Padūmojimai  po to, kai karalius atrastas (11)

Tik vienas ir suprantu, kad tai, kas jau parašyta, kas sukrauta į šiuos puslapius yra labai nedaug. Tačiau perskaitydamas juos ir neužmiršdamas pareikštų priekaištų, juos skaičiusių žmonių, vis dėlto neslepiu pasitenkinimo, kad užrašai pagal išgales surikiuoti ir nuosekliau, ir geriau, negu galvojau. Tas tiesa, kad kaip visur, taip ir čia reikalingas protas ir patirtis. O iš kur man  jų paimti? Tačiau nepaisant to, nelieka abejonių, kad jie išliks, o ateities skaitytojai juos vertins galbūt net dosniau.
Kol maloni trijulė - Mindaugas, dėdė Jonas ir dėdienė Marė - svarstė planus, kaip jiems pralobti iš mokinio krepšelio, į mano galvą plūstelėjo ateities vizijos. Regis, būtent tą dieną pirmą kartą patikėjau, kad vėliau ar anksčiau, taip apleista Raulų sodyba, taps lankomiausia vieta šalyje. O atėjusiems turistams bus pasakojama..
- Bus. Tikrai bus,- stryktelėjo iš niekur raidutė A.
- Nesigirkim. Dziedulis irgi žino, kad bus, - santūriau atrodė B. - Tačiau, dzieduli, mes jau išmokome vaidinti, kaip tai atrodys.  Jūs tik, dzieduli, žiūrėkite ir klausykite. Gerai?
- Įdomu būtų žinoti, kada  jūs, nenuoramos, užaugsite.
- Tai va, paklausyk, dzieduli. Vaidiname ateities gidę.
Ir ką daryti? Neleisti?
Ačiū Dievuliui, kad  jis seniau atėmė iš manęs tokią  galimybę ir taip daryti nemoku. Ttą gerai žino ir raidutės A ir B.
- Vaidinkit, išdykėlės, bet rimtai, be noro įsiteikti.     
                                              *******
A: Seniai seniai, dar 2002 metų rugsėjo 2d. vakarą sodybos šeimininkai  Jonas ir Marė Grigai išgirdo atvažiavusį automobilį Tai buvo AUDI, senas  vokiškas laužas, bet kai  jis gerai pagamintas, tai ir laužas važiuoja. Sodybos šeimininkai labai labai apsidžiaugė, nes žmogus čia užklysdavo retai. Iš automobilio išlipo dviese- vienas jiems nepažįstamas, o antras - Karlonų Pranas, kuriam ši sodyba yra motinos gimtinė ir geriausieji jo vaikystės namai. Taip atsitiko todėl, kad čia gyveno jo bobulė Marcelė.
B: Tačiau, ponai, įsidėmėkite, jog būtent čia, kur stovėjo sukrypusi tvora, tų metų rugsėjo 3d. priešaušryje buvo išgirsta žmogaus protą pritrenkianti naujiena. Net karietos vežėjas nežinojo, kad į savo gimtąjį sodžių atvežė Lietuvos karalių Mindaugą. Tačiau nemažiau įdomu, kad karalius Mindaugas taip nežinojo, jog būtent Radijo karietos vežėjas ištars slaptažodį - O KARALIAU, O MINDAUGAI. Ir tai buvo ženklas, kad Aukščiausioji valia Mindaugui leidžia atsiverti, atsiskleisti vežėjui, pasakant jam, kas jis yra ir tapti Šilinių karšto žmogumi, apsigyvenusiame jo senelių namuose.
AŠ: Ša! Dieve gink! Daugiau tokių vaidinimėlių, kad negirdėčiau. Aš labai rimtai. Ar girdite? Tai ir dzieduliui, ir ponui Mindaugui pavojinga,
- Pavojinga?- nustebo raidė A.
- Taip tik atrodo, dzieduli. Kai mūsų niekas negirdi, pavojų nebūna,- paaiškino B.
- Ačiū, raidutės. Mano dukros jau seniai užaugo,o judvi dar primenate man ir jas.
- Kai prireiks, dzieduli, pašauk. Ateisim, padėsim, paaiškinsim.
- Ir tikėkite, nes mes  nemokame  meluoti.
- Tikiu, kad bus, kaip vaidinate ir tuo labai džiaugiuos,- pasakiau vaidinimėlio kūrėjoms A ir B ir tikrai širdies gilumoje pats buvau vaiku. Tačiau sugrįžęs į realybę, į senio gyvenimą, tikėjimo nuostatos išliko, jos nesumenko jų ir tikrai džiaugiuosi tikėdamas, kad ateityje gvildenant šiuos įvykius pagrindiniu žinių šaltiniu būsią šie „Užrašai..“ dabar žinomi kaip “Teisybės visi bijosi“. Beje, kai niekas negirdi, kai, pasak A ir B, jokie pavojai negresia, drįstu parodyti į dar vieną žmogų, kuris  būdamas toli, padeda man kurpti (nuo žodžio „kurpius“) Lietuvos istorijos pažinimui taip labai reikalingus užrašus. Čia man labai pagelbėjo raidė B, pasikvietusi Joninių šventėn J, savo giminaitę iš lotyniškos abėcėlės. Tai buvo greito kalbėjimo persona, sveriantį apie 100 kilogramų. Ir man  buvo žingeidu, kaip tokia grandiozinė J sugeba bendrauti su išdykėlėmis A ir B.  Lengvutės kaip vėjas, kaip vaiko džiaugsmas, o.. prašau, draugauja- kartu šypsosi, kartu verkia ir man kartu notacijas paskaito.
Bet prisimenu J  jau tuomet, kai pirmą  mūsų pažinties naktį pavartojo burtus, norėdamas užmigdyti Lietuvą ir atvirai prisipažino, kad jaučias nustebęs,  jog manęs užmigdyti nepavyko. Dabar esu įsitikinęs, kad būtent nuo to laiko beveik nesuvokiu, kur diena, o kur naktis. Tačiau ligos sindromas pasireiškė vėliau - kai pajutau, kad šiuos užrašus man tenka rašyti tiesiog iš įvykių vietos. Ir Jūs, kurie sąžiningai pradėjote juos skaityti, žinote, koks dvasinis nerimas mane ištiko tą priešaušrį prie tos sukrypusios tvoros. Net neiškart suvokiau, kad mestelėtas į tokį verpetą ir atsiradęs šalia Mindaugo atsiradau ten, kur užmiršties dulkių nebūna. Dar geriau pradėjau suvokti, kad artėja didelių pokyčių savyje metas, kuris neišvengiamai persimes į aplinką ir todėl nebus lemta pasilikti, koks buvau ir kokiu tikėjausi išlikti iki kryželio žemėje – pasirodė karalius Mindaugas ir ligtolinė mano persona labai greitai glebo, tižo, išsiryškindama kaip netinkama būti Jo prakilnybės tarnyboje. Nedrąsu man buvo jam patarti, reikšti nuomonę, trukdyti karalių kad ir atsiradus svarbiausiam reikalui. Net ir baliuje jausdavausi, kad vežėjo- girtuoklėlio degtinėlė baigėsi. O kai žmogus nesijaučia laisvas, kai ji varžo kito autoritetas, didenybė, tai kiek besistengtumei, atsirandanti tuštuma gilėja, plečiasi, kol galop pats susilieji su ja ir tampi niekuo, tuščia vieta, arba viskuo, tai yra ta vieta, kuri reikalinga žmogaus gyvenimui.  Jau būdamas Jono ir Marės Grigų  sodyboje, mačiau jaučiau, žinojau, kad savo elgesiu ir kalbomis vis dažniau prašaunu pro šalį. Tokią žmogaus savijauta bene labiausiai gelėtų suprasti Daina G. Bet tuomet pasaulis dar tik laukė Olimpiados Atėnuose ir Dainos galvon net neužklysdavo mintis, kad  Morkopuo olimpinio šaudymo centre ją  ištiks nesekmė. “Gaila,- pasakys,- nes buvo įdėta daug darbo ir jėgų“. Ir pasiskolinusi  iš trenerio 20 eurų, ir išgėrusi alaus, pradėjo ruoštis Pekino olimpiadai.
Man ruoštis nebuvo laiko. Karalius buvo atrastas per akimirksnį ir reikėjo išmokti tarnybos meno, neturint net trenerio. Atsidusdavau savyje  ir nors suprasdavau, jog tyla ne  visuomet gera  byla , tačiau jeigu tik galėdavau, tai stengdavausi  patylėti..
Aš suvokiau, kad  mano padėtį galėję pagerinti bent du sėkmingai atliekami  darbai - geras  gebėjimas politiškai analizuoti aplinką. Ir tai nebuvo ypatingai sunku, kadangi nebuvau  išimtis ir politika užsiiminėjau ne menkiau už kitus pensininkus. Kur kas sunkiau buvo persitvarkyti savyje taip, kad nesutrukdomai veiktų savitvarda ir ryžtas, sugebėjimas atsispirti bet kokia pozicijai, nesudrumsčiant savyje ramybės. Kad ir kalbantis su karaliumi sugebėčiau nemirkčiodamas žiūrėti jam į akis ir matyti ne tik spinduliuojančią karūną, bet ir sunkiu nešuliu užgulusią jo kuprą. Tai, kad  jis gyveno pogrindyje, neturėdamas teisės pasisakyti, kas iš tikrųjų jis yra, alino jo dvasines  jėgas ir jų reikėjo turėti arba nepaprastai daug ir tuomet viltis, kad ir jo sieloje bus šventė, arba pritrūkus jėgų, laukti sumanymų žlugimo. Žinojo ir matė, kaip pamaloninami Lietuvos prezidentai, kuomet  baigia tarnystę Baltuosiuose rūmuose- tuomet  jie iki mirties aprūpinami namais Turniškėse su aptarnaujančiu personalu,  jiems po automobilį su vairuotoju. Didžiausios pensijos, prilygstančios prezidento algos pusei, jiems referentai ir kabinetas prezidentūroje. Taigi baisu buvo matyti, kaip tokios gerovės akistatoje atrodė karalius Mindaugas- sakytumei, elgeta, plikis, plėšikų užpultas ir apiplėštas nelaimėlis. Ir nemanau, kad jam sąžiningai  visuomenėje viešinantis kas nors būtų patikėję, jog ant jo galvos didžiavosi  pirmoji ir  vienintelė Lietuvos karaliaus  karūna. Todėl ir man, matyt, nereikėtų savęs peikti, jog  buvo momentų, kuomet nepatikliai dėbčiojau jo pusėn. Na, kad ir tą priešaušrį Grigų sodyboje , kuomet lyg uodas zyzeno negeras įtarimas. Vėliau Mindaugas retsykiais pasiskųsdavo:
   - Oi-jo-jai, kaip nejaukiai pasijausdavau,- kalbėjo ,- kuomet į mane pasižiūrėdavo kaip Skerdiką. Gaila, bet būdamas vienas, žmogus negali net savo garbės apginti. Ir pirmoji priežastis ta, kad aplinkiniams niekas nekliudo matyti jį tuo, ko jie nori. O mato-ką? Ne princą, ne  karalių, o Skerdiką, supjausčiusį Kaune savo draugą į gabalus ir  išnešiojusį po šiukšliadėžes. Ir kaip įtikinamai jiems  pasakysi, kad ne, ne. . Aš ne Skerdikas. Juo labiau, kaip įtikinsi, jeigu nėra nei vieno liudytojo, kuris žino, kas iš tikrųjų esi.
Ne žodis žodin čia atkartoju Mindaugo žodžius, bet juos imu iš jo burnos. Žinau, kad kai tardavo žodį „skerdikas“, būtinai atsimindavo šiurpią  Kauno istoriją. Man irgi  darydavosi nejauku, nes eilini kartą prisieidavo atsiminti savo teorinius išvedžiojimus apie žmogaus  galvos formos sąsajas su  jo profesine veikla. Zenono Skerdiko galva buvo beveik nuplikusi nuo kaktos iki  viršugalvio, ausys prispaustos lyg saugojantis, kad jose nepatektų geresnis žodis. Trumpiau kalbant, Zenono Misiūno, praminto Skerdiku, galvos forma ne  kiek nepanašėjo į Mindaugo ir priminė smailabukį agurką - pakaušyje platu, o iš viršugalvio leidžiantis žemyn iki pasmakrės – vis  smailiau ir smailiau. Bet pasirodo, kad toks  galvų nepanašumas nesutrukdė tą priešaušrį suabejoti, ar tik  pas šilinius neatvežiau   Skerdiko. Ir nors abejonė užtruko neilgai, bet.. neilgiau užtrunka ir šautuvo gaiduką spustelėti.
Man neretai pripriekaištaujama, kad įnykau į tokius beverčius užsiėmimus, o svarbiausia , kad iki šiol nesugebu atsikratyti įpročio stebėti žmonių galvas ir pagal  jų formas numatyti, kuo jie užsiima, kokiai profesijai dangaus jie duoti. Į priekaištus dažniau atsakau drovia šypsena, retsykiais tarstelėdamas, kad kiekvienoje galvoje žymiai daugiau  kvailybių, negu išminties. Ir mano galvoje, esą, irgi ne kitaip. Tačiau vis dėlto pasitaiko visuomenėje  gerai žinomų žmonių, kuriems toks mano hobbi atrodo prasmingas. Tuos žmones paprastai tenka pačiam atrasti. Taip atsitiko ir tą kartą, kuomet neiškentęs priėjau prie pietaujančio jauno žmogaus ir pasakiau:
- Atleiskite, jaunasis pone, kad trukdau, bet jeigu būtumėte artistas, tai neabejotinai tik  pasaulinio masto. Ir, beje, labai nenorėčiau, kad įsiveltumėte į bet kokią revoliuciją. Ji nieko geresnio žmonijai neduotų.
Jaunas ponas nurijo sukramtytą  kąsnį ir..
- Bet aš, tamsta, artistas. Nesakau, kad esu pasaulinio masto, antraip ir pats  pažintumei  Arūną Rudoką. Bet nesuprantu, kodėl turėčiau veltis į kažkokias revoliucijas?
- Jūsų galva, pone, revoliucionieriaus. Ji stebėtinai panaši į Vladimiro Ulijanovo galvą.
Rudoko balsas skardus, jaunas ir  jis nusikvatojo taip, kad visi aplinkiniai sužiuro mūsų pusėn.
- Jūs labai mielas, tėvuk,- pasakė Arūnas Rudokas - Kai jūsų amžiaus seneliukai ruošiasi mirčiai, jūs ieškote linksmybių ir patys jas teikiate kitiems. Tikrai esu jums  dėkingas ir prižadu, kad į revoliucijas nesivelsiu. Bet noriu paklausti: taip, aš aktorius. Bet  kodėl ne pasaulinio masto?
- Ne tas roles vaidinate. Vaidinkite Leniną ir pažadu, kad mano pranašystė išsipildys- būsite pasaulinio masto. Jūs netgi tai privalote padaryti, mielas pone. Jeigu nepasiseks, tai vis dėlto žinosite, kad scenoje buvote Leninas, žmogus pasaulinio mąsto,- kalbėjau mielam Arūnui Rudokui. Vėliau sužinojau, kad  jis tikrai pradėjęs vaidinti Leniną. O kai skyrėmės, prisimenu, pažadėjo:
- Skolingas už būsimą garbę. Kol kas ačiū, bet skola ne rona - reikės grąžinti. Tad iki susitikimo, tėvuk. - Ir jis linksmai nukaukšėjo kavinės durų link. O dabar galiu lažytis kad Arūnas tokio vaidmens  ėmėsi  paskatintas savo galvos  formos. Ir kai jis scenoje, jo ten nebūna, jo vietoje būna didysis rusų revoliucionierius Leninas.
Sakyčiau, kurioziškai atrodęs susitikimas „AKROOLYJE“ su Rimu Valeikiu. Buvo smalsu sužinoti, kokį eilinį valdžios vyrą nulipdė šį darbą puikiai išmanantis jaunas žmogus. Jis nei seimūnas, nei vyriausybės narys, nei prezidentūros darbuotojas, bet atsimenu, kai iš mano lūpų išsprūdo:
- Nežinau, Rimai, ką čia nudrėbei. Tokios personos visoje Lietuvoje nesutikęs. Romėnas ir tiek. Nuo jo nepabėgsi.
- Sakot, romėnas?- sukluso jaunas žmogus ir apsidairė aplinkui. - Ar  girdėjote, žmonės, ką šis senukas man sako? Sako, kad  nulipdžiau romėną.
- Keistas tipas. Lietuviškas tik laikraštis jo rankose, daugiau nieko. Gal šiss dziedas teisingai peikia. Gal koks nors romėnas išmoko skaityti „Respubliką“ . Argi stebuklas, jeigu jau ir kinai paskaito lietuviškai. O galva? Iš tikrųjų, joks lietuvis tokių galvos formų neturi - pritardamas man kabėjo nepažįstamas akiniuotis. Kiti irgi barė, priekaištavo, kad Rimui nepavyko nulipdyti tikrą lietuvį. Ir niekas nežinojome, kaip džiaugėsi Rimo Valekio širdis: iš tikrųjų, jis lipdė ir  nulipdė romėną. Ir mes visi jo kūrinį pažinome pagal galvos formą.
- Ačiū, ponai, už puikų mano darbo įvertinimą. Iš tikrųjų, nulipdžiau senovės romėną. O  jums, sengalvėli,- kreipėsi į mane  menininkas,- ypatingai dėkingas už čia surengtą  disputą. Beje, iš ko sprendėte, kad šis kūrinys vaizduoja atėnietį?- norėjo sužinoti Rimas.
- Galva  atėniečio.
Kad ir patyliukais, tačiau panašios sėkmės mane ir toliau skatino manyti, kad pagal žmonių galvų formas įmanoma klasifikuoti jų  pomėgius ir kitokias savybes. Juk Rimo Valeikio nulipdytas Akropolyje senovės romėnas būtų niekis, jeigu jo galvos  forma nebūtų būdinga senovės romėnams. Todėl net ir  kitiems  kartais pasakau, kad žmogus, išvykdamas kitur, nei savęs, nei kitų nenustebina, jeigu užmiršęs paliko kepurę, batus ar kelnes. Bet niekuomet nebūna taip, kad paliktų savo pomėgius, savo istorijas  ir istorijėles, į kurias buvo įsivėlęs ar įveltas. Tačiau iš įvykių, kurių dar nežino net Lietuvos istorija, ir kurie atiteko mano daliai, ypatingiausias arba, sakykim, nepralenkiamas yra mudviejų su Mindaugu atsiradimas priešaušryje prie Jono ir Marės Grigų sodybos tvoros, kur per slaptažodį Mindaugui buvo pranešta, kad jam  suteikta teisė atsiverti  buvusiam  Radijo karietos vežėjui. Tačiau ši diena, kuomet paprastai po baliaus reikėdavo pagirių, mane apdovanojo aiškiu supratimu, kad man lemta su Mindaugu pasilikti ne tik Šilinių,  bet ir Lietuvos istorijoje. Ir aišku, nelengva dabar bus priimti priekaištus ,kad, girdi, Pranuci, pats save įrašinėji istorijon. Bet argi- pats? Jeigu tiesa, kad kiekvieno žmogaus lemtis yra  Dievo rankoje, tai ne aš, o jis įrašė istorijon mano vardą ir man leidžia  suvokti, kad tai padaryta vardan garbės  tautos, gyvenančios  Marijos žemėje. Žinau, kad apie tai dar teks rašyti, o dabar aišku, kad tarp tautai reikšmingų dalykų yra ir šis, taigi Mindaugo prisipažinimas, kas  jis. Ir niekas kitas, o tik aš, tik vienintelis galiu liudyti, kad  buvo taip, kaip buvę, kaip jau parašyta ir kaip dar bus parašyta.
Nesunkiai atgaivinu savo galvoje ir Mindaugo įtikinėjimą, kuris, manu, jam  buvo labiau reikalingas, negu man. Tai labai dvasingo žmogaus primatas - jam norėjosi, kad nesuabejočiau, jog jis, karalius, gal net labiau, negu aš priklauso nuo Aukščiausiojo valios. O kadangi karys  bet kokiomis sąlygomis privalo juo išlikti, ir ypatingai, kai vyksta  mūšis, todėl ir  jis, Mindaugas, stengiasi sąžiningai atlikti savo pareigą Ir nors nuo pat  mūsų susitikimo Vilniuje jam širdį skaudėjo, tačiau vis dėlto neprasitarė, savavališkai neatsivėrė, kas iš tikrųjų jis beesąs. Skaudžia širdimi ir surakinta atvirumui burna jis išliko iki 2002 metų rugsėjo 3d rytmečio, iki  ženklo - O KARALIAU. O MINDAUGAI. Elgėsi, kaip buvo paliepta ir aš jaučiau, kad priešaušrio pašnekesį reikės artimiausiu laiku ir pasitaikius tinkamai progai pratęsti. Ir ji atsirado, kai tik dėdę Joną  dedienė pavarė pievoje  perrišti karvę, o Mindaugas pasiliko sodybos kieme kartu su  manimi..
- Pranai, žinau, kad  gali manimi netikėti, bet tiek, kiek man leidžiama, tikrai pasakau.  Dabar ir  vėl - nepaisant, kad dangus mus saugo, tačiau ir patys privalome pasisaugoti. Kai Vilniuje pamačiau tavo sūnaičių ir dukraitės  nuotrauką, jau tuomet galėjau pasakyti. kad štai žmogus, kuriuo galiu pasikliauti. Jau tuomet nuoširdžiausiai norėjosi prisipažinti- žinok, Pranuci, esu karalius Mindaugas. Buvo labai skaudu, kad negalėjau prisipažinti,  nes Dievo karalystėje žmogus niekuomet nebuvo ir nebus laisvas. Jo akyse aš ne karalius, jo akyse abu esame  tarnai.
Paprašiau jo pasakyti, kodėl Visagalis slaptažodį -  O KARALIAU, O MINDAUGAI - įspraudė ištarti mano lūpom. Kuo aš jam įtikau, ar neįtikau. Ir Mindaugas sakė:
- Nežinau, bet  manau, kad  jis Tau prielankus, kadangi neiššvaistei jo pasitikėjimo. O tavo  lupomis ištartas slaptažodis  man reiškia tai, ką turėtumei jausti ir pats- sustoju čia ir reikės gyventi kol vėl  bus pasakyta (jeigu, žinoma, bus) kad, karaliau Mindaugai, užteks čia tau sėdėti, tęsk savo kelionę.
- Bet, karaliau, - nežinia kodėl aukštai pakėliau balsą, tačiau  Mindaugas labai greitai jį prislopino.
- Sutarėme, kad užmiršome, kas iš tikrųjų esu. Dangus mato, kad tai pavojingas užsiėmimas ir todėl dar kartą prašau - nežudyk karaliaus, vadindamas karaliumi. Aš taip ilgai ir sunkiai ėjau, kol pagaliau sugrįžau. Kol kas tebūsiu tau karaliaus tik mintyse, bet, sakau, Pranuci,- jokiu  būdu ne žodyje, net ne žvilgsnyje, o juo labiau bendravime ir ypatingai tuomet, kai mus girdi kiti.
- Ir kai būname baliuje  ar einame pagiriotis. Aš suprantu ir smerkiu savo elgesį. - savikritiškai vertinau savo elgesį.- Bet man labai norėjosi, kad Jūs  bent prasitartumėte, kaip mano seneliai Marcelė ir Simas gyvena TEN.
- Tikrai, Pranuci, nežinau, kaip jie ten gyvena ir kur. Bet gerai žinau, kad sienos ausis teturėjusios ne tik sovietmečiu. Ir dabar jas turi ir, sakyčiau, tos ausys yra gerokai ilgesnės. Bet  svarbiausia - esu Mindaugas ar  Mindaugėlis, žmogus dirbantis  ir gyvenantis iš  savo rankų, savo prakaito. Tai ne daugiau, kaip kokio nors darbo meistras. Ir todėl mano tokia  profesiją ne pagal mano galvos formą, o pagal susidariusią  gan keblią padėtį. Mes privalome išlikti ir prisikelti kartu su valstybe.
- Mes?
- Jau dabar MES. Na, einame, Pranuci, dar kartą atsiremsime į tvorą. Kas galėjo pamanyti, kad čia atsiversiu tau ir bendrai, kad  bus leista atsiverti Ir, žinoma, pailsėti, apsižvalgyti aplinkui save ne  bėgant, o agyvenant. Kai ir stogas  viršum galvos, ir.. Bet ką  čia kalbėti. Einam. Išmokę atsiremti į tvorą, gal išmoksime  atsiremti ir į žodį.
- Bet  jis Lietuvoje niekingiausias daiktas. Tik kvailiai pasikliauja  juo.
- Netvirtinu, kad mums tai pavyks, bet neverta pamiršti, kad į žodį  buvo atsirėmęs visas pasaulis.  Kaip Ieva iš Adomo šonkaulio, taip pasaulis iš Dievo Žodžio. Ir Dievas tarė...

Nuojautų pasaulis, kai esi  jo pradžioje (13)

Žinių pasaulis!..
Nesunku pasakyti ir net neįmanoma nepasakyti, kad jis yra, bet apimti, apglėbti, aprėpti jį žmogus - vis dėlto drįstu pasakyti –neįgali.
- O žmonija?- klausinėju  mintyse ir patyliukais, lyg apsidairydamas labai atsargiai atsakau, kad ir žmonija žinių pasaulio nesugeba apglėbti. Tarp tų žinių, kurias ji laiko savo glėbyje, daug jų buvo pamesta ir tik vėliau surasta vėl. Ir dabar egzistuoja specialios tarnybos pamestų – gal kiti pasakys –užmirštų daiktų paieškoms, tačiau nepaisant to, milžiniškas žinių kiekis išbarstytas žmonijos ir pasaulio vystymosi platybėse. Įsitikinęs, kad didžiausią jų dalį sudaro žinios apie žmogaus šioje žemėje gyvenimą.
O yra juk ir nuojautų pasaulis. Bet apie jį kalbame labai nedaug ir nedrąsiai. Šių dviejų pasaulių vertės supratimas mūsų sąmonėje netolygus. Toks, kaip, pavyzdžiui, teiginių- „aš  žinau“ ir „aš manau“. Pastarąjį dažniausiai ištinka abejingumas ir nepasitikėjimas. Norint atrodyti teisiu, visuomet tenka  atsiremti į „aš žinau“ Ir todėl akivaizdu, kad nuojautų pasaulyje amerikos dar neatrastos Ir būčiau laimingas, jeigu pasisektų aprašyti bent savo paties savijautą tomis dienomis, kurias praleidome kartu su Mindaugu. Ne išimtis ir pirmoji rugsėjo savaitė Grigų sodyboje, kai pradėjau jausti, kad pasaulis anaiptol ne visiškai toks, kokį iki tolei jį mačiau ir žinojau. Jis ūgtelėjo, prasiplėtė, išniro iš ankstesnio supratimo, bet panašiai kaip viščiukas, išvirtęs iš kiaušinio lukšto, cypinėja ir svirduliuoja, negalėdamas atsiremti į numestą kiautą.
- Viešpatie, padėk!
- Ką padėti? Kad sugrįžtum atgal?
- Ne, ne. Atgal nereikia. Bet matai, kad džiaugsmo nejaučiu. Tik baimę.
- Bet ne todėl tavo baimė, kad ir nuojautos pasaulyje veikia mirtis. Bijaisi dėl kita  ko. Pirmiausia, kad ir čia reikia žmogui gyventi.
-Ir man atrodo, kad tai žymiai sunkiau.
Slankiojau po didelį, gerokai apleistą kiemą, kalbėjausi su savimi, kaip Viešpačiu, bandžiau pasiaiškinti, kokios apraiškos užgriuvo mano dalią ir negalėjau atsikratyti prisikračiusios minties, kad tokioje padėtyje  atsiradau neatsitiktinai. Ir tai ne dėl gražių akių. Net ne todėl, kad esu gan saugaus Šilinių krašto pilietis ir Šklėriuose jaučiuosi gerai. Nors ne kaip žuvis  vandenyje, bet patikimai. Man atrodė, kad yra svarbesnių reikalų, o svarbiausia surasti būdą ir patikinti žmoniją, kad neįtikėtinų dalykų metas pasibaigė ir esame atsiradę prieslenkstyje istorijos, kai prasideda abipusės kelionės. Iki šiol galėjome iškeliauti tik viena  kryptimi, tik į TEN. bet štai jau turime svečią, kuris iš TEN sugrįžo atgal. Ir reikia  pasirūpinti, kad sugrįžėliai iš TEN, niekieno nevaržomi, nepersekiojami, sugebėtų atrasti save net ir po tūkstančio metų.
Tiesa, dabar jau nebūčiau toks kategoriškas. Nuojautų pasaulis veržėsi į žmonių sielas ir matyt, tik todėl yra parašyta, kad mirties ir  gimties durys faktiškai tos pačios.
" O grįžtame visi - pas žemę kūnu,
ir pas Dievą siela,
tik pro vienas duris, - mirties duris.
Pro tas pačias - gimties duris, tik iš kitos pusės jų, nei atėjome".
Ir ne durų kaltė, kad jų paskirtį suvokiame priklausomai nuo to, iš kokios pusės jas matome. Lig šiol dėkoju poetei už tokį durų matymą bet tai atsitiko vėliau. O tuomet, Grigų sodyboje, man atrodė kitaip ir aš, kaip čia  sakiau, sielojausi ,kad sugrįžėliai iš TEN sugebėtų atrasti save
- Atrasti save? Ką  tai reiškia?
- Iš tikrųjų, ką? Ar tai reiškia, kad sugrįžėlis vėl tampa tuo, kuo buvo- kartoja save? O gal tik atsimena, kuo   buvo? Antai, dairosi  po sodybą Mindaugėlis ir niekam nedingteli mintis, kad tai - karalius.
- Bet kodėl pats, Pranuci, rengiesi tokiam darbui. Negi manai, kad Lietuvoje nėra tinkamesnių? - klausiau savęs.
- Taip nemanau, bet turbūt atėjo laikas apie žmogų spręsti ne tik pagal jo protą, inteligenciją. Dar yra nuovokos, nuojautos galios. Tai ne tas pats, kas  burti iš kavos tirščių
ar kortų. Taip, tas tiesa, kad  niekas manęs neverčia imtis tokios vaidmens – atrasti kelią į dar neatrastą Ameriką, bet aplinkybės susiklostė būtent taip, kai esi lyg vienas ir nėra kuo kitu pasikliauti. Ir todėl tenka ryžtis- būti ar nebūti..
- Taaaip!. Kai reikia laikyti liežuvį už dantų, dažniausia žmogus pasilieka vienas,.- girdžiu savyje savo paties žodžius,- Bet juk tos mįslės , kurios aplink, kažką reiškia. Ir reikia jas įspėti. Ot, kad ir RESPUBLIKOS laikraštis. Kodėl jis čia atsiradęs,- ir savaime- žvilgt į kelią, o ten lyg tyčia ar vėl ne Genė? Turbūt vėl laikraštį atveža.
Tai buvo jį. Nusėdo nuo dviračio ir pasikuisiusi krepšyje ištraukė RESPUBLIKĄ. Bet atsargiai. Lyg  bijodama, kad kas neįgeltų. Ir man kažkodėl prisiminė atsitikimas su Vladimiro Majakovskio tarybiniu pasu įvažiuojant jam į kapitalistinę valstybę.
Ima
       lyg  bombą,
                         lyg ežį, ima - ir bijo paliest,
Lyg skustuvą
                  dviašmenį,
                                 plieninį
Ima
       lyg barškuolę
                             geluonių  dvidešimties-
Gyvatę
          dvimetrinę.
- Užeikim, ponia į vidų. Tegu pasidžiaugia ir dėdė su dėdiene. Turbūt su jais ten ir Mindaugėlis. Nujaučiu, kad judriausias Kabelių parapijos žmogus, tai - jūs. Pailsėsit truputėlį
- Ne. Neužeisiu. Pikta kaip ragana. Net pačiai nesmagu. Suprantu, kad tamsta irgi jau esi pensininkas.
- Jau irgi, ponia.
-Na, būkite laimingi. Skaitykite RESPUBLIKĄ, pensininkai. Bet  nesuprantu, kam ji reikalinga tokia storulė. Jeigu reikėtų perskaityti - dienos neužtektų. Ot todėl žmonės tik horoskopus ir skaito. Aš irgi. Šiandien, beje, geriausiai sekasi Vandeniui.
- Vandeniui?- suklusau. Aš irgi, ponia, iš to žvaigždyno,- Bet paštininkė pokalbiui nebuvo nusiteikusi.,- O RESPUBLIKOS tikrai neužsiprenumeravę,- šūktelėjau įkandin nuvažiuojančiai paštininkei. Paskui atsivertęs paskutinį puslapį perskaičiau:
"VANDENIS. Puiki diena. Šiandien  jumis tiesiog žavėsis. Visiems be išimties kelsite pasitikėjimą Tinkamas metas pradėti rimtas derybas arba išbandyti laimę loterijoje."
Tokia žinia galėjusi pradžiuginti, o įsiaudrinus, ieškoti Mėnulio kalendoriaus ir pareikalauti Mindaugo ir kalendorių išleidusios Nijolės Valaitytės - Volmer ištrinti jo toje dienoje įsirangiusią rupūžę, pranašaujančią ne kokią dieną.  Tačiau atsitiko kitaip. Atrodė, kad tiesiog kakta atsitrenkiu į pradžia savijautoje pasireiškiančios visumos, kuri žmonijai dar mažai žinoma. Tiesa, jos, pradžios, nedaug - tik žiupsnelis, bet galbūt būtent į ją atsitrenkęs ir apimtas neištirtų  nuotaikų vienąkart K. DŽIMBRANAS tarė, kad, girdi pasiekęs pabaigą to, ką turėtum žinoti, atsidursi pradžioje to, ką  turėtum jausti
Jutimo pradžia.. Ji man dabar, ko gero, reiškia tiek, kad  protą pradedu vertinti ne ką geriau. Išliko tos dienos RESPUBLIKOS paraštėje mano įrašas, kuris galbūt tiksliau  nusako , apie ką  čia taip sunkiai kalbu: „O savijautos pasauli. Teesu tik tavo pradžioje, iš kur plačiai į esmę atsiveria nutįsę horizontai, bet iki jų kažkodėl žmogui dar vis neleidžiama prieiti. Tačiau apsvaigintas didingo reginio vietoje nestoviu ir pradedu slinkti jų link. Ar pėstute, ar keturpėsčias, ar ant  pilvo parkritęs šliaužte. Nujaučiu, kad greitis bus mažas, toks mažas, kad nedžiugina net išmintis, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo“
Manau, kad daug kas man pritars išgirdę, kad pastaraisiais metais greičiausiai žmoguje bluko ir sunyko nusistebėjimai, kurie paprastai jo sielą apima ištikus netikėtumams. Nepaisant kokio stipraus užtaiso jie bebūtų, dabar, juos priimant, nervai išlieka šaltakraujiškai ramūs, pasirengę ir tolėliau nepakrutėti iš vietos ir  dūlėti  marinimo  būsenoje.
Kaip ir ką daryti, kad taip  nebūtų?
Regis, kad asmeniškai man  pasisekė krustelėti. Reikėjo besąlygiškai patikėti, kad tai, ką  darau- neįprasta, kaip ir  kiekvieno žmogaus gyvenimas ir kad negalima tokius pasireiškimus palikti vienus sau. Privalau rašyti, nes reikia rašyti, nepaisant, ar sugebu tai daryti. Faktiškai tuomet nuojautoje prasidėjo šie „Užrašai..‘, dabar  įvardinti, pavadinimu „TEISYBĖS VISI BIJOSI“. Todėl ir susirūpinimas, kad jie išliktų, kad nebūtų nuplaunami, kaip dulkės nuo pakelės akmens, kad jie taptų konkrečia, realia atspirtimi prasidedančiam naujam  žmogaus  istorijos etapui.
Jūs, skaitytojau, šypsotės?  Aš irgi. Bet šypsausi dabar, o tuomet, kai atsiminimus reikėję pradėti surūgimu priminiau devintą petnyčią. Reikėjo nesuabejoti, kad atsiminimai BUS, nepaisant kad mano amžiaus žmonės dažniau galvoja ir daugiausia jėgų skiria rūpindamiesi, kad suskubtų nepavėlavę ir gražiai numirti. Nuojautos pasaulyje man buvosi akivaizdu, kad sugrįžusio iš TEN Mindaugo veikla nebūtų įmanoma, neatsirėmus jam į žmogų, kuris dar TEN nebuvo. Jo veiklai, sakyčiau, reikėjo mišinio, sudaryto iš Žemės ir Dangaus patirties.
Beje, norėtųsi kuo įtikinamiau pasakyti, kad  mano dalia- ne  IŠRINKTOJO dalia. Ji buvo, pasakysiu, išlošta loterijoje. 2002 metų  rugsėjo tos dienos RESPUBLIKOS  horoskopas nesuklydo, paragindamas išbandyti laime joje Tai kas, kad man akys apžlibę, jau seniai išblukę ir tik tie, kas jas žinojo man jaunystėje, dar sugeba įžiūrėti mėlyną spalvą akių, kurios ilgas valandas  įbestos kompiuterio ekranan ir toliau žlimba, blėsta. Rankos sunkios, pirštai išsukinėti ilgų dešimtmečių reumatizmo, tačiau vėlgi straksi klaviatūra nuo raidės ant raidės ir užrašinėja vertingiausius Lietuvos istorijos ir jos  kultūros tekstus. Ir būna, kai atsidustu:
- Dieve, už ką? Dėl ko toks lažas? Kuo tau neįtikau?
Rašytojas Vytautas Rožukas ties  balkonu ant namo sienos  užrašė: NERAŠAU NUO 1999m. IR NIEKADA NERAŠYSIU..
Kodėl?
- Paskutinį romaną  rašiau visus metus , o gavau 200 litų Tfu, tai pasityčiojimas,- aiškina rašytojas savo nuosprendžio NIEKADA nerašyti turinį. Ir ne lyg dokumentą antspauduoja kitu užrašu, kuris įtaisytas šilčiau, t.y. jo kambaryje : NERAŠYSIU, IŠ TO VISOS  BĖDOS.
- Rašydamas romanus nejaučiu iš to ir jokios dvasinės naudos, - dar pridūrė.
Bet ar yra, kurie jaučia, a? Man asmeniškai atsiranda tik geresnis sąvokos LAŽAS supratimas, nes gyvenimas tapo neatskiriamu nuo rašymo, anot danės Suzanos Brioger. „sunkus, vienišas, nuostabus  gyvenimas“.
Prakalbus apie tai sakau, kad jutimo prasme vienišo  gyvenimo tokioje naujoje mano veikloje lyg ir nebuvo Ir kažkodėl ypatingai tuo pasirūpindavo RESPUBLIKA. Tai ji ir danų rašytojos  Brioger vardą  įkalė galvon. Ji lyg angelas sargas kartu su mumis pasiliko nuo pirmųjų mano su Mindaugu Šklėriuose atsiradimo dienų Gi atsaką - KODĖL TAIP?-  dar reikėsią surasti. Tačiau ir dabar galiu cituoti iš RESPUBLIKOS kad ir čia minėtos rašytojos Suzanos Brioger prisipažinimą apie  nepaprastai greitai  parašytą  pirmąją  knygą. Sako: “Ir staiga, vieną dieną, tvarkydama namus, sėdau ir parašiau knygą per penkias minutes“
Ar galėjau, ar galiu patikėti?
Prisimenu, kaip perskaitęs jos žodžius karčiai šyptelėjau ir pusbalsiu iš pajautos  pasaulio pasakiau: „Atleisk, gerbiamoji ponia, kad netikiu  nei Jūsų žodžiais, nei turiu norą surasti ir perskaityti per penkias minutes parašytą knygą „IŠVADUOKITE MUS IŠ MEILĖS“
Nepatikėjau, beje, ir svetur gyvenančiam mielam mūsų rašytojui Sauliui Tomui  Kondrotui, sužinojęs, kad rašyme jaučiasi viską pasiekęs. “Nebėra jokio pasipriešinimo. Idomu tol, kol lipi į kalną, kol nežinai, kaip pasiekti jo viršūnę. Manau, kad rašymo paslapčių man nebeliko?"
Bet toks mano netikėjimas, matyt, sulipdytas ne tik iš nuojautų pasaulio pakuždėjimų; rašau nepaprastai sunkiai ir manau kad velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią, Puntuko akmenį nešė lengviau, negu sugebu parašyti porą geresnių sakinių. Pagaliau, ir parašius nežinau, ar išlieka  juose bent kiek jos, tos meilės, kuria iš tikrųjų stengiuosi apglostyti rašomus žodžius.
Mindaugo sugrįžimas iš TEN  manyje daug ką sujaukė. Ir jau tą pirmojo mūsų baliaus dieną galvoje krustelėjo mintis, ar nevertėtų jo pasiteirauti, ką TEN veikia, kaip gyvena mano seneliai Simonas su Marcelė Grigai ir Feliksas ir Karolina Karlonai iš Šklėrių. Tačiau  nuojauta pasirodė stipresnė ir tokį  geismą netruko užgesinti.
Jutau, kad tuomet taip reikėjo.
O atsiradus pirmiesiems  „Užrašų..“ puslapiams , jaučiau, kokie jie sunkūs ir savęs klausiau- ar dar bent kiek ilgiau pakelsiu. Tačiau prisiminęs Mindaugo žodžius – „Tu, žmogau, manęs neišduosi“, kantriai kloju žodį po žodžio, žinodamas, kad tokiame varge įkvėpimo nebūna  Bet, žinoma ne man, oi, ne man, seniui ir sudaužytos karietos  vežėjui, liudyti, kaip turėtų atsirasti tikri atsiminimai. Pasak pažįstamų, paprastai jie atsiranda gerokai atitolus nuo įvykių. Šitie gi- kitokie, nes atitolti nuo įvykių neturėjau laiko ir todėl niekas neturėtų save drumsti abejonėmis, o mane apmėtyti priekaištais, jeigu pasirodytų, jog kai kuriuos  įvykius aprašinėju, kai jie dar nesubrandinti istorijai ar sukonstruoti fantazijos Tokio amžiaus žmonės vaizduotės teturi tiek, kiek jų burnos dantų ar galvos plaukų, Gaila, bet, deja, tokia  dalia neaplenkė ir manęs. Kita vertus, ruošiantis mirčiai pokštavimai irgi beveik neįmanomi Tačiau  bene labiausiai mane nuo kliedesių saugojo ir saugo mano paties baimė, kad, Dieve neduok, nepasimesčiau įvykiuose, kurie taip gausiai ir fantastiškai užplūdo jau beaprimstantį  mano gyvenimą. Ir esu įtikintas, kad tai, kas atrodytų smulkmena, po kelių ar keliolikos metų gali  būti ir įdomu, ir labai reikalinga..

15. Niuktelėjimai į paširdžius

Jausmas ne koks. Atrodo į “raštus“ klijuoju puslapius, kurie atitraukia dėmesį nuo svarbesnių dalykų. Lyg specialiai pats sau kiščiau koją, kad negalėčiau greičiau paeiti. Bet tai darau guosdamasis, kad niekuomet tiksliai negali žinoti, kas nūdienos darbuose svarbiausia. Galbūt jos data, kurią reikia įsiminti?
Atrodė, vos išlydžiu iš kiemo paštininkę, kai ji vėl čia pat. Ir vėl - imkite ir skaitykite RESPUBLIKĄ. Bet raginti  nereikėjo, o skaičiau ją nepasirinkdamas, kas rašoma, kur - pirmame ar paskutiniame puslapyje. Tačiau kurią dieną pastebėjau, kad Mindaugas pirmiausia  perskaitė tai, kas rašoma kasdien ir jau taip daugiau, kaip dešimt metų, o būtent: "VITAS LINGYS (1960-1993) vienas iš dienraščio RESPUBLIKA įkūrėjų nužudytas spalio 12d. kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu“. Tuomet ir mestelėjau  RESPUBLIKOS leidėjams priekaištą
-Paskutinėje laikraščio vietoje. Gal taip nereikėtų.
- 0 kaip reikėtų?- nelauktai sukluso Mindaugas.
- Paskutinė vieta visur paskutinė. Net ir RESPUBLIKOS dienraštyje.
- Ak va kaip! Nepatinka paskutinė vieta. Bet tai sąžiningo žurnalisto parašas - pasirašo po  visu tuo, kas parašyta. Krauju pasirašo. Ir todėl nemanau, kad dėl to reikėtų priekaištauti, kad Vito Lingio parašas  ten, kur ji randame. Kita vertus, aš jį perskaitau pirmiausia. Laisvi ir elgiamės kas kaip suprantam. Man svarbu, kad tai primena, jog  žmogui reikia gyventi ne  tik todėl, kad gyventų.
Toks  Mindaugo pastebėjimas mane krėstelėjo ir buvo nesmagu kad lig tos dienos neįžvelgiau Vito Lingio kruvino parašo. Bet Mindaugas neatlyžo.
- Man tai netgi daugiau. Prisimenu, kaip Eglė - žalčių karalienė šaukia Žilviną -
Jei tu gyvas- atplauk
Balta pieno puta,
Jei negyvas – atplauk
Juoda kraujo  puta
Ir žvalgosi, laukia, ieškodama lemtingo ženklo marių bangose  O kaip jis atrodė, žinai pats, karietos vežėjau. Bet – stop, tegu Eglė valandžiuke pasislepia pasakoje, o mudu, sustoję ant aukštesnio kalnelio, dairykimės po Lietuvą ir paklausykime, ar ji nešaukia Žilvino. Nežinau, ką  tu matai, Pranuci, o iš mano akių kruvinas Vito Lingio parašas nedingsta.
- RESPUBLIKA vėl rašo apie Zenoną, praminta Skerdiku. Jau trečia diena paeiliui O Rimo Rezvino galvą vis dėlto surado. Bet- kur? Ogi šiukšlių dėžėje,- nežinau, kodėl reikėjo pasakyti..
Ot taip, Lietuva. Į šiukšlynus sumėtomos net tavo vaikų galvos.
- Dar vienas negyvėlis Klaipėdoje, o kita- Žana Mackonytė - Panevėžyje Bet šieji patys savo nelaimės priežastys. Žana, kaip rašo, užsidusino skrandžio turiniu. Jauna, dar tik dvidešimt šešerių metų. Tokiai tik gimdyk ir gimdyk, tačiau benamė. O senukas gelbėjo bulves, kad  neprisviltų ir.. amen  Jau peržegnotas. Ačiū Dievui, jam jau septyniasdešimt septyni.,- sunkė naujienas  liežuvis.
- Kaip „gelbėjo bulves“? - užkliuvo Mindaugui.
- Išėjęs senukas užtrenkė duris, o raktai irgi palikti anapus jų. Bijodamas, kad gali kilti gaisras, iš trečio aukšto virve sliuogė į antrą, kur buvo jo butas ir kur virtuvėje  jau svilo verdamos bulvės. Neišsilaikęs nukrito ant asfalto ir .. amen. Prisvilusias bulves nuo ugnies nukėlė ugniagesiai,- nesunkiai perpasakojau žinią.
- O kodėl „ačiū Dievui“?
- Ne jaunas. Už tiek metų pragyventą gyvenimą nevalia Dievui nepadėkoti. Bet kad neleido senukui bulvių suvalgyti, žinoma, kad negerai. Jūs, Mindaugai, nepykite, tačiau kai pagalvoji, tai daug Dievo darbų žmogaus protas nesugeba pateisinti.  Štai kad ir čia- Petras Baltramiejūnas nutrūksta  nuo virvės ir miršta tuščiu skrandžiu, o Žana Mickonytė užsidusina skrandžio pertekliumi. Žinau, kad jame ne medus, bet kai esi benamis, alkanas, tai, patikėk, skrandis priima  visokį brudą. Nežinau kaip TEN, o čia, žemėje, taip.
Žodelis TEN išsprūdo neapdairiai ir tikėjausi sulaukti pelnytų Mindaugo priekaištų, bet minutę kitą apgaubė tyla. Paskui kažkas kažkur cinktelėjo ir pagalvojau, kad gal šitai cinksėjo Zenono- Misiūno ir Rimo Revzino bute kratos metu surasti peiliai.
„ Vyrai gyveno skurdžiai.- pasakojo žinutė,- Per kratą bute rasti penki įvairaus dydžio  peiliai, tačiau nebuvo  jokio maisto.. Zenonas Misiūnas užmušė draugą kumščiu. Supjaustęs  lavoną i gabalus, maišeliuose išnešiojo po Dainavos mikrorajono konteinerius“..
- Ot taip, Žilvine Žilvinėli. Tave vis dar įtikinėja, kad žmogaus likimas Viešpaties rankoje, bet  kažkodėl  niekas nesiima padėti suvokti taip „dieviškai“ tvarkomus tokio pobūdžio dalykus,- negalėjau  sustabdyti žodžių protrūkio.  Bet, regis, net  ir nenorėjau to daryti. Mindaugas- karalius, patyręs pats ir dviejų savo sūnų durklo smūgius , regis, provokavo manyje tokią kalbą , tačiau mano žodžiai jo neužkliudė. Matyt, tai todėl, kad ar jų buvo bobiškai daug, ar tai buvo „tabu“, ar .. Bet kaip ten bebuvę, man pasiliko savotiška pamoka, nes kartais neišgirsti, neatsakyti žmogui yra pati prasmingiausia jo poelgių kritika. Mano supratimu, buvau jo kritikuojamas ir, atrodo, kad  tokie užrašai, kaip šis, irgi turi aplinkos ir  joje  gyvenančių herojų pažinimo prasmę. Bet, matyt, norėdamas  sušvelninti kritiką,pasakė, kad, girdi, perskaitęs knygutę „Iš vežėjo užrašų“, kurią - jeigu dar atsimenate- „Arklidėje" prieš išvykstant į Šilinius man buvo įteikęs Františekas Pelėda. Sakė, kad juose suradęs, ko mažiausiai tikėjosi, bet ką būtent- nesiskubino pasakyti. Ir tik vėliau sužinojau, kad mieliausią įspūdį jam teikė nuoširdus, nesavanaudiškas Františeko rūpinimasis išsaugoti atmintį apie Radijo karietą, kuomet manoji atrodė beviltiškai prarasta ir jokių atsiminimų apie ją  faktiškai nebuvo išlikę.
- Būtų miela, jeigu sutiktų ateitį į mūsų komandą,- labai atvirai  žvelgdamas akyse, pasakė Mindaugas. Ir man atrodė, kad ir aš į jo akis taip ryžtingai žiūriu pirmą kartą. Jos vis dar buvo panašios į Antano Terlecko akis, bet dabar žvelgiau į jas lyg svetimos šalies pilietis ir, regis, pamačiau jas panašiai, kaip viešnagėjanti Lietuvoje Marusha iš Vokietijos. Džiaugėsi ir  kalbėjo, kad net nežinanti, iš kur jos tokia meilė Rytams. Gal todėl, kad būdama aštuoniolikos draugavusi su rusu. „Rytuose gyvena labai gražūs vyrai,- įtikinėjo Marusha . Man patinka rytiečių veido struktūra, skruostikauliai. O akys.. Aš vaikščiojau po miestą ir stengiausi  visiems pažvelgti į akis – jos labai gražios.“
Galbūt. Bet ar reikia apie tai čia rašyti?. O kai jau parašyta, ar kas nors keičiasi Mindaugo santykių su aplinka situacijoje. Ar kas nors atsiranda, kas mums padėtų žvelgti į Mindaugą, kaip tą darytų profesionalus dvariškis - karaliaus rūmų tarnas?
Manęs tokia padėtis nedžiugina, nes neblogai suvokiu, kaip kvaila būtų matyti prisikėlusį Mindaugą XIII amžiaus scenose. Bet kaip suvokti, kaip jis sugeba taip natūraliai, civilizuotai, šiuolaikiškai įeiti į, atrodytų, jam visai nepažįstamą gyvenimą. Apie  tūkstantį  metų už  jį  jaunesnis ir- nepykit- labai daug  ko jame nesuvokiu. Bet pasitaikė proga  patirti, kad ir  Mindaugas  ne viską supranta - reikalinga mokytis..
- Sakyk, Pranuci, kas yra diskžokėja?- panoro sužinoti  Mindaugas.
Diskžokėja? Iš tikrųjų, kas? Kaip, sakysim, konkrečiai atrodantis diskžokėjos Marushos amatas? Aš  nemanau kad žodis „amatas“ galėtų įžeisti  profesionalą Tačiau Mindaugui nesugebėjau pasakyti ir nesmagu, kad Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas mūsų bėdoje irgi negalėjo padėti  Gerai žinodamas, kad Marusha diskžokėja,nežinojau, kuo tokios profesijos ar amato žmonės užsiima.
- Kokia šiandien  diena?- pasimečiau net dienos šviesoje.
- Rugsėjo  4-oji Trečiadienis,- nedrąsiai pusbalsiu pasakiau sau ir, palaukęs, vėl sau:
- Taip ir užrašyk, vežėjau. Trečiadienį, Mindaugui užsiminus apie komandą, supratau, kad prasidės konkretesni mūsų  buvimo Šiliniuose darbai. Savo laikysena pritarė, kad nors  ir  neprotinga, turėti  dienoraštį, bet, kaip  sakoma- bijai vilko – neik į mišką.
- Tikrai?- dar kartelį paklausiau.
- Negi galėtum abejoti? Jau anksčiau sakiau, kad pasitikiu  tavimi,- laimingas buvo Mindaugas, supratęs, kad užsimiršdamas kartais pasikalbu ir pats su savimi. Bet tai nedžiugino ir reikėjo išbristi  iš nekokios padėties.
- Ką buria horoskopas?- pašnibždėjo klausimąa  nelabasis, bet dėl to gailėtis neteko. Dabar net manau, kad tai buvo puikus klausimas, nes taip paklausius Mindaugas pasidarė labiau valiūkiškas, o žodžiai iš tikrųjų buvo kaip iš horoskopo, kad, girdi dar vis esu pakilios nuotaikos ir kad nėra jokių kliūčių įgyvendinti slaptą svajonę. O po valandėlės su įsegta lūpose šypsenėle.
-Jaučiatės vežėjau, esąs dienos  favoritas ir į jus gerai žiūri tiek viršininkas, tiek pavaldiniai, tiek šeimynykščiai Beje, pasitikiu ir tavo draugu, Františeku, vežėjau. Tačiau ne todėl, kad ir jis Vandenis. Esu labiau orientuotas į Mėnulio kalendorių, o jame  šį diena paženklinta skeptru.
- Skeptru? Dabar labai gerai suprantu, kodėl tokia orientacija  Tebūnie taip, kad išsipildytų  skeptro palinkėjimai.
- Tai viena gražiausių dienų, vežėjau. Palanki tolimoms kelionėms. Ir labai palanki subtiliems žmonėms , jaučiantiem pustonius, turintiems fantazijų mokantiems  lanksčiai derintis prie kintančių situacijų ..Beje, tai puiki diena ir maldai.
- Ar manote, kad Dievą užpykino mano žodžiai. Bet tylėti, ką  jauti – irgi nuodėmė Todėl ir pasakiau, kad žmogaus protas daug Dievo darbų nesugeba pateisinti.
- Jis jau baudė žmogų tvanu ir daugiau nesikiša į jo reikalus. Davė laisvę ir gyvenkite, artindamiesi prie dangaus ar nuo jo nutoldami. Ir taip, kol neateisime į paskutinį teismą O ten - vienus į kairę, kitus – į dešinę  Bet tai ne tas pats, kas sakysim, yra kairė  Mykolui Brazauskui, o dešinė - Vytautui Landsbergiui. Gali būti, kad jie abu pateks ar kairėn, ar  dešinėn O Dievo teismas yra jo paties valioje ir jo nuosprendžiams bet kokia kita  įtaka  neprieinama.
Mindaugas buvo stebėtinai šnekus ir tokį jį buvau matęs tik baliaus užstalėje. Kiek dosnesnis kalbėjimais buvo su sodybos šeimininkais Jonu ir Mare. Su manimi gi taip dar nebuvo kalbėjęs. Pasakė netgi daugiau, negu tai, ką pasakė ir atrodė, kad galima tikėtis išgirsti ir žinių iš TEN. Bet tuomet apie tai net negalvojau, nes svarbiau buvo suvirškinti jo pasakytus žodžius  ir išspausti iš jų tai, ko jais norėjo pasakyti. Bet atėjo momentas ir  Mindaugas  pasiskubino pasišalinti. Ar ne todėl, kad neišbarstyčiau, kas buvo gyva ir judru mano ausyse?
- Neužmiršk, kad Vito Lingio parašas RESPUBLIKOJE visuomet tame pačiame puslapyje. Kaip ir  horoskopas,- kažkodėl teikėsi pastebėti Mindaugas ir neskubėdamas nuėjo pakieminėti – taip jis vadindavo savo pasivaikščiojimus po didelį sodybos kiemą, kur atrodė, kad ten viskas reikalinga ir įdomu. Mano gi mintis užgulė svarbesnis dalykas, kuris prasidėjo visai ne taip, kaip reikėjo ar reikėtų. Mintimis  sugrįžau prie Marushos  iš Vokietijos, kažkodėl  ryžtingai pasiryžęs išsiaiškinti  žodžio  DISKŽOKĖJA tikrąją  prasmę. Ir ausis  užgulė:
O aš net nežinau, ką reiškia tai.
Nauji ateina žodžiai ir jiems sakom - būti
Apspitę sceną trypia, žvengia it žirgai
Minia  jaunų žmonių. Ir - Dieve mano -
Visi tokie ir nėr nei vieno seno.
Ak, diskžokėja, diskžokėja!
Net  nežinau, kad tu tokia esi
Bet  jaunas kraujas kraują varinėja
Ir šią minutę ji vienintelė  teisi
Kam  būti ar nebūti o jinai yra
Ir bus kol šaukia trypia  džiūgauja minia.
Ak, diskžokėja, diskžokėja!,-
Išrėkė ausyse žodžiai ir nebuvo noro nei juos papeikti, nei pagirti. Bet į prieigas buvo ateita , nes, kaip man tuomet atrodė, pavyko atrinkti tą svarbiausi reikalą, apie kurį Mindaugas neužsiminė Sieloje buvo ne tuo, kuo apsimetinėjo beesąs, o tuo, kuo iš tikrųjų buvo. Ir todėl natūralu, kad ir jo gyvenimą reikėjo bent priartinti prie tokio, kuris  pirmiausia ir išskiria  žmogaus padėtį visuomenėje Kad tai ne tik pirmaeilis , bet ir sunkiausias darbas, buvo aiškiau, negu aišku Tačiau nereikėtų manyti, kad rugsėjo 4d. pašnekesiai pasiliko be pasekmių- tie jo niuktėlėjimai į paširdį pradėjo apsispręsti ir veikti ryžtingiau, stengiantis įsikibti net už šiaudo, kad bent  kiek galima būti paplaukti arčiau tikslo. Kurį  laiką smegenis dar gnaibė abejonė, kad galbūt iš TEN sugrįžusiam Mindaugui, ČIA vykstantys reiškiniai matosi kitaip.. Bet atmintis jo ištartiems žodžiams pasidarė aštri kaip dalgis paleistas pievoje ir kitokių prasmių prie jų neprileido-  buvo tai, kaip pasakė, o tarp pasakyto buvo ir užsiminimas apie  Františeką  Pelėdą, kuriuo tiki  ir norėtų turėti jį savo komandoje.
Bet vėlgi – ką reiškia komanda? Kokiam tikslui ji reikalinga? Ir kas ją turėtų suburti. Iš ko? Ir galvoje pasidaro kaip gūdžiame  miške.- kuo giliau, tuo medžių  daugiau. Bet tai jau manęs nevargino Atvirkščiai-dariausi  judresnis, krutnesnis, pasirengęs kuo džiugiau  priimti bet kokią savo lemtį ir labiausiai baiminausi, kad ji manęs neatskirtų nuo Mindaugo. Man nereikėjo telkti dvasią ir kapstytis vaizduotėje, kad ten sužinočiau, kaip atrodo karalius Mindaugas. Net ir profesorius Edvardas Gudavičius daug mokėtų mano  matymus, už tokį portreto  tikroviškumą. Tai jau kitas  Mindaugas- ne  iš akmens..
- Kaip aš įsivaizduoju paminklą Mindaugui?- klausė Vytautas  Brėdikis ir sakė:- Man kaip architektui ypač svarbi aplinka. Sostą su sėdinčiu valdovu būtinai komponuočiau nišoje Prie karaliaus galima artėti tik iš priekio. Negalima jo apeiti, stebėti iš nugaros
-Jeigu karaliaus paminklą kurčiau aš, tai pamatytumėte Mindaugą ant žirgo,- sakė skulptorius Konstantinas   Bagdonas.
Aš laimingesnis už bet kurį, netgi už profesorių Edvardą Gudavičių:
- Lietuva  anuomet buvo dar barbarų visuomenė, susiskaldžiusi į daugybę genčių, kurias  valdė vadai. Mindaugas - pirmasis didikas, tapęs  valdovu. Tai ir jo valdoviškąją didybę, momento iškilmingumą visai neblogai išreikštų soste sėdinčio valdovo figūra,- girdžiu profesorių, bet  kažkas jam (ar tik ne Zenonas Misiūnas, pramintas  skerdiku?)  neleidžia kalbėti, sakydamas ,kad  barbarų Lietuvos  visuomenėje  ir dabar nereikia ieškoti su žvake.
..Buvo po pusiaudienio. Šilta. Svaigu. Lyg  krūtinėje pyragas augtų. Ir nesunku suprasti, kodėl tokia savijauta.
Nokinasi gausūs Šilinių krašto  šermukšniai, pranašaudami lietingą rudenį ir šaltą  žiemą. Bet ar tokia šermukšnių pranašystė išsipildys? Dar tik 2002 metų rudens pradžia. Ir dar ne laikas skinti rudeninius ir žieminius obuolius, slyvas ar kriaušes, bet karšta vasara vaisus sunokino anksčiau ir jie skinami.

17. Vaidinimai  savyje
Tuomet  gyvenau 63-čiuosius metus. Ar tiek daug ar mažai, man nerūpėjo ir svarbiausioji priežastis, kad nori nenori, o kur nepasisuk, iš visų kampų gerai matydavau, kad didžiausius, sunkiausius darbus ant savų kuprų užsirioglinę už mane senesnio amžiaus žmonės - Lietuvos  prezidentas Valdas Adamkus užbaiginėjo 76-tuosius, premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas ruošėsi 70-ties metų sukakčiai, bet  ir už  jį  buvau šešeriais metais jaunesnis. Ši aplinkybė darė nemenką poveikį ne tik  man, bet, manau, kad visai Lietuvos pensininkų visuomenei - kėlė mūsų aktyvumą, žadino troškimą kuo ilgiau užsibūti darbuose ir, nepaisant to, išlikti žvaliais ir sveikais. Ir tokią dovaną Lietuvai Dievo vardu jausmingai laimino Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis, irgi jau sužydėjęs 65-rių metų jubiliejine sukaktimi, bet žvalus ir sveikas, kaip ir pirmieji du. Net dėdė Jonas su dėdiene, būdami taip giliai įstrigdyti miškuose, netingėdavo parodyti tai į Valdą Adamkų, tai į  Algirdą Brazauską, kaip į Lietuvos išganytojus, o man nebuvo kaip juos įspėti, nors  jaučiau, kad reikia, nes nebuvo aišku, kokius kėslus širdyje brandina jų Mindaugėlis.
Ir prisipažįstu, kad per tiek savo metų nesivarginau suvokti, ką reiškia žmogaus gyvenimo įtampa. O tai, ką apie ją žinojau, būnant Grigų sodyboje, apvirto aukštyn kojomis.. Ne, tai ne nuovargis ir niekas, kas į jį panašu. Tai labiau primena mechanizmą, kuris skubina tavyje laiką taip sparčiai, kad  nespėji apsižiūrėti, o jau saulelė, ką  tik pakilusi iš šilų užu geležinkelio rytuose, žiūrėk, jau leidžiasi priešingoje pusėje esančiame miške su ten karaliaujančiu, gražiai karūną iššakojusiu jovaru. Ir tik atsidusti tegali, kad diena ir vėl nušliaužia istorijos viešpatystėn.
Buvome taip užsiėmę, kad atrodė, jog ir Mindaugas užmiršo laukti kokių nors direktyvų, nurodymų, galinčių pakeisti mūsų gyvenimo būdą, o gal ir vietą. Pasitaikydavo, kad  pasakydavo: „ O, Viešpatie, kaip čia gera!“ Ir suabejoti dėl to neprireikdavo. Bet mūsų užimtumas buvo kitoks negu tas, kurį buvau įpratęs jausti, kuomet bėgi, griūni, keliesi ir vėl bėgi, kad tik suspėjus. Mes nebėginėjome, nesimėtėme į šalis ir galima buvo įtarti, kad gyvename kaip Diogenas statinėje, bet todėl supratau, kad ir toks gyvenimas žmogaus toli gražu neapsaugo nuo įtampos ir nuovargio.
Pavargdavau net pradėjęs rašyti dienoraštį. Ir nežinau kodėl, bet šį darbą vadinau metraštininko pasimankštinimais – parašydavau frazę, kitą ir šratinukas užspringdavo. Nuoseklesnis darbas atrodė beviltiškai neįmanomas, bet ačiū Františekui Pelėdai - jo parengta knygutė  „IŠ VEŽĖJO UŽRAŠŲ" veikė dieviškai gerai. Atsirado savotiškos „savistudijos“ ir nors atrodytų, kad tai kvailas  užsiėmimas, bet buvau laimingas, kad jos atsirado. Manau, kad ir jų dėka pasisekė bent kiek pakenčiamiau daryti tai, ką dariau.
Buvo pirmos viešėjimo savaitės Grigų sodyboje pabaiga, kuomet Mindaugas pasiteiravo dėdės  Jono:
- Sakote - Kazys, Kazys. Ir visi taip - Kazys. O gal jo vardas vis dėlto Kazimieras?
- Ogi Dievulis žino. Gal, - gūžtelėjo pečiais dėdė, -  susikalbėdavome, nes taip ir sakoma - kaip  pavadinsi, nepagadinsi. O aš jį, broleli tu mano, Šiliniu vadindavau. Jeigu tik kas ne taip, tai jau - Šilinis. „Eik, Šilini, balon šėko pjauti“. Bet skolingas nelikdavo. Girdi, saugok, Jundzila, nosį, kad  pjaudamas šėką dalgiu neužkabinčiau.
Mindaugas sužiuro į mane, bet aš irgi kaip dėdė Jonas gūžtelėjau pečiais.
- Kaip dokumentuose,  nežinau. Gal juose  jis Kazimieras, bet visame kaime jį vadino tik Kaziu. Kiek tesiekia atmintis - Raulų ar Raulo Kazys..
- Aš ne prieš Kazio vardą. Ne. Tačiau Kazimiero vardas man neaprastai reikšmingas ir žinau, kad neretai žmonės, nepaisydami tiesos, Kazimierą vadina Kaziu. Vadinkime, kaip reikėtų arba  tebūnie, kaip buvo bažnyčioje per krikštą ištarta.
Mindaugo žodžiuose  jutau teisybę ir pats sau mintyse priekaištavau, kad ir šilinių žmonės įpratę nepaisyti tiesos, ištardami net jiems artimų žmonių vardus. Bet dar nesmagiau buvo, kai pasijutau  nesugebąs atsiminti, kada dėdė Kazys paskutinį kartą išėjęs pro savo namų duris ir jau atgal nesugrįžo.
- Jau apie dešimt metų, kai šie namai be jo, - pasakiau
- Mažiau, mažiau, - tikslesnis  stengėsi būti dėdė Jonas, - Prisimenu, buvo pavasaris. Gegutė kukavo. O tu, turbūt, Pranuci, kalbi apie jo sūnų Vytą. Tas tai jau seniai.
- Ko gero, aš tikrai apie Vytą, nes prisimenu, kad buvo žiema, gilus  sniegas ir nepaprastai tamsi naktis. Išlipęs iš traukinio Margionių geležinkelio stotelėje, vos atkakau iki čia.
- Gerai, - pasakė  Mindaugas. Šitaip jis paragino atidėti pokalbį bent iki laiko, kai pasistengsime  atsiminti daugiau, kai dėdė Kazys atmintyje prakalbės savo, iš čia niekur neišėjusio gyvo žmogaus balsu. Ir netrukus pajutau, kad šioje  namo pusėje dar kažkas  gyvena - artimas, savas, mielas.
Kas?  Dėdė Kazys?
- Kerpėji, kaip kelmas. Tfui! Ne, taip netinka, Kazy. Kol žmogui leista gyventi, tai reikia gyventi, - sprausdavo į kampą dėdę Kazį kaimynai. - Ir nupraustas būsi, ir pamaitintas. Ženykis!
- Žinoma, žinoma, - pritardamas raginimams atsiliepdavo Kazys, -  o apsiklojus viena antklode ir krosnies nereikės kūrenti. Šilta. Kaip pirtyje. Nors prakaituok. Taigi žinau, žinau, žmogeliai, kad  reikia ženytis, bet kad  nėra tokios mergos, kuri man patiktų. Ot, bėda.
- Nėra, kuri tau patiktų? Ar girdite, ką Šilinis sako? Ne mergos tau reikia, o storos bobos - piršliavo  našlaujančiam dėdei žmonės.
- Noriu, kad būtų pagal  mane. Kad nors pienan tokią  prausk. O imti  moteriškę sau į pačias, kad  pečių pakūrentų, oi - ne! Ne! Atsiprašau, žmogeliai. Reikia, kad ji it gražus paveiksliukas man būtų - mielai postringaudavo dėdė Kazys, bet taip, kad per jo susikaupusį veidą nešmėsteldavo net pašaipos atšvaistėlė. Pasišaipydamas iš savęs ir kitus pašiepdamas, būdavo solidus ir rimtas. Ir tik  galiausiai, kai savo tokiais vaidinimais pasisotindavo, jis nusikvatodavo laimingo žmogaus balsu. Tačiau reikia sakyti, kad džiaugsmų savo gyvenime turėjo nedaug. Bet vis dėlto vedė antrą kartą ir tai buvo „paveiksliukas“ iš Ašašnykų kaimo. Marcelė nejauna, bet geros širdies, darbšti kaip bitutė, niekam nei lūpose, nei širdyje neturėjusi blogesnio žodžio. Jiedu pritiko vienas kitam ir atėjus čia  jausdavai, kad po truputį daraisi lyg ir geresnis, jaunesnis. Išėjus dėdei Kaziui į Anapilį, o Marcelei  sugrįžus atgal į Ašašnykus, namai pasiliko tokie, kokius juos su Mindaugu suradome, atvažiavę į Šklėrius.
Bet išlieka rimtesnis dalykas, vertas tarstelėti dar ne vieną žodį apie dėdę Kazį.
Kodėl atsitiko taip, kad niekas, o būtent tik Mindaugas pripažino šiuos namus „tinkama vieta  filosofijoms lukštenti“? Negi nujautė, kad dėdė Kazys irgi buvo filosofas? Beje, jis irgi kone  beraštis ir laikraštis jam buvo reikalingas nebent atsiplėšti skiautelę popieriaus cigaretei susukti. Bet tai netrukdė jam savo mintimis apklajoti pasaulį, įsižiūrėti giliai žemėje ir domėtis, kas ten,  danguose.
Mindaugas mėgo pasėdėti ant plataus kaimiško suolo, kuris šiuose namuose dažniau vadintas uslanu. Tai buvo jo pamėgta darbo vieta filosofuojant, iš kur bent retkarčiais pabandydavo žvilgterėti ir į mane. Juk negalėjo jam nerūpėti, iš kur ir kokia toji jėga, įstūmusi mane gyveniman, kuris smalsumu ar kitaip palaužia valią. Ir išeiti iš jo beveik nebūna vilties. Skridau lyg nakties drugelis pasitikti šviesos ir tikėjau, kad ši šviesa kitokia, kad joje nesudegama, neapankama.
- Viskas. Užtenka. Diena baigiasi, ir mes, regis, tikrai nusipelnėme gero poilsio. Bet, ak, kaip joje  viskas sujaukta, suvelta. O nuojauta irgi tokia, kad nežinai, kas dar atsitiks.
- Rytas išmintingesnis už vakarą, - pasakiau. - Gal ne taip labai suvelta, kaip dabar atrodo.
Dar po kurio laiko jau iš  lovos:
- Labos nakties. Paaa - mieee - gokim.  Jaučiu, kad šioje lovoje tavo dėdė Kazys miegodavo. Dėdžių  ir tetų namai. Bet ar tik? Senelių taip pat. Motinos - irgi. Ir kad  jie taip išliktų, reikia juos perkelti į karietą.
- Kurios nėra. Ir jau tikriausiai niekuomet nebus.
- Kas ten, priekyje, niekas  nežinom, bet kai ateitis žmogų pasitinka žinodama, ko jis iš  jos nori, tai.. Kodėl jos nepasitikti su Radijo karieta?
- Miegokim, karaliau, - išsprūdo. Ir laukiau, kad vėl pabars už neatsargumą, bet - ne, nutylėjo. Ir  jaučiau, kad į galvą  plūsta kraujas, bandydamas sužadinti supratimą, ką galėčiau padaryti, kad būčiau karaliaus vertas jo tarnas. Galėjau dievagotis, jog  būtinai ateis diena, kada baigsis  slapukavimai ir bus galima apie tai pasakoti atvirai ir visiems. Tai, sakykite, žmonės, kaip atrodyčiau, jeigu į tas dienas po tiekos nutikimų, apsireiškimu įeičiau tuščiomis rankomis? Pagaliau, kaip jausčiausi, jeigu išeinat į viešumą, ir tuomet šalia karaliaus Mindaugo atrodyčiau vis tuo pačiu vežėju. Reikėjo ieškoti  būdų išmokti  jam  tarnauti karališkai. Bet viena - suprasti, kita - kaip tai padaryti.
Pradžioje dingojosi, kad svarbiausioji mano užduotis pasidaryti metraštininku, patikint plunksnai  neįtikėtinai apsireiškusius dalykus. Bet tai nebuvo rimta ir toks užsiėmimas tiko tik poilsiui, kai jau viskas, kas svarbiausia, yra padaryta . Jau buvau įtaigotas, tiesiog prisotintas supratimu, kad tuščių  namų nebūna - būna tik sukalkėjimas žmogaus sielos ir jai tuomet beveik  neįmanoma suvokti tariamai  „ tuščių namų“  gyvybingumą.
- O žinai, Pranuci, - prisiminiau prisipažįstant dėdę Kazį, - kai ir vienas esi, tai vis tiek ne vienas. Kažkas ne tik aplink žmogų, bet ir pačiame žmoguje gyvena. Ar tau nebūna taip, kai visi  mato ir žino, kad esi vienas, o iš tikrųjų - ne vienas?
- Būna, dėde, būna, - pasakiau  Kaziui. Bet dabar tokia atėjusi būsena buvo raiškesnė ir tuoj  nusitvėriau už  minties pabandyti pabūti  šalia karaliaus be karaliaus, kitaip sakant - pabandyti atlikti  „savistudiją“. Tuoj pat. Staigiai, kai  ji dar nepasiduoda išsamesnei analizei ir man atrodė, kad tai yra  būtent tai, kad bent kiek pakenčiamiau  sugebėčiau išmokti  padaryti tai, ką reikėjo. Rūpestis išmokti tarnystės, priideramos karaliui Mindaugui, persekiojo įkyriau, o anieji  trys - Baltazaras, Kasparas ir Merkelis - atrodė, kad tokiame moksle ne ką galėjo padėti.
Mindaugas miegojo. Buvau laimingas, kad tokia mintis mane išmušė iš mieguistumo ir esu gan žvalus. O pati mintis paprastutė, kaip ir viskas, kas genealu. Reikėjo pasistengti ir surasti daugiau  laiko pabūti  vienam, kad  vėl ir vėl per savo smegenis galėčiau perkošti tai, ką vienaip ar kitaip patirdavau ar išgirsdavau bendraudamas su Mindaugu. Šį kartą arčiausiai manęs buvo ant stalo sudėliotos Biblijos knygos  ir... dėdė Kazys. Ir tuomet  įvyko pirmasis vaidinimas savyje . Man  jis atrodė  energingas, žadantis ir teikiantis vilčių, kad gal išnyks amas, kuomet tekdavo su Mindaugu kalbėtis sudėtingesnėmis temomis.
AŠ: Karaliau Mindaugai...
MINDAUGAS: Ar tik ir vėl nepasiskųsi savo dalia? Nagi. Karaliaus klauso. Anasis miega, o šis, kuris tavyje - dar ne.
Ir girdėjau ne tik jo žodžius, bet ir mačiau tą aplinką, kuri tokiam susitikimui labiausiai tinkama. Šį kartą tai buvo Grigų sodyba su jos aplūžusia tvora.
AŠ: Deja, karaliau, tenka sutikti, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo negandų. O nuo žmogžudysčių bene labiausiai. Kai atrodo, jog galima jau gyventi padoriau, geriau, prasmingiau, būtent jos išsiurbia daugiausiai dvasinės sveikatos. Ar pastebite, karaliau, jog Lietuvos šalelė net pasibjaurėti  jomis nesugeba. O gal jūs manote kitaip?
Kitas Mindaugas gulėjo dėdės  Kazio lovoje, laisvu kvėpavimu kilnojo krūtinę - gal miegojo,  gal ne, bet man vaidinti savyje netrukdė. Džiaugiausi, kad neatrodau lyg kuolą prarijęs. Mintis prasminga, žodžiai reikalingi, judesiai laisvi, saikingai priderinti prie kalbos. Ot, ir vėl vaizduotėje pakeliu dešinę ranką aukščiau galvos ir prašau karališko dėmesio.
AŠ: Prisimenu, Jūsų Didenybė domėjotės, kas atsitiko, kad toks bemiegis buvau aną priešaušrį? Prisimenate?
MINDAUGAS: Taip. Prisimenu. Kai pažintys tik prasideda, tai žmoguje svarbu pamatyti kiekvieną judesį. Kita vertus, tas priešaušris ne už kalnų - jis čia pat. Neįmanoma jo neatsiminti. Bet sakykite, ar Jums nekelia įtarinėjimų tai, jog mano galva visai nepanaši į tą, kurią matėte kronikininko Aleksandro Gvanjinio  knygos  „Europos  Sarmatijos  aprašymas“ raižinyje?
AŠ: Gal ir gerai, kad to  klausiate. Kam nešioti daiktą, kai nežinai ar jo prireiks. O atsakau padėjęs ranką ant širdies. Karaliau Mindaugai, įtarinėjimų metas praėjo. Jūsų galva yra  jūsų ir aš ją matau  kasdien, o kaip ją atsimena Aleksandras  Gvanjinis, tai  man nerūpi nepaisant, kad  niekuomet  negali žinoti, kas  po  minutės kitos  dingtelės kieno  nors galvoje.
MINGAUGAS: Pakalbam, pakalbam, bet taip kaip dabar, regis, dar  niekuomet. O kai veiksmas  vyksta  vaidinime, nėra prasmės netgi slėpti, kas esi iš tikrųjų. Man miela tave girdėti  sakant - karaliau  Mindaugai. Amžiai praėjo ir aš vėl čia. Vėl karalius Mindaugas. Kol kas ne Lietuvos, tik  tavo, bet vis tiek esu dėkingas. 
AŠ: Nesakyčiau, kad tik  mano. Manau, kad pažįstate dailininką Petrą Repšį, rekonstravusį jūsų  majestotinį atspaudą. Manau, kad jūs jam irgi karalius.  O bene geriausiai jūsų tikroviškumą apčiuopė dailininkė J. Malinauskaitė. Jos nupieštas jūsų paveikslas tikrai puikus. Ir jeigu dabar uždėtume ant jūsų galvos karūną, jeigu, nuėję į kirpyklą, patvarkytume plaukus, pagal  paveikslą  „sumontuotume“ barzdą, jeigu  aprengtume auksu išsiuvinėtą karališką apsiaustą, tai iš tikrųjų  karalius Mindaugas paveiksle atitiktų karalių Mindaugą originale. Jūs, tikiuosi, matėte, kaip atrodo Malinauskaitės  nupieštas  jūsų paveikslas?
Kryptelėjau galvą pusėn lovos, kurioje gulėjo Mindaugas. Buvo tamsu ir veido nesimatė. Laikas  buvo ir man užbaigti šį pirmą vaidinimą savyje, bet vaizduotė nenorėjo nuleisti sparnų - jai  buvo gera pagelbėti buvusiam Radijo karietos vežėjui, mokantis karališkos tarnystės Mindaugui amato. Bet tyliai sugirgždėjo durys ir išgirdau.
KAZYS: Atleiskite, ponai. Tai aš, Kazys Grigas. Nenorėjau trukdyti, bet žiūriu, jog  ant stalo tos pačios  knygos. Prisimeni, seserėnai? Tos pačios, kurias dovanojau, kad ne tik Radijo karietos keliuose, bet ir gyvenime nepasiklystumei.
AŠ: Dėdė Kazys? O Viešpatie! kaip leidai užmiršti tokius dalykus? Taip, taip, dabar  atsimenu, dėde...
KAZYS: Norėjau paklausti, ar teisingai  su  jomis  gyvenai?
Jaučiau, kaip akmenėju. Vaidinime dėdės Kazio neturėjo būti. Bet laiminga  jėga  truktelėjo iš  sąstingio  ir atsiminiau  ne tik tai. Atsiminiau ir pirmą  įrašą „Pradžios knygoje“ prie jos pirmo  žodžio. O tuomet jau išgirdau, kaip prasruvo žodžiai. Ir vis į atminį, į atmintį. Lyg kažkam norint mane įtikinti, kad  nuo šiol ji išlieka patikimiausia vieta, išsaugojant tai, kas reikalinga.

Atrodo, viskas lyg ir paprasta,
Kaip kad ir tai, ką pavadinome – PRADŽIA
Šitie daiktai, ar reiškiniai
Ir visa  tai, kas buvo ar yra,
Turėjo pradžią kažkada...
Ir  mes patenkinti, kad šitą žinom...
Bet stok... Nepaskubėk, žmogau.
Ar šitaip mes savęs nesuklaidinom?
Štai karieta. Ir iš tiesų
Gal nesunku bus rasti laiką
Ir kelią jos, kuriuo ji pirmą kartą
Kelionėn buvo palydėta.
Bet  jos pradžia KAŽKUR  KITUR –
Ir  jos keliu į pradžią neateisi..
Kažkur kitur išaugo medžiai,
Kad kėbulu pridengtų žmogų
Nuo sniego, vėjo ar lietaus,
Kad jo kelionė patogesnė būtų –
Netgi su ištaiga jos kėbule.
Kažkur kitur ir geležis
Gaminta ratų apkaustam ar lingėms,
Kažkur kitur karietos protėviai.
Pirmi meistrai, pirmi  vežėjai.
Ir taip – labai nelengva
Surasti pradžią
Net  reiškinio ar daikto paprasčiausio.
Tai ką  jau  bekalbėti
Apie pasaulio pradžią.

Ir va, tuomet – atsimenu – ir parašiau,
Atvertęs  Bibliją  ant lapo švento:
„ O Dieve, aš Tavęs labai prašau,
Padėk suprasti  man
Kaip  jis, pasaulis,  atsirado Pradžioje“...

Ir laukiu, ką  jis pasakys,
Bijodamas net sutrukdyti jį malda.
Diena užtruko, dvi ir trys,
Bet pagaliau, pakėlęs Bibliją pasakė:
- Šisai, tau skirtas mano kūrinys,
Žeme ir dangumi, žmogau, pradėtas.
Skaityk ir atsimink
O atsiminęs vėl skaityk:
„O žemė  buvo tyra ir tuščia
Ir tamsybės buvo viršum gelmių
O viršum  vandenų
Dievo dvasia  sklendeno".

- Bet tai ir karietos pradžia,- pasakiau.
Girdėjo ar ne – nežinau,
Bet skaitau, skatau ir skaitau:
"O žemė buvo  tyra ir tuščia
Ir  tamsybės buvo viršum gelmių,
O viršum vandenų
Dievo Dvasia sklendeno"...

Pagaliau sprogo. Vienu ypu. Regis, pati širdis kaip granata šukėmis išsisklaidė į visas  puses. O norėjosi, sakyčiau, labai  nedaug – bent atsiminti, kaip Radijo karieta atrodžiusi iš išorės.  Ir tuomet pasidžiaugti: O! užmerktomis akimis ją matau. Ir jos vaizdas lyg  antspaudas širdy. Bet tikėdamasis tokio džiaugsmo, žiūrėjau į ateitį, o jos, kaip žinom, žmogui visuomet reikia laukti.
Negi sulaukiau daugiau, negu norėta?
Miegok, Mindaugai.
O gal visa tai tik iš tavo sapno?