Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu


SU Mindaugu

11 20 53

11

10, Pagirių nereikėjo

-Miegi?
-Ne.
-Tuomet paklausyk.
-Girdžiu. Dėdė nepatenkintas ir skundžiasi dėdienei, kad pagirių nereikia. Sveikas kaip ridikas. Net galvos ne skauda.  O galėtų paskaudėti, kai degtinė neišgerta. Vaistas pagirioms po nosimi, o jo nereikia. Bėda.
- Išgers?
- Vienas tikrai, kad ne. Ieškos kompanijos. O jau tuomet taip, išgers. Dėdei reikia  kompanijos.
- O vis dėlto bjauru, kai girdi, kas vyksta anapus sienos,- pasakė Mindaugas,- Nors ausis atsipjauk. Gerai, kad čia pat yra skiedrynas.
- Skiedrynas?- nesupratau.
Rytas dar nebuvo vėlus. Su  Mindaugu jau buvome atsikėlę, nusiprausę, pasitvarkę patalpoje ir patys pasigrąžinę, bet tuo ir pasibaigė nedidelis rytinis šurmulys - neatrodė, kad būtume ieškoję užsiėmimo. Tačiau kiekvienas savyje patyliukais dirbome rūpimus  ir  nelengvus darbelius, kurie man atrodė neįveikiami. Tačiau vėliau supratau, kad šis tas buvo padaryta ir, žinoma, reikšmingiausias buvo Mindaugo įsispoksojimas į skiedryną su ten sumąstyta jo busima veikla. O mano galvoje pūtė skersvėjai, arba- tarkim- ji buvo užimta bent  kuo, tačiau ne tuo, kas  reikalingiausia. Tačiau nepaisant to, joje išsikristalizavo, guldami  vienas prie kito darbai, kuriuose reikėjo pabandyti susivokti..
Balių Dzūkijoje visuomet daug ir šilinių biednumas negalėjo jų atskirti nuo likusios  Dzūkijos. Galbūt net priešingai - skurdesnis gyvenimas padėjo šiliniams  telktis  į kompanijas ir todėl baliai čia nebūdavo netgi šventėmis. Neblogai jaučiau, kad įvykių sparta aplenkia mane ir nesuspėju atsišaukti į  visus man iškilusius klausimus.  Bet saviraiškos aplinkybės buvo stipresnės - jos tempė mane paskui save, pažerdamos naujų įspūdžių. Dėdės Jono bėdavonė dėl geros sveikatos man irgi  buvo neįveikiama kliūtis  susikaupti ir pagal savo išgales suprasti, kas vyksta aplink Mindaugą. Du kart du yra keturi, trys kart  trys- devyni, bandžiau atsitverti daugybos lentele nuo dėdės Jono žodžių, sklindančius per sieną, bet geriausiai padėjo užklydęs galvon eilėraštis.

Žinau, ateis diena  ir žmonės glostys
Tą mūs gyvenimą - kam alkaną, kam sotų-
Ir pasimeldę Dievui, neužmirš dėkoti
Ir  mums, kad čia, iš ūkanų miglotų
Išnirę, valgėm duoną su Dievu.
Ir kad supratome,  jog duonos padėjimas
Tai lyg pasaulio sutvėrimas -
Didžiausias darbas iš darbų.
Kuomet net  Dievui pailsėti  reikalinga
Ir atsiranda septintoji,
Taigi -  poilsio diena..         

Eilėraštis mano galvai nelabai suprantamas, tačiau panūdo pasiaiškinti, apie ką čia kalbama ir tokios pastangos darė meškos paslaugą, mokant išgirsti svarbiausius dalykus. Čia pirmiausia kalbu apie skiedryną, kuriuo  Mindaugas apsidžiaugė, kad jis yra. Jo žodžiai iš galvos kaip mat išsipustė, o tą kartą Mindaugas apie skiedryną daugiau neužsiminė.
- Sakai, dėdė ieškos kompanijos?- padėkim jam,- pasakė, bet pajutęs, kad pasiūlymas manęs nesužavėjo, laimingu žingsnius peržengė pirkios  slenkstį. Tai bent karalius,-  pasidyvijau savyje žinodamas, kad po minutėlės  dėdė Jonas pasisveikins  su Mindaugėliu.
Ir buvo kaip pamanyta, bet siurprizą, pasirodo, vėlgi iškrėtė  RESPUBLIKA. Paėmęs ją nuo palangės  ir atsiminęs, kaip vakar smarkiai pasijuokė dėdė iš p. Algirdo  Monkevičiaus šaržo, dabar sumanė sužinoti ir perskaityti, ką tiek daug ponas ministras prišnekėjo prasidedančių  mokslo metų proga. Gal jam  buvo nepatogu, kad neperskaitė vakar, nes  dėdė su dėdiene išgirdo lyg ir priekaištaujant::
  - Jau antra diena , kai mokiniai mokyklose, o mes.. Ir pasidžiaugti pamiršom. Bet kitaip jau nebus. Kai mokslo metai  prasideda ne rugsėjo pirmąją , tai ir atmintis vėluoja. - Ir  nutilo. Bet po valandėlės suskubo aksėti:  ok - ko - ko!... Tik paklausykite! Ponas  ministras žada  atimti iš sąvartynų vaikus  ir sugrąžinti juos mokykloms. Tai bent  užsimota! Kai jų Lietuvoje apie aštuoni šimtai, tai jėga.
- Šiukšlynai! Šiukšlynai! O kaip girdėti, ir jie žmonėms padeda  gyventi,- priminė dėdienė.
- Tikra teisybė, ponia,- pripažino Mindaugas,-  Taip ir laikraštyje: dalis žmonių nuskursta, atsiduria sąvartynuose. O čigonų tautybės žmonės mano, kad  mokslas apskritai  nereikalingas. Taip susidaro tas vienas procentas mokyklas nelankančių vaikų.
- Ar tai daug?- panoro žinoti dėdė.
- Daug. O kai jie sąvartynuose, tai labai  daug.
Bet netrukus prie jų teko prisidėti ir man. Sienon stipriai beldė ir dar garsiau šaukė dėdė Jonas: - Ateeeik, Pranuci. Su Mindaugėliu radome lobį..
- Smagu,- pasakiau, dar neužvėręs paskui save durų.
- Labai. Kai tokia  krūva laukia pinigų, kitaip būti negali. Labai smagu, Pranuci! - pasakė dėdė.
- Iš  kur jie? Ir kodėl- krūva?
- Yra galimybė gauti truputį pinigėlių, - ramiai pasakė Mindaugas.
- Ne truputį, Mindaugėli, o visą banką.,- bandė patikslinti dėdė.
- Apie  kokius  pinigus, kokį  banką  kalbate?
- Ir Šiliniuose žmonės tikriausiai pasako, kad sotus alkano neužjaučia.  Kai moki skaityti, moki rašyti, tai ar labai svarbu, kad čia pat yra žmonės, kurie nemoka. Argi svarbu, kad  jiems irgi  norisi išmokti,- priekaištavo  Mindaugas, paduodamas  man Respubliką.- Kai  paskaitysi, suprasi apie  kokius  pinigus  kalbame..
Reikėjo laiko, kol sužinojau, kas atsitiko.
Susidomėję ministro Algirdo Monkevičiaus interviu, ši graži trijulė- dėdienė , dėdė ir Mindaugas- netikėtai sužinojo, kad jei  į kaimo mokyklą  ateina du vaikai, tai paskui juos  iš valstybės kišenės ateina  ir 7-8 tūkstančiai litų.
- Betgi tai labai daug,- stvėrėsi už galvų dėdė ir dėdienė.- O-jo-joj, kokie gražūs pinigėliai! Galima būtų nupirkti visą stodą ( bandą) karvių. Bet kad ir neperkant. Kai tiek  pinigų, tai jau bankas.
- Gaila, kad neturime savo mokinukų,- atsiliepdamas ne va paaimanavo Mindaugas.
- Mokinukų neturime, bet kvailių yra. Ir aš. Ir  mano Marulė beraščiai, Mindaugėli. Obliai,- linksmai  komentavo dėdė Jonas, bet Mindaugui, regis, toks atviraširdis prisipažinimas buvo netikėtas.
-Iš tikrųjų?- paklausė. Bet tuomet, šeimininke, galėtumei tokį banką kartu su ponia  Marija  parsinešti namo.
- Namo? Tuos tūkstančius litų? Jūs, Mindaugėli, juokaujate?
- Nebent kartu su ministru, - atsiliepė Mindaugas.- Jeigu jis melagis, tuomet, atleiskite. Bet štai.. Čia žodis žodin  pono Monkevičiaus taip pasakyta. Įsidėmėkite.
Dėdienė  prisikišo arčiau laikraščio, o Mindaugas perskaitė: Mokinio krepšelio vidurkis šiuo metu- 1538 litai. Tačiau  kaime šį suma yra  tris keturis kartus didesnė.
- Nors kartą ir kaimas neužmirštas,- pasidžiaugė Marė.
- Reikia į  mokyklą išeiti dviem ir prašau - susidaro iki 12 tūkstančių litų sumelė,- suskaičiavo Mindaugas,- Anot Jūsų, susidaro bankas. Praleisk pro pirštus nepasiimdamas tokių pinigų ir tu- nusikaltėlis. Kad ir ne už grotų, bet vis tiek..
-Vadinasi, o čia-čia, o pa-pa į mokyklėlę. Ir taip  kiekvieną dieną po penketą kilometrų į Kabelius ir atgal. Kartu su Marula. Cha-cha-ha! - linksmai kvatojosi dėdė. - Ne tie metukai, Mindaugėli, oi ne tie, kad abu o- čia-čia, o - pa-pa..
- Bet  mokslų ant kuprų, šeimininkai, nešioti nereikia. O pinigėlius už  mokymąsi  moka.,- nemenkiau linksmas buvo  Mindaugas.
- Bet ministras, Mindaugėli, kalba apie mokyklas lankančius vaikus. Šoka tik su jaunimėliu. O tokie diedai, kaip mudu su seniu, jam ne motais,- vėl įsiterpė dėdienė
- Ministras kalba apie  žmogų-  ar jis vaikas, ar mūsų metuose - jis nuo pirmos iki  paskutinės  gyvenimo dienos tėra žmogus,- nenusileido Mindaugas. O man  pasirodžius jų kompanijoje, netrukus teiravosi, ar kartais netekę teikti korepetitoriaus paslaugų.
- Viešpatie!..  Ne. Niekuomet.  Kai esi vežėjas, ar juo buvai, tai neįmanoma ,- pasakiau  nustebintas netikėtu klausimu. Juo labiau, kad klausė ne Mindaugėlis, kurį svečio asmenyje žinojo sodybos šeimininkai, o klausė karalius, kuris apgaubtas vaidinimais  ir paslaptimi, jiems nebuvo žinomas. Tačiau man jau buvo leista sužinoti, kas  jis yra ir nuo to laiko mintyse  ji vadinau karaliumi, sergėdamasis tik., kad nuo liežuvio galo teisybė nenuslystų viešumon. Geriau atsitokėjęs vėl:
- Bet  kodėl toks klausimas- ar netekę man teikti korepetitoriaus paslaugų?
- Kai viskas tik prasideda, net ir naujieji mokslo metai, tai bet  kokie  klausimai neturėtų gluminti. Net ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas skundžiasi, kad pirmokėlių mūsų  valstybėje nuolat mažėja - persiėmęs  suprantančio jį nuotaiką, pasakė Mindaugas.
- Mano bobulė Marcelė irgi buvo beraštė,- nežinia kodėl pasakiau. Ir pridėjau:- Diedulis Simas taip pat. - Galbūt tikėjausi, kad Mindaugas apie  jų gyvenimą  TEN prasitars bent užuomina.
- Tai kas, vyručiai, mums  brangiau - ar numirėliai, o lobis,- netikėtai ir ryžtingai per samprotavimus  ir kalbas trinktelėjo dėdė. Ir lyg norėdamas užbaigti bergždžią pašnekesį: - Ką čia bešnekėtum, numirėliai nepasikels, o lobiai  ubagams į kišenes nelenda. Ir jau paduodamas  man  stikliuką:- Išgerk. Mes su Mindaugėliu jau  praskalavome burnukes.
- Išgerk, Pranuci. Diena  tokia, kad gal net reikia, - pritarė dėdei Mindaugas ir tuoj pasergėjo man suprantama kalba: - Tačiau to, kas vėl knieti klausti, net ir išgėręs neklausk. Neprisimenu, kad kada nors ir  kur nors  būčiau sutikęs tavo senelį Simą ir senelę Marcelę. Bet  manau, kad  žemės žmogui nuojautos neprasilenkia su teisybe. O ši diena  būtent Rupūžės, kad ją kur! Ir jau akivaizdu, kad pasidavėme  pasigyrimų pagundai.
Nei vienas nesupratome, kad Mindaugas kalba apie Mėnulio kalendorių- pagal ji gyvenome 2002 metų rugpjūčio 26 dieną, kurios simbolis Rupūžė ( arba Pelkė). Ir apie  jos pasekmes žmogaus veikloje Nijolė Valaitytė- Volmer štai kaip:
Tai iliuzorinės, klaidingos išminties diena. Gali būti nepastebėti ryškūs nuklydimai. Didžiulė pagunda pasiduoti puikybei, pagyroms, tuščiam žinių demonstravimui. Šios dienos išmintis neduoda nieko gero. Geriau pamąstyti, kas jūsų gyvenime  nereikalinga. Peržvelkite savo įpročius, santykius, reikalus, planus.  Neskubėkite imtis naujų darbų - mažai bus prasmės. Tai gana  tuščia diena.
  Aš dar nežinojau, kad Mindaugo galvoje  be didesnių jo pastangų užsilieka ilgi tekstai. Ir tai  turbūt nedidelė naujiena žmonių visuomenėje, kadangi daug kas turime pažįstamų, kuriems sąžiningai pavydime atminties sugebėjimų. Kai to atvirai pavydėdavau Vytautui  Mačioniui, tai jis man reikšdavo užuojautą ir patapšnodamas per petį vis pasakydavo, esa, dėl to nesielvartauk, Pranuci. Dievas  kiekvienam žmogui duoda tik tai, kas jam reikalinga. Mindaugas irgi labai panašiai - žmogus turi tiek, kiek reikia, kad sugebėtų atlikti jam skirtą  gyvenime misiją. O vėliau prisipažino - taip, tas tiesa, sugebu  įsiminti maždaug  kaip popierius - parašai ir išlieka , kol nesudūli ar neišblunka parašas.
Ir va, šitokiame  jo gebėjime  ATSIMINTI  buvo sutalpinta  ir 2002 metų  DIDŽIOJO  ASTRALOGINIJOS MĖNULIO KALENDORIAUS nuotrupos, kuri, kaip ir pirmuosius tris- parengė Nijolė Valaitytė Volmer. Ir  Mindaugas lyg skaitydamas iš  jo komentavo, kad tų metų 26 mėnulio diena ne kokia...
Pasilikti prie neužbaigtų darbų, sužiuręs žmonos pusėn, paragino ir dėdė Jonas:
- Marula, ar  girdėjai? Balius dar nebaigtas.
Pasiėmiau RESPUBLIKĄ ir nepaklusęs raginimams prisėsti prie stalo, išėjau laukan. Pagirių nereikėjo ir man. Buvo įdomu žvilgterėti ten, kur Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, sveikindamas gerbiamus mokytojus ir mieluosius mokinius su prasidedančiais naujausiais mokslo metais, linkėjo:
Tegu Mokytojas būna dosnus, tegu mokinys būna godus. Tebūnie.. daug gėlių visų jūsų rankose, o  jūsų širdyse- didelis žinių troškimas
Aš, regis, irgi ėjau į  mokyklą. Seniai.  Dar pirmaisiais pokario metais.
Niekas jau man nepasakys, ar iš mokyklos dažniau sugrįždavau į tėvų, ar į šiuos, savo diedulių iš  motinos pusės namus. Į juos ateiti būdavo sunkiau, bet nepaisant to, ateidavau dažniau. Reikėdavo pereiti ne tik nemažą Večkio miškelį, bet ir perkrypuoti per Raulų bradelį lieptu, suręstu iš sudvigubintų rąstų. Toliau gi, pakilęs žvyruota įkalne iki  Jono Konstantinavičiaus (Mackelio) sodybos, jau iš po vaiko kepurės pamatydavau netoli Skersbalės  įsikūrusius senelių namus.
- Ak, kaip sunykę, a? Ar kas galėjo tikėti, kad tokia nykimo lemtis užgrius kitados jėga ir  jaunatviškumu, veržlumu spinduliuojančius Grigų sodybos namus?
Širdyje salo. Galvoje svaigo, suposi, bet buvo gera, lyg  tiesiausiu vaikystės keliu iš  mokyklos atėjus senelių namuose, kur  bobulė Marcelė visados sušildydavo savo laukimu - dažniausia  grikių blynais  ir karštomis  bulvėmis su sviestu. O dziedulis?  Mirė jis nesulaukęs  mano  mokslų - 1941 metų vasario 3d., pragyvenęs  66 metus,
Nežinau, kiek  man paliko šiame  gyvenime  metų- gal net  ne metų, o tik dienų ar  valandų, tačiau sakau, jog nepigiai mokėčiau, jeigu nors vieną  kartą , nors sapne  galėčiau pamatyti ir atsiminti Simą (Šimą)Grigą. Dar kai kurie  sodybos kiemo pastatai  ji atsimena, o aš jau- ne, nors  kartu su juo gyvenau žmonių pasaulyje  apie  dvejus metus.
Geriau atsimenu močiutę- čia  visiškos  tamsos nėra, bet didesnės šviesos ir čia pasigendu. Marcelė Grigienė, Jurgio Volungevičiaus  duktė  mirė 1952 metų gegužės 22d. Ką  gi, laikas eina, eina, eina ir  jau po Lietuvą tuomet pasklido  2002 metų  rugsėjo mokiniai. Vieną  jų, geltonkasę su gėlių vainiku ant galvos, pašokdino net  švietimo ir   mokslo  ministras Algirdas  Monkevičius. Gražu pavasarį, ypatingai, sakyčiau, gegužės mėnesį, bet  gražu ir  rugsėjį, kai taip pavasariškai gėlėmis  pasipuošia  pirmoji  mokslo metų diena..
- Bet gal stop? Gal užteks vaikystės atsiminimų,- pabandžiau  tramdyti save, bet jaučiau, kad  jie kažkodėl tą dieną neišvengiami. Ir nors visi žino, kad praeitimi sotus nebūsi, bet  niekas nežino, kaip galima - ir ar  galima? - gyventi žmogui be jos?

12

Padūmojimai  po to, kai karalius atrastas (11)

Tik vienas ir suprantu, kad tai, kas jau parašyta, kas sukrauta į šiuos puslapius yra labai nedaug. Tačiau perskaitydamas juos ir neužmiršdamas pareikštų priekaištų, juos skaičiusių žmonių, vis dėlto neslepiu pasitenkinimo, kad užrašai pagal išgales surikiuoti ir nuosekliau, ir geriau, negu galvojau. Tas tiesa, kad kaip visur, taip ir čia reikalingas protas ir patirtis. O iš kur man  jų paimti? Tačiau nepaisant to, nelieka abejonių, kad jie išliks, o ateities skaitytojai juos vertins galbūt net dosniau.
Kol maloni trijulė - Mindaugas, dėdė Jonas ir dėdienė Marė - svarstė planus, kaip jiems pralobti iš mokinio krepšelio, į mano galvą plūstelėjo ateities vizijos. Regis, būtent tą dieną pirmą kartą patikėjau, kad vėliau ar anksčiau, taip apleista Raulų sodyba, taps lankomiausia vieta šalyje. O atėjusiems turistams bus pasakojama..
- Bus. Tikrai bus,- stryktelėjo iš niekur raidutė A.
- Nesigirkim. Dziedulis irgi žino, kad bus, - santūriau atrodė B. - Tačiau, dzieduli, mes jau išmokome vaidinti, kaip tai atrodys.  Jūs tik, dzieduli, žiūrėkite ir klausykite. Gerai?
- Įdomu būtų žinoti, kada  jūs, nenuoramos, užaugsite.
- Tai va, paklausyk, dzieduli. Vaidiname ateities gidę.
Ir ką daryti? Neleisti?
Ačiū Dievuliui, kad  jis seniau atėmė iš manęs tokią  galimybę ir taip daryti nemoku. Ttą gerai žino ir raidutės A ir B.
- Vaidinkit, išdykėlės, bet rimtai, be noro įsiteikti.     
                                              *******
A: Seniai seniai, dar 2002 metų rugsėjo 2d. vakarą sodybos šeimininkai  Jonas ir Marė Grigai išgirdo atvažiavusį automobilį Tai buvo AUDI, senas  vokiškas laužas, bet kai  jis gerai pagamintas, tai ir laužas važiuoja. Sodybos šeimininkai labai labai apsidžiaugė, nes žmogus čia užklysdavo retai. Iš automobilio išlipo dviese- vienas jiems nepažįstamas, o antras - Karlonų Pranas, kuriam ši sodyba yra motinos gimtinė ir geriausieji jo vaikystės namai. Taip atsitiko todėl, kad čia gyveno jo bobulė Marcelė.
B: Tačiau, ponai, įsidėmėkite, jog būtent čia, kur stovėjo sukrypusi tvora, tų metų rugsėjo 3d. priešaušryje buvo išgirsta žmogaus protą pritrenkianti naujiena. Net karietos vežėjas nežinojo, kad į savo gimtąjį sodžių atvežė Lietuvos karalių Mindaugą. Tačiau nemažiau įdomu, kad karalius Mindaugas taip nežinojo, jog būtent Radijo karietos vežėjas ištars slaptažodį - O KARALIAU, O MINDAUGAI. Ir tai buvo ženklas, kad Aukščiausioji valia Mindaugui leidžia atsiverti, atsiskleisti vežėjui, pasakant jam, kas jis yra ir tapti Šilinių karšto žmogumi, apsigyvenusiame jo senelių namuose.
AŠ: Ša! Dieve gink! Daugiau tokių vaidinimėlių, kad negirdėčiau. Aš labai rimtai. Ar girdite? Tai ir dzieduliui, ir ponui Mindaugui pavojinga,
- Pavojinga?- nustebo raidė A.
- Taip tik atrodo, dzieduli. Kai mūsų niekas negirdi, pavojų nebūna,- paaiškino B.
- Ačiū, raidutės. Mano dukros jau seniai užaugo,o judvi dar primenate man ir jas.
- Kai prireiks, dzieduli, pašauk. Ateisim, padėsim, paaiškinsim.
- Ir tikėkite, nes mes  nemokame  meluoti.
- Tikiu, kad bus, kaip vaidinate ir tuo labai džiaugiuos,- pasakiau vaidinimėlio kūrėjoms A ir B ir tikrai širdies gilumoje pats buvau vaiku. Tačiau sugrįžęs į realybę, į senio gyvenimą, tikėjimo nuostatos išliko, jos nesumenko jų ir tikrai džiaugiuosi tikėdamas, kad ateityje gvildenant šiuos įvykius pagrindiniu žinių šaltiniu būsią šie Užrašai.. dabar žinomi kaip Teisybės visi bijosi. Beje, kai niekas negirdi, kai, pasak A ir B, jokie pavojai negresia, drįstu parodyti į dar vieną žmogų, kuris  būdamas toli, padeda man kurpti (nuo žodžio kurpius) Lietuvos istorijos pažinimui taip labai reikalingus užrašus. Čia man labai pagelbėjo raidė B, pasikvietusi Joninių šventėn J, savo giminaitę iš lotyniškos abėcėlės. Tai buvo greito kalbėjimo persona, sveriantį apie 100 kilogramų. Ir man  buvo žingeidu, kaip tokia grandiozinė J sugeba bendrauti su išdykėlėmis A ir B.  Lengvutės kaip vėjas, kaip vaiko džiaugsmas, o.. prašau, draugauja- kartu šypsosi, kartu verkia ir man kartu notacijas paskaito.
Bet prisimenu J  jau tuomet, kai pirmą  mūsų pažinties naktį pavartojo burtus, norėdamas užmigdyti Lietuvą ir atvirai prisipažino, kad jaučias nustebęs,  jog manęs užmigdyti nepavyko. Dabar esu įsitikinęs, kad būtent nuo to laiko beveik nesuvokiu, kur diena, o kur naktis. Tačiau ligos sindromas pasireiškė vėliau - kai pajutau, kad šiuos užrašus man tenka rašyti tiesiog iš įvykių vietos. Ir Jūs, kurie sąžiningai pradėjote juos skaityti, žinote, koks dvasinis nerimas mane ištiko tą priešaušrį prie tos sukrypusios tvoros. Net neiškart suvokiau, kad mestelėtas į tokį verpetą ir atsiradęs šalia Mindaugo atsiradau ten, kur užmiršties dulkių nebūna. Dar geriau pradėjau suvokti, kad artėja didelių pokyčių savyje metas, kuris neišvengiamai persimes į aplinką ir todėl nebus lemta pasilikti, koks buvau ir kokiu tikėjausi išlikti iki kryželio žemėje pasirodė karalius Mindaugas ir ligtolinė mano persona labai greitai glebo, tižo, išsiryškindama kaip netinkama būti Jo prakilnybės tarnyboje. Nedrąsu man buvo jam patarti, reikšti nuomonę, trukdyti karalių kad ir atsiradus svarbiausiam reikalui. Net ir baliuje jausdavausi, kad vežėjo- girtuoklėlio degtinėlė baigėsi. O kai žmogus nesijaučia laisvas, kai ji varžo kito autoritetas, didenybė, tai kiek besistengtumei, atsirandanti tuštuma gilėja, plečiasi, kol galop pats susilieji su ja ir tampi niekuo, tuščia vieta, arba viskuo, tai yra ta vieta, kuri reikalinga žmogaus gyvenimui.  Jau būdamas Jono ir Marės Grigų  sodyboje, mačiau jaučiau, žinojau, kad savo elgesiu ir kalbomis vis dažniau prašaunu pro šalį. Tokią žmogaus savijauta bene labiausiai gelėtų suprasti Daina G. Bet tuomet pasaulis dar tik laukė Olimpiados Atėnuose ir Dainos galvon net neužklysdavo mintis, kad  Morkopuo olimpinio šaudymo centre ją  ištiks nesekmė. Gaila,- pasakys,- nes buvo įdėta daug darbo ir jėgų. Ir pasiskolinusi  iš trenerio 20 eurų, ir išgėrusi alaus, pradėjo ruoštis Pekino olimpiadai.
Man ruoštis nebuvo laiko. Karalius buvo atrastas per akimirksnį ir reikėjo išmokti tarnybos meno, neturint net trenerio. Atsidusdavau savyje  ir nors suprasdavau, jog tyla ne  visuomet gera  byla , tačiau jeigu tik galėdavau, tai stengdavausi  patylėti..
Aš suvokiau, kad  mano padėtį galėję pagerinti bent du sėkmingai atliekami  darbai - geras  gebėjimas politiškai analizuoti aplinką. Ir tai nebuvo ypatingai sunku, kadangi nebuvau  išimtis ir politika užsiiminėjau ne menkiau už kitus pensininkus. Kur kas sunkiau buvo persitvarkyti savyje taip, kad nesutrukdomai veiktų savitvarda ir ryžtas, sugebėjimas atsispirti bet kokia pozicijai, nesudrumsčiant savyje ramybės. Kad ir kalbantis su karaliumi sugebėčiau nemirkčiodamas žiūrėti jam į akis ir matyti ne tik spinduliuojančią karūną, bet ir sunkiu nešuliu užgulusią jo kuprą. Tai, kad  jis gyveno pogrindyje, neturėdamas teisės pasisakyti, kas iš tikrųjų jis yra, alino jo dvasines  jėgas ir jų reikėjo turėti arba nepaprastai daug ir tuomet viltis, kad ir jo sieloje bus šventė, arba pritrūkus jėgų, laukti sumanymų žlugimo. Žinojo ir matė, kaip pamaloninami Lietuvos prezidentai, kuomet  baigia tarnystę Baltuosiuose rūmuose- tuomet  jie iki mirties aprūpinami namais Turniškėse su aptarnaujančiu personalu,  jiems po automobilį su vairuotoju. Didžiausios pensijos, prilygstančios prezidento algos pusei, jiems referentai ir kabinetas prezidentūroje. Taigi baisu buvo matyti, kaip tokios gerovės akistatoje atrodė karalius Mindaugas- sakytumei, elgeta, plikis, plėšikų užpultas ir apiplėštas nelaimėlis. Ir nemanau, kad jam sąžiningai  visuomenėje viešinantis kas nors būtų patikėję, jog ant jo galvos didžiavosi  pirmoji ir  vienintelė Lietuvos karaliaus  karūna. Todėl ir man, matyt, nereikėtų savęs peikti, jog  buvo momentų, kuomet nepatikliai dėbčiojau jo pusėn. Na, kad ir tą priešaušrį Grigų sodyboje , kuomet lyg uodas zyzeno negeras įtarimas. Vėliau Mindaugas retsykiais pasiskųsdavo:
   - Oi-jo-jai, kaip nejaukiai pasijausdavau,- kalbėjo ,- kuomet į mane pasižiūrėdavo kaip Skerdiką. Gaila, bet būdamas vienas, žmogus negali net savo garbės apginti. Ir pirmoji priežastis ta, kad aplinkiniams niekas nekliudo matyti jį tuo, ko jie nori. O mato-ką? Ne princą, ne  karalių, o Skerdiką, supjausčiusį Kaune savo draugą į gabalus ir  išnešiojusį po šiukšliadėžes. Ir kaip įtikinamai jiems  pasakysi, kad ne, ne. . Aš ne Skerdikas. Juo labiau, kaip įtikinsi, jeigu nėra nei vieno liudytojo, kuris žino, kas iš tikrųjų esi.
Ne žodis žodin čia atkartoju Mindaugo žodžius, bet juos imu iš jo burnos. Žinau, kad kai tardavo žodį skerdikas, būtinai atsimindavo šiurpią  Kauno istoriją. Man irgi  darydavosi nejauku, nes eilini kartą prisieidavo atsiminti savo teorinius išvedžiojimus apie žmogaus  galvos formos sąsajas su  jo profesine veikla. Zenono Skerdiko galva buvo beveik nuplikusi nuo kaktos iki  viršugalvio, ausys prispaustos lyg saugojantis, kad jose nepatektų geresnis žodis. Trumpiau kalbant, Zenono Misiūno, praminto Skerdiku, galvos forma ne  kiek nepanašėjo į Mindaugo ir priminė smailabukį agurką - pakaušyje platu, o iš viršugalvio leidžiantis žemyn iki pasmakrės vis  smailiau ir smailiau. Bet pasirodo, kad toks  galvų nepanašumas nesutrukdė tą priešaušrį suabejoti, ar tik  pas šilinius neatvežiau   Skerdiko. Ir nors abejonė užtruko neilgai, bet.. neilgiau užtrunka ir šautuvo gaiduką spustelėti.
Man neretai pripriekaištaujama, kad įnykau į tokius beverčius užsiėmimus, o svarbiausia , kad iki šiol nesugebu atsikratyti įpročio stebėti žmonių galvas ir pagal  jų formas numatyti, kuo jie užsiima, kokiai profesijai dangaus jie duoti. Į priekaištus dažniau atsakau drovia šypsena, retsykiais tarstelėdamas, kad kiekvienoje galvoje žymiai daugiau  kvailybių, negu išminties. Ir mano galvoje, esą, irgi ne kitaip. Tačiau vis dėlto pasitaiko visuomenėje  gerai žinomų žmonių, kuriems toks mano hobbi atrodo prasmingas. Tuos žmones paprastai tenka pačiam atrasti. Taip atsitiko ir tą kartą, kuomet neiškentęs priėjau prie pietaujančio jauno žmogaus ir pasakiau:
- Atleiskite, jaunasis pone, kad trukdau, bet jeigu būtumėte artistas, tai neabejotinai tik  pasaulinio masto. Ir, beje, labai nenorėčiau, kad įsiveltumėte į bet kokią revoliuciją. Ji nieko geresnio žmonijai neduotų.
Jaunas ponas nurijo sukramtytą  kąsnį ir..
- Bet aš, tamsta, artistas. Nesakau, kad esu pasaulinio masto, antraip ir pats  pažintumei  Arūną Rudoką. Bet nesuprantu, kodėl turėčiau veltis į kažkokias revoliucijas?
- Jūsų galva, pone, revoliucionieriaus. Ji stebėtinai panaši į Vladimiro Ulijanovo galvą.
Rudoko balsas skardus, jaunas ir  jis nusikvatojo taip, kad visi aplinkiniai sužiuro mūsų pusėn.
- Jūs labai mielas, tėvuk,- pasakė Arūnas Rudokas - Kai jūsų amžiaus seneliukai ruošiasi mirčiai, jūs ieškote linksmybių ir patys jas teikiate kitiems. Tikrai esu jums  dėkingas ir prižadu, kad į revoliucijas nesivelsiu. Bet noriu paklausti: taip, aš aktorius. Bet  kodėl ne pasaulinio masto?
- Ne tas roles vaidinate. Vaidinkite Leniną ir pažadu, kad mano pranašystė išsipildys- būsite pasaulinio masto. Jūs netgi tai privalote padaryti, mielas pone. Jeigu nepasiseks, tai vis dėlto žinosite, kad scenoje buvote Leninas, žmogus pasaulinio mąsto,- kalbėjau mielam Arūnui Rudokui. Vėliau sužinojau, kad  jis tikrai pradėjęs vaidinti Leniną. O kai skyrėmės, prisimenu, pažadėjo:
- Skolingas už būsimą garbę. Kol kas ačiū, bet skola ne rona - reikės grąžinti. Tad iki susitikimo, tėvuk. - Ir jis linksmai nukaukšėjo kavinės durų link. O dabar galiu lažytis kad Arūnas tokio vaidmens  ėmėsi  paskatintas savo galvos  formos. Ir kai jis scenoje, jo ten nebūna, jo vietoje būna didysis rusų revoliucionierius Leninas.
Sakyčiau, kurioziškai atrodęs susitikimas AKROOLYJE su Rimu Valeikiu. Buvo smalsu sužinoti, kokį eilinį valdžios vyrą nulipdė šį darbą puikiai išmanantis jaunas žmogus. Jis nei seimūnas, nei vyriausybės narys, nei prezidentūros darbuotojas, bet atsimenu, kai iš mano lūpų išsprūdo:
- Nežinau, Rimai, ką čia nudrėbei. Tokios personos visoje Lietuvoje nesutikęs. Romėnas ir tiek. Nuo jo nepabėgsi.
- Sakot, romėnas?- sukluso jaunas žmogus ir apsidairė aplinkui. - Ar  girdėjote, žmonės, ką šis senukas man sako? Sako, kad  nulipdžiau romėną.
- Keistas tipas. Lietuviškas tik laikraštis jo rankose, daugiau nieko. Gal šiss dziedas teisingai peikia. Gal koks nors romėnas išmoko skaityti Respubliką . Argi stebuklas, jeigu jau ir kinai paskaito lietuviškai. O galva? Iš tikrųjų, joks lietuvis tokių galvos formų neturi - pritardamas man kabėjo nepažįstamas akiniuotis. Kiti irgi barė, priekaištavo, kad Rimui nepavyko nulipdyti tikrą lietuvį. Ir niekas nežinojome, kaip džiaugėsi Rimo Valekio širdis: iš tikrųjų, jis lipdė ir  nulipdė romėną. Ir mes visi jo kūrinį pažinome pagal galvos formą.
- Ačiū, ponai, už puikų mano darbo įvertinimą. Iš tikrųjų, nulipdžiau senovės romėną. O  jums, sengalvėli,- kreipėsi į mane  menininkas,- ypatingai dėkingas už čia surengtą  disputą. Beje, iš ko sprendėte, kad šis kūrinys vaizduoja atėnietį?- norėjo sužinoti Rimas.
- Galva  atėniečio.
Kad ir patyliukais, tačiau panašios sėkmės mane ir toliau skatino manyti, kad pagal žmonių galvų formas įmanoma klasifikuoti jų  pomėgius ir kitokias savybes. Juk Rimo Valeikio nulipdytas Akropolyje senovės romėnas būtų niekis, jeigu jo galvos  forma nebūtų būdinga senovės romėnams. Todėl net ir  kitiems  kartais pasakau, kad žmogus, išvykdamas kitur, nei savęs, nei kitų nenustebina, jeigu užmiršęs paliko kepurę, batus ar kelnes. Bet niekuomet nebūna taip, kad paliktų savo pomėgius, savo istorijas  ir istorijėles, į kurias buvo įsivėlęs ar įveltas. Tačiau iš įvykių, kurių dar nežino net Lietuvos istorija, ir kurie atiteko mano daliai, ypatingiausias arba, sakykim, nepralenkiamas yra mudviejų su Mindaugu atsiradimas priešaušryje prie Jono ir Marės Grigų sodybos tvoros, kur per slaptažodį Mindaugui buvo pranešta, kad jam  suteikta teisė atsiverti  buvusiam  Radijo karietos vežėjui. Tačiau ši diena, kuomet paprastai po baliaus reikėdavo pagirių, mane apdovanojo aiškiu supratimu, kad man lemta su Mindaugu pasilikti ne tik Šilinių,  bet ir Lietuvos istorijoje. Ir aišku, nelengva dabar bus priimti priekaištus ,kad, girdi, Pranuci, pats save įrašinėji istorijon. Bet argi- pats? Jeigu tiesa, kad kiekvieno žmogaus lemtis yra  Dievo rankoje, tai ne aš, o jis įrašė istorijon mano vardą ir man leidžia  suvokti, kad tai padaryta vardan garbės  tautos, gyvenančios  Marijos žemėje. Žinau, kad apie tai dar teks rašyti, o dabar aišku, kad tarp tautai reikšmingų dalykų yra ir šis, taigi Mindaugo prisipažinimas, kas  jis. Ir niekas kitas, o tik aš, tik vienintelis galiu liudyti, kad  buvo taip, kaip buvę, kaip jau parašyta ir kaip dar bus parašyta.
Nesunkiai atgaivinu savo galvoje ir Mindaugo įtikinėjimą, kuris, manu, jam  buvo labiau reikalingas, negu man. Tai labai dvasingo žmogaus primatas - jam norėjosi, kad nesuabejočiau, jog jis, karalius, gal net labiau, negu aš priklauso nuo Aukščiausiojo valios. O kadangi karys  bet kokiomis sąlygomis privalo juo išlikti, ir ypatingai, kai vyksta  mūšis, todėl ir  jis, Mindaugas, stengiasi sąžiningai atlikti savo pareigą Ir nors nuo pat  mūsų susitikimo Vilniuje jam širdį skaudėjo, tačiau vis dėlto neprasitarė, savavališkai neatsivėrė, kas iš tikrųjų jis beesąs. Skaudžia širdimi ir surakinta atvirumui burna jis išliko iki 2002 metų rugsėjo 3d rytmečio, iki  ženklo - O KARALIAU. O MINDAUGAI. Elgėsi, kaip buvo paliepta ir aš jaučiau, kad priešaušrio pašnekesį reikės artimiausiu laiku ir pasitaikius tinkamai progai pratęsti. Ir ji atsirado, kai tik dėdę Joną  dedienė pavarė pievoje  perrišti karvę, o Mindaugas pasiliko sodybos kieme kartu su  manimi..
- Pranai, žinau, kad  gali manimi netikėti, bet tiek, kiek man leidžiama, tikrai pasakau.  Dabar ir  vėl - nepaisant, kad dangus mus saugo, tačiau ir patys privalome pasisaugoti. Kai Vilniuje pamačiau tavo sūnaičių ir dukraitės  nuotrauką, jau tuomet galėjau pasakyti. kad štai žmogus, kuriuo galiu pasikliauti. Jau tuomet nuoširdžiausiai norėjosi prisipažinti- žinok, Pranuci, esu karalius Mindaugas. Buvo labai skaudu, kad negalėjau prisipažinti,  nes Dievo karalystėje žmogus niekuomet nebuvo ir nebus laisvas. Jo akyse aš ne karalius, jo akyse abu esame  tarnai.
Paprašiau jo pasakyti, kodėl Visagalis slaptažodį -  O KARALIAU, O MINDAUGAI - įspraudė ištarti mano lūpom. Kuo aš jam įtikau, ar neįtikau. Ir Mindaugas sakė:
- Nežinau, bet  manau, kad  jis Tau prielankus, kadangi neiššvaistei jo pasitikėjimo. O tavo  lupomis ištartas slaptažodis  man reiškia tai, ką turėtumei jausti ir pats- sustoju čia ir reikės gyventi kol vėl  bus pasakyta (jeigu, žinoma, bus) kad, karaliau Mindaugai, užteks čia tau sėdėti, tęsk savo kelionę.
- Bet, karaliau, - nežinia kodėl aukštai pakėliau balsą, tačiau  Mindaugas labai greitai jį prislopino.
- Sutarėme, kad užmiršome, kas iš tikrųjų esu. Dangus mato, kad tai pavojingas užsiėmimas ir todėl dar kartą prašau - nežudyk karaliaus, vadindamas karaliumi. Aš taip ilgai ir sunkiai ėjau, kol pagaliau sugrįžau. Kol kas tebūsiu tau karaliaus tik mintyse, bet, sakau, Pranuci,- jokiu  būdu ne žodyje, net ne žvilgsnyje, o juo labiau bendravime ir ypatingai tuomet, kai mus girdi kiti.
- Ir kai būname baliuje  ar einame pagiriotis. Aš suprantu ir smerkiu savo elgesį. - savikritiškai vertinau savo elgesį.- Bet man labai norėjosi, kad Jūs  bent prasitartumėte, kaip mano seneliai Marcelė ir Simas gyvena TEN.
- Tikrai, Pranuci, nežinau, kaip jie ten gyvena ir kur. Bet gerai žinau, kad sienos ausis teturėjusios ne tik sovietmečiu. Ir dabar jas turi ir, sakyčiau, tos ausys yra gerokai ilgesnės. Bet  svarbiausia - esu Mindaugas ar  Mindaugėlis, žmogus dirbantis  ir gyvenantis iš  savo rankų, savo prakaito. Tai ne daugiau, kaip kokio nors darbo meistras. Ir todėl mano tokia  profesiją ne pagal mano galvos formą, o pagal susidariusią  gan keblią padėtį. Mes privalome išlikti ir prisikelti kartu su valstybe.
- Mes?
- Jau dabar MES. Na, einame, Pranuci, dar kartą atsiremsime į tvorą. Kas galėjo pamanyti, kad čia atsiversiu tau ir bendrai, kad  bus leista atsiverti Ir, žinoma, pailsėti, apsižvalgyti aplinkui save ne  bėgant, o agyvenant. Kai ir stogas  viršum galvos, ir.. Bet ką  čia kalbėti. Einam. Išmokę atsiremti į tvorą, gal išmoksime  atsiremti ir į žodį.
- Bet  jis Lietuvoje niekingiausias daiktas. Tik kvailiai pasikliauja  juo.
- Netvirtinu, kad mums tai pavyks, bet neverta pamiršti, kad į žodį  buvo atsirėmęs visas pasaulis.  Kaip Ieva iš Adomo šonkaulio, taip pasaulis iš Dievo Žodžio. Ir Dievas tarė...

13

Tu žmogau, manęs neišduosi (12)

Bent mano patirtis rodo, kad žmogaus atmintis, kuomet ji paliekama saviraiškai ir laisvei, yra palaiminta istorinius įvykius įsiminti detaliau ir ilgesniam laikui. Akivaizdu, kad užkluptas netikėtumų, gerokai buvau pasimetęs ir net pats save įtikinėjau, kad nesu tinkamas veiklai, kuri iš mano rankų būtų priimama ir Mindaugo, ir dangaus. Tai darė neigiamą poveikį, tačiau susigaudamas bent žiupsnelį laiko atokvėpiui, apdairiau analizuodamas įvykius, įgijau kitokį regėjimą ir pats sau paprieštaraudavau dėl nekurių dalykų supratimo. Dėl savo personos gebėjimų taip pat. Ir jau neatrodžiau, kad esu visiškas pasimetėlis, užimąs stebėtojo pozicijas ir besiguodžiąs tuo, kad, girdi, ne mano kaltė, jog taip ne laiku užgriuvo senatvė ir kad todėl nieko geresnio padaryti neįmanoma. Matyt, teisybė, kad jeigu susikaupi ir stengiesi padėti pats sau, tai padeda ir Dievas. Jaučiau kad nuo 2002 metų rugsėjo 3 dienos rytmečio manoji atmintis pasitaisė taip, kad ačiū Dievui, jos tokios geros niekuomet  neturėjau, nepaisant kad savo amželyje jau buvau sutalpinęs 63 metus ir septynis mėnesius. Lig tol žmona, pritariant namiškiams ir geriau mane žinantiems, neretai pasakydavusi - pragėrei, vyreli,Arklidėje pometėlę. Ir va, galvoje atsirado pagyvėjimas, atgaiva, prisikėlimas to, kas atrodė švarut švarutėliai iš jos išplauta, išskalauta kartu su Radijo karieta, kas neatsimenamai užmiršta. Tai nereiškia, kad iš užmiršties prisikėlė Radijo karieta ar kiti ją lydėję reiškiniai ar įvykiai. Užmirštis slėpė nemažai ką, tačiau vietoj poterėlio rytais vakarais niūniavau Salomėją  Nėrį:
Ilgai laukus dar palauk
Grįšiu iš tiesų.
Ir pradėjau laukti, neleisdamas suabejoti, kad jie galėtų dingti iš mano užmaršties. Atsirado net pateisinimas, kodėl jie neskuba sugrįžti, o tai, kas sugrįžta, tai kodėl taip lėtai. Tokia saviguoda padėdavo tikėti, kad tai, kas vis dar yra užmarštyje, dar NE - PRA - RA - STA, kažkur guli padėti Dievo akiai gerai matomoje vietoje ir reikalingiausiu  momentu bus sugrąžinta.
Kai Mindaugo pakviestas atėjau prie tvoros ir pabandžiau ją užgulti kaip iki tol, ar net geriau, tai tvora sausai trakštelėjo, nepalikdama abejonių, kad šį kartą  taip nesugebu.
- Negerai, Mindaugai. Tvora  sugrius. Gali  juoktis, bet sakau, kad tai istorinė tvora.
- Tau ir man. Gal. Bet neužgriozkime tvoromis galvų.
- Nesakyk, taip. Tfu!,- nusispjoviau, - galėjau apie tai pagalvoti vakar. Tuomet savo dvasioje jausčiausi kitaip
- Kodėl būtent vakar?
- Todėl, kad nebūčiau šiandien pramiegojęs priešaušrio. Tfu! kaip negerai.
- Nesispjaudyk, Pranuci. Šitaip sausros neužgesinsi ir žemės nepalaistysi.
- Tokie dalykai nei mano valioje, nei mano galioje. O istorinę atmintį pasaugoti tikrai galiu.
- Nesuprantu, ką čia paistai?
- Gerai, Mindaugai, nes tiesą sakant ir aš nesuprantu. Tačiau pažadu iki ateinančio ryto pasiaiškinti.
Ir tikrai vargiai būčiau sugebėjęs aiškiau pasakyti, kokie varpai paskambino galvoje. Tačiau tai tik sustiprino pasiryžimą,kad kol dabar esu Grigų sodyboje, ar kada būsiu čia, tai kas dieną kelsiuosi iš lovos tamsoje ir eisiu į priešaušrį laukti ryto. Ten, prie tvoros, kur mano lūpomis buvo ištartas slaptažodis. Man atrodė, kad tą daryti netgi  mano pareiga - sutikti naujų dienų  aušras liudijant savimi, savo  budėjimu kad jos apšviečia naujai kuriamo pasaulio sampratą  žemėje.
Ši mintis atbukino ir aš jau nelabai girdėjau, ką kalba Mindaugas.
- Mes tave, dzieduli, visuomet pažadinsim, - žiogeliu iššoko raidutė A . O paskui ją, kaip  visuomet ir B.
- Mes galime visą naktį nemiegoti. Jeigu tik reikia, tai ir galim.
Miegokite. Ir nereikia manęs lepinti pagalba. Ir bendrai, leiskite pačiam apsispręsti. Aštiš, išdykėlės!
- Netrukdysiu,- pasakė  Mindaugas, matyt, pajutęs kad mintimis  įslinkau į kitą pasaulį. Bet tai nesutrukdė kito ryto sulaukti, kaip ir žadėjau, prie istorinės  tvoros.
-Labas, Pranuci.
-Mindaugas? Kodėl nemiegate. Dar tamsu.
"Tiek metų dangų
Ir žvaigždes dienom nešiojęs
Dabar ruošiuosi žemę naktyje nešioti",- padeklamavo Mindaugas.
- Aš šį trieilį irgi žinau, bet tai netrukdo miegoti,-pasakiau.
- Betgi nemiegi. - pasakė Mindaugas ir tyliai kostelėjęs saujon:- Aš irgi galvojau apie tvorą. Ir manau, kad istorijai reikėtų palikti ne tik ją, bet ir kažką prie jos.
- Būtent?
- Tau, Pranuci, reikės parašyti.
-Ką? Tikiuosi, kad pasirodys Pelėda, bet jo nėra. Galbūt ne dėl jo kaltės. Poezijos žmonės dažniau tikrovę išduoda ateities vizijoms ir gali būti, kad Pelėda neišgirsta, kas vyksta  Šiliniuose. O gal dar.. nevyksta? Bet tvora vis dėlto jau reikalinga restauratorių pagalbos.
- Tvora dar išsilaikys, bet jeigu gerai suprantu - tiek, kiek čia ko turim, mums jau neužtenka.  - Reikia daugiau? paskatino smalsumą Mindaugas.
- Sunku pasakyti. Kai pradžia, viskas sunku, tačiau ir iki jos buvo nelengva. Man regisi, kad svarbiausius dalykus sudėliojam sėkmingai.
- Sudėliojam. Ir tai nebuvo sunku.,- išdygo prieblandos tamsoje B.
- Taip nesakyk, kad  nebuvo  sunku. Kas duota mums, neduota kitiems. Mes mokame vaidinti, todėl ir nesunku,- atsiliepė jai A.
- Tu girdi, Mindaugai? Jos jau čia.
-Ir girdžiu, ir matau. Ir galbūt leiskim pavaidinti, kitaip jos nuo mūsų neatstos.
- Puiku,- apsidžiaugė raidutė B: - Net pačios nesitikėjome tokios  pagalbos Tik va, - ir jau kreipdamasi į Ą :      -- Ar sakyti? - Ir nelaukdama: - Mums labai nesmagu, bet pasakysiu. Nereikia, dėde Mindaugai manyti, kad mes trukdome jums. Netrukdome, o padedame. Bet Jūs užsispyrę ir nenorite suprasti. Jūs - konservatoriai.
- O-cho! - nudžiugo Mindaugas, - Tai vaidinkite. Gal savo nuomonę pakeisiu išdykaujančių sesučių naudai.
- Pakeisite, bet negreit. O dabar klausykite.
Ir prasidėjo vaidinimas  Bet dabar A  vaidino karalių Mindaugą, o B - mane, Dziedulį.
A: - Jeigu manai, Pranuci, kad esu prigrūstas paslapčių, tai prašau- nemanyk taip. Didžioji paslaptis, kurią privalėtume išsaugoti, tai neišsiduoti ir sulaukti laiko, kai saugotis nereikės. Nemanykime, kad ši vieta yra  visiškai saugi.
B: - Aš taip, karaliau, nemanau, bet saugesnės vietos Lietuvoje turbūt nerasta.
A: - Tai va. O kai prasideda  rinkiminė kampanija, suprantama, kad karalius Lietuvai nereikalingas  Nebent kaip paminklas. Turbūt žinote, kaip sukruto skulptoriai lipdyti karalių Mindaugą?
B:- Matėte jų kūrinius?
A:- Mačiau. Buvau nuėjęs į parodą- konkursą. Buvo įdomu  būti šalia savo skulptūrų ir suprasti, kad kiekvienam autoriui jo sukurtas paminklas yra būtent tas, kuris Lietuvai tinkamiausias. Keista, kad nei vienas jų nepajautė, jog gali bent akies krašteliu dėbtelėti į mane. Kita vertus visuomet išlieka tikimybė, kad kažkur čia gali būti žmogus, kuris Mindaugo paveikslą į šiuos laikus atneša genais.
- Viešpatie, ką Jūs čia? Apie ką?- neiškenčiau.
A ir B: - Ačiū  Mes pavaidinom. Užtenka. Ir nesakykite, kad Jums trukdome
Aš žiūrėjau į Mindaugą ir laukiau, ką jis pasakys.
- Ne. Jūs netrukdote. Dėkui,- padėkojo vaidintojoms, bet jos jau buvo dingusios. - Jos netrukdo ir sako tiesą. Tą, kurią, Pranuci, jau žinai. Ir kurią dabar vėl išgirdai.
- Jūs buvote karaliaus Mindaugo paminklo maketų parodoje?
- Jos  vaidino, bet kalbėdamos teisybę. Buvau ten ir joje pirmą kartą sveikinausi su Edvardu Gudavičiumi Klausiau, kaip jam, profesoriui, atrodo IŠRINKTASIS pastatyti Vilniuje Mindaugas. Sako, lyg ir nieko. Tik gal negerai, kad rankoje neturiu skeptro. Gal geriau būtų, jei rankoje laikyčiau ne žemės rutulį su kryžiumi, bet skeptrą. Esa, tuomet būčiau panašus į karalių, nes žemės rutulys veikiau imperatoriaus ženklas.
- Atleiskite, o kodėl pasakėte- išrinktasis Mindaugas
- Kai iš 38 projektų pasilieka vienas, taigi skulptoriaus Rimanto Midvikio, tai jau... išrinktasis.
- Prisipažįstu, kad  ne ką žinau, apie Jūsų paminklo kūrimą. Kai buvo kuriamas paminklas kunigaikščiui Gediminui, buvau paslankesnis.
- Tai gal atsimenate, kaip tuomet kunigaikštis Gediminas atrodęs Rimanto Midvikio projekte Ogi taip, kaip dabar manasis. Tik pakeitė vardą, tik pasakė, kad tai ne kunigaikštis Gediminas, o karalius Mindaugas. Ir taip įvyko. Faktiškai tai tas pats  paminklas Jau jam tašomas granitas ir reikia manyti, kad  netrukus būsiu Vilniuje. Nejudrus kaip akmuo, o tokio Vilniui, matyt, ir reikia. Toks karalius valdžios iš nieko neatgaus..
- Bet tai įdomu
- Netgi labai įdomu. Ir ypatingai įdomu, kai pagiria istorikas Edvardas Gudavičius. Pasak  jo, esu pirmasis didikas, tapęs  valdovu. Tad ir mano valdovišką didybę, momento iškalbingumą visai neblogai išreiškia soste sėdinčio valdovo figūra.
- O Mindaugas - valdovas štai kur, jis mano motinos gimtinėje, - nesusilaikiau nešyptelėjęs,- Turbūt žinote, kad šeimininkas yra vienas jos brolių. Todėl ir dėdė man. Iš motinos pusės. Vienas beišlikęs - nėra Motiejaus, Kazio, nėra Antano  su Vincu. Kas kur.. Antanas net Kanadoje.
Mindaugas ne iš karto atsiliepė į mano žodžius., tačiau jie  man ir dabar kaip ką tik pasakyti.
- Klausiate ar žinojau, kad tai  jūsų motinos gimtinė. Gal pasakysiu kitaip. Jaučiau, kad man gavus TEN leidimą sugrįžti, manyje palikta nemaža nuojauta tiesai pažinti. Nujaučiu, ko reikia laukti ir dažniausiai neapsigaunu. Kai negali apsisaugoti kariui priimtinais būdais, Dievas pasiūlė savo paramą - nuojautą. Ir pavyzdžiui, man drąsu tau sakyti, kad su manimi nebeatsitiks taip, kaip su Jėzumi, kurį išdavė Judas. Tu, žmogau, manęs neišduosi.  Ši nuojauta labai stipri ir leidžia prognozuoti mudviejų ateitį.
Šitą žinią iš Mindaugo lūpų priėmiau labai santūriai, nes, matyt, tuo laiku dar nesupratau, ką reiškia Mindaugo žodžiai.
- Prognozuoti galima. Kodėl-ne? Bet tik neužmirštant, jog prognozė nepatikimas daiktas,- pasakiau jam ir laukiau, kad gal jis paprašys pasižadėjimo, kad tikrai taip, kad jo neišduosiu.
Dabar, kai pasineriu į tas praėjusias dienas, man pačiam neatrodo, kad  buvo taip, kaip buvo. Argi kas iš mūsų išliekame abejingi, išgirdę  jog esame verti pasitikėjimo? Mindaugo pasitikėjimas manimi buvo tiesiog vaikiškas. Lietuvoje jau seniai nusistovėjusi nuomonė, kad žmonės savo pažadus tęsi mažiausiai, o ypatingai- dzūkai. Neišlaiko duotojo žodžio net prisiekdami garbės žodžiu. Bet tuomet tokios mintys mano galvos neaplankė. Ir, regis, nebuvo nieko, kas galėjo priminti, kad  mano gyvenime jau būta išdavysčių. Todėl nebuvau sąžiningas, nuslėpdamas jas ir nepasakydamas, kad vien dėl tokios priežasties negaliu priimti tokio pasitikėjimo - TU, ŽMOGAU,  MANĘS NEIŠDUOSI. Ir jau vėliau , lyg atsiprašydamas, nuoširdžiai pasidyvijau:
- O Viešpatie, kiek daug pasaulyje neįtikėtinų dalykų. Neįžvelgiam, nesugebam jų matyti. O gal kas  nors  juos užstoja?
- Pasistenkime, kad  neužstotų,- pasakė Mindaugas.
Pušyne tai ten, tai šen kalė geneliai, laikas nuo laiko atsikvėpdavo vėjelis, pakluonėje pačirškėdamas straksėjo žvirblių pulkelis, o po neuždarytą pirkios langą galiausiai pasigirdo patyliukais klausinėjantis dėdės  Jono balsas.
- Mare, ė Mare, o kurgi anieji. Nei vieno nei kito lovose nėra.
-Seniai nėra. Abu, antai, ant tvoros pasikorę.
- Kaip pasikorę? Kvaila tu ar ką?- pakėlė balsą dėdė
Suklusom abu su Mindaugu ir buvo miela, kad žmonių gyvenime prasideda dar viena nauja diena
- Nežinau, ar kam kada buvo taip gera , kaip man dabar, kad ir pasikorusiam,- atsiliepdamas į Marės  ir  Jono pašnekesį, pusbalsiu prisipažino Mindaugas. O po valandėlės pamatėm, kai namo durys atsidarė ir pro jas sulinkęs, susirietęs iššlubčiojo dėdė Jonas. Žengęs viena koja, pasikeldavo į viršų, žengęs kita - nukrisdavo žemyn
- Gal norite lazdos, vyrai?- linksmai pašaukė:- Ech, ponuliai, ponuliai! Mužikėlio guolis niekuomet nebuvo minkštas. - jis ir kietas ir su blusomis. Tai jau nepykite, kad tvora jums minkštesnė už  mūsų lovas. Bet vis tiek taip ir norisi tvostėlėti lazda, kad mokėtumei priimti viską, kas jums  duodama iš širdies.
- Tvostėlėkite, šeimininke Ir nesigailėdami  Pirmiausia, žinoma, Pranucui, kadangi jis pirmas surado kelią į priešaušrį. Bet nepagailėkite ir manęs. Na, o  lovas taip ir palikite sujauktas kaip yra. Mes dar sugrįšime į jas, dar paknarksime taip, kad langai drebės,- pažadėjo Mindaugas.
- Ką tu sakai, žmogau  gerasis,- suglumo dėdė. Atsistojo ant sveikos kojos ir jau neatrodė  beviltiškai sunykęs. Buvo didesnis, atrodė jaunesnis. Tai leido geriau atsiminti, koks jis buvo bent  prieš dešimtmetį.
- Taip, taip, dėde, Mindaugas sako tiesą, o lazdos jums prireiks, kai teks mudu išvaryti, išguiti iš čia.
- Išvaryti? Juokauji ar ką Jeigu  juokauji, tai kodėl taip piktai/
Ir tuomet Mindaugas taip:
- Mes rimtai, šeimininke. Labai rimtai. Norėčiau užsilikti ir apsidairyti, kaip gyvena žmonės miškuose. Kolega va, pasakoja.. Ir Benas Rupeika irgi, bet viena - girdėti, kita- savo  akimis  pamatyti.  Benas Rupeika iš  nacionalinio  radijo, regis, Šklėriuose kojų irgi neįkėlė.
- Na, ir vyrukai, kad  jūs Dievulis neužmirštų. Išeini piktas ir nusiteikęs primušti, o grįžti lyg parjodamas ant  šimto arklių. Ir ausys, ir  kojos, ir krūtinė pilna dovanų
- Ko tu, besarmati, prie žmonių  kimbi,- tramdė ir gėdino vyrą Marė.- Ot, sakau, bėda. Jei tik pasirodo žmogus, tai ir prilimpa  kaip pirtyje vantos lapas prie užpakalio.
- O! tai jus net ir pirtį turite?-apsidžiaugė Mindaugas
-Tai kad ne, ponuli. Dar buvau merga ir gyvenau Puvočiuose, kai ji karo metais sudegė.
Mindaugas  toliau megzdamas pažintį su Jonu ir Marija Grigais buvo paprastas, kasdieniškas ir jau neatrodė kad tik prieš dienelę kitą  atvažiavęs ir faktiškai beveik nepažįstamas sodybos šeimininkams. Dabar joje gyveno tik  jiedu - dėdė Jonas ir jo moteris. Galbūt ten, Puvočiuose, iš kur atėjo į moterystę Šklėriuose, ją vadino Maryte, tačiau Šklėriuose jau ne, tik Marė, Marė, Marė. Minkšta, žlegtelėjusiu pilvu ir krūtine, geru. visuomet šviečiančiu veidu ir, matyt, todėl, kad anksčiau pati buvo vadinta mažybiniu vardu, o dar svarbiau, kad ji buvo iš Puvočių, Marė visus tevadino tik taip Mindaugėlis, Pranucis Antanėlis, Vitulis. Jos veido spindesys nebuvo jautriai ryškus, priminė mėnesienų šviesą, kuomet žmogus joje neblogai mato ir, atpažindamas daiktus, sugeba jų aplinkoje orientuotis ir neužgriūti ant kubilo ar puodo.
Dėdė Jonas viena ranka atsirėmęs į lazdą, kita į namo sienojus, vis dar stovėjo ant sveikos kojos ir buvo panašus į pamuštą gaidį Tai dėl to, kad kita koja buvo sulenkta ir pritraukta prie  sėdmenų.
- Ė, nėra jau mano Jonulio. Nėra mano gaspadorėlio, mano Jundzilos,- prisimenu Marės žodžius, kuomet vieną kartą abu įsispetriojome į panašų vaizdą,- Nėra  mano amžino Jono,- lingavo galvą ji.
- Eik, boba, šalin, - tuomet nuo jos žodžių gynėsi dėdė. - Kol dar žmogus išgeria , tai ir gyvena,.- Bet tai buvo anksčiau, o tą kartą ankstyvas rytas, kuomet dar net krosnis neužkurta. Marei irgi norėjosi pabūti kartu ir tais 2002 metais Šklėriuose jau nebuvo žmogus, galėjusio pasakyti kokia, anot dėdės, šios bobos mergautinė pavardė. Puvočiuose Kudarauskų ne tiek mažai, o Šklėriuose - nei vieno. Tokia padėtis gan svariai lėmė, kad žmonių atmintyje biografiniai įrašai ilgėliau neužsilaiko. Bent jau Šklėrių žmonių atmintyje.
Taigi, ano ryto tyla netikėtai sugriuvo šeimininkams besirūpinant, kad svečiai iš netyčių neišdardėtų. Ir niekas iš mūsų neišgirdome, kada aplinkinėse pušyse nutilo geneliai, kada miško viršūnes pradėjo pasupti vėjelis. Bet, matyt, kad tai istorinių įvykių liudijimui ne itin svarbu. Įsidėmėtina, kad 2002 metų rugsėjo pradžios rytas buvo su karaliumi Mindaugu dėdės Jono ir dėdienės Marės  sodyboje, tačiau nei vienas - net ir karalius Mindaugas - nežinojome, ką  žada ateitis.

14

Nuojautų pasaulis, kai esi  jo pradžioje (13)

Žinių pasaulis!..
Nesunku pasakyti ir net neįmanoma nepasakyti, kad jis yra, bet apimti, apglėbti, aprėpti jį žmogus - vis dėlto drįstu pasakyti neįgali.
- O žmonija?- klausinėju  mintyse ir patyliukais, lyg apsidairydamas labai atsargiai atsakau, kad ir žmonija žinių pasaulio nesugeba apglėbti. Tarp tų žinių, kurias ji laiko savo glėbyje, daug jų buvo pamesta ir tik vėliau surasta vėl. Ir dabar egzistuoja specialios tarnybos pamestų gal kiti pasakys užmirštų daiktų paieškoms, tačiau nepaisant to, milžiniškas žinių kiekis išbarstytas žmonijos ir pasaulio vystymosi platybėse. Įsitikinęs, kad didžiausią jų dalį sudaro žinios apie žmogaus šioje žemėje gyvenimą.
O yra juk ir nuojautų pasaulis. Bet apie jį kalbame labai nedaug ir nedrąsiai. Šių dviejų pasaulių vertės supratimas mūsų sąmonėje netolygus. Toks, kaip, pavyzdžiui, teiginių- aš  žinau ir aš manau. Pastarąjį dažniausiai ištinka abejingumas ir nepasitikėjimas. Norint atrodyti teisiu, visuomet tenka  atsiremti į aš žinau Ir todėl akivaizdu, kad nuojautų pasaulyje amerikos dar neatrastos Ir būčiau laimingas, jeigu pasisektų aprašyti bent savo paties savijautą tomis dienomis, kurias praleidome kartu su Mindaugu. Ne išimtis ir pirmoji rugsėjo savaitė Grigų sodyboje, kai pradėjau jausti, kad pasaulis anaiptol ne visiškai toks, kokį iki tolei jį mačiau ir žinojau. Jis ūgtelėjo, prasiplėtė, išniro iš ankstesnio supratimo, bet panašiai kaip viščiukas, išvirtęs iš kiaušinio lukšto, cypinėja ir svirduliuoja, negalėdamas atsiremti į numestą kiautą.
- Viešpatie, padėk!
- Ką padėti? Kad sugrįžtum atgal?
- Ne, ne. Atgal nereikia. Bet matai, kad džiaugsmo nejaučiu. Tik baimę.
- Bet ne todėl tavo baimė, kad ir nuojautos pasaulyje veikia mirtis. Bijaisi dėl kita  ko. Pirmiausia, kad ir čia reikia žmogui gyventi.
-Ir man atrodo, kad tai žymiai sunkiau.
Slankiojau po didelį, gerokai apleistą kiemą, kalbėjausi su savimi, kaip Viešpačiu, bandžiau pasiaiškinti, kokios apraiškos užgriuvo mano dalią ir negalėjau atsikratyti prisikračiusios minties, kad tokioje padėtyje  atsiradau neatsitiktinai. Ir tai ne dėl gražių akių. Net ne todėl, kad esu gan saugaus Šilinių krašto pilietis ir Šklėriuose jaučiuosi gerai. Nors ne kaip žuvis  vandenyje, bet patikimai. Man atrodė, kad yra svarbesnių reikalų, o svarbiausia surasti būdą ir patikinti žmoniją, kad neįtikėtinų dalykų metas pasibaigė ir esame atsiradę prieslenkstyje istorijos, kai prasideda abipusės kelionės. Iki šiol galėjome iškeliauti tik viena  kryptimi, tik į TEN. bet štai jau turime svečią, kuris iš TEN sugrįžo atgal. Ir reikia  pasirūpinti, kad sugrįžėliai iš TEN, niekieno nevaržomi, nepersekiojami, sugebėtų atrasti save net ir po tūkstančio metų.
Tiesa, dabar jau nebūčiau toks kategoriškas. Nuojautų pasaulis veržėsi į žmonių sielas ir matyt, tik todėl yra parašyta, kad mirties ir  gimties durys faktiškai tos pačios.
" O grįžtame visi - pas žemę kūnu,
ir pas Dievą siela,
tik pro vienas duris, - mirties duris.
Pro tas pačias - gimties duris, tik iš kitos pusės jų, nei atėjome".
Ir ne durų kaltė, kad jų paskirtį suvokiame priklausomai nuo to, iš kokios pusės jas matome. Lig šiol dėkoju poetei už tokį durų matymą bet tai atsitiko vėliau. O tuomet, Grigų sodyboje, man atrodė kitaip ir aš, kaip čia  sakiau, sielojausi ,kad sugrįžėliai iš TEN sugebėtų atrasti save
- Atrasti save? Ką  tai reiškia?
- Iš tikrųjų, ką? Ar tai reiškia, kad sugrįžėlis vėl tampa tuo, kuo buvo- kartoja save? O gal tik atsimena, kuo   buvo? Antai, dairosi  po sodybą Mindaugėlis ir niekam nedingteli mintis, kad tai - karalius.
- Bet kodėl pats, Pranuci, rengiesi tokiam darbui. Negi manai, kad Lietuvoje nėra tinkamesnių? - klausiau savęs.
- Taip nemanau, bet turbūt atėjo laikas apie žmogų spręsti ne tik pagal jo protą, inteligenciją. Dar yra nuovokos, nuojautos galios. Tai ne tas pats, kas  burti iš kavos tirščių
ar kortų. Taip, tas tiesa, kad  niekas manęs neverčia imtis tokios vaidmens atrasti kelią į dar neatrastą Ameriką, bet aplinkybės susiklostė būtent taip, kai esi lyg vienas ir nėra kuo kitu pasikliauti. Ir todėl tenka ryžtis- būti ar nebūti..
- Taaaip!. Kai reikia laikyti liežuvį už dantų, dažniausia žmogus pasilieka vienas,.- girdžiu savyje savo paties žodžius,- Bet juk tos mįslės , kurios aplink, kažką reiškia. Ir reikia jas įspėti. Ot, kad ir RESPUBLIKOS laikraštis. Kodėl jis čia atsiradęs,- ir savaime- žvilgt į kelią, o ten lyg tyčia ar vėl ne Genė? Turbūt vėl laikraštį atveža.
Tai buvo jį. Nusėdo nuo dviračio ir pasikuisiusi krepšyje ištraukė RESPUBLIKĄ. Bet atsargiai. Lyg  bijodama, kad kas neįgeltų. Ir man kažkodėl prisiminė atsitikimas su Vladimiro Majakovskio tarybiniu pasu įvažiuojant jam į kapitalistinę valstybę.
Ima
       lyg  bombą,
                         lyg ežį, ima - ir bijo paliest,
Lyg skustuvą
                  dviašmenį,
                                 plieninį
Ima
       lyg barškuolę
                             geluonių  dvidešimties-
Gyvatę
          dvimetrinę.
- Užeikim, ponia į vidų. Tegu pasidžiaugia ir dėdė su dėdiene. Turbūt su jais ten ir Mindaugėlis. Nujaučiu, kad judriausias Kabelių parapijos žmogus, tai - jūs. Pailsėsit truputėlį
- Ne. Neužeisiu. Pikta kaip ragana. Net pačiai nesmagu. Suprantu, kad tamsta irgi jau esi pensininkas.
- Jau irgi, ponia.
-Na, būkite laimingi. Skaitykite RESPUBLIKĄ, pensininkai. Bet  nesuprantu, kam ji reikalinga tokia storulė. Jeigu reikėtų perskaityti - dienos neužtektų. Ot todėl žmonės tik horoskopus ir skaito. Aš irgi. Šiandien, beje, geriausiai sekasi Vandeniui.
- Vandeniui?- suklusau. Aš irgi, ponia, iš to žvaigždyno,- Bet paštininkė pokalbiui nebuvo nusiteikusi.,- O RESPUBLIKOS tikrai neužsiprenumeravę,- šūktelėjau įkandin nuvažiuojančiai paštininkei. Paskui atsivertęs paskutinį puslapį perskaičiau:
"VANDENIS. Puiki diena. Šiandien  jumis tiesiog žavėsis. Visiems be išimties kelsite pasitikėjimą Tinkamas metas pradėti rimtas derybas arba išbandyti laimę loterijoje."
Tokia žinia galėjusi pradžiuginti, o įsiaudrinus, ieškoti Mėnulio kalendoriaus ir pareikalauti Mindaugo ir kalendorių išleidusios Nijolės Valaitytės - Volmer ištrinti jo toje dienoje įsirangiusią rupūžę, pranašaujančią ne kokią dieną.  Tačiau atsitiko kitaip. Atrodė, kad tiesiog kakta atsitrenkiu į pradžia savijautoje pasireiškiančios visumos, kuri žmonijai dar mažai žinoma. Tiesa, jos, pradžios, nedaug - tik žiupsnelis, bet galbūt būtent į ją atsitrenkęs ir apimtas neištirtų  nuotaikų vienąkart K. DŽIMBRANAS tarė, kad, girdi pasiekęs pabaigą to, ką turėtum žinoti, atsidursi pradžioje to, ką  turėtum jausti
Jutimo pradžia.. Ji man dabar, ko gero, reiškia tiek, kad  protą pradedu vertinti ne ką geriau. Išliko tos dienos RESPUBLIKOS paraštėje mano įrašas, kuris galbūt tiksliau  nusako , apie ką  čia taip sunkiai kalbu: O savijautos pasauli. Teesu tik tavo pradžioje, iš kur plačiai į esmę atsiveria nutįsę horizontai, bet iki jų kažkodėl žmogui dar vis neleidžiama prieiti. Tačiau apsvaigintas didingo reginio vietoje nestoviu ir pradedu slinkti jų link. Ar pėstute, ar keturpėsčias, ar ant  pilvo parkritęs šliaužte. Nujaučiu, kad greitis bus mažas, toks mažas, kad nedžiugina net išmintis, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo
Manau, kad daug kas man pritars išgirdę, kad pastaraisiais metais greičiausiai žmoguje bluko ir sunyko nusistebėjimai, kurie paprastai jo sielą apima ištikus netikėtumams. Nepaisant kokio stipraus užtaiso jie bebūtų, dabar, juos priimant, nervai išlieka šaltakraujiškai ramūs, pasirengę ir tolėliau nepakrutėti iš vietos ir  dūlėti  marinimo  būsenoje.
Kaip ir ką daryti, kad taip  nebūtų?
Regis, kad asmeniškai man  pasisekė krustelėti. Reikėjo besąlygiškai patikėti, kad tai, ką  darau- neįprasta, kaip ir  kiekvieno žmogaus gyvenimas ir kad negalima tokius pasireiškimus palikti vienus sau. Privalau rašyti, nes reikia rašyti, nepaisant, ar sugebu tai daryti. Faktiškai tuomet nuojautoje prasidėjo šie Užrašai.., dabar  įvardinti, pavadinimu TEISYBĖS VISI BIJOSI. Todėl ir susirūpinimas, kad jie išliktų, kad nebūtų nuplaunami, kaip dulkės nuo pakelės akmens, kad jie taptų konkrečia, realia atspirtimi prasidedančiam naujam  žmogaus  istorijos etapui.
Jūs, skaitytojau, šypsotės?  Aš irgi. Bet šypsausi dabar, o tuomet, kai atsiminimus reikėję pradėti surūgimu priminiau devintą petnyčią. Reikėjo nesuabejoti, kad atsiminimai BUS, nepaisant kad mano amžiaus žmonės dažniau galvoja ir daugiausia jėgų skiria rūpindamiesi, kad suskubtų nepavėlavę ir gražiai numirti. Nuojautos pasaulyje man buvosi akivaizdu, kad sugrįžusio iš TEN Mindaugo veikla nebūtų įmanoma, neatsirėmus jam į žmogų, kuris dar TEN nebuvo. Jo veiklai, sakyčiau, reikėjo mišinio, sudaryto iš Žemės ir Dangaus patirties.
Beje, norėtųsi kuo įtikinamiau pasakyti, kad  mano dalia- ne  IŠRINKTOJO dalia. Ji buvo, pasakysiu, išlošta loterijoje. 2002 metų  rugsėjo tos dienos RESPUBLIKOS  horoskopas nesuklydo, paragindamas išbandyti laime joje Tai kas, kad man akys apžlibę, jau seniai išblukę ir tik tie, kas jas žinojo man jaunystėje, dar sugeba įžiūrėti mėlyną spalvą akių, kurios ilgas valandas  įbestos kompiuterio ekranan ir toliau žlimba, blėsta. Rankos sunkios, pirštai išsukinėti ilgų dešimtmečių reumatizmo, tačiau vėlgi straksi klaviatūra nuo raidės ant raidės ir užrašinėja vertingiausius Lietuvos istorijos ir jos  kultūros tekstus. Ir būna, kai atsidustu:
- Dieve, už ką? Dėl ko toks lažas? Kuo tau neįtikau?
Rašytojas Vytautas Rožukas ties  balkonu ant namo sienos  užrašė: NERAŠAU NUO 1999m. IR NIEKADA NERAŠYSIU..
Kodėl?
- Paskutinį romaną  rašiau visus metus , o gavau 200 litų Tfu, tai pasityčiojimas,- aiškina rašytojas savo nuosprendžio NIEKADA nerašyti turinį. Ir ne lyg dokumentą antspauduoja kitu užrašu, kuris įtaisytas šilčiau, t.y. jo kambaryje : NERAŠYSIU, IŠ TO VISOS  BĖDOS.
- Rašydamas romanus nejaučiu iš to ir jokios dvasinės naudos, - dar pridūrė.
Bet ar yra, kurie jaučia, a? Man asmeniškai atsiranda tik geresnis sąvokos LAŽAS supratimas, nes gyvenimas tapo neatskiriamu nuo rašymo, anot danės Suzanos Brioger. sunkus, vienišas, nuostabus  gyvenimas.
Prakalbus apie tai sakau, kad jutimo prasme vienišo  gyvenimo tokioje naujoje mano veikloje lyg ir nebuvo Ir kažkodėl ypatingai tuo pasirūpindavo RESPUBLIKA. Tai ji ir danų rašytojos  Brioger vardą  įkalė galvon. Ji lyg angelas sargas kartu su mumis pasiliko nuo pirmųjų mano su Mindaugu Šklėriuose atsiradimo dienų Gi atsaką - KODĖL TAIP?-  dar reikėsią surasti. Tačiau ir dabar galiu cituoti iš RESPUBLIKOS kad ir čia minėtos rašytojos Suzanos Brioger prisipažinimą apie  nepaprastai greitai  parašytą  pirmąją  knygą. Sako: Ir staiga, vieną dieną, tvarkydama namus, sėdau ir parašiau knygą per penkias minutes
Ar galėjau, ar galiu patikėti?
Prisimenu, kaip perskaitęs jos žodžius karčiai šyptelėjau ir pusbalsiu iš pajautos  pasaulio pasakiau: Atleisk, gerbiamoji ponia, kad netikiu  nei Jūsų žodžiais, nei turiu norą surasti ir perskaityti per penkias minutes parašytą knygą IŠVADUOKITE MUS IŠ MEILĖS
Nepatikėjau, beje, ir svetur gyvenančiam mielam mūsų rašytojui Sauliui Tomui  Kondrotui, sužinojęs, kad rašyme jaučiasi viską pasiekęs. Nebėra jokio pasipriešinimo. Idomu tol, kol lipi į kalną, kol nežinai, kaip pasiekti jo viršūnę. Manau, kad rašymo paslapčių man nebeliko?"
Bet toks mano netikėjimas, matyt, sulipdytas ne tik iš nuojautų pasaulio pakuždėjimų; rašau nepaprastai sunkiai ir manau kad velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią, Puntuko akmenį nešė lengviau, negu sugebu parašyti porą geresnių sakinių. Pagaliau, ir parašius nežinau, ar išlieka  juose bent kiek jos, tos meilės, kuria iš tikrųjų stengiuosi apglostyti rašomus žodžius.
Mindaugo sugrįžimas iš TEN  manyje daug ką sujaukė. Ir jau tą pirmojo mūsų baliaus dieną galvoje krustelėjo mintis, ar nevertėtų jo pasiteirauti, ką TEN veikia, kaip gyvena mano seneliai Simonas su Marcelė Grigai ir Feliksas ir Karolina Karlonai iš Šklėrių. Tačiau  nuojauta pasirodė stipresnė ir tokį  geismą netruko užgesinti.
Jutau, kad tuomet taip reikėjo.
O atsiradus pirmiesiems  Užrašų.. puslapiams , jaučiau, kokie jie sunkūs ir savęs klausiau- ar dar bent kiek ilgiau pakelsiu. Tačiau prisiminęs Mindaugo žodžius Tu, žmogau, manęs neišduosi, kantriai kloju žodį po žodžio, žinodamas, kad tokiame varge įkvėpimo nebūna  Bet, žinoma ne man, oi, ne man, seniui ir sudaužytos karietos  vežėjui, liudyti, kaip turėtų atsirasti tikri atsiminimai. Pasak pažįstamų, paprastai jie atsiranda gerokai atitolus nuo įvykių. Šitie gi- kitokie, nes atitolti nuo įvykių neturėjau laiko ir todėl niekas neturėtų save drumsti abejonėmis, o mane apmėtyti priekaištais, jeigu pasirodytų, jog kai kuriuos  įvykius aprašinėju, kai jie dar nesubrandinti istorijai ar sukonstruoti fantazijos Tokio amžiaus žmonės vaizduotės teturi tiek, kiek jų burnos dantų ar galvos plaukų, Gaila, bet, deja, tokia  dalia neaplenkė ir manęs. Kita vertus, ruošiantis mirčiai pokštavimai irgi beveik neįmanomi Tačiau  bene labiausiai mane nuo kliedesių saugojo ir saugo mano paties baimė, kad, Dieve neduok, nepasimesčiau įvykiuose, kurie taip gausiai ir fantastiškai užplūdo jau beaprimstantį  mano gyvenimą. Ir esu įtikintas, kad tai, kas atrodytų smulkmena, po kelių ar keliolikos metų gali  būti ir įdomu, ir labai reikalinga..

15

užrašai su poezija ir vaidinimais)

         

                 14. Kas  jie, Šklėrių  baliniai
Užrašai pirmuosius skaitytojus suranda, kai jie, deja, dar juodraštyje arba, sakykim, betvarkės stadijoje. Tai geriausias jų ir mano metas, kadangi galiu į juos bet kada įsiterpti nauja mintimi ar pastebėjimu. Pirmasis užrašus pradėjo skaitinėti Františekas, kartu negailestingai braukydamas tekstą ir kantriai žvejodamas rašybos klaidas. Ir, regis, ar tik ne jis paprašė dažniau pasižiūrėti į žvaigždę, po kurią gimiau. Įdomu, kad vėliau visi, kas to manęs klausdavo, buvo įsitikinę, jog toji žvaigždė laiminga.
Nežinau, ar galiu ją taip vadinti. Nagi kilstelėkime akis aukštyn Matot? Tai 1939-ji metai. Sausio mėnesio pabaiga, tiksliau jo 29 diena. Kai sausis baigiasi metai dar vis pradžioje, o iš Vandenio žvaigždyno šviečia anoji  žvaigždė, kurios, manau, niekam nereikėtų savintis vien dėl priežasties , kad po ja tuo pačiu metu  pasaulyje gimsta daug žmonių. Šklėrių sodžiuje tų metų sausio 29 dieną gimė ne tik Vinco ir Stefanijos Karlonų sūnus Pranas, ne tik Petro ir Paulinos Valentukevičių sūnus Vytautas; po ją, beje, gimė ir Františekas Pelėda.
Skirtingus, oi skirtingus mūsų gyvenimo kelius lėmė Vandenio žvaigždyno anoji žvaigždė. Tiesa, yra įsitikinusių - taigi ir Šklėriuose - kad kiekvienas žmogus turi tik jam skirtą žvaigždelę. Galbūt. Bet tuomet negaliu sakyti, kad kada nors esu matęs jos šviesą. Toje vietoje, kur mano supratimu, jinai turėtų būti, ten lig šiol tamsu, ten dėmė lyg kažkieno negailestingai tėkštelėta juodu rašalu. Ir todėl nieko kito nelieka, o tik patikėti, kad galbūt kieno nors akys tenai išvys bent lašelį šviesos, atpažins ją ir patys sau tyliai pasakys, jog tai Karlonų Prano iš Šklėrių žvaigždutės šviesa.
O tie, kurie jau dabar rodo į žvaigždę manydami, kad po ją užgimiau, dažniausiai težino  tris dalykus. Pirmas, kad esu pirmasis XXI amžiaus žmogus, sutikęs ir atpažinęs karalių Mindaugą. Antras, kad karalius atsivertimas nutiko ne kur, o mano motinos gimtinėje. Ir trečias, kad mudviejų susitikimas neužsibaigė vien pažintimi - pasilikome gyventi šalia  ir iki šiol nežinome, kuo tai pasibaigs.
Šie trys dalykai ne tik išaukštino mano žvaigždę artimiausių žmonių akyse, įvardindami ja LAIMINGA, jie ir  mane patį privertė paklusti susikaupimui ir pabandyti atsiminti, sužinoti ir nujausti, kas ir kaip buvę autobiografiniame gyvenime.
Turiu dar daug reikšmingai svarbesnių darbų, kad galėčiau bet kiek ilgėliau užtrukti prie savo personos. Bet vis dėlto, kai kurias gyvenimo atkarpėles tenka įsprausti.
Mano motina Stefanija (mergautinė pavardė GRIGAITĖ) gimė 1917 metais. Ir dažnai sakydavusi, kad su Lenino revoliucija jos vienmetės. Ji nebuvo pirmoji šeimoje. Jos ateinančios  jau laukė Anelė, Elžbieta, Petrė, Motiejus ir Antanas. Suradusi tiek  brolių ir seserų, ji ir pati su jais pradėjo laukti. Ir iš tikrųjų, po jos  gyventi į namus atėjo Kazys, Malvina, Jonas, Jecenta, Vincas, Onutė ir Julija. Tiesa, Onutė užsiliko neilgai.-sulaukusi trejų metų ir išmokusi padainuoti Augo girioj ąžuolėlis, atsisveikino ir visų apraudota nuėjo į Šklėrių kapines.
Kai Mindaugui pasakojau apie motiną, jos brolius ir seseris, tai supratau, kad turiu klausytoją, kokio niekuomet neturėjau ir, manau, kad neturėsiu. Jam buvo tai nepaprastai įdomu ir kurį laiką negalėjau suvokti, iš kur ir kodėl toks smalsumas. O kad tai nebuvo apsimetinėjimas, laikas nuo laiko paliudydavo pasikartojantys sugrįžimai prie  jam rūpimos temos.
- Ach, penki broliai ir aštuonios seserys..
-Tiek buvo. Dabar telikę vienas brolis ir keturios seserys
- Dėdė Jonas..
- Taip. Dėdė Jonas, motina ir jų seserys - Malvina, Jecenta ir Julija
- Dangus didelis. Sutelpa, bet kad tiek būta šioje sodyboje! O-cho! Tai puiku ir to nereikėtų užmiršti. Ypatingai tuomet, jei nori atlikti didesnį darbą,- prisimenu kartą, trupučiuką palūkuriavęs ir raukšlėdamas kaktą pasakė Mindaugas. Įsitempiau manydamas, kad gal pasakys, kaip jie TEN. Gal sutikęs? Gal matęs? Pažįsta? Gal net todėl ir apsistojęs būtent sodyboje, kuri išbarstė savo buvusius gyventojus po Dzūkiją, po visą Lietuvą, po pasaulį, o galiausiai galingesnė valia vieną po kito pradėjo surinkinėti TEN. Tačiau Mindaugo mintys TEN nenuklydo ir jo kalboje nebuvo nieko, kas bent leistų įtarti, kad jis grįžo iš TEN. Laukimo įtampa irgi slegia. Mane juolab slėgė, nes pradėjau jausti, kad esu pakviestas dalyvauti ypatingesnėje veikloje, negu, kad, sakysim, tą daro parlamentaras ar vyriausybės narys. Ar net valstybės premjeras ar jos prezidentas. Tačiau Mindaugas dar vis buvo tik smalsus žmogus, tik Mindaugėlis, kuris žvelgiant iš šalies, galėjęs atrodyti kad  bene geriausiai geba versti plūgu arimų žemę ar kirviu guldyti mišką Tačiau arti čia jau nebuvo kur, o į mišką, kad ir pasiėmęs  kirvį, irgi nenuėjo.
Šklėrių sodžiaus apylinkėse lig šiol išlikęs posakis, kad, esa, gerai būna tik ten, kur mūsų nebūna. Dabar dingojasi, kad visuomet kartu su mumis yra dalykų, kurių kažkodėl nepastebime nepaisant, kad dėl to prarandame geroką dalį savasties. Juk jau pirmosiomis buvimo Grigų sodyboje dienomis galėjau suvokti ir fiksuoti dalykus, kurie tiesiog vertė kone ištuštėjusioje sodyboje atsiremti į jėgą ir aiktelėti, jog, o! ponai, pasirodo, kad  žmogus turi Dievo jam duotų gebėjimų, kurių kažkodėl jis vis dar nepanaudoja nei savęsp, nei pasaulio pažinimui. Štai kad ir aš - nepaisant kad Grigų sodyboje pasiliko tik Jonas su Mare, o nekalbu, nesakau, kad ji vos vos rusena. Mindaugas jautė jos gyvybę ir padėjo man sąžiningiau pasikliauti jėga, kuri, anot Vinco Kudirkos, sugeba atgaivinti net tuomet, kai jau pavargęs, kai nusilpęs -
Iš praeitie Tavo sūnūs
Te stiprybės semias..
Pats buvau liudininku, kaip atsigavo dėdė Jonas. Jau vėlu skaičiuoti, kiek konkrečiai kartų, bet, sakau, žiūrėdama į savo vyrą, dėdienė Marė atvirai ir laimingai stebėjosi:
- O Dzievuli, ir iš  kur ciek tos kalbelės. Kaip iš kibiro. Pila ir pila
Arba:
-Ne, ne, ponuliai. Tai jau ne mano Jonulis. Anam nors pagalį ant galvos tašyk. Cylės, žodelio nepasakys. Ir tik kai tos pragaro smarvės prisilakdavo, ot, tuomet tai acigriebdavo.
Gražu ją atsiminti ir šitaip sakančią:
- Ot, ir necikėk, Pranuci, kad stebuklų nėra. Yra. Cikrai yra. Argi ne stebuklas, kad mano
Jundzila dabar per dieną prikalba tiek, kiek neišgirdau nuo 1949 metų rudenėlio. Šleivas, kreivas, sulenktas į kačergą, o tik paklausyk.. Kap radijas, kap  televizorius.
Tačiau ir po šitų Marės žodžių, kurie įspūdingai piešė savo vyro dvasinį persimainymą, nedingtelėjo galvon  mintis, kad šitaip rodoma į neįprastą dalyką, atsiradusį ne tik jų namuose ir Šklėrių kaime. Dėdė Jonas iki mūsų atvykimo buvo tylintis žmogus ir sodiečiai juokaudavo, kad lengviau iš ožio primelžti pieno, negu iš Jono Grigo išprašyti keletą žodžių. Ateidavo į namus, nusikeldavo kepurę, pasisveikindavo ir pasistengdavo atsisėsti kuo arčiau durų. Šklėriuose tokių tylenių kaip dėdė Jonas buvo ir daugiau, tačiau kai jie, tyleniai, dviese - trise susėda užstalėje, kai po kelių tingesnių pasiniukinimų apžioja didesnį gramą ir uždainuoja, ot, tuomet ir kelmai sulinguoja, sudunda griaustiniai, šokteli į viršų namų lubos, iš langų rėmų byra stiklai ir pradeda nuo kopų slyst smėlis. Pats stebiuosi, kaip galėjo atsitikti, jog laukdamas  pokyčių, net neįtariau, kad jie jau čia pat, jie jau yra. Mindaugo atėjimas jau prakalbino dėdę Joną, atvėrė jo burną žodžiams. Lig tol dažniau kompanijų ieškojęs užstalėse, dabar jiedu su Mindaugu prisėsdavo tai ten, tai šen ir kiekvienas toks jųdviejų susiėjimas atrodė abipusiai įdomus ir reikalingas.
- Oi, joj-joi, broleli tu  mano!, -rankų delnais spausdamas per ausis galvą stebėjosi dėdė,- oi, oi, kaip atsimenu, tai nieko, kas anksčiau čia buvę, jau nėra . Patikėk, broleli tu mano, nėra  jau. Va, beveik  kiemo pavartėje buvo balutė. Nesakau, kad didelė buvo. Net vardo neturėjo, bet buvo. Ton vieton, kur dabar bulvės auga.
- O toliau ir vėl miškas želia ,- žvelgė viršum bulvių laukelio Mindaugas.
-Toks čia ir  miškas. Pečiui pakūrenti. Tikras miškas, tu mano  broliuk, yra už užukluonės. Jau už Margionių lauko ten tai tikrai, kad miškas. Gražu pažiūrėti O čia? Et, jis ir auga, ir pūsta kartu, ir nežinai, ar kada nors užaugs, koks turėtų užaugt. Net galvoju, kad gal kaip rugiai ar grikiai turi savo laukus, taip ir  miškas privalėtų turėti. Bet-ne. Šis miškas čia ateivis, užkariautojas ir todėl neįsipeni. Nors  žemė o-ho -ho!, ji visais laikais trešta ar mėšlu, ar pūdymais, ar lubinais. Supranti, tu mano broliuk, o miškas neįsipeni.
Dėdė Jonas pasakojo laisvai, lengvai, vieną kitą žodį paryškindamas rankų mostelėjimais. O jos kaulėtos, atrodytų, be muskulų, tačiau stiprios ir kietos. Išskyrus Motiejų, Grigų vyrai pilvų neužsiaugino. Augo, sakytum, iš geležies, kurie vieną kartą smogę, antro smūgio nekartodavę.
- O jau toliau, už tos bevardės balukės, buvo SKERSABALĖ. Broleli tu mano, ir vandens, ir paukščių, ir žuvų tiek, kad man nedrąsu tokią teisybę tau, Mindaugėli, pasakoti. Vis tiek nepatikėsi, bet kad jau ir pats netikiu, jog viskas taip galėję pasikeisti. Pasikeitė. Ir kas bus toliau, a? jeigu viskas taip greitai mainosi ir tampa vis ne taip ir ne taip.- Patylėjo, patylėjo ir apibendrino:-Matyt, kad Dievui nepatinka jo paties darbai, jeigu juos keičia kaip  čigonas arklius . Bet yra kaip yra. O jam kaip ir karaliui, nei patarsi, nei kitaip jį pamoksi.
Besiklausydamas dėdės pasakojimų Mindaugas neretai sujudėdavo, sukrutėdavo ir sveiko žmogaus balsu nusijuokdavo garsingai ir laimingai. Tokiais atvejais matydamas, kad gali savimi pradžiuginti Mindaugėlį, dėdė irgi tapdavo laimingas - juokdavosi kartu su  juo. Bet tai, ką jis kalbėjo Mindaugui, buvo tiesa. Man irgi gera buvo jo klausytis jaučiant, kad kaip akmenėlį mestelėjus vandenin  vaikystės džiaugsmu atsibunda ir suskamba atsiminimai.
Skersbalė! Ne, jau niekas jos nepamatys. Ir, beje, pasakojant apie ją, reikia sergėtis, kad nesupainiotume jos su SkersAbale, kuri gerokai nuo jos atitolusi rūdijo kitame kaimo pakraštyje, pakeliui į Druskininkus. Skarsabalė, kiek beatsimenu, miško bala, į kurią iš visų keturių pusių bandė įbristi pušynas, tačiau tai jam sekėsi ne itin kaip. Jei ir augo  pušys, tai šleivos, kreivos, mažai kam tinkamo neūžaugos. Skersabalėje maudėsi žalčiai. Ten daug krūmų, daug šėko. Bet žmonės Skersabalės nevengė - vyrai eidavo per ją, pasiraitoję  kelnių klešnes, moterys - paskėlę sijonus. Ir nesibaimindavo, kad iki juosmens nugarmės į klampynę. Ten jos nebuvo. Tačiau reikalų žmonės čia daug neturėję - prisirinkdavo girtuoklių uogų, pasižoliaudavo.. O Skersbalė! Ėgė - gė!  Tai arija iš kitos operos. Nori maudytis?  Prašom. Geriausia tai padaryti jo Brastoje, kur vanduo permatomai švarus iki  gilaus ir žvyruoto dugno. Brasta Skersbalę riekė į dvi dalis - šiaurinę, mažesniąją jos dalį atrėžė Margionių kaimo nuosavybei, o kitą, didesnę dalį paliko Šklėriams. Tačiaut nei žuvims, nei paukščiams toks Skersbalės statutas nedarė jokios įtakos. Ir, anot dėdės Jono,- broleli tu mano, ar kas tuomet galėję patikėti, kad išnyks, iškeliaus gražuolė Skersbalė, nepalikusi net šlapesnės vietos? Su meldynais, su nendrynais, su lelijomis, su paukščių turgumis. Sunyko, supelėjo kadaise po ją bristi bradiniai, merkti joje tinklai ir bučiai. Kol kas dar belikę atsiminimų, bet jie irgi užmiršties gerokai apkramtyti, vis greičiau išnykstantys laike.
Skersbalė buvo viena sau. Ji nesusiėjo, nesusiliejo su kitais vandenimis, net jeigu jie ir artimiausioje kūdroje rūdijo. Tačiau, žinoma, ne vien jos nuopelnas, kad jos aplinkoje įsikūrusių vienkiemių gyventojai buvo vadinami baliniais. Arčiausiai Skersbalės įsikūrė Grigų (Raulų) ir Kisielių (Šarkės) sodybos. Jau kitos dvi sodybos - Tamošiaus Akstino (Baronėlio) ir Petro Šiškevičiaus (Vilko) glaustėsi prie Didžiabalės, viena - anapus, kita- šiapus jos. Ir atrodo, kitaip negalėję būti, kad vilkas baronui kailio nenunertų. Dabar net pagalvoju, iš kur tiek vandens? Smėlynuose? Žvirgždynuose? Kaip ir Skersbalėje taip ir čia, DIdžiabalėje, gausiai nardė narai, o meldynuose perėjo antys. Mekšrai gi, patekę į bučius ar tinklus, buvo tokie, kad nepasakytum, jog  jie ne iš Skersbalės.
Manau, kad pakako vien Skersbalės ir Didžiabalės įtaigų, kad gyvenantys jų aplinkoje šklėriškiai apsireikštų, kaip Šklėrių baliniai. Čia teliuškavo panašus į sidabrą vanduo ir buvo kalbama, kad jis užsilikęs iš Grūdos (Ašašnykų) ežero, kurį zimagoriai norėję nežinia kur išvesti. Kalbos kalbomis ir jomis nesunku būtų nepatikėti, bet kelias nežinia kur išvedamo Grūdos ežero pasilikęs žymus. Ir akivaizdu, kad jis įstrigo prie Golios miško, kur kaip žydo ašarą, paliko Miselio balutę ir atgaliniu keliu sugrįžo atgal. Kodėl sugrįžo? Tą, matyt, reikės sužinoti, o dabar akau, kad ten, kur Grūdos ežero eita, žemė įlenkta, įtrinta, įdubusi. Ten įduba. Ir akivaizdu, kad ne visi Grūdos ežero vandenys sugrįžo atgal. Nemaža dalis pasiliko Šklėriuose, daugiausia Skersbalėje ir Didžiabalėje. Kita Šklėriams paliktų vandenų  tvėrė balas. Natūralu, kad pirmiausia atskiedė savo kelią iki Golios miško. Atsiradusios balos pakraščiai buvo prižliaugti stovinčio vandens. Čia irgi giloka, čia irgi galima buvo bristi mekšrus, neretose vietose pasimaudyti. Čia apstu mėgstamo kiaulių ėdalo, vadinamo lapūkais. Žmonės ne tik sakydavo eik palapūkausi, bet ir paniekindavo: Kaip lapūkas! Niekam tikęs, tik kiaulėms suėsti". Net neretai pasitaikydavo, kad nutūpdavo vienas kitas būrelis ančių. Dažniausia vakarais, kai pasigirsdavo galingas, nenutylantis varlyno muzikavimas. Pakraščiais žolė buvo nuganyta karvių ir jos įbrisdavo taip giliai, kad kitoms tesimatydavo tik iškeli ragai. Bet gal kiek didesnis balos turtas buvo jos šienai - už stovinčio pakraščiuose vandens juostos lingavo derna, supdama šienpjovius ir jų pievas. Atrodydavo, jeigu jos paklodė truks po kojomis, tai ir nugarmėsi iki paties pragaro.
Vienur bala siauresnė, kitur platesnė, išsišakojusi, tačiau jos daug - nuo Miselio balutės iki sugrįžusio Grūdos ežero prie Ašašnykų sodžiaus gal net daugiau, negu penki kilometrai. Šklėrių laukuose ji lyg  barjeras balinius su jų Skersbale ir Didžiabale ATIDALINUSI SAVITAM, SAVARANKIŠKAM GYVENIMUI. Čia be Grigų, Kisielių, Akstinų, Šiškevičių dar gyveno dvi Konstantinavičių - Jono (Mackelio) ir Vlado (Ladzaus, Kurcinio), Javaišio ir Labono šeimos, Ir dėdė Jonas Mindaugui taip:
- Broleli tu mano, baliniai mes. Visa laiką tik tarp balų Bet, ot, kaip atsitiko- išdžiūvo balos ir baliniai nyksta. Ar kas galėjo pamanyti, kad taip galės būti? Bet patys matom nėra Mackelių. Iš Šarkynų tik Saimonas pasilikęs. Iš Ladzaus šeimos tik jo apykurtė moteriškė dūsauja. Bet ką čia kalbėti apie kitus? Broleli tu  mano, gal ir nepatikėsi, bet  mūsų namuose už vieno stalo nesutildavome., O dabar? Net sarmata, bet pats matai, Mindaugėli, kaip dabar. Baisu, baisu, kai pagalvoji!. Išdžiuvo balos, o su  jomis ir baliniai iškeliauja. Viskas. Amen. Beveik neliko Net ir varlės neišgirsi. Nebent kartais kranklys sukranksi. Juo prasideda ir pasibaigia balinių paukščių giesmės. Bet kad ne tik baliniai, o ir visi Šklėriai lyg giltinės dagiu kirsti,- įnikusiai pasakojo dėdė, bet jo lūpose žodžiai neatrodė nei pavargę, nei skaudūs. Jo aukštokas, skardus balsas maloniai atsimušinėjo į ausų būgnelius. Ir dėdė nuoširdžiai pritaria Mindaugui, kai šis lyg juokiasi, lyg rimtai sako, kad Dievui laikas suprasti, jog tokiai plikai karalystei reikia parūpinti ir pliką karalių.
- Tikrai, Mindaugėli,- linksmai pritaria dėdė,- tik plikis čia gali būti karaliumi Apsiprastų kaip mes ir. Dievuli, argi reikia geriau? Norėčiau dar pagyventi bent tiek, kiek pagyvenau ir nesakyčiau, kad noriu Amerikon ar kur. Bet kad ir kitų kraštų žmonės pasako, kad mūsų šulinių vanduo labai skanus, kad tokio skanaus jie niekur kitur negėrę. Gal ir teisybę sako, a?
- Aš irgi  taip sakau,- liudijo dėdei Mindaugas,- šilinių šulinių vanduo labai skanus ir iki šiol tikrai tokio nesu gėręs, bet (ir man tai netgi svarbiau, negu vanduo)  šiliniai ir jų žmonės man prasideda šioje sodyboje. Jus, šeimininke, pirmasis, šilinis kuris mane taip mielai ima  už rankos ir kviečia pasivaikščioti. Labai džiaugiuosi, kad  su Jumis susitinku, pone Jonai, ir kad leidžiate paviešėti .Dievas geras, jis neturėtų to užmiršti, o aš pasižadu, kad to tikrai neužmiršiu.
Tokie Mindaugo žodžiai geriausia dovana, kokia kada nors dėdė Jonas yra gavęs. Šilinių žemėje dar galima buvo dėkoti žodžiu ir neretai geresnis žodis būdavo brangesnis už pinigą. Tuo šis kraštas gerokai skyrėsi nuo kitų. Dėdės Jono akys nušvito, sublizgo, gražiai apšviesdamos ir jį patį, ir gretą esantį Mindaugą, bet šioje jo akių šviesoje karaliaus vis dar nesimatė.

16

15. Niuktelėjimai į paširdžius

Jausmas ne koks. Atrodo į raštus klijuoju puslapius, kurie atitraukia dėmesį nuo svarbesnių dalykų. Lyg specialiai pats sau kiščiau koją, kad negalėčiau greičiau paeiti. Bet tai darau guosdamasis, kad niekuomet tiksliai negali žinoti, kas nūdienos darbuose svarbiausia. Galbūt jos data, kurią reikia įsiminti?
Atrodė, vos išlydžiu iš kiemo paštininkę, kai ji vėl čia pat. Ir vėl - imkite ir skaitykite RESPUBLIKĄ. Bet raginti  nereikėjo, o skaičiau ją nepasirinkdamas, kas rašoma, kur - pirmame ar paskutiniame puslapyje. Tačiau kurią dieną pastebėjau, kad Mindaugas pirmiausia  perskaitė tai, kas rašoma kasdien ir jau taip daugiau, kaip dešimt metų, o būtent: "VITAS LINGYS (1960-1993) vienas iš dienraščio RESPUBLIKA įkūrėjų nužudytas spalio 12d. kriminalinių struktūrų ir korumpuotų politinių jėgų užsakymu. Tuomet ir mestelėjau  RESPUBLIKOS leidėjams priekaištą
-Paskutinėje laikraščio vietoje. Gal taip nereikėtų.
- 0 kaip reikėtų?- nelauktai sukluso Mindaugas.
- Paskutinė vieta visur paskutinė. Net ir RESPUBLIKOS dienraštyje.
- Ak va kaip! Nepatinka paskutinė vieta. Bet tai sąžiningo žurnalisto parašas - pasirašo po  visu tuo, kas parašyta. Krauju pasirašo. Ir todėl nemanau, kad dėl to reikėtų priekaištauti, kad Vito Lingio parašas  ten, kur ji randame. Kita vertus, aš jį perskaitau pirmiausia. Laisvi ir elgiamės kas kaip suprantam. Man svarbu, kad tai primena, jog  žmogui reikia gyventi ne  tik todėl, kad gyventų.
Toks  Mindaugo pastebėjimas mane krėstelėjo ir buvo nesmagu kad lig tos dienos neįžvelgiau Vito Lingio kruvino parašo. Bet Mindaugas neatlyžo.
- Man tai netgi daugiau. Prisimenu, kaip Eglė - žalčių karalienė šaukia Žilviną -
Jei tu gyvas- atplauk
Balta pieno puta,
Jei negyvas atplauk
Juoda kraujo  puta
Ir žvalgosi, laukia, ieškodama lemtingo ženklo marių bangose  O kaip jis atrodė, žinai pats, karietos vežėjau. Bet stop, tegu Eglė valandžiuke pasislepia pasakoje, o mudu, sustoję ant aukštesnio kalnelio, dairykimės po Lietuvą ir paklausykime, ar ji nešaukia Žilvino. Nežinau, ką  tu matai, Pranuci, o iš mano akių kruvinas Vito Lingio parašas nedingsta.
- RESPUBLIKA vėl rašo apie Zenoną, praminta Skerdiku. Jau trečia diena paeiliui O Rimo Rezvino galvą vis dėlto surado. Bet- kur? Ogi šiukšlių dėžėje,- nežinau, kodėl reikėjo pasakyti..
Ot taip, Lietuva. Į šiukšlynus sumėtomos net tavo vaikų galvos.
- Dar vienas negyvėlis Klaipėdoje, o kita- Žana Mackonytė - Panevėžyje Bet šieji patys savo nelaimės priežastys. Žana, kaip rašo, užsidusino skrandžio turiniu. Jauna, dar tik dvidešimt šešerių metų. Tokiai tik gimdyk ir gimdyk, tačiau benamė. O senukas gelbėjo bulves, kad  neprisviltų ir.. amen  Jau peržegnotas. Ačiū Dievui, jam jau septyniasdešimt septyni.,- sunkė naujienas  liežuvis.
- Kaip gelbėjo bulves? - užkliuvo Mindaugui.
- Išėjęs senukas užtrenkė duris, o raktai irgi palikti anapus jų. Bijodamas, kad gali kilti gaisras, iš trečio aukšto virve sliuogė į antrą, kur buvo jo butas ir kur virtuvėje  jau svilo verdamos bulvės. Neišsilaikęs nukrito ant asfalto ir .. amen. Prisvilusias bulves nuo ugnies nukėlė ugniagesiai,- nesunkiai perpasakojau žinią.
- O kodėl ačiū Dievui?
- Ne jaunas. Už tiek metų pragyventą gyvenimą nevalia Dievui nepadėkoti. Bet kad neleido senukui bulvių suvalgyti, žinoma, kad negerai. Jūs, Mindaugai, nepykite, tačiau kai pagalvoji, tai daug Dievo darbų žmogaus protas nesugeba pateisinti.  Štai kad ir čia- Petras Baltramiejūnas nutrūksta  nuo virvės ir miršta tuščiu skrandžiu, o Žana Mickonytė užsidusina skrandžio pertekliumi. Žinau, kad jame ne medus, bet kai esi benamis, alkanas, tai, patikėk, skrandis priima  visokį brudą. Nežinau kaip TEN, o čia, žemėje, taip.
Žodelis TEN išsprūdo neapdairiai ir tikėjausi sulaukti pelnytų Mindaugo priekaištų, bet minutę kitą apgaubė tyla. Paskui kažkas kažkur cinktelėjo ir pagalvojau, kad gal šitai cinksėjo Zenono- Misiūno ir Rimo Revzino bute kratos metu surasti peiliai.
Vyrai gyveno skurdžiai.- pasakojo žinutė,- Per kratą bute rasti penki įvairaus dydžio  peiliai, tačiau nebuvo  jokio maisto.. Zenonas Misiūnas užmušė draugą kumščiu. Supjaustęs  lavoną i gabalus, maišeliuose išnešiojo po Dainavos mikrorajono konteinerius..
- Ot taip, Žilvine Žilvinėli. Tave vis dar įtikinėja, kad žmogaus likimas Viešpaties rankoje, bet  kažkodėl  niekas nesiima padėti suvokti taip dieviškai tvarkomus tokio pobūdžio dalykus,- negalėjau  sustabdyti žodžių protrūkio.  Bet, regis, net  ir nenorėjau to daryti. Mindaugas- karalius, patyręs pats ir dviejų savo sūnų durklo smūgius , regis, provokavo manyje tokią kalbą , tačiau mano žodžiai jo neužkliudė. Matyt, tai todėl, kad ar jų buvo bobiškai daug, ar tai buvo tabu, ar .. Bet kaip ten bebuvę, man pasiliko savotiška pamoka, nes kartais neišgirsti, neatsakyti žmogui yra pati prasmingiausia jo poelgių kritika. Mano supratimu, buvau jo kritikuojamas ir, atrodo, kad  tokie užrašai, kaip šis, irgi turi aplinkos ir  joje  gyvenančių herojų pažinimo prasmę. Bet, matyt, norėdamas  sušvelninti kritiką,pasakė, kad, girdi, perskaitęs knygutę Iš vežėjo užrašų, kurią - jeigu dar atsimenate- Arklidėje" prieš išvykstant į Šilinius man buvo įteikęs Františekas Pelėda. Sakė, kad juose suradęs, ko mažiausiai tikėjosi, bet ką būtent- nesiskubino pasakyti. Ir tik vėliau sužinojau, kad mieliausią įspūdį jam teikė nuoširdus, nesavanaudiškas Františeko rūpinimasis išsaugoti atmintį apie Radijo karietą, kuomet manoji atrodė beviltiškai prarasta ir jokių atsiminimų apie ją  faktiškai nebuvo išlikę.
- Būtų miela, jeigu sutiktų ateitį į mūsų komandą,- labai atvirai  žvelgdamas akyse, pasakė Mindaugas. Ir man atrodė, kad ir aš į jo akis taip ryžtingai žiūriu pirmą kartą. Jos vis dar buvo panašios į Antano Terlecko akis, bet dabar žvelgiau į jas lyg svetimos šalies pilietis ir, regis, pamačiau jas panašiai, kaip viešnagėjanti Lietuvoje Marusha iš Vokietijos. Džiaugėsi ir  kalbėjo, kad net nežinanti, iš kur jos tokia meilė Rytams. Gal todėl, kad būdama aštuoniolikos draugavusi su rusu. Rytuose gyvena labai gražūs vyrai,- įtikinėjo Marusha . Man patinka rytiečių veido struktūra, skruostikauliai. O akys.. Aš vaikščiojau po miestą ir stengiausi  visiems pažvelgti į akis jos labai gražios.
Galbūt. Bet ar reikia apie tai čia rašyti?. O kai jau parašyta, ar kas nors keičiasi Mindaugo santykių su aplinka situacijoje. Ar kas nors atsiranda, kas mums padėtų žvelgti į Mindaugą, kaip tą darytų profesionalus dvariškis - karaliaus rūmų tarnas?
Manęs tokia padėtis nedžiugina, nes neblogai suvokiu, kaip kvaila būtų matyti prisikėlusį Mindaugą XIII amžiaus scenose. Bet kaip suvokti, kaip jis sugeba taip natūraliai, civilizuotai, šiuolaikiškai įeiti į, atrodytų, jam visai nepažįstamą gyvenimą. Apie  tūkstantį  metų už  jį  jaunesnis ir- nepykit- labai daug  ko jame nesuvokiu. Bet pasitaikė proga  patirti, kad ir  Mindaugas  ne viską supranta - reikalinga mokytis..
- Sakyk, Pranuci, kas yra diskžokėja?- panoro sužinoti  Mindaugas.
Diskžokėja? Iš tikrųjų, kas? Kaip, sakysim, konkrečiai atrodantis diskžokėjos Marushos amatas? Aš  nemanau kad žodis amatas galėtų įžeisti  profesionalą Tačiau Mindaugui nesugebėjau pasakyti ir nesmagu, kad Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas mūsų bėdoje irgi negalėjo padėti  Gerai žinodamas, kad Marusha diskžokėja,nežinojau, kuo tokios profesijos ar amato žmonės užsiima.
- Kokia šiandien  diena?- pasimečiau net dienos šviesoje.
- Rugsėjo  4-oji Trečiadienis,- nedrąsiai pusbalsiu pasakiau sau ir, palaukęs, vėl sau:
- Taip ir užrašyk, vežėjau. Trečiadienį, Mindaugui užsiminus apie komandą, supratau, kad prasidės konkretesni mūsų  buvimo Šiliniuose darbai. Savo laikysena pritarė, kad nors  ir  neprotinga, turėti  dienoraštį, bet, kaip  sakoma- bijai vilko neik į mišką.
- Tikrai?- dar kartelį paklausiau.
- Negi galėtum abejoti? Jau anksčiau sakiau, kad pasitikiu  tavimi,- laimingas buvo Mindaugas, supratęs, kad užsimiršdamas kartais pasikalbu ir pats su savimi. Bet tai nedžiugino ir reikėjo išbristi  iš nekokios padėties.
- Ką buria horoskopas?- pašnibždėjo klausimąa  nelabasis, bet dėl to gailėtis neteko. Dabar net manau, kad tai buvo puikus klausimas, nes taip paklausius Mindaugas pasidarė labiau valiūkiškas, o žodžiai iš tikrųjų buvo kaip iš horoskopo, kad, girdi dar vis esu pakilios nuotaikos ir kad nėra jokių kliūčių įgyvendinti slaptą svajonę. O po valandėlės su įsegta lūpose šypsenėle.
-Jaučiatės vežėjau, esąs dienos  favoritas ir į jus gerai žiūri tiek viršininkas, tiek pavaldiniai, tiek šeimynykščiai Beje, pasitikiu ir tavo draugu, Františeku, vežėjau. Tačiau ne todėl, kad ir jis Vandenis. Esu labiau orientuotas į Mėnulio kalendorių, o jame  šį diena paženklinta skeptru.
- Skeptru? Dabar labai gerai suprantu, kodėl tokia orientacija  Tebūnie taip, kad išsipildytų  skeptro palinkėjimai.
- Tai viena gražiausių dienų, vežėjau. Palanki tolimoms kelionėms. Ir labai palanki subtiliems žmonėms , jaučiantiem pustonius, turintiems fantazijų mokantiems  lanksčiai derintis prie kintančių situacijų ..Beje, tai puiki diena ir maldai.
- Ar manote, kad Dievą užpykino mano žodžiai. Bet tylėti, ką  jauti irgi nuodėmė Todėl ir pasakiau, kad žmogaus protas daug Dievo darbų nesugeba pateisinti.
- Jis jau baudė žmogų tvanu ir daugiau nesikiša į jo reikalus. Davė laisvę ir gyvenkite, artindamiesi prie dangaus ar nuo jo nutoldami. Ir taip, kol neateisime į paskutinį teismą O ten - vienus į kairę, kitus į dešinę  Bet tai ne tas pats, kas sakysim, yra kairė  Mykolui Brazauskui, o dešinė - Vytautui Landsbergiui. Gali būti, kad jie abu pateks ar kairėn, ar  dešinėn O Dievo teismas yra jo paties valioje ir jo nuosprendžiams bet kokia kita  įtaka  neprieinama.
Mindaugas buvo stebėtinai šnekus ir tokį jį buvau matęs tik baliaus užstalėje. Kiek dosnesnis kalbėjimais buvo su sodybos šeimininkais Jonu ir Mare. Su manimi gi taip dar nebuvo kalbėjęs. Pasakė netgi daugiau, negu tai, ką pasakė ir atrodė, kad galima tikėtis išgirsti ir žinių iš TEN. Bet tuomet apie tai net negalvojau, nes svarbiau buvo suvirškinti jo pasakytus žodžius  ir išspausti iš jų tai, ko jais norėjo pasakyti. Bet atėjo momentas ir  Mindaugas  pasiskubino pasišalinti. Ar ne todėl, kad neišbarstyčiau, kas buvo gyva ir judru mano ausyse?
- Neužmiršk, kad Vito Lingio parašas RESPUBLIKOJE visuomet tame pačiame puslapyje. Kaip ir  horoskopas,- kažkodėl teikėsi pastebėti Mindaugas ir neskubėdamas nuėjo pakieminėti taip jis vadindavo savo pasivaikščiojimus po didelį sodybos kiemą, kur atrodė, kad ten viskas reikalinga ir įdomu. Mano gi mintis užgulė svarbesnis dalykas, kuris prasidėjo visai ne taip, kaip reikėjo ar reikėtų. Mintimis  sugrįžau prie Marushos  iš Vokietijos, kažkodėl  ryžtingai pasiryžęs išsiaiškinti  žodžio  DISKŽOKĖJA tikrąją  prasmę. Ir ausis  užgulė:
O aš net nežinau, ką reiškia tai.
Nauji ateina žodžiai ir jiems sakom - būti
Apspitę sceną trypia, žvengia it žirgai
Minia  jaunų žmonių. Ir - Dieve mano -
Visi tokie ir nėr nei vieno seno.
Ak, diskžokėja, diskžokėja!
Net  nežinau, kad tu tokia esi
Bet  jaunas kraujas kraują varinėja
Ir šią minutę ji vienintelė  teisi
Kam  būti ar nebūti o jinai yra
Ir bus kol šaukia trypia  džiūgauja minia.
Ak, diskžokėja, diskžokėja!,-
Išrėkė ausyse žodžiai ir nebuvo noro nei juos papeikti, nei pagirti. Bet į prieigas buvo ateita , nes, kaip man tuomet atrodė, pavyko atrinkti tą svarbiausi reikalą, apie kurį Mindaugas neužsiminė Sieloje buvo ne tuo, kuo apsimetinėjo beesąs, o tuo, kuo iš tikrųjų buvo. Ir todėl natūralu, kad ir jo gyvenimą reikėjo bent priartinti prie tokio, kuris  pirmiausia ir išskiria  žmogaus padėtį visuomenėje Kad tai ne tik pirmaeilis , bet ir sunkiausias darbas, buvo aiškiau, negu aišku Tačiau nereikėtų manyti, kad rugsėjo 4d. pašnekesiai pasiliko be pasekmių- tie jo niuktėlėjimai į paširdį pradėjo apsispręsti ir veikti ryžtingiau, stengiantis įsikibti net už šiaudo, kad bent  kiek galima būti paplaukti arčiau tikslo. Kurį  laiką smegenis dar gnaibė abejonė, kad galbūt iš TEN sugrįžusiam Mindaugui, ČIA vykstantys reiškiniai matosi kitaip.. Bet atmintis jo ištartiems žodžiams pasidarė aštri kaip dalgis paleistas pievoje ir kitokių prasmių prie jų neprileido-  buvo tai, kaip pasakė, o tarp pasakyto buvo ir užsiminimas apie  Františeką  Pelėdą, kuriuo tiki  ir norėtų turėti jį savo komandoje.
Bet vėlgi ką reiškia komanda? Kokiam tikslui ji reikalinga? Ir kas ją turėtų suburti. Iš ko? Ir galvoje pasidaro kaip gūdžiame  miške.- kuo giliau, tuo medžių  daugiau. Bet tai jau manęs nevargino Atvirkščiai-dariausi  judresnis, krutnesnis, pasirengęs kuo džiugiau  priimti bet kokią savo lemtį ir labiausiai baiminausi, kad ji manęs neatskirtų nuo Mindaugo. Man nereikėjo telkti dvasią ir kapstytis vaizduotėje, kad ten sužinočiau, kaip atrodo karalius Mindaugas. Net ir profesorius Edvardas Gudavičius daug mokėtų mano  matymus, už tokį portreto  tikroviškumą. Tai jau kitas  Mindaugas- ne  iš akmens..
- Kaip aš įsivaizduoju paminklą Mindaugui?- klausė Vytautas  Brėdikis ir sakė:- Man kaip architektui ypač svarbi aplinka. Sostą su sėdinčiu valdovu būtinai komponuočiau nišoje Prie karaliaus galima artėti tik iš priekio. Negalima jo apeiti, stebėti iš nugaros
-Jeigu karaliaus paminklą kurčiau aš, tai pamatytumėte Mindaugą ant žirgo,- sakė skulptorius Konstantinas   Bagdonas.
Aš laimingesnis už bet kurį, netgi už profesorių Edvardą Gudavičių:
- Lietuva  anuomet buvo dar barbarų visuomenė, susiskaldžiusi į daugybę genčių, kurias  valdė vadai. Mindaugas - pirmasis didikas, tapęs  valdovu. Tai ir jo valdoviškąją didybę, momento iškilmingumą visai neblogai išreikštų soste sėdinčio valdovo figūra,- girdžiu profesorių, bet  kažkas jam (ar tik ne Zenonas Misiūnas, pramintas  skerdiku?)  neleidžia kalbėti, sakydamas ,kad  barbarų Lietuvos  visuomenėje  ir dabar nereikia ieškoti su žvake.
..Buvo po pusiaudienio. Šilta. Svaigu. Lyg  krūtinėje pyragas augtų. Ir nesunku suprasti, kodėl tokia savijauta.
Nokinasi gausūs Šilinių krašto  šermukšniai, pranašaudami lietingą rudenį ir šaltą  žiemą. Bet ar tokia šermukšnių pranašystė išsipildys? Dar tik 2002 metų rudens pradžia. Ir dar ne laikas skinti rudeninius ir žieminius obuolius, slyvas ar kriaušes, bet karšta vasara vaisus sunokino anksčiau ir jie skinami.

17

16. Gera vieta filosofijoms lukštenti
Su Mindaugu apsigyvenome namugalyje, kur anksčiau gyvenusi dėdės Jono vyresnio brolio Kazio arba, sakykime, kito mano dėdės šeimyna. Po sunkios ir užtrukusios ligos dėdė Kazys mirė 1990 metų gegužės mėnesį. Dar kurį laiką, kol turėjo jėgų savitarnai, čia užsilaikė pasilikusi našlauti antroji jo žmona Marcelė, atkeliavusi į šią sodybą iš Ašašnykų. Tačiau galiausiai susirinko negausią mantą ir sugrįžo atgal, iš kur atėjusi. Ir namugalis, pasilikęs tuštutėlis, atrodė toks didelis, kad nepatikėsi, jog dėdė Kazys galėjęs nusiskųsti, kad jo namuose nedaug  vietos. Čia išaugo dukterys Elena, Ona, Zita ir sūnus Vytas. Ilgai neužsilaikę, pakriko, pabiro kas kur, o Vytas, dar esant tėvui gyvam - net į Anapilį.
Mačiau, kad apsigyvenus čia, Mindaugo žvilgsnis neskubiai ir jautriai klajoja po pirkios pakampes, jos sienas, lubas. Bandžiau pasekti  juo, tačiau mano akims joks įtaigesnis daiktas neužkliuvo. Tai buvo pusės namo patalpa, padalinta lentų pertvara; vienoje jos pusėje gan didoka virtuvė, kur paprastai sukasi Šklėrių kaimo žmogaus gyvenimas - čia kursto krosnį, šildosi, gamina maistą, valgo,  o neretai, sunešę kubilus, imituoja pirtį ir bent kartą per mėnesį nusiprausia. Nereti šeimininkai pasistengia čia sutalpinti ir savo miegamąjį.
Kitoje lentinės pertvaros pusėje - jauki, sakyčiau, net labai jauki svetainė, kuri glausdavo atėjusį svečią prie šventiškos nuotaikos, o ji, nuotaika, užsilikdavo tokia nuo sekmadienio iki sekmadienio, nuo šventės iki  šventės arba  iki kol vėl sugūžės pakrikę vaikai ir atsiradę anūkai. Ir girdžiu, kai vieną kartą Mindaugas sako:
-O! Betgi tai nuostabi vieta filosofijoms lukštenti.
Greitai su Mindaugu savo namų šventinį apstatymą sujaukėme. Tačiau buvusios tvarkos netrūko.
Tačiau nepaisant to, nemačiau nieko, kas liudytų čia esant gerą vietą FILOSOFIJOMS  LUKŠTENTI... Ir pirmą kartą tai pajaučiau būtent rugsėjo 4-ją, jos pavakarėje, kai po kai  kurių dvejonių atėjau paieškoti Mindaugo, tikėdamasis jį surasti mūsų svetainėje. Čia buvo vėsiau ir  mintimis pribrinkusi galva galėjo tikėtis poilsio. Mindaugas sėdėjo galustalėje, o priešais jį ant  stalo buvo atversta SENOJO TESTAMENTO pirmasis tomas, tiksliau - PRADŽIOS KNYGOS pirmieji puslapiai..
- Sutrukdžiau?- paklausiau. Bet Mindaugas į klausimą neatsakė. Padėjo rankas  ant gerokai sumurzoto ŠVENTOJO RAŠTO ir girdžiu:
-Geras knygas vežiojo Radijo karieta. Bet užspringti pasitenkinimu vis dėlto nereikėtų. Perskaitei sakinį ar du ir padėk juos galvoje.. Tegu ten dirba,- prabilo ir, atsišliejęs pečiais į sieną, sužiuro į akis. - Gal paprieštarausi? - paklausė.
- Iš tikrųjų gera vieta filosofijoms lukštenti. Prisimenu, taip anksčiau vertinote mūsų būstą. Faktas akivaizdus, nes, kaip suprantu, filosofijos jau lukštenamos..
- Ačiū, kad priminėte, bet pamąstykime ir apie kitką. Ne amžini mes čia, karietos vežėjau. Ateis laikas ir reikės atsisveikinti. Kada tai įvyks, sunku nuspręsti, bet reikės. Taip bus. Tai ar tau, Pranai, neatrodo, jog labai verta šitų namų įtaigas pasiimti ir turėti su savimi, nepaisant kur prireiktų iškeliauti, kur tektų  būti.
- Paimti?  Su savimi?  Aplinką? Tai yra jos įtaigas? - nesupratau.
-O kodėl ne? Man šitokia  dvasia labai patinka. Nežinau, ar ji prie manęs, ar aš prie jos prisitaikiau, bet žinau, kad aplinka, kurioje žmogus gyvena, yra svarbi jo savasties dalis. Anksčiau toks dalykas manęs kažkodėl neužkliudydavo ir nebuvo svarbu, kur būti. Svarbu buvo būti - ar ant balno, ar ant kalno, ar dar kur nors.
- Ar ant kalno, ar ant balno - galbūt. Bet papečkyje būti net ir aš nenorėčiau.
Mindaugas nusijuokė ir pripažino, kad atsitinka, jog ir  filosofuojant kartais tenka suklysti. Bet jo galvą užgriuvusi mintis  neišsidangino, o man ją suprasti nebuvo lengva net ir tuomet, kai  jis kalbėjo apie tai, jog, girdi, netiesa, kad žmogui reikia ilgesnio laiko, kad pritaptų prie aplinkos, susigyventų su ja. Jeigu ji, aplinka, pasak jo, adekvati ( tapati) žmogaus dvasiai, tai laikas tik pasidžiaugia,  kad tai įvyko tuoj pat, ir nereikia jam gaišintis dėl to, kas iš karto atsiranda.
- Galbūt. Nežinau. Gal jis, Laikas, ir pasidžiaugia, bet man jus girdėti dažniau būna sunku,- prisipažinau,- Dažniau pasimetu ir pradedu galvoti, kad esu bejėgis kuo nors padėti, patarnauti. Dabar vėl kalate galvon mintis, kurios ten nelenda, nesivirškina. Ir tuomet  jau nei pritarti jums, nei paprieštarauti. O būti jums kupra ant nugaros tikrai nenoriu.
Tylos pauzė užtruko, bet ji nebuvo didelė.
- O ar žinai, p. Pranai, kokį sakinį iš PRADŽIOS KNYGOS ką tik įsidėjau į savo galvą? Beje,  jis dar Radijo karietos laikais tavo ranka pabrauktas storiau, todėl suprantu, kad jis jau tuomet tave  sudomino. Tai paklausyk : IR VIEŠPATS JAM TARĖ: ĮEIK Į ARKĄ TU IR VISI TAVO NAMAI, NES AŠ MAČIAU, KAD TU TEISUS MANO AKYSE TARP ŠITOS KARTOS,pacitavo net  nežvilgterėjęs Biblijos pusėn lyg taip pademonstruodamas, kad šią citatą jis tikrai turi pasidėjęs galvon. Bet ir šiuo atveju nežinios pasidarė daugiau, nes nebuvo aišku, kokį darbą ši citata galėtų padaryti Mindaugo galvoje. Palaukė lyg  norėdamas įsitikinti, kad citata  nusėdo  mano ausyse ir paklausė, ar aš atsimenu, kada ją studijavęs. Beje, taip ir pasakė- studijavęs..     
- Studijavai ją  dar Radijo karietos laikais . Neskubėk atsakyti, bet būtų gerai, kad atsimintume.
- Lyg girdėta. Regis, Viešpats taip kalbėjo Noei.
- Tu taip, manai? dar jautriau sukluso Mindaugas.
- Taip. Ši citata , Mindaugai, tikrai iš PRADŽIOS KNYGOS,- patikinau  jį ir sakiau:- Noei  buvo 600 metų, kai  jis  su žmona, trimis  sūnumis ir jų žmonomis įžengė į arką.
Ir tuomet atsitiko tai, ko gal net pasakose nebūna. O jei pasitaiko- tai labai retai. Sukrutęs, sujudęs ir  dainuodamas -
Sėja šitaip va ir va kaip,
Taip, taip aguonėles sėja,-
Mindaugas tautinio šokio žingsniais išėjo į svetainės vidurį, ir,  priėjęs prie manęs, abejomis rankomis  pagriebė petį ir spustelėjęs pagyrė:
- Šaunu! Puiku, vežėjau! Tu  juo tikrai  dar kartą  būsi. O prie tų  žinomų mums stebuklų, kuriuos žemei  siunčia  dangus, pridėkime dar vieną,- pasiūlė, konkrečiai neįvardindamas, ką būtent reikėtų pridėti..
Kai į šį nutikimą pažiūriu iš toliau, tai visuomet sieloje praskaidrėja jeigu ten  šviesu, būna  dar šviesiau, jeigu  niūru, debesuota, tai, žiūrėk, ima ten šviestis, giedrėti. O atsitikdavo ir taip, kad pradėdavau  užrašyti lyg eilėraščius. Kaip kad šis:

Ir pasitaiko taip, kad akys  dangumi
Murzojasi ir ten graudu, nyku be galo.
Ir nori  ar nenori, o širdim jauti,
Kaip slysta žemė iš po  kojų  tavo.

Bet šit minutė, šit kita ir vėl regiu,
Kaip Mindaugas aguonas pirkion sėjo.
Ir siela prakalba tuo vaikišku džiaugsmu,
Atklydusiu iš buvusio rugsėjo..

Todėl ir pagalvoju, jog ir ši diena,
Kurioj esu,  tikrai viena nebūna -
Prie  jos prigludę kitos, tos, kur kažkada
Dienojo, švietė, griaudėjo perkūnais.

Bet dažniau būdavo kitaip ir nuotaika įkvėpimo poetinei kūrybai nesuteikdavo. Sielą skaidrino tiesiog atkurtas vaizdas ir supratimas, kaip labai žmogui reikalingas džiaugsmas. Štai tuomet jis ir atsiskleidžia, kas beesąs. Pamatai, kad kiekvienas žmogus kurtas iš tos pačios medžiagos- ar jis  valdovas, karalius, imperatorius,  ar artojas,  karys, vagis, kunigas ir nesvarbu kas - konservatorius  ar demokratas, bolševikas ar fašistas. O tai, kas juos vienus  nuo kitų skiria, jau yra lemta kitokių apraiškų. Ir daug iš mūsų tiesiog negalim, nesugebame bakstelėti pirštu ir paviešinti, kad  va, pažiūrėkite, kaip atrodanti ši apraiška, padėjusi išugdyti ir suformuoti visuomenėje  konkretų žmogų. Kai Mindaugas dainuodamas džiugiai šoko Aguonėlę, sprogiau akis ir galėjau jo vietoje  pamatyti, ką tik norite, bet tik ne karalių.  Ir vėl sąmonėje  suklegėjo, jog gal tai ne jis. O beatodairiškai patiklius žmones Dievas net bažnyčioje primuša. Bet paskui Mindaugas pasiėmė  nuo stalo ŠVENTĄ  RAŠTĄ, vertė puslapį po puslapio, vis paliepdamas:
- Žiūrėk, vežėjau, žiūrėk, Pranai. Žiūrėk, žiūrėk... taip jis rodė tuos pabraukymus, kurių kiekviename puslapyje buvo gausybė.
- Tai juk tavo darbelis. Tavo šitie murzojimai. Su Biblija taip nesielgiama, bet gal angelas sargas  tau taip paliepė. Juk ne kas, o jie, šie murzojimai, ir man pakuždėjo, kad, ko gero, Bibliją esi geriau išstudijavęs , negu Jo Ekscelencija kardinolas Juozas Audrys Bačkis.  Melskis, vežėjau. Abu melskimės, nes labai įtikėtina, kad tai patikimiausia medžiaga iš nieko restauruoti Radijo karietą. Pagrindinė jos dalis štai  kur, ji mano rankose. Manau, kad nuo to reikėtų pradėti
Sėja šitaip va ir va kaip
Taip, taip aguonėles sėja,-
su Biblija apšokęs ratą  aplink mane Mindaugas sugrįžo prie stalo. Bet nuotaika  jo keitėsi- iš akių, nuo lūpų, veido po truputį  nuslinko vaikėziškai šėlstančio džiaugsmo spinduliavimas ir buvo aišku, kad dar po pusvalandžio jis netgi prisiminti nenorės, kaip čia sėjo aguonas. O mano sąmonėje ir širdyje buvo priešingai- kažkas iš ten kilo ir krūtinė darėsi jaunesnė, lyg Mindaugo  šokis būtų įmestas manyje. Tačiau dar ne laikas buvo pasidžiaugti taip, kaip to prašė krūtinė, bet dėl to didesnių praradimų nebuvo, kadangi yra dalykų, kurių vertė su laiku didėja.
- O dabar pasakyk, Pranai, kaip tai atsitiko,- paklausė ir kalbėjo apie tai, kodėl jam tai parūpo. Esą, ir pats bandęs perskaityti SENĄJĮ TESTAMENTĄ, bet žinodamas, kad niekuomet nebus popiežiumi ir net parapijos kunigu, laikė tai nereikalingu darbu. Kalašninikovo automatą  ir Simonavo karabiną žinau kur kas geriau ,- prisipažino, prisidengdamas šypsniu. Pats gi į kunigus, regisi, irgi neketinai mestis, o Biblija  ne tik kad krimsta , bet dar ir perkramtyta. Knyga po knygos, knyga po  knygos. Tai ne apsakymėlis Kliudžiau..
- Skaitėte Jono Biliūno Kliudžiau?
- Nespausk uodegos kampan, o pasakyk, ko prašau. 
- Prieš tai  buvau perskaitęs Vladimiro Iljičiaus 55 tomus raštų.
- Kiaulystė! Atleisk, bet čia ne apie tave, Vežėjau, o apie tą,  kuris tiek  prirašė. Kankinti savimi  kitą žmogų? Kaip  nori, tačiau kitaip nepasakysi. Pagalvok tik- 55 tomai raštų! Tikrai perskaitei?
- Aš vežėjas, Mindaugai. O  jis, Leninas, buvo  mano idėjinis vadas. Taip, tuos tomus perskaičiau. Ir kai pamačiau, kad žemėje rojaus nesugebėsime sukurti, pasiėmiau Šventąjį Raštą. Paprasčiau  kalbant  esu persimetėlis.
-Hm, pamykė jis. - Naktis- diena,  naktis diena. Arba ir vėl: saulė teka- leidžiasi, teka- leidžiasi.. Nepastovumas, regis, yra esminis  mūsų gyvenimo  sandaros  ir visos gyvasties elementas. Nežinau, kodėl turėtum priekaištauti, kad taip yra ir kad esi toks, kaip visi.
Nežinojau, ką  atsakyti. Kita vertus, niekam nepriekaištavau. Net ir pats sau ir buvau pasiryžęs patylėti. Todėl tik gūžtelėjau pečiais.
- Šiandien puiki  diena, a? Ką  tik dainavau ir šokau, o  dabar tenka laukti, kad galvą apnikę  numanymai išsipildytų, kad tai nebūtų medžioklė padebesiuose. Mano galva, dabar svarbiausia , kad, gink , Dieve, nenutrintumei nuo ŠVENTOJO RAŠTO  nė vieno savo įrašo, nė  vieno pabraukimo  ir  nieko, kas ten yra. Mačiau tarp puslapių prikaišiotų ir jau seniai išdžiūvusių žolynų. Ir tieji  ten tebūnie. Gal  Dievas vis dėlto įleis mus į Radijo karietą, kaip kadaise Noę įleido į arką. O kad  Radijo karietos nėra , tai ir arkos nebuvo. Noei ją reikėjo pagaminti. Tai kodėl mes turėtume  manyti, kad mums Radijo karietą kas nors dovanos?- pats  savęs  klausė Mindaugas. O mano  savijauta buvo tokia, jog suvokiau, kad gyvenimas šuoliuojant tai ne visur bėgančio, skubančio žmogaus  gyvenimas. Mes netgi netriukšmavome, bet dvasios įtampa prilygo skubančio žmogaus  raumenų įtampai ir todėl, ar galima būti ramiam ir numanyti, kad vieną dieną neatsitiks  širdies priepuolis? Ir tuomet- atsimenu- Mindaugui pasakiau tai, ką galbūt reikėję pasakyti anksčiau.   
- Kai prieš valandą ar pusantros ėjau čia, tai ėjau džiugiai ir pasitikėdamas savimi. Maniau, kad  jau atsigaunu po  netikėtumų, bet dabar.. Gal mano žodžiai Jūsų ausims nebus malonūs, bet juos sakau taip, kaip suprantu ir  matau, kas vyksta. Nesuprantamų dalykų, pone, daugėja ir jaučiu, kad kažką  reikia daryti, kad bent kuriam laikui mūsų bendravimas darytųsi suprantamesnis. Bet argi mano kaltė, kad turėdamas vežėjiškai menką išsimokslinimą net akivaizdūs dalykai dažnai pasilieka  už  suvokimo ribų.
- Kalbėk. Kalbėk. Ir visuomet kalbėk, kai nori kalbėti. Supratau, kad atėjai, norėdamas kažką man pasakyti.
- Apie  popietę užsiminiau apie lyg ir būtinumą  rašyti dienoraštį.
-Negi kas trukdo?  Kad  dienoraštis nebūtų tuščias, manau, kad išeitis tik tokia - užpildyti erdvę  gyvenimu. Įsibrauti į kiekvieną jos plyšelį ir...gyventi. Ir bent  man atrodo, kad  šiandien  mums  tai  pavyko. Ir duok, Dieve, nesuklysti, bet  manau, kad dabar mudviem bus svarbiau perskaityti jau parašytą dienoraštį ant Biblijos puslapių. Manau, kad  jūs, ponas Pranai, suprantate, apie ką kalbu. Šitas dienoraštis parašytas tavo kalba ir tai teikia daug vilčių.
- Vėl užuominos?
- Kodėl taip manai? Argi nesakiau, kad mūsų gyvenime atsirastų daugiau aiškumo, jeigu atsimintumėte , kaip atrodžiusi Radijo karieta? Ir ką iš tavęs išgirsdavau?  Deja, deja, kai reikia atsiminti karietą, ten nieko, Mindaugėli, džiugaus.
- Atsiprašau, bet Jūsų  Mindaugėliu  nė karto nepavadinau,- truputį pasišiaušiau. - Tai dėdė Jonas. O visa kita teisybė- ten tikrai NIEKO DŽIUGAUS.
- Arti bažnyčia, toli Dievas. Taip ir mudviem atsitiko. Visą laiką prie  Biblijos ir su ja, tačiau nepagalvojome, kad, ko gero, Radijo karieta irgi prie jos ir su ja. Vis sakydavai, esą, jaučiu, kad  atmintis prasikala, atželia kaip nuvytusi žolė ir tai teikia vilčių, kad gal kada atsiminsiu. Ar ne pats  laikas tą padaryti? Ir prašau -  nekartok, kad apie Radijo  karietą nieko negali pasakyti. Ir kad bet kurio jos buvusio keleivio pasakojimas - tau visuomet naujiena.
- Beveik naujiena.
Tai jau buvo kitas Mindaugas. Man dar nepažįstamas Mindaugas. Ir jaučiausi atsiradęs paribyje, kur baigiasi man pažįstamas gyvenimas ir prasideda kitas.
- Kalbate lyg apkaltindamas, kad tai, ką Jums kalbėjau apie Radijo karieta, yra  netiesa. Bet iš tikrųjų yra taip. Ir geriausiai apie ją galėtų papasakoti Františekas Pelėda.
- Tavęs, vežėjau, nekaltinu, bet nieko nedaryti ir laukti kol kažkas atsimins ir padovanos  Radijo karietą... ne, ne, ne. Tai ne išeitis. O ji, Radijo karieta,  mums  reikalinga. Ir dėl daug ko. Net ir todėl, kad su ja, atėjus laikui, galėtume išvažiuoti ir išsaugoti šių namų įteigtą dvasinę būseną. Niekuomet nepagalvodavau, kad jos taip labai mums reikia. Ir ne tik filosofijoms lukštenti..
- Mindaugai, bet toji karieta, sakyčiau, ne žmogaus rankų darbas.
- Neniekinkime Dievo tobuliausio kūrinio žmogaus.
Mindaugas vėl paėmė nuo stalo Bibliją ir  greit suradęs jam reikalingą vietą perskaitė jos paraštėje  mano pastabėlę-DIDYSIS ŽMOGAUS PRARADIMAS NE TAI, KĄ JIS PAMETA AR PRARANDA KITAIS BŪDAIS; DIDYSIS  MŪSŲ PRARADIMAS YRA TAI, JOG PAMIRŠOME, KAD ESAME SUTVERTI PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ.
- Girdėjai? Ar  dar kartą  perskaityti?- to, kito Mindaugo  balsu, paklausė Mindaugas ir jau  kiek nuolaidžiau, jautriau: Skaitau, kaip regi, iš  ŠVENTO RAŠTO,  bet vis dėlto  tai tavo, vežėjau, o  ne  Dievo žodis. Atsimink,  ką apie  tai pasakęs Dievas.  Atsimink, nes  jaučiu, kad  jis irgi to  nori.
Ir aš atsiminiau:
IR TARĖ: PADARYKIM  ŽMOGŲ PAGAL MŪSŲ  PAVEIKSLĄ IR MŪSŲ PANAŠUMĄ, IR JIS TEVALDO JŪROS ŽUVIS IR DANGAUS PAUKŠČIUS, IR ŽVĖRIS, IR VISĄ ŽEMĘ, IR VISUS ROPLIUS, KURIE KRUTA  ANT ŽEMĖS.
IR DIEVAS SUTVĖRĖ ŽMOGŲ PAGAL SAVO PAVEIKSLĄ.
PAGAL DIEVO PAVEIKSLĄ  JĮ SUTVĖRĖ.
SUTVĖRĖ JUODU, VYRIŠKĮ IR  MOTERIŠKĘ
- Tai  buvo šeštoji diena, - pasakė Mindaugas ir pakartojo:- Šeštoji jo darbo diena. Kai tokie  namai kaip tavo dėdės Kazio pasilieka  tušti ir nyksta, net nežinant, kokia stipri  tvyro čia sukaupta  gyvybinė energija, tai irgi juk reikia kažką padaryti, kad šitaip nebūtų. Nuo ko pradėsim, a? Nuo Karietos rato stipino su užrašu ant jo?
Gūžtelėjau pečiais. Ir ką pasakyti, jeigu net klausimo nesuprantu.
- Šiandien  tik trečiadienis,- pasakiau.
- Kodėl tik Ne tik, jeigu  nuo sekmadienio nei vienos darbo dienos . Tai nusikaltimas, vežėjau. Dieviškosios žmogaus priedermės paniekinimas. Per šešias dienas Dievas pasaulį sukūrė, o mudu.. iš sekmadienio, iš šventės  neišeiname.
- O ką  turėtume daryti?
- Pirmiausia pagaminti Radijo karietą, o paskui darbų irgi iki pat Vilniaus  ir net iki Vorutos..

18

17. Vaidinimai  savyje
Tuomet  gyvenau 63-čiuosius metus. Ar tiek daug ar mažai, man nerūpėjo ir svarbiausioji priežastis, kad nori nenori, o kur nepasisuk, iš visų kampų gerai matydavau, kad didžiausius, sunkiausius darbus ant savų kuprų užsirioglinę už mane senesnio amžiaus žmonės - Lietuvos  prezidentas Valdas Adamkus užbaiginėjo 76-tuosius, premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas ruošėsi 70-ties metų sukakčiai, bet  ir už  jį  buvau šešeriais metais jaunesnis. Ši aplinkybė darė nemenką poveikį ne tik  man, bet, manau, kad visai Lietuvos pensininkų visuomenei - kėlė mūsų aktyvumą, žadino troškimą kuo ilgiau užsibūti darbuose ir, nepaisant to, išlikti žvaliais ir sveikais. Ir tokią dovaną Lietuvai Dievo vardu jausmingai laimino Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis, irgi jau sužydėjęs 65-rių metų jubiliejine sukaktimi, bet žvalus ir sveikas, kaip ir pirmieji du. Net dėdė Jonas su dėdiene, būdami taip giliai įstrigdyti miškuose, netingėdavo parodyti tai į Valdą Adamkų, tai į  Algirdą Brazauską, kaip į Lietuvos išganytojus, o man nebuvo kaip juos įspėti, nors  jaučiau, kad reikia, nes nebuvo aišku, kokius kėslus širdyje brandina jų Mindaugėlis.
Ir prisipažįstu, kad per tiek savo metų nesivarginau suvokti, ką reiškia žmogaus gyvenimo įtampa. O tai, ką apie ją žinojau, būnant Grigų sodyboje, apvirto aukštyn kojomis.. Ne, tai ne nuovargis ir niekas, kas į jį panašu. Tai labiau primena mechanizmą, kuris skubina tavyje laiką taip sparčiai, kad  nespėji apsižiūrėti, o jau saulelė, ką  tik pakilusi iš šilų užu geležinkelio rytuose, žiūrėk, jau leidžiasi priešingoje pusėje esančiame miške su ten karaliaujančiu, gražiai karūną iššakojusiu jovaru. Ir tik atsidusti tegali, kad diena ir vėl nušliaužia istorijos viešpatystėn.
Buvome taip užsiėmę, kad atrodė, jog ir Mindaugas užmiršo laukti kokių nors direktyvų, nurodymų, galinčių pakeisti mūsų gyvenimo būdą, o gal ir vietą. Pasitaikydavo, kad  pasakydavo: O, Viešpatie, kaip čia gera! Ir suabejoti dėl to neprireikdavo. Bet mūsų užimtumas buvo kitoks negu tas, kurį buvau įpratęs jausti, kuomet bėgi, griūni, keliesi ir vėl bėgi, kad tik suspėjus. Mes nebėginėjome, nesimėtėme į šalis ir galima buvo įtarti, kad gyvename kaip Diogenas statinėje, bet todėl supratau, kad ir toks gyvenimas žmogaus toli gražu neapsaugo nuo įtampos ir nuovargio.
Pavargdavau net pradėjęs rašyti dienoraštį. Ir nežinau kodėl, bet šį darbą vadinau metraštininko pasimankštinimais parašydavau frazę, kitą ir šratinukas užspringdavo. Nuoseklesnis darbas atrodė beviltiškai neįmanomas, bet ačiū Františekui Pelėdai - jo parengta knygutė  IŠ VEŽĖJO UŽRAŠŲ" veikė dieviškai gerai. Atsirado savotiškos savistudijos ir nors atrodytų, kad tai kvailas  užsiėmimas, bet buvau laimingas, kad jos atsirado. Manau, kad ir jų dėka pasisekė bent kiek pakenčiamiau daryti tai, ką dariau.
Buvo pirmos viešėjimo savaitės Grigų sodyboje pabaiga, kuomet Mindaugas pasiteiravo dėdės  Jono:
- Sakote - Kazys, Kazys. Ir visi taip - Kazys. O gal jo vardas vis dėlto Kazimieras?
- Ogi Dievulis žino. Gal, - gūžtelėjo pečiais dėdė, -  susikalbėdavome, nes taip ir sakoma - kaip  pavadinsi, nepagadinsi. O aš jį, broleli tu mano, Šiliniu vadindavau. Jeigu tik kas ne taip, tai jau - Šilinis. Eik, Šilini, balon šėko pjauti. Bet skolingas nelikdavo. Girdi, saugok, Jundzila, nosį, kad  pjaudamas šėką dalgiu neužkabinčiau.
Mindaugas sužiuro į mane, bet aš irgi kaip dėdė Jonas gūžtelėjau pečiais.
- Kaip dokumentuose,  nežinau. Gal juose  jis Kazimieras, bet visame kaime jį vadino tik Kaziu. Kiek tesiekia atmintis - Raulų ar Raulo Kazys..
- Aš ne prieš Kazio vardą. Ne. Tačiau Kazimiero vardas man neaprastai reikšmingas ir žinau, kad neretai žmonės, nepaisydami tiesos, Kazimierą vadina Kaziu. Vadinkime, kaip reikėtų arba  tebūnie, kaip buvo bažnyčioje per krikštą ištarta.
Mindaugo žodžiuose  jutau teisybę ir pats sau mintyse priekaištavau, kad ir šilinių žmonės įpratę nepaisyti tiesos, ištardami net jiems artimų žmonių vardus. Bet dar nesmagiau buvo, kai pasijutau  nesugebąs atsiminti, kada dėdė Kazys paskutinį kartą išėjęs pro savo namų duris ir jau atgal nesugrįžo.
- Jau apie dešimt metų, kai šie namai be jo, - pasakiau
- Mažiau, mažiau, - tikslesnis  stengėsi būti dėdė Jonas, - Prisimenu, buvo pavasaris. Gegutė kukavo. O tu, turbūt, Pranuci, kalbi apie jo sūnų Vytą. Tas tai jau seniai.
- Ko gero, aš tikrai apie Vytą, nes prisimenu, kad buvo žiema, gilus  sniegas ir nepaprastai tamsi naktis. Išlipęs iš traukinio Margionių geležinkelio stotelėje, vos atkakau iki čia.
- Gerai, - pasakė  Mindaugas. Šitaip jis paragino atidėti pokalbį bent iki laiko, kai pasistengsime  atsiminti daugiau, kai dėdė Kazys atmintyje prakalbės savo, iš čia niekur neišėjusio gyvo žmogaus balsu. Ir netrukus pajutau, kad šioje  namo pusėje dar kažkas  gyvena - artimas, savas, mielas.
Kas?  Dėdė Kazys?
- Kerpėji, kaip kelmas. Tfui! Ne, taip netinka, Kazy. Kol žmogui leista gyventi, tai reikia gyventi, - sprausdavo į kampą dėdę Kazį kaimynai. - Ir nupraustas būsi, ir pamaitintas. Ženykis!
- Žinoma, žinoma, - pritardamas raginimams atsiliepdavo Kazys, -  o apsiklojus viena antklode ir krosnies nereikės kūrenti. Šilta. Kaip pirtyje. Nors prakaituok. Taigi žinau, žinau, žmogeliai, kad  reikia ženytis, bet kad  nėra tokios mergos, kuri man patiktų. Ot, bėda.
- Nėra, kuri tau patiktų? Ar girdite, ką Šilinis sako? Ne mergos tau reikia, o storos bobos - piršliavo  našlaujančiam dėdei žmonės.
- Noriu, kad būtų pagal  mane. Kad nors pienan tokią  prausk. O imti  moteriškę sau į pačias, kad  pečių pakūrentų, oi - ne! Ne! Atsiprašau, žmogeliai. Reikia, kad ji it gražus paveiksliukas man būtų - mielai postringaudavo dėdė Kazys, bet taip, kad per jo susikaupusį veidą nešmėsteldavo net pašaipos atšvaistėlė. Pasišaipydamas iš savęs ir kitus pašiepdamas, būdavo solidus ir rimtas. Ir tik  galiausiai, kai savo tokiais vaidinimais pasisotindavo, jis nusikvatodavo laimingo žmogaus balsu. Tačiau reikia sakyti, kad džiaugsmų savo gyvenime turėjo nedaug. Bet vis dėlto vedė antrą kartą ir tai buvo paveiksliukas iš Ašašnykų kaimo. Marcelė nejauna, bet geros širdies, darbšti kaip bitutė, niekam nei lūpose, nei širdyje neturėjusi blogesnio žodžio. Jiedu pritiko vienas kitam ir atėjus čia  jausdavai, kad po truputį daraisi lyg ir geresnis, jaunesnis. Išėjus dėdei Kaziui į Anapilį, o Marcelei  sugrįžus atgal į Ašašnykus, namai pasiliko tokie, kokius juos su Mindaugu suradome, atvažiavę į Šklėrius.
Bet išlieka rimtesnis dalykas, vertas tarstelėti dar ne vieną žodį apie dėdę Kazį.
Kodėl atsitiko taip, kad niekas, o būtent tik Mindaugas pripažino šiuos namus tinkama vieta  filosofijoms lukštenti? Negi nujautė, kad dėdė Kazys irgi buvo filosofas? Beje, jis irgi kone  beraštis ir laikraštis jam buvo reikalingas nebent atsiplėšti skiautelę popieriaus cigaretei susukti. Bet tai netrukdė jam savo mintimis apklajoti pasaulį, įsižiūrėti giliai žemėje ir domėtis, kas ten,  danguose.
Mindaugas mėgo pasėdėti ant plataus kaimiško suolo, kuris šiuose namuose dažniau vadintas uslanu. Tai buvo jo pamėgta darbo vieta filosofuojant, iš kur bent retkarčiais pabandydavo žvilgterėti ir į mane. Juk negalėjo jam nerūpėti, iš kur ir kokia toji jėga, įstūmusi mane gyveniman, kuris smalsumu ar kitaip palaužia valią. Ir išeiti iš jo beveik nebūna vilties. Skridau lyg nakties drugelis pasitikti šviesos ir tikėjau, kad ši šviesa kitokia, kad joje nesudegama, neapankama.
- Viskas. Užtenka. Diena baigiasi, ir mes, regis, tikrai nusipelnėme gero poilsio. Bet, ak, kaip joje  viskas sujaukta, suvelta. O nuojauta irgi tokia, kad nežinai, kas dar atsitiks.
- Rytas išmintingesnis už vakarą, - pasakiau. - Gal ne taip labai suvelta, kaip dabar atrodo.
Dar po kurio laiko jau iš  lovos:
- Labos nakties. Paaa - mieee - gokim.  Jaučiu, kad šioje lovoje tavo dėdė Kazys miegodavo. Dėdžių  ir tetų namai. Bet ar tik? Senelių taip pat. Motinos - irgi. Ir kad  jie taip išliktų, reikia juos perkelti į karietą.
- Kurios nėra. Ir jau tikriausiai niekuomet nebus.
- Kas ten, priekyje, niekas  nežinom, bet kai ateitis žmogų pasitinka žinodama, ko jis iš  jos nori, tai.. Kodėl jos nepasitikti su Radijo karieta?
- Miegokim, karaliau, - išsprūdo. Ir laukiau, kad vėl pabars už neatsargumą, bet - ne, nutylėjo. Ir  jaučiau, kad į galvą  plūsta kraujas, bandydamas sužadinti supratimą, ką galėčiau padaryti, kad būčiau karaliaus vertas jo tarnas. Galėjau dievagotis, jog  būtinai ateis diena, kada baigsis  slapukavimai ir bus galima apie tai pasakoti atvirai ir visiems. Tai, sakykite, žmonės, kaip atrodyčiau, jeigu į tas dienas po tiekos nutikimų, apsireiškimu įeičiau tuščiomis rankomis? Pagaliau, kaip jausčiausi, jeigu išeinat į viešumą, ir tuomet šalia karaliaus Mindaugo atrodyčiau vis tuo pačiu vežėju. Reikėjo ieškoti  būdų išmokti  jam  tarnauti karališkai. Bet viena - suprasti, kita - kaip tai padaryti.
Pradžioje dingojosi, kad svarbiausioji mano užduotis pasidaryti metraštininku, patikint plunksnai  neįtikėtinai apsireiškusius dalykus. Bet tai nebuvo rimta ir toks užsiėmimas tiko tik poilsiui, kai jau viskas, kas svarbiausia, yra padaryta . Jau buvau įtaigotas, tiesiog prisotintas supratimu, kad tuščių  namų nebūna - būna tik sukalkėjimas žmogaus sielos ir jai tuomet beveik  neįmanoma suvokti tariamai  tuščių namų  gyvybingumą.
- O žinai, Pranuci, - prisiminiau prisipažįstant dėdę Kazį, - kai ir vienas esi, tai vis tiek ne vienas. Kažkas ne tik aplink žmogų, bet ir pačiame žmoguje gyvena. Ar tau nebūna taip, kai visi  mato ir žino, kad esi vienas, o iš tikrųjų - ne vienas?
- Būna, dėde, būna, - pasakiau  Kaziui. Bet dabar tokia atėjusi būsena buvo raiškesnė ir tuoj  nusitvėriau už  minties pabandyti pabūti  šalia karaliaus be karaliaus, kitaip sakant - pabandyti atlikti  savistudiją. Tuoj pat. Staigiai, kai  ji dar nepasiduoda išsamesnei analizei ir man atrodė, kad tai yra  būtent tai, kad bent kiek pakenčiamiau  sugebėčiau išmokti  padaryti tai, ką reikėjo. Rūpestis išmokti tarnystės, priideramos karaliui Mindaugui, persekiojo įkyriau, o anieji  trys - Baltazaras, Kasparas ir Merkelis - atrodė, kad tokiame moksle ne ką galėjo padėti.
Mindaugas miegojo. Buvau laimingas, kad tokia mintis mane išmušė iš mieguistumo ir esu gan žvalus. O pati mintis paprastutė, kaip ir viskas, kas genealu. Reikėjo pasistengti ir surasti daugiau  laiko pabūti  vienam, kad  vėl ir vėl per savo smegenis galėčiau perkošti tai, ką vienaip ar kitaip patirdavau ar išgirsdavau bendraudamas su Mindaugu. Šį kartą arčiausiai manęs buvo ant stalo sudėliotos Biblijos knygos  ir... dėdė Kazys. Ir tuomet  įvyko pirmasis vaidinimas savyje . Man  jis atrodė  energingas, žadantis ir teikiantis vilčių, kad gal išnyks amas, kuomet tekdavo su Mindaugu kalbėtis sudėtingesnėmis temomis.
AŠ: Karaliau Mindaugai...
MINDAUGAS: Ar tik ir vėl nepasiskųsi savo dalia? Nagi. Karaliaus klauso. Anasis miega, o šis, kuris tavyje - dar ne.
Ir girdėjau ne tik jo žodžius, bet ir mačiau tą aplinką, kuri tokiam susitikimui labiausiai tinkama. Šį kartą tai buvo Grigų sodyba su jos aplūžusia tvora.
AŠ: Deja, karaliau, tenka sutikti, kad Lietuvos žmonės pavargo nuo negandų. O nuo žmogžudysčių bene labiausiai. Kai atrodo, jog galima jau gyventi padoriau, geriau, prasmingiau, būtent jos išsiurbia daugiausiai dvasinės sveikatos. Ar pastebite, karaliau, jog Lietuvos šalelė net pasibjaurėti  jomis nesugeba. O gal jūs manote kitaip?
Kitas Mindaugas gulėjo dėdės  Kazio lovoje, laisvu kvėpavimu kilnojo krūtinę - gal miegojo,  gal ne, bet man vaidinti savyje netrukdė. Džiaugiausi, kad neatrodau lyg kuolą prarijęs. Mintis prasminga, žodžiai reikalingi, judesiai laisvi, saikingai priderinti prie kalbos. Ot, ir vėl vaizduotėje pakeliu dešinę ranką aukščiau galvos ir prašau karališko dėmesio.
AŠ: Prisimenu, Jūsų Didenybė domėjotės, kas atsitiko, kad toks bemiegis buvau aną priešaušrį? Prisimenate?
MINDAUGAS: Taip. Prisimenu. Kai pažintys tik prasideda, tai žmoguje svarbu pamatyti kiekvieną judesį. Kita vertus, tas priešaušris ne už kalnų - jis čia pat. Neįmanoma jo neatsiminti. Bet sakykite, ar Jums nekelia įtarinėjimų tai, jog mano galva visai nepanaši į tą, kurią matėte kronikininko Aleksandro Gvanjinio  knygos  Europos  Sarmatijos  aprašymas raižinyje?
AŠ: Gal ir gerai, kad to  klausiate. Kam nešioti daiktą, kai nežinai ar jo prireiks. O atsakau padėjęs ranką ant širdies. Karaliau Mindaugai, įtarinėjimų metas praėjo. Jūsų galva yra  jūsų ir aš ją matau  kasdien, o kaip ją atsimena Aleksandras  Gvanjinis, tai  man nerūpi nepaisant, kad  niekuomet  negali žinoti, kas  po  minutės kitos  dingtelės kieno  nors galvoje.
MINGAUGAS: Pakalbam, pakalbam, bet taip kaip dabar, regis, dar  niekuomet. O kai veiksmas  vyksta  vaidinime, nėra prasmės netgi slėpti, kas esi iš tikrųjų. Man miela tave girdėti  sakant - karaliau  Mindaugai. Amžiai praėjo ir aš vėl čia. Vėl karalius Mindaugas. Kol kas ne Lietuvos, tik  tavo, bet vis tiek esu dėkingas. 
AŠ: Nesakyčiau, kad tik  mano. Manau, kad pažįstate dailininką Petrą Repšį, rekonstravusį jūsų  majestotinį atspaudą. Manau, kad jūs jam irgi karalius.  O bene geriausiai jūsų tikroviškumą apčiuopė dailininkė J. Malinauskaitė. Jos nupieštas jūsų paveikslas tikrai puikus. Ir jeigu dabar uždėtume ant jūsų galvos karūną, jeigu, nuėję į kirpyklą, patvarkytume plaukus, pagal  paveikslą  sumontuotume barzdą, jeigu  aprengtume auksu išsiuvinėtą karališką apsiaustą, tai iš tikrųjų  karalius Mindaugas paveiksle atitiktų karalių Mindaugą originale. Jūs, tikiuosi, matėte, kaip atrodo Malinauskaitės  nupieštas  jūsų paveikslas?
Kryptelėjau galvą pusėn lovos, kurioje gulėjo Mindaugas. Buvo tamsu ir veido nesimatė. Laikas  buvo ir man užbaigti šį pirmą vaidinimą savyje, bet vaizduotė nenorėjo nuleisti sparnų - jai  buvo gera pagelbėti buvusiam Radijo karietos vežėjui, mokantis karališkos tarnystės Mindaugui amato. Bet tyliai sugirgždėjo durys ir išgirdau.
KAZYS: Atleiskite, ponai. Tai aš, Kazys Grigas. Nenorėjau trukdyti, bet žiūriu, jog  ant stalo tos pačios  knygos. Prisimeni, seserėnai? Tos pačios, kurias dovanojau, kad ne tik Radijo karietos keliuose, bet ir gyvenime nepasiklystumei.
AŠ: Dėdė Kazys? O Viešpatie! kaip leidai užmiršti tokius dalykus? Taip, taip, dabar  atsimenu, dėde...
KAZYS: Norėjau paklausti, ar teisingai  su  jomis  gyvenai?
Jaučiau, kaip akmenėju. Vaidinime dėdės Kazio neturėjo būti. Bet laiminga  jėga  truktelėjo iš  sąstingio  ir atsiminiau  ne tik tai. Atsiminiau ir pirmą  įrašą Pradžios knygoje prie jos pirmo  žodžio. O tuomet jau išgirdau, kaip prasruvo žodžiai. Ir vis į atminį, į atmintį. Lyg kažkam norint mane įtikinti, kad  nuo šiol ji išlieka patikimiausia vieta, išsaugojant tai, kas reikalinga.

Atrodo, viskas lyg ir paprasta,
Kaip kad ir tai, ką pavadinome PRADŽIA
Šitie daiktai, ar reiškiniai
Ir visa  tai, kas buvo ar yra,
Turėjo pradžią kažkada...
Ir  mes patenkinti, kad šitą žinom...
Bet stok... Nepaskubėk, žmogau.
Ar šitaip mes savęs nesuklaidinom?
Štai karieta. Ir iš tiesų
Gal nesunku bus rasti laiką
Ir kelią jos, kuriuo ji pirmą kartą
Kelionėn buvo palydėta.
Bet  jos pradžia KAŽKUR  KITUR
Ir  jos keliu į pradžią neateisi..
Kažkur kitur išaugo medžiai,
Kad kėbulu pridengtų žmogų
Nuo sniego, vėjo ar lietaus,
Kad jo kelionė patogesnė būtų
Netgi su ištaiga jos kėbule.
Kažkur kitur ir geležis
Gaminta ratų apkaustam ar lingėms,
Kažkur kitur karietos protėviai.
Pirmi meistrai, pirmi  vežėjai.
Ir taip labai nelengva
Surasti pradžią
Net  reiškinio ar daikto paprasčiausio.
Tai ką  jau  bekalbėti
Apie pasaulio pradžią.

Ir va, tuomet atsimenu ir parašiau,
Atvertęs  Bibliją  ant lapo švento:
O Dieve, aš Tavęs labai prašau,
Padėk suprasti  man
Kaip  jis, pasaulis,  atsirado Pradžioje...

Ir laukiu, ką  jis pasakys,
Bijodamas net sutrukdyti jį malda.
Diena užtruko, dvi ir trys,
Bet pagaliau, pakėlęs Bibliją pasakė:
- Šisai, tau skirtas mano kūrinys,
Žeme ir dangumi, žmogau, pradėtas.
Skaityk ir atsimink
O atsiminęs vėl skaityk:
O žemė  buvo tyra ir tuščia
Ir tamsybės buvo viršum gelmių
O viršum  vandenų
Dievo dvasia  sklendeno".

- Bet tai ir karietos pradžia,- pasakiau.
Girdėjo ar ne nežinau,
Bet skaitau, skatau ir skaitau:
"O žemė buvo  tyra ir tuščia
Ir  tamsybės buvo viršum gelmių,
O viršum vandenų
Dievo Dvasia sklendeno"...

Pagaliau sprogo. Vienu ypu. Regis, pati širdis kaip granata šukėmis išsisklaidė į visas  puses. O norėjosi, sakyčiau, labai  nedaug bent atsiminti, kaip Radijo karieta atrodžiusi iš išorės.  Ir tuomet pasidžiaugti: O! užmerktomis akimis ją matau. Ir jos vaizdas lyg  antspaudas širdy. Bet tikėdamasis tokio džiaugsmo, žiūrėjau į ateitį, o jos, kaip žinom, žmogui visuomet reikia laukti.
Negi sulaukiau daugiau, negu norėta?
Miegok, Mindaugai.
O gal visa tai tik iš tavo sapno?

19

18.  Pasikartoja karietos laikų poreikis

Atsikėliau anksčiau negu kitais rytais, o Mindaugo nei lovoje, nei pirkioje nebuvo. Reikėjo keltis, bet drybsoti lovoje irgi nebuvo bloga, nes žinojau, kad tai, kas išnaktėje įvyko - ne sapnas. Tačiau    ankstesnio džiaugsmo nepatyriau ir buvo net nesmagu, kad galbūt gerokai persistengiau.
- Persistengei? Bet ar neužmiršai, kad ne vienas ten buvai?
- Dėdė Kazys? Vėl? - suklusau.
- Taip, Pranuci. Tai aš. Vakar sutrukdžiau, bet buvo smalsu išgirsti, ar tau mano dovanota Biblija  padėjo. Ir tau, ir  karietai. Džiaugiuosi, kad ji nedulkėjo. Kiekvienas lapas pieštuku išakėtas kaip akėčiomis žemelė, pasėjus javus. O vaidinimų savyje, manau, tau irgi prireiks, tik gal įvardink juos kitaip. Ir negerai, jeigu jie tik savyje.
-Kitaip įvardinti? Argi tai turi kokią reikšmę?
- Įvardijimas ne taip svarbu, bet negerai, kai vaidinimai vyksta savyje. Tokie vaidinimai reikalingi  kiekvienam, tačiau Mindaugui jų poveikis būtų didesnis. Jam reikalingi net tokie, kokių mums gal ir nereikia. Reikia, seserėnai, pasistengti, kad ir jam būtų sugrąžinta atmintis Tuomet.. Bet tikiu, kad pats susiprasi, kas tuomet, - sužadino smalsumą dėdė Kazys ir pagyrė:   Garažu buvo klausyti, kai deklamavai:
Šitie daiktai ir reiškiniai
Ir visa tai, kas buvo ar yra,
Turėjo pradžią kažkada.   
- O Viešpatie,  turbūt iš proto kraustausi,- atsidusau.
- Tuomet atleisk,- pasakė dėdė Kazys ir, regis, vėl išgirdau vakarykštį durų vyrių  cyptelėjimą. Nutilo. Ir neliko nei tolstančių žingsnių aidesio, nei nuojautos jį esant arti. Tik širdyje kritęs  kartėlis, priekaištas dėl to, kad kažkas svarbaus mumyse nepadaryta ir, ko gero, net  nenorima  suprasti - kas. Sakau mumyse, nes manau, kad toks priekaištas visuotino pobūdžio, kad jis ne kiekvienam žmogui asmeniškai.
Įkniubau į pagalvę, užspausdamas kvėpavimą, bet nieko naujesnio nesužinojau- buvo kaip buvo, o yra kaip yra, tačiau tarp buvo ir yraskirtumas toks, kad norint juos palyginti, reikia žinoti, kaip atrodė buvo ir  kaip atrodo yra. Ir, pavyzdžiui, apie šią sodybą, motinos gimtinę, Šklėrių žmonės, girdėk, jau pasako, kad tai Grigų vieta, jų vienkiemis. Tačiau taip atsitikę neseniai- anksčiau tik retas žinojo, kad čia gyvena Grigai, visi kiti buvo įsitikinę čia gyvenant Raulus. Ir taip, kiek siekia mano atmintis. Mieliausi, pažįstamiausi jiems žmonės eidavo pas Raulų Kazį, Raulų Mackį, Raulų Ažbietą, o pas juos ateidavo Raulų Vincas, Raulų Antanas, Raulų  Malvinka.. Ir  mano  motina  Stepa taip pat moterystėn išėjo iš Raulų.
Kodėl iš Raulų, o ne iš  Grigų?
O įsikūrė jie čia, vienkiemyje prie Skersbalės, atsikėlę iš sodžiaus, kai šeimos galva buvo Šimas ir  kai,  vykstant žemės perskirstymui, ilgi jos rėžiai, vadinami dar šniūrais, išnyko. Žemė gan nederlinga - plačiai sėdavo grikius, lubinus , o aparus juos - rugius. Arti nebuvo lengva, nes žemelė labai titnaginga. Pabaliais pasėdavo avižų, suradus geresnį sklypelį apsėdavo jį miežiais. Augino linus, kanapes. Ir vis dėlto tai buvo lubinų, grikių, rugių ir bulvių žemelė.
-Ooo! - sakydavo apie Raulus, - bagotyrai  jie. Cielų valakų žemės turi. O kur dar miškai? Pievos  sukištos net Gudo šalin.
Todėl ir sakau, kad galbūt kiekvieno žmogaus gyvenime svarbiausia - kai dar atsimeni - pasakyti, kad Šklėrių sodžiaus Raulai tai tie patys Grigai arba kad Karzai   tai irgi tie patys Valentukevičiai, Cigonai tai Vancevičiai,  Baronėliai tai  Akstinai, Šarkrynai - Kisieliai. Kone kiekvieną sodybą, kiekvieną šeimą Šklėrių sodžius pridengė slapukavimu, pravardėmis. Ieškai Amerikono, randi  Kačėną,  pašauki Vilkucį - atsiliepia ŠiŠkevičius, eini pas Niemčius, o ateini dar pas vienus Valentukevičius, bet gyvenančius jau kitur, anapus geležinkelio. Bet ... šaaa! Gana! Nes manau,  kad dar susitiksime ne tik su jais; susitiksime ir su Četvergais,  Tamaškucynais, Prancūzais, Vargeliais, Karalynais, Zelmonu ir gal su visais, kas Šklėriuose gyveno mano atminties laikais. Ir kuriems bus miela, matyt,  sužinoti, kad jau atsimenamos ir tikrosios jų pavardės. Nesakau, kad tai  ypatingai svarbu, nes juk būtent čia sakoma, kad kaip pavadinsi nepagadinsi, bet neužmirštu, jog Mindaugui labai parūpo, kad gal per tokį tiesos nepasakymą Kaziu neteisingai vadiname Kazimierą.
O kad į Grigus (Raulus) parodydavo kaip į bagotyrius tai, matyt, labiausiai  todėl, kad  masteliai  buvo nemenki. Miškų, pievų, arimų turėta nemažai per šimtą hektarų, bet dabar tai reikėtų vertinti  kaip sunkų pragarą. O juolab, kad išlikę tie keli Raulai jau gyvena besveikatėje Ir argi nuostabu, jeigu  jauniausioji Julija jau ranka pasiekia savo gyvenimo septynių  dešimčių metų užbaigą. Kiek čia  belikę, kai jau 2002 metų ruduo ir iki jo gyventa nuo 1937-jų.
- Dar  krutam,- kaip susitarę nelinksmai sako jie - ir Julija, ir Jecenta, ir Malvina, ir mano motina.   Linksmiau, o kartais net labai linksmai prakalba dėdė Jonas. Pasak jo, biesas dar neima. Kad ir  šleivas, kad ir kreivas, bet, Pranuci, krutu. O kai žinau, kad dangun nepriims ir geriau nebus, tai argi galima geriau norėti? Kad tik neatimtų ubago lazdos. Kol ji yra, galima muštis, galima gyventi. Na, o  jeigu atimtų ir ją, tuomet jau viskas, tuomet, Pranuci, kaput.
Bet, regis, kad ir vėl tyliai sucypia durų vyriai. 
-Tai va,- išgirdau dėdę Kazį- sukviestumei kada nors visus Raulus vaidinimui į sceną. Tepasižiūri, kam tai  įdomu. O Mindaugas tikrai pasižiūrės ir jam bus įdomu ir naudinga. Margionių kluono  teatras tiesiog  pašonėje. Tereikia tik pasijudinti, - kalbėjo mintyse.
-Iš tikrųjų, gera vieta filosofijoms lukštenti,- sumurmėjau panosėje Mindaugo žodžiais ir, sukaupęs  jėgas, išslydau iš lovos.
Nepaisant, jog tiek daug visko prigūžėjo manyje, savijauta atrodžiusi ne kaip. Nepasidžiaugiau  netgi tuo, kad jaučiau ir žinojau, jog pagaliau sugrįžta ta mano atminties dalis, kuri ne tik man reikalinga ir svarbi, bet, sakyčiau, Lietuvos istorijai taip pat. Tačiau - ak!- kaip knieti bent kiek ją pabarti:
- Atsiprašyk, atmintie. Ir pasakyk, kodėl taip  būna? Kodėl mes taip lengvai vienas kitą paliekame? Ir kai reikia susirasti, deja, tai padaryti savo jėgomis nesugebame. Priekaištauji, atmintie, kad   mudviejų išsiskyrimas įvyko dėl mano kaltės? O iš  tikrųjų stengiuosi, kad tu būtum visur ir visada. Ir neduok, Dieve, kad tai, kas jau įvyko ir vis dar vyksta, vienu ypu vėl užsidarytų užmarštyje.
Atsirado ir kitas skubos vertas dalykas: apsispręsti, ar pasakyti Mindaugui, kokie regėjimai  ir  girdėjimai ištiko mane, kai jis, palinkėjęs labos nakties, užmigo dėdės Kazio lovoje. Pasikuždėjau, kad skubėti nereikia, kad galbūt jis tai žino iš kitokių nuojautų ar šaltinių ir jam dabar svarbu  stebėti, kaip elgiuosi. Artimiausias kelias buvo iki Biblijos. Bet ne todėl, kad iki stalo ir jos tebuvo keli žingsniai. Svarbiausia, kad pajaučiau, jog atsikartoja karietos laikų poreikis kiekvieną rytą atsiversti Bibliją ir Dievą garbinti jos studijomis. Persižegnodavau, paimdavau pieštuką ir įkrisdavau į jos tekstą nelyg į kosmosą. Ir jeigu sugebėdavau susitelkti, tai stengdavausi užrašyti, beje, dažniausiai ant to paties Biblijos lapo, ką jaučiu ar suprantu ir tai, ko mano siela nesugeba  aprėpti. Šios studijos paprastai vykdavo Radijo karietoje, todėl natūralu, kad Biblijos tekstų supratimas buvo labai vežėjiškas, t. y. neprofesionalus, įteigtas Radijo karietos samprata. Būtent todėl, paskaitinėjęs šiuos užrašus, Mindaugas pamatė, anot jo, biblinį karietos dienoraštį.
Dabar vėl buvo rytas. Vėl persižegnojau prie Biblijos. Ir man neatrodė, kad užmiršti anksčiau studijuoti jos tekstai. Kur kas liūdniau atrodė mano parašai -  jie daug kur išblukę ir jiems atnaujinti reikėjo nemenkos atminties, bet atrodė, kad ir šis darbas įmanomas padaryti. Ir taip atsitiko, kad pirmiausia perskaičiau : Ačiū, dėde Kazy, už šventą dovaną. Pasižadu neužmiršti ir tavo žodžių - visi darbai, esą,  jau padaryti Aukščiausiojo. Tereikia surasti juos, įsižiūrėti ir arba palikti vietoje, arba sudėlioti geriau.
Kitas  įrašas:
Pradėjau skaityti ir karietoje pasidarė erdviau. Dievo žodžiui reikalinga erdvė?
  - Galėtume pirmą vadinimą Karaliui Mindaugui pradėti,  kad ir nuo  čia,- neatlyžo net ir  prie  Biblijos dėdė Kazys. Ir supratau dar vieną dalyką:  kuomet Mindaugas prašydavo atsiminti, kaip atrodžiusi Radijo karieta, tai maždaug  taip- girdi, kalbu ne apie karietos išvaizdą. Rūpi jos  įtaigojami pojūčiai- kokie  jie? Kaip reiškiasi? Kokiu pasauliu apglėbdavo karietos keleivius? Mindaugas ar nujautė, ar žinojo, kad joje galima buvo įnešti ir Dievo žodį. O tai reiškė, kad tokioje  karietoje galima kurti netgi pasaulį. Tačiau nors naujos karietos dar nebuvo, o kūrybinis procesas  vyko ir  jausmas buvo lyg scenoje:
O rūpi daug kas. Daug kas rūpi...
Nuo ČIA lig TEN, kur priešaušris
Pasaulio, kai jis kūrės,
Kur tąsyk Dievas tarė:
Tepasidaro ji, šviesa...
Ir šviesa pasidarė.
Liūliuoja, supasi iš žodžio gimus
Ir nors sumišus su tamsa,
Bet Dievas mato - ji gera
Ir reikia ją atskirt nuo jos,
Nes ji pasauliui reikalinga -
Ateis žmogus ir jam reikės,
Kad sieloje, širdy ir akyse
Jos būtų kuo daugiau,
Kad polėkių kilnių tamsa neužgesintų,
Kad tiesa atpažintų,
                         be žibintų...

Liūliuoja, supasi iš žodžio gimus,
Bet sumaištis dar vis tokia,
Kaip visuomet kad esti PRADŽIOJE.
Bet, va, į Rytus ji, šviesa,  palinko,
Į priešingą jai pusę pasislinko
Paniurus tamsuma.
- Tebūnie vardas jos Naktis,- pasakė Dievas.
- Tebūnie vardas jos Diena,- pasakė apie šviesą.
Ir  vakarojo vakaras,
Išaušo rytas.
Ir  atsirado ji, pirma Diena..
Ir man buvo gera, kaip tuomet, kai dar dirbau Radijo karietoje. Jaučiau, jog reikia galvoti, kad atsiranda dar viena esminga buvusios Radijo karietos dalis - tai jos NUOTAIKA. Ji skleidžiasi, švinta, stengiasi būti tapati anai ir kone darosi aiški tikroji Mindaugo žodžių prasmė, kuomet  jis  kalbėjo apie būtinumą dėdės Kazio namus perkelti į Radijo karietą. Tai ne namas, ne aplinka su  jos daiktais, o namų ir aplinkos nuotaika, kurioje išsilaiko Dievo žodis. Bet net gėda, kad toks,  atrodytų, nedaug pastangų reikalaujantis supratimas galvoje irgi prasikala tik dabar. Tačiau dėl tokios nuovokos stokos savęs nekaltinu, nes kol pokyčiai dar  neįsišakniję, neiškeroję, kada reiškiniai tėra brendimo pradžioje, jie visuomet pernelyg sudėtingi, kad tuoj pat galėtume atskleisti jų turinį. Aišku tik, kad be priežasties neatsiranda ir tokie pokyčiai- net ir tie, kurie tik kalasi - jie irgi įtaigoti priežasties, nutaikant juos į tikslą.
Dar ne laikas kalbėti apie tai, ką Lietuvos istorijai reiškia Mindaugo ( norisi sakyti ir mano) atsiradimas Šklėriuose. Aprėpti visumoje šį reiškinį tegalima bus žymiai vėliau, kai ateities tyrinėtojai suvoks mūsų atsiradimo čia tikrąsias priežastis ir tikslus. Tačiau esu įsitikinęs, kad nei  vienam jų nepasiseks atsiriboti nuo būsto įtaigos, apgaubusius mus dėdės Kazio namuose. Būsto įtaiga.. Ar daug kas žino, jog  ji yra? O tie, kurie žino, ar bent kiek susidomėjo, ką ji reiškia žmogaus saviraiškai? Aš, deja, irgi - ne. Ir apie tai pradedu mąstyti tik dabar. O ryškiausiai dabar akyse krenta dėdės Jono elgesys.
Atsiradus mudviem su Mindaugu jo sodyboje, jau geriau ir laimingiau gyvenančio žmogaus, regis, nebuvo visuose Šklėriuose. Keldavosi anksčiau, skusdavosi barzdą, prausdavosi, šukuodavosi. Ar  aš ne žmogus?- klausdavo ir pamokamai  atsakydavo, jog žmogus prieš žmogų privalo būti  tvarkingas. Vargu, ar dėl to dėdė Jonas įgavo daugiau jėgų, bet žodžiuose pasidarė atkaklesnis, esa, jaučiuos kaip jautis, tačiau nei malkų iš skiedryno, nei vandens iš šulnio daugiau neparnešdavo. Tačiau nepaisant to, tokia gera jo nuotaika buvo labai reikalinga ir pirmiausia - sodybai, nes galima  buvo įtarti, kad Raulų gyvybės sėkla pradėjo želt- kažkas atsitiks ir nereikės manyti, kad dėdė Jonas  joje paskutiniausias, kas po jo - jau niekas.
Kitą kartą girdim:
-Kas taip užkukavo, kad žmogui sunku gyventi?  Tik jau ne aš. Man taip gerai, kad  niekur iš čia  neišeisiu. Gal todėl ir kojas Dievulis atėmė, kad per kvailybę ar neapsižiūrėjimą nesumanyčiau į  kapines nueiti. Dabar man iki jų toli kaip į Ameriką. Ėėė, tegu jos ten bus be manęs, o man ir čia  gerai. Ir čia Amerika. Esu ir būsiu. Negi kam nuo to turėtų būti blogiau, kad  būsiu?  Argi ne, Mindaugėli?
Ir Mindaugėlis į vieną triūbą su dėde:
- Jeigu priimsite, ir aš su Jumis, šeimininke. Esam ir būsim.
Mielai prie jų glaustėsi ir dėdienė Marė:
- Ach, kad nors metelius kitus ilgiau užsilaikyčiau. Visas bažnyčias apeičiau,- kuklesnė buvo dėdienė. Ji neužmiršdavo padėkavoti už tiek, kiek pragyveno. Ir nusijuokusi sakydavo, kad jai labai smalsu žinoti, kaip atrodo pomirtinis gyvenimas. Buvo įsitikinusi, kad jeigu TEN gražiau, kaip Kabelių ar Marcinkonių bažnyčiose, paprastam žmogui vietos arčiau altoriaus neatsiras. Ji  nežinojo, kaip atrodančios kitos, artimesnės - Merkinės, Ratnyčios, Druskininkų bažnyčios.  Gyveno taip, kad išėjusi iš savo kiemo suspėtų pareiti ir laiku pamelžti karvutę, pašerti, pagirdyti  galvijus, palesinti vištas. Liuoba namuose buvo švenčiausias jos darbas.
Marės smalsumas pomirtiniu gyvenimu paniukindavo mane atidžiau suklusti - neįtarė nei ji, nei dėdė Jonas, kad, pasak jų, MINDAUGĖLIS yra gal vienintelis pasaulyje žmogus, kuris galėtų pasakyti, kaip TEN. Tačiau jis elgėsi taip žemiškai, natūraliai, kad net aš, žinodamas kas  jis ir iš  kur atėjęs ČIA, pradėdavau abejoti, ar tikrai atėjo iš TEN. Dėdei ir dėdienei tai - ne į  galvą ir  jiems  nebuvo nei įdomu, kodėl būdamas šalia gimtų namų kur, pasilikusi tik viena senulė motina, jau  kone savaitė, kaip slankioju iš kampo į kampą, lyg ją būčiau užmiršęs.
- O ko jam ten? Čia augo, užaugo. Raulų žmogus. Čia jo namai,- pasakydavo dėdė, bandydamas kaip nors pateisinti tokį mano elgesį. Tačiau šį kartą buvau pasiryžęs atlikti savo pareigą  ir  nuvažiuoti prie Ūso balos.
Atsargiai užverčiau Bibliją ir išėjau laukan paieškoti Mindaugo ir pakviesti važiuoti kartu.

20

19 Nuodėmių išpažinimas
Išėjęs į lauką, gale tvarto esančiame skiedryne, suradau Mindaugą, kuris buvo gerokai suprakaitavęs - kaukšėjo, tašinėjo ir buvo įdomu sužinoti, kokius darbus užsimojo padaryti.
- Rūpi?- paklausė ir priekaištavo: - Negi užmiršai, apie ką vakar kalbėjome?
- Lovoje?  Miegant?
- Būna, kad ir  miegodamas sužinai, ką reikia daryti. Bet tai retesni dalykai, tačiau Bibliją pasiimti  į lovą, manau, kad nebuvo sunku.
Supratau, kad reikės pasakyti daugiau, negu ateidamas žadėjau. Ir neįtariau, kad galiausiai dalykai taip pakryps, kad net užmiršiu pasakyti, kad susiruošiau nuvažiuoti prie Ūso balos pas motiną.  Prisėdau ant kulbės, Mindaugas - irgi.
-Jau nemažai sugebu atsiminti. Ir ne tik vakarykštį pokalbį. Tačiau niekuomet nežinojau, kur Radijo karieta buvo pagaminta ir kas jos meistras. Todėl mano atsiminimai - ne ką gali padėti,- pasakiau.
- Atsimeni?- lyg nenorėjo patikėti Mindaugas.
- Taip. Jau atsimenu. Ne viską, bet atsimenu ne tik radijo karietos išvaizdą. Apie ją bene geriausiai pasakiusi Albina Šiupienienė, atėjusi palydėti į pirmą kelionę. Tikėsit netikėsit, bet atsimenu, kaip du kart du, ką sakiusi.
- Negi?- sukluso Mindaugas. Pasižiūrėjo į  mane ir tęsė: - Vilniuje, o ir Lietuvoje manoma, kad Radijo karietos paskutinių kelionių pradžia sutampa būtent su Albinos Šiupieninės vežėjui įteiktu lauknešėliu. Ar tai irgi prisimeni?
Pasižiūrėjau Vilniaus pusėn, kur Albina Šiupienienė, kur Irena Sėliukaitė, kur Františekas Pelėda ir dar keli geravaliai bičiuliai ir pažįstami, atėję tų 1994 metų sausio sekmadienio popietę išlydėti į pirmą kelionę ir kaip iš rašto:
Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus, lauknešėlį kelionei įdėsiu poeto Eduardo Mieželaičio žodžius.
Esu daina. Einu aš į lietuvio namus,
Kur dega šiltas židinys...
Čia  kraujo upės, ašaros čia sruvo,
Bet  neužgeso protėvių ugnis.
Esu daina. Aš amžina ugnis.
Ir  neužges lietuvio židinys
- Tai  jau gerai! Tai puiku!- stryktelėjo nuo kulbės, apsidžiaugęs Mindaugas. Ir jau atėjusiam pas  mus į skiedryną dėdei Jonui: - Žiūrėkite,  matykite, šeimininke - mūsų Pranulis, mūsų Radijo karietos vežėjas atkunta, - ir tuoj pat :
Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdyj,-
uždainavo netikėtai, bet gaila, kad daina greitai nutolo, nes atrodė, jog ir dėdė Jonas ruošėsi prisidėti prie Mindaugėlio. Bet tai, ką išgirdau, vėlgi buvo smagu:
- Jaučiu, tamsta,- pasakė Mindaugas, - kad netrukus vėl reikės imti vadeles į rankas.
- Netrukus? - Krūtinėn įplaukė debesėlis ir šviesos sumažėjo. Žinojau, kad dabar reikalinga išpažintis. Jos reikėję anksčiau, reikėjo visą laiką, nes kaltė engė kaip kirminas, kaip širdperša, bet žodžiai jai išreikšti, vis dar nesirodė. Lyg tyčia delsė gal, kad susitelkę krūvon, vieną kartą  prapliuptų, kaip žemės ištroškęs lietus. 
- Nemanyk kad ypatingesnis už kitus, tačiau nenuleisiu nosies ir dirbsiu, kad  karieta vėl atsirastų. Yra A, atsiras ir B. Sakau, anksčiau ar vėliau, bet reikės šiuos namus palikti ir būtų bjauriausia, jeigu tuščiomis rankomis. Tiesiog nesuvokiu, kaip galima būtų juos palikti be Radijo karietos.
Ir nors Mindaugas apie jau buvo kalbėjęs, bet pirmą kartą taip įtikinamai, atvirai, įtaigiai - dar niekuomet. Buvo aišku, kad visos ankstesnės užuominos ir nedidelės kalbelės apie Radijo karietą, tai ne niekučių paistymas, ne pilstymas iš tuščio į kiaurą. Ir visais tai momentais man reikėję  galvoti apie priežastis to, kas vyksta ir taip po truputį brandinti supratimą, kad tikriausiai ne atsitiktinumo valia tampu  karaliaus Mindaugo bendražygiu. Kad galbūt tarp kitų neišvengtinų dalykų, kurie susaistyti mano ir Mindaugo santykiais, yra ir Radijo karieta. Nebūtų buvę jos, vargu ar būčiau greta karaliaus. Panašu, kad esu lyg išrinktasis, lyg pateptasis, nes kol kas vienintelis žinau, kas iš tikrųjų yra šis žmogus. Tiesa, ir iki jo mano gyvenime buvo vertų nusistebėjimo  dalykų, bet įsidėmėtina, kad jie dažniausiai atsirasdavo ne kur ir ne bet kada, o būtent šalia Radijo karietos ar joje. Taip atsitiko, kad nesugebėjau jos išsaugoti. Ir vienu giliu atsidūsėjimu atsiliepiau:
- Dievul, duok, kad atsitiktų taip, kaip pasakėte, Mindaugai. Tebūnie greičiau Radijo karieta, o rankos, apie kurias kalbate , deja, nemokėjo jos išlaikyti,- pabandžiau pasakyti karčią teisybę, bet ji maišėsi su švente ir ją reikėjo atskirti panašiai, kaip kad tveriant pasaulį Dievas atskyrė šviesą nuo tamsumos. Mintyse gerai regėjau, kaip Albina Šiupienienė įteikia lauknešėlį ir sako: Dieve padėk, laimingos jums  kelionės. Ir po jos taip pasakytų žodžių pajudame Aušros Vartų link. Žegnojuosi. Ranka, kilstelėjusi prie kaktos, sunkiai ištiesė pirštus ir nerangiai atlikinėjo kryžiaus ženklą. Atrodė, kad žegnojuosi pirmą kartą arba po labai ilgos užmiršties.   
  - Ką? Ir viskas, vežėjau? Tai juk šventė, - pasakė Mindaugas, atitraukdamas mane nuo atsiminimų.- Juk tai pergalė prieš tamsą, prieš užmarštį.
- Jau buvau praradęs viltį, kad apie karietą sugebėsiu ką nors atsiminti, bet.. stebuklai buvo ir yra. Atsimenu, sakyčiau, nemažai,- suskatau kalbėti,- Net atsimenu, kaip Františekas Pelėda  šmaikštavo, esa, vežėjau net nesimato, kad sulenktas kupron. Nors paradui rikiuotėn statyk! Ir, girdi, atrodžiau, tarytumei į bažnyčią važiuočiau. Net lygino su Tomu Vaisieta , girdi, natūralu, kad  jis, scenos pažiba, spindėjo karietoje lyg Betliejaus žvaigždė viršum gimusio Kristaus. Tačiau, pasak Františeko, didybės, išdidumo prasme atrodžiau aukščiau, įtaigiau už Tomo Vaisietos žvaigždę. Ir tai ,esa, buvo įspūdingiausias dalykas. Nors Františekas Pelėda mėgsta druską ir savo patiekalus neretai persūdo, bet tai vis tiek buvo atšvaitai to, kas buvo.
- Ir tai žino visi, kas paskaitinėjo tuometinę spaudą ir nesiskundžia atmintimi,- priminė  Mindaugas mano negalę..
- Galbūt. Bet man jau nereikia skaitinėti anosios spaudos. Pačiam sunku patikėti, kad viskas taip  keičiasi. Regis, ne tik atsimenu, o tiesiog regiu, kas kur. Nedaug atėjo palydėti, bet  vis tiek. Ot, Albina Šiupienienė. Puiki moteris. Tautiška kaip Lietuvos senovė. Dabar suvokiu, kad man praradus atmintį, didžiulę dalį netekties sudarė būtent tai, kas siejo mus su žmogiškąja parama- ir žodyje jos buvo daugiausia. O kaip atrodžiusi pati Radijo karieta? Pasak Albinos Šiupienienės malonus ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys Ir to niekuomet  neginčijau, bet toliau ji taip: Žiū iš arčiau. Karieta - menkutė  ir prasta.     
Ar  nesubyrės pasukusi į kelią?
- A-ja-jai, broleli tu mano. Taip ir paklausė ar nesubyrės? Ir iš kur ji galėjo žinoti?- neiškentė dėdė Jonas.
Nežinau, ar jis suprato apie ką buvo kalbama, bet skiedryne neliko nepastebėtas. Pasirėmęs petimi į tvarto galo sienojus, stovėjo pakėlęs koją ir šildė geromis  akimis tai mane, tai Mindaugą. Netrukus  ir pats klausė, kodėl jos,  karietos, nėra? Komentavo, kad  jau daugiau metų kai jos negirdėti - nei pati apie save pagirgždena, nei žmonės apie ją pakalba. O būdavo -  oho! Visi Šklėriai žinojo Pranucį!
- Karieta, dėde, privalėjo žlugti - ne  į tas rankas jį pateko. Cackinau, glosčiau, kaip net savo  dukterų nepaglostydavau. Ir žmona nesulaukdavo geresnio žodžio, nes patys geriausieji buvo atiduoti Radijo karietai. Bet bjauriausia, kad sąmoningai stengiausi nežinoti, kad aš... Ar girdit?  Kad aš toli  gražu ne pirmasis važiavau. Kiek beįmanoma stengiausi nesužinoti, kas buvo pirmesni  jos vežėjai. Jaučiau, kad jie kažkur netoli, bet labai norėjosi būti pirmam. Taip labai norėjosi, kad  net nesidrovėdavau rodyti į savo rankas, kurios, esa, sumeistravusios tokį stebukliuką. Sunku arba tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kaip jausdavosi pirmmanęs buvę jos  vadeliotojai ir tikrieji karietos  meistrai. 
- Tai jau aišku, kad ne kaip jausdavosi,  broleli tu  mano..
- Ne kaip, manau, ne tie žodžiai. Bjauriai  jie jausdavosi.
Tai jau buvo fragmentėlis išpažinties, manyčiau, sunkiausios nuodėmės sakymas ir man labai reikėjo, kad bet kuris iš jųdviejų- ar Mindaugas, ar dėdė - atsilieptų į ją, bet jie neskubėjo. Tačiau darėsi ramiau ir džiaugiausi, kad ir man nesinorėjo teisintis, kad žinau, jog tai neįmanoma ir net žinau, kad paguoda- ne paguoda, jeigu taip neapdairai imi į rankas nepažįstamą daiktą. Visuomet išlieka pavojus, kad pasiimi sprogmenį - gražus, įdomus, smalsumą keliantis daiktelis, bet štai neatsargus krepštelėjimas ir jis sprogsta susinaikindamas ir sunaikindamas ar sužalodamas  smalsautoją.
Iš tikrųjų, po karietos žlugimo man irgi norėjosi keliauti paskui ją išnykstant iš nesmagaus  horizonto, bet.. išsilaikiau, kvėpuoju ir, ko gero, dabar jau ypatingiau, negu bet kas kitas Lietuvoje. Atėjo laikas, kuomet pradedi jausti, jog nesi visiškai atšlietas nuo  karietos ir gali atsitikti taip, kad  vieną kartą vėl bus leista ją išvysti, apglostyti, o gal  net gauti  botagą ir vadeles ir būti jos vežėju. Nieko kito man tikrai nereikėjo - net ir dangaus, bet  jaučiau, kad  nepraėjus pragaro, tai padaryti draudžia sąžinės nuostatos. O jis, pragaras, jau buvo prasidėjęs. Iš ten pastoviai girdėdavau:
- Kalbi apie sąžinę. Bet pasidomėk, ar  daug kas ją turi? Ir tuomet pats spręsk, vežėjau, ar turintis  sąžinę žmogus gali pasisavinti ne jam priklausančius atradimus? 
Tuoj suvokdavau apie ką konkrečiai kalbama ir toks klausimas įgrūsdavo mane į nesąžiningiausių žmonių tarpsnį. Pragaras darydavosi lengvesnis, kai pavykdavo save įtikinti, kad Radijo karieta -  ne žmogaus rankų darbas. Ir tai, matyt, todėl darydavosi lengviau, kad esame įpratę iš Dievo rankų dykai imti viską ir dar, pasirodydami viešumoje, didžiuotis savimi net neprisimindami iš kur tie  mūsų tokie turtai. Tačiau Mindaugo vieną  kartą pasakyti  žodžiai, kad, girdi, neniekinkime Dievo tobuliausio kūrinio žmogaus, užsiliko. Ir man pasirodė, kad Dievą mums apgaudinėti patogiau, negu žmogų. Gal todėl, kad geriau žinome, kiek daug jėgų išeikvojama pagaminant bent kiek  geresnį gaminį. Štai kad ir tą  dieną Mindaugas - jis skiedryne jau nuo ankstaus ryto, o skiedrų nesimatė. Ir dėdė Jonas priminė:
- Atrodo, va - žmogeliai esam. Tik dviem kojom įsikibę į žemę, o kai reiki tai, žiūrėk, lenktyniaujame su Dievu. Ir pasitaiko, kad aplenkiam. O velnias. Teisingai sakoma, kad  ne toks jis  baisus kaip piešiamas.
Vėliau sužinosime, kodėl skiedryne nesimatė skiedrų. Bet, manau, kad  jau tuomet jautėme, kad skiedrų bus daug - ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis. Ir anasis ankstyvas rytas su  Mindaugu, o kiek vėliau - su dėde Jonu ir manimi, mūsų pasišnekėjimai, prisipažinimai, atgailos, atrodo, buvo reikalinga įžanga, kurios  jau ištrinti negalima.
- Geriausiai, kai žmogus pasilieka savo orbitoje,- pasakė Mindaugas ir, sužiuręs man akyse:  -Jaučiu, tamsta, kad dabar nei Dievas, nei velnias nerūpi. Ir tau svarbiausia išgirsti, kas jie, Radijo karietos pirmieji  meistrai ir  jos pirmieji vadeliotojai.
- Jūs teisus, Mindaugai. Man tai labai rūpi. Pasitaikydavo ir anksčiau rūpimų dalykų, bet tuomet žinojau, kad galiu tikėtis paramos. Nors ponia Albina Šiupienienė jau tuomet įspėjo, kad yra pagrindo manyti, jog Radijo karietos keliones gali ištikti skaudi nesėkmė. Prisimenu jos: Ar rasis  kam palabint  vadeliotoją? Juk mes nebe tie - svetimi ir  pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas  Tamstos toks?
Ar nesigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos- Lietuvos nebradau.
Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukiąs pakeleivį lipti karieton ir  godas godoti.
Ir  mano atmintyje Albinos žodžiai buvo švieži- girdėjau juos kaip tų metų sausio 15-ją, atsimindamas net oratorišku skoniu padiktuotą jų kalbėjimo intonaciją. Skiedryne tokia atmintis prilygo didžiulės skolos supratimui, kuri baimina dar ir tuo, kad įkritus senatvėn, jau negali būti  tikras, ar sugebėsiu ją sugražinti. Senatvė atmintį apraizgo savais, jai būdingais iščiulpimo  voratinkliais ir tai reiškinys, kuris įteisintas beveik kiekvieno žmogaus  lemtyje ir tuomet jau stebuklų nebūna.
Jaučiau, kad abu mano skiedryno pašnekovai laukia, ką pasakysiu, atsiminęs Albinos Šiupienienės  žodžius, bet  man nelengva buvo pasakyti, ką jaučiau - kažkoks gan  miglotas dvilypumas užgulė sielą, kuomet jinai troško paramos ir tuo pat metu bijojo, kad  jinai atsirastų. Pasakiau tik- ir tai nepatiko Mindaugui- kad kaip gerai man bebūtų, o taip, kaip buvo, jau nebus. Netgi karietoje, jeigu  ji kažkokiu būdu atsirastų.
-Kiti metai- kiti lapai,- sakiau.
- Metai, metai,- nusitvėrė už žodžio Mindaugas.- Mes su šeimininku irgi pasiryžę būti ir  būti. Tačiau mes kol kas ne pavyzdys. Prisimink Noę: O viso jo amžiaus buvo devyni šimtai penkios  dešimtys metų.
- Kaip iš Šv. Rašto, iš lotynų kalbos išversto arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko!
Tai gal atsimeni tokios žinios savo komentarą,- suskato klausti Mindaugas.
Aš atsiminiau, bet atsakymo Mindaugas nelaukė, o lyg suokalbininkas bakstelėjo nykščiu dėdės krūtinėn:
- Kuklus, šeimininke, mūsų Pranucis. Paprašė Dievo nedaug: Dievuli, duok man nors pusę to, kiek davei Noei. Ir žodelį NORS pieštuku pabraukė, kad Dievas pamatytų ir atseikėtų tuos apie 500 jam reikalingų gyvenimui metų.
- O-jo-joj, o-jo-jai,- užmiršęs savo pasiryžimą gyventi ir gyventi, stvėrėsi už galvos dėdė: - O -jo-joj, ir  kam tiek reikia?
- Kam jūsų seserėnui tiek reikia, šeimininke, nežinau, bet aš  jam tiek neduočiau. Ir ne tik jam. Ir ne  todėl, kad  gailėčiausi. O todėl, kad labai apmaudu girdėti, kaip žmonės skundžiasi senatve. Vos įlipo į septintą  dešimtmetį, tai tik ir girdi dejuojant: senatvė, kad  ją  kur!.. Apmeluoja, apšmeižia ją taip, jog patys įsitikina ir kitus įtikina, kad  jie kalba teisybę. O jai, nelaimingai senatvei, nieko  geresnio nelieka, kaip ateiti anksčiau ir greičiau atlikti savo darbą. Tai tokios tokelės, tamsta   vežėjau,- atsisuko į  mane: - Ir neįsižeisk, nes kalbu norėdamas, kad taip nebūtų - nereikia prašyti Dievo malonių, kurias jis patikėjo žmogui turėti nuosavybėje, savo žinioje.
- Ir  metus?  Kalbėti, žinoma, galima, bet..
- Praėjo tik aštuoneri, kai pirmą kartą sėdai karieton. O sėdai, regis, gražiai, įspūdingai, jeigu nuo publikos akių sugebėjai net kuprą paslėpti. Yra patirtis, kaip ją nusimesti, tai ir nusimesk. Kad ir  dabar, šiame skiedryne..
Buvo panašu, kad kalba nuklydo į dausas, bet dėdei Jonui pavyko nusidyvinti:
- O-jo-joj, o jo-joj, broleli tu mano! Kam žmogui nešioti, ko jis nenori. Bet kad va - argi norėčiau tokias kojas turėti. Šleivos, kreivos, nepakelia, bet ačiū Dievui, kad ir tokias turiu. Prisidedu prie jų  lazdą ir jau galiu paeiti. O Pranucio kupra.. ėėė nežinotum, tai ir nematytum,- lyg po išgertų poros - trejeto stikliukų stiprios dzūkiškos krūminės  kalbėjo dėdė Jonas ir tai darė gerą nuotaiką visam skiedrynui.
- Jūs vis dar laukiate, kada  pasakysiu, kas tie pirmi Radijo karietos vadeliautojai ir jos meistrai. Nelaukite, pone Pranai. Nepasakysiu, nes jų nežinau.- kažkodėl pasakė Mindaugas, bet kad nepataikė- nesakau. Jaučiau, kai ausyse pradėjo griežti smuikas. Cypė taip aukštai, kad atrodė ausų  būgneliai neišlaikę susproginės, savo skeveldromis ištaškydami išgirstus žodžius. Ar bent tą, įžūliausią NEŽINAU. Tuomet, regis, pradėjau suvokti, kaip susikuria psichologinė aplinka, kuri  geba per trumpą laiką žmogų permesti į kitokia būseną. Net ir ten, kur greičiau žyla plaukai, sparčiau temsta akys ir gesta nuovoka. Ir žiūrėk, jis jau sunkiai beatpažįsta, kad kalbasi su gerą  linkinčiais žmonėmis. Ir pradėjau savyje kartoti tai, ką vienas sau buvau sakęs daug kartų.
- Nieko nepadarysi, Pranai. Gerais norais ir pragaras grįstas. Bet tiesa tokia, kad tikrai jų nežinojau, o  Mindaugėlis irgi  nežino, kur ji, prakeiktoji karieta, dingo. O smagi buvo, kad ją Dievulis užlaikytų! Įsėsdavau ir atrodė, kad sparnai auga. Gaila, tikrai gaila. Bet nėra  ir .. baigta.
- Neskubėkim baigti darbus, kurių dar nepradėjom, - pasakė Mindaugas ir jam atsiliepė dėdienė:
  - Vyraliai, pusryčiai ataušo. Graicau ataikit. Laukiu, laukiu. Sakau, visai ataušo,- kvietė dėdienė Marė, primindama, kad  kalbelės kalbelėmis, atsiminimai  atsiminimais, o pavalgyti žmogui reikia.


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu