Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu


SU Mindaugu

21 30 53

21

20. Kai skiedryne  nesimato skiedrų..

Po pusryčių sugrįžome atgal į skiedryną. Mindaugas ištraukė rąstan įkirstą kirvį, mestelėjo jį aukštyn ir anasis, apsisukęs kūlversčia, kirvakočiu vėl nukrito jo saujoje.
- Norėjau pradėti nuo stipino. Išniršau visą skiedryną, o ąžuolo - nei skiedros. Pušis, pušis, beržas, eglė. 
- Nesiseka mudviem šiandien,- pripažinau, atsisėsdamas ant rąstigalio. Ketinau pakviesti  nuvažiuoti pas motiną. Įsikalbėjome ir užmiršau. Gerai, kad yra viešnagių, į kurias nepavėluojama. Valanda šen, valanda ten - dėl to niekas nesikeičia. O dėl ąžuolo, tai iš tikrųjų problema. Ne tik skiedryne, bet ir Šklėrių miškuose ąžuolo - nei  skiedros.  Šilinių žemė nederli ąžuolui.
- Ak, štai kaip! Kur trumpa, ten trūksta. Jau dabar jo reikia, - pasakė Mindaugas ir, įkirtęs kirvį rąstan: - Dar iki vakaro toli ir nežinai, kas laukia ir ko reikia tikėtis. Net nenumaniau, kad ir rytas toks. Bet jei ūbteli, tai ir skiedryne išgirsti.
Nespėliojau apie kokius nutikimus kalbėjo Mindaugas, tačiau ūbtelėta buvo taip įtaigiai, kad  nespėjome suktis, mesdamiesi tai vienon, tai kiton pusėn. Atrodė, kad sugrįžus atgal į skiedryną, Mindaugas stengėsi pratęsti mūsų kalbas. Jam nesipriešinau.
- Galbūt galima man paprieštarauti, kad užaštrinu atsiminimus. Bet supraskite - kai jie netikėtai  įsiveržia, negali susivaldyti. Nebuvo, nebuvo ir staiga.. Atsirado! Pratrūko! Net pagalvoju, kad gali atsitikti taip, jog pradėsiu vertinti, kad tai, ką maniau esant nelaime iš tikrųjų taip nebuvo. Gal negebėjimas atsiminti, ištikusi visiška užmarštis apie darbą Radijo karietoje buvo palaima? Nenoriu  kartotis, bet kartais pasijaučiu lyg  būčiau pragare ir man labai skauda.
- Tave man suprasti nesunku,- Mindaugas apsidairė, pakandžiojo dantimis apatinės lūpos kraštelį ir žinojau, kad mudviejų būsenoje daug kas panašu, tačiau jis visuomet buvo kantrus, nemėgo ir vengė kalbėti apie savo atminties nuostolius, kuriuos patyrė sugrįždamas iš TEN. Sakyčiau, kad  atrodo, jog stokojo nuovokos, žemiškosios patirties, įžvalgos, todėl, mano galva, neypatingai rūpinosi sužinoti jo asmens savybių praradimus - užteko žinoti, kad  jis sugrįžęs iš TEN, bet nebuvo aiškaus supratimo, kuo jis čia ne TOKS, kaip TEN. Ir atrodytų, kad būtent tai turėjo užimti ir mano mintis, mokslus, bet buvo kitaip ir apie savojo AŠ netektis išgirsdavau, kuomet jis aršiau pajausdavo sumenkėjusios dvasios galias. Jau tuomet turėjau progų įtvirtinti savo supratime nuostatą, kad ne tik danguje, bet ir dangaus žmoguje daug kas ne taip, kaip žemėje ir žemės žmoguje  Ir tas savybes, kurias jis turėjo, kaip anosios būties Mindaugas, prarado sugrįžęs žemėje. Bet ne todėl, kad žemės būtis netinkama dangiškai egzistencijai. Mindaugo dvasios galių praradimus lėkė paprastesnė priežastis -  jis sugrįžo ne tik į žemę,  bet ir pas jos žmogų. Tačiau toks supratimas tą rugsėjį man dar nebuvo suvoktas ir dažniau pasitaikydavo, kuomet jį įtardavau slapukaujant dvasios ištekliais. Dabar jis irgi lyg apie tai, bet vis dėlto išvengdamas atvirumo.
- Urmu, vežėjau,  mūsų darbai nedaromi,- kalbėjo,- Ir manau, kad kantrybė yra didelis ginklas ne tik apsiginant, bet ir pasėjant priešininkų gretose panieką. Žinai, kad esu ne savo kailyje ir mūsų kariuomenėje pulkų yra tik tiek, kiek yra- tu, aš, šeimininkas su šeimininke, keli žmonės Vilniuje  dar keli - kitur ir kantrybė, kurios irgi galėtų būti daugiau. Štai ir visa mūsų gvardija. Beje, atsiranda  viltis, kad prie mūsų prisidės muškietininkai. O, tai būtų nuostabu.
Mindaugas pažiūrėjo į šiaurę, kur Estija, paskui ton pusėn, kur Trakai, bet tuo kart  jo  pasižiūrėjimai man nieko nereiškė. Klausiausi tik, kad reikėjo klausytis, kol išgirdau, kad jiedu pažįstami su Vytautu Mačioniu, o tuomet jau it mestelėtas spyruoklės, stryktelėjau nuo rąstigalio  ant kojų.
- Ar jis vienas iš tų kelių, kurie Vilniuje?- paklausiau.
- Taip, jis vienas iš tų kelių, kurie Vilniuje.
- Mat kaip! Iš tikrųjų Viešpaties keliai nežinomi. Nepasakyčiau, kad mudu draugai, tačiau Radijo karieta jis keliavo ir man paliko gerą įspūdį. Protingas vyras ir, sakyčiau, narsus. Beje, maniau, kad esu vienintelis, kuris žinau, kas Jūs iš tikrųjų esate, karaliau.
- Ne be išlygų, vežėjau, oi, ne be išlygų,- atsiliepė  jis. Jaučiu įtariant, kad žinau daugiau, negu sakau. Ir tai tiesa. Bet tiesa ir tai, kad Jūs, Pranuci, esate vienintelis, kuris žino, kas esu ir iš kur.  Tuomet ponas Mačionis rengėsi Maskvoje susprogdinti Lenino mauzoliejų, buvo smalsu stebėti, kaip pildysis jo tokie ketinimai. Ėjau pas jo angelą sargą ir prašiau, kad sutrukdytų jam tai padaryti. Politinės aplinkybės pasaulyje smarkiai keitėsi ir man atrodė, kad šį žmogų reikia išsaugoti kitiems  darbams. 
- Jūs ėjote pas Vytauto Mačionio angelą sargą? Ir tai buvo tuomet, kai jūs dar TEN?
- Taip, tuomet dar buvau TEN, tačiau reikalai jau krypo man palankia linkme. Viešpats dar delsė, dar neturėjau jo leidimo prisikėlimui, bet jau galima buvo numanyti, kad galiausiai jis pritars mano  sumanymui ir leidimas prisikelti man bus duotas.
- Jeigu sapnuočiau, tuomet ką gi - sapnuose kaip sapnuose. Pasakyk, Mindaugai, kad  nesapnuoju.
- Nesapnuoji, vežėjau,- ramiai pasakė Mindaugas, o valandėlę išlaukęs pakartojo, kad nei miegu, nei sapnuoju, tačiau, jam, matyt, labiau rūpėjo kuo įtikinamiau pasakyti, kad iš TEN atsinešti atsiminimai labai negausūs ir  jų jo atmintyje palikta tik tiek, kad sugebėtų bent kiek geriau įsitvirtinti žemėje, įsitvirtinti į žmonių gyvenimą. Bet koks įtarinėjimas, kad jis žino daugiau, negu žino, jį veikė negerai ir teisybė, kokia ji bebūtų, jam asmeniškai buvo priimtinesnė. Tačiau  Mindaugo tokios kalbos tą kart man neužkliuvo, jas lengvai nustūmiau į sąmonės pakraštėlį, o priešpriešiais išsišvietė jau nejauno vyro siluetas. Tai buvo Vytautas Mačionis ir tokį  jį matydamas niekaip nepatikėsi, kad galėtų eiti  į ringą imtynių ar boksuotis. Kalbėdavo ramiai, nepakeldamas  balso, kad, neduok Dieve, žodis skaudžiau neatsitrenktų, kad nei kito nesužeistų, nei patsai susižeistų. Jo klausantis nesunku buvo numanyti, kad Vytautas Mačionis mėgsta dainuoti ir tikrai -   buvo dainininkas. Bet pasirodė, kad jis linkęs ir prie veiklos, kurios nežinojau. Ir pradėjau  aikčioti:
- Vytautas  ruošėsi susprogdinti Lenino  mauzoliejų! Ką jūs kalbate, Mindaugai! Turbūt  Jūsų  Vytautas Mačionis, ir manasis - du skirtingi žmonės. Ir jeigu manasis iš  Dzūkijos, tai jūsiškis turbūt iš Amerikos ar Madagaskaro!
- Manasis irgi iš Dzūkijos, iš Atžalyno sodžiaus. Toks ten ir sodžius - keli namai, bet Atžalynas. Manasis Mačionis, kaip ir jūsiškis, turėjo brolį Boleslovą. Poetas. Tikriausiai skaitėte kad ir šį, kurį  jis nusirašė dar esant Boliui gyvam.
Vis aukščiau į kalnus kopia sau takelis
Per baltutį smėlį tarp pušų žalių,
O žemai, pakalnėj, skubinas upelis,
Veržiasi į priekį tarpekliu giliu.
Tai  jau buvo tai, kuo suabejoti negalėjau. Jo, Mindaugo, Vytautas Mačionis ir mano Vytautas Mačionis, buvo viename asmenyje.
-Ačiū, Mindaugai,- pertraukiau ir nors jo deklamavimas buvo puikus, panašus į Tomo Vaisietos, bet  gėrėtis juo nebuvo kaip.
- Taip, tai tas pats Mačionis, kurį ir aš pažįstu.- pasakiau,- bet net Radijo karietoje jis nei  mur-mur apie ketinimą susprogdinti Lenino  mauzoliejų.
- Matyt, nenorėjo tamstai sutrukdyti Lenino raštus studijuoti,- mestelėjo repliką Mindaugas.
- Ne, ne. Kai su Vytautu Mačioniu pirmą kartą susitikome, Lenino 55 tomai buvo suvirškinti,- atsakiau rimtai, nekreipdamas dėmesio į išgirstą ironiją, bet patikinau: - Ir, beje, nemanykite, kad  viską, visus tuos tomus išvėmiau lauk. Taip neatsitiko.
- Pavydėtinai gerą skrandį, vežėjau, turi,- nepasimetė Mindaugas leniniadoje.
- Galbūt,- pasakiau jam,- bet tai ne mano nuopelnas. Ir ne man apie tai Jums pasakoti, kai žinaui, kad esate iš TEN, iš kur viskas geriau matyti.
- Nesikarščiuok. Nereikia. Jau ne sykį kalbėjome apie žmogaus sąžinę. Manau, kad jos tau nereikia  skolintis. Vytauto Mačionio brolis Boleslovas kone trisdešimt metų praleido sovietiniuose  kalėjimuose, lageriuose. Ir žinote, ką  jis pasakė? O vis tik gaila, jeigu būtų sunaikinta ši imperija.  Kai kas joje yra ir gero. Tai ir sakau- o  kodėl tuose tomuose negalėjo būti kai kas gero.
- Ačiū. Tokia paguoda man tikrai nereikalinga. Jeigu siūlote suvalgyti dramblį, tai ne iškart. Po truputį, po kąsnelį. Pabandysiu suprasti, apie ką čia kalbėjome, bet ne tuoj pat. O kad Boleslovas  mirė, operuojant jam skrandį, aš irgi žinau.
Po šių mano žodžių Mindaugas nusijuokė laimingu, geru juoku. Užtruko tai neilgai, bet siela pasidarė judresnė. O pasirodė, kad juokėsi prisimindamas pusryčius ir mano atsisakymą suvalgyti žuvies patiekalą:
- Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi šeimininkė. Atrodė, kad, ak, tokia didi nelaimė ištiko, kad  Dzievuli, Dzievuli. - Ir pridėjo: -Reikėjo, Pranuci, taip ir pasakyti, kad noriu dramblienos, dėdiene. Tuomet viskas būtų paprasčiau.
- Bet aš, Mindaugai, ne iš piktos valios. Ir žuvų patiekalas - puikus patiekalas. Visuomet  valgydavau ausis pakrutindamas, bet..  ir vėl atsiminiau, kad karietoje žuvies penktadieniais  nevalgydavome. Gana, - pasakiau vieną  kartą,- taip  negali  būti. Ir  nuo to laiko penktadieniai  Radijo karietoje buvo be žuvies. Bet tai neįdomu.
- Viskas, ką galiu išgirsti apie Radijo karietą, man įdomu. Ir ateityje apie tai - įdomu neįdomu nekalbėkim,- paslaugiai atsiliepė Mindaugas. Ir jam pasakojau, kaip tatai atsitikę. Ir dabar gerai  atsimenu tą rytą, kai atsivertęs Bibliją, ruošiausi pastudijuoti  Dievo darbus, atliktus  penktąją Pasaulio  tvėrimo  dieną.
- Tai buvo diena, kuomet Dievas sutvėrė gyvybę vandenyse,- pasakiau, bet  jam to sakyti  nereikėjo.
- Ir, regis, ne tik,- pastebėjo jis.
- Bet dabar kalbu apie vandenis, apie esančią juose gyvybę. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. Bet svarbu išgirsti ir neužmiršti kitus žodžius. Juos irgi atsimenu: Ir Dievas juos palaimino tardamas: veiskitės ir daugėkite, ir pripildykite jūros vandenis.  Būtent šie žodžiai iš Biblijos Radijo karietos laikais paskatino mane apsispręsti ir atsisakyti penktadieniais žuvies patiekalų. Ir viso to, kas paimta iš vandens.
- Bet tuomet turėjote atsisakyti ir paukštienos.
-Taip ir  buvo. Pasaulio tvėrimo penktąją dieną buvo sutverti  ir sparnuočiai. Ir buvo pasakyta: ir paukščiai tesidaugina viršum  žemės. Man atrodė, kad  neleistina tą dieną skrandžiais naikinti tai,  ką Dievas sutvėrė ir paliepė jiems daugintis. Čia kalbu tik apie  penktadienį. Ir valgyti draudžiau tik tai, kas buvo sukurta penktadienį.
Mindaugas pasakojimo išklausė suklusęs, o jam pasibaigus, išgirdau:
- Manu, kad  Dievas man atleis. Apie tai nepagalvojau. Kita vertus, mieloji šeimininkė Marė ar tik  nebūtų širdies priepuolį gavusi, jeigu ir aš, kaip ir tu: - Ne, ne, šeimininke. Žuvies nevalgysiu. Vis  dėlto daug tiesų, kurias įsisąmoniname, turėtų būti visuomeninės- jeigu elgiuosi taip, kaip kiti nesielgia, tai jie turėtų žinoti, kodėl taip elgiuosi.
Nebuvo prasmės ginčytis dėl Mindaugo pastabos, tik pagalvojau, kad galbūt kiekvieno mūsų  gyvenimo trukmė priartėtų prie Noės pragyventų metų, jeigu sugebėtume gyventi pagal Biblijos  nuostatas. Ir bendrai - ką išmokai, ant kupros nešioti nereikia. Nesijaučiau prasikaltęs, kad Lenino  raštų studijos užėmė tiek nemažai laiko, bet, kita vertus, nesigailėjau, kad jas vienu ypu užbraukė  Vytautas Landsbergis su savo konservatoriais. Pagaliau, ar tai įmanoma? Giliai pasąmonės gelmėse, jaučiausi laimingas, kad turiu mokslą, kurio daug kas pasaulyje bijosi ir su juo galynėjasi  draudimais. Ir tyliai pasižadėjau sužinoti, ką apie tai mano Mindaugas, jau ne kartą sakęs, kad, girdi, nereikia prašyti Dievo tų malonių, kurios jo paliktos žmogaus valioje. Esą, reikia  tik nepatingėti ir jaučiant saiką, garbingai ir protingai jomis naudotis. Jau ne naujiena buvo, kai jis pasistengdavo savo veikimą grįsti  ne patirtimi, o savų samprotavimų ir įsitikinimų potėpiais. Ir tai  neprieštaravo sumanymui, kad Dievas jam kai kurias dvasios galias paliko, bet be klaidžiojimų, be paklydimų, be guzų ant kaktos ir aplamdytų šonkaulių vis dėlto išeiti iš keblesnės padėties nebuvo lengva.
- Netgi šventieji... Sakysim, Šv. Kazimieras, irgi be šito neapsieina. Visi, vežėjau, esame Dievo  valioje ir to neužmirškim, tačiau jo leidimu kaip galint geriau pasirūpinti savimi, privalome  pasinaudoti,- prisimenu jį sakius, bet atėjo laikas, kai svarbiausiąja priemone savo siekiams įgyvendinti jis laikė darbą. O šitas laikas prasidėjo, sakyčiau,  tą penktadienį  galutvartės skiedryne, kur mane nelauktai užklupo dar viena žinia. O buvo taip. 
Pakalbėję, pasamprotavęs, pafilosofavę, atsipūtę po pusryčių, Mindaugas lyg ir  atsiminė, kad  svarbiausias darbas netgi  nepradėtas.
- Sėdim ir kalbam jau daugmaž  aptartus dalykus. O pamiršom, kur gauti ąžuolą Radijo karietos ratų stipinams.
- Bet dar blogiau, kad sėdžiu skiedryne greta savo namų ir nesugebu aplankyti senutės motinos. Laukusi tiek, tegu ji, Radijo karieta, dar palaukia, o  mudu pavažiuokim. Pamatysim, kaip apsidžiaugs.  Ir priekaištaus - kur pradingai, nebuvėli. Tikrai, kad  nebuvėlis. Seniai mačiau. Ir nežinau, kaip ji ten gyvenanti. Važiuojam, Mindaugai,- paraginau, bet jis neskubėjo.
- Dar lukterėkime. Aplankysime kurią kitą dieną. O laikosi jinai neblogai. Ir gerai, kad nežino, jog  jos nebuvėlis namų pašonėje.
-Še tau, bobute, devintinės. Sakot, laikosi  neblogai? Jūs žinote, o aš nežinau.
- Tai pasekmė Dievulio dovanos, kurią man paliko. Dėkoju  jam. Labai panašu, kad tais namais  pasidomės Mečio Laurinkaus vyrukai. Todėl ir padelskim bent kiek. Tegu jie ten bus anksčiau, negu mes.
Sakau, ši žinia, kaip beveik viskas, ką  pastarosiomis dienomis ir net valandomis patirdavau, buvo  netikėta, tačiau galvoje nebuvo tamsu. Netgi buvau linkęs manyti, jog ir manyje krutėjusi neaiški  nuojauta, kad kažkokiu tai būdu Lietuvos valdžia nugirs apie karalių Mindaugą. Nenorėjau spėlioti, kai jį įsivaizduoja - matyt, kad viską priima gandų lygmenyje ir jai net nekrusteli galvoje mintis, kokia realybė atsiradusi valstybėje. Bet vis dėlto prasideda rinkiminė kampanija į garbingiausiąją, tai yra į prezidentinę vietą Lietuvoje ir nesureaguoti tiesiog neįmanoma, nes nežinai, kokią kiaulystę gali iškrėsi bet kuris iš kandidatų į prezidentus. Todėl labai logiška, kad į  bet kokį gandelį dirgliausiai  sureaguoja  saugumas, Mečio Laurinkaus komandos vyrai.
-Tuomet gal pas  motiną vienas  nuvažiuosiu. Jiems aš nereikalingas.
-Taip atrodo, tačiau  jie žino, ką daro. Ir dėl to jų nepapeiksi.
-Ir  vis dėlto.
-Jie įtaria, kad mudu pažįstami nuo Radijo karietos laikų. Kada jie čia užklys, neaišku, bet tikriausiai, kad užklys greitai. Ir įtariu, kad jų vedliu bus Audrius Braukyla.
-Audrius? Braukyla?
-Kodėl stebiesi?- paklausė Mindaugas.- Kelią žino. Ir žemėlapį turi, kuri jam padovanojai. Tai gal, vežėjau Pranai, taip ir sutarkim-  lukterėkime, o paskui šoktelėsim kartu pas tavo motulę. Beje, tau  dar  nesakiau, kad kartu su Vytautu Mačioniu pas mus susiruošė įdomi viešnia. Manau, jinai papasakos daugiau, negu jaučiam ar žinom. Turėtum ją pažinti.  Tai Lena Lelišvili. Kaip kad ir  mudu, ji turės Bibliją, tačiau gruzinų kalba.
- Ir viskas? Jeigu viskas, gal dar ištversiu,-  burbtelėjau panosėn, skęsdamas neįtikėtinų prognozių košėje. Bet irgi, anot patarlės- davė Dievas dantis, duos ir duonos. Reikėjo susikaupti ir suprasti, kad mūsų gyvenime ramybės nebus. O mūsų gyvenimas tai ne tik mudviejų su Mindaugu. Jis jau po truputį judina Lietuvą ir akivaizdžiausiai tą liudija Mečio Laurinkaus vyrukų laukiama  ekspedicija Šiliniuose. Ir ne tik jų. Vytauto Mačionio su Lena Lelišvili - taip pat.
- Taip, taip, esu ir aš girdėjęs, kad Lena apdovanota Aukščiausiojo ypatingomis galiomis,- pasakiau  Mindaugui ir krūtinė atsiduso: - Ak, Viešpatie, kodėl aš toks kvailas ir viską sužinau paskutinis. Kai  jau visos Lietuvos karvės žino, kas kur yra ar bus, aš dar- ne, nežinau.
- Nepyk, Pranuci, kad paskutinis,-  bičiuliškai pašonėn niuktelėjo Mindaugas ir lyg padėdamas  tašką: - Tai sutarėm, a? Pas tavo motulę nuvažiuosime vėliau. O kad nebūtų ilgu laukti, ieškok  ąžuolo Radijo karietai. Ieško, Pranuci. Tuoj pat. Nedelsiant.
Turbūt skaitytojai neužmiršo, kad mano tarnystė Mindaugui prasidėjo Vilniuje, kai išgirdau tuomet  jau  užmirštis  posmus.
Yra pasaulyje  dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne,
Lyg  atmintis apie jaunystę
Galvon girgždena karieta.
Tačiau  ji, toji tarnystė, tuomet daugiau reiškėsi noru tarnauti, o ne veikla. Atsiskleidęs man, Mindaugas kitiems liko paslaptyje ir buvo svarbu neparodyti, kad bent kiek jis pranašesnis už  mane, bent kiek aukštelesnės prabos. Bet jau nujaučiau, kad visą laiką taip tęstis negalės ir todėl reikia ruoštis profesionaliai tarnybai karaliui, kuri yra nemenkas menas ir kurio tuomet neišmaniau. Bet guodžiausi įtikinėdamas save, kad ateis  laikas, kai bus ir vaikas. Tačiau mano amžius buvo ne tas ir bet koks laukimas reiškė praradimus.
- Tai gal  nuvažiuoti į uošviją prie Gilšės. Į Subartonis?
- Į Subartonis? Į Vinco Mickevičiau - Krėvės gimtinę?
- Man svarbiau, Mindaugai, kad Subartonys yra gimtinė mano žmonos.
-Žinoma, žinoma,- patikino jis, bet jo nuomonė buvo kita. Sumanymas nuvažiuoti į Subartonis jam irgi atrodė abejotinas.
- Manai, kad Mečio Laurinkaus vyrukai tavęs ten nepaieškos? Nemanyčiau, kad šiuo metu Subartonių žentui apdairu ten belstis.
- Toks ir žentas. Nei sėju, nei pjaunu, nei gyvenu ten. Bet ąžuolų ten tikrai  yra. Karietos stipinams, manau, ąžuolo ten tikrai sugebėsiu parūpinti.
- Pamastykim. Nebūkime  greitadarbiai,- pasakė Mindaugas ir pamatęs atšlubčiojantį dėdę Joną   
pašaukė ateitį į pasitarimą.
- Tikrai nežinau. Nei vieno ąžuolo nežinau. Bent jau aplink mus ąžuolo su žvake nesurasi. Tiek  miško išguldžiau per savo gyvenimėlį, kad o-jo-joj, broleli  tu  mano! Bet patikėsit,  Mindaugėli, ar ne nei vieno ąžuolo. Nei vieno.  O buvo. Kažkada  jų čia būta. Ir tavo, Pranuci, tėvas sakė, kad kažkur nuvirtusi suradęs. Sako, guli balon, o sveikas, o drūtas, kad nors bažnyčią statyk,- pasakojo dėdė.
-Tą, kur baloje, regis, irgi žinau. Būdavo, kiek bešienauju ten, vis dalgiu atsitrenkiu. Bet ar ten ąžuolas, ar ne - nežinau,- prisiminiau balos gabalą netoli Spanguolyno.
- Ne kvailys buvo tavo tėvas. Meistras. Su medžiu ir medžiu, o jis  sakė- ten ąžuolas. Ir  sveikas, drūtas, nors bažnyčią  statyk,- įtikinėjo dėdė.
- Bažnyčiai jo gal neužteks, bet karietos ratų stipinams - gal. Nors keliems . Nors tam, ant kurio  galėtume užrašyti: Tikime ir  abejojame. Abejojame ir tikime.
- Atsimeni ir senosios Radijo karietos  stipimo užrašą?- paklausė Mindaugas, regis, dar vis  norėdamas įsitikinti, ar manoji atmintis sugrįžo ir ar ją galima pasikliauti. Ir gali būti, kad šitaip reiškė savo viltį, kad ir jam, Mindaugui, bus leista atsiminti daugiau ir pamatyti Lietuvą, kaip jis ją  matė iš TEN. Ir tuomet jau Lenos Lelišvili  paslaugų  neprireiktų.
- Atsimenu,- atsakiau. Netgi buvo nudažytas trim spalvom. Kaip vėliava.
- Tai va, neliūdėki, nejaunas vežėjau, - pasakė dainos žodžiais Mindaugas ir atrodė, kad ją  girdžiu, kaip anuomet Arklidėje, kai ją dainavo mano žmona. Buvo netikėta, buvo nuostabiai puiku. Ir tegalėdamas jai padėkoti tik žvilgsniu į Vilnių, taip ir padariau. Ir mūsų akys susitiko.
- Na, kaip, Maryte, atrodau? - paklausiau.
-Jeigu  manai, kad tai  gyvenimas, gyvenk,- pasakė.
-Ačiū,-padėkojau:- O pas motina dar nebuvau nuvažiavęs,- prisipažinau.
Ji palingavo galva:
-Jau netoli laikas, kai net labai  norėsi, bet  negalėsi nei ateiti, nei  nuvažiuoti.
Teka, teka upeliai, o kelias...
Ak, koks kelias gražus, kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis,-
paniūniavau ir nei iš šio, nei iš to:
- Ne, ne. Kad ir kaip bebūtų, o senosios karietos dainų neatiduosiu,- patikinau dėdę ir Mindaugą. Jiedu pritarė, kad jų atiduoti nereikia. O Mindaugas dar pridėjo, kad važinėjant nauja karieta  problemų sumažės - nereikės aiškintis, kas ją  iki tol važinėjo ir  kokiais  keliais. Karietos meistrai irgi  bus gerai žinomi. Faktai savo rankomis bus paimti iš realybės ir teisybei atkurti nereikės nuojautų pasaulio paslaugų.

22

22. Pirmieji svečiai
Nežinau ar Mindaugas nujautė, kokias žinias į šį žmonių ir Dievo užmirštą užkampį atvežė svečiai. Mudviem su dėde Jonu tai nedaug rūpėjo, nors žinojome, kad į tokias keliones žmonės išvažiuoja turėdami svarbių, gal net neatidėliojamų reikalų. Man žingeidžiau buvo žvilgterėti į Leną Lolešvili ir pasikalbėti su Vytautu Mačioniu, kuris rankose laikė knygą. Nujaučiau, kad tai jo rūpesčiu išleista brolio Boleslovo poezija. Buvo žavu, inteligentiška, toks vaizdas labai tiko ir niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad Vytautas galėtų imti granatą, gal net baisesnį sprogmenį, nes, regis, granata Lenino mauzoliejaus nesusprogdinsi. Bet ko tik nebūna. Tačiau tvirtai žinojau, kad nepaisant mūsų pažinties, savo valia apie tai net neužsiminsiu. Ir buvo įdomu, ar to jis nepadarys savo iniciatyva.
Skubindamasis stengiausi pasisveikinti su Lena Lolešvili, tačiau tai nebuvo paprasta. Galbūt todėl, kad  patraukė jos kalba ir elgesys.
- Taip, taip, ponai,- pasruvo viešnia lyg neskubus, bet nenustojantis tekėti vandenėlis,- Taip, taip... Saikas žmogui visuomet reikalingas - ir miegant, ir valgant, ir pasakojant, ir net neužmirštant, kad  svečius reikia pasitikti. Ir ypatingai, kai jie Dzūkijoje. O Jūs? Ech, mojuojate pagaliu lyg  norėdami primušti ir saldinate sau gyvenimą prisiminimais. Argi ne? Bet tiek to. Sveiki gyvi, šilų ir grybų žmonės,- sveikinosi ji. - Tai aš, Lena. Ir, deja, turiu prisipažinti, kad ir pamiegoti, ir pavalgyti mėgstu. O saldumynai man tai.. Juk patys matote. Argi būčiau tokia  storuliuke, jeigu ne jie? Bet užvis labiausiai mėgstu pasmalsauti kas ką, apie ką ir kaip pasakoja.
Balsas Lenos Lolešvili nebuvo stiprus, o kalbos akcentas nevertė abejoti, jog Grigų sodyba susilaukė viešnios iš tolimų gruzinų kalnų. Lietuviškai tariamuose žodžiuose girdėjosi Kaukazo  kalnų aidai. O gal taip tik todėl, kad kaip norėjau, taip girdėjau. Lena nedidukė, apkūni, gero veido ir linksmo būdo moteris. Galva apvelta vaikėziškai nesušukuotais ir trumpai pakirptais plaukais. Tai netrukdė įsiminti  jos rudas, įdėmias, bet , sakyčiau, išdykėliškai drąsias akis.
- Štai kokie mes apkiautėliai! Atleiskite, ponai, kad užsižiopsojome, tačiau patikėkite, kad laukėme,- pirmasis atsiliepė Mindaugas, bet arba tai buvo netiesa, arba laukė jų tik jis vienas.
- O kad čia ne pagalys ar lazda, tai pažiūrėkite. Niekas nieko šiuose namuose nemuša. Tai Radijo karietos rato stipinas. O-joj-joj, broleli tu mano, kiek darbo įdėta. Jeigu ne mūsų Mindaugėlis, tai - amen. Nebūtų nei stipino, nei šventės,- laimingai pasakojo dėdė. Iš  mūsų trijulės jis buvo veikliausias. Atitraukė stalą, kad erdvesnė būtų užstalė ir kvietė svečius atsisėsti ir jaustis kaip savo  namuose.
-Tai kad stalas tuščias,- pajuokavo Vytautas.
- Darysim ką nors, Vytautai,- pažadėjau,- O atrodai kaip anais laikais, tartum iš Radijo karietos išlipęs,- pagyriau ne pagal metus jaunatviškai atrodantį Mačionį.
- Apie kokią karieta kalbi? Vienas stipinas - ne vežimas. Geriau pasakytume, kad tokį Genutė užantyje išnešiojusi,- suspirgėjo Lena, bet  jautėsi, kad ji nemėgsta publikos, kurios nepažįsta ir dabar jai rūpėjo pasiaiškinti, kas esu. Priėjo prie manęs ir:..
- O čia tikriausiai..?
- Taip, čia aš, Pranas Karlonas, - pasakiau supratęs jos neužbaigtą klausimą ir jausdamas įsmeigtą rudų akių žvilgsnį:- Gal teko girdėti? Prieš keletą metų po Lietuvą važinėjusi Radijo karieta. Buvau tos karietos vežėjas.
- Vežėjas? Radijo karietos? Negi tos, iš kur girdėjom dainuojant! Nepykit, ponai,- kilstelėjo balsą Lena, lyg  baimindamasi, kad,neduok Dieve, kuris nors iš mūsų jos neišgirstume:- Tikiuosi žinote, kad jeigu gruzinas nedainuoja, tai jis ne gruzinas. O kaip dainuoja - ar gerai, ar  blogai- tai kita kalba. Bent manęs niekas iki šiolei nepagyrė. Tačiau man toji Radijo karietos daina įsiminė.- Lena  aplaižė lūpas, atsikvėpė ir uždainavo:
Stebis, stebis nemunėliai-
Kas gi čia yra?
Tresi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.
- Gerai dainuoja gruzinai?- paklausė
- Geriau neįmanoma,- suskubo pagirti Vytautas Mačionis, bet ir mes ruošėmės sugagėti panašų pagyrimą, tačiau sutrukdė šoktelėjęs į palubę Vytauto balsas:
Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų -
Visą amžių Lietuvos.
Buvo panašu, kad renkamasi į gerą, puikų balių, kur tikras šilinis nuotaikoje net ir menkesnės slogelės neatsineš. Ir  ypatingai toks pojūtis užaštrėjo, kai mūsų galunamin su kavinuku įgriuvo dėdienė Marė. Kava pakvipo tuoj pat.
-Kol kas išgerkit kavutės.
- Kodėl - kol kas?
-Tai kad jau negreita, kaip devinta petnyčia. Kol apsisuki, kol pačirškini, kol atsimeni kas kur padėta  O va, girdėjau, kad ponia saldumynus mėgsta. Tai čia jums keli saldainiukai.
- Ne, ne.  Ačiū, ačiū. Pajuokavau. Tai jau būtų nusikaltimas. Ruduo, kaimas, miškas, grybai, bulvės. Tik  jau be saldumynų, šeimininke, - abejomis rankomis gynėsi Lena ir lyg kas ant kojos jai užlipo. - Mindaugai, tai tu,- staiga pažino, - Tikrai tu? Viešpatie, Viešpatie koks mužikėlis! Tave įsivaizdavau kitokį. Et, Lena, Lena,- priekaištavo pati  sau,- dar netikusi esi pranašė. Būčiau sutikusi didesniame žmonių sambūryje ir nebūčiau pažinusi. Tai štai kur jus Dievulis nutupdė. O anasis  ponas ieško ir pyksta, kad negali surasti. Kur čia besurasi! Dar ilgai jam reikės ieškoti.
-Pyksta? - paklausė Mindaugas.
- Na taip. Bet sakau, kad jam dar ilgai reikės ieškoti. Pagaliau, net ir sutikęs nepatikės, kad tai Jūs.
-Kodėl nepatikės?
- Jeigu Lena Lolešvili sunkiai susivokė, tai reikia manyti, kad darbas maskuotės sumaniai padarytas. Pavojai neužkliudys, praslinks pro šalį.
Toks Lenos ir Mindaugo dialogas man buvo suprantamas. Kai tik pasakė anasis ponas, supratau, kad kalbama apie Lietuvos saugumo šefą Mečį Laurinkų. Pabandė šį Lenos ir Mindaugo dialogą  suprasti ir dėdė Jonas, nes jam nebuvo aišku, kas ieško ir ko. Ir buvo labai  patenkintas, kai  Vytautas Mačionis aiškino:
- Daugiausia kvailių, šeimininke, paprastai būna valstybių sostinėse. Ne išimtis ir Vilnius. Ten sklando gandas, kad mūsų karalius prisikėlė. Visi lyg ir žino, kad prisikėlė, tik niekas nežino, kur  jis, prisikėlėlis, dingo. Ir keisčiausia, kad tokiais gandais patikėjo mūsų saugumas. Slampinėja, klausinėja, blusauja ir tai daro tikrovės įspūdį, kad iš tikrųjų prisikėlė. Sakau, nors bandyk Genesio  knygon registruoti tokį stebuklą. Bet neįregistruos. 
   Nemanau, kad dėdė Jonas galėjęs suprasti apie ką pasakojo Vytautas Mačionis. Aš žinojau, bet irgi buvo įdomu pasiklausyti, juolab kad  blykstelėjo įtarimas, jog Vytautas Mačionis netiki karaliaus prisikėlimu ir tikrovę ryžtingai vadina gandais. Mačiau, kad  Mindaugas irgi sukluso ir nenorėtų, kad dėdės ir Vytauto pasikalbėjimas užsibaigtų. Ir buvome patenkinti, kad dėdė norėjo pasiaiškinti, kodėl negalima Genesio knygoje įregistruoti tai, ko norėtų Vytautas Mačionis.
- Argi sunku?- klausė ir teigė,-bet, et, broleli tu mano, tingi, tingi. Duok jiems kyšį, o tuomet jau važiuoja kaip sutepti sviestu.
- Nesunku, šeimininke, kyštelėti, bet kad nepadės, kadangi  tokio stebuklo vietą Genesio knygoje užėmė Jėzus Kristus.
- Va kaip,  broleli, tu mano! Vietos nėra. Kas pirmesnis, tas geresnis.
- Bet tai dar ne viskas,- įsiterpė Lena.- Atsirado dar vienas prisikėlėlis. Tai - Vytautas Didysis. O  kaip žinom, jeigu Dievas žmogui duoda vargą - tai didelį, jeigu  nelaimę- tai ne vieną. Pasirodo, kad  panašiai elgiamasi ir su prisikėlimais. Dievui neužteko, kad Lietuvoje turėtume Mindaugo prisikėlimą. Davė dar kitą- Vytauto Didžiojo. 
- Ką? Ir Vytautas  Didysis  prisikėlė, -išsprūdo man. Tačiau ilgiau pažiūrėjęs į Niną ir Mindaugą supratau, kad tai netiesa, tačiau ji tokia, kuri mums reikalinga maskuojant Mindaugo prisikėlimą.
- Kaip neprisikels? Neturi ką žmonės daryti, o kai smegeninės tuščios, tai ir prikelia- nebuvo  atlaidus gandų nešiotojams Mačionis. - Bet ar verta apie tai kalbėt? Palikime tai bobulių radijui. Man smagiau atsiminti keliones Radijo karieta ir jos vežėjui įteikti brolio eilėraščių, laiškų ir maldų  knygą MANO BRANGUŽĖLĖ VARGO LIETUVA.
Vytautas brolio knygą iškėlė aukščiau galvų ir, paėjęs kelis žingsnių, įteikė  ją man.   
- Ačiū, Vytautai, tau, bet pirmiau amžina atilsi  Boleslovui, - padėkojau. Ir buvo labai gera perskaityti  įrašą: "Nuoširdžiai dėkoju Radijo karietos vežėjui Pranui už tai, kad jis taip paslaugiai savo karietoje pavežiojo šios knygos autorių mano brolį Boleslovą.
Nuo knygos viršelio pusės iš po šiaudinės skrybėlės žvelgė dar jaunas brangužėlės Lietuvos  poetas Nuo kito kitos - ulonų pulko Alytuje karys. Ir kaip sakiau, buvo labai gera, tačiau panoro įspūdį užlaikyti ir padaryti taip, kad jis būtų malonus tik man. Senojoje Radijo karietoje knygų buvo sukaupta nemaža ir beveik visos dovanotos, bet jas priiminėjome ne kaip sumanę: buvo  nusistovėjusi tvarka, vėliau susiformavusi į tradiciją, kai bet kaip atvertus knygą, susirinkusiai publikai reikėdavo perskaityti  atverstą puslapį. Net tuomet, kai publikos nebūdavo, o tik  knygos dovanotojas ir  jos priėmėjas, tradicija veikė it laikrodis. Ir jausmas buvo pakilus, šventiškas, reikalingas ir žmogui, ir karietai. Kita vertus, išgirdus perskaitytą tekstą, atidžiau apsižvalgydavome, pabandydami įžiūrėti lemties prognozuojamą ateitį. Ir man  atrodė, kad tokį veiksmą privalau padaryti ir dabar, nepaisant kad turėjome tik ką išdrožtą vienintelį Radijo karietos stipiną. Atsivertė 44 knygos puslapis su eilėraščiu  Deus Dominus meus. Ir tuomet  kiek virpančiu  nuo jaudulio balsu perskaičiau:

Tu esi, kurs esi ir kurs būsi-
Amžinai be pradžios pabaigos -
Sutvėrėjas ir prieglauda mūsų
Ne vien laisvėj - ir žemės varguos!

Tavo vardas stebuklų daug daro -
Panorėk- vandeniai išgaruos,
Įsakysi- grįš upės iš marių
Ir saulė tekės vakaruos!..

Buvau dėkingas, kad manęs netrukdė, išklausė ir net galėjau manyti, kad visi čia esantys žvalgomės aplinkui ir matome įsimintiniausius ir ateičiai suvokti reikalingus dalykus. 
- Va, broleli,  tu  mano, jeigu saulė tekės vakaruose, ką tai galėtų reikšti? - parūpo paklausti dėdei. Pamąstė, pamąstė ir nesulaukęs atsakymo, pats pabandė atsakyti:- Kai dabar ji teka rytuose, tai žmonės ateina gyventi, kaip visi žinom - gimsta ir ateina, o tuomet, kai saulė tekės vakaruose, gal tie, kurie mirė, irgi panorės prisikelti ir kas žino, kaip gali būti. Atgaliniu keliu atgal į namelius?..
Turbūt reikėjo nusijuokti, gnybtelėti dėdę pašaipėle ar paglostyti už drąsą reiškiant mintį, bet niekas nesijuokėme. Gal todėl, kad patys ką tik kalbėjome apie prisikėlusius Mindaugą ir Vytautą  Didyjį. Ir tik Lena Lolešvili, kilstelėjusi pirštą priešais Mačionį:
- Atsimink, Vytautėli, gandų niekuomet netrūksta, bet ne taip paprasta juos išgryninti. Ir saugumas  daro, ką privalo daryti. Nereikia rūstauti dėl jų dykaduonystės.  Argi ne, ponas Pranai?- kreipėsi į  mane.- Džiaugiuosi, kad atsigaunate. Atrodo, kad baigiasi tos slogios, liūdnos nuotaikos periodas, apie kurią žmonėse sakoma- lyg žemę būtumei pardavęs. Amnezija yra bjaurus dalykas, bet žinoma, jeigu ji ne žmogaus pavardė ar slapyvardis. Taip juki? žiūrėdama tiesiai į akis paklausė Lena Lolešvili. Ir jos žodžiai buvo pasakyti taip, lyg ši moteris - bent būnant mums Šklėriuose - būtų gyvenusi kartu.
- Atsirado viltis, o kai  ji, ponia, atsiranda, pasirodo, kad galima vėl pradėti gyvenimą. Lyg iš  naujo. Sakau, dabar jau  ne vien su ja, viltimi , gyvenu. Mūsų daugiau. Ir ponas Mindaugas, ir dėdė Jonas su dėdiene, ir paštininkė Genė  Bagdonienė, kasdien atnešianti Respubliką.
- Bet sakai, kad  svarbiausia - viltis? - stačiokiškai paklausė Lolešvili ir jaučiau, jog jai  norisi, kad   paliudyčiau.   
- Galbūt,- pasakiau,- tačiau be kitų paramos ji nebūtų atsiradusi. Už ją daug kam dėkingas, net ir šitam būstui, kur jau apie savaitę gyvename su Mindaugu.
- Taip, tai labai gera vieta žmogui gyventi, - pritarė Lena ir patarė neužmiršti baloje surasto ąžuolo. Jau buvau girdėjęs, kad balų dumblynais užkonservuoti ąžuolai išsilaiko ilgus šimtmečius ir kažkur toli, pačiame pasąmonės pakraštėlyje, sužibo mažytė it jonvabalis švieselė. Nežinau, kokiu  būdu, bet Viltis stiprėjo ir nesąmoningai jaučiau, kad tą jonvabalio ugnelę reikės įliepsnoti, užkurti laužu ir šitaip jam liepsnojant įnešti karieton, kad ten vėl būtų taip šviesu, kaip geriausias laikais. Man jau nepasisekė atsiliepti į Lenos paraginimą neužmiršti ąžuolo pelkėje, nes kaip mat dėmesį  atidavė dėdei ir Mindaugas, tai matydamas, pasakė jai, kad girdi, jiedu su šeimininku pasiryžę niekur ir  niekada iš čia neiškeliauti, sutarę čia būti ir būti.
- Mudu su šeimininku sutarėm, kad būsim čia ir būsim.
- Tai puiki sutartis,- pagyrė Lolešvili,- Dabar reikia ją  tik įgyvendinti ir savo įsipareigojimų patvoriais nemėtyti. -Ir jau vien tik dėdei  Jonui: - Man labai smagu jus matyti, mielas pone. Gal todėl, kad manęs nepažįstate ir net negirdėjęs, kad tokia bobikė yra. O tokių žmonių Lietuvoje, ir ypatingai Vilniuje, patikėkit- nedaug. Kai išgirsta Lenos Lolešvili  pavardę, tuoj atsimena, kad  Dievas Lietuvą aprūpino ne tik parlamentarais, prezidentais, bet taip pat ir pranašais. Bet ėgi, mielasis, Jūs sergate. Jums labai kojas skauda. Taip?- persimetė į kitą kalbą pranašė.
-Et, kai tokie žmonės namuose, kaip  Mindaugėlis, argi tai svarbu? Skauda. Bet yra dantys. Sukandi ir laikaisi.
- Labai skauda. To net klausti nereikėjo,- ryžtingai pasakė Lena ir dar ryžtingiau:- Paraitokite, pone, kelnių klešnes. O jūs, - apžvelgė  jinai  mus,- atsiminkite: kai sužinai, jog žmogui skauda, tai nebūna ir negali būti svarbesnių reikalų, kaip nuoširdi parama jam. Jeigu tik jausite, kad bent kiek galite padėti, nepaisydami  nieko- padėkite. Aš irgi pabandysiu tai padaryti. Duok Dieve, kad pasisektų. Ne visuomet taip būna, bet sakau - neretai  būna, kad padedu- liga atsitraukia ir žmogus pirmą kartą pajunta taip arti esantį Dievą lyg jis, ligonis, jam būtų tik vienas. Tuomet žmogus jau tikrai Dievo žmogus. O, kad taip atsitiktų! būčiau laiminga. - Ir vėl ragino dėdę Joną: - Nagi,  ko stovi? Argi šiliniai nemoka  lietuvių  kalbos ir nesupranti, ką sakiau? Paraitokite kelnių klešnes. Nesikuklinkite. Nereikia. Kiekvienas turime kojas ir ne visuomet jos būna švarios. O gal jums reikia padėti?
- Ne, ne- ponia. Aš pats, pats,- suplasnojo rankomis dėdė.
- Žmogus, kuris pasiryžęs čia būti ir būti, privalo saugoti savo sveikatą. O jeigu  ji prarasta privalo kantrai tikėti, kad ar  ji pati sugrįš, ar kas nors padės ją sugrąžinti . Gal jau ne visą, bet.. Tikėkite, šeimininke. Aš irgi tikiu, o man padėkite savo tikėjimu.
Šie jos žodžiai, kuomet juos matau ant popieriaus, paprasti, kasdieniai, be įtaigos galių, tačiau kai  juos kalbėjo Lena Lolešvili, jie vis dėlto nuostabūs. Dėdė Jonas buvo pasimetęs. Žinodamas jo charakterį, nemaniau, kad paklus pranašės reikalavimui. Pagaliau, aplinka buvo tinkamesnė baliui surengti, o ne ligoniui gydyti. Bet Lolešvili tai nerūpėjo. Ji susirado darbą ir ruošėsi jį padaryti. Matyt, kad tai, kas mums atrodė nesiderina su aplinka, jai buvo įrasta. O nepaklusti jos įtaigai dėdė  Jonas buvo per silpnas. Bet vis dėlto, nežinia kokios jėgos mestelėtas strimgalviais puolė duryse ir tiek jį tematėm. Mes suklusom, o Lena žiūrėjo atidarytose duryse ir ramiai pasakė:
- Gal ir padės. Duok Dieve, kad taip atsitiktų.
Šilti namai  dar labiau šilo ir nepasakysi nuo ko nuo Lenos Lolešvili, nuo Mindaugo, nuo dėdės  Jono ar Vytauto Mačionio. Matyt, kad kaito jie nuo mūsų visų, nes visi buvome dėmesingi vieni  kitiems ir tam, kas čia vyko - dirbom, gyvenome mintimis, jausmais, spėlionėmis, sąžine. Ir  visiems norėjosi ČIA būti ir būti. Sakyčiau, kad net ir Lenai Lolešvili.
- Nepabėk ir  tu, Pranuci, kaip tavo dėdė. Norėsiu dar su tavimi pasikalbėti,- pasakė ji ir  nuslinko arčiau Mindaugo. Jaučiau, kad ir man, o gal ir Vytautui Mačioniui geriau juodu palikti vienus. Bet  Vytautas susivokė netgi anksčiau ir, vartydamas rankose Radijo karietos stipiną, išslinko pro duris niūniuodamas:
Trepsi, trepsi kanopulės 
Girgžda  karieta
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
O mudu kiemo pakraštyje, anapus sulūžusios tvoros, pasitikęs dėdė Jonas vėl:
- Broleli tu mano, ot, tai moteriškaitė, kad ją Dievulis didesnę paaugintų. Atrodo, lyg būtų iš Šklėrių - visus pažįsta, žino, myli. Betgi ne iš Šklėrių,- kalbėjo dėdė,- Kur pažiūri, vis cūdai, cūdai,-, stebėjosi jis, dar nežinodamas, kad ant savo kojų stovi kaip seniai, seniai taip stipriai nestovėjo. Ir aš supratau, kad tokie dalykai gali būti tik vaidinimuose. Ir būtent  vaidinimuose karaliui  Mindaugui. Kitaip jie neįveikiami, kad apie juos galima būtų papasakoti taip, kaip jie atrodo tikrovėje.
-Pagaliau, dzieduli, Dievulis išgirdo mūsų maldas,- išgirdau senokai girdėtą raide Ą.
- Dabar mūsų bus daugiau. Daug daigiau,- pažadėjo raidė B, - ir dainuosim, ir  vaidinsim ir neišdykausim. Reikalai tokie, kad kiekvienam reikia būti tik savo vietoje. O tuomet mes- jėga!
Ir atsitiks, kad Lietuva balsuos už karalių.

23

23. Titnaginės dovanos Vytautui  Mačioniui.

- Prisimenu, Vytautai, norėjai pamatyti, kaip atrodanti didžiausia Šklėrių titnaginė. Bet  neparodysiu, nors ji čia pat. Negaliu tau parodyti ir Skersbalės. Nors ji irgi čia pat. Titnaginė užaugo mišku, Skersbalė išseko, susigėrė ir taip pat mišku užaugo. Tik saulė šiose vietose teka kaip tekėjusi vis iš Rytų pusės. Bet sakyk, kokie vėjai tave čia atpustė? Nesitikėjau čia pamatyti. Ir dar su Lena.
- O! Jeigu galėčiau žinoti, kokie vėjai? Nepaisant, jog kone visą gyvenimą gyvenu mieste, Lena įsitikinusi, kad esu miško žmogus. Tai vieną kartą ir leptelėjau sakau - taip, esu miško žmogus. Ir  tada  jai parūpo sužinoti, kur yra Šklėriai. Nežinau, ar būčiau atsiminęs, kur  jie, bet padėjo žmona, Genutė. Sako, grybavome jų  miškuose prie Aukštakalnio. Ir atsimink tu man! Ir kalną, jo pavadinimą prisiminė. O, girdi, Radijo karietos vežėjas irgi iš Šklėrių. 
Vytautas apsidairė, bet aplink sodybą visur buvo miškas. Ir jeigu kaimas būtų tik už šimto metrų, jo  vis tiek negalėtumei matyti. Vaizdas buvo panašus į tą, kurį  jis matė Karlonų sodyboje, kuomet  su žmona Genute, ieškodami Kašėtų kaimo, užklydo Šklėriuose ir apie Kašėtas primiršo. Šklėrių kaimas jiems buvo pirmą kartą ir tuomet išgirdau jį paklausius- kodėl Šklėriai? Ar seniai jie čia? Kuo jie gražūs ir kuo negražūs? Ir teko prisipažinti, kad ne ką galiu apie juos pasakyti.
- Nesikuklink,- pasakė, matyt, patikėjęs, kad kalbu neteisybę. Tačiau man kalbą palengvino  patvoryje pūpsojęs arklio galvos dydžio ir formos titnagas. Tuomet Vytautui pažadėjau, kad  atvykus jam kitą kartą aprodysiu visą Šklėrių titnaginę, nors žinojau, kad tai padaryti jau neįmanoma. Dievas per pastaruosius dešimtmečius ją paslėpė taip gerai, kad svečiam žmogui net galvon nedingteli, kas čia pat, prie jo kojų yra. Ir sunku įsivaizduoti, ką jis pagalvotų išgirdęs, kad šiuose miškuose, tiesiog po jų šaknimis sukaupta tiek ugnies, kad gal jos tiek daug net pragaras  neturi. Ir pirmiausia, žinoma, pamanytų, kad  kalbama apie patį mišką - medis irgi turi daug  ugnies.
Dėdės Jono sodyba viduryje Šklėrių titnaginės.
- O kodėl Genutės neatsivežei? Pagrybautų bent,- norėdamas greičiau atsikratyti pakilios nuotaikos, pasakiau. Bet  Vytautas tiesiai šviesiai:
- Sakyk, Pranai, ar tu čia irgi esi dėl grybų, ar dėl kitų reikalų. Dairausi ir matau, kad gyveni net ne tėvų namuose. Nors jie, kaip suprantu, netoli.
- Vaikystės namai, Vytautai, dažniau žmogui net mielesni. Turbūt žinai, kas ištiko Radijo karietą. Jos nėra. Ir dabar tikiuosi, kad gal pasiseks rekonstruoti, atstatyti ją. Sodyba labai nuošali ir niekas  netrukdo dirbti darbą, kuris man pats svarbiausias.
Mačionis žvilgterėjo į akis ir  kurį laiką patylėjo.
- Tai karietos meistras?- paklausė apie Mindaugą ir aš nežymiai linktelėjau  galva. Bet mūsų kalba  nesirišo, joje trūko pasitikėjimo, geros valios. Buvom perdaug  atsargūs, kad - Dievuli gink!- nenuslystų nuo liežuvio, ko nereikia. Tokiais atvejais visuomet taip liežuvis sustorėja, sutrumpėja,  o ausys paauga.                                     
Nepaskubėdami išėjome į užukluonį ir galėjau pasakyti - kapstykis, Vytautai! Kaip mat užkliūsi už titnago. Ir gali būti, kad čia, kur aplūžusia tvora apsijuosė ši sodyba, pirmą kartą iš titnago buvo  įžiebta ir užkurta ugnis. Tačiau kryptelėtus kalbai kita linkme, nemaniau, kad protinga pasakoti, kaip kas čia buvo, o juo labiau, kas galėjo būti nenuspėjamais laikais. Bet vėl kaip posakyje - vilką  minim, vilkas čia. Vytautui užsistojus ant gumbo, iš po samanų išslydo baltutis kaip gulbė ir masyvus titnagas. Ne ką mažesnis už tą, kurį prieš dvejus  metus taip meiliai akimis glamonėjo  mano tėviškės kieme.
- Tai bent radinys, a!- apsidžiaugė Mačionis. - Ne, ne... aš jo čia nepaliksiu. Parsigabensiu į Vilnių  be tavo karietos.
- Nesirūpink, Vytautai. Šio turto čia tiek, kad traukiniais neišveši. Žemė dosniau titnagą kelia, negu  žolę, bet sakau va, atėjo miškas ir paslėpė didžiulę titnaginę. O už  jos kitą. Dar didesnė. Tai Margionių titnaginė. Ir margioniškiai nesakydavo, kad turi šniūrą žemės. Sakydavo, kad turi šniūrą  titnaginės. Dabar jau šitaip nesako, nes ir ten  miškas. Bet paėjėkime trupučiuką toliau ir aš tave pasergėsiu: saugokis, Vytautai, kad nepaskęstum. Mes Skersbalėje! Vis dar žadu jai parašyti meilės  laiškus, bet kaip vis dėlto paprasta žadėti ir sunku tesėti...
- Tai kad gal ir laiko nebuvo. Ir dabar  man  nesmagu, kad nepareiškiau Tamstai užuojautas. Žinojau apie karietos netektį, žinojau tavo atminties nuostolius, bet kažkodėl karieta rūpėdavo labiau. Nepyk, kad sakau teisybę. Man atrodo, kad surinkau visus  atsiminimus apie jos keliones  su  mano  broliu. Prisimeni Boleslovą?
Ėjome lyg  grybaudami, raitydami, vingiuodami savo kelią mišku ir neskubėdami. Tačiau toks  betikslis pasivaikščiojimas nežavėjo. Užgriuvusi kaitra alsino ir kūnas buvo tingus, o kojos  sunkios.
- Dūstam. Gal prisėskim, Vytautai. Kai tokia kaitra, tai kepina iš viršaus ir iš apačios. O miškas. Atrodytų, galėtum atsigauti pavėsiu, bet prakaitas muša.
- Bet mes gal jau Skersbalėje. Pavojinga. Galim  nuskęsti,-  nusijuokė Mačionis.
- Niekuomet  negalvojau, kad gali taip pasikeisti gamtovaizdis. Taip, Vytautai, mudu jau Skersbalėje. Sakau, jeigu ir visame pasaulyje, kaip Šklėriuose, tai tiesiog baisu. Nuo vaikystės čia nieko  gražesnio neatsirado, tačiau  sunyko daug kas. O tavo brolį Boleslovą, žinoma, kad  atsimenu. Dar neseniai atrodė, kad kažkas specialiai man neleidžia atsiminti, tai dabar priešingai - neleidžia užmiršti. Net atsimenu, kad skaičiau jo laišką, kuris nežinia kur parašytas, bet  tik ne  popieriaus lape ar kompiuterio ekrane. Tai buvo  2000 metų gegužės, sakyčiau, 27-oji.
Atėję prie beržynėlio suradome, mūsų galvomis, tinkamesne vietą, nuklota žalia samana. Atsisėdome, bet Vytautui ir vėl pasisekė - savo sėdynę jis užmetė ant titnago. Jam tai buvo džiugu ir net sakė, kad, girdi, gal pats dangus jį meiliai apdovanoja Šklėrių titnaginės dovanomis. O kai prie tavęs  džiaugiasi esantis žmogus, tai ir pats pasijunti jo džiaugsmu pakylėtas.
- O aną ar surasim? Tas tarsi didesnis. Bet net ne tai svarbu. Pažadėjau, kad parsivešiu į Vilnių. Nesąžininga būtų jį vėl palikti  miške ir neištesėti duotojo žodžio,- sušneko  Vytautas, nuglostydamas samanas nuo titnago. Jaučiau, kad tereikia tik labiau atkloti samanas ir titnagai  subaltuos, sužydės lyg avių kaimenė. Bet žinojau, kad  surasti pačiam bet ką, net ir titnaginę yra žymiai mieliau. Galvoje sukuždėjo mintis, kad Vytautas labai tiktų karaliaus komandai, netgi galėtų  būti jos kūrėjas, organizatorius. Bet su tokiu pasiūlymu neskubėjau. Nemaniau, kad  kiekvienu atveju reikėtų atsiklausti Mindaugo, tačiau šis  atvejis buvo ypatingesnis ir gali būti, kad dangus  Vytautą ne Šklėrių titnaginės titnagais  apdovanojo, o nauja lemtimi. Tačiau skubėti nereikėjo, nes  galima buvo tikėtis geresnių progų tokiam pasiūlymui ir visiško įsitikinimo, kad  jis nebus  atmestas. Padėjęs titnagą prie pašonės, prisiminė tų metų gegužės 27-ją, kuomet savo dvasia pirmą  kartą pajuto Radijo karietos stebuklą.
- Netikėjau, kad taip gali būti. Gerai atsimenu, kaip stabdei žirgą tprrruuu, tpruuu.. Sustok, žirge, Žinai juk, kad ne paneles ar ponaičius pasimatymams išvežioji. Atsimeni
- Taip. Ir tai buvo ar sekmadienį, ar šeštadienį.
- Buvo sekmadienis. Tą žinau gerai. Kadangi ir tą laišką buvau išmokęs ir jį taip pat atsimenu. Jeigu  suklysiu, pradangindamas vieną kitą žodelį, tai nemanau, kad labai pakenkčiau jo turiniui. Bet   kodėl mes tai vadiname laišku. Tai tiesiog  Radijo karietos dalia- įeini,  įsėdi į ją ir, žiūrėk, jinai apdaliją tave tokiais turtais, ko net įsivaizduoti neįmanoma. Beje, ir mano brolio laiškas prasideda  būtent parodant į Radijo karietą, į tą jos pasaulį, kuris užplūsta žmogų, kuomet  jis atsiduoda jos  kelionei ar kelionėms. Lig šiai dienai laimingas, kad mano daliai teko net kelios Radijo karietos  kelionės. Bet dabar apie brolio laišką. Atsimeni?
- Kad turbūt - ne.
- Tuomet paklausyk.
Vytautas atsigulė ant nugaros ir jo akyse įsibedė tvankus dangus, kol kas artimesnis vasarai, negu rudeniui. Prisimerkė. Patylėjo. Ir pušyno apsuptas nedidelis beržynėlis buvo laimingas, kad galės išgirsti, ko niekuomet negirdėjęs.
- Tuomet, paklausyk,- dar kartą paprašė Vytautas ir išgirdau:
Vežėjau, jau ne vienas žmogus yra nusistebėjęs neįprastomis Radijo karietos galiomis ir neįprastu jos važiavimu. Joje tiesa ir tik tiesa. Tačiau visuomet ji pasakoma kitaip, negu ją pasako kad ir prezidentai. Pagalvok, vežėjau, ar  nereikėtų kurį  laiką pavažinėti kartu? Štai tu, kaip tu, vežėjas ir tiek. Tačiau kiti, vien išgirdę tavo profesiją, tuoj paaimanuoja - ak, vargšelis! Jis tik vežėjas. Ir pats juk žinai, kaip greitai tokiu atveju praeina noras pasidomėti, o koks, tu, vežėjau, žmogus? O aš, Boleslovas Mačionis, vyriausias Kazimiero ir  Antaninos Mačionių sūnus, irgi daug  kuo panašus į tave, vežėją. Pasakyk bet kam, kad yra Lietuvoje poetas, į Daugų pradinę mokyklą viso labo kulniavęs dvi žiemas, ir išgirsi, kaip kvatojasi, juokiasi: cha- cha- cha- cha! Kaip, kaip pasakėte? Poetas? Daugų pradinėje mokykloje  tepasimokęs tik dvi žiemas!? Cha- cha- cha! Taip tik pasakose būna. Bet žinai, vežėjau, kad pasakos negali  sutalpinti daugiau, negu žmonių gyvenimai. Už tokį žinojimą irgi gerbiu, bet mano pagarba Tavęs neįpareigoja.
Tai  va, vežėjau, taip ir prisistatau. Esu miręs, bet kaip supranti, tai nereiškia, kad negyvenu. Pirmiausia, kaip sakiau, esu poetas Boleslovas Mačionis. Tačiau visuomet jaučiuosi arčiau namų, kai mane pašaukia  Boliaus vardu, kai ištaria - Bolius."
Girdėdamas Vytautą skaitant Boleslovo laišką jaučiausi  it užburtas, it iškaltas iš akmens ir nejaučiau nei minties, nei jausmų pulsavimo- klausiausi jo skaitomus žodžius ir man buvo svarbiausia , kad juos išgirstu. Pasirodo, kad  jie buvo kartu su manimi  išlaikyti atmintyje  ir aš jau galėjau, padėkojęs Vytautui už jo tokią atmintį, pats tęsti laiško skaitymą. Bet Vytautas, aukštielninkas gulėdamas ant miško samanų kilimėlio, žiūrėjo į dangų ir skaitė tai, kas buvo nesuvoktu būdu jo brolio Boleslovo perteikta Radijo karietai:
:Taigi mano pasiūlymas, vežėjau, toks - pavažinėkime kartu. Kitiems gali  atrodyti, kad asmeniškai man tai neturėtų būtim svarbu. Aš daugeliui žmonių miręs, bet ne Lietuvai. O ir man,  Boliui  Mačioniui, ne tas pats, kas be manęs Lietuva. Be savęs jos negaliu įsivaizduoti. Būtent tai man labiausiai rūpi.
Su pagarba, Boleslovas.
P.S. Laukiu ir tikiu, kad dar šį sekmadienį mes jau į kelionę išvažiuosime kartu. Tu, vežėjau, ir  aš, Bolius Mačionis. Jeigu prie mudviejų panorėtų prisiglausti kas nors iš norinčiu pakeliauti Radijo karieta, aš nesipriešinsiu. Tepadeda mums Dievas."
Tai, kas svarbiausia, buvo perskaityta. Tik reikia pasakyti, kad laišką suradau atėjęs į Radijo karietą. Pradžioje net nelabai nustebau, nes prie netikėtumų jau buvau pripratintas. Ir prie tokio pobūdžio laiškų,  kurie parašyti ne popieriuje ar kompiuterio ekrane, o savaime nežinia iš kur įsismelkia atmintyje, sąmonėje, smegenyse irgi jau bandžiau priprasti. Tačiau po kurio laiko mano savijauta vėl pradėjo skaityti Boleslovo laišką, kur vietoj parašo užrašė eilėraštį, kurio iki to laiko niekuomet nebuvau skaitęs. Dabar lyg ir laukiau, kada Vytautas Mačionis perskaitys Boleslovo eilėraštį. Tačiau Vytautas eilėraščio neperskaitė, jam, sugrįžusiam atmintimi į buvusią Radijo karietą, labiau rūpėjo atsiminti, kokiu būdu būnant  jam  joje šis brolio laiškas įsispraudė atmintyje ir išliko.
- Prisimenu, tuomet, įlipęs karieton ir apsidairęs, pasakiau, jog staiga prisiminiau, ką sapnavęs. Negalėjau patikėti, kad tai ne sapnas, o ir dabar negaliu aiškiau suvokti, kokiais būdais į galvą  žmogui įdedami tokie laiškai. Stebuklų pasaulis, deja, mums dar nepažįstamas ir kai ten patenkame, darosi neįtikėtina. Nesinori tikėti jo buvimu.
- Dar, Vytautai, parašo neperskaitei.
- Suvokiu, kad  tu ji žinai.
-Ačiū. Taip, aš žinau,- pasakiau Vytautui žiūrėdamas kaip jis  į dangų ir perskaičiau keturių  Boleslovo Mačionio  posmų eilėraštį.

Ko žilvičiai, vandenin sumerkę
Šakeles, lyg sielos Juozapato klony,
Kažin ko nuliūdę verkia
Savo dainių šaukdamos Mačionį...

Ko gi tie saulėlydžio ilgi šešėliai
Graudulingai atslenka varpais iš tolių.
Ir  girdžiu aš šnabždant vakarinę gėlę,
Šaukiančią balsu švelniausiu Bolių...

Leidžiasi tyliai pavargus saulė.
Snaudžia ežeras miglotas klony.
Bus  naktis.  O kas pakeis tave pasauly,
Tu, keistuoli, tu Boleslovai  Mačioni?..

Kas atneš tau mėlynų žibuoklių,
Kas užkas tave geltonam smėly?
Ar tos dainos lojančių girtuoklių
Čia  skambės prie Gilio, šitam slėny?..

-Ačiū, -dabar pasakė man Vytautas,- O karietos  velniškai gaila.- atsiduso ir nutilome net nejausdami, kad esame įbridę į Skersbalę ir nelabai galime susigaudyti savo jausmuose. Netoli, tik už  kokio šimto metrų prasidėjo Margionių sodžiaus laukai, su didesniu negu Šklėrių titnaginiu. Jie iki šiol išdalinti rėžiai , o už kokio kilometro- ir pats Margionių sodžius. Vis kupetoje, vis  neišsklaidytas, bet retėjantis, mažėjantis,  nykstantis. Paskutinis ryžtingesnis pasireiškimas  NEIŠNYKTI pasireiškė kluono teatro pastatymu. Pastaraisiais metais jo durys ilgus mėnesius  neužrakinamos, bet norinčių jas atidaryti beveik neatsiranda. Ir nežinau, ar angelas, ar velnias man truktelėjo už liežuvio ir paliepė išsižioti.
- Keista, Vytautai, kad  mūsų į sceną nepakviečia . Netoli  Margionių  kluono teatras, o mes  vaidiname miške. Manau, kad ten publikos būtume pripažinti bent aplodismentais, o čia nykstame, kaip Margionių kluono teatras. Ir vis dėlto miela, kai tokie atsiminimai atsiranda.
-Mieliau būtų, jeigu jie ne tik mums,- atsiliepė Vytautas Mačionis. Atsisėdo. Pakilnojo grožėdamasis  titnagą: -Tik Dievas težino, kiek daug šitame gražuolyje ugnies bet.. pūpso po samanomis. Sunku patikėti, kad tokia ugnis, būdama miške, neįsiplieskia gaisru. Ją reikia pažadinti. Antraip, užauga samana ir nežinai net, kur ji, kur tokią ugnį surasti. Ir iš viso - ar  ji yra?
Nelabai suvokiau, kaip reikėjo suprasti jo šitaip pasakytus žodžius. Bet nepaprašiau, kad  juos paaiškintų. Tingiai kėlėmės nuo samanų ir jautėme, kad  kažkas lieka nepasakyta. Bet gal neatsitiktinai, gal nepasakyti žodžiai ir mintys bręsta, noksta  ir dar neatėjo laikas, kad  juos išgirdus  jie būtų žmogaus protingai priimti.
Vytautas titnago nepaliko. Apkabinęs rankomis, priglaudęs prie krūtinės ir prilaikydamas pilvu pradėjo jo kelionę Vilniaus link.
- Anasis didesnis. Imsi?
- Ar padėsi? Vienas nepanešiu. Arba reikės antrą kartą ateiti.
Netrukus jau abu nešėme po titnagą. Ir atrodėme laimingi it gražų žaisliuką suradę vaikai. Matyt, ir vaikystė iš žmogaus neišnyksta,  ji irgi kaip ugnis titnage užsikonservuoja ir jai išjudinti reikalinga  veikla. Gal net nesvarbu, prasminga  ji ar bevertė  - su Vytautu, užsikėlę sunkius titnagus nešėme  juos nesigailėdami sveikatos. Ir niekas dėl to mūsų nepagyrė.

24

24. Marcinkonių pušies sėkla ateičiai auginti
Kažkuo kitu užsiimti jau nesinorėjo.
Laukdami Mindaugo ir Lenos Lolešvili susėdome su Mačioniu seno kluono pavėsyje ir regėjosi, kad mūsų bendravimas pasidarė šiltesnis. Didelis kiemas atrodė tuščias, o man net buvo keista, kad  jo peizaže nematyti dėdės Jono. Nežinau, kodėl taip, bet visuomet atrodydavo, kad jo kaulėta figūra  užima daug erdvės - ir tuomet nei kieme jos nebūna daug, nei namuose: tie jo kaulai nereikalingą erdvės perteklių sutraukdavo į save, palikdami jos tiek, kiek žmogui reikia, kad jam būtų jauku. 
- Kol jie ten dar būrimais užsiiminėja, nueikime gal į skiedryną. Skiedrų dar vis nematyti, bet.. tai  Radijo karietos statybos vieta,- pasakiau ir labai knietėjo bent atsargiais žodžiais pasiūlyti, kad gal,  Vytautai, pasilik dienelei kitai. Bet tylėjau it tie titnagai, kuriuos taip pagarbiai suruošėme kelionei  į Vilnių.
Vytautas apžiūrėjo skiedryną ir nieko įdomesnio nesurado.
- Jeigu tau kada, Pranai, prireiktų paramos, tai neužmiršk - siųsk žinią ir aš kuo galėdamas,  pagelbėsiu.
- Reikia ąžuolo, - pasigavau jo pasiūlymą.
- Nesupratau,- prisipažino.
- Matai, kiek čia miško, kiek daug medienos, o ąžuolų nėra. Atsimenu, kad tavo tėviškėje prie  Gilio, yra nemažai ąžuolų. Būtų gerai, jeigu vieną kitą pliauską gautum Radijo karietai.
- Taip, ąžuolų ten nemažai. Bet jie jau ne mano žemėje. Tačiau argi būtina, kad jie būtų atsigabenti  nuo Gilio ežero? - pasakė ir truputį pamykęs, ryžosi pasakyti tai, kas jį dabar  labiausiai slėgė. Tačiau jam reikėjo pasakyti taip, kad nereikėtų kartotis, jog jį suprasčiau be paaiškinimų, be papildomų klausimų. Po valandėlės jau išgirdau pasakojant apie jo meilę rusų literatūrai.
- Lietuvoje dabar rusų literatūra ne itin pagarbi. Kaip, beje, ir kalba. O aš myliu ją. Michailą Lermontovą- irgi. Turbūt labiausiai todėl, kad jis, kaip ir aš, mėgo matematiką. Esu ir piešinių jo  matęs. Mačiau jo nupieštą logaritmų kūrėjo Džoino Neperio portretą. Įdomu, kad apie jo darbus poetas nieko nežinojo ir gyvenime  nebuvo matęs. Gyveno skirtingose epochose, bet rusas  Lermontovas  būtent nupiešė škotą  Džoiną Neperį ir būtent tuomet, kai nesugebėjo išspręsti sudėtingo uždavinio. Užmigęs gi susapnavo žmogų, pasufleravusį jam uždavinio sprendimą. Atsibudo ir, pasinaudojęs nepažįstamojo parama, uždavinį sėkmingai išsprendė. Tuomet nupiešė ir sapne matytą žmogaus portretą. Tik gerokai vėliau ekspertai atpažino, kad tai žinomas matematikas  škotas Džoinas Neperis, gyvenęs XVII amžiuje.
Vytautas nutilo. Tylėjau ir aš.
- Net nepasidomi, kodėl apie tai pasakoju, -  priekaištingai mestelėjo, o po nedidukės pauzės: - Pasakoju todėl, kad jeigu mokėčiau piešti, tai žiūrėdamas mano piešinius, pamatytum, kad nupiešiau ir karietos meistro portretą.
- Mindaugą? žioptelėjau.
- Tu ji vadini Mindaugu, namų šeimininkai Mindaugėliu. Man gi pasakyta, kad jis karietos meistras. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad su juo buvau susitikęs sapne.
- Viešpaties keliai nežinomi,- pasakiau žinomą frazę. Bet kažką kitą, regis, ir negalėjau pasakyti. Jaučiau, kad Vytautas priiminėja jam reikalingą sprendimą. Pagaliau ryžosi pasakyti ilgai nešiotą paslaptį.
-  Buvo laikas, kai sumaniau padaryti darbą, po kurio nei manęs, nei Lenino mauzoliejaus nebūtų. Sutrukdė sapne sutiktas žmogus. Gerai prisimenu  jo pasakytus žodžius: - Vytautai, atsimink. Lietuvai būsi reikalingesnis. Lauk ir tikėk, kad šis sapnas būtinai išsipildys.
Man buvo aišku apie ką čia kalbama, bet nežinojau, ar tas jo sapno žmogus prisipažino, kas jis beesąs. Tačiau greit pajutau, jog Mačionis nežino, kad sapne jį aplankė Lietuvos karalius Mindaugas. Vienu momentu žiojausi pasakyti, kas jis, bet sugebėjau užsičiaupti, numesdamas į jo ausis keletą kimių sukosėjimų. Man pasisekė save įtikinti, kad atskleisti Mindaugo paslapties  negaliu, bet kartu buvau įtikintas, kad atėjo laikas, kuomet Vytautas Mačionis, atvežęs į Šklėrius   Leną Lolešvili, reikalingesnis negu atsiminimai apie Lenino mauzoliejaus sprogdintoją.
- Kodėl gi-ne? Lauk, - pasakiau. Kartais žmogui laukimas sunkesnis, negu  mirtis. Lauk ir tikėk. Bet  man to kalbėti nereikia, nes  jaučiu, kad lauki ir tiki. Tai todėl, kad  sapnai jeigu, jais nepatiki, tuoj pat užsimiršta.
- Vadinasi, supratai apie ką kalbėjau.
- Ketinai į Maskvą nuvežti titnagėlį. Gal ne tokį sunkų, kaip šieji, iš Šklėrių titnaginės. O jau ten  kuštelėti jam titnage, titnagėli, įsipliek, įsiliepsnok. O tuomet jau dovana ir Leninui ir jo mauzoliejui.
-Nuovokos, Pranai, tau dar užtenka. Gal Dievas tikrai žino, ką daro, kad Radijo karieta vėl ant ratų atsistotų. Gal ir aš čia todėl,- mįslingai pasakė Vytautas Mačionis.
- Ir ne vienas čia. Draugystę su būrėja sunku pavadinti atsitiktine.
Nežinia, kaip būtų užsibaigęs mūsų dialogas, bet pagaliau pirkios durys atsidarė ir pro jas išėjo Lena Lolešvili ir Mindaugas. Su Vytautu nuėjome prie automobilio, prie kurio nepaskubėdami  artėjo ir jiedu. Bet vidurkiemyje juos sustabdė skardus dėdės Jono balsas.
- Palaukite, ponia. Palaukite!
Su kibiru rankoje dėdė su Mare grįžo iš palaukės, kur įsėtoje pievoje ganėsi Margė. Mes dar  nežinojome, kokius rūpesčius patyrė dėdė, negalėdamas sugalvoti, kaip atsidėkoti Lenai Lolešvili. Dešimt Marės suskaičiuotų kiaušinių jam atrodė apsijuokimo verta padėka. Skubėjo atrėžti gabalą  lašinių, bet jie dar seno skerdimo, gerokai aprūdiję ir akiai neatrodė išvaizdūs. Ir galiausiai  švystelėjo paguodžianti viltis, kad protingiausia prie lašinių ir  kiaušinių pridėti ką tik išmelžtą, dar  karvės tešmenimis sušildytą pienelį. Bet pamelžti Margę nebuvo lengva.
- Ar kas atsitiko?- į dėdės žodžius atsiliepė Mindaugas.
-Kai geras žmogus aplanko namus, tai visuomet atsitikimas. Taip jau šiame krašte, Mindaugėli, Dievo surėdyta - atėjo geras žmogus, tai peržegnok jo kelią, kad  atsimintų ir neužmirštų ateiti kitą  kartą. Labai džiaugiamės, kad ponia surado mus. Labai džiaugiamės.
- O kaip koja?-  pasidomėjo būrėja.
- Koja? - nuoširdžiai nustebo dėdė.- Iš tikrųjų. Net užmiršau ją. Neša kaip vėjas, kaip sparnai. Bet  aš rimtai, ponia. Daug ko šituose namuose  būta, bet tokio stebuklo dar nebuvo. O! Viešpatie,- atsiduso dėdė patrypčiodamas  ir kitaip mankštindamas skaudėjusią  koją. Ir tie, kas žinojome tokį dėdės vargelį, negalėjome nesuklusi.
- Tikrai ne skauda?
- Tai kad, Mindaugėli, tikrai neskauda. Oi, broleli tu mano! Kas čia atsitiko, a?- į nieką  nesikreipdamas klausė dėdė ir atrodė suglumęs taip, kad net nežino, ar džiaugtis, ar bėdoti.   
- Gerų namų dangus neužmiršta. Kartais angelai juos aplanko, kartais pats Dievas. Bet tai nieko  naujo. Krikščioniškasis pasaulis gerai žino šitas tiesas ir didesnė bėda, kad  jas sąmoningai stengiasi užmiršti. Ką gi, sudie, pone. Mums jau laikas .
- Oi, ne! Dar ne! Bet kur ji dingo, mano bobulė? Kol jį neateis, tol neišvažiuosite- ryžtingai pasipriešino dėdė Jonas ir, atsigręžęs namų pusėn: - Mare, ė Mare, kur prapuolei?  Bet pasijutęs  kad gal jai reikalinga jo parama, greitais žingsniais įplasnojo priemenėn. Su Vytautu matėm, kaip įdėmiai jo bėgseną stebėjo rudos Lenos akys.
- Vytautai, pirmą kartą matau  stebuklą iš  žmogaus rankų. Gaila, kad tu jo nematai. Aš  matau, o tu, deja, ne.
Vytautas Mačionis įdėmiai žvilgtelėjo man veidan.
- Aš, Pranai, dar  ir paskaitau be akinių. O pats? Apie tokius girdėjau sakant - žiūri į  knygą, o  mato  špygą. Ką matai pats, matau ir aš. Nubėgo tavo dėdė žmonos ieškoti. Marės.
- Sakai, nubėgo. Tai ir yra stebuklas, kad nubėgo. Anksčiau it pašautas - eina ir matai, kad skauda. Šiepia dantis, bet taip, kad būtų panašu į šypseną. Todėl ir  sakau, kad  matau stebuklą, o tu - ne, nes  dėdę Joną matai pirmą kartą. Gal ir gerai, nes kad ir kaip nepaisytum kito žmogaus skausmo, o jo atspindys įsisunkia sielon ir nei nuplausi jo, nei nugramdysi.
Vytautas, regis, sutiko su tokiu mano pamąstymu. Tylėdami laukėme, kada pro namų duris išeis  šeimininkai. Ilgiau laukti neprireikė; išėjo oresni ir jų rankos buvo užimtos - dėdė Jonas nešė dvi penkių litrų talpos plastmasines pūsles, kuriose buvo pienas, o dėdienė, prispaudusi prie krūtinės, laikė celofano maišeliuose sudėtus kiaušinius ir įvyniotus lašinius.
-Ačiū. Nereikia, nereikia,-  gynėsi nuo dovanų Lena.
- Mes, ponia, geriau žinome, reikia ar nereikia,- dalykiškai pareiškė dėdė Jonas. Bet netrukus prie  Lolešvili prisidėjo ir Vytautas  Mačionis penkių litrų pūslė ir dešimt kiaušinių buvo paskirta ir jo daliai.
- Ne  Velykos, ir ne dovanų atvažiavome,- gynėsi nuo Marės kiaušinių Vytautas.
- Atidaryk, Vytautai, automobilio bagažinę ir baikite karą,- pasakiau gerai žinodamas, kad šitokiuose karuose šilinių žmonės nepralaimi.
Pagaliau karas baigėsi ir svečiai nerangiai sėdo automobilyje, o dėdienė skubėjo pasiteisinti ir prašė, kad ponuliai neužpyktų, jog užtruko melždama Margę.
- Nepasakysiu, kad negera karvutė. Bet kai toks karštis, kai tiek daug visokiausio brudo, tai Margę reikia ir supančioti, ir už ragų palaikyti, muses nuvaikyti. Sunku gyvuliui. Ir negali supykti net tuomet, kai ne tik kibirą iš po papilvės išspiria, bet ir melžėją pargriauna. Ai jai! Ne kartą šitaip  buvo. Bet ką daryti - negerai, kai  šalta, bet  kai tokie  karščiai- irgi negerai. Brudas užpuola  gyvulėlius ir neišmanai, kaip juos apginti.
- Sudiev,- mojavome išvažiuojantiems svečiams. Iš kiemo jie išvažiavo apžėlusiu, retai važiuojamu  keliu, tačiau asfalto kelias buvo netoli sodybos. Su Mindaugu sugrįžome į savo galunamį ir  netrukus anapus sienos pasigirdo dėdės Jono balsas. Kai  jį išgirsti, tai žinai, kad dėdė arba  džiaugiasi, arba pyksta. Abejais atvejais dėdė balsą gerokai paaukštindavo. Tačiau mane labiau  domino, kokie reikalai čia atbildino būrėją Leną Lolešvili.
- Reikia  pasodinti medį,- pasakė Mindaugas.
-Medį? O čia, aplinkui? Ar čia ne medžiai?
- Reikia pasodinti medį Skersbalėje.
- Atsiprašau, kad su  jumis ten dar nebuvau nuėjęs. Tačiau ką tik iš ten su Mačioniu sugrįžome. Tokį dičkį titnagą iš ten parsinešė, kad vos parlingavo. Ten jau seniai nei lašelio vandens, seniai miškas auga. O miškas be medžių ir Skersbalėje nebūna. Net ir titnagai suspėjo apaugti miško samanomis.   
Mindaugas neskubėjo atsiliepti į mano žodžius. Ir nekreipė dėmesio į juose įvyniotą pašaipėlę.
- Jeigu apie tai būčiau kalbėjęs vakar, tai irgi tikriausiai, kaip kad dabar tu kalbi. Bet Žemė jau susėjo apsisukti apie savo ašį - vakar jau buvo, praėjo. Kažin, kiek kilometrų mus apsuko aplink save. O suka ji mus, matyt, tik todėl, kad  geriau įsidėmėtume, kas yra viršum mūsų ir geriau pasikapstytume savo galvose. Man atrodo, kad tik retas žmogus suvokia, jog jose irgi aibė pasaulių - ir tie, kurie atrasti, ir tie, kurie neatrasti. Nesuvokiu, kaip tai padaryti, bet reikia kažką  daryti, kad žmogaus galvos Smegenų pasaulis irgi turėtų žemėlapį, žvaigždėlapi, smegėnlapį ar kaip čia pasakius. Manau, kad Pasaulio žemėlapis skurdesnis už žmogaus galvos smegenis. Užkoduoti jie ir  iššifruoti juose sutalpintus pasaulius nelengva, bet reikia manyti, kad vis tai padaryti  įmanoma. Ar  supranti, apie ką kalbu?
-Tai kad nelabai,- sąžiningai prisipažinau.
-Aš irgi nelabai suprantu, ką kalbu, bet taip bandau įsikabinti į dalyką, kuris nepažįstamas. Tačiau aišku, jog reikia mums, vežėjau, smegenų žemėlapio. Kol jo nėra, matyt, ne  gėda, kad, deja, dažniau net apytikriai nenutuokiame,  koks jis, smegenų pasaulis yra. O juk žmogaus pareiga jį perskaityti, iššifruoti, išmokti ir sužinoti, kokie nuotoliai iki tų jo pasaulių, kurie dar neatrasti, o  kiti gal užmiršti..
-Iš tikrųjų, būtų nuostabu, jeigu sugebėčiau suprasti apie ką kalbate. Stengiuosi, bet...
- Ir aš stengiuosi, vežėjau, o rezultatai irgi, kaip sakai bet. Tačiau Lenai pažadėjau, kad  Skersbalėje pasodinsime medį. Pats nežinau, kodėl taip padariau, bet pažadėjau, net nežinodamas  kur yra Marcinkonių pušis ir Margionių liepa. Mat, reikia vienu  metu pasodinti dvi sėklas - Marcinkonių pušies ir Margionių liepos.
- Margionių liepos ir Marcinkonių pušies?
- Būtent,- sausai, drūtai mestelėjo Mindaugas ir jaučiau, kad savyje jis pyksta.
- Kažin, ar ji žino, kad Margionių liepa jau seniai išvirtusi iš kelmo. O Marcinkonių pušis - irgi išdžiūvusi.
-Va kaip! Vadinasi, mudviems Skersbalėje reikia išauginti medžius iš sėklų, kurių negalime turėti. Bet sakė, girdi, sėklas susirasite, nes tai labai nesunku padaryti.
- Kai kalbama apie būrėjai žinomus dalykus, aš tyliu. Ne todėl, kad nenorėčiau kalbėti, bet amas  gerklę užspaudžia. 
-Bet dar nuostabiau, vežėjau, kad reikia laukti svečio Tai jo ekscelencijos Šv. Kazimiero.
Lyg pagal komanda abu sužiurome į sukabintus palubėje šventųjų paveikslus, tarp kurių buvo ir Jo, Šv. Kazimiero. Paveikslai apdulkę, pavargę nuo senatvės ir kabo, matyt, nuo tada, kai dėdė Kazys  su Agota - pirmąja žmona - apsigyveno atsikėlęs iš senojo, jau senokai sunykusio namo. Ji dar irgi atsimenu - ilgas ir aptriušęs. Ir viename jo gale gyveno Motiejus su Marcele, jau sulaukę dukros  Malvinos ir sūnaus Kęstučio.  Kitame namo gale - visi kiti, kurie dar nebuvo išsibarstę kas kur. Ir  jų dar nemažai, o  dėdė Kazys jau  buvo  vedęs Agota  iš  Margionių.. Prisimenu, pravardžiuodavo  Kavaliauskiene. Tai jau buvo pokario metais.
- Šventas Kazimieras?  Pas mus į svečius?- ištariau beveik uždara burna, bet Mindaugas išgirdo.
- Pasakiau gal daugiau, negu reikėtų, bet kol kas mūsų tik trys- mudu ir dėdė Jonas.
- Ir dėdienė Marė.
- Skaičiuojame vyrus. Moterys teaudžia rankšluosčius, kad paskui galėtų paduoti  juos, kad  nusišluostytume savo prakaitą.
- Tai, ką jau pasakėte - man per akis. Jūs, karaliau, būsite - bent  šiliniuose -  labai  nelaimingas, kad  susidėjote su  manimi.
- Kodėl susidėjau? Tokia lemtis. O kas joje- nei perspjausi, nei peršoksi. Tai Dangaus priesakas. Ir tie būsimi medžiai Skersbalėje - irgi mūsų dviejų lemtyje,- pasakė ir po sekundėlės pasidomėjo, ar toli  Marcinkonys.
-Atvažiuodami pravažiavome šalia jų. Beje, ir pro Marcinkonių pušį. Gal apie 15 kilometrų iki jos ar  net arčiau. O Margionių sodžius pašonėje. Grigų sodyba yra paskutinioji Šklėrių valdose ir  jos valakas ribojasi su Margionių šniūrais.
Būtent tuo momentu kieman įvažiavo jau mums pažystamas Mačionio automobilis. Kas atsitiko? It  susitarę su Mindaugu stryktelėjome ant kojų. Žinojau, kad Vytautas, kai mašina sustabdyta, neužsisėdi prie vairo. Neužsisėdėjo ir tą kartą, tačiau bent man tas laikas, kol jis išsiropštė iš  mašinos, užtruko ilgai. Tačiau atrodė  jis šventiškai, kaip paprastai su šypsena, ištempta iki ausų, kurioje galėjai pamatyti bet ką - ir džiaugsmus, ir skausmus. Tačiau šį kartą jo atlapi šypsena reiškė  nesupratimą. Atsargiai iš bagažinės iškėlė šaką ne šaką, o greit sužinojome, kad tai  pusmetrinis  gabalas Marcinkonių pušelės šaknies.
- Gal manote, kad šį pagalį atvežiau pečiui  pakūrenti. Velnias ją  griebtų! Tikra ragana toji gruzinė, - pradėjo lįsti iš nuosavo kailio Mačionis. Ir mudu su Mindaugu buvome tylučiai, nes,  matyt, iš tiesų nesusivokimuose niekas taip garsiai nepasireiškia, kaip  tyla. Ir žodį tyla  norėtųsi parašyti didžia raide, bet neparašiau. Galbūt todėl, kad įsitikinęs, jog  bobučių radijo burnomis apie tai  nereikėtų kalbėti. Tačiau žodis žodin įsiminiau Vytautą.
- Kiek to važiavimo iki Marcinkonių! Kelios minutės ir  jau Marcinkonyse. Jau maniau, kad   pravažiavau, bet girdžiu - Vytautai, jeigu sakai, kad esi miško žmogus, tai juo ir būk. Bent  jau sustok, Vytautai, prie Dzūkijos miškų karalienės. Sustojau.  Bet ne prie karalienės, o prie taip jos ištartų žodžių, nes nesuvokiau, apie kokią karalienę jinai šneka. Ir sustojau, pasirodo, nei arčiau, nei toliau, o prie pat tos pušies. Man  ji buvo nebuvo. Nebent laužui žiemą užkurti, kai esi labai  sušalęs. Bet vis dėlto, kad ir sausa, tačiau toji  pušis  graži. Kitas gal net žiemos speige jos nedrįstų kūrenti. Sušaltų, o jos ugnimi nedrįstų šildytis. Manau, kad irgi  negalėčiau  įžiebti  degtuko užkurti ją. Marcinkonių pušis! Ir dabar  manau, kad šio krašto žmonėms ji turėtų būti amžinai gyva. Kaip dangus.
Jeigu tai būtų tik Vytauto Mačionio balsas arba, sakykim, jeigu savo žodžius būtų kalbėjęs per    nacionalinį radiją, tai niekuomet nebūčiau patikėjęs, kad tokie žodžiai pasakyti būtent jo, Vytauto  Mačionio. Bet tą kartą  jis buvo priešais  mane per du tris žingsnius, o  greta manęs - ir Mindaugas. Irgi tylus ir susikaupęs kaip išdžiuvusi Marcinkonių pušis. Užtat Vytautas kaip audra, už visus  tris.
- Rodo man Marcinkonių išdžiūvėlę ir kalba - Viešpatie, Viešpatie, kiek  matų  ji iškentė šitame  smėlkalnyje. Kodėl smėlkalnyje? Dievulis žino, kodėl jinai taip,  nes stovi ji lygioje vietoje. Ne gana to, girdžiu prašo, kad  išlipčiau iš automobilio ir atlaužčiau gabaliuką jos šaknies.
Sakau turbūt šakos, o ne  šaknies?
- Negi, Vytautai, manai, kad neskiriu pušies šakos nuo jos šaknies?
Išlipau iš automobilio ir atėjęs prie pušies, kapstausi smėlyje. Jeigu būčiau milžinas ar bent traktorius, tai ir kapstyti nereikėtų. Galingos pušies šaknys išsiraizgę net žemės paviršiuje, kai kur dienos šviesos apšviestos, bet žmogaus raumenys per menki, kad galėtum jas bent krustelėti. Man pasisekė. Ir va atlaužiau šitą. Irgi nepasakyčiau, kad menkutė..
Mindaugas tylėdamas paėmė iš Vytauto Mačionio  jo atvežtą Marcinkonių pušies šaknies nuolaužą  ir apžiūrinėdamas ją:
- Ar Jūs, pone Vytautai, ir vėl nesapnuojate? Pasižiūrėkite į mane. Aš  jus atsimenu. O jūs mane?  Gal kartais atsimenate, ką tuomet jums sakęs?
Ir kalba pasikeitė.
- Taip, pone. Kai tik čia atvykęs  jus pamačiau, įtariau, kad  jūs  būtent tas  žmogus, kurį mačiau sapne Jūs paėmėte iš rankų tą suskystintą sprogmenį ir atvėsinote įkarštį susprogdinti to idioto mauzoliejų.
- Idioto? Jūs manote, kad tai idiotas? - Mindaugas dėbtelėjo į mane  akimis ir pranešė, kad vienas   abiems jiems pažįstamas ponas sakosi,  jog jo visus raštus išstudijavęs.
-Aš  ji pažįstu. Jis šalia mūsų,- pripažino Vytautas Mačionis,- tačiau priverstas jį gerbti, kaip  garbingą Radijo karietos vežėją. Kai viename žmoguje sutelpa ir velnias, ir Dievas, kitokio pasirinkimo nėra.
Regėjosi, kad greitais atsikiš ir mano gerklė. Juolab,  kad tai  jau nebuvo naujas dalykas - išguiti iš  mano galvos Lenino raštų studijas kėsinosi jau ne vienas, tačiau  jų pastangos būdavo nesėkmingos. Bet šį kartą man gynybos neprireikė. Mindaugui, regis, labiau rūpėjo atsiminti sapną, kurį  jis žinojo neblogiau už jį susapnavusį Vytautą Mačionį. Ir iš jo priminė:
- Tuomet pasakiau, kad ateis lakas ir Jūs, pone Mačioni, būsite reikalingesnis. Dabar iš jūs rankų paėmiau ne sprogmenį, o sausos Marcinkonių pušies šaknies gabaliuką.
- Tenka apgailestauti, kad susitikau su tokia beprote ir sutikau atvežti šią šaknį.
- Tačiau  ji pasakė, kad reikia ją pasodinti? Ar ne taip?
- Tikrai taip pasakė. Ir todėl sakau, kad tai beprotės užgaida.
- Gal nespjaudykime į šulinį, iš kurio gali prireikti atsigerti,- pasakė Mindaugas ir,- atleisk, Vytautai, jog neišsidaviau, jog pažinau ir atsiminiau, kad buvau pasakęs, jog ateis laikas, kuomet tavo daliai teks didesni išmėginimai, negu savižudžio mirtis su išsprogdintu Lenino mauzoliejumi. O kad turime žmogų, kurio vienoje rankoje  Biblija, kitoje - Lenino raštai, tai, matyt, irgi surėdyta  pagal aukštesnės išminties standartus. Manau, kad tai mums mestelėta neatsitiktinai.
- Ir ko, ponai, iš manęs norite,- neiškenčiau.- Ta gruzinė neleidžia, kad pušies sausą šaknį  sudegintume krosnyje, o  jūs norite, kad Lenino raštus deginčiau. Atsiprašau. Būna dalykų, dėl  kurių panaudojimo tariuosi  tik su Dievuliu.
- Bet tokiu atveju, manau, kad  turėtų priminti neturėk kitų Dievų tik mane  vieną,- pasakė  Vytautas.
- Ne, Vytautai. To jis man neprimena, nes žino, kad visus dešimt įsakymų gerai žinau. Jie neužmiršti. Ir Leninas man ne Dievas, bet jis man irgi Dievo dovana.
- Girdi, Vytautai? Tai reiškia, kad jeigu Lenino mauzoliejų būtumei susprogdinęs, Leninas  nuo to  nenukentėtų.
- Bet vis tiek tai kilniau, negu kartu su karietos vežėju studijuoti Lenino raštus.
- O jeigu prireiktų?- atsargiai paklausė Mindaugas.
- Jūs, pone, norite pasakyti, kad priešą reikia pažinti?
- Suprantu taip, kad nėra ir negali būti ateities be praeities,- pasakė Mindaugas ir nučiuožęs delnu per šaknigalį: - Tai ką, vyrai,  darom, a? Marcinkonių pušies šaknį turim, tačiau reikalinga su ja pasėti ir Margionių liepą.
- Ją dažniau vadina Lietuvio liepa. O ką mums daryti, Vytautas, manau, pasakys. Galbūt pasiūlys reikalus spręsti dinamitu,- pasak

25

25. Trumpos kelionės į Margionis nutikimai

Jaučiau, kad mano nuojauta neapgaus - sugrįžęs su Marcinkonių pušies šaknimi atgal į Grigų sodybą, Vytautas joje pasiliks ilgesnį laiką, kurio užteks atlikti kai kuriems darbams, padedantiems   reguliuoti sodybos gyvenimą - reikės žiūrėti į laikrodį ir suspėti padaryti tai, kas tuo metu reikalingiausia. Iki šiol mes čia laiku tik prausėmės ir valgėme, išlaikydami tam tikrą ritmą. Visas  kitas gyvenimas vis dėlto buvo suveltas į  krūvą - jokie dėsniai jam negaliojo. Ir svarbiausias darbas būdavo lipdomas pagal pirmą galvon užklydusią idėją.
-Reikėtų paskambinti žmonai. Ė, tikriausiai mano, kad kažkas negero atsitiko.
-Skambink, bet nepaskambinsi. Neišgirs tavęs. Kaip ir tu jos beišgirsi.
- Tu- ką? Džiunglėse gyveni?
- Ne džiunglėse. Pagaliau, ne vienas aš. Dabar jau ir tu, Vytautai, čia gyveni. Tiesa, nežinau ar ilgai, bet manau, kad savaitę, o gal net ilgiau užtruksi. Titnaginė gero žmogaus greitai neišleidžia. Pabandei išbėgti ir.. prašau - pats  žinai, kas atsitiko. Reikėjo atgal sugrįžti ir, beje, įsipareigojus   Skersbalėje pasodinti Marcinkonių pušies šaknį.
- Kad tik ją, dar pusė velnio. Bet reikia pasodinti ir Margionių liepos, kaip sakei - Lietuvio liepos šaknį,- atsiliepė Vytautas ir jaučiau, kad jo dvasios gyvastis nyksta, dūsta - buvo galima patikėti, kad iki šiol niekuomet nepaliko Genutės vienos, nepranešęs jai,  kur yra ir kodėl dabar negali būti kartu su ja.
- Pagaliau manau, kad kai žmogus vietovę aplanko trečią kartą - tai jau privalu bent šiek tiek  sužinoti, kuo ji gyva, kaip atsirado,- bandžiau įpiršt mintį. Tačiau Vytautas pasimuistė ir išgirdau,  jog Šklėriuose jis antrą kartą. Tačiau man nebuvo naudinga nusileisti.
- Jau trečią kartą, žmogau. Trečią. Išvykai su Margės pienu ir Marės vištų kiaušiniais. O svarbiausia, kad išvykai atsisveikinęs. Todėl pastarasis tavo įvažiavimas kieman- jau trečiasis  Šklėriuose. Ir nereikėtų dėl to ginčytis. Laikas ir džiunglėse brangus. Jeigu net ne brangesnis.
-Tai ko delsi? Sakyk, kodėl Šklėriai? Lietuvoje toks kaimo pavadinimas lyg ir negirdėtas
- Manai, kad žinau, kodėl tos vietovardis? Žinau tik, kad dar yra vieni Šklėriai. Jie netoli Lentvario. Irgi prie Vilniaus - Gardino geležinkelio.
-Nesikuklink,- pasakė, matyt, patikėjęs, kad sakau mažiau, negu žinau. Bet slėpti neturėjau ko.
- Šklėrių vietovardžio kilmė man labai rūpėjusi, bet žinau tiek, kiek sakęs tėvelis, kad, girdi, nežinia iš kur į šį kraštą atsibastęs Šklėrius ir apsigyvenęs čia. Todėl ir Šklėriai. Ačiū Dievui, nei pats apsidegino ugnimi, nei miško nesudegino. Beje, kuomet nešei tą dičkį titnagą, bijojau, kad  neapsidegintum. Bet dar labiau, kad gaisras neįsipliekstų.
- Kaip suprast?
- Taip ir suprask!
- Ar manai, kad saulėje perkaito? Tai kad rudenį net saulė atvėsta. Nors šio rudens saulė, regis,  nepaklūsta tokiam teiginiui.   
- Saulė gal atvėsta, bet titnago ugnis net ir žiemą tokia. Didžiausiu speigu jos neatvėsinsi, pusnynais neužgesinsi.
Tačiau Vytautas nebuvo pėsčias. Netrukus susivokė, kodėl tokia kalba ir suprato, kad savo kalbėjimu rodžiau jam į titnagą kaip ugnies šaltinį. Titnagas šiame krašte ilgiausiai ir dosniausiai jos gyventojams dalino ugnį ir atsimenu, kaip mano senelis pasitelkę skeltuvą ir pintį, pasiimdavo iš titnago ugnį.
- Tokia nedidelė ta mūsų Lietuvėlė, o kiek daug nežinios.
- Šklėriai, Vytautai, jau  nyksta ir manau, kad vėlu veltis į  kaimo pradžios paieškas. Nors kai  senatvė, kai neturi ką veikti, galbūt ir svaigu save pasupti ieškojimais. Vienu metu buvau pradėjęs  rašyti apie juos. Ir atsimenu... Paklausyk, jeigu netingi. Tik saugok klausą, nes gali susigadinti

Į Šklėrių praeitį, į jų senovę
Dar niekas neįėjo.
Ten- NEŽINIA
             labai sena,
Apaugusi mišku
             ir užpustyta smėliu,
Niūniuoja, pasakas ji seka,
Ten kraštas nuostabiai gražus
Ir jeigu praveri vartus
Tai nustembi: o-cho!
Ugnis ir miškas!
                    Miškas ir ugnis!
Ir Dieve, kaip gražiai gyvena...
O sako
          (ir pasaulis, regis, tiki) -
Mišku ugnies neužgesinsi.
O čia
     ne lyg prieš plauką šiaušta -
Ugnis neuždega.
Miškas nesudega.

Vytautui pasigirdo, kad fragmente apie Šklėrius prikrauta daug nesąmonių ir ypatingai kalbant apie  ugnį, tačiau buvau ambicingas ir nenusileisdamas įtikinėjau, kad vien Šklėrių titnaginėje sutelkta tiek ugnies, kad tiek daug jos net pragaras neturi. O greta jos gi dar didesnė,  galingesnė Margionių titnaginė. Ir dabar matau ir girdžiu, kaip Vytautas kreipė galvą, mykė panosėje, bet ypatingesnės priešpriešos nepareiškė: -Beje, Vytautai,- paklausiau,- ar tie du dičkiai ir dabar tavo  automobilio  bagažinėje?
- O kur jiems būti? Negi manai, kad Lenai Lolešvili pakroviau rankinėje? Bet klausau. Ką dar pribuzojai? Kas toliau?
- O toliau:

Ir vaikšto briedis išdidus,
Ragus aukštai iškėlęs -
Nežino dar žvėris,
            kad jo takais
Per krūmus, per miškus, balas
Atėjo Šklėrius,
Kad jau pasakė:
        - tebūna Šklėriai čia.
Nors net upelio,
                  ežero nėra,
Bet, ačiū Dievui, vandenų užtenka -
Štai Skersbalė.
Ir Kūdzavaris.
Štai Didžiabalė,
     klykaujanti paukščiais.
Ūso bala. Ir Miselio balutė
Ir daug kitų klampynių..

-Bet gal užteks. Vandens čia tikrai būta daug. Vien Skersbalė su Didžiabale atstojo nemenką ežerą. Yra dar masyvus sodžiau raistas. Bet daugiausia jo negiliai po žemele. Paklausi, kur jie, šie vandenys dabar? Manau, kad jie pasiaukojo Čepkelių raistams - nuslūgo, pratęsdami Čepkelių gyvybę. Bet tai mano hipotezė. Šklėrių šuliniai jau kur kas gilesni, nuslūgę, įsirausę didesniame  gylyje.

Iš  nieko nieks nebūna -
Reikia turėti dangų,
Kad turėtumei Perkūną.
Reikia turėti Šklėrių
Kad turėtum Šklėrius.

- Bet sakau- pakaks. Juo labiau, kad daugiau neprisimenu, ką prisapnavau. O kai negali netgi paskambinti mylimai žmonai, tai suprantu ir aš- biesas nematė tų Šklėrių, tačiau net ir tokioj nelaimėje būdami, negalime pasakyti - biesas nematė tos Lietuvio liepos. Norėtųsi užmiršti, bet laukia jos sėklos išdžiūvusi Skersbalė. Suprantu, kad  Mindaugas labai rimtai priėmė tokį Lenos  užsakymą.
- Man atrodo, kad jis kažko laukia.
-Regis, Šv. Kazimiero,- burbtelėjau ir pasidarė nesmagu, kad nuo liežuvio taip lengvai nuslydo išplepėta tiesa. Tačiau būna žmonių gyvenimuose pasitaikymų, kuomet sakant teisybę, jos  niekas  neišgirsta. Vytautas jos irgi neišgirdo.
- Aš labai rimtai. Mindaugas kažko laukia. Gal todėl ir neskuba į Margionis ieškoti Lietuvio liepos, bet manau, kad mums šio paliepimo nereikėtų laukti. Sakei, Margionys čia pat? Pašonėje? Galėtume nueiti pėstute.
- Kodėl ne?- pritariau jam ir apsidairę išėjome šiauriau pakluonės. Jau visai arti Margionių išnirome iš miško, kur atsivėrė nemaža lygumėlė. Bet jos vaizdas buvo liūdnas - ji seniai nearta, apžėlusi krūmais ir žole. Tai buvo Margionių titnaginė, kuri, kaip jau minėjau, pranašesnė už Šklėrių, bet rodyti į ją ir taip sakyti, buvo pavojinga, nes titnagų nesimatė - jie įkritę žemėn, susilyginę su ja ir įmigę daug metų niekieno netrukdytu miegu. Ir iš tikrųjų, Vytautas net neįtarė, kad einame žeme, kur sukauptas milžiniškas kiekis ugnies. Tačiau man dėl to siela neliūdėjo - žinojau, kad labai greitai ateisime prie karjero ir galėsiu pasakyti -va, Vytautai, žiūrėk, kaip atrodo titnaginės jų pjūvyje. Tačiau kelias iki karjero pasirodė netgi trumpesnis. Ir dabar manau, kad galbūt Mačionis pakvietė šiton kelionėn, jog galėtų be pašalinių ausų papriekaištauti dėl mano užsiskleidimo, kuris jam labiau atrodė nepasitikėjimu. Dar beeinant mišku, pačepsėjęs lūpomis, pasakė, kad nepaisant, jog einame žingsnis į žingsnį, einam kartu, tačiau mato mane atitolusį per nuotolį, kuomet ir bičiulio  neatpažįsti - matai tik, kad ten šmėsčioja žmogaus siluetas.
- Suprantu, Vytautai. Genutė Vilniuje. Toli, net už 120 kilometrų. Suprantu, kaip norisi, kad greta  ne aš, o  jinai tapsentų.
- Neapsimesk, kad nesupranti. Esu įsitikinęs, kad Mindaugas tau jau ne paslaptis. O man? Jis man ir dabar kaip aname sapne. Atrodo, lyg užmigęs būčiau letargo miegu ir sapnuoju, kas būta ir nebūta. Rankose su Marcinkonių pušies sausašakniu jam atrodžiau reikalingesnis, negu su sprogmenimis.
- Aš tau nebūčiau trukdęs. Tavo sprogmenys Lenino raštų mano bibliotekoje vis tiek nebūtų susprogdinę. O Lenino mauzoliejus Maskvoje su jo skeletu man nei dabar rūpi, nei anksčiau  rūpėjo. Ypatingai po to, kai išstovėjęs kelių kilometrų eilėje, pamačiau jį įkišta karste. Toks jis man nereikalingas. Tokį jį susprogdinau savo atmintimi ir .. amen. Valodia man reikalingas gyvas ir sodinu jį greta savęs, kai patiriu mūsų valdžios bjaurastį, kai pamatau vagis, sutūpusius tautos elito  krėsluose. Tuomet jis man tikrai reikalingas. Netgi kartu su Feliksu Dzeržinskiu. Ne mano meilė juos šaukiasi, o suviešėjusi tautoje niekšybė.
- Dar vis pagalvodavau, kad kalbėdamas apie Leniną ir jo raštus, gal taip juokauji,-  negreit į mano žodžius atsiliepė Vytautas: - Yra gi žmonių, kurie savyje juokiasi, kvatojasi, bet kitus savo kalba  taip nuteikia, kad neįmanoma nepatikėti. Man labai nesinorėjo tikėti, kad garbusis Radijo karietos vežėjas išmirkytas tokiame prarūgusiame skiedinyje. Bet, kaip sakoma, klysti žmoniška. Reikėjo išeiti į Margionis ieškoti Lietuvio liepos sėklos, kad įsitikinčiau, jog yra būtent taip, kaip ką tik išgirdau.
- Nenusisekęs esu. Manau, kad dėl to nereikia pykti.
- Tačiau įspirti į užpakalį taip, kad  liktumei  be jo, manau, kad verta,- pasakė ir pasiteiravo, ar karietos meistras Mindaugas irgi į tą pačią dūdą pučia. Ir, pasak Vytauto, jeigu taip, tai nelabai sunku suprasti jo elgesį sapne - girdi, būsi, Mačioni, reikalingesnis. Nesąmonė, -  vis labiau subjurdamas kalbėjo Mačionis, tačiau mano prognozė nepasiteisino - vis dėlto tikėjausi didesnio pykčio priepuolio. Ir labai mielai nuteikė iš Golios miško pasigirdęs kranklys. Kranktelėjo vieną, kitą, trečią kartą. Seniai jau nebuvau jo girdėjęs.
- Kas tai?- sukluso Mačionis.
- Varnas, Vytautai. Bet labai senas ir pasakojama, kad gyvena nuo Šklėriaus laikų. Taip jį ir vadina -  Šklėriaus kranklys. O kai kas ir taip:
Krankia Šklėriaus varnas:
- Būsiu tavo paukštis,
Būsiu tarnas
Būsiu Šklėrių atmintinė..
- Ar anasis negalėjo rasti gražesnio paukščio?
- Jeigu tu, žmogau, apie Šklėrių, tai tik Dievulis žino, galėjo jis turėti gražesnį paukštį ar ne. Bet  kad jis ištikimas miško sargas, ištikimas savo namams, kad tai garbingas paukštis - pats esu patyręs. Tai ne gegutė, dedanti kiaušinius svetimuose lizduose,- pasakiau ir jau pakėlęs balsą: - Sveikas, Šklėriaus Varne. Seniai tave girdėjau. Ir pasiilgau.
Ir kranklys atsiliepė, pasisveikino.
- Senas, bet klausus, - nuoširdžiai pagyriau kranklį: - Ir labai ištikimas. Turi savo Golios mišką ir  niekas jo kituose miškuose nematė.
- O aš maniau, kad tai pragaro paukštis. Bent jau taip mūsų tautoje sakoma - kranktėli varnas, tai tas pats, kas žmogui kelią juoda katė perbėgtų - lauk nelaimės. Leniną skaitai, o tautosakos nežinai.
- Apie Šklėriaus Varną taip nesakyk. Supyksiu. Jis ir mano draugas. Nuo vaikystės su juo susitikdavau Golios miške ir žinau, kad jis ir dabar laukia: -Šklėriaus Varne, ar lauki?- vėl pakėliau balsą ir paukštis atsiliepė savo krankimu.
- Girdėjai? Jis laukia, Vytautai. Bet tu ne varnas skaičiuok, o po savo kojomis žiūrėk. Mes jau gerą gabalą Margionių titnagine nuėjome, o jos net nematai, nors šis jos lapinėlis... Ar matai?
Buvome atėję prie karjero, o ten titnagų titnagėlių... It Paukščių tako gabaliukas nukritęs - tik žiba, tik šviečia, tik baltuoja, tik vartosi kaip nupenėti paršai su paršiukais.
- O-joj-joj,- pasakė Vytautas ir sustingo, kad nė krust. Atrodo, bijosi, kad savo neatsargiu  krustelėjimu išbaidys juos ir jie kaip gervės pakils danguje ir vėl sugrįš į Paukščių Taką: - O-jo-joj, - dar kartą atsiduso Mačionis,- čia tai bent,  čia tai gražumėlis. Kaip tu ten? Ugnis ir miškas // miškas ir ugnis.
Paskui jis nusliuogė į karjerą ir, paglostęs ranką pirmą gražuolį, pakėlė ant krūtinės.
- Neapsidegink, Vytautai.
- Tai kad jau degu. Visas. Et, nėra čia mano brolio Boleslovo. Tuomet  išgirstumei, kaip reikia rašyti apie titnagą. Ir niekuomet jau jo čia nebus. Todėl rašyk, kaip gali, kaip moki. Kad ir skaičiuodamas - Šklėriaus kaimas, Šklėriaus raistas, Šklėriaus titnaginė, Šklėriaus Varnas...
- Ši titnaginė jau Margionių. O nuo mūsų pusės sodžius prasideda kapinėmis. Matai? Tai jos, kapinės. Ir čia palaidota dėdės Kazio pirmoji žmona Agota ir sūnus Vytas. Nežinau, kodėl ją palaidojo Margionių kapinėse - gal todėl, kad ji iš Margionių Kavaliauskų, nors paprastai vyrai žmonas laidoja savo kaimo kapinėse.
-O Kazys?
- Prašė savo dukterų, kad būtų palaidotas Šklėrių kapinėse. Jos gerokai toliau, bet palaidotas ten. Irgi prie tėvų. Bet ar tik mudu neužmiršome, ko išsiruošėme į Margionis?
- O Gaidys tikriausiai irgi Margionių kapinėse?
- Koks Gaidys?
- Esu girdėjęs, kad jeigu ne jis, Margionys neturėtų kluono teatro,- pasakė bendrakeleivis ir man buvo liūdnoka, kad apie Margionis jis žino bent tiek, kiek  žino, o ką žino apie Šklėrius? Tačiau tokiame liūdnume ir pragiedrulių nemažai - o vis tik Šklėrių kraštas neaklinai užmirštas.Ji atsiminė Dangus. Ir sielą  pakuteno nuojauta, kad jau netoli laikas, kuomet Šklėriai  įstrigs Lietuvos žmonių gerklėse ir nieko jiems taip žingeidu nebus, kaip sužinoti karaliaus Mindaugo gyvenimą Šklėriuose.
- Taip, Vytautai, buvo čia toks vyras Juozas Gaidys. Bet dabar reikia dairytis Lietuvio liepos. Gali būti, kad jau supleškino. Seniai buvau ir atsimenu ją ar paramstyta šatromis, ar į kokį pastatą  atremta. Matyt, irgi kažkam į galvą buvo trenkta šlapiu maišu. Tikėjosi, kad  prigis, įžels. Prigijo, duok Viešpatie,  jai  dangų... 
- Žmogau, bet gi tiek smėlio Palanga neturi, - atsiliepė Mačionis, - Nors kopas pilk. Kaimas  patupdytas ant smėlio. Pirmą kartą tokį matau. Žinau, kad  Zervynose jo irgi nemažai, bet ne tiek. Ne tiek.
- Ne daug reikia, kad Šiliniai konkuruotų su Palanga ar Nida. Dėl to net kopų pilti nereikia, nes jos jau prieš tūkstantmečius čia vėjų supūstos. Trūksta tik  jūros, Vytautai.
- Ir telefoninio ryšio,- pridūrė jis ir sukluso. Nepaisant, kad Margionys nedaug arčiau Marcinkonių, tačiau ten pastatytas bokštas aprūpino ši sodžių mobiliuoju ryšiu ir ši žinia Vytautui buvo nepaprastai džiugi. Kaip mat susirado mobilų telefoną ir tik klausyk:
- Genute, tai aš, Vytautas. Ar girdi? Sakau, tai aš, tavo Vytautėlis. Viskas gerai. Tik negerai, kad įstrigau miškan. Bet tikriausiai žinai, kaip tai atsitiko. Graži ta ragana, bet vis tiek ragana. Jeigu ne  ji tai, manau, kad jau būtumei buvusi mano išbučiuota. Ne, ne, Lenos nekeikiu ir gali būti, kad  jos dėka kažkas džiugaus įsitrina į mūsų ateitį. Bent taip manau. Na, perduok jai mano linkėjimus ir pasakyk, kad skambinau iš Margionių. Kažkur netoli jau ir Lietuvio liepa.
Teko Vytautui priminti, kad neužsimirštų, jog dainininko gerklė skardi ne tik dainai, bet net ir kalbant telefonu. Skambina žmonai, o girdi visas Margionių sodžius. Tačiau toks jo džiaugsmas persimetė ir manyje.
- Perduok jai mano geriausius linkėjimus ir pasakyk, kad  grybai auga,- paprašiau.
- Genute, čia kartu su Pranu. Prisimeni? Pranas Karlonas, Radijo karietos vežėjas. Perduoda tau  linkėjimus ir kviečia atvažiuoti grybauti. Bet grybai mums ne naujiena, tačiau pamatytum, kokios   čia titnaginės - iš Šklėrių, ir  Margionių. Jau du titnagus automobilio bagažinėje pasikroviau. Gražūs  kad juos kur. Nors užantyje nešiok, bet labai dideli. Sunkūs, rupūžiokai.
- Puiku. Tiesiog puiku, kad mudu čia atėjome,-  baigęs pasikalbėjimą su žmona Genute savo sėkme džiaugėsi Vytautas.
- Dabar jau visas kaimas žino, ko šitie du ponai Margionių sodžiaus pakiemiais  trinasi. Garsus tu, Vytautai, kaip sovietinių laikų garvežys. Daug kas girdi net ir tuomet, kai gal nereikėtų.
- Ir tegu girdi. Kai žmogus kalba atvira širdimi, tegu. Man norisi, Pranuci, dainuoti ir būtų negarbinga, jeigu neuždainuočiau. Tu žinai, kur yra kluono teatras? Rodyk, ir tuomet jau ne mudu vaikštinėsime po Margionis, o Margionys ateis pas mus,- atrodytų vandens stiklinėje įsiaudrino Vytautas Mačionis.

26

26. Margionių kluono teatre
Vytautas buvo nesukalbamas.
-Elkis kaip patinka, Pranuci. Nori - ieškok Lietuvį su jo liepa ar liepą su jos Lietuviu. Pats spręsk, o  man reikalingas kluono teatras. Žinai juk, kad Dzūkijoje nėra padoresnės vietovės, kur nebūčiau dainavęs. O Margionys kažkur pasimetė. Žinojau, kad toks teatras šiliniuose yra, bet iki  jo vis nesugebėdavau nukakti. Savęs neapkęsčiau, jeigu būdamas Margionyse, neaplankyčiau jo teatro,- kaito Vytautas Mačionis, tačiau man skubėti nereikėjo ir tramdžiau jį tik todėl, jog atrodė, kad neįdomu bus stoviniuoti prie užrakintų kluono durų.
- Jeigu taip norisi dainuoti - dainuok be to kluono. Kaip kitur dainuotum. Kaip dainuojame aplinkiniuose kaimuose. Tai ne nuodėmė. Tegu mano, kad esame išgėrę arielkos ir todėl nepadainuoti tiesiog nepadoru. Dainuok, Mačioni.
- Rimtai?- sukluso jis, bet po valandėlės ryžtingai pasipriešino:- Ne, be scenos nedainuosiu. Tegu šitie, kaip sakai, aplinkiniai kaimai žino, kad Vytautas Mačionis išgėręs niekuomet nedainuoja. Tačiau kluonas jau buvo čia pat ir - o Viešpatie!- tarytum mūsų laukė. Masyvi spyna užkabinta , tačiau joje paliktas raktas, o durys pravertos.
- O kaip kitaip?- vėliau  man kalbėjo eigulys Juozas Krušas,- o kaip kitaip? Margionių kluono teatras atidarytas kiekvienam, kas sugeba pakilti scenoje. Tik tas atranda Dzūkiją, jos šilinius, kas pereina per kluono teatrą,- savo šneka buvo prasmingas eigulys. Tačiau jis jau žinojo, kokie nutikimai mudu su Mačioniu užkliudė anądien.
Atidarę kluono duris  ir žvilgterėję dešiniau, ten, scenoje, suradome prie stalo sėdinčius man nematytą pilietį ir neblogai pažįstamą Vincą Kvaraciejų. Žinoma, mieliau, jeigu jo vietoje būtų sėdėjusi jo duktė Birutė. Su ja buvome Kabelių septynmetės mokyklos bendraklasiai, bet taip jau atsitiko, kad palikę tuos mokslus, Birutės nė karto nesutikau. Nepasakyčiau, kad tai buvo gabi mokinė; buvo kaip ir dauguma mūsų, bet užtat gražumėlis... it iš pasakos išnešta karalaitė. Man ir dabar, ją atsimenant, norisi padėkoti kiekvienai gražuolei už sugebėjimą būti gražia - ir savo išvaizda, ir bendravimu, ir netgi tais žingsniais, kuomet  ji prie tavęs ateina ar nueina. Tai kur kas daugiau, negu be klaidos parašyti diktantą ar įrodinėti geometrinių figūrų teoremas.
Antrasis scenoje sėdėjęs vyras man buvo nepažįstamas. Bet kažkodėl norėjosi tikėti, kad  jis  atklydęs iš tolimesnių kraštų.
- Pagaliau,- pamatęs mus, prabilo Vincas- Kažkur užkliuvote, ponai? Turbūt kapinėse, prie Juozo Gaidžio kapo. Jau apie valanda, kai laukiame, o jūsų kaip nėra, taip nėra.
- Jūs mūsų laukiate?- nustebau.
- Ne savo noru. Prisakyta, kad  lauktume. Ir laukiame,- pasakė Kvaraciejus, visų pravardžiuojamas Lietuviu. Matyt, todėl, kad į žentus čia atėjo iš Užnemunės.
- Ką nors supranti?- paklausiau Mačionį.
- Žinoma, kad suprantu. Gerą dainą geri žmonės suuodžia iš toli. Ir manau, kad jie būtent dabar jos laukia.
- Tegu ji, daina, bus. Puiku. Bet aš čia dėl kita ko. Skambino ponia Lena Lolešvili. Prašė, kad paruoščiau Margionių liepos šaknį. Taip ir sakė, girdi, iš Šklėrių Praną Karloną, ponas Vincai, pažįstate. Kartu su juo bus Vytautas Mačionis. Tai kur kas rimtesnis ir patikimesnis žmogus, negu vežėjas, pradanginęs karietą.
- Lena? Lolešvili? Jūs ją pažįstate?
- Dievas pasiūlė ir tokią pažintį. Žinoma, į prezidentus taikytis man neteks, bet jos parama praverčia ir  kaimo žmogaus gyvenime,- kalbėjo Vincas Kvaraciejus ir, parodydamas akimis į gretą sėdėjusį vyrą, pridūrė: - O šis ponas sakosi esąs Ypata. Atrodo, kad irgi iš Lenos Lolešvili aplinkos žmonių.
- Nebūtina turėti Leną, kad turėtum Ypatą. Ir nesuprantu, kodėl reikia stebėtis, kad mano gyvenimo  misija skirtingesnė, negu daugelio kitų. Visus be išimties gerbiu ir noriu, kad ir aš būčiau pagerbtas dėmesiu. Štai ponas Vincas įtikinėja, kad Šklėriuose Kisielių jau nėra. Kaip nėra, jeigu man reikia  aplankyti jų namus ir ten susitikti su jų šeimininke ponia Agota.
- Bet iš tikrųjų, Vincas teisingai sako. Irgi šiek tiek žinau tuos namus ir dar atsimenu jų šeimininkę. Ji seniai kapuose, o paskutinis namų duris uždarė Saimonas- taip jį vadinam. Užkėlė kiemo vartus ir išvyko gyventi arčiau savo  dukters. Atrodo, kad Lazdijų krašte valgo savo  duonelę,- pasakiau atidžiau įsižiūrėdamas į Ypatą. Ir man atrodė, kad šis žmogus atėjęs ne tik iš kitų kraštų, bet ir iš kitų laikų. Tokia nuojautos įtaigą buvo labai  stipri ir  jos neigti negalėjau. Kiek vėliau sužinojau, kad jam sekasi geriau, negu sekėsi man. Galbūt dėl to, kad jis ėjo į būsimus  laikus, o aš stengiausi  su Radijo karieta  nuvažiuoti į praėjusius.
- Keista. Labai keista,- pasakė Vincas, paduodamas man liepos šaknį.- Keičiasi laikas, keičiasi  žmonės ir jų galiose atsiranda kažkas tokio, ko paprastas mirtingasis jau nesugeba suvokti.         
- Jeigu  jūs, pone, apie mane, tai jau sakiau, kad mano tėvynė prasidėjo Jasnoje, kur supratau, kad ji visur. Dabar net negalėčiau kontūrais apibrėžti  jos. Esu čia ir  žinau, kad  jinai ir čia. Išsiplėtė, išaugo. Bet, sakau - prasidėjo man ji  Jasnoje, o dabar - Visur.
- Girdėjote tokį kraštą? Jeigu ne, tai ačiū, kad nors  dabar išgirdote,- mįslingai pasakė Kvaraciejus, bet jo žodžiuose nebuvo nepasitikėjimo: - Kai girdi tai, ką girdi, pagalvoji, kad gal ir Margionių liepos šaknis prigis. Ir kad, ko gero, prezidentu išsirinksime Rolandą Paksą. Vargu, ar kas kitas iš kandidatuojančių į prezidentus sugeba taip aukštai pakilti dangun ir pabūti šalia Aukščiausiojo.
- Ten, Kisielių sodyboje, tuščia, pone,- patikinau Ypatą.
- Tuščių namų nebūna. Tuo labiau, jeigu jie kažkada buvo apgyvendinti. Tikiuosi, nepaneigsite, kad juose niekas negyveno.
- Na, žinoma, bet tai buvo anksčiau. Ir sakau, jau metai, ar keli, kai jie palikti ir saugomi užraktų,-  kalbėjau, tačiau neatrodė, kad Ypatos nuotaiką galėjo sudrumsti mano žodžiai. Iš kelnių kišenės išsitraukė grandinėle stamboką, pasidabruotą svogūno galvos pavidalo dengtą laikrodį, piršto spustelėjimu atidengė jo viršutinį dangtelį: - Man jau laikas,- pasakė.-  Kai išeinu į pasisvečiuoti, stengiuosi kelionėje nepavargti.
-  Sakote - pasisvečiuoti?
- Ponia kvietė atkakti. Manau, kad po valandos galėčiau būti ten, tačiau kiekvieną tokią kelionę priimu kaip pamoką, kuriai irgi reikalingas laikas, ir kuo jo turi daugiau, tuo geriau - pasidarai dar protingesnis. Šiuose kraštuose apie žmogaus išmintį nepriimta kalbėti, gal tik rinkiminėse  kampanijose, bet aš apie išmintį - ir pirmiausią apie savo - kalbu ir mąstau kiekvieną dieną ir man teikia didelį malonumą. Ypatingai tuomet, kai matau, kad tai naudinga žmonėms, kurie su manimi bendrauja.
Ypata, laikydamas rankoje skrybėlę, kiekvienam iš mūsų atsisveikindamas linktelėjo galva:- Man laikas, - pakartojo. - Tikiuosi, kad Agota apsidžiaugs. Kartais įspūdis palieka didesnį malonumą nei pati viešnagė. Įprastas gyvenimas suformuoja žmoguje atitinkamas moralines nuostatas. Savame  danguje savas dievas ir būtų neišmintinga nepaisyti jo nuostatų.
Dar kartą giliau linktelėjęs, užkėlė ant galvos skrybėlę, neskubiai nulipo nuo scenos ir išėjo į smėlingą kelią.
- Kvailys, dzie, dzin, dzin, broleliai, jo galvoje. Kvailys. Galva yra. Ir nemaža, bet joje prikrėsta  bulvių košės. Nieko tuose namuose  jis neras,- išgirdau dėdės Jono balsą.- Nieko. O Agota? Ji jau  velniažin kiek metų, kai žemelėje pūsta, vargšelė. Stora boba buvo.
Pasirodo, dėdė Jonas, patyręs, kad su Mačioniu nužingsniavome link Margionių sodžiaus, išėjo  mums iš paskos ir dabar, užsėdęs šalinėje suolą, buvo vienintelis teatro žiūrovas.
- Bet matosi, kad tai labai garbingas praeities žmogus,- atsilipiau iš scenos.- Tokių šiandien nematyti. Senų laikų džentelmenas, bet manyčiau, kad išaugintas ne Lietuvoje. Nepaisant jo nepriekaištingos lietuvių kalbos.
- Bet kodėl eina svečiuose, kur, kaip girdžiu, nieko nėra, - norėjo žinoti Vytautas  Mačionis.
- Bet jis ir vaidintojas neblogas,- reiškė savo nuomonę Vincas Kvaraciejus.- Gal net moterų mėgėjas. Nejaunas, bet pasakyta - plikė galvon, velnias uodegon. Kai tik užlipo scenoje, tai ir išgirdau: pone, leiskite patikinti, kad gražiausios moterys priklauso rusų tautai, bet, deja, ir jų grožis išsilaiko tik iki tam tikros ribos. Man, girdi, teko domėtis, ką apie tai mano Levas Tolstojus. O  jis taip: kai moteris sulaukia apie 40 metų, jau nereikėtų žvalgytis jos pusėn, tikintis surasti grožį. Grožio bruožai jau apvytę ir kaip besistengtų juos atgaivinti šypsena, tačiau pastangos rezultatų neduoda - kai karvė bergždžia, tai pieno nedaug.
-Nepanašu, kad  jis ką nors žinotų apie karvę,- iš kluono gilumos suabejojo dėdė Jonas,- Bet ką gali žinoti, geriau žmogaus nepažinęs. Neperšokęs per tvorą, nesakyk- op. Pradžioje pamaniau, kad  jis gal Mindaugėlio ieško, o jis lyg po mirusių pasaulį klajoja - į svečius pas Kisielienę išsiruošė.
Tokie dėdės Jono žodžiai mane vėl priyrė prie minties, kuri paniukino manyti, kad gal žmonių likimų Tvarkdarys pagaliau atsikratė snaudulio ir pradėjo rūpintis, kad kiekvieno žmogaus istorija būtų spalvingesnė. Radijo karietos pavyzdys yra puikus liudijimas, kad buvo leista nuvažiuoti toli į praeitį, bet tuomet, kodėl nepatikėti atvirkštiniu keliu - kad praeities žmonėms leista atsibelsti į dabartį? Pagaliau, ar tai neliudija Mindaugo pavyzdys? Tiesa, tai kitiems dar paslaptis, bet gi - ne  man... 
- O gal pabandykime susigrąžinti Ypatą. Dieve mano, kodėl mes tokie apsileidėliai- išlaužiame  istorijas iš piršto, tiesos ieškome spėlionėse, o kai atsiranda kitoks žmogus, jį išleidžiame  nepasidomėję, nei kas jis, nei iš kur.
- Sakė, kad gimtinė Jasnoje.
- Ir Levą Tolstojų minėjo.
Būtent tuo metu kluono tarpduryje nelauktai - netikėtai pasirodė Františekas Pelėda, o su juo ir  mūsų gražiai minimas Ypata.
- Atleiskite, ponai, kad vėl sugrįžtu, bet ne vienas,- pasakė Ypata.
- Mes su ponu Ypata artimi bičiuliai,- prašneko Františekas.- Sutikęs jį ir sužinojęs, kad kluono  teatras turi svečių, pamaniau, kad reikėtų žvilgterėti, kas jie. Ir štai ką matau. Ką čia veikiate, ponai? Bet, žinoma, pirmiausia,  sveiki - gyvi. Nujaučiau, kad ponas Ypata išvykęs į šiuos kraštus, nes žinojau turint jį pakvietimą, bet kad čia surasiu Vytautą  Mačionį.. Ne,  šito nesitikėjau. Ir negi, žmogau, čia esi be Genutės? Atleisk, bet tuo irgi nesinori tikėti.
-Lygai taip vakar  klausė tavo bičiulis Karlonas,- parėdė mano pusėn Mačionis.
-Manu, kad jį čia atpūtė geri vėjai,- pasakiau ir širdis švietėsi gera šviesa.- Bet kad tu čia taip greitai atsibelsi irgi nelaukiau..
- Ėgi, seni, lipk nuo scenos ir ateik čia,- paliepė bičiulis. - O kai kalbi, kalbėk garsiau. Jis neišgirdo tavo balso.
- Sakau, nelaukiau, Františekai, kad taip greitai atkaksi.
Ir išgirdau, kaip skaudžiai, pasiilgusiai sužvengė žirgas. Išgirdau ir pažinau - tai Įgaga, Radijo karietos žirgas, kurio, regisi, niekuomet net nevadinau žirgu. Vis Įgaga ir Įgaga.  Pajaučiau, kaip iš po kojų slysta Margionių kluono teatro scena. Galvoje svaigo, pastatas ir žemė, ir viskas, kas šalia ir atokiau sukosi, lingavo lyg audroje vandenyno supamas laivas.  Vytautas prilaikė, kad savo sunkų  kūną išlaikyčiau ant kojų.
-Įgaga! Įgaga! Sveikas, žirge! Viešpatie, aš tau atleidžiu visas kaltes vien už tai, kad sugrąžini man  Įgagą. O ne, jau nemaniau, kad susitiksime. Tai vis dėlto išlikai, Įgaga, gyvas?- išbėgdamas  iš kluono šaukiau ašarodamas. Įgaga gi, neketindamas nusiraminti, sutraukė pavadį ir, atsistojęs ant užpakalinių kojų ir išskėtęs priekines, atrodė, laukia manęs savo glėbyje. Džiaugėmės vienas kitu ir dabar ne ką galiu pasakyti, kaip atrodė kiti Margionių kluono žmonės - dėdė Jonas, Vincas  Kvaraciejus, vadinamas Lietuviu, Františekas Pelėda, ponas Ypata, Vytautas Mačionis. Ir manau, kad nieko nuostabaus, nes tik laimingi neskaičiuoja valandų - sutilpę savan pasaulin, ten ir pasilieka. O jis mums buvo toks žvaigždėtas, toks mielas, šviesus, kad, regisi, žodžiais pasakyti neįmanoma. Iš jo išėjau tik paragintas atsikvošėti ir supratęs, kad Įgaga jau niekur nedings ir pasiliks mūsų kompanijoje . Jis irgi pagarbiai buvo įleistas kluono teatre ir iš jo didelių akių sklido  šiluma ir šviesa. Scenoje tebuvo tik Vytautas Mačionis. Didžiulė jausmų banga, ačiū Dievui,  neužliejo proto ir žinojau, kad nuo scenos Vytautas nenulips, kol nepadainuos bent vienos dainos - paprastai savo pasirodymus pradėdavo ar partizanų, ar brolio Boleslovo sukurtomis dainomis.
- Dainuok, Vytautai.
- Būtinai,- atsiliepė ir išgirdome:

Neverk, sese, auksakase.
Likus neliūdėk -
Mes kančia jau pasirašėm
Lietuvą mylėt.

Mes čia vystame už grotų
Dienas ir naktis -
Lietuvos laukai  migloti
Stovi prieš akis.

Bet mes tikimės ir laukiam -
Laisvė vėl sugrįš,
Mus pareinančius per lauką
Sveikins vyturys.

Bus gėlių vėl pilnos pievos
Ir pilni laukai,
Mūs tėvynę laimins Dievas,
Plauks daina ilgai.

Padainavęs priėjo arčiau scenos pakraščio, nusilenkė, kaip jam buvo įprasta, kuomet salės tvindavo nuo publikos gausos. Šįkart ji buvo negausi, bet Mačionis dirbo darbą ir bet kokiu atveju jis privalėjo būti geros kokybės.
-  Dainą sukūrė brolis Boleslovas. Labai norėjosi, kad ir jis pabūtų čia su mumis ir ačiū jums, kad  mokate būti kartu ir su tais, kurių jau nėra.
- Ką jis pasakė?- sukluso Ypata, turbūt panoręs pasitikrinti, ar gerai išgirdo Vytauto žodžius. Bet nesulaukęs atsakymo burbtelėjo:- Tai štai kaip iš tikrųjų yra,- ir tingiai pradėjo ploti delnais, bet jie  buvo gležni, labai moteriški, seniai laikę sunkesnį darbą ir gal todėl aplodismentų nesigirdėjo. Bet tuomet per visą Margionių sodžių nugriaudėjo Įgagos žvengimas. Žinojau, ką tai reiškia - daina  jam patiko. Tai būdavo ir tais  laikais, kai į Radijo karietą ateidavo jam patikęs svečias, kai išgirsdavo gerą žinią ar įtaigų ir reikalingą žodį.
Į kluoną rinkosi daugiau žmonių, daugiausia seniai, kurie savo buvimu liudijo nelinksmą sodžiaus  dabartį ir dar liūdnesnę jo ateitį. Ir atrodė, kad įdomiausia jiems buvo matyti kluono teatre Įgagą, kuris buvo laimingas jam rodomu dėmesiu ir pačiu savimi, bet, manau, kad labiausiai tuo, jog jam pavyko sugrįžti namo. Paglosčiau jo galvą ir tik jam vienam į ausį:
- Bet kaip tau pavyko sugrįžti? Kaip?
  Įgaga atitraukė galvą ir iš toliau, nutaikęs kairės akies žvilgsnį, žiūrėjo į mane, savo gerklėje  ritinėdamas garsą, kurio anksčiau negirdėdavau. Todėl nemokėjau suprasti, ką jis reiškia. Kurį laiką palaukęs, jis tą garsą pakartojo ir netikėtai jo akyje pamačiau žmogaus vaizdą. Pradžioje pamaniau, kad tai mano paties atvaizdas, bet greit supratau, kad - ne. Tai buvo kito žmogaus atvaizdas, o atpažinęs, užspringau:
- Kęstutis? Petrauskis? Kokie stebuklai tavo akyje, Įgaga? Bet jis net ne vienas,-  mintimis  kalbėjausi su Radijo karietos žirgu.
Bet tai buvo tik pradžia. Kęstučio Petrauskio atvaizdą keitė kiti vaizdai. Įgagos akyje ir žmonės, ir daiktai, ir gamtos peizažai. Tai priminė kino miniatiūrinius kadrus, kurie buvo paimti kaip realybės atspindžiai, kaip archyviniai dokumentai. Stipriau rankomis prisiglaudžiau prie Įgagos kaklo ir pasakiau.
- Tu ne Įgaga. Tu ne Radijo karietos žirgas. Tu esi Stebulas. Viešpatie, kas tiesa, tai tiesa - nežinomi  tavo keliai. Nujaučiu, mielasis, ką tai reiškia: Dievas tavo akyje, Įgaga, siunčia žinojimą,- bet tokie  mano žodžiai nepatiko man pačiam ir po minutėlės, atsiminęs išgirstos dainos dvieilį pakuždėjau:

Tai kančios vaizdai migloti
tavo akyje.
Įgaga krestelėjo galvą ir jo akies ekranas pradėjo blėsi. Dabar jo akies vyzdyje stovėjau aš ir buvo, kaip įprasta.
-Ką judu čia kuždatės?-priėjo Františekas Pelėda. Jeigu tu, Pranai, norėsi  padėkoti už sugrąžintą  žirgą, tai net nežinau, kaip tą reikės padaryti. Tačiau gal geriau suvoksi, perskaitęs  laiškutį,- pasakė Františekas ir padavė nediduką  keturlinkai sulankstyta popieriuką. Perskaičiau:
Mums Prancūzija, tai pirmiausia jos muškietininkai. Tikime, kad ateityje pasaulio visuomenė geriausiai Lietuvą pamatys per jos  muškietininkus. Džiaugiamės, kad mums pavyko išgelbėti Įgagą- puikus  žirgas. Duok Dieve jam  nedūžtančią stiprią karietą ir gerų kelių kojoms.
Manome, kad Jūs, pone Pelėda, neužlaikysite jo Vilniaus Balsiuose ir nepanaudosite Mirtos sodo  daržams arti. Iš anksto dėkojame už greitą jo perdavimą savo bičiuliui Radijo karietos vežėjui Pranui Karlonui. Te visuomet laimi gėris ir,  kaip sakydavo Aleksandro Diumos muškietininkai- vienas už visus, visi už vieną. Sėkmės.
- Kodėl sakai, kad kažką suvoksiu perskaitęs
- Sakiau, GAL suvoksi.
- Deja. Suprantu tik, kad Įgagą tau atvedė kiti žmonės, bet kas jie - tu ir pats nežinai.
- Nežinau. Bet man pasisekė gal net geriau, negu tau, atgavus žirgą. Pradėjau skaityti Aleksandro Diumos Tris muškietininkus, bet ne taip, kaip vaikystėje, knygas prarydamas vienu gurkšniu. Skaitau ir džiaugiuosi, ir noriu, kad toks malonumas užtruktų kuo ilgiau. Ir patikėk- sekasi. Pasirodo, moku tai daryti. Ir man net atrodo, kad taip skaitant Trijų muškietininkų užteks iki  gyvenimo pabaigos. Net ir  tuo atveju, jeigu  prireiktų dar pusšimtį metų  pagyventi. Bet kad ir kaip Dievas beglobotų mus gyvenimu, o kuomet įstringi į septyniasdešimtuosius, reikia ruoštis paskutinei kelionei. Bet, et, koks čia kipšas taip tampo liežuvį? Kai dar turime šiandieną, tai reikia  gyventi.
- Gyvenam. Ir dar kaip gyvenam. Va, jau ir muškietininkai laiškus rašo ir dovanas siunčia. Duok Dieve jiems geru špagų.
- Oho! - nusistebėjo Františekas. Tavo, Pranai, linkėjimai verti pagyrimų. Lietuvai tikrai  reikalingos arba špagos arba...  Bet-ne. Leniną velniop! Te Dangus Lietuvai išaugina muškietininkus ir  ji vėl tapsianti Marijos žeme. Dabar joje pragaro ir  prakeikimų kur kas daugiau, negu dangaus ir poterių.
- Bet gal niekur kitur tiek daug nėra  kryžių, kaip Lietuvoje. Todėl ir kalam vienas kitą prie jų, nesibodėdami ir nemanydami, kad jų galėtų pritrūkti. Ne perteklius ar trūkumas, o saikas visa ko  vertybė. O gal manai kitaip? Kai  kryžių perdaug, irgi gero, žmogau, nelauk. Pažiūrėk į mane. Tik, žinoma, nemirksėdamas.
- O kas?- pasiteiravo Pelėda, bet pakluso ir mačiau: jo akys geros, mėlynos ir gilios, ir jų nedrumstė jokie nuogąstavimai. Tokiame jų gylyje galima daug ką paskandinti, o tokia salva užmaskuoti kitus  vaizdus, bet aišku, kad toks pastovumas neįmanomas, taip ilgai neišsilaiko. Ir, matyt, ne žmogaus valioje užgesinti akies vyzdyje kažkada matytus vaizdus. Kai tik ateina metas, jie nusimeta nuo savęs tušą, išnyra iš gilumos ir jose matai ne tai,  kas dabar, o tai, kas buvo.
Pirmą kartą suvokiau tokį, atrodytų, paprastą dalyką ir nežinau kodėl, bet savo bičiulį patikinau
- O pamatysi, ateis laikas ir parlamentaras Antanas Bosas tikrai nusipirks prabangų motociklą ir visą baikerio aprangą. Loreta, jo žmona, dėl to nepyks, bet nesilesi, kad vyras ją pavežiota motociklu.
- Apie ką tu?-susidomėjo Pelėda.
- Apie ką? Apie ką?  Kai galvoje sumaištis, tai apie ką kitą galėčiau kalbėti, jeigu ne apie ją,- pasakiau ir:- Jūs kaip norite, o mudu su Įgaga keliaujame namo.
Ir išėjome keliu atgal į Šklėrius, į dėdės Jono ir dėdienės Marės sodybą.

27

27. Dviese su Įgaga.

- Jeigu taip tęsis toliau, patikėk, neištversiu, Įgaga. Sunku patikėti, kad Dievas tokią sumaištį įnešė į mano likimą. Dėl to ir baugu, ir gera. Bet kas bus toliau, Įgaga?
Mes ėjome seniai vežimų ratais važinėtu keliu, kur arklių kanopų pėdsakai jau išnykę. Ir ten, kaip ir kelio vėžėse, augo žolė. Dėl to liūdesio nejaučiau - krūtinėje buvo gera ir erdvu, ir jausmas toks, kad šiame pasaulyje nieko tikresnio ir padoresnio nėra, kaip mudviejų su Įgaga bendrystė. Šis jausmas išaugo ne tuščioje vietoje. Jau ilgą laiką manyje kirbėjo nujautimai, kad žmogaus santykiuose su gamta bene labiausiai atsiskleidžia dar vis išlikę jo sieloje dieviškumo pradai. Įgagos  žingsniai buvo grakštūs, lengvi, atrodė, jie nė kiek nepavargę nuo ilgos kelionės ir iš jų sklido  muzika, kurios fone galėjau rašyti poezijos posmus ir juose nieko kito nėra, o tik  ji, tėviškė, ir mudu su Įgaga. Truputį vėliau taip išgirstą  muziką bandžiau iššifruoti eiliavimu, bet nevykusiai - muzika buvo reikšmingesnė, jautresnė, bet vis dėlto tai pašnekesys su tėviške:

Leisk pakylėt Tave ant  rankų.
Abu juk esame maži -
Tu, priskaičiavusi tiek metų,
Ir mano smilkiniai žili.

Per mus visus senovė alma
Ir nekeičia, nekeis spalvos -
Vanduo ir kraujas žodžiais kalba
Tą pačią lemtį Lietuvos.

Ir nemanau, kad reikia stengtis,
Užaugti ir šuoliuot toli
Abu ištikimi kaip slenkstis
Gimtosios žemės pakrašty... 

Ir sakau, jeigu čia, tėviškės žemėje, tuo kartu man kas būtų pasiūlę pasilikti prie vieno iš dviejų - ar prie žirgo Įgagos, ar prie karaliaus Mindaugo, tai, pasiskundęs sugebėjimų stoka karališkai tarnybai, būčiau pasirinkęs Įgagą - jis buvo ištikimas, išbandytas kelionių bendražygis ir nemanau, kad  Mindaugas dėl tokio pasirinkimo būtų pyktelėjęs. Dieve, kaip gera, kad žmogus gali turėti žirgą! Bet vis dėlto te pirmiau jis, žmogus, pasitikrina, ar pajėgus prisiimti atsakomybę jį turėti. Buvau tikras, kad aukštai viršum Golios miško pakilęs Šklėriaus kranklys atidžiai seka mudviejų eiseną ir  jam taip pat gera.
Į mano klausimą, kas bus toliau, Įgaga tik prunkštelėjo ir jį supratau, kad mums ne taip svarbu, kas  BUS. Svarbiau, kad tai, kas BUS, matytume ir suvoktume, kas tai yra.  MATYTUME ir SUVOKTUME,- prunkštelėjo dar kartą. Tačiau jis, matyt, tikėjosi, kad netrukus bus pakinkytas karieton, kuri jam niekuomet nebuvo sunki prievolė - Įgaga buvo darbininkas ir toks darbas jam teikė savos būties prasmę ir savigarbą. Tačiau tai nereiškė, kad mano klausimas jam neaktualus. Jis it atodūsis, it miškas, kuris ošia pasiūbuodamas ir pašlavinėdamas dangų žaliomis  viršūnėmis. Nuojauta pasidarė išgryninta, joje neliko abejonių- buvo pats tas laikas, kuomet reikia  giliau į krūtinę įkvėpti oro ir pasiruošti šuoliui per aukščiau pakeltą likimo kartelę.
- Sakyk, Įgaga, ar prisimeni šita kelią? Esame kartą kitą juo važiavę. Bet man regis, kad tuščiomis , be jokio keleivio karietoje.
Įgaga paspartintai nužengė kelis žingsnius.
- Tačiau keleivių keleivį, Įgaga, man vis dėlto teko čia atvežti automobiliu. Sunku tuo tikėti, bet, deja, taip,- pasakiau ir, atsikvėpęs pilna krūtine:- Ech, Įgaga! Įgaga! Kaip miela, gera, kad mes vėl kartu. Neklausinėk, kaip gyvenau ar gyvenu, o pats pasakyk, kaip tu gyvenai.
Įgaga vėl paspartino žingsnius, lyg panoręs nunešti galvą į priekį, kad patogiau galėčiau žvilgterėti jo kairėn akin. Paglosčiau kaklą, pašukavau pirštais karčius, tačiau į akis nepažvelgiau. Gerai įsiminiau Margionių kluono teatre pamatytą vaizdą ir suradęs baltinių kišenėje iš Vilniaus atnešta  Pelėdos laišką, dar kartą perskaičiau.
- Manai, Įgaga, kad į mūsų likimus ateina daugiau veikėjų, negu kad nutuokiu? Bet kad mudu vėl kartu, tai faktas. Nežinau net, kaip ir ką manyti. Kažkas, regisi, yra už mūsų nugarų Negi muškietininkai? Nagi, nagi prinešk arčiau savo akį.
Įgaga paklusniai įvykdė prašymą, bet dabar žirgo akies vyzdyje pamačiau tik savo atvaizdą- vyzdis  buvo be tų stebuklų, kuriuos mačiau būnant Margionyse. Stabtelėjau pamanęs, kad gal reikėtų atidžiau pasižiūrėti, bet Įgaga įnirtingai papurtė galvą, pakeldamas aukštyn gelsvus karčius ir nesustodamas ir nekeisdamas žingsnių spartos, nuėjo priekyje manęs. Supratau, kad reikia atlėgti, atšaldyti galvą ir širdį, kad apie neįprastus dalykus galima būtų kalbėti ramiai ir išmintingai.
- Atleisk, brolau,- pasakiau jam iš paskos, bet kelio iki Grigų sodybos buvo dar geras gabalas, o laikas buvo brangus ir nesinorėjo jo eikvoti nieko neveikiant galva ar širdimi. Ir nors pats ne kartą sau ir kitiems sakydavau, jog, girdi, ateis laikas, bus ir vaikas, tačiau gyvenimas neretai tokias tiesas atmeta ir, manau, kiekviena motina savo būsimą kūdikį pirmiausia pamato ir čiūčiuoja dar negimusį. Dabar rūpimų dalykų gerokai padaugėjo. Negalėjau atmesti ir padėkos laiško autoriams. Jis be parašo, o ir ne man skirtas, bet kolektyvinė jo dvasia suprantama iš pirmojo žodžio- MUMS (Mums Prancūzija, tai pirmiausia jos muškietininkai).
-Kas jie? Kur jie?
Atsigręžiau atgal, pamanęs, kad gal paskui mus seka Františekas Pelėda su dėde Jonu, Vytautu  Mačioniu ir Ypata. Tačiau matėsi netoli, nes tolesnį akiratį užstojo miškas.
- Nemanyk, Įgaga, kad tavęs neprisimindavau. Kai tik atmintis nubudo, nebuvo dienos, kad  neprisiminčiau. O džiaugsmo- nė kiek, nes nemaniau, kad gyvas. Tu man irgi prisikėlęs iš  numirusių,- pasakiau lyg atsiprašydamas už įkyrumą, bet, toks atrodytų nekaltas atsiprašymas po  minutėlės išaugo kalnu: o ką, jeigu iš tikrųjų ir Įgaga prisikėlė iš mirusiųjų? Kaip Mindaugas. Kaip galbūt Ypata. Ir ne tik. Jau yra kitų pažįstamų, pavyzdžiui, dėdė Kazys, kurie sveikinosi atėję iš TEN. Negi prasideda grįžtamasis  procesas - ir tie, kas mirė, sugrįžta gyventi?
Įgaga sulėtino žingsnį, o nuo Margionių pusės pasigirdo Vytauto Mačionio daina. Ir aš atsiminiau (beje, pirmą  kartą) apie nesėkmingą bandymą susigrąžinti žlugusios karietos žirgą. Lig šiol man atrodė, kad tokių žygių nebuvau ėmęsis, kad atminties praradimas reiškė absoliučią tamsą visuose reikaluose, susijusiuose su Radijo karieta. Ir jokie organizme vykstantys impulsai šioje  tamsybėje neįžiebė nei vienos šviesios kibirkštėlės. Tačiau pasirodo, kad jų būta ir toji kibirkštėlė, pašvietusi man kelią į Lietuvos nacionalinio radijo direktoriaus Kęstučio Petrauskio kabinetą nebuvo vienintelė.
Negalėčiau pasakyti, kad Konarskio gatvės teritorijoje, pažymėtoje 49 numeriu, kada nors buvo  paniekinta ir pasmerkta Nuvarytų arklių sušaudymo tradicija. Bent jau aš ir dabar nesugebu atsiminti ir man niekas apie tai nepasakojo. Tačiau savo klestėjimo viršūnę ši tradicija pasiekė, kai  minėtoje teritorijoje atsirado Valentino Milaknio šaulių komanda. Jau po pirmųjų šūvių pasigirdo liūdnas žvengimas, o baigiantis 2001 metų spalio mėnesiui, statistikai skaičiavo, kad jų nudobta per pora šimtų. Buvau įsitikinęs, kad neišliko ir manasis Įgaga, kuri neretai Františekas Pelėda pavadindavau Gaskonu. Geriausi žinovai priskirdavo jį veislei, išvestai vietinius arklius kryžminant  su Švedijos ardėnais. Tačiau man neatrodydavo, kad taip yra. Ne aukštas, bet ir ne žemas, ne plonas, bet ir neypatingai platus. Nesilpnos konstitucijos manasis Įgaga, regis, galėjęs nuveikti nemažus ir nelengvus darbus. Ir energingas, ir stiprus, bet būdingiausias šios arklių veislės  ypatumas, būtent jų darbingumas. Ir neretai pamanydavau, kad  gal ir  mano pavardės -KARLONAS- kraujas yra  sumaišytas su švediškos pavardės  KARLSONAS krauju. Būdavo  miela, apsikabinus Įgagos kaklą, glostyti nulenktą jo galvą ir jausti tokį  mudviejų švedišką - lietuvišką artumą.
Šūviai aidėjo. Ir po kiekvieno pokštelėjimo, būdamas kompanijoje, Valentinas Milaknis  filosofiškai reziumuodavo:
- Ne vaikai esame. Patys supraskite ir kitiems kalbėkite, kad toks mėsinėjimas - ne joks  malonumas, o būtinybė. Jis - vardan šviesesnės Nacionalinio radijo ir televizijos ateities. -Tačiau  patoso šioje Valentino dažnai kartojamoje frazėje nebūdavo po lygiai. Regėjosi, kad jo apimtis priklauso nuo jo besiklausančios publikos gausos. Tačiau kiekvienu atveju, atsigręžęs  į  pavaduotoją Kęstutį Petrauskį, pasitikrindavo: - Ar tiesą sakau, a?
- Daug tiesų nebūna. Ji, kaip ir Dievas viena. Darbas vyksta pagal planą ir pagal devizą - NUVARYTI ARKLIAI NUŠAUNAMI, - įprastai atsiliepdavo Petrauskis.
- Taip, ponai - NUVARYTI ARKLIAI NUŠAUNAMI, - reikšmingai akcentuodavo Valentinas  Milaknis. Ir, matyt, sėkmingai, kadangi palyginus gan greitai įgijo  MISTERIO eLeRTė titulą.
O tą dieną, atėjęs į 217 gardą, suradau čia tik  Františeką Pelėdą.
- Nėra jau. Nėra. Ir tavo Įgagos nėra, ir mano  Palvio,- nelaimingai skėtė rankas.
- Viešpatie!,- suklupau, užkliuvęs už dar šilumą garinančio mėšlo krūvelės.- Ką tu kalbi, žmogau? Atsipeikėki,- bet tai buvo mirštančiojo šauksmas- žodžiai buvo atšalę, bejėgiai, kaip ir šalčio stingdomas kūnas. Nemanau, kad Františekas galėjo juos išgirsti.
- Nėra,- pakartojo rankomis mostą Pelėda.
Koridoriumi apdususi atskubėjo Guoda Litvaitienė. Dar iš tolo šaukė:- Pranai, tavęs ponas  Petrauskis kviečia. Kažką svarbaus nori asmeniškai pasakyti.
- Tegu eina jis ant smailo kuolo š..., - už mane atsilipė Františekas Pelėda
- Labai prašau. Nueik,- paprašė Guoda.
Kęstutis Petrauskis sėdėjo už stalo. Jaunas. Neskubus. Nepiktas. Ir, regis, riebesnėms pareigūno pareigoms užimti sumitęs vyras.
- Tai  kiek jau metų? - paklausė
- Mano Įgagai ar man?
Vėl šyptelėjo, tačiau ir šypsenoje nebuvo piktas.
- Jam jau apie trisdešimt septyneri.
- Greitas laikas, kad  jį  kur. Net ir arkliui jis greitas. Kad ir Lietuvos sunkieji. Vidutiniškai išgyvena 35 metus ir..
Atsiduso, pakėlė galvą ir pasižiūrėjo tiesiai į akis. Aš irgi tylėjau, bet po sunkios pauzės pasakiau:
- Vidutiniškai gal ir tiek, o ne vidutiniškai.  Kiek kuriam lemta. Pavyzdžiui, prezidento Valdo Adamkaus arba premjero Algirdo Brazausko arkliams- kiek metų?! Ir, prašau, gražu girdėti, kaip jie žvengia.
- Į jų arklius nežiūrėkim,- nutraukė Kęstutis Petrauskis. Bet irgi nepiktai. Ir lengvai, lyg tėkšdamas  musę, leptelėjo delnu į stalą. Buvo aišku, kad mūsų pokalbis baigiasi, tačiau gal todėl, kad jis buvo apytuštis, netikėtai iššoko iš vėžių. Galvon įsirėžė iki šiol išlikęs prašymas nemanyti, kad arklius  Konarskio Nr.49 teritorijoje šaudo tik viršiausieji Valentino Milaknio šaulių komandos žmonės.
- Mes tik savo arkebuzų drūtgalyje padegam užtaisą. O arklius į poligoną atveda, arkebuzas užtaiso ir net nutaiko, jau kiti. Ką? Netiki? O gal nežinai, kas yra arkebuza,- pastebėjęs nervingą pulsavimą  mano smilkinyje paklausė Kęstutis Petrauskis. Grįžtelėjo atgal  į už nugaros vėpsantį kampą ir atgaline ranka išgriebė dagtinį šautuvą. Gal kada nors ir esu matęs panašų, bet jeigu net taip, tai tik kino ar televizijos filmuose. Ir, matyt ne dyvai, jeigu arkebuza išrasta dar Vytauto Didžiojo laikais. Tik gaila, kad ne Lietuvoje. Tiesa, vėliau Lietuva jas taip pat neblogai pažino, nes arkebuzos jos kariuomenėje buvo vartotos iki 17 amžiaus vidurio. Petrauskis, matyt, žiūrėdamas į  ornamentais  išdabintą senovinį ginklą, laukė, ką pasakysiu. Bet ką galėjau pasakyti? Nebent, kad jis atrodantis taip gražiai, jog tik stebėtis reikia, kokia dieviškai talentinga meistrystė lydi mirtį nuo seniausių laikų.
- Pone,- pasakiau,- net labai geri dantys neretai išbyra ne tik senatvėje. Manau, kad Įgaga ir  nušautas sugebės juos išspardyti.
- Jūs man grasinate?
- Gink Dieve! Tik pasakiau, kad Įgaga sugebės pasispardyti ir po mirties. Tai juk Radijo karietos  žirgas. Sudie, ponas Petrauski, nes šitame kabinete mums jau neteks pasimatyti.
Sugrįžęs atgal į 217 gardą, suradau ten jau visą susirinkimą. Konarskio teritorijos Nr. 49 žmonės  nebūdavo abejingi, o nelaimei ištikus, užuojautomis apdovanodavo gausiai ir net atsirasdavo   drąsesnių vyrų- moterų. Tą kartą šauniausiai atrodė Nijolės Baužytės ir Pranciškaus Šliužo balsai.
- Negi kam neaišku, kad  pagrindinė Milaknio koncepcija -  greičiau lauk išmesti senuosius kūrybinius darbuotojus ir padidinus atlyginimus priimti naujuosius,  juos aplipdant studentais,-   liudijo publikai Nijolė Baužytė, televizijos laidų ciklo Mūsų miesteliai kūrėja. O laidos Pyragų nebus be noragų kūrėjas Pranciškus Šliužas kvietė neįsileisti Valentino Milaknio ir  jo  komandos žmonių į Konarskio Nr. 49 teritoriją.
- Mums nereikalingas importas,- ne lyg  antspaudavo savo pasiryžimą Pranciškus Šliužas.
Bet mane labiau nustebino, kad į gardą atėjo Audrius Braukyla. Tai todėl, kad iki čiaudulio  negalėjo pakęsti dviejų dalykų- arklių mėšlo ir kareiviškų kerzavų batų kvapo. Gausi Konarskio  Nr.49 teritorijos publika tai gerai žinojo ir užjaučiamai žiūrėjo į stipriai rankos pirštais suspausta  nosį.
- Ką jis tau sakė, Pranai,- priėjęs pašnibždomis paklausė.
- Džiaugėsi, kad šaunių pagalbininkų suradęs. Jų tiek daug, kad net arkebuzos pradėjo šaudyti,- akiplėšiškai bet, regis, teisingai pasakiau Audriui. Tai nebuvo atradimas, o tik konstatavimas tiesos, jog prie naujos valdžios pirmiausiai prilimpa pataikūnai. Ir nors naujoji valdžia jų neapkenčia, tačiau žino, kad be jų neišsilaikytų. Jie jai reikalingi. Ne be jų paramos ir vėliau Konarskio Nr.49 teritorijoje keliamas nerimas drumstė Vilniaus ramybę.
- Tai kiek vandens  nutekėjo, Įgaga, kai mudu nesimatėme? Šimtas metų? Negi tu manai, kad man nerūpi sužinti, kaip tau pavyko išvengti arkebuzos šūvio? Matyt, iš tiktųjų išsigando dėl savo dantų. Tačiau, ačiū Dievui, ir Valentino Milaknio, ir Kęstučio Petrauskio dantys iki šiol sveiki. Galėtų be  jų čepsėti ir Audrius Braukyla, bet irgi, ačiū Dievui, sau kelią dantimis pasišviečia.
Palikus nemielus, ūmai prasiveržusius atsiminimus, nusprendžiau neskubėti sugrįžti į sodybą. Atrodė, kad solidžiau atrodysime, jeigu į ją sugrįžtume kartu su paliktaisiais Margionyse.
Įgaga pritarė mano mintims ir išėjęs iš kelio pradėjo uosti žemę. Taip  jis ir anksčiau darydavo, iškinkius jį iš karietos. Ir buvo aišku, kad sugrįžo parsinešdamas savo senus įpročius  Neiškart  pešė žolę - uostinėdamas ir prunkšdamas ieškojo vietos, kuri, jo supratimu, buvo tinkamiausia atsigulus pasivartyti nuo šono ant šono.
- Palauk, balnas ant nugaros. Ir Margionių liepos šaknis.
Nubalnojau.
- Dabar prašau.- Ir Įgaga, priklupęs ant kelių, netrukus jau supo iškeltas kojas - kairėn dešinėn, dešinėn- kairėn. Nejaunam arkliui tai sunkus darbas, tačiau Įgaga tai darė lengvai, grakščiai, savo pasitenkinimą išreikšdamas abejais galais - ir gerklės gagesiu, ir dūdavimais iš po uodegos.
- Tavo Gaskonas tikras cirkininkas,- matydamas šitaip besivoliojantį Įgagą, pasakydavo  Františekas Pelėda. Man tai nepatikdavo, bet bičiulis buvo atkaklus, o progų pavadinti žirgą  Gaskonu, turėjo daug, kadangi visu tuos metus Radijo karieta glaudėsi Konarskio Nr.49 teritorijos  sename statytame pastate, o mano Įgagos ir Františeko Pelėdos žirgo Palvio gardai buvo šalimais
- Neužgauliok mano Įgagos. Jis turi savo vardą. Ir kito jam nereikia.
- Labai gražus vardas- Gaskonas,- neiškart po pastabėlės atlėgdavo Františekas, bet visi jo argumentai pradingdavo ausyse, nepajudindami jokios minties. Dabar, kai netikėtai prireikė išgirsti  jo argumentus, Františekas buvo pasilikęs Margionyse. O atsiminti jo argumentus man buvo nelengva. Tačiau dar nepakilus Įgagai ant kojų, jaučiau, kaip susikaupusi energija galvos  smegenų žievėje brėžia nauja raukšlę - suvokimo daugėja . Ir patikėjau, kad lašas po lašo ne tik akmenį pratašo, bet ir suteikia gyvybę naujiems reiškiniams - man jau neatrodė, kad Františekas Pelėda  mano Įgagą pavadindavo Gaskonu tik todėl, kad norėtų mane paerzinti.
- Gal jau užteks tau,  Gaskonai, voliotis, -pirmą kartą  pašaukiau jį tokiu vardu.
Įgaga atsistojo, galingai pasipurtė visu kūnu ir pradėjo ganytis pakelės žolėje. Neatrodė, kad išalkęs, nes tai darė vangiai. Gal todėl, kad nors žolės buvo tiršta, tačiau apgruzdinta sausros ir neypatingai ėdri.
- Tu, regsi, nesupykai, kad Tave Gaskonu pavadinau, Įgaga. - Bet į smegenų paviršių išplaukė kitas  vaizdas ir atsiminiau, kodėl man Margionyse netikėtai prireikė minėti parlamentaro Antano Boso žmonos Loretos vardą ir Františeką Pelėdą patikinti, kad, girdi, bus toks laikas, kai jos vyras  nusipirks prabangų motociklą ir baikerio aprangą, tačiau Loreta nesileis, kad juo būtų pavežiota.
Verslininkės klaipėdietės Loretos Bosienės akyse iki šiol tebešmėkščioja kraupios avarijos vaizdai, pamatyti greitkelyje ties Kaunu, kuomet nusivertus motociklui žuvo juo važiavusi jauna mergina.
Nesakytum, kad tai kažkokia naujiena, bet kas pasakys, kodėl būtent tai mane įtikino, kad ir Įgaga, sugrįždamas namo, parsineša VISĄ kelionių Radijo karieta informaciją.
Viešpatie, negi? Kaip ją perskaityti?
Kada su Įgaga sugrįžome į dėdės Jono sodybą pirmoji priekaištus pažėrė dėdienė.
-Ir kur jūs dingote? Laukdama tik ir žiūriu Margionių pusėn. O kaip nėra, taip nėra.
-O dėdė su Mačioniu jau sugrįžę?
- Jau ir papietaut suspėjo. Ir ne tik dėdė su Mačioniu.
Dėdienė priėjo prie Įgagos ir glostydama jo galvą:
- Tai kur buvai dingęs, gražuoli. Turbūt neprisimeni manęs, o aš tave prisimenu. Ak, Viešpatie,- atsiduso nelengva krūtine.- gerai, kas gerai baigiasi. Tegu jau taip būna.

28

( Užrašai su poezija ir vaidinimais)

                   28. Dūmai viršum Kisielių sodybos
Lig šiol gaila dėdienės Marės pietų, kurie tą dieną buvo suvalgyti be manęs. Išalkusio dėdienė nepaliko - ir pamaitino, ir pagirdė, ir, regis, maitindama ir girdydama net buvo laiminga, kad visą dėmesį gali atiduoti vienam žmogui. Bet labiausiai džiaugėsi, kad galėjusi pirmoji papasakoti, ko nežinojau, o būtent - kas vyko prie taip neseniai nuimto pietų stalo.                             
- Ir kodėl taip ilgai, Pranuci, užsibuvai? Nežinau nei kaip pasakoti ir ar reikia. Net pagalvojau, kad jie susitarė ir iš manęs, kvailos bobos, tyčiojasi. Bet ne. Mindaugėlis nebūtų leidęs. Nors šnekus nebuvo ir sėdėjo kaip prilipdytas prie uslano, bet kitiems šėlti nedraudė. Labiausia kvailiojo tavo dėdulė ir Mačionis- abu it durnaropių prisivalgę. Patys pasakoja, patys juokiasi, kvatojasi. Jeigu taip ir Mindaugėlis su Pelėda būtų, tai bėk, Mare, iš namų, jeigu nenori išprotėti. Ir bėgčiau. Gal net  nubėgčiau pas kunigą į Kabelius ar Marcinkonis. Vai, vai, vai!  Nuomentas!
Sakau, galima išprotėti. Gal ir gerai, kad tavęs čia, Pranuci, nebuvo.
Man dėdienės tauškalynė patikdavo. Tauškalių šiame krašte visur yra, bet ji tauškėjo kitaip, tiesiog   nuostabiai jausmingai ir žinojau, kad dar negreit pasakys, kas gi įvyko prie pietų stalo.
- Durnaropių jie, Pranuci, negalėjo prisivalgyti, bet...- ir dėdienė  mįslingai paėmė už rankos, prisitraukė arčiau mano ausų ir jau  tyliai, jau beveik pakuždėdama: - Iš Margionių, Pranuci, jie  parėjo ne vieni. Be Františeko Pelėdos su jais atėjo ir toks verzyla. Tu jo nežinai. Matosi, kad ne iš  mūsų krašto, bet iš kur jis, tai gal ir pats nežino. Įsivaizduok - nuėjo į svečius pas Agotą Kisielienę. Jei ją atsimeni, tai tik būdamas vaikas. Tokia stora, dikta boba, kaip šieno kupeta. Jau buvau ir aš primiršusi, kad jinai čia gyveno. Tai va, sako, kvietė pasisvečiuoti. Visaip dievulis iš žmogaus atima protą, bet kelią tas verzyla žinojo. Ir pavardę. Vardą irgi. Mums tai ji vis būdavo Šarkės Agota, o jis ją žino, kaip parašyta dokumentuose - Agota Kisielienė. O kad  jos, nebagės, jau ir  kauleliai supuvo, nežino..
- Aš  jį mačiau Margionyse.
- Va kaip! Matei Margionyse? Pažiūrėjus gražus, mandagus, bet kai išgirsti, tai atrodo, kad kalba su anuo pasauliu. Tai sakai, kad Margionyse matei? Na, ir ką?
- Ir ten, kaip čia įtikinėjo, kad eina svečiuose pas Agotą.
- Vai, vai, vai! Tai bėda bėdelė!.. Numirs po kokiu krūmu ir namiškiai nežinos, kur,- gailėjosi.
- Margionyse sakė, kad jo pavardė Ypata. Kol atėjo gal užmiršo, kuo jis buvo ten?
- Niekaip negalėjau atsiminti, todėl ir sakau verzyla. O jis ir pats save, ir Pelėda kaip tu sakai - Ypata. Mūsų krašte ir pasišviesdamas tokios pavardės  nesurasi, bet, Viešpatie, pasaulis šiliniais  nesibaigia.
Su dėdiene prišnekėjome dar nemažą kalnelį, kol pagaliau sužinojau, jog Ypatos prie pietų stalo nepasisekė pasodinti. Net Františekas Pelėda, vadinęs jį ponu Ypata, neįkalbėjo papietauti. Šiaip ne taip pavyko įsiūlyti išgerti puoduką pieno ir Ypata pagyrė ne tik pieną, bet ir molį, iš kurio buvo įžiestas indas.
-Senovinis. Dar mano laikų,- apžiūrėdamas puoduką sakė svečias, bet jo įvardintas laikas buvo taip toli, kad ir dėdienė sugebėjo suvokti, jog gal tuomet dar ir Jėzaus Kristaus nebuvo. Iš jos pasakojimo supratau, kad Ypata tikriausiai savinosi laiką, kuomet šiose vietovėse pasirodę ateiviai, atnešę vadinamą virvelinės keramikos kultūrą. Bet tai manęs tuomet nestebino, nes jau iki tol buvau patyręs, kad žmogaus galvoje kvailysčių tiek, kad išliuobti jų iš ten neįmanoma. Ir buvo smagu girdėti, kai dėdienė:
- Pranuci, kiek jau nugyvenau, bet tokio žmogelio neteko nei matyti, nei girdėti. Jis jau metuose. Atrodytų, turėtų suprasti, kas kur, bet - ne. O kad pasakyčiau jog kvailas, irgi nepasakysiu. Paklausai, paklausai ir pradedi galvoti, jog tik dzievulis žino, ką  jis savo pasaulyje regi. Ir pasakoja taip lyg skaitytų iš knygos. Galbūt mokslo perdaug ir iš didelio rašto išėjo iš krašto. Sako, ponia, jūs gal net geriau žinote, negu aš, bet te Dievas mums neleidžia užmiršti ir visuomet primena, kad esame molio žmonės - be jo, molio, dar vis būtume beždžionės ir, gyvendami džiunglėse, šokinėtume iš medžio į medį. Sako, minkėm molį, lipdėm, gaminom puodus ir, parašau - iš beždžionžmogio nulipdėme žmogų. Tave, mane ir visą pasaulį. Dzie, dzie taip ir sakė,- įtikinėjo dėdienė.
- O Mindaugas neprašė, kad nutiltų?                                           
- Kantrus, oi kantrus mūsų Mindaugėlis. Klausėsi jo neprataręs žodelio. Ir visi klausėmės. Tik kai išėjo, kai uždarė pirkios duris, tai Vytautas Mačinis, girdi - daug kvailių mačiau, bet tokio dar - ne. Františekas net supyko. Sako, aš Ypatą, Vytautai, geriau žinau, negu bet kurį iš Jūsų ir todėl neleidžiu jo niekinti. Jis man kaip malda, kaip Tėve mūsų.
- Štai kaip!- suklusau- bet, matyt, tik todėl, kad šią žinią išgirdau iš dėdienės, o ne iš artimiausio bičiulio Františeko. Ir atrodo, kad  jau tuomet, Margionyse, šmėstelėjo mintis, kad Ypata kokiu tai  būdu įsiterps į mūsų reikalus, bet tai buvo tik akimojis, bet dar smagiau nuteikė dėdienės paraginimas:
- Pavalgysi ir ruoškis vaidinimui, Pranuci,- juokdamasi pasakė ir jai buvo smagu laukti, kaip sureaguosiu į jos pranešimą.
- Vaidinimui?
- Nemanyk, kad vėl reikės eiti į Margionis. Nereikės, Pranuci. Tu net neklausi, kur mūsų vyrai prapuolė. Ogi karstosi po kluono ir tvarto pastriekes. Scenai lentų ieško, vargdienėliai. Atrodo, kad greitu laiku mes visi tapsime panašūs į Ypatą. Ir žinok, žmogau, kokiomis  bacilomis pekla apkrėtė.
- Ir Mindaugą?
- Mindaugėlis kaip Mindaugėlis. Klauso, klauso, bet ką jis galvoja, tai nesuprasi. Turbūt ir  būdamas prie stalo negali mintimis išeiti iš skiedryno. Ir Františekas nesijautė gerai- šiepė dantis, bet per jėgą, jie nešvietė. Užtat Mačionis su tavo dėde.. O Dzievliau! Kaip jie atrodys scenoje, tik tu vienas žinai, bet liežuviai tokie, kad jais kelią vietoje asfalto klok. Bet paklausyk, Pranuci..
Klausyti reikėjo ilgai, bet vėliau vaizdas išniro iš pasąmonės ir galėjau suvokti, kad išėjus Ypatai vyrai jį greitai užmiršo ir veidais nusigręžė Margionių pusėn. Pasirodo, kad kluono teatras Vytautui  Mačioniui šleptelėjo per galvą lyg šlapiu skuduru. Ir kai galiausia humoro protrūkis pasibaigė, tai   Vytautas Mačionis irgi kaip ne tas. Netgi jo balsas pastorėjo, žodžiai pasidarė retesni ir solidūs.
- Kad ir šitie namai, jie  jau tušti, - kalbėjo: -Visi matom, žinom, tik gaila, kad ne visi tai sakom. Tačiau ne vaikai esame. Po juos vaikšto kone absoliuti tuštumą ir man įdomu žinoti, kaip ir kodėl jie ištuštėjo. O gal jūs manote, kad bergždžias darbas užsiimti atgaiva čia buvusiu gyvenimu? Tik bergždžia žmogaus smegeninė gali manyti, kad suvalgytu maistu savęs nepapenėsi. Nebūtume  valgę, nebūtų šiandien mūsų čia. Nei čia, nei kur kitur. Suprantate apie ką čia kalbu?- klausė pietautojų Vytautas Mačionis.
- Aš, dzie, supratau, broleli tu mano. Ir ne tik duoną reikia valgyti, kad žmogus gyventų. Buvo toks metas, kai šituose namuose ir apipuvusi bulvė būdavo suvalgoma, kaip medum patepta. Ir, kaip regite, iki šiol gyvenu ir pilvo dėl to neskaudžia,- patikino dėdė Jonas
- O tu, Františekai, supranti apie ką kalbu?- klausė Mačionis priešpriešiais jį sėdėjusi Pelėdą.
-Kaip čia tau, pasakius, Vytautai... Girdėjau, kad į  Šklėrius atvažiavai su Lena Lolešvili,- prašiepdamas dantis pasakė Františekas.
-Oi, kad ją dzievulis ant rankų panešiotų taip lengvai, kaip dabar mane kojos nešioja,- prisiminęs  būrėją linkėjo jai dėdė ir netikėtai it spyruoklės mesteltas: - Ponai, betgi mes užmiršome  Margionyse Lietuvio liepos šaknį! Jos sėklą užmiršome! Tfu! Tai bent galvos! Kaip žvirblių!- karščiavosi dėdė ir aprimo tik sužinojęs, kad toji sėklą iš Margionių iškeliavo kartu su manimi ir Įgaga. Bet nuraminti padėjo ir Vytauto Mačionio laimingas šūktelėjimas:
- Viskas, ponai. Baliai baigti, o dabar -prie  darbo!
- Prie darbo, ponai, - stodamasis pritarė Vytautui dėdė, tačiau koks tas darbas vis dėlto reikėjo paaiškinti Mačioniui, kuriam atrodė, kad tai, kas atsiranda jo galvoje, yra neginčytinas dalykas.
- Manau, surasime lentų ar bent lentgalių, kuriomis istorija ateitų čia, pas mus. Panašiai kaip mes  buvome nuėję į Margionis. Reikia scenos. Tegu pradžioje nedidukės, bet reikia. Mūsų istorija  aplink mus, tačiau be žmogaus valios ji neveiksni, nesugeba net pasirodyti, kaip ji atrodanti. O mes  be jos irgi it parduotuvių languose sustatyti manekenai. Bet ką čia manekenai! Parduotuvių languose jie dirba, o mes?
Pasirodo, kad naujoje aplinkoje žmogus pripranta prie jos anksčiau, negu pats pastebi. Būdamas  kartu su dėdiene išmokau ją girdėti tik tiek ir tik tai, kas man įdomu ir reikalinga. Tai gal nelabai pagirtinas sugebėjimas. Ji kalbėdavo labai daug ir reikalui esant sugebėdavau beveik tiek pat neišgirsti, tačiau jai visuomet buvo malonu manyti, kad esu atidus ir džiaugtis, kad nesišalinu jos draugijos. Ir tą kartą atėjo laikas, kai pasilikęs greta jos, galvoje dirbau kitą darbą. Buvo aiškiau negu aišku, kad gyvenant ne kosmose, o žemėje, tokia gausa dalykų per tokį trumpą laiką, žmogaus daliai nepasitaiko. Ne likimo vejami čia atkako Lena Lolešvili su Vytautu Mačioniu, ne be pašalinės paramos Ypata ir Františekas su žirgu Įgaga. Atėjo laikas jau NEABEJOJANT vertinti ir jausti, kad tai pradmenys būsimų jėgų ar galios telkimo - KAŽKAS šiuos žmones sąmoningai įvairiais pretekstais siuntė į šilinių miškus ir tik klausimas, kas jis, tas KAŽKAS? Galbūt daugiau nuvokė Mindaugas, tačiau ir jis tuo laiku neatrodė, kad žino ir jaučia tiek, kiek reikia žinoti, kad  galėtų planuoti būsimus darbus. Ir galbūt tuo metu jis labiausiai laukė susitikimo su tuo, ką pavadino Šv. Kazimieru.
Nežinau, ar dar ilgai būtų užtrukęs dėdienės pasakojimas, kurio, užsiėmęs savo mintimis, jau seniai nesiklausiau, tačiau jį sutrukdė Įgagos  žvengimas. Man tai buvo puiki proga išnirti laukan, tačiau ir  dėdienei Marei pagailo šitaip leidžiamo laiko.
- Girdi? Žvengia. Net neatsimenu, kada girdėjau arklio žvengimą. Turim ir mes arklį, bet kad žvengtų, ne, neatsimenu. Ot, kokie  laikai atėjo - atsiranda tai, ko mes nežinom, nesuprantam ir išnyksta tai, ką turėjom, kas buvo mūsų. Na, eik, Pranuci, eik,- paragino dėdienė ir jau išeinančiam pro duris:- Buvo mūsų, bet jau nebus...
- Ateik! - pakvietė Mindaugas. Paprastai kieme kitur nebūdavo. Visuomet ieškodavome ir surasdavome skiedryne. Tačiau dabar jis sėdėjo ant akmens, plačiai apžergęs jį kojomis. Akmuo įkaitintas, kaitresnis negu diena ir nepaisyti tokio dalyko žmogaus organizmas negali, bet šį kartą  tokia savisaugos taisyklė neveikė: Mindaugas sėdėjo ant įkaitusio saulėje akmens.
- Matai? Šildosi Ypata.
Žvilgterėjau Kisielių sodybos pusėn. Ten, viršum pušyno, išpūsti dūmtraukio, storomis drapanomis  liguistai ir labai tingiai draikėsi dūmai. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai to niekas nepastebėtų -   kaimuose nebūna namų be krosnių, taigi logiškai mąstant, neturėtų būti ir sodybų be  dūmų. Tačiau  visas Šklėrių kaimas ir  jo vienkiemiai išgyveno tą metą, kai daugelio sodybų namų kaminai buvo lyg užakę - kyšojo viršum stogų ir tik tiek, tik  vaizdui ar varnai nutūpti. Buvo vien taikiniais žmonių akims ir priežastimi pamąstymui apie tai, kad vyksta dar vienas sodybų tuštėjimo metas, bet  jis jau kitoks, negu jį matė Jonas Avyžius. Šis jau paskutinis, paskui save paliekantis mirtiną tuštumą. Ir šiame peizaže jau netrumpas laikas, kai įsiterpusi ir Kisielių vienkieminė sodyba. Ir pabandyk ką įtikinti, kad taip yra. Žiūri ir matai, kad kaminas atgijęs ir dirba, kas jam priklauso. Tik tiek neįprasta, kad gal labai ne laiku.
- Atrodytų, kad iš tikrųjų Ypatos kažkas ten sulaukė.
- Arba man velnias į akis dūmus pučia, arba Kisielių sodybos kaminas rūksta. Tikriau, kad velnias, nes .. Gerai žinau- sodyba  tuščia, kiemo vartai užkelti.
- Turbūt atėjo laikas juos atkelti,- išgirdau Mindaugą
- Nesuprantu, kodėl kalbate apie laiką. Jeigu, tarkim, Ypata, dėl kažkokių aplinkybių užkūrė krosnį, tai to priežastis jis pats. Gal psichiškai nesveikas, gal dar kas. Kad ir mes patys kuo mes  skiriamės nuo Yatos? Nors ir negausiai čia gyvena žmonės, o ir tie dažniau senatvės apkurtinti, bet nesinorėtų, kad jie sužinotų, kaip mes sodinsim Marcinkonių pušies ir Margionių liepos šaknis. O štai jūs užsiminėte ir apie dar vieną numirėlį.
- Apie kokį? Turbūt, vežėjau, kalbi apie Šv. Kazimierą. Galbūt kitiems jis numirėlis, tačiau tau taip neturėtų atrodyti. Atmintis grįžta. Turėtum atsiminti, kad savo karietoje esi turėjęs ano pasaulio keleivių. Negirdėjau, kad juos vadintum numirėliais.
Mindaugas nekėlė balso ir jo sakomi žodžiai nebuvo garsūs. Tačiau, kaip dabar suprantu, jie skubino išmokti išauginti ir brandinti mintis iš kitokių būties būsenų, kurias iki šiol žmogaus protas atmesdavo kaip nereikalingas, o geresniu atveju- leisti joms būti šalia ir savarankiškai elgtis iki visiško išnykimo. Pradėjo atsirasti reiškinių, kurie stengėsi reikšmingai pakeisti tokią elgseną ir imtis neįprastos veiklos. Ir iš tikrųjų, atsiminus sudužusios karietos gyvenimą, neatrodė, kad galiu abejoti dalykais, kuriuos dauguma piliečių nužemina iki nesąmonės lygmens.
- Kai žmogus pasiklysta keliuose, na buvo-nebuvo Bet kad pasiklydau pats savyje. Klaidinėju ir nėra jokios nuojautos, kad galėsiu kaip nors išeiti iš savo džiunglių. Belieka tik per nuotolį žiūrėti į dūmus, kylančius iš Kisielių sodybos kamino ir spėlioti, kuo ten užsiiminėja Ypata.
- Geriau būtų ne spėlioti, o žinoti, kuo jis ten užsiiminėja. Pabandėme jį sulaikyti, bet neypatingai  atkakliai, nes buvo beviltiška. Františekas sakė, kad ji  neblogai pažįsta,- patikslino dėdienės pasakojimą Mindaugas. 
- Dar būdamas Margionyse suvokiau, kad- taip, jie pažįstami, tačiau kažkodėl niekuomet apie tai Františekas nepasakojo. Arba bent aš neatsimenu,- pasakiau, bet galvoje it tolima perkūnija  sudundėjo:
-Sakykit, - paklausiau,- o gal tai ir yra Šv. Kazimieras?
- Ypata?
- O kodėl negalėtų juo būti?
- Na, gerai. Užteks. O tai Ypatos krosnis užges,- Mindaugas atsikėlė nuo akmens ir padėjęs sunkią ranką ant peties: - Netrukus, gal jau šį šeštadienį, rūpimus klausimus pradėsime gvildenti kažkokiu kitokiu būdu. Atsieit scenoje.  Įdomios tos raidės A ir B. Kalba pasakas ir nori, kad jomis tikėtume. Gerai, kad  jos yra. Net ir kai jų nėra, vis tiek pagalvoju, kad labai gerai, jog kažkur  jos yra. O! kad tik nepritruktų druskos kantrybei išlaikyti. Parako, regis, turim daugiau.
- Dievas per savaitę pasaulį sukūrė ir dar pailsėti sugebėjo,- atsakiau pamanęs, kad suprantu apie ką    kalba.- Bet tai Dievas, Mindaugai
- Ak, kaip gaila,  kad ne Vytautas Mačionis su Karlonų Pranu,- nusijuokė ir pajutau, kaip gražiai nusišypsojo širdyje. Nedidukės, priplotos prie grindų scenos statybai,  jis neteikė didesnės reikšmės, pasilikdamas prie Radijo karietos statybų skiedryne. Tai buvo būtent tas svarbiausias darbas, kuriam skyrė kone visą laiką. Tačiau jam irgi, matyt, knietėjo suvokti, kokiomis mintimis gyvena  jo aplinkos žmonės, kurioje jis pateko ir kartu su jais gyvena.
Įgaga vėl sužvengė ir  buvo panašu, kad jis darėsi savotišku mano darbotvarkės tvarkdariu, tačiau šis žvengimas darėsi įsakmesnis ir aš žinojau, kad neatsiliepti negalima.
-Gera. Tegu jie kala, tegu užsiima scenos statyba, o man dar reikia nueiti prie Įgagos,- pasakiau. Nužengiau kelis žingsnius ir atsisukęs atgal: - Ar Jums, Mindaugai, neatrodo kad šie žmonės  jau ir liks čia? Nebūtinai, kad čia, būtent Šiliniuose, bet jie jau liks karaliaus tarnyboje.  Net ir Ypata, sušalęs tokiame karštyje, kad prireikė užkurti Kisielių sodyboje krosnį.
-Eik, Pranai, eik. Tavęs  Įgaga kviečia.
- Kaip čia taip atsitiko, Įgaga? Tu pririštas,- nustebau atėjęs į pakluonę ir nesmagu buvo teisintis dėl  tokio negarbaus savo paties darbo. Atrišau pavadžius, nuėmiau kamanas - būk laisvas, žirge. Būk kaip anais, Radijo karietos laikais. Bet vis tik yra laiko tarpas, kai lig šiol nežinau, kur buvai ir kaip tau sekėsi. Kokiam  dievui dėkoti, kad tu čia?

29

29. Neliūdėkim, nejaunas vežėjau
Nemanau, kad gyvendami žmonės užsimiršta ir nepasirūpina aplinka, kurioje stengiasi įsigyventi. Tačiau dažniau dėl įvairių priežasčių atsitinka taip, kad esame priversti gyventi pagal lemties nuorodas. Atsiradus Įgagai, sieloje pajutau palengvėjimą, atgają ir visas kūnas pasidarė judresnis, lankstesnis. Net, regis, ryžtingai atsikračiau nuostatos, kad, girdi, aukščiau bambos neiššoksi. Kodėl ne? Atsisėdęs ant žirgo būdavau pajėgus peršokti netgi aukščiau, užmiršęs, kad egzistuoja bambų ribojami aukščiai. Ir būtent žirgas išmokė suvokti neįprastą auros pojūtį, kurios įtaigoje tenka gyventi. Man nebuvo Grigų sodyboje bloga, tačiau būtent su juo, Įgaga, kaip ką tik sakiau, kojos pasidarė lengvesnės ir ypatingai buvo gera, kuomet būdavau greta jo. Mudviejų aurų laukas sutapo, veikė ta pačia linkme - atrodžiau solidesnis, ryžtingesnis, savarankiškesnis, labiau pasitikintis savimi ir nepaisant metų naštos, pasijaučiau tikintis netgi nemenka būsima savo sėkme Lietuvos valstybės gyvenime, jos istorijoje. Tai beprotiškai narsu, o teisingiau - įžūlu, bet taip atsitiko be menkiausios prievartos. Ir štai girdžiu dainuojat:

Neliūdėki, nejaunas vežėjau.
Tik ugnelę  kūrenki širdyj...

- Ak Jūs! Kur prapuolėte, išdykėlės, kad jus Dievulis mylėtų..
Tai buvo raidės A ir B, bet vos jas pažinau pasitempę, pastorėję, susikaupę...
- Labas, dzieduli. Klausi, kur buvome? Taigi pasakyk, sese, dzieduliui, kur buvome,- paprašė A raidę B.
- Labas, dzieduli,- pasisveikino ir raidė B. Plačiau papasakosime, kai nereikės skubėti, kai bus daugiau laiko. Dabar jo iki vaidinimo labai nedaug.
- Vaidinimo? Padainavote dvi eilutes ir tai vadinate vaidinimu. Ir Jūs kaip Vytautas Mačionis. Kad sakytumei bent iki koncerto laiko liko nedaug, bala nematė. O dabar- iki vaidinimo.
- Mes norime tau, dzieduli, pasakyti kai ką labai svarbaus. Tik pirmiausia pasistenkite suprasti, kad mes - raidės ir Lietuva jų turi - kiek?- paklausė B ir aiškiai jutau, kad laukia atsakymo. Į viršugalvį netikėtai pradėjo plūsti kraujas, veidų žandai užsidegė ir arba buvau užmiršęs, kiek Lietuva turi raidžių, ar nesupratau, ko klausiama, ar tiesiog negalėjau prakalbėti. Žiūrėjau į A ir B, ir tylėjau, kol išgirdau:
- Mūsų, dzieduli, Lietuvoje trisdešimt dvi.
- Tai Jotas,- pristatė savo bičiulį raidė A.
- Taip, taip. Atrodo, kad pradedu suprasti- veptelėjau, neiškart pamatęs, kad su A ir B, atėjęs ir iškilus ponaitis J (jotas).
-Neskubėkite to daryti tuoj pat ir visa apimtimi, tačiau po truputį, manom, kad jau laikas pradėti tai daryti - suprasti.
- Kaip čia dabar taip?- skėstelėjau  rankomis. - Gal prisėskime?
- Elkitės, dzieduli, kaip patogiau, o mums visuomet gerai, kaip yra,- sušneko B ir man pasidarė liūdna iki ašarų, kad, Viešpatie, kodėl manęs neaplankei anksčiau tokia mintimi? Raidės! Ant jų juk visa Lietuva stovi! O mes?.. Et, šmaikštaujame, saldainiukus joms pačiulpti dalijame. Vargu ar gali būti didesnė niekšybė, kaip negebėjimas matyti ir suvokti jų dieviškų galių.   
- Jūs, mielosios, atleiskite, kad toks nemokša. Lenkiuosi prieš jus ir prašau atleidimo. Man labai nesmagu, kad drįsdavau paglostyti jūsų galvas. 
-Tai mums visuomet malonu, o saldainiai- labai skanūs,- pasakė raidė A.
Dabar irgi norisi, kuo išsamiau tuoj pat pasakoti apie šį neįprastą susitikimą, bet jos, raidės, teisios - valgant po truputį maistas suvirškinamas geriau. Taip net drambliai suvalgomi. O laiko iki vaidinimo iš tikrųjų tuomet buvo nedaug.   
- Mindaugas žino?
- Jis bus vaidinime. Pažadėjo. Greit čia ateis Františekas Pelėda. Norėsime, dzieduli, kad prisimintumėte, kad kuomet buvote Radijo karietos vežėjas, dirbote kartu. Esate ir bičiuliai, ir beveik bendradarbiai.
- Bičiuliai nuo vaikystės. Jis irgi iš Šklėrių. O ar bendradarbiai?
- Nesakom, kad  bendradarbiai. Sakom, BEVEIK bendradarbiai,- neskubindama žodžių tarsenos patikslino klausimą raidė A.- Kuomet važinėjote Radijo karieta, jis dirbo nacionaliniame radijuje, buvo vienas laidų užsienio lietuviams redaktorių.
- Taip, bet Františekas ten atsirado anksčiau. Kada konkrečiai, net ir nepasakysiu, bet kad bent keliais metais anksčiau- tikrai taip.
  Františekas pasirodė tuoj pat, jis jau buvo susitikęs šią raidžių trijulę, todėl nesisveikino, o linksmai, tiesiog vaikiškai:
- Nagi, laikykitės, raides! Jus scenoje išprausiu taip, kad visus metus nereikės praustis. O kad Mindaugui reikia žinoti savo aplinkos žmones, tai net kalbos dėl to negali būti. Bet pirmiausia dėkui Jums už tai, ką jau padarėte, nes suprantu, kad  scenoje dėkoti dar ne laikas. Vežėjau,- kreipėsi Františekas į mane,- turi progą padėkoti už Įgagos sugrąžinimą. Lietuvos muškietininkai atrodo būtent taip. Dabar jie tempia mane į sceną ir reikalaus atsakyti į  jiems rūpimus klausimus. Tačiau ko klausinės, nesako, tyli lyg vandens burnas prisėmę. Tau, kaip supratau, reikės budriai klausytis ir pasakyti, ar tavo bičiulis sako teisybę.
- Mes žinome, Pelėda, kad sakysite teisybę, bet reikia, kad jį patektų į Mindaugo ausis. Daug  dalykų, kuriuos jau mes spėjame užmiršti, jam nebuvo žinomi. O klausime tik tai, ką puikiai žinote.
Galvoje migliojo. Man ir dabar atrodo, kad toje vietoje, kur buvo kabami šie žodžiai reikėtų pastatyti bent nedidelį kryželį, bet ne iš medžio mediniai kryžiai labai  greitai supūva, žemė  supleišija jų kamblį ir jie nuvirsta žiūrėdami Jėzaus Kristaus statulėlėmis į dangų, arba susmaigstyti žemėje. Bet, ot, bėda, kad ir čia kaip gerais norais išgrįstame pragare. Toje vietoje dabar auga beržai, dyksta raudonikiai ir net dėdė Jonas su Mare jau ten neateina.
- Jeigu jūs norite man ką pasakyti, tai palikim sakymus kitam kartui. Antrą kartą jaučiuosi, kaip iškritęs iš Radijo karietos- regis, šitaip sakiau.
- Mes tave, mylim, dzieduli. Patikėk! O kad tau reikalingas ne parastas karalius Mindaugas, o prisikėlęs, yra labai svarbu,- patikino B. Ir tyliai, bet kad girdėtu A ir J(jotas) su Františeku:- Esi šaunuolis, kad pats suvokei, jog Įgaga atnešė daug informacijos ir niekur  ji jau nedings. Ateis laikas ir mes padėsime ją tau išimti iš žirgo akies, bet kol kas tegu jinai tenai pabūna. Darbo tiek, kad tik dirbkime - jo per akis ir žymiai daugiau. Ir Jūs, dzieduli, pasiraitokite rankoves aukščiau.  Jau šiandien, kai būsite prie scenos.
- Ne, ne. Atleiskite, mielosios A ir B, ir Jūs, ponaiti Jotai. Jaučiuosi išsekęs kaip išdžiuvusi žolė. 
- Suprantu jus, pone. Mano šeimininkas už jus kokia dešimčia - penkiolika kilogramų sunkesnis, bet irgi neretai jaučiais, kaip išdžiūvusi žolė. Džiaugiuosi, kad judu su juo neblogai sutariate.
- Su Jūsų šeimininku?
- Taip, su mano šeimininku. Jo vardas Jonas. Lietuvoje mes, raidės, visur, bet turime ir pastovias  gūžtas. Man gal pasisekė geriau ir esu apsigyvenęs Jablonskynėje. Džiaugiuosi, kad  man ten  gera, o su  manimi ir šeimininkui. Tiesa, apie tai niekuomet nekalbame, gyvename lyg to nežinotume. Bet yra kaip yra. Atrodo, kad ir Jūs ne kaip suvokiate, kur A ir B susuko gūžtas. Jos Jus labai gerbia.
- Tylėkit, labai  prašau. Aš einu iš proto,- pasikuždėjau sau, o atrodė, kad mano baubiantis balsas visą Golios mišką šukuoja, prausia, maudo, o Šklėriaus Varnas, sunerimęs ir pakilęs viršum jo, nežino, kaip mišką apginti nuo tokios įžūlybės. Bet vis dėlto man pasisekė suvokti, kas buvo reikalinga. Vėliau tokį suvokimą supratau, kaip dvasios žygdarbį ir būdavo, kad pasitaikius progai, prisimindamas tai, pasakydavau, kad, girdi, mano gyvenime būta ir sunkiau sprendžiamų  problemų. Bet jeigu rimčiau, jeigu nepasigiriant, tai dalykas nebuvo sudėtingas. Mano užduotis  buvo būti prie scenos, klausyti Františeko atsakymų ir  jeigu pasirodytų, kad jais slidinėjama, vengiama aplenkti  teisybę, tai pasakyti, kaip buvę iš tikrųjų.
O raidės atlaidžiai šypsojosi ir laukė, ką pasakysiu esmingesnio.
- O Vytautas? Aš apie jį ne tiek žinau, kad galėčiau pasakyti, slidinėja ar neslidinėja.
- Šį kartą apsieis be scenos,- kažkuri pasakė.
- Be scenos? Bet tai neįmanoma, jeigu norime, kad būtų ir scena, ir Vytautas Mačionis, o gal ir  mes patys.
- Jam irgi laikas suprasti, kad būdamas kortų kaladėje, jis mūsų lošime nei Jokeris, nei tūzas ar karalius. Protingi žmonės tai labai greitai supranta, o Vytautas - protingas žmogus.
- Kad protingas tai - taip, bet kad dainos nepadainuotų, tai neįsivaizduoju.
- Dabar jis turi irgi svečių. Padės suprast, kad jam truputį reikės palaukti. Truputį, taigi iki kito, jau tikro vaidinimo.. O dabar? Nereikėtų sakyti, kad tai vaidinimas. Tai tik pasimankštinimas, liudijimas galimybių, gal net galių, iš kur įkvepiamas pasitikėjimas ir tai, kas atrodė niekis, tampa pamatiniais akmenimis statybose. Net valstybių.
- Tu, Františekai, ar ką nors supratai?- nuėjus raidžių trijulei paklausiau bičiulio. O jis neskubėdamas pritūpė, paplojo delnu žemę ir nuleido sėdynę žolėje. Nelengva mūsų metuose net grakščiau pritūpti ir todėl dar sunkiau suvokti, kam mes, tokie braškantys laužai, reikalingi likimui. Tačiau greit atsisakiau noro išgirsti atsakymą ir pats prasmingai, tiesiog aplaižydamas kiekvieną ištartą žodį:
- Raidės!.. Dieve tu mano! Betgi jos mums kasdien, o mumyse jokios nuovokos, kad pasaulį valdo jos. Ar tu, supranti, Františekai, ką čia pasakiau?
- Manęs laukia scena ir jaučiu, kad smilkiniuose pradėjo tviksėti. Sakai, valdo pasaulį? Galima ir taip manyti, bet mano supratimu daug prasmingiau suvokti, jog jos kuria žmogų. O bendrai jau net nežinau, ko jos nekuria,- mostelėjo ranka Františekas it bandydamas pristabdyti plūstančias į sąmonę mintis. -Neseniai susipažinau su jauna poete. Atrodytų, tos gyvenimo patirties dar tiek  nedaug, o pamačiusi Ypatą drąsiai, net nesudvejojusi paklausė, ko aš lig šiol nebuvau išdrįsęs:
- Ponas Ypata, pasakykite man, jaunai  moteriai, mažos dukrelės motinai ir bendrai-  gyvybės žemėje audėjėlei, ar gali būti taip, kad Jumyse neegzistuoja nei mirtis, nei užmirštis? Ir tai, ką laikas  nuo laiko iš žmonijos istorijos kažką atsimename yra tik dalelė to, ką mums dovanojate?
Františekas patylėjo. Tylėjau ir aš. Jis tylėjo įsileisdamas naują mintį, naują supratimą, aš  gi - kad nemokėjau apmąstyti reiškinių, lipdyti kontūrus to KAŽKO, kas vėliau išsiryškina, atsiskleidžia susiformavusios tikrovės pažinimu.
- Atrodė, kad Ypatai jaunos poetės žodžiai nebuvo netikėti,- po užtrukusios tylos pauzės toliau rezgė mintį Františekas.- Sugrįžo arčiau prie Tyliosios, paprašė jos rankos ir lengvai priglaudęs  prie  lūpų, sakė- būrė, jog girdi, gyvenime ji daug sužinosianti iš pačios savęs. Labai daug. - Jūs jau mokate skaityti ir matyti savyje. Jūs nenorite būti laisva, atsikratydama to, kas jumyse yra. Žiūrėti į dangų yra gražu ir prasminga, bet kai žiūrima pro save - dangūs susilieja ir nelengva pasakyti, kur daugiau žvaigždynų - žmogaus sieloje ar Dievo danguje..
- Nesupratau. Nepyk, Františekai. Tik supratau, kad taip kalbėjęs Ypata jaunai poetei.
- Nesužinojau poetės vardo. Kažkodėl vadinu ją Tyliąja, ir tiek. Bet jeigu Dievas leistų kokiu būdu atsirasti jai Škėriuose, tai pasakyčiau, kad Dievas ne tik ją myli, bet ir Šklėrius. Tuomet, Pranuci, mes dar daug ką sužinotume, daug ką išgirstume. Manau, kad prie jos stoto, prie jos eilių, suvokimo, lengviausia būtų suprasti, jog Ypata išlietas iš raidžių, kad jos yra jo kūno sandaros ląstelės. O dvasia?... Et, jeigu kas man galėtų apie ją ką nors pasakyti. Dievas yra vienas, bet trijose esybėse. Ypata irgi vienas, bet dvejose esybėse ir aš  manau, kad  jį suformavo būtent raidės.. Ypata nepriklauso tai gadynei, kuomet Dievas žmogų lipdė iš molio.
- Gal, Františekai, neapsunkink tokiu kalbėjimu savo galvos- nesuprasiu. Tai jau aišku kai du kart du,- sąžiningai pasakiau ir paklausiu: - Kokių velnių susiruošei vaidinti? Ką vaidinsi?
- Kad vaidinsiu - nesakiau. O kad sutikau lipti į sceną, tai iš tikrųjų. Aš netgi negalėjau bent kiek rimčiau pasipriešinti jų įtaigai. Tiesiog darėsi smagu, kad  kviečia, o dabar, kai laikas priartėjo, nesakyčiau, kad ten norėčiau būti.
-Raidžių bijai?
-Iš tikrųjų, nieko, Karlonai, nesupratai, ką tau sakiau. Tiek to. Gal paskui, kai nesupratimo pasijaus  pernelyg daug, atsiras noras ir pačiam pamąstyti. Pradėjau abejoti, kad esame sukurti iš molio ir jeigu tai tiesa ir Bibliją perskaitome ne taip, kaip ją reikėtų perskaityti. Bet esi Šv. Rašto pažiba, tu šiose lankose sugebi ir kupranugarį per adatos skylutę pravaryti. Džiaugiuosi, kad tavo mokslai vėl su tavimi.
- Kai atmintį apie Radijo karietą ir kas siejosi su ją buvo amnezija prarijusi ir nieko nesugebėjau atsiminti, atrodė tiek tos Biblijos studijos ir bereikalingos. Kai nieko nežinai, niekas nerūpi. Įsigūži į kertelę, kuri dar palikta - ir užtenka iki soties. Biblija žmogui YRA ir žinai, kad  ji reikalinga tik tuomet, kai prisilieti prie jos.
- Tu sakai, tu žinai,- tingiai atsiliepė Františekas, užimtas kitų minčių ir man nebuvo aišku, ar  jis  jau žino, kas iš tikrųjų yra skiedryne Radijo karietos gamyba užsiėmęs Mindaugas. Tačiau tas iš tikrųjų čia netinka, nes iš tikrųjų Mindaugas buvo ir karalius, ir meistras, nes iš tikrųjų reikėjo tiksliai žinoti, ką Františekas žino apie jį. Ir net reikėjo žinoti, ar žino Mindaugas, ką apie jį žino Františekas. Mano asmeninis šimtaprocentinis įsitikinimas, kad Mindaugo paslaptis žinoma  platesniu masteliu neleido man atvirauti paslapties žinojimu ir aš taisiau išraišką, kad tokio pobūdžio kalbos man lieka nesuprastos. Františekas puikus, nuovokus vyras ir neprašė mano atvirumo.
- O raidės, kad jas kur! Aštiš, vištos! - Kiek kartų taip pats gindavau šalin. O jos, žybt, žybt ir  nusistebėti nesuspėji, kai padaro atrodytų neįmanomus darbus. Ar gi ne, žirge,- kreipėsi į Įgagą Františekas. - Lauki Aleksando Diumos muškietininkų, o jie, pasirodo, sutūpę gimtosios kalbos Abėcėlėje.
- Gal neperlenkim lazdos. Jeigu mėgsta čiulpti saldainius, tai gal ne tokie tie stebuklai, kaip atrodo... O kad yra Ypata, kad jo laukia numirėliai, kad tokioje kaitroje šildosi pečiaus šiluma, tai, manyčiau, kažką turėtų reikšti.
- Kaip greitai užmiršti stebuklus Įgagos akyje. Ir tuos, kurie jį tau sugrąžino,- apipylė šaltu vandeniu Pelėda, o prie mūsų prisidėdamas Vytautas Mačionis irgi:
- Mačiau, kad ir jus aplankė Abėcėlės delegacija. Turbūt prašė, kad Mindaugas aukštesnes klumpes išskobtų, kad scenoje nepasimestų. Tuomet kad ir nematysime vaidintojų, tai bent girdėsim, kad bilda.
- Bilda, Vytautai. Net labai bilda,- pasigavo žodį Františekas Pelėda.- O dėl vaizdo scenoje, nesijaudink. Joje būsiu aš.
- Tu? Tai gal ir Ypata?- nuleido balsą Vytautas..
- Pasiklausk jo, ar ir jis ten bus. O kad aš ten būsiu, tai tikrai.
- Ir ką ten darysi? Tą knygiūkštę... Kaip ten? Iš vežėjo užrašų skaitinėsi? Betgi ačiū, visi ją perskaitėme. 
- Tavo dainų repertuarą taip pat žinome visi, bet nepeikiame. Kita vertus, argi tavęs neleidžiu ten irgi būti? Manau, kad vietos užteks..
- Baikit, vyrai. Baikit. O tai vaidinimui, regis, ir scenos  neprireiks. Kai nereikia, mokam vaidinti, o kai reikės- kažin. Jau keli metai, kai nerūkau, bet dabar parūkyčiau.
- Suprantu, kad reikia važiuoti namo,- pasakė Vytautas. - Marcinkonių pušies ir Margionių liepos šaknis pasodinsite be manęs.
-Nesierzink, Vytautai. Jau tokia ši diena- iki pietų dainavome, o po jų reikia atsikvėpti ir leisti skrandžiui patiekalus suvirškinti. O scenai ruoškis. Manau, kad raidės, patekusios į keblią padėti, neturės kitos išeities ir bus priverstos paprašyti paramos. Kaip ir tau, nežadu joms nusileisti. Esi vienintelis, kuris scenoje gali joms padėti.
- Ačiū. Pasakė, kad nereikia, kad kitą kartą, vadinasi, nereikia, o kito karto nebus.
Kitu atveju, dėl to kas įvyko, būčiau tik džiaugęsis. Jutau, kad pasirodžius Vytautui Mačioniui, tampu antraeiliu asmeniu prie Mindaugo, o esamą ir laukiamą mano valdžią į savo rankas ryžtingai stengiasi perimti Mačionis. Ir aš gerai atsimenu tą pirmą kartą, kai Mindaugas pasakė:
- Vežėjau, daraisi vis labiau reikšmingesnis.
- Jūs turbūt kalbate ir apie Įgagą,- neiškart supratau.- Manau, kai mudu kartu, tuomet tikrai reikalingesni.
- Puikus žirgas,- pagyrė Mindaugas Įgagą. Džiaugiuosi, kad susitikote. Jis jums turėtų nemažai papasakoti. O kas padės susigrąžinti manuosius. O jie juk yra. Laukia. Ieško. O, Dieve, kaip būtų gerai, kad jie surastų mane jau čia. Bet, deja, deja. Mano gi dar ir rankos, ir kojos per trumpos tokioms paieškoms.
Ir tokie jo žodžiai kilstelėjo, įbrėžė smegenų žievėje vertės  suvokime prasmę ir manyje augo tai, kuo pavadino: - Vežėjau, daraisi vis labiau reikšmingesnis.
Dabar į šitą vietą atvirai pretendavo Vytautas Mačionis.
Prisimenu Mindaugą, kaip tuomet priėjo prie Įgagos, apkabino jo kaklą ir atrodė, kad žirgas supranta geriau, negu aš. Nuleido galvą arčiau žemės ir kažką sunkaus išprunkštė, išvaitojo. Galbūt jis taip padėkojo ir už mano ar mudviejų adresu pasakytus žodžius.
-Viltis, tikėjimas, Įgaga - ne kvailių  motina, kaip ne retai pasakome. Šiais instrumentais kuriame ateitį, kuriame valstybę, tobuliname savo dievus  ir patys save Tik pagal jų skalės nuorodas įvertiname savo gyvenimus. Ir tai teisinga. Argi ne?- pasiteiravo manęs.- Manau, kad ir mano žirgai, kai ieškome vieni kitų, sugrįš ir būsime kartu. Ir, žinoma, nieko jam pasakyti negalėjau, nes  gerai žinojau, kad nesu sapne, o Jono ir Marės  Grigų sodyboje.
Dabar Mindaugą girdėjau tauškiant skiedryne..
- Jūs kaip norite, vyrai- ginčykitės ar dainuokite. Arba nors dabar į sceną. O aš dingstu. Scenoje irgi, matyt, nebus kuo kvėpuoti, - ir palikęs juos vienu du nuėjau skiedryno linkui. Buvau ryžtingas ir žinojau, kad paprašysiu jo nuomonės, ką jis mano apie tokį žmonių sąskrydį Šklėriuose ir sąjūdį mūsų dvasioje.
- Kaip ir tu, nemanau, Pranai, kad šitie žmonės atsiranda čia šiaip sau. Jie ateina pas mus, tačiau ir patys nesuvokia, kokiu poreikiu tai daroma. Tavo užmarštis palyginus su mano, tiesiog menkutė, vaikų žaidimėlis. Tačiau tik dabar pradedame suprasti, kaip galime padėti tau. O apie save? Pats  turėtume suprasti... Atnešti atmintį iš TEN ir padovanoti ją žmonėms, tai daugiau, negu Prometėjo  ugnis. Nepalyginamai daugiau. Ir, matyt, kažkam reikia būti čia, kad toji mano atmintis kažkaip neprasiveržtų, neužaugtų kaip ano titano išlesti erelio kepenys. Kad nedriokstelėtų kaip vulkanas.
Kad ir kaip neįtikėtina, tačiau tai, ką Mindaugas pirmą kartą taip atvirai prakalbėjo, praslydo pro ausis. Ir tai reiškė, kad  mano dėmesys aplinkai buvo gerokai atbukintas dienos įvykių.
-Mus šiandien intensyviai lanko ypatingi svečiai. Nemanau, kad būtų Jus aplenkę.- paklausiau, turėdamas  mintyse raides.
Pasiritinęs koja rąstgalį prie trobesio siena, Mindaugas atsisėdo, kelių klupsčius iškeldamas į viršų ir kurį laiką su juo kabėjau geriau nesuvokdamas apie ką.
- Būrėja aplankė dėl to?
-Ir Mačionis dėl to, - patvirtino.
Ir Mačionis? -  nustebau. Pažįstu jau ne vienus metus.
Ir kas, kad pažįstami?-paklausė.
- Nemanau, kad galėtų paskolinti mums proto.
- Proto mums nereikia. Reikia atminties.
-Ir jums?- pradėjau  suvokti.
-O apie ką mes kalbam? Ne vaikas esi, vežėjau. Karalius Mindaugas savęs neatsimena. Atsimink ir žinok taip lyg nežinotum. O tai, ką atsimena ir žino Mindaugas karalius, žino labai daug kas. Absoliuti žmonių dauguma žino netgi daugiau, negu aš. Sunku orientuotis.
-Va kaip!. Iš tikrųjų reikia sėstis, nes kojos nelaiko. Jeigu dabar  būtumėte ir su karūna, aš, matyt, vis tiek atsisėsčiau. Pastovėti pritrūko jėgų.
Atsisėdau priešpriešiais Mindaugą, bet galvoje nešviesėjo.
- Sakote karalius Mindaugas savęs neatsimena. Visiškai?
Ką reiškia- visiškai? Neatsimena savęs kaip karaliaus, vežėjau. Ir man atrodo, kad dabar mudu irgi sutalpinti vienoje  dvasioje - tau reikia Radijo karietoje atsiminti save VISĄ, o ne iškarpomis, ištraukomis, fragmentais. Man reikia atsiminti bent kai kuriuos Lietuvos karaliaus Mindaugo karalystės epizodus. Reikia atsiminti. Supranti? Pačiam.
Jau negaliu tiksliau pasakyti, ar ilgai užtruko užstojusi tyla, kurios ir iki tol būta nemažai. Šį kartą ji užtruko ilgiausiai. Nors žodžių burnoje buvo daug, tačiau jie užkišo gerklę ir pirmiausiai iš  jų spūsties ištrūko tik tie:
- Čia tai bent!- O po sekundėlės. - Nekalbu apie save. Kalbu apie karalių.
- Pats matai, kad karalius atrodo ne kaip,- linksmai pasakė Mindaugas. - O vis dėlto jis dėkingas likimui, kad mes vien sau nepalikti. Tai, kas čia vyksta, tai parama mums. Ir Lena Lolešvili įsitikinusi, kad vaidinimai padės mums atsiminti.
- Viešpatie, kas čia darosi!- kone sudejavau. Nors, matyt, tai jau buvo iš įpratimo, o ne iš dvasinės  būklės poreikio.
- Aš irgi panašiai pasakiau. Bet tik sau. Be liudytojų. Tačiau kol neturime kito vaisto susigrąžinti atmintį, tenka priimti šitą. Jis man  atrodo viršesnis už tuos, kuriuos jau teko išbandyti. Tai vis dėlto buvo vaistai ir, stebėdamas tave, suprantu, kad tai, ką atsimeni apie Radijo karietą atsimeni dėka jų. Nuo tablečių amnezija neišnyksta. Kiek metų Radijo karieta važinėjai?
-Nedaug, per penketą metų
- Taip, daugiau.
- O kodėl to klausiate. Dar nesusėjau Jums nė karto sumeluoti.
- Svarbu ne tai, kiek man kartų sumeluosite. Svarbu, kad jau žinote, kad Radijo karieta išvažinėjo daugiau, negu penketą metų. Sveikinu jus, Pranuci, ir laukiu, kada panašia proga mane pasveikinsite. Kada atsiminsiu, bet penketą metų savo karalystės. Kuomet karalius. Toks dalykas dabar man rūpi daugiau, negu atsiminti kas ir kaip buvo TEN.
- Norite pasakyti, kad raidžių vaidinimai padės atsiminti?
Mindaugas  tylėjo. Jaučiau, ką reikėtų kažką pasakyti, tačiau - ką?
- Aš elgeta, nuskurėlis, vežėjas, o jūs karalius, bet atrodo, kad savo lemtyse lyg dvyniai. Bet yra ir 
skirtumų. Jūs laukiate malonių ir  raidžių vaidinimų, aš gi- iš Jūsų darbo skiedryne.

Neliūdėkim, nejaunas vežėjau,
Mūsų kelias dar vis prieš akis -
Nepadės mums nei raidės, nei Dievas,
Jeigu viltį apleistų širdis...

- O-cho! Jūs puikiai dainuojate. Neblogiau už Vytautą Mačionį.
Ir karalius jau ne pirmą kartą padėjo man ant peties savo sunkią ranką. Karalius, neatsimenantis savęs savo karalystėje.

30

30. Vaidinimas interviu Jono ir Marės  Grigų sodyboje

Vakare, kai Šklėrių sodžiuje atidarai namų langą ir pašauki, girdisi labai toli. Miškas mėgsta panešioti žmogaus balsą. Tą kartą pro langą pašaukė A.
- Ateikite!.. Mes greit vaidinsim. A-ūūūū!..
Atėjome visi beveik kartu - dėdė su dėdiene, Mindaugas, Františekas Pelėda ir aš su Vytautu  Mačioniu. Apartamentas, kuris mudviem su Mindaugu pirmiausia buvo reikalingas kaip nakvynės vieta, atrodė sujauktas, o nedidelė patalpa gerokai sumažėjusi. Neišvaizdi scena glaudėsi  prie pietinės sienos. Priekyje užlaidų nebuvo, tačiau scenos gilumoje ir jos dešinėje pusėje nuo lubų iki dugno leidosi austinės paklodės, sukūrusios  ir anapus savęs palikusiuos užkulisius. Scena nedidelė, bet tokiose patalpose ir maži daiktai užima daug erdvės. Buvo paprasta, kaip kaimo pirkiose, kuriose mokoma susispausti iki ankštumos. Man atrodė, kad scena prislopino pojūtį, kuris, čia atėjus, per savijautą primindavo patalpos eteryje sklendenančią filosofiją, įtaigojančią kažką atrasti dvasioje, atsiminti, sukurti. Gali būti, kad filosofinius pamąstymus skatinanti erdvė persikėlė ir  koncentravosi scenoje. Nepasakyčiau, kad tuomet tokie dalykai sąmonės nepakuteno, bet dar nebuvo ypatingesnio poreikio klausti, kodėl ir kaip susikuria sąlygos atsirasti filosofiniams pamąstymams. Buvo paprasčiau, kasdieniškiau ir pakako, kad gyventume ir tiek, o kad į gyvenimą įsileidžiame ir pakvailiojimų tai argi mūsų atradimas? Tiesa, vėliau ne kartą priekaištavau sau, kad mano išskirtinis žinojimas apie tai, jog tarp mūsų yra išskirtinis žmogus, privalėjo gyvenimą koordinuoti geriau, įsigilinant į reiškinius ir pabandant nuspėti jų galimas pasekmes, tačiau taip nebuvo. Ir gal todėl, kad išskirtinis žmogus nenorėjo būti išskirtiniu.
Klaidingas tikėjimas užgožia proto pažybčiojimus ir didesnės apšvietos nesugeba parūpinti. O gyvenime, sakyčiau, dažnai pasiliekame visokiausių scenų tik dėl to, kad  jos protui nebūna  nuobodžios. Ir nepaisant kaip ir ką kalbėjo Františekas Pelėda, tačiau įsitikinęs, kad pradžioje jis tik norėdamas pažaisti su Raidėmis sutiko užlipti į sceną, kartu neužmiršęs pasirūpinti garantijomis, kad ten galės elgtis pagal savo supratimą ar nuovoką. Mums įėjus į pirkią, jis dar nebuvo praradęs šios užmačios ir nesidairydamas nuėjo ten, kur buvo sutarta, o likęs žiūrovų penketukas, susėdome prieš sceną, norėdami atsigauti nuo rugsėjo sausros ir palabinti raides, norinčias sulaukti jų veiklos gero pripažinimo.
Kai kalbame apie sceną, tai, žinoma, galima tik pasijuokti - ant apystorių rąstų buvo viena prie kitos padėtos ir suglaustos lentos. Ir kai jomis ėjo Františekas, matėsi, kaip linksta ir girdėjosi, kaip girgžda. Nelabai norėjosi tikėti, kad tokioje scenoje galima būtų užkelti didesnį svorį ir sutalpinti bent kiek daugiau žmonių.
Bet kas gi čia dabar?                         
Iš už kulisų lengvais, grakščiais žingsniai išėjo liekna, žemiau pečių sunkius, banguotus plaukus  numetusi mergina. Eisena tyli, šilta, naminė, nesvetima akims ir atrodo, kad ji išėjusi iš mūsų vidaus ir ją gerai pažįstame, tik dabar jinai scenoje ir jai reikia palepinti mus gyvenimu, kurį primiršome.
- Atrodo, nenorite net pripažinti, kad esu A. Ir bendrai, kad esu raidė. Kai vaidiname, būname tuo, ką tenka vaidinti ir išvaizda keičiasi. Pasipuošiau kaip matote - juodi žirneliai sumėtyti baltame suknutės dugne. Man ji labai patina. Ir kai pasitaiko proga pasipuošti- aunuosi baltus batukus ir rengiuosi šita suknute, apsirišdama kaklą šalikėliu. Lengvas kaip vėjelis. Net nejaučiu, kad jis ant kaklo, tačiau šitaip pati save džiuginu. Man gražu. Argi ne, dzieduli,- kreipėsi į  mane:- Jums labiausiai noriu patikti. Tačiau dar labai noriu, kad mūsų vaidinimas būtų tikras, kad išėję iš savęs į erdvę, vienas kitą pažintume ir niekas negalėtų manyti, jog kažką esame paslėpę.
- Kad gražu, tai... Dieve, Dieve, kaip gražu,- pavėluotai pabandė pirmasis atkusti Františekas.- Bet kas pasakys, kad čia raidė A?
Dar nebuvau suvokęs, kad į sceną iš tikrųjų išėjo raidė A, tą išdykėlė, kurios su B,  labiau priminė nerimstančias voveres, straksinčias, visur suspėjančias, niekada nežinančias nuovargio. Man dabar tai buvo Nepažįstamoji, miela, graži aktorė, atėjusi ir mokanti gyventi vaidmenyje, kuris jai patikėtas scenos.
-Kas patikės? Labas, Františekai!- nudžiugo gracija, tartum jo ilgą laiką būtų nemačiusi: - Labai mielas klausimas kas pasakys, kad čia  raidė A?  Bet sutikite, kad klausimas nedžentelmeniškas. Sakiau, kad esu raidė A, bet scenoje būsiu vedančiąja esu labiausiai atsakinga už tai, kas joje bus. Ir todėl nesmalsaudami pašaliniais dalykais, pradėkime nelengvą darbą. Sakėte, Františekai, kad norėsite tarti įžanginį žodį. Prašom. Tarkite. Tikimės, kad tai bus protingas ir reikalingas žodis.
Ir gražuolėje įsikūnijusi raidė A nutilo, pasitraukdama į pašalį.
Františekas, nors ir sutrikdytas, dar vis stovėjo prie rašomojo stalo imitacijos mąstančio žmogaus pozoje. Dar vis atrodė ieško žodžių, kuriais kelių žmonių publikos būtų priimtas kaip rimtas, patikimas vyras, turintis teisę į jos pasitikėjimą. Jis jautė atsakomybę sakomiems žodžiams ir nemanė, kad scenoje galėtų pasielgti kitaip.
- Dabar? Jau? pajudėjo veidu į raidę Ą.
- Atrodo, atėjome visi, kas galėjome ateit,- pasakė apie publiką raidė A.
- Taip, visi. Ir net daugiau, negu visi,- pripažino Františekas.
Ir prasidėjo įžanginis žodis. 
F. PELĖDA: Tai buvo  XX amžiaus pabaigoje. Dabar net nežinau, kaip geriau pasielgti- ar kaip tie, kurie sako, kad jeigu gali užmiršti, kas tau nemalonu- užmiršk. Arba, anot kitų- jeigu gali neatsiminti- neatsimink.
Man priimtinesnis antrasis variantas.
A: Betgi tai tas pats. Niekas dėl taip pasakytų žodžių nesikeičia.
F. PELĖDA: Kaip nesikeičia? Net labai keičiasi! Netgi labai, panele, keičiasi. Ir atsiprašau, kad vadinu panele, kadangi raidės tikrai nematau.
A: Jeigu pasiūlytum saldainių, priimčiau. Žinote, kokia smaližė.
F.PELĖDA: Ką gi, tenka sutikti, kad raidė A jas labai mėgusi. O dėl mano žodžių kritikos, kategoriškai nesutinku. Kad atsiminčiau, vadinasi kažką turėjau, bet užmiršau ką būtent? O kad užmirščiau, reiškia, jog nenoriu turėti, ką dabar turiu. Bet nujaučiu, kad be mudviejų scenoje turėtų atsirasti dar keli žmones. Kaip jie atrodo nežinau. Ir nežinau jų vardų.
A: Ai- ja-jai! Vardų nežinote... Kas jie?  Moterys? Vyrai? O kas buvo XX amžiaus pabaigoje, manau, kad jau neišgirsime.
F. PELĖDA: Kam skubėti, jeigu apie tai kalbėsime.. O dėl naujo desanto scenoje, tai  numanau, kad jis sudarytas iš dviejų vyrai ir trijų moterų.
A: Patariu neužbėgti įvykiams į priekį. Kita vertus, jeigu desante suskaičiavote ir moteris, tai mieliau pasakyti: trys moterys ir du vyrai. Manau, kad tokiai korektūrai pritarsite.
PELĖDA: Žinoma. Bet Jūs viena. Kur raidutė B? Gal ir  jinai į paneles pasikėlė?
A: Nesisielokite! Jūs ją dar pamatysite. Dabar žiūrėkite kairiau, laukite ir galvokite, ar jums nieko neprimena Vazalinskienės pavardė?
         ( Ilgai laukti nereikėjo. Lengvai atmetusi pakabintą lovatiesę, atlikusią scenoje užuolaidos funkciją, priešais jį sustojo moteris ir dar jam nespėjus atsisėsti, prašneko atsiliepdama į raidės A žodžius. Negi raidė B? - pagalvojau,- bet tokia mintis savaime išnyko. Moters išvaizda neigė bet  kokią vaidybą   jaučiau, kad ji atėjo atsinešdama ilgokai išlaikytą nepasitenkinimą ir ryžtingą nusiteikimą atsipalaiduoti nuo jos dvasią varginančių sankaupų.  Ir kai buvo išgirsta, kad  ji iš Kanados, kitokių dvejonių apie jos tapatybę nebuvo. Net ir jos kalboje išgirdau išeivijoje amerikonėjančios Vazalinskienės žodžių tarseną.)
I. VAZALINSKIENĖ: Primena. Primena. Ir dar kaip primena! Argi ne tiesą kalbu, gerb. Pelėda?
F.PELĖDA O! Nesiskubinkite, ponia. Ir nebūkite įsitikinusi tuo, ką pasakėte. Tai tik prielaida GAL kada mačiau. Gal.
I. VAZALINSKIENĖ: Nuo bažnyčios nebėgu, bet Lietuvoje jose esu reta viešnia. Tačiau kalbu apie savo, apie Vazalinskienės pavardę. Esu įsitikinusi, kad ją įsiminėte.
F. PELĖDA: Taip, ponia, jūs teisi. Vazalinskienės pavardę atsimenu. Ir nebūčiau nustebintas, jeigu iš už užuolaidos pasirodytų ir ponia Bernotienė su panele Girdauskaite.
I. VAZALINSKIENĖ Tuomet labas, pone Pelėda. Pradžioje pasisveikinkime. Turbūt netikėjote, kad kada nors susitiksime.
F. PELĖDA: Net nesapnavau. Atsirašau, kad toks nerangus. O ir metų... o-cho-cho kiek praėjo!. Net nedrąsu skaičiuoti, bijant suklysti. Mūsų amžiaus žmonėms, tai jau daug. Džiaugiuosi matydamas gyvą, sveiką, gražią, bet.. čia scena ir nelabai suprantu, kaip jums pasisekė į ją užlipti. Susiruošėme su raidutėmis truputį pavaidinti. Ateikite, arčiau, ponia, ir prašom prisėsti. Čia pats esu svečias ir į savo namus pakvieti negaliu.
Tai štai kaip dabar atrodanti ponia Vazalinskienė! Džiaugiuosi, kad galiu atsiminti.
A: Ateikit, ponia, aš Jums padėsiu. Mūsų džentelmenas, regis, nesupranta, kaip reikia pasitikti viešnią. Ir vis dėlto, Pelėda, tai ne ponia Vazalinskienė. Tai raidė I, vaidinanti ponią Vazainskienę Ateiki, ateiki, ponia. Šį kėdė Jums paruošta. Vaidinimui laiko skirta nedaug ir reikia paskubėti, nes  mūsų publika darbais baisiai užsiėmusi, ji, girdi, tik žvilgterti čia užbėgusi. Tik dėdė Jonas pasirengęs išbūti, kiek reikia. O kiti tik dėl mūsų, raidžių, kad nesupyktume. Ką gi, skirstykitės. Kas į skiedryną, kas kitur. Mes nesupyksim ir būsime scenoje lygiai tiek, kiek reikės.
        ( Tai buvo tiesioginis sakymas mums, salės žmonėms, sukritusiems prie scenos. Nemanau, kad kuris mūsų gebėjome stebėti daugiau, negu vyksmą scenoje- nemačiau net Mindaugo, kuriam  buvau įpratęs skirti daugiau dėmesio, bandant įspėti jo sieloje vykstančio gyvenimo atspindžius.   Dabar ir  jis buvo paliktas vienas sau, tačiau nuo raidės A žodžių apsunkome. Net ir Vytautas  Mačionis, gerai išmanantis gyvenimą scenoje, atrodė lyg peliukas po šluotą - tik kelis kartus pamykė, o žodžių, reikalingų atsiprašymui, nesuradome. Ir buvo keista, kad gan greitai atsigavo, atrodytų, sunkiausioje padėtyje įkliuvęs Františekas.)
F.PELĖDA: O! kad jus Dievulis gražiai augintų. O kas toliau? Jaučiu, kad prarandu laisvę ir liežuvis kliūva kalboje. Niekur jie neišeis. Ir su botagu neišvarytum. Bet iš tikrųjų, kiek gi čia bus vaidintojų?
I. VAZALINSKIENĖ: Tai jau klauskite manęs, Pelėda. Mano komanda čia ateina. Bet nesukime iš kelio. Į sceną ateiname ne todėl, kad pasigėrėtum savimi.
F. PELĖLDA: Teisybę sakant,  būdamas Jūsų vietoje nebūčiau ieškojęs Pelėdos. Sakiau, nemažai  metų praėjo, kai mano galvon palikote Vazalinskienės pavardę. Buvo birželio 24-oji. Tai nesunku atsiminti, kadangi tai Joninių diena. Džiaugsmo šį pavardė nesuteikė, bet jeigu norite, galiu tai užmiršti. Tai buvo 1998 metais. Buvo praėjusiame amžiuje. Apie tai  buvau jau užsiminęs.
I. VAZALINSKIENĖ: O dabar 2002-ji. Ir jau gerokai po Joninių. Rugsėjis baigia atskaičiuoti pirmą  savaitę. Bet nepasakytume, kad daug laiko praėjo. Kol sulauksime jubiliejinio dešimtmečio, dar  gerą pūdą druskos reikės suvalgyti. Bet sutikite, kad žmogaus elgsena  labai priklauso nuo jo erudicijos. Nuo jo išsiauklėjimo. Kaip matote, susiradau Jus, Pelėda. Susiradau, po ketverių metų. O kodėl mano pavardės atsiminimas džiaugsmo nekelia, Jums man aiškinti tikrai nereikia.
F.PELĖDA: Kalbate taip lyg Jus būčiau įžeidęs. Kiek leidžia mano atmintis, to  t u o m e t , o reiškia ir n i e k u o m e t nebuvo.
I. VAZALINSKIENĖ: Dieve gink. Dar to betrūktų. Bet sutikite, kad Jums būtų kur kas mieliau, jeigu užplūstų mielesni atsiminimai. Ir gal labiausiai iš  1989 metų. Prisimenate?
            ( Viršum lubų sudundėjo, subildėjo. Visi penki žiūrovai susižvalgėme, tačiau mačiau, kad toks bildesys labiausiai sutrikdė Františeką. Jau kažką žiojosi sakyti, bet jį aplenkė Dangaus balsai. 
BALSAS (vyriškas): Sunku išreikšti žodžiais džiaugsmą dėl esamų ir numatomų permainų Lietuvoje. Kiekvieną vakarą klausomės Vilniaus radijo laidų užsieniui. Kartu džiaugiamės, kartais liūdime dėl pasitaikančių nesusipratimų. Radijo laidos tikrai labai įdomios.
BALSAS (moteriškas): Tikėkime, kad ši laidą vienija visus pasaulio lietuvius. Sutelks lietuvius į bendras mintis, darbus ir atneš kiekvienam daug džiaugsmo, šilumos ir energijos.
F. PELĖDA: Balsai iš Dangaus?
A: Ar dar kyla abejonių? Taip, tai balsai iš  dangaus. Tai Turčinskiai iš Toronto. Danutė ir Viktoras.
I. VAZALINSKIENĖ: Dangus giedras. Ir nepanašu, kad perkūnas galėtų sudundėti. Nors sako, kad  būna ir taip - trenkia lyg perkūnas iš giedro dangaus. Dažnai taip?
F. PELĖDA: Ne, ponia. Kai ruošiuosi į praeitį, visuomet atsargus ir stengiuosi, kad orai kelionei  būtų kuo lankesni. Šitai išgirstu pirmą  kartą.
I. VAZALINSKIENĖ: Atrodo, kad ir man pasisekė. Nors į praeitą irgi nukanku dažnokai, bet.. Hm. Man to irgi niekuomet nesitaikė patirti.
F.PELĖDA: Kai viskas keičiasi, ko tik nebūna...
BALSAS (vyriškas): Jau apie penkiasdešimt metų, kai palikau tėvynę. Bijojau net artimiesiems  rašyti laiškų. Ir štai per Vilniaus radiją išgirdau laisvus ir padrąsinamus žodžius nebijoti rašyti ir  kalbėti laisvai lietuviškai.. Daug ką rašyčiau, bet ašaros neleidžia. Su didžiausiu dėkingumu ir Dievas tegu Jums padeda.
A: Irgi iš Kanados. Tai Vaclovas Ivanauskas.
I. VAZALINSKIENĖ: Žiūrėk tu man!
BALSAS(vyriškas): Daug malonių pakeitimų vyksta pas Jus, ponai iš Vilniaus radijo. Bet kai  komunistų partiją pradedate linksniuoti, kyla šiurpūs ir liūdni prisiminimai. Visi mano artimieji buvo sunaikinti. Visi... Dabar tie patys geranoriai skelbia visokias permainas. Taigi velnias į ožį pavirto. Na, tai tikrai Dievo stebuklas. Su pagarba. Juozas Gerulis.
A: Ne Juozas, misteri. Jau ne Juozas. Kažkada buvai Juozas, o dabar - JOE. Va kaip, pone. Aplinkybės keičia žmogų. Bet ir aš apie tai neretai pagalvoju- kodėl gi taip atsitinka? Ir, deja, negaliu pasakyti kodėl? Tačiau akivaizdu, kad aplinkybės stipresnės už žmogų. Bet vėlgi - jos ne amžinos. Jos kažkieno priverstos keistis ir galiausia pasikeičia. Ir tuomet girdim...
BALSAS: Vilniaus radijo laidų klausomės kas vakarą. Daugumą jų įrašau magnetofono juostelėse. Malonios, įdomios ir neparastai informuojančios programos. Tikrai balsiai tenka sušukti: - Bravo! Ačiū jums už mūsų priartinimą prie gimtinės laukų. Jau nesijaučiam kaip išvietinti paukščiai, kuriems į savo lizdus buvo galima žiūrėti tik iš šalies, tik iš tolo.
I. VAZALINSKIENĖ: O, tai Stasys Keras! Aš  jį irgi pažįstu. Tačiau patikėkite, kad nesuabejojau nei vienu žodžiu, kuriuos čia išgirdau iš Dangaus. Jie neišgalvoti, bet, pone, atsiminkime, kad visi šie žodžiai Dangun pateko... Kada? Suprantu, kad jie iš 1988 - 89 metų. Na, sakykite, Pelėda, kad taip! Jie iš to laiko, kuomet Vilniaus radijas prabilo Sąjūdžio lūpomis.
F. PELĖDA: Kodėl Jūs to manęs klausiate? Klauskite režisierės  ar režisieriaus. Aš šioje scenoje  per atsitiktinumą. Bet, žinoma, nujaučiu, jog Jums knieti išgirsti, kad pasakyčiau: DEJA ponia, Vazalinskiene,  jie iš to laiko. Ir iš tikrųjų,  jie iš to... Bet jums reikalingo DEJA nesakau, nes  sąjūdis- tai ir kiekybė. Jame buvome ir mes, Vilniaus Radijas. Kiek vėliau, kartu su kitais, ir mes įnešėme Kovo 11-ąją į  tautos istoriją. Bet juk taip akivaizdu, kad aiškiau negali būti,  jog visi čia girdėti žodžiai Dangun pateko nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje išvakarėse. Manau, kad Jūs irgi tai galėtume liudyti.
I. VAZALINSKIENĖ: Taip. Tas tiesa.
F. PELĖDA: O ką apie tai mano režisieriai, a? Jiems, matyt, reikia, kad išklausyčiau Jūsų žodžių, kurie  jau nebus kaip iš Dangaus. Ir jie pasakyti po aštuonerių metų, kai buvo atkurta  nepriklausomybė. Atsimenu Jūsų žodžius ir jų iškalbėjimo laiką.
I. VAZAINSKIENNĖ: Suprantu, kad Jūs žinote, kodėl čia atėjusi.
F. PELĖDA: Kad žinau, tai-ne. Tikrai nežinau, tačiau jaučiu. Ir jaučiu, kaip sakiau, kad atėjote ne viena. Ir nesuprantu, kam reikia žmones laikyti už durų.
A: Ponas Pelėda, jūs darykite savo darbą. Juo labiau, kad jį darote neblogai Tačiau jūs teisus - laikas į  sceną pakviesti Girdauskaitę ir Blauzdžiūną. Prašom, ponai. Ir nesijaudinkite, kad - bent  kol kas- Pelėdą remia Dangus. Dabar jūs trise, o labiau prireikus, galima bus pakviesti Bernotienę ir Vaičiulį. Tačiau nemanau, kad  jų paramos galėtų prireikti. Bet... dėmesio. Vaidinam toliau, nors... Stop! Prašau minutėlės interviu reikalams.
( Ateidami čia žinojome, kad reikės žiūrėti vadinimo. Tačiau raidės A ir B buvo paslaptingos ir  mįslingos, jos taip ir nepasakė, ką vaidins. Aš, kaip, matyt, ir kiti nebuvau palankiai nusiteikęs  jų pramogavimui, tuščiai laiko gaiščiai, o dabar buvau priverstas žiotis, sunkiai suprasdamas, kas vyksta. Lauktas vaikiškas žaidimas tiesiog akyse pliuško, tižo ir kaip mat virto rimtu, vyrišku darbu, demonstruojančiu stebuklų elementus, kuris užėmė dėmesį ir darėsi įdomus ir reikalingas. Bet.. Dieve mano, ką čia kalbu? Koks kipšas neleidžia suvokti, kad jeigu ne jos, ne raidės - kas mes būtume be jų? Daug šimtmečių prireikė, kol jas pripažinome abėcėle, o tai padarę vėl užmiršome, kokį didžiulį gyvenimo vežimą  jos tempia. Tyliai, kantriai, kasdien, kas valanda, minutę, sekundę. Pasijutau metamas į naujų minčių verpetą ir galva sukosi, svaigo, nesugebėdama išryšinti konkrečių daiktų ir reiškinių kontūrus, bet jaučiau, kad į gyvenimą įeina kažkas vėl nauja, neaprasta, labai reikalinga ir gal būt toks suvokimas nebus menkesnis stebuklas, kaip karaliaus Mindaugo prisikėlimas. Jis keliasi pakeldamas ir tai, kas užmiršta ir reikia, kad keltųsi. Tačiau didesniems pamąstymams laiko nebuvo. Scenos raidė A, įpūsta savo pačios saviraiškos, per trumpą laiką  užaugusi į scenos vedančiąja, sukosi it vijurkas ir pripuolusi prie Mindaugo):
A: Dėde Mindaugai, ar gerai mes vaidiname?
MINDAUGAS: Geriau man matyti neteko.
A: Tikrai?
MINDAUGAS: Tikrai. Nors reikia prisipažinti, kad vaidinimų lyg ir nematęs. Ir nežinau, kodėl tai, ką regiu, reikia vadinti vaidinimu.
A: Ačiū, dėde Mindaugai. Mums Jūsų nuomonė labai reikalinga. Kitas dalykas, tai, ką jūs matėte, iš tikrųjų negalima vadinti vaidinimu. Tai todėl, kad Františekas Pelėda tikras. Jis nevaidina. Ir Dangaus balsai tikri. Jie į dangų perkelti iš laiškų, kuriuos Vilniaus Radijui parašė lietuviai, valstybės atkūrimo išvakarėse. Dažniausiai tai citatos iš laiškų, parašytu 1989 metais. Jūs jau buvote pas mus tais metais?
MINDAUGAS: Nesupratau, ko klausi, dukrele. Kaip suprasti -buvote?
A: Ačiū, kad taip gražiai pavadinote - dukrelė! Beje, ir aš tikra, tik truputį nekasdieniškai pasipūtusi, apsiavusi aukštais batukais ir apsirengusi gražiausia suknute. Taigi šventė ir norisi būti gražia raide- panele. O klausiu, ar atsimenate, kas ir kaip čia buvo daroma tais metais?
MINDAUGAS: Na, ir klausimas. Aš toks didelis, o tu, dukrele, klausi, ar atsimenu.
A: Stengsimės, kad  kuo daugiau būtų atsiminta. Kuo daugiau. Ar jūs ką nors prisiminėte?
MINDAUGAS: Keista. Klausantis tavęs nors imk ir galvok, kad kalbuosi  su Šv. Kazimieru.
A: Tai ar labai smagu girdėti?
     ( Raidė-panelė A smagiai, užkretančiai nusišypsojo ir atrodo, kad tai, ką išgirdo, tenkino jos sumanymą. Išsamesnė Mindaugo apklausa neįėjo į jos planus. Mindaugas viešai aukštais balais įvertino vaidinimą. Taip pat leido suprasti, kad iš scenos pasiima tai, ko tikisi gauti tik iš šventojo. Sužinojusi tai, stryktelėjo it ožkutė prie manęs ir):
A:  Man atrodo, dzieduli, kad sumanėme puikų dalyką, Na, ne visiškai mes sumanėme. Ar prisimenate, ką jums neseniai kalbėjo dėdė Kazys. Tas, kuris Anapilyje. Jums toks sumanymas labai patiko, na, o dabar bandome. Jeigu kas ir ne taip, dėl to didelės tragedijos nebus. Svarbiausia turėti dviratį su pedalais. Ar ne, dzieduli?
        (Jai neatsakiau, nes tiesiog nespėjau, o raidė A jau dirbo tolimesniam vaidinimui reikalingą  darbą, Priėjusi prie užuolaidos ir žiūrėdama į menamos scenos užkulisius, pasakė):
A: Girdėjote, Pelėda norėjo sužinoti, ką daugiau turime už durų. Taip juk, Františekai. Ar teisingai jus supratau? Už durų neturime nieko, o štai už scenos kulisų ) 
F. PELĖDA: Mindaugas ką tik pasakė- keista. Aš pritariu jam, nes iš tikrųjų keista. Bet kartu, žinoma, ir smalsu. Nežinau kaip kitiem.. Bet man, kuomet per nesusipratimą esu, kur esu, žinoti, kas bus už valandėlės- labai smalsu. Tikėjausi, kad pakviesite į sceną Vytautą Mačionį, bet  suprantu, kad dar ne laikas.
A: Taip, dar ne laikas. Bet  jeigu to pageidautų, prašome, Vytautai..
V. MAČIONIS: Oi, ne.  Oi ne. Dabar ne. Tikrai - ne. Užkrito gerklė ir išsižioti negaliu. Ne iki  dainavimo. Gerklė pardžiuvusi kaip šienas...
      ( Suklusome dar labiau, nes ir be scenos buvo įdomu atrodė, kad žiūrėtume realybei į akis ir  ji stengiasi atsiskleisti, visai nenuogąstaudama, kokius vaizdus matysime. Ir dabar, praėjus ne vieneriems metams, galvoju, kad teisybės, tiesos vaidinti neįmanomą Tik apie ją, apie tiesą gali  vykti kažkokie sąjūdžiai, sujudę surast kelią, kuriuo galima būtų prieiti arčiau jos, kaip prie  daugybos lentelės ir sužinoti, kaip ji atrodanti  gyvenime. Neprisimenu, ar  buvo pasakyta Girdauskaitės ir Blauzdžiūno vardai, bet žinau, kad Girdauskaitės vaidmenį atliko raidė O, Blauzdžiūną gi vaidino J(Jotas). Abu juos į sceną palydinti raidė A stengėsi atrodyti nerūpestinga , tačiau jos prašom, prašom, ponai kartojos daugiau, negu reikėtų ir todėl man nebuvo paslaptis, kad ir ji jaudinasi, nors ir žino daugiau, negu visa prie scenos susėdusi penkių žmonių publika. Sakyčiau, vyko repeticija, nuo kurios sėkmės priklauso daug kas ateityje. Galbūt jaudinasi netgi dėl to, kad pernelyg greitai nebūtų atspėti vaidintojų sumanymai. Jau vaidinimo pradžioje analitinis protas galėjęs paisyti, kad scenoje pasirūpinta ne tiek aktorystės menu, o labiau žiniomis. Jos buvo tikslios, turtingos, nuvedančios į  netolimą praeitį užmirštimi neapžėlusiais jos keliais. Manau, kad tik jos, raidės, tokius kelius į praeitį ir težino Ir štai regime, kaip prie Františeko Pelėdos ramiai, nepaskubėdami ir kone iškilmingais žingsniais prieina  J(jotas), vaidinantis Kanados lietuvį J. Blauzdžiūną. O greta jo -ir Girdauskaitė arba kitaip, jos personą vaidinusi raidė O. Tai žmonės irgi iš realaus gyvenimo, gyvenantys, esantys ir savo parašais paliudiję priekaištus Vilniaus radijui per savaitraštį XXI Amžius)
J. BLAUZDŽIUS: Mums, gerb. Pelėda, dangaus parama nereikalinga. Mes ruošėmės šiam  susitikimui ir tikėjomės, kad jis vieną kartą turės įvykti. Ir prašau, atėjom. Bet jūs mums vienas čia  faktiškai nereikalingas. 
F. PELĖDA: Keista. Nereikalingas, bet atėjote. Ir kodėl toks rūpestis tik dėl savęs? Ir kodėl vis dėlto atėjote?  Nuėję Vilniuje į Konarskio gatvę, ten būtumėt daugiau suradę buvusios  komandos žmonių. Ten ir Audrius Braukyla, ir Rima Jakutytė, ir Ilona Rūkienė su Guoda Litvaitiene. Ten ir  Giedrius... Et, jau ir pavardę užmiršau. Ir bendrai, atrodo, kad gerokai primiršau kiek ir kas konkrečiai sudarė lietuvišką laidų užsieniui komanda. Kalbu, kaip  jinai atrodžiusi, kuomet..
O. GIRDAUSKAITĖ: Jūs kalbate apie komandą... Nesapnuok, Pelėda. Patys puikiai žinote, kad  komandos nebeliko, kai Vilniaus radiją paliko Edvinas Butkus, Roma Pakėnienė, Audrius Matonis  Vėliau Dita Lamsargytė. Todėl atsiprašau, kad nutraukiau ne tik tavo kalbelę, bet dar sėduosi priešais tave, kad  galėčiau matyti akis.
F.PELĖDA: Kad pamatytum, ar teisybę kalbu? Prašau, sėskite, kur Jums patinka. Ir net galite  rankose  laikyti savaitraštį XXI amžius, bet tai neatleidžia nuo pareigos suvokti, ką sakau. O  kalbu būtent apie Vilniaus radijo komandą, kai dar jos nebuvo palikę minėti žurnalistai. Juos teisingai įvardijote. Kalba apie Vilniaus radijo komandą, kuri ėmė tautiečių padėkas dar prieš paskelbiant Lietuvos valstybės nepriklausomybę. Beje, ten buvau tik pasirodęs ir todėl negaliu save laikyti jos nariu. Todėl jeigu manote, kad Dangaus balsai suorganizuoti mano iniciatyva, na, tai.. atsiprašau. Tokiu atveju nežinau, ką kalbėti, ką sakyti.  Sakau, tuokąrt toje komandoje dar nesireiškiau. Man dar reikėjo į ją įeiti.
J. BLAUDŽIŪNAS: Tai kaip čia dabar? Galbūt iš tikrųjų mes ne pro geriausias duris įėjome. Bet  ne todėl, kad su XXI Amžiumi rankose.
F.PELĖDA: Atsiprašau, kad  nutraukiu. Tačiau gal ponams mano pastebėjimas mus reikalingas. Savaitraštis, kurį laikote, dar iš XX amžiaus.  Jau tuomet  jį buvote įvardiję XXI amžiaus leidiniu. Būtų keista, jeigu ne juokinga. Gal todėl ir klaidinėjate, negirdėdami balsų iš Dangaus. O jų galėtų būti daug, oi daug... Man labai gaila, jog žinau, kad jų džiaugsme negirdėsiu savo pavardės, bet vis tiek džiaugiuos, jei juose girdėsiu pažįstamų, buvusios Vilniaus radijo užsieniui  komandos  žmonių pavardes.
O. GIRDAUSKAITĖ: Oho! Kokia pavydėtinai galinga ataka. Ir kaip seniai viskas, ką čia kalba  Pelėda, buvo. Ir taip klausom. Ar jau išseko ir Dangaus  balsai?
F.PELĖDA: Nežinau ar jie išseko, ar ne, tačiau akivaizdu, kad atėję į 2002 metus ieškote komandos, kuri Vilniaus radijuje buvo daugiau negu prieš dešimt metų. O kad džiaugiuosi dangaus  balsais tai, žinoma. Duok Dieve, kad juos dažniau girdėčiau.
BALSAS: Mielieji, neapsikenčiu jums neparašęs ir nepadėkojęs už tas nuostabias programas- klausiausi jų šiandien ant tilto įlankoje prie Kingsppointo. Į ūkus ir  New Yorko dangoraižius leidosi saulė- ir taip gražiai, taip jaukiai skambėjo jūsų  balsas Už jūrų marių, už upių vandenėlių.. Ir net jaučiuos kaltas, kad netikėjau, nepasitikėjau jumis. Maniau, taip mokėjot tylėt ir prisitaikyti! vargiai ar pajėgsime prisikelti. Tikėt turėjau. Tikėt! Argi  būčiau kėlęs Amerikos Lietuvių Sąjūdį Amerikoje nuo 1962 metų įsteigdamas fundaciją  Amerikos - Lietuvos kultūriniams ryšiams plėsti? Kaip vaipėsi anuomet mūsų ir jūsų veiksniai!
I. VAZALINSKIENĖ: Tik tiek? Jis paprastai daugiau pakalba. Man atrodo, kad neklystu, pažinusi Almų Šalčių...
BALSAS: Vakar Romas Kezys pasigyręs, kad gavęs kelias savaites pavėlavusį Antano Šimkūno  laišką. Šiuo kartu kategoriškai paneigė ir labai griežtai pasmerkė Čikagos marijonų laikraščio vieno  rašeivos tvirtinimą, kad teesate Maskvos ruporas. Kezys anuosius stalinistais išvadino. O tamore, o  mores - ar kaip ten? Almus Šalčius. 1989 -jų  metų gegužė.
I. VAZALINSKIENĖ: To ir reikėjo laukti. Bet ar mes čia tik dėl to, kad sužinotume, jog saulė leidžiasi ir į Niujorko dangoraižius?
BALSAS: Džiaugiamės, kad Motinos diena vėl švenčiame Lietuvoje, kaip kadais  nepriklausomybės metais. O kad  įsitikintume, jog jūsų balsas mus tikrai pasiekia, tai siunčiu  šimtą parašų, kurie buvo surinkti čia, Monrealyje, minint  Motinos dieną. Žmonės pasirašė laisva valia ir entuziastingai. Mūsų savaitraštyje NEPRIKLAUSOMA LIETUVA ( kurio vardo komunistinė spauda nedrįsdavo minėti) raginame nuolat skaitytojus atsilieti į Jūsų kvietimą rašyti laiškus ir paminime jūsų bangas ir transliacijų turinį.
Gyvuokite, laikykitės, kvėpuokite laisvėjančio pavasario oru, nes jūs jo su kaupu užsitarnavote ir iškentėjote.
Dar kartą -  gyvuokite ir kalbėkite! Mums jūsų žodžiai labai reikalingi. Henrikas Nagys.
Post skriptum: Prieš laišką užklijuojant, pasirašė šimtas pirmoji.
F. PELĖDA: Va, tų 1989 metų gegužės - ar suvokiate? tų metų gegužės Vilniaus radijui pasiųstus laiškus, jau galiu ir pats atsiminti, nes būtent tų metų gegužę viena koja įžengiau į Vilniaus komandą. Atėjau ten tuoj po Motinos dienos. Ir galiu, beje, pasakyti, kad 101-oji  pasirašiusioji irgi motina. Tai Janina Vienožinskaitė - Adamonienė. Tekstas, po kuriuo buvo pasirašoma, irgi neblogai laikosi galvoje, bet, žinoma, nedrąsu tvirtinti, kad jis tapatus tam, po kuriuo buvo pasirašę 101 Kanados lietuvis. Ir jeigu Dangaus balsai galėtų pagelbėti, tikrai būčiau labai dėkingas už teksto priminimą.
BALSAS: Nuo to laiko, kai praėjusiais metais per Vilniaus radiją laidas pasigirdo tikrasis  Lietuvos balsas, klausomės Jūsų transliacijų ir linkime dar ilgai kalbėti apie mūsų visų tėvynę Lietuvą.
Mes, Monrealio lietuviai, susirinkę paminėti MOTINOS DIENĄ Aušros Vartų parapijos salėje linkime Vilniaus radijo laidų redakcijos skyriaus vedėjai Rimai Jakutytei ir visai redakcijai ištvermės, drąsos ir sėkmės.
Mes klausomės ir girdime jus.
F. PELĖDA: Taip. Ir, kaip sakiau, šimtas pirmoji po šiuo tekstu pasirašiusioji buvo Janina  Vienožinskaitė- Adamonienė. O štai ponų Vazalinskienės, Blauzdžiūno, Girdauskaitės parašų nebuvo. Aš tą irgi gerai atsimenu. Parašai nei užsimiršo, nei išsitrynė, o jų nebuvo. Kaip, beje, tarp  pasirašiusių nebuvo ir Bernotienės su Vaičiuliu. Užtat pažiūrėkime, kaip jie įmantriai suraityti savaitraštyje. Galėtumėt bent vieną  egzempliorių perduoti mūsų publikai.. 
J. BLAUZDŽIŪNAS: Gerai. Mes tą padarysime. Būtinai. Tačiau manau, kad jūs irgi turite tekstą Monrealio lietuvių. Duokite jį šen. Aš jį taip pat mielai pasirašysiu. Manau, kad jį pasirašys ir Vazalinskienė su Girdauskaite. Argi ne?
O. GIRDAUSKAITĖ. Mieliausiai. Džiaugsmingiausiai..
I. VAZALINSKIENĖ O man parašas vis tik ten yra. Tik aš ten pasirašiusi ne ranka, o širdimi. Taip, ponai- širdimi. Šį parašą reikia perskaityti širdimi. Pasirašiau taip todėl, kad tuo laiku rankos buvo toli nuo teksto ir nuo Aušros Vartų parapijos salės Monrealyje. Manau, kad po čia girdėtu tekstu tuomet pasirašė visi arba beveik vis ne tik Monrealio, bet ir visos Kanados lietuviai. Net manau, kad  nebus nekorektiška sakyti, kad šitaip jį pasirašė visi išeivijos lietuviai. Po visas pasaulio šalis išeivių dalios išbarstyti lietuviai...
F. PELĖDA: O aš, nakties paukštis, nepagalvojau, kad galima pasirašyti ir taip. Iš tikrųjų. Atleiskit! Esu kaltas, labai kaltas. Net labai stengiantis tokių parašų neįmanoma anuliuoti. O džiaugsmo atsirado daugiau. Bet vis tik  jūsų ryžtingas noras ateiti čia mane nuteikia negeram jausmui. Nebent įtampa galėtų sumažinti uždegtas Joninių laužas.
J.BLAUZDŽIŪNAS: Nesuprantu, kam tokioj anštumėlėj reikalingas laužas. Ir dar Joninių..
F.PELĖDA: Būkite malonūs. Kuris nors išskleiskite atsineštą savaitraštį. Jis pažymėtas 1998 metų  birželio 24 data. Ir jeigu tas Joninių laužas tikrai atsirastų, ot, gal tuomet ir galėtume skaityti ir  komentuoti niekam tikusį straipsnį - KO NORĖTUME IŠ VILNIAUS RADIJO?- su parašte Svetur gyvenančių lietuvių balsas. Pasirašėte straipsnį penkiese, o kalbate už visus svetur  gyvenančius lietuvius. Kaip tą suprasti? Iš kur tokie jūsų įpareigojimai? Uždegtas Joninių laužas pagal tradiciją vienija viso pasaulio lietuvius ir tuomet ta penkių lietuvių apeliaciją galima būtų suprasi geriau. O laikraštį numesti jo liepsnoje ir sudeginti kartu su netikusiu straipsniu.
I. VAZALINSKIENĖ: Ponai, štai jums dar vienas įrodymas, kokia gaji ir sumani sovietinė  žvalgyba. Jeigu jau taip, leisite kai ką pasakyti ir apie jus, Pelėda. Mes, Kanados lietuviai, tikrai nepriklausome šitai žvalgybai, bet ne seniai jūs, Pelėda,  pats pasakėte, kad Jums ateiti į Vilniaus radijo komandą nebuvo lengva. Bet atėjote. Lengva nelengva buvo, bet, sakau, atėjote. Ir svarbiausia- iš  kur?  O gal neatsimenate? Gal tokia atmintis sudegė, supleškėjo liepsnoje dar neuždegus Joninių laužo? Atleisite! Bet jeigu jį tikrai sudegė, tai nesidžiaukite - sudegė tik jūsų asmeninė atmintis, o mes žinome, kad į Vilniaus radiją atėjote iš žvalgybines institucijos, iš TĖVIŠKĖS draugijos ar kitaip - iš Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais TĖVIŠKĖS  draugijos. Ir tikrai labai svarbu paklausti - būtent kada atėjote? Ogi tuomet, kai buvo pamatyta, kad vienur žvalgybos perdaug, o Vilniaus radijuje, regisi, kad per  mažai. Ar ne taip?
Logika, yra logika, negražus paukšti, ir jeigu ji net pervažiuota tankų vikšrais, vis tiek išlieka  nepažeista.


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu