Kelionė į Šklėrius (a)
Prisimenu išvykimo dieną paskutinius pasakytus Leokadijos žodžius:
- Jeigu nesugrįši, atsimink - vis tiek tave mylėsiu.
„Vis tiek. “ Taip neįmantru, o įstrigo paširdyje kaip pašinas. Ir iš tų kelių sakinuko žodžių gyvybiškiausias atrodė „atsimink“. Mąsčiau taip: mylėti galima ir numirėlį, tačiau atsiminti jis tikrai negali. Todėl galėjau būti ramus, kad pasitikusi naujoji dalia man išnykimu negresia. Išeinant jai į darbą, atsisveikino anksčiau, dar prieš išvažiavimą, o po pusvalandžio buto duris atidariau Mindaugui.
- Gražus rytas. Tiesiog puikus. Pilnos gatvės vaikų ir gėlių- skubinosi kalbėti, o ištiesęs pasisveikinimui ranką: - Kaip jaučiatės? Tačiau jeigu sumanėte nevažiuoti- nevažiuokim. Nenoriu būti našta ant kupros geram žmogui.
- Iki gero žmogaus dar toli. Numirti reikės iki jo nepriaugus.
- Ir vis dėlto, pone, - pasakė, - jeigu aukojatės dėl manęs, tai tegu Dievas jus ir toliau myli. Man malonu jus matyti ir mano pagarba jums išliks nepaisant ar įsodinsite, ar neįsodinsite į savo „Audi“.
- Dėl to neabejokite. Išgersime po puoduką kavutės ir- aida. Skubėti gal net nereikia. Tiek čia to kelio. Šimtas kilometrų ir uodega. Tiesiog Vilniaus panosėje, bet..
- Kas -„bet“?
- Lietuvos sostinei Šilinių kraštas beveik nežinomas. Niekas apie tai garsiai nekalba, bet dangus mato. Tokia teisybė lyg dūmai graužia akis kiekvienam doram žmogui. Užmirštas jis. Paliktas. Bet, et, bus geriau, kuomet jį patys pamatysite.
- Ką gi, išgerkime kavos, - sutiko Mindaugas.
Mudu nenusikraustėme į svetainę. Susėdome prie staliuko virtuvėje, primenančioje statybininką Sergejų Nikitą Chruščiovą. Ir kelionė mūsų neskubino.
- Ar nemanote, kad gal reikėtų pasiimti ir mūsų knygas. Žinoma, automobilis ne Radijo karieta, bet galbūt tai bundančios tautos literatūra.
Supratau, kad Mindaugas kalba apie vakar atneštas jo knygas, kurias vežiojau Radijo karietoje.
- Jos jau automobilyje. Ir ne tik jos.
-Tai net geriau, negu reikėtų.
Buvo pirmadienis. Rugsėjo 2-oji. Kažkodėl parūpo žvilgterėti į Menulio kalendorių. Nedideliame piešinyje ten solidžiai ropojo VĖŽLYS, pasak Nijolės Volmer, žymintis išmintį ir vienatvę.
- Puiku ir, regis, teisinga, kad liudija išmintį. Tačiau prasidėjo mokslo metai ir nepanašu, kad vėžlys įtaigotų vienatvę. Bent jau mokyklos jos tikrai neįsileis. Ė, nėra logikos, nėra. Pagaliau ir mudu vienatvės neieškome, - pakomentavo Mindaugas ir patikino, kad prijaukintas įpratimas pasižvalgyti po kalendorius gan neblogai nuspalvina žmogaus dienas.
- Dar čia patariama neskubėti, o svarbiausia išsiaiškinti, ką darom gerai, o ką - blogai.
Mindaugas nusišvietė gera, plačia, atvira šypsena.
- Kiekvienam žmogui turėtų būti savas, tik jam vienam skirtas receptas, – pasakė pro šypseną. Tačiau ir neskubėdami, netrukus įsėdome į automobilį. Prisimenu, kai užrakinėjau buto duris, galvoje vėl blykstelėjo žmonos žodžiai, kad, girdi, jeigu nesugrįžčiau, vis tiek mylėsianti.
Iš Vilniau išvažiavome Eišiškių plentu.
- Neblogai važiuoji, -pagyrė Mindaugas, kai išsibrukome iš miesto ir kelias pasiliko be automobilių spūsties.
- Neblogai, matyt, nereiškia, kad gerai. Neapleidžia baimės jausmas, kad kas nors neatsitiktų. Man taip visuomet, kai automobilyje yra keleivis. Dėl jo tas jausmas.
- O kad pats susikulsi?
- Tai visai nebaisu. Vienas važiuoju ir geriau, ir greičiau.
- Taip ir nyksta žmogus. Kai gyvybė jam pasidaro nebrangintina, jis pradeda sparčiai nykti, - reziumavo. .
- Manote, kad greitai važiuoju? - grįžtelėjau jo pusėn, bet Mindaugas energingai pakratė galvą, girdi, važiuoju gerai. Patogiau prisiglaudė nugara prie krėslo atlošo, rankas iškilmingai suklojo ant krūtinės, delnus sukišdamas po pažastimis. Kai nereikėdavo vairuoti, šitaip neretai darydavau ir aš, atrodė, kad tokioje pozoje galiu geriau pailsėti, susikaupti, nuklimpti į užmirštį ir pasilikti ten tik su savimi.
- Dažnai būnate tėviškėje? - paklausė.
- Reikėtų dažniau. Kol yra pas ką nuvažiuoti. Bet ne tik todėl. Motina jau primena ano pasaulio šauksmą - suvargusi, sudžiuvusi, ligota. Balandžio 9 d. sukako aštuoniasdešimt penkeri metai. Metų nemažai, o sveria dvigubai mažiau - apie 40 kilogramų.
- O pats, sakyčiau, apie šimtą.
- Apie. Be dviejų kilogramų- šimtas.
- Trūksta laiko dažniau aplankyti?
- Ne laiko, o sąžinės trūksta.
- Taaaip, - nutįso Mindaugo balsas, - arti bažnyčia, toli Dievas. Bet taip tik sakoma, o iš tikrųjų bažnyčia visuomet yra čia pat. Kaip ir Dievas. Bet aš pernelyg įkyrus ir net neteisingas. Klausiu juk to, ko nenorėčiau, kad manęs klausinėtų.
- Tuomet jums nemenkai pasisekė, - atvira širdimi prisipažinau, - Nesu iš tų, kuriems labai rūpėtų, kas yra kas. Tai dar nuo tų laikų, kai likimo kilnia ranka buvau stumtelėtas į Radijo karieton. Gal nepatikėsite, bet joje būdamas pasijausdavau kitokių parametrų žmogumi. Glausdavausi prie kiekvieno jos keleivio kaip prie šventojo. Aš ir dabar nedaug sugebu atsiminti, bet jau ir tiek - didelis turtas. Ir neklausdavau- kas jis, karietos keleivis? Šventųjų juk neklausinėjama, ar –ne? Tai buvo karieta- pasaka, karieta – dangaus lopinėlis. Bijojau apie ją tokią prasitarti net artimiausiems žmonėms. Žinojau, kad nepatikės. Tiesa, ypatingai gerų draugų, išskyrus Františeką Pelėdą tuomet neturėjau. Jis irgi patarė prilaikyti liežuvį ir nekalbėti tai, ko žmonės nenori. Bet, et, kam dabar tai įdomu? - pasakiau pajutęs, kad užsiplepu ir kad Mindaugo artumas nestelbia kalbos. Priešingai, skatina ją, tempia už liežuvio, ragina pakabėti netgi daugiau, negu reikėtų bendraujant su dar beveik nepažįstamu žmogumi.
- Kodėl gi? – atsiliepė, - Mielai klausausi. Man įdomu. Net suvokiu, kad iš bažnyčios dar neišėjęs.
- Iš bažnyčios? Neišėjęs? Paskutinį kartą, berods, lankiausi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Bet kada tai buvo? Metai, jeigu ne daugiau.
- Ne davatka juk- šyptelėjo Mindaugas. - Kalbu apie bažnyčią, kurią nešioja kiekvienas žmogus. Net ir tas nešioja, kuris į Šv. Mikalojaus bažnyčią per visą savo gyvenimą nė karto neatėjo ir neateis. Tačiau sakau, kad be šitų bažnyčių yra ir kitos, sakytum- asmeninės, ar privačios. Į šias bažnyčia tegali ateiti tik su pačiu savimi ir tik kaip jos savininkas. Ji už didesnių tvorų, negu tos, kuriomis aptverta privatininkų ežerai ar sodybos. Jūs irgi, pone, tegalite ateiti tik į savo, į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje, kaip manau, ir buvote pamokytas į Radijo karietos keleivį žiūrėti, kaip į šventąjį. Ir nereikėtų tikėti, kad kada nors praeityje nebuvo bažnyčių.
Nežinau, kaip, kokiu būdu, bet nesunkiai suvokiau, kad Mindaugas apie bažnyčias kalba dar iki krikščionybės atsiradimo laikų. Ir sakiau jam neslapukaudamas, kad nors keistoka, bet suprantu, apie ką jis kalba- kad šiose bažnyčiose vienu metu esi ir kunigas, ir nusidėjėlis. Todėl žmogaus maldos ir išpažintys neypatingai klusnios dangaus ausims.
- Kad ir kaip besimeldžiau savo asmeninėje arba, pasak jūsų ŠV. Pranciškaus bažnyčioje, o buvo kai buvo- važiuojame automobiliu, o Radijo karieta sudužo, nėra ir nebus.
- Bus nebus, bet savo bažnyčios nereikėtų apleisti, nes, sakau – ar daiktas, ar žmogaus gyvenimas, ar viltis ir nepaisant kas besudužtų, visuomet po netekties pasilieka bent šukelė, bent mažmožis. Negerai, kad netekties jausmas tuo kartu užgožia šitas šukeles, šituos buvusios karietos šipulius. Palieki juos nelaimės vietoje ir būna, kad skubi kuo greičiau liūdėti ir nueini iš ten net nepakėlęs nuo galvos nukritusios kepurės. Ak, ak, ok, ok.. Oi, dangau danguži, ak, Dieve dievulėliau.. Man tokios scenos nepriimtinos, netoleruotinos. Įtikintas savo patirties sakau: iš savo bažnyčios, žmogau, neišeik ir tikėk net ir sopulingiausiomis praradimų valandomis. Neišeik. Melskis. Tikėk..
Mindaugo žodžiai – ne nauji. Jie apvilkit tik nauju amžiumi, o ir jis pats, amžius, pasirėdęs naujutėlaičiu apdaru, šokinėjo it kumeliukas. Jam dar toloka iki supratimo, kad gyvenimo nereikėtų praleisti šventėse ar manyti, kad gražiausia šventė yra poilsis. Tačiau manyje kirbino įtarimas, kad savo žodžius Mindaugas adresuoja man, nors ne tiesa, kad Radijo karietos žlugimo vietoje, apimtas savigraužos, palikau kepurę. Parsinešiau ją ir netgi botagą. Na, o knygas ir visa kita, tas tiesa - palikau ten, kartu palikęs net ir atmintį apie sudužusią karietą. Ir kai paklausiau, kur Mindaugas suradęs vakar sugrąžintas knygas, tai išgirdau:
- Tokių knygų ieškoti nereikia, žmogau. Jos labai savarankiškos ir kiekvienu atveju elgiasi pagal savo nuostatas - panoro sugrįžti pas jus ir taip padarė. Matyt, žino, kad esate vieni kitiems reikalingi.
Senutė AUDI neskubėjo ir nesibodėjo, kad ją nuolat aplenkia prabangesni automobiliai. Kelių policija tegalėjusi tik džiaugtis, išvydusi tokį pedantiškai stropų automobilio važiavimą. Bet ir jie nežinojo, kaip šioje keturių ratų „senutėje“ greitai, tiesiog lėkte lekia laikas. Atrodė tespėjome tik išvažiuoti iš miesto, o Mindaugas jau parodė:
- O! Jau ir Merkys...
Upė čia tokia, kad ji pamačius, niekam nekyla ūpas pasidžiaugti ja - melioratorių nuniokota, suluošinta, įsprausta į kanalą kaip į karstą, ji priekaištauja kiekvienam, kas nelinkęs atsiminti, kad jeigu ką darai- daryk gerai. Tačiau patobulinti upę žmogui vargu ar įmanoma.
- Gal stabtelėsime, a?
- Gal vėliau. Kai Merkį pervažiuosime ties Valkininkais. Čia gi jis lyg negyvėlis, lyg lavonas
- Bet čia prasideda Dzūkija..
- Aš taip nemanau. –ryžtingai nesutikau, - Čia prasideda tiktai Varėnos rajonas. - Tačiau pervažiavęs tiltą automobilį pasukau į šalikėlę. Atsargiai taukštelėję vienomis, kitomis durimis, išlipome iš automobilio ir paplentės mišku sugrįžome atgal prie upės.
2011-12-13 23:23
2011-12-14 08:13 Pranas
Gerai, omnia. Jeigu manai, kad man trukdo Jūsų (Štai ir dabar man mieliau tarti Jūsų, negu Tavo)komentarai,tai tikrai ne. O paklodės man nereikia, naudojuosi kailiniais.
Beje, dėl amžiaus.
Dėl to nepaisykite,jei kada kažkaip jį paminiu. Nes tai kaip Yla maiše - išlenda pati, o juolab, kai dar bandai krutėti. Kita vertus, tai mano pamąstymų objektas.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 07:42 omnia mea
Mielas Pranai, visai ne to klausiau. Skaitytojai žino ir kuo skiriasi Tu nuo Jūs (regis, nesu Jūsų tujinęs?) ir kas yra Nikita Chruščiovas, be reikalo taip juos nuvertinate (džiaugiuosi, kad bent jau nepaminėjote amžiaus).
Jei norėjote aptarti sovietinio ir kitokio mentaliteto skirtumus, tai verčiau jau būtūmėt juos aptaręs (nes vieno sakinio kulka į Nikitos Sergejevičiaus portretą skamba kaip laimečio kičas).
Žmonės važiuoja viena mašina, jie bendrauja ne pirmą dieną? Ką jie vienas apie kitą galvoja, kokie jų tarpusavio santykiai? Autorius saugiai pasislepia už mandaugaus „Jūs“.
Mintis apie standartus man įdomi, ne iš Jūsų pirmo jau ją girdžiu. Man visuomet norisi suprasti, kas varo autorių. Kaip jis įsivaizduoja skaitytoją, kokį skaitymo malonumą ketina jam suteikti.
Rašymo patirtis man kužda, kad tai nėra savaiminis procesas (dievo ranka, myžimas vaivorykšte, aklas įkvėpimas), o greičiau – pusiau sąmoningas, pusiau kylantis iš pasąmonės veiksmas, kurį galima ir planuoti (o galima - neplanuoti), ir aptarti.
Ką savo komentaruose ir mėginu.
Jei manote, kad per stipriai tempiu paklodę į savo pusę, tai pasistengsiu liautis, nors nepažadu.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 07:22 Pranas
Labas, Omnia.
Paprastai komentarų nevertinu, nes kai jie yra- jau gerai. Bet šį kartą tavam ir aš supūstelėjau „geras“. Na, o dabar ne apie viską, bet tik kaip ką, Taigi, ir dėl to, „ kodėl žmonės sako vienas kitam Jūs? Dabar jau ne visi taip sako. O aš dar vis sakau ir būtent todėl, kad taip atsitikę, jog tautos mentalitetas taip suformuotas, kad kreipiantis žodeliu „Jūs“, kartu buvo išreiškiama nepažįstamam ar mažai pažįstamam žmogui pagarba, o vyresniam žmogui net ypatingesnė. Ir man manyti, kad trečios kartos žmonės jau nežino tokių dalykų, na, tiesiog nesinori. O ypatingai, laikantys save kultūros žmonėmis. Tik nemanyk, kad specialiai taikau Omniai. Aš irgi ne kartą vyresnių žmonių yra paprašytas „netujinti“, kadangi su manimi jie kiaulių neganę. Na, o “tu“ atsiranda, kuomet susidraugaujama arba būdavo paprašoma, kad gal pereikime prie „tu“.
O „kuo dėtas Nikita Chruščiovas“, taigi dėtas, kadangi daug Lietuvos miesto žmonių dar vis gyvename ir savo vaikus išauginome, o anūkus ir dabar auginame taip vadinamuose Chruščiovinės statybos būstuose, kuomet buvo užsimota ir pažadėta kiekvienai šeimai parūpinti po butą. Ir beje, nepasakytum, kad tai buvo tik žodžiai ir pažadai: buvo ir butai, jų nemažai , bet kaip jie atrodę, tai jau atskira irt net nemenka kalba. Buvo manoma, kad tokie butai galėtų apsieiti net be virtuvių.. Et, bet ką čia kalbėti - va kiek parašiau, o pats gal net nežinai, kas gi tas Sergejus Nikita. Ar manai, kad būtinai turėčiau pasakyti – kas?
Nors atrodo, kad žinai, nes ir pats panašiai kaip statybininkas Chruščiovas mėgino suvaryti visą Tarybų Sąjungą į standartinius butus,(net ir kaime) taip panašiai mielas Raimundas mėgina įsprausti mūsų raštus ir jam priimtinus standartus. Beje, ir aš esu kažkuo panašus į Tamstą, nes, ogi labai sunkiai virškinu, sakysim, kad ir poeziją be jokios skyrybos. Tačiau ji manęs nepaiso.
Į kitas komentaro mintis atsiliepsiu kitą kartą, kadangi „Kelionė...“ dar užtrūks.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 03:24 omnia mea
Kodėl žmonės sako vienas kitam Jūs? Kuo čia dėtas Nikita Chruščiovas? O Nijolė Volmer? Kodėl automobilyje Mindaugas trumpam pereina prie Tu? Kodėl vyrai ištisai filosofuoja ir kalba apie kilogramus (užuot blevyzgoję ir aptarinėję moteris)?
Toks įspūdis, kad lyrinis personažas kalbasi pats su savimi, vienatvės slegiamas susikuria sau nesamą pakeleivį ir su juo diskutuoja, žvilgsniu kabindamasis užu kiekvieno akiplotin patenkančio daikto.
Tokį tekstą skaityti nėra labai įdomu. Vidinis skaitytojas žino, kad siužeto jis negaus, jaučia, kad čia nėra aiškaus autorinio plano, kad pamokanti, sukrečianti ar kelianti egzistencinius klausimus istorija personažų neištiks (nors netruks nei pamokymų, nei egzistencinių klausimų).
Gal visinis skaitytojas ir klysta, bet kai jam tai nutinka jau gerą penktą teksto fragmentą iš eilės, tai ima pamažu apsiprasti. Na, tekstas, kaip narvas minčiai, kuriame ši yra vežiojama ir viešai rodoma
Kelionė į Šklėrius (b)
- Didžiausia Dzūkijos upė? - paklausė Mindaugas it būtų nusileidę iš kitos planetos. Žinojau, kad dėl žinojimo to klausti jam nereikia, bet atsakiau labai rimtai:
- Taip kažkodėl sako, bet atsiminkime, kad per Dzūkiją teka ir Nemunas. Bet blogiausia, kad tikrai čia ne ta vieta, kur norėtųsi kalbėti apie Merkį. Net sunku patikėti, kad tai upė. Springsta žodžiai, kai sakai, kad tai Dzūkijos upė. Laimė tik, kad melioratoriams viso Merkio į karstą nepavyko įsprausti. Nežinau, kokiu būdu sugebėta atsigauti, bet pakeliui į Nemuną, Merkys daug kur tiesiog žavus.
- Tačiau Mindaugo galva jau buvo užimta kita kuo. Per jo kaktą nusibrėžė kelios raukšlės ir akiduobėse akys nusileido giliau. Slogi buvo ne tik upė. Melioratorių įrengtos pievos nugeltusios, džiūstančios, gausiai kurmių suraustos ir skaudėjo sielą matant, kad sausros troškulio nebegali numalšinti ir upės. Net ir ši, Dzūkijos didžiausioji. Tas pajuodęs vandens gurkšnis, kuris ten bolavo, tik varlei pakvaksėti. O! būtų galingesnė atmintis, tai gal atsimindamas žmogus sugebėtų pasišlykštėti savimi, savo veikla taip sudarkius, paniekinus gamtovaizdį. O be ilgesnės atminties žmogui neretai atrodo, kad tai, kas yra, pasiimta iš Dievo rankų ir nusikaltėlio jausena neatsiranda.
- Piktinamės, kad taip negražiai atrodanti upė, bet juk ir žmogaus atmintyje daug netvarkos, pone, - kreipėsi į mane Mindaugas. - Ar jums niekuomet netekę galvoti, kuo privalėtų pasireikšti žmogus, kaip dieviška būtybė? Daug kas rodo į jo kūrybinius sugebėjimus. Aš manau kitaip – visų pirmiausia žmogui reikalinga absoliučiai tobula atmintis. Ir ypatingai, jeigu jis gyvena tūkstantį ar daugiau metų.
- Šimtą ir daugiau? Turbūt taip norėjote pasakyti.
- Aš nesuklydau. Tačiau, deja, ir šimto metų nesulaukus, dažno žmogaus atmintis it kirmgraužų išėsta.
- Jūs teisus. Man iki šimto dar beveik keturios dešimtys, o atmintis iškinivarpota taip, kad vakare jau nebesugebu atsiminti, ką ryte valgiau.
- O ką sakytumei sulaukęs 1000 metų?
- Kam kvaršinti galva tuo, ko nėra ir negali būti.
- Didžiausia nelaimė, kuomet nesugebi atsiminti net labiausiai rūpimų dalykų. Bet ar man jums apie tai kalbėti- juk ne aš, o būtent jūs, pone, sumanėte Radijo karieta pasivažinėti ir kitus pavežioti po praeities laikus. Nuvažiuoti bent 100 metų atgal. Bet kodėl ne bent 100 metų į priekį,? Kodėl knietėjusi ne ateitis, o praeitis?
Šitokie klausimai mane trikdė. Iš Mindaugo balso supratau, kad jie ne dėl kalbos, kad už jų nugulę toliai ir jam norėtųsi, kad jie nebūtų paslėpti laike.
- Mano didžioji svajonė, - tęsė jis, - tai atsiminti. Viską. Nemanau, kad pavykus viską atsiminti kirmgraužos iš atminties nepersimestų į kitas žmogaus sritis, tačiau tai būtų mažesni praradimai. Ar kas atsimena, kaip prieš 1000 metų atrodžiusi kad ir ši upė?
- Kuomet tiek neišgyveni, dėl to kirmgraužų nereikia uiti.
- Žinoma, bet žmogaus atmintis privalėtų būti paveldima iš kartos į kartą. Iš amžių į amžius. Aš apie tai. Jeigu ilgiau žmogui neįmanoma gyventi, tuomet.. ką gi, gyvenkim, kad ir tiek, kiek sugebame, bet atsiminti privalom ir už tuos, kurie gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. O gal jūs kitaip manote, Pranai?
Mindaugas mane pirmą kartą pavadino vardu. Ir toks netikėtas dalykas lyg ir papuošė mano akims lyg tol nykiai atrodžiusį gamtovaizdį; išgyvens pieva, išdžiovinta sausros ir išrausta kurmių, išgyvens Merkys, pakeldamas vandenį, ir nors pamaži, bet išsikreivos, išsiraitys kanalo krantai ir upė atsigaus jai būdingais vingiais. Ir darėsi įdomiau girdėti ir tinkamai suprasti apie ką Mindaugas kalba, panūdo skatinti jo kalbą, kad neužgestų lyg degtukas, neįkūrus laužo. Ar jo kalba nereiškia protesto, kad šiandien yra kaip yra. Ir atsirado dialogas.
Aš Dzūkijoje, sakoma, nevaryk, žmogeli, Dzievulio medzin. Ir iš tikrųjų- nevarykim.. Ką davė- turėkim. ir dėkokim, kad turim. Kitaip nebus. Žmogaus atmintis irgi tikriausia pagal jo brėžinius.
Mindaugas Aš Dzievulio nevarau medzin. Aš tik įtariu, kad Dievas žmoguje paslėpė daug jo dieviškumui reikalingų apraiškų, kurių vis dar nesuradę. Gali juk būti, kad vieną kartą krapštelėję smegenyse ar kitur, nustebsime, kad buvome tokie apsileidėliai ir geriau nepaieškojome paslėptų savo galių. Ir viena jų- atminties galia. Štai stovim kad ir čia, ir dūsaujam: o! Viešpatie... Nors prieš akis vis tas pats merdėjantis Merkys.. O ar atsimename jį, ar rūpi atsiminti, kaip jis atrodęs seniai seniai. Nemanau, kad tokia atmintis nepalikta žmoguje. Tik klausimas, kaip ją surasti? Ieškantys sniego žmogaus, įsitikinę kad ir pats žmogus dar nesurastas. Ir kiek dar prireiks laiko atrasti save kaip Dievo kūrinį, panašų į jį patį? Manau, kad mažiausiai jam esame panašūs savo išvaizda, o labiausia –veiklos galiomis.
Aš Jūs norėtumėte, kad taip būtų? Bet ar tai nebūtų pavojinga per atminties palikimą prisiminti ir savo gimdytojus – tėvus, senelius, prosenelius ir pro pro pro.. Dėl savęs bala nematė. Kad ir aš- atsimenu save per savo beveik septyniasdešimt gyvenimo metų ir ačiū tau, Dieve, kad taip ilgai gyvenu. Ir atleisk, Dieve, kad ne visuomet dorai, sąžiningai, kad kažkaip kenkiau artimųjų ar pažįstamų gyvenimui. Bet kai reikėtų atsiminti ir bočius jų gyvenimuose, kažin, kaip pasijaustume. Ką gali žinoti, ar visi jie verti doros? O atmintimi buvusių dalykų pagerinti neįmanoma.
Mindaugas Ir tai kalba Radijo karietos vežėjas? Žmogus, taip labai įtikėjęs, kad jam pavyks nuvažiuoti bent 100 metų atgal į praeitį? Beje, labai norėjau, kad Jūsų kelionė pasisektų ir laukiau, kad nuvažiuotumėte bent į XIII amžių. Dabar gi kaip žemėje taip danguje - praėjusių amžių užmarštis tokia gūdi, kad nebeatsimenu net savęs.
Aš Taip, kelionė Radijo karieta nepavyko, bet kai apsidairai aplinkui, matai gi- net ir upės neteka atgal. Bet mįslė dar neįspėta ir nežinau, kas galėjo pakišti man tokią mintį ir įpiršti įtaigą pabandyti pavažinėti praėjusių amžių keliais.
Mindaugas Tiek to. Gal užteks. Grįžkime į automobilį ir važiuokime toliau. Šis Dzūkijoje pirmasis mūsų pokalbis, tikėkim, gal neužsimirš. Turbūt galinga buvo upė Merkys. Bet tik spėlionė, tik matymas vaizdutėje. Istorinė realybė nebūna tapati vaizduotės regėjimams.
... Grįžome prie automobilio ir sieloje pasidarė turtingiau. Nuo ko? Turbūt ne todėl, kad Mindaugas taip bičiuliškai reiškė savo mintis, lyg nežinodamas, kad tokio rango pašnekesiams vežėjai paprastai būna nesubrendę. Aš iš jų tarpo savęs neišskiriu- tiesiog gėda prisiminti, kad mano galvoje net nedingtelėjo paskata sužinoti, kodėl Mindaugui norėjosi, kad Radijo karieta nuvažiuotų bent iki XIII amžiaus.
2011-12-15 21:39
Auga Viskas
Perskaitęs autoriaus ir komentatoriaus diskusiją ir šį tęsinį, pamaniau: autorius tikriausiai kuria kažką panašaus į atsiminimų albumą („tikėkim, gal neužsimirš“), su jam brangiais vaizdais, nešiotomis ir naujesnėmis mintimis. Tikisi, kad skaitytoją sudomins ne tik tai, bet ir jo vertybės, pasaulėžiūra, priemonės, nepakartojamas stilius, požiūris į kūrybą. Tam tikrą skaitytoją tai gali įtraukti, nors daugeliui pratusių prie standartų, nemėgstančių dokumentikos gali kilt klausimų, ar įdomu skaityti tokio stiliaus istorijas ir kiek jose yra pasakojimo. Kitas klausimas, kiek istorijoms, prozai svarbus pramoginis pobūdis? Filosofiją galima pateikt nebūtinai per siužeto vingius?
flag: Kelionė į Šklėrius (c)
Sakoma, kad savas kraujas atpažįsta save, nepaisant kieno venomis jis teka . Turbūt taip yra pajaučiamas ir savas kraštas - kraujas atpažįsta ir savo lopšį. Įvažiavus į Varėnos rajoną kraujas darėsi akylesnis, veiklesnis, atjaunėjęs ir norėjosi sakyti dažnai kartojamus pasigyrimo žodžius: atsimink, Mindaugai, Lietuvoje Varėnos rajonas didžiausias ir čia- mano gimtinė.
Iki gimtinės dar buvo apie tiek kelio, kiek ir iki Vilniaus. Ir Mindaugas prisiminė Age Meyer Benedictseną
- Prisimenu, rašo apie save, kad „žodį“ valdyti jam lengva ir malonu, o plunksną - priešingai. Ką pasakytumei apie save? - paklausė jis. - Žodį, sakyčiau, valdote neblogai, o plunksną?
- Kaip valdau plunksną? Jau nebeatsimenu, kada ją ilgiau turėjau rankoje. Jos man dabar prireikia tik vieną kartą per mėnesį, kuomet tenka parašu liudyti, kad gavau pensiją.
- O anksčiau?
- Nesakau, kad jos neturėjau. Šiokia tokia vis dėto buvo. Bet mano plunksna niekuomet negalėjusi prilygti Františeko Pelėdos plunksnai. Pavydėjau ir pavydžiu, stengdavausi kiek begalėdamas mokytis iš jo, o kartais net pamėgdžioti. Paklausykite, kaip jis rašo apie savo vaikystę.
Reikėjo nutilti, bet proto tam neužteko. Tačiau gal čia buvo ir kita priežastis- atsirado poreikis viešai pasitikrinti savo atmintį, įsitikinti ir kitus įtikinti, kad ten, kur nėra Radijo karietos, ji egzistuoja ir ja galima pasikliauti. Bet šį kartą man nepasisekė, nes Mindaugui parūpo sužinoti, kas tie trys vyrukai ir mergaitė, kuriuos jis matęs nuotraukoje ant stalo, kai dar buvome Vilniuje.
Neiškart supratau, kad Mindaugas atsiminė nuotrauką, kurioje nusifotografavę Simonas, Povilas, Ignas ir Milda. Galop supratęs, ko klausia, pasakiau, kad tai Baranauskų, Karlonų ir Stankovičių atžalos. Ir kad labai rimtai visi keturi ruošiasi tapti Aleksandro Diumos muškietininkais.
- Taip ir pamaniau, - plačiai nusišvietė Mindaugas. O kad sugebi cituoti, tai šaunu. Bet dar labiau šaunu, kad cituoji savo bičiulį Pelėdą, o ne Aleksandrą Diumą ar Viljamą Šekspyrą su Vladimiru Majakovskiu. Man nelabai patinka, kai žmonės keliauja už ilgiausių mylių ieškoti dalykų, kurių esama čia pat.
- Atsiprašau, bet kodėl jūs paklausėte, ar gerai valdau plunksną?
- Nežinau kodėl, bet esu irgi pavydus. Man patiko ir atsimena Radijo karietos išvežioti žodžiai, esą, žmogaus lemtyse labai didelių tolumų nebūna. Įbridai į senatvę ir, pažvelgęs atgal, ypatingai raiškiai matai, kokie neilgi gyvenimo keliai O ir jie užmiršties skaudžiai pustomi, tiesiog akyse nyksta, tirpsta ištirpsta kaip pavasario sniegas
- Jūs jau turite Františeko Pelėdos brošiūrėle „Iš Radijo karietos kelionių? “
- Ne. Bet žinau, kad tokia yra ir kad vieną vežiesi su savimi. Gal ir jo eilėraščių, ar bent šį?
Nejau, o Vilniau, esam svetimi?
Nejau nebus eilėraščių tau mano?
Nejau jausmais gerais ir širdimi
Tau nepaliksiu atminimo gero?
Sakei- ir aš prisimenu gerai
Tavo žodžius ir tavo teisią mintį-
Kolei iš Šklėrių švies namų langai,
Neverta žodį širdimi kankinti.
Vis būsiu liūdnas, kaip ir tie langai,
Kadais apšvietę duoną, druską, žodį.
Nuraudę krenta seno sodo obuoliai
Ir jau nėra ten kam dėl jų raudoti.
Gailu. Bet nesugrįžti jau tenai.
Man visos saulės jau tekės virš mūrų
Kur Neris plaukia, kur Žalieji ežerai,
Kur...
-Et, ši paskutinė eilutė man nepatinka Labai ne: “Kur laukiu aš prie išėjimo durų“.
Tai vienas iš Františeko Pelėdos eilėraščių, kuris, kaip jis sako, dar vis neparašytas, nepaisant kad jį rašo bene jau trejetą metų. Beje, ir aš stengiuosi jam padėti, nes vis dėlto iš jo vis dažniau išgirstu skaudančius Šklėrius.
- Taip, vežuosi ir jo tą eilėraštį. Bet įsitikinu, kad apie mane žinote daugiau, negu galima spėti.
Mindaugas į mano žodžius neatsakė. O tai, ką iš jo išgirdau po užtrukusios valandėlės irgi, matyt, nebuvo atsakymas.
- O! kad taip iš atminties į atmintį, tuomet ji lyg kalnai- amžina ir suvokiama. Bet į jos viršūnes vis tiek įlipsime. Trūks plyš, vis tiek įlipsime. Čia, būdami žemėje...
Pasižiūriu atidžiau į Mindaugą bet irgi tyliu. Tai nebuvo nepatogu ir dar nežinojau, kad bus diena, kuomet valstybės valdžios žmones užgrius rūpestis sužinoti, kas jis, buvęs Radijo karietos vežėjas, ir kur jį surasti, kad kuo skubiau galima būtų susitikti akis į akį. Jeigu tokia žinia mane būtų pasiekusi kelionėje į Šklėrius, tai neįsivaizduoju, kaip būčiau atsiliepęs. Matyt, kad į savo keleivį būčiau dėbčiojęs nepatikliai, rūsčiai, galbūt net pabandydamas analizuoti jo kiekvieną ištartą žodį. Tačiau dėkui Dievui, gan ramiai tolome nuo Vilniaus, ir buvo smagu, kad greta turiu žmogų, kuris mane atsimena iš Radijo karietos laikų. Kita vertus, ne iš kelmo spirtas ir moka gražiai, prasmingai, įdomiai pakalbėti. Pagaliau man buvo svarbu net tai, kad būtent Varėnos žemėje jis mane pirmą kartą pavadino vardu.
O keliai Dzūkijoje (net jeigu jie ir labai blogi), tai vis tiek nepaprastai gražūs. Manoji senukė „AUDI“ dar niekuomet taip dorai nevažiavo, kaip tą kartą. Vėl grįžtelėjau Mindaugo pusėn. Ramus kaip karščio suspenduotas dangus. Buvau linkęs tikėti ir kitiems skelbti, kad, esa, gerai, jog mano gyvenimas praėjo nesukaupęs didesnių turtų. Todėl ir ši kelionė buvo lyg atpildas, kad galiu pabandyti kažkaip kitaip prisiminti matytus saulėlydžius, tą laiką, kuomet nė karto nesuabejodavau, jog jų dar bus ir bus. Bus tiek daug, kad neužteks vietos, neatsiras pakampės jiems padėti.
Ir tik – šast! - vėl į mintis tos nenuoramos, dvi raidės A ir B.
- Dzieduli, mes žinom, kad tu nori, jog dėdei Mindaugui paskaitytume apie vaikystę, - pasakė A.
- Iš kur žinai, ko aš noriu?
- Taigi, dzieduli, gyvendamos Savęsp (i) daug ką sužinom, - pritarė B.
- O dėdė? Kaip manote, ar ir jis nori? - mintimis paklausiau.
- Jis tegu mokosi, kaip reikia būti geram, - pasakė kažkuri.
- Ša! Dar išgirs. Tuomet būsim barami, - pritildžiau, bet ir man buvo įdomu žinoti, kaip reikia mokytis būti geram.
- Reikia matyti gražius daiktus ir apie juos rašyti ir skaityti. Kaip Františekas Pelėda.
- Na ką gi, paskaitykit, tik kuo tyliau, - leidau.
Ir tuomet raidė A.
A: Antai, dar vaikas. Ir gerai atsimena, kaip nuo tavęs, tokio pyplio, ankstyvą rytą, kai saulė pateka, nusidriekia ilgas, ilgas šešėlis. Bet jo nepastebi, nematai, nes žiūri į saulę, o tavo atvaizdo šešėlinė dėmė- už nugaros. Žvilgterėjai į ją kartą, kitą ir gana. Lyg ir sotus.
B: O saulė juk ne tik pateka. Graži ji ir tuomet, kai leidžiasi. Tiesiog nebūna laiko net grįžtelėti atgal, nes suvoki, kad tai paskutiniai šios dienos pasimatymai su dieviškuoju visa ko gyvybės šaltiniu. Širdyje niukteli, baksteli, pažadinant žmoguje įgimtą jo poreikį palikti saulės šviesoje bent tai, kas labiausiai limpa prie širdies
- Gerai, ačiū. Padėkojau savo angeliukam manydamas, kad girdžiu tik vienas.
- Iš tikrųjų. Ačiū, - padėkojo ir Mindaugas, - o dainos, kurią mokiau, neužmiršote? -paklausė.
- Neužmiršom. Galime padainuoti, - paslaugios buvo A ir B, - bet Mindaugas paprašė tai padaryti kitą kartą, nes gražu buvo ir kelyje.
Ne veltui pasakyta, kad gerais norais ir pragaras grįstas, nes juk būna, kad pulk kairėn, pulk dešinėn, o ten tuščia, tuščia. Norai geri, bet ten dykuma. Todėl reikia džiaugtis, jei panosėje kas nors yra. Visur pušynai. Ir vienoje kelio pusėje – gražu, dzūkiška, žalia. Kitoje irgi - gražu, dzūkiška, žalia. Tik kur ne kur įsiterpia arba, sakykim, išsišviečia baltakarčių beržų viršūnės. Ir vaizdas toks gražus, kad netgi gražesnis, negu dzūkų kalba.
Kelionė į Šklėrius (d)
„AUDI“ neskuba. Dar kelios minutės ir, nuvažiavus į pakalnę, nusileidome ant tilto per Ūlą. Tačiau jau pastebėjau, kad pravažiavus Senąją Varėną, Mindaugas pasidarė tarsi labiau suklusęs. Maniau, galbūt nori atsiminti, ar dar kur matęs- regėjęs tokius gražius miškus. Ir didžiavausi savimi, kad nesusivilioju važiuoti greičiau. Dzūkijos keliai man dažniausia nebūdavo greiti- akys užimtos vaizdais, peizažais, kur visuomet norėdavosi užtrukti kuo ilgiau. Bet užtat galva apytuštė ir joje išsilaiko tik viena kita aiškesnė mintis.
Ir štai Ūla. Tai lyg ir pusiaukelė tarp Varėnos ir Marcinkonių. Kelias, žinoma, neilgas, bet jo užteko, kad Mindaugo nuotaika bent kiek subjurtų. Kas atsitiko? Kodėl pasidarė tylesnis? - bandžiau suprasti, jausdamas, kad ir tylėjimas jo kitoks -. grasesnis.
- Prasideda. Miškas ne miškas, o jie vis tiek lenda, - pasiliko ausyse Mindaugo žodžiai. Bet ar jie tikrai tokie, tiesą kalbant nesu tikras.
- Op! - pasakiau pajutęs, kad tiltas pervažiuotas, - Dabar, Mindaugai, nori nenori, o reikės būti džiugesniam. Mes jau Šilinių žemėje.
- Tik dabar? - lyg nepatikėjo, - Maniau, kad šilinių žeme važiuojame bent nuo Valkininkų miestelio ar nors nuo Valkininkų geležinkelio stoties, - abejingai mestelėjo jis ir lyg sau, lyg pašydamas galvon užkritusią kažkokią mintį: - Maniau, kad jie į Šilinius dar nesuskubo atsibelsti.
- Kas- jie?
- Kalbu apie kandidatus į prezidentus. Nei kiek jų, nei kas jie dar niekas nežinom, bet Rolandas Paksas jau skraido. Negi pravažiuodamas Varėną nematei plakato, esą, broliai, seserys ir visi varėniškiai. Rugpjūčio 28d kviečiame į susitikimą su Rolandu Paksu ir kitais desantininkais liberaldemokratais.
- Tai kad tikrai nemačiau. Matyt, plakatas ne ant kelio pastatytas, -pabandžiau nusišypsoti..
-Šiandien rugsėjo 2d. Vadinasi, Varėnoje jau buvo prieš keturias dienas. Net ir pasenę skelbimai nenuplėšiami.
- Na ir tegu. Argi gaila? Skelbimų lenta nuo to greičiau nesupus. O dėl politikos, tai jos atsikandau, kad ir dabar gerklėje kartu. Sakau, va, įvažiavome į Šilinius ir - laimingas. Ir noriu, kad jūs, Mindaugai, taip pat būtumėte laimingas, nes tai mano gimtasis kraštas. Ir nemanykite, kad Šiliniais jis vadinamas vien todėl, kad aplinkui miškas ir miškas.
- Bet labiau panašu, kad jis taip vadinamas būtent todėl, jog aplinkui miškas ir miškas, - regis, užkibo kalbėti Mindaugas ir man norėjosi, kad išsilaikytų bent atsirandanti pasikalbėjimo nuotaika.
- O! Nekalbėkite taip, - ginčijau. - Ir Lietuva juk ne dėl to Lietuva, kad kur viešnagė, ten cepelinai, cepelinai. Miškų Lietuvoje nemažai, netgi yra keletas Šilinių vardais pavadintų kaimų, tačiau Šilinių kraštas tik čia. Su Čepkelių raistu užima gal kiek daugiau, negu pusę tūkstančio kvadratinių kilometrų. Labai klydote pamanę, kad Šiliniai prasideda jau nuo Valkininkų.
- Duok Dieve, kad vien tokie paklydimai mudu lydėtų. Bet jeigu viskas keičiasi, kodėl nepaprognozuoti, kad kada nors Valkininkai įsiterps į Šilinius. Teritorijos kaip žmonės - gimsta, auga, miršta. Bet ne savaime. Beje, siūlau įsiminti Rolando Pakso pavardę.
- Dukart Vilniaus meras. Dukart Lietuvos premjeras. Neatsiminti neįmanoma, pone.
- Tai stiprus žemaitis, bet tikėtina, kad jo stiprybė suvešės ateityje. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad tas pats malūnsparnis, kuris dabar jį kelią į prezidentus, negalėtų jo nutupdyti, stipriai suluošindamas žmonių galvas, -kalbėjo lygiu, ramiu balsu Mindaugas, akimis įsikabinęs į asfaltuoto kelio tolį. Ir reiškė mintį, kuri buvo akivaizdi, kaip du kartus du -pirmiausia jam dar reikia tapti prezidentu, tai yra nokautuoti Valdą Adamkų, Artūrą Paulauską ir turbūt dar apie dvi dešimtis pretendentų į prezidentus. Kol kas nė vienas jų viešai nepasakė, girdi, noriu tapti prezidentu. Bet jau aišku, kad jų atsiras nemažai. Gal net daugiau, negu bet kada anksčiau.
- Bala jų nematė. Nemanau, kad kuris iš jų žino, kad Lietuvoje yra Šiliniai. Ir mano galva, beje, ne toks mažas kraštas, nors ir be Valkininkų, - neleidau išslysti iš pokalbio šiai temai ir buvo smalsu žinoti, kokia geografine kreive žemėlapyje Mindaugas apibrėžtų Šilinius. Tai darydamas visada būdavau atsargus – bijojau ir bijau, kad neįsibraučiau ne į jiems priklausomas valdas. Todėl paprastai baksnoju pirštu į sovietinių laikų Marcinkonių apylinkės žemėlapį, rodau ir sakau, kad štai kur, broliai ir sesės, gyvena „cikri“, gryno kraujo šilinių dzūkai. Tačiau vis tiek būdavo neramu išgirsti priekaištingai paklausiant –[i} o kur mus padėjai? argi mes ne šiliniai? argi ne to paties kraujo? [/i]
Tokius priekaištus dažniau išgirsdavau iš Randamonių, Švendubrės, Jaskonių ir kitų kaimų. Visi šie sodžiai, aptūpę Druskininkų miestą, buvo Ratnyčios apylinkėje. Buvau įsitikinęs, kad jų dvasią Druskininkai paveikė nemenkai. Tačiau girdėdamas tokius jų priekaištus visuomet sieloje jaučiau džiūgavimą, kad nepaisant pokyčių aplinkoje, ir Ratnyčios apylinkės žmonės nedvejodami priskirdavo save šilinių padermei, padermei žmonių, kurie ant kelmo gimdavo, ant jo užaugdavo ir numirdavo. Todėl ir Mindaugo žodžiai, kad, girdi, jis manęs, jog į Šilinius įvažiavome Vilnių palikus vos už pusšimčio kilometrų, man buvo mieli. Norėjosi, kad Šiliniai būtų didesni, bet, deja. Nors kodėl „deja“? Ne visuomet būna taip, kad jei daug nori, tai mažai turi. Būna ir priešingai, daug nori, daug ir turi.
-„Cikri“ Šiliniai kur abipus Ūlos yra Zervynos, Trakiškiai, Mančiagirė, Lavysas, kur prie Merkio Mardasavas, Puvočiai, Trasnykas. Šiliniai - iki Dubo, Piesčių, Senovės, iki Ašašnykų kaimų ir Grudo ežero. O toliau valstybinė siena ir už jos gudų žemė, - pasakojau truputį atkutusiam klausytis Mindaugui. Pasakojau, regis, smagiai, nes Šilinių vietovardžiai mano gerklėje skanūs it meduoliai ir man nelabai rūpėjo žinoti, kad Mindaugas juos išgirsta gal pirmą kartą.
- Vadinasi, už Šilinių baigiasi Lietuva? - pratarė Mindaugas.
- Baigiasi ruoželis Pietų Lietuvos. Nuo ten iki Gardino apie 40 kilometrų. Kelio nedaug, bet kaip mes dabar ne rusų, taip Gardinas ne mūsų, - pasakiau, o netrukus dar pridūriau: - pasienio arba paribio šiliniams iki Vilniaus trigubai toliau, ačiū Dievui.
Mindaugas nesuprato, kodėl padėkojau Dievui už trigubai didesnį nuotoli iki Vilniaus. Tačiau paaiškinti nepaprašė. Matyt, nujautė, kad neištversiu ir pasakysiu, jog pirmaisiais pokario metais visas šitas kraštas buvo priskirtas Baltarusijai. Atsiminiau, beje, ir tai, kad automobilyje turime dvi knygas, kurios keliaujant Radijo karieta padėdavo atrodyti protingesniu, negu iš tikrųjų esu. Mano galva, buvo tinkama proga panašiai pasireikšti ir dabar, bet toks nusiteikimas vos neįvarė į bėdą: jis atbukino budrumą ir nepajutau, kaip išvažiavau į išžvyruotą plento šalikėlę
- Atsargiai, -įspėjo Mindaugas. - Šitaip važiuojant galima greitai vėl sugrįžti Ten iš kur taip sunkiai ateinu, - išgirdau ir galvoje dar kartą atsikartojo: „TEN, iš kur taip sunkiai ateinu“, - Juolab būtų apmaudu, -tęsė, - jei tai atsitiktų čia, kur tikimės geresnio saugumo. - Bet šitie jo žodžiai buvo patepti humoru ne lyg duona sviestu.
- Atleiskite. Tikrai būsiu atsargesnis ir atidesnis, - pažadėjau. O sąmonę suvilgė atsiradęs smalsumas – „tai iš kur taip sunkiai, pone Mindaugai, atėjote? “
Dabar žinau, kad atsakydamas į tokį klausimą Mindaugas būtų pasakęs daugiau, negu žinojo Mečio Laurinkaus įstaigos žmonės. Bet laikas tokiems atsakymams dar nebuvo atėjęs.
O kelias buvo gerai žinomas ir neatrodė, kad galėčiau įvažiuoti į griovį. Tačiau neįvertinau svarbesnio dalyko, kuris galėjo bet kokiu momentu nusviesti nuo plento. Tai savijauta. Taip, buvau Pranas, bet šioje kelionėje vis dėlto ne tas, kurį suvokiau aš ir kurį pažino kiti- buvau kaip ne savas. Nemokėjau suprasti nei kas vyksta, nei kaip galėję atsitikti, kad į tokią beveik neįsivaizduojamą padėtį patekau būtent aš. Tiesa, iš savo likimo kokių nors malonių tikėtis negalėjau, kadangi būtent jo ranka ištrenkė iš Radijo karietos ir įkišo į vienatvės kampą. Kodėl? Ar kad greičiau susitaikyčiau su senatve?
Dabar, kelionėje į Šklėrius, galėjau pasidžiaugti, kad darau daugiau, negu galima buvo tikėtis- saugau žmogų, saugau ne tik nuo nelaimės kelionėje, bet, ko gero, ir nuo Lukiškių kalėjimo. Ir argi labai svarbu, kas jis? Žymiai svarbiau nuoširdus jo prisipažinimas, kad tuomet, kai prasideda rinkiminė kampanija į aukščiausiąją valdžią, jo gyvenimas Vilniuje darosi pavojingas.
„Ak, štai, - pagalvojau, - kodėl kelyje nuo Varėnos iki Ūlos jį ištiko sunkaus tylėjimo pauzė. Štai kodėl prašneko apie prieš keletą dienų išsodintą Rolando Pakso desantą Varėnoje. Štai kodėl į Paksą rodė, kaip jauną ir energingą žemaitį, tuomet dar pretendentą į Lietuvos prezidentą. “
- O žinote, kodėl slystelėjau nuo asfalto? - paklausiau.
- Kai dirbdamas dar gaudai ir varnas, - tai beveik įprastas nutikimas.
- Norėjau atsiminti ir pacituoti iš Age Meyer Benedictseno knygos „LIETUVA Bundanti tauta“
- Pacituoti? Ir būtent –ką?
- Ir dabar noriu, bet abejoju ar pavyks.
- O kur dingo A ir B? Padėkite savo dzieduliui pacituoti, - pakvietė nenuoramas Mindaugas
- Iš tikrųjų, padėkite, -prisidėjau prie jo ir pasakiau knygos 21 puslapį.
- Žinom, žinom, - apsidžiaugdamos patikino raidės A ir B. Nuo jų džiugaus balso ir tos laimės, kad jos reikalingos, darėsi akyse šviesiau. Pradėjo A.
A: „Kur sveikinasi grobuoniški dviejų galingiausių Europos karinių valstybių ereliai, jas skiriančios sienos stulpai yra įkalti svetimos tautos žemėje. Ši žemė nepriklauso nei vokiečiams, nei rusams. Nei vokiečių, nei rusų kalba ten neturi pilietinių teisių- tai Lietuvos žemė.
B: Siena daugelį mylių driekiasi pagal mažą kuklų Šešupės upelį. Jis toks siaurutis, kad per ji nesunku susišnekėti su kita puse, toks seklus, kad gali perbristi į priešingą krantą, bet vis dėlto tai tvirta ir nepajudinama riba.
A: Kai pirmą kartą ją išvydau vieną saulėtą vasaros rytą, net nepagalvojau, kad Rusija taip arti. Paskui staiga pamačiau kažką boluojantį kitoje spindinčios srovės pusėje. Tai buvo kareivis, tiesus ir sustingęs, su durtuvu ant šautuvo, kiek toliau dar vienas, ir taip toliau, iki susilieja horizontas, kiek akys užmato.. “
- Ačiū, išdykėlės, - padėkojau, kaip dažniausia, - Ką be jūsų daryčiau.. Kita vertus, čia gerokai kitaip - anapus sienos ne Vokietija, šiapus jos - ne Rusija. Ir net ne Lenkija. Ten Baltarusija, o čia Lietuva..
Manau, kad citatą iš knygos „ LIETUVA Bundanti tauta“ ir pats būčiau pacitavęs, nes joje sutilpo tai, ką sugrįžęs į Šilinius, jausdavau žvelgdamas į Gardino pusęė. Kurį laiką tylėjome abu, o pirmasis prabilo Mindaugas.
- O aš maniau, kad tik savo bičiulį Pelėdą cituojate.
- Age Meyer Benedictsen visų mūsų draugas. Įskaitant ir Františeką Pelėdą. O jeigu teisingiau tai, jis visos Lietuvos draugas.
- Puiku, - atsiliepė Mindaugas, raukšlendamas kaktą, -Kada nors nukeliausime ir prie Šešupės., O dabar tebūnie mums Šiliniai, kur taip netoli iki Gardino.
Širdyje uždainavo:
Ir aš nuvažiuosiu in Gardzino miestų,
Oi aš pirksiu savo mergužėlei
Baltos liepos struneles.
Ten, širdyje, daugiau žodžių neatsirado, bet tie nuolat kartojosi ir man nesibodėjo jų klausytis. Pradėjau nedrąsiai manyti, kad ši kelionė tampa pradžia naujai prasidedančio gyvenimo man neįtikinamiausiu metu, o būtent tuomet, kai praradęs Radijo karietą, buvau skaudžiai įmūrytas vienatvės kampe. Tai gal dar užteks laiko pasižiūrėti į nusileidžiančią vakarę saulę ir pabandyti atsiminti, kas gyvenime mūsų buvo, kai jinai man dar spinduliavo Ryto ir Dienos, o ne Vakaro šviesomis.
„ Ir Dievas tarė: tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių: ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas- pirmoji diena. “
Pirmoji Diena! Ši Dievo. O kaip atsiranda žmogaus pirmoji diena? Manau, kad jos nevertėtų tapatinti su žmogaus gimtadieniu. Ot, blūdinėju, nokindamas savo gyvenimo dar vieną dešimtmetį ir vis dar nemanau, kad mano pirmoji diena nušvito, kad atsiskyrė tamsa nuo šviesos. Ir gali būti, kad ji tegalės nušvisti tik tuomet, kai bus padarytas darbas, kurį matant norėtųsi sakyti:
- Gražu. Argi taip sunku ir žmonėms savo gyvenimuose atskirti šviesą nuo tamsos?
Bet štai prasidėjo Šklėrių sodžiaus valdos, pats jų šiaurinis pakraštėlis, kur viename iš valakų įsikūrusi Raulų sodyba. Reikėtų sakyti GRIGŲ SODYBA, bet Šklėrių kaimo žmonės matė ir žinojo ją kitaip- atsimindami tuos, kurie jau persikėlė į Šklėrių kapines.
- Ėgi, Pranuci, negi tu? O jeigu tu, tai iš kur, - vos išlipusius iš automobilio pasitiko dėdė Jonas- kai išpuoli, tai, žiūrėk, ir prapuoli, ir dingsti kaip akmuo balon. O gal čia ne tu, a? Girdėjau, kad Radijo karieta važinėji? Bet kad - ne. Automobilis. Kaip visų.
- Tik jau ne „kaip visų“, dėde. O gerokai geresnis. Todėl kad jis mano.
Į kiemą išbėgo ir dėdienė Marė. Irgi sveikinosi, juokavo ir atrodė laiminga kaip parėjusi iš bažnyčios. Bet aš nežinojau, kaip tinkamiau mums pasielgti- ar tuoj pat pulti į svetingus Jono ir Marės Grigų glėbius ir atsiduoti nešamiems į užstalę, ar prisipažinti, kad iš tiesų gerokai išvarginti ir norime bent iki rytojaus balių atidėti.
