Sekmadienio svečias

          Manau, skaitytojas greit pats suvokė, kad mano talentas raštams nevertas net menkiausio skatiko. Aš tai irgi ir jaučiu, ir žinau, bet gal ne mano kaltė, jog pastarųjų dviejų amžių sankirtos civilizacijoje žmogaus gyvenimas labiausiai prabangus bent dvejais dalykais: ginklais ir raštais. Nėra kur nuo jų pasislėpti – jie žmogų suranda visur. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, dar tarybiniais  laikais įstatymai įpareigodavo kiekvieną jos jauną žmogų turėti septynių klasių išsilavinimą, todėl ir skaitom, ir rašom visi, bet, toli gražu ne visi gerai. Dabar, regis, mielai atsisakyčiau šio užsiėmimo, jeigu nejausčiau pareigos  išsakyti, iškalbėti tai, kas, mano galva, būtina. Argi galime palikti tik kelių žmonių grupelei liudijimus,  jog po dviejų tūkstantmečių atsirado dar vieno vyro iš mirusiųjų prisikėlimas? 
    Bet dabar tūpkime į Naujininkus, į Šaltkalvių gatvėje esanti penkiaaukštį namą, kur netikėtai sulaukiau mielo svečio, atnešusio dvi knygas, kurios įtaigiai priminė Radijo karietą ir jos keliones. Tačiau jeigu net tuomet būtų prireikę parašyti, ką jaučiau, turėdamas namuose Mindaugą, tai, suprantama, nebūčiau sugebėjęs. Ir vėliau, kai dvasinė įtampa atlėgo, irgi nė karto nekilo noras savo būseną aprašyti popieriuje. Ir tai liudija, jog iš tikrųjų nesu tos prabos raštininkas, galintis kilstelėti tokius subtilius dalykus. Verta tik pasakyti, kad iki tol niekuomet nebuvau patyręs taip labai nesuvokiamos jausenos pertekliaus, kuris, kaip manau, tegalėjo atsirasti veikiant tik labai nežemiškos prigimties priežastims.
    Kviečiamas į butą Mindaugas neatsikalbinėjo. Pakvietus užeiti – užėjo, pasiūlius atsisėsti į fotelį – atsisėdo ir gėrėme kavą. Atrodė, žinojo, kaip kas čia bus ir, paklusęs instinktui, elgėsi lyg geras senas pažįstamas, nemenką laiką kažkur paklajojęs, o dabar sugrįžo ir neužmiršo pasidomėti, kaip gyvenu. Neatrodė, kad pernelyg atidus ir  buto aplinkai, bet, mestelėjęs žvilgsnį į ant sienos kabojusį Pivašiūnų Švenčiausiosios  Marijos paveikslą, pasakė:
    – Nuo šiol tegu būna pašventintas
    – Jūs kažką  man sakote?
    – Ne jums. Pamačiau, kad paveikslas nepašventintas. Daugiau tuo nesirūpinkite.
    Žagtelėjau ir neiškart:
    – Jūs kunigas?
    – Ne, žmogau. Ne kunigas. Bet blogiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nors norėčiau, nes atsimenu jus Radijo karietoje iš pirmosios kelionės. Tai  buvo 1994 metų sausio mėnesį.
    – Sausio 15-ją, – džiugiai atsiminiau, jausdamas šiltą eterio vaikščiojimą po krūtinę.   
    – Šioks toks sujudimas visuomenėje buvo. Net spauda rašė, kad, girdi, keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies. Kad ieškos, kol suras.
    – Neįtikėtina, pone, – teištariau. Ir taip nuoširdžiai, kad turėjau teisę pats nustebti, suvokdamas savyje dar neišnaudotą nuoširdumo klodą. Bet ištariau tyliai, lyg bijodamas užgauti svečio ausis, tačiau jo ausys buvo klausios.
    – Kodėl neįtikėtina? Ir vaizdas toks, kaip rašė spauda. Pavyzdžiui, „Respublika“: „Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas – TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip juk?, – ramiai, net nedirstelėjęs mano pusėn, pasakė, keldamas prie burnos kavą. Gurkštelėjo ir pagyrė: 
    – O kavą, patikėkite, gaminate puikiai. Gurkšnoji ir jautiesi lyg būtumei  Brazilijoje. Nemanau, kad kas tokią kavą skanavo Radijo karietoje.
    – Smagu ir liūdna girdėti jūsų žodžius,  pone. Priminėte spaudą. Tačiau  taip, matyt, duota lemties, kad tik dabar sužinau ir pradedu atsiminti, ką ji rašiusi. Ji nebuvo patikli Radijo karietos užmačioms ir, jeigu neklystu, buvo parašyta: „Ne, žmogeli,  turėdamas tokią karietą, jeigu tą širdį ir surasi, tai labai greitai pamesi. “  Dabar belieka tik sąžiningai prisipažinti, kad žiniasklaida neapsiriko. Nėra nei širdies, nei Radijo karietos. Ir jūs, pone, teisus, kai man kalbėjote: kas buvo – buvo, karieta sugriuvo.
    – Minutėlę, – paskubėjo stabdyti Mindaugas. – primetate man ne mano žodžius.  Neprisimenu, kad kada nors ir kam nors būčiau kalbėjęs juos. Niekuomet. Patikėkite, niekuomet taip nekalbėjau. Netikite? – paklausė ir  sužiuro tiesiai į akis, pasiryžęs atkakliai sulaukti atsakymo. Ir jo balsas buvo toks, kokį girdėjau nakties miege.
    – Jus, pone, matau pirmą kartą, tačiau jūsų balsas visą naktį nedavė ramybės.
    – Mano balsas?
    – Norėčiau suabejoti, kad tai buvo ne jūsų balsas, bet, deja, negaliu. Dėl to  neturiu nei mažiausios abejonės.
    Po kambarį pasklandė nedidukė tylos minutėlė, tačiau jos užteko, kad pasiryžčiau neatsisakyti savo regėjimų, nustumdamas į antraeilį planą naktinį sapną. Bet to neprireikė: 
    – Mano balsas?  O Šv. Kazimierai! Negi vėl man šunybę kreti, – gilai  ir lyg stebėdamasis  atsiduso Mindaugas.  Pasiėmė neišgertą kavą, atsikėlė iš fotelio ir vėl tęsė. – Sakote, mano  balsas jums visą naktį  ramybės  nedavė?
    – Anksčiau jo negirdėdavau, bet šią  naktį – taip... Laiko praėjo nedaug, ir balsas dar nedingęs iš mano ausų.
    – Keista.  Iš tikrųjų. Netgi labai keista, – Mindaugo kaktoje įsibrėžė  dvi raukšlės. – Atleiskite, – atsiprašė, – kad suabejojau. Taip neturi būti ir tikėkime, kad taip ateityje nebus. Bet pasaulyje pasitaiko neįtikėtinų dalykų, ir jūs, pone, turėjęs Radijo karietą, tai žinote. Tai ką daryti, a? Kaip jus įtikinti, kad šią  naktį  niekur nesibasčiau? Gal padainuoti, bet klausos neturiu, o balsas irgi, kaip sakote, nakties balsas.
    – Balsas puikus, jaunatviškas. Tik naktį jį girdėjęs. Stipraus vyro balsas. Jis man patiko. Toks, kokį dabar girdžiu iš jūsų burnos. Tik atspalvis kitoks, bet tai todėl, kad kalbame šviesesne tema, – kalbėjau, o jo pasisiūlymą padainuoti priėmiau, žinoma, kaip rimtą, diplomatišką pajuokavimą. Prie dainų, apsėdus stalus, dabar nesiskubinama ir stipresniam žmogui reikia išgerti butelį, kol jis išsijudina dainai.  Bet dažniausia būna vėlu ir vietoje dainos atsiranda bliovimas.  Mes gurkšnojome kavą  ir tai nežadėjo nieko linksmesnio. Tačiau Mindaugas vis dėlto norėjo dainuoti ir tą buvo pasiryžęs padaryti dabar, prie kavos...
    – Paklausykite, vežėjau, o aš jums padainuosiu, – pasakė ir:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne.

    – Dėde, ne taip jūs – iš nežinia kur iššoko raidės A ir B. – Jūs nemokate  dainuoti.
    – Ak, kad jus dievulis didesnes užaugintų. Bėkit iš čia, štiš..  Ir netrukdykite, – pabariau, bet Mindaugui jos patiko.
    – Na, na, ir kaip reikėtų...           
    Ir A ir B  padainavo, kaip jau ne kartą, bet dabar ir aš prisiminiau, kad, ko gero, tai buvo pirmasis ketureilis, kurį pirmoje savo kelionėj, vos įsėdęs karieton, kišau  aktoriui Tomai Vaisietai, prašydamas padainuoti. Atsikratė kaip mat – girdi, ne dainininkas, juolab, kad ir tekstas dainai netinkamas.  Galiausiai net pyktelėjo: – Užteks, Pranuci...  Dabar daug kam galvose girgžda, – prisimenu, mestelėjo Tomas Vaisieta  ir, nors sugebėdavo uždainuoti ne blogiau kaip šventasis, tačiau tą kartą tylėjo. Nujautė, kad šitokią kūrybą galėjęs sulipdyti tik vežėjas ir tai – jo supratimu – spjūvis veidan  visai poezijai ir bendrai- Mūzai. Ir štai dabar, po nemažo laiko,  girdžiu gerai žinodamas, ką  girdžiu: 
                     
Lyg atmintis apie  jaunystę
Galvoje girgžda karieta, -

    dainavo išdykėlės. Žinojau, kad tai ne viskas. Yra daugiau. Bet atminties galia  buvo labai ribota, aš negalėjau įeiti į jos erdves ir  buvau užsklęstas nedidukėje jos kertelėje.
  Pabaigusios dainuoti savo dainelę, abi raidės džiugiai nusišypsojo, laukdamos iš svečio pagyrimų. Tačiau Mindaugas neskubėjo. Tylos pauzė užtruko, kol  jis paklausė.
    – Laukiu. Ar užmiršote dainą, ar liežuvėlius nurijote?
    – Mes nenurijome liežuvukų, – pasakė A ir kyštelėjo Mindaugui, parodydama, kad jis yra jos burnoje.
    – Tai  ko tylite? Dainuokite.
    – Vėl tą patį? – aiškinosi  raidė B.
    – Dar ko – vėl tą patį? Tai jau ne! Jūs  padainavote tik vieną  posmelį, o kur dingo kiti trys? Turbūt esate didelės tinginėlės ir nenorite dėdei padainuoti.
    – Dzieduli, dėdė sako, kad mes tinginėlės. Pasakyk, kad mes išdykėlės, – paieškojo mano paramos raidė A, tačiau  man pagelbėti neprireikė, nors ir nebūčiau žinojęs, kaip tą padaryti. Mindaugas lengvai  prisišliejo petimi prie  sienos ir mes girdėjome:

Su pasakom išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

    – Dabar. Kai padainavote. Bet kad  kas būtų dainavęs anksčiau – ne. Prašiau, regis, Tomą Vaisietą, bet greit ir pats supratau, koks idiotiškas toks prašymas.
    – Ar ne absurdiškiau buvo klausinėti publiką, ar ji tiki, kad įmanoma pasigaminti karietą, kuri sugebėtų pavažinėti ir pavežioti po praėjusius laikus? Tomas Vaisieta irgi tuo nedvejojo, irgi tikėjo galėsiantis nuvažiuoti į praėjusių šimtmečių laikus. Juk taip?
    – Tikėjimas turbūt buvo vienintelė viltis, – pasamprotavau ir sąžiningai pasidžiaugiau. – Vis tik smagu, kad  Jūs čia. Retai pasitaiko, kad žmogus ateitų į namus kaip šventė. Taip taip, kaip šventė, pone, – tęsiau, – kitokio būdo, kaip nusigauti bent už šimto metų praeitin nežinojome. Tikėjome, kad ten nuvažiavę ir sustabdę karietą, pirmiausia gražiai apsidairysime ir kuo kilniau pasirodysime – įkvėpsime į  krūtines Lietuvos, kuri dar neužteršta. Tomas  netgi stipriau už mane tuo tikėjo. Dar karietai neišvažiavus, jis jau matė ją ir rodė: – Antai žmogus. Gal, vežėjau, ir tu ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute, o čia tas  žmogus gyvena...
  Mindaugas priėjo prie lango, ir mačiau, kaip šviesos šešėlis nuslydo jo veidu. Tuomet neatrodė, kad tokio tipo žmonėse galėtų būti sukoncentruota valia ir ryžtas, kad jie pajėgūs kirsti mirtiną smūgį net savo artimiausiems bičiuliams, net giminaičiams. Kad ir patys pasiryžę priimti adekvačius mirties kirčius, o paskui padaryti viską, kad galiausiai vėl atsikeltų. Žinoma, suprantu, kad tokia  Mindaugo pozicija ne be priekaištų, nes lakoniškesnį ir dalykiškesnį jo portretą trukdė įžvelgti mintyse atgyjančios Radijo karietos  vaizdas, kurį gerokai drumzlino klausimas – kaip atsitikę? Ir kodėl taip atsitikę, kad galvoje štai ir vėl sugirgždėjo Radijo karieta, atrodytų, galutinai prarastas, bet širdžiai brangus turtas...
    Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
    – O  kur dingo kiti dainelės posmai? – susirūpino.
    – Iš tikrųjų, nereikia palikti neužbaigtų darbų, – pripažino Mindaugas. – Ir daina gera tik tuomet, jeigu pabaigą turi.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios.
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks – liūdės, kur reiks – dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt lemtim, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tai, kas buvo prieš mane.
 
    Klausiausi, tylėjau ir lyg kelmas tekėjaus smala. Neatrodė, kad galėčiau jausti skaudulį, kad ir užduotas lazda. Mindaugo dainavimas buvo labai tylus, prislopintas iki kuždesio, bet mano ausims ir širdžiai tai buvo gražiausia daina, o dainininkas vertas aukščiausiojo apdovanojimo ir sutartinų visos Lietuvos aplodismentų.
    Paskui vėl tylėjom. Aš, galvodamas apie tai, kad greitai reikės numirti, nes kai žmogus netikėtai patiria tokį džiaugsmą, jam, padėkojus Dievui už tokią malonę, dažniausiai nieko geresnio nebelieka. Ir tokia mirtis nebūna sunki.
    – O jūsų balsas tas pats. Nakties balsas, – slystelėjau atgal į sapną ir susigėdau. Nereikėjo kartotis ir kalbėti, kas jau pasakyta. Atnešiau  butelį degtinės, pripyliau iki kraštų stikliukus ir pagarbiai kilstelėjęs:
    – Būkime, pone, sveiki.
    Išgėriau kaip su  Grąžvydu Tučkumi – nepalikdamas nei lašelio. Mindaugas sąžiningai pasekė mano pavyzdžiu. O netrukus iš jo lūpų:
    – Atsiprašau, kad kažkas turi tokį mano balsą. Tačiau teisybė, kad šiandien  gan intensyviai galvojau apie Radijo karietą. Maniau, kaip būtų nuostabu, jeigu atsisėdęs joje, galėčiau kuriam laikui dingti iš Vilniaus.
    – Dingti? Iš Vilniaus?
    – Vilniuje šiuo metu nesijaučiu saugus. Nežinau, kaip tai atsitikę, tačiau nebuvo pagalvota, kad man Lietuvoje, kai prasideda rinkiminė kampanija į Aukščiausiąją valdžią, yra pats pavojingiausias laikas. 
    – Kodėl būtent jums?
    – Kiekvienam savo lemtis, pone. Jau sakiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nepykite, bet taip reikia. Ir jeigu galite, nemanykite, kad su jumis kalbasi valstybės nusikaltėlis, vertas Mečio Laurinkaus ir Lukiškių kalėjimo globos.
    – Į krūtinę, plėšydamas ją, slinko dar vienas jausenos kalnas. Bet neskaudėjo. Ir tai, kas joje buvo gera, pasiliko vietoje.
    – Sekmadienis. Juk taip, pone? Šiandien sekmadienis. O kodėl? Iš kur jis? – kilstelėjau į viršų „Senojo testamento“ knygą. Man patikdavo paskaitinėti ją ir dažniau  „Pradžios knygą“. O kai ką net mintinai buvau išmokęs. Pavyzdžiui: „Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas buvo atlikęs“. Bet gal suklydau, pone?
    – Ne. Jūs nesuklydote. Tačiau jeigu nesunku, vadinkite mane Mindaugu. Be „pono“. Be „tamsta“,  be „Jūsų Ekscelencija“ ir bet kokių kitų priedų. Mindaugas ir tiek, ir tik. Tai būtų šaunu, nes man šis vardas, manyčiau, mielesnis negu kitiems Mindaugams. Bet sakau, jeigu ne-sun-ku, –suskiemenavo.
    Tuomet sąmonės mažyte kruopelyte suvokiau, kad į mano lemtį įsirango neįprasti dalykai. Mindaugas neslėpė, kad jam Vilniuje pavojinga ir kad, nelaimei ištikus, neapsieitų be Lukiškių kalėjimo. Tačiau nė sekundėlę nesuabejojau jo taurumu, sąžiningumu. Net ir pasąmonėje nebuvo užuominos, kad galbūt tai talentingas sukčius, vienas iš gausiai Lietuvą užplūdusių įvairios rūšies nusikaltėlių. Tačiau jeigu kas manytų, kad jau tuomet įtariau jį esant tuo, kuo iš tikrųjų  buvo ir yra, tai ne. Net ir ne todėl, kad Lietuvos istoriją ne kažin kaip žinau. Tiesiog galvoje niekuomet nebuvo sujudinta mintis, kad Jeruzalėje Jėzumi Kristumi pradėtas žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų gali būti pratęstas kažkur Lietuvoje.
    – Ne tik nesunku. Netgi smagu jus bus vadinti Mindaugu. Nuo šiol tebus taip, kaip pasakyta.
    – Kaip paprašyta, – patikslino Mindaugas.
    – Ir, beje, – tęsiau, – dar būtų smagiau, jeigu galėčiau kuo nors padėti. Radijo karietos nėra, bet yra automobilis. Tiesa, labai senas. 1985 metų gamybos vokiškoji AUDI. Bet važiuoja.
    – Ačiū.
    – Ir tikrai žinau, kad Lietuvoje nėra saugesnio krašto kaip Šiliniai. Niekas net nepasakys, kur jie, Šiliniai. Gali būti, kad net suabejos, ar tikrai Šiliniai priklauso Lietuvai. Tai natūralu, nes tai elgetaujantis kraštas. Tiesa, be terbų, be ubago lazdos. Kas jį tokį panorės turėti? Lietuva jo irgi kratosi. Be žodžių, be viešumos, bet kratosi.
  Liežuvis įsisuko. Ir, nors negalėčiau sakyti, kad priklausau greitakalbių padermei, bet tuomet tuo neabejojau.
    – Tai gal dar po stikliuką? Kartais jis – kaip balzamas ant žaizdos, – tiesdamas ranką į butelį, pasakė Mindaugas.
    Išlenkėme po antrą, netrukus po trečią  ir sutarėme kuriam laikui palikti Vilnių ir iškeliauti į Šilinius. Mindaugas savo emocijose buvo pastovus – neatrodė, kad jis apsidžiaugė. Tepasakė tik, kad, girdi, gal ir neblogai prasiblaškyti, kuomet tenka  gyventi laukimo laike. Būtent taip ir pasakė – LAUKIMO LAIKAS, bet jo žodžiai tuo kartu nuslydo kaip nuo vištos vanduo, nors jų vertė  buvusi nemenka. Gal todėl, kad man neypatingai rūpėjo, kas gi iš tikrųjų yra šis žmogus. Atsiradusi dvasinė jungtis darėsi viršesnė ir  jos įtakoje nepastebimai klostėsi mudviejų bendravimas. Buvo nesmagu, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėsiuosi išgėręs alkoholio, bet ačiū Dievui, kad neprireikė, nes kai tik pradėjau ruoštis kelionei, Mindaugas priminė, kad  vis dėlto šiandien sekmadienis  ir nereikėtų užmiršti, kad tai paties Dievo pašventinta diena.
    – Rugsėjo pirmoji – mokslo metų pradžia, bet... sekmadienis. Ir net  mokiniai nenuėjo į  mokyklas, – priminė Mindaugas.
    – Rugsėjo pirmoji? Ogi visai užmiršau. Vadinasi, ruduo.
    Ir jau atsisveikindamas:
    – Na, tai iki ryt. O žmoną vis dėlto patikinkite, kad namuose viešėjo ne latras. Beje, galite apie mūsų kelionę pasakyti ir Františekui. Moka laikyti liežuvį už dantų ir, gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, jis bus vienas iš pirmesnių.
    – Jūs pažįstate Františeką?
    – Ar manote, kad radijo neturiu ir neklausau? – į klausimą klausimu atsakė Mindaugas, galbūt pats nenutuokdamas, kad atsisveikindamas palieka dar vieną mįslę. Ir dabar, kai praėjo tiek laiko, pasigardžiuodamas tariu:
    – O kokia neparasta, kokia miela toji naujosios būties pradžia, atsiradusi 2002 metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Vasara, pasisveikinusi su rudeniu ir perduodama jam savo valdas, neužmiršo parodyti ir į mano personą. Esą, atsimink, mielasis rudenėli, tai Pranas. Esu liudininkė, kuomet prakilni galia pradeda jam sugrąžinti atmintį apie Radijo karietą ir džiaugiuosi, kad žmogus vėl pradeda gyventi. Manau, kad labai įdomu žinoti kaip jam seksis tavo, Rudenėli, laiku.
    Ir Ruduo atsakė:
    – Ačiū Tau, vasarėle, už gausius turtus, kuriuos palieki mano globai. Už atsigaunančią Prano atmintį –taip pat... 
  Prisiplojusios kaktukėmis prie lango stiklo į vasarą, į rudenį, į nueinantį  Mindaugą žiūrėjo raidutės  A ir B ir dainavo ką  tik išmoktą dainelę.

                                                          Arklidėje(a)

   ARKLIDĖJE
             

  Publikos nedaug. Skystoka. Jeigu ne griausmingas Broniaus Maniušio balsas, galėtum sakyti, kad čia ramu. Tai Ignalinos kraštų bernelis, jau žilut žilutėlis ir bobišius. Pasimaišius kad ir apsususiai bobelei, paliks geriausią draugą ir eis paskui ją, kol nesuras nuodėmės. Tačiau balsą Bronius turėjo gerą. Griausmingą. Mokėjo tarti žodžius pagal  jų tikrąją prasmę. Man pasirodžius tarpduryje sugriaudėjo:
  - Vyrai, reikalas rimtas. Manau, nesiginčysime, jog dažnas jau nesugebame tolesniu keliu sugrįžti atgal. Todėl ša, patylėkit, bolševikai. Ir kad tylu būtų kaip bažnyčioje. Ar žinote, kas šis žmogus? – gan grubiai suimdamas mano petį klausė Bronius Maniušis. Visi čia buvome pažįstami, nemažai žinojome vieni kitų nutikimus, bet dažniau tai buvo smagūs, linksmi žmogaus gyvenimo epizodai, o esminius, sunkesnius aplenkdavome. „Arklidės“ publika mane žinojo kaip mėgėją išgerti, savą žmogų – girtuoklėlį, bet jie nežinojo svarbiausio. Ir dabar Maniušis nusitaikė tai pasakyti.
  -Tai va, ponai, - atsigręžęs į žmonėmis tirštesnį aludės kampą, nerimo Bronius. - Atsiminkite, bolševikai, jog tai Radijo karietos vežėjas.
  - Broniuk, Arkikatedroje dar mišios nesibaigė, o tu jau girtas.
  - Sergėk, Pranuci, liežuvį, kad  neiškristų. Irgi, mat, pasakė- girtas! Ė, žmogau, žmogau! Nuo prisiminimų nepasigeriama. Tačiau kad kažkas mano smegenyse atsitiko, tai, ko gero, taip. Jau buvau užmiršęs, kad tavo krūtinėje plaka vežėjo širdis. Nesmagu net prisipažinti, bet atleisk. Gal todėl ir Dievas pradeda bausti.
  - Kokius niekus čia paistai! Mali, mali ir nesumali, - pradėjau šiauštis. Bet Bronius buvo neklusnus ir jau pritildęs balsą:
  - Apie Dievą jau pasakiau, bet ir tavęs geru žodžiu nepaminėsiu. Lyg būtum tyla užspringęs. Nė šnipšt apie karietą. Ė, žmogau, žmogau! - palingavo galva Maniušis ir tiesiog paliepė: - Sėskis! Žinau, kad tavo krašto žmonių ausims žodis „funda“ nesvetimas. Užfundysiu alaus bokalą.
    Išsitraukė iš kišenės mažytę it katės ausytė piniginę, supylė į saują centukus ir nuėjo prie neišvaizdaus baro. Paprastai Broniaus vaišių atsisakydavau. Jo pensiją tesiekė vos 200 litų. Už mano beveik dvigubai mažesnė, tačiau šį kartą man neparūpo pasaugoti jo piniginės nuo didesnių išlaidų. Kol jis nerangiai skaičiavo mokestį už alų, pagalvojau apie tai, kad jau kelintą kartą iš pašalinių žmonių girdžiu minint Radijo karietą. Vadinasi, išniro iš užmiršties, pakilo kaip banga ir, regis, nesiruošia atslūgti. Net prireikė pagalvoti, kad gal ne šiaip sau, kad gal yra sąmoninga valia, pagal kurios nuoroda būtent ir vyksta tai, kas vyksta.
  - Kažin, ką dabar veikia Tomas Vaisieta, - dėliodamas bokalus ant stalo pasidomėjo Bronius.
  - Tomas? Aktorius? Ką jis dabar veikia? O Dzevulėliau, net nežinau - gyvas ar miręs. O tu klausi, ką jis veikia? O kodėl klausi?
  - Abu esate iš Radijo karietos.
  - Buvome. Jis – iš jos pirmo ekipažo.
  - Atmintis gerėja, Pranuci. Tiksliai gerėja. Sakiau gi- viskas susitvarkys. Pamanyk- amnezija! Ne tokius dalykus smegenys išlaiko, iškenčia. Ar nesakiau? - prisiminė mano ligą.
  Bronius apėjo stalą ir atsisėdęs priešpriešiais:
    - Sakai- buvote. Tai kad neatrodo, jog – buvote. Visą naktį mane kankinote. Vos užmiegu, ogi ir vėl matau, kaip stabdote Radijo karietą ir kaip pasiutę pilna gerkle: Sėsk, Broniau! Sėsk!..   Kratausi, kaip beįmanydamas, nes, kaip žinai, bijausi praeities. Todėl irgi šaukiu, kad po ją nei vaikščioti, nei važinėti nenoriu  Ir baimė. Ji tokia natūrali, kad... brrr!!! -suprunkštė lyg arklys, pasikratydamas visu kūnu, bet netrukus ir vėl: - Bijau važiuoti Radijo karieta, Pranuci. Ir net negaliu pasakyti - kodėl. Matyt, širdis jaučia, o protas žino, kad nedaug paliko iki paskutinės valandos. O po jos- kas? Nieko kito, tik ji, nelaboji praeitis – esą, buvau, gyvenau ir ten pasilikau.
  - Nelaidokime patys savęs, - nesunkiai įsiterpiau į Broniaus Maniušio kalbą.
  - Nelaidoju, bet ir sapne sakiau, ir čia sakau - tebūnie, ponai elgetos, visos man priklausiančios dienos tik iš ateities. Keliuosi anksti ir džiaugiuosi, kad dar kartą pavyksta atsibusti, bet, et, regisi, kad į lankas nuklydau, - atsiduso Bronius: - Apie save žinau, apie tave irgi truputį, o Tomas Vaisieta iš mano akiračio dingo.
    Nesikartojau, dar kartą jam primindamas, kad šis puikus žmogus ir aktorius dingo ir iš mano akiračio. Alų gėriau godžiau negu ankstesniais kartais, nejaučiau nei saiko, nei jo skonio ir netrukus  susilaukiau priekaišto:
    - Neskubėk. Pats priminei, kad Arkikatedroje mišios dar nesibaigė. Tegu jos ten su poteriais ir uždegtomis žvakėmis tiesiai pas Dievulį, o mudu pasikalbėkime, kol bokalai dar neišgerti, nes kai jie ištuštėja, darosi slogu. Tuomet nei sėdėti, nei kalbėti nesinori.
    - Tuomet tiesiog neįmanoma, - nenorėjau kenkti jo nuotaikai. - Belieka sėdėti ir kalbėti, kad ir tą patį. Suprantu, kad sapne taip ir neįsėdai į Radijo karietą.
    - Įsėdau. Bet tik patikintas, kad mane pavežiosite po ateities platybes.  Tiesą sakant, ir ten ne kas geriau. Tas ilgaskvernis su anti - jėzuitu taip susikibo, kad neklausk, Pranuci.
    - Ką vadini ilgaskverniu ir ką anti - jėzuitu?
    - Ilgaskvernį turėtum atsiminti iš pirmosios Radijo karietos kelionės.
    - Kunigas Aleksandras Burba?
    - Pranuci, betgi tu čia vėl atsiminei. Pats! Pats! - džiugiai nustebo Bronius Maniušis. Ir negreit: - Bet jeigu -taip, tai valio! Tegu daugiau būna jėzuitų, padedančių tau atsiminti.
  - Ačiū, Broniau. Bet regis atsimenu ir anti - jėzuitą, jeigu juo vadini daktarą Joną Šliūpą.
  - Dar kartą – valio! Tegu būna nemažiau ir anti – jėzuitų, kad tik ta prakeiktoji amnezija nudvėstų. - Ir lyg sakydamas burtą: Tabalai, tabalai, išnyk, prakeiktoji!
  Kažkas nusijuokė, o aš ir vėl padėkojau: ačiū, Broniau. 
  - Apie kunigą Burbą sovietmečiu negirdėjau, - jau lyg kitur, o ne Arklidėje, prarasdamas ankstesnį kalbos dinamiškumą, sušneko Bronius. -  Nei kas jis, nei kur jis. Paprastai sapnų neatsimenu, bet šį kartą atmintis atgaivina visą sapną. Ir sapne Aleksandras Burba atrodė lygiai taip, kaip buvau matęs  karietos kelionėje. Taigi seniai jau, a? Žiema ir šalta...

                                                                Arklidėje (b)
     
        (...) Pakėliau bokalą. Gurkštelėjau. Bet taupiai. Prieš akis stabtelėjo kunigas Aleksandras Burba, bet tuoj pat, kaip ir atėjo, išnyko .
  -Taip, taip, Broniau, atsimenu: žiema ir šalta, - atsiliepiau beveik neklausydamas jo ir stengdamasis suvokti, iš kur taip raiškai šmėkštelėjo kunigo Aleksandro Burbos atvaizdas - iš Broniaus Maniušio sapno ar iš savo atminties apie karietą. Atrodė, kad pradedu kitaip suprasti, kodėl ir Broniui Maniušiui gal tik prieš minutę - kitą parūpo sužinoti, ar pats sugebėjau atsiminti vardus ir pavardes kunigo Aleksandros Burbos ir daktaro Jono Šliūpo. Bijojau apsirikti, tačiau abejonė švietėsi, žydrėjo ir tai reiškė, kad abu juos atsimenu iš kelionės karieta. Tačiau patikėti, kad neprašyta viešnia pagaliau apleidžia smegenis buvo nepaprastai sunku.
  - Broniau, betgi tai ne alus. Nežinau kas tai, bet, sakau, kad tai ne alus.
  - Negi manai, kad girtas? Labiau panašu, kad pats pasigėrei. Jeigu čia ne alus, tai – kas? Be vyno ir degtinės šitame bufete nieko kito nėra. Paprašyk konjako ar šampano  – ir špygą gausi.
  - Broniau, aš atsimenu. Pats atsimenu. Ir jėzuitą, ir anti –jėzuitą. Abu juos atsimenu. Atsimenu  netgi daugiau negu juos. Tai ar toks kvailas, kad  galėčiau patikėti, kad taip atsitinka nuo alaus. Baik kvailioti! Ko tai žiūri? Saugok akis, kad nesprogtų.
  - Išgerk. Iki dugno. Jeigu taip, tai aš dar.
  - Nereikia dar. Nereikia.
  - Aš dar, - ryžtingai pasakė Bronius ir mikliai, kaip jau neatsimenu, pakilo nuo stalo, išsitraukęs visiems seniai pažįstamą piniginę, bėgte nubėgo prie bufeto. Padavėju niekuomet nebuvo, bet dabar atsiminus galima manyti, kad padavėjo talentą per kažkokį neapsižiūrėjimą Bronius sužlugdė. O tuokart  man irgi labiau rūpėjo suprasti kokiai personai ar dar kažkam, sužlugus Radijo karietai, panūdo iš manęs atimti atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve! Nuo 2001 metų vidurio iki 2002 metų rugpjūčio pabaigos, o tiksliau – iki Broniaus pavaišinimo „Arklidės“ alumi nesugebėjau atsiminti ne vienos Radijo karietos kelionės – jų man lyg nebuvo. Jeigu kas pabandydavo priminti kokį nors kelionės epizodą, jo pasakojimų klausydavausi taip godžiai, kaip mano sūnaičiai pasakų. Ir džiaugdavausi, kad fantazijos pagražina žemės žmogaus gyvenimą.
  - Tai ne fantazijos, Pranuci. Tai realybė. Per tuos pusšeštų metų su Radijo karieta buvai kaip dabar mudu, - dažniausiai neatlyždavo ištikimasis bičiulis Pelėda ir jam būdavo liūdna, kad  nepasiseka man sugrąžinti atminties apie Radijo karietą ir jos keliones. 
  Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir bendravardis Orkus. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą „pamečiau“ išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų. Tačiau [i]„mudviejų pažįstami“ jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi jie  buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: „Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats  Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą“.
  Galbūt ir dabar klystu, tačiau atkakliai manau, kad šioje citatoje slypi gili įžvalga ir tvirtas Prano Orkaus tikėjimas neeiline Radijo karietos lemtimi – buvo įsitikinęs jos sugrįžimu. Ir štai, būdamas „Arklidėje“ ir lyg ir suvokdamas, kad atmintis apie Radijo karietą nubunda, pasijaučiau lyg Adomas prie jam Viešpaties Dievo atvestos moteriškės, padarytos iš jo šonkaulio. Gal prisimenate, kaip apie tai Biblijoje? „Ir Adomas tarė: štai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji bus vadinama ŽMONA, nes iš žmogaus paimta“.
  Bronius kaip ir pirmą kartą sugrįžo prie stalo su dviem alaus bokalais
  - Atminties apie karietą atsigavimo proga. Beje, kokia šiandien data? Et, tiek to! - mostelėjo ranka Bronius Maniušis ir apžvelgdamas „Arklidės“ publiką: - Ar ką nors supratote, komunistai? Taigi žmogus, kaip suprantu iš numirusių keliasi. Ko tylite? Nagi, valio! Ir kartą. Ir    du. Ir tris, - dirigavo Bronius, o man buvo smagu matyti, kai žila- plika ir labai vyriška publika, kilo iš savo vietų, kėlė pilnus, puspilnius- pustuščius ir net tuščius bokalus.
  - Ačiū. Visiems ačiū, - buvau sujaudintas ir nuoširdus. - Tegu jus visus Dzievulis augina. Išties, broliai komunistai, kai ką jau gabu atsiminti apie karietą. Net ir sapną apie ją. - Ir sužiuręs per stalą į Maniušio akis: - Savo, Broniau, sapną. Taip, taip... Savo.
  Dar vis abejojau, kad galėsiu jį papasakoti, nes visuomet, kaip bandydavau prisiminti karietą,  ponia amnezija aptūpdavo smegenis taip sandariau, kad net ir mažytė viltis ištiždavo į nieką. Tačiau šį kartą tai buvo padaryta taip, kad, mano galva, vargu ar geriau įmanoma. O tai, kas rašyta ir ne kartą perrašytą, viskas iš ten, iš išgirsto Naujininkų „Arklidėje“, man vaišinantis Broniaus Maniušio „Kobros“ alumi. Tačiau pirmasis viešai pasirodęs įrašas  buvo toks.

    DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas Karlonas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
    - Kas buvo, seni, buvo, -Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
    - O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais: “ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. 
    - Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas. - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:   

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

    padeklamavo Balsas Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė: -  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma. bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
    - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti?
    Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
 
  Arklidėje  tyla, bet tokia pati tyla ir manyje. 
  - Viskas? - paklausė Bronius, bet atsakymo nelaukė ir pats it visos tautos įgaliotas: - Ponai, ponios ir kas beesate, visiems mums pasirašius ir kaip Bibliją laikant rankose bokalus, skelbiu:
Naujininkų „Arklidėje“ įvyko Pranucio atsiskyrimo su ponia Amnezija ce-re-mo-ni-ja. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Valio Radijo karietai! Valio jos vežėjui!
  Ir tuo laiku, ogi šust – ir vėl A ir B, tos mano išdykėlės...
  - Štiš, kad  jus kur. Ne bažnyčia čia, o aludė.
  - Mes alaus negerame. Mes norime perskaityti laiškelį, - pasakė raidė A.
  - Laiškelį? - nesupratau.
  - Laiškelį. Jau labai senas. Bet mes  jį atsiminėme, - skubinosi nerimstanti B ir liūdnesniu  balseliu pridūrė: - Ne visą atsimename, bet paklausyk. - Ir nelaukdama leidimo:
    „Tai buvo nuostabi kelionė ir- tikėsime - ne paskutinė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, - taip reikalinga sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į Radijo karietą  priimtumėte pavėžėti- tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geros valios mūsų  kultūros ir  švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą  kaimietį“
    Raidutė B nutilo. Tačiau jau atsiminiau (O džiaugsme, jau atsiminiau), kad  ji perskaitė ištraukėlę iš pirmo laiško, parašyto Radijo karietos ekipažui, kurio autoriai Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos miesto.
    - Ėgi, išdykėlės, gal jus atsimenate iš laiškelio nedidelį eilėraštuką, -  bandžiau savo atmintį patikrinti raidžių A ir B atmintimi..
    - Jis labai nedidukas, - paliudijo A:                 
                                Paukštis- į dangų
                                Žodis- į širdį
    - O aš prisiminiau laiškelio pačią, pačią pačią pabaigą, -apsidžiaugė B ir paslaptyje nelaikė:
    „Gerb. Vežėjau, išvažiuojant nepamiršite pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgams ir apsisaugoti  nuo reketininkų. “

                                                               Arklidėje (c)
                Kuomet linksma, gera, jauku, tai laikas susitraukia. Tik, žinoma, niekas nepastebi, kad jis toks. Abejoju, ar Bronius Maniušis, viešai ir taip džiugiai reiškiantis jausmus dėl sugrįžtančios mano atminties, galėjo numanyti, koks didžiulis džiaugsmo kalnas užgriuvo pajautus, kad pradedu atsiminti – atrodytų - visam laikui iš atminties išmestus daiktus. Net nežinau, kada ir kur dar buvau toks laimingas kaip aną kartą, - atrodo, kad girdžiu visą „Arklidę“ ir galėčiau  lažytis, kad ir ryt, ir paryt galėsiu pakartoti tai ir taip, kaip dabar girdžiu. Vėl prieš akis pasirodė Aleksandro  Burbos šešėlis, bet šį kartą jam tuoj pat dingti neleidau.
    „Stok! - pašaukiau  mintyse, -  Kunige, stok! Nuo manęs jau nepabėgsi. Jau tie laikai praeina. Jau atsimenu, o atsiminęs, žinoma, ir pažįstu. 
    - Ar tu, Pranuci, klausai, ką tau kalbu ar sapnuoji? - pajutęs mano neįprastą savijautą, klausia Maniušis.
    - Kalbėk, Broniau, kalbėk. Man labai įdomu ir labai reikalinga, ką čia pasakoji.
    - Nemeluok!  Aš pasakoju, bet tu neklausai.
    -  Sakei, kad Radijo karietos pirmoji kelionė labiausiai įsiminė todėl, kad ją praturtino kunigo Aleksandro Burbos dvasia.
    - Nesakiau, kad labiausiai įsiminė. Tas ilgaskvernis man mažiausiai patinka, o sakiau, kad jo dvasia persikraustė į mano sapną ir elgėsi kaip karietos pirmojoje kelionėje.
  - Tikrai? - suklusau, - Nerami dvasia. Bet atrodo, Broniau, kad ne vienas ar neapsidairęs atėjai čia. Ar tik vaidini? – bandžiau pakreipti pašnekesį, bet sekėsi ne kaip, o piktokas Broniaus balsas A ir B raides pabaidė greičiau, negu mano –“štiš, išdykėlės. „ - Geras žmogus kunigas Aleksandras. Ne sarmata tokį prie alaus pakviesti. Prisimenu, kaip jam labai norėjosi, kad išvažiuojanti į praeitį Radijo karieta neabejotų sėkme. Argi svarbu, kokiu pavidalu vaikšto, sielos ar kūno. Svarbu, kad buvo pasiryžęs padėti apsispręsti, išblaškyti abejones, suteikti pasitikėjimo savimi galių. Jis tikrai norėjo tik gero. Betgi  esi, brolau, režisierius....
  - Buvau ir... ša!  Apie tai daugiau - nė žodžio.
  - Gerai, bet juk iš tikrųjų... taip - režisierius. O kad  be teatro, tai...
  - Sakyk, kuo tau prasikaltau? Kam niokoji tai, kas dar likę?
  - Atsiprašau, Broniau, - ir nuleisdamas balsą. - O štai kunigą Burbą ne tai kad atsimenu. Atrodo, lyg matau. Tai jau didelis man turtas. Tu net  nežinai, net neįsivaizduoji, koks  didelis! Džiaukis, besarmati, kad  nors esi be teatro, bet užtat su atmintimi apie jį. O! jeigu man  pasiseks ją atkurti, tikėk- važiuosiu dar karieta, dar būsiu jos vežėju. Būsiu, Broniau, ir dėkosiu likimui, kad  jis pas mane su nukraujavusia atmintimi. - Ir neišlaikęs ramybės: - Girdi, ką sakau? Klausiu, ar girdi, ką sakau? Kita vertus, kodėl man turėtų būti uždrausta tikėti, kad Aleksandras Burba irgi žino, kur Naujininkuose padėta „Arklidė“, kad jis be tavo ar mano malonių sugeba ją aplankyti. 
    - Nešauk!
    Pokalbis savaime mezgėsi, kokio negalima buvo tikėtis, o nuojautoje buvau net įsitikinęs, kad bent vienu klausytoju atsirado daugiau. Nesinorėjo elgtis lyg nieko neatsitikę. Net buvo smagu kažkaip parodyti  į tą bent vieną, kuriuo, mano galva, taip prasmingai  padaugėjo „Arklidės“ publika. Kunigą Aleksandrą Burbą jaučiau tiesiu matymu ir tuokart atrodė, kad jis čia reikalingesnis, negu bet kuris kitas.
    - Ar žino, kur Naujininkuose „Arklidė“? Reikėtų  jo paklausti, - pasiūlė Bronius Maniušis, - bet kad priekabi toji ilgaskvernio  dūšelė, tai  savo kailiu patyriau. Nežinau, kaip  ji tau padėjo Radijo karietoje, bet man sapne paliko ne kokį įspūdį.
    - Ša, Broniau. Pradedu abejoti, ar mudu apie tą patį Aleksandrą. Manasis ne tik  kunigas, bet ir rašytojas.
    - Neskubėk manyje bent aktoriaus sunaikinti.  Režisierius  sudegė su teatru, o  aktorius kažkaip dar  užsilikęs, - pasakė Bronius ir: „Pone vežėjau, vis dar abejoji, ar sugebės Radijo karieta nuvažiuoti bent iki XX a. pradžios. Tuo niekas neturėtų abejoti, o  jūs..  Ech!.  Tai visai menkas dalykas. Man su Jonu Šliūpu, gerbiamasis, tekę ne tokius dalykus patirti. “
    Tai buvo netikėta. Atsilošiau it norėdamas iš toliau ir atidžiau pasižiūrėti į aktoriumi prakalbusiu man miela žmogų ir nuoširdžiai nusistebėjau:
    - Žiūrėk tu man! Bronius dingo kaip peržegnota pikta dvasia, o jo vietoje – Aleksandras. Ne, ne, Broniuk, tavyje  aktorius nesunaikintas. Ir patikėk - jo neįmanoma sunaikinti,  kol nebus sunaikintas Bronius Maniušis. Žmogus, reikalingas ir alui išgerti, bet dar labiau- mirusiems prikelti, - Bravo! Bravo! Vienas, kitas žodis ir scenoje visai kitas paveikslas.
  - Nė joks čia ne paveikslas, - atsiliepė. - Regiu, jog nedrįsti patikėti, jog gebu pacituoti Aleksandros Burbos žodžius, ištartus Radijo karietoje kone prieš dešimt metų. Atleisk meldžiamasis, bet nemaniau, kad taip begėdiškai galėtumei pasielgti.
    Paėmiau  jo ranką savon, paspaudžiau ir prisimerkdamas pakalbėjau:
    - Prisimenu, kad labiausia Aleksandrui Burbai rūpėjo, kaip aš suvokiu kunigus. Ar, dieve gink, ne taip kaip dr. Šliūpas, kuriam visa kunigija yra niekai. Ir komentavo: tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
    - Tai tas Šliūpas, kaip  mūsų Bronius Maniušis, - kažkas ilgiau iš publikos kyštelėjo liežuvį.
    - Bolševikai, ša! -atsišaukė Bronius. Bet man buvo gera. Tikėjau neįtikėtinu, nes man nebuvo sunku atsimini jau taip seniai Radijo karietoje pasakytus kunigo Aleksandro Burbos žodžius.
  - Gal dar kažką iš tos kelionės pacituosi? Darosi įdomu, velniai griebtų! Jaučiuosi taip lyg kažkas tampytų nervus ir augintų įtampą, - paprašiau. O „Arklidė“?  Kas su alaus bokalu rankoje, kas - be, tačiau visi jos lankytojai susispietė arčiau mudviejų stalo. Buvau susitelkęs pašnekesiui ir tai, kas aplink – nedomino ir neblaškė. Tačiau kas galėjo numanyti, kad po tokių atsiminimų, kurie nutildė „Arklidės“ publiką ir privertė ją suklusti, staiga suoš, subanguos triukšmingas nerimas ir pro patalpos grotuotus langus išsiverš daina.
                       
                              Stebis stebis nemunėliai-
                              Kas gi čia yra?
                              Trepsi žirgo kanopulės,
                              Girgžda karieta.

    Tai Františekas Pelėda. Jis jau suspėjo atbildėti  iš Balsių. Klausėsi mudviejų su Maniušiu pasikalbėjimo, o žinodamas, kad sviestu košės nepagadinsi, sulaukęs tinkamesnę progą, uždainavo dainą, kuri dažnai buvo dainuojama Radijo karietos kelionėse. Gal net neatsargu sakyti, kad ji buvo dainuojama net ir girdint Tomui Vaisietai. Pats nedainavo, bet dainos nepeikė. Kunigo Aleksandro Burbos priekaištų irgi neteko girdėti. Užtat Amerikos lietuvės Julijos Skinkis buvo pilna Radijo karieta.  Ir ypatingai jos daug būdavo dainuojant priedainį:
           
                              Oi, parvešim šimtą metų
                              Mūs šalelės mylimos,
                              Šimtą metų, šimtą metų -
                              Visą amžių Lietuvos.

    Bet todėl ir nuostabu, kad daina išliko. Dabar jos priedainį griaudėjo visa „Arklidė“. Neatrodė, kad yra bent vienas jos lankytojas, kuris nežino šios dainos, bet publika buvo vieninga ir dainuodavo tik priedainį, kitus jos posmus patikliai palikdami dainuoti Františekui.
                             
                              Senis švilpauja botagą.
                              Timpsi vadeles,
                              Dantyse pypkitė dega,
                              Pusto liepsneles.

    Daug švenčių turėjau savo gyvenime, bet tokios puikios- iki tol niekuomet. Ir visi „Arklidės“ publikos žmonės - pažįstami ar ne - man buvo draugai.                 
                 
                            Trempsi žirgo kanopulės,
                            Girgžda karieta,
                            Ar, vežėjau, pasigėrei,
                            Ar širdis jauna?

    O visa publika it skambiausi varpai:
                 
                            Oi parvešim šimtą  metų
                            Mūs šalelės mylimos.

    Regis, ir vėl kaip Tada jaučiu šiltą, kunigiškai lepią, minkštą  Aleksandro Burbos man ant peties padėtą ranką ir girdžiu:
      – Vežėjau, stengiuosi padrąsinti tave, kad gali nedvejodamas sukti savo karietą į praėjusius amžius. Tai menkas dalykėlis, palyginus su mano ir Jono Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuok, važiuok ir nosį laikyk aukščiau, kad tave šimts užkurtų pypkių! Važiuok, ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų Radijo karieta.

********************************************
***************************************

Kelionė į Šklėrius (a)
     
Prisimenu išvykimo dieną paskutinius pasakytus Leokadijos žodžius:
    - Jeigu nesugrįši, atsimink - vis tiek tave mylėsiu.
    „Vis tiek. “ Taip neįmantru, o įstrigo paširdyje kaip pašinas. Ir iš tų kelių sakinuko žodžių gyvybiškiausias atrodė „atsimink“. Mąsčiau taip: mylėti galima ir numirėlį, tačiau atsiminti jis tikrai negali. Todėl galėjau būti ramus, kad pasitikusi naujoji dalia man išnykimu negresia. Išeinant jai į darbą, atsisveikino anksčiau, dar prieš išvažiavimą, o po pusvalandžio buto duris atidariau Mindaugui.
    - Gražus rytas. Tiesiog puikus. Pilnos gatvės vaikų ir gėlių- skubinosi kalbėti, o ištiesęs  pasisveikinimui ranką: - Kaip jaučiatės? Tačiau jeigu sumanėte nevažiuoti- nevažiuokim. Nenoriu būti našta ant kupros geram žmogui.
    - Iki gero žmogaus dar toli. Numirti reikės iki jo nepriaugus.
    - Ir vis dėlto, pone, - pasakė, - jeigu aukojatės dėl manęs, tai tegu Dievas jus ir toliau myli. Man malonu jus matyti ir mano pagarba jums išliks nepaisant ar įsodinsite, ar  neįsodinsite į savo „Audi“.
    - Dėl to neabejokite. Išgersime po puoduką kavutės ir- aida. Skubėti gal net nereikia. Tiek  čia to kelio. Šimtas kilometrų ir uodega. Tiesiog Vilniaus panosėje,  bet..
    - Kas -„bet“?
    - Lietuvos sostinei Šilinių kraštas beveik nežinomas. Niekas apie tai garsiai nekalba, bet dangus mato. Tokia teisybė lyg dūmai graužia akis kiekvienam doram žmogui. Užmirštas jis. Paliktas. Bet, et, bus geriau, kuomet jį patys pamatysite.
    - Ką  gi, išgerkime kavos, - sutiko Mindaugas.
    Mudu nenusikraustėme į svetainę. Susėdome prie staliuko virtuvėje, primenančioje statybininką Sergejų Nikitą  Chruščiovą. Ir kelionė mūsų neskubino.
    - Ar nemanote, kad gal reikėtų pasiimti ir mūsų knygas. Žinoma, automobilis ne Radijo karieta, bet galbūt tai bundančios tautos literatūra.
    Supratau, kad Mindaugas kalba apie vakar atneštas jo knygas, kurias vežiojau Radijo karietoje.
    - Jos jau automobilyje. Ir ne tik  jos.
    -Tai net geriau, negu reikėtų.
    Buvo pirmadienis. Rugsėjo 2-oji. Kažkodėl parūpo žvilgterėti į Menulio kalendorių.  Nedideliame piešinyje ten solidžiai ropojo VĖŽLYS, pasak Nijolės Volmer, žymintis išmintį ir vienatvę.
    - Puiku ir, regis, teisinga, kad liudija išmintį. Tačiau prasidėjo mokslo metai ir nepanašu, kad vėžlys įtaigotų vienatvę. Bent jau mokyklos jos tikrai neįsileis. Ė, nėra logikos, nėra. Pagaliau ir mudu vienatvės neieškome, - pakomentavo Mindaugas ir patikino, kad  prijaukintas įpratimas pasižvalgyti po kalendorius gan neblogai nuspalvina žmogaus dienas.
    - Dar čia patariama neskubėti, o svarbiausia išsiaiškinti, ką darom gerai, o ką - blogai.
    Mindaugas nusišvietė gera, plačia, atvira šypsena.
    - Kiekvienam žmogui turėtų būti savas, tik jam vienam skirtas receptas, – pasakė pro šypseną. Tačiau ir neskubėdami, netrukus įsėdome į automobilį. Prisimenu, kai užrakinėjau buto duris, galvoje vėl blykstelėjo žmonos žodžiai, kad, girdi, jeigu nesugrįžčiau, vis tiek mylėsianti. 
    Iš Vilniau išvažiavome Eišiškių plentu.
    - Neblogai važiuoji, -pagyrė Mindaugas, kai išsibrukome iš miesto ir kelias pasiliko be  automobilių spūsties.
    - Neblogai, matyt, nereiškia, kad gerai. Neapleidžia baimės jausmas, kad kas nors neatsitiktų. Man taip visuomet, kai automobilyje yra keleivis.  Dėl jo tas jausmas.
    - O kad pats susikulsi?
    - Tai visai nebaisu. Vienas važiuoju ir geriau, ir greičiau.
    - Taip ir nyksta žmogus. Kai gyvybė jam pasidaro nebrangintina, jis pradeda sparčiai nykti, - reziumavo. .
    - Manote, kad greitai važiuoju? - grįžtelėjau jo pusėn, bet Mindaugas energingai pakratė galvą, girdi, važiuoju gerai. Patogiau prisiglaudė nugara prie krėslo atlošo, rankas iškilmingai suklojo ant krūtinės, delnus sukišdamas po pažastimis. Kai nereikėdavo vairuoti, šitaip neretai darydavau ir aš, atrodė, kad tokioje pozoje galiu geriau pailsėti, susikaupti, nuklimpti į užmirštį ir pasilikti ten tik su savimi.
    - Dažnai būnate tėviškėje? - paklausė.
    - Reikėtų dažniau. Kol yra pas ką nuvažiuoti. Bet ne tik  todėl. Motina jau primena ano pasaulio šauksmą - suvargusi, sudžiuvusi, ligota. Balandžio 9 d. sukako aštuoniasdešimt penkeri metai. Metų nemažai, o sveria dvigubai mažiau - apie 40 kilogramų.
    - O pats, sakyčiau, apie šimtą.
    - Apie. Be dviejų kilogramų-  šimtas.
    - Trūksta laiko dažniau aplankyti?
    - Ne laiko, o sąžinės trūksta.
    - Taaaip, - nutįso Mindaugo balsas, - arti bažnyčia, toli Dievas. Bet taip tik sakoma, o iš tikrųjų bažnyčia visuomet yra čia pat. Kaip ir Dievas. Bet aš pernelyg įkyrus ir net neteisingas. Klausiu juk to, ko nenorėčiau, kad manęs klausinėtų.
    - Tuomet  jums nemenkai pasisekė, - atvira širdimi prisipažinau, - Nesu iš tų, kuriems labai rūpėtų, kas yra kas. Tai dar nuo tų laikų, kai likimo kilnia ranka  buvau stumtelėtas į Radijo karieton. Gal nepatikėsite, bet  joje būdamas pasijausdavau kitokių parametrų žmogumi. Glausdavausi prie  kiekvieno  jos keleivio kaip prie šventojo. Aš ir dabar nedaug sugebu atsiminti, bet jau ir tiek - didelis turtas. Ir neklausdavau- kas jis, karietos keleivis? Šventųjų juk neklausinėjama, ar –ne? Tai buvo karieta- pasaka, karieta – dangaus lopinėlis.  Bijojau apie ją  tokią prasitarti net artimiausiems  žmonėms. Žinojau, kad nepatikės. Tiesa, ypatingai gerų draugų, išskyrus Františeką Pelėdą tuomet neturėjau. Jis irgi  patarė prilaikyti liežuvį ir nekalbėti tai, ko žmonės nenori. Bet, et, kam dabar tai įdomu? - pasakiau pajutęs, kad užsiplepu ir kad  Mindaugo artumas nestelbia kalbos. Priešingai, skatina ją, tempia už liežuvio, ragina pakabėti netgi daugiau, negu reikėtų  bendraujant su dar beveik nepažįstamu žmogumi.
    - Kodėl gi? – atsiliepė, - Mielai klausausi. Man įdomu. Net suvokiu, kad iš  bažnyčios dar neišėjęs.
    - Iš bažnyčios? Neišėjęs? Paskutinį kartą, berods, lankiausi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Bet kada tai  buvo? Metai, jeigu ne daugiau.
    - Ne davatka juk- šyptelėjo Mindaugas. - Kalbu apie bažnyčią, kurią nešioja kiekvienas žmogus. Net ir tas nešioja, kuris į Šv. Mikalojaus bažnyčią per visą savo gyvenimą  nė karto neatėjo ir neateis. Tačiau sakau, kad be šitų bažnyčių yra ir kitos, sakytum- asmeninės, ar privačios. Į šias  bažnyčia tegali ateiti  tik su pačiu savimi ir tik kaip jos savininkas. Ji už didesnių tvorų, negu tos, kuriomis aptverta privatininkų ežerai ar sodybos. Jūs irgi, pone, tegalite  ateiti tik į savo, į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje, kaip manau, ir buvote pamokytas į Radijo karietos keleivį žiūrėti, kaip į šventąjį. Ir nereikėtų tikėti, kad kada  nors praeityje  nebuvo bažnyčių.
    Nežinau, kaip, kokiu būdu, bet nesunkiai suvokiau, kad Mindaugas apie bažnyčias kalba dar iki krikščionybės atsiradimo laikų. Ir sakiau jam neslapukaudamas, kad nors keistoka, bet suprantu, apie ką jis kalba- kad šiose  bažnyčiose  vienu metu esi ir kunigas, ir nusidėjėlis. Todėl žmogaus maldos ir išpažintys neypatingai klusnios dangaus ausims.
    - Kad ir kaip besimeldžiau savo asmeninėje arba, pasak jūsų ŠV. Pranciškaus  bažnyčioje, o buvo kai  buvo- važiuojame automobiliu, o Radijo karieta sudužo, nėra ir nebus.
    - Bus nebus, bet savo bažnyčios nereikėtų apleisti, nes, sakau – ar daiktas, ar žmogaus gyvenimas, ar viltis ir nepaisant kas besudužtų, visuomet po netekties pasilieka bent šukelė, bent mažmožis. Negerai, kad netekties jausmas tuo kartu užgožia šitas šukeles, šituos buvusios karietos šipulius. Palieki juos nelaimės vietoje ir būna, kad skubi kuo greičiau liūdėti ir nueini iš ten net nepakėlęs nuo galvos nukritusios kepurės. Ak, ak, ok, ok.. Oi, dangau danguži, ak, Dieve dievulėliau.. Man tokios scenos nepriimtinos, netoleruotinos. Įtikintas savo patirties sakau: iš savo bažnyčios, žmogau, neišeik ir tikėk net ir sopulingiausiomis  praradimų valandomis. Neišeik. Melskis. Tikėk..
    Mindaugo žodžiai – ne nauji. Jie  apvilkit tik nauju amžiumi, o ir jis pats, amžius, pasirėdęs naujutėlaičiu apdaru, šokinėjo it kumeliukas. Jam dar toloka iki supratimo, kad  gyvenimo nereikėtų praleisti šventėse ar manyti, kad gražiausia šventė yra poilsis. Tačiau manyje kirbino įtarimas, kad savo  žodžius Mindaugas adresuoja man, nors ne tiesa, kad Radijo karietos žlugimo vietoje, apimtas savigraužos, palikau kepurę. Parsinešiau ją ir netgi botagą. Na, o knygas ir visa kita, tas tiesa - palikau ten, kartu palikęs  net ir atmintį apie sudužusią  karietą. Ir kai paklausiau, kur Mindaugas suradęs vakar sugrąžintas knygas, tai išgirdau:
    - Tokių knygų ieškoti nereikia, žmogau. Jos labai savarankiškos ir kiekvienu atveju elgiasi pagal  savo  nuostatas - panoro sugrįžti pas jus ir taip padarė. Matyt, žino, kad esate vieni kitiems reikalingi.
    Senutė AUDI neskubėjo ir nesibodėjo, kad ją nuolat aplenkia prabangesni automobiliai. Kelių policija tegalėjusi tik džiaugtis, išvydusi tokį pedantiškai stropų automobilio važiavimą. Bet ir jie nežinojo, kaip šioje keturių ratų  „senutėje“ greitai, tiesiog lėkte lekia laikas. Atrodė tespėjome tik išvažiuoti iš miesto, o Mindaugas jau parodė:
    - O! Jau ir Merkys...
    Upė čia tokia, kad ji pamačius, niekam nekyla ūpas pasidžiaugti ja - melioratorių  nuniokota, suluošinta, įsprausta į kanalą kaip į karstą, ji priekaištauja kiekvienam, kas nelinkęs atsiminti, kad jeigu ką darai- daryk gerai. Tačiau patobulinti upę žmogui vargu ar įmanoma.   
- Gal stabtelėsime, a?
- Gal vėliau. Kai Merkį pervažiuosime ties Valkininkais. Čia gi jis lyg negyvėlis, lyg lavonas
- Bet čia prasideda Dzūkija..
- Aš taip nemanau. –ryžtingai nesutikau, - Čia prasideda tiktai Varėnos rajonas. - Tačiau pervažiavęs tiltą automobilį pasukau į šalikėlę. Atsargiai taukštelėję vienomis,  kitomis durimis, išlipome iš automobilio ir paplentės mišku  sugrįžome atgal prie upės.
2011-12-13 23:23
2011-12-14 08:13 Pranas 
Gerai, omnia. Jeigu manai, kad man trukdo Jūsų (Štai ir dabar man mieliau tarti Jūsų, negu Tavo)komentarai,tai tikrai ne. O paklodės man nereikia, naudojuosi kailiniais.
Beje, dėl amžiaus.
Dėl to nepaisykite,jei kada kažkaip jį paminiu. Nes tai kaip Yla maiše - išlenda pati, o juolab, kai dar bandai krutėti. Kita vertus, tai mano pamąstymų objektas.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 07:42 omnia mea 
Mielas Pranai, visai ne to klausiau. Skaitytojai žino ir kuo skiriasi Tu nuo Jūs (regis, nesu Jūsų tujinęs?) ir kas yra Nikita Chruščiovas, be reikalo taip juos nuvertinate (džiaugiuosi, kad bent jau nepaminėjote amžiaus).

Jei norėjote aptarti sovietinio ir kitokio mentaliteto skirtumus, tai verčiau jau būtūmėt juos aptaręs (nes vieno sakinio kulka į Nikitos Sergejevičiaus portretą skamba kaip laimečio kičas).

Žmonės važiuoja viena mašina, jie bendrauja ne pirmą dieną? Ką jie vienas apie kitą galvoja, kokie jų tarpusavio santykiai? Autorius saugiai pasislepia už mandaugaus „Jūs“.

Mintis apie standartus man įdomi, ne iš Jūsų pirmo jau ją girdžiu. Man visuomet norisi suprasti, kas varo autorių. Kaip jis įsivaizduoja skaitytoją, kokį skaitymo malonumą ketina jam suteikti.

Rašymo patirtis man kužda, kad tai nėra savaiminis procesas (dievo ranka, myžimas vaivorykšte, aklas įkvėpimas), o greičiau – pusiau sąmoningas, pusiau kylantis iš pasąmonės veiksmas, kurį galima ir planuoti (o galima - neplanuoti), ir aptarti.

Ką savo komentaruose ir mėginu.

Jei manote, kad per stipriai tempiu paklodę į savo pusę, tai pasistengsiu liautis, nors nepažadu.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 07:22 Pranas 
Labas, Omnia.
Paprastai komentarų nevertinu, nes kai jie yra- jau gerai. Bet šį kartą  tavam ir aš supūstelėjau „geras“. Na, o dabar  ne apie viską, bet tik kaip ką, Taigi, ir dėl to, „ kodėl žmonės sako vienas kitam Jūs? Dabar jau ne visi taip sako. O aš dar vis sakau ir būtent todėl, kad taip atsitikę, jog tautos mentalitetas taip suformuotas, kad kreipiantis žodeliu „Jūs“, kartu  buvo išreiškiama nepažįstamam ar mažai pažįstamam žmogui pagarba, o vyresniam žmogui net ypatingesnė.  Ir man manyti, kad trečios kartos žmonės jau nežino tokių dalykų, na,  tiesiog nesinori. O ypatingai, laikantys save kultūros žmonėmis. Tik nemanyk, kad  specialiai taikau Omniai. Aš irgi ne kartą vyresnių žmonių yra paprašytas „netujinti“, kadangi su manimi jie kiaulių neganę. Na, o “tu“ atsiranda, kuomet susidraugaujama arba būdavo paprašoma, kad gal  pereikime  prie „tu“.
    O „kuo dėtas Nikita Chruščiovas“, taigi  dėtas, kadangi daug Lietuvos miesto žmonių dar vis gyvename ir  savo  vaikus išauginome, o  anūkus ir dabar auginame taip vadinamuose Chruščiovinės statybos būstuose, kuomet  buvo užsimota ir pažadėta kiekvienai šeimai parūpinti po butą. Ir beje, nepasakytum, kad  tai buvo tik žodžiai ir pažadai: buvo ir  butai, jų nemažai , bet kaip jie atrodę, tai jau atskira irt net nemenka kalba. Buvo manoma, kad tokie butai galėtų apsieiti  net be virtuvių.. Et, bet ką čia kalbėti - va kiek parašiau, o pats gal net nežinai, kas gi tas Sergejus Nikita. Ar manai, kad būtinai turėčiau pasakyti – kas?
    Nors atrodo, kad žinai, nes ir pats panašiai kaip statybininkas Chruščiovas mėgino suvaryti  visą Tarybų Sąjungą į standartinius butus,(net ir kaime) taip panašiai mielas Raimundas mėgina įsprausti mūsų raštus ir jam priimtinus standartus. Beje, ir aš esu kažkuo panašus į Tamstą, nes, ogi labai sunkiai virškinu, sakysim, kad ir poeziją be jokios  skyrybos. Tačiau ji manęs nepaiso.
    Į kitas komentaro mintis atsiliepsiu kitą kartą, kadangi „Kelionė...“ dar užtrūks.

Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 03:24 omnia mea 
Kodėl žmonės sako vienas kitam Jūs? Kuo čia dėtas Nikita Chruščiovas? O Nijolė Volmer? Kodėl automobilyje Mindaugas trumpam pereina prie Tu? Kodėl vyrai ištisai filosofuoja ir kalba apie kilogramus (užuot blevyzgoję ir aptarinėję moteris)?

Toks įspūdis, kad lyrinis personažas kalbasi pats su savimi, vienatvės slegiamas susikuria sau nesamą pakeleivį ir su juo diskutuoja, žvilgsniu kabindamasis užu kiekvieno akiplotin patenkančio daikto.

Tokį tekstą skaityti nėra labai įdomu. Vidinis skaitytojas žino, kad siužeto jis negaus, jaučia, kad čia nėra aiškaus autorinio plano, kad pamokanti, sukrečianti ar kelianti egzistencinius klausimus istorija personažų neištiks (nors netruks nei pamokymų, nei egzistencinių klausimų).

Gal visinis skaitytojas ir klysta, bet kai jam tai nutinka jau gerą penktą teksto fragmentą iš eilės, tai ima pamažu apsiprasti. Na, tekstas, kaip narvas minčiai, kuriame ši yra vežiojama ir viešai rodoma

                                                            Kelionė į Šklėrius (b)
   
- Didžiausia Dzūkijos upė? - paklausė Mindaugas it būtų nusileidę iš kitos planetos. Žinojau, kad dėl žinojimo to klausti jam nereikia, bet atsakiau labai rimtai:
    - Taip kažkodėl sako, bet atsiminkime, kad per Dzūkiją  teka ir Nemunas. Bet blogiausia, kad  tikrai čia ne ta vieta, kur norėtųsi kalbėti apie Merkį. Net sunku patikėti, kad tai upė. Springsta žodžiai, kai sakai, kad tai Dzūkijos upė. Laimė tik, kad melioratoriams viso Merkio į karstą nepavyko įsprausti. Nežinau, kokiu būdu sugebėta atsigauti, bet pakeliui į Nemuną, Merkys daug  kur tiesiog žavus.
    - Tačiau Mindaugo galva jau buvo užimta kita kuo. Per jo kaktą nusibrėžė kelios raukšlės ir akiduobėse akys  nusileido giliau. Slogi buvo ne tik upė. Melioratorių įrengtos pievos nugeltusios, džiūstančios, gausiai kurmių suraustos ir skaudėjo sielą matant, kad sausros troškulio nebegali numalšinti  ir upės. Net ir ši, Dzūkijos didžiausioji. Tas pajuodęs vandens gurkšnis, kuris ten bolavo, tik varlei pakvaksėti. O! būtų galingesnė atmintis, tai gal atsimindamas žmogus sugebėtų pasišlykštėti savimi, savo veikla taip sudarkius,  paniekinus gamtovaizdį. O be ilgesnės atminties žmogui neretai atrodo, kad tai, kas yra, pasiimta iš Dievo rankų  ir nusikaltėlio jausena neatsiranda.
    - Piktinamės, kad taip negražiai atrodanti upė, bet juk ir žmogaus atmintyje daug netvarkos, pone, - kreipėsi į mane  Mindaugas. - Ar jums niekuomet netekę galvoti, kuo privalėtų pasireikšti žmogus, kaip dieviška būtybė? Daug kas rodo į jo kūrybinius sugebėjimus. Aš manau  kitaip – visų pirmiausia  žmogui reikalinga absoliučiai tobula atmintis. Ir ypatingai, jeigu jis gyvena tūkstantį ar daugiau metų.
    - Šimtą ir daugiau? Turbūt taip norėjote pasakyti.
    - Aš nesuklydau. Tačiau, deja, ir šimto metų nesulaukus, dažno žmogaus atmintis  it kirmgraužų išėsta.
    - Jūs teisus. Man iki šimto dar beveik  keturios dešimtys, o atmintis iškinivarpota  taip, kad  vakare jau nebesugebu atsiminti, ką ryte valgiau.
    - O ką sakytumei sulaukęs 1000 metų?
    - Kam kvaršinti galva tuo, ko nėra ir negali būti.
    - Didžiausia nelaimė, kuomet nesugebi atsiminti net labiausiai rūpimų dalykų. Bet ar man  jums apie tai kalbėti- juk ne aš, o būtent jūs, pone, sumanėte Radijo karieta pasivažinėti  ir  kitus pavežioti po praeities laikus. Nuvažiuoti bent 100 metų atgal. Bet kodėl ne bent 100 metų į priekį,? Kodėl knietėjusi ne ateitis, o praeitis?
    Šitokie klausimai mane trikdė. Iš Mindaugo  balso supratau, kad jie ne dėl kalbos, kad už  jų nugulę toliai ir jam norėtųsi, kad jie nebūtų  paslėpti laike.
    - Mano didžioji svajonė, - tęsė  jis, - tai atsiminti. Viską. Nemanau, kad pavykus viską atsiminti kirmgraužos iš atminties nepersimestų į kitas žmogaus sritis, tačiau tai būtų mažesni praradimai. Ar kas atsimena, kaip prieš 1000 metų atrodžiusi kad ir ši upė?
    - Kuomet tiek neišgyveni, dėl to kirmgraužų nereikia uiti.
    - Žinoma, bet žmogaus atmintis privalėtų būti paveldima iš kartos į kartą. Iš amžių į amžius. Aš apie tai. Jeigu ilgiau žmogui neįmanoma gyventi, tuomet.. ką gi, gyvenkim, kad ir tiek, kiek sugebame, bet atsiminti privalom ir už tuos, kurie gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. O gal jūs kitaip manote, Pranai?
    Mindaugas mane pirmą kartą pavadino vardu. Ir toks netikėtas dalykas lyg ir papuošė mano akims lyg tol nykiai atrodžiusį gamtovaizdį; išgyvens pieva, išdžiovinta sausros ir išrausta kurmių, išgyvens Merkys, pakeldamas vandenį, ir nors pamaži, bet išsikreivos, išsiraitys kanalo  krantai ir upė atsigaus jai būdingais vingiais. Ir darėsi įdomiau girdėti ir tinkamai suprasti apie ką Mindaugas kalba, panūdo skatinti jo kalbą, kad  neužgestų lyg degtukas, neįkūrus laužo. Ar jo kalba nereiškia protesto, kad  šiandien yra  kaip yra.  Ir atsirado dialogas. 
Aš   Dzūkijoje, sakoma, nevaryk, žmogeli, Dzievulio medzin. Ir iš tikrųjų- nevarykim.. Ką davė- turėkim. ir dėkokim, kad turim. Kitaip nebus. Žmogaus atmintis irgi tikriausia pagal jo brėžinius.
Mindaugas   Aš Dzievulio nevarau medzin. Aš tik įtariu, kad Dievas žmoguje paslėpė daug jo dieviškumui reikalingų apraiškų, kurių vis dar nesuradę. Gali juk būti, kad vieną kartą krapštelėję smegenyse ar kitur, nustebsime, kad buvome tokie apsileidėliai ir geriau nepaieškojome paslėptų savo galių. Ir viena jų- atminties galia. Štai stovim kad ir čia, ir dūsaujam: o! Viešpatie... Nors prieš akis vis tas pats merdėjantis Merkys.. O ar atsimename jį, ar rūpi atsiminti, kaip jis atrodęs seniai seniai. Nemanau, kad tokia atmintis nepalikta žmoguje. Tik klausimas, kaip ją surasti? Ieškantys sniego žmogaus, įsitikinę  kad ir pats žmogus dar nesurastas. Ir kiek dar prireiks laiko atrasti save kaip Dievo kūrinį, panašų į jį patį?  Manau, kad mažiausiai jam esame panašūs savo išvaizda, o labiausia –veiklos galiomis.
Aš  Jūs norėtumėte, kad taip būtų? Bet ar tai nebūtų pavojinga  per atminties palikimą prisiminti ir savo gimdytojus – tėvus, senelius, prosenelius  ir pro pro pro.. Dėl savęs bala nematė. Kad ir aš- atsimenu save per savo beveik septyniasdešimt  gyvenimo metų ir ačiū tau, Dieve, kad taip ilgai gyvenu. Ir atleisk, Dieve, kad  ne visuomet dorai, sąžiningai, kad kažkaip kenkiau artimųjų ar pažįstamų gyvenimui. Bet kai reikėtų atsiminti ir bočius jų gyvenimuose, kažin, kaip pasijaustume. Ką gali žinoti, ar visi jie verti doros? O atmintimi buvusių dalykų pagerinti neįmanoma.
Mindaugas Ir tai kalba Radijo karietos vežėjas? Žmogus, taip labai įtikėjęs, kad jam pavyks nuvažiuoti bent 100 metų atgal į praeitį? Beje, labai norėjau, kad Jūsų kelionė pasisektų ir laukiau, kad nuvažiuotumėte bent į  XIII amžių. Dabar gi kaip žemėje taip danguje - praėjusių amžių užmarštis tokia gūdi, kad nebeatsimenu net savęs.
Aš  Taip, kelionė Radijo karieta nepavyko, bet kai apsidairai aplinkui, matai gi- net ir upės neteka atgal. Bet mįslė dar neįspėta  ir nežinau, kas galėjo pakišti man tokią mintį ir įpiršti įtaigą pabandyti pavažinėti praėjusių amžių keliais.
Mindaugas  Tiek to. Gal užteks. Grįžkime į automobilį ir važiuokime  toliau. Šis Dzūkijoje pirmasis  mūsų pokalbis, tikėkim, gal neužsimirš. Turbūt galinga buvo upė Merkys. Bet tik spėlionė, tik matymas vaizdutėje. Istorinė realybė nebūna tapati vaizduotės regėjimams.
    ... Grįžome prie automobilio ir sieloje pasidarė  turtingiau. Nuo ko? Turbūt ne todėl, kad  Mindaugas taip bičiuliškai reiškė savo mintis, lyg nežinodamas, kad tokio rango pašnekesiams vežėjai paprastai būna nesubrendę. Aš iš jų tarpo savęs neišskiriu- tiesiog gėda prisiminti, kad mano galvoje net nedingtelėjo paskata sužinoti, kodėl Mindaugui  norėjosi, kad  Radijo karieta nuvažiuotų bent iki XIII amžiaus.
2011-12-15 21:39

Auga Viskas 
Perskaitęs autoriaus ir komentatoriaus diskusiją ir šį tęsinį, pamaniau: autorius tikriausiai kuria kažką panašaus į atsiminimų albumą („tikėkim, gal neužsimirš“), su jam brangiais vaizdais, nešiotomis ir naujesnėmis mintimis. Tikisi, kad skaitytoją sudomins ne tik tai, bet ir jo vertybės, pasaulėžiūra, priemonės, nepakartojamas stilius, požiūris į kūrybą. Tam tikrą skaitytoją tai gali įtraukti, nors daugeliui pratusių prie standartų, nemėgstančių dokumentikos gali kilt klausimų, ar įdomu skaityti tokio stiliaus istorijas ir kiek jose yra pasakojimo. Kitas klausimas, kiek istorijoms, prozai svarbus pramoginis pobūdis? Filosofiją galima pateikt nebūtinai per siužeto vingius?

                                                                Kelionė į Šklėrius (c)

    Sakoma, kad savas kraujas atpažįsta save, nepaisant kieno venomis jis teka . Turbūt taip yra pajaučiamas ir savas kraštas - kraujas atpažįsta ir savo lopšį. Įvažiavus į Varėnos rajoną kraujas darėsi akylesnis, veiklesnis, atjaunėjęs ir norėjosi sakyti dažnai kartojamus pasigyrimo žodžius: atsimink, Mindaugai, Lietuvoje Varėnos rajonas didžiausias ir čia- mano gimtinė.
    Iki gimtinės dar buvo apie tiek kelio, kiek ir iki Vilniaus. Ir Mindaugas prisiminė Age Meyer Benedictseną
    - Prisimenu, rašo apie save, kad „žodį“ valdyti jam lengva ir malonu, o plunksną - priešingai. Ką pasakytumei apie save? - paklausė jis. - Žodį, sakyčiau, valdote neblogai, o plunksną?
    - Kaip valdau plunksną? Jau nebeatsimenu, kada ją ilgiau turėjau rankoje. Jos man dabar prireikia tik vieną kartą per mėnesį, kuomet tenka parašu liudyti, kad gavau pensiją.
    - O anksčiau?
    - Nesakau, kad jos neturėjau. Šiokia tokia vis dėto buvo. Bet mano plunksna niekuomet negalėjusi prilygti  Františeko Pelėdos plunksnai. Pavydėjau ir pavydžiu, stengdavausi kiek begalėdamas mokytis iš jo, o kartais net pamėgdžioti. Paklausykite, kaip  jis rašo apie savo vaikystę.
    Reikėjo nutilti, bet proto tam neužteko. Tačiau gal čia buvo ir kita priežastis- atsirado poreikis viešai pasitikrinti savo atmintį, įsitikinti ir kitus įtikinti, kad ten, kur nėra Radijo karietos, ji egzistuoja ir ja galima pasikliauti. Bet šį kartą man nepasisekė, nes Mindaugui parūpo sužinoti, kas tie trys vyrukai ir mergaitė, kuriuos jis matęs nuotraukoje ant stalo, kai dar buvome Vilniuje.
    Neiškart supratau, kad Mindaugas atsiminė nuotrauką, kurioje nusifotografavę Simonas, Povilas, Ignas ir Milda. Galop supratęs, ko klausia, pasakiau, kad tai Baranauskų, Karlonų ir Stankovičių atžalos. Ir kad labai rimtai visi keturi ruošiasi  tapti Aleksandro Diumos muškietininkais.
    - Taip ir pamaniau, - plačiai nusišvietė Mindaugas. O kad sugebi cituoti, tai šaunu. Bet dar labiau šaunu, kad cituoji savo bičiulį Pelėdą, o ne Aleksandrą  Diumą ar Viljamą Šekspyrą su Vladimiru Majakovskiu. Man nelabai patinka, kai žmonės keliauja už ilgiausių mylių ieškoti dalykų, kurių esama čia pat.
    - Atsiprašau, bet  kodėl jūs paklausėte, ar  gerai valdau plunksną?
    - Nežinau kodėl, bet esu irgi pavydus. Man patiko ir atsimena Radijo karietos išvežioti žodžiai, esą, žmogaus lemtyse labai didelių tolumų nebūna. Įbridai į senatvę ir, pažvelgęs atgal, ypatingai raiškiai matai, kokie neilgi gyvenimo keliai O ir jie užmiršties skaudžiai pustomi, tiesiog akyse nyksta, tirpsta  ištirpsta kaip pavasario sniegas
  - Jūs jau turite  Františeko  Pelėdos brošiūrėle „Iš Radijo karietos kelionių? “
  - Ne. Bet žinau, kad tokia yra ir kad vieną vežiesi su savimi. Gal ir jo eilėraščių, ar bent šį?

Nejau, o Vilniau, esam svetimi?
Nejau nebus eilėraščių tau mano?
Nejau jausmais gerais ir širdimi
Tau nepaliksiu atminimo gero?

Sakei- ir aš prisimenu gerai
Tavo žodžius ir tavo teisią mintį-
Kolei iš Šklėrių švies namų langai,
Neverta žodį širdimi kankinti.

Vis būsiu liūdnas, kaip ir tie langai,
Kadais apšvietę duoną, druską, žodį.
Nuraudę krenta seno sodo obuoliai
Ir jau nėra ten kam dėl jų raudoti.

Gailu. Bet nesugrįžti jau tenai.
Man visos saulės  jau tekės  virš mūrų
Kur Neris plaukia, kur Žalieji ežerai,
Kur...
    -Et, ši paskutinė eilutė man  nepatinka Labai ne: “Kur laukiu aš prie išėjimo durų“.
    Tai vienas iš Františeko Pelėdos  eilėraščių, kuris, kaip jis sako, dar vis neparašytas, nepaisant kad  jį rašo bene jau trejetą metų. Beje, ir aš stengiuosi jam padėti, nes vis dėlto iš jo vis dažniau išgirstu skaudančius Šklėrius.
    - Taip, vežuosi ir jo tą eilėraštį. Bet įsitikinu, kad apie mane žinote daugiau, negu galima spėti.
    Mindaugas į mano žodžius neatsakė. O tai, ką iš jo išgirdau po užtrukusios valandėlės irgi, matyt, nebuvo atsakymas.
    - O! kad taip iš atminties į atmintį, tuomet  ji lyg kalnai- amžina ir suvokiama. Bet į  jos viršūnes vis tiek įlipsime. Trūks plyš, vis tiek įlipsime. Čia, būdami žemėje...

    Pasižiūriu atidžiau į Mindaugą bet irgi tyliu. Tai nebuvo nepatogu ir dar nežinojau, kad bus diena, kuomet valstybės valdžios žmones užgrius rūpestis sužinoti, kas jis, buvęs Radijo karietos vežėjas, ir kur jį surasti, kad kuo skubiau galima būtų susitikti akis į akį. Jeigu tokia žinia mane būtų pasiekusi kelionėje į Šklėrius, tai neįsivaizduoju, kaip būčiau atsiliepęs. Matyt, kad į savo keleivį būčiau dėbčiojęs nepatikliai, rūsčiai, galbūt net pabandydamas analizuoti jo kiekvieną ištartą žodį. Tačiau dėkui Dievui, gan ramiai tolome nuo Vilniaus, ir buvo smagu, kad greta turiu žmogų, kuris mane atsimena iš Radijo karietos laikų. Kita vertus, ne iš kelmo spirtas ir moka gražiai, prasmingai, įdomiai pakalbėti. Pagaliau man buvo svarbu net tai, kad būtent Varėnos žemėje jis mane pirmą kartą  pavadino vardu.
    O keliai Dzūkijoje (net jeigu jie ir labai blogi), tai vis tiek nepaprastai gražūs. Manoji senukė „AUDI“ dar niekuomet taip dorai nevažiavo, kaip tą kartą. Vėl grįžtelėjau Mindaugo pusėn. Ramus kaip karščio suspenduotas dangus. Buvau linkęs tikėti ir kitiems skelbti, kad, esa, gerai, jog mano gyvenimas praėjo nesukaupęs didesnių turtų. Todėl ir ši kelionė buvo lyg atpildas, kad galiu pabandyti kažkaip kitaip prisiminti matytus saulėlydžius, tą laiką, kuomet nė karto nesuabejodavau, jog jų dar bus ir bus. Bus tiek daug, kad  neužteks vietos, neatsiras pakampės jiems padėti.
    Ir tik – šast! - vėl į mintis tos nenuoramos, dvi raidės A ir B.
    - Dzieduli, mes žinom, kad tu nori, jog dėdei Mindaugui paskaitytume apie vaikystę, - pasakė A.
    - Iš  kur žinai, ko aš noriu?
    - Taigi, dzieduli, gyvendamos Savęsp (i) daug ką sužinom, - pritarė B.
    - O dėdė? Kaip manote, ar ir jis nori? - mintimis paklausiau.
    - Jis tegu mokosi, kaip reikia būti geram, - pasakė kažkuri.
    - Ša! Dar išgirs. Tuomet būsim barami, - pritildžiau, bet ir man buvo įdomu žinoti, kaip reikia  mokytis būti geram.
    - Reikia matyti gražius daiktus ir apie juos rašyti ir skaityti. Kaip Františekas Pelėda.
    - Na ką gi, paskaitykit, tik kuo tyliau, - leidau.
    Ir tuomet raidė A.
A: Antai, dar vaikas. Ir gerai atsimena, kaip nuo tavęs, tokio pyplio, ankstyvą rytą, kai saulė pateka, nusidriekia ilgas, ilgas šešėlis. Bet jo nepastebi, nematai, nes žiūri į saulę, o tavo atvaizdo šešėlinė dėmė- už nugaros. Žvilgterėjai į ją  kartą, kitą ir gana. Lyg ir sotus.
B: O saulė juk ne tik pateka. Graži ji ir tuomet, kai leidžiasi. Tiesiog nebūna laiko net grįžtelėti atgal, nes suvoki, kad tai paskutiniai šios dienos pasimatymai su dieviškuoju visa ko gyvybės šaltiniu. Širdyje niukteli, baksteli, pažadinant žmoguje įgimtą jo poreikį palikti saulės šviesoje bent tai, kas labiausiai limpa prie širdies
    - Gerai, ačiū. Padėkojau savo angeliukam manydamas, kad girdžiu tik vienas. 
    - Iš tikrųjų. Ačiū, - padėkojo ir Mindaugas, - o dainos, kurią  mokiau, neužmiršote? -paklausė.
    - Neužmiršom. Galime padainuoti, - paslaugios  buvo A ir B, - bet Mindaugas paprašė tai padaryti kitą kartą, nes gražu buvo ir kelyje.
    Ne veltui pasakyta, kad gerais norais ir pragaras grįstas, nes juk būna, kad pulk kairėn, pulk dešinėn, o ten tuščia, tuščia. Norai geri, bet ten dykuma. Todėl reikia džiaugtis, jei panosėje kas nors yra. Visur pušynai. Ir vienoje  kelio pusėje – gražu, dzūkiška, žalia. Kitoje irgi - gražu, dzūkiška, žalia. Tik kur ne kur įsiterpia arba, sakykim, išsišviečia  baltakarčių beržų viršūnės. Ir vaizdas toks gražus, kad netgi gražesnis, negu dzūkų kalba.

                                                                        Kelionė į Šklėrius (d)
             
      „AUDI“ neskuba. Dar kelios minutės ir, nuvažiavus į pakalnę, nusileidome ant tilto per Ūlą. Tačiau jau pastebėjau, kad pravažiavus Senąją Varėną, Mindaugas pasidarė tarsi labiau suklusęs. Maniau, galbūt nori atsiminti, ar dar kur matęs- regėjęs tokius gražius  miškus. Ir didžiavausi savimi, kad nesusivilioju važiuoti greičiau. Dzūkijos keliai man dažniausia nebūdavo greiti- akys užimtos vaizdais, peizažais, kur visuomet norėdavosi užtrukti kuo ilgiau. Bet užtat galva apytuštė ir joje išsilaiko tik viena kita aiškesnė mintis.
    Ir štai Ūla. Tai lyg ir pusiaukelė tarp Varėnos ir Marcinkonių. Kelias, žinoma, neilgas, bet jo užteko, kad Mindaugo nuotaika bent kiek subjurtų. Kas atsitiko? Kodėl pasidarė tylesnis? - bandžiau suprasti, jausdamas, kad ir tylėjimas jo kitoks -. grasesnis.
    - Prasideda. Miškas ne miškas, o jie vis tiek lenda, - pasiliko ausyse Mindaugo žodžiai. Bet ar  jie tikrai tokie, tiesą kalbant nesu tikras.
    - Op! - pasakiau pajutęs, kad tiltas pervažiuotas, - Dabar, Mindaugai, nori nenori, o reikės  būti džiugesniam. Mes jau Šilinių žemėje.
    - Tik dabar? - lyg nepatikėjo, - Maniau, kad šilinių žeme važiuojame bent  nuo Valkininkų miestelio ar nors nuo Valkininkų geležinkelio stoties, - abejingai mestelėjo jis ir lyg sau, lyg pašydamas galvon užkritusią kažkokią  mintį: - Maniau, kad jie į Šilinius dar nesuskubo atsibelsti.
    - Kas- jie?
    - Kalbu apie kandidatus į prezidentus. Nei kiek jų, nei kas jie dar niekas nežinom, bet Rolandas Paksas jau skraido. Negi pravažiuodamas Varėną nematei plakato, esą, broliai, seserys ir visi varėniškiai. Rugpjūčio 28d kviečiame į susitikimą su Rolandu Paksu ir kitais desantininkais liberaldemokratais.
    - Tai kad tikrai nemačiau. Matyt, plakatas  ne ant kelio pastatytas, -pabandžiau nusišypsoti..
    -Šiandien rugsėjo 2d. Vadinasi, Varėnoje jau buvo prieš keturias dienas. Net ir pasenę skelbimai nenuplėšiami.
    - Na ir tegu. Argi gaila? Skelbimų lenta nuo to greičiau nesupus. O dėl politikos, tai jos atsikandau, kad ir dabar gerklėje kartu. Sakau, va, įvažiavome į Šilinius ir - laimingas. Ir noriu, kad jūs, Mindaugai, taip pat būtumėte laimingas, nes tai mano gimtasis kraštas. Ir nemanykite, kad  Šiliniais  jis vadinamas vien todėl, kad aplinkui miškas ir miškas.
    - Bet labiau panašu, kad jis taip vadinamas būtent todėl, jog aplinkui miškas ir miškas, - regis, užkibo kalbėti Mindaugas ir man norėjosi, kad išsilaikytų bent  atsirandanti pasikalbėjimo nuotaika.
    - O! Nekalbėkite taip, - ginčijau. - Ir Lietuva juk ne dėl to Lietuva, kad kur viešnagė, ten cepelinai, cepelinai. Miškų Lietuvoje nemažai, netgi yra keletas Šilinių vardais  pavadintų kaimų, tačiau Šilinių kraštas tik čia. Su Čepkelių raistu užima gal kiek daugiau, negu pusę tūkstančio kvadratinių kilometrų. Labai klydote pamanę, kad Šiliniai prasideda  jau nuo Valkininkų.
    - Duok Dieve, kad vien tokie paklydimai mudu lydėtų. Bet jeigu viskas keičiasi, kodėl nepaprognozuoti, kad kada nors Valkininkai įsiterps į Šilinius. Teritorijos kaip žmonės - gimsta, auga, miršta. Bet ne savaime. Beje, siūlau įsiminti Rolando Pakso pavardę.
    - Dukart Vilniaus meras. Dukart Lietuvos premjeras. Neatsiminti neįmanoma, pone.
    - Tai stiprus žemaitis, bet tikėtina, kad jo stiprybė suvešės ateityje. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad tas pats malūnsparnis, kuris dabar jį kelią į prezidentus, negalėtų jo nutupdyti, stipriai suluošindamas žmonių galvas, -kalbėjo lygiu, ramiu balsu Mindaugas, akimis įsikabinęs  į asfaltuoto kelio tolį. Ir reiškė mintį, kuri buvo akivaizdi, kaip du kartus du -pirmiausia jam dar reikia tapti prezidentu, tai yra nokautuoti Valdą  Adamkų, Artūrą Paulauską  ir turbūt dar apie dvi dešimtis pretendentų į prezidentus. Kol kas nė vienas jų viešai nepasakė, girdi, noriu tapti prezidentu. Bet jau aišku, kad jų atsiras nemažai. Gal net daugiau, negu bet kada anksčiau.
    - Bala jų nematė. Nemanau, kad kuris iš jų žino, kad Lietuvoje yra Šiliniai. Ir mano galva, beje, ne toks mažas kraštas, nors ir be Valkininkų, - neleidau išslysti iš pokalbio šiai temai ir buvo smalsu žinoti, kokia geografine kreive žemėlapyje Mindaugas apibrėžtų Šilinius. Tai darydamas visada būdavau atsargus – bijojau ir bijau, kad neįsibraučiau ne į jiems priklausomas valdas. Todėl paprastai baksnoju pirštu į sovietinių laikų Marcinkonių apylinkės žemėlapį, rodau ir sakau, kad štai kur, broliai ir sesės, gyvena „cikri“, gryno kraujo šilinių dzūkai. Tačiau vis tiek būdavo neramu išgirsti priekaištingai paklausiant –[i} o kur mus padėjai? argi mes ne šiliniai? argi ne to paties kraujo? [/i]
    Tokius priekaištus  dažniau išgirsdavau iš Randamonių, Švendubrės, Jaskonių ir kitų kaimų. Visi šie sodžiai, aptūpę Druskininkų miestą, buvo Ratnyčios apylinkėje. Buvau įsitikinęs, kad jų dvasią Druskininkai paveikė nemenkai. Tačiau girdėdamas  tokius jų priekaištus  visuomet sieloje jaučiau džiūgavimą, kad nepaisant pokyčių aplinkoje, ir Ratnyčios apylinkės žmonės nedvejodami priskirdavo save šilinių padermei, padermei žmonių, kurie ant kelmo gimdavo, ant jo užaugdavo ir numirdavo. Todėl ir Mindaugo žodžiai, kad, girdi, jis manęs, jog į Šilinius įvažiavome Vilnių palikus vos už pusšimčio  kilometrų, man buvo mieli.  Norėjosi, kad Šiliniai būtų didesni, bet, deja. Nors kodėl „deja“?  Ne visuomet būna taip, kad jei daug nori, tai mažai turi. Būna ir priešingai, daug nori, daug ir turi.
    -„Cikri“ Šiliniai kur abipus Ūlos yra Zervynos, Trakiškiai,  Mančiagirė,  Lavysas, kur prie Merkio Mardasavas, Puvočiai, Trasnykas. Šiliniai - iki  Dubo, Piesčių, Senovės, iki Ašašnykų kaimų ir Grudo ežero. O toliau valstybinė siena ir už jos  gudų žemė, - pasakojau truputį atkutusiam klausytis Mindaugui. Pasakojau, regis, smagiai, nes Šilinių  vietovardžiai mano gerklėje skanūs it meduoliai ir man nelabai rūpėjo žinoti, kad Mindaugas juos išgirsta gal pirmą kartą.
    - Vadinasi, už Šilinių baigiasi Lietuva? - pratarė  Mindaugas.
    - Baigiasi ruoželis Pietų Lietuvos.  Nuo ten iki Gardino apie 40 kilometrų. Kelio nedaug, bet kaip mes dabar ne rusų, taip Gardinas ne mūsų, - pasakiau, o netrukus dar pridūriau: - pasienio arba paribio šiliniams iki Vilniaus trigubai toliau, ačiū Dievui.
    Mindaugas nesuprato, kodėl padėkojau Dievui už trigubai didesnį nuotoli iki Vilniaus. Tačiau paaiškinti nepaprašė. Matyt, nujautė, kad neištversiu ir pasakysiu, jog pirmaisiais pokario metais visas šitas kraštas buvo priskirtas Baltarusijai. Atsiminiau, beje, ir tai, kad automobilyje turime dvi knygas, kurios keliaujant Radijo karieta padėdavo atrodyti protingesniu, negu iš tikrųjų esu. Mano galva, buvo tinkama proga panašiai pasireikšti ir dabar, bet toks nusiteikimas vos neįvarė į bėdą: jis atbukino budrumą ir nepajutau, kaip išvažiavau į išžvyruotą plento šalikėlę
    - Atsargiai, -įspėjo Mindaugas. - Šitaip važiuojant galima greitai vėl sugrįžti Ten iš kur taip sunkiai ateinu, - išgirdau ir galvoje dar kartą atsikartojo: „TEN, iš kur taip sunkiai ateinu“, - Juolab būtų apmaudu, -tęsė, - jei tai atsitiktų čia, kur tikimės geresnio saugumo. - Bet šitie jo žodžiai buvo patepti humoru ne lyg duona sviestu.
    - Atleiskite. Tikrai būsiu atsargesnis ir atidesnis, - pažadėjau. O sąmonę suvilgė atsiradęs smalsumas – „tai iš kur taip sunkiai, pone Mindaugai, atėjote? “
    Dabar žinau, kad atsakydamas į tokį klausimą Mindaugas būtų pasakęs daugiau, negu žinojo Mečio Laurinkaus įstaigos žmonės. Bet laikas tokiems atsakymams dar nebuvo atėjęs.

    O kelias buvo gerai žinomas ir neatrodė, kad galėčiau įvažiuoti į griovį. Tačiau neįvertinau svarbesnio dalyko, kuris galėjo bet  kokiu momentu nusviesti nuo plento. Tai savijauta. Taip, buvau Pranas, bet šioje kelionėje vis dėlto ne tas, kurį suvokiau aš ir kurį pažino kiti- buvau kaip ne savas. Nemokėjau suprasti nei kas  vyksta, nei kaip galėję atsitikti, kad į tokią  beveik neįsivaizduojamą padėtį patekau būtent aš. Tiesa, iš savo likimo kokių nors malonių tikėtis negalėjau, kadangi būtent jo ranka ištrenkė iš Radijo  karietos ir įkišo į vienatvės kampą. Kodėl? Ar kad greičiau susitaikyčiau su senatve?
    Dabar, kelionėje į Šklėrius, galėjau pasidžiaugti, kad darau daugiau, negu galima buvo tikėtis- saugau žmogų, saugau ne tik nuo nelaimės  kelionėje, bet, ko gero, ir nuo Lukiškių kalėjimo. Ir argi labai svarbu, kas  jis? Žymiai svarbiau nuoširdus jo prisipažinimas, kad tuomet, kai prasideda  rinkiminė kampanija  į aukščiausiąją  valdžią, jo gyvenimas Vilniuje darosi pavojingas.
„Ak, štai, - pagalvojau, - kodėl kelyje nuo Varėnos iki Ūlos jį ištiko sunkaus tylėjimo pauzė. Štai kodėl prašneko apie prieš keletą dienų išsodintą Rolando Pakso desantą Varėnoje. Štai kodėl į Paksą rodė, kaip jauną ir energingą žemaitį, tuomet dar pretendentą į Lietuvos prezidentą. “
    - O žinote, kodėl slystelėjau nuo asfalto? - paklausiau.
    - Kai dirbdamas dar gaudai ir varnas, - tai beveik įprastas nutikimas.
    - Norėjau atsiminti ir pacituoti iš Age Meyer  Benedictseno knygos „LIETUVA Bundanti tauta“
    - Pacituoti? Ir būtent –ką?
    - Ir dabar noriu, bet abejoju ar pavyks.
    - O kur dingo A ir B? Padėkite  savo dzieduliui pacituoti, - pakvietė nenuoramas Mindaugas
    - Iš tikrųjų, padėkite, -prisidėjau prie jo ir pasakiau knygos 21 puslapį.
    - Žinom, žinom, - apsidžiaugdamos patikino raidės A ir B. Nuo jų džiugaus balso ir tos  laimės, kad  jos reikalingos, darėsi akyse šviesiau. Pradėjo A.
A:  „Kur sveikinasi grobuoniški dviejų galingiausių Europos karinių valstybių ereliai, jas skiriančios sienos stulpai yra įkalti svetimos tautos žemėje. Ši žemė nepriklauso nei vokiečiams, nei rusams. Nei  vokiečių, nei rusų kalba ten  neturi pilietinių teisių- tai Lietuvos žemė. 
B:  Siena daugelį mylių driekiasi pagal mažą kuklų Šešupės upelį. Jis toks siaurutis, kad per ji nesunku susišnekėti su kita puse, toks seklus, kad gali perbristi į priešingą krantą, bet vis dėlto tai tvirta ir nepajudinama riba.
A:  Kai pirmą kartą ją išvydau vieną saulėtą vasaros rytą, net nepagalvojau, kad Rusija taip arti. Paskui staiga pamačiau kažką boluojantį kitoje spindinčios srovės pusėje. Tai  buvo kareivis, tiesus ir sustingęs, su durtuvu ant šautuvo, kiek toliau dar vienas, ir taip toliau, iki susilieja horizontas, kiek akys užmato.. “
    - Ačiū, išdykėlės, - padėkojau, kaip dažniausia, - Ką be jūsų daryčiau.. Kita vertus, čia gerokai kitaip - anapus sienos ne Vokietija, šiapus  jos -  ne  Rusija. Ir net ne Lenkija. Ten Baltarusija, o čia Lietuva..
    Manau, kad citatą iš knygos „ LIETUVA Bundanti tauta“ ir pats būčiau pacitavęs, nes joje sutilpo tai, ką sugrįžęs į Šilinius, jausdavau žvelgdamas į Gardino pusęė. Kurį laiką tylėjome abu, o pirmasis prabilo Mindaugas.
    - O aš maniau, kad tik savo bičiulį Pelėdą cituojate.
    - Age Meyer Benedictsen visų mūsų draugas. Įskaitant ir Františeką Pelėdą. O jeigu teisingiau tai, jis visos Lietuvos draugas.
    - Puiku, - atsiliepė Mindaugas, raukšlendamas kaktą, -Kada  nors  nukeliausime ir prie Šešupės., O dabar tebūnie mums Šiliniai, kur taip netoli iki Gardino.
    Širdyje uždainavo:

Ir aš nuvažiuosiu in Gardzino miestų,
Oi aš pirksiu savo mergužėlei
Baltos liepos struneles.

    Ten, širdyje, daugiau žodžių neatsirado, bet tie nuolat kartojosi ir man nesibodėjo jų klausytis. Pradėjau nedrąsiai manyti, kad ši kelionė tampa pradžia naujai prasidedančio gyvenimo man neįtikinamiausiu metu, o būtent tuomet, kai praradęs Radijo karietą, buvau skaudžiai įmūrytas vienatvės kampe. Tai gal dar užteks laiko pasižiūrėti į nusileidžiančią  vakarę saulę ir pabandyti atsiminti, kas gyvenime mūsų buvo, kai jinai man dar spinduliavo Ryto ir Dienos, o  ne Vakaro šviesomis.
    „ Ir Dievas tarė: tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių: ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas- pirmoji diena. “
    Pirmoji Diena! Ši Dievo. O kaip atsiranda  žmogaus pirmoji diena? Manau, kad jos nevertėtų tapatinti su žmogaus gimtadieniu. Ot,  blūdinėju, nokindamas savo gyvenimo dar vieną dešimtmetį ir vis dar nemanau, kad mano pirmoji diena nušvito, kad atsiskyrė tamsa nuo šviesos. Ir gali būti, kad ji tegalės nušvisti tik tuomet, kai bus padarytas darbas, kurį matant  norėtųsi sakyti:
    - Gražu. Argi taip sunku ir žmonėms savo gyvenimuose atskirti šviesą nuo tamsos?
    Bet štai prasidėjo  Šklėrių sodžiaus valdos, pats jų šiaurinis pakraštėlis, kur viename iš valakų įsikūrusi Raulų sodyba. Reikėtų sakyti GRIGŲ SODYBA, bet Šklėrių kaimo žmonės matė ir žinojo ją kitaip- atsimindami tuos, kurie jau persikėlė į Šklėrių kapines.
    - Ėgi, Pranuci, negi tu? O jeigu tu, tai iš kur, - vos išlipusius iš automobilio pasitiko dėdė Jonas- kai išpuoli, tai, žiūrėk, ir prapuoli, ir dingsti kaip akmuo balon. O gal čia ne tu, a? Girdėjau, kad Radijo karieta važinėji? Bet kad - ne. Automobilis. Kaip visų.
    - Tik jau ne „kaip visų“, dėde. O gerokai geresnis. Todėl kad jis mano.
    Į kiemą išbėgo ir dėdienė Marė. Irgi sveikinosi, juokavo ir atrodė laiminga kaip parėjusi iš bažnyčios. Bet aš nežinojau, kaip tinkamiau  mums pasielgti- ar tuoj pat pulti į svetingus Jono ir Marės Grigų glėbius ir atsiduoti nešamiems į užstalę, ar prisipažinti, kad iš tiesų gerokai išvarginti ir norime  bent iki rytojaus balių atidėti.
.

*                                                                                            Balius         

Nuo Raulų (kitaip - Jono ir Marės Grigų) sodybos iki Karlonų, iki mano gimtinės kelias ne ilgas - apie porą kilometrų. Buvo aišku, kad ne kaip atrodysiu, jeigu taip netoli būdamas, nepaskubėsiu jų aplankyti. Namai tieji vis dar šilti, dar vis šildomi motinos. Lengvutė, sverianti apie 40 kilogramų, ji dar rytą vakarėlį, neatsikeldama iš lovos poteriauja TĖVE MŪSŲ. Gimė vienais metais su Rusijos revoliucija. Apie ją nei anksčiau, nei dabar  ką žino, tačiau neteko girdėti, kad būtų papeikusi rusus. Ir man smagu žinoti, kad tarp mano tautiečių, kurie žmogui spjauna į veidą  vien todėl, kad jis svetimtautis, nebuvo mano motinos.   
Labiau įdienojus stabtelėjau prie automobilio.
- Važiuosi? - pasidomėjo dėdė.
- Reikėtų, bet kažkas lyg neleidžia. Gal horoskopas.
- Kas, kas?
- Sakau, gal horoskopas. Reikia važiuoti, o štai trepsiu ir tik tiek. O jis, horoskopas, man šiandien nieko gero nežada - „priimti nesėkmę su humoru“, nes, girdi, „kas atrodo svarbu šiandien, rytoj tikriausiai pasirodys dėmesio neverti niekai. “
Gal dėdė neišgirdo, bet labiau panašu, kad nesuprato, nes luktelėjęs tarė:
- Dusina taip, kad kvėpuoti nėra kuo. Net nepanašu, kad rugsėjis. - O netrukus apie  Mindaugą: - Įdomus žmogelis. Kur jį tokį suradai?
- Tokie žmogeliai, dėde, neieškomi atsiranda. Bet kodėl manote, kad aš  jį suradau, o ne jis mane?
- Įdomus, smagus žmogelis. Traukia žmogų prie savęs kaip magnetas geležį, - patenkintas kalbėjo dėdė. Ir jeigu tuomet būčiau pasakęs, kad šis žmogelis yra karalius Mindaugas, matyt, tai irgi būtų priėmęs kaip pokštą. Netrukus dėdė kuldynkšt, kuldynkšt, šlubuodamas  priėjo arčiau ir kišdamas į saują pinigėlį:
- Pavažiuok, Pranuci. Buvo nebuvo, paimk puslitriuką. Ir alaus paimk..
- Tai kad nereikia važiuoti.
- Reikia. Ir dar kaip reikia. Nors ubagas, bet juo nenoriu pasirodyti. Minutė, kita. Automobiliu kaip mat nuskrisi.
- Sakau, dėde, kad nereikia. Yra ir degtinės, ir alaus. Užteks.
- Kas tavo - ne mano. Nesvetimas gi, todėl ir prašau- nu-va-žiuok. Tiek čia to kelio! O tos smarvės dabar kiek nori ir kokios nori. Tik mokėk pinigus, turėk gerklę ir sveikatos.
- Reikia nuvažiuoti pas mamą.
- Suspėsi. Ir ten namai ne lašiniais dengti. Būčiau greitesnis, tai argi prašyčiau. Pasikinkau kumelaitę, op! vežimukan ir, žiūrėk- tavo dėdulė jau Kabeliuose, jau krautuvėje. Pats žinai, - pagalvojo, pagalvojo ir atsiminė: - Tik kad, būdavo, ir iš parduotuvės neretai tuščias sugrįždavai. Ten dažniau nei degtinės, o juo labiau- nei alaus. Tuščios lentynos.
- Taip. Būdavo. Bet dėdė Jonas ir tuomet rankų nenuleisdavo. Neranda Kabelių parduotuvėje, tai ir  vėl, žiūrėk, op! vežimukan ar rogėse ir aida į Gudiją. Gal ir prastesnė ten krūminukė, bet jos už tuos pačius grašelius visuomet daugiau būdavo.
- Visus gudus apvažiavau, - nusijuokė dėdė, o aš  jo pinigėlį įsikišau į kišenę, nes žinojau, kad  kitaip neįmanoma, tačiau į parduotuvę nevažiavau - butelį degtinės ir kelis butelius alaus pasiėmiau iš automobilio ir padaviau jam į rankas. Dėdienė jau iš paties ryto  buvo sujudusi, lyg neplonas vijurkas sukosi aplink stalą, sudėliodama ant jo lėkštes, lėkštutes, peilius, šakutes, trepsėjo prie užkurtos plytos, kur čirškė spirgėdami lašiniai, kvepėjo kumpiu ir kiaušiniais. O dabar jau sodriu balsu paskambino po kiemą. Jai degtinės važiuoti į Kabelius nereikia, visuomet  jos turi užsiglaudusi, kad nebūtų gėda, jeigu, ačiū Dievui, koks svetelis užklysta.
- Kur gi jūs, ponuliai? Jonai, kviesk žmones. Stalas laukia.
- O pana Marija, tai gražiausias kvietimas, kurio jau daug metų negirdėjau, - pirmasis suspėjo atsiliepti Mindaugas, - Mano uoslė retai teapsigauna, o kai šitoks virtuvės kvapas- dar  niekuomet. Ponai, - padėjo dėdienei Mindaugas- paskubėkit. Svarbiausia  dabar paskubėti ir pasilikti prie stalo.
Kai su dėde įėjome į pirkią, Mindaugas jau buvo suspėjęs įsitaisyti užstalėje.
- Nepykite, bet aš  jau čia, - pasakė.
Juokėsi jis, juokėsi Marė. Ateidami prie stalo, šypsojomės ir mudu su dėde. Manau, kad gal nesudrebinsiu Dievo langų pasakydamas, kad Gerumo karalystėje kiekvienas žmogus reiškiasi gan skirtingai. Šilinių žmonės savo gerumo nemokėtų pareikšti, nepadengę svečiams vaišių stalo. Kai stalas padengtas, kai vidur jo pūpso butelis degtinės, ot, tuomet lyg saulutės nusišviečia veidai, akys sublizga gera nuotaika ir tuomet jiems niekur geriau nebūna, kaip čia. Mindaugas labai greitai įsiterpė į tokią aplinką, tapdamas jos dalimi ir tai buvo labai gerai. Ir man su juo buvo gera ir ypatingai gera dėdei Jonui su Mare. Mindaugas it virtuozas surinko nuo stalo dėdienės sudėliotus stikliukus, paliko vieną ir pripylęs iki dangaus degtinės, atsargiai padėjo arčiausiai šeimininko. Dėdė žinojo, kad šitokiu būdu jam atitenka pareiga pirmam pakelti baliaus tostą. Nori nenori, bet reikia ir šilinių žmonės tokios pareigos nesikratė.
- Ką čia jums pasakius, a? Šklėriuose visi žino, kad šnekorius iš manęs ne koks. Taigi, būkit sveiki. Visi, kas čia yra ir visi tie, kas gal dar ateis. Noriu, kad mums visiems čia patiktų. Labai noriu, -kilstelėjo stikliuką Mindaugo link ir išgėrė vienu ypu. Paunkščiodamas a-cha-cha krestelėjo galva: - Skani, bjaurybė, - pasakė.
- Kad skani, tai melas, o kad kvaila, tai žinom visi, - pridėjo Marė, tačiau mano dėmesį telkė suprantamas smalsumas, kaip su stikliuku rankoje ir tosto žodžiais gerklėje pasirodys Mindaugas. Dėdė pylė negailėdamas, o mažų stikliukų šilinių dzūkų kaimuose nebūna. Mindaugas jo darbą stebėjo tylėdamas.
- Dosni širdis, lengva ranka, - galiausiai pagyrė jis. – pakilnojo kaupiną kaip akis stikliuką, bet nei vienas degtinės lašelis neišsiliejo. Ir taip:
- Net nežinau, ką pasakyti, mieli šeimininkai ir mielas Pranuci. Bet man labai gera paviešėti čia. Tai tiesa, kurią žmonės, deja, dabar nedažnai girdi ir todėl manau, kad už tai jums bus atsilyginta – gal geresne sveikata, gal geresniu derliumi. Dievo dovanos nežinomos kaip ir jo keliai, bet todėl mes, žmonės, tuo labiausiai ir esame panašūs į jį - ir nežinomais  savo keliais ir net dovanomis, kuriomis kartais apdovanojami. O ar nesakome, kad Dievo nepažįstame? Bet kuomet nepažįstamas žmogus priimamas į  savo namus, kai su juo pasidalijama, ką turi tie namai, tai būk tu ar Dievas, ar karalius, ar prezidentas, ar Radijo karietos vežėjas, o vis dėlto privalai tokiems namams nusilenkti. Ir aš tą mielai darau - aš lenkiuosi jums, šių namų šeimininkai. Ir tegu jus saugo ne tik Dievas, bet ir žmogus, - linktelėjo dėdienei, linktelėjo dėdei ir neskubėdamas ir šitaip brangindamas tylą, kėlė degtinę arčiau  burnos: - Geriu už tai, kad tokiems  žmonėms, kaip mūsų šeimininkai, žemelė būtų lengva ne tik tuomet, kai žmogus jau iškeliavęs ten, iš kur gal tik vienas kitas sugebam sugrįžti. Geriu už tai, kad nepasigerčiau ir kad nuo šių namų prasidėtų Lietuva, kuri vis augtų, o jos gyventojai savo šalies teritoriją matuotų dvasios mastais, kitaip sakant, kurie jie bebūtų, kad niekuomet negalėtų apsieiti be jos, savo tėvynės. Tikiu, kad taip bus, nes tokiai tėvynei išauginti yra labai tinkama vieta- tai Šklėriai ir visas Šilinių kraštas. -
Mindaugas išgėrė, brūkštelėjo atgaliu delnu per lūpas, o mes jo žodžių buvome ne lyg įkalti į žemę.
- Man labai gera su jumis. Atrodo, lyg po tūkstančio metų sugrįžau atgal ir, ačiū Dievui, radau  jus ir gyvus, ir sveikus. Va, tokius, kad nors dovanok  kiekvienam po žirgą ir nedvejodamas tikėk, kad mes vėl sugrįšime į karalių Lietuvą. Todėl ir sakau jums - ačiū, kad sugebėjote išlikti tokiais, pasirengusiais užsėsti žirgus ir sugrįžti namo.
- O mes, kiek gyvenom, tai be jokių pasakų. Tik gurkšt ir gurkšt. Tai kur tu, žmogau, nebūsi durnas, - netikėtai prakalbo dėdė ir net. - Taip prasideda  mūsų pasakos - seniai, seniai gal prieš tūkstantį ar daugiau metų gyveno..
-Tai tau! tai tau! Dar negėriau, o jau girta. Nori šokti sena boba, - išgirdome dėdienę. - Šokdina mane, Mindaugėli, tavo kalbelė ir atrodo, kad po kojom žemelė, oi lengva, lengva kaip ir tavo, ponuli, žodeliai. O, kad ji tokia būtų ne tik po mano, bet ir po kiekvieno žmogaus  kojomis.
- Maaarula, negi čia girdžiu tave?, - be vaidybos nusistebėjo dėdė Jonas.
- Matai, Pranuci, - atsiliepė dėdienė, - išgėrė tavo dėdulė stikliuką ir jau nepažįsta. Vėl ženytis nori. Tiek  metų vienon lovon išgulėjom ir nenori pažinti.
- Kai išgersite ir Jūs, ponia Marija, - pažins, - pažadėjo Mindaugas, paduodamas jai į  rankas stikliuką. Dėdienė atsikvėpė apystorės moters krūtine ir iš stikliuko išvertusi burnon degtinę, vėl apie ją, -
- Durna. Bet kur uždrausta, ten saldu.
Į lėkštutes tauškėsi peiliai ir šakutės. Visi buvome lyg savo namuose. Ir jeigu tą kartą  vienas po kito čia būtų atėję visi Šklėrių žmonės, jie irgi visi  būtų pasodinti prie stalo. Ir, ko gero, niekas jų nebūtų pažinę namų šeimininkės.
- Aš tau, Pranuci, įpilsiu truputį mažiau. Kažkodėl prie mūsų nelimpi.
- Nelimpu?
- Tyli kaip žemaitis žemę pardavęs. Ech, prisimenu tave tokį gražų, gražų. Ir greitą. O dabar? Na, ko tyli?
- Jis dar tiek neišgėrė, Marula, Jam reikia, o-cho- cho- kiek!.. Bet jam įpilsiu aš, - ir jau pildamas, - Oi, broleli tu mano. Kojos nepaeina, širdis dreba, o rankos- ne. Nė lašelio pro šalį neišliejo.
Ir tikrai dėdės Jono ranka  pro šalį nenuvarvino nė lašelio. Devynbrauniu vadinamas sovietinių laikų stikliukas buvo kupinas, kaip ir tuomet, kai jį kėlė dėdė ar Mindaugas. Man norėjosi savo tostu pranokti bet kurį iš girdėtų, bet tai jau buvo neįmanoma. Balius ūžė. Todėl tepasakiau:
- Džiaugiuosi, kad čia girdėti žodžiai pasakyti mano  motinos gimtuose  namuose. Ačiū.
- Oi ne, - paprieštaravo dėdė. Tų namų, kurie buvo pastatyti, atsikėlus į viensėdiją, ir kur mes gimėm, jau nėra. Šie namai pastatyti vėliau. Ir  būtent tavo tėvo, taigi Vinco Karlono. Gal neatsimeni, bet statybininkams po rankomis maišeisi visą laiką. Negi neatsimeni, Pranuci? - buvo iškalbus dėdė. - Tokie ten, beje, ir statybininkai. Tavo tėvas - taip, o mes trys  broliai- Kazys, aš ir Vinculis – tiesiog nuo plūgo prie statybų. Vinculis dar irgi skiedra. Daugiausia galėjo padėti Motiejus, bet anas visą  gyvenimą  kaip penktoji petnyčia. Vyžomis iki pusiaudienio audavosi, o nuo pusiaudienio iki vakarienės nusiavinėjo. Turėtumei prisiminti.
- Kodėl nevalgote? Už ką peikiate šeimininkę? Jeigu neskanu, vis tiek valgykite. Dievas žmogaus kančią ir prie stalo priima, - ragino Marė.
Nemanau, kad toks keturių žmonių šurmulys buvo ypatingai didelis, kad jis galėtų prasiveržti pro duris lauk. Tačiau kas jo laukia, tai girdi. Dar kartą paragintas išlenkti stikliuką, įprastu treniruotos rankos judėsiu kilstelėjau tą šimtgramį ir neaiktelėjęs išgėriau kaip ištroškęs išgeria gurkšnį vandens. Išgėriau skaniai ir neatrodė, kad koks angelas sargas galėtų budėti prie mano burnos.
Degtinė butelyje nuseko iki dugno ir taikiausi nueiti prie automobilio, kad atsineščiau ir savąjį. Bet tuomet Mindaugas, pralenkdamas mane:
- Kas atsitiktų, jeigu atsisveikinęs išeičiau pamiegoti.
- Nereikia, Mindaugėli. Gali sugriūti ir šonkaulius susilaužyti. Mūsų krašte tai ne naujiena, - pasakė dėdė Jonas.
- O kas atsitiktų, jeigu iš po savo skverno ištraukčiau buteliuką.
Dėdė Jonas šoktelėjo it žiogas.
- Negi? Bet tai puiku! Pranuci, - kreipėsi į mane- ar girdi, ką sako tavo draugas? Su tokiu žmogumi kad ir į peklą eik. Nepražūsi.
Išgirdus žodį „draugas“, širdyje sudiegė, nes buvo apmaudu, kad negaliu net prasitarti, koks jis man draugas. Ot, parodytų dėdė į prezidentą Valdą Adamkų, tai dar dar. Vis dėlto šiek tiek pažįstami. Būdavo, kad netgi pasisveikindavome, Tačiau tapęs prezidentu tuoj atsitolino per patrankos šūvį.  Ir tai suprantama - vežėjas yra  vežėjas ir  jam tinkamiausia  vieta – arklidė, o po jas netgi mažų valstybėlių prezidentai nevaikšto. Tačiau net ir tokio pobūdžio prisiminimams nebuvo lemta užtrukti, uždelsti, nes baliaus nuotaiką netikėtai sutrikdė paštininkė Genė. Kaip priimta šilinių krašte, nepasibedusi atlapojo duris, o burną atvėrė irgi ne siauriau.
- Garbė Jėzui Kristui! Na, ir balsai, kad, duok Dieve, jog  jie kada nors atsirastų bažnyčioje giesmes giedant. Bet kur tau! Nei taip buvo, nei tai bus.
- Genula, iš kur tu? Kokie vėjai atpūtė?. Dar tik mėnesio pradžia ir nepanašu, kad būtumei atnešusi pensiją. O gal? Bet ne. Tikrai netikiu.
- Štai tavo „pensiją“. Imk ir skaityk, - ištraukdama iš krepšio laikraštį kalbėjo Genė. - Keikiu ir tave, ir tavo tokią pensiją. Sumanyk tu man - beraštis žmogelis užsiprenumeravo laikraštį, o man šešis kartus per savaitę apie ketvertą- penketą kilometrų linguoti su juo pas nemokantį skaityti Raulų Joną. Būna visokiausių cūdų, bet tokio dar netekę išgirsti. Na, ko tylite, ponai. Pasiimkite šitą melagį, šitą skaitalą, o su manimi prašau elgtis kaip šiliniams pritinka.
Man atrodė, kad labiausia viešnios žodžiai suglumino Mindaugą. Tylėjo, nepratarė nė žodžio, bet jaučiau, kad jis kitoks, negu prieš valandėlę. Ir kaip ratas sviestu pateptas neužkliudomai sukosi dėdės Jono liežuvis.
- Baik savo cirkus, moteriške. Argi nematai, kas čia? Taigi Karlonų Vinco ir Stepos Pranas. Ir Mindaugėlis, jo draugas iš Vilniaus. Sėsk, moteriške, ir jauskis, kaip Dievulio sterblėje. - Ir  jau žvelgdamas  Mindaugui į akis: - Taigi Genė... Kad ją kur, pavardę užmiršau. Puikus žmogus.  Tik tokius Dievulis nuo žmogaus prie žmogaus siuntinėja. Kas mėnesį su pensijuke ir pas mane atsiunčia. Be jos visi Šklėriai numirtų badu. Tik iš jos ir gyvenam.
- Nusenėjai. Jau ir laikraščius pradėjai prenumeruoti, - leptelėjo viešnia.
- Kokius laikraščius? - sutriko dėdė.
- Taigi žiūrėk. „Respublika“.
- Atsipeikėk, moteriške. Pirmą kartą tokį matau.
Tai buvo panašu į nedidelį stebuklą, nes per daugiau kaip keturioliką „Respublikos „ egzistavimo metų nei vienas jos numeris nebuvo užklydęs Jono ir Marės Grigų sodyboje. Net ir tuomet, kai gyventojų joje buvo daugiau- kai dar čia, kitame namo gale, gyveno ir vyresnysis Jono brolis Kazys su Marcele.
  Skaitytojas, žinoma, turi teisę suabejoti bet kokiu liudijimu. Net ir mano. Tačiau rūpi pasakyti, jog mano vaikystės metais raštingais šiame krašte buvo vadinami net ir tie, kurie nežinojo visos  abėcėlės. O tik tiek, kiek jos užteko pasirašant vardą ar pavardę. Smagu prisiminti, kad išėjęs į pradžios mokyklą, netrukus tapau „ mokytu“, nes  jau šiaip taip  galėjau iš raidžių suvelti žodį. Tad, manau, neverta stebėtis, kad ši sodyba buvo aplenkiama spaudos ir vėlesniais metais, bet dabar- prašau! Laikraštis! Argi ne stebuklas? Ir ne bet koks! Jis ne iš tų laikraščių, kurie būna ar nebūna, bet dėl to niekas nesikeičia. Tai laikraštis, kuris daug reiškia ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos valstybės gyvenime. „Respublika“  yra respublika, sako jos leidėjai su vyriausiuoju redaktoriumi Vitu Tomkumi.
Bet dėdė Jonas šįkart  buvo ryžtingas.
- Neškis ją, Genula, atgal.  Bet ne dabar. Dabar areštuota. Po arešto, kai pasėdėsi trupučiuką, ją neškis. - Ir  jau garsiau už visus ir visiems, - Ar kas žinote, iš kur mūsų parapijon Genulė atsirado? Prilipo, įsigėrė prakaitan ir pati tapo parapijos žmogumi. Kas, kas, o ji tikrai nepasakys, kad mūsų kraštas Dievo neštas ir pamestas. Ar ne teisingai, Genula, kalbu? Geram žmogui čia gera. Ot, todėl ir tau čia gera, kad esi geras žmogus. Nešioji pensijukes ir... ko daugiau?
- Mano Jonulis jau raitas. Stikliukas, kitas ir, žiūrėk,  jau joja gaspadorius, - nusijuokė Marė.
- Joju, bobule, joju. Ech, kad taip kasdien. Arba nors kas antrą dieną.
- Argi kas trukdo? O be kompanijos neliksi. Ir kas bus ar nebus, o Genulė bus. Man su tavo „Respublika“ reikės atlinguoti kasdien. Pyk nepyk, Jonuli, bet abu su Marula išdurnėjote. Jums nemaži piniginiai nuostoliai, man sunkus kelias. Tikrai supykau, sužinojus, kad šitą  laikraštį man reikės čia tampyti.
- Nemaniau, kad kas Šklėriuose bent kiek  storesnį laikraštį paskaitinėja, o pasirodo, kad skaito. Net ir „Respubliką“, - stebėjausi.
- Sakiau gi, Pranuci, kad jį pirmą kartą matau. Kiti gal matė, bet kad skaitytų, tai irgi netikiu, - nerimo dėdė.
- Kodėl sakote, kad pirmą  kartą?
- Todėl, kad pirmą. Ir vieną, ir kitą. Abu juos  pirmą kartą  matau.
Antruoju laikraščiu dėdė Jonas pavadino „Respublikos“ priedą  „Plius Gyvenimas“.
- Va, pažiūrėk, koks iškrypėlis, - atvertęs Rimo Valeikio piešinį linksmai pasidyvijo. - Ir sugalvok taip nupiešti!
-Tai, dėde, švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius.
- Ministras? Galva dar, dar... bet rankos, kojos. Mano irgi suktos susuktos, bet dzie dzie jo dar gūdesnės ir nenorėčiau su  juo pasikeisti net kojomis, - kaito džiugesiu dėdė.
- O šoka jis puikiai. Matot? -  Parodžiau į šokančio su moksleive ministro nuotrauką.
- Tai čia tas pats? Oho! Tikrai gražus vyras. Ir matosi, kad ant kojų stovi stipriai. Bet sakyk, Pranuci, kam taip žmogų ant popieriaus bjaurinti? Ateina senatvė ir, žiūrėk, kad paties gyvenimo esi subjaurintas. Bijai išeiti iš namų, kad žmonės nematytų. O dar sako, kad laikraščiai tik teisybę rašo- pažiūrėjo į Rimo Valeikio karikatūrą ir vėl: - cha-ha-ha... Vėl nusikvatojo.
- Taip. Bet kas šį laikraštį čia skaito? - knietėjo žinoti.
Klausiamai žvilgterėjau į pašnekesio metu mus stebėjusi Mindaugą Jis gūžtelėjo pečiais, bet nieko nepasakė. „Negi galėtų kažką slėpti“, - pamaniau, gerai žindamas, kas yra  Mindaugėlio vaidmenyje ir todėl netikėtumų reikia laukti bet kuriuo momentu. Aptilo ir triukšmingai ūžavusi paštininkė, negalėjusi patikėti, kad  nemokantis  skaityti  dėdė prenumeruoja tokį storą ir  brangų laikraštį. Juo labiau, kai pensija tokia liesa.
-  Skaitys ar neskaitys, bet man laikraštį teks atnešti Ak, Viešpatie! Tiek kelio, Ir vis per  mišką. Bet ką darysi. Et, šitą dar išgersiu ir.. viso gero. Būkite laimingi.
Ir buvo, kaip pasakė. Išgėrė, užkando ir netrukus visi triukšmingai kėlėmės iš užstalės, išlydėdami paštininkę į tolimesnę kelionę. Pakėlę akis žiūrėjome į iš kiemo  išnyrantį keliuką, kuriuo su savo labai lengva kuprinę, apžergusi dviratį, greitai miškan smigo paštininkė Genė.
Pirmasis  prabilo Mindaugas.
- Manau, kad laikraštis čia todėl, kad ne tik lentas obliuotume ar malkas skaldytume  Ot, kad ir  mūsų šeimininkas- gražu  buvo girdėti, kaip juokėsi, žiūrėdamas į pono Monkevičiaus šaržą. Ir jeigu teisybė, kad juokas prailgina žmogaus amžių, tai vien dėl to verta namuose turėti tokį laikraštį.
- Gal. Bet, sudie, Genula. Dėkui už laikraštį, - pakėlė dėdė ranka ir mojavo nuvažiavusiai paštininkei, o paskui paslaugiai paėmė Mindaugą už parankės.
- Ten, mūsų vieta, Mindaugėli, ten,  Einame. O Šklėriai tegu išgirsta, kad  Raulų Jonas dar  gyvas.
Kas gera vyną, alų,
Tas vyras ne kvailys,
Kas myli seną paną, -
paleido iš gerklės dėdė ir mes nepasiskubindami vėl suvirtome į pirkią.
.

                                                                   Priešaušris Jono ir Marės Grigų sodyboje (8)

Naktis buvo bemiegė. Pavargusiam žmogui taip paprastai neatsitinka, tačiau nepaisant pastangų užmigti, atsigauti po kelionės  iš Vilniaus ir joje patirtų  įspūdžių, akys ir mintys buvo jautrios, gyvos. Mintys ir jausmai- sau, kūnas- sau. Pabandai pakelti ar bent pajudinti ranką ar koją- skauda. Bent kiek sukteli, krypteli kaklą, liemenį- irgi skauda. Skaudėjo nuo kiekvieno krustelėjimo. Todėl  buvo aišku, kad reikia palikti dėdienės nakties poilsiui paklotą lovą ir patyliukais, pasistengiant nieko nepažadinti, išslinkti pro duris. Neatrodė, kad galėtų nepavykti, nes su Mindaugu buvome apnakvyditi  ištuštėjusiame namo gale, kur anksčiau gyveno kita šeima.   
Caktelėjo nedažnai varstomų durų velkė, tyliai cyptelėjo vyriai. Buvau tikras, kad Mindaugo miegui toks nekaltas triukšmelis nepakenkė, o pats katės žingsniais išėjau iš priemenės  kieman ir sunkiomis rankomis užrėmiau tvoros strypus. Galvon toptelėjo, kad užrėmiau juos labai panašiai, kaip tai mano vaikystėje darydavo kaimo vyrai. Dažniausiai pavakary, tuomet kai jie būdavo pavargę, tačiau kažkoks  bendruomeninis įpročio paveldas įsakmiai paliepdavo nepraleisti progos pailsėti tradiciniu būdu užmetus rankas ant tvorų. Tvoras apsikarsčiusių vyrų paveikslas išlieka įdomiai reikšmingas Šklėrių kaimo peizaže. Ir pasakytina, kad šio krašto dzūkai- ne tik šilų, bet ir kopų žmonės. Gaila, bet taip atsitikę, kad nedaug kas įtaria, jog jų kraštas užgultas giliai įmigusiomis kopomis. Jau ilgi tūkstantmečiai, kai jos negali atsibusti, vis ilsisi, dažniausia užžėlusios šilais. Šklėrių kaimas irgi yra jų pašonėje.
Priešaušrio vėsa tyliai skverbėsi į kūną, kraują. Smegenys pradėjo atrajoti tolimesnės praeities nuotrupas, bet tingiai, vangiai. Neįmanoma nutuokti, koks peizažas ar atsiminimų paveikslas iš tų atrajų būtų galvoje susidėliojęs. Kita vertus neužteko ir laiko, kadangi, palikęs lovą, į rugsėjo 3d. priešaušrį  įsėlino ir Mindaugas.
- Ar jūs taip visuomet? Rankos ant tvoros, galva ant rankų. Galbūt taip kojoms lengviau, bet taip nepailsėsite,- pasakė
- Tikriausiai. Bet čia gaiviau, negu lovoje. Ir nuotaikingiau- bus smagu žinoti, jog saulės šviesą pasitikau atmerktomis akimis.
- Klausiu, ar jūs kiekvieną priešaušrį taip?
Mindaugas priėjo iš priešingos tvoros pusės ir ją irgi užgulė.
- Oi, ne. Net neatsimenu, kada taip buvo. Vilniaus priešaušriai dažniausiai užtinka miegantį. Nubusti ir pasikelti iš lovos ten man nelengvas darbas.
- Nenorėčiau tikėti. Bet ištvermės ir sveikatos jums nestokoja.
- Taip manote?
- Sveikas žmogus todėl ir sveikas, kad sveikata sugeba priimti bet kokioje būsenoje ir aplinkoje. Ir vis tik, kas, pone Pranai, atsitiko, kad šiąnakt toks bemiegis?
Mindaugo ir mano galvos, iškilusios virš tvoros Šklėrių kaimo vyru pavyzdžiu, niekuomet iki tol nebuvo taip arti viena kitos. Nežinau, ar toks vaizdas, toks įspūdėlis turi įtaigos protui sukrutinti. Tikriausiai, kad ne. Ir ne todėl panūdau sužinoti, kokios mintys narpliojasi Mindaugo galvoje. Atsiminiau, kad jau kelios dienos, kai mudu susitikome ir pasiliekame kartu, tačiau vis dar nežinau, kas jis, kokia padermė iškėlė tokį dručkį druskai ir duonai valgyti. Nevengė kalbėti apie save, bet laikysena buvo iškalbingesnė ir, būdavo, pamanydavau, kad Mindaugas taip elgiasi ne savo valia - kažkas stipresnis, bet nematomas stovi už nugaros ir budi jo kalbos ir poelgių sargyboje. 
Sakau, niekuomet nei dabar, nei anksčiau nebuvau ir nesu tvirtai įsitikinęs,  kad pagal žmogaus galvos išvaizdą, jos „skaptuotę“ įmanoma atspėti polinkius ir net jo profesiją. Bet tą kartą lyg kažkas gundė - panašu, galvojau, kad pagal forma Mindaugo galva priskirtina Romos bažnytininkams. Bet toks įspūdis buvo nesutupėtas, nes jau po sekundėlės  prieštaravau - ne. Anieji pernelyg pedantiški, skrupulingi savo galvų priežiūrai Ot, kad ir Lietuvos vyskupų galvos. Kaip žaisliukai. Lyg dangaus angelų nuglostytos. Mindaugo galva ne tokia ir jau buvo, kai atrodė,, jog ką tik per ją viesulas praūžė.- plaukai ištaršyti, suvelti, suguldyti bet kaip ir nepamanysi, kad  jos šeimininkas bent kiek dažniau pasižiūri į veidrodį. Mindaugo galvai pritiktų popiežiaus mitra, tačiau uždėta ant jos ilgai neišsilaikytų ir nukristų žemyn.
Nedrąsu buvo Mindaugo galvą priskirti kariškių luomo žmonėms: po uniforminę kepure ji  pasijaustų it belaisvė įkišta kalėjimo vienutėje. Ir tuomet toli, toli  blykstelėjo - gal jis mafijozas. Šio polėkio žmonėms priimtinos bet kokių formų galvos.
Bjauriausia dabar prisipažinti, kad pirmą kartą nuo susitikimo su Mindaugu pasijutau įtarus iki nusižmoginimo  Ot, būtų koks biesas įtaigiau kuštelėjęs ausin, kad panašiomis kaip Mindaugas galvomis apdovanoti žinomiausi žmogžudžiai ir kas žino, ar nebūčiau suklusęs, ar nebūčiau užkibęs- negi? Ar nebūčiau panūdęs atsiminti - ar ir tas, kuris Kaune nužudė ir supjaustė į gabalus savo draugą ir dėl to buvo pramintas Zenonu Skerdiku?
Matyt, kiekvienam iš  mūsų prireikia specialios, tik jam skirtos pamokos, kad kuo sąžiningiau suvoktume, jog nepažįstant žmogaus, nežinant kokį lemties kryžių jis nešioja, bet kokie įtarinėjimai tik apnuogina savo paties dvasios ne kokį atvaizdą. Bet buvo kaip buvo ir manęs dabar neguodžia net tai, kad tokia niauri dvasios nusiteikimo  būsena  tuomet užtruko labai neilgai.
Mindaugas nujautė kokia juoda, gūdi nepasitikėjimo juo akimirka blykstelėjo mano spėlionėse. Abu kuri laiką  tylėjome, o jam prakalbus, išgirdau.
- Ką bepadarysi, žmogau. Reikia būti kantriam, ir sakyčiau, net ne širdimi, o tiesiog dangumi siekti to, ko labai nori. Savo tikslo siekiau daug metu ir atkakliai. Manau, kad dabar esu netoli jo. Na, gal metai, gal kiti užtruks, bet bus diena , kai į širdį įkvėpsiu Lietuvą, - kalbėjo ir kalba paprasta, natūrali, jog neginčysi, kad ji ne apie žmogaus  kasdieną. Užkėlė ranką man ant peties ir  spustelėjęs:- Nemanyk, Pranai, jog nesuprantu, kad kantrybė neparastai sunkus dalykas. Labai sunkus. Ji man primena Kristau kryžių, bet tik jos, tik kantrybės pastangų valia žmogus net pas Dievą ateina. Ne tik prašyti, bet ir pareikalauti, priminti, kad jis yra Jo kūrinys ir turi teisę į pasaulio ir visatos kūrimą kartu su  juo.
Man, iškritusiam iš  Radijo karietos, panašių kalbų, suprantama, netekę girdėti. Ir šie jo žodžiai vargiai galėjo sudominti buvusios Radijo karietos buvusį vežėją. Kitokias atvejais toks pakalbėjimas lyg papliauškėjimai botagu, bet manyčiau, kad čia ryžtingai suveikė arba atsitiktinumas, arba mažmožis arba.. Kažkas truktelėjo už liežuvio ir privertė pasakyti:
- O Mindaugai, o karaliau..
Kitų žodžių neatsirado. Gerklė užspringo sausra. Pasaulis keitėsi mirksnyje ir mačiau, kaip pamesdamas natūralią spalvą mainosi Mindaugo veidas. 
- O karaliau?  Regis, taip pasakėte? Negi galėjau neišgirst?- Ir galingo stoto vyras nutilo. Priešaušris keitėsi į aušrą ir jos šviesa nedrąsiai dažėsi miškas, tarpumiškių laukeliai, dažėsi Jono ir Marės  Grigų sodyba su jos apsenusiais  pastatais  ir sukrypusia tvora. Ir ak kokia tyla! Ji turbūt ir Mindaugą nutildė. Aplink sodybą išsikerojusiose pušyse turėjo sutuksenti geneliai, bet jie tylėjo. Prasidėjęs ruduo irgi gėrėjosi tylos himnu- upeliai negurgia, akmenys nekalba, miškas neošia. Net ir gaidys užmiršo užgiedoti. Tai susikaupimo tyla ir žmogaus, ir aplinkos. Argi galima buvo numanyti, kokius žodžius ir kaip juos kalbės Mindaugas?
-Čia tai bent! Viešpatie, pagaliau išgirdau tai, ko taip labai laukiau, Dėkui, Viešpatie, kad leidi pasilikti,- džiaugėsi Mindaugas, šviesdamasis kartu su aušra. O kai atsigavo, kai nuleido akis, tai išgirdau: - Atsitiko  nuostabus dalykas, Pranai. Toks realus, toks neišreiškiamas žodžiais, kaip šį tyla. Tik nemanykite,- kalbėjo, - kad užsimiršau. Man negalima užsimiršti. Prireikė laiko, kad gerai įsiminčiau,  įsidėmėčiau dangaus dovaną.  Pasakėte „O Mindaugai, o karaliaus“ ir šis kreipinys įpareigoja mane kitokiam  buvimui čia.
Sąmonė buvo bejėgė. Įsitempęs kūnas juto, kaip venomis sparčiau teka kraujas, Gerklėje vis dar sausra, o klausimas - kas čia  vyksta?“ - draskė smegenis  ir įrasto pasaulio vaizdas neskubėjo sugrįžti į save.
- Suprantu, kad nelengva suvokti įvykio nepaprastumą,- atsakydamas į mano savijautą, kalbėjo Mindaugas,- bet tai nesumenkina jo esmės. - Pasuko galvą dešinėn, paskui kairėn ir prislopintu balsu:- Saugumo sumetimas, mielas Pranai, buvo sutarta, kad pasiliksiu ten, kur bus ištartas šis kreipinys. Ir štai įvyko –„ O Mindaugai, o karaliau“,- pasakėte. Toliau žinote.
- Jaučiu tik, kad kažkas atsitiko,- sulemenau.
- Man leista pasilikti čia. Argi galima aiškiau?
Mindaugas paaiškinimą nurijo lyg  gurkšnį oro, kuriuo nesunku užspringt ir užsidusinti, bet jis padėjo Mindaugui suprasti, kad tai, kas aišku jam,  man vis dar neaišku.
- Kada, pavyzdžiui, skaitote laišką, tikiuosi nesisavinate jo žodžių. Ir kreipinys „O Mindaugai, o karaliau“- jis jums pakuždėtas. Jeigu norite – jis jums parašytas. Ir  jūs jį puikiai perskaitėte.
Žodį „perskaitė“ Mindaugas ištarė aukštesniu balsu. Tai nereiškė, kad ragina kilstelėti akis į dangų, gal net atsiminti: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir Žemę.“  Neslėpė, kad šis priešaušris Jono ir Marės sodyboje padarė ji laimingesniu, kad jis sutrumpino laiką iki dienos, kada į „širdį įkvėps savo Lietuvą". Tačiau atidesnės akys net tokioje Mindaugo nuotaikoje galėjusios pamatyti, kad ne visi šešėliai išsisklaidė, nusitrynė, pradingo. Kitus kažkas prilaikė ir jų dėmės margino jo nuotaiką.
Kai atviraširdis žmogus priverstas slėptis nuo viešumos, jam ypatingai nelengva nutylėti tiesą, ir dar sunkiau užniūniuoti kitų pastabumą neparodant kad  jo elgsena – ne  visuomet  vien tik  jo, kad  ji solidžiai pakoreguojama aukštesnių įtaigų. Ir atsimenu:
-Nesmagu, kad artimiau susipažįstame gan toli nuo pirmosios susitikimo vietos . Bet, kaip sakiau, ką bepadarysi, jeigu pagal Jurgį ir kepurė. Nežinojau net, kad  būtent Jums  bus lemta ištarti  tuos žodžius. Ir- kur? Gimtuosiuose Šklėriuose, kur  „ir juoda pluta- pyragas>“ Man tai irgi šventė, nes nepaisant kur bebūtų mano gimtinė- čia irgi Lietuva,- kilstelėjo ranką aukščiau galvos ir tai buvo ženklas, kad ne grybauti ar uogauti užklydo, juolab- ne  bimbinėti.  Darbo bus daugiau, negu daug.
Išeitų. kad kreipinys „O Mindaugai, o karaliau“ lyg slaptažodis.- bandžiau aiškintis, ar suvokiu Mindaugo kalbą taip, kap reikia. Kažkas mane, pasirodo, pasirinko svarbiam  darbui ir suprantu, kad  ne bet kas ir ne pripuolamai, o reikėjo darbais ar kažkokiomis savybėmis , gal net  gimtine įsiteikti, būti pranašesniu  už kitus, kad  pakuždėtų tuos žodžius, tą lemtingąjį kreipinį. taip šauniai nudžiuginusį Mindaugą.
Kas  bet kiek geriau mane pažįsta, neblogai žino, kad įmantresnių dalykų suvokimas mano galvoje išsiskleidžia lėtokai. Ne išimtis buvo ir anas kartas. Bet ūmai kūną krėstelėjo lyg palietus elektros srove- Viešpatie, betgi gimtojo kaimo, o ir visos Lietuvos pakraštėlyje esu kartu su .. Taip, taip..  Esu kartu su Lietuvos karaliumi Mindaugu. Jaučiau, kad ir galvoje, ir širdyje atsiranda daugiau erdvės. Kažkas iš ten- turbūt labai nereikalingo-nešdinosi lauk. Nebeliko net nusistebėjimo, kad negali šitaip  būti. Neliko net mažiausios abejonės  dėl sunkiai įsivaizduojamos tikrovės. Buvau ten, kur buvau ir Lietuvos karalius Mindaugas taip pat ten -be karūnos, be karališko drabužio, be kariaunos, be palydos, be tarnų. Karalius buvo nuogas, o savo išvaizda, bent žiūrint mano akimis, labai priminė Lietuvai žinomą politiką Antaną Terlecką. Gražus, drūto ir aukšto stoto, atviro veido, ieškančiomis mėlynomis akimis. Bet liežuvis, kaip Terleckui, Mindaugui kalbant neklumpinėja.  Tai ypata iš nedažnų Lietuvoje vyrų, kurie bent kur nesimėto ir nesileidžia bent kieno  pastumiami. Paprastai juos surandi ten, kur jiems patiems patinka būti arba kur juos nutremia galingesnė jėga. Bet politikoje jie beveik visuomet nuogi.
- Karaliau Mindaugai- pasakiau, atšokęs nuo tvoros ir atatupstomis nusitolindamas iki karališkai pagarbaus atstumo,- Karaliau Mindaugai, ačiū kad..
- Nereikia,-nepasikeitusiu balsu, bet valingai nutraukė padėką. Nereikia ne tik dėkoti, bet, gink Dieve, dar labiau nereikia, kad kas nors išgirstų, jog šiose kelnėse ir siurtuke yra tas, ką dabar žinome tik mudu abu, Pranai. Dabar jau abu.
Mindaugas atsiduso ir mačiau, kaip jo sieloje pasitenkinimo atšvaitai dar labiau išsiplėtė, užkliudydami ir kabėjimą:- Kaip nuostabu, kaip gera , kad pagaliau nors vienas žmogus žino, kad esu tas, kas esu. Beje, Pranai,- pasakė,- džiaugiuosi, kad lemtis suvedė mūsų kelius ir nėra  priežasties, kad jie būtų išskirti.
Tylėjau, bet šį kartą  jau kitaip. Tylėjau nujausdamas, kad nepaisant  kokie įvykiai ir posūkiai užklups ateityje, padarysiu viską, ką gali padaryti  septintą  dešimtmetį alsuojantis  žmogus, kad nebūčiau kaip musė iš barščių išdrėbtas iš rato, apibrėžto Dievo pirštu. Išlikti jame neatrodė paprasta. Tai jau buvo ne anasis Mindaugas- žmogus, su kuriuo bendrauti nebuvo sudėtinga, pirmiausia jis karalius ir tik paskui žmogus. Liežuvį stingdė ledas, o gerklėje, įsimetusi sausra džiovino žodžius ir kalbą- ką bepasakydavau, atrodydavo  vis ne taip, vis negerai, o geriau nemoku, nesugebu. Bandžiau padėtį gelbėti tylėjimu, bet tapo akivaizdu, kad tylėjimu žmogus pasižemina ne tik save, bet žymiai labiau pažemina kitus.
Tai ką daryti? Tuomet dar nenuvokiau, kad klausimas sudėtingas ir skaudus  visai Lietuvai ir pirmiausia todėl, kad jau daug metų, kai ji be karaliaus.  Prideramos tarnystės karaliui tradicijos neišpuoselėtos. Ir net neatrodė, kad kada nors jos galėtų prireikti.
Prireikė. Bet tuomet apie tai galvoti nebuvo laiko, nes kažkur toli sąmonės gilumoje neblogiau negu Virginijus Noreika uždainavo:
Pakalbinu save mintim ir, regis,
Platus pasaulis kuriasi iš jos.
O, nemanykit, žmonės, kad melagis -
Glaudžiuosi prie sugrįžusios svajos.
Ir baltas popierius, nustebęs girdi,
Kaip jį man kužda ilgesiu į širdį.
Ir nesvarbu, kad nors žinai geriausia,
Kad viskas liks, kaip  liko po kitų,
Kad  nieks tavęs neklausė ir neklausia-
Išeisi ir  negrįši vieškeliu liūdnu.
Ir vis dėlto, kol sugebi  mintyti
Tai visos žvaigždės tau, Martynai, švyti..