Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu


SU Mindaugu

31 40 53

31

tęsinsys ankstesnio
           ( Mačiau, kaip po šių Vazalinskienės žodžių sutriko Františekas. Aš žinojau, kokie neteisingi  ponios žodžiai. Adresai teisingi, o žodžiai - ne. Tai buvo žmogus, galėjęs priklausyti Jėzaus  Kristaus apaštalų kompanijai ir Paskutinėje vakarienėje sėdėti prie ant stalo padėto keturioliktojo šaukšto. Bet gyvenimas jam buvo padovanotas  per vėlai ir todėl, nesuspėjus nueiti į paskutinę  vakarienę, apaštalavo komunizmui - nuoširdžiai, atsidavusiai ir menkai numanydamas, kad dažniausiai kalba Dešimties Dievo įstatymų postulatais. Tačiau buvo įdomu, iš kur jis žinojo, kad Kanados lietuvių trejetuką, vaidinančios raidės  A, O ir J(jotas) turėjusios scenoje XXI amžiaus savaitraštį? Jaučiau, kad jam tai pleptelėjo pačios raides, pirmiausia gal A ir B. Tik nemanau, kad tai buvo padaryta iki vaidinimo. Ir Františekui, kaip ir kitiems, jos buvo tik mielos išdykėlės, tik smalsuolės ir rimtesnio dėmesio nesulaukdavo, bet kuomet atsirado scenoje, kai pamatyta, kad vyksta tai, kas vyksta, ko gero, jis pirmasis suprato raidžių paskirtį kiekvieno mūsų, o ypatingai - visos tautos egzistencijoje. Man buvo nuostabu, kad laisviausiai ir natūraliausiai į vaidinimą žiūrėjo dėdė Jonas ir dėdienė  Marė. Jiems buvo svarbu, ką mato,  girdi ir pašaliniai klausimai nejaukė laisvės matyti. Man gi  buvo svarbiausia išgirsti, kas kaip į konkretų klausimą atsako. Dabar laukiau, ką pasakys  Františekas Pelėda.
F. PELĖDA: Pagalvodavau ir aš apie tai, bet tik ne tuomet.
I. VAZALINSKIENĖ: Apie ką pagalvodavote? Jums net ir galvoti nereikėjo. Dirbote tą patį Judo darbą, tik dabar persikėlęs kitoje įstaigoje.
F. PELEDA: Iš tikrųjų, diena karšta ir smegenys taip pat greičiau įkaista. Galite užsidėti kepurę, manau, kad  bet truputį  padės. O aš sakau, kodėl atėjote būtent čia. Jums  įdomu pamatyti kagėbistą, o paskui parašyti XXI amžiui kokia nejauki jo išvaizda ir siela, lyg jis nebūtų Adomo ir Ievos palikuonis. Bet tik tiek. Tą  jūs galėsite padaryti, bet ne daugiau, kadangi išpažinties nebus. Tačiau kad bent šioks toks susikalbėjimas ir supratimas atsirastų, manau, kad gal reikėtų bent kiek pertvarkyti sceną.  Raidute A, kur esi? Kai tavęs reikia, dingsti kaip saulutė debesyje.
A: Gal debesėlyje, nes kai reikia, labai greitai pasirodau. Kas atsitiko?
F.PELĖDA: Negi negirdi, kas atsitiko? Jie lyg ieško to, ano, bet pirmiausia šiems ponams rūpi sužinoti, kaip ir  ko atėjau į Vilniaus Radiją.
A: Tikrai, ponia Vazalinskiene?
I. VAZALINSKIENĖ: Pasakiau tai, ką žinom, o jeigu kažkas ne taip, ponas Pelėda galėtų paaiškinti. Jis tokią teisę turi.
            (Tai buvo jau pykčio proveržis. Nesakau, kad tokio Františeko nesu matęs, bet tik kelis kartus. Tai pajutusi raidė A it  voverė įšoko į Vazalinskienės ir Pelėdos- dialogą.
A: Ne, ne, ponai! Ne. Jeigu ir kursim laužą, tai tik ne dabar ir ne čia. Nuo jo paskutinieji Šklėrių Grigai įsiliepsnotų. Argi ne, dėde Jonai?
JONAS: Viešpatie saugok! Su ugnimi nepažaisi. Bet argi reikia pyktis? Marulė mano visuomet  kokį  buteliuką prilaiko. Ar teisybę sakau, Marule?
MARĖ: Prilaikau, Jonuli. Prilaikau. Jeigu reikėtų pyktis tai geriau eikime prie  buteliuko. Turiu dar, aukseli, turiu.
-_O mes padarykime taip, ponai...
           (pakėlė balsą raidė A ir jos balsas buvo ne pagal ūgio matmenis. Niekas neįtarėme, kad gal tai mažytis sąmyšis ir niekas net neišgirdome, kaip priėjusi prie kulisių, ji kažką paprašė pasidomėti, ar Ypata ne perdaug dūmina Kisielių sodyboje. 
A: Labai atsiprašome, kad veiksmas šiek tiek kryptelėjo. Taip nemanėme, bet- argi tai bėda? Juo labiau, jeigu akivaizdu, jog vaidinimas įsismagino užgriebti kuo daugiau gyvenimo. Ir pagaliau yra dėdė Mindaugas, kuris norėtų atsiminti, kas ir kaip čia bent iki XIII amžiaus.
- O kas to nenorėtų.  Dar atvažiuodami čia su Pranucu kalbėjome, kai gera būtų, jeigu žmogaus  atmintis iš kartos į kartą būtų perduodama paveldo būdu.
            (  Bet ši dalyką galbūt geriausiai išgirdau aš, nors jau vėlesnė vaidinimo eiga parodys, kad toks manymas klaidingas. Tačiau tuo metu likimui buvo patogiau, kad mano asmeninių  matymų neaptemdytų sunkesni klausimai. Ir raidė A pratarė):
A: Tai sakykite, ką dabar daryti. Atsiprašyti ir nuleisti uždangą - vaidinimas baigtas O paskui  sakysite,  ak, koks nevykęs jis.
MINDAUGAS: Kaip - nevykęs? Tai būtent vaidinimas, kuris labai vykęs. Jeigu galima, prašau tęsti. Ar Jums reikia, kad paprašytų dziedulis?
JONAS. O broleli tu mano, labai geras vaidinimas. Šilinių kraštas tokio dar nematė. Net ir Margionys nematė..
AŠ: Man nereikia nei kiaulių šerti, nei karvės melžti. Man irgi labai smagu matyti, ko nesitikėjau  matyti. Františeką žinau  nuo vaikystės, bet vis tiek smagu. 
MARĖ: Bus to laiko, Pranuci.  Net ir mirčiai jo užteks.
VYR. MAČIONIS: Visko galėjau tikėtis, bet... bet šito - ne. O! kaip gaila, kad čia be antros pusės..
F. PELĖDA: Sakote, vaidinimas? Visiems jums tai, ką matote. girdite vaidinimas. Tik ne man. Turėtumėte patys suvokti, kad tokių klausimų. kuriuos išgirdau iš ponios Vazalinskienės lūpų, jokiu šurmuliu neužslopinsi. Tad gal leskite man atsakyti, panele A? Gal užkulisiuose turite daugiau vaidintojų. Miela būtų, jeigu kas galėtų suvaidinti Edviną Butkų ir Rimą Jakutytę. Edvinas   tuomet buvo Vilniaus Radijo vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, o Rima -vedėja. Tai trečias pagal pareigybę asmuo
J.BLAUZDŽIŪNAS: Jeigu šia informacija Jūs, Františekai, skiriate  man, tai ačiū. Tačiau dėl to vargintis nereikia. Geriau būtumėt ištaręs Antano Šimkūno, vyriausiojo redaktoriaus pavardę Ne  todėl, kad jis vyriausias tuomet, ar kad tokia jo pavardė, o todėl, kad būtent jis pakvietė ateiti į Vilniaus radiją. Ar ne taip?
F. PELĖDA: O kad jus  kur! Iš tikrųjų sovietinis saugumas. Kagėbistai. Bet juos vaidinti- bent dabar - sakyčiau, kad gal nereikia. Bet neteisinga nepasakyti, kad didi laiškų dalis būdavo skirta jam
BALSAS: O dabar, gerbiamas redaktoriau Antanai Šimkūnai, noriu pasakyti, kad radijo laidų klausomės kas vakarą. Ypatingai dabar- atrodo, kad būtų mirtina nuodėmė praleisti.
Jau pavasaris. O Lietuva tėvynė ši pavasarį pražydo lyg obelėlė - jos grožis vilioja ne tik lietuvius, bet ir kiekvieną laisvę ir demokratiją branginantį žmogų.
J.BLAUZDŽIŪNAS: Tai Stasys Keras. Irgi iš Kanados. Jį jau girdėjom, bet ten jis iš kitų laiškų..
I. VAZALINSKIENĖ: Dar kartą prašau- nereikia, užteks tų Dangaus balsų Sugrįžkime į vėlesnį laiką, į kurį ir stengiuosi įeiti. O kodėl to kitus kviečiu, tai va- klausykite, ką jums pasakysiu Ir  būtent iš to savaitraščio kurį minėjote.
A: Minutę, ponia. Gal tik Jums atrodo, kad mes kažką užmiršome. Gal neatrodo, o rodos ir tuomet reikėtų žegnotis. Ateis laikas ir laikraščiui paskaityti... jeigu, žinoma, norėsite. O dabar, regis pats laikas prisiminti. Ar-ne? Truputį kitaip pateiksiu klausimą: sakykite, kokią vasario 16-tosios  šventė per pastaruosius pusšimtį metų išeivijos lietuviams buvo pati gražiausia . Tai klausimas visiems  svečiams iš Kanados.
I. VAZALINSKIENĖ: Jos visos mums buvo įsimintinos ir labai reikšmingos. Labai reikalingos...
B: Ačiū. Kaip jūs, Girdauskaite, atsakysite į mano klausimą?
O. GIRDAUSKAITĖ: Vasario 16-tosios prasmėse nieko negalima nei pridėti nei atimti O gal  ne taip aš  jus supratau?
A: Paprašiau atsiminti, kuri jums, išeivijos lietuviams, per pusšimti metų Vasario 16-tosios  šventė buvo džiaugsmingiausia, gražiausia. Matau, kad jūs perdaug jauna, kad galėtumėt jas visas prisiminti ir lyginti, bet klausimas dėl to lai nesikeičia.
O. GIRDAUSKAITĖ: Prisidedu prie ponios Vazalinskienės atsakymo.
J. BLAUZDŽIŪNAS: Nujaučiu, kad ruošiate kažkokį provokacinį siurprizą.
A: Jokiom siurprizo. Jokio. Bet, matyt, reikia pripažinti, kad mes labai greitai skubame užmiršti. Net, deja, ir mūsų didžiausius džiaugsmus.
BALSAS: Iš visos širdies dėkoju savo žmonos Ritos Dirsė, visų savo draugų lietuvių vardu už vasario 16-tosios proga paruošta ir transliuota laiką. Įsitikinęs. kad ši programa, priartino visus pasaulio lietuvius prie Tėvynes, sujungė su kovojančia tauta. Sveikinam Edviną Butkų ir visus  jus. Linkiu, kad liktumėte ištikimi savo širdies balsui. Išeivijos lietuviai jūsų triūsą vertina. Saulius  Mikaliūnas.
BALSAS: Klausėmės Vasario 16-tosios laidos Nepriklausomos Lietuvos atstovybėje Vašingtone Buvome giliai sujaudinti visos laidos nuotaika ir paruošimu. Ypač kardinolo žodžiu. Linkime ištvermės ir ryžto. Kazys ir Mara Almenai.
BALSAS: Vasario 16-ją buvome su  jumis visa širdimi. Linkime laisvos Lietuvos pavasarių. Henrikas Nagys..
A: Užteks ar  dar?..
J.BLAUZDŽIŪNAS: Užtenka. Tikrai. Bet noriu pasakyti, kad mes irgi niekur neskubame. Ir pavyzdžiui, tai, ką matau ir  girdžiu scenoje labai miela. Noriu net pakartoti, ką tik pasakytos scenos  vedančiosios žodžius- deja, daug ką greit užmirštame, neišskirdami ir mūsų gražiausių džiaugsmų. Jie, 1989-ji metai, Vasario 16-tosios šventę kilstelėjo aukščiau. Kilstelėjo ją ne vienišą, o su kiekvieno lietuvio širdim. Šventėme lyg  skraidydami danguje. Ir, ko gero, sakyčiau, nebuvo tokio, kuris neturėjo sparnų ir nemokėjo skraidyti. Visi, kas  girdėjo tą Vilniaus radijo laida - skraidė...
F. PELĖDA: Tai va, ponai. O manęs dar tuomet Vilniaus Radijuje nebuvo.
I. VAZALINSKIENĖ: Bet todėl ir paskubėjai ateiti, kad... daugiau tokių laidų nebūtų..
F. PELEDA: Norite pasakyti, kad atėjau  jų numarinti?
O. GIRDAUSKAITĖ: Nesikarščiuokite, Pelėda. Žvilgterk į save iš pašalės ir patys pamatysite daugiau. Gal pamatysite tą patį vaizdą, kurį matome mes..
F. PELĖDA: Sprendžiant pagal laikraštį, kurį atnešėt, neatrodo, kad Jūs ką matote ar matėte. Arba kaip Jurgi Jonušaitis
J. BLAUZDŽIŪNAS: O ką  jis?
F. PELĖDA: Jis ir po tų metų vasario 16-tosios liko netikintis Lietuvos išsilaisvinimo sąjūdžiu.
BALSAS: Na, kiek numanau, šios radijo laidos skirtos išeivijai ir jų Lietuvoje lietuviai negirdi. O norėtųsi, kad tokia informacija būtų galimybė pasidalinti ir su Lietuvoje gyvenančiais..
F. PELĖDA: Bet tiek to- dar kartą prašau, ar kas nors galėtų suvaidinti Edviną Butkų ir Rimą Jakutytę. Antraip, aš miręs, manęs čia nėra. Aš dingstu.
A: Argi mes taip buvome sutarę? Kažkodėl neatsimenu.
PELEDA: Mieloji, o dabar ir žavioji raide A, betgi girdite, kad manęs klausia. Tai - ką? Ar  man nueiti nuo scenos ir tik tuomet atsakyti. Tai galiu padaryti, bet mano atsakymai nebūtų kitokie.
I. VAZALINSKIENĖ: Mūsų klausimai irgi nebus kitokie Taip kad negaiškime brangaus laiko. O scena, manau, reikalinga ir pirmiausia, kad patys sau galėtume atrodyti tikresni. Įvykiai scenoje visuomet yra tikresni už vyksmą gyvenime, kadangi jie šioje vietoje geriausiai įsižiūri į save ir tiksliau save pažįsta. Būtent to išdavoje neretas pasakom, girdi, buvo ne taip. Ir aš pati šioje  scenoje  esu tapatesnė sau, kadangi čia sugebu ateiti iš 1998- jų. Supranti, ne tik aš, bet ir man kolegos. Nedaug ir tereikėjo. Pasiėmėme po savaitraštį ir lyg man prašant, lydekai įsakant- pirmyn į šilinius pas Františeką Pelėda. Tegu nemano, kad jo praeitis nesuras... 
F. PELĖDA: Gerai. Būkite kur jums patinka, tačiau jus tikrai matau čia, šiliniuose. Dėdžių sodyboje. Tiesa, dabar tik dėdės Jono. Matau ir nenoriu tikėti, kad  matau. Bet kad  bėgčiau  nuo savo praeitis?... Paimkit, tikrai, paimkite ponia, kepurę.. Gal mes visi perkaitę, bet kažkas visuomet  būna pirmas.
J. BLAUZDŽIŪNAS: Ne šiaip pasakyta, kad kas buvo, tik atrodo, kad buvo. Iš tikrųjų - Yra. Ir nebūtina mums eiti į Konarskio gatvę, kad ten susitikus, sakysime, su Audriumi Braukyla.
A: Nebūtinai. Ir mes tą įrodysime. Bet, Františekai, turėtumėte pripažinti, kad į Vilniaus radijo komandą atėjote pavėluotai. Ir galbūt sugebėsite padaryti tai, kaip įmanoma akivaizdžiau.
F. PELĖDA: Hmm. Akivaizdžiau? Aš todėl ir paprašiau paramos? Dabar man reikia, kad prieš mane ne jūs, pone Blauzdžiūnai su pykstančiomis damomis, o kad atsirastų kiti. Jie man irgi džiaugsmo nesuteiks.. Taip kad ne dėl poilsio juos noriu čia pamatyti.
J.BLAUZDŽIŪNAS: Norite  matyti Edviną Butkų ir Rimą Jakutytę?
A: Kas mūsų galėtume suvaidinti Edviną Butkų?
O( raidė): Galėčiau vaidinti Rimą Jakutytę. Bet gi dabar vaidinu Girdauskaitę
A: Girdauskaitės vaidmuo kol kas nereikalingas. Galim palaukti. Dabar svarbiau turėti  scenoje  Rimą Jakutytę. Na, o Edviną Butkų gal pabandys suvaidinti Jotas. Ko tyli, Jotai?
J: Jeigu reikia, galima pabandyti.
A: Jeigu reikia, jeigu reikia.. Dirbkime be jeigu.  Tuomet visuomet esame  reikalingi ir supranti, kad niekas be manęs prisiimto darbo negali padaryti.  Tik AŠ. O sakyk, Pelėda, šioje scenoje ar Audriaus Braukylos nereikia?
F. Pelėda: Ne. Tuomet dar jis nebuvo reikšmingesnis veikėjas. Apseisim.
( Františekas stumtelėjęs kėdę,  paprašė joje atsisėsti Rimą Jakutytę. Raidė O, nušokusi į užkulisius  kaip mat persimetė ir  nusiteikusi reikšmingai valdinga laikysena lėtais žingsniais priėjo prie kėdės Greta jos Františekas stumtelėjo kitą kėdę.
- Tai Jūsų kėdė, Edvinai Butkau,- pasakė Jotui ir pasitraukė prie šoninės užuolaidos. Ir vėl panašiai, kai tais kartais subildėjo viršum lubų ir pasigirdo Dangaus balsai)
BALSAS: Sveikinu Jus mūsų namuose Kanadoje ir džiaugiuosi, kad kas vakarą atkeliaujate iš brangios Tėvynės Lietuvos.
BUTKUS: Ačiū, ponia Virginija Žemaitiene. Jūs dabar čia iš 1989-jų metų. Reikėtų kada nors ir  mums atsiminti, kaip jie atrodė. Bet kad atsiminimams vis laiko nėra. Kita vertus, tai irgi nelengvas darbas. Gal kada nors... Dėkojame už gražią viešnagę Jūsų namuose.
BALSAS: Na, o dabar Edvinai, išgirski mane, Kazį Almeną. Atsimeni, kaip rašiau: Teisėtai sakoma, jog pasigendi to, ko netenki. Taigi per pastarąsias tris dienas netekau Vilniaus radijo. Tad  jaučiuosi, kad viena gija, kuri mus rišo su gimtuoju kraštu, nutraukta.
E. BUTKUS: Atsimenu, žmogau, atsimenu Ir atsimenu  net daugiau, negu pasakei. Deja. Kazy, savo siųstuvų neturėjome ir nedaug ką galėjome padaryti, kad mūsų laida girdėtųsi patikimiau..
BALSAS: Bet aš dar nebaigiau. Tuomet ir linkėjimus  perdaviau nuo savo kaimyno Alfonso Nykos-Niliūno. Juokiausi iki ausų, plėšdamas lūpas ir sakydamas, kad jeigu reikia jam laišką parašyti, tai  jis beraštis, bet jo komplimentas toks. Sako, Butkus ir beveik visos  moterys labai gerai taria ir todėl, girdi, jam,, Nykai-Niliūnui svarbiau ką taria ne taip?  Tuomet rašo. Tuomet ir laiškus  sugeba parašyti. Taigi priimk poeto komplimentą ir gražiai jį padalyk redakcijos moterims už gražų, taisyklingą lietuviško žodžio tarimą pasaulio eteryje..
E. BUTKUS. Gerai, kad čia Audriaus Braukylos nėra. Supyktų, kodėl jo šventas vardas nepaminėtas.
BALSAS; Kodėl- šventas?
E. BUTKUS: Tai buvo metai, kuomet mums labai reikėjo šventų. Net labai. Bet tiek to, apie tai  nenoriu kalbėti, kadangi ir aš, Dangau Angele, norėjau irgi būti šventas. Tačiau man taip gerai nesisekė, kaip kitiems. Bet atsiprašau. Štai į mūsų kompanija beldžiasi dar vienas šventasis..
R. JAKUTYTĖ. Ne. Jis iš Tėviškės,  iš kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais draugijos. Tai Františekas Pelėda, o ten šventų tikrai nebūna. Negi nežinai, Edvinai?
E. BUTKUS: Egzamino tau, Františekai laikyti nereikės. Tave pažįstam. Esi redakcijoje dažnas svečias. Bet štai ant kėdės tave pasodinsim. Sėsk. Tokios čia kėdės, jau aplūžę, bet vis tiek sėsk. Tu  mus žinai, mes tave žinom, bet negerai, kad ne pro tas duris nori ateiti. Kai į šią komandą kviečia Antanas Šimkūnas, protingiau jo balso negirdėti arba ateiti pas mus, jį aplenkus.
Taip, Františekai,  mums reikia žmogaus, bet mūsų žmogaus, o ne Antano Šimkūno.
F.PELĖDA: Taip, bet...
E. BUTKUS:  Suprantu, Františekai, tavo bet...  Todėl vietoje egzamino padavėme kėdę. Tu štai sėdi joje, mes priešais - tave... Tai nemenka nuolaida pretendentui į Vilniaus radiją. Kai mes su  Rima dviese, suprask, kad redakcijos vyriausiasis mažiau už mus.
F. PELEDA: Ne pro tas duris įėjau? Iš kur man buvo žinoti?
E. BUTKUS: Dar neįėjai. Dar tarpduryje. Tačiau tavo atsakymas geras. Aš sakiau Rimai - iš  kur Pelėda galėjo žinoti, kad paviršiaus vaizdinys yra tik iliuzija. Nėra mūsų komandoje Antano Šimkūno kaip vyriausiojo. Yra Antanas Šimkūnas, sėdintis vyriausiojo kabinete, vyriausiojo  kėdėje. Žinau, kad jūs, Františekai, sugebate kalbėti aforizmais.  Bet atsimink- nelengva tau bus pas  mus. Ar tiesą  sakau, Rima.
R. JAKUTYTĖ: Savo tiesą Františekui pasakiau anksčiau, o čia, ant šios kėdės pritūpiau tik dėl vaizdo. Bet jeigu nori, galiu pakartoti - jam bus labai nelengva. Kol, žinoma, aš vedėja. O tone kol dar  nesimato...
E. BUTKUS: Taip, Pelėda, šitą tiesą Rima ir  man anksčiau pasakė. Pagalvok, kol tarpduryje, ar verta eiti į pragarą. O jeigu sumanytum, kad taip, kad verta, tai pasiimki ir pirmą užduotį. Greit  Vingio parke balionų šventė. Paruošk pasakojimą apie kylančius į dangų žmones. Tik stenkis pats  neiškristi. Iš mūsų redakcijos gal tik Audrius Matonis tave iškritusį stengtųsi pasaugoti, prilaikyti, kad taip skaudžiai nesusitrenktum. Viskas. Aš nei prieš, nei už! Spręsk pats. Aš dar bejėgis spręsti reikalus vienas. Dar vyriausiojo kabinete sėdi Antanas Šimkūnas...
A: Vaizdelis suvaidintas?
F. PELĖDA Taip. Ne taip gerai, negu galima buvo tikėtis, bet -ačiū.
A: Na, dabar SOS. Raides  O. ir J(Jotą) prašau sugrįžti į ankstesnius vaidmenis. Laukiame, ką pasakys Girdauskaitė ir Blauzdžiūnas. Jaučiu, kad išeiviais jums labiau patinka būti.
O. GIRDAUSKAITĖ: Vilniaus Radijas bijo Pelėdos. Faktas, kaip  blynas. Ir, sakyčiau, kad labai pagrįstai bijo.
J. BLAUZDŽIŪNAS: Jeigu nežinojo, tai bent įtarė, kas esate ir todėl nenorėjo, kad ateitume į šviesią  komandą.
F.PELĖDA: Taip. Kita vertus, niekuomet nemaniau, kad esu ypatingos prabos žurnalistas. Tačiau ponui Šimkūnui buvo duotas žodis, kad ateisiu- ir  nusprendžiau ateiti. Visa Vilniaus kompanija mane neblogai pažino - čia neretai ateidavau kaip jų neetatinis korespondentas. Ir man niekuomet neatrodė, kad jie manęs šalintųsi, vengtų.  Bet jau atsikėlęs nuo šios kėdės pasijaučiau, kad  bus nelengva. Taip ir buvo. Tokios savo tekstų cenzūros nebuvau matęs nei iki tol, nei vėliau. Po tris, o    kartais ir daugiau kartų reikėjo perrašyti tekstus. Cenzoriaus darbą Vilniaus radijo vedėja dirbo ypatingai kruopščiai. Džiaugiuosi tik tuo, kad tai jai visuomet teikdavo nemažą pasitenkinimą. Visuomet.
I. VAZALINSKIENĖ: Dėl to turbūt tokie džiugūs Dangaus balsai.
F. PELĖDA: Manau, kad taip. Šį darbą ji dirbo rūpestingai.
BALSAS: Mieli bičiuliai Vilniaus radijuje, esu emigravęs iš Lietuvos 1988 metais. Todėl mano atmintyje gyvi visi Lietuvos praėjusių metų  įvykiai. Gyvenant taip toli nuo tėvynės, įvykių artumą, deja, tegaliu pajusti tik per jūsų radijo pusvalandines laidas, o jų stengiuosi klausytis kasdieną, dažnai prie jų net derindamas savo kitus vakaro darbus. Savo aktualijų pateikimu, informacijos objektyvumu, laidos montažu, manau, galėtumėt  prilygti Kanados CBC radijo stočiai, kuri specializuojasi žinių perdavimu ir aktualiomis diskusijomis. O, galbūt, net ir pralenkti. Matot, ką  daro po truputį liberalėjanti informacijos pateikimo sistema Lietuvoje. Manau, kad Lietuvos radijuje yra susitelkę labai gabūs ir be galo mylintys Lietuvą žurnalistai ( tas kartais dar svarbiau).
1989m. vasario 22d. Monrealis.
I.VAZALINSKIENĖ: Koks  neatsakingas kreipinys - mieli  bičiuli Ir jeigu čia kam reikalinga užuojauta, tai tik Rimai Jakutytei. Nepasisekė jai išlaikyti tos dvasios, kuri tuo laiku buvo  įsikūrenusi Vilniaus Radijuje. Galbūt ir išėjimas Romos Pakėnienės, Edvino Butkaus, Audriaus  Matonio ir kitų irgi dėl to, kad štai atėjo Pelėda, atėjo kiti ir tuomet, žinoma atsitinka taip, kaip atsitiko. O vėliau savaitraštyje XXI amžius buvome priversti konstatuoti, kaip susmuko, sunyko Vilniaus radijo užsieniui dvasia. Aš nesakau, Pelėda, kad  blogai, jog Jūs atsimenate tą  mums  visiems mielą pakylėjimą ant pjedestalo. Net suprantu, kodėl nenorite, kad viešai perskaitytume savo straipsnį KO NORĖTUME IŠ VILNIASUS RADIJO. Bet štai yra ir publikos  nuomonė- yra  namų šeimininkų dėdės  Jono ir  Marės, yra Mindaugėlio, yra buvusio Radijo karietos vežėjo  nuomonės, pageidavimai...
MINDAUGAS: Iš tikrųjų. Bent aš mielai paklausyčiau, kas ten parašyta.
JONAS: O man su Marule net ir reikėtų, kad būtų paskaityta. Nes mes patys nemokame skaityti.
AŠ: Nujaučiu apie ką  parašyta. Prisimenu, Františekas pasakojo, bet kai iš pirmų rankų - kodėl neišgirsti dar kartą. Kita vertus, pasakota senokai. Dar dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, kai jau  Vilniaus  Radijo komanda buvo  gerokai pasikeitusi ir jai vadovavo Audrius Braukyla. Tiesa, balsų iš dangaus jį irgi sulaukdavusi. Františekas Pelėda - taip pat..
F. PELĖDA: Man taip pat nelabai rūpi, ar skaitys, ar ne. Bet kad neįdomu, tai garantuoju. Pradėsime net ir būdami scenoje žiovauti. Tad jeigu taip atsitiktų, prašau nesupykite. Miegodamas labai knarkiu.
O. GIRDAUSKAITĖ: Žiovauk, Pelėda. Dėl to nesupyksim. Jau ne tie metai, kad žmogus galėtų dabintis intelektu. Kai jo nėra - iš kur jį paimsi? Per vėlu. Jeigu ir krioksi- kriok. Pabaksnosime  pašonėje. Gal liausies.
F. PELĖDA: Ačiū.
O. GIRDAUSKAIRĖ:  Prašom. Tam ir atėjome kad pasakytume teisybę. Skaityk, kolega. Tu čia, regisi, irgi jau ne toks ryžtingas, kaip atrodei prieš susitikimą. O ypatingai tuomet, kai reikėjo pasirašyti šį straipsnį.  Publikai tikriausi smalsu, kodėl straipsnį pavadinome - KO NORĖTUME IŠ VILNIAUS RADIJO. O paantraštė  jo taip įvardinta-  SVETUR GYVENANČIŲ LIETUVIŲ BALSAS
Skaityk, kolega.
A: Skaitykite, tačiau jeigu nesinori, pasirūpinome, kad prireikus ir Jūsų  straipsnis irgi būtų perskaitytas iš dangaus.. Gaila, kad ponas Pelėda dabar  pasilieka vienas, be kitų pagalbos. Tiesa, tik scenoje, o kaip salėje- pažiūrėsime, kaip čia kas bus .. Ir būtų labai smagu, kad Jūsų nosys pajaustų dūmų kvapą. Netiesa, kad Ypata Kisielių sodyboje užkūrė krosnį dėl šilumos- mes, raidės tą kvapą jaučiame. Pajauskite ir jūs ir pamatysite, kad orientuotis pasaulyje bus lengviau..
Gal sunkiau Teisybėje, bet ir joje daugiau atsiranda erdvės ir supratimo apie ją.
O dabar, ponai, iki  kito karto. Atsikvėpkime. Mokykimės gyventi ne viena diena.
                                            ********

RASA ŠAPOKIENĖ:
Perskaičiau susidomėjusi nuo pradžios iki galo, ir dievaži, taip likau sujaudinta, kad negaliu dabar atsikvošėti - ir tik todėl, kad tai tiesa. Ir manau, kad dabar supratau Jus iki galo, ką stengėtės pasakyti Teisybėje. Žinote, Jūsų dėka dabar taip pat - keliu galvą, neverta pasiduot. Ačiū. Supratau.

       31.  Šurmulys su vaidybos įtarpais

Man jau norėtųsi žinoti, kažin, kaip šis gabaliukas - o ir visi užrašai - atrodys, kai jie bus peržiūrėti paskutinį kartą ir paruošti spaudai. Na, o kai dabar skaitysite ar paskaitinėsite Šurmulį., tai užkliuvę už  neaiškios minties ar neraiškaus sakinio pagalvokite, kaip tai turėtų atrodyti paskutiniame žodyje. Jaučiu, suprantu, esu įsitikinęs, kad atsiras daug įtarpų, kurie prašysis į užrašus ir neįsileisti jų nebūtų protinga. Pagaliau senka ir mano jėgos ir kurią dieną jų gali neužtekti. Bet yra raides, yra mano sūnaičiai, dukraitė ir tikiu, kad jiems irgi atsiras noras sukišti nosis dziedulio gyvenime ir neleisti, kad jis būtų išmėtytas gabalais ar paliktas rūdyti stalčiuje.
Gerai atsimenu nuotaiką, apniukusią mane, kai raidė A pasakė, kad jų surengtas vaidinimas pasibaigė. Norėjosi sustaugti vilku, protestuoti suvokiant, kad tokių pabaigų negali būti ši labai ne savo vietoje. Jau ir Audrius Brauka pasirodė pasiruošęs vaidinti ir - še:
- O dabar, ponai, iki kito karto. Atsikvėpkime. Mokykimės gyventi ne viena diena. Vaidinimas baigtas.
Argi? Ar galima tuo patikėti, nors ir girdi, ką sako raidė A?
Ir atsitiko, kad vaidinimas nesibaigė, jis tik buvo nukeltas nuo scenos ir visi, kas čia buvome, tapome jo tęsinio aktoriais. Tačiau stebėti jį vientisoje panoramoje buvo sunku. Nebuvo, beje, ir kam stebėti. Veiksmas vyko šalia veiksmo ir tuo pat laiku. Atrodė, dabar jo vedančiuoju pasidarė chaosas.
- Kalbink, prašyk... Raidukės tave labiausiai, Pranuci, myli... O kiaulės nenugaiš. Tegu pažviegia. Ir karvutę pamelšiu. Labai įdomu pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, - prašė paramos dėdienė, norėdama  sugrąžinti vaidinimą scenoje.
-Kas gi čia atsitiko?- skėtė rankas dėdė Jonas. - Apie Ypatos dūmus kalbėjo. Kad kvėpuotume. Sakiau, kad ne mūsų krašto žmogus. Gal nori dūmais išrūkyti. Ot, ir nėra tvarkos. Ir ką jam padarysi, jeigu su savimi pragarą nešioja. Yra tokių, -dar  mano tėvai sakė- velnio apsėstų, kurie geram žmogui gero nelinki,- bandė vaidinimo netekties priežastį įspėti dėdė Jonas.
Norėjo vaidinimo ir Vytautas Mačionis.
O raidės vėl buvo kaip įprasta, bet suvokdamos pasirodymo scenoje sėkmę žinojo, kad susilaukė žvaigždžių valandos ir nuo šiol dėmesio netruks. Mindaugas laikė už rankos raidutę Ą ir prašė pažadėti, kad vaidinimai pasirodytų scenoje dažniau..
- Kaip suprasti - dažniau?
- Kad ir kiekvieną dieną. Geriau, kai nukrenta vakaras. Jau ruduo ir tamsos vis daugėja.
-.O štai ir mūsų angelas,- pasirodžius raidei B pasakė A. - Gerai, puiku, sese,- pagyrė:- Visus  laiškus taip gerai perskaitei, kad net pagalvojau, jog skaito dangaus angelai. 
- Tai tu ten? Ar gerai supratau, kad tie balsai, kuriuos girdėjome iš dangaus, jie tavo?
- Taip, dėdė Mindaugai, tie balsai mano. Tačiau sumoduliuoti taip, kad atsižada manęs.
- Neįtikėtina.
- Matyt, todėl toks ir žodis yra - NEĮTIKĖTINA.- nepasimetė  kalboje raidė B.
- Dėdė Mindaugas norėtų, kad dažniau vaidintume. Kad ir kiekvieną vakarą,- buvo laiminga Mindaugo žodžiais  raidė A..
- Be repeticijų?  Žinoma, galime ir be jų, jeigu bet kaip vaidinti, tačiau jeigu rimčiau, apdairiau, prasmingiau, jeigu ne bet kaip...  Kiekvieną vakarą neįmanoma. Kiekvienas vakaras skiriamas tik repeticijoms. Bet su jomis nėra čia kur pasidėti. Pagaliau, net ir repeticijoms scena reikalinga. Kažkaip jaukiau, patikimiau,- pasamprotavo B.
- Ar ši scena repeticijoms netiktų.- atsargiai įsiterpdamas į A ir B pašnekesį pasidomėjo Mindaugas.
- Tiktų. Bet gi jums su dzieduliu gyventi reikia. Dabar gal ir Františekui, -pasakė B.
-Jeigu tik dėl to, manau, kad kliūčių turėti sceną vaidinimams nebus,- pasakė raidėms Mindaugas ir pašaukė:- Pranai, ateik!
- Aš čia neilgai užtruksiu, turiu savo namus. Norėčiau ir Mindaugėlį pasikviesti,- pasakiau, bet dar negavęs kvietimo Mindaugas patikino, kad nenorės belstis gyventi kitoje vietoje, o aš reiškiau tik džiaugsmą, kad galėsiu matyti  raides repetuojančias vaidinimus. Ir iš tikrųjų, mane tuoj pat  sudomino tokia galimybė. Net pasiklausiau, ar tikrai taip galės būti, tačiau raidės sakė, kad joms dar reikės pagalvoti.
- O ką scenoje būtų veikęs Audrius Brauka? Supratau, kad jis jau buvo pasiruošęs vaidinimui, - pasidomėjau raides A ir B. Tačiau atsakymą išgirdau iš J.(joto):
- Ar jūs žinote, pone, kas yra kerziniai batai? Girdėjau, šiame krašte sako, kevzavi, bet esame  raidės ir stengiamės būti ištikimos lietuvių kalbai . Bet ir aš, beje, nepaisant kad esu Jablonskynės gyventojas, bet negaliu pasakyti, kaip juos įvardinti Jablonskio žodžiu. Visi ar bent dauguma žinome, kaip jie atrodo, kiti net iš toli pajaučia tų batų kvapą. Tai labai žinomas apavas, kurį dažniausia avėdavo prievartos institucijų  žmonės kariuomenėje, policijoje, bet ne tik. Sovietinių laikų batų asortimente vyravo kerziniai. Jie nužingsniavo iki Berlyno, grįžo iš ten, sukūrė kolūkius ir apavė jų žmonės ech, batai , mano batai //  batai kerzavi. Jie kaip karo ir pokario metų machorka.
J.(joto) kalba neskubi, aiški, suprantama, visuomet protinga, bet dažniausia būtent todėl neįdomi, nes trukdė pakalbių gyvastį, malšino jų audrą. Jis pats tai gerai žinojo ir pavydėjo Jablonskynės  šeimininkui Jonui Bartkui, kuris kalboje žodžiais tiesiog springdavo, tratino jais it kulkosvaidis šūvius. Reikėjo būti susikaupusiam ir labai pastabiam, kad visi jo sakomi žodžiai būtų išgirsti. Būdami vieni du, vienas kita papildydavo ir nežinau, kuri dar raidė taip gerai sugyvendavusi su žmogumi, kaip J.(jotas) ir Jonas Bartkus.
- Jūs, pone, suprantate, apie ką čia kalbu? - kreipėsi J.(jotas) į Mindaugą.
-Atrodo, kad - taip, suprantu. Buvo tokie batai.
-Faktiškai, pone, būtent dėl jų savybių nebuvo pratęstas vaidinimas. Labai neapdairiai pasielgėme, apavę raidę K kerziniais batais. Nuo jų smirdalo vaidinusi Audrių Brauką raidė K neteko sąmonės.
- Neteko sąmonės? - vienu kartu nustebome su Mindaugu.
- Taip, jis teisybę sako,- neneigė J.(joto) žodžių raidė A. Ir pareiškė: - Štai kodėl mums reikalingos  repeticijos! Jose pasitikrinama, ar viskas yra taip, kaip reikėtų. Šį kartą neišvengėme net nuostolių. Raidė K griežtai atsisakė vaidinti  Braukos vaidmenį.
- Taip, teks šio vaidmens imtis man, tačiau irgi atsisakau kerzinių batų. Nesu garantuotas, kad ir manęs nuo jų smarvės neištiktų priepuolis..
- Ir gerai darai, kad atsisakai,- pareiškė Františekas.- Puikiai žinau, kaip kerzinių batų smarvės nepakenčia ir Audrius Brauka. Tai jo nuodas. Jis tų batų kvapus pajaučia per didžiausią nuotolį. Tai va. Gal kam ir nepasisekė, bet man labai. Nenoriu scenos. Ten daugiau nebūsiu. Vis dėlto Dievas yra,- džiaugėsi Františekas.
- Reikės būti, Františekai. Nemanau, kad mums būtų sunku vaidinti tavo asmenį, bet mūsų vaidinimų skonis turi specifinį kvapą. Juose gali būti mažiau profesialios vaidybos, tačiau stengiamės turėti kuo daugiau teisybės,- įsiterpė džentelmeniškasis J(jotas). - Tai sunkus darbas ir laukiu, jog greitai būsime paklausti - ar tikrai esame įsitikinę, kad TEISYBĖ reikalinga?
Jeigu manote, kad atsakyti paprasta,  tai tikrai- ne. Tačiau žmogų vertiname pagal teisingumo parametrus. Kita vertus, galima pasakyti, kad kuo daugiau teisybės, tuo pilnesnės Lukiškės.
- O kad jus visus dzievulis auginti! Eikit į sceną, žmogeliai,- suplasnojo dėdienės balsas. Ir Vytautas Mačionis ją parėmė:
- Kai įdomu, visur įdomu, bet scenoje kitoks matymas, kitoks girdėjimas.
Į sceną šurmulio nepasisekė įkelti, tačiau džiaugiuosi galėjęs jame dalyvauti ir kai ką išgirsti ir atsiminti. Prisimenu, kai Františekas, pritildęs šurmulį, pasakė:
-Suprantu, žmonės, kad žadamas vaidinimų ciklas. Šitas- tik pradžia. Bus kitas, dar kitas, bus ir bus Tai puiku. Bet reikėtų jį įvardinti. Pavyzdžiui, Vaidinimai Mindaugui. Už pasiaukojimą, užleidžiant vaidinimų repeticijoms beveik trečdalį  patalpos.
- Juokauji? prasižiojo  Mindaugas
- Taip, tikrai juokauju,  Mindaugai, -prisipažino Františekas Pelėda,- bet priežastis tokio ciklo įvardijimui kita- jis jums reikalingas, ir suvokiu, kad ta žino ir raidės, kad tai jaučiame visi. Juk ir šis, ką tik pamatytas vaidinimas, taip pat skirtas jums . Skiedryną  jūs jau gerai žinote. Ir  manau, kad būtent iš čia išvažiuos naujoji Radijo karieta... Bet kad būtų į ją ką krauti, kad geriau matytųsi ateities vizija, reikalinga pažinti žmones, reikalinga teisybė. Visos jos, žinoma, neįmanoma pakelti - reikalinga ją sudėlioti, kaip mozaiką iš duženų, iš atplaišų, iš skiedrelių, iš lopinėlių. Ir būti pasiruošusiems už ją aukotis.
Františekas nutilo, matyt, leisdamas Mindaugui atsigauti nuo netikėtos kalbos, tačiau jam dar reikėjo pasakyti svarbesnis dalykas ir tylos pauzės buvo nedidukė:
- Iš scenos mačiau, kokios smalsios buvo jūsų akys. Kita vertus, kai ką nujaučiau iš Ypatos kalbelių. Ir todėl drįstu paprašyti - primikite ši dar nesanti vaidinimų ciklą. O mums bus smagu stengtis, kad jis padėtų gyventi teisingiau..
- Ne, ne, ponai. Jūs kažko nesuprantate. Mano darbas skiedryne. 
- Šią naktį įdomų sapną sapnuos Tomas Vaisieta. O po kelių dienų jau pasirodys čia. Galėsite pasisveikinti..
- Nieko nesuprantu!- sugavo gerklėje oro Mindaugas.
- Ir aš nesuprasčiau. Bet juk ne veltui iš Vilniaus į Šklėrius beveik visą kelią kulniavau su Ypata. Bet tai, ką sakau- nesvarbu. Prasidėjo ir vyksta rinkiminė kampanija ir kiekvienas turime teisę siūlyti  kandidatu į Lietuvos prezidentus tinkamiausią žmogų. Gerai, jeigu rinkiminė kampanija apglėbtų ir šilinių kraštą. Tiesa, mūsų supratimas apie ją turėtų būti kitoks.
  Tai buvo jau kitas Františekas. Jis nepanašėjo į tą, kuri taip neseniai matėme scenoje. Nebuvo  jis ir ten apniukęs, neryžtingas, tačiau tą, buvusi scenoje pranoko visa galva. Gali būti, kad intuityviai jautė, jog sceninėje kūryboje atskleidžiamas naujas režisūros puslapis į sceną ateina tikri herojai ir kalbasi su tais, kuriuos gerai žinojo. Pastarieji, tiesa, vaidybiniai,  jie aktoriai, jie raidės, bet vėlgi įvardinti tikrais vardais ir pavardėmis. Ir atrodytų, kad nieko ypatingo neatsiranda, tačiau teisybės scenoje iškart padaugėja. Ir čia  ji reiškiasi dvejopai ne tik gerąja puse, kuri mūsų sielą lepina, leidžia savimi pasidžiaugti, bet ir ta jos puse, kurios kiekvienas bijomės. Tai sunkios scenos ir režisierius privalo būti atsakingas, kad tiesa nebūtų sumeluota.
- Vai, vai, vai! Bėgu. Visai sutemo. Ir kiaulės nešertos, ir karvė nepamelžta. Bėgu, bėgu,- pirmoji suskato prie darbų dėdienė, bet užbėgusi už laukujų sugrįžo atgal prie Františeko: - Tau ir  Mačioniui lovas paklojau verandoje, - pasakė: - Bet ko dabar skubu?  Dar gi vakarienės ateisite..   
- Ačiū, šeimininke. Man reikės išvažiuoti.- Bet neilgam. Ilgai neužtruksiu. O! Tai bent dienelė pasitaikė. Per kitą mėnesį tiek nepadarai, nepatiri. Nesitikėjau.
- Šį vakarą mes dar nerepetuosime,- pasakė raidė A, - bet J.(jotą) paliksime scenoje. Tegu apsipranta.
Išėjo, o viršum galvų sudundėjo. Neiškentė, nepamiršo  net išėjusios priminti, kad jos tikros išdykėlės. O Balsas iš dangaus perskaitė:
BALSAS: Pas Jus Lietuvoje eina persitvarkymas. Taigi aš irgi norėčiau pertvarkyti bent savo vardą. Aš jums esu padavęs ant savo adreso Petro vardą, bet aš esu Antanas. Kai gausite šį mano laišką, tai ant mano adreso, kū iki šiol buvo pas jus Petro vardas, tai jį išbraukite, o jo vietoje  įrašykite  Antano. Pavyzdžiui, Kapsuko miestas,  jau ne Kapsukas, o Marijampolė, tai jau ir aš ne Petras, o Antanas. Reiškia, Petro vardas tai buvo tik slapyvardis.
Aš buvau pasidaręs Petro vardą užtat, kad labai bijojau Griškevičiaus Petro. Žinoma, Jūs galite man laiškus siųsti ir ant  Petro vardo, tai aš gausiu viską. Garantuoju, bet tai jau ne bus taisyklinga, jei rašysite  Petro vardu, o ne  Antano.
Su ypatinga pagarba pietinio Suvalkų krašto lietuvis Antanas Milončius.
- Ačiū, - nesutriko padėkojo džentelmeniškasis J.(jotas)
- Gerai, vyrai. Smagu su jumis, įdomu. Kažkas vyksta ir nesuvokiu - kas, bet panašu, kad niekas iš  mūsų gerai nesuvokiame kas? Tačiau reikia važiuot ir kelias neprailgs, bus apie ką galvoti. Tačiau vienas dalykas jau aiškus- po dienos, kitos, aš vėl - čia.
- Ir, žinoma, su Genute. Grybai dyksta, Vytautai, - priminiau.-Nors  dažniau sukirmiję. 
- Visas Vilnius žino, kad jie dygsta. Šio dalyko Dzūkijos miškai savo nelaimei negali paslėpti. Ir, beje, pasaugokite Marcinkonių pušies ir Margionių liepos sėklas. Ko gero, jos tikrai prigis. Kas dar neseniai kėlė šypseną, dabar  jau peraugą į susimąstymą.
- Mažėjame, kad išaugtume. Kokia netikusi mintis,- pasakė Františekas, kai Vytautas Mačionis išnyko duryse:-O ir mūsų Šklėriuose irgilyg nėra, kol pasislėpę. Tačiau juk šitokiu būdu ruošiamės atsirasti ir būti,-pridūrė,- bet tai jau arija iš  kitos operos, nors nežinau, ar kas dabar galėtume pasakyti, kad ji tiktai iš kitos operos.. 
Po tokių Františeko žodžių atsirado tai, ko nežinau, kaip galiu pavadint- tai nebuvo tyla, nes visi jutome, kad čia pat šalia ir su mumis gyvena prasidėjęs tapsmas to, kurio niekas nežinome, bet visi jaučiame, kad procesas burbuliuoja, šnabžda, kad bet į ką parodydami, visuomet kažkodėl parodome to šnabždėjimo kryptimi. Ir, regis, nepajutome, kad ir patys pradėjome šnabždėti garsiau, bet aktyviausia čia reiškėsi Františekas Pelėda. Kartais atrodydavo, kad ir Mindaugas jam rodo ypatingesnį dėmesį ir todėl jam nebuvo leista pasilikti lygiu tarp lygių, kadangi likimo pirštas buvo nukreiptas į jį, o užslėptas dvasios teismas turėjęs  įvertinti, ar tinka šis vyras lemties parūpintiems darbams dirbti.
Dabar, kai daug kas paaiškėję, nesunku kalbėti apie lemties pirštą. Bet tuomet net nebuvo suvokta, kad prasidėjo žmonių atranka, reikalinga Mindaugo komandai. Ir faktiškai jam, Mindaugui, buvo parodoma, kaip atrodo savyje žmogus, ir kas jam galima patikėti, o  ko ne. Františekas Pelėda, pats to nežinodamas, dabar laikė būtent tokį egzaminą, o Mindaugas irgi pats to nežinodamas - žiūrėjo į žmogų, turėdamas progą jį pažinti įvairiais rakursais. Lietuvoje buvo tas laikas, kuomet į Lietuvos prezidentus siūlėsi per dešimt kandidatų   po užtrukusio tylos pagaliau prisipažino, kad antrai kadencijai būti prezidentu nori ir Valdas Adamkus. Tiesa, su atsikalbinėjimais, kad labiau, negu jis pats, to nori Lietuvos žmonės. Ot, ir intelektualai savo laišką sukūrė - būk, Valdai Adamkau,  mūsų  prezidentu. Kaip atsisakysi, jeigu tokia didelė meilė ir pasitikėjimas. Skubinasi prezidento kėdėje nutūpti Artūras Paulauskas, Kazys Bobelis, Rolandas Paksas.. Norinčių daug. Apie tai daug rašoma, dėl to ginčijamasi ir beveik niekas nežino, kad šilinių krašte telkiama komanda atkurti karališkai Lietuvai su jos tikruoju valdovu- karaliumi Mindaugu..
Tai dar vis paslaptis, bet tokie sąjūdžiai slaptumo būsenoje ilgiau neišsilaiko..
Ir  vis dėl to kol kas tai paslaptis...
O  viršum lubų vėl pasigirdo Dangaus balsas;
BALSAS: Visiškai nežymi tautiečių grupė 1940 metais išvažiavo į Maskvą saulės parvežti, o parvežė tiktai kalendorių pagal kurį tenka dviem valandom anksčiau keltis. Žymiai daugiau tautiečių, pripratusių prie  natūralaus saulėlydžio, pasitraukė  į vakarus. Juos ne  metus  ne  dvejus ir  ne vieną kartą šmeižė tiek kalbomis, tiek rašmenimis, tiek ir eterio  bangomis. Jiems bebėgant nebuvo kada ir ašarų nuvarvinti. Teko palikti namus, gimines, tėviškes ir tėvynę bei visokį materialinį turtą, tačiau norisi manyti, kad su savimi  išsinešė ar išsivežė savo ambicijas ir savigarbos jausmą.   
-Jeigu taip išdykaujama, tai atsiprašau. Nežinau, kaip atsiliepti,- ar ašaromis, ar  juoku?- pasakiau, nenorėdamas iškristi iš pokalbio.
- Brolali tu mano, betgi galima vaidinti ir be scenos. Mare, ateik! Vėl vaidinam, - it  gyvsidabris  sukruto dėdė Jonas.
- Ne, dėde. Nevaidinam,-atsiliepė J.(jotas). Tai tik ištraukos iš to, kas buvo sumanyta. Tai citata  iš laiško, atsiųsto iš  Punsko. Bandėme perskaityti pavardę, bet neįsitikinę, kad pavyko. Vardas  pažymėtas raide J. O pavardę perskaitėme- Vaina, bet nesame įsitikinę, kad iš tikrųjų tokia laiško autoriaus pavardė. Tačiau laiškas protingas.. Ėgi, palaukite, - nedinkite dar,- pakėlė balsą J.(jotas) ir  paklausė ar namuose neturime mineralinio vandens.
- Vandens netrūksta.  Net ir degtinėlės turim, o mineralinio - ne. Neatsivežėme,-  pasakiau  J.(jotui).
Bet tai, ką jam pasakiau, tuoj pat ir užmiršau išgirsta citata atskleidė prasmė ir tapo kaip Dievo duota. Iki šios  dienos  negaliu ištrinti iš galvos minties, kad  ji  atlikusi apaštalavimo funkciją. O reikėjo labai nedaug, kad suvokčiau didybę - iš tikrųjų, tais metais į Maskvą išvažiavo nedaug lietuvių, o tos kelionės išdavoje...  Ar suprantate, apie ką kalbu? Et, ką čia ir bepasakysi. Karaliaus Mindaugo komandoje lietuvių bus daugiau,  negu jų buvo Justo Paleckio ir Antano Sniečkaus komandoje, keliaujant jai į Maskvą. Todėl akivaizdu, kad ir pasekmės atitinkamai reikšmingesnės. Ši mintis degino it būčiau prarijęs stiprią dozę nuodų reikėjo ištverti, neišsišokti, leisti pajausti citatos pranašavimo įspūdį ir įtaigos jėgą. O labiausia norėjau, kad dar kartą sugriaustų, sudundėtų viršum lubų ir citata  pasikartotų. Bet ir be jos širdis piešė būsimos mindauginės Lietuvos peizažą, - tai, kas yra, kas buvo, neatrodė  taip svarbu, kaip tai, kas dar bus. Ir būsimoje Lietuvos istorijoje  girdėjau tyliai plakančią ir savo paties širdį.
O Dieve, Dieve, kaip  gerai, kad tu esi ir svajonių Viešpats!..
Tai buvo žaibo pojūtis- labai greitas, šviesus, ir stiprus. Griaustinis dar griaudės, o žaibas jau peržegnojo ir norėjau, kad šitaip atsitiktų kiekvienam. Tačiau turbūt, kad taip neatsitiko ir J.(jotas) ėjo ieškoti mineralinio vandens.:
- Turėtų kažkur už kulisų būti, -  prisiminė ir jam tai pavyko - sugrįžo su buteliu  VYTAUTO. Tačiau ir vėl reikia  stebėtis, kad atsitiko taip, kaip atsitiko. Dar neseniai kalbėjęs ir įtikinėjęs, kad  niekuomet nelips į sceną, Františekas Pelėda pasijuto it tikras paukštis ir vienu akimoju įskrido scenoje prie  J.(joto), nešusio mineralinio vandens butelį.
- Žinau, tikrai žinau, kodėl pasirūpinote mineraliniu vandeniu. Garantuoju, kad žinau,- įtikinėjo Františekas J.(jotą). - Šis butelis buvo parūpintais raidei K, kurį turėjusi atlikti Audriaus Braukos vaidmenį.
- Nuovokos jums, Františekai, užtenka, - atsiliepė santūrusis J.(jotas) Bet dabar butelis priklauso  man.   
- Na taip,  dabar  jis priklauso jums, kadangi Audrių Brauką sutikote vaidinti jūs. Nepavydžiu jums tokio vaidmens. Audriaus balsas labai geras, tiesiog  puikus, pritaikytas mikrofonui. Tuo ir  radijo klausytojus patraukdavo. Na, o  jūsų? Gink Dieve! Nepeikiu ir jūsų balso, bet nepasakysiu, kad jis Dievo dovana,- engiamas prisiminimų, nerimo Františekas.   
- Pelėda sako teisybę.- įsiterpiau,- tačiau, ar reikia užsiimti tokiu įtikinėjimu? Audriaus balsas nesumenko. Sakyčiau, netgi tobulesnis. Ir tai gražus pavyzdys, kaip reikia elgtis žmogui su Dievo  jam dovanotais turtais. Audrius Brauka  ne tik mylėjo savo balsą, gerbė jį, bet ir mokėjo saugoti, ugdyti, tobulinti. Ir niekuomet jo nelaikydavo sauso. Atėjęs prie mikrofono visuomet gerklę praskalaudavo mineraliniu vandeniu. Kiti Vilniaus radijo komandos žmonės šitaip nesugebėdavome. Bet tai jų bėda. Ir  bendrai,  kam bereikalingi tokie  ginčai ar pamastymai? O  parodyti, kaip žmonės gera  mineralinį  vandenį, ne  vaidinimų reikalas. Čia, regisi, svarbiau suabejoti, ar dėl to reikėję ruošti tokį vaidmenį?
Bet argi dėl to Františekas vėl buvo scenoje? Manau, kad  -ne. Labiau tikėtina, kad lemčiai prireikė jį ten pakviesti, kad dar kartą būtų geriau įsižiūrėta ir galutinai apsispęsta, ar tinka karaliaus tarnybai ar ne. Ir todėl reikėjo turėti scenoje ne tik Františeką. Reikėjo joje sukurti padėtį, kurioje  reikšdamasis žmogus atestuoja save įvertinimui.
- Padundėkit,- žiūrėdamas į lubas paprašė J.(jotas)

32

32. Pirmoji repeticija

Laiko iki nakvynės buvo dar daug, tačiau nuotaika tokia, kad neleido sakyti - daug. Laikas buvo slidesnis, greitesnis, o reikalų irgi apstu. Vis taikiausi kam nors įsitverti už rankovės ir aptarti iš  citatos išgirstą pranašavimą apie mindauginės Lietuvos ateitį. Dangaus balsas citatos nepakartojo, tačiau ji neskubėdama atsigaivino savaime ir man regėjosi, jog ją matau, kaip ji parašyta laiške.
Sutikęs J.(jotą) pasakiau, jog labai apgailestauju, kad nebuvo pasakyta, kas yra citatos autoriaus ir net nepasakytas jo vardas.
- O kaip, pone, galima pasakyti, ko nežinai. Bandėme perskaityti, bet.. Vardo vietoje tik laiško autoriaus vardo inicialas J ir jokių garantijų, kad teisingai perskaitėme pavardę - VAINA. Manom,  kad gal taip specialiai parašyta, kad nebūtų įmanoma perskaityti, nors, regisi, daug kas persitvarkė. Ot, pavyzdžiui, ir Antanas Milončius iš Suvalkų krašto irgi jau nebijojo išeiti į viešumą,- kalbėjo J.(jotas), raukdamas kaktą ir kažko ieškodamas atmintyje. O paskui paaukštintu balsu: - Laiškas, regisi, pas raidę B. Gal pats pabandytumei perskaityti.
- Gaudyk vėją laukuose.
- Jeigu jūs apie raidę B, tai jos gaudyti nereikės. Po pusvalandžio repeticija. Ten ir ateikite.
- Repeticija?
- Taip, pone. Po pusvalandžio.
-Vadinasi, teisingai suprantu, kad vaidinimų bus daug. Girdėjote, Františekas įtaria, kad to priežastimi yra Mindaugas.
- Pasakysiu mažiau, negu klausiate. Vaidinimų turėtų būti nemažai. O kodėl toks sumanymas, nelabai orientuojuosi. Ech, - giliai  atsiduso J.(jotas),- ir mano padėtis neypatingai džiugi. Maniau, galėsiu nukakti į Jablonskynę. Deja, deja. Pasiilgstu Jablonskynės su jo šeimininku. Bet gal netgi labiau šeimininkės. Jos vardas Alė. Kartais apie tą šeimą sakoma - keturi vyrai ir viena moteris. Mat, be vyro turi tris sūnus, tačiau toks posakis mane žaidžia. Reikėtų sakyti - penki vyrai ir viena moteris. Jaučiuosi jų namų raide, o ir kiti namiškiai be manęs vaikšto, lyg namuose kažko nebūtų,- pasakojo graudendamasis J.(jotas), o nueidamas prisiminė ir atsisuko:-  Alė - dzūkė, būčiau laimingas, galėdamas tarpininkauti susipažįstant..
- Su Ale, ar Jonu?
- Ė, plikė galvon, velnias uodegon,- šyptelėjo J.(jotas). Abu jie puikus. Velnias daug klumpių sunešiojo, kol vieną kitam parinko. Tai ateikite. Žinoma, anksčiau, prieš repeticiją.
- Būtinai,- pažadėjau, bet iki tol dar šnektelėjau ir su Františeku, atvirai jam prisipažindamas, kokia stipri nuojauta įplūdo širdin su išgirstos citatos tekstu: - Jaučiuosi, kaip prie kryžiaus prikaltas prie Mindaugo, o jeigu paprasčiau, bet neprastai - jaučiuosi prikaltas prie mindauginės Lietuvos, prie idėjos turėti ją, tokią Lietuvą,- kalbėjau.
- Citata man irgi nepasirodė atsitiktinė. Tuo pačiu metu dviejų atsitiktinumų nebūna. Niekas jau nemanėm, kad viršum lubų vėl bus beldžiamasi ir griaudėjama. Tai viena, o kita - kodėl tokia  citata? Tai ne koks paistalas, o svari, pagaminta, sakyčiau, tobulo proto. Jeigu dar manytume, kad ir parašas atsitiktinai toks, kad jo negalėtume perskaityti... Keista. Daug atsitiktinumu,- samprotavo Františekas, - Tu, teisus, Pranuci, Dievas mums kužda į ausis svarbius dalykus ir vargas tiems, kas jų nepaiso.
- Todėl ir kalbuosi su tavimi. O netrukus eisiu į repeticiją. Tą laišką skaitė raidutė B. Tikiuosi, kad leis pačiam persiskaityti.
- Laikas jau eiti.. Ir manęs prašė pažioplinėti. Maniau, gal vėl laipins į sceną, bet - ne, sėdėsiu pasienyje ir būsiu konsultantas. 
Atėjome su Františeku į sujauktą butą, tačiau nepajutau buvusio savyje laisvumo, tos laisvės, kurią turėjau iki scenos atsiradimo. Žinojau, kad Františekui tokia savijauta neįmanoma. Ypata iškeliavo į Kisielių sodybą, o jis pasiliko čia ir nors šiuos namus žinojo gerai, bet gyventi ar bent tik pernakvoti, neteko. Todėl nekalbėjau apie savijautą. Buvome atėję pirmi, kai namuose- nei scenoje, nei prie  jos- nieko nebuvo.
- J.(jotas) prašė, kad ateičiau anksčiau. Sakė, dziedulis nori paskaityti laišką,- netrukus išgirdome  raidę B.
- Mums labai patikusi citata. Norėtume ją išmokti, - pasakė Františekas.
- Gera citata,- pagyriau, tačiau kad ją turiu galvoje, nesakiau.
- Gali pasirodyti, kad tai bus laiško blogiausia citata. Laiškas netrumpas ir mes išrinkome citavimui daugiau teksto. Tik bėda, kad neįskaitome autoriaus pavardės, - paduodama mus laišką truputį pabėdojo raidė B.
Laiškas adresuotas Vilniaus radijui, o atgaliniame adrese gerai, aiškiai, įskaitomai ant voko parašyta:
                                                  16 515 Punsk
                                                     Polska
Laiško siuntėjo vardas pažymėtas inicialu J. Pavardėje aiškios tik dvi pirmosios raidės Va...
- O kas čia?- suklusau
Laiško kamputyje matėsi nedidelis sutepliotas antspaudo įrašas. Nušluosčiau akinius, pasikėliau  laišką prie jų stiklų ir jau neabejojau, kad juo įspausta Juozo Vainos vardas ir pavardė. Neabejojau, kad pavardė  girdėta, tačiau norėjosi tikėti, kad su Juozu Vaina netgi buvome susitikę..
- Ponai, atidžiau reikia skaityti laiškus,- pasakiau  atėjusiam J.(jotui)
- Pavyko perskaityti?- paklausė ir pasidžiaugė:- Ė, gerai, kad čia ne šeimininkas Bartkus. Būtume  gavę barti.. Ačiū. Betgi kaip taip galėjo atsitikti? Regis, ir mums jau laikas akinius keisti.
Pirmiausia atidžiai kartą, kitą perskaičiau girdėtą citatą, o paskui jau visą laišką.
- Ar dar cituosite?-  norėjau  sužinoti.
BALSAS: Ar šių dienų diktorius į tai gali įsijausti...
- Į ką  įsijausti?-  nutraukė Balsą J.(jotas)
BALSAS: O jūs, ponai, atsiminkite, kas jau buvo pasakyta šiuo balsu. Kalbama apie išeiviją, apie tuos, kas palikdami viską, vis tik su savimi išsinešė ar išsivežė savo ambicijas ir savigarbos jausmą.   
- Ačiū.- padėkojo J.(jotas)-Stengsimės atsiminti. O dabar galite dundėti.
Bet dundėjimo nebuvo. Iš balso visi pažinome, kad citatą skaito raidė A. Galima buvo tik pavydėti, kad  ji ją atsimena:
BALSAS: Ar šių dienų diktorius į tai gali įsijausti? Jis, taigi diktorius, kad ir garbusis Audrius  Brauka, beskaitydamas tekstą ir besistengdamas kuo artistiškiau tai atlikti, gali ir parodiją padaryti. Tai yra tironijos veiklos forma. Ar gali toks kreipinys: Sėsk, tautieti, ir dar šiandien mums parašyk.- sujaudinti tautietį, patekusį už įsakinėjimų ribų?
Daug  kuo pasikeitė radijo programa, bet tikslas liko tas pats sudominti tautietį ir patraukti savon pusėn. Pamirštama, kad tas tautietis dar neatprato nuo minties, kad ir Vilniaus radijo propaganda pila vandenis ant rusų malūno. Kas gi nori sveiką galvą guldyti į ligotą patalą?
   Su paskutiniais išgirstais citatos žodžiais, net pamatyti nespėjome, kaip scenoje atsirado Kanados lietuvių personažai. Atėjo raidė A. Buvo ten J.(jotas), vaidinęs Audrių Brauką. Františekas, dėdė  Jonas, vėliau atėjęs Mindaugas, susėdome pasienyje ant suolo, bet mūsų gretos labai greitai praretėjo nuo suolo iš savo vietos žaibiškai greitai pakilo Františekas Pelėda.
- Patinka jis man, tavo bičiulis. Savo nepraleidžia. Teisus neteisus, bet savo gina,- pašnibždėjo Mindaugas.
F. PELĖDA: Apie kokia tironiją kalbate? Nemanykite, kad jeigu manęs nėra scenoje, tai ten viskas  galima, leidžiam. Labai rimtai  klausiu- apie kokią tironiją kalbate. Išeitų taip, kad per Vilniaus  radijo mikrofoną mes terorizavome savo klausytojus.
I.VAZALIINSKIENĖ: Ramiau, ponas Pelėda. Mes, žinoma, turime teisę parodyti jums kelią į Punską. Ne taip toli. Ir ypatingai iš čia, iš Dzūkijos. Eikite ten ir paklauskite. Laiško savininkas kažkur ten gyvena. Beje, sakoma, kad  jau išsiaiškinta, kas jis?
F. PELĖDA: Laiško savininkas? Jis, kaip suprantu, netgi neišeivis, vietinis žmogus. Kažkokiu  būdu užsilikęs Punsko lietuvis. Dar nesulenkėjęs. 
J. BLAUZDŽIŪNAS: Tuo geriau. Jam lengviau būti objektyviam.
O. GIRDAUSKAITĖ: Betgi, Pelėda, mane labai stebina toks tavo nusiteikimas. Sakyčiau, pats galėtumei atsiminti grumtynes dėl mikrofono. Gal jūs teiktumėtės prisiminti savo kolegą Leoną. Pavardės nesakau - nesinori visus kišti į tą pačią mėsmalę. Ak, kaip norėjosi Tau padėti paskaityti vieną kitą tekstuką, bet...  Na, atsimink. Bent atsimink, kuo visa tai baigėsi. Gerai, kad kruvinom ašarom, o ne krauju. Mikrofonas iš tavęs buvo atimtas jėga ir atiduotas Leonui. Kontrolė karu, grumtynėmis, atleiskit už žargoną, bet.. tai kontrolė snukių pasidaužymais. Gražus kabutėse ir būdingas tarybinės inteligentijos štrichas.
F. PELĖDA: Puiku, kad  jūs tai žinote. Nereikės aiškintis.. O dėl tarybinės inteligentijos... Palaukit, ateinu ir aš. Scenoje tarybiniu inteligentu pasirodyti bus patogiau.
A.BRAUAKA: Perdaug Jūs žinote, ponai. Perdaug. Galiu priminti kuo tai baigėsi. Taip, baigėsi  grumtynėmis ir .. mano pergale. Beje, ar jums kada teko prisiimti atsakomybę už tvarką eteryje? Atsiminkite - kai kalbu apie Vilniaus žmonių tarpusavio santykiuos, tuo pačiu kalbu ir apie tvarką eteryje. Ir jeigu 1991- aisiais sovietiniai tankai užgrobė radiją ir televiziją, taip pat bokštą, tai ne dėl ko, o dėl tvarkos eteryje. Taip, ponai - aš prisipažįstu - kibau Františekui į  gerklę, atėmiau mikrofoną ir atkūriau tvarką. Pasodinau prie mikrofono patikimesnį Leoną, kurio pavardės, kaip sakyta, geriau gal neįvardinti. Bet nesuprantu, kam reikalinga grumuliuoti dalykus, kuomet jie tokie seni, seni... 
O. GIRDAUSKAITĖ: Iš tikrųjų- seni, seni, bet šios tvarkos saugotojai ir dabar  Konarskio teritorijoje. O vienas  jų- štai čia. Neva alsuojame demokratija, o atsimename save grumdamiesi  dėl mikrofono.
A. BRAUKA: Bet Jūs pasistenkite suprasti, koks tai mikrofonas. Ji girdėjo ne tik Lenkijoje  Punskas su Juozu Vaina. Ne tik Kanada su ponais Vazalinskiene, Girdauskaite ir Blauzdžiūnu. Girdėjo, kas norėjo girdėti - net  Australija, net Pietų Amerika.
I.VAZALINSKIENĖ:  Taip. Jūs, pone, sakote, teisybę. Ir, beje, prisipažinsiu, kad mano simpatijos  jums didesnes, negu Pelėdai. Man nelabai lengva vadinti  jį ponu,  juolab, kad matosi, jog to ir pats  nenori. Nori būti draugu, nors nei mes su juo, nei jis su mumis karvių neganėme.
F. PELĖDA: O! Kaip jūs klystate dėl mano norų būti jums draugu. Dieve, apsaugok nuo tokios  draugystės!
I. VAZALINSKIENĖ: Jis tą tikrai padarys. Bet dabar dėl Dievo meilės netrukdykite pasišnekėti su ponu Brauka. Ir taip, pone Brauka, mano simpatijos didesnes jums ir ,sakyčiau, jūs dar ir kuklus žmogus. Jūs lyg ir užmirštate, kad Františekas Pelėda atėjo pas jus į Vilniaus radiją iš žvalgybinės  organizacijos. Aš turiu galvoje Tėviškės draugiją. Kuomet tai atsimeni, tuomet supranti, kad  gindamas mikrofoną,  faktiškai gynėte Lietuvos laisvę - pasakykim atviriau- nuo kagėbisto.
         (Ši trumpa valandėlė vėl užšokdino Františeką Pelėdą labai žemoje kaimo pirkios scenoje. Metai nejauni, bet šuolis pavydėtinai greitas, įnirtingai ryžtingas, privertęs scenoje tuoj pat  pasirodyti ir jos tvarkytoją raidę Ą. Ji graibstė Pelėdą už rankų, už krūtinės, pastodama jam kelią  prieiti arčiau Vazalinskienės, tačiau tai padaryti jos jėgų neužteko ir jai į paramą paskubėjo Blauzdžiūnas, inteligentiškos išvaizdos, bet stipriai suręstas vyras)
A: Nereikia taip niršti, Františekai. Mūsų scenose bus ir blogiau. Jos todėl ir atsirado, kad geriau sugebėtume apsidairyti aplinkui save ir suprasti, su kuo ir kaip gyvename. Mes rodom save- tegu  mus pažįsta, kas esame..
J. BLAUZDŽIŪNAS: Kuri, Františekai, versija jums geresnė: taip galvoju, bet nesakau, ir kita - kaip galvoju, taip sakau.
F.PELĖDA: Gera jums neniršti, kai jums nespjaudo į veidą nebūtais dalykais, o į mano veidą spjaudo.
I. VAZALINSKIENĖ: O! Františekai, manęs neišgąsdinsite. Bijai vilko, neik į mišką, o aš atėjau, kadangi jo nebijau. Ir tikrai būtų bjauru, jeigu mes, išeivija, būtume praradę savo ambicijas ir savigarbos jausmą. Ir todėl man įdomiau išgirsti, ką pasakys panas Brauka.
A.BRAUKA: O, nežinau, ar mikrofoną gyniau nuo kagėbisto. Aš ir dabar netikras, ar Františekas Pelėda kada nors juo buvo. Pirmiausia todėl, jog esu įsitikinęs, kad sovietinis saugumas sau kadrus rinkdavosi apdairiai - tai nebuvo gatvės žmonės. Na, o Františekas nepasakysiu, kad iš gatvės. Tai alinių ir pigių kavinių žmogus. Užeigų žmogus.
F. PELĖDAS: Ačiū. Pavydėtinai taikli charakteristika! Matyt, kad ji tik šioje scenoje ir tegalėjusi atsirasti. Padlaižystės, įsiteikimo išeivijai scena.   
J. BLAUZDŽIŪNAS:(J, Braukai) Taip manote?
A. BRAUKA: Jeigu apie  Pelėdą, tai - kodėl manau? Dirbome su Pelėda apie dešimt metų. O gal daugiau. Bet apie  jo priklausymą tarybiniam saugumui, klauskite jo. Jis čia netgi ne aktorius, o tikras..
F. PELĖDA: Et, būtumei tu, Audriau, tikras Audrius, tikras Brauka, o ne jo iškamša, gal dar norėtųsi bent kartelį susigrumti. Ir jau ne tik dėl mikrofono. Deja, vaidinimuose tu man nereikalingas. Sudiev.
A. BRAUKA: Neskubėk atsisveikinti. Pirma pasižiūrėk, kaip pats atrodysi vaidinimuose. Ir jeigu  tau atrodytų, kad vaidintojai sako neteisybę - pasakysi.
        (Atrodo, kad mes jau buvome nusiteikę netikėtumams, pertvarka savyje vyko greičiau, negu galima manyti. Atskleidus krentančią nuo lubų iki grindų užuolaidą, į sceną atėjo dar vienas Františekas ir nieko nepaisydamas, priėjo prie scenoje buvusio, prie originalo.)
F. PELĖDA II: Dabar čia tavęs, Františekai,  nėra. Susirask patogesnę vietą ir pasižiūrėk, kaip tave  vaidinu? Eik.
F. PELĖDA: Mane vaidini? Dar ko betrūko! Sakai, mane vaidini?  Bet- iš tiesų? Ar aš čia į veidrodį žiūriu, ar matau save kitą tokį patį? Kas čia vyksta? Raide A, ar galėtumėte paaiškinti, kas čia vyksta? Na, o tu, dviveidi,- dink iš kur atėjęs. Dink, ir nekaitink man kraujo. Irgi, mat, atsirado Františekas!
F. PELEDA II: Bijai savęs? Ne tu vienas. Surask bent vieną, kuris nebijotų savęs - ir būsiu  nustebintas.
F. PELĖDA: Dar kartą sakau- dink iš čia!
F. PELĖDA II: Nesijaudink. Eik. Šiandieną ne taip baisiai atrodau. Būna blogiau ir tai išsisuku.. Audrius mūsų- puikus vyras. Velniškai gerą uoslę turi. Ypatingai alaus ir kerzinių batų kvapams. Todėl slėptis man beprasmiška-  vis tiek pajaus, kad išgėręs. Nedaug. Su Grąžvydu padarėm baltos po šimtą gramų, o aš dar bokalą alaus išgėriau.
F. PELĖDA: Tfu, kokia smarvė.
F. PELĖDA II: Bet jaučiuosi laisvesnis, o bučiuotis su savo viršininkais nenoriu. Eik, ir žiūrėk, koks esi. Iš pašalės žiūrėk. Eik. Juk nepasakysi, kad girtas, kad nesuvokiu, ką darau ar darau ne taip, kaip ką reikia daryti. Ik gal pojūtis būti savimi ryžtingesnis. Nepyk, tikrasis Pelėda. Ir tu, Audriau, taip pat nepyk.  Žinau, kad esi geras žmogus. Mes visi tai žinom. Visi. O jeigu nevaidinčiau, tai savo mulkiui, kitam Františekui, pasakyčiau jeigu ne tu, asile, tai ar man dabar reikėtų kentėti vaidinant tave. Pasakyk jam, Audriau, kad paliktų sceną ir vaidinkim taip, kaip priklauso.
A:  Einam, Františekai. Smagu juk turėtų būti pasižiūrėti į save iš pašalės.
       ( Raidė A grakščiai paėmė Františeką - originalą už parankės ir glausdamasi petimi į petį palydėjo iš scenas pas mus, žiūrovus. Ėgi,- pasakė prisėsdama prie mūsų ant plataus suolo,- tegu būna pagarbintas  veikimas. Kol kas ten nereikalinga. Pradedam. Pirmyn!)
F. PELĖDA II: Neuostinėk, Audriau. Išgėriau alaus. Na ir kas? Niekaip nesugebu suprasti, kodėl tau tai kenkia?.
A. BRAUKYLA: Kodėl manai, kad visuomet tave uostinėju?
F.PELĖDA: O  tai ką? Mano angelus, ar kaip čia pasakyti? Daugiau nieko šalia manęs nėra.
A. BRAUKA: Tik tau taip atrodo. Uosdamas tave uodžiu ir vieną iš savo stukačių. Vis dėlto reikia ir juos uosti, ar teisingai informuoja..
F. PELĖDA: Kaip? Kaip? Uosdamas mane uodi ir kažką iš savo stukačių? Arba aš  nesuprantu, arba... Audriau, kiek gi čia mūsų yra.  Keli žmonės. Negi ir čia reikalingi sutkačiai? Viešpatie! Pasakytumei bent kas jie. Aš gi ir pats niekuomet nebėgu nuo savo pietų, kur visuomet bokalas alaus, o pasitaiko, kad ir degtinės menkutė žurnalisto Pelėdos kvorta..
J BLAUZDŽIŪNAS: O jūs gal manote, kad mes žinome, kas yra stukačias?
I. VAZALINSKIENĖ: Turbūt nuo stuk, stuk, nuo žodžio stuksenti, bet  nepaisant  to, o žodis  STUKAČIUS atrodo labai rusiškas.
F. PELEDA II: Ir rusiškame žodyne egzistuoja žodis STUK- bildesys, bilsmas, bildėjimas,  tauškėjimas, tačiau mūsų atveju geriausi tinkas stuksenimas - tai pačios žemiausios rūšies sekliai arba, kaip žmonėse sakoma -šnipai, šnipeliai...
A. BRAUKA: Nežinote, kas yra stukačiai? Tai ką jūs žinote?  O kur mano mineralinis? Na, velniai  jo nematė.. Sakote, nežinote, kas yra stukačiai? Jie visur, jų tiek daug, o jūs nežinote, kas jie yra. Betgi štai kur jis, mano mineralinis...
I. VAZALINSKIENĖ: Va, kaip! Va kaip! Lyg ir pradeda aiškėti. Tai šnipai, įskundėjai. Tiesiog skundikai. Žmogau, saugokis jų, o tu ,Dievuli, padaryk, kad jie kuo greičiau išnyktų...
A. BRAUKYLA:  Neišnyks, ponia. Nei aš jiems atlyginimus moku, nei prašau. Pagaliau iš tikrųjų- jie man net nereikalingi, bet...  Jie patys kaip uodai - vis atlekia ir zyzia. Ir per šitą pusvalandį, kai  Františekas su Gražvydu Tučkumi sėdėjo kavinukėje prie Vingio teatro, jau du kartus buvo atskridę.. Esa, taip ir taip - Františekas karčiamoje. Suprantate?  Aš ir be jų jaučiu, kur jis, bet kaip galima atsisakyti tokių paslaugų, ir ypatingai, kai jauti, kad žmonės džiaugiasi galėdami pasakyti tai, ko galėtų ir nesakyti. Beje, Františekai, sąžiningai, drąsiai prisipažink, ar dėl to tavęs neįspėjau? Ne vieną kartą sakiau, kad gerai, jog saugaisi manęs, bet būtų protingiau, kad saugotumeisi ne  manęs. Sakiau, ar  ne.
F. PELĖDA II: Taip, Audriau. Sakėte, bet kad- velniai griebtų!- nėra nei ką saugoti, nei dėl ko saugotis. Na, ir dabar atėjau su kvapeliu. Betgi ne keturpėsčias. Taigi kelių policija į mašina prie vairo leidžia sėsti su kvapeliu ir važiuoti. O čia? Neviršiju leistinų tarybiniam inteligentui ribų ir suvokiu, kas kur.. 
A. BRAUKA: Manęs šitais argumentais - viršiju neviršiju- neįveiksi. Eik, dirbk.. O po valandos  kad  medžiaga būtų ant mano stalo.
F. PELĖDA: Kad  ir dabar. Pats gi žinai, kad visas darbas būna namuose. Visas darbas padaromas  ten - naktį, ryte, argi svarbu kada, bet jis padarytas. Nors dabar kišk į mikrofoną.
A. BRAUKA: Nors dabar? Dar reikia jį perskaityti. Pasižiūrėti. Tfu! nusibodo ta cenzūra, bet -
kaip be jos? Eik ir dirbk, Františekai. Tik va, dar kartą, bet jau girdint kitiems klausiu -ar supranti, ko labiausiai turėtum saugotis?
F. PELĖDA; Įtariu, Audriau. Tikrai įtariu. Bet te eina,  atsiprašant  jie š... ant smailo stulpo. O tu, Audriau, tikrai geras vyras. Gerbiu tave. O kad tarp mudviejų pasitaiko visko, tai, žinoma.
A: Stop! Stop! Viskas gerai, bet vis tiek- stop, mielieji.
         ( Toks ryžtingas raidės A vyksmo stabdymas scenoje nustebino ir man, pavyzdžiui,  norėjosi  pašaukti, paprašyti, kad Audrius su Františeku išsikalbėtų, nepasilikdami užančiuose akmenų. Neblogai atsimindamas ankstesnius jų santykius, žinojau, kad jie gan irzlūs. Kodėl jie tokie - nelengva pasakyti, bet jie dažnai sujudėdavo, pasibrūžindami aštriausiomis briaunomis.  Įtakos, manau, turėjo tai, kad vis dėlto dvasinio atsivėrimo priepuoliuose Audrius stengdavosi pasirodyti  demokratas - būti, kaip visi. Vaidybos elementų, arba kaip, mes sakydavome, diplomatinės  nuovokos jo prigimtyje Dievas prikrovė nemažai ir dažnai atrodydavo, kad vieną kartą jį vis dėlto pasikvies tikrasis pašaukimas ir jis išeis į Užsienių reikalų ministeriją, kur reikalingesnis. Tuo metu Lietuva jautė stoką gerai anglų kalbą išmanančių žmonių. Audrius ją žinojo nepriekaištingai gerai ir kelionei į Užsienio reikalų ministeriją reikėjo labai nedaug- reikėjo, kad  jis to norėtų.
Gerai žinojome, kokią raidė atlieka jo vaidmenį scenoje, bet atrodė, kad nieko kito ji neveikusi , o tik vaikštinėjusi paskui vaidmens prototipą ir pamėgdžiodavusi jo judesius, iškalbą, laikyseną. Braukos vaidmenyje J.(jotas) išnyko savaime, išnyko pats savyje jis nebuvo panašus į tą, kokį matėme, kai jis buvo tik J.(jotas). Bet mes užsimiršome, kad vyksta repeticija. Raidės A kaip scenos vedančiosios dar nereikėjo, todėl mažai ją matėme darbymetyje buvo režisierė ir štai dabar atėjo laikas pasirodyti jai, paredaguoti, pataisinėti.
A: Stop! Stop! Mielieji, -pasakiau, o kodėl? Nagi, pasakykite ką per pastarąsias minutes veikė mūsų kanadiečiai. Faktiškai vis trys užsiiminėjo, kad greičiau sunaikinti vaidinimo įspūdį kai aktorius scenoje nieko neveikia, arba beveik nieko neveikia, jis pasidaro našta jam. Jis naikina ir scenos vaizdą ir netgi idėjas. Kodėl gi jums, ponai,  nepasinaudoti Audriaus ir  Františeko dialogu ir neatsiverti save. Ir prašau -  nesakykite, kad  leidžiate žiūrovams geriau išgirsti juos. Taip, žiūrovai ir patys išgirs, bet paraginti juos, kad  išgirstų, tiesiog jūsų darbas, o kita vertus yra galimybė pakalbėti apie tai, kodėl jūs pažėrėte  Vilniaus radijui tiek kritikos, kad lig šiai dienai ji jums rūpi ir vaikščiojate išnešiodami ją XXI Amžiaus savaitraštyje. Sakyčiau  jau galite kalbėti apie  numanomas priežastis, kodėl Vilniaus radijas atbuko?  Turbūt ne todėl, kad  jo vadovu tapo Audrius Brauka. Tačiau kaip veiksmingiau, geriau perteikti žiūrovui kas savaitraštyje parašyta, na - neišmanau. Negi vėl naudosime  Dangaus paramą? Gal kas nors žinote, kaip galima apsieiti be jo balsų? Nusibodo jau. Nuobodu. Ponas Blauzdžiūnai, ką jūs galėtumėt pasakyti?.
AŠ: Labai svarbus dalykas parodyti, kai tuomet,  gavęs XXI Amžių atrodęs būtent Audrius Brauka. Bet kaip tai padaryti scenoje, net neįsivaizduoju-
A: O!  Mes gi turime ir poną Praną... Pranucį. Nesupyk, dzieduli, kad taip vadinu. Scena nedaro  nuolaidų  niekam. Man ir raidei B  jūs čia ne dziedulis, o ponas Karlonas.
AŠ: Reikėjo matyti, kaip bėgiojo su tuo straipsniu Audrius Brauka. Lyg bombą nešiotų. O sakot- nuobodu. Tuomet tikrai nebuvo nuobodu .Nepatiko jam išeivijos kritika. Tą gerai žinau, nors kitiems gal atrodo, kad mano reikalas sėdėti ir žiūrėti. Ne visai taip. Visuomet esu pasiruošęs ginti Vilniaus radiją. Bet gerai, kad dabar nei ginti nei peikti nereikia. Tik nesmagu atsiminti, kaip staiga tampi nereikalingu.
A: Sakykite, ponas Mindaugai, kaip mums išsisukti iš esamos padėties ir suvaidinti taip, kad tikrai  būtu įdomu. Turbūt jau suspėjote  perskaityti visą savaitraštį. Ne tik straipsnį..
MINDAUGAS: Ne. Man tikrai nebuvo laiko. Tai, kas čia vyksta- man nepaprastai įdomu. Ir man atrodo,  kad būtent taip ir reikia palikti kanadiečiai gan veiklūs. Na, o kai atsirado minutė, kuomet  jie, kaip sakote spokso, štai jūs imatės priemonių, kaip juos išgelbėti iš sąstingio . Bet žinoma- tai  mano nuomonė ir ji man mažiausiai rūpi. Ji su manimi visuomet, bet įdomu suvokti, kaip tai supranta Pelėda. Aš nemanau, kad jo dvasioje užtrinti išdavysčių prisiminimai..
A: BRUKAS: O kodėl išdavysčių? Stukačiai man sakydavo teisybę.. Juk taip, Františekai?
F. PELEDA II: Pasikaria jie kartu su savo tą teisybę. Aš  jos niekuomet  nebijojau. Mane baimino, kad va kiek daug gerų, patikimų bendradarbių ir nei vieno, kuriuo negalėtum pasitikėti. O iš tikrųjų? Jie tik todėl geri, kad reikiamu momentu galėtų įleisti tinkamą porciją nuodų. Bet gal užteks. Ir jeigu nereikalingas- einu, nes nuo tokių prisiminimų šleikštulys ima. Vemti  norisi.. I.VAZALINSKIENĖ: Niekur tu neišeisi.. Išššš koks! Prikalbėjo, prikalbėjo ir išeis!.. Ne.
F. PELĖDA: Tai Audrius prikalbėjo, o aš - apie save. Jis Jums viską pasakys. Nebent atsirastų reikalas pavaizduoti  Frentišeko Pelėdos ir Audriaus Braukos imtines tarpduryje dėl  mikrofono.
A: Suprantu, kad racionalesnių idėjų neturimai. Žodis suteikiamas dangaus balsui.
DANGAUS BALSAS:  Ar tiek laiko įvairiais būdais šmeižta lietuvių  išeivija tapo nors dešimta  dalimi atsiprašyta, kad nors ir eterio bangomis? Suprantu, kad šmeižė ne ši karta, betgi institucija  liko ta pati ir palikuonys paveldi ne tiktai turtą, bet ir skolas. Aišku, kad  jauniausiajai kartai net į galvą neateis mokėti kieno nors paliktas skolas.
Nepykite, jeigu nuo savęs pridėsiu, kad komentatorių mintyse dar ne mažai proto ekologinės taršos. Žinau, kad kitaip ir būti negali. Bet kas į tokį postą neįleidžiamas... Tai išeitis be išeities
Bebaigdamas pagalvojau, ar reikėjo man taip? Ir iš viso, ar reikėjo rašyti- juk priklauso ir nuo to, kas šias eilutes skaitys ir  kokias padarys išvadas
Sėkmės  linki  Jums pašalinis  stebėtojas.

33

33. Tomas Vaisieta sapne ir abejonėse

Kai Mindaugas lipšniai padėjo ranką ant Pelėdos peties supratau, kad taip jis tapo palaimintas jo pasitikėjimu tai buvo pirmas žmogus, kurio vardas įrašytas į tuomet dar nesančią komandą. Dėl savęs neabejojau, tačiau mano atvejis kitoks Mindaugo komandai, sakyčiau, buvau parinktas Dievo valia. Dar nepažindami vienas kito, jau buvome užprogramuoti būti kartu. Manau, kad taip atsitiko ir su dėdę Jonu ir dėdiene Mare jie net nežinojo, kad esame susirišę viena virvute ir tik todėl, kad  jiems tai buvo gera. Savanoriškumo principas reiškėsi įvairiai, tačiau žmonės privalėjo  būti patikimi. Maniau, kad Mindaugas galutinai apsisprendęs ir dėl Vytauto Mačionio, bet pasirodė, kad paskubėjau kol kas jis vis dar buvo kandidatas.
Dar prieš karietos žirgo Įgagos atsiradimą Šklėriuose, paklausiau Mindaugą, ar jis žino, kaip reiškėsi Šv. Kazimieras Lietuvos kariuomenės pergalių panoramoje. Tuomet buvau perskaitęs Pauliaus Rabikausko knygą Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras ir netgi įtaigingesnes vietas galėjau cituoti.
- Apie ką tu? Ar tik  ne apie  Polocką?
- Taip. Vadinasi, jūs žinote, kaip ten buvę.
- Argi nesu sakęs, jog su Šv. Kazimieru esame bičiuliai. Jis daug padėjo, kad gaučiau teisę sugrįžti čia.
- Esate ar buvote? paklausiau. Mindaugas atiduso ir akimis nužvelgė Kisielių sodybos pusėje esančią apaugusią krūmais panoramą. Dūmų viršum jos nebuvo. 
Miestą ir pilį netikėtai apsupęs Maskvos kunigaikštis su didelę kariuomenę. Nedidelei lietuvių karių įgulai į pagalbą atskubėjusi Lietuvos kariuomenė, bet jos buvę tik 2000 vyrų... Juos sutrukdžiusi nenugalima kliūtis: srauni ir patvinusi Dauguva. Niekaip negalėję surasti seklesnės vietos, kur galėtų be pavojaus pasiekti kitą upės krantą, - pacitavau, bet Mindaugas mano pastangų neįvertino. Atrodė, net negirdi, bet girdėjo:
- Neatsimenu, kad apie tai man būtų kalbėjęs.- pratarė ir pareiškė įsitikinimą, kad tai kas buvo, neišnyksta sudega malkos, lieka  pelenai. Pasėji pelenus,  sužaliuoja veja, geresnį derlių išaugina  javo  grūdas. - Ir kažkokiu kitokiu  balsu: -Man, ponas Karlonai, sekluma pergalės neneša. Užstrigau joje. Ir  jau pradedu nenutuokti, kaip būti toliau.
- Būna. Va, jau savaitė bepraeina, o aš dar pas motina nenuvažiavau.- atsiliepiau į  Mindaugo žodžius,-Gėda kalbėti, bet žinote, kad taip yra.
- Užjaučiu,- tyliai pasakė Mindaugas, - bet žmogui neretai reikia elgtis ne taip, kaip jam norėtųsi. O dabar mums svarbiausia atgauti atmintį. Visą. Ne fragmentinę. Ir Vytautas Mačionis čia užkliuvo, matyt, net nenujausdamas, kad kažkam tokių vaidinimų prireikė.
- Sakote, kažkam prireikė. Reiškia, nebūtinai mums?- panūdo paklausti.
- Kiek jis žino apie mudu, tiek težino, arba  tegu daugiau sužinos iš kur nors kitur. Mums irgi reikėtų atsiminti, kad nesame tuščia vieta ir privalome gyventi neužmiršdami, kad išdavystėje geriausiai pasireiškia artimiausi draugai. Privalome nuo jų apsisaugoti.
-Vadinasi?
-Vadinasi, savo veiksmus  koreguokime ir reikalus spręskime taip, kaip kiekvienam iš  mudviejų jie  nebūtų blogi. Mums dar trūksta trečio žmogau, kad galėtume savo veiklą koreguoti susirinkimų ir  jų  balsavimų nutartimi.
Ir štai trečiasis komandos žmogus atsirado. Trise nepaskubėdami ėjome į skiedryną ir Mindaugas paprašė pratęsti citatą, išskaityta iš Pauliaus Rabikausko knygos.
- Citatą?
- Na taip. Apie tai, kaip Šv. Kazimieras reiškėsi Lietuvos kariuomenės pergalių panoramoje.
- Supratau,-  geranoriškai  atsiliepiau. Ir gan sklandžiai:
Ir štai netikėtai prijojęs jaunas baltu apsiaustu raitelis ant baltutėlio žirgo. Drąsindamas lietuvius karius, jis pirmas įjojęs į upę ir davęs ženklą juo sekti. Ten kaip tik būta patogios seklumos. Per upę persikėlusi Lietuvos kariuomenė staiga puolusi priešą. Šis netikėtai užkluptas, ėmęs bėgti. Miestas ir pilis buvo apginti. Narsusis jaunuolis kažkur dingo ir niekas jo nematė. Tada suvokę, kad pagalbon buvo atėjęs  Šv. Kazimieras.
- Apie ką  jūs?- nesuprato  Františekas.
- Atrodo, kad mes perplaukėme upę, - pasakė Mindaugas. Priimki, Františekai, šią citatą kaip mano su vežėju ir Šv. Kazimiero dovaną Tau. Tiesa, nesakome kokia proga, bet neabejojame, kad suvoki apie ką kalbame ir džiaugiamės, kad visiškame pasitikėjime, kad svarbiausiuose sprendimuose dabar mūsų daugiau. Dievas myli trejybę. Smagu, beje, kad ir čia esate kartu su vežėju. Bet kalbėdamas apie upę suprantu, kad prasideda jėgų kaupimo procesas. Mes įlipome į sceną, ir tai labai gerai. Ir bendrai,  labai gerai, kad kažkas darosi aplink mus kažkam esame įdomus, kam reikalingi, kam ne. Ir vietą ir kaip persikeli geriau per upę - jau žinome.
- O atsimenate, ką sakiusi, regisi,   raidė A tuomet, kai ji buvo scenos  tvarkytoja? Šią naktį įdomų sapną sapnuos Tomas Vaisieta. Po kelių dienų jau pasirodys čia.   
-Vadinasi, jau sapnavo,- atsiliepiau. Ė, seniai  mačiau. Seniai. O juk net ilgose kelionėse  nesusipykę išlikdavome.
- Pasakyta, kad greit  pasirodys, lauk.- paragino Františekas: - Reikėtų stovyklą įrengti, nes nežinia, kur reikės sutalpinti žmonės.
- Šaunu. Bus jie ar nebus, o pasirengti reikia, - pritarė Mindaugas.
Tai buvo, atrodytų, mintys nurašytos nuo lubų, bet pasirodo, kad ir šitaip nusirašinėjant galima sukaupti prasmingų užrašų puslapių. Jau vakare žinojome, kokį sapną sapnavęs Tomas Vaisieta ir  buvo nuostabu, kad jis aplenkė prognozuojamą laiką, kad, girdi, Šklėriuose atsiras po kelių dienų ir atsirado greit po sapno. Bet ar tai tikrai būta sapno, matyt, reikia suabejoti.
... Buvo ankstyvas rytas ir tokiu metu Tomas paprastai miega. Tačiau tą kartą atsitiko kitaip - ramiai, patikliai nusimetė nuo savęs antklodę, nuleido nuo lovos kojas, kilstelėjo viršum galvos rankas ir mykdamas pasiraižė:
-Bet gana, užteks. Ė, reikia eiti, jeigu jau pažadėjau.- Atsistojo, nuėjo į vonią  prie vandens čiaupo, atsuko jį ir pradėjo praustis. Vanduo pasirodė pernelyg šaltas: - brrrr.. Kur reikia eiti?- staiga sukluso. - Į Šklėrius? Kokius? Ir kur jie? Nesąmonė, nesąmonė. Negi sapną priėmiau už realybę? Betgi taip niekuomet nebuvo ir tikriausiai, kad taip negali būti.
- Kaip negali būti?- pats sau paprieštaravo.-Taip yra. O, perkūnėli! Tylėk, Tomuk! Ir niekam apie tai nekalbėk. Bet negi tai sapnas?
Prisiminti buvo lengviau, negu lengva. Atmintis žvali ir aiški kaip dukart du.
Atėjo į teatro bufetą išgerti puoduką kavos.
- Kava ant stalo, Tomai,- išgirdo pažįstamą balsą. Grįžtelėjęs jo pusėn pamatė apystorį, vidutinio ūgmens, nejauną žmogų, bebaigiančia nuplikti galva. Matytas,- pagalvojo,- bet kur matytas, neprisiminė, o ir laiko nebuvo. Žmogus pakilo nuo kėdutės ir skubėjo jo pasitikti.
- Kol neprisiminsi Radijo karietos, net nebandyk-neprisiminsi ir manęs,- iš toli tiesė ranką Tomui nuplikelis.
-  Pranas? Vežėjas? Tu čia? Iš kur?
- O iš kur gali būti vežėjas, jeigu jis tikras? O kava, Tomai, ką tik padėta. Karšta. Kokią mėgsti.
- Tavęs atpažinti nesugebu, o tu atsimeni, kokią kavą geriu. Manau, kad ir pasaldinta.
- Šaukšteliu cukraus. Labai mažai. Kartumui nuimti..
- Tomas tiesiog fiziškai jautė, kaip giliai jis atsiduso. Nebuvo abejonių, kad kas nors kavinėje būtų  jo neišgirdęs.
- Metai griūva ir griūva, ir vis ant mūsų galvų.. O karietą  prisimenu. Ir žinot, kas per keistumėlis - atsimenant ją visuomet gerklę pradeda griaužti tėvo daina.
               Oi kur aš geriau uliavojau
               Sau jaunų mergelį pasdabojau.
- Regis, ir pats žinai, kad ją uždainuodavau ypatingomis progomis. Kaip ir tada. Tų metų sausio vidurys, o aš:
               Oi tu mergela lelyjela,
                Ar aisi už many, bernužėlio

                Ar aisi už many bernužėlio,
                Ar tu būsi mano priesiegėlė
Tokie vakarykštės dienos ataidai buvo čia pat ir Tomą trikdė, kaip niekuomet. Pamanydavo, kad jie iš sapno, tačiau sąmonė buvo užsispyrusi ir priversdavo įtikinti, kad vis dėlto tai realus praėjusios dienos susitikimo fragmentas - buvo kavinė, buvo joje vežėjas, buvo jis.
- Ot tau, dzūke, cūdų cūdai!.. Viešpaties keliai nežinomi. Gal sapnas, bet gal ir - ne. Ir kaip sužinoti? Eiti į kavinę ir klausti, ar buvo ten? ar dainavo? Ir jeigu dainavo, tai su kuo?
Tai buvo pasimetimas, nors atrodytų, kad pasiklysti tarp dviejų pušų sveiko proto žmogus negali. Bet, žinoma, kai žmogus sveiko proto, o Tomas rimtai suabejojo, ar gali save priskirti tokių žmonių kategorijai. Pats su savimi ginčytis nemėgo, tačiau atsiradus aponentui, nesuabejojęs būtų užstatyti bankui bet ką iš savo turtų, gal net talentą, bandydamas įtikinti, kad jo susitikimas su vežėju neišsapnuotas. Ir dabar ne lyg fiziškai jautė, kaip vežėjas:
- Ot, pasakei, Tomai, kad tėvo dainą uždainuoji ypatingomis progomis. Kaip ir tą  kartą.Tai gal ir dabar - juk atėjau tavęs pasižiūrėti ne kaip į puikų aktorių, o kaip į karietos bendrakeleivį. Karieta sugrįžta ir aš norėčiau, kad ir vėl pirmuosius kelius nuvažiuočiau kartu su tavimi. 
- Tai ką? Ar tu girtas, ar aš. Betgi visi mato, kad taip nėra. Vadinasi, turiu teisę uždainuoti savo tėvo dainą. Nagi, vežėjau, padėk...
                 Pas mus kalneliai kalaviniai
                 O akmenėliai sidabriniai

                  Balalė žydzi žaliais šilkais
                  Iš viduries vercas balci perlai.. 
- O, kad daugiau tokių sapnų, jeigu tai sapnas,- atsiduso Tomas Vaisieta, bet atsakyti kelionės į Šklėrius nesiryžo. Tiesiog jautė, kad atsisakyti jos negali ir tik kebliau buvo suvokti į kokius Šklėrius jis pakviestas - ar į tuos, kurie arčiau Vilniaus, ar esančius pietiniame Lietuvos pakraštėlyje. Tačiau jam nepasisekė atsiminti, kad kada nors su vežėju būtų kalbėjęs apie artėliau Vilniaus esančius Šklėrius, visuomet tik apie anuosius, jo gimtinę. Net ir eilėraštį bandė jiems  parašyti.
                     Dar metai, dar kiti ir... amen-
                                                             Šklėriai mirs,
                     Kaip merdi Dubas, ar Piesčiai
                     Savo namus užleidę giriai.
                     Kaip miršta nemažai kitų
                     Šilinių krašto sodžių-                                                             
                     Pagarenda, Bakanauskai,
                     Senovė ir kiti.. 
                               
                     Tai pakraštėlis Lietuvos
                     Tai žemė Dievo apleista
                     Daugiau čia vėjas sėjo
                     Ir mažiau žmogus,
                     Ir štai išaugo didelė giria..   
Tomui nepasisekė atsiminti eilėraščio ir jis nemanė, kad iš atsiminto fragmentėlio ko nors neišbarstęs, bet sapno- nesapno panorama buvo ryški, įsiminusi, neleidžianti net ir suabejoti, kad tikrovėje ji bent kiek kitokia. Kavinukėje sėdėjo nedaug žmonių ir visi buvo užimti jųdviejų su vežėju susitikimu. Tačiau tai Tomą nedaug domino. Galbūt tik amerikoniškai akcentuojanti pagyvenusi, tvarkingai apsirėdžiusi moteris. Kai jis kelintą kartą žvilgtelėjo jos pusėn, anoji plačiai nusišypsojo ir tarstelėjo:
- Nesivarginkite. Dabar ne laikas mane atsiminti, pone. Prisiminsite kitą kartą.
- Kito karto gali nebūti.
-Tai ne tas atvejis. Atia, ponas Tomai. Greit jūs tą pats sužinosite.
Amerikoniško akcento ponia išėjo, o vežėjas lyg pasigavęs jos žodžius:
- Gera, kai tau padeda tiek žmonių. Tikiuosi, kad jūs irgi. Smagu, kad dar prisimenate mūsų pirmąją kelionę Radijo karieta? Būtent, pirmąją.
- O karieta žlugusi.. 
- Norėjau sužinoti ne tik ar, ar prisimenate?
- Aš ir pats nežinau, kiek kartų ją kėliau iš mirusiųjų. Ateityje to niekuomet manęs neklauskite. Labai prašau. Ir jeigu žinote nors vieną iš jos keleivių, kuris jos neprisimintų, tai tas keleivis, patikėkite, yra begalvis ir beširdis. Štai jums mano atminties kortelė.
Tomas prisiminė, kaip netikėtai net pats sau atsikėlė nuo kėdės, paatatupsčiavo nuo staliuko ir, apžvelgęs kavinės publiką:
"Ponai, ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Ot, sakysim, pasikinkai žirgą ir važiuoji iki šimtmečio pradžios. O gal net toliau. Ar tikite?         
Ten, kažkur toli, toli, kai pavargęs, kai saulė paslenka vakarop, sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelio prie upės ar upeliuko ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau, gal net prieš tūkstantį metų. .Ir antai, regi- žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute, o ten tas žmogus gyvas. Pasitinka karietą, pakviečią nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jo svečiai iš toli. Taigi, klausiu, ar tikite tuo, ponai?
Buvo laikas, kai aš, teisybę sakant, tuo menkai tikėjau. Ir tik vaizduotėje  matydavau, kaip išsipučia to žmogaus akys, išgirdus tokią teisybę. Niekas iš jų ja netikėdavo ir manydavo, kad iš karietos išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnoja juos ranka, žegnoja kryžiumi, o paskui kviečia kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
Tomas  žinojo, kad  cituoja savo paties Radijo karietos laikais kalbėtus žodžius. Nesistengė prisiminti, kokia proga  jie pasakyti, bet kavinės publiką patikino:
Ir nepaisant to, tikite jūs ar ne, o aš, Tomas Vaisieta, jums liudiju- tokia karieta buvo ir iš jos išlipdavo ne velniai, o XX amžiaus žmonės. Vienas  jų, aš, Tomas  Vaisieta..
Tomas sapno nejautė, jautė nuščiuvusią kavinukės tylą. O kai vėl atsisėdo priešais vežėją, tai matė, kaip jis pasilenkė ir išgirdo, kaip tyliai, bet raiškiai, aiškiai ištarė:
- Karieta vėl yra. Ji tavęs, ponas Tomai, laukia. Šklėriuose. Norėtųsi sulaukti kuo greičiau. Na, kad ir ryt.
- Kad ir dabar. Pats sau sukomanduosiu:-žengte marš, Tomai, ir - išeisiu..
- Tuomet sėkmės jums. Įsiminkite, Radijo karieta laukia. Šklėriuose. Rytoj.
- Neabejokite, vežėjau. Kad ir kas beatsitiktų, rytoj būsiu Šklėriuose.
- Sapnas tai ar ne, tačiau mano pareiga tesėti duotąją žodį. Net  jeigu tai  atsitiko sapne. Einu,- galiausiai ryžosi Tomas. Einu į Šklėrius. Pamesti neturiu ko, o jeigu rasiu- tai labai daug. Gražių dalykų pasaulyje yra, bet kiekvienam žmogui, ko gero, patys gražiausi savieji kraštai. Šklėriai, jie kažkur netoli Perlojos.
Daugiau dvejonių nebuvo. Atrodė net, kad Tomui nesvarbu, ar sapne ar realybėje davė vežėjui savo žodį būti Šklėriuose. Netrukus jau skambino į geležinkelio stotį. Iki traukinio išvykimo buvo apie pustrečios valandos, anot Tomo Vaisietos - marios laiko. Bet tai buvo ir naujiena: sužinojo, kad traukiniai į Druskininkus jau nevažiuoja ir galutinė stotelė šioje geležinkelio atšakoje - Marcinkonys.
- Tai ką, pritrūko traukinių?- mestelėjo telefono ragelyje klausimą?
- Rinkai traukinių nepritrūksta, pritrūksta pinigų arba proto,- išgirdo atsakymą, bet nelabai suvokė, ką galėtų reikšti. Tomas Vaisieta nežinojo, kad šitokiu būdu nemažo Šilinių krašto gyventojai palikti be traukinių. Ligi tol jie jų laukdavo Darželių, Margionių, Kabelių ir Senovės  geležinkelių stotelėse.
- Pinigai, kad juos kur! Kai jų yra, nėra problemos, o kai neturi... Bet Dieve tu mano, argi verta dėl to nerimauti,- pats vienas kalbėjo savyje Tomas Vaisieta .
Ir paspartino savo ruošą kelionei į Šklėrius.

34

34.Tomas Vaisieta dėdės Jono sodybos skiedryne

Buvo pavakarys, kai dėdė Jonas, atėjęs į skiedryną ir pašniukštinėjęs, kokiais darbais užsiėmę, netikėtai paprašė:
- Nekaukšėkit, vyrukai. Dainuoja. Dzie, dzie dainuoja arba tegu mano ausys nukrenta. 
Įsiklausėme ir mudu su Mindaugu, tačiau mudviejų ausys buvo be dainos.
- Na? Girdit?
- Tai kad- ne.
- Klausykit, klausykit! Dzie, dzie dainuoja,- pasidievagojo dėdė Jonas. Bet dar ilgai reikėjo laukti, kol išgirdau silpną dainos ataidą.
- Pasaulio pabaiga,-džiaugėsi dėdė. Ir žinot, ką tas giesmininkėlis? Buvau jau užmiršęs, kad tokią dainą yra. Kad jį Dievulis užaugintų!  Girdit?
                             Oi tu, berneli dobilėli,
                             Tai neisiu už tavy melagėlio,- dainuodamas pasakė dainos žodžius dėdė, bet tuomet jau ir aš išgirdau ataidint:
                             Tai neisiu už tavy melagėlio,
                             Tai nebūsiu tavo priesiegėlė..
- Vyrai, betgi tai Tomas. Dievaži, jis. Man netekę girdėti, kad kas Lietuvoje šitą dainą padainuotų taip, kaip jis. Tai jo tėvo daina. Kaip jis čia? Iš kur? Jau šiapus Margionių.- Pasižiūriu į Mindaugą, į dėdę Joną, bet jie tyli. Man nelabai  norėjosi tikėti, kad jiedu nežinoję Tomo Vaisietos. Bet klausimai buvo keblūs ir nė vienas negalėjome į juos atsakyti.
- Taip girtas nepadainuotų,- ryžtingai pareiškė dėdė Jonas.
- Argi sakiau, kad girtas?
- Nesakei, bet pats žinai, kad negirto čia neišgirsi uždainuojant. Tik paklausyk. Lyg midų gertų.                         
                               Pas jus kalneliai gryno molio,
                               O akmenėliai cisnagėlio

                               Balalė žydzi žaliais maurais,
                               Iš vidurio vercias baltos smilcys,- džiugino ausis daina. Paklausiau, kas ką sapnavome, tačiau pasirodė, kad Grigų sodyboje naktis vyrams apsiejusi be sapnų. Nutilo ir daina, nors žinojau, kad paskutinis jos posmas nepadainuotas.
- Ponai, einu ieškoti Tomo,-numečiau obliuojamą lentgalį.
- Jeigu iki Margionių nepaklydęs atkako, tai ir čia neklaidžiodamas suras, ko ieško.
- Ne todėl, ponai, ne. Tiesiog būtų nepagarbu, jeigu girdėdamas jį, neišeičiau pasitikti. Pagaliau, ir man būtų nesmagu, jeigu jis praeitų pro šalį. Šitą žmogų reikėtų nešioti ant rankų, bet.. turbūt pavargome nuo nešiojimų.
- Argi trukdome? Eik, pasitik,- sausai pasakė Mindaugas, tačiau eiti nereikėjo. Iš už klojimo kampo pasirodė galinga Tomo Vaisietos figūra ir girdim..   
                                Oi kur aš geriau uliavojau
                                Savo mergelį pradabojau.
- Specialiai stengiausi bent vieną posmą atnešti į šilinių sodybos kiemą. Ot, ir atnešiau. Ir nesakykit, beje, ponai, kad ne tam kieman pakliuvau. Visi gerai žinom, ką reiškia uoslė šuniui. Bet dabar žinau, ką jį reiškia ir Tomui Vaisietai. Ėjau, ėjau ir, prašau, jau čia. Kaip sakiau tau, Pranuci,
taip ir atsitiko. Ką ne ką, o savo pažadus Tomas Vaisieta visuomet sugeba ištesėti..
- Tikriausiai. Nors jeigu nebūtų Lietuvoje Tomo Vaisietos, tai, ko gero, būdami kone Perlojos pašonėje, net nežinotume, kad tokių pavardžių Lietuvoje yra. Bet, Tomai, kada ir ką man žadėjai? Gal keli metai, kai mudu ne tik po taurelę degtinėlės, bet net po puoduką kavos neišgėrėm.
- O vakar? Teatro kavinėje?
Ir dabar nežinau, kaip po tokių klausimų pasijautė dėdė Jonas ir Mindaugas. Jie juk geriausiai žinojo, kad vakar nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro niekur toliau nebuvau tik Margionyse. Visą dieną buvome užsiėmę kas kuo, o vakarą kartu su kitais praleidau prie vaidinimų. O kad diena buvo neeilinė, tai, žinoma, net ir kalbėti apie tai neverta. Reikia jos  darbelius sudėlioti, suglausti, o tam irgi reikalingas laikas, kad įvykius galėtume pamatyti kartu su jų atsiradimo priežastimis. Kol kas jie buvo palaidi, išbarstyta skutais ir nelabai, regis, galima buvo pamatyti vientisą visumą. Pasirodžius Tomui Vaisietai skiedryne, apglėbiau jį kaip po nesimatymų amžinybės, tapšnojau per pečius, nugarą ir pats jaučiau Perlojos stipruolio jėgą. Reikėjo džiaugtis, kad jis ne medkirtys, antraip visi šilinių miškai jau būtų senokai iškirsti.
- Džiaugiuosi! Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jūs čia, Tomai. Atrodo, šimtas metų praėjo po mūsų išsiskyrimo. Bet va, Dievas išskyrė, Dievas vėl suvedė.
- Kodėl šimtas metų?- paklausė lyg užmiršęs, kad to teiravausi ankstėliau. Akimis paieškojo, kur geriau jam prisėdus. Skiedrynas malkų nestokojo. Atsisėdo ant storoko rąsto drūtgalio, pasakė:
- Jaučiu, kad norite įtikinti, ponai, kad sapnavau. Mano supratimu, panašiau kad dabar sapnuoju, negu naktį. Bet jeigu, Pranuci, giniesi, kad vakar mudu buvome susitikę, tai prašau - tegu  būna, kad sapnavau. Tuomet priimkite mane kartu su savo sapnu.- Patylėjo, pabraukinėjo delnais per kelnių klešnes.- Paklausykit, ponai,-paprašė:- Jeigu vakar su tavimi, mielas Pranai, nebuvau susitikęs Vilniuje, iš kur galėjau žinoti, kad esi čia kartu su Radijo karieta?
Dėdės Jono skiedrynas nuščiuvo. Žvilgtelėjau į Mindaugą, į dėdę Joną. Tai buvo vieninteliai veikėjai, galėję kažkaip sudrumsti skiedryno ritmą.   
-Tylite? Bet galiu patylėti ir aš. Tačiau ar tai ką paaiškins? Kita vertus, mintyse tylos nėra. Jose audra. Ten  neramu.  Atsiminiau pasaką. Ar norite, kad papasakočiau?- paklausė.
Nemanau, kad kuris norėjome paklausyti pasakos kad ir iš aktoriaus. Tylėjome. Bet Tomas buvo užsispyręs.
Ir pradėjo taip:
- Vilkui avinas sako, neėsk manęs. Kam vargti tau ir man? Tu tik išsižiok, o aš įsibėgėsiu ir pats tau įšoksiu gerklėn. Tau tik pritūpti ir išsižioti reikia. O veršis- matai?- jis teisybę liudys.
- Matau. Didelis. Vienas jo neįveiksiu.- pasižiūrėjo Vilkas sunerimusio veršio pusėn ir pažadėjo:- organizuosiu gaują, ot, tuomet  jau..
Ir prasižiojo vilkas. O avinas, atstatęs riestus ragus, įsibėgo ir trinkt vilkui į pražiotus nasrus. Persivertė.  Pasirito kūlversčia . Kruvinas. Lyg aviną ar veršį suėdęs. Ir galvoja, suėdžiau ar ne. Tikriausiai suėdžiau,- galiausiai nusprendė,  bet ką - aviną ar veršį? O gal abu? Bet argi labai svarbu? Svarbiau, kad ne alkanas.
- Ką tai galėtų reikšti mūsų atveju?
- Nežinau, Pranuci. Man regisi, kad esu pasotintas,- pasakė Vaisieta.
Ir tuomet, kai rūpi aprašyti Tomo Vaisietos pasitikimą dėdės Jono skiedryne, noriu kažkokiu būdu įterpti posakį: ir vilkas sotus, ir avinas sveikas" Šilinių dzūkuose jis dažnokai pavartojamas ir tai galima vertinti, kaip šio krašto žmonių polinkį konfliktines situacijas išspręsti įmanomai taikingiausiu būdu. Gerai atsimenu, kaip bičiuliškai ir kartu nedrąsiai su Tomu žiūrėjome vienas į kitą ir nežinojau, kaip pasiaiškinti, kodėl po tokių, atrodytų, gražių kelionių vienas kitą užmiršome. Ir jeigu  ne iš  kažkur pasiųstas sapnas, kažin, ar kada  nors sveikintumeisi. Atrodo, jog pats Radijo karietos gamybos darbas turėjo versti atsiminti žmones, kurie kelionėse išbuvę ilgesnį laiką ir prašyti  jų paramos. Tačiau to, matyt, nereikėjo dievams ir  nemanėme, kad tai mums galėtų padėti. Ir girdžiu, kaip Tomas nuoširdžiai bičiuliškai:
- O kad tave čia, suradau - nuostabu, Pranuci. Nepyk, kad ir dabar taip vadinu- Pranucis. Į liežuvį įaugo ir joks ponas ar tamsta prie Pranucio nesigretina, nelimpa.
-  Iš tiesų, aš čia, mielas Tomai, bet Radijo karietos vis dar nėra.
- Bet kad jos vietoje tuščia vieta irgi nepasakysim,- pagelbėdamas man įsiterpė į pašnekesį Mindaugas.- Tiesa, jos, naujos karietos, dar nedaug. Viso labo tiek, kiek matome skiedryne. Vienas ratas, ačiū Dievui, beveik gatavas. Beliko tik apkaustai. Ir tikimės, kad greitu laiku gal pavyks ir visus kitus sumeistrauti. Tai tokios tokelės. Dar lieka statybinės medžiagos problema.
- Ąžuolo neturime, - paaiškinau ir paklausiau: - Bet kodėl, Tomai, sakai, kad vakar su tavimi buvo susitikęs Vilniuje. 
- Kuris stipresnis, nepasigailėkite sprigto, noriu įsitikinti, ar vėl nesapnuoju, - paprašė Tomas..
- Ar negeriau, kad visi po sprigtą?
- Aš ir dabar manau, kad su tavimi, Pranuci, buvome susitikę. Vakar. Paprašei, kad ateičiau ir, prašau duotąjį pažadą ištęsėjau. Dabar tesėk savąjį - sodink Tomą Vaisietą karieton.
- Nebent ant vieno jos rato. Kitų trijų, kaip girdėjai, dar nėra.
Tomas Vaisieta patylėjo ir dėbtelėjęs rato pusėn:
- Ratai gal ne taip svarbu. Svarbiausias dalykas užrašas. Jam užteks vieno, ir netgi ne rato, o vieno stipino. Geresnio kaip anasis - tikrai nesurasti. Prisimenu, kiek priekaištų būta dėl pačios karietos- kodėl būtent karieta, o ne lingė ar vežėčios.. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas. Kaip žinote, ponai, išvažiavome 1994 metų žiemą. Tai vėl - kodėl ne rogės ar važis?. O dėl užrašo ant rato stipino neišgirdau nė vieno priekaišto: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
- Tuo jau pasirūpinome, pone. Senas užrašas ant naujo stipino, - pasakė Mindaugas. Paėmė iš pasienio ratą ir, mestelėjęs aukštyn, parideno aptrypta kiemo veja. Ratas rydo kreive ir padaręs lanką vėl artinosi prie skiedryno. Bet mūsų dėmesys buvo sukauptas į užrašą, kuris savaip liudijo, kad nėra žmogaus gyvenimo, kuris apsieitų be abejonių ir tikėjimo. Ir gali būti, kad įridenus tokį užrašą dangun ir ten atsirastų jam jo gyventojų pagyrimas ir pripažinimas, jog nepaisant kad Dievui padedant jie pasiekė tobulumą ir laimėjo amžinąjį gyvenimą, tačiau tikėjimo ir abejonių apstu ir jų sielose. Nėra šventojo, kuris nesuabejotų, kad elgiasi neprarasdamas Dievo jam skiriamų malonių.
- Iš tikrųjų, tikiu ir abejoju,- pasakė Tomas. Veidas buvo džiugus, akys šviesios, burna pasirengusi kalbėti gerus žodžius.- Nuo čia ir mano Perloja netoli. Ė, prisimena ten Radijo karietą, bet manęs joje jau nebuvo. Mano vietą užtūpė... Nepyk, vežėjau, nepyk, Pranuci, aš irgi nepykau. Užtūpė Aldutė. Maniau, kad taip padaryta specialiai, kad tvirčiau įsikibtumei į parankę, na, o tuomet jau ir - į bažnyčią prie altoriaus tik žingsnis, kitas. Reikėjo suabejoti ir tuomet jau nebūčiau jos įleidęs. Taip, kalbu apie Aldoną Vederaitę. Nematau. Bet kad jos čia nėra, irgi netikiu..
-  Nėra jos čia.
- O bus? -sukluso Tomas.
- Dievulis težino. Tik kai prieš pusvalandį išgirdome dainą, supratau, kad tu, Tomai, po mūsų kraštą klajoji. Ir dabar jau gal net nenustebtume, jeigu iš už klojimo kampo pasirodytų ir jinai.
-Pasirodys. Jeigu tik užuos, kad  Radijo karieta  yra, pasirodys. Būtinai. Tikėkit ir neabejokite. Va, sakote, karietos, nėra, bet jos trauka jau veikia. Manote, jog nesuprantu, kaip kvailai atrodžiau žmonėms, išgirdusiems mane dainuojantį. Bet vėlgi- negalėjau neuždainuoti. Sielon įsismelkė karietos dvasia, o ji stipri ir įveikė Tomą Vaisietą.
-Negi prasideda? Negi traukinys pajudėjo? - negarsiai, bet raiškiai, lyg pats sau pasakė Mindaugas. Pakėlė ratą, sunkiu delnu perbraukė per stipiną ir atsargiai padėjo ankstesnėje vietoje. Regis, pasistengus galėjau greitai suvokti, apie kokį prasidėjimą kalba Mindaugas, bet maloniau buvo eiti pamažėl. Žiūrėjau, kaip neįprastai atrodo dėdė Jonas . Po jo netrumpa nosimi pračiaupta burna, regis, tik ir laukė, kada burnon įkris ypatingai skanus kąsnis. Tomas Vaisieta pataršė užaugintą barzdą, pačepsėjo lūpomis ir akimis įstrigo į Mindaugą, kuris iki šiol ypatingesnio jo dėmesio nesusilaukė. Dabar  jau numanė, kad pasielgė prasčiau, negu galėjo, nes sieloje sukirbeno nuojauta, kad tai vienas iš dangaus ir žemės sūnų. Bet tokių vis dėlto nėra daug, kurie apart to, kad vykdo Dievo valią, sugeba vykdyti ir savo.
  Ne, ne, jis net neįtarė, kad tai prisikėlėlis, antrą kartą gimusis. Jis matė kelis amatus išmanantį meistrą ir ypač buvo sužavėtas juoju kaip račiumi.. Bet Tomas Vaisieta aktorius, dzūkas, užantyje išnešiojęs kito dzūko -Vinco Krėvės - raštus. Pats buvo užsispyręs, bet nesijautė tapatus užsispyrėliui, dėl kurio galėtų sunerimti dangus. Tačiau neneigė, kad toks užsispyrėlis turi teisę gyventi žemėje ir savo gyvenimu ugdyti pasekėjus. Ir tiktai, jie bus visi kaip dievai - nuoširdžiai pritarė Krėvei, bet jam nemalonu buvo pasekti esamų dievų pavyzdžiu, kurie ir pamėgs  kančią ir audrą, ir nebeteks pasaulis ramumo.....
   - Traukinys, kuriuo jūs atvažiavote į Marcinkonis, irgi pajudėjo. Jis vėl grįžta atgal į Vilnių. Kalbu ne apie jį. Man atrodo, kad per jus bene geriausiai  suprantu, ką tai reiškia. Jus kalbėjote apie Radijo karietos trauką? Ar galėtumei tuo suabejoti?.
  - Kodėl- ne? Prašau. Abejoju. Abejoju net tuo, kad gal aš ne Tomas Vaisieta. Radijo karietos vežėją suradau nepasiklausęs nė vieno žmogaus. Abejokime. Kodėl- ne? Bet žinau, kad suradau jį neklausinėdamas - kažkas ėmė už rankos, rodė kelią, o praėjus Margionis paniukino uždainuoti. Ir man tai  buvo malonu. Labai norėjosi, kad mano daina būtų išgirsta kuo plačiau, bent jau iki Perlojos ir Norulių.. Nors suprantu, kad iki jų ne kažin kaip toli. Kad ir kaip bekalbėtum, o tikrovėje juk tai šilinių krašto žmoggyvenvietės
  - Kaip, kaip pasakėte?- neišsilaikiau,- žmoggyvenvietės?
  - Tik dabar, regis, taigi pirmą kartą pavartojau šitokį žodį. Vis dėlto esu Tomas Vaisieta ir žinau, kad lietuvių kalbos žodynuose tokio žodžio nėra. O gražus, a? Gal todėl, kad aš  ji tokį sugalvojau Man gražus. Ir ko gero teisingas Bet atsiprašau. Tikrai jaučiu, kad tokia mano kalba kažkuo panaši į anąsias, kurias išdrįsdavau prakalbėti Radijo karietoje..
  - Jūs taip manote?
  - Įsitikinęs.
  - Tuomet prašau, žinoma, jeigu nesunku, paimti ratą ir mestelėti rytų kryptimi,- paprašė  Mindaugas.
  - Kodėl būtent rytų kryptimi?
  - Saulė jau vakarop. Ir tai reikštų, kad paridensite ratą praėjusio laiko kryptimi..
  -Va kaip! Ot, tau ir račius? Tokį kada nors nebent buvo susitikęs Vincas Krėvė. Antraip, vargu ar jis būtų parašęs tiek mielų, o kartais sunkiai suvokiamų dalykų.
Šilinių skiedrynuose malkų niekuomet nestokojama, o jeigu jų ten bet kiek mažiau, žinok, jog tai ateivio, užkurio sodyba - ar iš Žemaitijos, ar iš Mažosios Lietuvos, o dažniausiai, žinoma, iš Suvalkijos. Tomas Vaisieta kiek padvejojo ir mintyse aukštoką malkų krūva pavertė scena. Užlipo ant  jos ir:
  -Ir vis dėlto ponai, jaučiu savyje kažką, ko paprastai nebūna. Tiksliau, nebuvo nuo tų laikų. kuomet sužinojau, kad Radijo karieta sužlugo. Ir nors žinau, kad jos nėra, bet tikiu, kad ji bus. Ir todėl pasakykite, ponai, kam už tai padėkoti - dangui ar žemei. Ne, ne, ponai, aš nesiimu tokiai pranašystei skelbti, bet, ko gero, atsirado žemės sūnus, kurio prisibijo ir dangus.. Prisimenat?- paklausė ir išdidžiai apžvelgęs skiedryną ir kas matėsi už jo, prakalbo žodžiais:
   ... yra tasai, kur iš pamatų išjudins mūsų galybę, kur įkvėps žmonėms abejojimą, kad mes esame  dangaus ir žemės valdovai, pagimdys jųjų širdyse karčiąją nusiminimo kančią ir pagamins dievams ir žmonėms daugel daugel pikta. Susikurs jis sau naujų pasaulių, kurių neapims mūsų galybė, apgyvendins juose žmones, kurie nepripažins, kad mes esame jų dievai ir valdovai, o galybė mūsų bus silpna, kad išgalėtumei juos priversti mums  nusilenkti ir pagerbti mus, kaipo jų amžinus valdovus ir dievus. Prabils tada visi žemės gyventojai, kad jie patys yra dievai, ir kupina galybės bus jų siela, dievų galybės... Ir tikrai jie bus visi kaip dievai, ir pamėgs kančią ir audrą, ir nebeteks pasaulis ramumo...
   Šieji žodžiai man tuomet nebuvo žinomi ir tik vėliau sužinojau, kad jie iš Vinco Krėvės PRATJEKABUDOS, bet viena juos žinoti, ir kita - išgirsti, kaip juos reikia žinoti. Man juos, sakyčiau, suvokti padėjo sutapusios dvi aplinkybės- viena, kad žinojau, kas iš tikrųjų yra Mindaugas, kita- kad  žodžiai buvo išgirsti užmirštant, kad juos sako Tomas Vaisieta. Girdėjau juos kaip vieno iš pripažintų Danguje autoritetų ir neabejojau, kad taip juos kalbėdamas, jis mato būtent Mindaugą. 
Bet pasirodė, kad ir pats Vaisieta, kalbėdamas tokius žodžius, atsižadėjo ir savęs, ir žemės, nes nulipęs nuo malkų prisipažino:   
- Sunku, ponai, būti tuo, kuo nesi. O juo labiau sunku būti ten, kur nesi.
-Ir nieko nepadarysi, jeigu tokia artisto dalia, ponas Vaisieta,- padėjo jam Mindaugas. Ir neįmanoma buvo net įtarti, kad šiuo momentu kalbasi du artistai. Bet svarbiausias dalykas jau buvo suvoktas. Reikėjo būti ypatingai susikaupusiam, kad neišsilietum iš savęs, pranešant neabejotiną dalyką, jog artėja diena, kai Radijo karieta vėl bus pastatyta ant ratų. Tą jautėme visi ir dėdės Jono pražiota burna čepsėjo pasitenkinimu.
- Oi, pone, kaip jūs gražiai dainuojat. Broliuk tu mano,  jūs net pats to nežinote. Nežinote! Dzie, dzie- ne...
- Valio! Dėdė Tomas atvažiavo ,- pasigirdo raidės  A džiugus balsas.
- Ne atvažiavo. Atėjo,-norėjo būti tikslesne raidė B.

35

34.Tomas Vaisieta dėdės Jono sodybos skiedryne

Buvo pavakarys, kai dėdė Jonas, atėjęs į skiedryną ir pašniukštinėjęs, kokiais darbais užsiėmę, netikėtai paprašė:
- Nekaukšėkit, vyrukai. Dainuoja. Dzie, dzie dainuoja arba tegu mano ausys nukrenta. 
Įsiklausėme ir mudu su Mindaugu, tačiau mudviejų ausys buvo be dainos.
- Na? Girdit?
- Tai kad- ne.
- Klausykit, klausykit! Dzie, dzie dainuoja,- pasidievagojo dėdė Jonas. Bet dar ilgai reikėjo laukti, kol išgirdau silpną dainos ataidą.
- Pasaulio pabaiga,-džiaugėsi dėdė. Ir žinot, ką tas giesmininkėlis? Buvau jau užmiršęs, kad tokią dainą yra. Kad jį Dievulis užaugintų!  Girdit?
                             Oi tu, berneli dobilėli,
                             Tai neisiu už tavy melagėlio,- dainuodamas pasakė dainos žodžius dėdė, bet tuomet jau ir aš išgirdau ataidint:
                             Tai neisiu už tavy melagėlio,
                             Tai nebūsiu tavo priesiegėlė..
- Vyrai, betgi tai Tomas. Dievaži, jis. Man netekę girdėti, kad kas Lietuvoje šitą dainą padainuotų taip, kaip jis. Tai jo tėvo daina. Kaip jis čia? Iš kur? Jau šiapus Margionių.- Pasižiūriu į Mindaugą, į dėdę Joną, bet jie tyli. Man nelabai  norėjosi tikėti, kad jiedu nežinoję Tomo Vaisietos. Bet klausimai buvo keblūs ir nė vienas negalėjome į juos atsakyti.
- Taip girtas nepadainuotų,- ryžtingai pareiškė dėdė Jonas.
- Argi sakiau, kad girtas?
- Nesakei, bet pats žinai, kad negirto čia neišgirsi uždainuojant. Tik paklausyk. Lyg midų gertų.                         
                               Pas jus kalneliai gryno molio,
                               O akmenėliai cisnagėlio

                               Balalė žydzi žaliais maurais,
                               Iš vidurio vercias baltos smilcys,- džiugino ausis daina. Paklausiau, kas ką sapnavome, tačiau pasirodė, kad Grigų sodyboje naktis vyrams apsiejusi be sapnų. Nutilo ir daina, nors žinojau, kad paskutinis jos posmas nepadainuotas.
- Ponai, einu ieškoti Tomo,-numečiau obliuojamą lentgalį.
- Jeigu iki Margionių nepaklydęs atkako, tai ir čia neklaidžiodamas suras, ko ieško.
- Ne todėl, ponai, ne. Tiesiog būtų nepagarbu, jeigu girdėdamas jį, neišeičiau pasitikti. Pagaliau, ir man būtų nesmagu, jeigu jis praeitų pro šalį. Šitą žmogų reikėtų nešioti ant rankų, bet.. turbūt pavargome nuo nešiojimų.
- Argi trukdome? Eik, pasitik,- sausai pasakė Mindaugas, tačiau eiti nereikėjo. Iš už klojimo kampo pasirodė galinga Tomo Vaisietos figūra ir girdim..   
                                Oi kur aš geriau uliavojau
                                Savo mergelį pradabojau.
- Specialiai stengiausi bent vieną posmą atnešti į šilinių sodybos kiemą. Ot, ir atnešiau. Ir nesakykit, beje, ponai, kad ne tam kieman pakliuvau. Visi gerai žinom, ką reiškia uoslė šuniui. Bet dabar žinau, ką jį reiškia ir Tomui Vaisietai. Ėjau, ėjau ir, prašau, jau čia. Kaip sakiau tau, Pranuci,
taip ir atsitiko. Ką ne ką, o savo pažadus Tomas Vaisieta visuomet sugeba ištesėti..
- Tikriausiai. Nors jeigu nebūtų Lietuvoje Tomo Vaisietos, tai, ko gero, būdami kone Perlojos pašonėje, net nežinotume, kad tokių pavardžių Lietuvoje yra. Bet, Tomai, kada ir ką man žadėjai? Gal keli metai, kai mudu ne tik po taurelę degtinėlės, bet net po puoduką kavos neišgėrėm.
- O vakar? Teatro kavinėje?
Ir dabar nežinau, kaip po tokių klausimų pasijautė dėdė Jonas ir Mindaugas. Jie juk geriausiai žinojo, kad vakar nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro niekur toliau nebuvau tik Margionyse. Visą dieną buvome užsiėmę kas kuo, o vakarą kartu su kitais praleidau prie vaidinimų. O kad diena buvo neeilinė, tai, žinoma, net ir kalbėti apie tai neverta. Reikia jos  darbelius sudėlioti, suglausti, o tam irgi reikalingas laikas, kad įvykius galėtume pamatyti kartu su jų atsiradimo priežastimis. Kol kas jie buvo palaidi, išbarstyta skutais ir nelabai, regis, galima buvo pamatyti vientisą visumą. Pasirodžius Tomui Vaisietai skiedryne, apglėbiau jį kaip po nesimatymų amžinybės, tapšnojau per pečius, nugarą ir pats jaučiau Perlojos stipruolio jėgą. Reikėjo džiaugtis, kad jis ne medkirtys, antraip visi šilinių miškai jau būtų senokai iškirsti.
- Džiaugiuosi! Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jūs čia, Tomai. Atrodo, šimtas metų praėjo po mūsų išsiskyrimo. Bet va, Dievas išskyrė, Dievas vėl suvedė.
- Kodėl šimtas metų?- paklausė lyg užmiršęs, kad to teiravausi ankstėliau. Akimis paieškojo, kur geriau jam prisėdus. Skiedrynas malkų nestokojo. Atsisėdo ant storoko rąsto drūtgalio, pasakė:
- Jaučiu, kad norite įtikinti, ponai, kad sapnavau. Mano supratimu, panašiau kad dabar sapnuoju, negu naktį. Bet jeigu, Pranuci, giniesi, kad vakar mudu buvome susitikę, tai prašau - tegu  būna, kad sapnavau. Tuomet priimkite mane kartu su savo sapnu.- Patylėjo, pabraukinėjo delnais per kelnių klešnes.- Paklausykit, ponai,-paprašė:- Jeigu vakar su tavimi, mielas Pranai, nebuvau susitikęs Vilniuje, iš kur galėjau žinoti, kad esi čia kartu su Radijo karieta?
Dėdės Jono skiedrynas nuščiuvo. Žvilgtelėjau į Mindaugą, į dėdę Joną. Tai buvo vieninteliai veikėjai, galėję kažkaip sudrumsti skiedryno ritmą.   
-Tylite? Bet galiu patylėti ir aš. Tačiau ar tai ką paaiškins? Kita vertus, mintyse tylos nėra. Jose audra. Ten  neramu.  Atsiminiau pasaką. Ar norite, kad papasakočiau?- paklausė.
Nemanau, kad kuris norėjome paklausyti pasakos kad ir iš aktoriaus. Tylėjome. Bet Tomas buvo užsispyręs.
Ir pradėjo taip:
- Vilkui avinas sako, neėsk manęs. Kam vargti tau ir man? Tu tik išsižiok, o aš įsibėgėsiu ir pats tau įšoksiu gerklėn. Tau tik pritūpti ir išsižioti reikia. O veršis- matai?- jis teisybę liudys.
- Matau. Didelis. Vienas jo neįveiksiu.- pasižiūrėjo Vilkas sunerimusio veršio pusėn ir pažadėjo:- organizuosiu gaują, ot, tuomet  jau..
Ir prasižiojo vilkas. O avinas, atstatęs riestus ragus, įsibėgo ir trinkt vilkui į pražiotus nasrus. Persivertė.  Pasirito kūlversčia . Kruvinas. Lyg aviną ar veršį suėdęs. Ir galvoja, suėdžiau ar ne. Tikriausiai suėdžiau,- galiausiai nusprendė,  bet ką - aviną ar veršį? O gal abu? Bet argi labai svarbu? Svarbiau, kad ne alkanas.
- Ką tai galėtų reikšti mūsų atveju?
- Nežinau, Pranuci. Man regisi, kad esu pasotintas,- pasakė Vaisieta.
Ir tuomet, kai rūpi aprašyti Tomo Vaisietos pasitikimą dėdės Jono skiedryne, noriu kažkokiu būdu įterpti posakį: ir vilkas sotus, ir avinas sveikas" Šilinių dzūkuose jis dažnokai pavartojamas ir tai galima vertinti, kaip šio krašto žmonių polinkį konfliktines situacijas išspręsti įmanomai taikingiausiu būdu. Gerai atsimenu, kaip bičiuliškai ir kartu nedrąsiai su Tomu žiūrėjome vienas į kitą ir nežinojau, kaip pasiaiškinti, kodėl po tokių, atrodytų, gražių kelionių vienas kitą užmiršome. Ir jeigu  ne iš  kažkur pasiųstas sapnas, kažin, ar kada  nors sveikintumeisi. Atrodo, jog pats Radijo karietos gamybos darbas turėjo versti atsiminti žmones, kurie kelionėse išbuvę ilgesnį laiką ir prašyti  jų paramos. Tačiau to, matyt, nereikėjo dievams ir  nemanėme, kad tai mums galėtų padėti. Ir girdžiu, kaip Tomas nuoširdžiai bičiuliškai:
- O kad tave čia, suradau - nuostabu, Pranuci. Nepyk, kad ir dabar taip vadinu- Pranucis. Į liežuvį įaugo ir joks ponas ar tamsta prie Pranucio nesigretina, nelimpa.
-  Iš tiesų, aš čia, mielas Tomai, bet Radijo karietos vis dar nėra.
- Bet kad jos vietoje tuščia vieta irgi nepasakysim,- pagelbėdamas man įsiterpė į pašnekesį Mindaugas.- Tiesa, jos, naujos karietos, dar nedaug. Viso labo tiek, kiek matome skiedryne. Vienas ratas, ačiū Dievui, beveik gatavas. Beliko tik apkaustai. Ir tikimės, kad greitu laiku gal pavyks ir visus kitus sumeistrauti. Tai tokios tokelės. Dar lieka statybinės medžiagos problema.
- Ąžuolo neturime, - paaiškinau ir paklausiau: - Bet kodėl, Tomai, sakai, kad vakar su tavimi buvo susitikęs Vilniuje. 
- Kuris stipresnis, nepasigailėkite sprigto, noriu įsitikinti, ar vėl nesapnuoju, - paprašė Tomas..
- Ar negeriau, kad visi po sprigtą?
- Aš ir dabar manau, kad su tavimi, Pranuci, buvome susitikę. Vakar. Paprašei, kad ateičiau ir, prašau duotąjį pažadą ištęsėjau. Dabar tesėk savąjį - sodink Tomą Vaisietą karieton.
- Nebent ant vieno jos rato. Kitų trijų, kaip girdėjai, dar nėra.
Tomas Vaisieta patylėjo ir dėbtelėjęs rato pusėn:
- Ratai gal ne taip svarbu. Svarbiausias dalykas užrašas. Jam užteks vieno, ir netgi ne rato, o vieno stipino. Geresnio kaip anasis - tikrai nesurasti. Prisimenu, kiek priekaištų būta dėl pačios karietos- kodėl būtent karieta, o ne lingė ar vežėčios.. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas. Kaip žinote, ponai, išvažiavome 1994 metų žiemą. Tai vėl - kodėl ne rogės ar važis?. O dėl užrašo ant rato stipino neišgirdau nė vieno priekaišto: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
- Tuo jau pasirūpinome, pone. Senas užrašas ant naujo stipino, - pasakė Mindaugas. Paėmė iš pasienio ratą ir, mestelėjęs aukštyn, parideno aptrypta kiemo veja. Ratas rydo kreive ir padaręs lanką vėl artinosi prie skiedryno. Bet mūsų dėmesys buvo sukauptas į užrašą, kuris savaip liudijo, kad nėra žmogaus gyvenimo, kuris apsieitų be abejonių ir tikėjimo. Ir gali būti, kad įridenus tokį užrašą dangun ir ten atsirastų jam jo gyventojų pagyrimas ir pripažinimas, jog nepaisant kad Dievui padedant jie pasiekė tobulumą ir laimėjo amžinąjį gyvenimą, tačiau tikėjimo ir abejonių apstu ir jų sielose. Nėra šventojo, kuris nesuabejotų, kad elgiasi neprarasdamas Dievo jam skiriamų malonių.
- Iš tikrųjų, tikiu ir abejoju,- pasakė Tomas. Veidas buvo džiugus, akys šviesios, burna pasirengusi kalbėti gerus žodžius.- Nuo čia ir mano Perloja netoli. Ė, prisimena ten Radijo karietą, bet manęs joje jau nebuvo. Mano vietą užtūpė... Nepyk, vežėjau, nepyk, Pranuci, aš irgi nepykau. Užtūpė Aldutė. Maniau, kad taip padaryta specialiai, kad tvirčiau įsikibtumei į parankę, na, o tuomet jau ir - į bažnyčią prie altoriaus tik žingsnis, kitas. Reikėjo suabejoti ir tuomet jau nebūčiau jos įleidęs. Taip, kalbu apie Aldoną Vederaitę. Nematau. Bet kad jos čia nėra, irgi netikiu..
-  Nėra jos čia.
- O bus? -sukluso Tomas.
- Dievulis težino. Tik kai prieš pusvalandį išgirdome dainą, supratau, kad tu, Tomai, po mūsų kraštą klajoji. Ir dabar jau gal net nenustebtume, jeigu iš už klojimo kampo pasirodytų ir jinai.
-Pasirodys. Jeigu tik užuos, kad  Radijo karieta  yra, pasirodys. Būtinai. Tikėkit ir neabejokite. Va, sakote, karietos, nėra, bet jos trauka jau veikia. Manote, jog nesuprantu, kaip kvailai atrodžiau žmonėms, išgirdusiems mane dainuojantį. Bet vėlgi- negalėjau neuždainuoti. Sielon įsismelkė karietos dvasia, o ji stipri ir įveikė Tomą Vaisietą.
-Negi prasideda? Negi traukinys pajudėjo? - negarsiai, bet raiškiai, lyg pats sau pasakė Mindaugas. Pakėlė ratą, sunkiu delnu perbraukė per stipiną ir atsargiai padėjo ankstesnėje vietoje. Regis, pasistengus galėjau greitai suvokti, apie kokį prasidėjimą kalba Mindaugas, bet maloniau buvo eiti pamažėl. Žiūrėjau, kaip neįprastai atrodo dėdė Jonas . Po jo netrumpa nosimi pračiaupta burna, regis, tik ir laukė, kada burnon įkris ypatingai skanus kąsnis. Tomas Vaisieta pataršė užaugintą barzdą, pačepsėjo lūpomis ir akimis įstrigo į Mindaugą, kuris iki šiol ypatingesnio jo dėmesio nesusilaukė. Dabar  jau numanė, kad pasielgė prasčiau, negu galėjo, nes sieloje sukirbeno nuojauta, kad tai vienas iš dangaus ir žemės sūnų. Bet tokių vis dėlto nėra daug, kurie apart to, kad vykdo Dievo valią, sugeba vykdyti ir savo.
  Ne, ne, jis net neįtarė, kad tai prisikėlėlis, antrą kartą gimusis. Jis matė kelis amatus išmanantį meistrą ir ypač buvo sužavėtas juoju kaip račiumi.. Bet Tomas Vaisieta aktorius, dzūkas, užantyje išnešiojęs kito dzūko -Vinco Krėvės - raštus. Pats buvo užsispyręs, bet nesijautė tapatus užsispyrėliui, dėl kurio galėtų sunerimti dangus. Tačiau neneigė, kad toks užsispyrėlis turi teisę gyventi žemėje ir savo gyvenimu ugdyti pasekėjus. Ir tiktai, jie bus visi kaip dievai - nuoširdžiai pritarė Krėvei, bet jam nemalonu buvo pasekti esamų dievų pavyzdžiu, kurie ir pamėgs  kančią ir audrą, ir nebeteks pasaulis ramumo.....
   - Traukinys, kuriuo jūs atvažiavote į Marcinkonis, irgi pajudėjo. Jis vėl grįžta atgal į Vilnių. Kalbu ne apie jį. Man atrodo, kad per jus bene geriausiai  suprantu, ką tai reiškia. Jus kalbėjote apie Radijo karietos trauką? Ar galėtumei tuo suabejoti?.
  - Kodėl- ne? Prašau. Abejoju. Abejoju net tuo, kad gal aš ne Tomas Vaisieta. Radijo karietos vežėją suradau nepasiklausęs nė vieno žmogaus. Abejokime. Kodėl- ne? Bet žinau, kad suradau jį neklausinėdamas - kažkas ėmė už rankos, rodė kelią, o praėjus Margionis paniukino uždainuoti. Ir man tai  buvo malonu. Labai norėjosi, kad mano daina būtų išgirsta kuo plačiau, bent jau iki Perlojos ir Norulių.. Nors suprantu, kad iki jų ne kažin kaip toli. Kad ir kaip bekalbėtum, o tikrovėje juk tai šilinių krašto žmoggyvenvietės
  - Kaip, kaip pasakėte?- neišsilaikiau,- žmoggyvenvietės?
  - Tik dabar, regis, taigi pirmą kartą pavartojau šitokį žodį. Vis dėlto esu Tomas Vaisieta ir žinau, kad lietuvių kalbos žodynuose tokio žodžio nėra. O gražus, a? Gal todėl, kad aš  ji tokį sugalvojau Man gražus. Ir ko gero teisingas Bet atsiprašau. Tikrai jaučiu, kad tokia mano kalba kažkuo panaši į anąsias, kurias išdrįsdavau prakalbėti Radijo karietoje..
  - Jūs taip manote?
  - Įsitikinęs.
  - Tuomet prašau, žinoma, jeigu nesunku, paimti ratą ir mestelėti rytų kryptimi,- paprašė  Mindaugas.
  - Kodėl būtent rytų kryptimi?
  - Saulė jau vakarop. Ir tai reikštų, kad paridensite ratą praėjusio laiko kryptimi..
  -Va kaip! Ot, tau ir račius? Tokį kada nors nebent buvo susitikęs Vincas Krėvė. Antraip, vargu ar jis būtų parašęs tiek mielų, o kartais sunkiai suvokiamų dalykų.
Šilinių skiedrynuose malkų niekuomet nestokojama, o jeigu jų ten bet kiek mažiau, žinok, jog tai ateivio, užkurio sodyba - ar iš Žemaitijos, ar iš Mažosios Lietuvos, o dažniausiai, žinoma, iš Suvalkijos. Tomas Vaisieta kiek padvejojo ir mintyse aukštoką malkų krūva pavertė scena. Užlipo ant  jos ir:
  -Ir vis dėlto ponai, jaučiu savyje kažką, ko paprastai nebūna. Tiksliau, nebuvo nuo tų laikų. kuomet sužinojau, kad Radijo karieta sužlugo. Ir nors žinau, kad jos nėra, bet tikiu, kad ji bus. Ir todėl pasakykite, ponai, kam už tai padėkoti - dangui ar žemei. Ne, ne, ponai, aš nesiimu tokiai pranašystei skelbti, bet, ko gero, atsirado žemės sūnus, kurio prisibijo ir dangus.. Prisimenat?- paklausė ir išdidžiai apžvelgęs skiedryną ir kas matėsi už jo, prakalbo žodžiais:
   ... yra tasai, kur iš pamatų išjudins mūsų galybę, kur įkvėps žmonėms abejojimą, kad mes esame  dangaus ir žemės valdovai, pagimdys jųjų širdyse karčiąją nusiminimo kančią ir pagamins dievams ir žmonėms daugel daugel pikta. Susikurs jis sau naujų pasaulių, kurių neapims mūsų galybė, apgyvendins juose žmones, kurie nepripažins, kad mes esame jų dievai ir valdovai, o galybė mūsų bus silpna, kad išgalėtumei juos priversti mums  nusilenkti ir pagerbti mus, kaipo jų amžinus valdovus ir dievus. Prabils tada visi žemės gyventojai, kad jie patys yra dievai, ir kupina galybės bus jų siela, dievų galybės... Ir tikrai jie bus visi kaip dievai, ir pamėgs kančią ir audrą, ir nebeteks pasaulis ramumo...
   Šieji žodžiai man tuomet nebuvo žinomi ir tik vėliau sužinojau, kad jie iš Vinco Krėvės PRATJEKABUDOS, bet viena juos žinoti, ir kita - išgirsti, kaip juos reikia žinoti. Man juos, sakyčiau, suvokti padėjo sutapusios dvi aplinkybės- viena, kad žinojau, kas iš tikrųjų yra Mindaugas, kita- kad  žodžiai buvo išgirsti užmirštant, kad juos sako Tomas Vaisieta. Girdėjau juos kaip vieno iš pripažintų Danguje autoritetų ir neabejojau, kad taip juos kalbėdamas, jis mato būtent Mindaugą. 
Bet pasirodė, kad ir pats Vaisieta, kalbėdamas tokius žodžius, atsižadėjo ir savęs, ir žemės, nes nulipęs nuo malkų prisipažino:   
- Sunku, ponai, būti tuo, kuo nesi. O juo labiau sunku būti ten, kur nesi.
-Ir nieko nepadarysi, jeigu tokia artisto dalia, ponas Vaisieta,- padėjo jam Mindaugas. Ir neįmanoma buvo net įtarti, kad šiuo momentu kalbasi du artistai. Bet svarbiausias dalykas jau buvo suvoktas. Reikėjo būti ypatingai susikaupusiam, kad neišsilietum iš savęs, pranešant neabejotiną dalyką, jog artėja diena, kai Radijo karieta vėl bus pastatyta ant ratų. Tą jautėme visi ir dėdės Jono pražiota burna čepsėjo pasitenkinimu.
- Oi, pone, kaip jūs gražiai dainuojat. Broliuk tu mano,  jūs net pats to nežinote. Nežinote! Dzie, dzie- ne...
- Valio! Dėdė Tomas atvažiavo ,- pasigirdo raidės  A džiugus balsas.
- Ne atvažiavo. Atėjo,-norėjo būti tikslesne raidė B.

36

TEISYBĖS VISI BIJOSI
     ( Užrašai su poezija ir vaidinimais )

                                   1. Įžanga su atsiminimais (1)
                                                                             
    SUPRANTU, kad paduodamas pasisveikinimui ranką naujai sutiktam žmogui,tiesiog privalau pasakyti, kas esu.
     Tikiuosi, kad vardą perskaitėte sąžiningai. Taigi Pranas. Sunkiau su pavarde. Pasitaikė atvejų, kai perskaitęs ją, žmogus džiaugsmingai šūkteli- Karlsonas! Ir pradeda manęs ieškoti ant stogo. Tačiau kas nors tikriausiai atsimena, kad vienas mano bendravardis- bendrapavardis kadaise buvo Radijo karietos vežėjas. Pažintims imlesni žmonės  jau smalsavo, ar kartais tuo vežėju nebuvau aš.
     Taip, esu buvęs tos Radijo karietos vežėju. Ačiū Dievui, kad po sunkios ligos jau pradedu atsiminti ir žinau, kad juo buvau nuo 1994 metų pradžios iki 2001 metų pavasario vidurio. Taip pat atsimenu, kaip po Radijo karietos žlugimo gyvenimas pasidarė beprasmis ir atrodė, jog likusį gyvenimą taip ir reikės iššliaužioti, neužkliudžius nieko, kas pažadintų sąmonę ir jausmus, kas priverstų apsidairyti ir pamatyti reiškinių, vertų prakaito ir rašalo. Manau, kad užrašų pabaigoje būsite įtikinti, jog šių dviejų dalykų nepagailėjau, o ypatingai rašalo. Tačiau jeigu kas, perskaitęs juos, užvers manydamas, kad tai ne tik mano nuopelnas, irgi būsiu laimingas, nes žinosiu, kad mano užrašus perskaitė nuovokus skaitytojas, sugebantis jausti galias, kurios, įsiveržusios į  jo dvasią, sugeba pakeisti žmogų ir tuomet  jis pasaulį išvysta gerokai kitokį, o neįtikimiausi dalykai tampa realybe, su kuria ir kurioje reikia gyventi..
                                                                                                ( Perrašyta į LAIKAS ATSIMINTI)                                       

*****
   
  NETEKO GIRDĖTI, kad žmogaus nuojautos būtų priskiriamos prie reikšmingesnių dalykų. Tačiau, pasikliaudamas savo patirtimi, sakau, kad būtent  nuojauta buvo pirmoji, kuri pakuždėjo apie neišvengiamą Radijo karietos žlugimą. Ir ją pajutau būtent tą dieną, kai liūdnomis akimis, pasižiūrėjusi į senatvės apimtą mano  kūną, į tik paausiuose užsilikusias žilų plaukų  kuokštas ir pliką raudoniu žvilgantį viršugalvį, Lietuvos nacionalinio radijo direktorė Jūratė Inčiūtė padainavo:
                            O saulė vakaro į miško landą
                            Tarytum saulė slenka pamaži.   
    Atrodytų, menkniekis. Graži, greita, miela  moteris, mokanti  bendrauti su žmonėmis ir patraukti  jų dėmesį. Kas čia nepaprasto ar įsimintino, o ypatingai tuomet, kai ji neeilinė, kai pakelta aukščiau kitų. Tačiau įsitikinimas, kad Radijo karietos žlugimas prasideda nuo Jūratės padainuoto dvieilio neatsitraukia nė per žingsnelį. Toks Radijo karietos lemties suvokimas atėjo tuoj pat, o netrukus jau plika akimi matės, kaip Audrius Bruklinas, pritaręs direktorės sumanymui mane persodinti laisvo oro direktoriaus  krėslan, apie tai net neburbtelėjęs, saldžia širdimi išvyko atostogauti. Bet nepaisant to mielas Audrius išlieka mielu žmogumi, kuomet apie   garbę nesinori prisiminti. Matyt, tai dar todėl, kad ir būdamas vežėju, o žinojau po pasaulį klajojančią nuostatą, jog vadžia yra valdžia, ji žino, ką daro. Tačiau dabar knieti prikergti uodegytę- taip, valdžia žino, ką ji daro, bet dar geriau žino tie, kurie prie valdžios. Mielas Audrius Bruklinas aukštesnėje valdžioje niekuomet nebuvo, o prie valdžios bemaž visuomet arba bent jau tiek, kiek jį beatsimenu.     
                                    *****
  KODĖL RADIJO KARIETA, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek..
O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų- kodėl? Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos, vadinamos amnezija, pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį  įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo Tačiau tie, kas  nors kartą  į ją įlipdavo, tai sieloje  aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
     Ir, beje, esu įsitikinęs kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos  man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau karieton, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nususėlės  pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių- nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju, kaip apie Dangaus bausmę ir bandau ankstesnius užrašus pervardinti į knygą Teisybės visi bijosi, nors suprantu, kad, deja, taip nėra. Teisybės bijosi labai nedaug žmonių. 
   
                                   2

PRANO MORKAUS NEĮTARSI esant veiklos žmogumi, bet toks įspūdis toli nuo tiesos. Tai turbūt todėl, kad paprastai žmogaus veiklumą aplinkiniams vaizdžiausiai įtaigoja jo liežuvio mitrumas ir kūno raumenų, o ne galvos, ne jos smegenų veikla. Man akivaizdu, kad Pranas Orkus yra dvasinės veiklos vyras, kuris geriau už kitus Nacionaliniame radijuje nutūpusius kultūrininkus žinojo, kad ne šventieji puodus lipdo. Todėl drąsiai patikėdavo bet kokį darbą kuriam nors pavaldiniui, o pats gan ilgas valandas praleisdavo už užrakintų kabineto durų. Vienas. Nedaug kas žinojo, ką tokioje vienumoje veikdavo Lietuvos nacionalinio radijo kultūros skyriaus vedėjas Pranas Orkus. Girdėjau kuštant, jog mėgdavęs vieną kitą valandėlę nusnausti. Kiti sakydavo, kad užsiiminėja pogrindine veikla. Buvo ir tokių, kurie rimtai manė, jog Pranas susigundė per savo darbymetį nacionaliniame radijuje mintinai išmokti Šv. RAŠTĄ. Žinantiems jo fenomenalią atmintį, net ir tokia nuogirda nekėlė abejonių. Man irgi buvo priimtinos visos versijos, bet taip buvo tik iki 2001 metų balandžio 17 d. apypietės. Po to praradau teisę tikėti bet kokiomis versijomis, nes vos pravėręs jo kabineto, duris išgirdau:
-Žinau, vežėjau, ko čia atėjai. Tikrai žinau. Tik nemanyk, kad tam reikalinga ypatinga išmintis. Ne, mielasis! Taip tik mulkiai mano, o aš prie jų nelimpu. Todėl ir palikau kabineto duris neužrakintas, nes žinojau, kad ateisi ir juodu ant balto liudysi: jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. Argi ne? Nagi trauk tą savo  liudijimą ir klausyk, ką sakau. Daugeliui žmonių juoda spalva yra nuostabi, ji mielesnė, gražesnė, prasmingesnė už baltą ar bet kokią kitą, - po trumpos pauzės kalbėjo bendravardis ir tiesiog bakstelėjęs pirštu krūtinėn:- Jeigu pats suvoki, kad Radijo karietos vežėju nesugebi būti, atmink mano žodžius- esu įsitikinės, kad  juo būsi. Sakau, kad nepaisant nieko, juo būsi dar kartą. Ar įsikali galvon, ką sakau? Būtinai juo būsi, jeigu tokius nuosprendžius pats pasirašai ir žegnoji savo ranka. Klausimas tik, kada būsi? Metai, kiti vis dėto gali užsitęsti.
Ir dabar suprantu- vis tik yra žmonių, kurie kitą, jiems nepažįstamą žmogų sugeba perskaityti kaip knygą. Mudviejų su Orkumi susitikimai būdavo tik ilgokame pastato koridoriuje, todėl nesakau, kad buvome bent kiek geriau pažįstami. Pasiruošimą čia minimam vizitui į jo kabinetą laikiau paslaptyje, bet va durys neužrakintos. Kodėl neužrakintos?  Iš kur jis žino, ko prireikė man čia ateiti? Juo labiau, iš kur žino, kas mano kišenėje? Tačiau po minutės kitos tapo akivaizdu, kad skaito ne tik mane, bet ir atneštą atsistatydinimo iš Radijo karietos vežėjo pareigų pareiškimą: ... atėjo laikas, kuomet  jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. Manau, kad Dievo kūrinys Radijo karieta nyksta ne be mano kaltės. Todėl nepaisant noriu ar ne, tačiau privalau Radijo  karietos vežėjo darbo atsisakyti, sąžiningai jį peržegnodamas savo paties ranka vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.. Tebūnie taip.     
Neginčiju, kad Radijo karietos vežėjo ranka galėtų prilygti Jo eminencijos arkivyskupo Audrio Bačkio rankai, bet persižegnojau sąžiningai, nes Radijo karieta išnyko tuoj pat ir neįtikinamiausiu būdu- nepaliko ne tik nuolaužų, bet ir nė mažiausio savo žlugimo triukšmo. Amnezija panardino ją nežinomybėje be jokių pastangų atsiminti ją. O mano bičiulis Františekas Pelėda:
     - Ne, šitaip Lietuvoje nebūna! neigė įvykį ir argumentavo: - Ne tik mudu su tavimi, Pranuci, o visoj šitoj šalelėje visi gerai žino, kad jeigu nusičiaudėsi Klaipėdoje, tai būtinai  būsi išgirstas kad ir Biržuose. Marijos žemė, Pranai, bobų žemė. Atleisk už tokį palyginimą, bet argi ne taip? O Radijo karieta vis tik ne muilo burbulas. 
     Ir be Františeko argumentacijos žinojau, kad Radijo karieta ne muilo burbulas ir net ne bobučių radijas, tačiau pastaroji klestėjo, o Radijo karieta  žlugo šiaip taip šioje nuodėmingoje žemėje iškentusi pusšeštų metų. Ir tai atsitiko man dar nesusėjus išeiti iš Prano Orkaus kabineto.

                                       3.
     NUO RADIJO KARIETOS žlugimo praėjo metai. Prasidėjo kiti. Ar kam svarbu, kas buvo praėjusiuose?  Todėl  atsiradus progai, neužmirštu kalbėti, kad dažnai nuo žmogaus neatstoja net ir sąžiningai peržegnot daiktai. Kai visuomenei jie dingę, išnykę, užmiršti ir nereikalingi, kažkokia būtis juos suvokia ir išlaiko savo esybėje arba- pasakykime - egzistencijoje.
    Panašiai atsitiko su Radijo karieta. Ne tik visuomenei, bet ir mano mintyse, širdyje, net ir sapnuose jos nebuvo. Išnyko, ištirpo ir neatrodė, kad ji galėjusi būti- judėti, krutėti, važinėti. O juk važiavo, krutėjo, judėjo. Gal kas nors dar atsimenate, kai 1994 metų sausio 15d. visai Lietuvai  buvo padėkota:  Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai Radijo karietos šaukinys.
Tą praeitį man atsiminti padeda daug kas, bet tai DABAR, praeinant ligai, o tuomet net minties nebuvo, kad tiek nemažai pastangų, noro, pasiryžimo padėti atsiminti keliones Radijo karieta  padės būtent raidės A ir B. Tik strykt ant akmens, ant bačkos ar kokio paaukštinimo ar bet kur ir kaip kad, pavyzdžiui:
A: Dėkui, kad išgirdote Radijo karietos šaukinį. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik  būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.  Atsiminkite, ponai, kad tie, kas mus girdite, esate Radijo karietos žmonės.  Ateis laikas ir bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra, bet į daiktų atsiradimo pradžią, - kai labai norima- reikia ir galima nueiti. 1994 metų sausio 15-oji  įteisina Radijo karietos kelionių pradžią. Jos žodžiai tampo kūnu, buvimu, būtim...
B:  Beje, kalbant apie jos atsiradimą, didesnių ginčių nebuvo. Žvairaus žvilgsnio, palydėdama juo Radijo karietą , kurį laiką neslėpė tik Kazė Lėtutė, tačiau galop ir jos buvo pasakyta - jeigu tikite  savo karieta, tai, prašom, važiuokite.
Taip tiesiai- šviesai.
Kiek vėliau prie A ir B, padėdamas atsiminti Radijo keliones, prisidėjo J.(jotas). Tai gan solidaus sukirpimo vyriokas, nelinkęs triukšmauti ir laiką leisti vėjais. Beje, J. (jotas) pirmasis pasidomėjo, ką reiškia  Kazės Lėtutės pasakyti žodžiai  -jeigu tikite. Neįprasta buvo, kad atsakymo iš kitur nelaukė ir pats pabandė suprati ir paaiškinti jų prasmę.
J.(jotas): Radijo karietos atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jūsų klausiame, ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten.. Tad dar kartą- ar tikite, kad tokia transporto priemone gali būti?
O vieną kartą atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, nubaidydamas raides A ir B( štiššš, išdykėlės) ir žiūrėdamas toli, toli į TEN, kur žmogaus akys nemato, jau taip:
T. VAISIETA: TEN sustabdai karietą, prisiklaupi prie upės ant kelių ir iš rieškučių atsigeri vandens žinodamas, kad  jis švarus it krištolas, neužterštas, kad tai vanduo,  buvęs Lietuvoje prieš 100 ir daugiau metų.
     Arba- antai! žmogus! Įsižiūriu ir gerai atsimenu, kad pats stovėjau prie jo kapo su Vėlinių degančia žvakute, o TEN tas žmogus gyvena. Jis pasitinka Radijo karieta, pakviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu sužinoti ar jie iš toli. Iš kokio Lietuvos kampelio jo svečiai.
  Taigi, mieli žmonės, girdintys Radijo karietą, ar Jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, galėtumėte pasakyti teisybę, kad atvažiavę iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas  Algirdas Brazauskas.  Dabar tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš  karietos išlipę žmonės tai pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi ir skubėtų pakviesti  kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus namus.
  Taigi, yra  pasaulyje  dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti.
  Bet ir vėl po tokio aktoriaus monologo ir vėl strykt A:
  - Pone aktoriau, jūs žmogus jau publikai gerai žinomas.- prakalbo ji. - Ir garbės gal daugiau nereikia. Kai jos per daug, irgi negerai, nes ji sulenkia žmogų. Nors esate tvirtas, bet vis tiek. O mes savo karjerą tik pradedame. Va, paklausykite. Ateik, sesele!,- pašaukė raidę B ir kaip iš Dainų dainelės:
                           Yra pasaulyje  dalykų
                            Labai tikrų bet  daug ir- ne
                            Kaip atmintis apie jaunystę
                            Galvoje girgždena karieta.
      - Gana, gana,- pasakė raidutėms Tomas Vaisieta.- Aštiššš, išdykėlės! Dar jaunos ir tos garbės susikrausite. Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėkite, kad neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. Stabtelėjo, pagalvojo ir užbaigė,-  Bet jeigu kalbate apie Radijo karietos vežėjo galvą tai Dievulis žino, kaip ten yra. Gal ir girgžda.
   Bet tai epizodėlis atneštas iš pradžios, kuomet apie Radijo karietos žlugimą negalėję  būti net kalbos.
                                     4.

Lig šiolei nesugebu suprasti, kam reikėjęs, sužlugus Radijo karietai, atimti iš manęs atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve!. Nuo 2001 metų vidurio iki 2002 metų rugpjūčio pabaigos nesugebėjau atsiminti ne vienos Radijo karietos kelionės jų man lyg nebuvo. Kuomet  Františekas Pelėda primindavo kokį nors kelionės epizodą, jo pasakojimų klausydavosi taip godžiai, kaip mano sūnaitis Ignas pasakų. Ir džiaugdavausi, kad fantazijos pagražina žemės žmogaus gyvenimą.
- Tai ne fantazijos, Pranuci. Tai realybė. Per tuos pusšeštų metų su Radijo karieta buvai kaip dabar mudu,- neatlyždavo ištikimasis bičiulis ir jam būdavo liūdna, kad   nepasiseka man sugrąžinti atminties apie Radijo karietą ir jos keliones
Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir Pranas Orkus. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą pamečiau išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose  pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų. Tačiau mudviejų pažįstami jam dažniau   nepažįstami žmonės, tačiau visi buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką  nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: ..bet Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats  Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą.
   Galbūt klystu, tačiau manau, kad šioje citatoje slypi gili įžvalga ir tvirtas Prano Orkaus tikėjimas neeiline Radijo karietos lemtimi buvo įsitikinęs jos sugrįžimu. O kai vieną kartą supratau, kad atmintis apie Radijo karietą nubunda, pasijaučiau lyg Adomas prie jam Viešpaties Dievo atvestos moteriškės, padarytos iš jo šonkaulio. Gal prisimenate, kaip apie tai Biblijoje? Ir Adomas tarė: štai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji bus vadinama ŽMONA, nes iš žmogaus paimta.
     Atminties atsigavimo apie Radijo karietą pradžią žymiu  2002 metų rugpjūčio pabaigoje susapnuotu sapnu. Tiesa, abejoju, ar tai buvo tik sapnas. Išgirskime.
                                      ***** 
     
DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas  buvo-buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
     Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
     -Kas buvo, seni, buvo, -Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
     - O Dieve, Dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
     -Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo,- nerimo naktyje balsas.- Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
     Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:. 
O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok,-
padeklamavo Balsas Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė:- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant dievui tegalėsi atsakyti.
   - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką  tai galėtų reikšti
   Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
    Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Aš kvėpuoju ir jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pasakyti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu..
                                    ***** (Pertvarkyta į LAIKAS ATSIMINTI)   
   
NEŽINAU, KAIP NUTILUS Balsui ilgai tęsėsi tos man atmintinos nakties tyla. Tai nebuvo mirtina tyla, kadangi po ją daužėsi, trankėsi nebegalinti krūtinėje sutilpti širdis. Ir tik brėkštant aušrai supratau, kad prasideda dar viena rugpjūčio mėnesio pabaigos diena. Tuo laiku Lietuvoje rytas jau neskuba nusišviesti, bet medžiai žali, sulapoję, dar gyvybės syvai neišsekę jų šaknyse. Vaismedžiai, vaiskrūmiai gi, apsikarstę vaisiais ir bendrai- tai turtingas metas. Ir prisimenu, kai ant palangės nutūpė karvelis ir tuoj:
Mirsiu bra, nebūsiu.
Mirsiu, bra, nebūsiu.
    Laukiau, kada atskris kitas ir paguos, nuramins:
Nemirk, bra, būūūk,
Nemirk, bra, būūūk .
    Bet antrasis neatskrido. Šisai irgi nenumirė. Pasiskundė, paaimanavo, nepatenkintas lestėlėjo snapu į skarda apkaltą palangę ir nuplasnojo vis labiau baltuojančioje aušron. Santariškių ligoninės pusėn. Iš ten į kambarį jau smelkėsi jos atšvaitai. Nakties tamsa tirpo nyko ir  buvo aišku, kad gera vieta tuščia nebūna.
     Suklusau panūdęs vėl išgirsti Balsą, kuris, atrodo, nenorėjo žinoti nei mano vardo, nei pavardės. Balsas tylėjo, o kambario kampas šviesėjo, bet išbrėkštančio ryto šviesoj jį atsiminiau nuolat  kartojantį: kas buvo- buvo, Radijo karieta, seni, sugriuvo...  Šalia nieko, tik ji, senstančio žmogaus senatvė ir netvarkingai užgriozdintas stalas mažmožiais, kurie vis dėlto atrodė reikalingi. Gal iš tikrųjų jie  didino viltį, jog, pasak Ovidijaus Dievas arba prakilnesnė būtis vienąkart juos sudėlios taip, kad atsigautumei nuo pesimizmo ir nežinojimo. Ir man lyg pasivaideno, kad tarp tų netvarkingai sumestų mažmožių yra ir sudužusios karietos šipulių. Tokiame chaose viltis, kad sugebėsi pereiti iš slogios būsenos į kitą, geresnę yra labai trokštama. O nutilęs Balsas kantriai  tylėjo, bet taip, kad aiškiai girdėjau jo kvėpavimą į sielą ir neabejojau, kad  jis yra  ir nebūti jo tiesiog negali       
O iš ten,  kur nuskrido nuo palangės paburkavęs karvelis, iš Santariškių pusės sklido nejauno žmogaus džiaugsmas ir kūdikio laimingas spiegimas.. Kas gi čia per dzyvų dzyvai?  Ir tik purpt, vėl  girdžiu atsiradusias A ir B.
A: Taigi juokias Vytautas Sirvydis. Ten visi medikai juokiasi, bet jis  džiaugsmingiausiai.
B: O tas, kuris  klykia, tai- estukas. Iš Estijos. Jo vardas Joosepas. Mažuliukas toks  Džiaugiasi, kad nereikės mirti.
A: Medikai atliko dvi širdies operacijas. Šiandien išvažiuos į namus. Dieve, kai gražu! Sako, bijok žmogaus su peiliu. Kokia neteisybė!
B:  Joosepas  jau ir kvėpuoja, ir valgo mamos pieną.
A: Buvo pašalintas oartos susiaurėjimas, o po kelių dienų
atstatė į vietą susikeitusias pagrindines širdies kraujagysles,-
Džiaugėsi išdykėlės A ir B. Ir švito ne tik už lango; švito ir širdyje.
                                                               (Paimta Į Laikas atsiminti)


                                    5
      TŲ METŲ ( 2002) RUGPJŪČIO MĖNESIO PABAIGOS SAPNUOSE  atsitiko  ir daugiau keistų dalykų, kurių nesugebėdavo paaiškinti net DIDYSIS SAPNININKAS. Dabar tam neteikiu didesnės prasmės, kadangi jų veikimas prarado galią ir jau nebeįtaigoja tolimesnės mano herojų lemties. Pasakiau herojų lemties, tačiau beveik visiškai įsitikinęs, kad perskaitę mane, daug  kas neužmiš paklausti: o kokie gi, tamsta, jų vardai?
   Tai kad jų nėra. Nėra čia žvaigždžių. Kadangi, jei jos būtų, tai  mūsų nebūtų. Ot, nukrito mažytis Tungusko meteoritas, ir kokių bėdų pridarė! O jeigu žvaigždė?  Mano herojai visi, kurie čia minimi. Mano herojai ir Jūs, kurie skaitote. Mano herojai ne tik žmonės, bet ir raidės A ir B, J.(jotas) ir visas raidynas.
   Mano sapnai dažniausia išsipildydavo ( ir išsipildo) per dvi tris paras. Vieni  jų paskubėdavo išnykti iš atminties, kiti gi įsitaisydavo ilgai buičiai, tačiau ir vieni ir kiti savo prigimtinę misiją suspėdavo atlikti per tą mažytį laiką. Intymesni, nuoširdesni buvo, kurie pasilikdavo lyg budėti, lyg priminti, kad mano gyvenime susikaupė nemažai pamokomų dalykų ir to nereikia užmiršti. Juos gerbiau ir, būdavo, kai kuriuos užrašydavau, kaip medžiagą sapnų mokslui. Kita vertus, neretai tai įdomu. Mielai ir su pasitenkinimo šypsniu atsimenu sapną, kur manęs  fiziškai  įvykyje lyg ir nebuvo- aš lyg ir už kampo, už ribos įtaigos, kurią pašaliečiui peržengti draudžiama, bet puikiausiai girdžiu Jūratės Laučiūtės anąjį, dar man beesant karietos  vežėju, padainavimą apie  vakaro saulę, besileidžiančią  į miško landą Ir netikėtai pamatau seniai matytą Audrių Brukliną. Toks pats kresnas, kūnas nenudribęs, kaip kad neretai  atsitinka amžinai sėdinčių žmonių stotui. Audrius atrodo taip, kai nedidukė storumėlė vyrą puošia. Ir ypatingai tuomet, jeigu taip sukirpto vyro venomis srovena diplomato kraujas. Taigi iš to sapno.
   - Nereikia! Oi, kaip nereikia!. Mudvi su sesute pavaidinsime ir bus labai gražu, dzieduli, -sukudakavo raidė B.
   - Kiek kartų prašiau, kad nevadintumėte dzieduliu.
    - Nepyk, dzieduli. Senelį mes kitą turime,- nuramino raidė B ir su J.(jotu) suskubo  vaidinti.
J.(jotas): Dainuoji, ponia? Bet kodėl vis tą patį dvieilį, kuris dar iš Radijo karietos laikų?
B: Dainuoju todėl, kad jis mano. Aš jo gimdytoja.
J.(jotas) Tik tiek sugebėjai? O varge, varge! Bet nepykite, Jūrate. Atsimenu, kam jis buvo skirtas. Betgi vėl likimo ironija vežėjas iš Radijo karietos iškrito vėliau, negu jūs iš nacionalinio radijo direktorės kėdės. Štai ir paneik, žmogau, nuomonę, anot kurios- nekask kitam duobės , nes..
B:  Atsiprašau, kad pertraukiu, bet ar tik neužsimiršote, jaunikaiti? Dirbome juk petys petin. Aš sukūriau dvieilį, o pats apsiėmei sunkesnius darbus padaryti. Net atostogų prireikė. Bet kaip buvai PRIE valdžios, taip ir likai PRIE. Į duobę, apie kurią  čia kalbi, neįkritai.
Apie kokią duobę  kalba?- nemokėjau sapne suprasti jų dvejų pašnekesio, bet širdyje salo nuo gailesčio ir norėjosi padėti. Gal labiau Jūratei Inčiūtei. Man patiko jos dvieilis. Ir ne tik muzikalumu. Galinga argumentacija, tikslus tikrovės atspindys. Klausydamasis dvieilio visuomet pritardavau jo tiesai. Iš tikrųjų, jau tuomet  mano  gyvenimas buvo  pakreiptas miško link, kur lyg senė neskubėdama vakarais nusileisdavo saulė. Jauniems žmonėms gal tai sunkiau suprasti, bet tiems, kurie gerokai vyresni ir kurių ūsai pražilę, toks reginys atrodydavo sentimentaliai teisingas. Tuomet buvau atmatavęs šešis dešimtmečius ir trejus metus. Nei būdamas kumeliuku, nei kumeliu per tiek neparšoksi. Ir man tikėjosi, kad eilutę ar dvi sugebėčiau pridėti prie Jūratės dvieilio. Ir tą  kartą  atsitiko taip, kaip tik sapne ir gali būti. Daina  pailgėjo. Pirmą kartą išgirdau Inčiūtę dainuojančia kartu su Audriumi Bruklinu:
O saulė vakaro į miško landą
Tarytum senė slenka pamaži
O Dieve, nors ir senė, bet graži
Įsiklausai ir  gerumu prabyla
Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą...
      Buvo graudu, bet džiaugiausi, kad po truputį galvon užsilieka ir sapnai, kuriuose sušmėkščioja Radijo karietos siluetas, kad jau kai ką sugebu atsiminti. Atsiminiau ir Audrių Brukliną, kuris net neatsisveikinęs išvyko atostogauti. Buvo įsitikinęs, kad sugrįžęs neberas nei Radijo karietos, nei jo vežėjo. Tai ar verta atsisveikinti su nieku? Su tuščia vieta? Ir tada, kai visais buvimo prie valdžios laikais mielas Audrius mąstė teisingai.
     Tamsu. Negera. Taip negera, kad net sapnai tokioje  būsenoje žmogaus nedrįsta  ilgiau užlaikyti. Neužlaikė ir manęs. Nubudau. Ir bene pirmą kartą taip aiškiai atsiminiau,  kad po to, kai Jūratė Inčiūtė pirmąkart padainavo dvieilį, jau nekildavo kojos nei lipti į Radijo karietą, nei iš jos išlipti..       
   Žlugimas?
   Taip. Jis artėjo nenumaldomai ir išvengti jo buvo neįmanoma

                                     7.   

BET, ŽMOGAU, SKAITANTIS užrašus, jus teisus- esame  smalsūs ir todėl geistina greičiau sužinoti, ką mano tolimesniam gyvenimui reiškė naktis su Balsu, neužmirštamai įkalusiu galvon kas buvo, seni, - buvo
     Kai to ryto  prieblanda ištirpo ir jau be akinių nuotraukoje aiškiai mačiau Mildą su  jos  broliais Povilu ir Simonu bei pusbroliu Ignu, tai žiūrėdamas į juos papriekaištavau:
     - Ak, jūs muškietininkai, muškietininkai! Smurgliukai jūs, o ne muškietininkai,  Aleksandro Diumos muškietininkai kaip mat būtų atsiradę. Patikėkit! Jie būtų iš žemė tą Balsą  iškasę.  O jūs?  Palikote dziedulį vieną ir te močiutė jį gano ir gina.
   Nuotrauka nedidelė. Nesakyčiau, kad jauni žmonės joje muškietininkų pozose, bet kiek įdomesnės- mažiausioji ir  jauniausioj  Milda. Jos kojos išlenktos ne lyg  vaivorykštė danguje. Nuotraukoje Mildos persona labiausiai spalvinga- balta palaidinukė neblogai derinasi su vaikišku džiaugsmu nurausvintais veideliais ir lūputėmis su pro jas prakištu liežuvėliu.
   - Sveika, mėlynake. Bent jau tu galėjai pagelbėt dzieduliui,- kažkodėl pasakiau ir tuoj atsiliepė durų skambutis.
   Skambina? O gal ausyse?-suklusau, bet skambutis pasikartojo ir už durų suradau nepažįstama, kresną, tvirtai ant kojų stovinti žmogų. Buvo vienplaukis, atviro, gero veido ir nors baltinių rankovės buvo valstietiškai paraitotos iki rankų alkūnių, vis dėlto jo bijoti nereikėjo.
     - Sakykite, pone, -paklausė,- ar Jūs ne Pranas. Ieškau Radijo karietos vežėjo, o Vilniuje,  juolab Naujininkuose surasti reikalingą žmogų ne taip paprasta.
    - Ko ieškote? Radijo karietos vežėjo?- perklausiau atviraširdį ir galėjau lažytis, kad  girdžiu sapne girdėtą balsą: - Betgi nėra.. jau nėra Radijo karietos. Jau daugiau metų, kai jos nėra.
     -Vadinasi, suradau jus. Taip juk? Jūs Pranas.
    Kai nėra Radijo karietos, neturi reikšmės Pranas ar Antanas, kadangi tai lygu niekui.
      - Atnešiau knygų, kurios Radijo karietoje turėjo kitoniškesnį svorį- pasakė jis ir padavė Senojo Testamento tomą, taip pat Age Meyerio  Benedictseno LIETUVA Bundanti tauta
     Žmogus kalbėjo nakties sapno balsu, vis labiau įaudrindamas sąmonę. Taip, abi šios knygos buvo iš Radijo karietos Šventasis Raštas nuo jos kelionių pradžios, o LIETUVA. Bundanti  tauta atsirado vėliau. Vilniaus Vytautai ją gausiai papuošė savo autografais su įrašu:
           Gerb. Pranui, Radijo karietos vežėjui 
  Beveik nuo Vilniaus Vytautų klubo įkūrimo mes bendraujame su Jumis. Žavimės  R. karietos kelionėmis, kuriose skleidžiate Vytauto Didžiojo dvasią, kviečiate daugiau mąstyti ir kalbėti apie tautinę savimonę, gydote pūliuojančias visuomenės žaizdas.
                                            Sėkmės  Jums. sveikatos
                                                                               Vilniaus  Vytautai..         
Ir parašai, parašai...  Nors visi jie ant knygos puslapio ir pasirašyta tušinukais, tačiau žiūrėdamas į juos, regis, mačiau aukštą dangų ir gražiausius žvaigždynus jame. Beje, ir dabar menkai numanau, koks instinktas panūdino šias knygas turėti arčiausiai.       
Knygų Radijo karietoje buvo nemažai, bet šios- visų priekyje ir lyg atkartodamos Mažvydą, vis paragindavo- neužmiršk, imk ir paskaityk..
Paėmus į rankas mielas knygas, širdis šoktelėjo, o suplūdęs į smilkinius kraujas, užkaitino kūną. Radijo karieta sugriuvo, bet regiu, kad kažkas dar lieka, seni,- pamaniau ir nuojauta tokia, kad galėjau neabejoti, kad prasideda neįprasti   apsireiškimai. Teisingiau, jie jau prasidėjo, kai nakties tamsoje išgirdau nuolat kartojant- SENI, kai nepažįstamas žmogus ką tik sugrąžino karietoje ilgai vežiotas  knygas. Ir, ak! kaip skaudžiai dėl Radijo karietos netekties sugėlė smegenis ir kaulus. Atmintis smelkiasi, atlinguoja, atkaukši, atkrypuoja, atsverdi, o rankos su knygomis pasidarė lengvesnės.
    - Prašom, pone,- plačiai atidariau duris,- Būsite mieliausias svečias, kokį per pastaruosius metus turėjau. Už durų negaliu jums dėkoti. Liežuvis neapsisuka. Nemaniau, kad yra bent vienas žmogus, atsimenantis Radijo karietą. Gal Františekas Pelėda ne pasakas apie ją rezga?
  - Taip. Yra dar tokių žmonių. Ir dėl to verta pasidžiaugti, bet kai dabar tiek daug  nepadarytų darbų, tai energiją reikia patausoti,- ramiai pasakė svečias.
  - Nepadaryti darbai? Mano amžiaus žmonėms juos iš po kojų nuspiria senatvė, kad  nekliudytų pasiruošti mirčiai.
  - Oho!-  nusistebėjo.
  - Beje, pone, net užmiršau pasiteirauti, kas jus beesąs? Ir nesitiki, kad jūs ieškote  Radijo karietos vežėjo vien todėl, kad sugrąžintumėte jau užmirštas knygas.
    Ir tuomet pirmą kartą  išgirdau Mindaugo vardą. Bet tai didesnio įspūdžio nepadarė- tai  buvo šiuolaikinis žmogus, kaip, sakysim, Františeko Pelėdos sodo kaimynas Mindaugas Račkauskas, arba man neblogai pažįstamas kalbininkas Mindaugas Rastenis. Trumpiau kalbant Mindaugo vardą priėmiau natūraliai. Tai buvo Mindaugas ir tik- Mindaugas batsiuvys, Mindaugas siuvėjas, miškų darbininkas ar valstybinės įstaigos valdininkas, Mindaugas prekeiva ar oro balionų pilotas ir nesvarbu kokios jis profesijos. Didžioji jo garbė, kad atėjo į namus su knygomis iš buvusios Radijo karietos.
. Peleda PeledaE-mail Peleda http://vyras

37

Sekmadienio svečias

          Manau, skaitytojas greit pats suvokė, kad mano talentas raštams nevertas net menkiausio skatiko. Aš tai irgi ir jaučiu, ir žinau, bet gal ne mano kaltė, jog pastarųjų dviejų amžių sankirtos civilizacijoje žmogaus gyvenimas labiausiai prabangus bent dvejais dalykais: ginklais ir raštais. Nėra kur nuo jų pasislėpti jie žmogų suranda visur. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, dar tarybiniais  laikais įstatymai įpareigodavo kiekvieną jos jauną žmogų turėti septynių klasių išsilavinimą, todėl ir skaitom, ir rašom visi, bet, toli gražu ne visi gerai. Dabar, regis, mielai atsisakyčiau šio užsiėmimo, jeigu nejausčiau pareigos  išsakyti, iškalbėti tai, kas, mano galva, būtina. Argi galime palikti tik kelių žmonių grupelei liudijimus,  jog po dviejų tūkstantmečių atsirado dar vieno vyro iš mirusiųjų prisikėlimas? 
    Bet dabar tūpkime į Naujininkus, į Šaltkalvių gatvėje esanti penkiaaukštį namą, kur netikėtai sulaukiau mielo svečio, atnešusio dvi knygas, kurios įtaigiai priminė Radijo karietą ir jos keliones. Tačiau jeigu net tuomet būtų prireikę parašyti, ką jaučiau, turėdamas namuose Mindaugą, tai, suprantama, nebūčiau sugebėjęs. Ir vėliau, kai dvasinė įtampa atlėgo, irgi nė karto nekilo noras savo būseną aprašyti popieriuje. Ir tai liudija, jog iš tikrųjų nesu tos prabos raštininkas, galintis kilstelėti tokius subtilius dalykus. Verta tik pasakyti, kad iki tol niekuomet nebuvau patyręs taip labai nesuvokiamos jausenos pertekliaus, kuris, kaip manau, tegalėjo atsirasti veikiant tik labai nežemiškos prigimties priežastims.
    Kviečiamas į butą Mindaugas neatsikalbinėjo. Pakvietus užeiti užėjo, pasiūlius atsisėsti į fotelį atsisėdo ir gėrėme kavą. Atrodė, žinojo, kaip kas čia bus ir, paklusęs instinktui, elgėsi lyg geras senas pažįstamas, nemenką laiką kažkur paklajojęs, o dabar sugrįžo ir neužmiršo pasidomėti, kaip gyvenu. Neatrodė, kad pernelyg atidus ir  buto aplinkai, bet, mestelėjęs žvilgsnį į ant sienos kabojusį Pivašiūnų Švenčiausiosios  Marijos paveikslą, pasakė:
    Nuo šiol tegu būna pašventintas
    Jūs kažką  man sakote?
    Ne jums. Pamačiau, kad paveikslas nepašventintas. Daugiau tuo nesirūpinkite.
    Žagtelėjau ir neiškart:
    Jūs kunigas?
    Ne, žmogau. Ne kunigas. Bet blogiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nors norėčiau, nes atsimenu jus Radijo karietoje iš pirmosios kelionės. Tai  buvo 1994 metų sausio mėnesį.
    Sausio 15-ją, džiugiai atsiminiau, jausdamas šiltą eterio vaikščiojimą po krūtinę.   
    Šioks toks sujudimas visuomenėje buvo. Net spauda rašė, kad, girdi, keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies. Kad ieškos, kol suras.
    Neįtikėtina, pone, teištariau. Ir taip nuoširdžiai, kad turėjau teisę pats nustebti, suvokdamas savyje dar neišnaudotą nuoširdumo klodą. Bet ištariau tyliai, lyg bijodamas užgauti svečio ausis, tačiau jo ausys buvo klausios.
    Kodėl neįtikėtina? Ir vaizdas toks, kaip rašė spauda. Pavyzdžiui, Respublika: Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip juk?, ramiai, net nedirstelėjęs mano pusėn, pasakė, keldamas prie burnos kavą. Gurkštelėjo ir pagyrė: 
    O kavą, patikėkite, gaminate puikiai. Gurkšnoji ir jautiesi lyg būtumei  Brazilijoje. Nemanau, kad kas tokią kavą skanavo Radijo karietoje.
    Smagu ir liūdna girdėti jūsų žodžius,  pone. Priminėte spaudą. Tačiau  taip, matyt, duota lemties, kad tik dabar sužinau ir pradedu atsiminti, ką ji rašiusi. Ji nebuvo patikli Radijo karietos užmačioms ir, jeigu neklystu, buvo parašyta: Ne, žmogeli,  turėdamas tokią karietą, jeigu tą širdį ir surasi, tai labai greitai pamesi.   Dabar belieka tik sąžiningai prisipažinti, kad žiniasklaida neapsiriko. Nėra nei širdies, nei Radijo karietos. Ir jūs, pone, teisus, kai man kalbėjote: kas buvo buvo, karieta sugriuvo.
    Minutėlę, paskubėjo stabdyti Mindaugas. primetate man ne mano žodžius.  Neprisimenu, kad kada nors ir kam nors būčiau kalbėjęs juos. Niekuomet. Patikėkite, niekuomet taip nekalbėjau. Netikite? paklausė ir  sužiuro tiesiai į akis, pasiryžęs atkakliai sulaukti atsakymo. Ir jo balsas buvo toks, kokį girdėjau nakties miege.
    Jus, pone, matau pirmą kartą, tačiau jūsų balsas visą naktį nedavė ramybės.
    Mano balsas?
    Norėčiau suabejoti, kad tai buvo ne jūsų balsas, bet, deja, negaliu. Dėl to  neturiu nei mažiausios abejonės.
    Po kambarį pasklandė nedidukė tylos minutėlė, tačiau jos užteko, kad pasiryžčiau neatsisakyti savo regėjimų, nustumdamas į antraeilį planą naktinį sapną. Bet to neprireikė: 
    Mano balsas?  O Šv. Kazimierai! Negi vėl man šunybę kreti, gilai  ir lyg stebėdamasis  atsiduso Mindaugas.  Pasiėmė neišgertą kavą, atsikėlė iš fotelio ir vėl tęsė. Sakote, mano  balsas jums visą naktį  ramybės  nedavė?
    Anksčiau jo negirdėdavau, bet šią  naktį taip... Laiko praėjo nedaug, ir balsas dar nedingęs iš mano ausų.
    Keista.  Iš tikrųjų. Netgi labai keista, Mindaugo kaktoje įsibrėžė  dvi raukšlės. Atleiskite, atsiprašė, kad suabejojau. Taip neturi būti ir tikėkime, kad taip ateityje nebus. Bet pasaulyje pasitaiko neįtikėtinų dalykų, ir jūs, pone, turėjęs Radijo karietą, tai žinote. Tai ką daryti, a? Kaip jus įtikinti, kad šią  naktį  niekur nesibasčiau? Gal padainuoti, bet klausos neturiu, o balsas irgi, kaip sakote, nakties balsas.
    Balsas puikus, jaunatviškas. Tik naktį jį girdėjęs. Stipraus vyro balsas. Jis man patiko. Toks, kokį dabar girdžiu iš jūsų burnos. Tik atspalvis kitoks, bet tai todėl, kad kalbame šviesesne tema, kalbėjau, o jo pasisiūlymą padainuoti priėmiau, žinoma, kaip rimtą, diplomatišką pajuokavimą. Prie dainų, apsėdus stalus, dabar nesiskubinama ir stipresniam žmogui reikia išgerti butelį, kol jis išsijudina dainai.  Bet dažniausia būna vėlu ir vietoje dainos atsiranda bliovimas.  Mes gurkšnojome kavą  ir tai nežadėjo nieko linksmesnio. Tačiau Mindaugas vis dėlto norėjo dainuoti ir tą buvo pasiryžęs padaryti dabar, prie kavos...
    Paklausykite, vežėjau, o aš jums padainuosiu, pasakė ir:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne.

    Dėde, ne taip jūs iš nežinia kur iššoko raidės A ir B. Jūs nemokate  dainuoti.
    Ak, kad jus dievulis didesnes užaugintų. Bėkit iš čia, štiš..  Ir netrukdykite, pabariau, bet Mindaugui jos patiko.
    Na, na, ir kaip reikėtų...           
    Ir A ir B  padainavo, kaip jau ne kartą, bet dabar ir aš prisiminiau, kad, ko gero, tai buvo pirmasis ketureilis, kurį pirmoje savo kelionėj, vos įsėdęs karieton, kišau  aktoriui Tomai Vaisietai, prašydamas padainuoti. Atsikratė kaip mat girdi, ne dainininkas, juolab, kad ir tekstas dainai netinkamas.  Galiausiai net pyktelėjo: Užteks, Pranuci...  Dabar daug kam galvose girgžda, prisimenu, mestelėjo Tomas Vaisieta  ir, nors sugebėdavo uždainuoti ne blogiau kaip šventasis, tačiau tą kartą tylėjo. Nujautė, kad šitokią kūrybą galėjęs sulipdyti tik vežėjas ir tai jo supratimu spjūvis veidan  visai poezijai ir bendrai- Mūzai. Ir štai dabar, po nemažo laiko,  girdžiu gerai žinodamas, ką  girdžiu: 
                     
Lyg atmintis apie  jaunystę
Galvoje girgžda karieta, -

    dainavo išdykėlės. Žinojau, kad tai ne viskas. Yra daugiau. Bet atminties galia  buvo labai ribota, aš negalėjau įeiti į jos erdves ir  buvau užsklęstas nedidukėje jos kertelėje.
  Pabaigusios dainuoti savo dainelę, abi raidės džiugiai nusišypsojo, laukdamos iš svečio pagyrimų. Tačiau Mindaugas neskubėjo. Tylos pauzė užtruko, kol  jis paklausė.
    Laukiu. Ar užmiršote dainą, ar liežuvėlius nurijote?
    Mes nenurijome liežuvukų, pasakė A ir kyštelėjo Mindaugui, parodydama, kad jis yra jos burnoje.
    Tai  ko tylite? Dainuokite.
    Vėl tą patį? aiškinosi  raidė B.
    Dar ko vėl tą patį? Tai jau ne! Jūs  padainavote tik vieną  posmelį, o kur dingo kiti trys? Turbūt esate didelės tinginėlės ir nenorite dėdei padainuoti.
    Dzieduli, dėdė sako, kad mes tinginėlės. Pasakyk, kad mes išdykėlės, paieškojo mano paramos raidė A, tačiau  man pagelbėti neprireikė, nors ir nebūčiau žinojęs, kaip tą padaryti. Mindaugas lengvai  prisišliejo petimi prie  sienos ir mes girdėjome:

Su pasakom išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

    Dabar. Kai padainavote. Bet kad  kas būtų dainavęs anksčiau ne. Prašiau, regis, Tomą Vaisietą, bet greit ir pats supratau, koks idiotiškas toks prašymas.
    Ar ne absurdiškiau buvo klausinėti publiką, ar ji tiki, kad įmanoma pasigaminti karietą, kuri sugebėtų pavažinėti ir pavežioti po praėjusius laikus? Tomas Vaisieta irgi tuo nedvejojo, irgi tikėjo galėsiantis nuvažiuoti į praėjusių šimtmečių laikus. Juk taip?
    Tikėjimas turbūt buvo vienintelė viltis, pasamprotavau ir sąžiningai pasidžiaugiau. Vis tik smagu, kad  Jūs čia. Retai pasitaiko, kad žmogus ateitų į namus kaip šventė. Taip taip, kaip šventė, pone, tęsiau, kitokio būdo, kaip nusigauti bent už šimto metų praeitin nežinojome. Tikėjome, kad ten nuvažiavę ir sustabdę karietą, pirmiausia gražiai apsidairysime ir kuo kilniau pasirodysime įkvėpsime į  krūtines Lietuvos, kuri dar neužteršta. Tomas  netgi stipriau už mane tuo tikėjo. Dar karietai neišvažiavus, jis jau matė ją ir rodė: Antai žmogus. Gal, vežėjau, ir tu ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute, o čia tas  žmogus gyvena...
  Mindaugas priėjo prie lango, ir mačiau, kaip šviesos šešėlis nuslydo jo veidu. Tuomet neatrodė, kad tokio tipo žmonėse galėtų būti sukoncentruota valia ir ryžtas, kad jie pajėgūs kirsti mirtiną smūgį net savo artimiausiems bičiuliams, net giminaičiams. Kad ir patys pasiryžę priimti adekvačius mirties kirčius, o paskui padaryti viską, kad galiausiai vėl atsikeltų. Žinoma, suprantu, kad tokia  Mindaugo pozicija ne be priekaištų, nes lakoniškesnį ir dalykiškesnį jo portretą trukdė įžvelgti mintyse atgyjančios Radijo karietos  vaizdas, kurį gerokai drumzlino klausimas kaip atsitikę? Ir kodėl taip atsitikę, kad galvoje štai ir vėl sugirgždėjo Radijo karieta, atrodytų, galutinai prarastas, bet širdžiai brangus turtas...
    Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
    O  kur dingo kiti dainelės posmai? susirūpino.
    Iš tikrųjų, nereikia palikti neužbaigtų darbų, pripažino Mindaugas. Ir daina gera tik tuomet, jeigu pabaigą turi.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios.
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt lemtim, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tai, kas buvo prieš mane.
 
    Klausiausi, tylėjau ir lyg kelmas tekėjaus smala. Neatrodė, kad galėčiau jausti skaudulį, kad ir užduotas lazda. Mindaugo dainavimas buvo labai tylus, prislopintas iki kuždesio, bet mano ausims ir širdžiai tai buvo gražiausia daina, o dainininkas vertas aukščiausiojo apdovanojimo ir sutartinų visos Lietuvos aplodismentų.
    Paskui vėl tylėjom. Aš, galvodamas apie tai, kad greitai reikės numirti, nes kai žmogus netikėtai patiria tokį džiaugsmą, jam, padėkojus Dievui už tokią malonę, dažniausiai nieko geresnio nebelieka. Ir tokia mirtis nebūna sunki.
    O jūsų balsas tas pats. Nakties balsas, slystelėjau atgal į sapną ir susigėdau. Nereikėjo kartotis ir kalbėti, kas jau pasakyta. Atnešiau  butelį degtinės, pripyliau iki kraštų stikliukus ir pagarbiai kilstelėjęs:
    Būkime, pone, sveiki.
    Išgėriau kaip su  Grąžvydu Tučkumi nepalikdamas nei lašelio. Mindaugas sąžiningai pasekė mano pavyzdžiu. O netrukus iš jo lūpų:
    Atsiprašau, kad kažkas turi tokį mano balsą. Tačiau teisybė, kad šiandien  gan intensyviai galvojau apie Radijo karietą. Maniau, kaip būtų nuostabu, jeigu atsisėdęs joje, galėčiau kuriam laikui dingti iš Vilniaus.
    Dingti? Iš Vilniaus?
    Vilniuje šiuo metu nesijaučiu saugus. Nežinau, kaip tai atsitikę, tačiau nebuvo pagalvota, kad man Lietuvoje, kai prasideda rinkiminė kampanija į Aukščiausiąją valdžią, yra pats pavojingiausias laikas. 
    Kodėl būtent jums?
    Kiekvienam savo lemtis, pone. Jau sakiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nepykite, bet taip reikia. Ir jeigu galite, nemanykite, kad su jumis kalbasi valstybės nusikaltėlis, vertas Mečio Laurinkaus ir Lukiškių kalėjimo globos.
    Į krūtinę, plėšydamas ją, slinko dar vienas jausenos kalnas. Bet neskaudėjo. Ir tai, kas joje buvo gera, pasiliko vietoje.
    Sekmadienis. Juk taip, pone? Šiandien sekmadienis. O kodėl? Iš kur jis? kilstelėjau į viršų Senojo testamento knygą. Man patikdavo paskaitinėti ją ir dažniau  Pradžios knygą. O kai ką net mintinai buvau išmokęs. Pavyzdžiui: Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas buvo atlikęs. Bet gal suklydau, pone?
    Ne. Jūs nesuklydote. Tačiau jeigu nesunku, vadinkite mane Mindaugu. Be pono. Be tamsta,  be Jūsų Ekscelencija ir bet kokių kitų priedų. Mindaugas ir tiek, ir tik. Tai būtų šaunu, nes man šis vardas, manyčiau, mielesnis negu kitiems Mindaugams. Bet sakau, jeigu ne-sun-ku, suskiemenavo.
    Tuomet sąmonės mažyte kruopelyte suvokiau, kad į mano lemtį įsirango neįprasti dalykai. Mindaugas neslėpė, kad jam Vilniuje pavojinga ir kad, nelaimei ištikus, neapsieitų be Lukiškių kalėjimo. Tačiau nė sekundėlę nesuabejojau jo taurumu, sąžiningumu. Net ir pasąmonėje nebuvo užuominos, kad galbūt tai talentingas sukčius, vienas iš gausiai Lietuvą užplūdusių įvairios rūšies nusikaltėlių. Tačiau jeigu kas manytų, kad jau tuomet įtariau jį esant tuo, kuo iš tikrųjų  buvo ir yra, tai ne. Net ir ne todėl, kad Lietuvos istoriją ne kažin kaip žinau. Tiesiog galvoje niekuomet nebuvo sujudinta mintis, kad Jeruzalėje Jėzumi Kristumi pradėtas žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų gali būti pratęstas kažkur Lietuvoje.
    Ne tik nesunku. Netgi smagu jus bus vadinti Mindaugu. Nuo šiol tebus taip, kaip pasakyta.
    Kaip paprašyta, patikslino Mindaugas.
    Ir, beje, tęsiau, dar būtų smagiau, jeigu galėčiau kuo nors padėti. Radijo karietos nėra, bet yra automobilis. Tiesa, labai senas. 1985 metų gamybos vokiškoji AUDI. Bet važiuoja.
    Ačiū.
    Ir tikrai žinau, kad Lietuvoje nėra saugesnio krašto kaip Šiliniai. Niekas net nepasakys, kur jie, Šiliniai. Gali būti, kad net suabejos, ar tikrai Šiliniai priklauso Lietuvai. Tai natūralu, nes tai elgetaujantis kraštas. Tiesa, be terbų, be ubago lazdos. Kas jį tokį panorės turėti? Lietuva jo irgi kratosi. Be žodžių, be viešumos, bet kratosi.
  Liežuvis įsisuko. Ir, nors negalėčiau sakyti, kad priklausau greitakalbių padermei, bet tuomet tuo neabejojau.
    Tai gal dar po stikliuką? Kartais jis kaip balzamas ant žaizdos, tiesdamas ranką į butelį, pasakė Mindaugas.
    Išlenkėme po antrą, netrukus po trečią  ir sutarėme kuriam laikui palikti Vilnių ir iškeliauti į Šilinius. Mindaugas savo emocijose buvo pastovus neatrodė, kad jis apsidžiaugė. Tepasakė tik, kad, girdi, gal ir neblogai prasiblaškyti, kuomet tenka  gyventi laukimo laike. Būtent taip ir pasakė LAUKIMO LAIKAS, bet jo žodžiai tuo kartu nuslydo kaip nuo vištos vanduo, nors jų vertė  buvusi nemenka. Gal todėl, kad man neypatingai rūpėjo, kas gi iš tikrųjų yra šis žmogus. Atsiradusi dvasinė jungtis darėsi viršesnė ir  jos įtakoje nepastebimai klostėsi mudviejų bendravimas. Buvo nesmagu, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėsiuosi išgėręs alkoholio, bet ačiū Dievui, kad neprireikė, nes kai tik pradėjau ruoštis kelionei, Mindaugas priminė, kad  vis dėlto šiandien sekmadienis  ir nereikėtų užmiršti, kad tai paties Dievo pašventinta diena.
    Rugsėjo pirmoji mokslo metų pradžia, bet... sekmadienis. Ir net  mokiniai nenuėjo į  mokyklas, priminė Mindaugas.
    Rugsėjo pirmoji? Ogi visai užmiršau. Vadinasi, ruduo.
    Ir jau atsisveikindamas:
    Na, tai iki ryt. O žmoną vis dėlto patikinkite, kad namuose viešėjo ne latras. Beje, galite apie mūsų kelionę pasakyti ir Františekui. Moka laikyti liežuvį už dantų ir, gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, jis bus vienas iš pirmesnių.
    Jūs pažįstate Františeką?
    Ar manote, kad radijo neturiu ir neklausau? į klausimą klausimu atsakė Mindaugas, galbūt pats nenutuokdamas, kad atsisveikindamas palieka dar vieną mįslę. Ir dabar, kai praėjo tiek laiko, pasigardžiuodamas tariu:
    O kokia neparasta, kokia miela toji naujosios būties pradžia, atsiradusi 2002 metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Vasara, pasisveikinusi su rudeniu ir perduodama jam savo valdas, neužmiršo parodyti ir į mano personą. Esą, atsimink, mielasis rudenėli, tai Pranas. Esu liudininkė, kuomet prakilni galia pradeda jam sugrąžinti atmintį apie Radijo karietą ir džiaugiuosi, kad žmogus vėl pradeda gyventi. Manau, kad labai įdomu žinoti kaip jam seksis tavo, Rudenėli, laiku.
    Ir Ruduo atsakė:
    Ačiū Tau, vasarėle, už gausius turtus, kuriuos palieki mano globai. Už atsigaunančią Prano atmintį taip pat... 
  Prisiplojusios kaktukėmis prie lango stiklo į vasarą, į rudenį, į nueinantį  Mindaugą žiūrėjo raidutės  A ir B ir dainavo ką  tik išmoktą dainelę.

Buvo sekmadienis, paties Dievo pašventinta diena (2) 

Manau, skaitytojas jau suvokė, kad mano talentas raštams nevertas net menkiausio skatiko. Aš tai irgi jaučiu ir žinau, bet gal ne mano kaltė, jog pastarųjų dviejų amžių sankirtos civilizacijoje žmogaus gyvenimas labiausiai prabangus bent dvejais dalykais: ginklais ir raštais. Nėra kur nuo jų pasislėpti jie žmogų suranda visur. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, net sovietiniais laikais įstatymai įpareigodavo kiekvieną jos pilietį turėti septynių klasių  išsilavinimą, todėl ir skaitom, ir rašom visi, bet, toli gražu, ne visi gerai. Mielai atsisakyčiau šio užsiėmimo, jeigu nejausčiau pareigos  išsakyti, iškalbėti tai, kas, mano galva, būtina. Argi galime palikti tik kelių žmonių grupelei liudijimus,  jog po dviejų tūkstantmečių atsirado dar vieno vyro iš mirusiųjų prisikėlimas?.. 
   Bet dabar keliaukite į Naujininkus, į Šaltkalvių gatvėje esanti penkiaaukštį namą, kur netikėtai sulaukiau mielo svečio, atnešusio dvi knygas, kurios taip įtaigiai priminė Radijo karietą ir jos keliones. Tačiau jeigu net tuomet būtų prireikę parašyti, ką  jaučiau, turėdamas namuose Mindaugą, tai, suprantama, nebūčiau sugebėjęs. Ir vėliau, kai dvasinė įtampa atlėgo, irgi nė karto nekilo noras savo būseną aprašyti popieriuje. Ir tai liudija, jog iš tikrųjų nesu tos prabos raštininkas, galintis kilstelėti tokius subtilius dalykus. Verta tik pasakyti, kad iki tol niekuomet nebuvau patyręs taip labai nesuvokiamos jausenos pertekliaus, kuris, kaip manau, tegalėjo atsirasti veikiant tik labai nežemiškos prigimties priežastims.
   Kviečiamas į butą Mindaugas neatsikalbinėjo. Pakvietus užeiti užėjo, pasiūlius atsisėsti fotelyje atsisėdo ir gėrėme kavą. Atrodė, žinojo, kaip kas čia bus ir, paklusęs instinktui, elgėsi lyg geras senas pažįstamas, nemenką laiką kažkur paklajojęs, o dabar sugrįžo ir neužmiršo pasidomėti, kaip gyvenu. Neatrodė, kad pernelyg atidus ir  buto aplinkai, bet, mestelėję žvilgsnį į ant sienos kabojusį Pivašiūnų Švenčiausiosios  Marijos paveikslą, pasakė:
Nuo šiol tegu  būna pašventintas
Jūs kažką  man sakote?
Ne jums. Pamačiau, kad paveikslas nepašventintas. Daugiau tuo nesirūpinkite.
  Žagtelėjau ir neiškart:
Jūs kunigas?
Ne, žmogau. Ne kunigas. Bet blogiau, kad ne į visus klausimus galėsiu jums atsakyti. Nors norėčiau, nes atsimenu jus Radijo karietoje iš pirmosios kelionės. Regis, tai  buvo 1994 metų sausio mėnesį.
Sausio 15-ją, džiugiai atsiminiau, jausdamas šiltą eterio vaikščiojimą po krūtinę.   
Šioks toks sujudimas visuomenėje buvo. Net spauda rašė, kad, girdi, keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą.  Dar keisčiau, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies. Kad ieškos, kol suras.
Neįtikėtina, pone, teištariau. Ir taip nuoširdžiai, kad turėjau teisę pats  nustebti, suvokdamas savyje dar neišnaudotą nuoširdumo klodą. Bet ištariau tyliai, lyg bijodamas užgauti svečio ausis, tačiau jo ausys buvo klausios
Kodėl neįtikėtina? Ir vaizdas toks, kaip rašė spauda. Pavyzdžiui, Respublika: Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip juk?, ramiai, net nedirstelėjęs mano pusėn, pasakė, keldamas prie burnos kavą. Gurkštelėjo ir pagyrė:   
O kavą, patikėkite, gaminate puikiai. Gurkšnoji ir jautiesi lyg būtumei  Brazilijoje. Nemanau, kad kas tokią kavą skanavo  Radijo karietoje...
Smagu ir liūdna girdėti jūsų žodžius pone. Priminėte spaudą. Tačiau  taip, matyt, duota lemties, kad tik dabar sužinau ir pradedu atsiminti, ką ji rašiusi. Ji nebuvo patikli Radijo karietos užmačioms ir, jeigu neklystu, buvo parašyta: Ne, žmogeli, konstatavo, turėdamas tokią karietą, jeigu tą širdį ir surasi, tai labai greitai pamesi.  Dabar belieka tik sąžiningai prisipažinti, kad žiniasklaida  neapsiriko. Nėra nei širdies, nei Radijo karietos. Ir jūs, pone, teisus, kai  man kalbėjote: kas buvo buvo, karieta sugriuvo...
Minutėle, paskubėjo stabdyti Mindaugas. Primetate man ne mano žodžius.  Neprisimenu, kad kada nors ir kam nors būčiau kalbėjęs juos. Niekuomet. Patikėkite, niekuomet taip nekalbėjau. Netikite? paklausė ir  sužiuro tiesiai į akis, pasiryžęs atkakliai sulaukti  atsakymo. Ir jo balsas buvo toks, kokį girdėjau nakties miege...
Jus, pone, matau pirmą kartą, tačiau jūsų balsas visą naktį nedavė ramybės...
Mano balsas?
Norėčiau suabejoti, kad tai buvo ne jūsų balsas, bet, deja, negaliu. Dėl to  neturiu nei mažiausios abejonės...
   Po kambarį pavaikštinėjo nedidukė tylos minutėlė, tačiau jos užteko, kad pasiryžčiau neatisakyti savo regėjimų, nustumdamas į antraeilį planą naktinį sapną. Bet to neprireikė: 
Mano balsas?  O šv. Kazimierai! Negi vėl man šunybę kreti, gilai  ir lyg stebėdamasis  atsiduso Mindaugas.  Pasiėmė neišgertą kavą, atsikėlė iš fotelio ir vėl tęsė. Sakote, mano  balsas jums visą naktį  ramybės  nedavė?
Anksčiau jo negirdėdavau, bet šią  naktį taip... Laiko praėjo nedaug, ir balsas dar nedingęs iš mano ausų...
Keista.  Iš tikrųjų. Netgi labai keista, Mindaugo kaktoje įsibrėžė  dvi raukšlės. Atleiskite, atsiprašė, kad suabejojau. Taip neturi būti ir tikėkime, kad taip ateityje nebus. Bet pasaulyje pasitaiko neįtikėtinų dalykų, ir jūs, pone, turėję Radijo karietą, tai žinote. Tai ką daryti, a? Kaip jus įtikinti, kad šią  naktį  niekur nesibasčiau? Gal padainuoti, bet klausos neturiu, o balsas irgi, kaip sakote, nakties balsas...
Balsas puikus, jaunatviškas. Stipraus vyro balsas. Jis man patiko. Toks, kokį dabar girdžiu. Tik atspalvis kitoks, bet tai todėl, kad kalbame šviesesne tema, kalbėjau, o jo pasisiūlymą padainuoti priėmiau kaip rimtą, diplomatišką pajuokavimą. Prie dainų dabar nesiskubina, ir stipresniam žmogui reikia išgerti butelį, kol jis išsijudina ta  linkme. Bet dažniausia būna vėlu, ir vietoje dainos atsiranda bliovimas.  Mes gurkšnojome kavą, ir tai nežadėjo nieko linksmesnio... Tačiau Mindaugas vis dėlto norėjo dainuoti ir tą  buvo pasiryžęs padaryti dabar, prie kavos...
Paklausykite, vežėjau, o aš jums padainuosiu, pasakė ir:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne.

Dėde, ne taip jūs iš nežinia kur išško raidės A ir B. Jūs nemokate  dainuoti.
Ak, kad jus dievulis didesnes užaugintų. Bėkit iš čia, štiš..  Ir netrukdykite, pabariau, bet Mindaugui patiko.
Na, na, ir kaip reikėtų...             
  Ir A ir B  padainavo, kaip jau ne kartą, bet dabar ir aš prisiminiau, kad, ko gero, tai buvo pirmasis ketureilis, kurį pirmoje savo kelionėj, vos įsėdęs karieton, kišau  aktoriui Tomai Vaisietai, prašydamas padainuoti. Atsikratė, kaip mat girdi, ne dainininkas, juolab, kad ir tekstas dainai netinkamas.  Galiausiai net pyktelėjo: Užteks, Pranuci...  Dabar daug kam galvose girgžda, prisimenu, mestelėjo Tomas Vaisienta  ir, nors sugebėdavo uždainuoti ne blogiau kaip šventasis, tačiau tą kartą tylėjo. Nujautė, kad šitokią kūrybą galėjęs sulipdyti tik vežėjas, ir tai jo supratimu spjūvis veidan  visai poezijai...
Ir štai dabar,  beveik po  tiek laiko,  girdžiu gerai žinodamas, ką  girdžiu:   
                       
Lyg atmintis apie  jaunystę
Galvoje girgžda karieta...

Dainavo išdykėlės. Ir žinojau, kad tai ne viskas. Yra daugiau. Bet atminties galia  buvo labai ribota, aš negalėjau įeiti į  jos erdves ir  buvau užsklęstas nedidutėje  jos kertelėje.
   Pabaigusios dainuoti savo dainelę, abi raidės džiugiai nusišypsojo, laukdamos iš svečio pagyrimų. Tačiau Mindaugas neskubėjo. Tylos pauzė užtruko, kol  jis paklausė.
Laukiu. Ar užmiršote dainą, ar liežuvukus nurijote?
Mes nenurijome liežuvukų, pasakė A ir  kyštelėjo liežuvuką, parodydama, kad  jis  yra jos  burnoje.
Tai  ko tylite? Dainuokite.
Vėl tą  pati? aiškinosi  raidė B.
Dar ko vėl tą patį? Tai jau ne! Jūs  padainavote tik vieną  posmelį, o kur dingo kiti trys? Turbūt esate didelės tinginėlės ir nenorite dėdei padainuoti.
Dzieduli, dėdė sako, kad mes  tinginėlės. Pasakyk, kad mes išdykėlės, paieškojo mano paramos raidė A, tačiau  man pagelbėti neprireikė,  nors ir nebūčiau žinojęs, kaip tą padaryti... Mindaugas lengvai  prisišliejo petimi prie  sienos ir mes  girdėjome:

Su pasakom išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

Prisimeni? žvilgtelėjo į mano pusę Mindaugas.
Dabar. Kai padainavote. Bet kad  kas būtų dainavęs anksčiau ne. Prašiau, regis, Tomą Vaisietą, bet greit ir pats supratau, koks idiotiškas toks prašymas.
Ar ne absurdiškiau buvo klausinėti publiką, ar ji tiki, kad įmanoma pasigaminti karietą, kuri sugebėtų pavažinėti ir pavežioti po praėjusius laikus? Tomas Vaisieta irgi tuo nedvejojo, irgi tikėjo galėsiantis nuvažiuoti bent po šimto metų. Juk taip?
Tikėjimas turbūt buvo vienintelė viltis, pasamprotavau ir sąžiningai pasidžiaugiau. Vis tik smagu, kad  Jūs čia. Retai pasitaiko, kad žmogus ateitų į namus kaip šventė. Taip taip, kaip šventė, pone, tęsiau, kitokio būdo, kaip  nusigauti bent už šimto metų praeitin nežinojome. Tikėjome, kad ten nuvažiavę ir sustabdę karietą, pirmiausia gražiai apsidairysime ir kuo kilniau pasirodysime įkvėpsime į  krūtines Lietuvos, kuri dar neužteršta. Tomas  netgi stipriau už mane tuo tikėjo. Dar karietai neišvažiavus, jis jau matė ją ir rodė: Antai žmogus. Gal, vežėjau, ir tu ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute, o čia tas  žmogus gyvena...
   Mindaugas priėjo prie lango, ir mačiau, kaip šviesos šešėlis nuslydo jo veidu. Tuomet neatrodė, kad tokio tipo žmonėse galėtų būti sukoncentruota valia ir ryžtas, kad jie pajėgūs kirsti mirtiną smūgį net savo artimiausiems bičiuliams, net giminaičiams. Kad ir patys pasiryžę priimti adekvačius mirties kirčius, o paskui padaryti viską, kad galiausiai vėl atsikeltų. Žinoma, suprantu, kad tokia  Mindaugo pozicija ne be priekaištų, nes lakoniškesnį ir dalykiškesnį jo portretą trukdė įžvelgti mintyse atgyjančios Radijo karietos  vaizdas, kurį gerokai drumzlino klausimas kaip atsitikę? Ir kodėl taip atsitikę, kad galvoje štai ir vėl sugirgždėjo Radijo karieta, atrodytų, galutinai prarastas, bet širdžiai  brangus turtas...
   Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
O  kur dingo kiti  dainelės  posmai? susirūpino.
Iš tikrųjų nereikia palikti neužbaigtų darbu, pripažino  Mindaugas. Ir daina gera tik tuomet, jeigu pabaigą turi...

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios.
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt lemtim, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tai, kas buvo prieš mane.
   
   Klausiausi, tylėjau ir lyg kelmas smalėjau. Neatrodė, kad galėčiau jausti skaudulį, kad ir užduotas lazda. Mindaugo dainavimas buvo labai tylus, prislopintas iki kuždesio, bet mano ausims ir širdžiai tai buvo gražiausia daina, o dainininkas vertas aukščiausiojo apdovanojimo ir sutartinų visos Lietuvos aplodismentų.
   Paskui vėl tylėjom. Aš, galvodamas apie tai, kad greitai reikės numirti, nes kai žmogus netikėtai patiria tokį džiaugsmą, jam, padėkojus Dievui už tokią malonę, dažniausiai nieko geresnio nebelieka. Ir tokia mirtis nebūna sunki.
O jūsų balsas tas pats. Nakties balsas, slystelėjau atgal į sapną ir susigėdau. Nereikėjo kartotis ir kalbėti, kas jau pasakyta. Atnešiau  butelį degtinės, pripyliau iki kraštų stikliukus ir pagarbiai kilstelėjęs:
Būkime, pone, sveiki.
   Išgėriau kaip su  Grąžvydu Tučkumi nepalikdamas nei lašelio. Mindaugas sąžiningai pasekė mano pavyzdžiu. O netrukus iš  jo lūpų:
Atsiprašau, kad kažkas turi tokį mano balsą. Tačiau teisybė, kad šiandien  gan intensyviai galvojau apie Radijo karietą. Maniau, kaip būtų nuostabu, jeigu atsisėdęs joje, galėčiau kuriam laikui dingti iš Vilniaus.
Dingti? Iš Vilniaus?
Vilniuje šiuo metu nesijaučiu saugus. Nežinau, kaip tai atsitikę, tačiau nebuvo pagalvota, kad  man Lietuvoje, kai prasideda  rinkiminė kampanija į Aukščiausiąją valdžią, yra pats pavojingiausias laikas. 
Kodėl būtent jums?
Kiekvienam savo lemtis, pone. Jau sakiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nepykite, bet taip reikia.  Ir jeigu galite, nemanykite, kad su jumis kalbasi valstybės nusikaltėlis, vertas  Mečio Laurinkaus ir Lukiškių kalėjimo globos.
Į krūtinę, plėšydamas ją, slinko dar vienas jausenos kalnas. Bet neskaudėjo. Ir tai, kas  joje  buvo gera, pasiliko vietoje.
Sekmadienis. Juk taip, pone? Šiandien sekmadienis. O kodėl? Iš kur jis? kilstelėjau į viršų Senojo testamento knygą. Man patikdavo paskaitinėti ją ir dažniau  Pradžios knygą. O kai ką net mintinai buvau išmokęs. Pavyzdžiui: Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas buvo atlikęs. Bet gal suklydau, pone?
Ne. Jūs nesuklydote. Tačiau jeigu nesunku, vadinkite mane Mindaugu. Be pono. Be tamsta,  be Jūsų Ekscelencijos ir bet kokių kitų priedų. Mindaugas ir tiek, ir tik. Tai būtų šaunu, nes man šis vardas, manyčiau, mielesnis negu kitiems Mindaugams. Bet sakau,  jeigu ne-sun-ku, suskiemenavo.
   Tuomet sąmonės mažyte kruopelyte suvokiau, kad į mano lemtį įsirango neįprasti dalykai. Mindaugas neslėpė, kad jam  Vilniuje pavojinga ir kad, nelaimei ištikus, neapsieitų be Lukiškių kalėjimo. Tačiau nė sekundėlę nesuabejojau jo taurumu ir sąžiningumu. Net ir pasąmonėje nebuvo užuominos, kad galbūt tai talentingas sukčius, vienas iš gausiai Lietuvą užplūdusių įvairios rūšies nusikaltėlių. Tačiau jeigu kas manytų, kad jau tuomet įtariau jį esant tuo, kuo iš tikrųjų  buvo ir yra, tai ne. Net ir ne todėl, kad Lietuvos istoriją ne kažin kaip žinau. Tiesiog galvoje  niekuomet  nebuvo sujudinta mintis, kad Jeruzalėje Jėzumi Kristumi pradėtas prisikėlimas iš numirusiųjų gali būti pratęstas kažkur Lietuvoje...
Ne tik nesunku. Netgi smagu jus bus vadinti Mindaugu. Nuo šiol tebus taip, kaip pasakyta.
Kaip paprašyta, patikslino Mindaugas.
Ir, beje, tęsiau, dar būtų smagiau, jeigu galėčiau kuo nors padėti. Radijo karietos nėra, bet yra automobilis. Tiesa, labai senas. 1985 metų gamybos vokiškoji AUDI.  Bet važiuoja.
Ačiū.
Ir tikrai žinau, kad Lietuvoje nėra saugesnio krašto kaip Šiliniai. Niekas net pasakys, kur jie, Šiliniai. Gali būti, kad net suabejos, ar tikrai Šiliniai priklauso Lietuvai. Tai natūralu, nes tai elgetaujantis kraštas. Tiesa, be terbų, be ubago lazdos. Kas jį tokį panorės turėti? Lietuva jo irgi kratosi. Be žodžių, be  viešumos, bet kratosi...
   Liežuvis įsisuko. Ir, nors negalėčiau sakyti, kad priklausau greitakalbių padermei, bet tuomet  tuo neabejojau.
Tai gal dar po stikliuką? Kartais jis kaip balzamas ant žaizdos, tiesdamas ranką į  butelį, pasakė Mindaugas.
   Išlenkėme po antrą, netrukus po trečią  ir sutarėme kuriam laikui palikti Vilnių ir iškeliauti į Šilinius. Mindaugas savo emocijose  buvo pastovus neatrodė, kad  jis apsidžiaugė. Tepasakė tik, kad, girdi, gal ir neblogai prasiblaškyti, kuomet tenka  gyventi laukimo laike. Būtent taip ir pasakė LAUKIMO LAIKAS, bet jo žodžiai tuo kartu nuslydo kaip nuo vištos vanduo, nors jų vertė  buvusi nemenka. Gal todėl, kad man neypatingai rūpėjo, kas gi iš tikrųjų yra šis žmogus. Atsiradusi dvasinė jungtis darėsi viršesnė ir  jos įtakoje nepastebimai klostėsi mudviejų bendravimas. Buvo nesmagu, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėsiuosi išgėręs alkoholio, bet ačiū Dievui, kad neprireikė, nes kai tik pradėjau ruoštis kelionei, Mindaugas priminė, kad  vis dėlto šiandien sekmadienis,  ir nereikėtų užmiršti, kad tai paties Dievo pašventinta diena.
Rugsėjo pirmoji mokslo metų pradžia, bet... sekmadienis. Ir net  mokiniai nenuėjo į  mokyklas, priminė Mindaugas.
Rugsėjo pirmoji? Ogi visai užmiršau. Vadinasi, ruduo.
Ir jau atsisveikindamas:
Na, tai ik ryt. O žmoną vis dėlto patikinkite, kad namuose viešėjo ne latras. Beje, galite apie mūsų kelionę pasakyti ir Františekui. Moka laikyti liežuvį už dantų ir, gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, jis bus vienas iš pirmesnių.
Jūs pažįstate Františeką Pelėdą?
Ar manote, kad radijo neturiu ir neklausau? į klausimą klausimu atsakė Mindaugas, galbūt pats nenutuokdamas, kad atsisveikindamas palieka dar vieną  mįslę. Ir dabar, kai praėjo tiek laiko, pasigardžiuodamas tariu:
O kokia neparasta, kokia miela toji naujosios būties pradžia, atsiradusi 2002 metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Vasara, pasisveikinusi su rudeniu ir perduodama jam savo valdas, neužmiršo parodyti ir į mano personą. Esą, atsimink, mielasis  rudenėli, tai Pranas. Esu liudininkė, kuomet prakilni galia  pradeda  jam sugrąžinti atmintį apie Radijo karietą ir džiaugiuosi, kad žmogus vėl pradeda gyventi. Manau, kad labai įdomu žinoti kaip jam seksis tavo, Rudenėli, laiku.
Ir Ruduo atsakė:
Ačiū Tau, vasarėle, už gausius turtus, kuriuos palieki mano globai. Už atsigaunančią Prano atmintį taip pat... 
   Prisiplojusios kaktukėmis prie lango stiklo į vasarą, į rudenį, į nueinantį  Mindaugą žiūrėjo raidutės  A ir B ir dainavo ką  tik išmoktą dainelę...
.

38

Susipažinkite: tai Františekas (2)

              Neteko domėtis, ką jaučia knygą rašantis žmogus. Ir ypatingai,  kuris jos anksčiau nerašė ir net nebandė tai padaryti. Man gi šie užrašai nelengvas vargas. Labai dažnai parašyti fragmentai nelyg išnyksta. Jų nematau. O prieš akis  krūvon susigrūda žmonių veidai. Vieni raukšlėti it naginės. Kiti švarūs, gražūs it obuoliukai. It jaunatvė. Ir tik jų akių smalsumas išlaiko  nepajudinamą pastovumą -joms įdomu žiūrėti  man į veidą. Atrodo, kad nieko labiau rūpimo joms nėra ir negali  būti, o tik tai, kaip sužinoti, kokius  tolimesnius  nutikimus parūpins man manoji dalia-lemtis. Nei žegnone, nei kitokiais  būdais nebandau atsiginti nuo šitaip dvasią varginančio reginio, nes jau esu įtikintas, kad tai mano dalios dalužės būtinoji palyda. Bet ji ne dėl mano personos apsaugos. Jos misija kitokia ir kai man labai reikia, tai pamatau, kaip iš veidų sangrūdos  išsiskiria tas veidas, kuris pasirengęs būtiniausiai paramai.
  Prie tokių matymų įpratintas palaipsniui. Pradžioje net nesuvokiau, kad tai į mano gyvenimo daržą įmestas naujas reiškinys. Nesinori beatodairiškai  kitiems liudyti jo pradžią, bet pats sau sakau, kad ir šis reiškinys atsirado su Mindaugo pasirodymu mūsų bute Vilniaus Naujininkuose.
  Nuo to momento, kai Mindaugas išėjo iš namų, iki kelionės į Šilinių kraštą dar buvo nemažai laiko, tačiau širdin giliai įsiskverbė nuojauta, kad iš ten ne taip greitai sugrįšiu. Niekuomet lig tol nežinojau, kad mūsų bute yra bent kiek reikalingesni daiktai, kurių galėčiau pasigesti išvykęs į kelionę. O tą kartą pradėjau dairytis šliaužiojau akimis po vieno ir kito buto kambarių sienas, ieškojau, kas padėta ant staliukų ir knygų lentynose. Net buvo smalsu žiūrėti pro buto langus ir matyti tuos pačius, jau apie trisdešimt metų  sopulingus vaizdus  - lig šiol jie man nebuvo bent kiek mielesni. Dzievulis Naujininkų neapdalijo nei grakštumu, nei prasmingesne istorine praeitimi, nors... tiesą  sakant, ne ką apie tai žinau.
  Arčiausiai buto langų prisikišę kiti penkiaaukščiai, pažymėti iš rytų pusės nr. 22 iš vakarų nr. 26. Į jų šiaurinius galus, įskaitant ir mūsiškį penkiaaukštį, atsiremia vaikų darželio kiemas, bet akimis užkliudyti jo teritoriją pro buto langus labi nepatogu. Ir gražiausias vaizdas atsiveria, žiūrint link aerouosto, link Burbiškių. Čia pat gili dauba su geležinkelio atšaka, o už jos jau lyg ne miestas, o tik jo teritorija - ten ir karvės, ir avys, ir ožkos. Ten sodinamos bulvės ir sėjami javai. Ten ir žmonių sodybos, dažniau aptvertos  tvoromis, lyg bandant neįsileisti miesto santvarkos  į dar valstietiškai tvarkomas valdas. 
  Stoviu prie lango, žiūriu Burbiškių pusėn ir matau, kaip prieš akis susikupetavo visa krūva veidų. Nedumblėti, švarūs, įdėmūs. Ir ne tik labai smalsūs, bet ir ne mažiau paslaugūs atrodė laukė, kad į kurį nors įsižiūrėčiau geriau ir šitaip suteikčiau teisę išsiryškinti, ūgtelėti kitų veidų mozaikoje. Tą kartą bene labiausiai įsiminė mano bičiulio Františeko veido išraiška. Net šyptelėjau, o po valandėlės dar ir paklausiau:
    - Girdėjai, kokius žodžius apie tave sakė Mindaugas. Esą, moki laikyti liežuvį už dantų ir gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, būsi vienas iš pirmesnių.
  - Taip tikriausiai ir bus, - pasakė kitas mozaikoje įgrūstas veidas. Ir nebuvo sunku pažinti, kad tai Vytautas Mačionis. Akys geros, šiltos. Atrodė laukė, kad paprašyčiau jo padainuoti partizanų dainą. Bet tylėjau ir tuomet jis vėl:
  - Tikiuosi, kad po Františeko buriantis į didesnę krūvą prireiks manęs. Nežinau, kas iš mano pažįstamų išsaugojo tokią gerą atmintį, kaip aš.
  - Nesigirk, Vytautai, nesigirk, - nutraukiau mintyse jo kalbą. Nors jis kalbėjo tiesą ir įtariau, kad  nedaug kas galėjo su juo varžytis atminties galia.
    - Tau pirmiausia draugai, o žmonos vėl nėra, - atsiliepė iš veidų mozaikos žmonos balsas.
    - Atleisk, mamul, - pasakiau jai. Mindaugas prašė tave patikinti, kad jis ne latras.
    - Taip ir patikėsiu. Tavo draugų kompanijoje ne vieno tokio nebuvo ir nemanau, kad kada nors bus, -  nelinksmai pasakė žmona. Ir mačiau, kaip  jos  žodžiams sukluso trys sūnaičiai ir dukraitė.
  - Močiute, Františekas irgi latras? - pasiteiravo Povilas
  - Irgi? - perklausė brolį Milda.
  Simonas su Ignu santūriai tylėjo, bet aiškiai matėsi, kad močiutės atsakymai ir jiems buvo įdomūs. 
  - Šis irgi, - pripažino  močiutė ir pridūrė, - Jūsų dziedulis, anūkėliai, niekuomet  nesugebėjo  turėti gerų draugų. Tai jo nelaimė, bet mano dar didesnė. Te jus, anūkėliai, Dzievulis apsaugo nuo tokios dalios. Ir ypatingai tave, Mildute.
    - Tu teisi, mamul, - pasakiau  jai, įsispoksojęs mintimis į  jos veidą ir nusišluosčiau sudrėkusias ašaromis akis. Buvo liūdna girdėti, kad jeigu valkata, jeigu girtuoklis, tai jau ir - amen. Jau ir nuvainikuotas kaip žmogus. Kad ir kokie bebūtų rūstūs tokių teismų nuosprendžiai, tačiau žinojau ir žinau, kad atsisakyti šių žmonių draugystės niekuomet nenorėdavau, nenoriu ir nenorėsiu.
  Veidų mozaika pagaliau išblėso, išnyko, tačiau mintyse dar ilgokai kaip sugebėdamas gyniau save, bet pirmiausia, žinoma, ištikimiausius draugus. Ir iki šiol manau, kad jie tikrai to nusipelno. Ot, pasižiūrėkite kad ir į Františeką. Man norėtųsi, kad jo vardas ir pavardė kiekvieno mūsų atmintyje užsiliktų nuo pat šių užrašų pradžios. Esame vienmečiai. Iš vienos  Kabelių parapijos. Net to paties Šklėrių sodžiaus. Per netrumpus dešimtmečius mūsų santykiuose būta visko - net kumštynių, tačiau jokie nesusipratimai neapkartino mudviejų  bičiulystės. Ir dabar nedaug kas net Šklėriuose prisimena, kad Františekas vaikystėje turėjęs  kitą pavardę, tačiau atsitiko taip, kad po vieno laimėto paraistėje mūšio mano bičiulis atsisakė savo pavardės. Jam leidus perspausdinu jo laiškutį, parašyta mano sūnaičiui Povilui.
      Antra valanda nakties. Rašau, o aplinkui mane pelėdos, pelėdos... Ir ta, kuri it šaldytuvėlis su atkeliama galva, ir ta, kuri parvežta iš Indijos, ir ta, kurią tavo mama nupirko Kaziuko turguje. Ir tos, kurios iškirptos iš paveikslų... Sutik, Poviliuk, kad  vis tiek gražus paukštis pelėda. Man jis ypatingai gražus. Ir manau, kad  ne tik todėl, jog pelėda iš tikrųjų graži, bet ir todėl, kad  mano senstanti atmintis  dažnai sugrįžta į vaikystės laikus, į tuomet ten vykusius karus, kuriuose tekę pakariauti ir man. Nesmagu prisipažinti, bet suprantu, kad tylėjimas nuodėmės nepanaikina, todėl prisipažįstu, kad vieno mūšio metu nuo mano gan taiklios rankos žuvo ir Šklėrių raisto pelėda. Kai ją pamačiau paraistėje tupinčią po karklu, tai ji atrodė tokia siaubinga, kad Dzievuli, Dzievuli... Atrodė, nei visame pasaulyje, nei bet kokioje pasakoje nėra baisesnio žvėries. Širdis drebėjo, rankos irgi, tačiau bėgti ir slėptis atrodė dar baisiau. Prisirinkau akmenų, lazdų, na ir... pirmyn. Ir buvo aišku, kad tegali  būti tik du dalykai - arba jos, pelėdos,  mirtis arba mano, Františeko. Ir pagaliau  vienas taiklus lazdos metimas nulėmė mūšio baigti - Františekas išliko gyvas, o Šklėrių raisto pelėda - ne. Kai baimindamasis prisiartinau prie jos ir paėmiau ant rankų, ji buvo labai plunksnuota, didelė, bet lengvutė, lengvutė. Todėl jau tuomet kilo įtarimas, kad ji žuvo ne nuo mano lazdos, kad mirtis ją ištiko dėl kitos priežasties ir, žinoma, gerokai anksčiau. Manau taip: pelėdos juk irgi miršta, vienos gal sudraskytos plėšrūnų, kitos gal nudobtos negero žmogaus, bet tikriausiai yra ir tokių, kurios miršta savo mirtimi. Šitoji turbūt mirė būtent šitaip, tai yra savo pačios  mirtimi. Neturėdama jėgų išsilaikyti  medyje, nusileido ant pievelės karklo pavėsyje, atsisuko veidu į artėjančią mirtį ir numirė prie savo namų, prie Šklėrių raisto..   
  Tai toks, Poviliuk, mano pirmasis susitikimas su mano sielai mielu paukščiu. Ir dabar, kai naktis, kai visos pelėdos kažką veikia, man irgi  norisi būti kartu su jomis ir kažką daryti.
  Praėjo metai, kiti, ir dar kažkiek, kaip vieną dieną Šklėrių sodžius išgirdo, kad tikroji  Františeko pavardė yra Pelėda. Nei senas, nei jaunas ir niekas jį pažinojusių, žinoma, tuo netikėjo ir dėl to Františekas nesielvartavo, tačiau jo dokumentai, žymėti valdžios antspaudais, buvo kategoriški, kaip ir visos vėliau  sekusios valdiškos darbovietės - paskutiniuosius metus Františekas Pelėda dirbo Lietuvos nacionalinio radijo redakcijoje, rengusioje laidas užsienio lietuviams. Paliko ją neatsisveikinęs, nes, pasak jo, nebuvo kaip, kadangi buvo kilstelėtas į televizijos bokštą ir, stuktelėjus koją į sėdmenis, paleistas kristi žemyn.
    Liūdnai-linksmai pasakojo:
    - Nemaniau, kad toks reginys galėtų publikai kelti pasigėrėjimą, bet žiūriu, kad net mano viršininkas suskato nepasivėluoti į renginį. Pranašysčių  būta visokiausių - vieni manė, kad nuo televizijos bokšto nukrisiu į virvės kilpą, kiti - kad ant geležinkelio bėgių po traukinio ratais, dar kiti, kad plumptėlėsiu į Neries ar Žaliųjų ežerų vandenis. Ir žymiai geresnę lemtį pranašavo Juozas Kalvis.  Esą Františeko Pelėdos  kritimo trajektorija aiški  kaip diena. Girdi, niekur kitur jis nenukris, o tik į spirito bačką.
  - O velnias, kaip tau nepasisekė, - klausydamasis jo pasakojimo suplojau delnais.
  -  Net labai nepasisekė, - sutiko jis. - O kai supratau, kad nukritau netoli Kariotiškių šiukšlyno, tai toks apmaudas užgriuvo, kad nelinkiu to pikčiausiam priešui.
    - Dėkokim Dievui, kad sveiki, - pasakiau už save ir už jį...
              Františekas Pelėda į pensija šalių susitarimu buvo išbugdytas praėjus keturiems mėnesiams po Radijo karietos žlugimo. Todėl kaip jos vežėjas iš patirties žinojau, kad savo kritimą iš televizijos bokšto jis išgyvens dar ilgai ir bet kokia paguoda - ne vaistas, bet vis tiek mudu tuokart nuėjome Darbininkų gatve, kur panašaus likimo žmones priglausdavo neprašmatni, apšiurusi aludė, vadinama Arklide.
    - Nesisielok, Františekai, iki mirties pragyvensime. Šitokios žmogaus gyvenimo atkarpėlės net milijonieriai neišvengia ir bet kuris jų nelyg dvyniai mums. Būk drūtas, - kilstelėjau apypilnę stiklinę degtinėlės. - Kai čia ateinu vienas, tai niekuomet neužmirštu išgerti ir už savo buvusios karietos atmintį.
    - Tu ką? Negi nori, kad išgerčiau už savo viršininko Juozo Kalvio sveikatą?
    - Buvusio. Jau buvusio, Františekai. O kas už jį ar kitus išgers, jeigu ne mudu? Pažįstu ir aš Kalvį.
    Nesidžiaugiau tokia, į pensiją įėjusio savo bičiulio lemtimi, bet buvo malonu kalbėti paguodos žodžius ir vaidinti didvyrį, įveikusį savo dvasinę krizę. Iš tikrųjų dar ir pats vis buvau duobėje, o tačiau tiesiau ranką, norėdamas pagelbėti mielam kraštiečiui. Ir manau, kad tokia padėtis pirmiausiai gelbėjo mane patį dėl karietos netekties nenusišoviau, nepasikoriau ir savo kasdienybės neperkėliau į Arklidę. Tačiau kad ji man buvo brangi ir reikalinga, tai savaime suprantama.  Net ir dabar reikalinga ir brangi.  Ir ne tik man. Pažiūrėjus į jos publiką, kitaip nemanysi, o tik.. kad tai Naujininkų apšepėliai, nuograndos. Tačiau tai atrodydavo garbingiau negu Naujininkų padugnės, kurios dažniau gerdavo odekoloną ir net pastogės neieškodavo. Čia gi beveik kiekvienas atsinešdavome po vieną kitą pinigėlį iš gaunamų pensijų. Ilgas valandas sėdėdavome prie grubiai sukaltų stalų ir taupiai gurkšnodavome alų. Dažniausia Kobrą. Paprastai tai solidžių  profesijų žmonės - civilinės aviacijos lakūnai, kariškiai, policijos darbuotojai, geležinkeliečiai. Bet visi jau buvę. Visi jau išskalbti iš prasmingo gyvenimo. Galiausiai šioje publikoje pasirodė ir žurnalistas.
  - Susipažinkite, ponai, ponios, tai mano draugas Františekas Pelėda. Žurnalistas, - nepraleisdavau progos plėsti pažinčių ratą Arklidės publikoje. Ir buvo gera, kad čia galiu ateiti su kraštiečiu, kuomet jo profesijos ir darbo reikalai jau neverčia žiūrėti į laikrodį ir taupyti laiką, budėti prie jo. Nesakau, kad čia su Františeku susitikdavome dažnai, kadangi gyveno kitame Vilniaus  miesto pakraštyje - Balsiuose. Ten, ant kalnagūbrio tarp Žaliųjų ežerų ir Neries, dar sovietmečiu gavus penkių arų sklypą, turėjome surentę nediduką nameliuką, kuris kažkuo priminė viengungį Františeką. Nameliukas gan apleistas. Su žmona  nuvažiuodavome retokai, todėl nesijautėme geradariais, pasiūlę jam apsigyventi ten ir bent šitaip pataupyti pusketvirto šimto litukų pensiją. Tačiau jam niekuomet neatrodė, kad tokia paslauga neverta milijonų - buvo jautrus, iki greitų ašarų žmogus ir ypatingai tuomet, kai Arklidėje Kobra paskanindavome degtinėlę. Tai viena, o kitas dalykas - vis dėlto pensijoje dar jautėsi naujokas. Tačiau kad toks gyvenimas darė poveikį (jau darė), manau, galima liudyti tokiu atsiminimų epizodu:
    - Pasakyk, Pranuci, kodėl staiga man atėjo noras parašyti apie tave, - nurijęs gerą gurkšnį Kobros paatviravo Pelėda.
  - Jeigu jau rašysi, tai rašyk pradėdamas nuo vystyklų. Ir kad kvapas būtų tikras.
  - Aš rimtai, Pranuci. Iki vystyklų atmintis nepasiekia, bet po vaikystę blaškosi ir užkabina, atrodytų - net užmirštus menkniekius. Todėl, matyt, ir sakoma: ar mažas, ar senas - abu labu, abu vienodo protelio.
  - Pasakyk ką nors įdomesnio, raisto paukšti.
  - Kuomet pasilieki be darbo, kuomet tave išspjauna it seilę ir dar užmina batu, o! Pranuci, kaip skauda. Būti žmogumi nelengva, būti dzūku - dar sunkiau. Sakyk, kodėl nepavyksta? Juk nepasakyčiau, kad nesistengiu.
  - Pačios, bobos... Bambolinos reikia.. Tuomet pavyks, - pasiūlau, bet tai jo neatbaido. Františekas pasilenkia  arčiau manęs ir vėl apie tą patį, tik dabar beveik kuždom:
  - Pranuci, ar labai užsigautum, jeigu tave pabandyčiau atsiminti juodu ant balto. Ir kitus, žinoma. Pavyzdžiui, senelį Feliksą, senelę Karoliną, kai jie jau seni seni, o tu dar mažas, mažas. Juk tave matau gerokai kitokį, negu aplinkiniai. Net patys  artimiausi tau žmonės. Suprantu, kad tai nebus lengva, nes radijo žurnalistika netapati spaudai. Tačiau  prie mikrofono manęs  jau neprileidžia. Ir ne tik nacionaliniame radijuje. Atėjo pensijinis amžius ir .. op, boba, iš vežimo. Negi dabar ir drybsosiu tokioj padėtyje niekam nereikalingas, kai ir pats pradedu bodėtis kitais. Kuomet jie tau darosi irgi nereikalingi. Ot, ir pakėliau plunksną, bandydamas pakeisti esama savyje padėtį. Kai nieko kito nemoki, belieka pasikliauti  kvailių motina Viltimi
  - Tai keiti?  Jau pradėjai? 
  - Keičiu.  Rašau. Ir  man atrodo, pusė velnio. Bent  man taip atrodo.
  Tai buvo liepos viduryje, o ir per likusį  laiką su Františeku nebuvome susitikę. Mėnesių galugaliais pensininkų kišenės dažniausia būna jau ištuštėjusios. Todėl net pagalvojus apie Arklidę pasidarai irzlus ir nereikalingas lyg dvėstančiam arkliui pavalkai. Ir taip užsitęsdavo apie pusę mėnesio, kol pagaliau atkakdavo sumelės į liūdnas pensininkų sąskaitas. Ir dabar būtent buvo atkaklaus laukimo metas - rugsėjo 1-ji. Buvo sekmadienis. Bet šį kartą visai kitokios aplinkybės įtaigiojo mano jausmus, mintis ir elgseną. Ir žinoma, negalėjau neatsiminti kalnagūbrio tarp Neries ir Žaliųjų ežerų su ten apsigyvenusiu Františeku Pelėda.
  - Atvažiuok. Arklidė laukia, - paskambinau.
  - Betgi, Pranuci, žinai, kad po kišenes vėjai vaikšto.
  - Žinau. Ir niekuomet tokiu laiku nekviesdavau, o dabar reikia. Atvažiuok! Ir nerodyk užuominomis į mano automobilį. Jam irgi reikalingi degalai. Sėsk į autobusą ir  važiuok.
  - Vadinasi, tiesiai į Arklidę? - Ir pavydėjo: - O vis tik puiku turėti tokia Bamboliną, kaip tavo Leokadija. Kišenės suplyšusios, o žiūrėk, ima ir vienu kitu litu užlopo.
  Kad ir labai skubėdamas, o be valandos iš Balsių į Naujininkus nesuspėsi. Tačiau tai nereiškė, kad galiu neskubėti į Arklidę. Per radiją iš Arkikatedros buvo transliuojamos Šv. mišios. Žmona, užsidariusi savo kambarėlyje, meldėsi ir protingiausia buvo išnykti jai nematant. Išėjau tyliai, nesugirgždenęs durų. Arklidė čia pat, trys - keturios minutės kelio. Ir per tokią trumputę kelionę tesuspėjau  iš paskutinio mudviejų su Pelėda  susitikimo atsiminti tik: sakyk, ar labai užsigautumei, jeigu pabandyčiau tave atsiminti juodu ant balto. Ir tave, ir senelį Feliksą, senelę Karoliną. Kai jie jau seni seni, o tu dar mažas mažas...
    Šyptelėjau: ne ką didesnis tuomet ir Františekas. Abu Vandeniai. Gal todėl mums taip nebloga Arklidėje?
    -Taigi, į sveikatą, Františekai. Kol dar galim - išgerkim, -  pasakiau jam avansu tą šventą dieną, dar nepriėjęs iki linksmiausios Naujininkuose įstaigos.
2011-11-24 13:13



Susipažinkite, tai Františekas (3)

   Neteko domėtis, ką jaučia knygą rašantis žmogus. Ir ypatingai tas, kuris  jos anksčiau nerašė ir net  nebandė tai  padaryti. Man gi šių užrašų rašymas - pastovus  vargas. Labai dažnai parašyti fragmentai išnyksta. Jų nematau. O prieš akis  krūvon susigrūda žmonių veidai. Vieni raukšlėti it naginės. Kiti švarūs, gražūs it obuoliukai. It jaunatvė. Ir tik jų akių smalsumas išlaiko  nepajudinamą pastovumą- joms įdomu žiūrėti man veidan. Atrodo, kad  nieko rūpimesnio joms nėra ir negali  būti, o tik tai,  kaip sužinoti, kokius  tolimesnius  nutikimus parūpins  man manoji dalia-lemtis. Nei žegnone,  nei kitokiais  būdais nebandau  atsiginti nuo tokio dvasią varginančio reginio, nes jau esu įtikintas, kad tai mano dalios dalužės būtinoji palyda. Bet ji ne dėl mano personos apsaugos. Jos misija kitokia - ir kai man labai reikia, tai pamatau, kaip iš veidų sangrūdos  išsiskiria tas veidas, kuris  geriausiai  paruošęs būtiniausią  paramą.
   Tenka pasakyti, kad prie tokių matymų buvau įpratintas palaipsniui. Pradžioje  net nesuvokiau, kad tai mano gyvenimo daržan įmestas naujas reiškinys. Nesinori beatodairiškai  kitiems liudyti jo pradžią, bet pats sau sakau, kad ir šis reiškinys atsirado su Mindaugo pasirodymu mūsų bute Vilniaus Naujininkuose.
   Nuo to momento, kai Mindaugas išėjo iš namų, iki ryt dienos kelionės į Šilinių kraštą dar buvo nemažai laiko, tačiau širdin giliai įsiskverbė nuojauta, kad iš ten ne taip greitai sugrįšiu. Niekuomet lig tol nežinojau, kad mūsų bute yra bent kiek reikalingesni  daiktai, kurių galėčiau pasigesti išvykęs į vieną ar kitą kelionę. O tą kartą pradėjau dairytis šliaužiojau akimis po vieno ir kito buto kambarių sienas, ieškojau, kas padėta ant staliukų ir knygų lentynų. Net buvo smalsu žiūrėti pro buto langus ir matyti tuos pačius, jau apie trisdešimt metų  sopulingus vaizdus  - lig šiol jie man nebuvo bent kiek mielesni. Dievulis Naujininkų neapdalijo nei grakštumu, nei prasmingesne istorine praeitimi, nors...tiesą  sakant, ne ką apie tai žinau. Nedaug tuo domėjausi.
   Arčiausiai buto langų prisikišę kiti penkiaaukščiai, pažymėti iš rytų pusės 22-oju, iš vakarų 26 -oju numeriais . Į jų šiaurinius galus, įskaitant ir mūsiškį penkiaaukštį, atsiremia vaikų darželio kiemas, bet akimis užkliudyti jo teritoriją pro buto langus beveik neįmanoma. Ir gražiausias vaizdas atsiveria, žiūrint link aerouosto, link Burbiškių. Čia pat gili dauba su geležinkelio atšaka, o už  jos jau lyg ne miestas, o tik jo teritorija- ten ir karvės, ir avys, ir ožkos. Ten sodinamos bulvės ir sėjami javai. Ten ir žmonių sodybos, dažniau aptvertos  tvoromis, ne lyg bandant neįsileisti miesto santvarkos  į dar valstietiškai tvarkomas valdas. 
   Stovėjau prie lango, žiūrėjau Burbiškių pusėn ir atsimenu, kaip prieš akis susikupetavo visa krūva veidų. Nedumblėti, švarūs, įdėmūs. Ir ne tik labai smalsūs, bet ir nemažiau paslaugūs- atrodė laukė, kad į kurį nors įsižiūrėčiau geriau ir šitaip suteikčiau teisę išsiryškinti, ūgtelėti kitų veidų mozaikoje. Tą kartą bene labiausiai įsiminė mano bičiulio Františeko Pelėdos  veido išraiška. Net šyptelėjau, o po valandėlės dar ir paklausiau:
    - Girdėjai, kokius žodžius apie tave sakė Mindaugas. Esą, moki laikyti liežuvį už dantų ir gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, būsi vienas iš pirmesnių..
   - Taip tikriausiai ir bus,- pasakė kitas mozaikoje įgrūstas veidas. Ir nebuvo sunku pažinti, kad tai Vytautas Mačionis. Akys geros, šiltos. Atrodė laukė, kad paprašyčiau jo padainuoti partizanų dainą. Bet tylėjau ir tuomet jis vėl:
   - Tikiuosi, kad po Pelėdos buriantis į didesnę krūvą prireiks manęs. Nežinau, kas iš mano pažįstamų išsaugojo tokią gerą atmintį, kaip aš.
   - Nesigirk, Vytautai. Nesigirk,- nutraukiau mintyse jo kalbą. Nors jis kalbėjo tiesą ir įtariau, kad tik Pranas Morkus galėjo su juo varžytis atminties galia.
    - Tau pirmiausia draugai, o žmonos  vėl nėra ,- atsiliepė iš veidų mozaikos Marytės balsas.
    - Atleisk, mamul,- pasakiau jai. Tave Mindaugas prašė patikinti, kad jis ne latras.
    - Taip ir patikėsiu. Tavo draugų kompanijoje ne vieno tokio nebuvo ir nemanau, kad kada  nors bus,- nelinksmai pasakė žmona. Ir mačiau, kaip  jos  žodžiams sukluso trys  sūnaičiai ir dukraitė Milda
   - Močiute, Františekas Pelėda irgi latras?- pasiteiravo Povilas
   - Irgi? -perklausė brolį Mildą. Simonas su Ignu santūriai tylėjo, bet aiškiai matėsi, kad močiutės atsakymai ir jiems buvo įdomūs. 
   - Šis irgi,--pripažino  močiutė ir pridūrė:- Jūsų dziedulis, anūkėliai, niekuomet  nesugebėjo  turėti gerų draugų. Tai jo nelaimė, bet mano dar didesnė. Te jus, vaikeliai, Dievulis apsaugo  nuo tokios dalios. Ir ypatingai tave, Mildute.
    - Tu teisi, mamul, -pasakiau  jai, įsispoksojęs mintimis į  jos veidą, ir nusišluosčiau sudrėkusias ašaromis akis. Buvo liūdna girdėti, kad jeigu valkata, jeigu girtuoklis, tai jau ir amen. Jau ir nuvainikuotas kaip žmogus. Kad ir kokie bebūtų rūstūs tokių teismų nuosprendžiai, tačiau žinojau ir žinau, kad atsisakyti šių žmonių draugystės niekuomet  nenorėdavau ir nenoriu.
  Veidų mozaika pagaliau išblėso, išnyko, tačiau mintyse dar ilgokai kaip sugebėdamas  gyniau save, bet pirmiausia, žinoma, ištikimiausius draugus. Ir iki šiol manau, kad jie tikrai to nusipelno. Ot, pasižiūrėkite kad ir į Františeką .Man norėtųsi, kad jo vardas ir pavardė Jūsų atmintyje, mielas skaitytojau, užsiliktų nuo pat šių užrašų pradžios. Esame vienmečiai. Iš vienos  Kabelių parapijos. Net to paties Šklėrių sodžiaus Per netrumpus dešimtmečius mūsų santykiuose būta visko- net kumštynių, tačiau jokie nesusipratimai neapkartino mudviejų  bičiulystės. Ir dabar nedaug kas net Šklėriuose prisimena, kad Františekas vaikystėje turėjęs  kitą pavardę, tačiau atsitiko taip, kad po vieno laimėto paraistėje mūšio, mano bičiulis atsisakė savo pavardės. Jam leidus perspausdinu jo laiškutį, parašyta mano sūnaičiui Povilui.
 
      Šį laiškuti pradedu rašyti, atsikėlęs antrą valandą nakties.  Rašau, o aplinkui  mane pelėdos, pelėdos.. Ir ta, kuri it šaldytuvėlis su atkeliama galva, ir ta, kuri Dainos parvežta iš  Indijos, ir ta, kurią tavo mama nupirko Kaziuko turguje. Ir tos, kurios iškirptos iš paveikslų.. Sutik, Poviliuk, kad  vis tiek gražus paukštis pelėda. Man jis ypatingai gražus . Ir manau, kad  ne tik todėl, kad pelėda iš tikrųjų graži, bet ir todėl, kad  mano senstanti atmintis  dažnai sugrįžta į vaikystės laikus, į tuomet ten vykusius karus, kuriuose tekę pakariauti ir man. Nesmagu prisipažinti, bet suprantu, kad tylėjimas nuodėmės nepanaikina, todėl ir prisipažįstu, kad vieno mūšio metu nuo mano gan taiklios rankos žuvo ir Šklėrių raisto pelėda. Kai ją pamačiau paraistėje tupinčią po karklu, tai ji atrodė tokia siaubinga, kad Dievuli, Dievuli.. Atrodė, nei visame pasaulyje, nei bet  kokioje pasakoje nėra baisesnio žvėries. Širdis drebėjo, rankos irgi, tačiau bėgti ir slėptis atrodė dar baisiau. Prisirinkau akmenų, lazdų, na ir ..pirmyn. Ir buvo aišku, kad tegali  būti tik du dalykai- arba jos, pelėdos,  mirtis arba mano, Františeko. Ir pagaliau  vienas taiklus lazdos metimas nulėmė mūšio baigti- Františekas išliko gyvas, o Šklėrių raisto pelėda-ne. Kai baimindamasis prisiartinau prie jos ir paėmiau ant rankų, ji buvo labai plunksnuota, didelė, bet lengvutė, lengvutė. Todėl jau tuomet man kilo įtarimas, kad ji žuvo ne nuo mano lazdos , o kad mirtis ją ištiko dėl kitos priežasties, ir gerokai anksčiau. Manau taip: pelėdos juk irgi miršta, vienos gal sudraskytos plėšrūnų, kitos gal nudobtos negero žmogaus, bet tikriausiai yra ir tokių, kurios miršta savo  mirtimi. Šitoji  turbūt  mirė būtent šitaip, tai yra savo pačios  mirtimi. Neturėdama jėgų išsilaikyti  medyje, nusileido ant pievelės karklo pavėsyje, atsisuko veidu į artėjančią mirtį, na, ir  numirė prie savo namų, prie Šklėrių raisto..   
   Tai toks, Poviliuk, mano pirmasis susitikimas su man gražiausiu paukščiu. Ir dabar, kai  naktis, kai visos pelėdos kažką veikia , man irgi  norisi būti kartu su  jomis ir kažką daryti.
 
   Manau, kad skaitytojai nesunkiai suvoks, kodėl Františekas atsisakė savo ankstesnės, tikrosios pavardės, pakeisdamas ją Pelėda. Paskutiniuosius daugiau kaip dešimt metų dirbo  Lietuvos nacionalinio radijo redakcijoje, rengusioje laidas užsienio lietuviams. Paliko ją  neatsisveikinęs, nes, pasak jo, nebuvo kaip, kadangi buvo kilstelėtas į televizijos bokštą ir stuktelėjus koją į sėdmenis, paleistas kristi žemyn. Pasakojo taip.
 
  Nemanau, kad toks reginys galėtų publikai kelti pasigėrėjimą, kalbėjo, -bet žiūriu, kad net Juozas Kavolis, mano viršininkas, suskato nepasivėluoti į renginį. Pranašysčių  būta visokiausių - vieni manė, kad nuo televizijos bokšto nukrisiu į virvės kilpą, kiti- kad ant geležinkelio bėgių po traukinio ratais, dar kiti, kad plumptėlėsiu į Neries ar Žaliųjų ežerų vandenis. Ir žymiai geresnę lemti pranašavo pats Juozas Kavolis.  Esa, Františeko Pelėdos  kritimo trajektorija aiški  kaip diena. Girdi, niekur kitur jis nenukris, o tik į spirito bačką.
   - O velnias, kaip tau, Františekai, nepasisekė,- klausydamasis jo pasakojimo, suplojau delnais
   -  Net labai nepasisekė, - sutiko jis. - O kai supratau, kad nukritau netoli Karijotiškių šiukšlyno, tai toks apmaudas užgriuvo, kad nelinkiu to pikčiausiam priešui.
    - Dėkokim Dievui, kad sveiki,- paguodžiau už save ir už jį...
    Františekas Pelėda  iš darbo šalių susitarimu buvo atleistas 2001 rugpjūčio 6d., praėjus  maždaug keturiems mėnesiams po Radijo karietos  žlugimo. Todėl iš patirties žinojau, kad savo kritimą iš televizijos bokšto jis išgyvens dar ilgai ir bet kokia paguoda- ne  vaistas, bet vis tiek  mudu nuėjome Darbininkų gatve, kur panašaus likimo žmones, priglausdavo neprašmatni, tiesiog apšiurusi  aludė, vadinama Arklide.
    - Nesisielok, Františekai, iki mirties pragyvensime  Šitokioje žmogaus  gyvenimo atkarpėlėje net milijonieriai..  kad ir Bronislovas Lubys ar Juozas Kazickas, ir bet  kuris jų ne lyg dvyniai mums. Būk drūtas,- kilstelėjau apypilnę stiklinę degtinėlės. - Kai čia ateinu vienas, tai niekuomet neužmirštu išgerti ir už savo buvusios viršininko Audriaus Braukylos  sveikatą..
  - Tu-ką? Negi nori, kad išgerčiau už savo viršininko Juozo Kavoliaus sveikatą?
  - O kas  už juos išgers, jeigu ne mudu.  Zenonas Mikšys tikriausiai-ne.  Jam nepriklauso. Kaip ir Grąžvydui Tučkui. O Vytautas Mažutaitis .. Nėra jau. Taigi..
  Nesidžiaugiau tokia savo bičiulio lemtimi, bet man tuomet buvo malonu kalbėti paguodos žodžius ir vaidinti didvyrį, įveikusį savo dvasinę krizę. Iš tikrųjų dar vis buvau duobėje, o tačiau tiesiau ranką, norėdamas pagelbėti mielam kraštiečiui. Ir manau, kad tokią padėtis pirmiausiai gelbėjo mane patį- aš nenusišoviau, nepasikoriau ir savo kasdienybės  neperkėliau į Arklidę. Tačiau kad Arklidė man brangi ir reikalinga, tai savaime suprantama.  Net ir dabar reikalinga ir brangi.  Ir ne tik man. Pažiūrėjus į jos publiką, kitaip nemanysi, o tik.. kad tai Naujininkų šiukšlynėlis. Tačiau tai atrodydavo garbingiau negu Naujininkų padugnės, kurios dažniau gerdavo odekoloną ir pastogės neieškodavo Čia gi beveik kiekvienas atsinešdavo po vieną kitą pinigėlį iš gaunamų pensijų. Ilgas valandas sėdėdavo prie grubiai sukatų stalų ir taupiai gurkšnodavo alų. Dažniausia Kobrą. Paprastai tai  buvo solidžių  profesijų žmonės- civilinės aviacijos lakūnai, kariškiai, policijos darbuotojai, geležinkeliečiai. Bet visi jau buvę. Visi jau  nušluoti iš prasmingo gyvenimo. Galiausiai šioje  publikoje  išsikišo ir žurnalisto galva.
  - Susipažinkite, ponai ponios, tai mano draugas Františekas Pelėda . Žurnalistas,- nepraleisdavau progos plėsti pažinčių ratą Arklidės publikoje. Ir buvo gera, kad čia galiu ateiti su kraštiečiu, kuomet jo profesijos ir darbo reikalai jau neverčia žiūrėti į laikrodį ir taupyti laiką ir budėti prie jo. Nesakau, kad čia susitikdavome dažnai, kadangi  gyveno kitame Vilniaus  miesto pakraštyje- Balsiuose. Ten, ant kalnugubrio tarp Žaliųjų ežerų ir Neries, dar sovietmečiu gavus  kolektyviniame sode penkių arų sklypą, surentėme nediduką nameliuką, kuris kažkuo priminė viengungį Františeką. Nameliukas gan apeistas. Su žmona  nuvažiuodavome retokai, todėl nesijautėme geradariais, pasiūlę jam apsigyventi ten ir bent šitaip pataupyti pusketvirto šimto litukų pensiją Tačiau jam niekuomet neatrodė, kad tokia paslauga neverta milijonų- buvo jautrus, iki greitų ašarų žmogus  ir ypatingai tuomet, kai Arklidėje Kobra paskanindavome degtinėlę. Tai viena, o kitas dalykas- vis dėlto pensijoje  dar jautėsi naujokas. Tačiau kad toks gyvenimas darė poveikį ( jau darė), manau, galima liudyti tokiu atsiminimų epizodėliu:
    - Pasakyk, Pranuci, kodėl staiga man atėjo noras parašyti apie tave,- nurijęs gerą gurkšnį Kobros, savo sumanymu paatviravo Pelėda.
   - Jeigu jau rašysi, tai rašyk pradėdamas nuo vystyklų. Ir kad kvapas būtų tikras.
   - Aš rimtai Pranuci. Iki vystyklų atmintis nepasiekia, bet po vaikystę blaškosi ir užkabina- atrodytų -net užmirštus menkniekius Todėl, matyt, ir sakoma- ar mažas, ar senas- abu labu, abu vienodo protelio.
   - Pasakyk ką nors įdomesnio, raisto paukšti.
   - Kuomet pasilieki be darbo, kuomet tave išspjauna it seilę ir dar užmina  batu, o! Pranuci, kaip skauda. Būti žmogumi nelengva, būti dzūku- dar sunkiau. Sakyk, kodėl nepavyksta? Juk nepasakyčiau, kad nesistengiu.
   - Pačios, bobos.. Bambolinos reikia.. Tuomet pavyks- pasiūlau, bet tai jo neatbaido. Františekas pasilenkia  arčiau manęs ir beveik kuždom..
   - Pranuci, ar labai užsigautum, jeigu tave pabandyčiau atsiminti juodu ant balto. Ir kitus. Pavyzdžiui, senelį Feliksą, senelę Karoliną, kai jie jau seni, seni, o tu dar mažas, mažas. Juk tave matau gerokai kitokį, negu aplinkiniai. Net patys  artimiausi tau žmonės. Suprantu, kad tai nebus lengva, nes radijo žurnalistika netapati spaudai. Tačiau  prie mikrofono manęs  jau neprileidžia. Ir ne tik nacionaliniame radijuje. Atėjo pensijinis amžius ir ..op, boba, iš vežimo. Negi dabar ir drybsosiu tokioj padėtyje niekam nereikalingas, kai ir pats pradedi bodėtis  kitais . Kuomet jie tau darosi irgi nereikalingi. Ot, ir pakėliau plunksną, bandydamas pakeisti esama savyje padėtį. Kai nieko kito nemoki, belieka pasikliauti  kvailių motina  Viltimi
  - Tai  keiti?  Jau pradėjai. 
  - Keičiu.  Rašau. Ir  man atrodo, pusė velnio. Bent  man taip atrodo.
   Tai buvo dar birželio viduryje, o ir per likusį  laiką su Františeku nebuvome susitikę. Mėnesių galugaliais pensininkų kišenės dažniausia būna jau ištuštėję. Todėl net pagalvojus apie  Arklidę pasidarai irzlus ir nereikalingas lyg dvėstančiam arkliui pavalkai. Ir taip užsitęsdavo apie pusę mėnesio, kol pagaliau atkakdavo sumelės į liūdnas pensininkų sąskaitas. Ir dabar būtent buvo atkaklaus laukimo metas- rugsėjo 1-ji. Buvo sekmadienis. Bet šį kartą  visai kitokios aplinkybės įtaigiojo mano jausmus, mintis ir elgseną. Ir žinoma, negalėjau neatsiminti kalnagūbrio tarp Neries ir Žaliųjų ežerų su ten apsigyvenusiu Františeku Pelėda.
   - Atvažiuok.  Arklidė laukia,- paskambinau telefonu.
   - Betgi, Pranuci, žinai, kad po kišenes vėjai vaikšto.
   -Žinau. Ir niekuomet tokiu mėnesio laiku nekviesdavau, o dabar reikia, Atvažiuok. Ir nerodyk užuominomis į mano automobilį. Jam irgi reikalingi degalai. Sėsk į autobusą ir  važiuok Aš jau su kvapeliu.
   - Vadinasi, tiesiai į Arklidę?- ir pavydėjo,- O vis tik puiku turėti tokia Bambolioną, kaip tavo Marija. Kišenės suplyšę, o žiūrėk, ima ir vienu kitu litu užlopo..
    Kad ir labai skubėdamas, o be valandos iš Balsių į Naujininkus nesuspėsi. Tačiau tai nereiškė, kad galiu neskubėti į Arklidę. Per nacionalinio radijo antrąją programą iš Arkikatedros buvo transliuojamos Šv. mišios. Žmona, užsidariusi savo kambarėlyje, meldėsi ir protingiausia buvo išnykti jai nematant. Išėjau tyliai, nesugirgždenęs durų. Arklidė čia pat, trys- keturios minutės kelio. Ir per tokią trumputę kelionę tesuspėjau  iš paskutinio mudviejų su Pelėda  susitikimo atsiminti tik: sakyk, ar labai užsigautumei, jeigu pabandyčiau tave atsiminti juodu ant balto. Ir tave, ir senelį Feliksą, senelę Karoliną. Kai jie jau seni, seni, o tu dar mažas, mažas..
     Šyptelėjau: ne didesnis tuomet ir tu, Františekai. Vienmečiai juk. 1939-jų metų sausio 29d vaikai. Ir abu Vandeniai. Gal todėl mums taip nebloga Arklidėje?
    -Taigi, į sveikatą. Kol dar galim- išgerkim,- pasakiau jam avansu, dar nepriėjęs iki linksmiausios Naujininkuose įstaigos.

39

:writing:                                       ARKLIDĖJE
             

  Publikos nedaug. Skystoka. Jeigu ne griausmingas Broniaus Maniušio balsas, galėtum sakyti, kad čia ramu. Tai Ignalinos kraštų bernelis, jau žilut žilutėlis ir bobišius. Pasimaišius kad ir apsususiai bobelei, paliks geriausią draugą ir eis paskui ją, kol nesuras nuodėmės. Tačiau balsą Bronius turėjo gerą. Griausmingą. Mokėjo tarti žodžius pagal  jų tikrąją prasmę. Man pasirodžius tarpduryje sugriaudėjo:
  - Vyrai, reikalas rimtas. Manau, nesiginčysime, jog dažnas jau nesugebame tolesniu keliu sugrįžti atgal. Todėl ša, patylėkit, bolševikai. Ir kad tylu būtų kaip bažnyčioje. Ar žinote, kas šis žmogus? gan grubiai suimdamas mano petį klausė Bronius Maniušis. Visi čia buvome pažįstami, nemažai žinojome vieni kitų nutikimus, bet dažniau tai buvo smagūs, linksmi žmogaus gyvenimo epizodai, o esminius, sunkesnius aplenkdavome. Arklidės publika mane žinojo kaip mėgėją išgerti, savą žmogų girtuoklėlį, bet jie nežinojo svarbiausio. Ir dabar Maniušis nusitaikė tai pasakyti.
  -Tai va, ponai, - atsigręžęs į žmonėmis tirštesnį aludės kampą, nerimo Bronius. - Atsiminkite, bolševikai, jog tai Radijo karietos vežėjas.
  - Broniuk, Arkikatedroje dar mišios nesibaigė, o tu jau girtas.
  - Sergėk, Pranuci, liežuvį, kad  neiškristų. Irgi, mat, pasakė- girtas! Ė, žmogau, žmogau! Nuo prisiminimų nepasigeriama. Tačiau kad kažkas mano smegenyse atsitiko, tai, ko gero, taip. Jau buvau užmiršęs, kad tavo krūtinėje plaka vežėjo širdis. Nesmagu net prisipažinti, bet atleisk. Gal todėl ir Dievas pradeda bausti.
  - Kokius niekus čia paistai! Mali, mali ir nesumali, - pradėjau šiauštis. Bet Bronius buvo neklusnus ir jau pritildęs balsą:
  - Apie Dievą jau pasakiau, bet ir tavęs geru žodžiu nepaminėsiu. Lyg būtum tyla užspringęs. Nė šnipšt apie karietą. Ė, žmogau, žmogau! - palingavo galva Maniušis ir tiesiog paliepė: - Sėskis! Žinau, kad tavo krašto žmonių ausims žodis funda nesvetimas. Užfundysiu alaus bokalą.
    Išsitraukė iš kišenės mažytę it katės ausytė piniginę, supylė į saują centukus ir nuėjo prie neišvaizdaus baro. Paprastai Broniaus vaišių atsisakydavau. Jo pensiją tesiekė vos 200 litų. Už mano beveik dvigubai mažesnė, tačiau šį kartą man neparūpo pasaugoti jo piniginės nuo didesnių išlaidų. Kol jis nerangiai skaičiavo mokestį už alų, pagalvojau apie tai, kad jau kelintą kartą iš pašalinių žmonių girdžiu minint Radijo karietą. Vadinasi, išniro iš užmiršties, pakilo kaip banga ir, regis, nesiruošia atslūgti. Net prireikė pagalvoti, kad gal ne šiaip sau, kad gal yra sąmoninga valia, pagal kurios nuoroda būtent ir vyksta tai, kas vyksta.
  - Kažin, ką dabar veikia Tomas Vaisieta, - dėliodamas bokalus ant stalo pasidomėjo Bronius.
  - Tomas? Aktorius? Ką jis dabar veikia? O Dzevulėliau, net nežinau - gyvas ar miręs. O tu klausi, ką jis veikia? O kodėl klausi?
  - Abu esate iš Radijo karietos.
  - Buvome. Jis iš jos pirmo ekipažo.
  - Atmintis gerėja, Pranuci. Tiksliai gerėja. Sakiau gi- viskas susitvarkys. Pamanyk- amnezija! Ne tokius dalykus smegenys išlaiko, iškenčia. Ar nesakiau? - prisiminė mano ligą.
  Bronius apėjo stalą ir atsisėdęs priešpriešiais:
    - Sakai- buvote. Tai kad neatrodo, jog buvote. Visą naktį mane kankinote. Vos užmiegu, ogi ir vėl matau, kaip stabdote Radijo karietą ir kaip pasiutę pilna gerkle: Sėsk, Broniau! Sėsk!..   Kratausi, kaip beįmanydamas, nes, kaip žinai, bijausi praeities. Todėl irgi šaukiu, kad po ją nei vaikščioti, nei važinėti nenoriu  Ir baimė. Ji tokia natūrali, kad... brrr!!! -suprunkštė lyg arklys, pasikratydamas visu kūnu, bet netrukus ir vėl: - Bijau važiuoti Radijo karieta, Pranuci. Ir net negaliu pasakyti - kodėl. Matyt, širdis jaučia, o protas žino, kad nedaug paliko iki paskutinės valandos. O po jos- kas? Nieko kito, tik ji, nelaboji praeitis esą, buvau, gyvenau ir ten pasilikau.
  - Nelaidokime patys savęs, - nesunkiai įsiterpiau į Broniaus Maniušio kalbą.
  - Nelaidoju, bet ir sapne sakiau, ir čia sakau - tebūnie, ponai elgetos, visos man priklausiančios dienos tik iš ateities. Keliuosi anksti ir džiaugiuosi, kad dar kartą pavyksta atsibusti, bet, et, regisi, kad į lankas nuklydau, - atsiduso Bronius: - Apie save žinau, apie tave irgi truputį, o Tomas Vaisieta iš mano akiračio dingo.
    Nesikartojau, dar kartą jam primindamas, kad šis puikus žmogus ir aktorius dingo ir iš mano akiračio. Alų gėriau godžiau negu ankstesniais kartais, nejaučiau nei saiko, nei jo skonio ir netrukus  susilaukiau priekaišto:
    - Neskubėk. Pats priminei, kad Arkikatedroje mišios dar nesibaigė. Tegu jos ten su poteriais ir uždegtomis žvakėmis tiesiai pas Dievulį, o mudu pasikalbėkime, kol bokalai dar neišgerti, nes kai jie ištuštėja, darosi slogu. Tuomet nei sėdėti, nei kalbėti nesinori.
    - Tuomet tiesiog neįmanoma, - nenorėjau kenkti jo nuotaikai. - Belieka sėdėti ir kalbėti, kad ir tą patį. Suprantu, kad sapne taip ir neįsėdai į Radijo karietą.
    - Įsėdau. Bet tik patikintas, kad mane pavežiosite po ateities platybes.  Tiesą sakant, ir ten ne kas geriau. Tas ilgaskvernis su anti - jėzuitu taip susikibo, kad neklausk, Pranuci.
    - Ką vadini ilgaskverniu ir ką anti - jėzuitu?
    - Ilgaskvernį turėtum atsiminti iš pirmosios Radijo karietos kelionės.
    - Kunigas Aleksandras Burba?
    - Pranuci, betgi tu čia vėl atsiminei. Pats! Pats! - džiugiai nustebo Bronius Maniušis. Ir negreit: - Bet jeigu -taip, tai valio! Tegu daugiau būna jėzuitų, padedančių tau atsiminti.
  - Ačiū, Broniau. Bet regis atsimenu ir anti - jėzuitą, jeigu juo vadini daktarą Joną Šliūpą.
  - Dar kartą valio! Tegu būna nemažiau ir anti jėzuitų, kad tik ta prakeiktoji amnezija nudvėstų. - Ir lyg sakydamas burtą: Tabalai, tabalai, išnyk, prakeiktoji!
  Kažkas nusijuokė, o aš ir vėl padėkojau: ačiū, Broniau. 
  - Apie kunigą Burbą sovietmečiu negirdėjau, - jau lyg kitur, o ne Arklidėje, prarasdamas ankstesnį kalbos dinamiškumą, sušneko Bronius. -  Nei kas jis, nei kur jis. Paprastai sapnų neatsimenu, bet šį kartą atmintis atgaivina visą sapną. Ir sapne Aleksandras Burba atrodė lygiai taip, kaip buvau matęs  karietos kelionėje. Taigi seniai jau, a? Žiema ir šalta...

  :writing:                                                              Arklidėje (b)
     
        (...) Pakėliau bokalą. Gurkštelėjau. Bet taupiai. Prieš akis stabtelėjo kunigas Aleksandras Burba, bet tuoj pat, kaip ir atėjo, išnyko .
  -Taip, taip, Broniau, atsimenu: žiema ir šalta, - atsiliepiau beveik neklausydamas jo ir stengdamasis suvokti, iš kur taip raiškai šmėkštelėjo kunigo Aleksandro Burbos atvaizdas - iš Broniaus Maniušio sapno ar iš savo atminties apie karietą. Atrodė, kad pradedu kitaip suprasti, kodėl ir Broniui Maniušiui gal tik prieš minutę - kitą parūpo sužinoti, ar pats sugebėjau atsiminti vardus ir pavardes kunigo Aleksandros Burbos ir daktaro Jono Šliūpo. Bijojau apsirikti, tačiau abejonė švietėsi, žydrėjo ir tai reiškė, kad abu juos atsimenu iš kelionės karieta. Tačiau patikėti, kad neprašyta viešnia pagaliau apleidžia smegenis buvo nepaprastai sunku.
  - Broniau, betgi tai ne alus. Nežinau kas tai, bet, sakau, kad tai ne alus.
  - Negi manai, kad girtas? Labiau panašu, kad pats pasigėrei. Jeigu čia ne alus, tai kas? Be vyno ir degtinės šitame bufete nieko kito nėra. Paprašyk konjako ar šampano  ir špygą gausi.
  - Broniau, aš atsimenu. Pats atsimenu. Ir jėzuitą, ir anti jėzuitą. Abu juos atsimenu. Atsimenu  netgi daugiau negu juos. Tai ar toks kvailas, kad  galėčiau patikėti, kad taip atsitinka nuo alaus. Baik kvailioti! Ko tai žiūri? Saugok akis, kad nesprogtų.
  - Išgerk. Iki dugno. Jeigu taip, tai aš dar.
  - Nereikia dar. Nereikia.
  - Aš dar, - ryžtingai pasakė Bronius ir mikliai, kaip jau neatsimenu, pakilo nuo stalo, išsitraukęs visiems seniai pažįstamą piniginę, bėgte nubėgo prie bufeto. Padavėju niekuomet nebuvo, bet dabar atsiminus galima manyti, kad padavėjo talentą per kažkokį neapsižiūrėjimą Bronius sužlugdė. O tuokart  man irgi labiau rūpėjo suprasti kokiai personai ar dar kažkam, sužlugus Radijo karietai, panūdo iš manęs atimti atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve! Nuo 2001 metų vidurio iki 2002 metų rugpjūčio pabaigos, o tiksliau iki Broniaus pavaišinimo Arklidės alumi nesugebėjau atsiminti ne vienos Radijo karietos kelionės jų man lyg nebuvo. Jeigu kas pabandydavo priminti kokį nors kelionės epizodą, jo pasakojimų klausydavausi taip godžiai, kaip mano sūnaičiai pasakų. Ir džiaugdavausi, kad fantazijos pagražina žemės žmogaus gyvenimą.
  - Tai ne fantazijos, Pranuci. Tai realybė. Per tuos pusšeštų metų su Radijo karieta buvai kaip dabar mudu, - dažniausiai neatlyždavo ištikimasis bičiulis Pelėda ir jam būdavo liūdna, kad  nepasiseka man sugrąžinti atminties apie Radijo karietą ir jos keliones. 
  Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir bendravardis Orkus. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą pamečiau išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų. Tačiau [i]mudviejų pažįstami jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi jie  buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats  Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą.
  Galbūt ir dabar klystu, tačiau atkakliai manau, kad šioje citatoje slypi gili įžvalga ir tvirtas Prano Orkaus tikėjimas neeiline Radijo karietos lemtimi buvo įsitikinęs jos sugrįžimu. Ir štai, būdamas Arklidėje ir lyg ir suvokdamas, kad atmintis apie Radijo karietą nubunda, pasijaučiau lyg Adomas prie jam Viešpaties Dievo atvestos moteriškės, padarytos iš jo šonkaulio. Gal prisimenate, kaip apie tai Biblijoje? Ir Adomas tarė: štai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji bus vadinama ŽMONA, nes iš žmogaus paimta.
  Bronius kaip ir pirmą kartą sugrįžo prie stalo su dviem alaus bokalais
  - Atminties apie karietą atsigavimo proga. Beje, kokia šiandien data? Et, tiek to! - mostelėjo ranka Bronius Maniušis ir apžvelgdamas Arklidės publiką: - Ar ką nors supratote, komunistai? Taigi žmogus, kaip suprantu iš numirusių keliasi. Ko tylite? Nagi, valio! Ir kartą. Ir    du. Ir tris, - dirigavo Bronius, o man buvo smagu matyti, kai žila- plika ir labai vyriška publika, kilo iš savo vietų, kėlė pilnus, puspilnius- pustuščius ir net tuščius bokalus.
  - Ačiū. Visiems ačiū, - buvau sujaudintas ir nuoširdus. - Tegu jus visus Dzievulis augina. Išties, broliai komunistai, kai ką jau gabu atsiminti apie karietą. Net ir sapną apie ją. - Ir sužiuręs per stalą į Maniušio akis: - Savo, Broniau, sapną. Taip, taip... Savo.
  Dar vis abejojau, kad galėsiu jį papasakoti, nes visuomet, kaip bandydavau prisiminti karietą,  ponia amnezija aptūpdavo smegenis taip sandariau, kad net ir mažytė viltis ištiždavo į nieką. Tačiau šį kartą tai buvo padaryta taip, kad, mano galva, vargu ar geriau įmanoma. O tai, kas rašyta ir ne kartą perrašytą, viskas iš ten, iš išgirsto Naujininkų Arklidėje, man vaišinantis Broniaus Maniušio Kobros alumi. Tačiau pirmasis viešai pasirodęs įrašas  buvo toks.

    DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas Karlonas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
    - Kas buvo, seni, buvo, -Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
    - O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
    - Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas. - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:   

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

    padeklamavo Balsas Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė: -  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma. bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
    - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti?
    Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
 
  Arklidėje  tyla, bet tokia pati tyla ir manyje. 
  - Viskas? - paklausė Bronius, bet atsakymo nelaukė ir pats it visos tautos įgaliotas: - Ponai, ponios ir kas beesate, visiems mums pasirašius ir kaip Bibliją laikant rankose bokalus, skelbiu:
Naujininkų Arklidėje įvyko Pranucio atsiskyrimo su ponia Amnezija ce-re-mo-ni-ja. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Valio Radijo karietai! Valio jos vežėjui!
  Ir tuo laiku, ogi šust ir vėl A ir B, tos mano išdykėlės...
  - Štiš, kad  jus kur. Ne bažnyčia čia, o aludė.
  - Mes alaus negerame. Mes norime perskaityti laiškelį, - pasakė raidė A.
  - Laiškelį? - nesupratau.
  - Laiškelį. Jau labai senas. Bet mes  jį atsiminėme, - skubinosi nerimstanti B ir liūdnesniu  balseliu pridūrė: - Ne visą atsimename, bet paklausyk. - Ir nelaukdama leidimo:
    Tai buvo nuostabi kelionė ir- tikėsime - ne paskutinė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, - taip reikalinga sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į Radijo karietą  priimtumėte pavėžėti- tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geros valios mūsų  kultūros ir  švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą  kaimietį
    Raidutė B nutilo. Tačiau jau atsiminiau (O džiaugsme, jau atsiminiau), kad  ji perskaitė ištraukėlę iš pirmo laiško, parašyto Radijo karietos ekipažui, kurio autoriai Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos miesto.
    - Ėgi, išdykėlės, gal jus atsimenate iš laiškelio nedidelį eilėraštuką, -  bandžiau savo atmintį patikrinti raidžių A ir B atmintimi..
    - Jis labai nedidukas, - paliudijo A:                 
                                Paukštis- į dangų
                                Žodis- į širdį
    - O aš prisiminiau laiškelio pačią, pačią pačią pabaigą, -apsidžiaugė B ir paslaptyje nelaikė:
    Gerb. Vežėjau, išvažiuojant nepamiršite pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgams ir apsisaugoti  nuo reketininkų.

                                                               Arklidėje (c)
                Kuomet linksma, gera, jauku, tai laikas susitraukia. Tik, žinoma, niekas nepastebi, kad jis toks. Abejoju, ar Bronius Maniušis, viešai ir taip džiugiai reiškiantis jausmus dėl sugrįžtančios mano atminties, galėjo numanyti, koks didžiulis džiaugsmo kalnas užgriuvo pajautus, kad pradedu atsiminti atrodytų - visam laikui iš atminties išmestus daiktus. Net nežinau, kada ir kur dar buvau toks laimingas kaip aną kartą, - atrodo, kad girdžiu visą Arklidę ir galėčiau  lažytis, kad ir ryt, ir paryt galėsiu pakartoti tai ir taip, kaip dabar girdžiu. Vėl prieš akis pasirodė Aleksandro  Burbos šešėlis, bet šį kartą jam tuoj pat dingti neleidau.
    Stok! - pašaukiau  mintyse, -  Kunige, stok! Nuo manęs jau nepabėgsi. Jau tie laikai praeina. Jau atsimenu, o atsiminęs, žinoma, ir pažįstu. 
    - Ar tu, Pranuci, klausai, ką tau kalbu ar sapnuoji? - pajutęs mano neįprastą savijautą, klausia Maniušis.
    - Kalbėk, Broniau, kalbėk. Man labai įdomu ir labai reikalinga, ką čia pasakoji.
    - Nemeluok!  Aš pasakoju, bet tu neklausai.
    -  Sakei, kad Radijo karietos pirmoji kelionė labiausiai įsiminė todėl, kad ją praturtino kunigo Aleksandro Burbos dvasia.
    - Nesakiau, kad labiausiai įsiminė. Tas ilgaskvernis man mažiausiai patinka, o sakiau, kad jo dvasia persikraustė į mano sapną ir elgėsi kaip karietos pirmojoje kelionėje.
  - Tikrai? - suklusau, - Nerami dvasia. Bet atrodo, Broniau, kad ne vienas ar neapsidairęs atėjai čia. Ar tik vaidini? bandžiau pakreipti pašnekesį, bet sekėsi ne kaip, o piktokas Broniaus balsas A ir B raides pabaidė greičiau, negu mano štiš, išdykėlės. - Geras žmogus kunigas Aleksandras. Ne sarmata tokį prie alaus pakviesti. Prisimenu, kaip jam labai norėjosi, kad išvažiuojanti į praeitį Radijo karieta neabejotų sėkme. Argi svarbu, kokiu pavidalu vaikšto, sielos ar kūno. Svarbu, kad buvo pasiryžęs padėti apsispręsti, išblaškyti abejones, suteikti pasitikėjimo savimi galių. Jis tikrai norėjo tik gero. Betgi  esi, brolau, režisierius....
  - Buvau ir... ša!  Apie tai daugiau - nė žodžio.
  - Gerai, bet juk iš tikrųjų... taip - režisierius. O kad  be teatro, tai...
  - Sakyk, kuo tau prasikaltau? Kam niokoji tai, kas dar likę?
  - Atsiprašau, Broniau, - ir nuleisdamas balsą. - O štai kunigą Burbą ne tai kad atsimenu. Atrodo, lyg matau. Tai jau didelis man turtas. Tu net  nežinai, net neįsivaizduoji, koks  didelis! Džiaukis, besarmati, kad  nors esi be teatro, bet užtat su atmintimi apie jį. O! jeigu man  pasiseks ją atkurti, tikėk- važiuosiu dar karieta, dar būsiu jos vežėju. Būsiu, Broniau, ir dėkosiu likimui, kad  jis pas mane su nukraujavusia atmintimi. - Ir neišlaikęs ramybės: - Girdi, ką sakau? Klausiu, ar girdi, ką sakau? Kita vertus, kodėl man turėtų būti uždrausta tikėti, kad Aleksandras Burba irgi žino, kur Naujininkuose padėta Arklidė, kad jis be tavo ar mano malonių sugeba ją aplankyti. 
    - Nešauk!
    Pokalbis savaime mezgėsi, kokio negalima buvo tikėtis, o nuojautoje buvau net įsitikinęs, kad bent vienu klausytoju atsirado daugiau. Nesinorėjo elgtis lyg nieko neatsitikę. Net buvo smagu kažkaip parodyti  į tą bent vieną, kuriuo, mano galva, taip prasmingai  padaugėjo Arklidės publika. Kunigą Aleksandrą Burbą jaučiau tiesiu matymu ir tuokart atrodė, kad jis čia reikalingesnis, negu bet kuris kitas.
    - Ar žino, kur Naujininkuose Arklidė? Reikėtų  jo paklausti, - pasiūlė Bronius Maniušis, - bet kad priekabi toji ilgaskvernio  dūšelė, tai  savo kailiu patyriau. Nežinau, kaip  ji tau padėjo Radijo karietoje, bet man sapne paliko ne kokį įspūdį.
    - Ša, Broniau. Pradedu abejoti, ar mudu apie tą patį Aleksandrą. Manasis ne tik  kunigas, bet ir rašytojas.
    - Neskubėk manyje bent aktoriaus sunaikinti.  Režisierius  sudegė su teatru, o  aktorius kažkaip dar  užsilikęs, - pasakė Bronius ir: Pone vežėjau, vis dar abejoji, ar sugebės Radijo karieta nuvažiuoti bent iki XX a. pradžios. Tuo niekas neturėtų abejoti, o  jūs..  Ech!.  Tai visai menkas dalykas. Man su Jonu Šliūpu, gerbiamasis, tekę ne tokius dalykus patirti.
    Tai buvo netikėta. Atsilošiau it norėdamas iš toliau ir atidžiau pasižiūrėti į aktoriumi prakalbusiu man miela žmogų ir nuoširdžiai nusistebėjau:
    - Žiūrėk tu man! Bronius dingo kaip peržegnota pikta dvasia, o jo vietoje Aleksandras. Ne, ne, Broniuk, tavyje  aktorius nesunaikintas. Ir patikėk - jo neįmanoma sunaikinti,  kol nebus sunaikintas Bronius Maniušis. Žmogus, reikalingas ir alui išgerti, bet dar labiau- mirusiems prikelti, - Bravo! Bravo! Vienas, kitas žodis ir scenoje visai kitas paveikslas.
  - Nė joks čia ne paveikslas, - atsiliepė. - Regiu, jog nedrįsti patikėti, jog gebu pacituoti Aleksandros Burbos žodžius, ištartus Radijo karietoje kone prieš dešimt metų. Atleisk meldžiamasis, bet nemaniau, kad taip begėdiškai galėtumei pasielgti.
    Paėmiau  jo ranką savon, paspaudžiau ir prisimerkdamas pakalbėjau:
    - Prisimenu, kad labiausia Aleksandrui Burbai rūpėjo, kaip aš suvokiu kunigus. Ar, dieve gink, ne taip kaip dr. Šliūpas, kuriam visa kunigija yra niekai. Ir komentavo: tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
    - Tai tas Šliūpas, kaip  mūsų Bronius Maniušis, - kažkas ilgiau iš publikos kyštelėjo liežuvį.
    - Bolševikai, ša! -atsišaukė Bronius. Bet man buvo gera. Tikėjau neįtikėtinu, nes man nebuvo sunku atsimini jau taip seniai Radijo karietoje pasakytus kunigo Aleksandro Burbos žodžius.
  - Gal dar kažką iš tos kelionės pacituosi? Darosi įdomu, velniai griebtų! Jaučiuosi taip lyg kažkas tampytų nervus ir augintų įtampą, - paprašiau. O Arklidė?  Kas su alaus bokalu rankoje, kas - be, tačiau visi jos lankytojai susispietė arčiau mudviejų stalo. Buvau susitelkęs pašnekesiui ir tai, kas aplink nedomino ir neblaškė. Tačiau kas galėjo numanyti, kad po tokių atsiminimų, kurie nutildė Arklidės publiką ir privertė ją suklusti, staiga suoš, subanguos triukšmingas nerimas ir pro patalpos grotuotus langus išsiverš daina.
                       
                              Stebis stebis nemunėliai-
                              Kas gi čia yra?
                              Trepsi žirgo kanopulės,
                              Girgžda karieta.

    Tai Františekas Pelėda. Jis jau suspėjo atbildėti  iš Balsių. Klausėsi mudviejų su Maniušiu pasikalbėjimo, o žinodamas, kad sviestu košės nepagadinsi, sulaukęs tinkamesnę progą, uždainavo dainą, kuri dažnai buvo dainuojama Radijo karietos kelionėse. Gal net neatsargu sakyti, kad ji buvo dainuojama net ir girdint Tomui Vaisietai. Pats nedainavo, bet dainos nepeikė. Kunigo Aleksandro Burbos priekaištų irgi neteko girdėti. Užtat Amerikos lietuvės Julijos Skinkis buvo pilna Radijo karieta.  Ir ypatingai jos daug būdavo dainuojant priedainį:
           
                              Oi, parvešim šimtą metų
                              Mūs šalelės mylimos,
                              Šimtą metų, šimtą metų -
                              Visą amžių Lietuvos.

    Bet todėl ir nuostabu, kad daina išliko. Dabar jos priedainį griaudėjo visa Arklidė. Neatrodė, kad yra bent vienas jos lankytojas, kuris nežino šios dainos, bet publika buvo vieninga ir dainuodavo tik priedainį, kitus jos posmus patikliai palikdami dainuoti Františekui.
                             
                              Senis švilpauja botagą.
                              Timpsi vadeles,
                              Dantyse pypkitė dega,
                              Pusto liepsneles.

    Daug švenčių turėjau savo gyvenime, bet tokios puikios- iki tol niekuomet. Ir visi Arklidės publikos žmonės - pažįstami ar ne - man buvo draugai.                 
                 
                            Trempsi žirgo kanopulės,
                            Girgžda karieta,
                            Ar, vežėjau, pasigėrei,
                            Ar širdis jauna?

    O visa publika it skambiausi varpai:
                 
                            Oi parvešim šimtą  metų
                            Mūs šalelės mylimos.

    Regis, ir vėl kaip Tada jaučiu šiltą, kunigiškai lepią, minkštą  Aleksandro Burbos man ant peties padėtą ranką ir girdžiu:
      Vežėjau, stengiuosi padrąsinti tave, kad gali nedvejodamas sukti savo karietą į praėjusius amžius. Tai menkas dalykėlis, palyginus su mano ir Jono Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuok, važiuok ir nosį laikyk aukščiau, kad tave šimts užkurtų pypkių! Važiuok, ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų Radijo karieta.

********************************************
***************************************



Arklidėje  su kunigo Aleksandros Burbos Prisiminimais (4)

   Kaip ir tikėtasi, publikos Arklidėje nedaug. Skystoka. Jeigu ne griausmingas Broniaus Maniušio balsas, galėtum sakyti, kad čia ramu. Tai Ignalinos kraštų bernelis, jau žilut žilutėlis  ir bobininkas. Pasimaišius kad ir apsususiai bobelei, paliks geriausią draugą ir eis paskui ją, kol nesuras nuodėmės. Tačiau balsą Bronius turėjo gerą. Griausmingą. Mokėjo tarti žodžius pagal  jų tikrąją prasmę. Man pasirodžius tarpduryje Bronius sugriaudėjo:
   - Vyrai, reikalas rimtas, kadangi sugrįžti į savo vaikystę mes dažnai nesugebame. Todėl ša, patylėkit, bolševikai. Ir kad tylu būtų kaip bažnyčioje. Ar žinote, kas šis žmogus? gan grubiai suimdamas mano petį,- klausė Bronius Maniušis. Visi čia buvome pažįstami, nemažai žinojome vieni kitų nutikimus, bet paprastai tai buvo smagūs, linksmi žmogaus gyvenimo epizodėliai, o esminius, sunkesnius aplenkdavome. Arklidės publika Pranucį žinojo kaip mėgėją išgerti, savą žmogų girtuoklėlį, bet jie nežinojo svarbiausio. -Tai va, ponai,- atsigręžęs į  tirštesnį žmonėmis aludės kampą, nerimo Bronius.- Va, atsiminkite, bolševikai, jog tai Radijo karietos vežėjas..
    - Broniuk, Arkikatedroje dar mišios nesibaigė, o tu jau girtas..
    - Sergėk, Pranuci, liežuvį, kad  neiškristų. Irgi, mat, pasakė- girtas? Ė žmogau, žmogau! Nuo prisiminimų nepasigeriama. Tačiau kad kažkas mano smegenyse atsitiko, tai, ko gero, taip. Jau seniai buvau užmiršęs, kad tavo krūtinėje plaka vežėjo širdis. Nesmagu net prisipažinti, bet atleisk. Gal todėl ir Dievas pradeda  bausti..
   - Kokius niekus čia paistai?  Mali, mali ir nesumali,- pradėjau šiauštis. Bet Bronius buvo neklusnus ir jau pritildęs balsą:
   - Apie Dievą jau pasakiau, bet ir tavęs geru žodžiu nepaminėsiu. Lyg būtum tyla užspringęs. Nė šnipšt apie karietą. Ė, žmogau, žmogau!- palingavo galva Maniušis  ir tiesiog paliepė:- Sėskis! Žinau, kad tavo krašto žmonių ausims žodis funda nesvetimas. Užfundysiu alaus bokalą..
    Išsitraukė iš kišenės mažytę it katės ausytė piniginę ir, išpylęs į saują centukus, nuėjo prie prekystalio. Paprastai jo vaišių atsisakydavome. Broniaus pensiją tesiekė vos 200 litų. Už mane gaudavo beveik dvigubai mažiau, tačiau dabar man neparūpo pasaugoti jo piniginės nuo didesnių išlaidų. Kol jis nerangiai skaičiavo mokestį už alų, aš galvojau apie tai, kad jau kelintą  kartą iš pašalinių žmonių girdžiu minint Radijo karietą. Išniro iš užmiršties, pakilo kaip banga ir, regis, nesiruošia atslūgti. Net prireikė pagalvoti, kad gal ne šiaip sau, kad gal yra sąmoninga valia, pagal kurios nuoroda būtent ir  vyksta tai, kas vyksta.
   - Kažin, ką dabar veikia Tomas Vaisieta,- dėliodamas bokalus ant stalo pasidomėjo  Bronius  Maniušis
   - Tomas? Aktorius? Ką jis  dabar veikia? O Dievulėliau, net nežinau gyvas ar miręs. O tu klausi, ką jis veikia? O kodėl klausi?
    - Abu esate iš Radijo karietos. Tai pirmasis jos keleivis.
    - Pirmasis, bet ne vienintelis turbūt..
    - Visą naktį mane kankinote. Vos užmiegu, ogi ir vėl matau, kaip stabdote Radijo karietą ir kaip pasiutę, pilna gerkle: sėsk, Broniau, sėsk!  Kratausi, kaip beįmanydamas, nes bijausi praeities  ir todėl irgi šaukiu, kad po ją nei vaikščioti, nei važiuoti nenoriu  Ir baimė. Ji tokia  natūrali, kaip realybė. Brrr!!!- suprunkštė lyg arklys, pasikratydamas visu kūnu,- Bijaus važiuoti Radijo karieta, Pranuci ir net negaliu pasakyti  kodėl. Matyt, širdis jaučia, o protas žino, kad nedaug paliko  iki paskutinės valandos. O po jos- kas? Nieko kito, tik ji, nelaboji praeitis esa, buvau, gyvenau ir ten pasilikau..
    - Nelaidokime patys savęs,- nesunkiai įsiterpiau į  Broniau Maniušio kalbą.
    - Nelaidoju, bet ir sapne sakiau, ir čia sakau - tebūnie, ponai elgetos, visos man priklausiančios dienos tik iš ateities. Keliuosi anksti ir džiaugiuosi, kad dar kartą pavyksta atsibusti, bet, et, regisi, kad į lankas nuklydau,- atsiduso Bronius  Maniušis:- Apie save žinau, apie tave irgi truputį, o Tomas Vaisieta iš mano akiračio dingo.
    Nepasakiau Maniušiui, kad šis puikus žmogus ir aktorius dingo ir iš mano akiračio. Alų gėriau godžiau negu ankstesniais kartais, nejaučiau nei saiko, nei jo skonio ir netrukus  susilaukiau priekaišto
    - Neskubėk. Pats priminei, kad Arkikatedroje mišios dar nesibaigė Tegu jos ten su poteriais ir uždegtomis žvakėmis tiesiai pas Dievulį, o  mudu pasikalbėkime, kol bokalai dar neišgerti, nes  kai jie ištuštėja- darosi slogu. Tumet nei sėdėti, nei kalbėti nesinori.
    - Tuomet tiesiog neįmanoma,- pagavau jo nuotaiką.  Tai gal pataupydami alų, ištuštinkime  pradėtą pašnekesį. Supratau, kad taip ir neįsėdai į Radijo karietą..
    - Įsėdau. Bet tik patikintas, kad mane pavežiosite po ateities platybes  Tiesą sakant, ir ten ne kas geriau. Tas ilgaskvernis su antijėzuitu taip susikibo, kad neklausk, žmogau..
    - Ką vadini ilgaskverniu ir ką antijėzuitu?
    - Ilgaskvernį turėtum atsiminti iš pirmosios Radijo karietos kelionės.
    - Kunigas Aleksandras  Burba?
    - Pranuci, tu čia pats atsiminei?- nustebo Bronius Maniušis. Ir negreit: :- Bet jeigu -taip, tai  valio! Tegu daugiau būna antijėzuitų, padedančių  mums atsiminti.  Apie kun. Burbą sovietmečiu negirdėjau. Nei kas jis, nei kur jis. Paprastai sapnų neatsimenu, bet šį kartą  visą sapną atgaivina atmintis. Ir sapne jis atrodė lygiai taip, kaip buvau matęs Radijo karietos kelionėje.
Pakėliau bokalą. Gurkštelėjau. Bet taupiai. Prieš akis stabtelėjo kunigas Aleksandras Burba. Iš kur jis čia- iš Broniaus Maniušio sapno ar Radijo karietos? Ir tik tuomet toptelėjo galvon supratimas, kodėl prieš minutėlę Broniui parūpo sužinoti, ar aš pats sugebėjau atsiminti vardą ir pavardę kunigo Aleksandros Burbos. Pradėjau abejoti. Tačiau abejonė švietėsi, žydrėjo ir tai reiškė, kad jį atsimenu iš kelionės Radijo karietoje. Atmintis ryškėjo, Aleksandro Burbos žodžiai jau buvo girdimi ir reikėjo įsijausti į save, kad juos išgirsčiau taip, kaip tuomet, jų klausydamasis prieš kone dešimtmetį.  Dabar man atrodė, kad juos galiu perskaityti ant bokale suputoto alaus.
    Ir tuomet.. op! Vėl  A ir B, tos mano išdykėlės.
  - Štiš, kad  jus kur.. Ne  bažnyčia čia, o aludė..
  - Mes alaus negerame. Mes norime perskaityti laiškelį,- pasakė raidė A.
  - Laiškelį?- nesupratau.
  - Laiškelį. Jau labai senas. Bet mes  jį atsiminėme- skubinosi nerimstanti B ir liūdnesniu  balseliu pridūrė: - Ne visą atsimename, bet paklausyk,- ir nelaukdama leidimo:
    Tai buvo nuostabi kelionė ir- tikėsime - ne paskutinė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, - taip reikalinga sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į Radijo karietą  priimtumėte pavėžėti- tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geros valios mūsų  kultūros ir  švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą  kaimietį
    Raidutė B nutilo. Tačiau jau žinojau. kad  ji perskaitė ištraukėlę iš pirmo laiško, parašyto Radijo karietos ekipažui. Jo autoriai Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos miesto. Te nebus paslaptis, tai žento Dariaus tėveliai, nemokantys žmogui pasakyti bet kiek piktesnį žodį. Todėl suprantama, kad rašant laišką svotui jie tiesiog negalėjo pareikšti  kritiškesnį požiūrį, išsakyti kritiškesnę nuomonę O kad būtų pakilesnė nuotaika, tai savo laiške lyg vėliavą iškėlė Justino Marcinkevičiaus prasmingą dvieilį.
    - Ėgi, išdykėlės, gal jus atsimenate iš laiškelio nedidelį eilėraštuką,-  bandžiau savo atmintį patikrinti raidžių A ir B atmintimi..
     - Jis labai nedidukas,- paliudijo A.                 
                                 Paukštis- į dangų
                                 Žodis- į širdį
     -O aš prisiminiau laiškelio pačią, pačią pabaigą,-apsidžiaugė B ir paslaptyje nelaikė jos:
     Gerb. Vežėjau, išvažiuojant nepamiršite pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės  žirgams ir apsisaugoti  nuo reketininkų.- pacitavo raidė B
   - Tu klausai ar sapnuoji?- pajutęs mano neįprastą savijautą, paklausė Maniušis
   - Kalbėk, Broniau, kalbėk. Man labai įdomu ir labai reikalinga, ką čia pasakoji..
   - Nevaidink.  Aš pasakoju, o tu neklausai.
    - Girdžiu, girdžiu. Pagyrei ir sakei, kad Radijo karietos pirmoji kelionė labiausiai įsiminė todėl, kad ją praturtino kunigo Aleksandro Burbos dvasia...
   - Nesakiau, kad labiausiai sudomino Burbos dvasia. Jis man mažiausiai patinka, tik sakau, kad  jo dvasia persikraustė į mano sapną ir elgėsi kaip karietos pirmojoje kelionėje.
    - Dabar tikrai  girdžiu,- patikinau Bronių, bet susikaupti nepavyko, o piktokas Broniaus balsas raides A ir B pabaidė greičiau, negu mano "štiš, išdykėlės."  Reikėjo megzti pokalbį lyg nieko neatsitikę ir kažkodėl kalbėjau taip, lyg būčiau kunigą Aleksandrą Burbą atsiminęs tiesiu matymu. Tačiau ir dabar manau, kad labai nenuklydau nuo tokio reginio ir sakiau, kad kunigas Burba- geras žmogus ir jam labai norėjosi, kad išvažiuojanti į praeitį Radijo karieta neabejotų sėkme. Argi svarbu, kokiu pavidalu kunigas vaikšto, sielos ar kūno. Svarbu, kad buvo pasiryžęs padėti apsispręsti, išblaškyti abejones, suteikti pasitikėjimo savimi galių. Jis tikrai norėjo tik gero..
   - Reikėtų  jo paklausti,- pasiūlė Bronius Maniušis,- bet kad priekabi toji ilgaskvernio  dūšelė, tai  savo kailiu patyriau. Nežinau, kaip  ji tau padėjo Radijo karietoje , bet  man sapne paliko ne kokį įspūdį.
     Net nežinau, ar Bronius  Maniušis bent kiek juto, koks džiaugsmo kalnas užgriuvo mane, pajaučiant kad pradedu sugebėti atsiminti atrodytų visam laikui iš atminties išmestus  daiktus. Net nežinau, kada ir kur dar buvau toks laimingas kaip aną kartą, jausdamas atsibundančia atmintį.  Džiaugiausi kaip vaikas, o atrodė, kad  galiu atsiminti lyg skaitydamas Aleksandro Burbos raštus. O kad tai ne sapnas, pabandžiau pasitikrinti, kaip tai atrodo Arklidėje.
    - Pone vežėjau, vis dar abejojate, ar sugebės Radijo karieta nuvažiuoti bent iki XXa. pradžios. Tuo niekas neturėtų abejoti, o  jūs..  Ech!.   Tai visai menkas dalykas. Man su Jonu Šliūpu, gerbiamasis, tekę ne tokius dalykus patirti, -atkartojau man Aleksandro Burbos pasakytus Radijo karietoje žodžius ir aludė nutilo..
   - Žiūrėk tu man!- nusidyvijo Bronius. -Ir tu, Pranuci, nori, kad patikėčiau, jog cituoji Aleksandros Burbos žodžius, ištartus Radijo karietoje kone prieš dešimt metų? Atleisk meldžiamasis, bet taip nebūna.
   - Dar vakar, Broniau, nebūčiau galėjęs to padaryti.. Ir iš tikrųjų taip neturėtų būti. Čia vėl kažkas ne taip. Viena bėda ne bėda.
   - Gal dar pacituosi? Darosi įdomu, velniai griebtų! Niekuomet Radijo karietoje nebuvau, bet jaučiu, kad kažkas timptelėjo nervus ir augina įtampą.- norėjo mane girdėti Bronius  Maniušis, bet jaučiau, kad ir aludės publikai jo norai  nebuvo svetimi.
   - Prisimenu, kad labiausia Aleksandrui Burbai rūpėjo, kaip suvokiu  kunigus. Galbūt, kaip Šliūpas- kad visa kunigija yra niekai. Ir komentavo, kad, girdi, tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
   - Tai tas  Šliūpas, kaip  mūsų Bronius Maniušis,- kažkas garsiau iš publikos kyštelėjo liežuvį.
    - Bolševikai, ša!-atsišaukė Bronius. Bet man buvo gera. Žinau, kad tai neįtikėtina, bet man nebuvo sunku cituoti jau taip seniai Radijo karietoje  pasakytus  kun. Burbos žodžius. Ne ką  blogiau atsiminiau ir savo. Paklausiau, kad gal panašiai kaip apie Šliūpą, kalbama  ir apie  mane. Ir tai neįžeidimas, nes visuomenėje vežėjų profesijos žmones geresnio žodžio nesulaukia.
   - Palauk. Paklausyk- pasiskubino kunigas Burba ir tuomet su Tomu Vaisieta  ir  amerikonka Julija  Skinkis, dalyvavusia pirmoje Radijo karietos kelionėje, išgirdome kun.  Aleksandro Burbos tokį pasakojimą. 

A. BURBA ( su kai kuriais įtarpais)
   Jonas Šliūpas gyveno Amerikoje, o aš- Lietuvoje. Jis barė kunigus, aš- bedievius. Na, ir  kuriam mudviejų tikėti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų- niekai. Tiesa, vežėjau, mums  teko  pasirinkti kitą kryptį. Štai Radijo karieta važiuoji į praėjusius  laikus, o  mes  gi skridome  į ateinančius.
- Į ateinančius? Į tuos, kurių nebuvo? Kurie dar tik bus?- klausinėdama prabilo Julija  Skinkis
- Visiškai teisingai
- Štai kaip!- mestelėjo Tomas Vaisieta
- Taigi skridome į ateinančius laikus. Beje, užmiršau pasakyti, ponai, kad vienu ir tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnozavo. Na, ir susitikome kaip dvasios. Tik pajutau- pakilau ir skrendu. Po trumpos valandos ogi žiūru, kad priešais mane išniro kokia tai esybė
   - Sveikas drūtas, vienžemieti,- pratarė lietuviškai.
   - Sveikas drūtas, atsakiau supratęs, kad tai Jonas Šliūpas. Na, ir pradėjo jis padebesiuose  girti platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties. Tai štai  koks triukšmelis. Ką daryti? Nesantaika  jau dangaus erdvėje, Dievui po  nosimi. Ir tuomet.. Ar žinote, kas tuomet?
   Nei Julija Skinkis, nei Tomas Vaisieta , nei aš to nežinojome.
   - Tai klausykite,- paragino kunigas Aleksandras,- Šliūpas ir sako- ilgaskverni, skriskime į gūdumas ateinančių amžių. Ten aš tau, ilgaskverni, praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos  gyvybingos, kad  jos ir žmogaus, ir visos žmonijos išganymas.
     Nuskridome į glūdumas ateinančių amžių. Supraskite, įsikalkite į galvas- į ateinančių  amžių glūdumas. Ir žinot, neslepiu- buvau pritrenktas  jo idėjų populiarumu. Kur tik Jonas Šliūpas su savo pamokslais, vis pulkai žmonių paskui jį bėga  Net dvi baltos meškos sekė paskui Šliūpą ir klausėsi jo pranašysčių.   
    Netrukus minia buvo paruošta praktinei veiklai ir tuomet Jonas tarė- tegu išnyksta valdžia ir tie ilgaskverniai, dvasios romikai ubagai.
   Vos spėjo ištarti ir prasidėjo. Pjovė, pjovė, kol išpjovė. Kai šis darbas buvo baigtas, Šliūpas paliepė pjauti ir turtingesnius. Kad liktų visi lygūs. Tai, vyručiai, jau mislijau ir galo nebus. Tačiau žiūru- liko pulkas elgetų ir Šliūpas. Šisai ant žemės vėl savo kūne, o aš iš viršaus kaip dvasia visą vaizdą matau. Tačiau taip neilgai truko. Net Šliūpas, tai pamatęs, užriko: O kad  jus šimtai! Tai todėl, kad vieni kaip buvo nudriskę, taip ir pasiliko, o kiti nutuko. Suprantate, ponai. Nutuko. Apsirėdė. Tačiau ir dabar Jonas Šliūpas nepasimetė. Vėl liepė pjauti pralobusius. Ir vėl pjautynės. Ak, mielieji, tokį vaizdą reikia matyti savo akimis. Pjovėsi, kol liko tik du ubagai. Ir Jonas. Tačiau vienas ubagas prisidengė tai, ką paprastai  vyrai paveikslėliuose pridengia  figos lapeliu. Vėl lyg turtingesnis.
   - Ir ką? Ir prisidengusį  nudobė?- neiškentė Tomas Vaisieta
   -Pats  Šliūpas. Paukšt į kaktą ir užmušė. Liko tik vienas elgeta ir Jonas Šliūpas. Elgeta buvo liesesnis. Nepaisant to, maniau, kad pjautynės  baigtos. Bet kur tau! Girdžiu, elgeta sako: O tu storapilvis, tu kraugerys..  Paukšt Šliūpui į makaulę ir atlikta. Liko tik vienas elgeta..
   
    Ir dabar gerai atsimenu, kad  buvo taip, kaip čia pasakoju. Ir net jaučiu šiltą, kunigiškai lepią Aleksandro Burbos man ant peties padėtą  ranką.
      Vežėjau,- sakė jis- tu, regis, ne tai supranti, ko būtent tau dabar reikėtų. Aš norėjau padrąsinti tave, kad gali nedvejodamas sukti savo karietą į praėjusius amžius. Tai menkas dalykėlis, palyginus su mano ir Jono Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuok, važiuok ir nosį laikyk aukščiau, kad tave šimts užkurtų pypkių!.. Važiuok, ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų Radijo karieta..
        Tai pasakojau Broniui Maniušiui, o girdėjo visa Arklidė. Kas su alaus bokalu rankoje, kas-be, tačiau visi aludės lankytojai susispietė arčiau mudviejų stalo. Mano dėmesys buvo sukoncentruotas atpasakojimui, o tai, kas aplink nedomino ir neblaškė. Bet kas galėjo numanyti, kad po tokių atsiminimų, kurie nutildė Arklidės publiką ir privertė ją  suklusti, staiga suoš, subanguos triukšmingas nerimas ir pro grotuotus langus išsiverš daina.
                               Stebis stebis nemūnėliai-
                               Kas gi čia yra?
                               Trepsi žirgo kanopulės,
                               Girgžda karieta..
Tai Františekas Pelėda. Jis jau suspėjo atbildėti  iš Balsių. Klausėsi kartu su kitais mano pasakojimo ir pajutęs, kad  jį baigiau, uždainavo dainą, kurį dažnai buvo dainuojama Radijo karietos kelionės. Gal  net neatsargu sakyti, kad  jį buvo dainuojama net ir girdint Tomui  Vaisieta. Pats nedainavo, bet dainos nepeikė. Iš kunigo Aleksandro Burbos priekaištų irgi neteko girdėti.  Užtat Amerikos lietuvės Julijos Skinkis buvo pilna Radijo karieta.  Ir ypatingai jos daug buvo dainuojant priedainį:
                   Oi, parvešim šimtą metų
                    Mūs šalelės  mylimos -
                    Šimtą metų, šimtą metų
                    Visą amžių Lietuvos.
  Bet todėl ir  nuostabu, kad daina išliko. Dabar jos priedainį griaudėjo visa Arklidė. Neatrodė, kad yra bent  vienas  jos lankytojas, kuris nežino šios dainos, bet publika buvo vieninga ir dainuodavo tik priedainį, kitus jos posmus patikliai palikdami dainuoti Františekui.
                    Senis švilpauja botagą.
                    Timpsi vadeles
                    Dantyse pypkite dega,
                    Pusto liepsneles
Daug švenčių  turėjau savo gyvenime, bet tokios puikios- iki tol niekuomet. Ir visi  Arklidės publikos žmonės- pažįstami ar ne- man buvo draugai. Net negalėjau suprasti, kodėl čia nematau Cezario Kurilavičiaus iš Piečių ir Juozo Baravyko iš Bobriškės kaimų. Tiesiog užmiršau, kad per Dievulio neapsižiūrėjimą abu jau mirę
                   Trempsi žirgo kanopulės,
                   Girgžda karieta
                   Ar, vežėjau, pasigėrei,
                   Ar širdis jauna?
O visa publika it skambiausi  varpai:
                  Oi parvešim šimtą  metų
                  Mūs šalelės mylimos..

40

:writing:                                          Paskutiniai nutikimai Arklidėje (a)

                Kiek jau metų praėjo, a? Kiek dar praeis? Tačiau ateis diena, kai man tai jau nebus svarbu, tačiau kol ji neatėjus, tai vis rūpi, kaip mieliau sušiaušti šiuos užrašus, kaip vieną pasakojimą ar net mintį geriau priglausti prie kitos. Ir man pačiam neretai atrodo, kad dar vis neišėjęs iš ano sekmadienio ir Arklidės.
      Nemanau, kad skaitytojai suabejos, ar nesutirštinau spalvų, aprašinėdamas jeigu ne visus, tai  bent kai kuriuos įvykius. Labiau tikėtina, kad  gal vienas kitas vis dėlto suabejos mano atminties  patikimumu. Todėl vėlgi, prisiimdamas atsakomybę, kartoju, kad VISA apimtimi atmintis iš manęs niekuomet nebuvo atimta; buvo išskirta ir paslėpta tą jos dalis, kuri saugojo atsiminimus apie Radijo karietą. Man tai labai daug. Bet gal neveltui sakoma, kad nėra blogio, kuris neišeitų į gerą. Čia svarbu ne tik, kad atėjo laikas, kuomet atmintis pradėjo grįžti, keltis. Gal netgi svarbiau, kad kiekvieną prikeltą atsiminimų žiupsnelį imi labai atsargiai, kad,  neduok Dieve, vėl nepasimestų užmarštyje. Apžiūrinėji, apčiupinėji, glostai ir vis geriau supranti, kad  ne tik įvykiai, bet ir visa žmogaus praeitis- lyg akimirkos, lyg trumpi regėjimų blykstelėjimai. Todėl džiaugiesi, jeigu pavyksta bent kiek  rūpestingiau užkonservuoti, paliekant  juos raštuose. Ar kas rugpjūčio tą sekmadienį galėjo pamanyti, kad į Arklidę, vos suspėjusi po išklausytų per radiją mišių persižegnoti, atkulniuos ir mano žmona.  Ją pastebėjau neiškart ir... nepažinau. Nusišypsojo lyg po ilgo nesimatymo. Lyg būčiau sugrįžęs  iš tolimos kelionės. Padavė ranką Františekui Pelėdai, linktelėjo galva Broniui Maniušiui, kurį pažinojo mažiau ir girdžiu:
    - Būkite, berniukai, kilnūs. Leiskite šį kartą man jus pavaišinti, - pasakė. Ir po mažytės tylos vėl jos žodžiai: - Suprantu, kad tyla reiškia sutikimą. Ačiū, kad priimate į  kompaniją, - ir įkišo man į delną dvidešimties litų pinigėlį.
    - Tikrai? - nežinojau kaip elgtis.
    - Ar manai, kad pinigai netikri?  Kiekvienam po du bokalus. Man užteks vieno.
    - Žinau, kad pinigai tikri, bet kas atsitiko?
    -  Paskubėk, paskubėk, - paragino žmona ir... klest - atsisėdo prie stalo priešais Maniušį  ir Pelėdą. Nežinau ką tuo kartu jautė anieji. Nešiojau bokalus, dėjau ant stalo, bet kad  būčiau prataręs nors žodį, tai - ne.  Jau žinojau, nes ir pats buvau patyręs, ką reiškia neįtikėtini dalykai - iš jų pirmiausia lauki nemenkų kiaulysčių. Mano Leokadija sėdėjo kaip paveiksluose  Šv. Dievo  Motina, nesarmata buvo persižegnoti ir atrodė, kad abu  bičiuliai pasijautė  beesą ne prišiukšlintoje Arklidėje, o tiesiog Arkikatedroje priešais altorių. Bet, ačiū Dievui, atėjo laikas, kai atsigavo ne tik Františekas  su Pelėda. Atsigavau ir aš. Ir atsimenu, kai kalbėdama apie mano būsimą kelionę su Mindaugu, mano Leokadija sakė:
    - Bus kaip sumanė. Todėl nieko nesakau. Pasimeldžiau ir atėjau atsisveikinti. Liūdna bus jums, Františekai,  dar liūdniau Arklidei, tačiau man liūdniausia. Nemoka žmogus net prieš mirtį ramiau pagyventi. Dieve, Dieve, kur tik jis nebuvo nuvažiavęs, bet niekuomet tokios nuojautos nepatyriau, kaip dabar. Širdyje ir  sieloje tokia  nežinomybė, kad... Bet išgerkim, berniukai. Tikėkim, kad Dievas ir  šį kartą laimins jo kelią. Ką tik per radiją išklausiau Šv. Mišių ir man atrodė, kad visa Arkikatedra meldėsi, kad taip atsitiktų.
    Žmona paėmė alumi suputotą bokalą  Maniau, kad apie mano ryt dienos kelione, išskiriant  Mindaugą, niekas  nežino, bet... Jinai jau žino. Iš kur?
    - Išgerkim, - pasakiau.
    - Čia kitokio alaus niekuomet negeriam, nes nebūna. Tik Kobra.  Bet atrodo, kad šiandien  ir ji pakeitė skonį.  Gal net stiprumą. Išlindo Kobra iš odos, - sugaudė Bronius Maniušis. O ir pats  jaučiuosi lyg būčiau į akmenį įspirtas, - prisipažino.
    - Kad taip yra. Lyg paminkliniame akmenyje iškalti. Šimtą katrų jus, ponia, mačiau, o negaliu pažinti. Negi čia jūs, Leokadija? - ryžosi pasitikrinti Františekas Pelėda.
  Žodis po žodžio, gurkšnis po gurkšnio ir po truputį nuotaika įsisiūbavo. Žmona sėdėjo greta ir nepaisant, kad per netrumpus gyvenimo metus tokiu artumu susėsdavome neretai, bet šį kartą jis buvo ypatingas. Nelengva paaiškinti, kodėl taip, bet manau, kad šį kartą  fizinis  artumas susiliejo su dvasiniu. Buvome artimi ne tik žmonių, bet ir Dievo akyse. Ir jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip čia sakau, tai reikia pripažinti, kad Dievui neypatingai svarbu, kur jam susitikti su žmogumi- Arkikatedroje ar arklidėje, bet jam, matyt, labai svarbu, kad žmogus neprarastų savęs bet kokiomis aplinkybėmis. Tą kartą su mumis  jis irgi, regis, gurkšnojo alų ir jam buvo gera. Jam buvo gera ir tuomet, kaip apkabinęs per nestiprius pečius savo žmoną, draugų akivaizdoje pasakiau:
    - Pavargai, mamul, nuo manęs, bet ką bepadarysi, kad net dabar, deja, negaliu tau pažadėti riestainio be skylės.
    - Pavargau, - prisipažino ji. Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis irgi pavargo. Gal kada nors bus ir man septintoji, tą poilsio diena.
    - Duok Dieve, -palinkėjau ir pasiteiravau, iš kur ji sužinojusi, kad netikėtai -nelauktai su nepažįstamu žmogumi susiruošiau nuvažiuoti į Šilinius.
    Tau tik atrodo, kad tokius dalykus žmona sužino paskutinė. Jau prieš Mindaugo pasirodymą  jaučiau, kad greitai išvažiuosi, bet svarbiausias klausimas- kažin, ar tik į Šilinius.
  - Jokių kitokių prielaidų neturėtų būti, -pasakiau. Bet ji kažkaip keistokai žvilgterėjo į akis.
  - Kodėl į Šilinius? Šviesiai tiesiai, kodėl ne į Šklėrius? Šiliniuose dar galima pasimesti, o Šklėriai... Nyksta jie. Ir pasimesti nėra kur, -suskubo pasakyti Františekas. Dar  nebuvau spėjęs  jam papasakoti, kokį nuotykį iš pat ryto pametėjo lemtis. Dėl to ir pakviečiau į aludę, kad jo ausys būtų kuo arčiau prie mano burnos. Man reikėjo, kad jis girdėtų:, esą, mielas kraštieti, neįsivaizduoji, kokie  dalykai vyksta pasaulyje. Ir bene patys svarbiausieji čia pat, jie kartu su mumis.
      Ir atsitiko taip, kad per trumpą laiką svarbiausieji dalykai išpampo, išaugo ir tapo akivaizdu, kad tokio pyrago jau negali apžioti jokia, net alumi praskalauta burna. Nebuvo laiko tai  net bandyti, kadangi pyragas dar vis nesiliovė augęs, pūtėsi ir būtent prie  jo neatrodė teisinga išmintis, kad  nieko iš nieko nebūna.
        Kad Leokadija neblogai dainuoja, žinojau ir mėgdavau pasiklausyti, tačiau dainuodavo labai retai. Buvau įsitikinęs, kad visas jos dainas irgi žinau, Ir netikėtai išgirstu:

Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy -
Būna taip, kad nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudūžta graži.

Būna taip, kad atėjus bažnyčion
Sunkų akmenį meta veidan -
Nieks nežinom likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta.

Bet vežėjau, tikėki, tikėki
Ta gražia ir dora išmintim-
Kardas Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis- širdžiai prakalbint širdim.

Teka, teka upeliai, o kelias,
Ak, koks kelias gražus, kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis.
Gieda pilkas laukų vieversys.

  - Kas tai? Iš kur?
  -  Patikėkite, ponai, kad Radijo karieta niekuomet tokios dainos neturėjusi, -pirmasis  atsipeikėjo Františekas Pelėda. Tačiau jis greit nutilo ir tik po geros valandėlės atsiprašė dėl savo pareiškimo, tačiau jį amortizavo prisipažindamas, kad turi dalykų, kuriuos paslaptyje saugojęs ilgesnį laiką, dabar nenorėtų išplepėti.
      Aš irgi įsitikinęs, kad tokios dainos nebuvo. Ir suprantu, kad patyrus atminties praradimo tragediją, lig šiol neturiu teisės kalbėti neginčijamas tiesas.  Bet uždraustas vaisius saldesnis ir vis dėlto nebuvo, ponai, Leokadijos padainuotos dainos. 
    - Buvo nebuvo, bet daina puiki ir svarbiausia, kad  ji yra dabar, - ryžtingai pareiškė Bronius Maniušis, o Leokadija:
    -Františekai,  turėtumei atsiminti, kad tarp tų, kurie 1994 metų pradžioje išlydėjo  Radijo karietą į jos pirmąją kelionę, manęs nebuvo.
    - Aš tą gerai atsimenu. Taip, ten jūsų, Leokadija, nebuvo.
    - Dabar, regis, būsiu vienintelė, kuri ją išlydi po ilgos pertraukos.
    - Kodėl - išlydi? Viešpats kažkodėl mane baudė kritimu iš televizijos bokšto. Dabar vėl.. O gal sapnuoju? -sudvejojo  Františekas ir stulpu statydamas akis, sužiuro į mane.
    - Jeigu kas čia sapnuoja, tai aš, - įsiterpiau. - Bet tu, Františekai, nežvairuok, nes irgi šią  dainą pirmą kartą girdžiu. Taip, ją  klausant atrodo, kad vėl atsiradusi Radijo karieta. Žinai, kad mano karieta dabar  seneliukė, apie 30 metų Audi iš Vokietijos, nupirkta Utenos turguje. O! mielieji, tokių šimtą, ar tūkstantį ir kiek jų beturėčiau, džiugia širdimi atiduočiau už vienintelę Radijo karietą.  Ir ji nebuvo pirmos jaunystės. Ir, prisimenu, kad lietuvių kalbos Vilniuje sergėtoja Albina Šiupienienė būtent dėl tokios jos išvaizdos papeikusi.
    - Nevaryk Dievulio į medį, - paprieštaravo Pelėda ir ryžosi atskleisti savo paslaptį: - Man vis dėlto, - pasakė, - tenka išsiduoti, kad esu lyg ir Radijo karietos metraštininkas. Ponia Albina apie Radijo karietą, kai ją pamatė, tai sakė.. Šis  jos kalbos užrašas ne iš nuogirdų, o iš  jos lūpų mano asmeniškai užrašytas.. Tuomet dirbau Nacionaliniame radijuje, laidų užsieniui redakcijoje.
    - Visi kažkur kažkada dirbom, o dabar alų maukiam. Sakyk, ką jį ten sakiusi.
    - O jį štai ką  sakė, - atsikėlė  nuo suolo Františekas. - Klausykit, ponai. Visi klausykit. Negi gaila?


                                                                  Paskutiniai nutikimai Arklidėje (b)

                  Taigi, jau nemažas laiko tarpsnis  įsispraudė tarp anų nutikimų ir atsirandančių užrašų apie juos. Jos didenybė Substantija, mestelėjusi į mano kiemą nelengvą akmenėlį, vis laukia geresnio susivokimo nuosavame gyvenime. Jau pripažįstu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra net ir tai, ko jis dar nežino, o žinių kiekis, nepaisant koks jis gausus, visuomet tik praplečia nežinojimo erdves ir jos pajutimą. Tačiau tuomet Arklidėje tokiems pamąstymams nebuvo laiko- reiškinys arba pyragas, kaip sakiau, augo ir visas dėmesys buvo užimtas vien tuo, kas tiesiausiu keliu pakliūva į akis ar ausis.
      Žinojau Františeko charakterį. Paprastai tai ramus žmogus, bet suputoja, sukunkuliuoja, įšėlsta ūmai ir tuomet, nepasiraitodamas kelnių, eina perbristi  jūros.  Arklidėje jam to nereikėjo daryti, bet atgrasinti jį nuo sumanymo nebūtų  įmanoma. Tačiau mūsų norai sutapo ir mes suklusome išgirsti Albiną Šiupinienę ir galbūt 1994 metų žiemą iš jo užrašų.
    - Ponai komunistai, prašau tylos, - pirmasis pasirūpino Bronius Maniušis. - Seni laikai, bet juose mes jaunesni. Nagi, varyk, Františekai. Ir Albina, žinoma, jaunesnė tuomet.
    Františeko raginti nereikėjo.
   
    Radijo karieta...
    Malonus ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys.
    Žiūriu iš arčiau - karieta menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? Ar rasis kam pasveikint vadeliautoją? Juk mes ne tie- svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos -Lietuvos neradau, -
mintinai citavo Františekas seniai sakytus Albinos žodžius. O aš suvokiu, kad kai vienu metu žmogų  užgriūva tokia  gausa netikėtumų, tai net išgertas alus kaip mat išgaruoja, o bokalai ir gerklės išdžiūsta. Tačiau dėl to nuogąstauti nereikėjo, kadangi džiūvo gerklė ir mano žmonai. Nors buvo pensinio amžiaus, bet užsispyrusiai dar vis dirbo valdišką darbą ir jos piniginė visuomet  būdavo turtingesnė, o pinigai brangesni, nes buvo gaunami ne  tik už  nelengvą buhalterės  darbą;  į jos pinigų vertę buvo įkalkuliuoti geroki sveikatos  praradimai. Bet sakau - buvo atkakli ir kiekvienu atveju guosdavo ir guosdavosi, jog, girdi, iki  mirties tikrai gyvens.
    Vėl susigriebę tuščius bokalus nuėjome prie  bufeto. Šį kartą su Bronium Maniušiu.
    - Sakyk, Pranuci, kas čia vyksta? Arba  jūs kvaili, arba aš durnas ir nesuprantu- klausė ir atsiduso: - Gaila alaus. Jau tiek išgerta, o galva, bjaurybė, be alkoholio. Argi tai ne dangaus bausmė?
    - Atėjau norėdamas sutikti Františeką.  Jeigu nieko daugiau, o tik mudu abudu savo reikalais užsiėmę, būčiau galėjęs pasakyti, kas čia vyksta, betgi pirmasis kelią pastojai tu, mielasis.
    - Aš? Nagi ir juokdarys esi. Aš tau kelią pastojau? Atsipeikėki.
    - Ar ne tu pirmasis apkaltinai Radijo karietą dėl savo nemiegos?
    - Vadinasi, man nevalia net teisybę pasakyti? Pasakiau teisybę kankinote su Tomu Vaisieta visą naktį. Bet jeigu pagalvojus geriau tai, ko gero, sapnas pildosi- karieta girgžda galvoje, atmintyje, prisiminimuose. Tikrai. Net nujaučiu, kad  ji vėl tampa dabarties realybe - atsigauna ir, ko gero, kaip sapne, greitai būsiu pakviestas: sėsk, Broniau! Sėsk, Maniuši! 
  Bokalai pripilti ir mudu, palikę šį  pašnekesį, nešėme juos ant stalo. Maniušis apie Radijo karietą žinojo ne ką, bet irgi gerokai  daugiau už kitus Lietuvos piliečius. Bet tai nereiškė, kad Lietuvos žmonės žinojo mažai. Tačiau Radijo karietos  netikėtas išnykimas ir užtrukusi tyla vis dėlto apaugino ją nemenka užmarštimi ir reikėjo specialaus impulso, kad  žmonių galvose  jinai ir vėl sugirgždėtų. Dar nevėlu studijuoti, kaip atrodė tokio impulso apraiškos, bet neabejotina, kad jos labai įvairios. Tačiau pasirodė, kad tautoje būta bent kelių žmonių, kurie laikė pareiga neužmiršti Radijo karietos, o pavyzdžiui, Františekas suvokdamas, kad nieko amžino nėra, pradėjo kaupti medžiagą, tačiau patyliukais, slapukaudamas, vengdamas viešumos. O dzūkas juk, atrodytų karštakošis, mėgstantis žadėti ir užmirštantis pažadus, bet šiuo konkrečiu atveju peraugo save ir labiau priminė žemaitį- nors pasižadėjo tik savyje, bet pažadą ištęsėjo.  Nedidelė savos gamybos ir leidybos brošiūrėlė, pavadinimu Iš Radijo karietos kelionių buvo pirmas viešas pareiškimas apie Radijo karietą ir jos kelionių studijas. Bet sakau, kad tai sužinojau tik po daugiau negu šešerių metų. Ir, kaip girdite, ne šventoriuje. Kai su Broniumi nuslinkome atnešti alaus, Františekas Pelėda išsitraukė iš po skverno atneštą brošiūrėlę ir suspėjo papasakoti, kas joje parašyta ir  kokių aplinkybių verčiamas ją parašęs. Sakė, kad tai pradinis darbas, tiesiog įžanga nemenkų būsimų studijų, kurių atsiradimą paskatino mano atminties apie Radijo karietą  praradimas.
    - Tai ne knygų skaitymo, o alaus gėrimo metas, - pajuokavo Bronius, užkeldamas ant stalo bokalus ir, matyt, norėdamas pašalinti nereikalingą aludei atributiką.
    - Iš tikrųjų, - sekdamas iš paskos pritariau Maniušiui, net nematydamas, kad žmonos rankose minėtoji Iš Radijo karietos kelionių.  Vis vartė, skaitinėjo brošiūros lapus, o paskui, paprašiusi netriukšmauti, šyptelėjo ir skaitė:
   
    Pirmoji kelionė...
    Jos  bijojau gal labiau nei velnias kryžiaus. Ir nors nesu arti  Dievo, tačiau paslapčia kėliau ranką ir žegnone ant kaktos ir krūtinės piešiau kryžių. Nereikia net  bažnyčios, kad paklusčiau galiai, kuri aukščiau žmogaus. Karietoje ne vienas, bet arčiausiai manęs aktorius Tomas Vaisieta. Nežino, kaip dreba man kinkos. Tačiau ir jis,  nors tvirtesnis, galingesnis ir aktorystės darbuose išmokęs valdyti jausmus, vis dėlto nepajėgė  nuslėpti jaudulio. Spėju, kad  daugiausia jam abejonių  kelia, ar esu tinkamas vadeliauti tokiai neįprastai kelionei. Galėtų atsisakyti, bet žingeidus ir pasiryžimas ima viršų- et, buvo nebuvo, rasim nerasim.. Važiuosiu.

    Pajaučiau, kaip kojos pradėjo klimpti medinėse aludės grindyse. Nežinau, kuris - ar Františekas, ar Bronius- prišokę paėmė iš  mano rankų alų.
    Leokadija buvo atkakli- nei matė, nei girdėjo. Ji skaitė:
    Ir iki tol daug nuomonių būta apie Radijo karietos užmačias. Bet neprisimenu, kad nors viena bent kiek geresnė. Tačiau užsispyrusiai tikėjau- ateis ta diena. Būtinai ateis. Juk mato Dievas, kad Radijo karieta pasirengusi ieškoti Žmogaus širdies. Vadinasi, užsiėmimas  vertas  bažnyčios palaimos. Ir nei per nago juodumą neabejoju, kad Žmogaus širdis pamesta  ir todėl jos paieškoms tėra tik vienas kelias- kelias į praeitį.
    - Gal užtenka? - pasiteiravo žmona
    - Ačiū. Iš kur šitie memuarai? - išstenėjau.
      Žmona padavė knygutę ir linktelėjusi galva Pelėdos pusėn:
    - Jeigu neprisimeni pats iš kur jie, - paklausk Františeko, - pasiūlė. Ir anasis atsiliepė:
    - Kaip kadaise tau išvažiuojant Radijo karieta, taip dabar man dreba kinkos. Bet yra kaip yra- aukščiau bambos neperšoksi.  Čia net ne brošiūra,  o tik vaizdinė agitacijos priemonė mano norų... To darbo, kurį norėčiau padaryti. Po truputį, po truputį ir atsirastų tai, ko užmirštis nesunaikins.  Čia tik labai nedaug, kas išliko iš sudužusios Radijo karietos.
    - Esi tikras Pelėda, tikras nakties paukštis. Negi sunku buvo bent žodeliu prasitarti, - papriekaištavau, bet burna vėl džiūvo. Numojau ranka į pasiaiškinimus ir gerklę užpyliau alumi. Bet tuo kartu suūžė Bronius Maniušis:
    - Tai kas pasakė, bolševikai, kad dangus negriūna? Griūna ir jis. Reikia gėdytis, kaip menkai mes pažįstame aplinką, o ypatingai savo draugus. Atrodytų, kad jųdviejų karštu vandeniu neperskirsi, o teisybė  juk, kad dešinė nežino, ką daro kairė. Ir nors jaučiu, kad  šį kartą ne taip, kaip sapne ir Radijo karietoje  nereikalingas, nepykite, bolšervikai, nesiruošiu iš  jos išlipti. Ir ne todėl, kad čia apstu alaus. Darosi įdomu.
    - Taip nekalbėk, Broniau, kad nereikalingas. Visi esame reikalingi. Maniau, kad būsime  čia tik su Františeku, bet todėl ir dangus griūva, bent ant mano galvos, kad retai susieiname į didesnę krūvą. Bet gal ir tai ne priežastis, kad  jis negriūtų. Tačiau mano dangus šiandien- jūs. Labai dėkingas, kad  jūs čia yra. Patikėkite, labai dėkingas, -kalbėjau ir, beje, labai nuoširdžiai.
    - Lyg ir atsisveikini?
    - Taip. Rytoj su Mindaugu išvažiuojam.
    - O kas  jis, Mindaugas?
    - Neklauskite, nes tikrai nežinau. Bet jis yra priežastis, nugriovusi ant mano galvos dangų, - kalbėjau bandydamas juokauti, bet.. stop. Mintyse toptelėjo kad, ko gero, iš tikrųjų taip yra. Pats jam pasiūliau išvažiuoti. Nepasakyčiau, kad dėl nieko. Šįryt atnešė Radijo karietos knygas - Senąjį Testamentą ir Age Myer Benedikctsen LIETUVA Bundanti tauta O ir šitieji Arklidės nutikimai...
    - Ponai bolševikai, neužmirškim, kad šiandien rugsėjo pirmoji. Taigi ne tik rudens, bet ir Naujųjų  mokslo metų pradžia. Bet paklausykit- visur tyla. Mokyklose nenuskambėjo nė vienas varpelis. Ir to priežastis- sekmadienis. Na, o kodėl ir man knieti paskaityti Iš Radijo karietos kelionių, tai irgi turi priežastį- reikia užbaigti tai, kas  buvo pradėta.
    Bronius atsivertė brošiūrėlę ir galingai skaitė pirmos kelionės metu užrašytus  mano žodžius:
    Ateis laikas ir istorija liudys, kad Radijo karieta išvažiavo 1994metų sausio 15-ją Aš  nenoriu su tuo sutikti, nes vis dėlto pirmieji jos važiavimai prasidėjo mintyse. Maža  kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui- ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta neišvažiuos į gyvenimą. Tų metų sausio 15-oji tėra tik liudijimas, kad Radijo karieta persikraustė iš galvos į Simono Konarskio gatvę Vilniuje ir  girgžda link Aušros vartų, pro kuriuos  susiruošė išvažiuoti palaiminama  stebuklingojo Šv. Marijos paveikslo...
    Sudie Radijo karietos girgždesy galvoje. Būk sveikas ir žmonėms reikalingas gyvenime.

    Kai Maniušis nutilo, buvo tylu visoje Arklidėje  nė vieno girto ir neprisimenu, kokiu kampu pasvirau link Františeko.
    - Ačiū. Dabar jau atsimenu. Ačiū, kad niekuomet manęs nepalikai. Net ir tuomet nepalikai, kai mane paliko netgi mano paties atmintis..
    -Vadinasi, ryt išvažiuoji? Gaila, bet gal reikalinga.
    Sudžeržgė mobilusis  telefonas. Trakuose gyvenant dukra Daina parašė:
    Tėti, jeigu tau kartais su šiuo pasauliu sunku gyventi, tai todėl, kad...
    Panašių žodžių irgi niekuomet  ne tik aš, tačiau ir bet kas tikriausiai nebuvo girdėjęs, todėl ir juos priskyriau prie neįprastų sekmadienio nutikimų.
  - Nors man labai nesinori, bet panašu, kad apie kelionę žino visas pasaulis. Bent jau Trakai- tikrai, - paskiau Františekui
  Františekas atsiliepė:
    - Ir mano nuojautose kažkas vysta, bet- kas? Klausiu, kas jas įtaigoja? Galbūt mums reikia  atsisveikinti ilgesniam laikui. Nepyk, bet jeigu mane kankins  nežinia, kaip nors atkaksiu į Šilinius. Manau, kad  ne kažin kur judu su Mkindaugu klaidinėsite. Pakaks Šklėrių
    - Nežinau, Františ. Bet man taip irgi vaidenasi. Tačiau apie tai nekalbėkim.  Paskandinkime aluje ir užmirškime. Sąmoningai. Ne dėl savęs, o dėl  Mindaugo, nes gali būti, kad  jis arba šventasis, arba  nusikaltėlis..







Paskutiniai  nutikimai Arklidėje (5)

  Nemanau, kad skaitytojai suabejos, ar nesutirštinau spalvų, aprašinėdamas jeigu ne visus, tai  bent kai kuriuos įvykius. Labiau tikėtina, kad  gal vienas kitas suabejos mano atminties  patikimumu. Todėl vėlgi, prisiimdamas atsakomybę, autentiškai pareiškiu, kad VISA apimtimi atmintis iš manęs niekuomet nebuvo atimta; buvo išskirta ir paslėpta tą jos dalis, kuri saugojo atsiminimus apie Radijo karietą. Man tai labai daug. Bet gal neveltui sakoma, kad nėra blogio, kuris neišeitų į gerą. Čia svarbu ne tik tai, kad atmintis grįžta, keliasi. Gal netgi svarbiau, kad kiekvieną prikeltą atsiminimų žiupsnelį imi labai atsargiai, kad  neduok Dieve vėl nepasimestų nežinioje. Apžiūrinėji, apčiupinėji, glostai ir vis geriau supranti, kad  ne tik įvykiai, bet ir visa žmogaus praeitis- lyg akimirkos, lyg trumpi regėjimų blykstelėjimai. Todėl džiaugiesi, jeigu pavyksta bent kiek  rūpestingiau užkonservuoti, paliekant  juos raštuose. Ar kas rugpjūčio tą sekmadienį galėjo pamanyti, kad į Arklidę, vos suspėjusi po išklausytų per radiją mišių persižegnoti, atkulniuos ir mano žmona.  Ją pastebėjau neiškart ir.. nepažinau. Nusišypsojo lyg po ilgo nesimatymo. Lyg būčiau sugrįžęs  iš tolimos kelionės. Padavė ranką Františekui Pelėdai, linktelėjo galva Broniui Maniušiui, kurį pažinojo mažiau ir taip:
   - Būkite, berniukai, kilnūs. Leiskite šį kartą man jus pavaišinti,- pasakė. Ir po mažytės tylos minutėlės vėl mano žmonos Marijos žodžiai: - Suprantu, kad tyla reiškia sutikimą. Ačiū, kad priimate į  kompaniją,- ir  įkišo man į delną 20 litų pinigėlį.
  - Tikra?- nežinojau kaip elgtis.
  - Ar manai, kad pinigai netikri?  Kiekvienam po du bokalus. Man užteks vieno.
  - Žinau, kad pinigai tikri, bet kas atsitiko?
. -  Paskubėk, paskubėk,- paragino žmona ir.. klest, atsisėdo prie stalo priešais Maniušį  ir Pelėdą. Nežinau ką tuo kart jautė anieji. Nešiojau bokalus, dėjau ant stalo, bet kad  būčiau prataręs nors žodį, tai-ne.  Jau žinojau, nes ir pats buvau patyręs, ką reiškia neįtikėtini dalykai - iš jų pirmiausia lauki nemenkų kiaulysčių. Mano Marija sėdėjo kaip paveiksluose     Šv. Dievo  Motina- nesarmata buvo persižegnoti ir atrodė, kad abu  bičiuliai pasijautė  beesą ne prišiukšlintoje Arklidėje, o tiesiog arkikatedroje priešais altorių. Bet, ačiū Dievui, atėjo laikas, kai atsigavo ne tik Františekas  su Pelėda. Atsigavau ir aš. Ir atsimenu, kai kalbėdama apie mano būsimą kelionę su Mindaugu, mano Marija sakė:
  - Bus kaip sumanė. Todėl nieko nesakau. Pasimeldžiau ir atėjau atsisveikinti. Liūdna bus jums, dar liūdniau Arklidei, tačiau man liūdniausia. Nemoka žmogus net prieš mirtį ramiau pagyventi. Dieve, Dieve, kur tik  jis nevažiavo, bet niekuomet tokios  nuojautos nepatyriau, kaip dabar. Širdyje ir  sieloje tokia  nežinomybė, kad .. Bet išgerkim, berniukai. Tikėkim, kad Dievas ir  šį kartą laimins jo kelią. Ką tik per radiją išklausiau Šv. Mišias ir man atrodė, kad visa arkikatedra meldėsi, kad taip atsitiktų.
   Žmona paėmė alumi suputotą bokalą  Maniau, kad apie mano ryt dienos kelione, išskiriant  Mindaugą, niekas  nežino, bet.. girdėjote? Jinai jau žino. Iš kur?
   - Išgerkim,- pasakiau.
   -Čia kitokio alaus niekuomet negeriam, nes nebūna. Tik  Kobra.  Bet atrodo, kad šiandien  ir ji pakeitė skonį.  Gal net stiprumą. Išlindo Kobra iš odos, - užgaudė Bronius Maniušis.- O ir pats  jaučiuosi lyg  būčiau akmenin įspirtas,- prisipažino.
   - Kad taip yra. Lyg paminkliniame akmenyje iškalti. Šimtą katrų jus, ponia, mačiau, o negaliu  pažinti. Negi čia jūs, ponia Marija?- ryžosi pasitikrinti Františekas Pelėda.
   Žodis po žodžio, gurkšnis po gurkšnio ir po truputį nuotaika įsisiūbavo. Žmona sėdėjo greta ir nepaisant, kad per netrumpus gyvenimo metus tokiu artumu susėsdavome neretai, bet šį kartą jis buvo ypatingas. Nelengva paaiškinti, kodėl taip, bet manau, kad šį kartą  fizinis  artumas susiliejo su dvasiniu. Buvome artimi ne tik žmonių, bet ir Dievo akyse. Ir jeigu iš tikrųjų yra taip, kaip čia sakau, tai reikia pripažinti, kad Dievui neypatingai svarbu, kur jam susitikti su žmogumi- arkikatedroje ar arklidėje , bet jam, matyt, labai svarbu, kad žmogus neprarastų savęs bet kokiomis aplinkybėmis. Tą kartą su mumis  jis irgi, regis, gurkšnojo alų ir jam buvo gera. Jam buvo gera ir tuomet, kaip apkabinęs per nestiprius pečius savo žmoną, draugų akivaizdoje pasakiau:
    - Pavargai, mamul, nuo manęs, bet ką bepadarysi, kad net dabar, deja, negaliu tau pažadėti riestainio be skylės.
     - Pavargau,- prisipažino ji. Kai Dievas tvėrė pasaulį, jis irgi pavargo. Gal kada nors bus ir man septintoji, tą poilsio diena.
     - Duok Dieve, -palinkėjau ir pasiteiravau, iš kur ji sužinojusi, kad netikėtai -nelauktai  su nepažįstamu žmogumi susiruošiau nuvažiuoti į Šilinius.
    Tau tik atrodo, kad tokius dalykus žmona sužino paskutinė. Jau prieš Mindaugo pasirodymą  jaučiau, kad greitai išvažiuosi, bet svarbiausias klausimas- kažin, ar tik į Šilinius.
   - Jokių kitokių prielaidų neturėtų būti,-pasakiau. Bet ji kažkaip keistokai žvilgterėjo į akis.
   - Kodėl į Šilinius? Šviesiai tiesiai, kodėl ne į Šklėrius? Šiliniuose dar galima pasimesti, o Šklėriai.. Nyksta jie. Ir pasimesti nėra kur,-suskubo pasakyti Františekas. Dar  nebuvau spėjęs  jam papasakoti, kokį nuotykį iš pat ryto pametėjo lemtis. Dėl to ir pakviečiau į aludę, kad jo ausys būtų kuo arčiau prie mano burnos. Man reikėjo, kad jis girdėtų, esa, mielas kraštieti, ne įsivaizduoji, kokie  dalykai vyksta pasaulyje. Ir bene patys svarbiausieji čia pat, jie kartu su mumis.
  Ir atsitiko taip, kad per trumpą laiką svarbiausieji dalykai išpampo, išaugo ir tapo akivaizdu, kad tokio pyrago jau negali apžioti jokia, net alumi praskalauta burna. Nebuvo laiko tai  net bandyti, kadangi pyragas dar vis nesiliovė augęs, pūtėsi ir būtent prie  jo neatrodė teisinga išmintis, kad  nieko iš nieko nebūna.
   Jau nemažas  laiko tarpsnis  įsispraudė tarp atsirandančių Užrašų.. ir anųjų nutikimų, kuomet Jos didenybė Substancija, mestelėjusi mano kieman akmenėlį, vis laukia geresnio susivokimo nuosavame gyvenime. Jau pripažįstu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime yra ir tai,       ko jis dar nežino, o žinių kiekis, nepaisant koks jis gausus, visuomet tik praplečia nežinojimo erdves ir jos pajutimą. Tačiau tuomet Arklidėje tokiems pamąstymams nebuvo laiko- reiškinys arba pyragas, kaip sakiau, augo ir visas dėmesys buvo užimtas vien tuo.
     Kad  mano žmona  neblogai dainuoja, žinojau ir mėgdavau pasiklausyti, tačiau dainuodavo labai retai. Buvau įsitikinęs, kad visas jos dainas irgi žinau, Ir netikėtai išgirstu:
Neliūdėki, nejaunas vežėjau,
Tik kūrenki ugnelę širdy-
Būna taip, kad nepjauna, kas sėja
Ir svajonė sudūžta graži.

Būna taip, kad atėjus bažnyčion
Sunkų akmenį meta veidan-
Nieks nežino likimo patyčių,
Kai važiuoja keliu karieta.

Bet vežėjau, tikėki, tikėki
Ta gražia ir dora išmintim-
Kardas Žalgirio mūšiui laimėti,
Žodis- širdžiai prakalbint širdim

Teka, teka upeliai, o kelias.
Ak, koks kelias gražus, kai širdy
Gieda mažas svajonių paukštelis.
Gieda pilkas laukų vieversys..

   - Kas tai? Iš kur?
   -  Patikėkite, ponai, kad Radijo karieta niekuomet tokios dainos neturėjusi,-pirmasis  atsipeikėjo Františekas Pelėda. Tačiau jis greit nutilo ir tik po geros valandėlės atsiprašė dėl savo pareiškimo, tačiau jį amortizavo prisipažindamas, kad turi dalykų, kuriuos paslaptyje išsaugojęs ilgesnį laiką, dabar nenorėtų išplepėti.
      Aš irgi įsitikinęs, kad tokios dainos nebuvo. Ir suprantu, kad patyrus atminties praradimo tragediją, lig šiol neturiu teisės kalbėti neginčijamas tiesas.  Bet uždraustas vaisius saldesnis ir vis dėlto nebuvo, ponai, Marijos padainuotos dainos. 
    - Buvo nebuvo, bet daina puiki ir svarbiausia , kad  ji yra dabar,- ryžtingai pareiškė Bronius Maniušis, o  Marija:
   -Františekai, Jūs turėtumei atsiminti, kad tarp tų, kurie 1994 metų pradžioje išlydėjo  Radijo karietą į jos pirmąją kelionę, manęs nebuvo.
  - Aš tą gerai atsimenu. Taip, ten jūsų, Marija, nebuvo.
  - Dabar, regis, būsiu vienintelė, kuri ją išlydi po ilgos pertraukos.
  - Kodėl išlydi? Viešpats kažkodėl mane  baudė kritimu iš televizijos bokšto.. Dabar vėl.. O gal sapnuoju? Sudvejojo  Františekas ir stulpu statydamas akis, sužiuro man akysna.
   - Jeigu kas čia sapnuoja, tai aš,- įsiterpiau. - Bet tu, Františekai, nežvairuok, nes irgi šią  dainą pirmą kartą girdžiu. Taip, ją  klausant atrodo, kad vėl atsiradusi Radijo karieta. Žinai,  kad mano karieta dabar  seneliukė, apie 30 metų Audi iš Vokietijos nupirkta Utenos turguje. O! mielieji, tokių šimtą, ar tūkstantį ir kiek jų beturėčiau, džiugia širdimi atiduočiau už vienintelę Radijo karietą.  Ir ji nebuvo pirmos jaunystės. Ir, prisimenu, kad lietuvių kalbos Vilniuje sergėtoja Albina Šiupienienė būtent dėl tokios jos išvaizdos papeikusi.
-Nevaryk Dievulio medin,- paprieštaravo Pelėda ir ryžosi atskleisti savo paslaptį :- Man vis dėlto,- pasakė,- tenka išsiduoti, kad esu lyg ir Radijo karietos metraštininkas. Ponia Albina apie Radijo karietą, kai ją pamatė, tai sakė.. Šis  jos kalbos užrašas ne iš nuogirdų, o iš  jos lūpų mano asmeniškai užrašytas.. Tuomet dirbau Nacionaliniame radijuje, laidų užsieniui redakcijoje.
  - Visi kažkur kažkada dirbom, o dabar va, alų maukiam.. Sakyk, ką jį ten sakiusi.
   - O jį štai ką  sakė,- atsikėlė  nuo suolo Františekas. Klausykit, ponai. Visi klausykit. Negi gaila?
      Žinojau Františeko charakterį. Paprastai tai ramus žmogus, bet suputoja, sukunkuliuoja, įšėlsta ūmai ir tuomet nepasiraitodamas kelnių eina perbristi  jūros. Arklidėje jam to nereikėjo daryti, bet atgrasinti jį nuo sumanymo nebūtų buvę įmanoma. Tačiau mūsų norai sutapo ir mes suklusome Albiną Šiupinienę išgirsti iš 1994 metų žiemos..
    Paklausykite skaitytojau, kas buvo išgirsta.
   
Radijo karieta..  Malonus ausiai skambesys, netikėtas akiai žavesys. Žiūriu iš arčiau- karieta menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią? Ar rasis kam pasveikint vadeliautoją. Juk mes ne tie- svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs: ieškojau Lietuvos -Lietuvos neradau,- mintinai citavo Františekas seniai sakytus žodžius. O aš supratau, kad kai vienu metu žmogų  užgriūva tokia  gausa netikėtumų, tai net ir alus kaip mat išgaruoja , o bokalai ir gerklės išdžiūsta. Tačiau dėl to nuogąstauti nereikėjo, kadangi džiūvo gerklė ir mano žmonai. Nors buvo pensinio amžiaus, bet užsispyrusiai dar vis dirbo valdišką darbą ir  jos piniginė visuomet  būdavo turtingesnė, o pinigai brangesni, nes buvo gaunami ne  tik už  nelengvą buhalterės  darbą Lietuvos radijo ir televizijos komisijoje;  į jos pinigų vertę buvo įkalkuliuoti geroki sveikatos  praradimai. Bet sakau, buvo atkakli ir kiekvienu atveju paguosdavo, jog, girdi, iki  mirties tikrai  gyvens..
  Vėl susigriebę tuščius  bokalus nuėjome prie  bufeto. Šį karta su Bronium  Maniušiu
  - Sakyk, Pranuci, kas čia vyksta? Arba  jūs kvaili, arba aš durnas ir nesuprantu- klausė ir atsiduso:- Gaila alaus. Jau tiek išgerta, o galva, bjaurybė, be alkoholio. Argi tai ne dangaus  bausmė?
   - Atėjau čia norėdamas susitikti Františeką. Ir tuomet bučiau galėjęs pasakyti, kas čia vyksta, bet dabar pats matai Pirmasis kelią pastojai tu, mielasis
   - Aš? Nagi ir juokdarys esi. Aš tau kelią pastojau? Atsipeikėki.
   - Ar ne tu pirmasis apkaltinai Radijo karietą dėl savo nemiegos?
  - Vadinasi, man nevalia net teisybę pasakyti? Pasakiau teisybę kankinote su Tomu Vaisieta visą naktį. Bet jeigu pagalvojus tai, o gero, sapnas pildosi- karieta girgžda galvoje, atmintyje, prisiminimuose. Tikrai. Net nujaučiu, kad  ji vėl tampa dabarties realybe- atsigauna ir, ko gero, kaip sapne, greitai būsiu pakviestas- sėsk, Broniau! Sėsk.. 
   Bokalai pripilti ir mudu, palikę šį  pašnekesį , nešėme juos ant stalo. Maniušis apie Radijo karietą žinojo ne ką, bet irgi gerokai  daugiau už kitus Lietuvos gyventojas. Bet tai nereiškė, kad Lietuvos žmonės žinojo mažai. Tačiau Radijo karietos  netikėtas išnykimas ir užtrukusi tyla vis dėlto apaugino ją nemenka užmarštimi ir reikėjo specialaus impulso, kad  žmonių galvose  jinai ir vėl sugirgždėtų. Dar nevėlu studijuoti, kaip atrodė tokio impulso apraiškos, bet neabejotina, kad jos labai įvairios. Tačiau pasirodė, kad tautoje būta bent kelių žmonių, kurie laikė pareiga neužmiršti Radijo karietos, o pavyzdžiui, Františekas Pelėda , suvokdamas, kad nieko amžino nėra, pradėjo kaupti medžiagą, tačiau patyliukais, slapukaudamas, vengdamas viešumos. O dzūkas juk, atrodytų karštakošis, mėgstantis žadėti ir užmirštantis pažadus, bet šiuo konkrečiu atveju peraugo save ir labiau priminė žemaitį- nors pasižadėjo tik savyje, bet pažadą ištęsėjo.  Nedidelė savos gamybos ir leidybos brošiūrėlė, pavadinimu Iš Radijo karietos kelionių buvo pirmas viešas pareiškimas apie Radijo karietos ir jos kelionių studijas. Bet sakau, kad tai sužinojau tik po daugiau negu šešerių metų. Ir kaip girdite, ne šventoriuje. Ir kai su Broniumi nuslinkome atnešti alaus, Františekas Pelėda išsitraukė iš po skverno atneštą brošiūrėlę ir suspėjo papasakoti, kas joje parašyta ir  kokių aplinkybių verčiamas ją pagamino. Sakė, kad tai pradinis darbas, tiesiog įžanga nemenkų  būsimų studijų, kurių atsiradimą paskatino mano atminties apie Radijo karietą  praradimas.
   - Tai ne knygų skaitymo, o alaus gėrimo metas,- pajuokavo Bronius, užkeldamas ant  stalo bokalus ir, matyt, norėdamas pašalinti nereikalingą aludei atributiką.
   - Iš tikrųjų, - sekdamas iš paskos pritariau Maniušiui, net nematydamas, kad žmonos rankose minėtoji  Iš Radijo karietos kelionių.  Vis vartė, skaitinėjo brošiūros lapus, o paskui, paprašiusi netriukšmauti , šyptelėjo ir skaitė:
  Pirmoji kelionė.. Jos  bijojau gal labiau nei velnias kryžiaus. Ir nors esu ne arti  Dievo, tačiau paslapčia kėliau ranką ir žegnone ant kaktos ir krūtinės piešiau kryžių. Nereikia net  bažnyčios, kad paklusčiau galiai, kuri aukščiau žmogaus. Karietoje ne vienas, bet arčiausiai manęs aktorius Tomas Vaisieta. Nežino, kaip dreba man kinkos. Tačiau ir jis,  nors tvirtesnis, galingesnis ir aktorystės darbuose išmokęs valdyti jausmus, vis dėlto nepajėgė  nuslėpti jaudulio. Spėju, kad  daugiausia jam abejonių  kelia, ar esu tinkamas vadeliauti tokiai neįprastai kelionei. Galėtų atsisakyti, bet žingeidus ir pasiryžimas ima viršų- et, buvo nebuvo, rasim nerasim.. Važiuosiu.
   Pajaučiau, kaip kojos pradėjo klimpti medinėse aludės  grindyse. Nežinau, kuris - ar Františekas, ar Bronius- prišokę paėmė iš  mano rankų alų.
  Žmona buvo atkakli- nei matė, nei girdėjo. Ji skaitė:
  Ir iki tol daug nuomonių būta apie Radijo karietos užmačias. Bet neprisimenu, kad nors viena bent kiek geresnė. Tačiau užsispyrusiai tikėjau- ateis ta diena. Būtinai ateis. Juk mato Dievas, kad Radijo karieta pasirengusi ieškoti Žmogaus širdies. Vadinasi, užsiėmimas  vertas  bažnyčios palaimos. Ir nei per nago juodumą neabejoju, kad Žmogaus širdis pamesta  ir todėl jos paieškoms tėra tik vienas kelias- kelias į praeitį.
   - Gal užtenka?- pasiteiravo žmona
  - Ačiū. Iš kur šitie memuarai?- išstenėjau.
    Marija padavė knygutę ir linktelėjusi galva Pelėdos pusėn.- Jeigu neprisimeni pats iš kur jie,- paklausk  Františeko,- pasiūlė. Ir anasis atsiliepė:
   - Kaip kadaise tau išvažiuojant Radijo karieta, taip dabar man dreba kinkos. Bet yra kaip yra- aukščiau bambos neperšoksi.  Čia net ne brošiūra,  o tik vaizdinė agitacijos priemonė mano norų.. To darbo, kurį norėčiau padaryti. Po truputį, po truputį ir atsiranda tai, ko užmirštis nesunaikins..  Čia tik labai nedaug, kas išliko iš sudužusios Radijo karietos.
   - Esi tikras Pelėda, tikras nakties paukštis. Negi sunku buvo bent žodeliu prasitarti,- papriekaištavau, bet burna vėl džiūvo. Numojau ranka į pasiaiškinimus ir gerklę užpyliau alumi. Bet tuo kart užūžė Bronius Maniušis:
    - Tai kas pasakė, bolševikai, kad dangus negriūna Griūna ir jis. Reikia gėdytis, kaip menkai mes pažįstame aplinką, o ypatingai savo draugus. Atrodytų, kad jųdviejų karštu vandeniu neperskirsi, o teisybė  juk, kad dešinė nežino, ką daro kairė. Ir  nors jaučiu, kad aš šį kartą Radijo karietoje  nereikalingas. Nepykite, bet nepaisant to, nesiruošiu iš  jos išlipti. Ir ne todėl, kad čia apstu alaus. Įdomu. Todėl neketinu išlipti.
    - Taip nekalbėk, Broniau, kad nereikalingas. Visi esame reikalingi. Maniau, kad būsime  čia tik su Františeku, bet todėl ir dangus griūva, bent ant mano galvos , kad retai susieiname į didesnę krūvą. Bet gal ir tai ne priežastis, kad  jis negriūtų. Tačiau mano dangus šiandien- jūs. Labai dėkingas, kad  jūs čia yra. Patikėkite, labai dėkingas, -kalbėjau ir, beje, labai nuoširdžiai.
    - Lyg ir atsisveikini?
    - Taip. Rytoj su Mindaugu išvažiuojam.
    - O kas  jis, Mindaugas
    - Neklauskite, nes tikrai nežinau. Bet jis yra priežastis, nugriovusi ant mano galvos dangų,- kalbėjau bandydamas juokauti, bet.. stop. Mintyse toptelėjo kad, ko gero, iš tikrųjų taip yra. Pats jam pasiūliau išvažiuoti. Nepasakyčiau, kad dėl nieko. Šįryt atnešė Radijo karietos knygas- Senąjį Testamentą ir Age Myer Benedikctsen LIETUVA Bundanti tauta O ir šitieji Arklidės nutikimai.
- Bet nors, ponai bolševikai, neužmirškim, kad šiandien rugsėjo pirmoji. Taigi ne tik rudens , bet ir naujųjų  mokslo metų pradžia. Bet paklausykit- visur tyla. Mokyklose nenuskambėjo nė vienas varpelis. Ir to priežastis- sekmadienis. Na, o kodėl man knieti paskaityti Iš Radijo karietos kelionių. Tai irgi turi priežastį- reikia užbaigti tai, kas  buvo pradėta..
  Bronius atsivertė brošiūrėlę ir galingai skaitė kažkada paslapčia rašomus  mano žodžius:
   Ateis laikas ir istorija liudys, kad Radijo karieta išvažiavo 1944metų sausio 15-ją Aš  nenoriu su tuo sutikti, nes vis dėlto pirmieji jos važiavimai prasidėjo mintyse. Maža  kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui- ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta neišvažiuos į gyvenimą. Sausio 15-oji tėra tik liudijimas, kad Radijo karieta persikraustė iš galvos į Simono Konarskio gatvę Vilniuje ir  girgžda link Aušros vartų, pro kuriuos  susiruošė išvažiuoti palaiminama  stebuklingojo Šv. Marijos paveikslo..
   Sudie Radijo karietos girgždesy galvoje. Būk sveikas ir žmonėms reikalingas gyvenime.
   Kai Maniušis nutilo, buvo tylu visoje Arklidėje nei vieno girto ir neprisimenu, kokiu kampu pasvirau link Františeko.
    - Ačiū. Dabar jau atsimenu. Ačiū, kad niekuomet manęs nepalikai. Net ir tuomet nepalikai, kai mane paliko netgi mano paties atmintis..
   -Vadinasi, ryt išvažiuoji? Gaila, bet gal reikalinga.
   - Sudžeržgė mobilusis  telefonas. Trakuose gyvenant dukra Daina parašė:
    Tėti, jeigu tau kartais su šiuo pasauliu sunku gyventi, tai todėl, kad jis nepriaugo, nepakilo ligi tavęs. Tų iš žvaigždžių atėjęs-ypatingas, nežemiškas.
   - Panašių žodžių irgi niekuomet  ne tik aš, tačiau ir bet kas tikriausiai nebuvo girdėjęs, todėl ir juos priskyriau prie neįprastų sekmadienio nutikimų.
   -Nors man labai nesinori, bet panašu, kad apie kelionę žino visas pasaulis. Bent jau Trakai- tikrai,- paskiau Františekui
   Františekas atsiliepė:
    - Ir mano nuojautose kažkas vysta, bet- kas? Klausiu, kas jas įtaigoja? Galbūt mums reikia atsisveikinti ilgesniam laikui.. Nepyk, bet jeigu mane  kankins  nežinia, kaip nors atkaksiu į Šilinius. Manau, kad  ne kažin kur judu klaidinėsite. Pakaks Šklėrių
    - Nežinau, Františ. Bet man taip irgi vaidenasi. Tačiau apie tai nekalbėti.  Paskandinkime  aluje ir užmirškime. Sąmoningai. Ne dėl savęs, o dėl  Mindaugo, nes gali būti, kad  jis arba šventasis, arba  nusikaltėlis..


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu