33. Tomas Vaisieta sapne ir abejonėse

Kai Mindaugas lipšniai padėjo ranką ant Pelėdos peties supratau, kad taip jis tapo palaimintas jo pasitikėjimu – tai buvo pirmas žmogus, kurio vardas įrašytas į tuomet dar nesančią komandą. Dėl savęs neabejojau, tačiau mano atvejis kitoks – Mindaugo komandai, sakyčiau, buvau parinktas Dievo valia. Dar nepažindami vienas kito, jau buvome užprogramuoti būti kartu. Manau, kad taip atsitiko ir su dėdę Jonu ir dėdiene Mare – jie net nežinojo, kad esame susirišę viena virvute ir tik todėl, kad  jiems tai buvo gera. Savanoriškumo principas reiškėsi įvairiai, tačiau žmonės privalėjo  būti patikimi. Maniau, kad Mindaugas galutinai apsisprendęs ir dėl Vytauto Mačionio, bet pasirodė, kad paskubėjau – kol kas jis vis dar buvo kandidatas.
Dar prieš karietos žirgo Įgagos atsiradimą Šklėriuose, paklausiau Mindaugą, ar jis žino, kaip reiškėsi Šv. Kazimieras Lietuvos kariuomenės pergalių panoramoje. Tuomet buvau perskaitęs Pauliaus Rabikausko knygą „ Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras“ ir netgi įtaigingesnes vietas galėjau cituoti.
- Apie ką tu? Ar tik  ne apie  Polocką?
- Taip. Vadinasi, jūs žinote, kaip ten buvę.
- Argi nesu sakęs, jog su Šv. Kazimieru esame bičiuliai. Jis daug padėjo, kad gaučiau teisę sugrįžti čia.
- Esate ar buvote? – paklausiau. Mindaugas atiduso ir akimis nužvelgė Kisielių sodybos pusėje esančią apaugusią krūmais panoramą. Dūmų viršum jos nebuvo. 
“Miestą ir pilį netikėtai apsupęs Maskvos kunigaikštis su didelę kariuomenę. Nedidelei lietuvių karių įgulai į pagalbą atskubėjusi Lietuvos kariuomenė, bet jos buvę tik 2000 vyrų... Juos sutrukdžiusi nenugalima kliūtis: srauni ir patvinusi Dauguva. Niekaip negalėję surasti seklesnės vietos, kur galėtų be pavojaus pasiekti kitą upės krantą, - pacitavau, bet Mindaugas mano pastangų neįvertino. Atrodė, net negirdi, bet girdėjo:
- Neatsimenu, kad apie tai man būtų kalbėjęs.- pratarė ir pareiškė įsitikinimą, kad tai kas buvo, neišnyksta – sudega malkos, lieka  pelenai. Pasėji pelenus,  sužaliuoja veja, geresnį derlių išaugina  javo  grūdas. - Ir kažkokiu kitokiu  balsu: -Man, ponas Karlonai, sekluma pergalės neneša. Užstrigau joje. Ir  jau pradedu nenutuokti, kaip būti toliau.
- Būna. Va, jau savaitė bepraeina, o aš dar pas motina nenuvažiavau.- atsiliepiau į  Mindaugo žodžius,-Gėda kalbėti, bet žinote, kad taip yra.
- Užjaučiu,- tyliai pasakė Mindaugas, - bet žmogui neretai reikia elgtis ne taip, kaip jam norėtųsi. O dabar mums svarbiausia atgauti atmintį. Visą. Ne fragmentinę. Ir Vytautas Mačionis čia užkliuvo, matyt, net nenujausdamas, kad kažkam tokių vaidinimų prireikė.
- Sakote, „kažkam prireikė“. Reiškia, nebūtinai mums?- panūdo paklausti.
- Kiek jis žino apie mudu, tiek težino, arba  tegu daugiau sužinos iš kur nors kitur. Mums irgi reikėtų atsiminti, kad nesame tuščia vieta ir privalome gyventi neužmiršdami, kad išdavystėje geriausiai pasireiškia artimiausi draugai. Privalome nuo jų apsisaugoti.
-Vadinasi?
-Vadinasi, savo veiksmus  koreguokime ir reikalus spręskime taip, kaip kiekvienam iš  mudviejų jie  nebūtų blogi. Mums dar trūksta trečio žmogau, kad galėtume savo veiklą koreguoti susirinkimų ir  jų  balsavimų nutartimi.
Ir štai trečiasis komandos žmogus atsirado. Trise nepaskubėdami ėjome į skiedryną ir Mindaugas paprašė pratęsti citatą, išskaityta iš Pauliaus Rabikausko knygos.
- Citatą?
- Na taip. Apie tai, kaip Šv. Kazimieras reiškėsi Lietuvos kariuomenės pergalių panoramoje.
- Supratau,-  geranoriškai  atsiliepiau. Ir gan sklandžiai:
„ Ir štai netikėtai prijojęs jaunas baltu apsiaustu raitelis ant baltutėlio žirgo. Drąsindamas lietuvius karius, jis pirmas įjojęs į upę ir davęs ženklą juo sekti. Ten kaip tik būta patogios seklumos. Per upę persikėlusi Lietuvos kariuomenė staiga puolusi priešą. Šis netikėtai užkluptas, ėmęs bėgti. Miestas ir pilis buvo apginti. Narsusis jaunuolis kažkur dingo ir niekas jo nematė. Tada suvokę, kad pagalbon buvo atėjęs  Šv. Kazimieras.“
- Apie ką  jūs?- nesuprato  Františekas.
- Atrodo, kad mes perplaukėme upę, - pasakė Mindaugas. Priimki, Františekai, šią citatą kaip mano su vežėju ir Šv. Kazimiero dovaną Tau. Tiesa, nesakome kokia proga, bet neabejojame, kad suvoki apie ką kalbame ir džiaugiamės, kad visiškame pasitikėjime, kad svarbiausiuose sprendimuose dabar mūsų daugiau. Dievas myli trejybę. Smagu, beje, kad ir čia esate kartu su vežėju. Bet kalbėdamas apie upę suprantu, kad prasideda jėgų kaupimo procesas. Mes įlipome į sceną, ir tai labai gerai. Ir bendrai,  labai gerai, kad kažkas darosi aplink mus – kažkam esame įdomus, kam reikalingi, kam – ne. Ir vietą ir kaip persikeli geriau per upę - jau žinome.
- O atsimenate, ką sakiusi, regisi,   raidė A tuomet, kai ji buvo scenos  tvarkytoja? „Šią naktį įdomų sapną sapnuos Tomas Vaisieta. Po kelių dienų jau pasirodys čia“.   
-Vadinasi, jau sapnavo,- atsiliepiau. – Ė, seniai  mačiau. Seniai. O juk net ilgose kelionėse  nesusipykę išlikdavome.
- Pasakyta, kad greit  pasirodys, lauk.- paragino Františekas: - Reikėtų stovyklą įrengti, nes nežinia, kur reikės sutalpinti žmonės.
- Šaunu. Bus jie ar nebus, o pasirengti reikia, - pritarė Mindaugas.
Tai buvo, atrodytų, mintys nurašytos nuo lubų, bet pasirodo, kad ir šitaip nusirašinėjant galima sukaupti prasmingų užrašų puslapių. Jau vakare žinojome, kokį sapną sapnavęs Tomas Vaisieta ir  buvo nuostabu, kad jis aplenkė prognozuojamą laiką, kad, girdi, Šklėriuose atsiras po kelių dienų ir atsirado greit po sapno. Bet ar tai tikrai būta sapno, matyt, reikia suabejoti.
... Buvo ankstyvas rytas ir tokiu metu Tomas paprastai miega. Tačiau tą kartą atsitiko kitaip - ramiai, patikliai nusimetė nuo savęs antklodę, nuleido nuo lovos kojas, kilstelėjo viršum galvos rankas ir mykdamas pasiraižė:
-Bet gana, užteks. Ė, reikia eiti, jeigu jau pažadėjau.- Atsistojo, nuėjo į vonią  prie vandens čiaupo, atsuko jį ir pradėjo praustis. Vanduo pasirodė pernelyg šaltas: - brrrr.. Kur reikia eiti?- staiga sukluso. - Į Šklėrius? Kokius? Ir kur jie? Nesąmonė, nesąmonė. Negi sapną priėmiau už realybę? Betgi taip niekuomet nebuvo ir tikriausiai, kad taip negali būti.
- Kaip negali būti?- pats sau paprieštaravo.-Taip yra. O, perkūnėli! Tylėk, Tomuk! Ir niekam apie tai nekalbėk. Bet negi tai sapnas?
Prisiminti buvo lengviau, negu lengva. Atmintis žvali ir aiški kaip dukart du.
Atėjo į teatro bufetą išgerti puoduką kavos.
- Kava ant stalo, Tomai,- išgirdo pažįstamą balsą. Grįžtelėjęs jo pusėn pamatė apystorį, vidutinio ūgmens, nejauną žmogų, bebaigiančia nuplikti galva. Matytas,- pagalvojo,- bet kur matytas, neprisiminė, o ir laiko nebuvo. Žmogus pakilo nuo kėdutės ir skubėjo jo pasitikti.
- Kol neprisiminsi Radijo karietos, net nebandyk-neprisiminsi ir manęs,- iš toli tiesė ranką Tomui nuplikelis.
-  Pranas? Vežėjas? Tu čia? Iš kur?
- O iš kur gali būti vežėjas, jeigu jis tikras? O kava, Tomai, ką tik padėta. Karšta. Kokią mėgsti.
- Tavęs atpažinti nesugebu, o tu atsimeni, kokią kavą geriu. Manau, kad ir pasaldinta.
- Šaukšteliu cukraus. Labai mažai. Kartumui nuimti..
- Tomas tiesiog fiziškai jautė, kaip giliai jis atsiduso. Nebuvo abejonių, kad kas nors kavinėje būtų  jo neišgirdęs.
- Metai griūva ir griūva, ir vis ant mūsų galvų.. O karietą  prisimenu. Ir žinot, kas per keistumėlis - atsimenant ją visuomet gerklę pradeda griaužti tėvo daina.
               Oi kur aš geriau uliavojau
               Sau jaunų mergelį pasdabojau.
- Regis, ir pats žinai, kad ją uždainuodavau ypatingomis progomis. Kaip ir tada. Tų metų sausio vidurys, o aš:
               Oi tu mergela lelyjela,
                Ar aisi už many, bernužėlio

                Ar aisi už many bernužėlio,
                Ar tu būsi mano priesiegėlė
Tokie vakarykštės dienos ataidai buvo čia pat ir Tomą trikdė, kaip niekuomet. Pamanydavo, kad jie iš sapno, tačiau sąmonė buvo užsispyrusi ir priversdavo įtikinti, kad vis dėlto tai realus praėjusios dienos susitikimo fragmentas - buvo kavinė, buvo joje vežėjas, buvo jis.
- Ot tau, dzūke, cūdų cūdai!.. Viešpaties keliai nežinomi. Gal sapnas, bet gal ir - ne. Ir kaip sužinoti? Eiti į kavinę ir klausti, ar buvo ten? ar dainavo? Ir jeigu dainavo, tai su kuo?
Tai buvo pasimetimas, nors atrodytų, kad pasiklysti tarp dviejų pušų sveiko proto žmogus negali. Bet, žinoma, kai žmogus sveiko proto, o Tomas rimtai suabejojo, ar gali save priskirti tokių žmonių kategorijai. Pats su savimi ginčytis nemėgo, tačiau atsiradus aponentui, nesuabejojęs būtų užstatyti bankui bet ką iš savo turtų, gal net talentą, bandydamas įtikinti, kad jo susitikimas su vežėju neišsapnuotas. Ir dabar ne lyg fiziškai jautė, kaip vežėjas:
- Ot, pasakei, Tomai, kad tėvo dainą uždainuoji ypatingomis progomis. Kaip ir tą  kartą.Tai gal ir dabar - juk atėjau tavęs pasižiūrėti ne kaip į puikų aktorių, o kaip į karietos bendrakeleivį. Karieta sugrįžta ir aš norėčiau, kad ir vėl pirmuosius kelius nuvažiuočiau kartu su tavimi. 
- Tai ką? Ar tu girtas, ar aš. Betgi visi mato, kad taip nėra. Vadinasi, turiu teisę uždainuoti savo tėvo dainą. Nagi, vežėjau, padėk...
                 Pas mus kalneliai kalaviniai
                 O akmenėliai sidabriniai

                  Balalė žydzi žaliais šilkais
                  Iš viduries vercas balci perlai.. 
- O, kad daugiau tokių sapnų, jeigu tai sapnas,- atsiduso Tomas Vaisieta, bet atsakyti kelionės į Šklėrius nesiryžo. Tiesiog jautė, kad atsisakyti jos negali ir tik kebliau buvo suvokti į kokius Šklėrius jis pakviestas - ar į tuos, kurie arčiau Vilniaus, ar esančius pietiniame Lietuvos pakraštėlyje. Tačiau jam nepasisekė atsiminti, kad kada nors su vežėju būtų kalbėjęs apie artėliau Vilniaus esančius Šklėrius, visuomet tik apie anuosius, jo gimtinę. Net ir eilėraštį bandė jiems  parašyti.
                     Dar metai, dar kiti ir... amen-
                                                             Šklėriai mirs,
                     Kaip merdi Dubas, ar Piesčiai
                     Savo namus užleidę giriai.
                     Kaip miršta nemažai kitų
                     Šilinių krašto sodžių-                                                             
                     Pagarenda, Bakanauskai,
                     Senovė ir kiti.. 
                               
                     Tai pakraštėlis Lietuvos
                     Tai žemė Dievo apleista
                     Daugiau čia vėjas sėjo
                     Ir mažiau žmogus,
                     Ir štai išaugo didelė giria..   
Tomui nepasisekė atsiminti eilėraščio ir jis nemanė, kad iš atsiminto fragmentėlio ko nors neišbarstęs, bet sapno- nesapno panorama buvo ryški, įsiminusi, neleidžianti net ir suabejoti, kad tikrovėje ji bent kiek kitokia. Kavinukėje sėdėjo nedaug žmonių ir visi buvo užimti jųdviejų su vežėju susitikimu. Tačiau tai Tomą nedaug domino. Galbūt tik amerikoniškai akcentuojanti pagyvenusi, tvarkingai apsirėdžiusi moteris. Kai jis kelintą kartą žvilgtelėjo jos pusėn, anoji plačiai nusišypsojo ir tarstelėjo:
- Nesivarginkite. Dabar ne laikas mane atsiminti, pone. Prisiminsite kitą kartą.
- Kito karto gali nebūti.
-Tai ne tas atvejis. Atia, ponas Tomai. Greit jūs tą pats sužinosite.
Amerikoniško akcento ponia išėjo, o vežėjas lyg pasigavęs jos žodžius:
- Gera, kai tau padeda tiek žmonių. Tikiuosi, kad jūs irgi. Smagu, kad dar prisimenate mūsų pirmąją kelionę Radijo karieta? Būtent, pirmąją.
- O karieta žlugusi.. 
- Norėjau sužinoti ne tik ar, ar prisimenate?
- Aš ir pats nežinau, kiek kartų ją kėliau iš mirusiųjų. Ateityje to niekuomet manęs neklauskite. Labai prašau. Ir jeigu žinote nors vieną iš jos keleivių, kuris jos neprisimintų, tai tas keleivis, patikėkite, yra begalvis ir beširdis. Štai jums mano atminties kortelė.
Tomas prisiminė, kaip netikėtai net pats sau atsikėlė nuo kėdės, paatatupsčiavo nuo staliuko ir, apžvelgęs kavinės publiką:
"Ponai, ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Ot, sakysim, pasikinkai žirgą ir važiuoji iki šimtmečio pradžios. O gal net toliau. Ar tikite?         
Ten, kažkur toli, toli, kai pavargęs, kai saulė paslenka vakarop, sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelio prie upės ar upeliuko ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau, gal net prieš tūkstantį metų. .Ir antai, regi- žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute, o ten tas žmogus gyvas. Pasitinka karietą, pakviečią nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jo svečiai iš toli. Taigi, klausiu, ar tikite tuo, ponai?
Buvo laikas, kai aš, teisybę sakant, tuo menkai tikėjau. Ir tik vaizduotėje  matydavau, kaip išsipučia to žmogaus akys, išgirdus tokią teisybę. Niekas iš jų ja netikėdavo ir manydavo, kad iš karietos išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnoja juos ranka, žegnoja kryžiumi, o paskui kviečia kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
Tomas  žinojo, kad  cituoja savo paties Radijo karietos laikais kalbėtus žodžius. Nesistengė prisiminti, kokia proga  jie pasakyti, bet kavinės publiką patikino:
Ir nepaisant to, tikite jūs ar ne, o aš, Tomas Vaisieta, jums liudiju- tokia karieta buvo ir iš jos išlipdavo ne velniai, o XX amžiaus žmonės. Vienas  jų, aš, Tomas  Vaisieta..“
Tomas sapno nejautė, jautė nuščiuvusią kavinukės tylą. O kai vėl atsisėdo priešais vežėją, tai matė, kaip jis pasilenkė ir išgirdo, kaip tyliai, bet raiškiai, aiškiai ištarė:
- Karieta vėl yra. Ji tavęs, ponas Tomai, laukia. Šklėriuose. Norėtųsi sulaukti kuo greičiau. Na, kad ir ryt.
- Kad ir dabar. Pats sau sukomanduosiu:-žengte marš, Tomai, ir - išeisiu..
- Tuomet sėkmės jums. Įsiminkite, Radijo karieta laukia. Šklėriuose. Rytoj.
- Neabejokite, vežėjau. Kad ir kas beatsitiktų, rytoj būsiu Šklėriuose.
- Sapnas tai ar ne, tačiau mano pareiga tesėti duotąją žodį. Net  jeigu tai  atsitiko sapne. Einu,- galiausiai ryžosi Tomas. Einu į Šklėrius. Pamesti neturiu ko, o jeigu rasiu- tai labai daug. Gražių dalykų pasaulyje yra, bet kiekvienam žmogui, ko gero, patys gražiausi savieji kraštai. Šklėriai, jie kažkur netoli Perlojos.
Daugiau dvejonių nebuvo. Atrodė net, kad Tomui nesvarbu, ar sapne ar realybėje davė vežėjui savo žodį būti Šklėriuose. Netrukus jau skambino į geležinkelio stotį. Iki traukinio išvykimo buvo apie pustrečios valandos, anot Tomo Vaisietos - marios laiko. Bet tai buvo ir naujiena: sužinojo, kad traukiniai į Druskininkus jau nevažiuoja ir galutinė stotelė šioje geležinkelio atšakoje - Marcinkonys.
- Tai ką, pritrūko traukinių?- mestelėjo telefono ragelyje klausimą?
- Rinkai traukinių nepritrūksta, pritrūksta pinigų arba proto,- išgirdo atsakymą, bet nelabai suvokė, ką galėtų reikšti. Tomas Vaisieta nežinojo, kad šitokiu būdu nemažo Šilinių krašto gyventojai palikti be traukinių. Ligi tol jie jų laukdavo Darželių, Margionių, Kabelių ir Senovės  geležinkelių stotelėse.
- Pinigai, kad juos kur! Kai jų yra, nėra problemos, o kai neturi... Bet Dieve tu mano, argi verta dėl to nerimauti,- pats vienas kalbėjo savyje Tomas Vaisieta .
Ir paspartino savo ruošą kelionei į Šklėrius.

34.Tomas Vaisieta dėdės Jono sodybos skiedryne

Buvo pavakarys, kai dėdė Jonas, atėjęs į skiedryną ir pašniukštinėjęs, kokiais darbais užsiėmę, netikėtai paprašė:
- Nekaukšėkit, vyrukai. Dainuoja. Dzie, dzie dainuoja arba tegu mano ausys nukrenta. 
Įsiklausėme ir mudu su Mindaugu, tačiau mudviejų ausys buvo be dainos.
- Na? Girdit?
- Tai kad- ne.
- Klausykit, klausykit! Dzie, dzie dainuoja,- pasidievagojo dėdė Jonas. Bet dar ilgai reikėjo laukti, kol išgirdau silpną dainos ataidą.
- Pasaulio pabaiga,-džiaugėsi dėdė. Ir žinot, ką tas giesmininkėlis? Buvau jau užmiršęs, kad tokią dainą yra. Kad jį Dievulis užaugintų!  Girdit?
                             Oi tu, berneli dobilėli,
                             Tai neisiu už tavy melagėlio,- dainuodamas pasakė dainos žodžius dėdė, bet tuomet jau ir aš išgirdau ataidint:
                             Tai neisiu už tavy melagėlio,
                             Tai nebūsiu tavo priesiegėlė..
- Vyrai, betgi tai Tomas. Dievaži, jis. Man netekę girdėti, kad kas Lietuvoje šitą dainą padainuotų taip, kaip jis. Tai jo tėvo daina. Kaip jis čia? Iš kur? Jau šiapus Margionių.- Pasižiūriu į Mindaugą, į dėdę Joną, bet jie tyli. Man nelabai  norėjosi tikėti, kad jiedu nežinoję Tomo Vaisietos. Bet klausimai buvo keblūs ir nė vienas negalėjome į juos atsakyti.
- Taip girtas nepadainuotų,- ryžtingai pareiškė dėdė Jonas.
- Argi sakiau, kad girtas?
- Nesakei, bet pats žinai, kad negirto čia neišgirsi uždainuojant. Tik paklausyk. Lyg midų gertų.                         
                               Pas jus kalneliai gryno molio,
                               O akmenėliai cisnagėlio

                               Balalė žydzi žaliais maurais,
                               Iš vidurio vercias baltos smilcys,- džiugino ausis daina. Paklausiau, kas ką sapnavome, tačiau pasirodė, kad Grigų sodyboje naktis vyrams apsiejusi be sapnų. Nutilo ir daina, nors žinojau, kad paskutinis jos posmas nepadainuotas.
- Ponai, einu ieškoti Tomo,-numečiau obliuojamą lentgalį.
- Jeigu iki Margionių nepaklydęs atkako, tai ir čia neklaidžiodamas suras, ko ieško.
- Ne todėl, ponai, ne. Tiesiog būtų nepagarbu, jeigu girdėdamas jį, neišeičiau pasitikti. Pagaliau, ir man būtų nesmagu, jeigu jis praeitų pro šalį. Šitą žmogų reikėtų nešioti ant rankų, bet.. turbūt pavargome nuo nešiojimų.
- Argi trukdome? Eik, pasitik,- sausai pasakė Mindaugas, tačiau eiti nereikėjo. Iš už klojimo kampo pasirodė galinga Tomo Vaisietos figūra ir girdim..   
                                Oi kur aš geriau uliavojau
                                Savo mergelį pradabojau.
- Specialiai stengiausi bent vieną posmą atnešti į šilinių sodybos kiemą. Ot, ir atnešiau. Ir nesakykit, beje, ponai, kad ne tam kieman pakliuvau. Visi gerai žinom, ką reiškia uoslė šuniui. Bet dabar žinau, ką jį reiškia ir Tomui Vaisietai. Ėjau, ėjau ir, prašau, jau čia. Kaip sakiau tau, Pranuci,
taip ir atsitiko. Ką ne ką, o savo pažadus Tomas Vaisieta visuomet sugeba ištesėti..
- Tikriausiai. Nors jeigu nebūtų Lietuvoje Tomo Vaisietos, tai, ko gero, būdami kone Perlojos pašonėje, net nežinotume, kad tokių pavardžių Lietuvoje yra. Bet, Tomai, kada ir ką man žadėjai? Gal keli metai, kai mudu ne tik po taurelę degtinėlės, bet net po puoduką kavos neišgėrėm.
- O vakar? Teatro kavinėje?
Ir dabar nežinau, kaip po tokių klausimų pasijautė dėdė Jonas ir Mindaugas. Jie juk geriausiai žinojo, kad vakar nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro niekur toliau nebuvau – tik Margionyse. Visą dieną buvome užsiėmę kas kuo, o vakarą kartu su kitais praleidau prie vaidinimų. O kad diena buvo neeilinė, tai, žinoma, net ir kalbėti apie tai neverta. Reikia jos  darbelius sudėlioti, suglausti, o tam irgi reikalingas laikas, kad įvykius galėtume pamatyti kartu su jų atsiradimo priežastimis. Kol kas jie buvo palaidi, išbarstyta skutais ir nelabai, regis, galima buvo pamatyti vientisą visumą. Pasirodžius Tomui Vaisietai skiedryne, apglėbiau jį kaip po nesimatymų amžinybės, tapšnojau per pečius, nugarą ir pats jaučiau Perlojos stipruolio jėgą. Reikėjo džiaugtis, kad jis ne medkirtys, antraip visi šilinių miškai jau būtų senokai iškirsti.
- Džiaugiuosi! Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jūs čia, Tomai. Atrodo, šimtas metų praėjo po mūsų išsiskyrimo. Bet va, Dievas išskyrė, Dievas vėl suvedė.
- Kodėl šimtas metų?- paklausė lyg užmiršęs, kad to teiravausi ankstėliau. Akimis paieškojo, kur geriau jam prisėdus. Skiedrynas malkų nestokojo. Atsisėdo ant storoko rąsto drūtgalio, pasakė:
- Jaučiu, kad norite įtikinti, ponai, kad sapnavau. Mano supratimu, panašiau kad dabar sapnuoju, negu naktį. Bet jeigu, Pranuci, giniesi, kad vakar mudu buvome susitikę, tai prašau - tegu  būna, kad sapnavau. Tuomet priimkite mane kartu su savo sapnu.- Patylėjo, pabraukinėjo delnais per kelnių klešnes.- Paklausykit, ponai,-paprašė:- Jeigu vakar su tavimi, mielas Pranai, nebuvau susitikęs Vilniuje, iš kur galėjau žinoti, kad esi čia kartu su Radijo karieta?
Dėdės Jono skiedrynas nuščiuvo. Žvilgtelėjau į Mindaugą, į dėdę Joną. Tai buvo vieninteliai veikėjai, galėję kažkaip sudrumsti skiedryno ritmą.   
-Tylite? Bet galiu patylėti ir aš. Tačiau ar tai ką paaiškins? Kita vertus, mintyse tylos nėra. Jose audra. Ten  neramu.  Atsiminiau pasaką. Ar norite, kad papasakočiau?- paklausė.
Nemanau, kad kuris norėjome paklausyti pasakos kad ir iš aktoriaus. Tylėjome. Bet Tomas buvo užsispyręs.
Ir pradėjo taip:
- Vilkui avinas sako, neėsk manęs. Kam vargti tau ir man? Tu tik išsižiok, o aš įsibėgėsiu ir pats tau įšoksiu gerklėn. Tau tik pritūpti ir išsižioti reikia. O veršis- matai?- jis teisybę liudys.
- Matau. Didelis. Vienas jo neįveiksiu.- pasižiūrėjo Vilkas sunerimusio veršio pusėn ir pažadėjo:- organizuosiu gaują, ot, tuomet  jau..
Ir prasižiojo vilkas. O avinas, atstatęs riestus ragus, įsibėgo ir trinkt vilkui į pražiotus nasrus. Persivertė.  Pasirito kūlversčia . Kruvinas. Lyg aviną ar veršį suėdęs. Ir galvoja, suėdžiau ar ne. Tikriausiai suėdžiau,- galiausiai nusprendė,  bet ką - aviną ar veršį? O gal abu? Bet argi labai svarbu? Svarbiau, kad ne alkanas.
- Ką tai galėtų reikšti mūsų atveju?
- Nežinau, Pranuci. Man regisi, kad esu pasotintas,- pasakė Vaisieta.
Ir tuomet, kai rūpi aprašyti Tomo Vaisietos pasitikimą dėdės Jono skiedryne, noriu kažkokiu būdu įterpti posakį:“ ir vilkas sotus, ir avinas sveikas" Šilinių dzūkuose jis dažnokai pavartojamas ir tai galima vertinti, kaip šio krašto žmonių polinkį konfliktines situacijas išspręsti įmanomai taikingiausiu būdu. Gerai atsimenu, kaip bičiuliškai ir kartu nedrąsiai su Tomu žiūrėjome vienas į kitą ir nežinojau, kaip pasiaiškinti, kodėl po tokių, atrodytų, gražių kelionių vienas kitą užmiršome. Ir jeigu  ne iš  kažkur pasiųstas sapnas, kažin, ar kada  nors sveikintumeisi. Atrodo, jog pats Radijo karietos gamybos darbas turėjo versti atsiminti žmones, kurie kelionėse išbuvę ilgesnį laiką ir prašyti  jų paramos. Tačiau to, matyt, nereikėjo dievams ir  nemanėme, kad tai mums galėtų padėti. Ir girdžiu, kaip Tomas nuoširdžiai bičiuliškai:
- O kad tave čia, suradau - nuostabu, Pranuci. Nepyk, kad ir dabar taip vadinu- Pranucis. Į liežuvį įaugo ir joks „ponas“ ar „tamsta“ prie Pranucio nesigretina, nelimpa.
-  Iš tiesų, aš čia, mielas Tomai, bet Radijo karietos vis dar nėra.
- Bet kad jos vietoje tuščia vieta irgi nepasakysim,- pagelbėdamas man įsiterpė į pašnekesį Mindaugas.- Tiesa, jos, naujos karietos, dar nedaug. Viso labo tiek, kiek matome skiedryne. Vienas ratas, ačiū Dievui, beveik gatavas. Beliko tik apkaustai. Ir tikimės, kad greitu laiku gal pavyks ir visus kitus sumeistrauti. Tai tokios tokelės. Dar lieka statybinės medžiagos problema.
- Ąžuolo neturime, - paaiškinau ir paklausiau: - Bet kodėl, Tomai, sakai, kad vakar su tavimi buvo susitikęs Vilniuje. 
- Kuris stipresnis, nepasigailėkite sprigto, noriu įsitikinti, ar vėl nesapnuoju, - paprašė Tomas..
- Ar negeriau, kad visi po sprigtą?
- Aš ir dabar manau, kad su tavimi, Pranuci, buvome susitikę. Vakar. Paprašei, kad ateičiau ir, prašau – duotąjį pažadą ištęsėjau. Dabar tesėk savąjį - sodink Tomą Vaisietą karieton.
- Nebent ant vieno jos rato. Kitų trijų, kaip girdėjai, dar nėra.
Tomas Vaisieta patylėjo ir dėbtelėjęs rato pusėn:
- Ratai gal ne taip svarbu. Svarbiausias dalykas užrašas. Jam užteks vieno, ir netgi ne rato, o vieno stipino. Geresnio kaip anasis - tikrai nesurasti. Prisimenu, kiek priekaištų būta dėl pačios karietos- kodėl būtent karieta, o ne lingė ar vežėčios.. Buvo ir toks - kodėl ne vežimas. Kaip žinote, ponai, išvažiavome 1994 metų žiemą. Tai vėl - kodėl ne rogės ar važis?. O dėl užrašo ant rato stipino neišgirdau nė vieno priekaišto: „Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime“.
- Tuo jau pasirūpinome, pone. Senas užrašas ant naujo stipino, - pasakė Mindaugas. Paėmė iš pasienio ratą ir, mestelėjęs aukštyn, parideno aptrypta kiemo veja. Ratas rydo kreive ir padaręs lanką vėl artinosi prie skiedryno. Bet mūsų dėmesys buvo sukauptas į užrašą, kuris savaip liudijo, kad nėra žmogaus gyvenimo, kuris apsieitų be abejonių ir tikėjimo. Ir gali būti, kad įridenus tokį užrašą dangun ir ten atsirastų jam jo gyventojų pagyrimas ir pripažinimas, jog nepaisant kad Dievui padedant jie pasiekė tobulumą ir laimėjo amžinąjį gyvenimą, tačiau tikėjimo ir abejonių apstu ir jų sielose. Nėra šventojo, kuris nesuabejotų, kad elgiasi neprarasdamas Dievo jam skiriamų malonių.
- Iš tikrųjų, tikiu ir abejoju,- pasakė Tomas. Veidas buvo džiugus, akys šviesios, burna pasirengusi kalbėti gerus žodžius.- Nuo čia ir mano Perloja netoli. Ė, prisimena ten Radijo karietą, bet manęs joje jau nebuvo. Mano vietą užtūpė... Nepyk, vežėjau, nepyk, Pranuci, aš irgi nepykau. Užtūpė Aldutė. Maniau, kad taip padaryta specialiai, kad tvirčiau įsikibtumei į parankę, na, o tuomet jau ir - į bažnyčią prie altoriaus tik žingsnis, kitas. Reikėjo suabejoti ir tuomet jau nebūčiau jos įleidęs. Taip, kalbu apie Aldoną Vederaitę. Nematau. Bet kad jos čia nėra, irgi netikiu..
-  Nėra jos čia.
- O bus? -sukluso Tomas.
- Dievulis težino. Tik kai prieš pusvalandį išgirdome dainą, supratau, kad tu, Tomai, po mūsų kraštą klajoji. Ir dabar jau gal net nenustebtume, jeigu iš už klojimo kampo pasirodytų ir jinai.
-Pasirodys. Jeigu tik užuos, kad  Radijo karieta  yra, pasirodys. Būtinai. Tikėkit ir neabejokite. Va, sakote, karietos, nėra, bet jos trauka jau veikia. Manote, jog nesuprantu, kaip kvailai atrodžiau žmonėms, išgirdusiems mane dainuojantį. Bet vėlgi- negalėjau neuždainuoti. Sielon įsismelkė karietos dvasia, o ji stipri ir įveikė Tomą Vaisietą.
-Negi prasideda? Negi traukinys pajudėjo? - negarsiai, bet raiškiai, lyg pats sau pasakė Mindaugas. Pakėlė ratą, sunkiu delnu perbraukė per stipiną ir atsargiai padėjo ankstesnėje vietoje. Regis, pasistengus galėjau greitai suvokti, apie kokį prasidėjimą kalba Mindaugas, bet maloniau buvo eiti pamažėl. Žiūrėjau, kaip neįprastai atrodo dėdė Jonas . Po jo netrumpa nosimi pračiaupta burna, regis, tik ir laukė, kada burnon įkris ypatingai skanus kąsnis. Tomas Vaisieta pataršė užaugintą barzdą, pačepsėjo lūpomis ir akimis įstrigo į Mindaugą, kuris iki šiol ypatingesnio jo dėmesio nesusilaukė. Dabar  jau numanė, kad pasielgė prasčiau, negu galėjo, nes sieloje sukirbeno nuojauta, kad tai vienas iš dangaus ir žemės sūnų. Bet tokių vis dėlto nėra daug, kurie apart to, kad vykdo Dievo valią, sugeba vykdyti ir savo.
  Ne, ne, jis net neįtarė, kad tai prisikėlėlis, antrą kartą gimusis. Jis matė kelis amatus išmanantį meistrą ir ypač buvo sužavėtas juoju kaip račiumi.. Bet Tomas Vaisieta aktorius, dzūkas, užantyje išnešiojęs kito dzūko -Vinco Krėvės - raštus. Pats buvo užsispyręs, bet nesijautė tapatus užsispyrėliui, dėl kurio galėtų sunerimti dangus. Tačiau neneigė, kad toks užsispyrėlis turi teisę gyventi žemėje ir savo gyvenimu ugdyti pasekėjus. Ir tiktai, jie bus visi kaip dievai - nuoširdžiai pritarė Krėvei, bet jam nemalonu buvo pasekti esamų dievų pavyzdžiu, kurie ir pamėgs  kančią ir audrą, ir nebeteks pasaulis ramumo.....
   - Traukinys, kuriuo jūs atvažiavote į Marcinkonis, irgi pajudėjo. Jis vėl grįžta atgal į Vilnių. Kalbu ne apie jį. Man atrodo, kad per jus bene geriausiai  suprantu, ką tai reiškia. Jus kalbėjote apie Radijo karietos trauką? Ar galėtumei tuo suabejoti?.
  - Kodėl- ne? Prašau. Abejoju. Abejoju net tuo, kad gal aš ne Tomas Vaisieta. Radijo karietos vežėją suradau nepasiklausęs nė vieno žmogaus. Abejokime. Kodėl- ne? Bet žinau, kad suradau jį neklausinėdamas - kažkas ėmė už rankos, rodė kelią, o praėjus Margionis paniukino uždainuoti. Ir man tai  buvo malonu. Labai norėjosi, kad mano daina būtų išgirsta kuo plačiau, bent jau iki Perlojos ir Norulių.. Nors suprantu, kad iki jų ne kažin kaip toli. Kad ir kaip bekalbėtum, o tikrovėje juk tai šilinių krašto žmoggyvenvietės
  - Kaip, kaip pasakėte?- neišsilaikiau,- žmoggyvenvietės?
  - Tik dabar, regis, taigi pirmą kartą pavartojau šitokį žodį. Vis dėlto esu Tomas Vaisieta ir žinau, kad lietuvių kalbos žodynuose tokio žodžio nėra. O gražus, a? Gal todėl, kad aš  ji tokį sugalvojau Man gražus. Ir ko gero teisingas Bet atsiprašau. Tikrai jaučiu, kad tokia mano kalba kažkuo panaši į anąsias, kurias išdrįsdavau prakalbėti Radijo karietoje..
  - Jūs taip manote?
  - Įsitikinęs.
  - Tuomet prašau, žinoma, jeigu nesunku, paimti ratą ir mestelėti rytų kryptimi,- paprašė  Mindaugas.
  - Kodėl būtent rytų kryptimi?
  - Saulė jau vakarop. Ir tai reikštų, kad paridensite ratą praėjusio laiko kryptimi..
  -Va kaip! Ot, tau ir račius? Tokį kada nors nebent buvo susitikęs Vincas Krėvė. Antraip, vargu ar jis būtų parašęs tiek mielų, o kartais sunkiai suvokiamų dalykų.
Šilinių skiedrynuose malkų niekuomet nestokojama, o jeigu jų ten bet kiek mažiau, žinok, jog tai ateivio, užkurio sodyba - ar iš Žemaitijos, ar iš Mažosios Lietuvos, o dažniausiai, žinoma, iš Suvalkijos. Tomas Vaisieta kiek padvejojo ir mintyse aukštoką malkų krūva pavertė scena. Užlipo ant  jos ir:
  -Ir vis dėlto ponai, jaučiu savyje kažką, ko paprastai nebūna. Tiksliau, nebuvo nuo tų laikų. kuomet sužinojau, kad Radijo karieta sužlugo. Ir nors žinau, kad jos nėra, bet tikiu, kad ji bus. Ir todėl pasakykite, ponai, kam už tai padėkoti - dangui ar žemei. Ne, ne, ponai, aš nesiimu tokiai pranašystei skelbti, bet, ko gero, atsirado žemės sūnus, kurio prisibijo ir dangus.. Prisimenat?- paklausė ir išdidžiai apžvelgęs skiedryną ir kas matėsi už jo, prakalbo žodžiais:
„   ... yra tasai, kur iš pamatų išjudins mūsų galybę, kur įkvėps žmonėms abejojimą, kad mes esame  dangaus ir žemės valdovai, pagimdys jųjų širdyse karčiąją nusiminimo kančią ir pagamins dievams ir žmonėms daugel daugel pikta. Susikurs jis sau naujų pasaulių, kurių neapims mūsų galybė, apgyvendins juose žmones, kurie nepripažins, kad mes esame jų dievai ir valdovai, o galybė mūsų bus silpna, kad išgalėtumei juos priversti mums  nusilenkti ir pagerbti mus, kaipo jų amžinus valdovus ir dievus. Prabils tada visi žemės gyventojai, kad jie patys yra dievai, ir kupina galybės bus jų siela, dievų galybės... Ir tikrai jie bus visi kaip dievai, ir pamėgs kančią ir audrą, ir nebeteks pasaulis ramumo...“
   Šieji žodžiai man tuomet nebuvo žinomi ir tik vėliau sužinojau, kad jie iš Vinco Krėvės PRATJEKABUDOS, bet viena juos žinoti, ir kita - išgirsti, kaip juos reikia žinoti. Man juos, sakyčiau, suvokti padėjo sutapusios dvi aplinkybės- viena, kad žinojau, kas iš tikrųjų yra Mindaugas, kita- kad  žodžiai buvo išgirsti užmirštant, kad juos sako Tomas Vaisieta. Girdėjau juos kaip vieno iš pripažintų Danguje autoritetų ir neabejojau, kad taip juos kalbėdamas, jis mato būtent Mindaugą. 
Bet pasirodė, kad ir pats Vaisieta, kalbėdamas tokius žodžius, atsižadėjo ir savęs, ir žemės, nes nulipęs nuo malkų prisipažino:   
- Sunku, ponai, būti tuo, kuo nesi. O juo labiau sunku būti ten, kur nesi.
-Ir nieko nepadarysi, jeigu tokia artisto dalia, ponas Vaisieta,- padėjo jam Mindaugas. Ir neįmanoma buvo net įtarti, kad šiuo momentu kalbasi du artistai. Bet svarbiausias dalykas jau buvo suvoktas. Reikėjo būti ypatingai susikaupusiam, kad neišsilietum iš savęs, pranešant neabejotiną dalyką, jog artėja diena, kai Radijo karieta vėl bus pastatyta ant ratų. Tą jautėme visi ir dėdės Jono pražiota burna čepsėjo pasitenkinimu.
- Oi, pone, kaip jūs gražiai dainuojat. Broliuk tu mano,  jūs net pats to nežinote. Nežinote! Dzie, dzie- ne...
- Valio! Dėdė Tomas atvažiavo ,- pasigirdo raidės  A džiugus balsas.
- Ne atvažiavo. Atėjo,-norėjo būti tikslesne raidė B.

Sekmadienio svečias

          Manau, skaitytojas greit pats suvokė, kad mano talentas raštams nevertas net menkiausio skatiko. Aš tai irgi ir jaučiu, ir žinau, bet gal ne mano kaltė, jog pastarųjų dviejų amžių sankirtos civilizacijoje žmogaus gyvenimas labiausiai prabangus bent dvejais dalykais: ginklais ir raštais. Nėra kur nuo jų pasislėpti – jie žmogų suranda visur. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, dar tarybiniais  laikais įstatymai įpareigodavo kiekvieną jos jauną žmogų turėti septynių klasių išsilavinimą, todėl ir skaitom, ir rašom visi, bet, toli gražu ne visi gerai. Dabar, regis, mielai atsisakyčiau šio užsiėmimo, jeigu nejausčiau pareigos  išsakyti, iškalbėti tai, kas, mano galva, būtina. Argi galime palikti tik kelių žmonių grupelei liudijimus,  jog po dviejų tūkstantmečių atsirado dar vieno vyro iš mirusiųjų prisikėlimas? 
    Bet dabar tūpkime į Naujininkus, į Šaltkalvių gatvėje esanti penkiaaukštį namą, kur netikėtai sulaukiau mielo svečio, atnešusio dvi knygas, kurios įtaigiai priminė Radijo karietą ir jos keliones. Tačiau jeigu net tuomet būtų prireikę parašyti, ką jaučiau, turėdamas namuose Mindaugą, tai, suprantama, nebūčiau sugebėjęs. Ir vėliau, kai dvasinė įtampa atlėgo, irgi nė karto nekilo noras savo būseną aprašyti popieriuje. Ir tai liudija, jog iš tikrųjų nesu tos prabos raštininkas, galintis kilstelėti tokius subtilius dalykus. Verta tik pasakyti, kad iki tol niekuomet nebuvau patyręs taip labai nesuvokiamos jausenos pertekliaus, kuris, kaip manau, tegalėjo atsirasti veikiant tik labai nežemiškos prigimties priežastims.
    Kviečiamas į butą Mindaugas neatsikalbinėjo. Pakvietus užeiti – užėjo, pasiūlius atsisėsti į fotelį – atsisėdo ir gėrėme kavą. Atrodė, žinojo, kaip kas čia bus ir, paklusęs instinktui, elgėsi lyg geras senas pažįstamas, nemenką laiką kažkur paklajojęs, o dabar sugrįžo ir neužmiršo pasidomėti, kaip gyvenu. Neatrodė, kad pernelyg atidus ir  buto aplinkai, bet, mestelėjęs žvilgsnį į ant sienos kabojusį Pivašiūnų Švenčiausiosios  Marijos paveikslą, pasakė:
    – Nuo šiol tegu būna pašventintas
    – Jūs kažką  man sakote?
    – Ne jums. Pamačiau, kad paveikslas nepašventintas. Daugiau tuo nesirūpinkite.
    Žagtelėjau ir neiškart:
    – Jūs kunigas?
    – Ne, žmogau. Ne kunigas. Bet blogiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nors norėčiau, nes atsimenu jus Radijo karietoje iš pirmosios kelionės. Tai  buvo 1994 metų sausio mėnesį.
    – Sausio 15-ją, – džiugiai atsiminiau, jausdamas šiltą eterio vaikščiojimą po krūtinę.   
    – Šioks toks sujudimas visuomenėje buvo. Net spauda rašė, kad, girdi, keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies. Kad ieškos, kol suras.
    – Neįtikėtina, pone, – teištariau. Ir taip nuoširdžiai, kad turėjau teisę pats nustebti, suvokdamas savyje dar neišnaudotą nuoširdumo klodą. Bet ištariau tyliai, lyg bijodamas užgauti svečio ausis, tačiau jo ausys buvo klausios.
    – Kodėl neįtikėtina? Ir vaizdas toks, kaip rašė spauda. Pavyzdžiui, „Respublika“: „Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas – TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip juk?, – ramiai, net nedirstelėjęs mano pusėn, pasakė, keldamas prie burnos kavą. Gurkštelėjo ir pagyrė: 
    – O kavą, patikėkite, gaminate puikiai. Gurkšnoji ir jautiesi lyg būtumei  Brazilijoje. Nemanau, kad kas tokią kavą skanavo Radijo karietoje.
    – Smagu ir liūdna girdėti jūsų žodžius,  pone. Priminėte spaudą. Tačiau  taip, matyt, duota lemties, kad tik dabar sužinau ir pradedu atsiminti, ką ji rašiusi. Ji nebuvo patikli Radijo karietos užmačioms ir, jeigu neklystu, buvo parašyta: „Ne, žmogeli,  turėdamas tokią karietą, jeigu tą širdį ir surasi, tai labai greitai pamesi. “  Dabar belieka tik sąžiningai prisipažinti, kad žiniasklaida neapsiriko. Nėra nei širdies, nei Radijo karietos. Ir jūs, pone, teisus, kai man kalbėjote: kas buvo – buvo, karieta sugriuvo.
    – Minutėlę, – paskubėjo stabdyti Mindaugas. – primetate man ne mano žodžius.  Neprisimenu, kad kada nors ir kam nors būčiau kalbėjęs juos. Niekuomet. Patikėkite, niekuomet taip nekalbėjau. Netikite? – paklausė ir  sužiuro tiesiai į akis, pasiryžęs atkakliai sulaukti atsakymo. Ir jo balsas buvo toks, kokį girdėjau nakties miege.
    – Jus, pone, matau pirmą kartą, tačiau jūsų balsas visą naktį nedavė ramybės.
    – Mano balsas?
    – Norėčiau suabejoti, kad tai buvo ne jūsų balsas, bet, deja, negaliu. Dėl to  neturiu nei mažiausios abejonės.
    Po kambarį pasklandė nedidukė tylos minutėlė, tačiau jos užteko, kad pasiryžčiau neatsisakyti savo regėjimų, nustumdamas į antraeilį planą naktinį sapną. Bet to neprireikė: 
    – Mano balsas?  O Šv. Kazimierai! Negi vėl man šunybę kreti, – gilai  ir lyg stebėdamasis  atsiduso Mindaugas.  Pasiėmė neišgertą kavą, atsikėlė iš fotelio ir vėl tęsė. – Sakote, mano  balsas jums visą naktį  ramybės  nedavė?
    – Anksčiau jo negirdėdavau, bet šią  naktį – taip... Laiko praėjo nedaug, ir balsas dar nedingęs iš mano ausų.
    – Keista.  Iš tikrųjų. Netgi labai keista, – Mindaugo kaktoje įsibrėžė  dvi raukšlės. – Atleiskite, – atsiprašė, – kad suabejojau. Taip neturi būti ir tikėkime, kad taip ateityje nebus. Bet pasaulyje pasitaiko neįtikėtinų dalykų, ir jūs, pone, turėjęs Radijo karietą, tai žinote. Tai ką daryti, a? Kaip jus įtikinti, kad šią  naktį  niekur nesibasčiau? Gal padainuoti, bet klausos neturiu, o balsas irgi, kaip sakote, nakties balsas.
    – Balsas puikus, jaunatviškas. Tik naktį jį girdėjęs. Stipraus vyro balsas. Jis man patiko. Toks, kokį dabar girdžiu iš jūsų burnos. Tik atspalvis kitoks, bet tai todėl, kad kalbame šviesesne tema, – kalbėjau, o jo pasisiūlymą padainuoti priėmiau, žinoma, kaip rimtą, diplomatišką pajuokavimą. Prie dainų, apsėdus stalus, dabar nesiskubinama ir stipresniam žmogui reikia išgerti butelį, kol jis išsijudina dainai.  Bet dažniausia būna vėlu ir vietoje dainos atsiranda bliovimas.  Mes gurkšnojome kavą  ir tai nežadėjo nieko linksmesnio. Tačiau Mindaugas vis dėlto norėjo dainuoti ir tą buvo pasiryžęs padaryti dabar, prie kavos...
    – Paklausykite, vežėjau, o aš jums padainuosiu, – pasakė ir:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne.

    – Dėde, ne taip jūs – iš nežinia kur iššoko raidės A ir B. – Jūs nemokate  dainuoti.
    – Ak, kad jus dievulis didesnes užaugintų. Bėkit iš čia, štiš..  Ir netrukdykite, – pabariau, bet Mindaugui jos patiko.
    – Na, na, ir kaip reikėtų...           
    Ir A ir B  padainavo, kaip jau ne kartą, bet dabar ir aš prisiminiau, kad, ko gero, tai buvo pirmasis ketureilis, kurį pirmoje savo kelionėj, vos įsėdęs karieton, kišau  aktoriui Tomai Vaisietai, prašydamas padainuoti. Atsikratė kaip mat – girdi, ne dainininkas, juolab, kad ir tekstas dainai netinkamas.  Galiausiai net pyktelėjo: – Užteks, Pranuci...  Dabar daug kam galvose girgžda, – prisimenu, mestelėjo Tomas Vaisieta  ir, nors sugebėdavo uždainuoti ne blogiau kaip šventasis, tačiau tą kartą tylėjo. Nujautė, kad šitokią kūrybą galėjęs sulipdyti tik vežėjas ir tai – jo supratimu – spjūvis veidan  visai poezijai ir bendrai- Mūzai. Ir štai dabar, po nemažo laiko,  girdžiu gerai žinodamas, ką  girdžiu: 
                     
Lyg atmintis apie  jaunystę
Galvoje girgžda karieta, -

    dainavo išdykėlės. Žinojau, kad tai ne viskas. Yra daugiau. Bet atminties galia  buvo labai ribota, aš negalėjau įeiti į jos erdves ir  buvau užsklęstas nedidukėje jos kertelėje.
  Pabaigusios dainuoti savo dainelę, abi raidės džiugiai nusišypsojo, laukdamos iš svečio pagyrimų. Tačiau Mindaugas neskubėjo. Tylos pauzė užtruko, kol  jis paklausė.
    – Laukiu. Ar užmiršote dainą, ar liežuvėlius nurijote?
    – Mes nenurijome liežuvukų, – pasakė A ir kyštelėjo Mindaugui, parodydama, kad jis yra jos burnoje.
    – Tai  ko tylite? Dainuokite.
    – Vėl tą patį? – aiškinosi  raidė B.
    – Dar ko – vėl tą patį? Tai jau ne! Jūs  padainavote tik vieną  posmelį, o kur dingo kiti trys? Turbūt esate didelės tinginėlės ir nenorite dėdei padainuoti.
    – Dzieduli, dėdė sako, kad mes tinginėlės. Pasakyk, kad mes išdykėlės, – paieškojo mano paramos raidė A, tačiau  man pagelbėti neprireikė, nors ir nebūčiau žinojęs, kaip tą padaryti. Mindaugas lengvai  prisišliejo petimi prie  sienos ir mes girdėjome:

Su pasakom išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

    – Dabar. Kai padainavote. Bet kad  kas būtų dainavęs anksčiau – ne. Prašiau, regis, Tomą Vaisietą, bet greit ir pats supratau, koks idiotiškas toks prašymas.
    – Ar ne absurdiškiau buvo klausinėti publiką, ar ji tiki, kad įmanoma pasigaminti karietą, kuri sugebėtų pavažinėti ir pavežioti po praėjusius laikus? Tomas Vaisieta irgi tuo nedvejojo, irgi tikėjo galėsiantis nuvažiuoti į praėjusių šimtmečių laikus. Juk taip?
    – Tikėjimas turbūt buvo vienintelė viltis, – pasamprotavau ir sąžiningai pasidžiaugiau. – Vis tik smagu, kad  Jūs čia. Retai pasitaiko, kad žmogus ateitų į namus kaip šventė. Taip taip, kaip šventė, pone, – tęsiau, – kitokio būdo, kaip nusigauti bent už šimto metų praeitin nežinojome. Tikėjome, kad ten nuvažiavę ir sustabdę karietą, pirmiausia gražiai apsidairysime ir kuo kilniau pasirodysime – įkvėpsime į  krūtines Lietuvos, kuri dar neužteršta. Tomas  netgi stipriau už mane tuo tikėjo. Dar karietai neišvažiavus, jis jau matė ją ir rodė: – Antai žmogus. Gal, vežėjau, ir tu ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute, o čia tas  žmogus gyvena...
  Mindaugas priėjo prie lango, ir mačiau, kaip šviesos šešėlis nuslydo jo veidu. Tuomet neatrodė, kad tokio tipo žmonėse galėtų būti sukoncentruota valia ir ryžtas, kad jie pajėgūs kirsti mirtiną smūgį net savo artimiausiems bičiuliams, net giminaičiams. Kad ir patys pasiryžę priimti adekvačius mirties kirčius, o paskui padaryti viską, kad galiausiai vėl atsikeltų. Žinoma, suprantu, kad tokia  Mindaugo pozicija ne be priekaištų, nes lakoniškesnį ir dalykiškesnį jo portretą trukdė įžvelgti mintyse atgyjančios Radijo karietos  vaizdas, kurį gerokai drumzlino klausimas – kaip atsitikę? Ir kodėl taip atsitikę, kad galvoje štai ir vėl sugirgždėjo Radijo karieta, atrodytų, galutinai prarastas, bet širdžiai brangus turtas...
    Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
    – O  kur dingo kiti dainelės posmai? – susirūpino.
    – Iš tikrųjų, nereikia palikti neužbaigtų darbų, – pripažino Mindaugas. – Ir daina gera tik tuomet, jeigu pabaigą turi.

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios.
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks – liūdės, kur reiks – dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt lemtim, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tai, kas buvo prieš mane.
 
    Klausiausi, tylėjau ir lyg kelmas tekėjaus smala. Neatrodė, kad galėčiau jausti skaudulį, kad ir užduotas lazda. Mindaugo dainavimas buvo labai tylus, prislopintas iki kuždesio, bet mano ausims ir širdžiai tai buvo gražiausia daina, o dainininkas vertas aukščiausiojo apdovanojimo ir sutartinų visos Lietuvos aplodismentų.
    Paskui vėl tylėjom. Aš, galvodamas apie tai, kad greitai reikės numirti, nes kai žmogus netikėtai patiria tokį džiaugsmą, jam, padėkojus Dievui už tokią malonę, dažniausiai nieko geresnio nebelieka. Ir tokia mirtis nebūna sunki.
    – O jūsų balsas tas pats. Nakties balsas, – slystelėjau atgal į sapną ir susigėdau. Nereikėjo kartotis ir kalbėti, kas jau pasakyta. Atnešiau  butelį degtinės, pripyliau iki kraštų stikliukus ir pagarbiai kilstelėjęs:
    – Būkime, pone, sveiki.
    Išgėriau kaip su  Grąžvydu Tučkumi – nepalikdamas nei lašelio. Mindaugas sąžiningai pasekė mano pavyzdžiu. O netrukus iš jo lūpų:
    – Atsiprašau, kad kažkas turi tokį mano balsą. Tačiau teisybė, kad šiandien  gan intensyviai galvojau apie Radijo karietą. Maniau, kaip būtų nuostabu, jeigu atsisėdęs joje, galėčiau kuriam laikui dingti iš Vilniaus.
    – Dingti? Iš Vilniaus?
    – Vilniuje šiuo metu nesijaučiu saugus. Nežinau, kaip tai atsitikę, tačiau nebuvo pagalvota, kad man Lietuvoje, kai prasideda rinkiminė kampanija į Aukščiausiąją valdžią, yra pats pavojingiausias laikas. 
    – Kodėl būtent jums?
    – Kiekvienam savo lemtis, pone. Jau sakiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nepykite, bet taip reikia. Ir jeigu galite, nemanykite, kad su jumis kalbasi valstybės nusikaltėlis, vertas Mečio Laurinkaus ir Lukiškių kalėjimo globos.
    – Į krūtinę, plėšydamas ją, slinko dar vienas jausenos kalnas. Bet neskaudėjo. Ir tai, kas joje buvo gera, pasiliko vietoje.
    – Sekmadienis. Juk taip, pone? Šiandien sekmadienis. O kodėl? Iš kur jis? – kilstelėjau į viršų „Senojo testamento“ knygą. Man patikdavo paskaitinėti ją ir dažniau  „Pradžios knygą“. O kai ką net mintinai buvau išmokęs. Pavyzdžiui: „Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas buvo atlikęs“. Bet gal suklydau, pone?
    – Ne. Jūs nesuklydote. Tačiau jeigu nesunku, vadinkite mane Mindaugu. Be „pono“. Be „tamsta“,  be „Jūsų Ekscelencija“ ir bet kokių kitų priedų. Mindaugas ir tiek, ir tik. Tai būtų šaunu, nes man šis vardas, manyčiau, mielesnis negu kitiems Mindaugams. Bet sakau, jeigu ne-sun-ku, –suskiemenavo.
    Tuomet sąmonės mažyte kruopelyte suvokiau, kad į mano lemtį įsirango neįprasti dalykai. Mindaugas neslėpė, kad jam Vilniuje pavojinga ir kad, nelaimei ištikus, neapsieitų be Lukiškių kalėjimo. Tačiau nė sekundėlę nesuabejojau jo taurumu, sąžiningumu. Net ir pasąmonėje nebuvo užuominos, kad galbūt tai talentingas sukčius, vienas iš gausiai Lietuvą užplūdusių įvairios rūšies nusikaltėlių. Tačiau jeigu kas manytų, kad jau tuomet įtariau jį esant tuo, kuo iš tikrųjų  buvo ir yra, tai ne. Net ir ne todėl, kad Lietuvos istoriją ne kažin kaip žinau. Tiesiog galvoje niekuomet nebuvo sujudinta mintis, kad Jeruzalėje Jėzumi Kristumi pradėtas žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų gali būti pratęstas kažkur Lietuvoje.
    – Ne tik nesunku. Netgi smagu jus bus vadinti Mindaugu. Nuo šiol tebus taip, kaip pasakyta.
    – Kaip paprašyta, – patikslino Mindaugas.
    – Ir, beje, – tęsiau, – dar būtų smagiau, jeigu galėčiau kuo nors padėti. Radijo karietos nėra, bet yra automobilis. Tiesa, labai senas. 1985 metų gamybos vokiškoji AUDI. Bet važiuoja.
    – Ačiū.
    – Ir tikrai žinau, kad Lietuvoje nėra saugesnio krašto kaip Šiliniai. Niekas net nepasakys, kur jie, Šiliniai. Gali būti, kad net suabejos, ar tikrai Šiliniai priklauso Lietuvai. Tai natūralu, nes tai elgetaujantis kraštas. Tiesa, be terbų, be ubago lazdos. Kas jį tokį panorės turėti? Lietuva jo irgi kratosi. Be žodžių, be viešumos, bet kratosi.
  Liežuvis įsisuko. Ir, nors negalėčiau sakyti, kad priklausau greitakalbių padermei, bet tuomet tuo neabejojau.
    – Tai gal dar po stikliuką? Kartais jis – kaip balzamas ant žaizdos, – tiesdamas ranką į butelį, pasakė Mindaugas.
    Išlenkėme po antrą, netrukus po trečią  ir sutarėme kuriam laikui palikti Vilnių ir iškeliauti į Šilinius. Mindaugas savo emocijose buvo pastovus – neatrodė, kad jis apsidžiaugė. Tepasakė tik, kad, girdi, gal ir neblogai prasiblaškyti, kuomet tenka  gyventi laukimo laike. Būtent taip ir pasakė – LAUKIMO LAIKAS, bet jo žodžiai tuo kartu nuslydo kaip nuo vištos vanduo, nors jų vertė  buvusi nemenka. Gal todėl, kad man neypatingai rūpėjo, kas gi iš tikrųjų yra šis žmogus. Atsiradusi dvasinė jungtis darėsi viršesnė ir  jos įtakoje nepastebimai klostėsi mudviejų bendravimas. Buvo nesmagu, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėsiuosi išgėręs alkoholio, bet ačiū Dievui, kad neprireikė, nes kai tik pradėjau ruoštis kelionei, Mindaugas priminė, kad  vis dėlto šiandien sekmadienis  ir nereikėtų užmiršti, kad tai paties Dievo pašventinta diena.
    – Rugsėjo pirmoji – mokslo metų pradžia, bet... sekmadienis. Ir net  mokiniai nenuėjo į  mokyklas, – priminė Mindaugas.
    – Rugsėjo pirmoji? Ogi visai užmiršau. Vadinasi, ruduo.
    Ir jau atsisveikindamas:
    – Na, tai iki ryt. O žmoną vis dėlto patikinkite, kad namuose viešėjo ne latras. Beje, galite apie mūsų kelionę pasakyti ir Františekui. Moka laikyti liežuvį už dantų ir, gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, jis bus vienas iš pirmesnių.
    – Jūs pažįstate Františeką?
    – Ar manote, kad radijo neturiu ir neklausau? – į klausimą klausimu atsakė Mindaugas, galbūt pats nenutuokdamas, kad atsisveikindamas palieka dar vieną mįslę. Ir dabar, kai praėjo tiek laiko, pasigardžiuodamas tariu:
    – O kokia neparasta, kokia miela toji naujosios būties pradžia, atsiradusi 2002 metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Vasara, pasisveikinusi su rudeniu ir perduodama jam savo valdas, neužmiršo parodyti ir į mano personą. Esą, atsimink, mielasis rudenėli, tai Pranas. Esu liudininkė, kuomet prakilni galia pradeda jam sugrąžinti atmintį apie Radijo karietą ir džiaugiuosi, kad žmogus vėl pradeda gyventi. Manau, kad labai įdomu žinoti kaip jam seksis tavo, Rudenėli, laiku.
    Ir Ruduo atsakė:
    – Ačiū Tau, vasarėle, už gausius turtus, kuriuos palieki mano globai. Už atsigaunančią Prano atmintį –taip pat... 
  Prisiplojusios kaktukėmis prie lango stiklo į vasarą, į rudenį, į nueinantį  Mindaugą žiūrėjo raidutės  A ir B ir dainavo ką  tik išmoktą dainelę.

Buvo sekmadienis, paties Dievo pašventinta diena (2) 

Manau, skaitytojas jau suvokė, kad mano talentas raštams nevertas net menkiausio skatiko. Aš tai irgi jaučiu ir žinau, bet gal ne mano kaltė, jog pastarųjų dviejų amžių sankirtos civilizacijoje žmogaus gyvenimas labiausiai prabangus bent dvejais dalykais: ginklais ir raštais. Nėra kur nuo jų pasislėpti – jie žmogų suranda visur. Ir Lietuvoje, pavyzdžiui, net sovietiniais laikais įstatymai įpareigodavo kiekvieną jos pilietį turėti septynių klasių  išsilavinimą, todėl ir skaitom, ir rašom visi, bet, toli gražu, ne visi gerai. Mielai atsisakyčiau šio užsiėmimo, jeigu nejausčiau pareigos  išsakyti, iškalbėti tai, kas, mano galva, būtina. Argi galime palikti tik kelių žmonių grupelei liudijimus,  jog po dviejų tūkstantmečių atsirado dar vieno vyro iš mirusiųjų prisikėlimas?.. 
   Bet dabar keliaukite į Naujininkus, į Šaltkalvių gatvėje esanti penkiaaukštį namą, kur netikėtai sulaukiau mielo svečio, atnešusio dvi knygas, kurios taip įtaigiai priminė Radijo karietą ir jos keliones. Tačiau jeigu net tuomet būtų prireikę parašyti, ką  jaučiau, turėdamas namuose Mindaugą, tai, suprantama, nebūčiau sugebėjęs. Ir vėliau, kai dvasinė įtampa atlėgo, irgi nė karto nekilo noras savo būseną aprašyti popieriuje. Ir tai liudija, jog iš tikrųjų nesu tos prabos raštininkas, galintis kilstelėti tokius subtilius dalykus. Verta tik pasakyti, kad iki tol niekuomet nebuvau patyręs taip labai nesuvokiamos jausenos pertekliaus, kuris, kaip manau, tegalėjo atsirasti veikiant tik labai nežemiškos prigimties priežastims.
   Kviečiamas į butą Mindaugas neatsikalbinėjo. Pakvietus užeiti – užėjo, pasiūlius atsisėsti fotelyje – atsisėdo ir gėrėme kavą. Atrodė, žinojo, kaip kas čia bus ir, paklusęs instinktui, elgėsi lyg geras senas pažįstamas, nemenką laiką kažkur paklajojęs, o dabar sugrįžo ir neužmiršo pasidomėti, kaip gyvenu. Neatrodė, kad pernelyg atidus ir  buto aplinkai, bet, mestelėję žvilgsnį į ant sienos kabojusį Pivašiūnų Švenčiausiosios  Marijos paveikslą, pasakė:
– Nuo šiol tegu  būna pašventintas
– Jūs kažką  man sakote?
– Ne jums. Pamačiau, kad paveikslas nepašventintas. Daugiau tuo nesirūpinkite.
  Žagtelėjau ir neiškart:
– Jūs kunigas?
– Ne, žmogau. Ne kunigas. Bet blogiau, kad ne į visus klausimus galėsiu jums atsakyti. Nors norėčiau, nes atsimenu jus Radijo karietoje iš pirmosios kelionės. Regis, tai  buvo 1994 metų sausio mėnesį.
– Sausio 15-ją, – džiugiai atsiminiau, jausdamas šiltą eterio vaikščiojimą po krūtinę.   
– Šioks toks sujudimas visuomenėje buvo. Net spauda rašė, kad, girdi, keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą.  Dar keisčiau, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti Žmogaus širdies. Kad ieškos, kol suras.
– Neįtikėtina, pone, – teištariau. Ir taip nuoširdžiai, kad turėjau teisę pats  nustebti, suvokdamas savyje dar neišnaudotą nuoširdumo klodą. Bet ištariau tyliai, lyg bijodamas užgauti svečio ausis, tačiau jo ausys buvo klausios
– Kodėl neįtikėtina? Ir vaizdas toks, kaip rašė spauda. Pavyzdžiui, „Respublika“: „Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas – TIKIME IR ABEJOJAME, ABEJOJAME IR TIKIME. Taip juk?, – ramiai, net nedirstelėjęs mano pusėn, pasakė, keldamas prie burnos kavą. Gurkštelėjo ir pagyrė:   
– O kavą, patikėkite, gaminate puikiai. Gurkšnoji ir jautiesi lyg būtumei  Brazilijoje. Nemanau, kad kas tokią kavą skanavo  Radijo karietoje...
– Smagu ir liūdna girdėti jūsų žodžius pone. Priminėte spaudą. Tačiau  taip, matyt, duota lemties, kad tik dabar sužinau ir pradedu atsiminti, ką ji rašiusi. Ji nebuvo patikli Radijo karietos užmačioms ir, jeigu neklystu, buvo parašyta: „Ne, žmogeli, – konstatavo, – turėdamas tokią karietą, jeigu tą širdį ir surasi, tai labai greitai pamesi.“  Dabar belieka tik sąžiningai prisipažinti, kad žiniasklaida  neapsiriko. Nėra nei širdies, nei Radijo karietos. Ir jūs, pone, teisus, kai  man kalbėjote: kas buvo – buvo, karieta sugriuvo...
– Minutėle, – paskubėjo stabdyti Mindaugas. – Primetate man ne mano žodžius.  Neprisimenu, kad kada nors ir kam nors būčiau kalbėjęs juos. Niekuomet. Patikėkite, niekuomet taip nekalbėjau. Netikite? – paklausė ir  sužiuro tiesiai į akis, pasiryžęs atkakliai sulaukti  atsakymo. Ir jo balsas buvo toks, kokį girdėjau nakties miege...
– Jus, pone, matau pirmą kartą, tačiau jūsų balsas visą naktį nedavė ramybės...
– Mano balsas?
– Norėčiau suabejoti, kad tai buvo ne jūsų balsas, bet, deja, negaliu. Dėl to  neturiu nei mažiausios abejonės...
   Po kambarį pavaikštinėjo nedidukė tylos minutėlė, tačiau jos užteko, kad pasiryžčiau neatisakyti savo regėjimų, nustumdamas į antraeilį planą naktinį sapną. Bet to neprireikė: 
– Mano balsas?  O šv. Kazimierai! Negi vėl man šunybę kreti, – gilai  ir lyg stebėdamasis  atsiduso Mindaugas.  Pasiėmė neišgertą kavą, atsikėlė iš fotelio ir vėl tęsė. – Sakote, mano  balsas jums visą naktį  ramybės  nedavė?
– Anksčiau jo negirdėdavau, bet šią  naktį – taip... Laiko praėjo nedaug, ir balsas dar nedingęs iš mano ausų...
– Keista.  Iš tikrųjų. Netgi labai keista, – Mindaugo kaktoje įsibrėžė  dvi raukšlės. – Atleiskite, – atsiprašė, – kad suabejojau. Taip neturi būti ir tikėkime, kad taip ateityje nebus. Bet pasaulyje pasitaiko neįtikėtinų dalykų, ir jūs, pone, turėję Radijo karietą, tai žinote. Tai ką daryti, a? Kaip jus įtikinti, kad šią  naktį  niekur nesibasčiau? Gal padainuoti, bet klausos neturiu, o balsas irgi, kaip sakote, nakties balsas...
– Balsas puikus, jaunatviškas. Stipraus vyro balsas. Jis man patiko. Toks, kokį dabar girdžiu. Tik atspalvis kitoks, bet tai todėl, kad kalbame šviesesne tema, – kalbėjau, o jo pasisiūlymą padainuoti priėmiau kaip rimtą, diplomatišką pajuokavimą. Prie dainų dabar nesiskubina, ir stipresniam žmogui reikia išgerti butelį, kol jis išsijudina ta  linkme. Bet dažniausia būna vėlu, ir vietoje dainos atsiranda bliovimas.  Mes gurkšnojome kavą, ir tai nežadėjo nieko linksmesnio... Tačiau Mindaugas vis dėlto norėjo dainuoti ir tą  buvo pasiryžęs padaryti dabar, prie kavos...
– Paklausykite, vežėjau, o aš jums padainuosiu, – pasakė ir:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne.

– Dėde, ne taip jūs – iš nežinia kur išško raidės A ir B. – Jūs nemokate  dainuoti.
– Ak, kad jus dievulis didesnes užaugintų. Bėkit iš čia, štiš..  Ir netrukdykite, – pabariau, bet Mindaugui patiko.
– Na, na, ir kaip reikėtų...             
  Ir A ir B  padainavo, kaip jau ne kartą, bet dabar ir aš prisiminiau, kad, ko gero, tai buvo pirmasis ketureilis, kurį pirmoje savo kelionėj, vos įsėdęs karieton, kišau  aktoriui Tomai Vaisietai, prašydamas padainuoti. Atsikratė, kaip mat – girdi, ne dainininkas, juolab, kad ir tekstas dainai netinkamas.  Galiausiai net pyktelėjo: – Užteks, Pranuci...  Dabar daug kam galvose girgžda, – prisimenu, mestelėjo Tomas Vaisienta  ir, nors sugebėdavo uždainuoti ne blogiau kaip šventasis, tačiau tą kartą tylėjo. Nujautė, kad šitokią kūrybą galėjęs sulipdyti tik vežėjas, ir tai – jo supratimu – spjūvis veidan  visai poezijai...
Ir štai dabar,  beveik po  tiek laiko,  girdžiu gerai žinodamas, ką  girdžiu:   
                       
Lyg atmintis apie  jaunystę
Galvoje girgžda karieta...

Dainavo išdykėlės. Ir žinojau, kad tai ne viskas. Yra daugiau. Bet atminties galia  buvo labai ribota, aš negalėjau įeiti į  jos erdves ir  buvau užsklęstas nedidutėje  jos kertelėje.
   Pabaigusios dainuoti savo dainelę, abi raidės džiugiai nusišypsojo, laukdamos iš svečio pagyrimų. Tačiau Mindaugas neskubėjo. Tylos pauzė užtruko, kol  jis paklausė.
– Laukiu. Ar užmiršote dainą, ar liežuvukus nurijote?
– Mes nenurijome liežuvukų, – pasakė A ir  kyštelėjo liežuvuką, parodydama, kad  jis  yra jos  burnoje.
– Tai  ko tylite? Dainuokite.
– Vėl tą  pati? – aiškinosi  raidė B.
– Dar ko – vėl tą patį? Tai jau ne! Jūs  padainavote tik vieną  posmelį, o kur dingo kiti trys? Turbūt esate didelės tinginėlės ir nenorite dėdei padainuoti.
– Dzieduli, dėdė sako, kad mes  tinginėlės. Pasakyk, kad mes išdykėlės, – paieškojo mano paramos raidė A, tačiau  man pagelbėti neprireikė,  nors ir nebūčiau žinojęs, kaip tą padaryti... Mindaugas lengvai  prisišliejo petimi prie  sienos ir mes  girdėjome:

Su pasakom išauga vaikas
Ir jo širdelėje – gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų.

– Prisimeni? – žvilgtelėjo į mano pusę Mindaugas.
– Dabar. Kai padainavote. Bet kad  kas būtų dainavęs anksčiau – ne. Prašiau, regis, Tomą Vaisietą, bet greit ir pats supratau, koks idiotiškas toks prašymas.
– Ar ne absurdiškiau buvo klausinėti publiką, ar ji tiki, kad įmanoma pasigaminti karietą, kuri sugebėtų pavažinėti ir pavežioti po praėjusius laikus? Tomas Vaisieta irgi tuo nedvejojo, irgi tikėjo galėsiantis nuvažiuoti bent po šimto metų. Juk taip?
– Tikėjimas turbūt buvo vienintelė viltis, – pasamprotavau ir sąžiningai pasidžiaugiau. – Vis tik smagu, kad  Jūs čia. Retai pasitaiko, kad žmogus ateitų į namus kaip šventė. Taip taip, kaip šventė, pone, – tęsiau, – kitokio būdo, kaip  nusigauti bent už šimto metų praeitin nežinojome. Tikėjome, kad ten nuvažiavę ir sustabdę karietą, pirmiausia gražiai apsidairysime ir kuo kilniau pasirodysime – įkvėpsime į  krūtines Lietuvos, kuri dar neužteršta. Tomas  netgi stipriau už mane tuo tikėjo. Dar karietai neišvažiavus, jis jau matė ją ir rodė: – Antai žmogus. Gal, vežėjau, ir tu ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių žvakute, o čia tas  žmogus gyvena...
   Mindaugas priėjo prie lango, ir mačiau, kaip šviesos šešėlis nuslydo jo veidu. Tuomet neatrodė, kad tokio tipo žmonėse galėtų būti sukoncentruota valia ir ryžtas, kad jie pajėgūs kirsti mirtiną smūgį net savo artimiausiems bičiuliams, net giminaičiams. Kad ir patys pasiryžę priimti adekvačius mirties kirčius, o paskui padaryti viską, kad galiausiai vėl atsikeltų. Žinoma, suprantu, kad tokia  Mindaugo pozicija ne be priekaištų, nes lakoniškesnį ir dalykiškesnį jo portretą trukdė įžvelgti mintyse atgyjančios Radijo karietos  vaizdas, kurį gerokai drumzlino klausimas – kaip atsitikę? Ir kodėl taip atsitikę, kad galvoje štai ir vėl sugirgždėjo Radijo karieta, atrodytų, galutinai prarastas, bet širdžiai  brangus turtas...
   Tačiau tai nebuvo įdomu raidėms A ir B.
– O  kur dingo kiti  dainelės  posmai? – susirūpino.
– Iš tikrųjų nereikia palikti neužbaigtų darbu, – pripažino  Mindaugas. – Ir daina gera tik tuomet, jeigu pabaigą turi...

Širdis svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios.
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks – liūdės, kur reiks – dainuos.

Jai nekalbėsiu, kad nereikia
Tikėt lemtim, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tai, kas buvo prieš mane.
   
   Klausiausi, tylėjau ir lyg kelmas smalėjau. Neatrodė, kad galėčiau jausti skaudulį, kad ir užduotas lazda. Mindaugo dainavimas buvo labai tylus, prislopintas iki kuždesio, bet mano ausims ir širdžiai tai buvo gražiausia daina, o dainininkas vertas aukščiausiojo apdovanojimo ir sutartinų visos Lietuvos aplodismentų.
   Paskui vėl tylėjom. Aš, galvodamas apie tai, kad greitai reikės numirti, nes kai žmogus netikėtai patiria tokį džiaugsmą, jam, padėkojus Dievui už tokią malonę, dažniausiai nieko geresnio nebelieka. Ir tokia mirtis nebūna sunki.
– O jūsų balsas tas pats. Nakties balsas, – slystelėjau atgal į sapną ir susigėdau. Nereikėjo kartotis ir kalbėti, kas jau pasakyta. Atnešiau  butelį degtinės, pripyliau iki kraštų stikliukus ir pagarbiai kilstelėjęs:
– Būkime, pone, sveiki.
   Išgėriau kaip su  Grąžvydu Tučkumi – nepalikdamas nei lašelio. Mindaugas sąžiningai pasekė mano pavyzdžiu. O netrukus iš  jo lūpų:
– Atsiprašau, kad kažkas turi tokį mano balsą. Tačiau teisybė, kad šiandien  gan intensyviai galvojau apie Radijo karietą. Maniau, kaip būtų nuostabu, jeigu atsisėdęs joje, galėčiau kuriam laikui dingti iš Vilniaus.
– Dingti? Iš Vilniaus?
– Vilniuje šiuo metu nesijaučiu saugus. Nežinau, kaip tai atsitikę, tačiau nebuvo pagalvota, kad  man Lietuvoje, kai prasideda  rinkiminė kampanija į Aukščiausiąją valdžią, yra pats pavojingiausias laikas. 
– Kodėl būtent jums?
– Kiekvienam savo lemtis, pone. Jau sakiau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Nepykite, bet taip reikia.  Ir jeigu galite, nemanykite, kad su jumis kalbasi valstybės nusikaltėlis, vertas  Mečio Laurinkaus ir Lukiškių kalėjimo globos.
– Į krūtinę, plėšydamas ją, slinko dar vienas jausenos kalnas. Bet neskaudėjo. Ir tai, kas  joje  buvo gera, pasiliko vietoje.
– Sekmadienis. Juk taip, pone? Šiandien sekmadienis. O kodėl? Iš kur jis? – kilstelėjau į viršų „Senojo testamento“ knygą. Man patikdavo paskaitinėti ją ir dažniau  „Pradžios knygą“. O kai ką net mintinai buvau išmokęs. Pavyzdžiui: „Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas buvo atlikęs“. Bet gal suklydau, pone?
– Ne. Jūs nesuklydote. Tačiau jeigu nesunku, vadinkite mane Mindaugu. Be „pono“. Be „tamsta“,  be Jūsų Ekscelencijos ir bet kokių kitų priedų. Mindaugas ir tiek, ir tik. Tai būtų šaunu, nes man šis vardas, manyčiau, mielesnis negu kitiems Mindaugams. Bet sakau,  jeigu ne-sun-ku, –suskiemenavo.
   Tuomet sąmonės mažyte kruopelyte suvokiau, kad į mano lemtį įsirango neįprasti dalykai. Mindaugas neslėpė, kad jam  Vilniuje pavojinga ir kad, nelaimei ištikus, neapsieitų be Lukiškių kalėjimo. Tačiau nė sekundėlę nesuabejojau jo taurumu ir sąžiningumu. Net ir pasąmonėje nebuvo užuominos, kad galbūt tai talentingas sukčius, vienas iš gausiai Lietuvą užplūdusių įvairios rūšies nusikaltėlių. Tačiau jeigu kas manytų, kad jau tuomet įtariau jį esant tuo, kuo iš tikrųjų  buvo ir yra, tai ne. Net ir ne todėl, kad Lietuvos istoriją ne kažin kaip žinau. Tiesiog galvoje  niekuomet  nebuvo sujudinta mintis, kad Jeruzalėje Jėzumi Kristumi pradėtas prisikėlimas iš numirusiųjų gali būti pratęstas kažkur Lietuvoje...
– Ne tik nesunku. Netgi smagu jus bus vadinti Mindaugu. Nuo šiol tebus taip, kaip pasakyta.
– Kaip paprašyta, – patikslino Mindaugas.
– Ir, beje, – tęsiau, – dar būtų smagiau, jeigu galėčiau kuo nors padėti. Radijo karietos nėra, bet yra automobilis. Tiesa, labai senas. 1985 metų gamybos vokiškoji AUDI.  Bet važiuoja.
– Ačiū.
– Ir tikrai žinau, kad Lietuvoje nėra saugesnio krašto kaip Šiliniai. Niekas net pasakys, kur jie, Šiliniai. Gali būti, kad net suabejos, ar tikrai Šiliniai priklauso Lietuvai. Tai natūralu, nes tai elgetaujantis kraštas. Tiesa, be terbų, be ubago lazdos. Kas jį tokį panorės turėti? Lietuva jo irgi kratosi. Be žodžių, be  viešumos, bet kratosi...
   Liežuvis įsisuko. Ir, nors negalėčiau sakyti, kad priklausau greitakalbių padermei, bet tuomet  tuo neabejojau.
– Tai gal dar po stikliuką? Kartais jis – kaip balzamas ant žaizdos, – tiesdamas ranką į  butelį, pasakė Mindaugas.
   Išlenkėme po antrą, netrukus po trečią  ir sutarėme kuriam laikui palikti Vilnių ir iškeliauti į Šilinius. Mindaugas savo emocijose  buvo pastovus – neatrodė, kad  jis apsidžiaugė. Tepasakė tik, kad, girdi, gal ir neblogai prasiblaškyti, kuomet tenka  gyventi laukimo laike. Būtent taip ir pasakė – LAUKIMO LAIKAS, bet jo žodžiai tuo kartu nuslydo kaip nuo vištos vanduo, nors jų vertė  buvusi nemenka. Gal todėl, kad man neypatingai rūpėjo, kas gi iš tikrųjų yra šis žmogus. Atsiradusi dvasinė jungtis darėsi viršesnė ir  jos įtakoje nepastebimai klostėsi mudviejų bendravimas. Buvo nesmagu, kad pirmą kartą prie automobilio vairo sėsiuosi išgėręs alkoholio, bet ačiū Dievui, kad neprireikė, nes kai tik pradėjau ruoštis kelionei, Mindaugas priminė, kad  vis dėlto šiandien sekmadienis,  ir nereikėtų užmiršti, kad tai paties Dievo pašventinta diena.
– Rugsėjo pirmoji – mokslo metų pradžia, bet... sekmadienis. Ir net  mokiniai nenuėjo į  mokyklas, – priminė Mindaugas.
– Rugsėjo pirmoji? Ogi visai užmiršau. Vadinasi, ruduo.
Ir jau atsisveikindamas:
– Na, tai ik ryt. O žmoną vis dėlto patikinkite, kad namuose viešėjo ne latras. Beje, galite apie mūsų kelionę pasakyti ir Františekui. Moka laikyti liežuvį už dantų ir, gali būti, kad buriantis į didesnę krūvą, jis bus vienas iš pirmesnių.
– Jūs pažįstate Františeką Pelėdą?
– Ar manote, kad radijo neturiu ir neklausau? – į klausimą klausimu atsakė Mindaugas, galbūt pats nenutuokdamas, kad atsisveikindamas palieka dar vieną  mįslę. Ir dabar, kai praėjo tiek laiko, pasigardžiuodamas tariu:
– O kokia neparasta, kokia miela toji naujosios būties pradžia, atsiradusi 2002 metų rugpjūčio pabaigoje- rugsėjo pradžioje. Vasara, pasisveikinusi su rudeniu ir perduodama jam savo valdas, neužmiršo parodyti ir į mano personą. Esą, atsimink, mielasis  rudenėli, tai Pranas. Esu liudininkė, kuomet prakilni galia  pradeda  jam sugrąžinti atmintį apie Radijo karietą ir džiaugiuosi, kad žmogus vėl pradeda gyventi. Manau, kad labai įdomu žinoti kaip jam seksis tavo, Rudenėli, laiku.
Ir Ruduo atsakė:
– Ačiū Tau, vasarėle, už gausius turtus, kuriuos palieki mano globai. Už atsigaunančią Prano atmintį –taip pat... 
   Prisiplojusios kaktukėmis prie lango stiklo į vasarą, į rudenį, į nueinantį  Mindaugą žiūrėjo raidutės  A ir B ir dainavo ką  tik išmoktą dainelę...
.

                                       ARKLIDĖJE
             

  Publikos nedaug. Skystoka. Jeigu ne griausmingas Broniaus Maniušio balsas, galėtum sakyti, kad čia ramu. Tai Ignalinos kraštų bernelis, jau žilut žilutėlis ir bobišius. Pasimaišius kad ir apsususiai bobelei, paliks geriausią draugą ir eis paskui ją, kol nesuras nuodėmės. Tačiau balsą Bronius turėjo gerą. Griausmingą. Mokėjo tarti žodžius pagal  jų tikrąją prasmę. Man pasirodžius tarpduryje sugriaudėjo:
  - Vyrai, reikalas rimtas. Manau, nesiginčysime, jog dažnas jau nesugebame tolesniu keliu sugrįžti atgal. Todėl ša, patylėkit, bolševikai. Ir kad tylu būtų kaip bažnyčioje. Ar žinote, kas šis žmogus? – gan grubiai suimdamas mano petį klausė Bronius Maniušis. Visi čia buvome pažįstami, nemažai žinojome vieni kitų nutikimus, bet dažniau tai buvo smagūs, linksmi žmogaus gyvenimo epizodai, o esminius, sunkesnius aplenkdavome. „Arklidės“ publika mane žinojo kaip mėgėją išgerti, savą žmogų – girtuoklėlį, bet jie nežinojo svarbiausio. Ir dabar Maniušis nusitaikė tai pasakyti.
  -Tai va, ponai, - atsigręžęs į žmonėmis tirštesnį aludės kampą, nerimo Bronius. - Atsiminkite, bolševikai, jog tai Radijo karietos vežėjas.
  - Broniuk, Arkikatedroje dar mišios nesibaigė, o tu jau girtas.
  - Sergėk, Pranuci, liežuvį, kad  neiškristų. Irgi, mat, pasakė- girtas! Ė, žmogau, žmogau! Nuo prisiminimų nepasigeriama. Tačiau kad kažkas mano smegenyse atsitiko, tai, ko gero, taip. Jau buvau užmiršęs, kad tavo krūtinėje plaka vežėjo širdis. Nesmagu net prisipažinti, bet atleisk. Gal todėl ir Dievas pradeda bausti.
  - Kokius niekus čia paistai! Mali, mali ir nesumali, - pradėjau šiauštis. Bet Bronius buvo neklusnus ir jau pritildęs balsą:
  - Apie Dievą jau pasakiau, bet ir tavęs geru žodžiu nepaminėsiu. Lyg būtum tyla užspringęs. Nė šnipšt apie karietą. Ė, žmogau, žmogau! - palingavo galva Maniušis ir tiesiog paliepė: - Sėskis! Žinau, kad tavo krašto žmonių ausims žodis „funda“ nesvetimas. Užfundysiu alaus bokalą.
    Išsitraukė iš kišenės mažytę it katės ausytė piniginę, supylė į saują centukus ir nuėjo prie neišvaizdaus baro. Paprastai Broniaus vaišių atsisakydavau. Jo pensiją tesiekė vos 200 litų. Už mano beveik dvigubai mažesnė, tačiau šį kartą man neparūpo pasaugoti jo piniginės nuo didesnių išlaidų. Kol jis nerangiai skaičiavo mokestį už alų, pagalvojau apie tai, kad jau kelintą kartą iš pašalinių žmonių girdžiu minint Radijo karietą. Vadinasi, išniro iš užmiršties, pakilo kaip banga ir, regis, nesiruošia atslūgti. Net prireikė pagalvoti, kad gal ne šiaip sau, kad gal yra sąmoninga valia, pagal kurios nuoroda būtent ir vyksta tai, kas vyksta.
  - Kažin, ką dabar veikia Tomas Vaisieta, - dėliodamas bokalus ant stalo pasidomėjo Bronius.
  - Tomas? Aktorius? Ką jis dabar veikia? O Dzevulėliau, net nežinau - gyvas ar miręs. O tu klausi, ką jis veikia? O kodėl klausi?
  - Abu esate iš Radijo karietos.
  - Buvome. Jis – iš jos pirmo ekipažo.
  - Atmintis gerėja, Pranuci. Tiksliai gerėja. Sakiau gi- viskas susitvarkys. Pamanyk- amnezija! Ne tokius dalykus smegenys išlaiko, iškenčia. Ar nesakiau? - prisiminė mano ligą.
  Bronius apėjo stalą ir atsisėdęs priešpriešiais:
    - Sakai- buvote. Tai kad neatrodo, jog – buvote. Visą naktį mane kankinote. Vos užmiegu, ogi ir vėl matau, kaip stabdote Radijo karietą ir kaip pasiutę pilna gerkle: Sėsk, Broniau! Sėsk!..   Kratausi, kaip beįmanydamas, nes, kaip žinai, bijausi praeities. Todėl irgi šaukiu, kad po ją nei vaikščioti, nei važinėti nenoriu  Ir baimė. Ji tokia natūrali, kad... brrr!!! -suprunkštė lyg arklys, pasikratydamas visu kūnu, bet netrukus ir vėl: - Bijau važiuoti Radijo karieta, Pranuci. Ir net negaliu pasakyti - kodėl. Matyt, širdis jaučia, o protas žino, kad nedaug paliko iki paskutinės valandos. O po jos- kas? Nieko kito, tik ji, nelaboji praeitis – esą, buvau, gyvenau ir ten pasilikau.
  - Nelaidokime patys savęs, - nesunkiai įsiterpiau į Broniaus Maniušio kalbą.
  - Nelaidoju, bet ir sapne sakiau, ir čia sakau - tebūnie, ponai elgetos, visos man priklausiančios dienos tik iš ateities. Keliuosi anksti ir džiaugiuosi, kad dar kartą pavyksta atsibusti, bet, et, regisi, kad į lankas nuklydau, - atsiduso Bronius: - Apie save žinau, apie tave irgi truputį, o Tomas Vaisieta iš mano akiračio dingo.
    Nesikartojau, dar kartą jam primindamas, kad šis puikus žmogus ir aktorius dingo ir iš mano akiračio. Alų gėriau godžiau negu ankstesniais kartais, nejaučiau nei saiko, nei jo skonio ir netrukus  susilaukiau priekaišto:
    - Neskubėk. Pats priminei, kad Arkikatedroje mišios dar nesibaigė. Tegu jos ten su poteriais ir uždegtomis žvakėmis tiesiai pas Dievulį, o mudu pasikalbėkime, kol bokalai dar neišgerti, nes kai jie ištuštėja, darosi slogu. Tuomet nei sėdėti, nei kalbėti nesinori.
    - Tuomet tiesiog neįmanoma, - nenorėjau kenkti jo nuotaikai. - Belieka sėdėti ir kalbėti, kad ir tą patį. Suprantu, kad sapne taip ir neįsėdai į Radijo karietą.
    - Įsėdau. Bet tik patikintas, kad mane pavežiosite po ateities platybes.  Tiesą sakant, ir ten ne kas geriau. Tas ilgaskvernis su anti - jėzuitu taip susikibo, kad neklausk, Pranuci.
    - Ką vadini ilgaskverniu ir ką anti - jėzuitu?
    - Ilgaskvernį turėtum atsiminti iš pirmosios Radijo karietos kelionės.
    - Kunigas Aleksandras Burba?
    - Pranuci, betgi tu čia vėl atsiminei. Pats! Pats! - džiugiai nustebo Bronius Maniušis. Ir negreit: - Bet jeigu -taip, tai valio! Tegu daugiau būna jėzuitų, padedančių tau atsiminti.
  - Ačiū, Broniau. Bet regis atsimenu ir anti - jėzuitą, jeigu juo vadini daktarą Joną Šliūpą.
  - Dar kartą – valio! Tegu būna nemažiau ir anti – jėzuitų, kad tik ta prakeiktoji amnezija nudvėstų. - Ir lyg sakydamas burtą: Tabalai, tabalai, išnyk, prakeiktoji!
  Kažkas nusijuokė, o aš ir vėl padėkojau: ačiū, Broniau. 
  - Apie kunigą Burbą sovietmečiu negirdėjau, - jau lyg kitur, o ne Arklidėje, prarasdamas ankstesnį kalbos dinamiškumą, sušneko Bronius. -  Nei kas jis, nei kur jis. Paprastai sapnų neatsimenu, bet šį kartą atmintis atgaivina visą sapną. Ir sapne Aleksandras Burba atrodė lygiai taip, kaip buvau matęs  karietos kelionėje. Taigi seniai jau, a? Žiema ir šalta...

                                                                Arklidėje (b)
     
        (...) Pakėliau bokalą. Gurkštelėjau. Bet taupiai. Prieš akis stabtelėjo kunigas Aleksandras Burba, bet tuoj pat, kaip ir atėjo, išnyko .
  -Taip, taip, Broniau, atsimenu: žiema ir šalta, - atsiliepiau beveik neklausydamas jo ir stengdamasis suvokti, iš kur taip raiškai šmėkštelėjo kunigo Aleksandro Burbos atvaizdas - iš Broniaus Maniušio sapno ar iš savo atminties apie karietą. Atrodė, kad pradedu kitaip suprasti, kodėl ir Broniui Maniušiui gal tik prieš minutę - kitą parūpo sužinoti, ar pats sugebėjau atsiminti vardus ir pavardes kunigo Aleksandros Burbos ir daktaro Jono Šliūpo. Bijojau apsirikti, tačiau abejonė švietėsi, žydrėjo ir tai reiškė, kad abu juos atsimenu iš kelionės karieta. Tačiau patikėti, kad neprašyta viešnia pagaliau apleidžia smegenis buvo nepaprastai sunku.
  - Broniau, betgi tai ne alus. Nežinau kas tai, bet, sakau, kad tai ne alus.
  - Negi manai, kad girtas? Labiau panašu, kad pats pasigėrei. Jeigu čia ne alus, tai – kas? Be vyno ir degtinės šitame bufete nieko kito nėra. Paprašyk konjako ar šampano  – ir špygą gausi.
  - Broniau, aš atsimenu. Pats atsimenu. Ir jėzuitą, ir anti –jėzuitą. Abu juos atsimenu. Atsimenu  netgi daugiau negu juos. Tai ar toks kvailas, kad  galėčiau patikėti, kad taip atsitinka nuo alaus. Baik kvailioti! Ko tai žiūri? Saugok akis, kad nesprogtų.
  - Išgerk. Iki dugno. Jeigu taip, tai aš dar.
  - Nereikia dar. Nereikia.
  - Aš dar, - ryžtingai pasakė Bronius ir mikliai, kaip jau neatsimenu, pakilo nuo stalo, išsitraukęs visiems seniai pažįstamą piniginę, bėgte nubėgo prie bufeto. Padavėju niekuomet nebuvo, bet dabar atsiminus galima manyti, kad padavėjo talentą per kažkokį neapsižiūrėjimą Bronius sužlugdė. O tuokart  man irgi labiau rūpėjo suprasti kokiai personai ar dar kažkam, sužlugus Radijo karietai, panūdo iš manęs atimti atmintį apie ją. Negailestingumas toks, kad Dieve, Dieve! Nuo 2001 metų vidurio iki 2002 metų rugpjūčio pabaigos, o tiksliau – iki Broniaus pavaišinimo „Arklidės“ alumi nesugebėjau atsiminti ne vienos Radijo karietos kelionės – jų man lyg nebuvo. Jeigu kas pabandydavo priminti kokį nors kelionės epizodą, jo pasakojimų klausydavausi taip godžiai, kaip mano sūnaičiai pasakų. Ir džiaugdavausi, kad fantazijos pagražina žemės žmogaus gyvenimą.
  - Tai ne fantazijos, Pranuci. Tai realybė. Per tuos pusšeštų metų su Radijo karieta buvai kaip dabar mudu, - dažniausiai neatlyždavo ištikimasis bičiulis Pelėda ir jam būdavo liūdna, kad  nepasiseka man sugrąžinti atminties apie Radijo karietą ir jos keliones. 
  Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir bendravardis Orkus. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą „pamečiau“ išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų. Tačiau [i]„mudviejų pažįstami“ jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi jie  buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: „Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats  Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą“.
  Galbūt ir dabar klystu, tačiau atkakliai manau, kad šioje citatoje slypi gili įžvalga ir tvirtas Prano Orkaus tikėjimas neeiline Radijo karietos lemtimi – buvo įsitikinęs jos sugrįžimu. Ir štai, būdamas „Arklidėje“ ir lyg ir suvokdamas, kad atmintis apie Radijo karietą nubunda, pasijaučiau lyg Adomas prie jam Viešpaties Dievo atvestos moteriškės, padarytos iš jo šonkaulio. Gal prisimenate, kaip apie tai Biblijoje? „Ir Adomas tarė: štai yra kaulas iš mano kaulų ir kūnas iš mano kūno. Ji bus vadinama ŽMONA, nes iš žmogaus paimta“.
  Bronius kaip ir pirmą kartą sugrįžo prie stalo su dviem alaus bokalais
  - Atminties apie karietą atsigavimo proga. Beje, kokia šiandien data? Et, tiek to! - mostelėjo ranka Bronius Maniušis ir apžvelgdamas „Arklidės“ publiką: - Ar ką nors supratote, komunistai? Taigi žmogus, kaip suprantu iš numirusių keliasi. Ko tylite? Nagi, valio! Ir kartą. Ir    du. Ir tris, - dirigavo Bronius, o man buvo smagu matyti, kai žila- plika ir labai vyriška publika, kilo iš savo vietų, kėlė pilnus, puspilnius- pustuščius ir net tuščius bokalus.
  - Ačiū. Visiems ačiū, - buvau sujaudintas ir nuoširdus. - Tegu jus visus Dzievulis augina. Išties, broliai komunistai, kai ką jau gabu atsiminti apie karietą. Net ir sapną apie ją. - Ir sužiuręs per stalą į Maniušio akis: - Savo, Broniau, sapną. Taip, taip... Savo.
  Dar vis abejojau, kad galėsiu jį papasakoti, nes visuomet, kaip bandydavau prisiminti karietą,  ponia amnezija aptūpdavo smegenis taip sandariau, kad net ir mažytė viltis ištiždavo į nieką. Tačiau šį kartą tai buvo padaryta taip, kad, mano galva, vargu ar geriau įmanoma. O tai, kas rašyta ir ne kartą perrašytą, viskas iš ten, iš išgirsto Naujininkų „Arklidėje“, man vaišinantis Broniaus Maniušio „Kobros“ alumi. Tačiau pirmasis viešai pasirodęs įrašas  buvo toks.

    DAR RIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
- Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas Karlonas, dar  turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma teisę į keliones Radijo karieta. 
    - Kas buvo, seni, buvo, -Radijo karieta sugriuvo, - į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
    - O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis ne lyg tas kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais: “ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. 
    - Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, Radijo karieta pražuvo, - nerimo naktyje balsas. - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:   

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok, -

    padeklamavo Balsas Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė: -  Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma. bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
    - Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką tai galėtų reikšti?
    Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
 
  Arklidėje  tyla, bet tokia pati tyla ir manyje. 
  - Viskas? - paklausė Bronius, bet atsakymo nelaukė ir pats it visos tautos įgaliotas: - Ponai, ponios ir kas beesate, visiems mums pasirašius ir kaip Bibliją laikant rankose bokalus, skelbiu:
Naujininkų „Arklidėje“ įvyko Pranucio atsiskyrimo su ponia Amnezija ce-re-mo-ni-ja. Nuosprendis galutinis ir neapskundžiamas. Valio Radijo karietai! Valio jos vežėjui!
  Ir tuo laiku, ogi šust – ir vėl A ir B, tos mano išdykėlės...
  - Štiš, kad  jus kur. Ne bažnyčia čia, o aludė.
  - Mes alaus negerame. Mes norime perskaityti laiškelį, - pasakė raidė A.
  - Laiškelį? - nesupratau.
  - Laiškelį. Jau labai senas. Bet mes  jį atsiminėme, - skubinosi nerimstanti B ir liūdnesniu  balseliu pridūrė: - Ne visą atsimename, bet paklausyk. - Ir nelaukdama leidimo:
    „Tai buvo nuostabi kelionė ir- tikėsime - ne paskutinė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, - taip reikalinga sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į Radijo karietą  priimtumėte pavėžėti- tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geros valios mūsų  kultūros ir  švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą  kaimietį“
    Raidutė B nutilo. Tačiau jau atsiminiau (O džiaugsme, jau atsiminiau), kad  ji perskaitė ištraukėlę iš pirmo laiško, parašyto Radijo karietos ekipažui, kurio autoriai Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos miesto.
    - Ėgi, išdykėlės, gal jus atsimenate iš laiškelio nedidelį eilėraštuką, -  bandžiau savo atmintį patikrinti raidžių A ir B atmintimi..
    - Jis labai nedidukas, - paliudijo A:                 
                                Paukštis- į dangų
                                Žodis- į širdį
    - O aš prisiminiau laiškelio pačią, pačią pačią pabaigą, -apsidžiaugė B ir paslaptyje nelaikė:
    „Gerb. Vežėjau, išvažiuojant nepamiršite pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės žirgams ir apsisaugoti  nuo reketininkų. “

                                                               Arklidėje (c)
                Kuomet linksma, gera, jauku, tai laikas susitraukia. Tik, žinoma, niekas nepastebi, kad jis toks. Abejoju, ar Bronius Maniušis, viešai ir taip džiugiai reiškiantis jausmus dėl sugrįžtančios mano atminties, galėjo numanyti, koks didžiulis džiaugsmo kalnas užgriuvo pajautus, kad pradedu atsiminti – atrodytų - visam laikui iš atminties išmestus daiktus. Net nežinau, kada ir kur dar buvau toks laimingas kaip aną kartą, - atrodo, kad girdžiu visą „Arklidę“ ir galėčiau  lažytis, kad ir ryt, ir paryt galėsiu pakartoti tai ir taip, kaip dabar girdžiu. Vėl prieš akis pasirodė Aleksandro  Burbos šešėlis, bet šį kartą jam tuoj pat dingti neleidau.
    „Stok! - pašaukiau  mintyse, -  Kunige, stok! Nuo manęs jau nepabėgsi. Jau tie laikai praeina. Jau atsimenu, o atsiminęs, žinoma, ir pažįstu. 
    - Ar tu, Pranuci, klausai, ką tau kalbu ar sapnuoji? - pajutęs mano neįprastą savijautą, klausia Maniušis.
    - Kalbėk, Broniau, kalbėk. Man labai įdomu ir labai reikalinga, ką čia pasakoji.
    - Nemeluok!  Aš pasakoju, bet tu neklausai.
    -  Sakei, kad Radijo karietos pirmoji kelionė labiausiai įsiminė todėl, kad ją praturtino kunigo Aleksandro Burbos dvasia.
    - Nesakiau, kad labiausiai įsiminė. Tas ilgaskvernis man mažiausiai patinka, o sakiau, kad jo dvasia persikraustė į mano sapną ir elgėsi kaip karietos pirmojoje kelionėje.
  - Tikrai? - suklusau, - Nerami dvasia. Bet atrodo, Broniau, kad ne vienas ar neapsidairęs atėjai čia. Ar tik vaidini? – bandžiau pakreipti pašnekesį, bet sekėsi ne kaip, o piktokas Broniaus balsas A ir B raides pabaidė greičiau, negu mano –“štiš, išdykėlės. „ - Geras žmogus kunigas Aleksandras. Ne sarmata tokį prie alaus pakviesti. Prisimenu, kaip jam labai norėjosi, kad išvažiuojanti į praeitį Radijo karieta neabejotų sėkme. Argi svarbu, kokiu pavidalu vaikšto, sielos ar kūno. Svarbu, kad buvo pasiryžęs padėti apsispręsti, išblaškyti abejones, suteikti pasitikėjimo savimi galių. Jis tikrai norėjo tik gero. Betgi  esi, brolau, režisierius....
  - Buvau ir... ša!  Apie tai daugiau - nė žodžio.
  - Gerai, bet juk iš tikrųjų... taip - režisierius. O kad  be teatro, tai...
  - Sakyk, kuo tau prasikaltau? Kam niokoji tai, kas dar likę?
  - Atsiprašau, Broniau, - ir nuleisdamas balsą. - O štai kunigą Burbą ne tai kad atsimenu. Atrodo, lyg matau. Tai jau didelis man turtas. Tu net  nežinai, net neįsivaizduoji, koks  didelis! Džiaukis, besarmati, kad  nors esi be teatro, bet užtat su atmintimi apie jį. O! jeigu man  pasiseks ją atkurti, tikėk- važiuosiu dar karieta, dar būsiu jos vežėju. Būsiu, Broniau, ir dėkosiu likimui, kad  jis pas mane su nukraujavusia atmintimi. - Ir neišlaikęs ramybės: - Girdi, ką sakau? Klausiu, ar girdi, ką sakau? Kita vertus, kodėl man turėtų būti uždrausta tikėti, kad Aleksandras Burba irgi žino, kur Naujininkuose padėta „Arklidė“, kad jis be tavo ar mano malonių sugeba ją aplankyti. 
    - Nešauk!
    Pokalbis savaime mezgėsi, kokio negalima buvo tikėtis, o nuojautoje buvau net įsitikinęs, kad bent vienu klausytoju atsirado daugiau. Nesinorėjo elgtis lyg nieko neatsitikę. Net buvo smagu kažkaip parodyti  į tą bent vieną, kuriuo, mano galva, taip prasmingai  padaugėjo „Arklidės“ publika. Kunigą Aleksandrą Burbą jaučiau tiesiu matymu ir tuokart atrodė, kad jis čia reikalingesnis, negu bet kuris kitas.
    - Ar žino, kur Naujininkuose „Arklidė“? Reikėtų  jo paklausti, - pasiūlė Bronius Maniušis, - bet kad priekabi toji ilgaskvernio  dūšelė, tai  savo kailiu patyriau. Nežinau, kaip  ji tau padėjo Radijo karietoje, bet man sapne paliko ne kokį įspūdį.
    - Ša, Broniau. Pradedu abejoti, ar mudu apie tą patį Aleksandrą. Manasis ne tik  kunigas, bet ir rašytojas.
    - Neskubėk manyje bent aktoriaus sunaikinti.  Režisierius  sudegė su teatru, o  aktorius kažkaip dar  užsilikęs, - pasakė Bronius ir: „Pone vežėjau, vis dar abejoji, ar sugebės Radijo karieta nuvažiuoti bent iki XX a. pradžios. Tuo niekas neturėtų abejoti, o  jūs..  Ech!.  Tai visai menkas dalykas. Man su Jonu Šliūpu, gerbiamasis, tekę ne tokius dalykus patirti. “
    Tai buvo netikėta. Atsilošiau it norėdamas iš toliau ir atidžiau pasižiūrėti į aktoriumi prakalbusiu man miela žmogų ir nuoširdžiai nusistebėjau:
    - Žiūrėk tu man! Bronius dingo kaip peržegnota pikta dvasia, o jo vietoje – Aleksandras. Ne, ne, Broniuk, tavyje  aktorius nesunaikintas. Ir patikėk - jo neįmanoma sunaikinti,  kol nebus sunaikintas Bronius Maniušis. Žmogus, reikalingas ir alui išgerti, bet dar labiau- mirusiems prikelti, - Bravo! Bravo! Vienas, kitas žodis ir scenoje visai kitas paveikslas.
  - Nė joks čia ne paveikslas, - atsiliepė. - Regiu, jog nedrįsti patikėti, jog gebu pacituoti Aleksandros Burbos žodžius, ištartus Radijo karietoje kone prieš dešimt metų. Atleisk meldžiamasis, bet nemaniau, kad taip begėdiškai galėtumei pasielgti.
    Paėmiau  jo ranką savon, paspaudžiau ir prisimerkdamas pakalbėjau:
    - Prisimenu, kad labiausia Aleksandrui Burbai rūpėjo, kaip aš suvokiu kunigus. Ar, dieve gink, ne taip kaip dr. Šliūpas, kuriam visa kunigija yra niekai. Ir komentavo: tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
    - Tai tas Šliūpas, kaip  mūsų Bronius Maniušis, - kažkas ilgiau iš publikos kyštelėjo liežuvį.
    - Bolševikai, ša! -atsišaukė Bronius. Bet man buvo gera. Tikėjau neįtikėtinu, nes man nebuvo sunku atsimini jau taip seniai Radijo karietoje pasakytus kunigo Aleksandro Burbos žodžius.
  - Gal dar kažką iš tos kelionės pacituosi? Darosi įdomu, velniai griebtų! Jaučiuosi taip lyg kažkas tampytų nervus ir augintų įtampą, - paprašiau. O „Arklidė“?  Kas su alaus bokalu rankoje, kas - be, tačiau visi jos lankytojai susispietė arčiau mudviejų stalo. Buvau susitelkęs pašnekesiui ir tai, kas aplink – nedomino ir neblaškė. Tačiau kas galėjo numanyti, kad po tokių atsiminimų, kurie nutildė „Arklidės“ publiką ir privertė ją suklusti, staiga suoš, subanguos triukšmingas nerimas ir pro patalpos grotuotus langus išsiverš daina.
                       
                              Stebis stebis nemunėliai-
                              Kas gi čia yra?
                              Trepsi žirgo kanopulės,
                              Girgžda karieta.

    Tai Františekas Pelėda. Jis jau suspėjo atbildėti  iš Balsių. Klausėsi mudviejų su Maniušiu pasikalbėjimo, o žinodamas, kad sviestu košės nepagadinsi, sulaukęs tinkamesnę progą, uždainavo dainą, kuri dažnai buvo dainuojama Radijo karietos kelionėse. Gal net neatsargu sakyti, kad ji buvo dainuojama net ir girdint Tomui Vaisietai. Pats nedainavo, bet dainos nepeikė. Kunigo Aleksandro Burbos priekaištų irgi neteko girdėti. Užtat Amerikos lietuvės Julijos Skinkis buvo pilna Radijo karieta.  Ir ypatingai jos daug būdavo dainuojant priedainį:
           
                              Oi, parvešim šimtą metų
                              Mūs šalelės mylimos,
                              Šimtą metų, šimtą metų -
                              Visą amžių Lietuvos.

    Bet todėl ir nuostabu, kad daina išliko. Dabar jos priedainį griaudėjo visa „Arklidė“. Neatrodė, kad yra bent vienas jos lankytojas, kuris nežino šios dainos, bet publika buvo vieninga ir dainuodavo tik priedainį, kitus jos posmus patikliai palikdami dainuoti Františekui.
                             
                              Senis švilpauja botagą.
                              Timpsi vadeles,
                              Dantyse pypkitė dega,
                              Pusto liepsneles.

    Daug švenčių turėjau savo gyvenime, bet tokios puikios- iki tol niekuomet. Ir visi „Arklidės“ publikos žmonės - pažįstami ar ne - man buvo draugai.                 
                 
                            Trempsi žirgo kanopulės,
                            Girgžda karieta,
                            Ar, vežėjau, pasigėrei,
                            Ar širdis jauna?

    O visa publika it skambiausi varpai:
                 
                            Oi parvešim šimtą  metų
                            Mūs šalelės mylimos.

    Regis, ir vėl kaip Tada jaučiu šiltą, kunigiškai lepią, minkštą  Aleksandro Burbos man ant peties padėtą ranką ir girdžiu:
      – Vežėjau, stengiuosi padrąsinti tave, kad gali nedvejodamas sukti savo karietą į praėjusius amžius. Tai menkas dalykėlis, palyginus su mano ir Jono Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuok, važiuok ir nosį laikyk aukščiau, kad tave šimts užkurtų pypkių! Važiuok, ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų Radijo karieta.

********************************************
***************************************

„Arklidėje“  su kunigo Aleksandros Burbos Prisiminimais (4)

   Kaip ir tikėtasi, publikos „Arklidėje“ nedaug. Skystoka. Jeigu ne griausmingas Broniaus Maniušio balsas, galėtum sakyti, kad čia ramu. Tai Ignalinos kraštų bernelis, jau žilut žilutėlis  ir bobininkas. Pasimaišius kad ir apsususiai bobelei, paliks geriausią draugą ir eis paskui ją, kol nesuras nuodėmės. Tačiau balsą Bronius turėjo gerą. Griausmingą. Mokėjo tarti žodžius pagal  jų tikrąją prasmę. Man pasirodžius tarpduryje Bronius sugriaudėjo:
   - Vyrai, reikalas rimtas, kadangi sugrįžti į savo vaikystę mes dažnai nesugebame. Todėl ša, patylėkit, bolševikai. Ir kad tylu būtų kaip bažnyčioje. Ar žinote, kas šis žmogus? – gan grubiai suimdamas mano petį,- klausė Bronius Maniušis. Visi čia buvome pažįstami, nemažai žinojome vieni kitų nutikimus, bet paprastai tai buvo smagūs, linksmi žmogaus gyvenimo epizodėliai, o esminius, sunkesnius aplenkdavome. „Arklidės“ publika Pranucį žinojo kaip mėgėją išgerti, savą žmogų – girtuoklėlį, bet jie nežinojo svarbiausio. -Tai va, ponai,- atsigręžęs į  tirštesnį žmonėmis aludės kampą, nerimo Bronius.- Va, atsiminkite, bolševikai, jog tai Radijo karietos vežėjas..
    - Broniuk, Arkikatedroje dar mišios nesibaigė, o tu jau girtas..
    - Sergėk, Pranuci, liežuvį, kad  neiškristų. Irgi, mat, pasakė- girtas? Ė žmogau, žmogau! Nuo prisiminimų nepasigeriama. Tačiau kad kažkas mano smegenyse atsitiko, tai, ko gero, taip. Jau seniai buvau užmiršęs, kad tavo krūtinėje plaka vežėjo širdis. Nesmagu net prisipažinti, bet atleisk. Gal todėl ir Dievas pradeda  bausti..
   - Kokius niekus čia paistai?  Mali, mali ir nesumali,- pradėjau šiauštis. Bet Bronius buvo neklusnus ir jau pritildęs balsą:
   - Apie Dievą jau pasakiau, bet ir tavęs geru žodžiu nepaminėsiu. Lyg būtum tyla užspringęs. Nė šnipšt apie karietą. Ė, žmogau, žmogau!- palingavo galva Maniušis  ir tiesiog paliepė:- Sėskis! Žinau, kad tavo krašto žmonių ausims žodis „funda“ nesvetimas. Užfundysiu alaus bokalą..
    Išsitraukė iš kišenės mažytę it katės ausytė piniginę ir, išpylęs į saują centukus, nuėjo prie prekystalio. Paprastai jo vaišių atsisakydavome. Broniaus pensiją tesiekė vos 200 litų. Už mane gaudavo beveik dvigubai mažiau, tačiau dabar man neparūpo pasaugoti jo piniginės nuo didesnių išlaidų. Kol jis nerangiai skaičiavo mokestį už alų, aš galvojau apie tai, kad jau kelintą  kartą iš pašalinių žmonių girdžiu minint Radijo karietą. Išniro iš užmiršties, pakilo kaip banga ir, regis, nesiruošia atslūgti. Net prireikė pagalvoti, kad gal ne šiaip sau, kad gal yra sąmoninga valia, pagal kurios nuoroda būtent ir  vyksta tai, kas vyksta.
   - Kažin, ką dabar veikia Tomas Vaisieta,- dėliodamas bokalus ant stalo pasidomėjo  Bronius  Maniušis
   - Tomas? Aktorius? Ką jis  dabar veikia? O Dievulėliau, net nežinau gyvas ar miręs. O tu klausi, ką jis veikia? O kodėl klausi?
    - Abu esate iš Radijo karietos. Tai pirmasis jos keleivis.
    - Pirmasis, bet ne vienintelis turbūt..
    - Visą naktį mane kankinote. Vos užmiegu, ogi ir vėl matau, kaip stabdote Radijo karietą ir kaip pasiutę, pilna gerkle: “sėsk, Broniau, sėsk!“  Kratausi, kaip beįmanydamas, nes bijausi praeities  ir todėl irgi šaukiu, kad po ją nei vaikščioti, nei važiuoti nenoriu  Ir baimė. Ji tokia  natūrali, kaip realybė. Brrr!!!- suprunkštė lyg arklys, pasikratydamas visu kūnu,- Bijaus važiuoti Radijo karieta, Pranuci ir net negaliu pasakyti  kodėl. Matyt, širdis jaučia, o protas žino, kad nedaug paliko  iki paskutinės valandos. O po jos- kas? Nieko kito, tik ji, nelaboji praeitis – esa, buvau, gyvenau ir ten pasilikau..
    - Nelaidokime patys savęs,- nesunkiai įsiterpiau į  Broniau Maniušio kalbą.
    - Nelaidoju, bet ir sapne sakiau, ir čia sakau - tebūnie, ponai elgetos, visos man priklausiančios dienos tik iš ateities. Keliuosi anksti ir džiaugiuosi, kad dar kartą pavyksta atsibusti, bet, et, regisi, kad į lankas nuklydau,- atsiduso Bronius  Maniušis:- Apie save žinau, apie tave irgi truputį, o Tomas Vaisieta iš mano akiračio dingo.
    Nepasakiau Maniušiui, kad šis puikus žmogus ir aktorius dingo ir iš mano akiračio. Alų gėriau godžiau negu ankstesniais kartais, nejaučiau nei saiko, nei jo skonio ir netrukus  susilaukiau priekaišto
    - Neskubėk. Pats priminei, kad Arkikatedroje mišios dar nesibaigė Tegu jos ten su poteriais ir uždegtomis žvakėmis tiesiai pas Dievulį, o  mudu pasikalbėkime, kol bokalai dar neišgerti, nes  kai jie ištuštėja- darosi slogu. Tumet nei sėdėti, nei kalbėti nesinori.
    - Tuomet tiesiog neįmanoma,- pagavau jo nuotaiką.  Tai gal pataupydami alų, ištuštinkime  pradėtą pašnekesį. Supratau, kad taip ir neįsėdai į Radijo karietą..
    - Įsėdau. Bet tik patikintas, kad mane pavežiosite po ateities platybes  Tiesą sakant, ir ten ne kas geriau. Tas ilgaskvernis su antijėzuitu taip susikibo, kad neklausk, žmogau..
    - Ką vadini ilgaskverniu ir ką antijėzuitu?
    - Ilgaskvernį turėtum atsiminti iš pirmosios Radijo karietos kelionės.
    - Kunigas Aleksandras  Burba?
    - Pranuci, tu čia pats atsiminei?- nustebo Bronius Maniušis. Ir negreit: :- Bet jeigu -taip, tai  valio! Tegu daugiau būna antijėzuitų, padedančių  mums atsiminti.  Apie kun. Burbą sovietmečiu negirdėjau. Nei kas jis, nei kur jis. Paprastai sapnų neatsimenu, bet šį kartą  visą sapną atgaivina atmintis. Ir sapne jis atrodė lygiai taip, kaip buvau matęs Radijo karietos kelionėje.
Pakėliau bokalą. Gurkštelėjau. Bet taupiai. Prieš akis stabtelėjo kunigas Aleksandras Burba. Iš kur jis čia- iš Broniaus Maniušio sapno ar Radijo karietos? Ir tik tuomet toptelėjo galvon supratimas, kodėl prieš minutėlę Broniui parūpo sužinoti, ar aš pats sugebėjau atsiminti vardą ir pavardę kunigo Aleksandros Burbos. Pradėjau abejoti. Tačiau abejonė švietėsi, žydrėjo ir tai reiškė, kad jį atsimenu iš kelionės Radijo karietoje. Atmintis ryškėjo, Aleksandro Burbos žodžiai jau buvo girdimi ir reikėjo įsijausti į save, kad juos išgirsčiau taip, kaip tuomet, jų klausydamasis prieš kone dešimtmetį.  Dabar man atrodė, kad juos galiu perskaityti ant bokale suputoto alaus.
    Ir tuomet.. op! Vėl  A ir B, tos mano išdykėlės.
  - Štiš, kad  jus kur.. Ne  bažnyčia čia, o aludė..
  - Mes alaus negerame. Mes norime perskaityti laiškelį,- pasakė raidė A.
  - Laiškelį?- nesupratau.
  - Laiškelį. Jau labai senas. Bet mes  jį atsiminėme- skubinosi nerimstanti B ir liūdnesniu  balseliu pridūrė: - Ne visą atsimename, bet paklausyk,- ir nelaukdama leidimo:
    „Tai buvo nuostabi kelionė ir- tikėsime - ne paskutinė. Šiuo neramiu laiku, kada tiek daug neapykantos, bjaurių šūkių, kaltinimų vieni kitiems, - taip reikalinga sielai atgaiva! Tai pamokymas, kad mes, visi Lietuvos žmonės, turime suprasti, kas pas mus gera ir  ko privalome siekti. Norėtųsi, kad į Radijo karietą  priimtumėte pavėžėti- tegu ir veltui- visus  kilnios širdies, geros valios mūsų  kultūros ir  švietimo veikėjus, istorijos žinovus ir paprastą  kaimietį“
    Raidutė B nutilo. Tačiau jau žinojau. kad  ji perskaitė ištraukėlę iš pirmo laiško, parašyto Radijo karietos ekipažui. Jo autoriai Vanda ir Bronius Baranauskai iš Utenos miesto. Te nebus paslaptis, tai žento Dariaus tėveliai, nemokantys žmogui pasakyti bet kiek piktesnį žodį. Todėl suprantama, kad rašant laišką svotui jie tiesiog negalėjo pareikšti  kritiškesnį požiūrį, išsakyti kritiškesnę nuomonę O kad būtų pakilesnė nuotaika, tai savo laiške lyg vėliavą iškėlė Justino Marcinkevičiaus prasmingą dvieilį.
    - Ėgi, išdykėlės, gal jus atsimenate iš laiškelio nedidelį eilėraštuką,-  bandžiau savo atmintį patikrinti raidžių A ir B atmintimi..
     - Jis labai nedidukas,- paliudijo A.                 
                                 Paukštis- į dangų
                                 Žodis- į širdį
     -O aš prisiminiau laiškelio pačią, pačią pabaigą,-apsidžiaugė B ir paslaptyje nelaikė jos:
     „Gerb. Vežėjau, išvažiuojant nepamiršite pasiimti tėvo dalgio. Bus kuo pasišienauti žolės  žirgams ir apsisaugoti  nuo reketininkų.“- pacitavo raidė B
   - Tu klausai ar sapnuoji?- pajutęs mano neįprastą savijautą, paklausė Maniušis
   - Kalbėk, Broniau, kalbėk. Man labai įdomu ir labai reikalinga, ką čia pasakoji..
   - Nevaidink.  Aš pasakoju, o tu neklausai.
    - Girdžiu, girdžiu. Pagyrei ir sakei, kad Radijo karietos pirmoji kelionė labiausiai įsiminė todėl, kad ją praturtino kunigo Aleksandro Burbos dvasia...
   - Nesakiau, kad labiausiai sudomino Burbos dvasia. Jis man mažiausiai patinka, tik sakau, kad  jo dvasia persikraustė į mano sapną ir elgėsi kaip karietos pirmojoje kelionėje.
    - Dabar tikrai  girdžiu,- patikinau Bronių, bet susikaupti nepavyko, o piktokas Broniaus balsas raides A ir B pabaidė greičiau, negu mano –"štiš, išdykėlės."  Reikėjo megzti pokalbį lyg nieko neatsitikę ir kažkodėl kalbėjau taip, lyg būčiau kunigą Aleksandrą Burbą atsiminęs tiesiu matymu. Tačiau ir dabar manau, kad labai nenuklydau nuo tokio reginio ir sakiau, kad kunigas Burba- geras žmogus ir jam labai norėjosi, kad išvažiuojanti į praeitį Radijo karieta neabejotų sėkme. Argi svarbu, kokiu pavidalu kunigas vaikšto, sielos ar kūno. Svarbu, kad buvo pasiryžęs padėti apsispręsti, išblaškyti abejones, suteikti pasitikėjimo savimi galių. Jis tikrai norėjo tik gero..
   - Reikėtų  jo paklausti,- pasiūlė Bronius Maniušis,- bet kad priekabi toji ilgaskvernio  dūšelė, tai  savo kailiu patyriau. Nežinau, kaip  ji tau padėjo Radijo karietoje , bet  man sapne paliko ne kokį įspūdį.
     Net nežinau, ar Bronius  Maniušis bent kiek juto, koks džiaugsmo kalnas užgriuvo mane, pajaučiant kad pradedu sugebėti atsiminti atrodytų visam laikui iš atminties išmestus  daiktus. Net nežinau, kada ir kur dar buvau toks laimingas kaip aną kartą, jausdamas atsibundančia atmintį.  Džiaugiausi kaip vaikas, o atrodė, kad  galiu atsiminti lyg skaitydamas Aleksandro Burbos raštus. O kad tai ne sapnas, pabandžiau pasitikrinti, kaip tai atrodo „Arklidėje“.
    - Pone vežėjau, vis dar abejojate, ar sugebės Radijo karieta nuvažiuoti bent iki XXa. pradžios. Tuo niekas neturėtų abejoti, o  jūs..  Ech!.   Tai visai menkas dalykas. Man su Jonu Šliūpu, gerbiamasis, tekę ne tokius dalykus patirti, -atkartojau man Aleksandro Burbos pasakytus Radijo karietoje žodžius ir aludė nutilo..
   - Žiūrėk tu man!- nusidyvijo Bronius. -Ir tu, Pranuci, nori, kad patikėčiau, jog cituoji Aleksandros Burbos žodžius, ištartus Radijo karietoje kone prieš dešimt metų? Atleisk meldžiamasis, bet taip nebūna.
   - Dar vakar, Broniau, nebūčiau galėjęs to padaryti.. Ir iš tikrųjų taip neturėtų būti. Čia vėl kažkas ne taip. Viena bėda – ne bėda.
   - Gal dar pacituosi? Darosi įdomu, velniai griebtų! Niekuomet Radijo karietoje nebuvau, bet jaučiu, kad kažkas timptelėjo nervus ir augina įtampą.- norėjo mane girdėti Bronius  Maniušis, bet jaučiau, kad ir aludės publikai jo norai  nebuvo svetimi.
   - Prisimenu, kad labiausia Aleksandrui Burbai rūpėjo, kaip suvokiu  kunigus. Galbūt, kaip Šliūpas- kad visa kunigija yra niekai. Ir komentavo, kad, girdi, tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
   - Tai tas  Šliūpas, kaip  mūsų Bronius Maniušis,- kažkas garsiau iš publikos kyštelėjo liežuvį.
    - Bolševikai, ša!-atsišaukė Bronius. Bet man buvo gera. Žinau, kad tai neįtikėtina, bet man nebuvo sunku cituoti jau taip seniai Radijo karietoje  pasakytus  kun. Burbos žodžius. Ne ką  blogiau atsiminiau ir savo. Paklausiau, kad gal panašiai kaip apie Šliūpą, kalbama  ir apie  mane. Ir tai neįžeidimas, nes visuomenėje vežėjų profesijos žmones geresnio žodžio nesulaukia.
   - Palauk. Paklausyk- pasiskubino kunigas Burba ir tuomet su Tomu Vaisieta  ir  „amerikonka“ Julija  Skinkis, dalyvavusia pirmoje Radijo karietos kelionėje, išgirdome kun.  Aleksandro Burbos tokį pasakojimą. 

A. BURBA ( su kai kuriais įtarpais)
   Jonas Šliūpas gyveno Amerikoje, o aš- Lietuvoje. Jis barė kunigus, aš- bedievius. Na, ir  kuriam mudviejų tikėti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų- niekai. Tiesa, vežėjau, mums  teko  pasirinkti kitą kryptį. Štai Radijo karieta važiuoji į praėjusius  laikus, o  mes  gi skridome  į ateinančius.
- Į ateinančius? Į tuos, kurių nebuvo? Kurie dar tik bus?- klausinėdama prabilo Julija  Skinkis
- Visiškai teisingai
- Štai kaip!- mestelėjo Tomas Vaisieta
- Taigi skridome į ateinančius laikus. Beje, užmiršau pasakyti, ponai, kad vienu ir tuo pačiu metu Šliūpą Amerikoje, o mane Lietuvoje užhipnozavo. Na, ir susitikome kaip dvasios. Tik pajutau- pakilau ir skrendu. Po trumpos valandos ogi žiūru, kad priešais mane išniro kokia tai esybė
   - Sveikas drūtas, vienžemieti,- pratarė lietuviškai.
   - Sveikas drūtas, atsakiau supratęs, kad tai Jonas Šliūpas. Na, ir pradėjo jis padebesiuose  girti platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties. Tai štai  koks triukšmelis. Ką daryti? Nesantaika  jau dangaus erdvėje, Dievui po  nosimi. Ir tuomet.. Ar žinote, kas tuomet?
   Nei Julija Skinkis, nei Tomas Vaisieta , nei aš to nežinojome.
   - Tai klausykite,- paragino kunigas Aleksandras,- Šliūpas ir sako- ilgaskverni, skriskime į gūdumas ateinančių amžių. Ten aš tau, ilgaskverni, praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos  gyvybingos, kad  jos ir žmogaus, ir visos žmonijos išganymas.
     Nuskridome į glūdumas ateinančių amžių. Supraskite, įsikalkite į galvas- į ateinančių  amžių glūdumas. Ir žinot, neslepiu- buvau pritrenktas  jo idėjų populiarumu. Kur tik Jonas Šliūpas su savo pamokslais, vis pulkai žmonių paskui jį bėga  Net dvi baltos meškos sekė paskui Šliūpą ir klausėsi jo pranašysčių.   
    Netrukus minia buvo paruošta praktinei veiklai ir tuomet Jonas tarė- tegu išnyksta valdžia ir tie ilgaskverniai, dvasios romikai ubagai.
   Vos spėjo ištarti ir prasidėjo. Pjovė, pjovė, kol išpjovė. Kai šis darbas buvo baigtas, Šliūpas paliepė pjauti ir turtingesnius. Kad liktų visi lygūs. Tai, vyručiai, jau mislijau ir galo nebus. Tačiau žiūru- liko pulkas elgetų ir Šliūpas. Šisai ant žemės vėl savo kūne, o aš iš viršaus kaip dvasia visą vaizdą matau. Tačiau taip neilgai truko. Net Šliūpas, tai pamatęs, užriko: „ O kad  jus šimtai!“ Tai todėl, kad vieni kaip buvo nudriskę, taip ir pasiliko, o kiti nutuko. Suprantate, ponai. Nutuko. Apsirėdė. Tačiau ir dabar Jonas Šliūpas nepasimetė. Vėl liepė pjauti pralobusius. Ir vėl pjautynės. Ak, mielieji, tokį vaizdą reikia matyti savo akimis. Pjovėsi, kol liko tik du ubagai. Ir Jonas. Tačiau vienas ubagas prisidengė tai, ką paprastai  vyrai paveikslėliuose pridengia  figos lapeliu. Vėl lyg turtingesnis.
   - Ir ką? Ir prisidengusį  nudobė?- neiškentė Tomas Vaisieta
   -Pats  Šliūpas. Paukšt į kaktą ir užmušė. Liko tik vienas elgeta ir Jonas Šliūpas. Elgeta buvo liesesnis. Nepaisant to, maniau, kad pjautynės  baigtos. Bet kur tau! Girdžiu, elgeta sako: –O tu storapilvis, tu kraugerys..  Paukšt Šliūpui į makaulę ir atlikta. Liko tik vienas elgeta..
   
    Ir dabar gerai atsimenu, kad  buvo taip, kaip čia pasakoju. Ir net jaučiu šiltą, kunigiškai lepią Aleksandro Burbos man ant peties padėtą  ranką.
      – Vežėjau,- sakė jis- tu, regis, ne tai supranti, ko būtent tau dabar reikėtų. Aš norėjau padrąsinti tave, kad gali nedvejodamas sukti savo karietą į praėjusius amžius. Tai menkas dalykėlis, palyginus su mano ir Jono Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuok, važiuok ir nosį laikyk aukščiau, kad tave šimts užkurtų pypkių!.. Važiuok, ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų Radijo karieta..
        Tai pasakojau Broniui Maniušiui, o girdėjo visa „Arklidė“. Kas su alaus bokalu rankoje, kas-be, tačiau visi aludės lankytojai susispietė arčiau mudviejų stalo. Mano dėmesys buvo sukoncentruotas atpasakojimui, o tai, kas aplink – nedomino ir neblaškė. Bet kas galėjo numanyti, kad po tokių atsiminimų, kurie nutildė „Arklidės“ publiką ir privertė ją  suklusti, staiga suoš, subanguos triukšmingas nerimas ir pro grotuotus langus išsiverš daina.
                               Stebis stebis nemūnėliai-
                               Kas gi čia yra?
                               Trepsi žirgo kanopulės,
                               Girgžda karieta..
Tai Františekas Pelėda. Jis jau suspėjo atbildėti  iš Balsių. Klausėsi kartu su kitais mano pasakojimo ir pajutęs, kad  jį baigiau, uždainavo dainą, kurį dažnai buvo dainuojama Radijo karietos kelionės. Gal  net neatsargu sakyti, kad  jį buvo dainuojama net ir girdint Tomui  Vaisieta. Pats nedainavo, bet dainos nepeikė. Iš kunigo Aleksandro Burbos priekaištų irgi neteko girdėti.  Užtat Amerikos lietuvės Julijos Skinkis buvo pilna Radijo karieta.  Ir ypatingai jos daug buvo dainuojant priedainį:
                   Oi, parvešim šimtą metų
                    Mūs šalelės  mylimos -
                    Šimtą metų, šimtą metų
                    Visą amžių Lietuvos.
  Bet todėl ir  nuostabu, kad daina išliko. Dabar jos priedainį griaudėjo visa „Arklidė“. Neatrodė, kad yra bent  vienas  jos lankytojas, kuris nežino šios dainos, bet publika buvo vieninga ir dainuodavo tik priedainį, kitus jos posmus patikliai palikdami dainuoti Františekui.
                    Senis švilpauja botagą.
                    Timpsi vadeles
                    Dantyse pypkite dega,
                    Pusto liepsneles
Daug švenčių  turėjau savo gyvenime, bet tokios puikios- iki tol niekuomet. Ir visi  „Arklidės“ publikos žmonės- pažįstami ar ne- man buvo draugai. Net negalėjau suprasti, kodėl čia nematau Cezario Kurilavičiaus iš Piečių ir Juozo Baravyko iš Bobriškės kaimų. Tiesiog užmiršau, kad per Dievulio neapsižiūrėjimą abu jau mirę
                   Trempsi žirgo kanopulės,
                   Girgžda karieta
                   Ar, vežėjau, pasigėrei,
                   Ar širdis jauna?
O visa publika it skambiausi  varpai:
                  Oi parvešim šimtą  metų
                  Mūs šalelės mylimos..