22. Pirmieji svečiai
Nežinau ar Mindaugas nujautė, kokias žinias į šį žmonių ir Dievo užmirštą užkampį atvežė svečiai. Mudviem su dėde Jonu tai nedaug rūpėjo, nors žinojome, kad į tokias keliones žmonės išvažiuoja turėdami svarbių, gal net neatidėliojamų reikalų. Man žingeidžiau buvo žvilgterėti į Leną Lolešvili ir pasikalbėti su Vytautu Mačioniu, kuris rankose laikė knygą. Nujaučiau, kad tai jo rūpesčiu išleista brolio Boleslovo poezija. Buvo žavu, inteligentiška, toks vaizdas labai tiko ir niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad Vytautas galėtų imti granatą, gal net baisesnį sprogmenį, nes, regis, granata Lenino mauzoliejaus nesusprogdinsi. Bet ko tik nebūna. Tačiau tvirtai žinojau, kad nepaisant mūsų pažinties, savo valia apie tai net neužsiminsiu. Ir buvo įdomu, ar to jis nepadarys savo iniciatyva.
Skubindamasis stengiausi pasisveikinti su Lena Lolešvili, tačiau tai nebuvo paprasta. Galbūt todėl, kad  patraukė jos kalba ir elgesys.
- Taip, taip, ponai,- pasruvo viešnia lyg neskubus, bet nenustojantis tekėti vandenėlis,- Taip, taip... Saikas žmogui visuomet reikalingas - ir miegant, ir valgant, ir pasakojant, ir net neužmirštant, kad  svečius reikia pasitikti. Ir ypatingai, kai jie Dzūkijoje. O Jūs? Ech, mojuojate pagaliu lyg  norėdami primušti ir saldinate sau gyvenimą prisiminimais. Argi ne? Bet tiek to. Sveiki gyvi, šilų ir grybų žmonės,- sveikinosi ji. - Tai aš, Lena. Ir, deja, turiu prisipažinti, kad ir pamiegoti, ir pavalgyti mėgstu. O saldumynai man tai.. Juk patys matote. Argi būčiau tokia  storuliuke, jeigu ne jie? Bet užvis labiausiai mėgstu pasmalsauti kas ką, apie ką ir kaip pasakoja.
Balsas Lenos Lolešvili nebuvo stiprus, o kalbos akcentas nevertė abejoti, jog Grigų sodyba susilaukė viešnios iš tolimų gruzinų kalnų. Lietuviškai tariamuose žodžiuose girdėjosi Kaukazo  kalnų aidai. O gal taip tik todėl, kad kaip norėjau, taip girdėjau. Lena nedidukė, apkūni, gero veido ir linksmo būdo moteris. Galva apvelta vaikėziškai nesušukuotais ir trumpai pakirptais plaukais. Tai netrukdė įsiminti  jos rudas, įdėmias, bet , sakyčiau, išdykėliškai drąsias akis.
- Štai kokie mes apkiautėliai! Atleiskite, ponai, kad užsižiopsojome, tačiau patikėkite, kad laukėme,- pirmasis atsiliepė Mindaugas, bet arba tai buvo netiesa, arba laukė jų tik jis vienas.
- O kad čia ne pagalys ar lazda, tai pažiūrėkite. Niekas nieko šiuose namuose nemuša. Tai Radijo karietos rato stipinas. O-joj-joj, broleli tu mano, kiek darbo įdėta. Jeigu ne mūsų Mindaugėlis, tai - amen. Nebūtų nei stipino, nei šventės,- laimingai pasakojo dėdė. Iš  mūsų trijulės jis buvo veikliausias. Atitraukė stalą, kad erdvesnė būtų užstalė ir kvietė svečius atsisėsti ir jaustis kaip savo  namuose.
-Tai kad stalas tuščias,- pajuokavo Vytautas.
- Darysim ką nors, Vytautai,- pažadėjau,- O atrodai kaip anais laikais, tartum iš Radijo karietos išlipęs,- pagyriau ne pagal metus jaunatviškai atrodantį Mačionį.
- Apie kokią karieta kalbi? Vienas stipinas - ne vežimas. Geriau pasakytume, kad tokį Genutė užantyje išnešiojusi,- suspirgėjo Lena, bet  jautėsi, kad ji nemėgsta publikos, kurios nepažįsta ir dabar jai rūpėjo pasiaiškinti, kas esu. Priėjo prie manęs ir:..
- O čia tikriausiai..?
- Taip, čia aš, Pranas Karlonas, - pasakiau supratęs jos neužbaigtą klausimą ir jausdamas įsmeigtą rudų akių žvilgsnį:- Gal teko girdėti? Prieš keletą metų po Lietuvą važinėjusi Radijo karieta. Buvau tos karietos vežėjas.
- Vežėjas? Radijo karietos? Negi tos, iš kur girdėjom dainuojant! Nepykit, ponai,- kilstelėjo balsą Lena, lyg  baimindamasi, kad,neduok Dieve, kuris nors iš mūsų jos neišgirstume:- Tikiuosi žinote, kad jeigu gruzinas nedainuoja, tai jis ne gruzinas. O kaip dainuoja - ar gerai, ar  blogai- tai kita kalba. Bent manęs niekas iki šiolei nepagyrė. Tačiau man toji Radijo karietos daina įsiminė.- Lena  aplaižė lūpas, atsikvėpė ir uždainavo:
Stebis, stebis nemunėliai-
Kas gi čia yra?
Tresi žirgo kanopulės,
Girgžda karieta.
- Gerai dainuoja gruzinai?- paklausė
- Geriau neįmanoma,- suskubo pagirti Vytautas Mačionis, bet ir mes ruošėmės sugagėti panašų pagyrimą, tačiau sutrukdė šoktelėjęs į palubę Vytauto balsas:
Oi, parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų -
Visą amžių Lietuvos.
Buvo panašu, kad renkamasi į gerą, puikų balių, kur tikras šilinis nuotaikoje net ir menkesnės slogelės neatsineš. Ir  ypatingai toks pojūtis užaštrėjo, kai mūsų galunamin su kavinuku įgriuvo dėdienė Marė. Kava pakvipo tuoj pat.
-Kol kas išgerkit kavutės.
- Kodėl - kol kas?
-Tai kad jau negreita, kaip devinta petnyčia. Kol apsisuki, kol pačirškini, kol atsimeni kas kur padėta  O va, girdėjau, kad ponia saldumynus mėgsta. Tai čia jums keli saldainiukai.
- Ne, ne.  Ačiū, ačiū. Pajuokavau. Tai jau būtų nusikaltimas. Ruduo, kaimas, miškas, grybai, bulvės. Tik  jau be saldumynų, šeimininke, - abejomis rankomis gynėsi Lena ir lyg kas ant kojos jai užlipo. - Mindaugai, tai tu,- staiga pažino, - Tikrai tu? Viešpatie, Viešpatie koks mužikėlis! Tave įsivaizdavau kitokį. Et, Lena, Lena,- priekaištavo pati  sau,- dar netikusi esi pranašė. Būčiau sutikusi didesniame žmonių sambūryje ir nebūčiau pažinusi. Tai štai kur jus Dievulis nutupdė. O anasis  ponas ieško ir pyksta, kad negali surasti. Kur čia besurasi! Dar ilgai jam reikės ieškoti.
-Pyksta? - paklausė Mindaugas.
- Na taip. Bet sakau, kad jam dar ilgai reikės ieškoti. Pagaliau, net ir sutikęs nepatikės, kad tai Jūs.
-Kodėl nepatikės?
- Jeigu Lena Lolešvili sunkiai susivokė, tai reikia manyti, kad darbas maskuotės sumaniai padarytas. Pavojai neužkliudys, praslinks pro šalį.
Toks Lenos ir Mindaugo dialogas man buvo suprantamas. Kai tik pasakė „anasis ponas“, supratau, kad kalbama apie Lietuvos saugumo šefą Mečį Laurinkų. Pabandė šį Lenos ir Mindaugo dialogą  suprasti ir dėdė Jonas, nes jam nebuvo aišku, kas ieško ir ko. Ir buvo labai  patenkintas, kai  Vytautas Mačionis aiškino:
- Daugiausia kvailių, šeimininke, paprastai būna valstybių sostinėse. Ne išimtis ir Vilnius. Ten sklando gandas, kad mūsų karalius prisikėlė. Visi lyg ir žino, kad prisikėlė, tik niekas nežino, kur  jis, prisikėlėlis, dingo. Ir keisčiausia, kad tokiais gandais patikėjo mūsų saugumas. Slampinėja, klausinėja, blusauja ir tai daro tikrovės įspūdį, kad iš tikrųjų prisikėlė. Sakau, nors bandyk Genesio  knygon registruoti tokį stebuklą. Bet neįregistruos. 
   Nemanau, kad dėdė Jonas galėjęs suprasti apie ką pasakojo Vytautas Mačionis. Aš žinojau, bet irgi buvo įdomu pasiklausyti, juolab kad  blykstelėjo įtarimas, jog Vytautas Mačionis netiki karaliaus prisikėlimu ir tikrovę ryžtingai vadina gandais. Mačiau, kad  Mindaugas irgi sukluso ir nenorėtų, kad dėdės ir Vytauto pasikalbėjimas užsibaigtų. Ir buvome patenkinti, kad dėdė norėjo pasiaiškinti, kodėl negalima Genesio knygoje įregistruoti tai, ko norėtų Vytautas Mačionis.
- Argi sunku?- klausė ir teigė,-bet, et, broleli tu mano, tingi, tingi. Duok jiems kyšį, o tuomet jau važiuoja kaip sutepti sviestu.
- Nesunku, šeimininke, kyštelėti, bet kad nepadės, kadangi  tokio stebuklo vietą Genesio knygoje užėmė Jėzus Kristus.
- Va kaip,  broleli, tu mano! Vietos nėra. Kas pirmesnis, tas geresnis.
- Bet tai dar ne viskas,- įsiterpė Lena.- Atsirado dar vienas prisikėlėlis. Tai - Vytautas Didysis. O  kaip žinom, jeigu Dievas žmogui duoda vargą - tai didelį, jeigu  nelaimę- tai ne vieną. Pasirodo, kad  panašiai elgiamasi ir su prisikėlimais. Dievui neužteko, kad Lietuvoje turėtume Mindaugo prisikėlimą. Davė dar kitą- Vytauto Didžiojo. 
- Ką? Ir Vytautas  Didysis  prisikėlė, -išsprūdo man. Tačiau ilgiau pažiūrėjęs į Niną ir Mindaugą supratau, kad tai netiesa, tačiau ji tokia, kuri mums reikalinga maskuojant Mindaugo prisikėlimą.
- Kaip neprisikels? Neturi ką žmonės daryti, o kai smegeninės tuščios, tai ir prikelia- nebuvo  atlaidus gandų nešiotojams Mačionis. - Bet ar verta apie tai kalbėt? Palikime tai bobulių radijui. Man smagiau atsiminti keliones Radijo karieta ir jos vežėjui įteikti brolio eilėraščių, laiškų ir maldų  knygą „MANO BRANGUŽĖLĖ VARGO LIETUVA“.
Vytautas brolio knygą iškėlė aukščiau galvų ir, paėjęs kelis žingsnių, įteikė  ją man.   
- Ačiū, Vytautai, tau, bet pirmiau amžina atilsi  Boleslovui, - padėkojau. Ir buvo labai gera perskaityti  įrašą: "Nuoširdžiai dėkoju „Radijo karietos vežėjui Pranui už tai, kad jis taip paslaugiai savo karietoje pavežiojo šios knygos autorių mano brolį Boleslovą“.
Nuo knygos viršelio pusės iš po šiaudinės skrybėlės žvelgė dar jaunas brangužėlės Lietuvos  poetas Nuo kito kitos - ulonų pulko Alytuje karys. Ir kaip sakiau, buvo labai gera, tačiau panoro įspūdį užlaikyti ir padaryti taip, kad jis būtų malonus tik man. Senojoje Radijo karietoje knygų buvo sukaupta nemaža ir beveik visos dovanotos, bet jas priiminėjome ne kaip sumanę: buvo  nusistovėjusi tvarka, vėliau susiformavusi į tradiciją, kai bet kaip atvertus knygą, susirinkusiai publikai reikėdavo perskaityti  atverstą puslapį. Net tuomet, kai publikos nebūdavo, o tik  knygos dovanotojas ir  jos priėmėjas, tradicija veikė it laikrodis. Ir jausmas buvo pakilus, šventiškas, reikalingas ir žmogui, ir karietai. Kita vertus, išgirdus perskaitytą tekstą, atidžiau apsižvalgydavome, pabandydami įžiūrėti lemties prognozuojamą ateitį. Ir man  atrodė, kad tokį veiksmą privalau padaryti ir dabar, nepaisant kad turėjome tik ką išdrožtą vienintelį Radijo karietos stipiną. Atsivertė 44 knygos puslapis su eilėraščiu  „Deus Dominus meus“. Ir tuomet  kiek virpančiu  nuo jaudulio balsu perskaičiau:

Tu esi, kurs esi ir kurs būsi-
Amžinai be pradžios – pabaigos -
Sutvėrėjas ir prieglauda mūsų
Ne vien laisvėj - ir žemės varguos!

Tavo vardas stebuklų daug daro -
Panorėk- vandeniai išgaruos,
Įsakysi- grįš upės iš marių
Ir saulė tekės vakaruos!..

Buvau dėkingas, kad manęs netrukdė, išklausė ir net galėjau manyti, kad visi čia esantys žvalgomės aplinkui ir matome įsimintiniausius ir ateičiai suvokti reikalingus dalykus. 
- Va, broleli,  tu  mano, jeigu saulė tekės vakaruose, ką tai galėtų reikšti? - parūpo paklausti dėdei. Pamąstė, pamąstė ir nesulaukęs atsakymo, pats pabandė atsakyti:- Kai dabar ji teka rytuose, tai žmonės ateina gyventi, kaip visi žinom - gimsta ir ateina, o tuomet, kai saulė tekės vakaruose, gal tie, kurie mirė, irgi panorės prisikelti ir kas žino, kaip gali būti. Atgaliniu keliu atgal į namelius?..
Turbūt reikėjo nusijuokti, gnybtelėti dėdę pašaipėle ar paglostyti už drąsą reiškiant mintį, bet niekas nesijuokėme. Gal todėl, kad patys ką tik kalbėjome apie prisikėlusius Mindaugą ir Vytautą  Didyjį. Ir tik Lena Lolešvili, kilstelėjusi pirštą priešais Mačionį:
- Atsimink, Vytautėli, gandų niekuomet netrūksta, bet ne taip paprasta juos išgryninti. Ir saugumas  daro, ką privalo daryti. Nereikia rūstauti dėl jų dykaduonystės.  Argi ne, ponas Pranai?- kreipėsi į  mane.- Džiaugiuosi, kad atsigaunate. Atrodo, kad baigiasi tos slogios, liūdnos nuotaikos periodas, apie kurią žmonėse sakoma- lyg žemę būtumei pardavęs. Amnezija yra bjaurus dalykas, bet žinoma, jeigu ji ne žmogaus pavardė ar slapyvardis. Taip juki? –žiūrėdama tiesiai į akis paklausė Lena Lolešvili. Ir jos žodžiai buvo pasakyti taip, lyg ši moteris - bent būnant mums Šklėriuose - būtų gyvenusi kartu.
- Atsirado viltis, o kai  ji, ponia, atsiranda, pasirodo, kad galima vėl pradėti gyvenimą. Lyg iš  naujo. Sakau, dabar jau  ne vien su ja, viltimi , gyvenu. Mūsų daugiau. Ir ponas Mindaugas, ir dėdė Jonas su dėdiene, ir paštininkė Genė  Bagdonienė, kasdien atnešianti „Respubliką“.
- Bet sakai, kad  svarbiausia - viltis? - stačiokiškai paklausė Lolešvili ir jaučiau, jog jai  norisi, kad   paliudyčiau.   
- Galbūt,- pasakiau,- tačiau be kitų paramos ji nebūtų atsiradusi. Už ją daug kam dėkingas, net ir šitam būstui, kur jau apie savaitę gyvename su Mindaugu.
- Taip, tai labai gera vieta žmogui gyventi, - pritarė Lena ir patarė neužmiršti baloje surasto ąžuolo. Jau buvau girdėjęs, kad balų dumblynais užkonservuoti ąžuolai išsilaiko ilgus šimtmečius ir kažkur toli, pačiame pasąmonės pakraštėlyje, sužibo mažytė it jonvabalis švieselė. Nežinau, kokiu  būdu, bet Viltis stiprėjo ir nesąmoningai jaučiau, kad tą jonvabalio ugnelę reikės įliepsnoti, užkurti laužu ir šitaip jam liepsnojant įnešti karieton, kad ten vėl būtų taip šviesu, kaip geriausias laikais. Man jau nepasisekė atsiliepti į Lenos paraginimą neužmiršti ąžuolo pelkėje, nes kaip mat dėmesį  atidavė dėdei ir Mindaugas, tai matydamas, pasakė jai, kad girdi, jiedu su šeimininku pasiryžę niekur ir  niekada iš čia neiškeliauti, sutarę čia būti ir būti.
- Mudu su šeimininku sutarėm, kad būsim čia ir būsim.
- Tai puiki sutartis,- pagyrė Lolešvili,- Dabar reikia ją  tik įgyvendinti ir savo įsipareigojimų patvoriais nemėtyti. -Ir jau vien tik dėdei  Jonui: - Man labai smagu jus matyti, mielas pone. Gal todėl, kad manęs nepažįstate ir net negirdėjęs, kad tokia bobikė yra. O tokių žmonių Lietuvoje, ir ypatingai Vilniuje, patikėkit- nedaug. Kai išgirsta Lenos Lolešvili  pavardę, tuoj atsimena, kad  Dievas Lietuvą aprūpino ne tik parlamentarais, prezidentais, bet taip pat ir pranašais. Bet ėgi, mielasis, Jūs sergate. Jums labai kojas skauda. Taip?- persimetė į kitą kalbą pranašė.
-Et, kai tokie žmonės namuose, kaip  Mindaugėlis, argi tai svarbu? Skauda. Bet yra dantys. Sukandi ir laikaisi.
- Labai skauda. To net klausti nereikėjo,- ryžtingai pasakė Lena ir dar ryžtingiau:- Paraitokite, pone, kelnių klešnes. O jūs, - apžvelgė  jinai  mus,- atsiminkite: kai sužinai, jog žmogui skauda, tai nebūna ir negali būti svarbesnių reikalų, kaip nuoširdi parama jam. Jeigu tik jausite, kad bent kiek galite padėti, nepaisydami  nieko- padėkite. Aš irgi pabandysiu tai padaryti. Duok Dieve, kad pasisektų. Ne visuomet taip būna, bet sakau - neretai  būna, kad padedu- liga atsitraukia ir žmogus pirmą kartą pajunta taip arti esantį Dievą lyg jis, ligonis, jam būtų tik vienas. Tuomet žmogus jau tikrai Dievo žmogus. O, kad taip atsitiktų! būčiau laiminga. - Ir vėl ragino dėdę Joną: - Nagi,  ko stovi? Argi šiliniai nemoka  lietuvių  kalbos ir nesupranti, ką sakiau? Paraitokite kelnių klešnes. Nesikuklinkite. Nereikia. Kiekvienas turime kojas ir ne visuomet jos būna švarios. O gal jums reikia padėti?
- Ne, ne- ponia. Aš pats, pats,- suplasnojo rankomis dėdė.
- Žmogus, kuris pasiryžęs čia būti ir būti, privalo saugoti savo sveikatą. O jeigu  ji prarasta privalo kantrai tikėti, kad ar  ji pati sugrįš, ar kas nors padės ją sugrąžinti . Gal jau ne visą, bet.. Tikėkite, šeimininke. Aš irgi tikiu, o man padėkite savo tikėjimu.
Šie jos žodžiai, kuomet juos matau ant popieriaus, paprasti, kasdieniai, be įtaigos galių, tačiau kai  juos kalbėjo Lena Lolešvili, jie vis dėlto nuostabūs. Dėdė Jonas buvo pasimetęs. Žinodamas jo charakterį, nemaniau, kad paklus pranašės reikalavimui. Pagaliau, aplinka buvo tinkamesnė baliui surengti, o ne ligoniui gydyti. Bet Lolešvili tai nerūpėjo. Ji susirado darbą ir ruošėsi jį padaryti. Matyt, kad tai, kas mums atrodė nesiderina su aplinka, jai buvo įrasta. O nepaklusti jos įtaigai dėdė  Jonas buvo per silpnas. Bet vis dėlto, nežinia kokios jėgos mestelėtas strimgalviais puolė duryse ir tiek jį tematėm. Mes suklusom, o Lena žiūrėjo atidarytose duryse ir ramiai pasakė:
- Gal ir padės. Duok Dieve, kad taip atsitiktų.
Šilti namai  dar labiau šilo ir nepasakysi nuo ko – nuo Lenos Lolešvili, nuo Mindaugo, nuo dėdės  Jono ar Vytauto Mačionio. Matyt, kad kaito jie nuo mūsų visų, nes visi buvome dėmesingi vieni  kitiems ir tam, kas čia vyko - dirbom, gyvenome mintimis, jausmais, spėlionėmis, sąžine. Ir  visiems norėjosi ČIA būti ir būti. Sakyčiau, kad net ir Lenai Lolešvili.
- Nepabėk ir  tu, Pranuci, kaip tavo dėdė. Norėsiu dar su tavimi pasikalbėti,- pasakė ji ir  nuslinko arčiau Mindaugo. Jaučiau, kad ir man, o gal ir Vytautui Mačioniui geriau juodu palikti vienus. Bet  Vytautas susivokė netgi anksčiau ir, vartydamas rankose Radijo karietos stipiną, išslinko pro duris niūniuodamas:
Trepsi, trepsi kanopulės 
Girgžda  karieta
Ar, vežėjau, pasigėrei,
Ar širdis jauna?
O mudu kiemo pakraštyje, anapus sulūžusios tvoros, pasitikęs dėdė Jonas vėl:
- Broleli tu mano, ot, tai moteriškaitė, kad ją Dievulis didesnę paaugintų. Atrodo, lyg būtų iš Šklėrių - visus pažįsta, žino, myli. Betgi ne iš Šklėrių,- kalbėjo dėdė,- Kur pažiūri, vis cūdai, cūdai,-, stebėjosi jis, dar nežinodamas, kad ant savo kojų stovi kaip seniai, seniai taip stipriai nestovėjo. Ir aš supratau, kad tokie dalykai gali būti tik vaidinimuose. Ir būtent  vaidinimuose karaliui  Mindaugui. Kitaip jie neįveikiami, kad apie juos galima būtų papasakoti taip, kaip jie atrodo tikrovėje.
-Pagaliau, dzieduli, Dievulis išgirdo mūsų maldas,- išgirdau senokai girdėtą raide Ą.
- Dabar mūsų bus daugiau. Daug daigiau,- pažadėjo raidė B, - ir dainuosim, ir  vaidinsim ir neišdykausim. Reikalai tokie, kad kiekvienam reikia būti tik savo vietoje. O tuomet mes- jėga!
Ir atsitiks, kad Lietuva balsuos už karalių.

24. Marcinkonių pušies sėkla ateičiai auginti
Kažkuo kitu užsiimti jau nesinorėjo.
Laukdami Mindaugo ir Lenos Lolešvili susėdome su Mačioniu seno kluono pavėsyje ir regėjosi, kad mūsų bendravimas pasidarė šiltesnis. Didelis kiemas atrodė tuščias, o man net buvo keista, kad  jo peizaže nematyti dėdės Jono. Nežinau, kodėl taip, bet visuomet atrodydavo, kad jo kaulėta figūra  užima daug erdvės - ir tuomet nei kieme jos nebūna daug, nei namuose: tie jo kaulai nereikalingą erdvės perteklių sutraukdavo į save, palikdami jos tiek, kiek žmogui reikia, kad jam būtų jauku. 
- Kol jie ten dar būrimais užsiiminėja, nueikime gal į skiedryną. Skiedrų dar vis nematyti, bet.. tai  Radijo karietos statybos vieta,- pasakiau ir labai knietėjo bent atsargiais žodžiais pasiūlyti, kad gal,  Vytautai, pasilik dienelei kitai. Bet tylėjau it tie titnagai, kuriuos taip pagarbiai suruošėme kelionei  į Vilnių.
Vytautas apžiūrėjo skiedryną ir nieko įdomesnio nesurado.
- Jeigu tau kada, Pranai, prireiktų paramos, tai neužmiršk - siųsk žinią ir aš kuo galėdamas,  pagelbėsiu.
- Reikia ąžuolo, - pasigavau jo pasiūlymą.
- Nesupratau,- prisipažino.
- Matai, kiek čia miško, kiek daug medienos, o ąžuolų nėra. Atsimenu, kad tavo tėviškėje prie  Gilio, yra nemažai ąžuolų. Būtų gerai, jeigu vieną kitą pliauską gautum Radijo karietai.
- Taip, ąžuolų ten nemažai. Bet jie jau ne mano žemėje. Tačiau argi būtina, kad jie būtų atsigabenti  nuo Gilio ežero? - pasakė ir truputį pamykęs, ryžosi pasakyti tai, kas jį dabar  labiausiai slėgė. Tačiau jam reikėjo pasakyti taip, kad nereikėtų kartotis, jog jį suprasčiau be paaiškinimų, be papildomų klausimų. Po valandėlės jau išgirdau pasakojant apie jo meilę rusų literatūrai.
- Lietuvoje dabar rusų literatūra ne itin pagarbi. Kaip, beje, ir kalba. O aš myliu ją. Michailą Lermontovą- irgi. Turbūt labiausiai todėl, kad jis, kaip ir aš, mėgo matematiką. Esu ir piešinių jo  matęs. Mačiau jo nupieštą logaritmų kūrėjo Džoino Neperio portretą. Įdomu, kad apie jo darbus poetas nieko nežinojo ir gyvenime  nebuvo matęs. Gyveno skirtingose epochose, bet rusas  Lermontovas  būtent nupiešė škotą  Džoiną Neperį ir būtent tuomet, kai nesugebėjo išspręsti sudėtingo uždavinio. Užmigęs gi susapnavo žmogų, pasufleravusį jam uždavinio sprendimą. Atsibudo ir, pasinaudojęs nepažįstamojo parama, uždavinį sėkmingai išsprendė. Tuomet nupiešė ir sapne matytą žmogaus portretą. Tik gerokai vėliau ekspertai atpažino, kad tai žinomas matematikas  škotas Džoinas Neperis, gyvenęs XVII amžiuje.
Vytautas nutilo. Tylėjau ir aš.
- Net nepasidomi, kodėl apie tai pasakoju, -  priekaištingai mestelėjo, o po nedidukės pauzės: - Pasakoju todėl, kad jeigu mokėčiau piešti, tai žiūrėdamas mano piešinius, pamatytum, kad nupiešiau ir karietos meistro portretą.
- Mindaugą? – žioptelėjau.
- Tu ji vadini Mindaugu, namų šeimininkai Mindaugėliu. Man gi pasakyta, kad jis karietos meistras. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad su juo buvau susitikęs sapne.
- Viešpaties keliai nežinomi,- pasakiau žinomą frazę. Bet kažką kitą, regis, ir negalėjau pasakyti. Jaučiau, kad Vytautas priiminėja jam reikalingą sprendimą. Pagaliau ryžosi pasakyti ilgai nešiotą paslaptį.
-  Buvo laikas, kai sumaniau padaryti darbą, po kurio nei manęs, nei Lenino mauzoliejaus nebūtų. Sutrukdė sapne sutiktas žmogus. Gerai prisimenu  jo pasakytus žodžius: - Vytautai, atsimink. Lietuvai būsi reikalingesnis. Lauk ir tikėk, kad šis sapnas būtinai išsipildys.
Man buvo aišku apie ką čia kalbama, bet nežinojau, ar tas jo sapno žmogus prisipažino, kas jis beesąs. Tačiau greit pajutau, jog Mačionis nežino, kad sapne jį aplankė Lietuvos karalius Mindaugas. Vienu momentu žiojausi pasakyti, kas jis, bet sugebėjau užsičiaupti, numesdamas į jo ausis keletą kimių sukosėjimų. Man pasisekė save įtikinti, kad atskleisti Mindaugo paslapties  negaliu, bet kartu buvau įtikintas, kad atėjo laikas, kuomet Vytautas Mačionis, atvežęs į Šklėrius   Leną Lolešvili, reikalingesnis negu atsiminimai apie Lenino mauzoliejaus sprogdintoją.
- Kodėl gi-ne? Lauk, - pasakiau. Kartais žmogui laukimas sunkesnis, negu  mirtis. Lauk ir tikėk. Bet  man to kalbėti nereikia, nes  jaučiu, kad lauki ir tiki. Tai todėl, kad  sapnai jeigu, jais nepatiki, tuoj pat užsimiršta.
- Vadinasi, supratai apie ką kalbėjau.
- Ketinai į Maskvą nuvežti „titnagėlį“. Gal ne tokį sunkų, kaip šieji, iš Šklėrių titnaginės. O jau ten  kuštelėti jam – titnage, titnagėli, įsipliek, įsiliepsnok. O tuomet jau dovana ir Leninui ir jo mauzoliejui.
-Nuovokos, Pranai, tau dar užtenka. Gal Dievas tikrai žino, ką daro, kad Radijo karieta vėl ant ratų atsistotų. Gal ir aš čia todėl,- mįslingai pasakė Vytautas Mačionis.
- Ir ne vienas čia. Draugystę su būrėja sunku pavadinti atsitiktine.
Nežinia, kaip būtų užsibaigęs mūsų dialogas, bet pagaliau pirkios durys atsidarė ir pro jas išėjo Lena Lolešvili ir Mindaugas. Su Vytautu nuėjome prie automobilio, prie kurio nepaskubėdami  artėjo ir jiedu. Bet vidurkiemyje juos sustabdė skardus dėdės Jono balsas.
- Palaukite, ponia. Palaukite!
Su kibiru rankoje dėdė su Mare grįžo iš palaukės, kur įsėtoje pievoje ganėsi Margė. Mes dar  nežinojome, kokius rūpesčius patyrė dėdė, negalėdamas sugalvoti, kaip atsidėkoti Lenai Lolešvili. Dešimt Marės suskaičiuotų kiaušinių jam atrodė apsijuokimo verta padėka. Skubėjo atrėžti gabalą  lašinių, bet jie dar seno skerdimo, gerokai aprūdiję ir akiai neatrodė išvaizdūs. Ir galiausiai  švystelėjo paguodžianti viltis, kad protingiausia prie lašinių ir  kiaušinių pridėti ką tik išmelžtą, dar  karvės tešmenimis sušildytą pienelį. Bet pamelžti Margę nebuvo lengva.
- Ar kas atsitiko?- į dėdės žodžius atsiliepė Mindaugas.
-Kai geras žmogus aplanko namus, tai visuomet atsitikimas. Taip jau šiame krašte, Mindaugėli, Dievo surėdyta - atėjo geras žmogus, tai peržegnok jo kelią, kad  atsimintų ir neužmirštų ateiti kitą  kartą. Labai džiaugiamės, kad ponia surado mus. Labai džiaugiamės.
- O kaip koja?-  pasidomėjo būrėja.
- Koja? - nuoširdžiai nustebo dėdė.- Iš tikrųjų. Net užmiršau ją. Neša kaip vėjas, kaip sparnai. Bet  aš rimtai, ponia. Daug ko šituose namuose  būta, bet tokio stebuklo dar nebuvo. O! Viešpatie,- atsiduso dėdė patrypčiodamas  ir kitaip mankštindamas skaudėjusią  koją. Ir tie, kas žinojome tokį dėdės vargelį, negalėjome nesuklusi.
- Tikrai ne skauda?
- Tai kad, Mindaugėli, tikrai neskauda. Oi, broleli tu mano! Kas čia atsitiko, a?- į nieką  nesikreipdamas klausė dėdė ir atrodė suglumęs taip, kad net nežino, ar džiaugtis, ar bėdoti.   
- Gerų namų dangus neužmiršta. Kartais angelai juos aplanko, kartais pats Dievas. Bet tai nieko  naujo. Krikščioniškasis pasaulis gerai žino šitas tiesas ir didesnė bėda, kad  jas sąmoningai stengiasi užmiršti. Ką gi, sudie, pone. Mums jau laikas .
- Oi, ne! Dar ne! Bet kur ji dingo, mano bobulė? Kol jį neateis, tol neišvažiuosite- ryžtingai pasipriešino dėdė Jonas ir, atsigręžęs namų pusėn: - Mare, ė Mare, kur prapuolei?  Bet pasijutęs  kad gal jai reikalinga jo parama, greitais žingsniais įplasnojo priemenėn. Su Vytautu matėm, kaip įdėmiai jo bėgseną stebėjo rudos Lenos akys.
- Vytautai, pirmą kartą matau  stebuklą iš  žmogaus rankų. Gaila, kad tu jo nematai. Aš  matau, o tu, deja, ne.
Vytautas Mačionis įdėmiai žvilgtelėjo man veidan.
- Aš, Pranai, dar  ir paskaitau be akinių. O pats? Apie tokius girdėjau sakant - žiūri į  knygą, o  mato  špygą. Ką matai pats, matau ir aš. Nubėgo tavo dėdė žmonos ieškoti. Marės.
- Sakai, nubėgo. Tai ir yra stebuklas, kad nubėgo. Anksčiau it pašautas - eina ir matai, kad skauda. Šiepia dantis, bet taip, kad būtų panašu į šypseną. Todėl ir  sakau, kad  matau stebuklą, o tu - ne, nes  dėdę Joną matai pirmą kartą. Gal ir gerai, nes kad ir kaip nepaisytum kito žmogaus skausmo, o jo atspindys įsisunkia sielon ir nei nuplausi jo, nei nugramdysi.
Vytautas, regis, sutiko su tokiu mano pamąstymu. Tylėdami laukėme, kada pro namų duris išeis  šeimininkai. Ilgiau laukti neprireikė; išėjo oresni ir jų rankos buvo užimtos - dėdė Jonas nešė dvi penkių litrų talpos plastmasines pūsles, kuriose buvo pienas, o dėdienė, prispaudusi prie krūtinės, laikė celofano maišeliuose sudėtus kiaušinius ir įvyniotus lašinius.
-Ačiū. Nereikia, nereikia,-  gynėsi nuo dovanų Lena.
- Mes, ponia, geriau žinome, reikia ar nereikia,- dalykiškai pareiškė dėdė Jonas. Bet netrukus prie  Lolešvili prisidėjo ir Vytautas  Mačionis – penkių litrų pūslė ir dešimt kiaušinių buvo paskirta ir jo daliai.
- Ne  Velykos, ir ne dovanų atvažiavome,- gynėsi nuo Marės kiaušinių Vytautas.
- Atidaryk, Vytautai, automobilio bagažinę ir baikite karą,- pasakiau gerai žinodamas, kad šitokiuose karuose šilinių žmonės nepralaimi.
Pagaliau karas baigėsi ir svečiai nerangiai sėdo automobilyje, o dėdienė skubėjo pasiteisinti ir prašė, kad ponuliai neužpyktų, jog užtruko melždama Margę.
- Nepasakysiu, kad negera karvutė. Bet kai toks karštis, kai tiek daug visokiausio brudo, tai Margę reikia ir supančioti, ir už ragų palaikyti, muses nuvaikyti. Sunku gyvuliui. Ir negali supykti net tuomet, kai ne tik kibirą iš po papilvės išspiria, bet ir melžėją pargriauna. Ai jai! Ne kartą šitaip  buvo. Bet ką daryti - negerai, kai  šalta, bet  kai tokie  karščiai- irgi negerai. Brudas užpuola  gyvulėlius ir neišmanai, kaip juos apginti.
- Sudiev,- mojavome išvažiuojantiems svečiams. Iš kiemo jie išvažiavo apžėlusiu, retai važiuojamu  keliu, tačiau asfalto kelias buvo netoli sodybos. Su Mindaugu sugrįžome į savo galunamį ir  netrukus anapus sienos pasigirdo dėdės Jono balsas. Kai  jį išgirsti, tai žinai, kad dėdė arba  džiaugiasi, arba pyksta. Abejais atvejais dėdė balsą gerokai paaukštindavo. Tačiau mane labiau  domino, kokie reikalai čia atbildino būrėją Leną Lolešvili.
- Reikia  pasodinti medį,- pasakė Mindaugas.
-Medį? O čia, aplinkui? Ar čia ne medžiai?
- Reikia pasodinti medį Skersbalėje.
- Atsiprašau, kad su  jumis ten dar nebuvau nuėjęs. Tačiau ką tik iš ten su Mačioniu sugrįžome. Tokį dičkį titnagą iš ten parsinešė, kad vos parlingavo. Ten jau seniai nei lašelio vandens, seniai miškas auga. O miškas be medžių ir Skersbalėje nebūna. Net ir titnagai suspėjo apaugti miško samanomis.   
Mindaugas neskubėjo atsiliepti į mano žodžius. Ir nekreipė dėmesio į juose įvyniotą pašaipėlę.
- Jeigu apie tai būčiau kalbėjęs vakar, tai irgi tikriausiai, kaip kad dabar tu kalbi. Bet Žemė jau susėjo apsisukti apie savo ašį - „vakar“ jau buvo, praėjo. Kažin, kiek kilometrų mus apsuko aplink save. O suka ji mus, matyt, tik todėl, kad  geriau įsidėmėtume, kas yra viršum mūsų ir geriau pasikapstytume savo galvose. Man atrodo, kad tik retas žmogus suvokia, jog jose irgi aibė pasaulių - ir tie, kurie atrasti, ir tie, kurie neatrasti. Nesuvokiu, kaip tai padaryti, bet reikia kažką  daryti, kad žmogaus galvos Smegenų pasaulis irgi turėtų žemėlapį, žvaigždėlapi, smegėnlapį ar kaip čia pasakius. Manau, kad Pasaulio žemėlapis skurdesnis už žmogaus galvos smegenis. Užkoduoti jie ir  iššifruoti juose sutalpintus pasaulius nelengva, bet reikia manyti, kad vis tai padaryti  įmanoma. Ar  supranti, apie ką kalbu?
-Tai kad nelabai,- sąžiningai prisipažinau.
-Aš irgi nelabai suprantu, ką kalbu, bet taip bandau įsikabinti į dalyką, kuris nepažįstamas. Tačiau aišku, jog reikia mums, vežėjau, smegenų žemėlapio. Kol jo nėra, matyt, ne  gėda, kad, deja, dažniau net apytikriai nenutuokiame,  koks jis, smegenų pasaulis yra. O juk žmogaus pareiga jį perskaityti, iššifruoti, išmokti ir sužinoti, kokie nuotoliai iki tų jo pasaulių, kurie dar neatrasti, o  kiti gal užmiršti..
-Iš tikrųjų, būtų nuostabu, jeigu sugebėčiau suprasti apie ką kalbate. Stengiuosi, bet...
- Ir aš stengiuosi, vežėjau, o rezultatai irgi, kaip sakai „bet“. Tačiau Lenai pažadėjau, kad  Skersbalėje pasodinsime medį. Pats nežinau, kodėl taip padariau, bet pažadėjau, net nežinodamas  kur yra Marcinkonių pušis ir Margionių liepa. Mat, reikia vienu  metu pasodinti dvi sėklas - Marcinkonių pušies ir Margionių liepos.
- Margionių liepos ir Marcinkonių pušies?
- Būtent,- sausai, drūtai mestelėjo Mindaugas ir jaučiau, kad savyje jis pyksta.
- Kažin, ar ji žino, kad Margionių liepa jau seniai išvirtusi iš kelmo. O Marcinkonių pušis - irgi išdžiūvusi.
-Va kaip! Vadinasi, mudviems Skersbalėje reikia išauginti medžius iš sėklų, kurių negalime turėti. Bet sakė, girdi, sėklas susirasite, nes tai labai nesunku padaryti.
- Kai kalbama apie būrėjai žinomus dalykus, aš tyliu. Ne todėl, kad nenorėčiau kalbėti, bet amas  gerklę užspaudžia. 
-Bet dar nuostabiau, vežėjau, kad reikia laukti svečio Tai jo ekscelencijos Šv. Kazimiero.
Lyg pagal komanda abu sužiurome į sukabintus palubėje šventųjų paveikslus, tarp kurių buvo ir Jo, Šv. Kazimiero. Paveikslai apdulkę, pavargę nuo senatvės ir kabo, matyt, nuo tada, kai dėdė Kazys  su Agota - pirmąja žmona - apsigyveno atsikėlęs iš senojo, jau senokai sunykusio namo. Ji dar irgi atsimenu - ilgas ir aptriušęs. Ir viename jo gale gyveno Motiejus su Marcele, jau sulaukę dukros  Malvinos ir sūnaus Kęstučio.  Kitame namo gale - visi kiti, kurie dar nebuvo išsibarstę kas kur. Ir  jų dar nemažai, o  dėdė Kazys jau  buvo  vedęs Agota  iš  Margionių.. Prisimenu, pravardžiuodavo  Kavaliauskiene. Tai jau buvo pokario metais.
- Šventas Kazimieras?  Pas mus į svečius?- ištariau beveik uždara burna, bet Mindaugas išgirdo.
- Pasakiau gal daugiau, negu reikėtų, bet kol kas mūsų tik trys- mudu ir dėdė Jonas.
- Ir dėdienė Marė.
- Skaičiuojame vyrus. Moterys teaudžia rankšluosčius, kad paskui galėtų paduoti  juos, kad  nusišluostytume savo prakaitą.
- Tai, ką jau pasakėte - man per akis. Jūs, karaliau, būsite - bent  šiliniuose -  labai  nelaimingas, kad  susidėjote su  manimi.
- Kodėl susidėjau? Tokia lemtis. O kas joje- nei perspjausi, nei peršoksi. Tai Dangaus priesakas. Ir tie būsimi medžiai Skersbalėje - irgi mūsų dviejų lemtyje,- pasakė ir po sekundėlės pasidomėjo, ar toli  Marcinkonys.
-Atvažiuodami pravažiavome šalia jų. Beje, ir pro Marcinkonių pušį. Gal apie 15 kilometrų iki jos ar  net arčiau. O Margionių sodžius pašonėje. Grigų sodyba yra paskutinioji Šklėrių valdose ir  jos valakas ribojasi su Margionių šniūrais.
Būtent tuo momentu kieman įvažiavo jau mums pažystamas Mačionio automobilis. Kas atsitiko? It  susitarę su Mindaugu stryktelėjome ant kojų. Žinojau, kad Vytautas, kai mašina sustabdyta, neužsisėdi prie vairo. Neužsisėdėjo ir tą kartą, tačiau bent man tas laikas, kol jis išsiropštė iš  mašinos, užtruko ilgai. Tačiau atrodė  jis šventiškai, kaip paprastai su šypsena, ištempta iki ausų, kurioje galėjai pamatyti bet ką - ir džiaugsmus, ir skausmus. Tačiau šį kartą jo atlapi šypsena reiškė  nesupratimą. Atsargiai iš bagažinės iškėlė šaką ne šaką, o greit sužinojome, kad tai  pusmetrinis  gabalas Marcinkonių pušelės šaknies.
- Gal manote, kad šį pagalį atvežiau pečiui  pakūrenti. Velnias ją  griebtų! Tikra ragana toji gruzinė, - pradėjo lįsti iš nuosavo kailio Mačionis. Ir mudu su Mindaugu buvome tylučiai, nes,  matyt, iš tiesų nesusivokimuose niekas taip garsiai nepasireiškia, kaip  tyla. Ir žodį „tyla“  norėtųsi parašyti didžia raide, bet neparašiau. Galbūt todėl, kad įsitikinęs, jog  bobučių radijo burnomis apie tai  nereikėtų kalbėti. Tačiau žodis žodin įsiminiau Vytautą.
- Kiek to važiavimo iki Marcinkonių! Kelios minutės ir  jau Marcinkonyse. Jau maniau, kad   pravažiavau, bet girdžiu - Vytautai, jeigu sakai, kad esi miško žmogus, tai juo ir būk. Bent  jau sustok, Vytautai, prie Dzūkijos miškų karalienės. Sustojau.  Bet ne prie karalienės, o prie taip jos ištartų žodžių, nes nesuvokiau, apie kokią karalienę jinai šneka. Ir sustojau, pasirodo, nei arčiau, nei toliau, o prie pat tos pušies. Man  ji buvo nebuvo. Nebent laužui žiemą užkurti, kai esi labai  sušalęs. Bet vis dėlto, kad ir sausa, tačiau toji  pušis  graži. Kitas gal net žiemos speige jos nedrįstų kūrenti. Sušaltų, o jos ugnimi nedrįstų šildytis. Manau, kad irgi  negalėčiau  įžiebti  degtuko užkurti ją. Marcinkonių pušis! Ir dabar  manau, kad šio krašto žmonėms ji turėtų būti amžinai gyva. Kaip dangus.
Jeigu tai būtų tik Vytauto Mačionio balsas arba, sakykim, jeigu savo žodžius būtų kalbėjęs per    nacionalinį radiją, tai niekuomet nebūčiau patikėjęs, kad tokie žodžiai pasakyti būtent jo, Vytauto  Mačionio. Bet tą kartą  jis buvo priešais  mane per du tris žingsnius, o  greta manęs - ir Mindaugas. Irgi tylus ir susikaupęs kaip išdžiuvusi Marcinkonių pušis. Užtat Vytautas kaip audra, už visus  tris.
- Rodo man Marcinkonių išdžiūvėlę ir kalba - Viešpatie, Viešpatie, kiek  matų  ji iškentė šitame  smėlkalnyje. Kodėl smėlkalnyje? Dievulis žino, kodėl jinai taip,  nes stovi ji lygioje vietoje. Ne gana to, girdžiu prašo, kad  išlipčiau iš automobilio ir atlaužčiau gabaliuką jos šaknies.
Sakau turbūt šakos, o ne  šaknies?
- Negi, Vytautai, manai, kad neskiriu pušies šakos nuo jos šaknies?
Išlipau iš automobilio ir atėjęs prie pušies, kapstausi smėlyje. Jeigu būčiau milžinas ar bent traktorius, tai ir kapstyti nereikėtų. Galingos pušies šaknys išsiraizgę net žemės paviršiuje, kai kur dienos šviesos apšviestos, bet žmogaus raumenys per menki, kad galėtum jas bent krustelėti. Man pasisekė. Ir va atlaužiau šitą. Irgi nepasakyčiau, kad menkutė..
Mindaugas tylėdamas paėmė iš Vytauto Mačionio  jo atvežtą Marcinkonių pušies šaknies nuolaužą  ir apžiūrinėdamas ją:
- Ar Jūs, pone Vytautai, ir vėl nesapnuojate? Pasižiūrėkite į mane. Aš  jus atsimenu. O jūs mane?  Gal kartais atsimenate, ką tuomet jums sakęs?
Ir kalba pasikeitė.
- Taip, pone. Kai tik čia atvykęs  jus pamačiau, įtariau, kad  jūs  būtent tas  žmogus, kurį mačiau sapne Jūs paėmėte iš rankų tą suskystintą sprogmenį ir atvėsinote įkarštį susprogdinti to idioto mauzoliejų.
- Idioto? Jūs manote, kad tai idiotas? - Mindaugas dėbtelėjo į mane  akimis ir pranešė, kad vienas   abiems jiems pažįstamas ponas sakosi,  jog jo visus raštus išstudijavęs.
-Aš  ji pažįstu. Jis šalia mūsų,- pripažino Vytautas Mačionis,- tačiau priverstas jį gerbti, kaip  garbingą Radijo karietos vežėją. Kai viename žmoguje sutelpa ir velnias, ir Dievas, kitokio pasirinkimo nėra.
Regėjosi, kad greitais atsikiš ir mano gerklė. Juolab,  kad tai  jau nebuvo naujas dalykas - išguiti iš  mano galvos Lenino raštų studijas kėsinosi jau ne vienas, tačiau  jų pastangos būdavo nesėkmingos. Bet šį kartą man gynybos neprireikė. Mindaugui, regis, labiau rūpėjo atsiminti sapną, kurį  jis žinojo neblogiau už jį susapnavusį Vytautą Mačionį. Ir iš jo priminė:
- Tuomet pasakiau, kad ateis lakas ir Jūs, pone Mačioni, būsite reikalingesnis. Dabar iš jūs rankų paėmiau ne sprogmenį, o sausos Marcinkonių pušies šaknies gabaliuką.
- Tenka apgailestauti, kad susitikau su tokia beprote ir sutikau atvežti šią šaknį.
- Tačiau  ji pasakė, kad reikia ją pasodinti? Ar ne taip?
- Tikrai taip pasakė. Ir todėl sakau, kad tai beprotės užgaida.
- Gal nespjaudykime į šulinį, iš kurio gali prireikti atsigerti,- pasakė Mindaugas ir,- atleisk, Vytautai, jog neišsidaviau, jog pažinau ir atsiminiau, kad buvau pasakęs, jog ateis laikas, kuomet tavo daliai teks didesni išmėginimai, negu savižudžio mirtis su išsprogdintu Lenino mauzoliejumi. O kad turime žmogų, kurio vienoje rankoje  Biblija, kitoje - Lenino raštai, tai, matyt, irgi surėdyta  pagal aukštesnės išminties standartus. Manau, kad tai mums mestelėta neatsitiktinai.
- Ir ko, ponai, iš manęs norite,- neiškenčiau.- Ta gruzinė neleidžia, kad pušies sausą šaknį  sudegintume krosnyje, o  jūs norite, kad Lenino raštus deginčiau. Atsiprašau. Būna dalykų, dėl  kurių panaudojimo tariuosi  tik su Dievuliu.
- Bet tokiu atveju, manau, kad  turėtų priminti „neturėk kitų Dievų tik mane  vieną“,- pasakė  Vytautas.
- Ne, Vytautai. To jis man neprimena, nes žino, kad visus dešimt įsakymų gerai žinau. Jie neužmiršti. Ir Leninas man ne Dievas, bet jis man irgi Dievo dovana.
- Girdi, Vytautai? Tai reiškia, kad jeigu Lenino mauzoliejų būtumei susprogdinęs, Leninas  nuo to  nenukentėtų.
- Bet vis tiek tai kilniau, negu kartu su karietos vežėju studijuoti Lenino raštus.
- O jeigu prireiktų?- atsargiai paklausė Mindaugas.
- Jūs, pone, norite pasakyti, kad priešą reikia pažinti?
- Suprantu taip, kad nėra ir negali būti ateities be praeities,- pasakė Mindaugas ir nučiuožęs delnu per šaknigalį: - Tai ką, vyrai,  darom, a? Marcinkonių pušies šaknį turim, tačiau reikalinga su ja pasėti ir Margionių liepą.
- Ją dažniau vadina Lietuvio liepa. O ką mums daryti, Vytautas, manau, pasakys. Galbūt pasiūlys reikalus spręsti dinamitu,- pasak

26. Margionių kluono teatre
Vytautas buvo nesukalbamas.
-Elkis kaip patinka, Pranuci. Nori - ieškok Lietuvį su jo liepa ar liepą su jos Lietuviu. Pats spręsk, o  man reikalingas kluono teatras. Žinai juk, kad Dzūkijoje nėra padoresnės vietovės, kur nebūčiau dainavęs. O Margionys kažkur pasimetė. Žinojau, kad toks teatras šiliniuose yra, bet iki  jo vis nesugebėdavau nukakti. Savęs neapkęsčiau, jeigu būdamas Margionyse, neaplankyčiau jo teatro,- kaito Vytautas Mačionis, tačiau man skubėti nereikėjo ir tramdžiau jį tik todėl, jog atrodė, kad neįdomu bus stoviniuoti prie užrakintų kluono durų.
- Jeigu taip norisi dainuoti - dainuok be to kluono. Kaip kitur dainuotum. Kaip dainuojame aplinkiniuose kaimuose. Tai ne nuodėmė. Tegu mano, kad esame išgėrę arielkos ir todėl nepadainuoti tiesiog nepadoru. Dainuok, Mačioni.
- Rimtai?- sukluso jis, bet po valandėlės ryžtingai pasipriešino:- Ne, be scenos nedainuosiu. Tegu šitie, kaip sakai, aplinkiniai kaimai žino, kad Vytautas Mačionis išgėręs niekuomet nedainuoja. Tačiau kluonas jau buvo čia pat ir - o Viešpatie!- tarytum mūsų laukė. Masyvi spyna užkabinta , tačiau joje paliktas raktas, o durys pravertos.
- O kaip kitaip?- vėliau  man kalbėjo eigulys Juozas Krušas,- o kaip kitaip? Margionių kluono teatras atidarytas kiekvienam, kas sugeba pakilti scenoje. Tik tas atranda Dzūkiją, jos šilinius, kas pereina per kluono teatrą,- savo šneka buvo prasmingas eigulys. Tačiau jis jau žinojo, kokie nutikimai mudu su Mačioniu užkliudė anądien.
Atidarę kluono duris  ir žvilgterėję dešiniau, ten, scenoje, suradome prie stalo sėdinčius man nematytą pilietį ir neblogai pažįstamą Vincą Kvaraciejų. Žinoma, mieliau, jeigu jo vietoje būtų sėdėjusi jo duktė Birutė. Su ja buvome Kabelių septynmetės mokyklos bendraklasiai, bet taip jau atsitiko, kad palikę tuos mokslus, Birutės nė karto nesutikau. Nepasakyčiau, kad tai buvo gabi mokinė; buvo kaip ir dauguma mūsų, bet užtat gražumėlis... it iš pasakos išnešta karalaitė. Man ir dabar, ją atsimenant, norisi padėkoti kiekvienai gražuolei už sugebėjimą būti gražia - ir savo išvaizda, ir bendravimu, ir netgi tais žingsniais, kuomet  ji prie tavęs ateina ar nueina. Tai kur kas daugiau, negu be klaidos parašyti diktantą ar įrodinėti geometrinių figūrų teoremas.
Antrasis scenoje sėdėjęs vyras man buvo nepažįstamas. Bet kažkodėl norėjosi tikėti, kad  jis  atklydęs iš tolimesnių kraštų.
- Pagaliau,- pamatęs mus, prabilo Vincas- Kažkur užkliuvote, ponai? Turbūt kapinėse, prie Juozo Gaidžio kapo. Jau apie valanda, kai laukiame, o jūsų kaip nėra, taip nėra.
- Jūs mūsų laukiate?- nustebau.
- Ne savo noru. Prisakyta, kad  lauktume. Ir laukiame,- pasakė Kvaraciejus, visų pravardžiuojamas Lietuviu. Matyt, todėl, kad į žentus čia atėjo iš Užnemunės.
- Ką nors supranti?- paklausiau Mačionį.
- Žinoma, kad suprantu. Gerą dainą geri žmonės suuodžia iš toli. Ir manau, kad jie būtent dabar jos laukia.
- Tegu ji, daina, bus. Puiku. Bet aš čia dėl kita ko. Skambino ponia Lena Lolešvili. Prašė, kad paruoščiau Margionių liepos šaknį. Taip ir sakė, girdi, iš Šklėrių Praną Karloną, ponas Vincai, pažįstate. Kartu su juo bus Vytautas Mačionis. Tai kur kas rimtesnis ir patikimesnis žmogus, negu vežėjas, pradanginęs karietą.
- Lena? Lolešvili? Jūs ją pažįstate?
- Dievas pasiūlė ir tokią pažintį. Žinoma, į prezidentus taikytis man neteks, bet jos parama praverčia ir  kaimo žmogaus gyvenime,- kalbėjo Vincas Kvaraciejus ir, parodydamas akimis į gretą sėdėjusį vyrą, pridūrė: - O šis ponas sakosi esąs Ypata. Atrodo, kad irgi iš Lenos Lolešvili aplinkos žmonių.
- Nebūtina turėti Leną, kad turėtum Ypatą. Ir nesuprantu, kodėl reikia stebėtis, kad mano gyvenimo  misija skirtingesnė, negu daugelio kitų. Visus be išimties gerbiu ir noriu, kad ir aš būčiau pagerbtas dėmesiu. Štai ponas Vincas įtikinėja, kad Šklėriuose Kisielių jau nėra. Kaip nėra, jeigu man reikia  aplankyti jų namus ir ten susitikti su jų šeimininke ponia Agota.
- Bet iš tikrųjų, Vincas teisingai sako. Irgi šiek tiek žinau tuos namus ir dar atsimenu jų šeimininkę. Ji seniai kapuose, o paskutinis namų duris uždarė Saimonas- taip jį vadinam. Užkėlė kiemo vartus ir išvyko gyventi arčiau savo  dukters. Atrodo, kad Lazdijų krašte valgo savo  duonelę,- pasakiau atidžiau įsižiūrėdamas į Ypatą. Ir man atrodė, kad šis žmogus atėjęs ne tik iš kitų kraštų, bet ir iš kitų laikų. Tokia nuojautos įtaigą buvo labai  stipri ir  jos neigti negalėjau. Kiek vėliau sužinojau, kad jam sekasi geriau, negu sekėsi man. Galbūt dėl to, kad jis ėjo į būsimus  laikus, o aš stengiausi  su Radijo karieta  nuvažiuoti į praėjusius.
- Keista. Labai keista,- pasakė Vincas, paduodamas man liepos šaknį.- Keičiasi laikas, keičiasi  žmonės ir jų galiose atsiranda kažkas tokio, ko paprastas mirtingasis jau nesugeba suvokti.         
- Jeigu  jūs, pone, apie mane, tai jau sakiau, kad mano tėvynė prasidėjo Jasnoje, kur supratau, kad ji visur. Dabar net negalėčiau kontūrais apibrėžti  jos. Esu čia ir  žinau, kad  jinai ir čia. Išsiplėtė, išaugo. Bet, sakau - prasidėjo man ji  Jasnoje, o dabar - Visur.
- Girdėjote tokį kraštą? Jeigu ne, tai ačiū, kad nors  dabar išgirdote,- mįslingai pasakė Kvaraciejus, bet jo žodžiuose nebuvo nepasitikėjimo: - Kai girdi tai, ką girdi, pagalvoji, kad gal ir Margionių liepos šaknis prigis. Ir kad, ko gero, prezidentu išsirinksime Rolandą Paksą. Vargu, ar kas kitas iš kandidatuojančių į prezidentus sugeba taip aukštai pakilti dangun ir pabūti šalia Aukščiausiojo.
- Ten, Kisielių sodyboje, tuščia, pone,- patikinau Ypatą.
- Tuščių namų nebūna. Tuo labiau, jeigu jie kažkada buvo apgyvendinti. Tikiuosi, nepaneigsite, kad juose niekas negyveno.
- Na, žinoma, bet tai buvo anksčiau. Ir sakau, jau metai, ar keli, kai jie palikti ir saugomi užraktų,-  kalbėjau, tačiau neatrodė, kad Ypatos nuotaiką galėjo sudrumsti mano žodžiai. Iš kelnių kišenės išsitraukė grandinėle stamboką, pasidabruotą svogūno galvos pavidalo dengtą laikrodį, piršto spustelėjimu atidengė jo viršutinį dangtelį: - Man jau laikas,- pasakė.-  Kai išeinu į pasisvečiuoti, stengiuosi kelionėje nepavargti.
-  Sakote - pasisvečiuoti?
- Ponia kvietė atkakti. Manau, kad po valandos galėčiau būti ten, tačiau kiekvieną tokią kelionę priimu kaip pamoką, kuriai irgi reikalingas laikas, ir kuo jo turi daugiau, tuo geriau - pasidarai dar protingesnis. Šiuose kraštuose apie žmogaus išmintį nepriimta kalbėti, gal tik rinkiminėse  kampanijose, bet aš apie išmintį - ir pirmiausią apie savo - kalbu ir mąstau kiekvieną dieną ir man teikia didelį malonumą. Ypatingai tuomet, kai matau, kad tai naudinga žmonėms, kurie su manimi bendrauja.
Ypata, laikydamas rankoje skrybėlę, kiekvienam iš mūsų atsisveikindamas linktelėjo galva:- Man laikas, - pakartojo. - Tikiuosi, kad Agota apsidžiaugs. Kartais įspūdis palieka didesnį malonumą nei pati viešnagė. Įprastas gyvenimas suformuoja žmoguje atitinkamas moralines nuostatas. Savame  danguje savas dievas ir būtų neišmintinga nepaisyti jo nuostatų.
Dar kartą giliau linktelėjęs, užkėlė ant galvos skrybėlę, neskubiai nulipo nuo scenos ir išėjo į smėlingą kelią.
- Kvailys, dzie, dzin, dzin, broleliai, jo galvoje. Kvailys. Galva yra. Ir nemaža, bet joje prikrėsta  bulvių košės. Nieko tuose namuose  jis neras,- išgirdau dėdės Jono balsą.- Nieko. O Agota? Ji jau  velniažin kiek metų, kai žemelėje pūsta, vargšelė. Stora boba buvo.
Pasirodo, dėdė Jonas, patyręs, kad su Mačioniu nužingsniavome link Margionių sodžiaus, išėjo  mums iš paskos ir dabar, užsėdęs šalinėje suolą, buvo vienintelis teatro žiūrovas.
- Bet matosi, kad tai labai garbingas praeities žmogus,- atsilipiau iš scenos.- Tokių šiandien nematyti. Senų laikų džentelmenas, bet manyčiau, kad išaugintas ne Lietuvoje. Nepaisant jo nepriekaištingos lietuvių kalbos.
- Bet kodėl eina svečiuose, kur, kaip girdžiu, nieko nėra, - norėjo žinoti Vytautas  Mačionis.
- Bet jis ir vaidintojas neblogas,- reiškė savo nuomonę Vincas Kvaraciejus.- Gal net moterų mėgėjas. Nejaunas, bet pasakyta - plikė galvon, velnias uodegon. Kai tik užlipo scenoje, tai ir išgirdau: pone, leiskite patikinti, kad gražiausios moterys priklauso rusų tautai, bet, deja, ir jų grožis išsilaiko tik iki tam tikros ribos. Man, girdi, teko domėtis, ką apie tai mano Levas Tolstojus. O  jis taip: „kai moteris sulaukia apie 40 metų, jau nereikėtų žvalgytis jos pusėn, tikintis surasti grožį. Grožio bruožai jau apvytę ir kaip besistengtų juos atgaivinti šypsena, tačiau pastangos rezultatų neduoda - kai karvė bergždžia, tai pieno nedaug“.
-Nepanašu, kad  jis ką nors žinotų apie karvę,- iš kluono gilumos suabejojo dėdė Jonas,- Bet ką gali žinoti, geriau žmogaus nepažinęs. Neperšokęs per tvorą, nesakyk- op. Pradžioje pamaniau, kad  jis gal Mindaugėlio ieško, o jis lyg po mirusių pasaulį klajoja - į svečius pas Kisielienę išsiruošė.
Tokie dėdės Jono žodžiai mane vėl priyrė prie minties, kuri paniukino manyti, kad gal žmonių likimų Tvarkdarys pagaliau atsikratė snaudulio ir pradėjo rūpintis, kad kiekvieno žmogaus istorija būtų spalvingesnė. Radijo karietos pavyzdys yra puikus liudijimas, kad buvo leista nuvažiuoti toli į praeitį, bet tuomet, kodėl nepatikėti atvirkštiniu keliu - kad praeities žmonėms leista atsibelsti į dabartį? Pagaliau, ar tai neliudija Mindaugo pavyzdys? Tiesa, tai kitiems dar paslaptis, bet gi - ne  man... 
- O gal pabandykime susigrąžinti Ypatą. Dieve mano, kodėl mes tokie apsileidėliai- išlaužiame  istorijas iš piršto, tiesos ieškome spėlionėse, o kai atsiranda kitoks žmogus, jį išleidžiame  nepasidomėję, nei kas jis, nei iš kur.
- Sakė, kad gimtinė Jasnoje.
- Ir Levą Tolstojų minėjo.
Būtent tuo metu kluono tarpduryje nelauktai - netikėtai pasirodė Františekas Pelėda, o su juo ir  mūsų gražiai minimas Ypata.
- Atleiskite, ponai, kad vėl sugrįžtu, bet ne vienas,- pasakė Ypata.
- Mes su ponu Ypata artimi bičiuliai,- prašneko Františekas.- Sutikęs jį ir sužinojęs, kad kluono  teatras turi svečių, pamaniau, kad reikėtų žvilgterėti, kas jie. Ir štai ką matau. Ką čia veikiate, ponai? Bet, žinoma, pirmiausia,  sveiki - gyvi. Nujaučiau, kad ponas Ypata išvykęs į šiuos kraštus, nes žinojau turint jį pakvietimą, bet kad čia surasiu Vytautą  Mačionį.. Ne,  šito nesitikėjau. Ir negi, žmogau, čia esi be Genutės? Atleisk, bet tuo irgi nesinori tikėti.
-Lygai taip vakar  klausė tavo bičiulis Karlonas,- parėdė mano pusėn Mačionis.
-Manu, kad jį čia atpūtė geri vėjai,- pasakiau ir širdis švietėsi gera šviesa.- Bet kad tu čia taip greitai atsibelsi irgi nelaukiau..
- Ėgi, seni, lipk nuo scenos ir ateik čia,- paliepė bičiulis. - O kai kalbi, kalbėk garsiau. Jis neišgirdo tavo balso.
- Sakau, nelaukiau, Františekai, kad taip greitai atkaksi.
Ir išgirdau, kaip skaudžiai, pasiilgusiai sužvengė žirgas. Išgirdau ir pažinau - tai Įgaga, Radijo karietos žirgas, kurio, regisi, niekuomet net nevadinau žirgu. Vis Įgaga ir Įgaga.  Pajaučiau, kaip iš po kojų slysta Margionių kluono teatro scena. Galvoje svaigo, pastatas ir žemė, ir viskas, kas šalia ir atokiau sukosi, lingavo lyg audroje vandenyno supamas laivas.  Vytautas prilaikė, kad savo sunkų  kūną išlaikyčiau ant kojų.
-Įgaga! Įgaga! Sveikas, žirge! Viešpatie, aš tau atleidžiu visas kaltes vien už tai, kad sugrąžini man  Įgagą. O ne, jau nemaniau, kad susitiksime. Tai vis dėlto išlikai, Įgaga, gyvas?- išbėgdamas  iš kluono šaukiau ašarodamas. Įgaga gi, neketindamas nusiraminti, sutraukė pavadį ir, atsistojęs ant užpakalinių kojų ir išskėtęs priekines, atrodė, laukia manęs savo glėbyje. Džiaugėmės vienas kitu ir dabar ne ką galiu pasakyti, kaip atrodė kiti Margionių kluono žmonės - dėdė Jonas, Vincas  Kvaraciejus, vadinamas Lietuviu, Františekas Pelėda, ponas Ypata, Vytautas Mačionis. Ir manau, kad nieko nuostabaus, nes tik laimingi neskaičiuoja valandų - sutilpę savan pasaulin, ten ir pasilieka. O jis mums buvo toks žvaigždėtas, toks mielas, šviesus, kad, regisi, žodžiais pasakyti neįmanoma. Iš jo išėjau tik paragintas atsikvošėti ir supratęs, kad Įgaga jau niekur nedings ir pasiliks mūsų kompanijoje . Jis irgi pagarbiai buvo įleistas kluono teatre ir iš jo didelių akių sklido  šiluma ir šviesa. Scenoje tebuvo tik Vytautas Mačionis. Didžiulė jausmų banga, ačiū Dievui,  neužliejo proto ir žinojau, kad nuo scenos Vytautas nenulips, kol nepadainuos bent vienos dainos - paprastai savo pasirodymus pradėdavo ar partizanų, ar brolio Boleslovo sukurtomis dainomis.
- Dainuok, Vytautai.
- Būtinai,- atsiliepė ir išgirdome:

Neverk, sese, auksakase.
Likus neliūdėk -
Mes kančia jau pasirašėm
Lietuvą mylėt.

Mes čia vystame už grotų
Dienas ir naktis -
Lietuvos laukai  migloti
Stovi prieš akis.

Bet mes tikimės ir laukiam -
Laisvė vėl sugrįš,
Mus pareinančius per lauką
Sveikins vyturys.

Bus gėlių vėl pilnos pievos
Ir pilni laukai,
Mūs tėvynę laimins Dievas,
Plauks daina ilgai.

Padainavęs priėjo arčiau scenos pakraščio, nusilenkė, kaip jam buvo įprasta, kuomet salės tvindavo nuo publikos gausos. Šįkart ji buvo negausi, bet Mačionis dirbo darbą ir bet kokiu atveju jis privalėjo būti geros kokybės.
-  Dainą sukūrė brolis Boleslovas. Labai norėjosi, kad ir jis pabūtų čia su mumis ir ačiū jums, kad  mokate būti kartu ir su tais, kurių jau nėra.
- Ką jis pasakė?- sukluso Ypata, turbūt panoręs pasitikrinti, ar gerai išgirdo Vytauto žodžius. Bet nesulaukęs atsakymo burbtelėjo:- Tai štai kaip iš tikrųjų yra,- ir tingiai pradėjo ploti delnais, bet jie  buvo gležni, labai moteriški, seniai laikę sunkesnį darbą ir gal todėl aplodismentų nesigirdėjo. Bet tuomet per visą Margionių sodžių nugriaudėjo Įgagos žvengimas. Žinojau, ką tai reiškia - daina  jam patiko. Tai būdavo ir tais  laikais, kai į Radijo karietą ateidavo jam patikęs svečias, kai išgirsdavo gerą žinią ar įtaigų ir reikalingą žodį.
Į kluoną rinkosi daugiau žmonių, daugiausia seniai, kurie savo buvimu liudijo nelinksmą sodžiaus  dabartį ir dar liūdnesnę jo ateitį. Ir atrodė, kad įdomiausia jiems buvo matyti kluono teatre Įgagą, kuris buvo laimingas jam rodomu dėmesiu ir pačiu savimi, bet, manau, kad labiausiai tuo, jog jam pavyko sugrįžti namo. Paglosčiau jo galvą ir tik jam vienam į ausį:
- Bet kaip tau pavyko sugrįžti? Kaip?
  Įgaga atitraukė galvą ir iš toliau, nutaikęs kairės akies žvilgsnį, žiūrėjo į mane, savo gerklėje  ritinėdamas garsą, kurio anksčiau negirdėdavau. Todėl nemokėjau suprasti, ką jis reiškia. Kurį laiką palaukęs, jis tą garsą pakartojo ir netikėtai jo akyje pamačiau žmogaus vaizdą. Pradžioje pamaniau, kad tai mano paties atvaizdas, bet greit supratau, kad - ne. Tai buvo kito žmogaus atvaizdas, o atpažinęs, užspringau:
- Kęstutis? Petrauskis? Kokie stebuklai tavo akyje, Įgaga? Bet jis net ne vienas,-  mintimis  kalbėjausi su Radijo karietos žirgu.
Bet tai buvo tik pradžia. Kęstučio Petrauskio atvaizdą keitė kiti vaizdai. Įgagos akyje ir žmonės, ir daiktai, ir gamtos peizažai. Tai priminė kino miniatiūrinius kadrus, kurie buvo paimti kaip realybės atspindžiai, kaip archyviniai dokumentai. Stipriau rankomis prisiglaudžiau prie Įgagos kaklo ir pasakiau.
- Tu ne Įgaga. Tu ne Radijo karietos žirgas. Tu esi Stebulas. Viešpatie, kas tiesa, tai tiesa - nežinomi  tavo keliai. Nujaučiu, mielasis, ką tai reiškia: Dievas tavo akyje, Įgaga, siunčia žinojimą,- bet tokie  mano žodžiai nepatiko man pačiam ir po minutėlės, atsiminęs išgirstos dainos dvieilį pakuždėjau:

Tai kančios vaizdai migloti
tavo akyje.
Įgaga krestelėjo galvą ir jo akies ekranas pradėjo blėsi. Dabar jo akies vyzdyje stovėjau aš ir buvo, kaip įprasta.
-Ką judu čia kuždatės?-priėjo Františekas Pelėda. Jeigu tu, Pranai, norėsi  padėkoti už sugrąžintą  žirgą, tai net nežinau, kaip tą reikės padaryti. Tačiau gal geriau suvoksi, perskaitęs  laiškutį,- pasakė Františekas ir padavė nediduką  keturlinkai sulankstyta popieriuką. Perskaičiau:
„ Mums Prancūzija, tai pirmiausia jos muškietininkai. Tikime, kad ateityje pasaulio visuomenė geriausiai Lietuvą pamatys per jos  muškietininkus. Džiaugiamės, kad mums pavyko išgelbėti Įgagą- puikus  žirgas. Duok Dieve jam  nedūžtančią stiprią karietą ir gerų kelių kojoms.
Manome, kad Jūs, pone Pelėda, neužlaikysite jo Vilniaus Balsiuose ir nepanaudosite „Mirtos“ sodo  daržams arti. Iš anksto dėkojame už greitą jo perdavimą savo bičiuliui Radijo karietos vežėjui Pranui Karlonui. Te visuomet laimi gėris ir,  kaip sakydavo Aleksandro Diumos muškietininkai- vienas už visus, visi už vieną. Sėkmės.“
- Kodėl sakai, kad kažką suvoksiu perskaitęs
- Sakiau, GAL suvoksi.
- Deja. Suprantu tik, kad Įgagą tau atvedė kiti žmonės, bet kas jie - tu ir pats nežinai.
- Nežinau. Bet man pasisekė gal net geriau, negu tau, atgavus žirgą. Pradėjau skaityti Aleksandro Diumos „ Tris muškietininkus“, bet ne taip, kaip vaikystėje, knygas prarydamas vienu gurkšniu. Skaitau ir džiaugiuosi, ir noriu, kad toks malonumas užtruktų kuo ilgiau. Ir patikėk- sekasi. Pasirodo, moku tai daryti. Ir man net atrodo, kad taip skaitant „Trijų muškietininkų“ užteks iki  gyvenimo pabaigos. Net ir  tuo atveju, jeigu  prireiktų dar pusšimtį metų  pagyventi. Bet kad ir kaip Dievas beglobotų mus gyvenimu, o kuomet įstringi į septyniasdešimtuosius, reikia ruoštis paskutinei kelionei. Bet, et, koks čia kipšas taip tampo liežuvį? Kai dar turime šiandieną, tai reikia  gyventi.
- Gyvenam. Ir dar kaip gyvenam. Va, jau ir muškietininkai laiškus rašo ir dovanas siunčia. Duok Dieve jiems geru špagų.
- Oho! - nusistebėjo Františekas. Tavo, Pranai, linkėjimai verti pagyrimų. Lietuvai tikrai  reikalingos arba špagos arba...  Bet-ne. Leniną velniop! Te Dangus Lietuvai išaugina muškietininkus ir  ji vėl tapsianti Marijos žeme. Dabar joje pragaro ir  prakeikimų kur kas daugiau, negu dangaus ir poterių.
- Bet gal niekur kitur tiek daug nėra  kryžių, kaip Lietuvoje. Todėl ir kalam vienas kitą prie jų, nesibodėdami ir nemanydami, kad jų galėtų pritrūkti. Ne perteklius ar trūkumas, o saikas visa ko  vertybė. O gal manai kitaip? Kai  kryžių perdaug, irgi gero, žmogau, nelauk. Pažiūrėk į mane. Tik, žinoma, nemirksėdamas.
- O kas?- pasiteiravo Pelėda, bet pakluso ir mačiau: jo akys geros, mėlynos ir gilios, ir jų nedrumstė jokie nuogąstavimai. Tokiame jų gylyje galima daug ką paskandinti, o tokia salva užmaskuoti kitus  vaizdus, bet aišku, kad toks pastovumas neįmanomas, taip ilgai neišsilaiko. Ir, matyt, ne žmogaus valioje užgesinti akies vyzdyje kažkada matytus vaizdus. Kai tik ateina metas, jie nusimeta nuo savęs tušą, išnyra iš gilumos ir jose matai ne tai,  kas dabar, o tai, kas buvo.
Pirmą kartą suvokiau tokį, atrodytų, paprastą dalyką ir nežinau kodėl, bet savo bičiulį patikinau
- O pamatysi, ateis laikas ir parlamentaras Antanas Bosas tikrai nusipirks prabangų motociklą ir visą baikerio aprangą. Loreta, jo žmona, dėl to nepyks, bet nesilesi, kad vyras ją pavežiota motociklu.
- Apie ką tu?-susidomėjo Pelėda.
- Apie ką? Apie ką?  Kai galvoje sumaištis, tai apie ką kitą galėčiau kalbėti, jeigu ne apie ją,- pasakiau ir:- Jūs kaip norite, o mudu su Įgaga keliaujame namo.
Ir išėjome keliu atgal į Šklėrius, į dėdės Jono ir dėdienės Marės sodybą.

( Užrašai su poezija ir vaidinimais)

                   28. Dūmai viršum Kisielių sodybos
Lig šiol gaila dėdienės Marės pietų, kurie tą dieną buvo suvalgyti be manęs. Išalkusio dėdienė nepaliko - ir pamaitino, ir pagirdė, ir, regis, maitindama ir girdydama net buvo laiminga, kad visą dėmesį gali atiduoti vienam žmogui. Bet labiausiai džiaugėsi, kad galėjusi pirmoji papasakoti, ko nežinojau, o būtent - kas vyko prie taip neseniai nuimto pietų stalo.                             
- Ir kodėl taip ilgai, Pranuci, užsibuvai? Nežinau nei kaip pasakoti ir ar reikia. Net pagalvojau, kad jie susitarė ir iš manęs, kvailos bobos, tyčiojasi. Bet ne. Mindaugėlis nebūtų leidęs. Nors šnekus nebuvo ir sėdėjo kaip prilipdytas prie uslano, bet kitiems šėlti nedraudė. Labiausia kvailiojo tavo dėdulė ir Mačionis- abu it durnaropių prisivalgę. Patys pasakoja, patys juokiasi, kvatojasi. Jeigu taip ir Mindaugėlis su Pelėda būtų, tai bėk, Mare, iš namų, jeigu nenori išprotėti. Ir bėgčiau. Gal net  nubėgčiau pas kunigą į Kabelius ar Marcinkonis. Vai, vai, vai!  Nuomentas!
Sakau, galima išprotėti. Gal ir gerai, kad tavęs čia, Pranuci, nebuvo.
Man dėdienės tauškalynė patikdavo. Tauškalių šiame krašte visur yra, bet ji tauškėjo kitaip, tiesiog   nuostabiai jausmingai ir žinojau, kad dar negreit pasakys, kas gi įvyko prie pietų stalo.
- Durnaropių jie, Pranuci, negalėjo prisivalgyti, bet...- ir dėdienė  mįslingai paėmė už rankos, prisitraukė arčiau mano ausų ir jau  tyliai, jau beveik pakuždėdama: - Iš Margionių, Pranuci, jie  parėjo ne vieni. Be Františeko Pelėdos su jais atėjo ir toks verzyla. Tu jo nežinai. Matosi, kad ne iš  mūsų krašto, bet iš kur jis, tai gal ir pats nežino. Įsivaizduok - nuėjo į svečius pas Agotą Kisielienę. Jei ją atsimeni, tai tik būdamas vaikas. Tokia stora, dikta boba, kaip šieno kupeta. Jau buvau ir aš primiršusi, kad jinai čia gyveno. Tai va, sako, kvietė pasisvečiuoti. Visaip dievulis iš žmogaus atima protą, bet kelią tas verzyla žinojo. Ir pavardę. Vardą irgi. Mums tai ji vis būdavo Šarkės Agota, o jis ją žino, kaip parašyta dokumentuose - Agota Kisielienė. O kad  jos, nebagės, jau ir  kauleliai supuvo, nežino..
- Aš  jį mačiau Margionyse.
- Va kaip! Matei Margionyse? Pažiūrėjus gražus, mandagus, bet kai išgirsti, tai atrodo, kad kalba su anuo pasauliu. Tai sakai, kad Margionyse matei? Na, ir ką?
- Ir ten, kaip čia įtikinėjo, kad eina svečiuose pas Agotą.
- Vai, vai, vai! Tai bėda bėdelė!.. Numirs po kokiu krūmu ir namiškiai nežinos, kur,- gailėjosi.
- Margionyse sakė, kad jo pavardė Ypata. Kol atėjo gal užmiršo, kuo jis buvo ten?
- Niekaip negalėjau atsiminti, todėl ir sakau – verzyla. O jis ir pats save, ir Pelėda kaip tu sakai - Ypata. Mūsų krašte ir pasišviesdamas tokios pavardės  nesurasi, bet, Viešpatie, pasaulis šiliniais  nesibaigia.
Su dėdiene prišnekėjome dar nemažą kalnelį, kol pagaliau sužinojau, jog Ypatos prie pietų stalo nepasisekė pasodinti. Net Františekas Pelėda, vadinęs jį ponu Ypata, neįkalbėjo papietauti. Šiaip ne taip pavyko įsiūlyti išgerti puoduką pieno ir Ypata pagyrė ne tik pieną, bet ir molį, iš kurio buvo įžiestas indas.
-Senovinis. Dar mano laikų,- apžiūrėdamas puoduką sakė svečias, bet jo įvardintas laikas buvo taip toli, kad ir dėdienė sugebėjo suvokti, jog gal tuomet dar ir Jėzaus Kristaus nebuvo. Iš jos pasakojimo supratau, kad Ypata tikriausiai savinosi laiką, kuomet šiose vietovėse pasirodę ateiviai, atnešę vadinamą virvelinės keramikos kultūrą. Bet tai manęs tuomet nestebino, nes jau iki tol buvau patyręs, kad žmogaus galvoje kvailysčių tiek, kad išliuobti jų iš ten neįmanoma. Ir buvo smagu girdėti, kai dėdienė:
- Pranuci, kiek jau nugyvenau, bet tokio žmogelio neteko nei matyti, nei girdėti. Jis jau metuose. Atrodytų, turėtų suprasti, kas kur, bet - ne. O kad pasakyčiau jog kvailas, irgi nepasakysiu. Paklausai, paklausai ir pradedi galvoti, jog tik dzievulis žino, ką  jis savo pasaulyje regi. Ir pasakoja taip lyg skaitytų iš knygos. Galbūt mokslo perdaug ir iš didelio rašto išėjo iš krašto. Sako, ponia, jūs gal net geriau žinote, negu aš, bet te Dievas mums neleidžia užmiršti ir visuomet primena, kad esame molio žmonės - be jo, molio, dar vis būtume beždžionės ir, gyvendami džiunglėse, šokinėtume iš medžio į medį. Sako, minkėm molį, lipdėm, gaminom puodus ir, parašau - iš beždžionžmogio nulipdėme žmogų. Tave, mane ir visą pasaulį. Dzie, dzie taip ir sakė,- įtikinėjo dėdienė.
- O Mindaugas neprašė, kad nutiltų?                                           
- Kantrus, oi kantrus mūsų Mindaugėlis. Klausėsi jo neprataręs žodelio. Ir visi klausėmės. Tik kai išėjo, kai uždarė pirkios duris, tai Vytautas Mačinis, girdi - daug kvailių mačiau, bet tokio dar - ne. Františekas net supyko. Sako, aš Ypatą, Vytautai, geriau žinau, negu bet kurį iš Jūsų ir todėl neleidžiu jo niekinti. Jis man kaip malda, kaip „Tėve mūsų“.
- Štai kaip!- suklusau- bet, matyt, tik todėl, kad šią žinią išgirdau iš dėdienės, o ne iš artimiausio bičiulio Františeko. Ir atrodo, kad  jau tuomet, Margionyse, šmėstelėjo mintis, kad Ypata kokiu tai  būdu įsiterps į mūsų reikalus, bet tai buvo tik akimojis, bet dar smagiau nuteikė dėdienės paraginimas:
- Pavalgysi ir ruoškis vaidinimui, Pranuci,- juokdamasi pasakė ir jai buvo smagu laukti, kaip sureaguosiu į jos pranešimą.
- Vaidinimui?
- Nemanyk, kad vėl reikės eiti į Margionis. Nereikės, Pranuci. Tu net neklausi, kur mūsų vyrai prapuolė. Ogi karstosi po kluono ir tvarto pastriekes. Scenai lentų ieško, vargdienėliai. Atrodo, kad greitu laiku mes visi tapsime panašūs į Ypatą. Ir žinok, žmogau, kokiomis  bacilomis pekla apkrėtė.
- Ir Mindaugą?
- Mindaugėlis kaip Mindaugėlis. Klauso, klauso, bet ką jis galvoja, tai nesuprasi. Turbūt ir  būdamas prie stalo negali mintimis išeiti iš skiedryno. Ir Františekas nesijautė gerai- šiepė dantis, bet per jėgą, jie nešvietė. Užtat Mačionis su tavo dėde.. O Dzievliau! Kaip jie atrodys scenoje, tik tu vienas žinai, bet liežuviai tokie, kad jais kelią vietoje asfalto klok. Bet paklausyk, Pranuci..
Klausyti reikėjo ilgai, bet vėliau vaizdas išniro iš pasąmonės ir galėjau suvokti, kad išėjus Ypatai vyrai jį greitai užmiršo ir veidais nusigręžė Margionių pusėn. Pasirodo, kad kluono teatras Vytautui  Mačioniui šleptelėjo per galvą lyg šlapiu skuduru. Ir kai galiausia humoro protrūkis pasibaigė, tai   Vytautas Mačionis irgi kaip ne tas. Netgi jo balsas pastorėjo, žodžiai pasidarė retesni ir solidūs.
- Kad ir šitie namai, jie  jau tušti, - kalbėjo: -Visi matom, žinom, tik gaila, kad ne visi tai sakom. Tačiau ne vaikai esame. Po juos vaikšto kone absoliuti tuštumą ir man įdomu žinoti, kaip ir kodėl jie ištuštėjo. O gal jūs manote, kad bergždžias darbas užsiimti atgaiva čia buvusiu gyvenimu? Tik bergždžia žmogaus smegeninė gali manyti, kad suvalgytu maistu savęs nepapenėsi. Nebūtume  valgę, nebūtų šiandien mūsų čia. Nei čia, nei kur kitur. Suprantate apie ką čia kalbu?- klausė pietautojų Vytautas Mačionis.
- Aš, dzie, supratau, broleli tu mano. Ir ne tik duoną reikia valgyti, kad žmogus gyventų. Buvo toks metas, kai šituose namuose ir apipuvusi bulvė būdavo suvalgoma, kaip medum patepta. Ir, kaip regite, iki šiol gyvenu ir pilvo dėl to neskaudžia,- patikino dėdė Jonas
- O tu, Františekai, supranti apie ką kalbu?- klausė Mačionis priešpriešiais jį sėdėjusi Pelėdą.
-Kaip čia tau, pasakius, Vytautai... Girdėjau, kad į  Šklėrius atvažiavai su Lena Lolešvili,- prašiepdamas dantis pasakė Františekas.
-Oi, kad ją dzievulis ant rankų panešiotų taip lengvai, kaip dabar mane kojos nešioja,- prisiminęs  būrėją linkėjo jai dėdė ir netikėtai it spyruoklės mesteltas: - Ponai, betgi mes užmiršome  Margionyse Lietuvio liepos šaknį! Jos sėklą užmiršome! Tfu! Tai bent galvos! Kaip žvirblių!- karščiavosi dėdė ir aprimo tik sužinojęs, kad toji sėklą iš Margionių iškeliavo kartu su manimi ir Įgaga. Bet nuraminti padėjo ir Vytauto Mačionio laimingas šūktelėjimas:
- Viskas, ponai. Baliai baigti, o dabar -prie  darbo!
- Prie darbo, ponai, - stodamasis pritarė Vytautui dėdė, tačiau koks tas darbas vis dėlto reikėjo paaiškinti Mačioniui, kuriam atrodė, kad tai, kas atsiranda jo galvoje, yra neginčytinas dalykas.
- Manau, surasime lentų ar bent lentgalių, kuriomis istorija ateitų čia, pas mus. Panašiai kaip mes  buvome nuėję į Margionis. Reikia scenos. Tegu pradžioje nedidukės, bet reikia. Mūsų istorija  aplink mus, tačiau be žmogaus valios ji neveiksni, nesugeba net pasirodyti, kaip ji atrodanti. O mes  be jos irgi it parduotuvių languose sustatyti manekenai. Bet ką čia manekenai! Parduotuvių languose jie dirba, o mes?
Pasirodo, kad naujoje aplinkoje žmogus pripranta prie jos anksčiau, negu pats pastebi. Būdamas  kartu su dėdiene išmokau ją girdėti tik tiek ir tik tai, kas man įdomu ir reikalinga. Tai gal nelabai pagirtinas sugebėjimas. Ji kalbėdavo labai daug ir reikalui esant sugebėdavau beveik tiek pat neišgirsti, tačiau jai visuomet buvo malonu manyti, kad esu atidus ir džiaugtis, kad nesišalinu jos draugijos. Ir tą kartą atėjo laikas, kai pasilikęs greta jos, galvoje dirbau kitą darbą. Buvo aiškiau negu aišku, kad gyvenant ne kosmose, o žemėje, tokia gausa dalykų per tokį trumpą laiką, žmogaus daliai nepasitaiko. Ne likimo vejami čia atkako Lena Lolešvili su Vytautu Mačioniu, ne be pašalinės paramos Ypata ir Františekas su žirgu Įgaga. Atėjo laikas jau NEABEJOJANT vertinti ir jausti, kad tai pradmenys būsimų jėgų ar galios telkimo - KAŽKAS šiuos žmones sąmoningai įvairiais pretekstais siuntė į šilinių miškus ir tik klausimas, kas jis, tas KAŽKAS? Galbūt daugiau nuvokė Mindaugas, tačiau ir jis tuo laiku neatrodė, kad žino ir jaučia tiek, kiek reikia žinoti, kad  galėtų planuoti būsimus darbus. Ir galbūt tuo metu jis labiausiai laukė susitikimo su tuo, ką pavadino Šv. Kazimieru.
Nežinau, ar dar ilgai būtų užtrukęs dėdienės pasakojimas, kurio, užsiėmęs savo mintimis, jau seniai nesiklausiau, tačiau jį sutrukdė Įgagos  žvengimas. Man tai buvo puiki proga išnirti laukan, tačiau ir  dėdienei Marei pagailo šitaip leidžiamo laiko.
- Girdi? Žvengia. Net neatsimenu, kada girdėjau arklio žvengimą. Turim ir mes arklį, bet kad žvengtų, ne, neatsimenu. Ot, kokie  laikai atėjo - atsiranda tai, ko mes nežinom, nesuprantam ir išnyksta tai, ką turėjom, kas buvo mūsų. Na, eik, Pranuci, eik,- paragino dėdienė ir jau išeinančiam pro duris:- Buvo mūsų, bet jau nebus...
- Ateik! - pakvietė Mindaugas. Paprastai kieme kitur nebūdavo. Visuomet ieškodavome ir surasdavome skiedryne. Tačiau dabar jis sėdėjo ant akmens, plačiai apžergęs jį kojomis. Akmuo įkaitintas, kaitresnis negu diena ir nepaisyti tokio dalyko žmogaus organizmas negali, bet šį kartą  tokia savisaugos taisyklė neveikė: Mindaugas sėdėjo ant įkaitusio saulėje akmens.
- Matai? Šildosi Ypata.
Žvilgterėjau Kisielių sodybos pusėn. Ten, viršum pušyno, išpūsti dūmtraukio, storomis drapanomis  liguistai ir labai tingiai draikėsi dūmai. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai to niekas nepastebėtų -   kaimuose nebūna namų be krosnių, taigi logiškai mąstant, neturėtų būti ir sodybų be  dūmų. Tačiau  visas Šklėrių kaimas ir  jo vienkiemiai išgyveno tą metą, kai daugelio sodybų namų kaminai buvo lyg užakę - kyšojo viršum stogų ir tik tiek, tik  vaizdui ar varnai nutūpti. Buvo vien taikiniais žmonių akims ir priežastimi pamąstymui apie tai, kad vyksta dar vienas sodybų tuštėjimo metas, bet  jis jau kitoks, negu jį matė Jonas Avyžius. Šis jau paskutinis, paskui save paliekantis mirtiną tuštumą. Ir šiame peizaže jau netrumpas laikas, kai įsiterpusi ir Kisielių vienkieminė sodyba. Ir pabandyk ką įtikinti, kad taip yra. Žiūri ir matai, kad kaminas atgijęs ir dirba, kas jam priklauso. Tik tiek neįprasta, kad gal labai ne laiku.
- Atrodytų, kad iš tikrųjų Ypatos kažkas ten sulaukė.
- Arba man velnias į akis dūmus pučia, arba Kisielių sodybos kaminas rūksta. Tikriau, kad velnias, nes .. Gerai žinau- sodyba  tuščia, kiemo vartai užkelti.
- Turbūt atėjo laikas juos atkelti,- išgirdau Mindaugą
- Nesuprantu, kodėl kalbate apie laiką. Jeigu, tarkim, Ypata, dėl kažkokių aplinkybių užkūrė krosnį, tai to priežastis jis pats. Gal psichiškai nesveikas, gal dar kas. Kad ir mes patys – kuo mes  skiriamės nuo Yatos? Nors ir negausiai čia gyvena žmonės, o ir tie dažniau senatvės apkurtinti, bet nesinorėtų, kad jie sužinotų, kaip mes sodinsim Marcinkonių pušies ir Margionių liepos šaknis. O štai jūs užsiminėte ir apie dar vieną numirėlį.
- Apie kokį? Turbūt, vežėjau, kalbi apie Šv. Kazimierą. Galbūt kitiems jis numirėlis, tačiau tau taip neturėtų atrodyti. Atmintis grįžta. Turėtum atsiminti, kad savo karietoje esi turėjęs ano pasaulio keleivių. Negirdėjau, kad juos vadintum numirėliais.
Mindaugas nekėlė balso ir jo sakomi žodžiai nebuvo garsūs. Tačiau, kaip dabar suprantu, jie skubino išmokti išauginti ir brandinti mintis iš kitokių būties būsenų, kurias iki šiol žmogaus protas atmesdavo kaip nereikalingas, o geresniu atveju- leisti joms būti šalia ir savarankiškai elgtis iki visiško išnykimo. Pradėjo atsirasti reiškinių, kurie stengėsi reikšmingai pakeisti tokią elgseną ir imtis neįprastos veiklos. Ir iš tikrųjų, atsiminus sudužusios karietos gyvenimą, neatrodė, kad galiu abejoti dalykais, kuriuos dauguma piliečių nužemina iki nesąmonės lygmens.
- Kai žmogus pasiklysta keliuose, na buvo-nebuvo Bet kad pasiklydau pats savyje. Klaidinėju ir nėra jokios nuojautos, kad galėsiu kaip nors išeiti iš savo džiunglių. Belieka tik per nuotolį žiūrėti į dūmus, kylančius iš Kisielių sodybos kamino ir spėlioti, kuo ten užsiiminėja Ypata.
- Geriau būtų ne spėlioti, o žinoti, kuo jis ten užsiiminėja. Pabandėme jį sulaikyti, bet neypatingai  atkakliai, nes buvo beviltiška. Františekas sakė, kad ji  neblogai pažįsta,- patikslino dėdienės pasakojimą Mindaugas. 
- Dar būdamas Margionyse suvokiau, kad- taip, jie pažįstami, tačiau kažkodėl niekuomet apie tai Františekas nepasakojo. Arba bent aš neatsimenu,- pasakiau, bet galvoje it tolima perkūnija  sudundėjo:
-Sakykit, - paklausiau,- o gal tai ir yra Šv. Kazimieras?
- Ypata?
- O kodėl negalėtų juo būti?
- Na, gerai. Užteks. O tai Ypatos krosnis užges,- Mindaugas atsikėlė nuo akmens ir padėjęs sunkią ranką ant peties: - Netrukus, gal jau šį šeštadienį, rūpimus klausimus pradėsime gvildenti kažkokiu kitokiu būdu. Atsieit scenoje.  Įdomios tos raidės A ir B. Kalba pasakas ir nori, kad jomis tikėtume. Gerai, kad  jos yra. Net ir kai jų nėra, vis tiek pagalvoju, kad labai gerai, jog kažkur  jos yra. O! kad tik nepritruktų druskos kantrybei išlaikyti. Parako, regis, turim daugiau.
- Dievas per savaitę pasaulį sukūrė ir dar pailsėti sugebėjo,- atsakiau pamanęs, kad suprantu apie ką    kalba.- Bet tai Dievas, Mindaugai
- Ak, kaip gaila,  kad ne Vytautas Mačionis su Karlonų Pranu,- nusijuokė ir pajutau, kaip gražiai nusišypsojo širdyje. Nedidukės, priplotos prie grindų scenos statybai,  jis neteikė didesnės reikšmės, pasilikdamas prie Radijo karietos statybų skiedryne. Tai buvo būtent tas svarbiausias darbas, kuriam skyrė kone visą laiką. Tačiau jam irgi, matyt, knietėjo suvokti, kokiomis mintimis gyvena  jo aplinkos žmonės, kurioje jis pateko ir kartu su jais gyvena.
Įgaga vėl sužvengė ir  buvo panašu, kad jis darėsi savotišku mano darbotvarkės tvarkdariu, tačiau šis žvengimas darėsi įsakmesnis ir aš žinojau, kad neatsiliepti negalima.
-Gera. Tegu jie kala, tegu užsiima scenos statyba, o man dar reikia nueiti prie Įgagos,- pasakiau. Nužengiau kelis žingsnius ir atsisukęs atgal: - Ar Jums, Mindaugai, neatrodo kad šie žmonės  jau ir liks čia? Nebūtinai, kad čia, būtent Šiliniuose, bet jie jau liks karaliaus tarnyboje.  Net ir Ypata, sušalęs tokiame karštyje, kad prireikė užkurti Kisielių sodyboje krosnį.
-Eik, Pranai, eik. Tavęs  Įgaga kviečia.
- Kaip čia taip atsitiko, Įgaga? Tu pririštas,- nustebau atėjęs į pakluonę ir nesmagu buvo teisintis dėl  tokio negarbaus savo paties darbo. Atrišau pavadžius, nuėmiau kamanas - būk laisvas, žirge. Būk kaip anais, Radijo karietos laikais. Bet vis tik yra laiko tarpas, kai lig šiol nežinau, kur buvai ir kaip tau sekėsi. Kokiam  dievui dėkoti, kad tu čia?