaitytojas, � neiškentė vienuolė. � Kas galėtumėte paneigti, kad teta Santa klysta?
Jonas nebėgo į krūmus.
� Gal ne aukščiausiu lygiu išprusęs, bet ir pats žinau, ir kitiems sakau, kad, mielieji, gerai tie daugtaškiai, kai supranti, ką jie reiškia, bet kal kas nedrąsu pasakyti, kad taip suprantančių yra daug. Gal daugiau tokių, kuriems daugtaškiai dar vis kiškio, ožkos, avies ar net pelės spira...
� Ar nejaučiate, ponai, kad ugnelės maištauja. Joms, matyt, mieliau spurdėti, lekioti, pleventi, � pasakė Harker ir priėjusi prie manęs paprašė perskaityti eilėraštį. Jau šeštą, kuris atsirado bandant sava poezija perskaityti jos eilėraštį �Atsiprašau� Tai buvo išankstinis susitarimas, todėl tuoj paklusau jos prašymui:

Pro šviesų dangaus stiklą nusiplauna žvaigždės,
Išnyksta rūkas, debesys, gamtos vaizdai,
Net mano sodo inkilai,
Kur daug paukštukų išperėta,
Išnyksta iš akių ūmai,
Kai jaunatim paveikslas moteries įeina,
Gal net netyčia, bet aš netikiu,
Kad galim būti,
Kur nereikia ar nenorim būti taip.

Ir šitoje tiesoj lengviausia pasakyti:
Atrodo, klystu!
Bet jei � ne,
Tai senas, moterie, atleisk,
Jog negirdžiu, ką čia sakai,
Tik iš toli dar ataidi:

Harker esant greta pamaniau, kad dabar pati pratęs deklamaciją strofos, kurią iš jos eilėraščio įkėliau į saviškį. Nedviprasmiškai žvilgterėjau jai į veidą, tačiau jinai tik kiečiau sučiaupė lūpas ir aukščiau kilstelėjo ant jos delno ugnelę kūrenantį jonvabalį. Strofą gi prakalbėjo lyg būtų įsupta į jūros ošimą. Iš toli toli.

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj

Man jau neatrodė, kad galima imtis bent sekundei kad ir mažiausio darbo. Žiūrėjau tai į jos, tai į kitų, tai į savo pakeltas ugneles ir kalbėjau kaip kunigui per išpažintį:

Tai va, jau nemažai dienų,
Kai prie eilėraščio ATSIPRAŠAU
(Tavo eilėraščio, o Harker)
Norėdamas suvokt � už ką,
Tau, jaunai, tekusi tokia dalia.

Nurinko laikas nuo dangaus žvaigždes
Ir rūkas dingsta iš akių,
Tai atmintis įsikuria i šviesą.

Jūros ošimas nesiliovė, o jonvabaliai, pakilę nuo delnų, vėl pleveno, skraidino po erdvę ugneles, atrodė, kad žegnoja ir ją, ir kiekvieną iš mūsų su sava lemtimi, ir seną, vėjų aplaužytą pušį su nukirsta viršūne ir įkeltu gandralizdžiu, ir tolimą jūros ošimą. Net vienas kitam nepriminėm, kad šituo eilėraščiu paketinta pradėti tradiciją, kartu baiminantis, ne tik kad ji neprigys, bet ir kad netaptų citata � kaip buvo šiandien, nereikia kad taip kartotųsi kitą kartą. Mergelė ta pati, bet suknelė kas kartą vis kita.
(Iš �Nestabdyk šaltinio�)
2013-01-24 00:11

NEGRAŽI PELĖDA

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 24 May 2012 02:04:21 +0400

Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni - tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada psichiatrinę ligoninę. Apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas lyg priartėja prie trečio brolio kuomet kiti du protingi, o jis, - kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. �Ak, papūgėlės, nutilkite�-, daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota � kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su bičiuliu Vidiniu (Pelėda), su neįtikėtinos sandaros knyga Šventąja, su visais tais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo � tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar- ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.

- Net labai keista, - sakau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Štai,

pavyzdžiui, ką išgirdau paskutinį kartą. Jau pripratau laukti iš jų bet ko, tačiau vis dėlto ne giedant internacionalą
- Ir taip, - tarė (Net nežinau � kuri. Jos man labai panašios). Ir girdžiu:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!.-

Ir pertraukusi giedojimą:
- Jau kiek laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.
Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą � ir abi laisvos.

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim[/]

- O kas jis, kuris � čirkšt, žagt? Tas senukas...
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta!

Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt � žagt, čirkšt � žagt... Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi � manimi? Negalėsi, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityti!?
[i]� Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus�.
- O! Tikrai. Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
- Kaip suprantu, tolokai nuo zoologijos sodo. Manyčiau, kad, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
- Taip! Taip! O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus. Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o- cho-cho!
- Nežino, ką rašo?
- Ko stebiesi? Ir kodėl reikia jam žinoti?
- Kaip suprasti � ar reikia žinoti.
- Pagyvensim � pamatysim. O internacionalą giedoti irgi išmoksiu
[i]Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova
- O kur padėjai? -
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.

Scenarijai

mybb@mybb.ru (Peleda) — Mon, 28 Nov 2011 00:54:55 +0400

Būties vingriuose (13)

Scena XIII

Jonas leidžiasi laiptais žemyn. Nulipęs prisėda ant laiptų. Jo rankose iš Šv. Petro paimti raktai.

JONAS Pasak Stasio, per pusę tik užpakalis dalijasi. Ech, nėra jau Stasio. Atleisk, žmogau, jeigu kas ne taip, bet sakyk - kodėl tave atsimenu, kuomet ir taip tiek daug visa ko prisirinkę, kad galva plyšta? Bet jeigu, matydamas mano rankose tokius įnagius, manai, kad neįleisiu į dangų, oi, taip nemanyk žmogau. Tuoj pat duris į Rojų atidaryčiau. Tuoj pat, Stasy.... Bet raktai.... Vienas auksinis, kitas sidabrinis.Tiek aukso ir sidabro vienoje vietoje nesu turėjęs. Ir štai turiu.

Atidžiai apžiūrinėja raktus,

Taip, taip, tai tikra. Ir auksas tikras, ir sidabras. Ir raktai. (padeda raktus ant kelių ir parėmęs ranka smakrą atrodo liūdnai kaip pakelės smuktelis ) Bet kažkodėl nelinksma. Net ir su aukso � sidabro raktais nuo Rojaus vartų. (tyliai dainuoja)

Pasvacyks antela, cykiai plūkaudama,
Pamislyk, mergela, už many eidama (2)

Dieve mano, kaip stipriai vis dėlto mes pririšti prie šito nelengvo gyvenimo. Kad ir tu, Stasy � gyvenai žemėje, bet iš tikrųjų kaip pragare. Pats savęs panešti negalėjai. Vien kūno apie trys šimtai kilogramų. O kiek visokių kitokių bėdų, nuoskaudų, nesėkmių... Aš čia jau net ir apie save - kai skauda kitam, skauda ir man, bet kad jau ir mano paties skaudėjimai iš kojų verčia. Vis pagalvoju, kad žmogus savo gyvenimu ir peklą išnešioja. Patikėk, Stasy,- būtų mano valia, tuoj pat duris į rojų atidaryčiau. (dainuoja)

Nei aš ultojėlis, nei aš pijokėlis,
Tėvelio sūnelis, žemės artojėlis

Na, o Šv. Petras... Kaip jis man ten? �O dabar marš, bedievi. Pas žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą":. O Stasy, Stasy, ar ne tu taip?� Jei žinotum, kur paslysi, galėtum vietoje savęs kitą pasiųsti. .
Galbūt kur nors kitur, Stasy, bet tik ne pas žmoną. (atsistodamas) Na ką gi, truputį pailsėjau, o dabar - žengte maš! Aš einu..

(pasirodo žmona)

ŽMONA Pasakyk tu man- kas čia vyksta? Iš kur šitie alpinistai? Štai vienas laiptais niekaip nesugeba nusileisti iš antro aukšto, o kiti sienomis laipioja. Kur jie nori jomis užlipti?
JONAS (lyg negirdėdamas)O! Čia tu? O aš irgi čia! O ten (rodo į lubas) Petras. Bet be raktų...
ŽMONA Kas su tavimi darosi? Sakiau, kad bus negerai.
JONAS Jis labai panašus į Leniną. Nematydamas šitų raktų, net ir mūsų kunigas nedrįs parodyti, kad tai Šv. Petras, Beje, gal tu žinai, kur Lietuvoje yra Viekšniai? Supratau, kad jis iš ten atėjo. Nuo senųjų kapinių vartų stulpo...
ŽMONA Jonai, tu sergi? Negi dar vienas ligonis? O Jėzau - Marija, mes visi jau sergam.
JONAS Taigi, sakau, kad ir mūsų kunigas Šv. Petro nepažintų. Rodytų ir sakytų: taigi, mieli parapijonys, besarmačiai jūs. Ar jau ir Lenino nepažįstate? Argi ne gėda, a? Ir ką jam pasakyti? Gėda. Aš jį pažinau, bet tuokart jis su raktais ir su evangelija. Pasirodo, kad neretai žmogaus atributika reiškia daugiau negu pats žmogus. O kad raktai tikri, tai argi tuo suabejosi.
ŽMONA. Iš kur tai?
JONAS. Sakau, Šv. Petras atnešė
ŽMONA Tai kas gi jis - Petras ar Leninas?
JONAS Kai su raktais, kai su evangelija, buvo Petras. O dabar? Argi kas patikės, net jeigu jis Petras? Basas, aukšta kakta, galva plika, net ir švarkelis, kaip paveiksliukuose. Tokį Leninas segėjo būdamas Lukiškių aikštėje, Vilniuje. Prisimeni?
ŽMONA ( Suklusta) Girdi? Sakiau, alpinistai sienomis laipioja. Tamsoka, bet vis tiek jie visi kaip šešėliai, kaip šešėliai...
JONAS (lyg negirdėdamas) Su raktais, o kažkodėl be džiaugsmo jie. Nei kad iš sidabro ir aukso, nei kad nuo dangaus vartų...
ŽMONA Negi tu nieko negirdi?
(ryžtingai pakyla ir eina atidaryti lauko durų, bet jos uždarytos.
ŽMONA. Jonai, padėk tuo savo žaislus ir... Ar nematai, kad ir durys užtrenktos.
JONAS. Tai ne durys. Tai blokada. Kaip ir numaniau, nujaučiau � tai blokada. Netgi ne materialinė, o dvasinė. Taip, taip � dvasinė blokada. Bet neskubėkite, dar neskubėkite Einate pas Joną, bet... bet, regisi, kad surasite Kaimyną. Ar jau užmiršote jį, a?

2011-11-27 12:37:26

Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras:

giedrex26 Parašė komentarų: 8660 2011-11-27 20:18:43
Tai kas gi jis - Petras ar Leninas?

...dyvų dyvai ties tais dangaus vartais...o panašumas jų tikrai nemažas...

Visi komentarai (1)

Labas, Stasiau

mybb@mybb.ru (Peleda) — Sun, 20 Nov 2011 19:36:17 +0400

:writing:

Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

mybb@mybb.ru (Peleda) — Mon, 24 Oct 2011 14:18:25 +0400

:writing: :mybb: Įminimo paieškos...

Jonas iš Griškabūdžio, išgirdęs apie Vidinio mėginimą parašyti poemą, stvėrėsi už galvos ir bėgiodamas laiptais aukštyn - žemyn, nesiliovė kvatojęs. Galima buvo manyti, kad jis tai daro specialiai, norėdamas iš plaučių išvalyti nikotiną, kurio ten susikaupė gal net daugiau negu jo puoduose kugelio. Namas didelis, dviejų aukštų � smagiai virpėdami muzikavo langai ir atrodė, jeigu kas dar Griškabūdyje nežino Joną esant muzikantą, nuo šiolei jau žinos. Net patikės, kad šį kartą jam pavyks atsisakyti rūkymo. O pabėgioti laiptais žmogui, sveriančiam per šimtą kilogramų ir jau paikinančiam (norėjau parašyti- papkinančiam) anūkus, nėra paprastas dalykas. Namiškiai nustėrę plėtė akis ir nežinojo ką daryti.
- Suprantat... Cha- cha- cha! Ar bent įsivaizduojate... chi- chi - chi, kad Lietuva greit turės naują poemą. Gerai, o dieve aukščiausia... cha- cha- cha, kad ne epą . Ar suprantate? � netilo Jonas, bėgiodamas laiptais aukštyn � žemyn. Bet netikėtai aiktelėjęs - ai, padėjo ranką ant krūtinės ir net graudulingai: - atleisk, širdie. Kaip čia aš taip, kaip koks vaikėzas. Nepyk. Juk tu sergi.
Namai aprimo.
- Greitas tu. Oi, koks dar greitas. Ir didesnis rėksnys, negu žinojau, - tarsi girdėjo žmoną, bet tikras nebuvo, kad tai ji. Galėjęs ir pats sau taip pakalbėti. Juk ne kartą pasitaikė, kai pasijausdavo lyg sutalpintas dviejuose aš. Dažniausiai kai tekdavo ginčytis. O jeigu dar pridėtumei prie jų skaudantį � ai, tai ir gautųsi aš +aš + ai = ašašai. Ar nepanašiai atsirado ir gydytojas Aiskauda?
- Atsiprašau. Aš taip nenorėjau, - pasakė Jonas ir, panardinęs po kojomis akis, neskubiai nuėjo prie savo literatūrinių padėlių. Ištraukė aplankalą su Astės novelėmis: - Galima buvo knygelę išleisti, - pusbalsiu pasakė, o netrukus aplankalą pakeitė į kitą, su užrašu �Harker aštuoniolika�, kur buvo jos eilėraščiai.
Mintyse šilta, jauku, teisinga.
�Arčiausiai nuo mūsų nutolęs jos paskutinis. Kodėl mes ieškome daugtaškių jos pirmame eilėraštyje, - galvojo ir girdėjo taip, lyg skaitytų neparašytą tekstą. - Ėgi, aš irgi buvau su jais, bet dabar � stop! Arčiausiai nuo mūsų jos mirtis, - vėl beveik pakartojo Jonas užgriuvusią mintį, šitaip ją nuvalydamas nuo nereikalingų apnašų.
Suradęs jos eilėraščius, surado ir tą, paskutinį. Pirmas darbas, kurį atliko, tai net neskaitydamas teksto, keliskart atidžiai jį akimis apšliaužiojo, ieškodamas daugtaškių. Keista, nė vieno daugtaškio ir bendrai � nė vieno skyrybos ženklo. Tik mūzos pabaiga, sulaužyta į septynias eilutes, atskirta trimis brūkšneliais.
- Ką tai reikštų?
- Reikia suprast, jog Ji žinojo, kad išeina.
- Kur?
- Ten kur visi, kurie išėję, - prakalbo dvejais Aš Jonas iš Griškabūdžio.
- Betgi ką mes apie tai žinome?
- Nieko.
- Bet jeigu kažkur išeini ir dingsti, vadinasi, yra kur dingti
� Kažin, kokias mintis sugėrė iš šio eilėraščio Vidinis, - pagalvojo Jonas, savyje vėl suglausdamas du Aš į vieną ir rimtai suabejodamas, ar ne per anksti pradėjo juoktis. Nes argi labai svarbu, kad Vidinis nesugebės parašyti poemos. Argi ne svarbiau, kad jis pajautė ją esančią. Bravo, Vidini. Ir atsiprašau, kad...
Apčiupinėjo kišenes, bet iš jų jau prieš savaitę iškraustytos, jo žodžiais kalbant, cigariukai.
Pakėlė telefoną.
- Labas, - pasakė Vidiniui. - Maniau, kad nesurasiu. Ten, Ašašai šalelėje, gal dar be telefonų gyvenama.
- Ne tu vienas, Jonai, ją tokią matai. Aš irgi. Bet kas atsitiko?
- Kodėl turėtų kas atsitikti? Skambinu, kad sužinočiau, kaip gyveni.
- Jau trečią kartą, o iki vakaro dar ne taip arti.
- Tikrai? - nuoširdžiai nustebo Jonas. � Ak, kad tave kur! Turbūt trukdau. Nepyk! Galėčiau atvažiuoti, jeigu reikia.
- Niekuomet nebuvai vejamas ar paliktas už durų. Visada reikalingas.
- Manau, kad ta šalelė kažkur tikrai yra. Ir jokiomis sienomis neaptverta. Jokiomis. Kaip ir Harker eilėraštis �atgal�. Nei vieno skyrybos ženklo visame tekste.
- Taip, Jonai, taip. Ačiū.
- Beje, pas mane yra jos užrašas. Nelabai atsimenu iš kur jį nurašęs, bet jis trumpas ir, mano galva, reikšmingas: �Namai ten, kur grįžti širdimi�.
Į telefoną įslinko Harker tylos pauzė. Bet nedidukė.
- Klausyk, Jonai.
Ir telefonas pradėjo deklamuoti.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
Jei iš širdies jų neveji - šalin.
Bet sako - seniai ją į lazdą maino.
Širdis nepakelia, o štai lazda...
Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
Gal manant net, kad bus lengviau numirt,
Kuomet toli toli, kažkur savy paklydęs,
Be atbudimo, be kelionės sugrįžti atgal.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs
Vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele, Ašašai,
Kiek čia bebūsiu - būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
Ir žingsniai it šešėliai
Saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius gražiai
Kaip baltas gulbinas į ežerą įkritęs...
Atsimena kažką-
Ar tik ne savo gulbę?
Regis, kad irgi buvusi balta...

- Patikėk, Vidinį. Aš viskas supratau. Ir jeigu kas trukdys klausinėdami apie ką čia, siųsk pas mane. Aš jiems paaiškinsiu. Ir dar su muzika. Bet supratau turbūt dėka prozos, kuri aplink šį tavo eilėrašti it vanduo apie salą. Atsiprašau. Tai jau ne eilėraštis, o poemos fragmentas. Ar ne, Vidini?
- Būk, Jonai, būk. Ir eilėraščiui, ir poemos fragmentui, ir mudviem su dzieduliu tu visuomet reikalingas. Kaip, beje, ir Dalijos mums padovanotos lazdos. Nepavydėk, nes manau, kad ji ir tau ją pasiųs dovanų. Laikas greitas.

2011-10-24 10:09:21
Pelėda

BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...

mybb@mybb.ru (Peleda) — Fri, 23 Sep 2011 12:58:49 +0400

:idea: Vilku pastaugsiu

Per rudenį su rudeniu...
Nejaugi, Viešpatie, tai aš,
Šalnų nubalintas ir vėjų išpustytas?
Neieškau niekur jau savęs,
Bet štai ir vėl pragydo rytas
Lyg ragindamas pažiūrėt jam į akis
Ir nusijuokt į veidą, išpraustą lietaus.
O ten kažkur labai toli
Gegulė netikėtai užkukuoja.
Tai gal per rudenį su rudeniu
Ne aš va toks nelyg liga
Per savo laikmetį žingsniuoju.
Net vyturėlis neišskrido būt kažkur -
Suspurdęs kilsteli į aukštumą širdies-
Esą, dar padainuoki su manim kartu,
Kol lapais rudenio neišnešiojo vėjas.

- Bet, vytury, nenoriu būti kuo nesu.
Pavasario į rudenį nekelkim,
Te jis, padūkėlis, nudrasko sau lapus,
O aš su juo senu vilku pastaugsiu.

SKAITYMAI

mybb@mybb.ru (Peleda) — Fri, 16 Sep 2011 09:27:21 +0400

:rain: :writing: :love: Apie Baltramiejaus naktį ir D`Artanjano arklį

. - Kaip patikusi mano paruošta kava?- pasiteiravo Sovietikas.
Kurį laiką dairiausi, norėdamas surasti muškietininkus, tačiau jų nebuvo. Prie nediduko, lengvo staliuko - aš ir Igaga. Ant staliuko du tušti puodukai.
- Igaga, Sovietikas klausia, kaip patikusi kava.
- Yhahaha! �nusižvengė atleistas iš pakinktų ir ienų vergovės ir jau kaip žmogus žmogui: - Ne kurčias. Dar girdžiu. Gera kava, Pranuci. Pasakyk jam. Gali juk būti, kad jis mane girdi tik kaip arklį.
- Kai būdavote ienose, iš tikrųjų girdėdavau tik kauškantį kelionėje kanopomis ir nei karto, kad žvengtumei. Dabar pirmą kartą, bet aš čia dar naujokas.
- O kodėl Sovietikas? Keista.
- Ir jums, Igaga, keista?-lyg nustebo, bet netrukus atvirai ir džiaugsmingai:- Betgi žavu, smagu, kad taip yra. Taip kalbu todėl, kad man nuoširdžiai norisi patarnauti dzieduliui ir bendrai - žmogui. Kalbu apie jį be jo pudros, dažų. Tikiuosi suprantate, nes būnat tokioje karietoje, kuomet jos išvaizda tik dėl akių- esą, yra toks tvarinys, o esminiai dalykai išlydyti į erdvę, nesunku suvokti, kad bet kurį iš mūsų krapštelėjus, dar pamatytume ten Baltramiejaus naktį. Aš, pavyzdžiui, irgi drąsinuosi, ir apie ją taip:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.

- Tu ką čia ir apie ką? Ar bent žinai, kas yra Baltramiejaus naktis?
- Laisvas, Pranuci, manyti, kad ir apie Paryžių nieko nežinau,- į mano žodžius atsiliepė Sovietikas ir plačiai nusišypsojęs: - O! Suprantu, kad nelengva man čia bus, bet galbūt kada nors prisiminę pasakys - jis, Sovietikas, buvo pirmasis, kuris šioje karietoje nepabijojo pasižiūrėti į save be grimo. O tuomet jau... Betgi, ponai, pagyvensim - pamatysim,- ir linktelėjęs kaip seniausios civilizuotos šalies pilietis, turbūt kinas ar japonas, pridėjo ranką prie širdies.
- O ne, neskubėkite išeiti. Aš dar norėčiau išgerti puoduką kavos,- sukruto Igaga.
- Ačiū. Aš labai greitai tą padarysiu,- pasakė Sovietikas, tačiau Igaga jo skubėti neleido. Stumtelėjo arčiau staliuko krėslą, paprašė prisėsti ir išklausyti, ką jis matęs girdėjęs, o pažiūrėjęs į mane:
- Žinau, vežėjau, kad ir man pasakysi, jog niekuomet Paryžiuje nebuvau. Bet tai netiesa. Gal tu užmiršai ar dar nespėjai atsiminti, tačiau ten buvau. Ir net pamačiau tai, kas man skaudžiai rūpi. Sakyk, - paklausė jis, - ar žinai D`Artanjano žirgo, atsiprašau... D�Artanjano arklio, o dar tiksliau, jo kuino vardą?
- Igaga, betgi, regis, aš privalėjau būti pakinktuose, o tu štai su vadelėmis ir botagu,- nuoširdžiai nustebau išgirdęs: - Ir sugalvok tokį klausimėlį, a!
- Viskam savo laikas. Tik gurkšnodamas Sovietiko paruoštą kavą supratau, kad jo arklys panašus į mane.
- Kieno- jo?
- Taigi, sakau, kad D`Artanjano. Negi sakysi, kad ir jo nepažįsti?
Atsistoju, vaikštau po pasostės erdvę ir jaučiau, kad negebu išeiti iš atrodytų absurdiško pokalbio. Be to dar bandau gudrauti - užsiimu nesąžininga diplomatija, nes nedrąsu prabilti, kad man su savo muškietininkais nereikia trenktis į Prancūziją. Puikiai žinau, kad šioje vietoje prie stalo, tik gerokai didesnio, sėdėjo Milda, Simonas ir Povilas su Ignu, save vadinantys lietuviškaisiais muškietininkais. O, kaip norėtųsi, kad bent kuris iš jųdviejų - ar Igaga, ar Sovietikas - prabiltų apie juos - girdi, irgi bent regėję. Bet anieji apie tai tyli ir kalba apie ką kitą, ko nežinau ir atrodo, kad to negali būti. Atmintis it nerami paukštė skraido po laiką šen, ten, dar kažkur ir nieko kito nebelieka daryti, kaip arba pačiam kalbėti, ką čia matęs, arba klausyti ir tylėti, bet nebūti aktyviu pašnekesio dalyviu neįmanoma.
Išėjo pavaikščioti po erdvę ir Igaga. O prisigretinęs prie manęs vėl prašneko apie svarbiausią jo pamatytą Prancūzijos reginį, taigi apie D`Artanjanui tėvo dovanotą arklį:
-Truputį ne toks, bet labai į mane panašus. Dvylikos- keturiolikos metų. Skapas. Sartas,
- Betgi tu ne kastruotas ir ne sartas. Kita vertus, kad taip pamatytumei D`Artanjano arklį nereikėjo trenktis į Prancūziją. Pakanka atversti Aleksandro Diuma �Trijų muškietininkų� romano pradžią ir perskaityti: � Šis kuinas kad ir vežliojo, nuleidęs galvą žemiau kelių- dėl to ir apynasris nebuvo reikalingas- vis tiek dar nueidavo per dieną aštuonias lje �
- O tai daug?
- Ne tiek mažai. Per trisdešimt penkis kilometrus.
Igaga nieko neatsakė. Pavaikščiojo, pasižvalgė, pažiopsojo, bet matėsi, kad jo galva užimta mįslėmis. Jau buvau sugrįžęs atgal prie staliuko ir suradęs ten seną, beveik dvidešimties metų senumo � Kalba Vilnius� savaitraštį. Jau kelintą kartą skaičiau Liucijaus Vanago pašnekesį su manimi. Net nepastebėjau, kai priėjęs Igaga pasiteiravo:
- Pranuci, jeigu nuvarytų arkliu nesušaudo, kiek jie dar gyvena?
Pakėliau galvą � ką beatsakyti, a? Tačiau Igaga ilgai nedelsė:
-Turbūt taip nebūna, kad nesušaudytų, - sulapsėjo storomis lūpomis. Ir jau tuomet aš:
- Ar ne todėl iš Prancūzijos prireikė sugrįžai? Bet, mielasis, būti jaunam ir arti žeme lengviau, negu taip, kaip dabar mudu. Tik neklausk, kiek tau metų, nes aš tikrai nežinau kiek. Bet va parašyta, kad į pirmą kelionę išvažiavome, apšveičiami Ožiaragio žvaigždyno. Ir tai buvo 1994 �aisiais. Kiek tau tuomet metų, nežinau.
- Na taip, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima.
Sugrįžęs Sovietikas padėjo ant staliuko kavą.
- Ačiū. Aš gal- ne,- pasakiau.
- Nepatiko?
- Vis maniau, kad alchemikai savo laiką paieškoms veltui išeikvoję. Dabar pradedu abejoti, kad gal ne visiškai taip. To gėrimo, to eliksyro, prailginančio žmogaus gyvenimą nesurado, tačiau kažkokį antpilą, užpilą, kad ir kavai paskaninti, vis dėlto jie surado. Ir tuomet jau neįmanoma iš galvos išmušti to, kas prieš minutę, kitą buvę, bet dabar net ir pėdsakų nesimato. Kaip, sakysim, Igagai Prancūzija su D`Artanjano arkliu.
- O ką jums sunku ir galvos išmušti?
- Man? Man irgi, deja.
- Būtent.
- Aš dabar nenoriu apie tai kalbėti. Reikia palaukti. Gal netyčia susapnavau. O gal tokių vaizdinių net sapnuoti nereikia. Atsigeri šitaip pagamintos kavos ir prašau. Lyg įeitum į kitą pasauli, kuris, beje, neužsimiršta. Štai kalbu su tavimi, su Igaga ir vis laukiu, kad į erdvę ateis lietuviškieji muškietininkai, kažkada, beje, ir Igagai išgelbėję gyvybę. Ė, bet tai jau kita kalba, -pamojau ranka ir padėkojau: - Ačiū, aš kavos negersiu.
Igagos ausys atsistojo piestu.
- Jūs, Igaga, taip pat �ne? - pasiteiravo Savietikas.
- Aš labai jums dėkingas. Labai. Net manau, kad man nepakenks ir du puodukai,- prislinkdamas prie savęs man padėtą kavą pasakė Igaga. Beje, kai kalbėjote apie Baltramiejaus naktį, atsiprašau, bet ne ką supratau. Norėjau tik sužinoti, kodėl vadinatės Sovietiku.
- Todėl, mielas Igaga, kad žmonės būtų atviresni sau. Sovietikas todėl, kad šitos masės arba, sakykime, košės, mano sandaroje daugiausia. O tokie dalykai ne greitai išnyksta. Būtent todėl ir į Baltramiejaus naktį parodžiau. Sakau gi, krapštelėjus giliau savyje, net tik sovietiką, bet ir Baltramiejaus naktį išvysime. Ir tu, Igaga, ir ypatingai dziedulis, kadangi tokiame sultinyje ilgiausiai išmirkytas. Kone nuo lopšio. Todėl dabar stengiuosi, kad karietoje atsirastu kuo daugiau eilėraščių su išplėstiniu dziedulio parašu.
Igaga gurkštelėjo iš puoduko kavos ir nusišluostęs storas lūpas servetėle:

O tylėk, nekalbėk man į veidą,
Aš bijau Baltramiejaus nakties -
Kaip kirvius sau dantis išgalandę,
Pjudos žmones sava praeitim.
- O toliau?- paklausė.
- Toliau dar neparašyta. Bet tokius dalykus geriau žino dziedulis.
- Aš? Tu ką! Irgi kavos prigėręs? Atsipeikėk!-daugiau įširdau, negu nustebau.
- Dzieduli, mielas mano, neskubėkime vaikėti. Tik vaikams tinka pasakos, kad kūdikius gandrai atneša. Eilėraštį irgi reikia užraugti ir gimdyti. Esu tavo tikras kūdikis ir tai liudija išplėstinis parašas. Mes čia visi sovietikai, visi...
Nepajaučiau, kaip atsiėmiau Igagos sau prislinktą mano kavą.
(XXVII iš "Skaitau save")

2011-09-16 08:04:09
Pelėda

Ar tikite, kad pavyks kelionė

mybb@mybb.ru (Peleda) — Mon, 13 Jun 2011 20:42:48 +0400

:writing:
Kelionė į balių

2. Niūniavau �Berniukus�

Grįžtu į savo archyvą. Jis nedidelis, bet netvarkos ir dulkių, matyt, daugiau negu kituose, kurie, kaip ir manasis, priskiriamas kategorijai � Asmeninis. Ilgą laiką jį visai užmirštas buvo, tačiau jau atsiradusi net trauka - gal ne kasdien, bet per savaitę ateinu ne kartą ir jaučiu, kad buvusi mirtina tyla lyg atgyja. Kažkas sušnibžda, pakosėja, taria žodį ar daugiau ir net padainuoja. Todėl ir aš bandau įteisinti supratimą, kad senatvėje, kai klausa atbunka priimti pavasario balsus, atsiradus archyve, netikėtai pasidaro jautresnė, imlesnė. Po truputį ji įtraukia mane į savo būtį - valau dulkes, skaitinėju pageltusius, išblėsusių raidžių tekstus ir man jau tai nenuobodu - užsimiršta, kad už archyvo pulsuoja gyvenimas, ten - visa jo didžioji gyvastis. Ir štai šįsyk girdžiu, beje, visai neblogai:

- Ne, nepykstu, Liucijau. Pasitaikius progai pasakysiu, kad, mielas Pranai, nesmagu buvo tave girdėti šaukiant: �Liucijau, kur tu�? Kaip atsitiko, kad užmiršai pašauki Stasį Žlibiną. Ne Liucijus, o Stasys paliko archyvams tavo interviu.
- Matyt, dziedulis suklydo. Atminties jau nepakelia , o akys, kad ir ne Žlibino, bet apžlibę.
- Baik, Liucijau. Šiandiena nėra ūpo priimti tavo juokelius.
- Pranucis jau žinojo šilutiškių Liepių šeimos laišką , kai jis dar nebuvo išspausdintas mūsų savaitraštyje. Jam jį perskaičiau anksčiau. Štai ir visa algebra.
- Nemanyk, Liucijau, kad man labai rūpi tas laiškas, o kad Pranucis bando kažką atsiminti iš praeities - džiugu, pagirtina.

Neiškart gebėjau susivokti. Ir patikėti, kad girdžiu Liucijų Vanagą ir Stasį Žlibiną. Abu anuomet dirbo savaitraščio �Kalba Vilniaus" arba, kaip sakydavome, Kalbavilnio redakcijoje.Net ir dabar manau, kad būtų natūraliau, jeigu Stasį būčiau išgirdęs dainuojantį, jo tekstų žodžiais sukurtas gausias dainas. Mudu nebuvome geriau pažįstami, bet taip atsitiko, kad iš tikrųjų 1993 metų žiemą būtent jis parengė mudviejų pašnekesį, pavadindamas jį �Čia Pranas Karlonas�
- Ak, velnias!, - nestipriai nusikeikiau mintyse, apgailėdamas, kad pritrūko aiškumo pirmame �Kelionės į balių� rašinyje. Ir vėl mintyse: - Klausk, Stasy, kaip anuomet:

"Jūsų balsas eteryje skamba dažną vidurnaktį. Tą dzūkišką jo priegaidę jau spėjo gerai įsiminti daug klausytojų Lietuvoje , o, neabejoju, ir už jūrų marių. Klausytojai, man regis, laidas užsienio lietuviams pamėgo už jų operatyvumą, objektyvumą, reportažiškumą, įtaigų komentarą. Jūs- vienas iš septynių žurnalistų, dirbančių laidų užsienio lietuviams redakcijoje. Mūsų savaitraščio skaitytojai apskritai domisi RTV žurnalistais. Juolab, kad apie juos, ypač radijo bendradarbius, nieko nežino Tad tarkite apie save keletą žodelių.
AŠ: Gimiau lenkų okupuotose žemėse - Varėnos rajone, Šklėrių kaime. Mano likimo ženklas � Vandenis, įspraustas 1939- ųjų sausio 29 dieną. Pribuvėja buvo sulinkusi kaimo bobutė Kukauskė. Žurnalistas esu savamokslis Išsilavinimas? Jeigu tikite, kad dekretais iš žmogaus galima atimti tai, ką jis kažkur išmokęs, tai man dar liko vidurinis. Tiesa, kai mokaisi pokario metuose, o tėvas sėdi kalėjime, vidurinis išsilavinimas paaukštėja. Neužmiršau, kad žmonės padėjo augti ir duonos guruliu, ir geru žodžiu. O duonos šilinių žemėje, kur Marcinkonys, Kabeliai, gimtieji Šklėriai, buvo mažai. . Užtat tik �dzyvykis�, kiek daug gerumu sušildytų žodžių. Grybų būdavo mažiau. Tačiau laikai pasikeitė. Čia dabar jau daugiau grybų. Tai bobulė taip ir nesužinojo, kad priėmė �tikrą karį�. Baigęs Kabelių septynmetę ir Varėnos ( Senosios) vidurinę mokyklą tarnavau Baltijos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų povandeniniuose laivynuose. Gal ir nereikėtų čia prisiminti, erzinant save ir kitus, bet... būtent ten įstojau į �garsiąją � partiją. Ne dėl duonos, o dėl... kulkos Tai buvo 1962 metais, kai Šiaurės jūrų keliu išėjau į Kubą.

Glostau per beveik dvidešimt metu nugeltusius, jau nuo sudūlėjimo lūžinėjančius savaitraščio puslapius. Tai, kas reikėjo, archyvas padarė ir nepastebiu, kad niūniuoju �Berniukus�.
� Reikėjo berniukams padangių gilių
ir aerodromo pilkųjų kelių...
Vis giliau į atminti spraudėsi ir Stasio Žlibino veido bruožai. Pagalvojau, betgi � o biesas!- čia labai nebloga vieta susitikimams su draugais, pažįstamais, bent jau tais, kuriuos žino ir mano archyvas. Dar nenumaniau, kad galiausia atsitiks taip, jog užsidaręs čia, parengsiu ir �Kelionės į balių� maršrutą.
- Kas dar jums įdomu? - paklausiau.

�Kokiais kriterijais vadovaujatės rengdamas eilinę laidą mūsų tautiečiams užsienyje?�
AŠ: Pagrindinis kriterijus, ko gero, ir bus supratimas, kad jeigu gali žmogui padėti -padėk. Ne dėl Dievo, Tėvynės, dar ko; visuomet dėl jo paties.
Sieloje atgimsta, pagyvėja ir, regisi, jaučiu, kaip po kojomis įslysta praėjusio šimtmečio žemė. Ką bepasakytum, o akivaizdu, kad nors esu, bet manęs čia labai nedaug. Jeigu kam prireiktų ieškoti manęs didesniu kiekiu, tai nori nenori, o tektų grįžti į mano ir dviejų pasaulinių karų šimtmetį, į XX amžių. Bet suprantama, tai nereiškia, kad galėčiau atsisakyti bent tiek savęs, kiek esu šiame amžiuje. Privati nuosavybė šia prasme tikrai yra neliečiama. Ir man reikalinga net ir tai, kas vyksta prie šios "Kelionės į balių�.

�Daug ilgesio, priminė dienoraštį, bet buvo įdomu skaityti, o gal tiksliau dėl to ir buvo įdomu, na man bent jau�, - atsiliepė skaitytoja, pasivadinusi Humaniste, į pradinę � Kelionės...� dalį.. Abi papūgėlės sukluso, matyt, norėdamos išgirsti, kokiais žodžiais atsiliepsiu. Žinoma, ačiū Humanistei. Bet aš ir pats jaučiu, kad sumanytas rašinys turbūt nepaklus vienai kuriai kategorijų. O ir- antai! � Kūrybingame� surikiuoti nekurie kūriniai į grupę �Be kate0gorijos�. Numanau, kad � Kelionė į balių� turėtų surinkti nemenką puokštę kategorijų, bet būtų smagiausia, jeigu užtektų laiko ir valios ateiti su parašytu kūriniu į kurią nors spaustuvę. Bet, žinoma, ir ožka ištekėtų, jeigu pinigų turėtų.

2011-06-13 11:44:34 Pelėda

SUSTABDĖ SONETU:

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 10 Feb 2011 17:22:25 +0300

Kasdien ne kartą...

Jau abejoti net imu
Ir pajuokaudamas:
- Gal ne mane,
Gal pats save taip drąsini į žygį �
Priglauski moterį,
Net nepaklausdamas, ar myliu ją.

Ak, gera su tavim taip būt,
Nenuorama Šekspyrai,
Ir aš, sugrįžęs vėl į vienumą,
Į mano daliai paskirtus laikus,
Ne tik kasdien,
Ne tik išgėręs taurę vyno,
Tačiau kasdien ne kartą net be vyno
Prisimenu mūsų žygius.
Man apie juos net iki šiol drovu kalbėti,
Bet vis dėlto esi teisus -
Kam Dievas nedavė tikėti,
Tai visąlaik bedieviais liks.
Tad leiski - pakartosiu tuos žodžius,
Kuriuos vienam gražuoliui skyrei:

Palik žmonėms bent įpėdinį vieną.
Jis į tave kažkuo bus panašus,
Jame tu lyg gyvensi antrą kartą,
Ir tavo grožis niekuomet nežus �

Girdi?
Ištino mintys, išbujojo,
Tačiau kaip laikrodyje laikas
Tikslios jos ---
O Viljamai, bijau ir pagalvoti
Apie tuos protėvius, kuriais
Kalėjimai didžiuojasi, esą �
Mes ainiai jų...
Tačiau, deja,
Nereikia ir už sienų aklinų keliauti,
Tik pažiūrėk - lig šiol kiek niekšų apsigaubę
Iš praeities atklydusia bočių šlove.
Nenoriu, kad kažkas mane minėtų
Ir nuotraukomis rodytų -
Panašūs mes!
Te ilsis mano protėviai
Savo likimuose ir ten,
Kur jie yra.

2011-02-10 15:36:40
Pelėda

Gyvenimas Kryžiokuose

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 30 Dec 2010 19:06:57 +0300

Pranas
Vaidinimai
Neiškart sugrįžau į savastį, į tokį save, koks buvau prieš persikūnijimą. Bet štai vėl, deja, beveik dvidešimčia metų senesnis. Kiti - ir Ūla, ir Kitkutis, ir Mundis � irgi nebuvo tikri, ar nepakenkė persikūnijimo apraiška. Asmeniškai man nedaug tai rūpėjo ir labiausia baiminausi, kad neužsimirštų ką tik patirti regėjimai ir skaudžiai laukiau, kad po minutės, kitos jie išnyks kaip sapnas. Bet ne, taip neatsitiko. Visi žinojome, kuo buvome, kaip elgėmės persikūnijimo laike. Todėl galėjau pasakyti:
-Ponai, ką Dzievulis turi, gali turėti ir žmogus.
Nuotaika buvo judri, gera. Ir nieko taip nesinorėjo, kaip prisiminti kuo kas buvome. Ypatingai gerai nuteikė žinia, kad Kitkutis sugebėjo persikūnyti į aktorių Tomą Vaisietą.
- Neįtikėtina, kad man tai pavyko. Aš labai gabus, taip?
- Tai kad, Kitkuti, ne tu vienas Ir aš gabi. Matei gi kaip atrodžiusi Amerikos lietuvė ponia Julija Sinkis
- Tu � ponia Julija? � nustebome visi, išskyrus gal Vaidinimą.
- Ne, aš nemačiau. Matė Tomas Vaisieta, bet kažkodėl atsimenu ir aš. Tu tikrai buvai Julija Sinkis?
- Persižegnoti lig tol nemokėjau, o įkritęs į kunigo sutaną ir pats žegnojausi, ir kitus žegnojau. Bet argi aš? Ir kodėl taip kausiu? - sukluso istorikas. - Ar nesąžiningiau galvoti, kad tai kunigas Aleksandras Burba? Kažin, ar dabar man pavyktų? - pasmalsavo ir, lėtai pakėlęs dešinę ranką, ištiesė pirštus ir prilietė kaktą.
- Peržegnok ir mus, ponas Mundi. Dievas su mumis ir reikia jam pasakyti, kad esame laimingi, gavę jo malonių, - paprašė Vaidinimas. Ir Mundis vėl paklusniai kėlė ranką aukštai viršum mūsų galvų ir žegnodamas piešė erdvėje didelį kryžių nuo �Vardan Dievo Tėvo... � iki �Amen�.
�Pasirodo, kad ir taip žmoguje prasideda bažnyčia�, - toptelėjo greita mintis, bet niekas manęs taip nedžiugino, kaip žinia, kad galvoje išsilaiko įvykių atmintis. Po amnezijos ligos nemažai būtų dalykų pasisekė atsiminti pasinaudojant viskuo, kas sukaupta gydymo procedūrose ar padovanota lemties. Iš užmiršties pasisekė atgauti ir restauruoti nemažai vaizdų, atkuriant senosios karietos �Dženės� istoriją, bet nežinojimo pasilikę daugiau. Ir štai nuojautose atgijo viltis, kad likimas siunčia dar vieną būdą surinkti tai, kas užmiršta ir patikslinti turimas žinias, surinktas į užrašus iš įvairiausių šaltinių. Net ir tų, kuriais geriau nepasidomi, ar jie patikimi. Dabar jaučiau, kaip galingai reiškiasi kita valia, bet žinojau, kad prisirišti prie savęs jos neįmanoma. Žiūrėjau į arkangelo pasiuntinį Vaidinimą ir mintyse meldžiau, kad jis pasiliktų bent iki laiko, kol bus atkurta �Dženės� istorija.
Vaidinimas irgi nesiliovė šypsojęsis:
- Džiaugiuosi. Jaučiuosi it Dievo akyje. Mintyse seniai žadėjau padėti atkurti visą �Dženės� gyvavimą jos judėjime � kaip? kur? kada? kas?... Bet tarnyba arkangelo Mykolo kariaunoje buvo svarbiau. Negalėjau iš ten pasitraukti. Ir tik po sunkaus sužeidimo... Pats pasiūlė. Esą, padėk. Tų mūsų arkangelui Mykolui, vežėjau, kažkodėl patikai. Dėl ko - nežinau, bet kad neužmiršai pasiteirauti apie mane, jam irgi padarė gerą įspūdį. Mykolas gerbia savo karius ir tuos, kas irgi juos gerbia.
- Ne ką iš jo kariaunos pažįstu. Bėda, kad tuomet irgi negalėjau pasakyti Jūsų vardą. Tik dabar jį išgirdome.
- Karo žmonėms ne nuodėmė turėti paslapčių. Tuo žmogumi buvau ir, beje, esu. O civiliame gyvenime buvau ir esu Vaidinimas. Beje, vežėjau, jeigu ne tavo liga, manau, kad gražiai atsimintumėte mane iš senesnių laiku. Mes jau esme vaidinę. - Ir atsigręžęs į kitus: -Tai tokios tokelės, ponai. Vadinkite mane Vaidinimu. Manau, tokios pagarbos esu vertas. Ar ne, Kiškuti? Nepyk. Vadinsiu Kiškučiu. O vaidini tu šauniai. Man jau dabar norisi tave vadinti... Kuo?
-Tomu Vaisieta.
- Tavo artistinis diapazonas o-ho-ho koks! Manau, kad ir Šekspyru tau būti labai paprasta, - pasakė Vaidinimas ir lyg paabejodamas savo įsitikinimu: - O gal aš klystu, a? Nagi, nagi, pažiūrėkime, ponai...
Ir, o Dieve, ką matom?!
Ogi tikrą Šekspyrą.

VAIDINIMAS:
Atleisk, bet netikiu akim...
Skurdus, sunykęs. Vos atpažinau
Kokie keliai tave čia veja ir - kodėl?
O gal ne Viljamas ir aš apsirikau?
Bet � ne! Nebūčiau juk Vaidinimas
Jei, mielas drauge, apsilenkčiau su tavim.

ŠEKSPYRAS:
Še tau, bobute, devintinės!...
Ir vėl keliai mūs susikirto.
Atrodo, kad tavęs visur daugiau, negu manęs.
Maniau, pabūsiu kuo toliau,
Pabūsiu be teatro,
Bet... Nagi sveikas būk, Vaidinime.
Tikiuos ne �Julių Cezarį� čia vaidini.

- Puiku, Kiškuti. Tu tikras Kiškis. Tu esi gabalas talentų, - pagyrė Vaidinimas ir Kitkutis pasimetė: kas jis - Kitkutis? Kiškis? Aktorius Tomas Vaisieta? Ar Viljamas Šekspyras?
- Būtų tai pasakoje, pasakyčiau: mano ausys auga. Bet dabar gi...?
- Dabar esi talentas, - pasakė Ūla. - Gal net didesnis, negu aš. - Ir atsiduso: - O Viešpatie, kur mes esame? - Bet jūs vaidinkit, vadinkite...

VAIDINIMAS:
Tikrai ne jį.
Ir ne �Antonijų ir Kleopatrą�.
Ir netgi nežinau, ar vaidinu?
Karietoje ne taip, kaip įprasta
Atrodo, net vaidint nereikia.

(Iš �Kryžiokų vasaros�)

Atmintis (irgi prie LAIKAS ATSIMINTI)

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 30 Dec 2010 14:24:41 +0300

:rofl:

Reikia, tai reikia

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 30 Dec 2010 13:24:58 +0300

48.Su Balsu pas Astę

Saulė leidžiasi greičiau, negu gebėjau surinkti žodžius į sakinį. Maniau, kad gal tai dar vienas būdas atidžiau pasižiūrėti į save suvokiant, kaip atrodo kelias, kuris po kojomis ir kuriuo niekas, išskyrus tave, nevaikšto. Dabar jau atrodė teisinga sakyti, kad nors kelių daug, tačiau tavasis vienintelis, jis prie kojų prilipęs, net jeigu kojos, kaip anoje giesmelėje:

Dzingul, dzingul - kojomis į priekį.
Dzingul, dzingul � ačiū už gėles...

- Tai jau greit? - paklausiau Astės, turėdamas mintyse karietos išvykimo laiką ir neabejodamas, kad jai toks dalykas gerai žinomas.
- Atrodo, kad taip. Klausiau Ypatos. Irgi sakė, kad jaučia, jog greit. Bet tai tik nuojautos. Pagaliau, jeigu Ypata susirgtų. Ryt penktadienis, birželio tryliktoji. Sako, papaskevidekatriafobija jo ne karto neaplenkusi. Kai tik mėnesio 13-oji sutampa su savaitės penktadieniu, ši liga kaip užsakyta. Nors stengiasi kaip įmanydamas, kad nesusirgtų, bet atrodo, kad daugiau vaidybos, negu tikėjimo.
- Ne. Šį kartą Ypata nesirgs, - pasakiau.
Astė žvilgtelėjo į mane, lyg panorusi išgirsti, iš kur toks žinojimas, bet jis irgi reiškėsi per nuojautą. � Nesirgs! - tuoj pat, tik dar ryžtingiau pasakiau ir Astės erdvė virptelėjo: � Tikrai nesirgs! - atsiliepė balsas, kurį geriau - blogiau žinojo didesnė ekipažo žmonių dalis, bet Astė, regis � ne.
- Kas čia? � sukluso.
- Nesitikėjau, Aste, kad dvikovoje dėl tavęs laimės Ypata. Antraip anksčiau būčiau tavimi pasidomėjęs. Gal net pasimatymą paskyręs.
- Kas per paistalai! Negi taip ir reikės nežinoti, ką pas save turiu?
- Tai jis, Astė. Šį poną taip ir vadinu - Balsas. Seniai žinau. O kas iš tikrųjų jis, kaip atrodo, kažkodėl net sapne nesileidžia pamatyti.
- Sąžinės irgi niekas nemato, bet nuo to ji savo vertės nepraranda. Svarbu ne tai, vežėjau, mato - nemato. Svarbu, žinoti, kad tokia būtis yra ir pripažinti jai savo pagarbą. Va, prabilau apie sąžinę. Ir todėl, Aste, privalau prisipažinti: aš nenorėjau, net priešinausi, kad būtumei paskirta karietos vežėja. Ypata gi to labai norėjo ir, prašau � reikėjo atsitrauki. Kam Šv. Kazimieras ateina į paramą, tas paprastai ir laimi. Jis parėmė Ypatą, priimdamas tavo kandidatūrą. O ne, nemanykite, kad su Ypata priešai. Jį vertinu ir labai norėjau, kad būtent jis imtu karietos vadžias.
- Iš tikrųjų, kas jūs? - norėjo sužinoti Astė.
- Aste, to jo klausiau daug kartų. Deja, ne šešėliu nepasirodė, bet neabejokime, kad tai vienas iš Dangaus sūnų.
- Ar galiu tikėtis sulaukti pakvietimo pasimatymui? - paklausė Astė ir tuomet per erdvę nuaidėjo Balso juokas, - dusliokas, trūkčiojantis, bet nepiktas ir nesijautė, kad jame yra pelėsio dėl pralaimėjimo Ypatai.
- Manykim, kad taip, bet dziedulis, arba Pranucis - jį taip ir Danguvoje vadiname � tavo kompanijai pernelyg dėmesingas. Kuomet jis piktas, protingiau pasisaugoti. Dalydamas tokius patarimus, žinoma, pirmiausia pats jais pasinaudoju. Bet tikėkimės, kad būtinai susitiksime, Aste, ir aš galėsiu pabučiuoti tavo ranką. Dabar jos užimtos botagu su vadžiomis. Tai svarbiau. O kad esu čia net Ypata nežino. Tai darau sąmoningai � ir jam, pasirodo, sunku suvokti, kad esi pirmas karietoje žmogus, bet instinktyviai laukia, kaip tokiu jam pasirodysi.
- Manote, kad supratau, ką čia dabar pasakėte?
- Supratote. Net nesitikėjau, kad taip gerai suprasite? �neginčijamą įsitikinimą pareiškė Ypata ir kaip žaibas švystelėjęs vienu dangaus pakraščiu, persimetė į kitą: - Klauskite!
- Jūs žinote, ko noriu klausti?
- Išvažiuokite kuo greičiau. Ruoškitės ir išvažiuokite. Ypatai šį žinia irgi bus netikėta ir kartu liudys, kad pirmo žmogaus vieta karietoje užimta prasmingai, prisiimant karietos išlikimo atsakomybę sau.
Tuomet nesuskatau suvokti, kad karietos gyvenime atsiranda naujos apraiškos. Man niekuomet neteko išgirsti taip aiškiai išreikštos valios, ko ji laukia iš karietos vežėjo, jo botago ir vadžių. Reikšdavosi įvairiai - netikėtai išgirstoje frazėje, užkritusioje nuojautoje ar net per sapnus, bet niekuomet va taip � atėjo viešai ir pasakė.
- Vadinasi, po pirmų gaidžių? - atsiliepė Astė lyg seniai būtų aptarusi išvažiavimo reikalą.
- Galima po pirmų gaidžių, galima prieš jiems pragystant. Saulė dar nenusileidusi, sprendimui priimti laiko yra.
- Jūs teisus, bet pasimatymo neskirkite. Kelionei ruoštis reikia jau dabar. Tuoj pat. Esu užimta, Balsai. Taip, deja, ir man, kaip dzieduliui, tenka vadinti tave - Balsas! Kitaip nesigauna.
- Laimingos kelionės! Jau nereikalingas ir išnykstu, patenkintas susitikimu. Tiesa, dzieduli, �pakeitė adresą Balsas, - nemanyk, kad Danguvos sūnūs užmiršta savo pažįstamus, net jeigu jie niekuomet nebuvo draugai. Truputį ilsėkitės, bet krutėdami. Perduokite linkėjimus ponui Vidiniui. Regis, jaučia, kad kažkas vyksta, bet dar susivokti nesugeba. Regis, eilėraštį rašo:
- Dabar? Tokiu metu? Negi proto pritrūko?
Bet Vidinis buvo atkalus, išliko savimi ir jau girdėjau:

Įstrigo žodžiuose mintis:
Kai būti negalėsi, vis dar būk.
Kartoju ją, dairausi,
Norėdamas suprasti,
Kaip man išmokti taip?
Per smegenis šešėliais slenka nežinia -
Birželi, skambtelėk varpu,
Įžiebk pašvaistę migloje,
Kad Dievo kurtoje būty
Į naują supratimą atsiremčiau.
Dabar gi tik kartoti tegaliu:
Kai būti negalėsi
Vis dar būk!

(Iš �Laikas atsiminti�)
2009-03-27 10:01

Užrašai KITAIP

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 30 Dec 2010 11:57:34 +0300

35. Išsižadėjimo apraiška

Net dabar sunkiai beaprėpiu, kiek daug galima buvo suvokti pradėjusioje darbą Savęspi scenoje. Su Vidiniu žinojome, kad vaidinimai Savęspi scenoje savo įtaigomis veikia kitaip �nesi tik žiūrovas, bet ir jos aktyvus dalyvis. Neretai atrodo, kad joje esi labiau reikalingas, negu kiti jos veikėjai ir be tavęs pati scena negalėtų atlikti savo paskirties. Bet ir vėl- ar žinau, ir ar žinojau ką nors apie jos paskirtį? Pagaliau, čia tiesiog užsimiršta, kad esi scenoje. Iš pojūčių scena išsitrina, atsiranda erdvė, kurioje įmestas visas tavo gyvenimas su nuotoliais, kuriuose esi buvęs ir net žadėjęs būti. Ir kalbu čia taip todėl, kad kitaip kalbėti negaliu. Net sakau, kad Dievui dar reikės mane ilgai palaikyti šioje žemėje, jeigu jis nori per mano užrašus paliudyti kitokio žmogaus gyvenimo buvimą. O kad jis šito nori, tuo tikiu ir todėl bandau tokiu gyvenimu aptempti kurpalį ir sukurpti pagal jo išvaizdą, formą, daiktą, kuris būtų žinomas ir prieinamas visuomenei. Suprantu, kad man nepasiseks jo išblizginti, apšliaužti nuo pradžios iki pabaigos, bet svarbiausia pasakyti - ir toks pasaulis YRA ir jis SUKASI!
- Lauki karietos? Aš kažkodėl irgi. - priėjo Vidinis. - Bet Dieve mato, kad tik dabar suprantu, kas taip natūralu ir paprasta. Prisimenu mudu iš ankstesnių laikų ir suprantu, kad jau tuomet laukėm karietos. Kad ir tų Naujųjų metų išvakarėse. Atsimink- žmonės laukė Naujųjų metų, o mes...
-Apie kokius metus kalbi?
- Prisimeni, kai tave pavadinau garbėtroška?
- Ak, va kaip!
- Sakei, kad iki tų metų tau atrodydavo, kad laimingi tie, kas sugeba save iškalbėti knygose. O gražiausios knygos- stori romanai. Ne kartą vaizduotėje tokių knygų viršeliuose matęs savo vardą ir pavardę. Ir ak! džiaugdavaisi - aš rašytojas, romanistas. Atsiverskite, žmonės, mano knygas ir skaitykite apie Lietuvą.
- Iš kur tokia atmintis?
- Pats stebiuosi. Galbūt iš Grįžulo ratų. Deja, tų knygų nebuvo.
- Tai buvo 1990 metų gruodžio paskutinę dieną. Tuomet po truputį pradėjau skaudžiai suvokti, suprasti, kad storų knygų jau nebus.
- Bet viltis - kvailių motina ir todėl lyg tuoj pat būtum persėdęs į kitą karietą. Aš irgi atsimenu tą vakarą- prisiglaudė savo kalba Františekas Pelėda. - Prašei, Pranai, Lietuvos, jog nesupyktų, kad dažnai mini jos vardą. Esą, atleiski, tačiau tokios apeigos tau teikiančios dvasinių jėgų -atsiranda viltis, tas nedrąsus tikėjimas, kad gal dar suspėsi ir žmonės atvers kad ir nestorą knygą, kurios viršelyje parašyta � PRANAS KARLONAS.
- O! Ir tu, Pelėda, atsiminei? Kaip čia taip? - Visi atsimename, kas buvo prieš tiek metų? - stebėjausi atsinaujinusia atmintimi, bet tuo metu prie mūsų priėjo man labai pažįstamas, apižilis, už mane apie dešimčia metų jaunesnis ir labai į mane panašus vyras:
- Vilką minit vilkas čia, - beveik mano balsu pasakė. -Tai va kur susitinkame. Labas. Maniau, kad tokiems susitikimams reikės dangaus, o čia prašau- Karlonų kalnelis. Žvyrduobė. Tai štai koks jūs dabar, Pranai Karlonai! - buvo atidus mano personai
Kuriam laikui gerklę ištiko amas, bet kai ji išsilaisvino nuo jo, tai kuo aiškiausiai pasakiau:
- Taip, taip, ponai. Suprantu, kad vaidinimai prasidėjo.
- Kodėl vaidinimai? Iš tikrųjų esu iš tų, kaip sakėt, 1990 metų, ir mano vardas Pranas, o pavardė Karlonas.
- Pasakykite Šv. Kazimierui, o ypatingai raidėms A, B ir J. (jotui), kad o aš tokią vaidinimų patirtį jau turiu- Ir aš, ir Vidinis. Matyt, primiršo, kad ši scena čia atgabenta iš Savęspi pasaulio. Todėl ją taip ir vadiname � Savęspi scena, - kalbėjau ir buvo smagu, kad - kaip man atrodė � neužkibau už gudriai mestelėto panosėje kabliuko.
- Kad scena atgabenta iš ten, žinau. Bet man joje vaidinti tikrai nereikia, -atsiliepė Pranas iš 1990-jų, - Aš nesu persirengėlis, nesu aktorius. - Ir atsigręžęs į Vidinį: - Gerai atsimenu, kai man buvo priekaištaujama, kad esu garbėtroška.
- Tai kuriam iš jųdviejų dėl to pykti ar džiaugtis? � atsargiai paklausė Vidinis, šokinėdamas akimis nuo vieno Prano Karlono į kitą. Ir atsidusęs: - O ŠV. Kazimierai! galbūt šitaip nereikia.
Vidiniui pasisekė- jis išliko tolerantiškesnis, neprieštaraudamas leido atsiskleisti, ko jis nežinojo ir pats šauktis paramos padėti suvokti Būties dalykus, kurių negalima buvo nesitikėti pasireiškiant kitaip. Ši proga buvo būtent tokia, kuomet lyg ir nesunku bent pabandyti nušluostyti dulkes nuo savęs ir bent akies krašteliu žvilgtelėti žmogaus esmės kryptimi. Į TEN turbūt einam, iš TEN turbūt atėję, bet pasakyti, kaip tą ESMĖ atrodanti tikrovėje � nei žinom, nei mokam. Bet gal blogiausia, kad toks nežinojimas mums mažiausia rūpi. Ant tokio pažinimo kelio dulkių prikrenta daugiau, negu gilią žiemą sniego..
- Negi jūsų kompanijai esu toks atgrasus? Jeigu taip, atsiprašau, ponai, bet manau, kad darau kilnų darbą, nenorėdamas jus palikti amnezijoje, - pasakė Pranas Jaunesnysis.
Supratau, kad iš tokios padėties sausam išeiti nepavyks. Buvo suprantama, kad naujai atsiradęs vyras yra tas Pranas Karlonas, kokiu būti negaliu ir kuriuo buvau prieš daugiau kaip dešimt metų. Jis, matyt, irgi negalėjo būti tokiu kokiu buvau aš. Buvome du skirtingi amžiumi žmonės- jis ir aš, ir sutilpti viename Aš ar viename Jis, mes tikrai negalėjome- Jis nebuvau Aš, Aš nebuvau Jis. Apie mus jau glaudėsi daugiau Savęspi scenos dalyvių ir atrodė, kad visiems įdomu patirti, kai mazgysis ar atsimazgys atsiradusi intriga.
- Ir aš, pone, ir Vidinis, ir Františekas Pelėda, ir galbūt dar kai kas iš mūsų tikrai žinome, kad jūs Pranas Karlonas, bet jis jau buvo, o dabar esu Aš. O būti tokiu, kokį jus matome, galima tik vaidinime. Manęs gi esamo vaidinti nereikia.
- Maniau, kad mūsų kalba nebus toks atžagari..
- Pone, - į Praną iš 1990 jų metų kreipėsi Jonas iš Jablonskynės, - nesakau, kad tai, ką iš jūs girdžiu, viską supratau, bet žinau, ką reiškia būti amnezijoje. Ot, tuomet iš tikrųjų, esu tik aš, tik šią valandą ir.. ė, kam čia apie tai kalbėti, -vaizdingai pamojavo ore ranka Jonas, o nuleido ją atsargiai padėdamas ant jaunesniojo Prano peties: - Meldžiu, prašau, nepalikite Prano iš 2002 metų amnezijoje. Man regisi, kad būdamas joje už visą pasaulį iškenčiau. Ir sakau, nenoriu, kad tokie dalykai ištiktų net mano priešus.
- Taip, tas teisybė, - pritariau Jablonskynės Jonui. � Aš ją, amneziją, irgi pažįstu ir įtariu, kad jos dar neatsikratęs. Ji, matyt, kaip kiekviena liga, greita ateiti, bet neskuba išsikraustyti.
- Na, o tu? Taikaisi ir neprisitaikai kažką pasakyti, - paragino raidę Ą Ypata. - Sakyk. Ir už mane taip pat pasakyk..
- Dzieduli, man labai nepatinka, kai sakote, kad vaidiname. Dabar, kai yra Savęspi scena, kad vaidintume jau nereikia dūmų, nereikės Ypatai kūrenti Kisielių sodybos krosnį, bet argi tai, ką čia matome- vaidinimas?
- Taip, tai dar ne vaidinimas. - raidei A pritarė Šv. Kazimieras. Sakykime, kad tai prologas, įžanga, tačiau tai kartu ir vieta, iš kur norėčiau pasakyti- nepervertinkime atminties. Jau seniai ne paslaptis, kad puiki atmintis neretai būna susijusi su menku protu. Amnezija protui nekenkia, ponai.
- Tai gali sakyti tik tas, kas jos nepatyrė, - ryžtingai nesutiko su šventuoju Jonas iš Jablonskynės, bet visi, regis, gerai nutuokė, kad įdomesnis dalykas stebėti du Pranus ir kažkokiu būdu suprasti, koks kipšas glumina mūsų protą. Aš negalėjau atsisakyti ir išguiti iš savęs buvusio savęs prieš dešimtį metų ir išleisti jį atskiru subjektu. Tačiau buvo panašu, kad jis jau išėjęs jį laisvę ir elgiasi nepriklausomai nuo manęs.
- Vidini, ar matai, kas čia darosi? Pasakyk jam, kad jis ne Jis, o kad Jis yra Aš, buvęs prieš dešimt metų. Kazimierai Šventasis, - puoliausi ieškoti įtakingesnės paramos. - Paržegnok, ar mane, ar jį- vienas kuris juk turime dingti.
- Nebūtina, ponai. Tikrai nebūtina. Aš, pavyzdžiui, netgi džiaugiuosi, kad judu susitikote. Duok Dieve, kad tokiu pavyzdžiu pasektų kiti.
- Tai negi ir Jūs manote, kad Jis yra Jis, o ne Aš?
- Taip, dzieduli. Jis, yra Jis- pasakė raidė A, - Ir nesuprantu, kodėl pykstate. Į laiką, kaip į upę, žmogus įeina tik vieną kartą. Net ir į save taip pat tik vieną kartą. Mums atrodė, kad šitaip bus protingiau. Nereikės atsiminti, o tiesiog išgirsti iš pirmų lūpų.
- Aš gi sakau, kad tai vaidinimas.
-Ne, ne. Atvirkščiai, dzieduli. Mes šioje scenoje sustabdėme vaidinimą. Upė įšalo. Lig dugno. Vanduo virto į kitokį būvį- perėjo į ledą. Ji dabar neteka. Į tokią upę jau galima įeiti kad ir šimtą kartų. Būkite, dzieduli, geras, paduokite ranką Pranui iš 1990 metų. Pasisveikinkite.
-Filosofija, - kad ją perkūnas! - ji gali akmenį užmušti. Bet, ponai, tik Dievas ir ji sugeba pasakyti teisybę. Sveikinkitės, kuo čia dabar nepasidalijate, - įsikišo Ypata. - Mokykitės būti, nepalikdami erdvėje tuštumos. Išmokite pagaliau gi būti pilnatyje, Dievo žodyje.
- Tai besisveikinant ranka suplyš, ponas Ypata. Iš kur žinoti, kad po minutės kitos nepasirodys Pranas iš kitų metų, pavyzdžiui, iš 1994 metų. Ir kartu su Radijo karieta. Pagaliau buvo Pranas ne tik karietoje, buvo jis ir lopšyje..
- Karietą atsimeni, o Bibliją vėl užmiršti. Atmintyje visuomet daug tuštumos. Ji neužsipildo atminimais, neužsipildo žiniomis. Ėgi, sakau, sveikinkitės. Bet jeigu jums atrodo kad Dievas myli trejybę, tuomet...
- Ne, ne, - Dar ne laikas, - išniro į priekį J. (jotas), nutraukdamas Ypatos pamokymus ir neleisdamas ištari žodžių, pranešančių kažkokią naujieną. Paėmė už parankės mane, taip pat Praną jaunesnį ir mudu, paklusę jo valiai, atsisėdome kartu ant vienos iš septynių Grįžulo ratų �žvaigždės�. Nešvietė, pūpsojo sunkiu akmeniu, kaip ir kiti šeši, bet atrodė, kad be tokios jų būties neišsilaikytų ir Grįžulo ratai danguje- ir Mažieji, ir Didieji..
- Ėėė, - sudejavau per atodūsį.
-

Gyvenimas Savęspi...

mybb@mybb.ru (Peleda) — Sat, 25 Dec 2010 09:16:47 +0300

(tęsinys)
Bet apie ateitį.. o ne!
jis ne dumoja.
Bet vis dėlto
ne sąstingio tai metas -
Lėtai, bet tirpsta, aiži krašto ledas,
Iš luitų lašinasi ežerų vanduo..
Ir upės pradeda gilėti..
O Dieve! Tu esi!
Bet nieks nežino kur..
O gal?
Gal tu, tai Saulė,
šilumos pilnesnė?..
Nes, pažiūrėk!..
Jau miškas auga.
O taiga?
Jinai,- antai!- į Šiaurę traukias
Ir lieka tuščias
Dar niekieno nesėtas laukas..
Va, dzie aciminiau. O maniau, viskas! Amėn! Kaput!. .Bet kap išmoksci, tai ne tep ir sunku.. Bet kaip aciciko, kad išmokau? Ca jau problema!
AŠ:
Suskato klausti publikos Jonas Aleknavičius, o ji jam atsakė džiugiu užėsiu ir plojimais. Kol kas jam vienam. Plojom visi, galbūt kiek santūriau atrodė vežėjas, nes tai buvo jo eiliavimas, o idėja � kolektyvinė. Vis dažniau ateidavo mintis kokiu nors būdu atsirasti Šklėrių sodžiaus atsiradimo pradžioje.. Prie jo ištakų norėjo būti ir dėdė Jonas, bet jis buvo kuklesnis ir jam reikėjo sužinoti, kaip ir iš kur Šklėriuose atsiradę Grigai. Tačiau įžūlumu neprilygstama buvo dėdienė Marė. Ji žinojo, kokias metais ištekėjusi iš Puvočių atėjo į Šklėrius, bet jai buvo įdomu, kad nepaisant kaip nearti yra Šklėriai nuo Puvočių, o jie yra vieno Šilinių krašto kaimai. Ir tokių daug. Net ir Marcinkonys.. Ir dėdienei rūpėjo žinoti, kaip šis kraštas atrodęs pradžioje. Toks jos žingeidumas labai mane pradžiugino, nes jau nesunku buvo paklausti, o kaip pradžioje atrodžiusi Lietuva. Tai buvo dar senosios Radijo karietos laikais ir dabar, bandydamas atsiminti jos keliones, lengviausiai atsimindavau eiliuotus aprašymus..
Jonas Aleknavičius padeklamavo tai, kas jau buvo užrašyta karietos kelionių laikais ir kurį laiką užmiršta.. Bet gera Dievo valia darė stebuklus ir didžiausia bėda, kad mes nemokėjome jų priimti- buvo nedrąsu juos viešinti, bet slėpti taip pat nedrąsu ir pavojinga.Ir mano supratimu, nemenkesnis stebuklas įvyko, kai Aleknavičiui nusileidus nuo scenos, jį sveikino Kazys Mačionis ir jo žodžiai buvo tokie:
KAZYS (tėvas):
Man dabar netgi patiko. Nemėgstu, nemyliu tos poezijos, bet šįkart, ogi, pasakysiu- nieko.. Posmai nevargina, nealina sielos, o stengiasi pasakyti teisybę Sveikinu, pone! Ir gaila, kad kitur teisybė dažniausiai užmirštama. Ir aš žemės iš Amerikos nebūčiau sugebėjęs atnešti jeigu čia vis dar būtų tundra..
BOLIUS:
Tėve, bet jeigu tiesa būtų apgaubta poezija, tai vaizdas būtų kitoniškesnis.. Poezija ne alina, o kelia sielą
KAZYS (tėvas): Ne sielą, o tavo nosį, sūnau, kelia.. Kol žemė , kaip čia buvo pasakyta, nesuarta- jokios poezijos! Jokios! O vežėjas šaunuolis. Juk tai jo eiliavimai. Dėl jo prarastos atminties daug kas rūpinomės, bet, žinoma, daugiausia Kazimieras..
AŠ:
Nesunku suvokti, kaip tuomet atrodė susirinkusi publika, tačiau rašyti apie tai, manau, kad neverta, nes vaizdas, lyginat su originalu, atrodytų seklus ir primityvus. O jeigu plunksnos broliai vis dėlto neatsižada šio sunkaus darbo, tai todėl, kad tokio pobūdžio originalai tuoj pat išnyksta. Jie neužsilieka. Tuomet jau galima džiaugtis, kad apčiuopiame išnykusių reiškinių griaučiai, ir kiekvienas, kam rūpi pasitikrinti savo talentus, gali tai daryti, bandydami atkurti pilnatį, nebijodami atsitrenkti į paveikslo rėmus. Niekas neginčys, kad didžiausią jausmų sangrūda atsirado vežėjo sieloje. Tačiau ir jis žodžių turėjo nedaug.
VEŽĖJAS: Dėdė Kazys?
MAČIONIS (tėvas): Koks Kazys?. Kaziu ir mane vadina. Kad ir mano sūnus Vytautas. Knygos �MANO BRANGUŽĖLE VARGO LIETUVA pratarmėje vienur Kaziu, kitur Kazimieru vadina. Tikriausiai perskaitėte?
VEŽĖJAS:
Ne. Dar ne, pone. Tačiau Jūs sakėte, kad mano atminties atgaiva daugiausia rūpinosi Kazimieras. Todėl paklausiau- ar ne mano dėdė Kazys. Mes dabar vaidiname jo namuose. Tiesa, niekuomet negirdėjau, kad Šlėriuose jį kas būtų vadinęs Kazimieru.. Arba Kaziu, arba Šiliniu.
MAČIONIS (tėvas):
Atsiprašau, vežėjau, atrodo, kad ne taip pasakiau. Ko gero, ko gero, kad tavo atminties atkūrimu dėdė daugiausia rūpinosi, bet ir jis, ir aš, - kad ir Kaziai ar Kazimierai- bet ne šventieji. Pagarbų dėkui turėtumei pasakyti šv. Kazimierui.. Tai vienintelis lietuviuose kilęs šventasis ir jo įtaigų pasekmė neprilygstamai didesnė. Trumpiau šnekant - turi nemažai bičiulių, vežėjau. Daug ką tai stebina, bet taip yra..
AŠ:
Labai gražiai pasirodė Boleslovas, galbūt net ir todėl, kad publikai neatrodė, jog toks piemenukas gebėtų kuo nors padėti. Tačiau Boleslovas manė kitaip.

BOLESLOVAS:
Mes labai norime, kad jums pasisektų. O ar pasiseks- neklauskite. .Esate nuojautos žmonės ir, reikia manyti, kad jūs savo sėkmę, kol dar Radijo karietos nėra, išpranašausite scenoje. Tik nereikėtų į šį užsiėmimą žvelgti paviršutiniškai.. Ir kai tėvelis mane bara už atsidavimą poezijai, jis perlenkia, gudrauja; širdyje jis džiaugiasi... Ar ne, tėve? Džiaugiesi juk.. Ir mane čia pakvietė ateiti, manydamas, kad gal jums prireiks mano patarimų..
VEŽĖJAS:
Bet Jūs dar toks jaunas, ponaiti! Na, kaip čia geriau pasakus. Na, toks .. Tik neįsižeiskite.. Tiesiog piemenukas �brangužėlės vargo Lietuvos�
MAČIONIS( tėvas):
Na, va!. Ar nesakiau, sūnau. Vaidina jie, tai pavaidinkime � bent truputį- pavaidinkime ir mes.
AŠ:
Mačionis-tėvas šiuos žodžius pasakė triukšmingiau negu visus ankstesnius. Galbūt jie kažką reiškė, jeigu juos būtume supratę taip, kaip tikėjęsis jų sakytojas. Bet dar nenutilo jų garsas, kai viršum šio triukšmo, pasikėlė aukštas jauniausiojo sūnaus Vytauto balsas. Jis pasijuto įžeistas, kad štai atėję scenoje du nekviesti- neprašyti valkatos ir suvaidino rolę taip puikiai, kad pasijuto beesąs šalia tėvo, greta brolio.. Nors imk ir trenk į panosę vienam, kitam, kad visam gyvenimui atsimintų, kur ir ką galima vaidinti, ir kur- uždrausta. Dabar ji anieji net džiaugiasi, kad ir jie pavaidino..
VYTAUTAS:
Tai ką- Jūs ne mano tėvas? Jūs tik vaidinot mano tėvą?. Ir tu, Boliau, ne mano brolis.. Ar girdite? Klausiu, kas jūs iš tikrųjų, ir jūs tai privalėsite padaryti. Ir jokių čia vaidinimų! Prašau..
Ne! ne!.. Ne �prašau�, o reikalauju pasakyti, kas jūs yra.
MAČIONIS (tėvas):
Ramiau, sūnau.. Gerai, kai širdis karšta, tačiau protas turėtų būti šaltakraujiškai apdairus. Su Boliu vaidinom čia ne daug, kaip sakiau, tik truputį, tik tiek, kiek reikia. Ir aš, pavyzdžiui, nemanau, kad jeigu dabar judu padainuotumėte kartu, tai jau esą � vaidinimas. Ir Atžalynas, ir Gilio ežeras atsimena judviejų dainavimą. O kas atsimena mudviejų? Niekas. Tai gal padainuokim, a? Šiliniai irgi moka įsiminti. Ir ne tik tai, kas gera, bet ir tai, kas bloga..
AŠ:
Taip vadinamos �mirtinos tylos� ir iki šiol netrūko. Bendrai paskaičiavus, jos buvo kur kas daugiau, negu kad ir minimalaus šurmulio. Bet šį katą �mirtina tyla� buvo ypatinga. Suprantu, kad dažnai sakau dalykus, kurie jau seniai atrasti ir jų poveikis visuotinai žinomas. Tačiau čia sąmoningai vaizduoju, kad jų nežinau, nes maloniau jaustis įsitikinus, kad žmogui gali pasakyti tai, ko jis dar nežino.. Tačiau įsitikinęs, kad šįkart net tyla buvo tokia, kokios kitose Lietuvos scenose dar nebuvo.. Buvo juk ir daina, kurią uždainavo Kazys Mačionis. Net ir aš žinojau, kad ji atsirado 1940-aisiais metais.. Bet ar kas ją atsimename?
MAČIONIS (tėvas):
Ateik.. Ateik, sūnau, arčiau. Padainuosime ir mudu.. Užmiršau, dainos pavadinimą, bet gal ji jo net neturėjusi.
Šiauriniais vėjai sniegais užpustė
Pabaltijo žemes..
Savo nedalia, kam pasiskųsti
Šiandien neturim mes..
Ateik, ateik, Vytautai. Gal tau tai padės suprasti, kur vaidinimai ir tiesa, o man nereikės, dievažytis, kad aš tavo tėvas..
AŠ:
Manau, kad ir Mačinis- tėvas žinojo, jog jauniausiajam jo sūnui Vytautui nereikia nužengti tuos kelius žingsnius, kad jiedu padainuotų šią dainą. Tai buvo pakankamai geras atstumas dainai padainuoti kartu. Tačiau manau, kad tėvui buvo svarbu, kad susirinkusi čia negausi publika pamatytų, kad jie labai panašūs.
Vytautas priėjo, bet sunkiai.. Priėjo kaip lokys. Tačiau tėvas užmetė ant �lokio� sprando savo ranką, truktelėjo arčiau, kad atsistotų petys petin ir.. ir jau abu:
Šiaurės Sibiro tundra
Kris kiekvieną sekundę
Tuos, kurie iš miego bunda
Sukaustytus išveš.

Išveš mūsų brolius žiaurūs maskoliai
Į Sibiro žemes.
Nutils čia juokas, nutils čia dainos
Ir šypsenos užges

AŠ:
Šią dainą jau žinojau, ją mokėjo ir vežėjas, nes buvome girdėję Radijo karietoje, bet kad taip nuostabiai ją kas dainuotų, o- ne, nebuvau girdėjęs.. Tą sakau ne todėl, kad gerbiu Mačionius, o jų- ačiū Dievui, nemažai po Lietuvą pasklidę; tai kalbu bandydamas pasivyti teisybę. Ar pavysiu? Ogi Dievas žino, bet žiūriu, kad vežėjas aplenkia dainos autorių (ir galbūt kompozitorių) Boleslovą Mačionį. Kol jis dar žiopsojo, kaip čia kas, vežėjas jau prigriuvau prie dainuojančio dueto:
Ir pavergtos tėvynės
Per vėlai pažinsim meilę
Ir kasdien vis bus gaila
Tos laisvės prarastos

Stalino saulė, pikta apgaulė
Tik temdo mums akis
Raudonos aušros, nekaltų kraujas
O ten, toliau �naktis..
AŠ:
Manau, kad nei dainininkai, nei dainą nenukentės, jeigu čia įterpsiu dar štai ką �iš tikrųjų vežėjui lenktyniauti neprireikė. Dainos žodžių autorius ( ir galbūt kompozitorius) Boleslovas Mačionis į. tą kartą scenoje nedainavo. Tačiau manau, kad sunkiausiai buvo mano dėdei Jonui. Nežinojo jis šios dainos.. Tačiau jo pražiota nusmailinto veido burna, giliai įdubusios ir nemirkčiojančios akys buvo įdėmios ir galėjau manyti, kad kai tik dėdė suras kompanija, kai atsiras nuotaika, tai jau pats paragins: tai ką , vyručiai?.. Gal truktelėkim Mačionių dainą.. Taip vėliau ir atsitiko. Dzūkų šiliniai priėmė šitą dainą ir, kiek atsimenu, dainuoja ją nepadzūkuodami. Dainuoja už visą Lietuvą. . O tuomet � tėvas Kazys Mačionis, jo sūnus Vytautas ir buvusios Radijo karietos vežėjas , sakyčiau, buvo pirmieji, kurie šią dainą pražiodino šilinių dzūkų krašte Ir tai padarė iki taško.

O mūs likimas lyg prakeikimas-
Šiandien ir ryt tas pats -
Sibiro žemę apsėti kaulais,
Arba visai apakt..

Bet dar bus čia pavasaris-
Grįš iš tolimos šiaurės
Pažiūrėt laisvos saulės
Namo grįš tremtiniai..
AŠ:
Tai buvo daina, kurią - kaip jau sakiau -Šilinių kraštas išgirdo pirmą kartą. Tačiau, kad ji kažkur yra ar tiesiog privalo būti, šiliniai jautė panašiai kai reumato ištikti žmones jaučia pokyčius gamtoje. Tačiau neatsitiko taip, kaip turėjo ar privalėjo būti tądien ir dabar nežinome kokiomis nuotaikomis pirmajame vaidinime gyveno Mindaugas. Netikėti vaidinimo pakoregavimai, sutrikdė ankstesnius nusistatymus ir Mindaugas išsprūdo iš mūsų dėmesio. Tie retsykiais jo pusėn mestelėti žvilgsniai naujesnės informacijos neteikė- buvo ramus, įdėmus, santūrus ir abejingas bet kokiom pažintim � leido aplinkiniams apsispręsti ir patiems imtis iniciatyvos pažintims su juo užmegzti. Mačiau, kaip jis žiūrėjo į Mačionį - tėvą, kuomet po dainos, skaniai atsikvėpęs, pastarasis sakė:

MAČIONIS (tėvas):
Visi Mačioniai ne iš piršto laužti. Statyk prie plūgo- tinka!. Sodink prie knygos- tinka! Scenoje irgi tinka! Išvaryk į Amerika, ir jie būtinai sugrįš ir parneš žemės. Bet dabar, mieloji publika, kalbu ne vaidindamas. Net ne iš scenos. Nelinksma, kai matau, kad daug kas- ir ypatingai jaunimas, palieka mūsų kraštą. Tačiau ne ledynmetis juk, ne tundra . Nors atėjęs čia, ir tundros žmogus jau nepaliko šio krašto. Įsikibo į žvėrį, įsikabino į žuvį ir išlaukė pavasario. Sulaukė sėjos. Ir pasėjo.. Ir išdygo, išnoko Lietuva..
BOLESLOVAS:
O! Ką girdžiu, tėve? Dar šiek tiek vaizduotės ir atsitiks taip, kad reikės priimti pirmą tėtės parašyta eilėraštį. Saugokitės, šiliniai, kad jūsų krašto neužplūstų Mačionių poezija..
MAČIONIS (tėvas) : Saugotis reikia. Bet tik ne Mačionių ir jų poezijos. Štai su tavimi, sūnau, išeinam, o dar vieną Mačionį paliekam..
V. MAČIONIS: Atleisk, tėve, kad pasikarščiavau..
MAČIONIS (tėvas) Tai menkniekis, Vytautai, bet buvo, kad o-cho..
V. MAČIONIONIS: Apie ką jūs, tėve?
MAČIONIS (tėvas): Žinai, apie ką.. Žirgo dar nebuvo, o tu jau balną taikeisi užsėsti. Yra kitokio darbo, sūnau. Ir reikia jį padaryti, kad vėl nebūtume tundra ar speigais užeiti. Kad ir šitie vaidinimai. Kodėl gi ne darbas? Nežinau, gal be scenarijaus neįmanoma, bet, pažiūrėk- niekas iš čia sėdinčių nesupyko, kad .. O gal?
AŠ:
Mačionis -tėvas žvilgterėjo į vieną, kitą, trečią vaidinimo dalyvį, bet atsakymo nelaukė nei iš vieno ir tuomet pirmą kartą pamačiau, kad jo ir Mindaugo žvilgsniai susitiko.
MAČIONIS (tėvas)
Štai jūs, pone, ar galėtumėte pasakyti- ar labai pakenkėme vaidinimui?
MINDAUGAS:
Ne ką išmanau tokį meną, bet man įdomu stebėti, kas čia vyksta. Ir ne tik scenoje, publikoje - irgi. Bet ir publikoje - ne tik. Aš ne vietinis. Užklydau ir užsilikau. Jau savaitė, kaip čia. Žiūru, dairausi, laukiu.. Kol kas geriau įsižiūrėjau į Šilinių žmonės. Smagus paveikslas- supyksta tuomet, kai nesulaukia svečio. O kiekvienas geras žmogus jiems Dievo siųstas..
MAČIONIS (tėvas): Suprantu, kad jūs patenkinti. Ir jaučiatės gerai?..
MINDAUGAS: �Gerai�, gal ne tas žodis. �Gerai� tuomet, kai visiems gerai.. Blogiausiai jaučiuose skiedryne- atrodo dirbu sąžiningai, o darbas nelimpa.. Turbūt, jis man nelengvesnis kaip Jums tą 30 hektarų žemės parnešti iš Amerikos..
MAČIONIS (tėvas) Bet parnešiau..
MINDAUGAS: Ačiū. Ir ačiū Boleslovui už padovanotas ąžuolo giles. Būtų gerai, kad galėčiau pasakyti ir �ačiū� už ąžuolą, padovanota skiedrynui, kur įsitaisėme Radijo karietos dirbtuvę.
MAČIONIS (tėvas): Nemanau, kad tai turėtų būti problema. Bet turbūt užsiplepėjau- tai sakote, dar vaidinimas nebaigtas?
MINDAUGAS: Manau, kad -ne. Vytautai! Vežėjau! Apie vaidinimą žmogus klausia.
AŠ:
Mindaugas prašė paramos, nepakėlęs balso. Ir neatrodė, kad ji reikalinga Visi žinojome kad šis vaidinimas tęsęsi, nors galima buvo įtarti, kad yra dar kitas vaidinimas. Jau kuris laikas, kai prie namų durų trypė dar vienas vaidintojas, kurio paieška mums kėlė nemažai rūpesčių. Mūsų supratimu, svarbiausia jo pasirodyme turėjo būti tai, kad jo vardas Mindaugas. Mintimis apieškojome visą Šklėrių kaimą, tačiau- net keista- savo, čia gimusio Mindaugo Šklėriai neturėjo Vienintelis Šklėrių Mindaugas, kuri atsiminiau, buvo Julijos ir Kazio Kibirkščių sūnus, tačiau jis gyveno Vilniuje. Abu tėvai jau senokai mirę, tačiau sodyba išliko kaip buvusi- prižiūrėta, neapleista ir neužteršta. Jis čia atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį ir darbo sodybai išlaikyti negailėjo. Būti mūsų vaidinimo aktoriumi įkalbėjome jį telefonu, šitaip ir tekstu aprūpinome, tačiau iki paskutinės dienos Kibirkštis buvo atsargus ir pažadais nepalepino Bet vis dėlto... Iš štai dabar turėjo prasidėti veiksmas, kurio mes nebuvome net repetavę
- Ką darom, Vytautai,- prislinkęs prie Mačionio pašnibždėjo vežėjas. Tačiau kitos išeities lyg ir nebuvo ir reikėjo rizikuoti atsimenant-bijai vilko, neik į mišką.
Mes jau buvome miške. Reikėjo tik elgtis taip, lyg vilko nebijotume būti. Abu jie- ir Vytautas, Mačionis, ir vežėjas - sugrįžo į sceną, nežinia kodėl susėdo priešpriešiais, tačiau pirmieji Vytauto žodžiai buvo skirti publikai ..
V. MAČIONIS:
Girdėjai? Klausia, ar toliau vaidinsim?.. Žinoma, kad vaidinsim ir todėl, ponai, būkite malonūs ir atsiminkite, kad vaidinimai � bent artimiausiu metu- vyks kiekvieną sekmadienį. Ar purvas, ar lietus, ar sniegas.. Kiekvieną.
VEŽĖJAS:
Vytautai, klausia, ar šiandien vaidinsim?
V. MAČIONIS:
Palauk, vežėjau. Palauk!.. Noriu pasakyti, kad jokių skelbimu ir ateityje nebus. Ir džiaugtumės, kad čia susirinktų 15-18 žmonių. 20 � jau daug. Jau bėda. Bet tai bėda mums, kad didesnės publikos neturėtume, kur priglausti. Tai ne karieta, kuomet būdavo- nors bažnyčia joje talpink..

VEŽĖJAS:
Kita vertus, ponai, daug kas į mūsų vaidinimus bus paimta iš senosios Radijo karietos. .Bet kaip - paimta? Dauguma jūsų žinote, kad nesugebėjau pasirūpinti, kad jie išliktų- ar užrašais, ar nuotraukomis, ar filmų juostomis.. Ir štai dabar juos reikia pasiimti iš atminties. Pasakiau, ponai, reikia pasiimti. Būtent reikia, kadangi pasirodo tokia atmintis tampa pagrindine statybine medžiaga.. Kiek turėsime jos, tiek ir karietos bus. Tai nelengva įsivaizduoti, bet, regis, mes jau suvokėme ši dalyką. Ir manau, kad galima sakyti, jog ir šis vaidinimas yra dalis- tegu maža, tegu net labai maža, bet dalis Radijo karietos.. Ir jeigu juose yra broko, tai reikia manyti, kad jis persimes ir karieton. Toj, jau kitoj, kurią konstruojame, kuri, tikimės bus.
V. MAČIONIS:
Tai tokios tokelės.. Ir mums smagu jus čia matyti suklususius. Ačiū.. O už tai mes norime jums atsilyginti paslaptimi. Jau ne paslaptis, kad vyksta Radijo karietos atstatymo darbai, ne paslaptis, kad statybos ėmėsi...
DĖDĖ JONAS
Mindaugėlis! Va, kur jis.. Prie langelio sėdi. O kas kitas be jo galėjo imtis karietos darbų? Aplinkui nematyti, kad toks būtų.. Jau stipinas yra. Ir užrašas ant jo yra.. Kai Mindaugėlis įvirsta skiedrynan, tai , broleli tu mano, nuo ryto iki vakaro. Tai kantrybė! Tai kantrybė! Štai sėdi ant suolo ir nepasakysi, kad auksinių rankų žmogus.. Mindaugėli, aš teisybę sakau ir tu nekraipyk galva.. Nėra aplinkui čia kito tokio meistro.
V MAČIONIS: Teisybe, sakai dėde. Ir tai jau ne paslaptis, o paslaptis, kuria mes norėtume jums čia dovanoti yra kita- vaidinimus dedame į vieną ciklą bendru pavadinimu- VAIDINIMAI MINDAUGUI.. Štai ji, jums dovanojama mūsų paslaptis, Ir gal būtų gerai, jeigu ją laikytumėte paslaptyje, tačiau mudu su vežėju jau jos neturime.. Dabar nuo jūsų priklausys, ar ji išliks paslaptimi, ar-ne..
AŠ:
Paskutinius žodžius Vytautas ištarė gerokai garsiau, nes reikėjo kad juos išgirstų už durų stoviniuojantis Kibirkštis. Bet dabar atrodė ne taip svarbu, ar jis ateis ir ar mes pratęsime vaidinimą, ar nesiryš ateiti ir mes nesunkiai užbaigsime šį darbą, atsidavę save publikos klausinėjimams... Žinojome, kad Bobučių radijas klausus ir šilinių dzūkuose, todėl nebuvo prasmės pernelyg ilgai slėptis pušynų gūdumoje.. Mečio Laurinkaus vyrukai jau uostinėja šnipinėja Vilniuje, ir laukėme, kada pirmąjį desantą numes čia, netoli Grūdo ir Grūdos, netoli Skroblaus ištakų. Kvailių tokiose valstybės institucijose nebūva, o jeigu matai, kad sutikai kvailį- netikėk, nes jis daug proto išeikvoja net ir tuomet, kai nori juo apsimeti.. Todėl mūsų taktika buvo kitoniškesnė - sakėm, kad vaidinam, o kalbėjom tiesą. Bet štai vaidinimas tęsiasi. Mūsų aktorius nenuėjo į sceną. Jis peržengė slenkstį, susidėjo už pečių rankas ir atsišliejo pačiais į sieną...
M. KIBIRKŠTIS:
Man tai ypač džiugu, kad vaidinsite, ponai, Mindaugui. Kas mane žino, tai žino, kas dar- ne, tiems sakau: iš tikrųjų, esu Mindaugas. Mindaugas Kibirkštis.. Ir kiek beatsimenu, buvau vienintelis Mindaugas Šklėriuose.. Dabar girdžiu, kad � ne. Tai kuriam Mindaugui norite vaidinti? Ar savam, ar .kurio mes net nepažįstam?
DĖDĖ JONAS:
O! Ir Kibirkštis čia. Tai klausyk, Kibirkšti. Gera vieta tuščia nebūna.. Palikai Šklėrius, išvažiavau- tai ir turėk, bobut, devintines!. Tavo vieton, Kibirkštėli, atsirado kitas Mindaugas
M. KIBIRKŠTIS:
Tavo Mindaugas, dėde Jonai, atėjo ir išeis.. O aš nors išėjęs, bet vis tiek negaliu išeiti, kaip paklydėlis. Kur buvęs, kur nebuvęs, aš ir vėl čia -esu pririštas prie Šklėrių, todėl jeigu dabar turite du Mindaugus, manau, kad reikėtų pasakyti, kuriam iš mudviejų žadate vaidinti? Ar savam, Šklėrių Mindaugui, taigi Mindaugui Kibirkščiai, ar... Atsiprašau už tokį žodį, bet žodis �ateivis� mūsų žodyne yra. .Ir tai neypatingai geras žodis. Nesu lituanistas, bet žodyną moku skaityti Tai ten parašyta, kad �ateivis� reiškia atėjusi iš kažkur. Ar žinote, iš kur Jūsų Mindaugėlis atėjęs? Ne gana to- ateivis tolygu atėjūnui.. O čia matau nemažai žmonių, kurie gerai žino, nes savo kailiu patyrė atėjūnų meilę. Per vieną žmogaus gyvenimą trys atėjūnų armados užgriuvo šį nelaiminga mūsų kraštą- tai ir lenkai, ir vokiečiai, ir rusai. Ir dabar nuo jų kiekvienoje šeimoje skaudu. Ir jeigu aš perdedu, tai teiškrenta mano liežuvis.. Tai spręskite, ponai, kuriam Mindaugui norėtumėte vaidinti- savam ar atėjūnui?..
AŠ:
Klausimas buvo toks, kad jo ignoruoti nebuvo galima. Galvoje vėl pakilo betvarkė � iš tikrųjų, kas čia vykstam? Visiškai ne tai, kas buvo projektuota. Su vežėju neblogai žinojome karietos nutikimus, tačiau jie niekuomet nebūdavo tokie kategoriški. Atsiradusius nesutarimus pašalindavome įvairias būdas ir išsigydydavome neskeldami savyje sumaišties. Dabar kiekvieną kartą Perkūnas sugriausdavo virš mūsų galvų ir mes nežinodavome, kokią maldą jam reikia pasiųsti, kad jis bent aprimtų, neišvartydamas vaidinime sudėliotų daiktų. Mačiau kaip impulsyvus nerimo šešėlis perbėgo vežėjo kakta. Vežėjas nesumojo nieko gudresnio ir pasakė tai, kas būtų labai natūralu, atskyrius nuo judviejų publika

VEŽĖJAS:
Bet, Mindaugai, taip mes nesitarėme.. Tavęs prašėme, kad atėjęs į sceną pasakytumei, jog esi vienintelis Šklėrių Mindaugas.. Ir to mums būtų užtekę, o taškelį ant �į� būtume uždėję ir mudu su Vytautu Mačioniu.
AŠ:
Tačiau atrodė, kad Kibirkščiui publika reikalinga. Ir tas tekstas, kurį diktavome telefonu, jam neegzistavo. Nebuvo nei aukštas, nei plačiapetis, tačiau ryžtas ir užsispyrimas, jį darė įtaigos žmogumi- pamatei kartą ir jis įsimena, neužsimiršta.
M. KIBIRKŠTIS:
Aš ir be scenos pasakiau, kad esu vienintelis Šklėrių Mindaugas. O reikia daugiau? Tačiau scenos nebijau.. Prašau, aš ateinu į sceną. Ir man būtų malonu, jeigu prie manęs prisėstų ir anasis.. Kodėl gi judu su ponu Vytautu Mačioniu turėtume uždėti taškelį ant �į�. Manau, kad ir mes tai galėtume padaryti.. Tačiau jeigu jis nesutinka, tai, prašau - dėkite tą savo taškelį ant�į�.
Beje, nežinau netgi jo pavardės. Ir neišgirdau, kad ją kas čia būtų ištaręs..
Gal jūs, dėde Grigai, savo Mindaugėlio pavardę žinote?
DĖDĖ GRIGAS:
Geras žmogus Mindaugėlis, ir man užtenka- aš su juo kad ir į pragarą.. Bet tokio ožio tavęs, Kibirkšti, niekuomet nemačiau.. Kas su tavimi pasidarė!? Oi, oi, broleli tu mano.. Sergėkis, kažkas negerai.. Mes su tavimi pažįstami, o čia..
M. KIBIRKŠTIS
Aš todėl, dėde, taip ir kalbu, kad mes pažįstami, o čia.. ..
AŠ:
Tas Kibirkščio ištartas � �o čia�, pakėlė karietos meistrą iš vietos . Kėlėsi nepaskubėdamas, bet jaučiau, kad jis tai daro karališkai gerai, neleisdamas nei kitiems, nei pačiam sau įkarščiuoti galvas. Neskubiais, bet tvirtais žingsniais, nuėjo į sceną. Kibirkštis turbūt tikėjosi, kas savo rolę jis atliko ir uždanga nusileis. Bet patirtis tokia, kad kai lauki Perkūno sudundant apniauktoje debesimis padangėje, jis kažkodėl tyli, o kai giedra- sudunksi, nuaidi iki žemės širdies. Mindaugas šiai publikai savaime buvo didžiulis reiškinys ir štai dabar visi galėjome jį matyt visų akivaizdoje atsistojusi scenoje.
MINDAUGAS:
Tikrai, pone, nemaniau, kad reikės pakilti scenon.. Nervai mano atšaldyti ir nesijaudinu dėl to, ką kas mano adresu pasako. O šį kartą džiaugiuosi, kad atsirado proga pasikelti scenoje. Man jį irgi labai rūpi, net manau, kad rūpi labiau negu bet kam iš Jūsų. Labai tikiu, kad mes užlipsime į sceną ir manau, kad jį bus aukštesnė, visas pasaulis galės pamatyti ką joje gražaus turime. Tačiau dabar yra kaip yra ir negaliu jūsų kuo nors sužavėti.
Štai jūs sakėte, kad nežinote mano pavardės. O aš pasakysiu jums daugiau- aš net ir savo tėvo vardo nežinau.. Levandriškis?
Taip čia girdžiu. Pavyzdžiui, iš Tomo Baranausko..
Bet nei jis tai gali pasakyti nei aš..
Manau, kad visais laikais ši žemė, kurią dabar vadiname Lietuva, turėjusi daug narsių karių ir karvedžių. Ir toks buvo ir tasai, kuris žuvo prie pilies Latvijoje ir sąlyginai dabar vadinamas Levandriškiu.. Bet ne todėl dabar aš čia scenoje. Čia todėl, kad užgavo ausis ateivio, arba atėjūno vardas.. Visi, kurie čia esame, yra atėjūnai, nes visi, atėjome į žeme bent šiek tiek vėliau, negu tie, kurie buvo prieš mus.. Ir dabar man, o gal visiems mums būtų malonu, kad
Jonas Aleknavičius prisimintų ir padeklamuotų mums dar vieną ištraukėlę iš Lietuvos istorijos.. Ponas Jonai, būkite malonus- ir tai, ką surasite savo galvoje, pasakykite ir mums..
AŠ:
Jau nei plikau, nei žilau, nes jaučiau kad sceną valdo kita jėga. Ir buvo akimirkų, kad pasijausdavau, jog mes vis važiuojame nauja Radijo karieta. Bet jos kažkodėl nesuprantame, nesuvokiame.. Kaip ir tuomet, važinėjant senąja. ATRODYTŲ, tokie protingi žmonės, kaip pavyzdžiui, Guoda Litvaitienė, Audrius Braukyla, Jūratė Lauciūtė ir ypatingai Kazytė Mazgelienė, apžiūrinėjo ją iš visų pusių, bet, būdami užsiėmę tik savimi, nesuvokė jos. Ir dabar nežinau, ar jų protą ir grožį kas restauruoja, bet tuomet, kai pagalvoju, tai buvo stipri jėga, galėjusi Radijo karietą pakreipti gyvybės keliu. Man pasirodė, kad savęs nebegali kontroliuoti ir Jonas Aleknavičius. Išgirdęs tokius Mindaugo žodžius, jis pasižiūrėjo jo pusė, paėmė sauja viršugalvį:
J.ALEKNAVIČIUS:
O ką joje galiu surasti. Žinau, kad jau laikas eiti namo ir kiaules pašerti. Daugiau mano galvoje nieko nėra.
ROMA: Yra. Yra. Pažiūrėk kišenėn ir surasi
AŠ:
Nepaisant ir tokio jos žmonos Romos paraginimo, Aleknavičius jau lipo pas į sceną, kur jau buvo ir Mindaugas Kibirkštis. Ėjo neskubėdamas, kairėn dešinėn pečiais palinguodamas ne lyg brisdamas klampynę. Sustojo toje vietoje, kur ir anksčiau, kai deklamavo eiles apie kadais čia buvusią tundrą.
J. ALEKNAVIČIUS:
Man buvo pasakyta, kad išmokčiau kitam vaidinimui. Bet kad reikia, tai galiu ir dabar.. Nereikės kitą kartą. Bet dabar ne iš galvos. Reikės perskaityti..
Kad reikia, kodėl- ne?
AŠ:
Ir Jonas Aleknavičius, išsukinėtais reumato pirštais užkėlė ant nosies akinius ir išlyginęs iš kišenės ištrauktą lapą, perskaitė tai, kas atrodė vis dėlto tiko temai ir net akcentavo beįsiplieskianti ginčą..
J. ALEKNAVIČIUS:
Mes čia visi atėję..
Tačiau šį kartą kalbam apie tuos,
Kurie pirmieji čia atėjo
Ir pasiliko būti..
Kas jie?
Ir iš kur?
Tyli saulė, vėjas
Tyli žvaigždės, mėnuo
Tyli medis ir žolė
Tyli upių, ežerų vanduo..
Kas jie, ir iš kur atėję,
Nepasako net akmuo..
O tačiau
Pikčiau
Nei vilkas kaukia
Sieloj nežinojimas skaudus...
Kas jie ir iš kur atėję

Esam europidai-
Ji plačiai,
Ši rasė
Po pasaulį išsibarstė.
Dar kiti pasako:
Euroazijatai mes..
Ir balta spalva-
Esminis mūsų ženklas:
�Balta, balta, kur dairais..�

Bet ir baltoj spalvoj
It vilkas kaukia
Nežinojimas - iš kur
Ir kas jie, čia atėję.
Ir palikę būti?
Jau , regis, buvom patikėję,
Jog finougrai,
Jog kilimo esame iš jų..
Bet abejonės išmeta ši raitelį iš balno-
Esa -
Jei jų čia būta-
Tai nedaug..
Ir jie netapo substratu.
Prie Priegliaus, Nemuno,
Prie Dauguvos...
Tai šit kaip. Kitaip sakant jie netapo pagrindu, šiandien šituose kraštuose gyvenančių žmonių. Bent jau man taip aiškino Pranucis, kurį čia visi vadinam vežėju.. O kas tapo pagrindu, kas tapo- kaip čia pasakyta substratu - mūsų gyventojų, tai, matyt, išgirsime kitame vaidinime.. Viskas, ponai. Daugiau nieko neturiu, nei galvoje, nei kišenėse. Bet jeigu taip mąstant, tai ir aš ateivis. Ne iš arti. Net iš Pilvingių čia atėjęs... Jei štai ne Roma, tai � ko čia būčiau trankėsi..
AŠ:
Tačiau Kibirkštis buvo įaugęs savo vietoje ir- nė krust.
M. KIBIRKŠTIS:
Mes dar ne istorijoje. Ir po ją kapstytis, manau, nevertėtų Aš rodau tik į scena ir noriu sužinoti, kuriam iš dviejų Mindaugų bus skirti jos vaidinimai. Ir ryžtingai siūlau savo kandidatūra. ačiau jeigu ji jums nepriimtina, tai irgi ne bėda. O kad šiandien Mindaugai turi paklausą, tai visas Vilnius žino. Atrodo, kad visi saugumo sekliai išėjo ieškoti Mindaugų. Ko jie prie mūsų kimba, gal tik Dievulis žino. Mane jau tris kartus įtikinėjo, kad esu Lietuvos karalius. Galima juoktis, bet nemaniau, kad jie tokie įkyrūs..
AŠ:
Ir jau dabar vėl dėdė Jonas.
DĖDĖ JONAS:
Kibirkštukas � Lietuvos karalius?!.. Oi, broleli tu mano. Nuomentai! Bet atsimink, esi scenoje ir nemeluok..
M. KIBIRKŠTIS:
Tai gal manote, kad esu toks gudus ir galiu sugalvoti tokias pasakas? Pabandykite.. Jeigu to reikia scenai, tai prašau-aš užleidžiu sceną Mindaugui atėjūnui.. Nežinau, jo pavardės
MINDAUGAS: Ir nesužinosite, pone, nes jos neturiu
M. KIBIRKŠTIS: Tai ką- iš mėnulio nukritote, ar kaip?- neturite pavardės..
AŠ:
Tai jau buvo negerai. Nors jau veiksmas buvo atneštas į sceną ir reikėjo saugoti, kad jis nepakenktų vaidinimo pabaigai. Bet nei vežėjas, nei Vytautas Mačionis nerado už ko s-susigriebti ir tuomet į paramą atėjo Mačionių- tėvas
K. MAČIONIS:
Ponai, jaučiu, jog Jums žmogus be pavardės- naujiena. Negi? O aš štai savo dviejų sūnų akivaizdoje liudiju , kad pažįstu žmogų, kuris irgi be pavardės. Nežinau, koks jis meistras- geras ar blogas - tačiau įsitikinęs, kad tokie žmonės kaip jis pajėgūs valstybes kurti. Bet mano mintis kiek kita: nebūčiau Mačionis, prašyčiau, kad pavadintume Šklėrium, Ir tai būtų labai gražu. Turite gražiu pavadinimu Šklėrių kaimą, o jame nė vieno Šklėriaus. Galvokite, ponai..
M. KIBIRKŠTIS
Jeigu man vaidinimai, o jam Šklėriaus pavardė, tuomet-prašau.. Gal nors čia teisybę surasim..
DĖDĖ JONAS
Šklėriai be Šklėriaus buvo kiek beatmenu. Ir dėl to bėdų nebuvo, bet nebuvo Šklėrių be Grigų, o, regis, - ne už dienų ir jų nebus. .Mindaugėli, dovanoju tau savo pavardę. Jeigu tik reikia, prašau - būk Grigas.. Na, kaip? Imi? Graži pavardė, broleli mano.. Sakau, anksčiau Grigų nors vežinu vežk, o dabar baigia išnykti..
MINDAUGAS: Ačiū, šeimininke, bet.. jau taip susiklostė, kad nuo amžių mūsų šeima neturėjusi pavardės.. Ir Jums, ponas Mačioni, ačiū už gerą atmintį. Aš irgi, beje , pažįstu nemažai žmonių, neturinčių pavardės. Bet į sceną lipau todėl, kad užgaulus man pasirodė pono Mindaugo įvardijimas - atėjūnas. Todėl ir norėjau pasirodyti, kad nebūčiau paslaptis. O dėl vaidinimų- patikėkite, kad tai ne mano išmonė. Aš nežinau, kaip jie gali padėti Radijo karietos statybai, tačiau, pavyzdžiui, šiandien man buvo įdomu matyti čia atėjusius žmones..
M. KIBIRKŠTIS:
Tik, manau, ne Mindaugą Kibirkštį.
MINDAUGAS: Nereikia taip manyti, pone.
VYTAUTA: Dėl šio incidento mes patys kalti. Tai ką čia girdėjote- vaidinimas.
MINDAUGAS: Ne. Aš nevaidinau ir net norėdamas, matyt, nesugebėčiau.
M. KIBIRKŠTIS: Aš šiek tiek. Bet tiesa, kad Vilniuje bala žino, kas darosi, tai tiesa.. Net gandai sklinda, jog panašu, kad ko gero karalius Mindaugas prisikėlė panašiai kaip Jėzus Kristus. Bet jeigu Jėzus po trijų dienų, tai Mindaugas- po šešerių amžių. Kvailioja Vilnius. Bet pagrindo yra, ..- Ką tik pastatė karaliaus Mindaugo paminklą. Statomi Valdovų rūmai. Rūmams paminklo neužtenka, reikia gyvo karaliaus Mindaugo..
VEŽĖJAS: Vytautai, kaip užbaigsime vaidinimą..
VYTAUTAS: Kad ir dabar, bet vis dėlto reikia žinoti, kam vaidinsime. Ar Jums, ponai, neatrodo, kad pats gyvenimas mums kužda į ausis esa- vaidinkite Karaliui Mindaugui.. VEŽĖJAS: Ir tuomet jų ciklą reikėtų įvardinti- kaip?. Vaidinimai karaliui Mindaugui, ar Vaidiname karaliui Mindaugui.
VYTAUTA: Bet gal nesupanašėkime. Prisimenate- anksčiau vaidindavo žemdirbiams. Sakyčiau, kad geriau �VAIDINIMAI KARALIUI MINDAUGUI.. Viskas, ponai, o dabar paplokite, nes pirmasis vaidinimas karaliui Mindaugui baigiasi.
.

Taigi, taigi

mybb@mybb.ru (Peleda) — Fri, 24 Dec 2010 20:09:17 +0300

Pasaka

Tuomet, kai mes Velykiuose, karietos galimybių dar nežinojome.
Bet štai parašiau šį pirmą sakinį ir suabejojau. Apie karietą neabejojant rašyti man niekuomet nepavykdavo, tačiau, kaip dabar suprantu, kitaip negali būti, nes ji kaip gyvas, augantis organizmas, daugiausiai išsidraikiusi po dvasines erdves. Tik vėliau E. Mieželaitis, mąstydamas apie Lietuvos valstybę, parašė, kad, girdi, jos dvasinį augimą įsivaizduojąs �tik vertikalinį � į aukštį� Vis geriau suprantu, kad tai buvo esminis karietos egzistencijos dalykas � plėstis, augti ir, gink dieve, nesustoti, nepasilikti sąstingyje, nepasilikti tokia, kokia esanti šiuo ir bet kokiu kitu momentu. Suprantu, kad jos dvasinė plėtra buvusi visomis kryptimi- ne vien tik į aukštį. Bet tai suprasta neiškart ir kuomet Mykolas, sustojęs prie lango, ilgai žvalgė, atrodytų, jam labai pažįstamą aplinką, net nepamaniau, kad dėl to kažkas galėtų atsitikti, o...
- Ponai, nežinau kodėl taip, tačiau... tačiau noriu jums pasekti pasaką. Man niekad taip nepasitaikė, kad ūmai, staiga. Net neprisimenu, kad kada būčiau kam sekęs pasaką. Tačiau dabar atrodo, kad ši pasaka manęs laukė, kuomet Velykiuose atvažiuos karietą ir mudu su žmona ateisime paviešnagėti, - palikęs langą, prakalbo Mykolas, išėjęs į karietos erdvės vidurį. Ir va iš jos jau klausia žmonos: - Ar tu, bobul, supranti apie ką čia kalbu? Aš tiktai � ne. Vale, sugalvok, ką nors.
- Ne, ne. Tu pasakok, o aš būsiu geltonkasė.
- Ką?
- Sakau, pasakok. Aš būsiu dviejų brolių seselė
- Ak, va kaip! - sukruto Mykolas. - Kodėl - ne? - O po minutės, kitos, neišeidamas iš erdvės centro lyg skaitė iš brolių Grimų pasakų knygos:
�Gyveno du broliai. Jauni, gražūs, stiprūs. Ir turėjo jie seselę. Tai buvo mergelė mergelių. Ir Dievulis taip panorėjo, kad jos ilgos kasos geltonos, geltonos lyg bitelių suneštas liepų žiedų medus. Ir nuostabu žinoti, kad ar rytais broleliai dalgius plakdavo, ar išėję į pievas juos pustydavo, jų aštrus plienas tokiais žodžiai atsiliepdavo...
Mykolas dėbtelėjo akimis į savo moterį ir Valės burnoje pragydo gražus jaunas balsas.

Tai gražią, broleliai,
Turite, seselę -
Pjaukite, broleliai
Žalią pievų žolę,
Kol sunkus vargelis
Jūsų neužpuolė.

Broleliai negalėjo patikėti, kad gali būti toks vargelis, kurio jiedu negalėtų sukapoti savo dalgiais. Ir abu broleliai uždainuodavo.

Jei ateis vargelis,
Užsimoję � kirsim,
Kaip aukštą žolelę
Mirtimi nukirsim.
Nebijok, sesele -
Kol mes du broleliai,
Neateis vargelis.
Per žalią pievelę, -

padainavo Mykolas, bet, matyt, pajutęs, kad vienam už du dainuoti neprotinga, priėjęs prie Tomo Vaisietos ir Vidinio, paprašė, kad jie atliktų seselės brolių vaidmenis. Toks įtarpas nepabojo pasakai. Girdėjome:
- Tačiau nei broliai, nei jų geltonkasė seselė nežinojo, kaip atrodo vargelis. Sustojęs pievos pakraštėlyje, vyresnysis taip mąstė.
- Kas jis galėtų būti, - išgirdome Tomą Vaisietą: - Gal tai žolės likimas - mosteli dalgiu ir žolė nukrenta. Bet, o Dievulėliau tu mano, net tuomet, kai žolė išdžiūsta, ak, koks šiltas, koks kvapnus pradalgių šienelis. Ateina sesulė, grėbia ir džiaugiasi. Džiaugiasi ir dainuoja:

Grėbia, grėbia sesrėlė
Brolių pjautą šieną
Nemylėsiu bernužėlio
Ogi, anei vieno.

- Kitas, taigi jaunesnysis brolis, sustojęs kitame pievos pakraštyje, irgi nori suprasti, kaip atrodo vargelis, - negausiais žodžiai piešia vaizdą Mykolas ir tuoj atsiveria Vidinio burna.
- Koks jis, tas vargelis? Kaip atrodo? Kaip, jam pasirodžius, jį pažinti, jeigu sumanytų kažką blogą padaryti seselei. Gal tas vargelis, tai sapno likimas? Sapnuoji tą, kitą pasaulį, kurio realybėje nėra. Bet vis dėlto ir realybė kaip sapnas, kuomet išgirsti seselės dainą.
Valei priminti nereikia.
Lekia, lekia paukštužėlis
Į savo lizdelį,
Gražia myli mergužėlę
Jos jauni berneliai.

Tačiau ir ji, dviejų brolių seselė, kurios tokios ilgos geltonos kasos, kaip bitelių suneštas liepų žiedų medus, lyg pavargusi, lyg pamąstydama: - kas jis, tas vargelis. Kokia jo spalva? Kodėl jo reikia bijoti ir kaip reikėtų nuo jo gintis. Bet seselė pamatydavo pievoje savo brolelius ir uždainuodavo

Pjaukit, pjaukit, brolužėliai
Žalią lankos pievą
Netekėsiu, bernužėliai,
Ogi nei už vieno

Praėjo apie gal dvidešimt metų, o du broleliai ir jų geltonkasė seselė kaip buvo jauni, taip ir liko. Atrodė, kad senatvė jų baidosi, kaip migla saulės šviesos. Ir jau neatrodė, kad jų plakami ir pustomi dalgeliai moka sakyti teisybę. Tai daugiau buvo panašu į gražiame gyvenime įstrigusį netikusį pokštą. O dalgeliai vis tiek kaip papūgėlės:

Tai gražią, broleliai,
Turite seselę -
Pjaukite, broleliai,
Žalią pievų žolę
Kol sunkus vargelis
Jūsų neužpuolė.

Mykolas išėjo iš erdvės vidurio ir vėl sustojo prie lango. Ir jau žiūrėdamas į Velykių panoramą.
- Kai jis, Raudonkepuris, pasirodė Velykiuose, broliai suprato, jog nelaimė per didelė, tas vargelis per didelis, kad jį galima būtų užkapoti dalgiais. Broliai kirto ir kirto dalgiais, bet Raudonkepurio plienas įveikė dalgių plieną. Nukirptomis seselės kasomis buvo surištos brolelių rankos. Ir gailiai ir sunkiai atsiduso traukiniai.
- Ne, ne, tik šituo vargeliu jūs nedejuokite. Tai dar ne tas vargas, kurį patirsite vėliau, - pasakiau piktai ir džiugiai, - įeidamas į vaidinimą: - Įdėsiu į jūsų sielas ugnį ir jūs patys deginsite vienas kita. Patys. - kalbėjau klausydamasis kaip dunda traukiniai, kaip skaudžiai, dejuoja broleliai ir rauda jų seselė.
- Na, ko nutilai? Kalbėk, raudonkepuri, - prišoko prie manęs Vidinis. - Ar manai, kad pasislėpsi už karietos botago?
- Tai kad nereikia slėptis, pone Vidini, - neatitraukdamas akių nuo lango pasakė Mykolas. - Jis savo pažadą ištesėjo. Aš jums parodysiu. Tikrai parodysiu, bet pavažiuokite arčiau. Iš mano namų geriau matysim.
- O aš pamaniau, kad pasaką vaidiname. Ir visai nesvarbu, ką vaidinu- angelą sargą ar raudonkepurį. Padėkotum bent, kad prisiėmiau tokį vaidmenį. Et, ką čia su jumis kalbėti. - Ir Mykolui: - Rodyk, kur važiuoti.

�Užrašai iš Savęspi�
2010-04-05

Užmiršti fragmentai

mybb@mybb.ru (Peleda) — Fri, 24 Dec 2010 13:14:17 +0300

Kelionė VII

(tęsinys)

VIDINIS
Trauka istorijos,
(Kokia bebūtų ji)
Stipri ne lyg magnetas.
Lig mindauginės Lietuvos
Gal nearčiau
Kaip lig dangaus.
Ir vis dėlto ant žirgo sėdo
Nejaunas, jau žilos galvos žmogus.
O, Einvardai Dūdavičiau!
Tėvynė neužmirš! �
Bet vis dėlto
Minėkime ne poilsį
Ar nuopelnus šaunius.
Maniau, nupiešęs raitelį ant žirgo,
Galėsiu pasidžiaugti savimi -
Net ir ant popieriaus skiautelės
Gražus tas mano piešinys.
Bet ar galėjau, varge, numanyti,
Kad į istoriką Dūdavičių
Manasis raitelis taip panašus.
O žirgas it stebuklas
Išmoko piešinį palikti
Ir būt tikru žirgu.

VEŽĖJAS
Nebūčiau prie tavęs,
Nepatikėčiau.
Bet ką daryti, kai tikiu?
Kas žino, ką ir vėl nupieši tu?
Kokius žodžius Dzievulis pakuždės
Prisėdus tau
Ant akmenėlio pakelės?
Bet neužmirškime, Vidini,
Savos kelionės karieta.
Mūsų žirgai nenupiešti -
Sužvengia vėjuose,
Kanopom kaukši
Ir širdį iškelia aukštai.
O Dzieve, kaip gražiai
Pasaulis telpa žmoguje!
Tik kažkodėl vis permažai,
Vis neužtenka jo.
Atrodo, visos dainos prie tavęs,
Tik burną žiok ir įplasnos
Pavasariu pragydę vyturiai.

Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau
Kecvitū naktelį giron nakvojau.

VEŽĖJAS.
Bet ar jauti?
Tas Trečias nepalieka mūsų.
Lyg angelas - nematom, bet yra.
Patikom jam su savo karieta
Nagi, Trečiasis, žodį tark...
Apie istoriką norėtume girdėti.

TREČIAS
Savaitės. Mėnesiai...
Kelionė tęsiasi ir � ką?
Net nuostabu, kad laikas neprailgo.
Išnyksta miestai, kaimai, upės praplatėja.
O ežerai? Jų ir daugiau, jie pilnesni.
Žaismingai žaidžia bangomis su vėjais
Ir pliauška, čiauška žuvimis.
Net plentas iš po žirgo kojų dingo -
Atsirėmė į žemę ir lengviau -
Nustebo Einvardas:
- O Dieve mano!
Ar tik ne antrą kartą vėl gimiau?.
- Bet kur?
Ir žvalgosi aplink, smagus savim,
Žinodamas, kad šitaip būt negali.

EINVARDAS
O Kaune, gimtas mieste, tu toli -
Užsukčiau, jodamas pro šalį,
Betgi žinai, kaip būna su žmogum,
Išėjusiu į sunkų pažinimo kelią -
Smagu, kuomet atsimeni mane �
Širdis laiminga, džiaugiasi krūtinė.
Ir žiūri iš dangaus šviesiom akim
Žvaigždė keliautojo � Aušrinė.
Ech-ė, jau pats su savimi kalbu,
Bet kažkodėl pasaulis žino,
Žodžius išgirsta. Net mintis �
Lyg būčiau sapnas jo,
Lyg dvasioje gyvenčiau.
Penėčiau jį žinojimu ir savimi...
Ką žinom � žinom.
Bet nežinome daugiau -
Aš pats kasdieną Alfredą Bumblauską
Girdžiu, kaip klausia, vis ir klausia.
Nors jau profesorius, bet tartum mokinys.
Iš kur, kodėl girdžiu? -
Vargu ar pats Dievulis žino.
Nebent dar TREČIAS -
Tas, tarp Dievo ir žmogaus.
Nors pasakose jį dažniau
Kvailiu vadinam.

Išgirdau girdėjau giron balselį
Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

VEŽĖJAS
Sustokime...
Lig kito karto, ponai!
Mes dar sugrįšim būtinai.
Nesibaigia dar šį kelionė..
O dainos?... Viešpatie!
Jos kaip kazokai
Veržiasi pulkais -
Net į bažnyčią -
Mano sielą, mano širdį...
Vidini, o ir Trečias broli...
Manau, jog žinote, kas gali atsitikti
Jeigu daina nutrūks kelionėj...

Nei šaukia nei laukia many motulė
Cik gailiai kukuoja giron giegulė
Cik - gai-liai - ku-kuo- jaaaaaaaa...

2009-08-28 00:10:42

Miškinis Šklėriuose

mybb@mybb.ru (Peleda) — Thu, 23 Dec 2010 22:57:49 +0300

Discussio
10. �grįžau� (pabaiga)

MIŠKINIS
Nuo savo praeities nebėgu
Ir nenorėčiau, kad DARBAI -
Kokie bebūtų -
Pasiliktų užmarštyj,
Nes jeigu taip, tai ir teisybės jau nebus.
Ir netiesa, kad kapas slepia žmogų:
Jei buvo jis, vadinasi � yra.
Ne jo kaltė, kad atsimint
Ir būt su juo kartu nemokam,
Nes gi lengviau
Į dangų rodyti,
Išmetus Dievą į savęs -
Va, sukali, sumūriji bažnyčią,
Nukirtęs medį, kryžių
Vidur sodžiaus pastatai...
Suprask - ištikimi jam, Visagaliui, danguje.
Na, o sakyk - kodėl ne Žmoguje?
Kodėl ne Savyje?
Kam taip toli kažkur ieškoti jo,
Kuomet jis čia?

Nebuvo šauksmo, įkarščio, ugnies.
Atrodė, šitaip Feliksas kvėpuoja.
Ir lengva, gera, kad ne aukštyje kalnų,
Kuomet ir gurkšnis oro - prabanga didžiulė.
O senas vienkiemi dziedulių ir tėvų!
Matyt, kažkas labai svarbaus įvyko ---
Tiek oro daug po tėviškės valdas,
O juk maniau, kad
Tuštuma įnyko,
Tik tartum dūmai
Draikosi prisiminimai.
Bet dar jautriau į sielą krenta ramuma
Kalbos Miškinio apie Dievą,
Išvarytą būti danguje.
Nusijuokiu, bet be širdies, be jausmo,
Tik lūpas perbraukia ataušus šypsena.

AŠ
Galbūt nesupratau Tavęs, Miškini,
Tačiau jei aš,
Kiti turbūt - taip pat.
Bet tu užkelki ant galvos kepurę.
Atrodo, paprasta va šitaip nusilenkus
Sutikti žmogų pagarba,
Bet nustembu � nejau tai užmiršta
Ir reikalingas Feliksas Miškinis,
Kad pasijausčiau gražesniu?
Bent šitokiu parūpo būti.
Na ačiū tau už nuo galvos,
Nusiimtą kepurę.

Tačiau lyg mano žodžių negirdėjęs

MIŠKINIS.
Sakei, nesupratai manęs.
Antai, Vidinis irgi ugnį
Kažkur prie Skersbalės užkūrė,
Tačiau kol slenksčio dar neperžengei
Palikime ramybėje kepurę
Ir neskubėk sakyti - SUGRĮŽAU.

Ir tyliai, be kalbų,
Dėliodamas žingsnelį po žingsnelio,
Prie durų slenksčio ateinu,
Net žvilgteriu - ar kur nestovi Šv. Petras
Ir ar duris
Namų dangun atidarys.

TAIP, vaikų laiškai Dievui, o gal ne tik vaikų...

mybb@mybb.ru (Peleda) — Tue, 21 Dec 2010 17:08:21 +0300

LAŠKAI DIEVUI (2)

Žinau, kad tyluma
Net ir ausis užkamšo -
Atrodo, karas šėlsta,
Armotomis daužo...

Patinka man skaityti laiškus
Į dangų Dievui išsiųstus �
Atsidustu, paėmęs į rankas kiekvieną,
Bet dar savy tyliau-
Bet dar didesnis vyksta karas.
Kuomet jie parašyti nuoskaudom vaikų...
� Galima,
Aš retkarčiais sapnuosiuosi, Dievuli, Tau? �
Austė, pirma klasė.

Maniau, kad aš,
Bet - ne.
Tai Dievas skaito laiškus man
Ir žiūri į akis
Palaukdamas,
Ką pasakysiu jam.
******************************
O kai žvakes bažnyčioje pardavinėja, tai čia tavo biznis?
Kristė 2 kl.

Kai mama man nenuperka saldumynų, tai čia tu jai patarinėji?
Saulius 3 kl.

Aš perskaičiau, kad Kristus žydas, bet juk jis tavo sūnus. Tai ką, tu irgi žydas?
Samanta 3 kl.

Nuo kada galima laikyti žmogų suaugusiu? Nuo tada, kai jis jau nebijo skiepų, ar nuo tada, kai jam patinka Emilija?
Artas 2 kl.

Ar tikrai, kad visos pasakos apie tave, teisybė?
Linas 2 kl.

Na, gerai, Dieve. Kristus kentėjo dėl žmonių. O dėl ko tada kenčia žmonės?
Živilė 2 kl.

Bet juk pirmieji pradėjo gimdyti vyrai. Prisimeni Adomą ir Ievą. Ir kas gi tau taip nepatiko, kad visą šitą sunkumą uždėjai ant moters?
Agnetė 3 kl.

Katalikai turi vieną dievą, musulmonai - kitą, žydai - dar kitą, rusai ir vokiečiai - dar kitą. Tai kiek gi jūsų iš viso yra?
Raselė 3 kl.

Ar tu turi protą, ar esi visas iš dvasios?
Vinona 2 kl.

Biblijoje tu rašai, kad iš pradžių buvo žodis. Koks jis?
Audra 1 kl.

Ką pirmiausiai padarė Kristus, kai prisikėlė?
Gedas 1 kl.

O kodėl vargšai prašo išmaldos prie bažnyčios? Ar tu registruoji tuos, kurie duoda?
Domas 2 kl.

Vadinasi, jei aš teisingai supratau evoliuciją, tai tu sukūrei Adomą ir Ievą, o paskui žmonės atsirado iš beždžionės?
Paulius 3 kl.

Kodėl pavasarį, kai tu uždegi danguje žvaigždes, pūti šiltą vėją, aplinkui taip tylu, tylu, man kai kada norisi verkti?
Sima 3 kl.

Ar tavo angelai lanko mokyklą?
Saulė 1 kl.

O kiek tu vyresnis už žemę?
Kristupas 2 kl.

Kaip tu ten danguje gyveni?
Ar viską turi?
Gal ko reikia?
Eva 1 kl.

Kas buvo iš pradžių - Adomas su Ieva ar dinozaurai?
Rūtelė 3 kl.

Tu juk toks geras. Tai kam tada žmonės tave vargina su savo prašymais?
Ieva 3 kl.

Ar tu supranti, kaip gėda būti neturtinga?
Laima 2 kl.

Kodėl pas mus namie toks šuniškas gyvenimas, kad nei vienas katinėlis nepripranta?
Eliza 3 kl.

Kaip tu atskiri vyrišką sielą nuo moteriškos? Ar žiūri jiems tarp kojų?
Julius 1 kl.

Ar pas ateivius irgi bus pasaulio pabaiga?
Rimas 2 kl.

Ar tu oro direktorius?
Aiva 2 kl.