Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » KASDIEN (Labas, Stasiau) » Labas, Stasiau


Labas, Stasiau

Сообщений 1 страница 10 из 41

1

http://pra1939.2bb.ru/

http://uploads.ru/t/r/Y/S/rYSIV.jpg

:writing:                                                                   Labas, Stasiau

1.

Labas, Stasiau.
Net pats nepatikėjau, kad taip galiu, kuomet ir dulkių tiek nemažai tavo kabinete nusėdę, ir žvakė uždegta, bet va ( girdi juk?) - Labas, Stasiau.
Nemanyk, kad girtas ar praradęs atmintį.
Atėjau tiesiog pratęsti mūsų gyvenimus.
Manau, kad galima  nusikratyti mirties iluzijų ir bent  ilgesnį - trumpesnį laiką pasilikti gyvenime.
Ko tyli, Vomai, Skurdukai, Strugai?
O paskutinis  mano eilėraštis jau irgi senokai rašytas.

***
Nedaug reikėjo –
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu – pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį –
Čia miškas bus.

(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje  žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.

O miškas, išverstas kelmais,
Kol kas dar be sapnų atsimena save.

Taigi, iki  kito karto, Stasiau.

                  2011 10 20 (sekmadienis)


Dienoraštis   
2011-11-24 09:00
Labas, Stasiau
:flag: 2

    Kai pirmą kartą parašiau  tau po mirties, maniau, kad gal dažniau prisėsiu rašyti, bet taip neatsitinka. Tai šen, tai ten, o prie tavęs ateiti lyg ir pritrūksta laiko ar net noro. Ir vis dėlto mintyse vis dažniau tave aptinku, o atėjęs į svetainę vis tikiuosi, kad gal bus jaukiau. Tiesa, ne pirmas ją aplankiau ir, pavyzdžiui, Joana, parašė:

    "Sveiki, visuomet grįžusi į namus užsuku čia, bet dabar taip nyku ir liūdna. Už lango lietus ir vėjas, tyliai barbendami į langą byra vėjo blaškomi lapai, stiklu rieda didelės rudens ašaros, graudu, norisi pravirkti. Ieškau pati  nežinau ko, kaip trūksta išėjusio žmogaus, jo minčių, jo žodžių."[/i]

Atsiliepusi Fortūna taip

"O sako, kad nepakeičiamų nėra. NETIESA! Štai žmogaus neliko ir jau neskamba darbo kambarys nuo mūsų šurmulio ir ginčų, viskas merdėja, širdys neramios, kažko trūksta, ilgu, nesuprantama... Nežinau, ar norėtų Stasys, kad jo forumas, jo praminti takai užželtų žole, kad gyvenimas sustotų? Tikriausiai, kad ne! Tad kol turim galimybę, saugodami jo atminimą, neleiskim forumui pasidengt dulkėmis"

    Paskaitau ir tyliu. Paskaitau ir vėl tyliau O Joana:
    -Na štai ir pabirom, kaip žydo bitės, kažin ar susirinksime?
    Aš irgi, Stasiau, abejopju: kažin, ar susirinksim, bet štai mintyse  atminties apie tave padaugėjo ir pamąstų apie žmogaus lemtis taip pat.
    Kaip tau ten, sekasi. Aš tau persiunčiu, regis, tavo paties surinktaS MINTIS. Čia jos mums teikė linksmybės, bet gal ir ten ne kitokie gyvena...
*****
Tinginys - tai žmogus, kuris neapsimeta, kad dirba.
Per pusę tik užpakalis dalinasi.
Meilė padeda užmušti laiką, laikas padeda užmušti meilę.
Pirmiausia pamiršti vardus, paskui veidus, tada užmiršti užsisegti užtrauktuką, o galiausiai - ir jį atsisegti...
Jei žmona iš tiesų būtų ko nors verta, ir Dievas ją turėtų.
Vedybos suteikia galimybę dviese spręsti problemas, kurių niekada neturėtum vienas.
Pagyrūnai tik lygumose kalnus verčia.
Jei kompiuterininkas darbo metu tik žaidžia žaidimus ir nieko daugiau neveikia, vadinasi, arba jis gauna didelį atlyginimą ir neturi ką veikti, arba gauna juokingą atlyginimą ir darbu yra užverstas iki ausų.
Kai moteris ieško kultūringo pašnekovo, dažniausiai ji turi omeny tik vieną kriterijų - kad jos nepertrauktų.
Kuo geresnis visureigis, tuo toliau tenka ieškoti traktoriaus.
Nežinai - tylėk. Žinai - nutylėk.

Tai tie šįsyk, Stasy Venskaiti...
Ramybės tau, nors asmeniškai netikiu, kad ji ten tau reikalinga.

Dienoraštis   
2011-11-26 08:39
Labas, Stasiau
:flag: 3.

Buvau nuėjęs į tavo svetainę pasisveikinti, bet šį kartą žinodamas, kad ten bus daugiau šviesios, kadangi jau anksčiau nunešiau į man skirtą vietą uždegtą žvakę, nepaisydamas kad jau senokai po Visų Šventų ir Vėlių. Jaučiu, kad  žvakės šviesa jau manęs nevargina ir joje padaugėjo atminties apie mirusius kaip gyvus. Būna net ir taip, kai jos šviesoje pamatau gyvus kaip mirusius ir šis reiškinys intensyvėja - ir mintyse, ir  matymuose. Na, o šį kartą ten palikau ir savo kūrinėlį, kuriame  minimas kaip Strugas. Ketinu ir  kitus savo kūrinius, kuriuose kažkaip "veikia" Stasys, nunešti ten, tik, žinoma, dabar net ir pats  nežinau, kiek jų yra visur išsimėčiusių. Toks ketinimas atsirado ne be Fartūnos, Joanos ir  ir Vinijos . Pradedu tikėti, kad  moterys  net ir pomirtinei atminčiai ištikimesnės negu vyrai. Bet, žinoma, Stasiau, tu tai nusipelnai, irgi nepaleisdavai jų iš savo kūrinių. Na, o nuo pradžios iki taško ten parašyta taip:
*****

    Turbūt  vis lauki, kada  kreipdamasis pasakysiu, - Stasy..., bet labai nesitikėk. Abu esame gramatikai prasikaltę, bet tik todėl, kad norime, jog ištardami žodį, daugiau muzikos išgautume.
Nežinau, ar tau labai rūpi, kokias dabar reikalais užsiėmęs, bet žinok, kad jau ir diena, ir  kita, o aš landžioju po tavo sukurtą ir truputį net nedemokratiškai pavadintą  svetainę  „UŽDARAS LAISVŲ DISKUSIJŲ IR KŪRYBOS FORUMAS“ ir išgirstu galvoje, kad galbūt nenusikalsčiau etikai, jeigu atneščiau čia tuos kūrinėlius, kuriuose  miniu  tave.  O pirmasis, kuris pasitaikė, tai  štai šis, iš ciklo ‚“TADA, kai buvom“

:writing:                                                                             SAPNAS SU POEZIJA   

Ilgai neužmigau, bet vienas nebuvau. Atrodė, kad namai dar vis pilni gyvenimo. O naktis - tik akimirka, kad, aukštai keldamas krūtinę, galėtumei giliau įkvėpti, o paskui vėl reikšmingai kilti į ryto prieblandą ir padėti jam pakelti šviesą. O kai užmigau, tai irgi neatrodė, kad miegu.
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau?
Trūkteliu pečiais, esą, dar neapsisprendęs.
- Man atrodo, kad protingiau nesugalvosi. Miškas čia pat, lentpjūvė Kabeliuose, irgi beveik panosėje - tik netingėk apsisukti ir tuščias laikas nebus. O jeigu manai, kad tau reikalingas geresnis meistras, tai... Nežinau artimesnio kaimo, kur nebūtų mano pastatyta po kelis namus. Tikrai nežinau. Ir niekas nežino, nes tokių sodžių be mano statybų nėra. Glaudžiuosi prie devintos dešimties, bet dar sveikai kosėju. Be skreplių.
Sapnas nenori, kad jausčiau, jog sapnuoju. Ir todėl kaip TADA, sėdime virtuvėje prie plataus, nelengvo, jau prieš daugiau kaip šimtmetį sumeistravote stalo. Tėvas, padėjęs rankų alkūnes ant jo viršaus, suglaustais delnais prilaiko smakrą.
- Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip būtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir važiuok. Kur tu ten? Į Kryžiokus? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu. Jau dabar galėtum ten pamatus jam kloti, rūsį įrengti. Kol dar esu sveikas, kol va toks, galėčiau smagiai padirbėti. Svarbiausia pradėti.
Be garso atskrido varnas Golius ir, nutūpęs ant palangės:
- Negi, Vincai, tavo žodžius girdžiu? Išvežti pastatytą namą iš savo kiemo! Ar žinai, ką tai reiškia. Tai ne svirnas, kuris buvo išvežtas kolūkiui "Kelias į socializmą". Nei svirno, nei socializmo. Bet, Vincai, aš netgi ne apie tai. Tu klausyk ir įsidėmėk apie ką kalbėsim. - Ir jau kreipdamasis į mane: - Sakyk, kas atsitiko, kad nesugebi priimti Vidinio poezijos? Ar irgi smegenys užspringo? Ji gal čia apie tą dieną, kai reikės tą namą išvežti. Ir negudrauk kalbėdamas, kad jeigu namo dar nėra, negali būti ir poezijos apie jį su jo laiku.
Ar girdi ką tau kalbu?- piktokai klausė Golius. Bet tuoj pražiojo storą snapą taip, kad atrodė matau, kaip iš jo išskrenda natos ir išnešioja po virtuvės erdvę:

Galvoj tuštoka
Ir širdy skurdu -
Neišprašau geresnio žodžio.
Galbūt todėl, kad ir diena
It ašara, išridus iš akių,
Per veidą nučiuožė -
Net nežinia
Kur dingsta ji,
Koks jos likimas.

- Sakau, nedūmyk akių sakydamas, kad Vidinis kalba apie tai, ko dar nėra. Poezijos tiesa dažniau priklauso ateičiai. Šiandien ji atrodo iš piršto išlaužta, o ryt, poryt jau, žiūrėk, skiedras drožia - meistrauja, - nerimo varnas ir aš žinojau, kad tokio piktoko ar net pikto jo nebuvau matęs. Net norėjosi, kad jo nebūtų tačiau kitaip manė sapnas, leisdamas Goliui vėl prasižioti, o man matyti, kaip iš ten išskrenda natos ir prakalba žodžiai, eilutės, posmai.
- Girdi? Atsimeni?
- Stengiuosi, - ir, matyt, norėdamas, kad jis manimi tikėtų, pakartojau išgirstą fragmentą:

O aš va sėdžiu ir mąstau,
Kad ar nebūtų protingiau
Maldaknygėje rasti maldą?
Nes jau ir jos, deja,
Užgeso atmintyj -
Neatmenu net "Tėve mūsų".
Bet ne todėl,
Kad buvome prie rusų -
Užgeso jos, kuomet laisvi...

Ir išgirdau, kaip netikėti kažkas sukiauksėjo, sulojo, sučiaudėjo taip piktai lyg kulkosvaidis tratintų šviną, jo salvėmis vaikydamasis po erdvę varno ir mano deklamacijas. Išvirtau iš lovos kone griūdamas. "Tfu! tfu! tfu! Koks velnias sapną subjaurojo, - pagalvojau. - Kažin su kuomi kuo nepasidalinau?" Vidinis jau buvo pasikėlęs ir jo patalpoje nebuvo, o už lango lengvai, lyg meiliai papliauškindamas per mylimos moters užpakaliuką, nerimo neįprastos išvaizdos motoras.
- Kas tai galėtų būti, a? - atsargiai žvilgterėjau pro langą, o pamatęs galingo vyro figūrą lyg nuplikintas karštu vandeniu moviausi kelnes, niekaip nesugebėdamas kojomis pataikyti į jų klešnes.
Strugas? Negi? Taip, tai jis su savo amerikonka. Aną kartą su Šyvute, o dabar štai ką įsitaisęs... Gyvena, moka gyventi žmonės, o ypatingai kuomet jie suvalkiečiai.
Buvo balandžio antroji...

• #1 |Skurdukas (Strugas- aut.)
Nusižvengiau ir aš kaip Šyvutė...Man tai įdomu. Kitiems matyt nėra laiko skaityti, geriau rašyti.

2

http://uploads.ru/t/g/4/N/g4NPv.gif 4.
                                                                                Labas, Stasiau,

    Nepyk, bet be didesnio polėkio ATEINU čia. Kad ir kaip spardausi, bet vis dėlto per toli esi, kad ir vėl kaip TADA. Žinau, kad ir TADA, daug kas nebuvo taip, kaip norėjosi - atsiradę keli kūrinėliai apie tavo atvykimą į mano gimtuosius Šklėrius, greitai buvo palikti sau, matyt, tikintis, kad ateis geresni laikai prisėsti prie jų ir pratęsti rašymus. Deja, taip neatsitiko... Bet dabar juos perskaitęs vis dėlto džiaugiuosi, kad ir šie keli atsiradę. Netaisau jų - palieku, kokius  surandu ir vėl tikėdamas, kad gal dar ateis laikas, kai jie atgis manyje poreikiu stuktelėti senio lazda ir įsiklausyti, kokie  garsai iš to sklinda. O dabar

                                                                                     RYTO SIURPRIZAI 4.

Supratau, kad Vidinis jau spėjo Stasiui pasakyti, kokiais rūpesčiais mus užims ši balandžio diena. Buvo smagu, kad svečias vis dažniau žvilgteli šiaurės pusėje, kur vakar vėlai, jau užkritus tamsai ir sužibus dangui, paruošėme keturis beržinius rąstus.
Šiandien jau, regis, nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl būtent beržinius. Bet dabar tai nebuvo svarbu - reikėjo pasirūpinti, kaip juos pargabenti ir užkloti jais žemėje lazda nubrėžto kvadrato 6x6 kraštines.
- O Vidinis mane paliko, - išgirdau knygos - segtuvo skundą.
- Jeigu užmiršo, kaltinkime jo senatvę, Šventoji. O gal pamanė, kad taip geriau.
- Bet aš nesugebu užrašyti, ką jiedu kalba.
- Ne būtina mudviems žinoti, ką jie kalba.
- Tai dar neaišku, ar nebūtina. Bent jau atminimams, istorijai viskas būtina. O jeigu ko jai nereikės, pati atmes. Ne vežimas, kad ką kaip padėjai, taip ir užsilieka.
- Pakaks filosofijų. Eime. - Ir, pasiėmęs Šventąją, išnirome pro lauko duris, o po minutės sveikinomės ir kalbėjome:
- Sapnuoju daug, bet kad tave, Stasiau, kada nors susapnuočiau, ogi - ne. Net tavo Šyvukę į karietą kinkęs, o tavęs niekaip net sapnuose nepavyksta prisišaukti. Augi, storėji. Todėl, matyt, sapnuotis laiko neturi.
- Augu, storėju, bet laiko dar užtenka. Sako, dar ir mirčiai jo užteks, bet te ją sau pekla pasilaiko. Žinai gi, kad į dangų mudviems nepatekti. Kaip čia yra, jau geriau nebus. Stenkimės ir būkim čia.
- Ko gero, teisus esi. Na, o ratus gerus turi. Gražu, net pavydu matyti. O kaip laikosi Šyvutė?
Mačiau, kaip sutriko Stasys, išgirdęs klausiant apie Šyvutę. Atsargiai nuleido ranką ir pradėjo glostyti „amerikonką.“ Tokia mašina man nebuvo regėta. Nedidukė, bet kažkodėl išspinduliuojanti stiprią energiją. Net pamaniau, kad vis tik gera, kad prie žmogaus priglunda tokie stiprūs ir reikalingi jam daiktai. Mano ranka irgi nusileido ant „amerikonkos“ ir pradėjo glostyti.
- Nėra Šyvukės, - netikėtai pasakė Šventoji. - Nėra.
Stasys krūptelėjo, o ranka dar energingiau pradėjo slidinėti plieniniais „amerikonkos“ griaučiais.
- Kas tu? – akimis dėbtelėjo į knygą - segtuvą. – Irgi, matyt, „amerikonka“, ar gal net japonė. Iš ten dabar geriausi technikos atradimai ateina.
- Ne, Stasiau, ne. Mūsų Šventoji iš kitokių sferų. Net ir pajuokauti, paišdykauti moka. Būna, kad ir nusišneka. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
- Nėra Šyvukės. Užtat, dzieduli, ją ir sapnuoji, kad kinkai į karietą. Pas šitą dėdę jos nėra.
Užstojo nejauki tyla. Norėjosi, kad ji išsisklaidytų, bet įsiterpti ir sudarkyti ją, kažkodėl nebuvo drąsos. Ji užtruko ilgiau, negu buvo suprasta, kad Šventoji pasakė teisybę. Ir net neatrodė reikalinga paklausti, iš kur ją ji žinanti. Pro smegenis praslydo dar netolimi vaizdai ir man atrodė, kad matau Stasį besirūpinantį savo kelione į Vilnių. Esą, tegu Pranucis žino, tegu mato, kad dar strainom kumelaitėm važinėju. Nerimo širdyje daug, betgi nesu ištižėlis. Ne iš tų, kurie į klyną „siusiuką“ daro.
Dabar Stasys buvo peržliaugtas, persunktas tokia nuotaika, kad atrodė, jog mato besiartinančią paskutinę valandą savo gyvenime, po kurios jau tik Dievas težino kas ir kaip atsitinka su žmogumi.
- Taip, teisi jūsų Šventoji. Ji nemeluoja. Nei bričkelės, nei Šyvutės, nei kamanų, nei...
- Užtat daug pinigų, - vėl konstatavo Šventoji.
- Pinigų? Pinigų niekuomet daug nebūna. Bet kodėl vadiniesi Šventąja, o tokia begėdė, neišsiauklėjusi. Beveik akiplėša.
- Aš žinau, kad jums gaila Šyvutės. Todėl nenoriu, kad tokie dalykai užsimirštų. Kai mane ponas Ypata padovanojo dzieduliui ir Vidiniui, man irgi buvo labai nesmagu.
- Bet aš Šyvutės nepadovanojau.
- Todėl Šyvutei dar labiau nesmagu...
Vėl griaužianti sąžinę tyla ir pasimetimas, kuomet nežinai, ką kaip padaryti, kad būtų geriau ir jaukiau.
- Visus pinigus atgal atiduočiau ir dar tiek pridėčiau, kad tik ji sugrįžtų, - pasakė Stasys. O po minutėlės man. - Prisimeni, Pranuci - visas Vilnius vienu renginiu kovo 11-ją atšventė, pamatęs tokį reginį. Ir tai manęs nestebino. Ruošiausi kelionei kantriai - ploviau brikelį, suradęs varpelius, kaip pas mus sako, šorus, blizginau juos dantų pasta, kad blizgėtų kaip šunelio kiaušinėliai... Betgi atsimeni. Ir tu, ir va Vidinis. Bet ne veltui sakoma, kad apsilankius Dievui greitai jo pėdomis atseka velnias. Taip ir man atsitiko.
Tylėdami laukėme išgirsti, apie kokį velnią pasakys Strugas, bet jis nusekė dzievulio pėdomis.
- Kaip dabar atsimenu. Privažiavus arčiau Vilniaus, prie kamanų pririšau šorus. Vėl sėdęs brikan, atleidau vadeles na ir.. sužaibavo iš po Šyvutės kanopulių žiežiurbėlės. Skėlėsi kaip žaibai. Tu žinai, Pranuci, kad nemoku dainuoti, o dainavau gal net geriau kaip Eduardas Kaniava ar Virginijus Noreika...
Į Vilnių, į Vilnių
Į pasakų šalį...
Ten kur teka Neris!!!, -
uždainavo Strugas, pagautas dieviško atsiminimo, o tuo metu niekieno nepamatytas ant namo kraigo nutūpė varnas Golius ir lyg pritardamas dainiui sukrankė:
- Varškė! Varškė! Atsiprašau, kad vėluoju, bet ne be pateisinamų priežasčių.
- Velnias, - baldamas kaip kreida sušnabždėjo Strugas ir jo ranka, pakilusi žegnoti, pakibo it pirštais prilipdyta prie kaktos: - Velnias, - pasakė vėl, - ir žegnotis užmiršau. - O nuo namo kreigo Golius irgi:
- Mano varrrgas! Mano varrrgas!...
---------
#2 | Skurdukas • 12-11-2009 17:11:00
Hmm, kaupiu varnui varrrškę, jis man patinka, pavaišinsiu...
Pranuciui krupniko pačėdysiu, bus dar balius, oi bus...

Šį kartą tiek, Stasiau.
Būk drūtas!

:flag:                                                                           Labas, Stasiau, 5.

Praeina žiupsnelis laiko ir - kaip girdi, - vėl sveikinuosi su tavimi. Kiti jau bara, esą, nedrumsk  ramybės  geram ir sunkiam Stasiui. Esą, geriems būti nelaimių žmonės paprastai pritrūksta laiko, bet štai Stasius sugebėdavo – ir pamokymais, ir giesmelėm, ir rašiniais, ir, žinoma, savo svetaine, iš kur, regis, ir dabar išgirstu jį dainuojant:

Nei aš esu durnas,
nei aš esu aklas,
bet pravipo lūpa
ir ištyso kaklas.

Bet net kai Stasio lūpa būdavo pravipusi, jis tuščiai laiko negaišdavo. Prisimenu, kad ir tuomet  jo lūpa buvo pravėpta, bet jo pamokomi žodžiai buvo aiškūs ir teisingi.
'Pabandysiu  apšviesti Pelėdos (mano slapyvardis - aut.) protą. Juk nuo senų senovės, kai dar varlės basos vaikštinėjo, mane vadino Muntu Obelieniumi ir mano prisiminimuose tai atspindi. Dar buvau Joska. Visai be pavardės, bet man taip patiko. Dar galima pavadinti Runkuliu. Ne Runkeliu, o RUNKULIU NES PAS MUS JIE TAIP TARMIŠKAI VADINASI. Žinoma, ir įdomiau, ir pavardė daug sakanti. Pavyzdžiui:"Nagi tas kaimo runkulis - Joska." Taigi neišradinėkiva dviračio, jis jau senai važiuoja
- Gerai jau, gerai,- sakau jam, runkuli Joska. O jis jau vėl į poeziją  metasi.

Senai skraido Pelėda,
uokso neberanda.
nieko nebeėda,
tik lengvai užkanda.

Taip, Stasiau, taip- seniai jau skraido Pelėda. Bet jau sparnai irgi nebe tie. Tačiau džiaugsmas nedingsta. Džiaugiuosi, kad galiu atsiminti ir dar parašyti bent tiek, kiek parašau.

Lauk!

*******

                                                                              Labas, Stasiau 6.

           Įsijaučiau ir net atrodo, kad jau iki Anapilio arčiau negu iki tavo šalelės Šakių lygumose. Per trumpą laiką rašau šeštą  laišką, bet, matyt, tokia sparta todėl, kad surandu jau parašytų dalykų. Tačiau žiūriu gi, kad ir jie neretai nusišviečia lyg juos pirmą kartą būčiau atvertęs. Juk niekuomet, Stasiau, ogi niekuomet nesame realybėje  susitikę  akis į akį. O juolab gurkšnoje Jančiaus  samanę. Kita vertus, net ir raštu liudijai:
   “Mano ligos labai bjaurios, tai be vaistų nebūnu nei dienos, o cukraligės ir širdies vaistai su šnapseliu nesiderina, gali iškart sustoti širdis, todėl jau daug metelių nei į burną“
   Tai sakyk, koks velnias mane prikusijo parašyti tai, ko nebuvo. Tyli? Ar turbūt galvoji, kad visiškai nukvaišau? Net jeigum ir taip galvotum, tai žinok, tu, Stasiau, ne pirmas. O šiandieną prisiminimui  siunčiu nutikimą iš tavo viešnagės Šklėriuose

       Prireikė Jančiaus krupniko 

Istorija tokia, kad nors netikėk ja, tačiau kaip nepatikėsi, jeigu iš visur tik tegirdi, esą, ko tik žmogaus gyvenime nepasitaiko! Ir dabar jaučiu, kaip plunksna pasunkėja rankose, bandant atkurti to ryto įvykius.
- Stasiau, tau bloga? Tfu! Tfu! Nusispjauk! O žegnotis nereikia. Tai varnas Golius. Nuostabiausias šio krašto paukštis. Net nežinau, ar kur kitur toks gali būti. Ne velnias, Stasiau. Tikrai ne velnias.
- Vandens. Duokite vandens. Šalto. Iš šulinio, - dar vis neatsipeikėja netikėtas svečias.
- Iš kitur jo negausi. Tik iš šulinio, Stasiau...
- Nepadės, - pasakė Vidinis ir, palįsdamas po Strugo dešinės rankos pažastimi: - Imk iš kitos pusės. Tegu pagulės. Veskime į lovą. Kažkas neįtikėtino, kažkas ne taip, bet regim. Gal kelionėje dulkių prisikvėpavo. Bet iš kur jos? Dar nepakilę.
Po tokio galingo vyro pažastimi lįsti nereikėjo. Prieini prie jo ir atrodo, kad jau palindęs. Nesiginčydamas paklusau Vidinio patarimui ir, prilipus jam prie Strugo vieno šono, man - prie kito, sunkiai kėlėme ant kojų, kvailai patikėję, kad galime padėti jam kelyje į lovą.
- Protingiau lovą prie dėdės Strugo atnešti, o ne dėdę Strugą prie lovos, - nestokojo išminties Šventoji. Bet ir jos neprireikė. Milžinas įsitvėrė rankomis į "amerikonką," užvirto ją sunkiu kūnu, kone traiškydamas mane ir Vidinį, pavojingai atsiradusius po jo pažastimis.
- Vandens, - paprašė vėl, bet man įtikinamiau atrodė Vidinio nuojauta, kad vanduo nepadės. Atėjęs į pirkią, atsidariau seną tėvo rankų darbo spintelę. Iš tamsiausio, tolimiausio jo kampučio ištraukiau Jančiaus samanės buteliuką. Tą patį, tik keliais gurkšniais sumažėjusį, kurį kadaise į Vilnių atvežė Stasys. Pats nesuvokiu, kaip pavyko taip ilgai išlaikyti, tačiau labiau panašu, kad išlaikė jį didesnė negu mano valia, kuri, matyt, žinojo, kad tokia diena ateis ir Jančiaus samanę reikia palaikyti būtent jai.
Grįžau atgal:
- Sakyk, Stasiau, kaip laikosi Jančius. Gyvas? Sveikas? Drūtas?
- Ot žmonės! Negi suvalkietis negali susikalbėti su dzūkais? Prašau gurkšnelio vandens, o jie man į ausis kiša kažkokį Jančių. Te jis eina pas varną ant kraigo. Ne skilandžio gi prašau.
- Girdim, Stasiau, ko prašai. Bet ir savo protą turime, - pasakė Vidinis ir, paėmęs iš manęs stiklinę, padavė Strugui: - Gal dabar susikalbėsime. Ir, beje dėl rąstų parvežimo - taip pat. Nieko blogo tavo "amerikonkai" neatsitiks.
- Nu va! Argi sunku? - paėmė stiklinę Strugas ir išgėrė . Prarydamas. Vienu gurkšniu.. Ir tikrai kaip vandenėlį. Negi galėjo taip būti, pamaniau, negi vietoje Jančiaus samanės kažkas pripylė vandens?
- Nu va! Argi sunku buvo? - beveik pakartojo ką tik sakytus žodžius. - Gal stiklinės mažoka, bet ačiū. Turėtų padėti.
- Gal dar?
- Gal. - Ir sugavęs ant kraigo akimis varną Golių: - Tai ko nekranki? Krank! Pasakok, kaip apmovei mane, pragaro vaike. Sakau, kad nušausiu, jeigu man nesugrąžinsi Šyvukės. Ė, kur mano šautuvas? - pradėjo kuistis po "amerikonkos" šonkaulius: - Abu nušausiu. Ir tave, juodaodį, ir baltaodį Joną. Nemanykite, kad gali būti kitaip. - Ir paduodamas man tuščią stiklinę: - Iš tikrųjų, įpilk dar, brolau. Ir klausyk, ką pasakysiu.
Įpilti nebuvo sunku, o klausyti vis sunkiau ir sunkiau. Bet mintyse dėkojau dzievuliui, kad iš butelio pilasi tikra Jančiaus samanė. Pasakojo daug. Net vaizdžiai. Veidai išraudonavo. Akyse įšoko kipšiukai. Esą, šautuvo dar neturi, bet šaudyti išmokęs, persekiodamas merginas. Girdi, dievas davęs taiklią akį ir Šakiuose jos tai gerai žino. Pamačiusios bėga it jas vaikytųsi su šakėmis.
- Palauk, Stasiau, palauk. Kalbi taip lyg ne vandenį, o Jančiaus samanę gėrei.
- Dažniau sakau - Jančiaus krupnikas. Bet geras buvo, a? Prisimeni? Specialiai tau vežiau. Sakiau, Jančiau, man reikia ypatingos. Pranelį užfundyti. Reikia tokios, kad svilintų. Ne mažiau kaip 70 laipsnių. Prisimeni? - pakrypo į atsiminimus Stasys, o aš lūpomis glamonėjau šypseną. Jis tyli, nesako, kad išgėrė ne vandenį. Aš tyliu, nesakau, kad tai Jančiaus krupnikas.
- Tokie dalykai neužsimiršta, Stasiau.
- Sunkiai jį laikiau, kol į Vilnių nuvežiau. Atsuku kamštuką. Manau, gerklei paplauti įsipilsiu. Betgi, velnias, kaip negražu. Pauostau, pauostau. Rugine duonele kvepia. Tik seilė nutįsta iki pat batų nosių. Ir vėl užsuku. Nežinau, ar kada tokią buvau gėręs, bet žinau, kad jau niekuomet daugiau, deja, neteks tokios išgerti. Net Dzūkijoje - ne. O Jančius! Žirgas, o ne žmogus. Klausei, kaip gyvena? Kaip visi. Kas vagia. Ir gražiai vagia. Pagal valdžios įstatymus vagia - tas ir gyvena gražiai. O Jančius? Palauk, apie ką aš čia?
- O aš maniau, kad dar padėsi mums parvežti rąstus. Net apsidžiaugiau pamatęs, kad jų pusėn žvilgčioji.
- Varškė! Varškė! - sukrankė varnas. - Parveš! Parveš!..
- Patylėk, o tai tikrai nušausiu, - jau sunkiai lyg rąstą kėlė Stasys liežuvį. Galva krito žemyn ir pakelti ją buvo vis sunkiau. Pagaliau supratęs, kad protingiausia jos neerzinti, paliko ją nuleistą ant "amerikonkos" griaučių.
- Nelieskim jo. Einam, atnešim lovą. Tai geriausia, ką mes dabar galime padaryti, - pasakė Vidinis, prisiminęs Šventosios patarimą.
-----
#1 | Skurdukas •(Strugas –aut.)
Na va, pradėjau skaityti ir nustėrau... Jau ant tiek pažįstamos vietovės ir vardai, kad pradėjau čiupinėtis savo ausis. Ne, tikrai nemiegu - reiškia ir nesapnuoju.
Tu mane,Pranculi, matyt kiaurai išlandžiojai, kad taip viską žinai, o man plyšta pilvas iš juoko, bijau, kad tik bamba neatsirištų...
*******
****************************************************************
******************************************************

:flag:                                                                                      Labas, Stasiau 7.

Ar nepamanei jau, kad vėl dingau ilgesniam laikui. Šį kartą dar vis tupinėju vietoje – dar vis gyvenu sode, žiūriu pro langą į žiemos laiką, bet pačios žiemos nematyti- ir nešalta, ir sniego nė kruopos. Vis tas pats gražiai užtrukęs ruduo. Įėjęs į tavo svetainę, kaip ir anksčiau surandu dar prieš Vėlines uždegtą žvakę ir pradedu galvoti, kad Vėlinių žvakės neprivalo būti liūdnos, suašarojusiomis akimis ar apniaukta širdimi. Regis, jau rašiau, kad tokią pačią uždegiau ir man skirtoje erdvėje. Beje, atrodo, kad jos gesinti irgi nesinori. Net pagalvoju, kad tai, ko gero, labai tinkanti vieta parašyti savo atsiminimams. Ar taip bus, ogi Dzievulis žino, bet tokia pogunda jau krebžda. Gal būt taip ir todėl, kad šioje erdvėje su tau uždegta žvake, jaučiu gan reikšmingą paspirtį. Gal geriau apie tai negalvoti, tačiau mano laikas jau ne tas, kad jį galima būtų tampyti kaip gumą. Reikia ryžtis: taip arba- ne. Na, o dabar kai kas iš tavo (o ir mūsų) būtų nebūtų nutikimų Šklėriuose.
     
                                                                 Norėjome būti geresni

    Nebuvo laiko parimti savyje kaip mūkelei prie kelio ir pagalvoti, kas vyksta. Atrodytų, iš anksto žinota, kad nepaisant  kaip, kokiu būdu, bet ši diena mus nubogins į Balsius ir dienoraštyje paliksiu pagrindinį dienos parašą: SODO SEZONAS PRASIDĖJO. Iki vakaro dar toli, bet jau dienoraščiui parašų susikaupė netikėtai daug ir nelengva spręsti, kas svarbiau - ar nuvykti į Balsius, ar sąžiningai atlikti netikėtai užgriuvusius darbus ištuštėjusiame Karlonų vienkiemyje. Kažkodėl neabejojau, kad svarbiau pargabenti rąstus ir sudėti juos kaip pamatus. Nemaniau, netikėjau, nesvajojau, kad ant jų būtų klojami nauji sienojai ir atsirastų nežinia kokios paskirties statinys. Tačiau nepaisant  to, pamatų paklojimo darbas pasirodė beesąs prasmingiausias. Nemaniau, kad dienoraštyje galėtų atsirasti svarbesnis dienos parašas.
- Sakyk, Vidini, gal bent numanai, kas čia vyksta? Anos dienos tokios tylios, be didesnio triukšmo. Nebent    koks sapnas į miegą įgriūdavo. O šiandien? Taip net susapnuoti nelengva.
- Kažin, ar nesugebėtum užkurti Strugo "amerikonkos"? - negirdėjo manęs Vidinis.
- Kaip suprasti - "užkurti"?
- Juk nepaliksime vakarykščio darbo prie kelmų. Žmogus, ačiū dzievuliui, miega. Ir tegu. O mums reikalingas motoras.
Ir be tokio paaiškinimo suvokiau, kodėl Vidiniui panūdo "užkurti" Stasio Strugo "amerikonką". Po mano smegenis irgi krebždėjo ši mintis, bet Vidinis buvo ryžtingesnis. Tai retas dalykas, bet šį kartą jo ryžtui teikiau pirmumą - atsarga pasitraukė į šalį, o ryžtas, aplenkęs manąjį, rodė ką, kaip reikia padaryti, laisva valia prisiimant atsakomybę. Darbas ne be nuodėmės, bet kai nežinai, kad galima jį padaryti kitaip, imi į pašinų prisagstytas rankas kirvį ir eini į mišką kirsti malkų. Bet savigrauža dėl to neatlėgsta, vis klausia, vis jai rūpi, kaip atrodysime patys sau? Stasį Strugą lyg specialiai nugirdėme, patys ne stikliuko neišgėrę, o paskui, net pirštinių neužsimovę, grabaliojomės apie jo "amerikonką" - daiktą brangų, reikalingą, mestelėjusi į aukštesnę visuomenę, kuomet jau neriesdamas nosies, gali apžvelgti gyvenimą iš aukščiau.
O, savigrauža! neapkenčiu tavęs. Ir kažkodėl įsitikinęs, kad ne į kiekvienus namus sugebi įeiti. Bet vis dėlto - būk! Kad ir nemylima, bet būk. Bent jau po mano ir Vidinio padange. Būk!
Vidinis tylėjo, nors jaučiau, kad girdi, supranta, jog doros mūsų sumanyme nėra, bet kartu žinojau, kad ketinimo jis neatsisako. Vis dažniau žiūrėjo į namo kraigą ir jam, kaip, beje, ir man norėjosi, kad nuo ten išsižiotų, kranktelėtų, padrąsintų varnas Golius.
- O kam „kurti“? Nereikia „kurti“, - buvo įsitikinusi Šventoji. - "Amerikonka" nesunki. Į kalniuką lengva pastumti, o atgal į pakalnę su beržais pati be motoro parvažiuos.
Susižvalgėme su Vidiniu. O varnas Golius irgi:
- Kvarkt, kvark! Reikia art, art!
- Girdi?
- Važiuojam! - ryžtingai, nesižvalgydamas po žvaigždynus pasakė Vidinis.
Nuėjęs prie Stasio apklosčiau, padėjau giliau po galva pagalvę. Sapnuok, mielas žmogau, ir manyk, kad mes taip elgiamės ne be aukščiausiojo valios. Ir netrukus "amerikonka", paklususi mūsų raumenų jėgai, grakščiai ir lengvai pajudėjo iš kiemo į mišku apaugusi kalniuką. Nedaug to kelio ir gal protingiausia būtų nueiti patylėjus, net nieko negalvojant, bet, deja, žmogui visuomet norisi būti geresniu, protingesniu, teisingesniu negu yra. Su Vidiniu irgi nenorėjome būti niekšeliais ir stengėmės nueiti tą kalią ieškodami pasiteisinimų. Iš Savęspi kėlėme visas galybes ir gyvastis norėdami, kad būtume jų išgirsti.
- Pailsės, pamiegos, išsipagirios ir gerą darbą padarys, - kaip į maldą dėjo žodžius Vidinis.
- Ir vis dėlto, kas su mumis pasidarė? Negi iš tikrųjų tokie esam?
- Ne iš karto gi taip! Ne iš karto čiupt už jo "amerikonkos" ir į mišką rąstšams parsivežti. Oi, neiškart! Jis net girėti apie tai nenorėjo. Prašiau, vadinau jį Dievo mums siųstu angelu. O jis lyg be ausų. Kalbu apie ausis, nes nepasakysi, kad žmogus gali būti be širdies.
- O kaip jis su Goliu elgėsi, a? Matyt, net ir geriausiam žmogui velnias sugeba koją pakišti. Girdi, ne varnas, o velnias. Sakiau, negalima, Stasiau, taip. Geriausią, ištikimiausią Šklėrių paukštį apšauki velniu. Visi šilai jį pažįsta, gerbia, myli. Ne, Stasiau, taip negalima. Be Goliaus visas šilinių kraštas atrodytų kaip miręs. Be atminties. Nepyk, bet manyti, kad Golius prastesnis už "amerikonką" - didi nuodėmė, - gyriausi ką sakęs - nesakęs. O ar reikėjo sakyti, kuomet visą laiką buvome kartu? Tačiau, matyt, ir mudu su Vidiniu reikėjo kažkam stumti panašiai, kaip su juo į kalniuką stūmėme "amerikonką". Ir kažkodėl tokia mūza nesibaigia; kalias baigiasi greičiau, bet dar jo pabaigoje vis tik suspėjome pasakyti
-  Iš tikrųjų, kai velnias net protingam žmogui koją pakiša, perkalbėti jo neįmanoma, pasakiau. O Vidinis:
-  Taip ir su Stasium atsitiko. Argi pasakysi, kad kvailas? Dzievuli, saugok. Bet, esą, kalbėk, Vidini, ką nori, kas ant liežuvio užkritę. O jis, gudrutis, mat, tikrai varną nuo velnio moka skirti. Kažin, ką pasakys, kai sužinos, jog net vandens nemokėjo skirti nuo Jančiaus samanės?.
"Amerikonką" pasukome iš keliuko ir sustojome prie beržų. Skubėjome ir laiką tausojome kaip karo metais druską. O perkūneli, ne taip lengva pakrauti. "Amerikonka" trumputė, o rąstai kelissyk ilgesni.
*****************************************************
**************************************

:flag:                                                          Labas, Stasiau 8.

O! aš ir nežinojau, kad tavo svetinės lankytojai neretai atnešdavo tau padovanoti pamokymų. Niekuomet anksčiau ir nesistengdavau pasižiūrėt kas  kur – užtekdavo sutikti tave ir to pakakdavo. Dabar lyg ir pasižadėjau perskaityti tai , kas leista, o kai ką turėti arčiau savęs, taigi ir šiuos surankiotus kitur ir tau padovanotus Marijos patarimus:
Parinkau patarimų;
GYVENIMO TIESOS
Kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų, reikia tylėti ir nieko nedaryti.
Jei tave jau trečią dieną darbe lenkia miegas, tai vadinasi šiandien TREČIADIENIS.
Jei žmogus tiksliai žino, ko nori, vadinasi jis arba labai daug žino, arba labai mažai nori.
Sąžinė – tai plonas balselis, prašantis nedaryti to, ką ką tik padarei.
Susitaikyk su tuo, kad vos tik prisėdi padirbėti, tuoj kas nors ir pažadina.
Jei atsirado noras dirbti, palauk – praeis.
Niekad neprasidėk su kiaule. Abu išsiterliosit, ir kiaulė liks patenkinta.
Šviesa sklinda greičiau, nei garsas. Todėl kai kurie žmonės atrodo tikri šviesuoliai, kol neprasižioja.
Aš ketinu gyventi amžinai. Kol kas neblogai einasi.
Teoriškai nėra skirtumo tarp teorijos ir praktikos, bet praktiškai – pasitaiko.
Pasakyk man, ko nori, ir aš pasakysiu, kaip be to apsieiti.
Mėgstu galutinius darbų užbaigimo terminus. Jie taip smagiai švilpia pralėkdami !
Kuo dažniau šypsokis. Žmonės iškart ims spėlioti, ką turi omenyje.
Nesistenk būti nepakeičiamas: jei tavęs nepakeis, tai negalės ir paaukštinti.
Kiekvienas darbas vertas, kad jį atliktų kas nors kitas.
Darbas mane užburia......galiu ištisas valandas sėdėti ir žiūrėti į jį.
Man ne 40......man 18 plius 22 metai patirties.
Patirtis - tai toks daiktas, kuris atsiranda iškart po to, kai buvo reikalingas...
Nemėgstu sėdėti be darbo. Be darbo aš mėgstu gulėti.
Kas moka – daro, kas nemoka daryti – moko, kas nemoka mokyti – vadovauja.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad jei į bet kurią sociologinę apklausą įtrauksite atsakymo variantą „Eik š... !", tai 87% respondentų pasirinks būtent šį atsakymą.
Jei jums užtenka pinigų, vadinasi trūksta vaizduotės.
Išminuotojas klysta dukart. Pirmą kartą – pasirinkdamas profesiją.
Jei pabandytume sukurti tylų, pigų, kompaktišką, elektros neeikvojantį dulkių siurblį, neturintį tokių nepatogių dalių, kaip laidai ir oro žarnos, išeitų paprasčiausia šluota.
Ne piniguose laimė. Laimė - kai jie nesibaigia.
Kad ir kiek su viršininku ginčysies, dirbti vis tiek reiks tau.
Visi žmonės kilo iš beždžionių, tik kinai iš triušių.
Pasirodo visi dinozaurai buvo vienodi, tik archeologai ju griaucius skirtingai surinkdavo.
Jei nerandi išėjimo, išeik pro įėjimą.
Jei nerandi išeities iš padėties, pakeisk padėtį !

Dienos citata
Ir Lietuva, ir Europa buvo per daug naivios, manydamos, kad nedemokratiniais būdais galima įvesti demokratiją, kad žmogus, kuris visą laiką naudojosi autoritariniais metodais, staiga kitą dieną atsibunda ir tampa demokratu. Stebuklų nebūna, ir tai dar kartą parodė, kad dar Baltarusijai reikia stipriai augti, kad išmoktų demokratijos pamokas. 
Pareiškė Seimo pirmininkė Irena Degutienė
********************************************************************
*************************************

      Šventinis Šklėrių Golius    http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/700-1.jpg

PAŠNEKESIAI (Su Vomu): 

- Nesuprantu, Stasy, ko  tu nerimauji dėl iš svetainės išeinančių.
Dabar jų, tų svetainių, visur tiek daug, kad ir norėdamas neapeisi. Man, pavyzdžiui, svetainė reikalinga  dėl paties savęs. Joje patogiau peržvelgti medžiagas, kažką užsirašyti, o jeigu tik šiaip, tik paplepėti, tai net nemanau, kad ją reikia turėti.
Na, žinoma, kiekvienas kitaip matome. Pagaliau ir mano amžius jau dažniau vienatvės ieškosi.
Taigi!

- Vis tik tu, senoli, teisus. Sukaupsiu dar jėgas ir bandysiu padirbėti.
Tai bus paskutinysis pasispardymas prieš užspaudžant veizolus...
Ačiū už patarimą.

- "Paskutinį pasispardymą" palik vėlesniems  laikams,  kai reikės pasispardyti  su šv. Petru, kad  atkeltų  vartus. Nepamišk su savimi pasiimti knygelių, kurias išleidai ir dar išleisi.
Petras irgi ... kišenes prisiuvęs taip, kad rankoms į jas būtų kuo arčiau.

- Nebuvau, net pagalvojąs. Šv. Petras kyšininkas. Vargu
ar spėsim pagalvoti, kaip jau būsim pašarvoti, vargu...
Tikėkimės, kad kūnai lieka kurmiams

- Dėl kurmių būk ramus. Jie žemės paviršiuje, bet ir tai tik geroje žemėje, kur daugiau sliekų.
O knygelės  gi  neįeina į kyšių sąrašą.
Ir šv. Petrui  bus  malonus, ištraukus  rankas iš  kišenių,  pasisveikinti  su Suvalkijos  prozaiku- poetu.

- Tokių prozaikų pilni patvoriai, o poetas, kaip pistoletas šaudyti į taikinius.
Išėjau iš visų rašymo svetainių, net rajone nedalyvauju krapštukų susibėgimuose.
Gal ten ir rasčiau kokį nemandrą draugą, bet ant pyzdavonės - neinu.
Galvoji aš nieko nesuprantu, ir dar kaip suprantu, o išsileidžiu tik savo prisiminimams.
Man poxui, kas ką sako ar galvoja, ir taškas.

3

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

        SAVAITĖS UŽRAŠAI (2011: gruodžio 12 - gruodžio 18)

:flag:        Ne aš, o tu, Stasiau, kažkada parašei:

                                                        Prano DIENORAŠTIS,
tačiau niekada į dienoraštįi savęs nesprausdavau,
bet dabar vis pagalvoju, kad gal būt, turint čia dienoraštį, dažniau atsirastų reikalų pabūti kartu. Kaip regi, net  bandau kažką padaryti, kad galop susiformuotų konkretus jo vaizdas, bet paieškos dar nesibaigia. Negreitas jau, Stasy, tik tuo girtis nenoriu. Bet šiandien vėl PIRMADIENIS, aš dar krutu, o jam besibaigiant , suspėju dar pasisveikinti. 

teka 08:31
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.22

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien -3°C / 0°C, nepastoviai debesuota
Rytoj -2°C / 1°C, naktį bei ryt  krituliai, galima lijundra. po pietų truputį palis

12
PIRMADIENIS
Joana Žaneta Gilmintas Vaingedė Dagmara Žana

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Kaip kas išmano, taip save gano

                                                                                   PIRKIOJE SU S. STRUGU

   Jaučiau, kaip į mano sąmonę siunčiamos eilės ir maniau, kad siunčia Vidinis, bet po minutėlės kitos suabejojau - negi? Prie jo siuntų sąmonė įpratusi ir neprisimenu, kad atkakliau pasipriešintų, nesutikdama priimti. Dabar taip nebuvo. Smegenys įmestą mūzą tiesiog išspjaudavusios kaip nereikalingą ir tuoj pat paliepdavo užmiršti, kas parašyta. Tačiau pastangos įmesti posmus į mano sąmonę buvo akivaizdžios, nes po nepavykusių bandymų sekdavo kiti, kol pagaliau pajaučiau, kad, ko gero, gali užsilikti, nors nebuvau įsitikinęs, kad taip bus. Išnyko ir varnos, kurios, atrodė buvo sukritusios iš dangaus į akis. Kas ten jas taip sukėlė, net negalvojau - gal nuovargis, įspūdžių perteklius, nežinoma liga. Žmogaus psichika dar neišvaikščiota ir protui nevalia suvokti, kokios priežastys sukelia tokius regėjimus ir žmogaus dvasios būsenas. Suprantama, kad ir man tokie dalykai absoliučiai nesuvokiami ir lig šiol nebuvo nei noro, nei laiko pagalvoti, kodėl taip atsitinka. Man buvo lengviau patikėti, kad vis dėlto tai neatsitiktinumas, kad dvasia priima aplinkinio pasaulio įtaką ir savyje kažką sukuria savaip. Suprantu, kad tai kiemo dalykai, bet mano gyvenimui jie darosi vis reikšmingesni. Kol yra kiemas, žinai, kad jame esi reikalingas, o atmintis išlieka arba išeini jos ieškoti.
Nepamačiau kaip, pasikėlęs iš lovos, atėjo Stasys Strugas. Sunkiai alsuodamas atsisėdo ant beržinio rąsto ir, nepasakęs ne žodelio, nunėrė galvą
žemyn.
- Nepyk, Stasiau, - skubėjau teisintis, nežinodamas kaip. - Dėkokim Dzievuliui, kad viskas gerai: ir "amerikonka" sveika" ir rąstai sudėti, kaip norėta. Nepyk, brolau, - bet greit supratau, kad jis net nežino apie ką kalbu.
- Nepagalvojau, kad taip galėtų atsitikti, - nepakelė galvos: - Tikrai nepagalvojau. Maniau, nagi juokauja Pranucis su Vidiniu. Dar, regis, nesuspėjo išeiti iš Melagio dienos. Kodėl gi man prie jų neprisidėjus? Pajuokausiu ir aš. Aha, sakote, kad vandenėlis? Žinoma, žinoma. Geriu ir galvoju, kad tikriausiai užsidegsiu, bet neišsiduosiu. Dzūkijoje svečią su vandeniu pasitikti? Atsiprašau! Kažin, ko ji, tokia Dzūkija verta? Na, ir... Oi, - sudejavo Strugas, - sakė, net prašė Golius, kad šiandien nevažiuočiau. Arba tik į pavakarį.
- Kas čia per draudimai? Ė, puiku, kad atvažiavai. Dabar sėdime kaip ponai ant beržinių rastų, o jeigu būtumei neatvažiavęs?
- Nenorėk tokios gerovės. Oi, nenorėk. Visą gyvenimą šitos bjaurasties nekenčiau. Retkarčiais paimu stiliuką, kitą ir "ačiū", Stasys Strugas sotus. Ar kas gali patikėti, kad, deja, gali būti ir kitaip. Bent jau Stasys Strugas tikrai tuo netikėjo. Bet, Pranuci, būk žmogus ir pasakyk, kas man su tokiu savimi daryti?
- Gerai, Stasiau... Bet eikime į pirkią. Ten ir pasakysiu, kas reikia daryti. Tu net neįsivaizduoji, kokia gausybė čia varnų buvo priskridusių. Net ir akis užplūdo.
- Betgi jau ten buvom. Pirkion.
- Tu dar nebuvai?
- Tikrai? - suabejojo Stasys ir taip sunkiai kėlėsi lyg jam ant kupros būtų užmestas Puntukas. Vėl panašiai kaip anksčiau lindau po jo pažastimis, bet laikyti nereikėjo. Žingsniai Stasio buvo skaudūs, bet jau patikimai laikė galingą kūną. Tik retas, matyt, žmogus taip greitai gali atkusi ir pradėti gyvenimą iš naujo. Kiek tų dejonių ir savigraužos sieloje tai, žinoma, išskyrus save, nekas kitas negali sužinoti, bet žinau, kad man po tokios dozės saulutė kelias paras nepateka. Stasys eidamas nesidairė ir nešti galvą jam buvo lengviau, kuomet ji nukarusi, o akys beveik užmerktos. Norėjau, kad būtų žvalesnis, nes žinojau, kad dažnokai jį ištinkančios bėdos Stasys nepatirs. Tėvų namų durys iškirstos it milžinams vaikščioti - jos plačios, nors su "amerikonka" važiuok. Tokie radiniai Stasį nepaprastai džiugina. Juk net įsivaizduoti nemiela, kaip pasijaučia žmogus, atėjęs į svečius ir atsitrenkęs kakta ir šonkauliais į durų staktas. Durys atidarytos, atviros - įeik, sveteli, prašom, tačiau... gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Tėvų namai tokio ydos neturėjo ir atėjusio žmogaus kiekvienas geras žodis apie juos man visuomet jautrus, mielas ir kažkodėl labai reikalingas. Atlapojau duris iki pabaigos:
- Prašom. Tik, Stasiau, kojas kelk aukščiau. Mat, slenkstis dar nesupuvęs...
- Slenkstį tikrai matau...
- Tai irgi geriau, negu nieko nematytum.
- Bet matau ne tik slenkstį... Palauk, Pranuci. Sakei, kad čia nebuvęs. Juk sakei, a?
- Galiu pakartoti.
Stasys Strugas susikaupė, sukluso, įdėmiai apvaikščiojo akimis virtuvę ir, paėmęs mane už peties, beveik prinešė prie stalo.
- Sėsk. Čia sėsk, kur sakau, - pasakė ir koja arčiau prie užpakalio stumtelėjo suolą: - Ot taip, Pranuci. O sakai, kad čia nebuvau.- ir sėsdamasi: - Čia aš sėdėjau, o čia tavo tėvulis. Tai gal pakartok, kad Stasius čia nebuvęs. Tik neužmiršk, kad Melagio diena baigėsi vidurnaktyje. Beje, gerai atsimenu, kad skundeisi, jog Vidinis blogą eilėraštį į tavo sąmonę ar smegenis siunčia. Pradžios gal neprisiminčiau, bet pabaiga įsiminė. Ten, kalbant apie maldas, buvo pasakyta.

"Užgeso atminty –
Neatmenu net "Tėve mūsų,"
Bet ne todėl
Kad buvome prie rusų -

- Kausyk, Stasiau, ar tau varnos akyse nesirodo? Nepagalvok, ką nors blogo. Aš labai rimtai. Jau sakiau, kaip man buvo. Pilnos akys varnų.
- Klausyk toliau, - nepaisydamas mano žodžių paprašė ir vėl girdėjau:

Užgeso jos kuomet laisvi -
Prie arkikatedros,
Prie kunigų,
Prie Šv. Rašto,
Kuomet atrodė -
Dievas su tavim ir manimi,
O poteriai vienodi,
Kaip Landsbergio,
Taip ir Brazausko.

Šoktelėjau iš užstalės, nes jau negalėjau nepatikėti, kad Stasys Strugas žino netgi daugiau; jau žino tai, ką dar tik noriu ir stengiuosi sužinoti - kas vyksta šiuose namuos? Kas vyksta šiame vienkiemyje ir ant Karlonų kalnelio, ir visuose Šklėriuose, net jų apylinkėse? O šiliniai! Kodėl jūs čia? Ir kodėl aš čia? Ir kodėl mes čia kartu? Ir Vidinis, ir varnas Golius, ir Šventoji... Kodėl mums visiem prireikia dar kartą pabandyti rašyti (šį kartą dienoraštį), kuomet jau tiek daug nesėkmių patirta?
- Taip, Stasiau. Argi svarbu, jog nežinau, kad čia buvai. Svarbu, kad tu žinai, jog buvai. Sakyk, gal pameni, ar ant stalo tuomet butelis buvo?
---------

#1 | Skurdukas • 17-11-2009 22:56:00
Žinoma sunku komentuoti, bet jeigu rimtai tai beržas šveliams netinka. Tie medžiai kurie guldomi ant pamato galėtų būti ąžuoliniai, uosiniai ar bent pušiniai. Jie ilgai nesupūsta, beržas tuoj sutręšta. Paliktum su žieve per vasarą ir tik mėsai venzyti betiktų... Kad svečią prigirdei ir dar šaipaisi, tai varnas tau dar atskaitys pamokslą. Puiku.












:rain:

Gruodis 2010
  teka 08:41
leidžiasi 15:55
ilgumas 07.14

   Pilnatis
18 mėnulio diena

24
PENKTADIENIS
Adelė Adomas Ieva Irmina Girstautas Minvydė Irma

Šv. Kūčios pasveikink

Darbas - ne vilkas, miškan nepabėgs

Dienos citata
Žmonės nukrypsta į lakstymą, į bėgiojimą, į dovanėlių ieškojimą, ypatingai tų, kurios yra nupigintos ir akcijinės. Ir taip belakstydami mes nukrypstame nuo širdies dalykų. Neretai pamirštame, kad tos dovanėlės yra ne pats svarbiausias dalykas Kalėdų dieną ir liūdna, kad žmonės paverčia tą dieną prisivalgymo ir nusigėrimo švente. 
Sakė kunigas S.Grigas
*******************************************************
*******************************************
Namų užrašas:

Prie Kūčių vakarienės stalo - tik su žmona. Bet irgi be nuotaikos. O ją pablogino dar jau prie stalo gauta žinia, kad Alytuje į ligoninę nuvežtas Vladas.
********************************************************
http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/700-1.jpg          Šventinis Šklėrių Golius

PAŠNEKESIAI:
(tęsinys iš VAKAR su Vomu)

- Ko, Stasiau, keikiesi kaip batsiuvys?
Negi užgavau?
Ar tu manai, kad savo "poemas" vertinu geriau?
Bet man  jos reikalingos, padeda  gyventi ir todėl  esu joms dėkingas.  Jos vis  tik  bent tiek  nusipelno, kad būtų sudėtos į knygutę.
Kai ką žadu dar sudėti, bet  ar pavyks - kitas klausimas. Mat, jau gali pritrūkti laiko.
Taigi, gerūūūūū sapnūūūūū!

- Pranai, atsakyme gausi iškastruotą, nes į knygą rašau natūraliai,
nors ir būsiu liaudies už tai prakeiktas, Dabar pradedu tęsinį

- Lyg supratau, lyg nesupratau apie ką kalbi sakydamas, kad atsakyme gausi iškastruotą,. bet svarbu, kad rašai, pasineri į didelį darbą, o dėl ... "būsiu liaudies už tai prakeiktas", tai tie keli žmonės, kurie mus pažįsta dar ne liaudis. Beje, ką reiškia, Stasiau,  NATŪRALUS RAŠYMAS? Ar manai kad čia pat gali  ir persti, ir valgyti, ir dainuoti, publikos, pasak tavęs, liaudies akivaizdoje?
Bet gi greit jau esime prie Kūčių stalo. Daugiau netrukdysiu.
Iki!

- Nespėju sutvarkyti, bet tau tikrai atsiūsiu paskaitinėti savo mintis.
Dabar tikrai sveikimu tave ir tavo šeimynėlę, su Šv. Kalėdom.
Kas per šventė, jeigu neatleisime vieni kitiems  savo skaudulius?
Taigi atleisk Pranai už viską, kas nepatiko ir už ką supykai. Aš tau irgi atleidžiu,
jei ką man esi padaręs. Gyvenkime ir toliau draugiškai ir gerų švenčių!!!

- Aš jau po vakarienės.
O pykti aš tikrai nepykstu? Už ką gi?
Svarbiausia, kad būtume sveiki.
Nemanyk, kad aš labai drūtas...
O senatvė  gi nepagydoma..
Ką tik gavau žinią, kad Alytuje nuvežė švogerį į ligoninę.  Jis jau  per  penketą  metų ar gal net daugiau "gyvena lovoje."  Per tą laiką ir koją atpjovė.
Ė, mano bėdos dar ne bėdos. Jis gerokai net jaunesnis. O kalbu čia aš apie žmonos brolį.

SVEIKINU:

Labas, Dalija.
Gana raštus 'krimsti". Ruoški vakarienę. Taip, taip, iš pat ryto ir dar skubėk, nes gi vakarienė neįprasta. Ar tik ne iš 12- os valgių. Tiesa, mano galva, jie nei šiokie, nei tokie. Mano supratimu, kad ir mažiau, bet koloringesni tai lyg ir geriau butų, - su mėsa, su lašiniais, Ir kai butelis ant stalo... Bet, žinoma, manęs nepaisyk. Linkiu tau gerų švenčių. Tikiuosi, kad esi sulaukusi dukterų su šeimomis, taigi, visiems Jums geros, nuotaikingis šventės.

Labas, Stasiau.
Nusprendžiau kelis  žmones pasveikinti  ir aš, nes saulė jau pradės kilti  aukščiau. Kad ir žiema, bet šviesos daugiau. Taigi, linkiu tau geresnės nuotaikos ir neužmiršti, kad - antai!- Saulė kokia  sena, o vistiek moka kilti aukščiau. Bent  iki Joninių.
Taigi, sveikatos tau, brolau, ir  kiekvieną dieną vis platesnio  matymo iš aukščiau.
Būkime...

Labas, Taurija
Linkiu kuo geriau, prasmingiau, jas pasitikus, praleisti šventes.
Bet dar labiau knieti, jau dabar palinkėti gerų N. Metų.
Te būnie jie Tau sveikatingi ir kūrybingi!

Labas (nebeieškau)
Jums irgi gerų švenčų.
Manau, kad neprošal palinkėti, jog protingi Kalėdų seniai padovanotų ir  gerus N. Metus. Labai gerus.

****************************

daliuteisk
2010-12-24 12:11:01 - [Trinti] - [Atsakyti]

Sveikas, Pranai,
Raštams iš tiesų teks palaukti ramesnių laikų, šiandien ne tai galvoj. Vakar sulaukiau pirmo jaunimo desanto, šiandien laukiu antro. Panašu, kad per šias Kalėdas pražils paskutinis dar užsilikęs juodas plaukelis - važiuoja mano vaikai tokiais baisiais keliais.
Kam aš tris dukteris užsiauginau, jei pati silkėms galvas sukinėčiau? Tik sėdėsiu virtuvės kertelėj - dėl gražumo ir žiūrėsiu, žiūrėsiu - nejau tai mano vaikai?

  SESE su GRAMATIKOS palikuone    http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/721-1.jpg
O sako pjaunasi, kaip šuo  su kate, betgi bent  ne  visuomet..

kvinta 2010-12-18 15:14:51 
bet kaip tas katinų giminės atstovas gražiai pozuoja. Šuniokas pavargęs, na žvilgsnis toks, o jau katiniokas, tai jau labai labai artistiškas tvarinys. Ir kas juos sutvėrė - o smegenis žmogaus, kurių pagalba žmogus visokias rūšis toliau išvedinėti bando, modifikuoja ir t.t. (remdamasis žiniomis, dėsniais, kurie jau sutverti gamtoje ir, juos atradinėdamas - ir jais improvizuodamas). Žmogau, slapyvardžiu Pelėda, parašykite apie juos, tuos ana va du tvarinius, šekspyriškai – atskleiskite tą nuotraukoje esančią draugystės dvasią, eilėraštyje.

semema 2010-12-02 12:17:22 
suglauskim letenas draugystei amžinai
tu baltas aš juoda - baltai 

Ramunė 2010-11-28 09:44:06 
Nestebina – gyvuliukai kartais už žmones protingesni 

Laumele 2010-11-27 22:07:17 
...ištikima draugystė

nebeieškau 2010-11-27 21:01:39 
O kodėl šuns akys liūdnos?

4

Gruodis 2010
  teka 08:41
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.15

   Pilnatis
19 mėnulio diena

25
ŠEŠTADIENIS
Anastazija Gražvydas Sanrimė Eugenija Nastė Genė

Kalėdoshttp://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/795-1-f.jpg

******************************************************************
****************************************************
moli
2010-12-25 19:28:45 - [Trinti] - [Atsakyti]
Kaledos- stebuklų metas.Dėkoju už dovaną.Nuoširdžiai. Ir gavau ją kaip stebuklą. Už Jūsų talentą, išmintį, tikrumą žodžio gilumą - padėka ir sielai atgaiva.

RIMA

Labas Pranai,nemoku rašyti sveikinimų ir linkėjimų - tad sakau: te Kalėdos Tau neša visa - ko labiausiai norisi, su saiku, žinoma, prie to dar būtinai prideda sveikatos, iš svajonių kibirkštėlės įpučia ugnelę, paprastą žodį paverčia stebuklingu, krintančiu tiesiai į širdį, kuriuos Tu pasėsi.
Ačiū už knygą. Tai buvo nepaprastai maloni staigmena. Nuoširdžiai sakau - man patinka, nes pasiilgau paprasto, nuoširdaus kalbėjimo.
Kaip Tu gyveni, kaip Tau sekasi?
Kadangi vasarą aš jau irgi peržengiau ribą, tai ant tos ribos kol kas ir gyvenu, kol visagalis viršininkas pasakys - mums nebereikia.O norėtųsi, kad dar reikėtų...
Tad būk sveikas, drūtas ir laimingas, kaip tikras dzūkas, - Rima


Oi, Rima, labas!
Tai tikrai kalėdinė dovana.
Labai nuoširdžiai priimu tavo pasveikinimą.
Aš pats irgi nemėgėjas šitais dalykai užsiimti, nors šiaip gi visokiausių biesų prirašau nemažai. O knygutę išleisti įkalbėjo dukterys. Dabar nusitaikęs kitą išleisti - truputį kitokią, bet tai padaryti pensininkui ne taip lengvą, o juolab tokiam, kuris vis dar čėrkos nesikrato.
Laiką leidžiu arba Naujininkuose, arba  sode. Kompanijų  - nors ir neįtikėtina - bet neieškau ir po truputį tokiam gyvenimui įpratrau. Blogiausi buvo tie matei, kai reikėjo išeiti iš darbo. Bet tai jau irgi beveik užmiršta.
Tai va...
Na, būk laiminga, Rima! Ir svarbiausia, sveika, drūta.
Dabar žinau, kad žmogui to labai reikia.
Jeigu neužmirši, perduok linkįjimus ir kitiems. O jie  iš tų pačių kabinetų, kuriuos gerai žinai.
Tau ir  visiems  jums  sėkmės geriausios linkiu...

RIMA:
Smagu, kad atsakei.
Nežinau, ar žinai, kad sausį bus 5 m., kai netekau tėvo, labai netikėtai, nes prieš pusantros savaitės buvau, gerai jautėsi, o mirties dieną dar laikraščius užsisakė, ketino gyventi. Labai man jo iki šiol trūksta. Turėjau parduoti namą, bet negalėjau likti be nieko, tad N. Akmenėj nusipirkau butą, susitvarkiau su ta intencija, kad išėjusi į pensiją parduosiu vilniškį ir išvažiuosiu ten, turėsiu iš ko gyventi,Pats žinai, koks gyvenimas iš dabartinių pensijų, ypač kai tiek metų dirbom už minimumą. O situacija pasikeitė, kainos nukrito, tai esu žvėriškai įklimpusi, nes reikia išlaikyti abu butus. kai tik išprašys iš darbo, o tai gali nutikti bet kurią dieną,būsiu priversta apsispręsti. N. Akmenėj man patinka - namas miesto pakrašty, kitoj gatvės pusėj - ūkininko laukai, rytais gaidžius girdžiu, turiu nuostabų katiną, su kuriuo kartu keliaujam, ten jis jaučiasi laimingas, nes per langą vaikšto ūkininkauti, o kai grįžtam į kalėjimą Vilniuj ( čia jį tik kartais išvadu pasivaikščioti), tai būna tokia depresija, grynai kaip žmogui. Ten gretimam name gyvena tikra mano pusseserė, kuri manim labai rūpinasi ir butą prižiūri. Taigi, viskas linksta į tai, kad ko gero teks išvažiuoti, čia juk aš nieko neturiu.Tai toks tas gyvenimas
Na, iki, linksmai švęsk...
Atsakyti Persiųsti Pakviesti Rima Jakutytė į pokalbį

Aš:
Taip, žinojau, kad esi netekusi tėvo. Apie tą laiką ir aš netekau motinos. Gal nepalikėsi, bet aš jį prisimenu, Manau todėl, kad šiltas, mielas žmogus buvo. Tai persiduoda.
O kad  iš tų kraštų ruošiesi pasitraukti ( lyg tai ruošiesi),  tai man naujiena. Ir dar mano supratimu taip toli -  net į N. Akmenę, nors žinau, kad tau toks atstumas atrodo kitaip. Bet tave, regis, suprantu.
Aš irgi nenorėjau "nusėsti" Vilniuje, kadangi kaime yra tėvų sodybą, kuri žiemą užrakinta, tačiau pavasarį  nesutalpina atvykstančios giminės iš dviejų seserų pusės. Toks gyvenimas  man nepatinka, o juolab, kad turiu nebloga nemeliūkštį su 5 a, sklypu pašonėje Žaliųjų ( Balsių) ežero, nors prie jo ne taip dažnai ir nueinu. Vieta graži ir gieda gaidžiai. Tavo katinui, manau, patiktų... Net tris inkilus varnėnams turiu, bet kartais  apsigyvena, kartais  -ne.
Suprantu, kad Akmenę renkiesi ne todėl, kad Akmenė, o kad  yra arimesnių žmonių, nors... kaip  čia pasakius, kad būčiau suprastas.
Jeigu tas ar kitas tikrai žmogus, tai  jis ir  svetimas  nebūna blogesnis kaip savas. Pas mane sode yra kaimynai, tai apie  juos ir kalbus - geri žmonės, ir negalėčiau pasakyti, kad  jie man šia prasme yra tolimesni už pagal giminystę artimus.
Tai va, Rimuk! O kad  galvoji apie  rytdieną, tai labai protinga.
Iki.

STASYS

Nors per šventes geriau nesusirgti, tačiau mums prikepė didžiulį puodą kugelio.
Nežinau su kokia paukštiena. Šalia dar tilpo žąsis. O kad pamiegotum nuo kvapų?
Apie 22 val. jau reikėjo duris atlapoti, nes lauke rodė 0, o kambaryje 34 šilumos.
Na ir prasidėjo šunų staugimas. Maniau Bernelių mišias paklausyti, nes Povilas
kompu grojo, bet kur tau:
- Tuoj prisistatė šunų pulkas ir ėmė staugti, o seilės varva. Gaila pasidarė rudų
ir kitokių spalvų margių, vejami tik po sodą ambrijo.
Primėtė gaspadinė virtų bulvių ir užėdę dingo, bet durų daugiau neatidarėme.
Šįryt jau aš kosiu, čiaudau, kad tik greičiau gaspadinę iš lovos iškuburkštyčiau.
Pats laižau pirštus, seilė bėga, kaip tam rudžiui. Ta gi, atidarė pečių,
pažiūrėti ar gerai iškepė - atsieit. Stvėrė kiaulinį kibirą ir išėjo į tvartą.
Dabar jau aš raitausi lovoje, noriu žąselės, nors man mėsos nrgalima - podagra
prakeikta, o kugelį riboja - diabetas...
Šiaip šventė atrodo bus nebloga, bet aš ją, jau praleisiu lovoje, man vienaip rodo.
Džiaugiuosi svetima laime, gyvenu svetimom nuotaikom, nes mano gyvenimas jau
- iškastruotas...
Laikykis nors tu PRANAI.

AŠ:
Labas
Gerai, kad šventes sutikai, o  N. Metų lauki su tau būdinga ironija. Vadinasi, stiprus,  vadinasi - bravo!
Taigi, valio! Stasiau! Va, pasidalinkime  dovanas,

kurias pasiuntė mano prietelius A.Kusta      http://g.delfi.lt/d/c/Kaledos/k3le.gif

5

Gruodis 2010
  teka 08:42
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.14

   Pilnatis
20 mėnulio diena

26
SEKMADIENIS
Steponas Gaudilė Gindvilė Gaudvilas

Kalėdos (antra diena)
Šv. Steponas

Lengva patarti, sunku padėti

Dienos citata Šiandien labiau bijoma netekti įprasto gyvenimo nei kažkada bijota pakliūti į kalėjimą. 
Kunigas Julius Sasnauskas
**********************************************************
*******************************************
               Sveikino žmona:       http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/733-1.jpg

Pranai,
Didžiausdia laimė  būti su žmogumi, kuriam  nereikia žodžių. Tada karaliauja mintis, o kai karaliauja  mintis žodžiai nereikalingi.                                                                      Su Šv. Kalėdomis
             /M.K/

MacteAnimo 
Su Šventomis Kalėdomis, dėde Pranai ir Kandžiuk.
Vis stebiuos, kur sukrenta žvaigždės, tokios neaprėpiamos ir kūrybingos. Sako, jos pasirenka dėdės Prano rašomąjį stalą.
Per šias Kalėdas išsirinko vėl tą patį stalą ir dėdę Praną.
Linkiu šviesių, baltų, mielų Kalėdų.

Pranas 
Labas.
Dėkui, kad neužmiršti. Kaip ir mano varnėnai tavo mamos vyšnių sodo neužmiršta. Tau irgi ko geriausio. Beje, krapščiausi ieškodamas tavo pašto dėžutės. Kai sugrįš varnėnai, prašysiu, kad parodytų kelią.
Va kooookioooos naujienos.
Didelės, jau beveik iki N. Metų. 
O kelią surasti kniekti...

Pranas 
Labas.
Kaip šventę praleidai?
Pas mane kaip ne šventė. Reikjo vaidinti, kad džiaugiuosi, tai truputį gal ir bandžiau, bet sieloje vaidinimų nebūna.

Čia ne aš 
Kalėdų stebuklas!
Sutemų gniūžtes į langus kažkas mėto...
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis, tikriausiai, taip ir padarys,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų,-
Ji, tikriausiai, taip ir padarys,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad Jus Viltis surastų -
Ji, tikriausiai, taip ir padarys. (Žodžiai ne mano)
Sveikatos, sveikatos ir p i r m y n:)
2010-12-26 19:43

Pranas 
Beveik vienu  laiku rašėme...
2010-12-26 19:47

Čia ne aš 
Verkiau per pačias Kūčias, Pranuci:( Skaudžiai skaudžiai ir dabar dar... Pajutau, kad vienatvė, nors ir labai sunki, bet draugė ji patikimesnė. Norėčiau su savo vyru vietomis susikeisti, jis dabar kažkur, kad net nežinau kur... gal ten geriau, tik, kad pomirtiniu gyvenimu netikiu... Bet pavydžiu...
2010-12-26 19:52

Pranas 
Suprantu.
Ir gerai, kad paverki...
2010-12-26 20:08

Čia ne aš
Tai jau taip, tai lyg sielos dušas...

***********************************************************
*********************************************

6

Gruodis 2010
  teka 08:42
leidžiasi 15:57
ilgumas 07.15

   Pilnatis
21 mėnulio diena

27
PIRMADIENIS
Dautartas Gedvinė Fabijolė

Basas pabėgiosi - saldžiau pamiegosi

  Dienos citata        http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/723-1.jpg

Žinote, kartais planetos išsidėsto specifine tvarka, tačiau tai nutinka tik kartą per keliasdešimt metų. Lietuvos ūkyje įvyko kažkas panašaus: sutapo ir vidinės, ir išorinės priežastys, todėl mes patyrėme tai, ką patyrėme. Todėl tai, ko laukėme iš pradžių, buvo gana nereikšmingas nuosmukis, palyginti su tuo, kas įvyko vėliau.  Sakė ekonomistas Gitanas Nausėda
************************************************************
http://www.respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_for_homepage_1_83697828.jpg LIDIJA GABAIDULINA
Pranas 2010 gruodžio mėn. 27 d. 14:06:34
Gera, smagu buvo ją matyti "Triumfo arkoje" ir žinoti, kad tokie žmonės dar yra-
paprasti, bet galingi dievų dovanomis - savo talentais.

*****************************************

IŠ SVETAINĖS PAŠTO        http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/800-1.jpg

Labas vakaras,

Norejau nuo visos mūsų šeimos padėkoti Jums už pačią nuostabiausią , nuoširdžiausią Kalėdinę dovaną. Linkime Jums ateinančiais metais stiprios sveikatos,kūrybinės sėkmės!
Tik va viena bėda,kai skaitau Jūsų eilėraščius ,kiekvieną kartą apsipilu ašaromis , bet tos ašaros būna labai malonios,nes gali nusikelti į vaikystės prisiminimus, nuoširdus Jums ačiū!!!

Jolanta su šeima

PRANAS
Gera buvo perskaityti.
Būkite visi drūti ir laimingi!
Kadangi jau čia pat ir Naujieji, linkiu, kad būtų Jums kuo geriausi- su sveikata ir sėkmėmis.
**************

Pelėda
2010-12-27 16:27:04
Labas
Manau, kad po švenčių - fizinis atokvėpis,
Bet gal nesidžiauk- greit kitos.

daliuteisk
2010-12-27 16:46:28 - [Trinti] - [Atsakyti]
Sveikas, Pranai
Tikrai pasilgau ramių dienų - per šventes perlipau kaip per aukštą kalną, labai rūpėjo, kai vaikai važiavo per Lietuvą tokiais baisiais keliais.
Tu, kaip paprastai, darbingas - stebiuosi Tavo ištverme. Šiandieninį eiliuką pasiėmiau, labai jau patiko, ypač pabaiga. Iš kokios versmės semi išmintį?
Aš nebepasitikiu savim, rodos niekas, ką parašau, neverta žž, tai ir nekeliu. Palauksiu geresnių dienų.
Sėkmės Tau
Naujųjų nešvęsiu, niekas nežada atvažiuoti - viena užsidegsiu Čia ne aš atsiųstas vaško žvakeles ir ramiai vakarosiu.

Pelėda
2010-12-27 18:25:57
Ne, Dalija, rašymas nesiseka. Labai sunkiai rašau, bet... rašau. Labiau džiaugiuosi kad pasitvarkiau savo svetainę - tą, rusišką. Joje kažkodėl geriau, patogiau jaučiuosi. Greičiau surandu, kas reikalinga.
Jeigu ji man neišsitrintų, tai smagu būtų, tačiau vienas čia ponas kalbėjo, kad kuomet ji beveik uždara, tai gali "užgęsti". Kaip ten bus, taip, bet kol kas dar nusiteikęs joje pabūti...
O šiaip gi- kad ir kūrybai- polėkio neatsiranda.
Ką darau, tai... prakaituodamas

7

Gruodis 2010
  teka 08:42
leidžiasi 15:58
ilgumas 07.16

   Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

28
ANTRADIENIS
Inga Ivita Irvita Ingeborga Kantvilas Vaidilutė Ema Kamilė

Nebūk piktas - greit pasensi

Dienos citata
Reikia suvokti tai, kad amerikietiški miestai pirmiausia sukurti individualiam automobiliui, o europietiški – visuomeniniam transportui. Tačiau amerikietišku miestu netapsime vien todėl, kad turime viduramžišką senamiestį (Vilniuje-DELFI). 
Sakė savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyriausiasis architektas M.Pakalnis

****************************************
*****************************

Pelėda 2010-12-28  http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/802-3.jpg

Gal žinai, gal nežinai - mirė V. Zaborskaitė...

Dalija:   
Labas rytas, Pranai
Skaudi žinia. Tai ne vien Vanda Zaborskaitė mirė, tai pasibaigė mūsų tėvų kartos inteligentijos, mokslininkų iš idėjos ir pasišventimo laikas. Labai ją gerbiau ir savotiškai mylėjau. Ne vien ją. Tai moterys, kurios žinojo, ko atėjo ir drąsiai jautėsi pasaulyje, neidamos į kompromisus su sąžine. Ji buvo išmintinga, nes jai duotu laiku išgyventi ir išsaugoti save kaip asmenybę reikėjo didelės išminties. Ir šitiek daug nuveikti, Gedžiu. Skaudu, kad jos matyta nepriklausomos Lietuvos švietimo sistemos vizija liko nepriimta - ne to reikia šiandienos pasauliui, ne tiems dievams meldžiamasi.

Bandysiu lankytis Tavo rusiškojoje svetainėje, kažkada mėginau, bet sunkiai joje gaudausi.
Sėkmės mums. Būkim.
Dalija;
Perskaičiau užrašus iš Santariškių - naujas Tavęs pažinimas

------------------ t---
http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/802-2.jpg   MIRĖ kaimynas, Volodios tėvas.
Gyvenome vienoje laiptinėje, bet net ir pats sau netikiu - nežinau pavardės.

8

Gruodis 2010
  teka 08:42
leidžiasi 15:59
ilgumas 07.17

   Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

29
TREČIADIENIS
Tomas Gentvainas Gaja Teofilė

Be drąsos vyras - kaip be kartumo pipiras

Dienos citata
Skųstis turime teisę, bet reikėtų neužmiršti, jog didelei daliai pasaulio valstybių ekonomiškai Lietuva yra siektinas idealas. 
Primena V.Mitė, Laisvosios Europos radijo žurnalistas
*****************************************************
***************************************

Nelauktai metė į šaltį, o paskui pakilo http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/825-1.jpg spaudimas, temperatūra. Bet ryte atsikėliau ir lyg viskas  gertai. Reikės eiti į cerkvę melstis. Į cerkves užeidavau, tačiau  šiaip sau, pasižiūrėti.

9

Gruodis 2010
  teka 08:42
leidžiasi 16:00
ilgumas 07.18

   Delčia
24 mėnulio diena

30
KETVIRTADIENIS
Margarita Sabinas Sabina Gražvilas Dovydas Irmina

Be vienybės nėr galybės

Dienos citata:
Valdžia sako, kad reikia ištraukti 100 mln. Lt iš šešėlio. Jeigu pinigai yra „ištraukiami“, tai kažkas turi pabrangti, nes tie pinigai nėra virtualūs. 
Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos gen. direktorius D.Arlauskas tvirtina, kad turguje brangs mėsa

Kuo geresnis žmogus įžeidė, tuo skaudesnis įžeidinas
EGLUTĖ http://forumavatars.ru/img/avatars/0000/20/15/2-1293472298.gif http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/880-1.jpghttp://forumavatars.ru/img/avatars/0000/20/15/2-1293472298.gif
***********************************************
************************************

MacteAnimo

dėkui labai labai. Vakar vakare suradau knygelę. puikus leidimas. Viršelis, spalvų suderinimas, formatas, turinio pateikimas - tiesiog jaukumu alsuojanti knygutė. Dabar skaitau ir grožiuos.
Dėkui, dėde Pranai.
Eilėraščiai visi kaip mano nuosavybė. Kaip varnėnai vyšniose, taip ir eilėraščiai knygoje - savi. visiškai.

2010-12-30 11:57

10

Gruodis 2010
  teka 08:42
leidžiasi 16:01
ilgumas 07.19

   Delčia
25 mėnulio diena

31
PENKTADIENIS http://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/963-1.gif
Melanija Silvestras Gedgantas Mingailė

Blogų minčių atsikratymo diena

Daug norėsi - mažai turėsi

Dienos citatos:
Štai tokios talkos ir bendruomeniško tvarkymosi, ne vien tik pykčio ant kažkurios valdžios, ant savivaldos, tarpusavyje tikrai daugiau galėtumėme paieškoti. 
Premjeras A.Kubilius siūlo patiems paimti kastuvą į rankas
*******************************************************
********************************************

latentic 
Sveikinu ir aš Jus, Pranai, linkiu tiek kūrybingumo ateinančiaisiais, kiek  yra sniego šiais metais...


Вы здесь » Kūrybos oaze » KASDIEN (Labas, Stasiau) » Labas, Stasiau