Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu


SU Mindaugu

41 50 53

41

:flag:                                                                             Kelionė į Šklėrius (a)
             
Prisimenu išvykimo dieną paskutinius pasakytus Leokadijos žodžius:
    - Jeigu nesugrįši, atsimink - vis tiek tave mylėsiu.
    Vis tiek. Taip neįmantru, o įstrigo paširdyje kaip pašinas. Ir iš tų kelių sakinuko žodžių gyvybiškiausias atrodė atsimink. Mąsčiau taip: mylėti galima ir numirėlį, tačiau atsiminti jis tikrai negali. Todėl galėjau būti ramus, kad pasitikusi naujoji dalia man išnykimu negresia. Išeinant jai į darbą, atsisveikino anksčiau, dar prieš išvažiavimą, o po pusvalandžio buto duris atidariau Mindaugui.
    - Gražus rytas. Tiesiog puikus. Pilnos gatvės vaikų ir gėlių- skubinosi kalbėti, o ištiesęs  pasisveikinimui ranką: - Kaip jaučiatės? Tačiau jeigu sumanėte nevažiuoti- nevažiuokim. Nenoriu būti našta ant kupros geram žmogui.
    - Iki gero žmogaus dar toli. Numirti reikės iki jo nepriaugus.
    - Ir vis dėlto, pone, - pasakė, - jeigu aukojatės dėl manęs, tai tegu Dievas jus ir toliau myli. Man malonu jus matyti ir mano pagarba jums išliks nepaisant ar įsodinsite, ar  neįsodinsite į savo Audi.
    - Dėl to neabejokite. Išgersime po puoduką kavutės ir- aida. Skubėti gal net nereikia. Tiek  čia to kelio. Šimtas kilometrų ir uodega. Tiesiog Vilniaus panosėje,  bet..
    - Kas -bet?
    - Lietuvos sostinei Šilinių kraštas beveik nežinomas. Niekas apie tai garsiai nekalba, bet dangus mato. Tokia teisybė lyg dūmai graužia akis kiekvienam doram žmogui. Užmirštas jis. Paliktas. Bet, et, bus geriau, kuomet jį patys pamatysite.
    - Ką  gi, išgerkime kavos, - sutiko Mindaugas.
    Mudu nenusikraustėme į svetainę. Susėdome prie staliuko virtuvėje, primenančioje statybininką Sergejų Nikitą  Chruščiovą. Ir kelionė mūsų neskubino.
    - Ar nemanote, kad gal reikėtų pasiimti ir mūsų knygas. Žinoma, automobilis ne Radijo karieta, bet galbūt tai bundančios tautos literatūra.
    Supratau, kad Mindaugas kalba apie vakar atneštas jo knygas, kurias vežiojau Radijo karietoje.
    - Jos jau automobilyje. Ir ne tik  jos.
    -Tai net geriau, negu reikėtų.
    Buvo pirmadienis. Rugsėjo 2-oji. Kažkodėl parūpo žvilgterėti į Menulio kalendorių.  Nedideliame piešinyje ten solidžiai ropojo VĖŽLYS, pasak Nijolės Volmer, žymintis išmintį ir vienatvę.
    - Puiku ir, regis, teisinga, kad liudija išmintį. Tačiau prasidėjo mokslo metai ir nepanašu, kad vėžlys įtaigotų vienatvę. Bent jau mokyklos jos tikrai neįsileis. Ė, nėra logikos, nėra. Pagaliau ir mudu vienatvės neieškome, - pakomentavo Mindaugas ir patikino, kad  prijaukintas įpratimas pasižvalgyti po kalendorius gan neblogai nuspalvina žmogaus dienas.
    - Dar čia patariama neskubėti, o svarbiausia išsiaiškinti, ką darom gerai, o ką - blogai.
    Mindaugas nusišvietė gera, plačia, atvira šypsena.
    - Kiekvienam žmogui turėtų būti savas, tik jam vienam skirtas receptas, pasakė pro šypseną. Tačiau ir neskubėdami, netrukus įsėdome į automobilį. Prisimenu, kai užrakinėjau buto duris, galvoje vėl blykstelėjo žmonos žodžiai, kad, girdi, jeigu nesugrįžčiau, vis tiek mylėsianti. 
    Iš Vilniau išvažiavome Eišiškių plentu.
    - Neblogai važiuoji, -pagyrė Mindaugas, kai išsibrukome iš miesto ir kelias pasiliko be  automobilių spūsties.
    - Neblogai, matyt, nereiškia, kad gerai. Neapleidžia baimės jausmas, kad kas nors neatsitiktų. Man taip visuomet, kai automobilyje yra keleivis.  Dėl jo tas jausmas.
    - O kad pats susikulsi?
    - Tai visai nebaisu. Vienas važiuoju ir geriau, ir greičiau.
    - Taip ir nyksta žmogus. Kai gyvybė jam pasidaro nebrangintina, jis pradeda sparčiai nykti, - reziumavo. .
    - Manote, kad greitai važiuoju? - grįžtelėjau jo pusėn, bet Mindaugas energingai pakratė galvą, girdi, važiuoju gerai. Patogiau prisiglaudė nugara prie krėslo atlošo, rankas iškilmingai suklojo ant krūtinės, delnus sukišdamas po pažastimis. Kai nereikėdavo vairuoti, šitaip neretai darydavau ir aš, atrodė, kad tokioje pozoje galiu geriau pailsėti, susikaupti, nuklimpti į užmirštį ir pasilikti ten tik su savimi.
    - Dažnai būnate tėviškėje? - paklausė.
    - Reikėtų dažniau. Kol yra pas ką nuvažiuoti. Bet ne tik  todėl. Motina jau primena ano pasaulio šauksmą - suvargusi, sudžiuvusi, ligota. Balandžio 9 d. sukako aštuoniasdešimt penkeri metai. Metų nemažai, o sveria dvigubai mažiau - apie 40 kilogramų.
    - O pats, sakyčiau, apie šimtą.
    - Apie. Be dviejų kilogramų-  šimtas.
    - Trūksta laiko dažniau aplankyti?
    - Ne laiko, o sąžinės trūksta.
    - Taaaip, - nutįso Mindaugo balsas, - arti bažnyčia, toli Dievas. Bet taip tik sakoma, o iš tikrųjų bažnyčia visuomet yra čia pat. Kaip ir Dievas. Bet aš pernelyg įkyrus ir net neteisingas. Klausiu juk to, ko nenorėčiau, kad manęs klausinėtų.
    - Tuomet  jums nemenkai pasisekė, - atvira širdimi prisipažinau, - Nesu iš tų, kuriems labai rūpėtų, kas yra kas. Tai dar nuo tų laikų, kai likimo kilnia ranka  buvau stumtelėtas į Radijo karieton. Gal nepatikėsite, bet  joje būdamas pasijausdavau kitokių parametrų žmogumi. Glausdavausi prie  kiekvieno  jos keleivio kaip prie šventojo. Aš ir dabar nedaug sugebu atsiminti, bet jau ir tiek - didelis turtas. Ir neklausdavau- kas jis, karietos keleivis? Šventųjų juk neklausinėjama, ar ne? Tai buvo karieta- pasaka, karieta dangaus lopinėlis.  Bijojau apie ją  tokią prasitarti net artimiausiems  žmonėms. Žinojau, kad nepatikės. Tiesa, ypatingai gerų draugų, išskyrus Františeką Pelėdą tuomet neturėjau. Jis irgi  patarė prilaikyti liežuvį ir nekalbėti tai, ko žmonės nenori. Bet, et, kam dabar tai įdomu? - pasakiau pajutęs, kad užsiplepu ir kad  Mindaugo artumas nestelbia kalbos. Priešingai, skatina ją, tempia už liežuvio, ragina pakabėti netgi daugiau, negu reikėtų  bendraujant su dar beveik nepažįstamu žmogumi.
    - Kodėl gi? atsiliepė, - Mielai klausausi. Man įdomu. Net suvokiu, kad iš  bažnyčios dar neišėjęs.
    - Iš bažnyčios? Neišėjęs? Paskutinį kartą, berods, lankiausi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Bet kada tai  buvo? Metai, jeigu ne daugiau.
    - Ne davatka juk- šyptelėjo Mindaugas. - Kalbu apie bažnyčią, kurią nešioja kiekvienas žmogus. Net ir tas nešioja, kuris į Šv. Mikalojaus bažnyčią per visą savo gyvenimą  nė karto neatėjo ir neateis. Tačiau sakau, kad be šitų bažnyčių yra ir kitos, sakytum- asmeninės, ar privačios. Į šias  bažnyčia tegali ateiti  tik su pačiu savimi ir tik kaip jos savininkas. Ji už didesnių tvorų, negu tos, kuriomis aptverta privatininkų ežerai ar sodybos. Jūs irgi, pone, tegalite  ateiti tik į savo, į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje, kaip manau, ir buvote pamokytas į Radijo karietos keleivį žiūrėti, kaip į šventąjį. Ir nereikėtų tikėti, kad kada  nors praeityje  nebuvo bažnyčių.
    Nežinau, kaip, kokiu būdu, bet nesunkiai suvokiau, kad Mindaugas apie bažnyčias kalba dar iki krikščionybės atsiradimo laikų. Ir sakiau jam neslapukaudamas, kad nors keistoka, bet suprantu, apie ką jis kalba- kad šiose  bažnyčiose  vienu metu esi ir kunigas, ir nusidėjėlis. Todėl žmogaus maldos ir išpažintys neypatingai klusnios dangaus ausims.
    - Kad ir kaip besimeldžiau savo asmeninėje arba, pasak jūsų ŠV. Pranciškaus  bažnyčioje, o buvo kai  buvo- važiuojame automobiliu, o Radijo karieta sudužo, nėra ir nebus.
    - Bus nebus, bet savo bažnyčios nereikėtų apleisti, nes, sakau ar daiktas, ar žmogaus gyvenimas, ar viltis ir nepaisant kas besudužtų, visuomet po netekties pasilieka bent šukelė, bent mažmožis. Negerai, kad netekties jausmas tuo kartu užgožia šitas šukeles, šituos buvusios karietos šipulius. Palieki juos nelaimės vietoje ir būna, kad skubi kuo greičiau liūdėti ir nueini iš ten net nepakėlęs nuo galvos nukritusios kepurės. Ak, ak, ok, ok.. Oi, dangau danguži, ak, Dieve dievulėliau.. Man tokios scenos nepriimtinos, netoleruotinos. Įtikintas savo patirties sakau: iš savo bažnyčios, žmogau, neišeik ir tikėk net ir sopulingiausiomis  praradimų valandomis. Neišeik. Melskis. Tikėk..
    Mindaugo žodžiai ne nauji. Jie  apvilkit tik nauju amžiumi, o ir jis pats, amžius, pasirėdęs naujutėlaičiu apdaru, šokinėjo it kumeliukas. Jam dar toloka iki supratimo, kad  gyvenimo nereikėtų praleisti šventėse ar manyti, kad gražiausia šventė yra poilsis. Tačiau manyje kirbino įtarimas, kad savo  žodžius Mindaugas adresuoja man, nors ne tiesa, kad Radijo karietos žlugimo vietoje, apimtas savigraužos, palikau kepurę. Parsinešiau ją ir netgi botagą. Na, o knygas ir visa kita, tas tiesa - palikau ten, kartu palikęs  net ir atmintį apie sudužusią  karietą. Ir kai paklausiau, kur Mindaugas suradęs vakar sugrąžintas knygas, tai išgirdau:
    - Tokių knygų ieškoti nereikia, žmogau. Jos labai savarankiškos ir kiekvienu atveju elgiasi pagal  savo  nuostatas - panoro sugrįžti pas jus ir taip padarė. Matyt, žino, kad esate vieni kitiems reikalingi.
    Senutė AUDI neskubėjo ir nesibodėjo, kad ją nuolat aplenkia prabangesni automobiliai. Kelių policija tegalėjusi tik džiaugtis, išvydusi tokį pedantiškai stropų automobilio važiavimą. Bet ir jie nežinojo, kaip šioje keturių ratų  senutėje greitai, tiesiog lėkte lekia laikas. Atrodė tespėjome tik išvažiuoti iš miesto, o Mindaugas jau parodė:
    - O! Jau ir Merkys...
    Upė čia tokia, kad ji pamačius, niekam nekyla ūpas pasidžiaugti ja - melioratorių  nuniokota, suluošinta, įsprausta į kanalą kaip į karstą, ji priekaištauja kiekvienam, kas nelinkęs atsiminti, kad jeigu ką darai- daryk gerai. Tačiau patobulinti upę žmogui vargu ar įmanoma.   
- Gal stabtelėsime, a?
- Gal vėliau. Kai Merkį pervažiuosime ties Valkininkais. Čia gi jis lyg negyvėlis, lyg lavonas
- Bet čia prasideda Dzūkija..
- Aš taip nemanau. ryžtingai nesutikau, - Čia prasideda tiktai Varėnos rajonas. - Tačiau pervažiavęs tiltą automobilį pasukau į šalikėlę. Atsargiai taukštelėję vienomis,  kitomis durimis, išlipome iš automobilio ir paplentės mišku  sugrįžome atgal prie upės.
2011-12-13 23:23
2011-12-14 08:13 Pranas 
Gerai, omnia. Jeigu manai, kad man trukdo Jūsų (Štai ir dabar man mieliau tarti Jūsų, negu Tavo)komentarai,tai tikrai ne. O paklodės man nereikia, naudojuosi kailiniais.
Beje, dėl amžiaus.
Dėl to nepaisykite,jei kada kažkaip jį paminiu. Nes tai kaip Yla maiše - išlenda pati, o juolab, kai dar bandai krutėti. Kita vertus, tai mano pamąstymų objektas.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 07:42 omnia mea 
Mielas Pranai, visai ne to klausiau. Skaitytojai žino ir kuo skiriasi Tu nuo Jūs (regis, nesu Jūsų tujinęs?) ir kas yra Nikita Chruščiovas, be reikalo taip juos nuvertinate (džiaugiuosi, kad bent jau nepaminėjote amžiaus).

Jei norėjote aptarti sovietinio ir kitokio mentaliteto skirtumus, tai verčiau jau būtūmėt juos aptaręs (nes vieno sakinio kulka į Nikitos Sergejevičiaus portretą skamba kaip laimečio kičas).

Žmonės važiuoja viena mašina, jie bendrauja ne pirmą dieną? Ką jie vienas apie kitą galvoja, kokie jų tarpusavio santykiai? Autorius saugiai pasislepia už mandaugaus Jūs.

Mintis apie standartus man įdomi, ne iš Jūsų pirmo jau ją girdžiu. Man visuomet norisi suprasti, kas varo autorių. Kaip jis įsivaizduoja skaitytoją, kokį skaitymo malonumą ketina jam suteikti.

Rašymo patirtis man kužda, kad tai nėra savaiminis procesas (dievo ranka, myžimas vaivorykšte, aklas įkvėpimas), o greičiau pusiau sąmoningas, pusiau kylantis iš pasąmonės veiksmas, kurį galima ir planuoti (o galima - neplanuoti), ir aptarti.

Ką savo komentaruose ir mėginu.

Jei manote, kad per stipriai tempiu paklodę į savo pusę, tai pasistengsiu liautis, nors nepažadu.
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 07:22 Pranas 
Labas, Omnia.
Paprastai komentarų nevertinu, nes kai jie yra- jau gerai. Bet šį kartą  tavam ir aš supūstelėjau geras. Na, o dabar  ne apie viską, bet tik kaip ką, Taigi, ir dėl to, kodėl žmonės sako vienas kitam Jūs? Dabar jau ne visi taip sako. O aš dar vis sakau ir būtent todėl, kad taip atsitikę, jog tautos mentalitetas taip suformuotas, kad kreipiantis žodeliu Jūs, kartu  buvo išreiškiama nepažįstamam ar mažai pažįstamam žmogui pagarba, o vyresniam žmogui net ypatingesnė.  Ir man manyti, kad trečios kartos žmonės jau nežino tokių dalykų, na,  tiesiog nesinori. O ypatingai, laikantys save kultūros žmonėmis. Tik nemanyk, kad  specialiai taikau Omniai. Aš irgi ne kartą vyresnių žmonių yra paprašytas netujinti, kadangi su manimi jie kiaulių neganę. Na, o tu atsiranda, kuomet susidraugaujama arba būdavo paprašoma, kad gal  pereikime  prie tu.
    O kuo dėtas Nikita Chruščiovas, taigi  dėtas, kadangi daug Lietuvos miesto žmonių dar vis gyvename ir  savo  vaikus išauginome, o  anūkus ir dabar auginame taip vadinamuose Chruščiovinės statybos būstuose, kuomet  buvo užsimota ir pažadėta kiekvienai šeimai parūpinti po butą. Ir beje, nepasakytum, kad  tai buvo tik žodžiai ir pažadai: buvo ir  butai, jų nemažai , bet kaip jie atrodę, tai jau atskira irt net nemenka kalba. Buvo manoma, kad tokie butai galėtų apsieiti  net be virtuvių.. Et, bet ką čia kalbėti - va kiek parašiau, o pats gal net nežinai, kas gi tas Sergejus Nikita. Ar manai, kad būtinai turėčiau pasakyti kas?
    Nors atrodo, kad žinai, nes ir pats panašiai kaip statybininkas Chruščiovas mėgino suvaryti  visą Tarybų Sąjungą į standartinius butus,(net ir kaime) taip panašiai mielas Raimundas mėgina įsprausti mūsų raštus ir jam priimtinus standartus. Beje, ir aš esu kažkuo panašus į Tamstą, nes, ogi labai sunkiai virškinu, sakysim, kad ir poeziją be jokios  skyrybos. Tačiau ji manęs nepaiso.
    Į kitas komentaro mintis atsiliepsiu kitą kartą, kadangi Kelionė... dar užtrūks.

Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-14 03:24 omnia mea 
Kodėl žmonės sako vienas kitam Jūs? Kuo čia dėtas Nikita Chruščiovas? O Nijolė Volmer? Kodėl automobilyje Mindaugas trumpam pereina prie Tu? Kodėl vyrai ištisai filosofuoja ir kalba apie kilogramus (užuot blevyzgoję ir aptarinėję moteris)?

Toks įspūdis, kad lyrinis personažas kalbasi pats su savimi, vienatvės slegiamas susikuria sau nesamą pakeleivį ir su juo diskutuoja, žvilgsniu kabindamasis užu kiekvieno akiplotin patenkančio daikto.

Tokį tekstą skaityti nėra labai įdomu. Vidinis skaitytojas žino, kad siužeto jis negaus, jaučia, kad čia nėra aiškaus autorinio plano, kad pamokanti, sukrečianti ar kelianti egzistencinius klausimus istorija personažų neištiks (nors netruks nei pamokymų, nei egzistencinių klausimų).

Gal visinis skaitytojas ir klysta, bet kai jam tai nutinka jau gerą penktą teksto fragmentą iš eilės, tai ima pamažu apsiprasti. Na, tekstas, kaip narvas minčiai, kuriame ši yra vežiojama ir viešai rodoma

:flag:                                                            Kelionė į Šklėrius (b)
   
- Didžiausia Dzūkijos upė? - paklausė Mindaugas it būtų nusileidę iš kitos planetos. Žinojau, kad dėl žinojimo to klausti jam nereikia, bet atsakiau labai rimtai:
    - Taip kažkodėl sako, bet atsiminkime, kad per Dzūkiją  teka ir Nemunas. Bet blogiausia, kad  tikrai čia ne ta vieta, kur norėtųsi kalbėti apie Merkį. Net sunku patikėti, kad tai upė. Springsta žodžiai, kai sakai, kad tai Dzūkijos upė. Laimė tik, kad melioratoriams viso Merkio į karstą nepavyko įsprausti. Nežinau, kokiu būdu sugebėta atsigauti, bet pakeliui į Nemuną, Merkys daug  kur tiesiog žavus.
    - Tačiau Mindaugo galva jau buvo užimta kita kuo. Per jo kaktą nusibrėžė kelios raukšlės ir akiduobėse akys  nusileido giliau. Slogi buvo ne tik upė. Melioratorių įrengtos pievos nugeltusios, džiūstančios, gausiai kurmių suraustos ir skaudėjo sielą matant, kad sausros troškulio nebegali numalšinti  ir upės. Net ir ši, Dzūkijos didžiausioji. Tas pajuodęs vandens gurkšnis, kuris ten bolavo, tik varlei pakvaksėti. O! būtų galingesnė atmintis, tai gal atsimindamas žmogus sugebėtų pasišlykštėti savimi, savo veikla taip sudarkius,  paniekinus gamtovaizdį. O be ilgesnės atminties žmogui neretai atrodo, kad tai, kas yra, pasiimta iš Dievo rankų  ir nusikaltėlio jausena neatsiranda.
    - Piktinamės, kad taip negražiai atrodanti upė, bet juk ir žmogaus atmintyje daug netvarkos, pone, - kreipėsi į mane  Mindaugas. - Ar jums niekuomet netekę galvoti, kuo privalėtų pasireikšti žmogus, kaip dieviška būtybė? Daug kas rodo į jo kūrybinius sugebėjimus. Aš manau  kitaip visų pirmiausia  žmogui reikalinga absoliučiai tobula atmintis. Ir ypatingai, jeigu jis gyvena tūkstantį ar daugiau metų.
    - Šimtą ir daugiau? Turbūt taip norėjote pasakyti.
    - Aš nesuklydau. Tačiau, deja, ir šimto metų nesulaukus, dažno žmogaus atmintis  it kirmgraužų išėsta.
    - Jūs teisus. Man iki šimto dar beveik  keturios dešimtys, o atmintis iškinivarpota  taip, kad  vakare jau nebesugebu atsiminti, ką ryte valgiau.
    - O ką sakytumei sulaukęs 1000 metų?
    - Kam kvaršinti galva tuo, ko nėra ir negali būti.
    - Didžiausia nelaimė, kuomet nesugebi atsiminti net labiausiai rūpimų dalykų. Bet ar man  jums apie tai kalbėti- juk ne aš, o būtent jūs, pone, sumanėte Radijo karieta pasivažinėti  ir  kitus pavežioti po praeities laikus. Nuvažiuoti bent 100 metų atgal. Bet kodėl ne bent 100 metų į priekį,? Kodėl knietėjusi ne ateitis, o praeitis?
    Šitokie klausimai mane trikdė. Iš Mindaugo  balso supratau, kad jie ne dėl kalbos, kad už  jų nugulę toliai ir jam norėtųsi, kad jie nebūtų  paslėpti laike.
    - Mano didžioji svajonė, - tęsė  jis, - tai atsiminti. Viską. Nemanau, kad pavykus viską atsiminti kirmgraužos iš atminties nepersimestų į kitas žmogaus sritis, tačiau tai būtų mažesni praradimai. Ar kas atsimena, kaip prieš 1000 metų atrodžiusi kad ir ši upė?
    - Kuomet tiek neišgyveni, dėl to kirmgraužų nereikia uiti.
    - Žinoma, bet žmogaus atmintis privalėtų būti paveldima iš kartos į kartą. Iš amžių į amžius. Aš apie tai. Jeigu ilgiau žmogui neįmanoma gyventi, tuomet.. ką gi, gyvenkim, kad ir tiek, kiek sugebame, bet atsiminti privalom ir už tuos, kurie gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. O gal jūs kitaip manote, Pranai?
    Mindaugas mane pirmą kartą pavadino vardu. Ir toks netikėtas dalykas lyg ir papuošė mano akims lyg tol nykiai atrodžiusį gamtovaizdį; išgyvens pieva, išdžiovinta sausros ir išrausta kurmių, išgyvens Merkys, pakeldamas vandenį, ir nors pamaži, bet išsikreivos, išsiraitys kanalo  krantai ir upė atsigaus jai būdingais vingiais. Ir darėsi įdomiau girdėti ir tinkamai suprasti apie ką Mindaugas kalba, panūdo skatinti jo kalbą, kad  neužgestų lyg degtukas, neįkūrus laužo. Ar jo kalba nereiškia protesto, kad  šiandien yra  kaip yra.  Ir atsirado dialogas. 
Aš   Dzūkijoje, sakoma, nevaryk, žmogeli, Dzievulio medzin. Ir iš tikrųjų- nevarykim.. Ką davė- turėkim. ir dėkokim, kad turim. Kitaip nebus. Žmogaus atmintis irgi tikriausia pagal jo brėžinius.
Mindaugas   Aš Dzievulio nevarau medzin. Aš tik įtariu, kad Dievas žmoguje paslėpė daug jo dieviškumui reikalingų apraiškų, kurių vis dar nesuradę. Gali juk būti, kad vieną kartą krapštelėję smegenyse ar kitur, nustebsime, kad buvome tokie apsileidėliai ir geriau nepaieškojome paslėptų savo galių. Ir viena jų- atminties galia. Štai stovim kad ir čia, ir dūsaujam: o! Viešpatie... Nors prieš akis vis tas pats merdėjantis Merkys.. O ar atsimename jį, ar rūpi atsiminti, kaip jis atrodęs seniai seniai. Nemanau, kad tokia atmintis nepalikta žmoguje. Tik klausimas, kaip ją surasti? Ieškantys sniego žmogaus, įsitikinę  kad ir pats žmogus dar nesurastas. Ir kiek dar prireiks laiko atrasti save kaip Dievo kūrinį, panašų į jį patį?  Manau, kad mažiausiai jam esame panašūs savo išvaizda, o labiausia veiklos galiomis.
Aš  Jūs norėtumėte, kad taip būtų? Bet ar tai nebūtų pavojinga  per atminties palikimą prisiminti ir savo gimdytojus tėvus, senelius, prosenelius  ir pro pro pro.. Dėl savęs bala nematė. Kad ir aš- atsimenu save per savo beveik septyniasdešimt  gyvenimo metų ir ačiū tau, Dieve, kad taip ilgai gyvenu. Ir atleisk, Dieve, kad  ne visuomet dorai, sąžiningai, kad kažkaip kenkiau artimųjų ar pažįstamų gyvenimui. Bet kai reikėtų atsiminti ir bočius jų gyvenimuose, kažin, kaip pasijaustume. Ką gali žinoti, ar visi jie verti doros? O atmintimi buvusių dalykų pagerinti neįmanoma.
Mindaugas Ir tai kalba Radijo karietos vežėjas? Žmogus, taip labai įtikėjęs, kad jam pavyks nuvažiuoti bent 100 metų atgal į praeitį? Beje, labai norėjau, kad Jūsų kelionė pasisektų ir laukiau, kad nuvažiuotumėte bent į  XIII amžių. Dabar gi kaip žemėje taip danguje - praėjusių amžių užmarštis tokia gūdi, kad nebeatsimenu net savęs.
Aš  Taip, kelionė Radijo karieta nepavyko, bet kai apsidairai aplinkui, matai gi- net ir upės neteka atgal. Bet mįslė dar neįspėta  ir nežinau, kas galėjo pakišti man tokią mintį ir įpiršti įtaigą pabandyti pavažinėti praėjusių amžių keliais.
Mindaugas  Tiek to. Gal užteks. Grįžkime į automobilį ir važiuokime  toliau. Šis Dzūkijoje pirmasis  mūsų pokalbis, tikėkim, gal neužsimirš. Turbūt galinga buvo upė Merkys. Bet tik spėlionė, tik matymas vaizdutėje. Istorinė realybė nebūna tapati vaizduotės regėjimams.
    ... Grįžome prie automobilio ir sieloje pasidarė  turtingiau. Nuo ko? Turbūt ne todėl, kad  Mindaugas taip bičiuliškai reiškė savo mintis, lyg nežinodamas, kad tokio rango pašnekesiams vežėjai paprastai būna nesubrendę. Aš iš jų tarpo savęs neišskiriu- tiesiog gėda prisiminti, kad mano galvoje net nedingtelėjo paskata sužinoti, kodėl Mindaugui  norėjosi, kad  Radijo karieta nuvažiuotų bent iki XIII amžiaus.
2011-12-15 21:39

Auga Viskas 
Perskaitęs autoriaus ir komentatoriaus diskusiją ir šį tęsinį, pamaniau: autorius tikriausiai kuria kažką panašaus į atsiminimų albumą (tikėkim, gal neužsimirš), su jam brangiais vaizdais, nešiotomis ir naujesnėmis mintimis. Tikisi, kad skaitytoją sudomins ne tik tai, bet ir jo vertybės, pasaulėžiūra, priemonės, nepakartojamas stilius, požiūris į kūrybą. Tam tikrą skaitytoją tai gali įtraukti, nors daugeliui pratusių prie standartų, nemėgstančių dokumentikos gali kilt klausimų, ar įdomu skaityti tokio stiliaus istorijas ir kiek jose yra pasakojimo. Kitas klausimas, kiek istorijoms, prozai svarbus pramoginis pobūdis? Filosofiją galima pateikt nebūtinai per siužeto vingius?

flag:                                                                 Kelionė į Šklėrius (c)

    Sakoma, kad savas kraujas atpažįsta save, nepaisant kieno venomis jis teka . Turbūt taip yra pajaučiamas ir savas kraštas - kraujas atpažįsta ir savo lopšį. Įvažiavus į Varėnos rajoną kraujas darėsi akylesnis, veiklesnis, atjaunėjęs ir norėjosi sakyti dažnai kartojamus pasigyrimo žodžius: atsimink, Mindaugai, Lietuvoje Varėnos rajonas didžiausias ir čia- mano gimtinė.
    Iki gimtinės dar buvo apie tiek kelio, kiek ir iki Vilniaus. Ir Mindaugas prisiminė Age Meyer Benedictseną
    - Prisimenu, rašo apie save, kad žodį valdyti jam lengva ir malonu, o plunksną - priešingai. Ką pasakytumei apie save? - paklausė jis. - Žodį, sakyčiau, valdote neblogai, o plunksną?
    - Kaip valdau plunksną? Jau nebeatsimenu, kada ją ilgiau turėjau rankoje. Jos man dabar prireikia tik vieną kartą per mėnesį, kuomet tenka parašu liudyti, kad gavau pensiją.
    - O anksčiau?
    - Nesakau, kad jos neturėjau. Šiokia tokia vis dėto buvo. Bet mano plunksna niekuomet negalėjusi prilygti  Františeko Pelėdos plunksnai. Pavydėjau ir pavydžiu, stengdavausi kiek begalėdamas mokytis iš jo, o kartais net pamėgdžioti. Paklausykite, kaip  jis rašo apie savo vaikystę.
    Reikėjo nutilti, bet proto tam neužteko. Tačiau gal čia buvo ir kita priežastis- atsirado poreikis viešai pasitikrinti savo atmintį, įsitikinti ir kitus įtikinti, kad ten, kur nėra Radijo karietos, ji egzistuoja ir ja galima pasikliauti. Bet šį kartą man nepasisekė, nes Mindaugui parūpo sužinoti, kas tie trys vyrukai ir mergaitė, kuriuos jis matęs nuotraukoje ant stalo, kai dar buvome Vilniuje.
    Neiškart supratau, kad Mindaugas atsiminė nuotrauką, kurioje nusifotografavę Simonas, Povilas, Ignas ir Milda. Galop supratęs, ko klausia, pasakiau, kad tai Baranauskų, Karlonų ir Stankovičių atžalos. Ir kad labai rimtai visi keturi ruošiasi  tapti Aleksandro Diumos muškietininkais.
    - Taip ir pamaniau, - plačiai nusišvietė Mindaugas. O kad sugebi cituoti, tai šaunu. Bet dar labiau šaunu, kad cituoji savo bičiulį Pelėdą, o ne Aleksandrą  Diumą ar Viljamą Šekspyrą su Vladimiru Majakovskiu. Man nelabai patinka, kai žmonės keliauja už ilgiausių mylių ieškoti dalykų, kurių esama čia pat.
    - Atsiprašau, bet  kodėl jūs paklausėte, ar  gerai valdau plunksną?
    - Nežinau kodėl, bet esu irgi pavydus. Man patiko ir atsimena Radijo karietos išvežioti žodžiai, esą, žmogaus lemtyse labai didelių tolumų nebūna. Įbridai į senatvę ir, pažvelgęs atgal, ypatingai raiškiai matai, kokie neilgi gyvenimo keliai O ir jie užmiršties skaudžiai pustomi, tiesiog akyse nyksta, tirpsta  ištirpsta kaip pavasario sniegas
  - Jūs jau turite  Františeko  Pelėdos brošiūrėle Iš Radijo karietos kelionių?
  - Ne. Bet žinau, kad tokia yra ir kad vieną vežiesi su savimi. Gal ir jo eilėraščių, ar bent šį?

Nejau, o Vilniau, esam svetimi?
Nejau nebus eilėraščių tau mano?
Nejau jausmais gerais ir širdimi
Tau nepaliksiu atminimo gero?

Sakei- ir aš prisimenu gerai
Tavo žodžius ir tavo teisią mintį-
Kolei iš Šklėrių švies namų langai,
Neverta žodį širdimi kankinti.

Vis būsiu liūdnas, kaip ir tie langai,
Kadais apšvietę duoną, druską, žodį.
Nuraudę krenta seno sodo obuoliai
Ir jau nėra ten kam dėl jų raudoti.

Gailu. Bet nesugrįžti jau tenai.
Man visos saulės  jau tekės  virš mūrų
Kur Neris plaukia, kur Žalieji ežerai,
Kur...
    -Et, ši paskutinė eilutė man  nepatinka Labai ne: Kur laukiu aš prie išėjimo durų.
    Tai vienas iš Františeko Pelėdos  eilėraščių, kuris, kaip jis sako, dar vis neparašytas, nepaisant kad  jį rašo bene jau trejetą metų. Beje, ir aš stengiuosi jam padėti, nes vis dėlto iš jo vis dažniau išgirstu skaudančius Šklėrius.
    - Taip, vežuosi ir jo tą eilėraštį. Bet įsitikinu, kad apie mane žinote daugiau, negu galima spėti.
    Mindaugas į mano žodžius neatsakė. O tai, ką iš jo išgirdau po užtrukusios valandėlės irgi, matyt, nebuvo atsakymas.
    - O! kad taip iš atminties į atmintį, tuomet  ji lyg kalnai- amžina ir suvokiama. Bet į  jos viršūnes vis tiek įlipsime. Trūks plyš, vis tiek įlipsime. Čia, būdami žemėje...

    Pasižiūriu atidžiau į Mindaugą bet irgi tyliu. Tai nebuvo nepatogu ir dar nežinojau, kad bus diena, kuomet valstybės valdžios žmones užgrius rūpestis sužinoti, kas jis, buvęs Radijo karietos vežėjas, ir kur jį surasti, kad kuo skubiau galima būtų susitikti akis į akį. Jeigu tokia žinia mane būtų pasiekusi kelionėje į Šklėrius, tai neįsivaizduoju, kaip būčiau atsiliepęs. Matyt, kad į savo keleivį būčiau dėbčiojęs nepatikliai, rūsčiai, galbūt net pabandydamas analizuoti jo kiekvieną ištartą žodį. Tačiau dėkui Dievui, gan ramiai tolome nuo Vilniaus, ir buvo smagu, kad greta turiu žmogų, kuris mane atsimena iš Radijo karietos laikų. Kita vertus, ne iš kelmo spirtas ir moka gražiai, prasmingai, įdomiai pakalbėti. Pagaliau man buvo svarbu net tai, kad būtent Varėnos žemėje jis mane pirmą kartą  pavadino vardu.
    O keliai Dzūkijoje (net jeigu jie ir labai blogi), tai vis tiek nepaprastai gražūs. Manoji senukė AUDI dar niekuomet taip dorai nevažiavo, kaip tą kartą. Vėl grįžtelėjau Mindaugo pusėn. Ramus kaip karščio suspenduotas dangus. Buvau linkęs tikėti ir kitiems skelbti, kad, esa, gerai, jog mano gyvenimas praėjo nesukaupęs didesnių turtų. Todėl ir ši kelionė buvo lyg atpildas, kad galiu pabandyti kažkaip kitaip prisiminti matytus saulėlydžius, tą laiką, kuomet nė karto nesuabejodavau, jog jų dar bus ir bus. Bus tiek daug, kad  neužteks vietos, neatsiras pakampės jiems padėti.
    Ir tik šast! - vėl į mintis tos nenuoramos, dvi raidės A ir B.
    - Dzieduli, mes žinom, kad tu nori, jog dėdei Mindaugui paskaitytume apie vaikystę, - pasakė A.
    - Iš  kur žinai, ko aš noriu?
    - Taigi, dzieduli, gyvendamos Savęsp (i) daug ką sužinom, - pritarė B.
    - O dėdė? Kaip manote, ar ir jis nori? - mintimis paklausiau.
    - Jis tegu mokosi, kaip reikia būti geram, - pasakė kažkuri.
    - Ša! Dar išgirs. Tuomet būsim barami, - pritildžiau, bet ir man buvo įdomu žinoti, kaip reikia  mokytis būti geram.
    - Reikia matyti gražius daiktus ir apie juos rašyti ir skaityti. Kaip Františekas Pelėda.
    - Na ką gi, paskaitykit, tik kuo tyliau, - leidau.
    Ir tuomet raidė A.
A: Antai, dar vaikas. Ir gerai atsimena, kaip nuo tavęs, tokio pyplio, ankstyvą rytą, kai saulė pateka, nusidriekia ilgas, ilgas šešėlis. Bet jo nepastebi, nematai, nes žiūri į saulę, o tavo atvaizdo šešėlinė dėmė- už nugaros. Žvilgterėjai į ją  kartą, kitą ir gana. Lyg ir sotus.
B: O saulė juk ne tik pateka. Graži ji ir tuomet, kai leidžiasi. Tiesiog nebūna laiko net grįžtelėti atgal, nes suvoki, kad tai paskutiniai šios dienos pasimatymai su dieviškuoju visa ko gyvybės šaltiniu. Širdyje niukteli, baksteli, pažadinant žmoguje įgimtą jo poreikį palikti saulės šviesoje bent tai, kas labiausiai limpa prie širdies
    - Gerai, ačiū. Padėkojau savo angeliukam manydamas, kad girdžiu tik vienas. 
    - Iš tikrųjų. Ačiū, - padėkojo ir Mindaugas, - o dainos, kurią  mokiau, neužmiršote? -paklausė.
    - Neužmiršom. Galime padainuoti, - paslaugios  buvo A ir B, - bet Mindaugas paprašė tai padaryti kitą kartą, nes gražu buvo ir kelyje.
    Ne veltui pasakyta, kad gerais norais ir pragaras grįstas, nes juk būna, kad pulk kairėn, pulk dešinėn, o ten tuščia, tuščia. Norai geri, bet ten dykuma. Todėl reikia džiaugtis, jei panosėje kas nors yra. Visur pušynai. Ir vienoje  kelio pusėje gražu, dzūkiška, žalia. Kitoje irgi - gražu, dzūkiška, žalia. Tik kur ne kur įsiterpia arba, sakykim, išsišviečia  baltakarčių beržų viršūnės. Ir vaizdas toks gražus, kad netgi gražesnis, negu dzūkų kalba.

:writing:                                                                        Kelionė į Šklėrius (d)
             
      AUDI neskuba. Dar kelios minutės ir, nuvažiavus į pakalnę, nusileidome ant tilto per Ūlą. Tačiau jau pastebėjau, kad pravažiavus Senąją Varėną, Mindaugas pasidarė tarsi labiau suklusęs. Maniau, galbūt nori atsiminti, ar dar kur matęs- regėjęs tokius gražius  miškus. Ir didžiavausi savimi, kad nesusivilioju važiuoti greičiau. Dzūkijos keliai man dažniausia nebūdavo greiti- akys užimtos vaizdais, peizažais, kur visuomet norėdavosi užtrukti kuo ilgiau. Bet užtat galva apytuštė ir joje išsilaiko tik viena kita aiškesnė mintis.
    Ir štai Ūla. Tai lyg ir pusiaukelė tarp Varėnos ir Marcinkonių. Kelias, žinoma, neilgas, bet jo užteko, kad Mindaugo nuotaika bent kiek subjurtų. Kas atsitiko? Kodėl pasidarė tylesnis? - bandžiau suprasti, jausdamas, kad ir tylėjimas jo kitoks -. grasesnis.
    - Prasideda. Miškas ne miškas, o jie vis tiek lenda, - pasiliko ausyse Mindaugo žodžiai. Bet ar  jie tikrai tokie, tiesą kalbant nesu tikras.
    - Op! - pasakiau pajutęs, kad tiltas pervažiuotas, - Dabar, Mindaugai, nori nenori, o reikės  būti džiugesniam. Mes jau Šilinių žemėje.
    - Tik dabar? - lyg nepatikėjo, - Maniau, kad šilinių žeme važiuojame bent  nuo Valkininkų miestelio ar nors nuo Valkininkų geležinkelio stoties, - abejingai mestelėjo jis ir lyg sau, lyg pašydamas galvon užkritusią kažkokią  mintį: - Maniau, kad jie į Šilinius dar nesuskubo atsibelsti.
    - Kas- jie?
    - Kalbu apie kandidatus į prezidentus. Nei kiek jų, nei kas jie dar niekas nežinom, bet Rolandas Paksas jau skraido. Negi pravažiuodamas Varėną nematei plakato, esą, broliai, seserys ir visi varėniškiai. Rugpjūčio 28d kviečiame į susitikimą su Rolandu Paksu ir kitais desantininkais liberaldemokratais.
    - Tai kad tikrai nemačiau. Matyt, plakatas  ne ant kelio pastatytas, -pabandžiau nusišypsoti..
    -Šiandien rugsėjo 2d. Vadinasi, Varėnoje jau buvo prieš keturias dienas. Net ir pasenę skelbimai nenuplėšiami.
    - Na ir tegu. Argi gaila? Skelbimų lenta nuo to greičiau nesupus. O dėl politikos, tai jos atsikandau, kad ir dabar gerklėje kartu. Sakau, va, įvažiavome į Šilinius ir - laimingas. Ir noriu, kad jūs, Mindaugai, taip pat būtumėte laimingas, nes tai mano gimtasis kraštas. Ir nemanykite, kad  Šiliniais  jis vadinamas vien todėl, kad aplinkui miškas ir miškas.
    - Bet labiau panašu, kad jis taip vadinamas būtent todėl, jog aplinkui miškas ir miškas, - regis, užkibo kalbėti Mindaugas ir man norėjosi, kad išsilaikytų bent  atsirandanti pasikalbėjimo nuotaika.
    - O! Nekalbėkite taip, - ginčijau. - Ir Lietuva juk ne dėl to Lietuva, kad kur viešnagė, ten cepelinai, cepelinai. Miškų Lietuvoje nemažai, netgi yra keletas Šilinių vardais  pavadintų kaimų, tačiau Šilinių kraštas tik čia. Su Čepkelių raistu užima gal kiek daugiau, negu pusę tūkstančio kvadratinių kilometrų. Labai klydote pamanę, kad Šiliniai prasideda  jau nuo Valkininkų.
    - Duok Dieve, kad vien tokie paklydimai mudu lydėtų. Bet jeigu viskas keičiasi, kodėl nepaprognozuoti, kad kada nors Valkininkai įsiterps į Šilinius. Teritorijos kaip žmonės - gimsta, auga, miršta. Bet ne savaime. Beje, siūlau įsiminti Rolando Pakso pavardę.
    - Dukart Vilniaus meras. Dukart Lietuvos premjeras. Neatsiminti neįmanoma, pone.
    - Tai stiprus žemaitis, bet tikėtina, kad jo stiprybė suvešės ateityje. Tačiau, žinoma, tai nereiškia, kad tas pats malūnsparnis, kuris dabar jį kelią į prezidentus, negalėtų jo nutupdyti, stipriai suluošindamas žmonių galvas, -kalbėjo lygiu, ramiu balsu Mindaugas, akimis įsikabinęs  į asfaltuoto kelio tolį. Ir reiškė mintį, kuri buvo akivaizdi, kaip du kartus du -pirmiausia jam dar reikia tapti prezidentu, tai yra nokautuoti Valdą  Adamkų, Artūrą Paulauską  ir turbūt dar apie dvi dešimtis pretendentų į prezidentus. Kol kas nė vienas jų viešai nepasakė, girdi, noriu tapti prezidentu. Bet jau aišku, kad jų atsiras nemažai. Gal net daugiau, negu bet kada anksčiau.
    - Bala jų nematė. Nemanau, kad kuris iš jų žino, kad Lietuvoje yra Šiliniai. Ir mano galva, beje, ne toks mažas kraštas, nors ir be Valkininkų, - neleidau išslysti iš pokalbio šiai temai ir buvo smalsu žinoti, kokia geografine kreive žemėlapyje Mindaugas apibrėžtų Šilinius. Tai darydamas visada būdavau atsargus bijojau ir bijau, kad neįsibraučiau ne į jiems priklausomas valdas. Todėl paprastai baksnoju pirštu į sovietinių laikų Marcinkonių apylinkės žemėlapį, rodau ir sakau, kad štai kur, broliai ir sesės, gyvena cikri, gryno kraujo šilinių dzūkai. Tačiau vis tiek būdavo neramu išgirsti priekaištingai paklausiant [i} o kur mus padėjai? argi mes ne šiliniai? argi ne to paties kraujo? [/i]
    Tokius priekaištus  dažniau išgirsdavau iš Randamonių, Švendubrės, Jaskonių ir kitų kaimų. Visi šie sodžiai, aptūpę Druskininkų miestą, buvo Ratnyčios apylinkėje. Buvau įsitikinęs, kad jų dvasią Druskininkai paveikė nemenkai. Tačiau girdėdamas  tokius jų priekaištus  visuomet sieloje jaučiau džiūgavimą, kad nepaisant pokyčių aplinkoje, ir Ratnyčios apylinkės žmonės nedvejodami priskirdavo save šilinių padermei, padermei žmonių, kurie ant kelmo gimdavo, ant jo užaugdavo ir numirdavo. Todėl ir Mindaugo žodžiai, kad, girdi, jis manęs, jog į Šilinius įvažiavome Vilnių palikus vos už pusšimčio  kilometrų, man buvo mieli.  Norėjosi, kad Šiliniai būtų didesni, bet, deja. Nors kodėl deja?  Ne visuomet būna taip, kad jei daug nori, tai mažai turi. Būna ir priešingai, daug nori, daug ir turi.
    -Cikri Šiliniai kur abipus Ūlos yra Zervynos, Trakiškiai,  Mančiagirė,  Lavysas, kur prie Merkio Mardasavas, Puvočiai, Trasnykas. Šiliniai - iki  Dubo, Piesčių, Senovės, iki Ašašnykų kaimų ir Grudo ežero. O toliau valstybinė siena ir už jos  gudų žemė, - pasakojau truputį atkutusiam klausytis Mindaugui. Pasakojau, regis, smagiai, nes Šilinių  vietovardžiai mano gerklėje skanūs it meduoliai ir man nelabai rūpėjo žinoti, kad Mindaugas juos išgirsta gal pirmą kartą.
    - Vadinasi, už Šilinių baigiasi Lietuva? - pratarė  Mindaugas.
    - Baigiasi ruoželis Pietų Lietuvos.  Nuo ten iki Gardino apie 40 kilometrų. Kelio nedaug, bet kaip mes dabar ne rusų, taip Gardinas ne mūsų, - pasakiau, o netrukus dar pridūriau: - pasienio arba paribio šiliniams iki Vilniaus trigubai toliau, ačiū Dievui.
    Mindaugas nesuprato, kodėl padėkojau Dievui už trigubai didesnį nuotoli iki Vilniaus. Tačiau paaiškinti nepaprašė. Matyt, nujautė, kad neištversiu ir pasakysiu, jog pirmaisiais pokario metais visas šitas kraštas buvo priskirtas Baltarusijai. Atsiminiau, beje, ir tai, kad automobilyje turime dvi knygas, kurios keliaujant Radijo karieta padėdavo atrodyti protingesniu, negu iš tikrųjų esu. Mano galva, buvo tinkama proga panašiai pasireikšti ir dabar, bet toks nusiteikimas vos neįvarė į bėdą: jis atbukino budrumą ir nepajutau, kaip išvažiavau į išžvyruotą plento šalikėlę
    - Atsargiai, -įspėjo Mindaugas. - Šitaip važiuojant galima greitai vėl sugrįžti Ten iš kur taip sunkiai ateinu, - išgirdau ir galvoje dar kartą atsikartojo: TEN, iš kur taip sunkiai ateinu, - Juolab būtų apmaudu, -tęsė, - jei tai atsitiktų čia, kur tikimės geresnio saugumo. - Bet šitie jo žodžiai buvo patepti humoru ne lyg duona sviestu.
    - Atleiskite. Tikrai būsiu atsargesnis ir atidesnis, - pažadėjau. O sąmonę suvilgė atsiradęs smalsumas tai iš kur taip sunkiai, pone Mindaugai, atėjote?
    Dabar žinau, kad atsakydamas į tokį klausimą Mindaugas būtų pasakęs daugiau, negu žinojo Mečio Laurinkaus įstaigos žmonės. Bet laikas tokiems atsakymams dar nebuvo atėjęs.

    O kelias buvo gerai žinomas ir neatrodė, kad galėčiau įvažiuoti į griovį. Tačiau neįvertinau svarbesnio dalyko, kuris galėjo bet  kokiu momentu nusviesti nuo plento. Tai savijauta. Taip, buvau Pranas, bet šioje kelionėje vis dėlto ne tas, kurį suvokiau aš ir kurį pažino kiti- buvau kaip ne savas. Nemokėjau suprasti nei kas  vyksta, nei kaip galėję atsitikti, kad į tokią  beveik neįsivaizduojamą padėtį patekau būtent aš. Tiesa, iš savo likimo kokių nors malonių tikėtis negalėjau, kadangi būtent jo ranka ištrenkė iš Radijo  karietos ir įkišo į vienatvės kampą. Kodėl? Ar kad greičiau susitaikyčiau su senatve?
    Dabar, kelionėje į Šklėrius, galėjau pasidžiaugti, kad darau daugiau, negu galima buvo tikėtis- saugau žmogų, saugau ne tik nuo nelaimės  kelionėje, bet, ko gero, ir nuo Lukiškių kalėjimo. Ir argi labai svarbu, kas  jis? Žymiai svarbiau nuoširdus jo prisipažinimas, kad tuomet, kai prasideda  rinkiminė kampanija  į aukščiausiąją  valdžią, jo gyvenimas Vilniuje darosi pavojingas.
Ak, štai, - pagalvojau, - kodėl kelyje nuo Varėnos iki Ūlos jį ištiko sunkaus tylėjimo pauzė. Štai kodėl prašneko apie prieš keletą dienų išsodintą Rolando Pakso desantą Varėnoje. Štai kodėl į Paksą rodė, kaip jauną ir energingą žemaitį, tuomet dar pretendentą į Lietuvos prezidentą.
    - O žinote, kodėl slystelėjau nuo asfalto? - paklausiau.
    - Kai dirbdamas dar gaudai ir varnas, - tai beveik įprastas nutikimas.
    - Norėjau atsiminti ir pacituoti iš Age Meyer  Benedictseno knygos LIETUVA Bundanti tauta
    - Pacituoti? Ir būtent ką?
    - Ir dabar noriu, bet abejoju ar pavyks.
    - O kur dingo A ir B? Padėkite  savo dzieduliui pacituoti, - pakvietė nenuoramas Mindaugas
    - Iš tikrųjų, padėkite, -prisidėjau prie jo ir pasakiau knygos 21 puslapį.
    - Žinom, žinom, - apsidžiaugdamos patikino raidės A ir B. Nuo jų džiugaus balso ir tos  laimės, kad  jos reikalingos, darėsi akyse šviesiau. Pradėjo A.
A:  Kur sveikinasi grobuoniški dviejų galingiausių Europos karinių valstybių ereliai, jas skiriančios sienos stulpai yra įkalti svetimos tautos žemėje. Ši žemė nepriklauso nei vokiečiams, nei rusams. Nei  vokiečių, nei rusų kalba ten  neturi pilietinių teisių- tai Lietuvos žemė. 
B:  Siena daugelį mylių driekiasi pagal mažą kuklų Šešupės upelį. Jis toks siaurutis, kad per ji nesunku susišnekėti su kita puse, toks seklus, kad gali perbristi į priešingą krantą, bet vis dėlto tai tvirta ir nepajudinama riba.
A:  Kai pirmą kartą ją išvydau vieną saulėtą vasaros rytą, net nepagalvojau, kad Rusija taip arti. Paskui staiga pamačiau kažką boluojantį kitoje spindinčios srovės pusėje. Tai  buvo kareivis, tiesus ir sustingęs, su durtuvu ant šautuvo, kiek toliau dar vienas, ir taip toliau, iki susilieja horizontas, kiek akys užmato..
    - Ačiū, išdykėlės, - padėkojau, kaip dažniausia, - Ką be jūsų daryčiau.. Kita vertus, čia gerokai kitaip - anapus sienos ne Vokietija, šiapus  jos -  ne  Rusija. Ir net ne Lenkija. Ten Baltarusija, o čia Lietuva..
    Manau, kad citatą iš knygos LIETUVA Bundanti tauta ir pats būčiau pacitavęs, nes joje sutilpo tai, ką sugrįžęs į Šilinius, jausdavau žvelgdamas į Gardino pusęė. Kurį laiką tylėjome abu, o pirmasis prabilo Mindaugas.
    - O aš maniau, kad tik savo bičiulį Pelėdą cituojate.
    - Age Meyer Benedictsen visų mūsų draugas. Įskaitant ir Františeką Pelėdą. O jeigu teisingiau tai, jis visos Lietuvos draugas.
    - Puiku, - atsiliepė Mindaugas, raukšlendamas kaktą, -Kada  nors  nukeliausime ir prie Šešupės., O dabar tebūnie mums Šiliniai, kur taip netoli iki Gardino.
    Širdyje uždainavo:

Ir aš nuvažiuosiu in Gardzino miestų,
Oi aš pirksiu savo mergužėlei
Baltos liepos struneles.

    Ten, širdyje, daugiau žodžių neatsirado, bet tie nuolat kartojosi ir man nesibodėjo jų klausytis. Pradėjau nedrąsiai manyti, kad ši kelionė tampa pradžia naujai prasidedančio gyvenimo man neįtikinamiausiu metu, o būtent tuomet, kai praradęs Radijo karietą, buvau skaudžiai įmūrytas vienatvės kampe. Tai gal dar užteks laiko pasižiūrėti į nusileidžiančią  vakarę saulę ir pabandyti atsiminti, kas gyvenime mūsų buvo, kai jinai man dar spinduliavo Ryto ir Dienos, o  ne Vakaro šviesomis.
    Ir Dievas tarė: tepasidaro šviesa. Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių: ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas- pirmoji diena.
    Pirmoji Diena! Ši Dievo. O kaip atsiranda  žmogaus pirmoji diena? Manau, kad jos nevertėtų tapatinti su žmogaus gimtadieniu. Ot,  blūdinėju, nokindamas savo gyvenimo dar vieną dešimtmetį ir vis dar nemanau, kad mano pirmoji diena nušvito, kad atsiskyrė tamsa nuo šviesos. Ir gali būti, kad ji tegalės nušvisti tik tuomet, kai bus padarytas darbas, kurį matant  norėtųsi sakyti:
    - Gražu. Argi taip sunku ir žmonėms savo gyvenimuose atskirti šviesą nuo tamsos?
    Bet štai prasidėjo  Šklėrių sodžiaus valdos, pats jų šiaurinis pakraštėlis, kur viename iš valakų įsikūrusi Raulų sodyba. Reikėtų sakyti GRIGŲ SODYBA, bet Šklėrių kaimo žmonės matė ir žinojo ją kitaip- atsimindami tuos, kurie jau persikėlė į Šklėrių kapines.
    - Ėgi, Pranuci, negi tu? O jeigu tu, tai iš kur, - vos išlipusius iš automobilio pasitiko dėdė Jonas- kai išpuoli, tai, žiūrėk, ir prapuoli, ir dingsti kaip akmuo balon. O gal čia ne tu, a? Girdėjau, kad Radijo karieta važinėji? Bet kad - ne. Automobilis. Kaip visų.
    - Tik jau ne kaip visų, dėde. O gerokai geresnis. Todėl kad jis mano.
    Į kiemą išbėgo ir dėdienė Marė. Irgi sveikinosi, juokavo ir atrodė laiminga kaip parėjusi iš bažnyčios. Bet aš nežinojau, kaip tinkamiau  mums pasielgti- ar tuoj pat pulti į svetingus Jono ir Marės Grigų glėbius ir atsiduoti nešamiems į užstalę, ar prisipažinti, kad iš tiesų gerokai išvarginti ir norime  bent iki rytojaus balių atidėti.

42

Kelionė iš Vilniaus į Šklėrius (6)

Prisimenu išvykimo dieną paskutinius pasakytus Marijos žodžius:
- Jeigu nesugrįši, atsimink - vis tiek tave mylėsiu.
Vis tiek. Taip neįmantru, o įstrigo paširdyje kaip pašinas. Ir iš tų kelių sakinuko žodžių gyvybiškiausias atrodė atsimink. Ir mąsčiau taip: mylėti galima ir numirėlį, tačiau atsiminti jis tikrai negali. Todėl galėjau būti ramus, kad pasitikusi naujoji dalia mano išnykimu negresia. Išeidama į darbą, jį atsisveikino anksčiau, o po pusvalandžio buto duris atidariau Mindaugui.
- Gražus rytas. Tiesiog puikus. Pilnos gatvės vaikų ir gėlių- skubinosi kalbėti, o ištiesdamas pasisveikinimui ranką:- Kaip jaučiatės? Tačiau jeigu sumanėte nevažiuoti- nevažiuokim. Nenoriu būti našta ant kupros geram žmogui.
- Iki gero žmogaus dar toli. Numirti reikės iki jo nepriaugus.
- Ir vis dėlto, pone,- pasakė,- jeigu aukojatės dėl manęs, tai tegu Dievas jus ir toliau myli. Man malonu jus matyti ir mano pagarba jums išliks nepaisant  ar įsodinsite, ar  neįsodinsite į savo Audi
- Dėl to neabejokite. Išgersime po puoduką kavutės ir- aida. Skubėti gal net nereikia. Tiek  čia to kelio. Šimtas kilometrų ir uodega. Tiesiog Vilniaus panosėje,  bet..
- Kas -bet?
- Lietuvos sostinei Šilinių kraštas beveik nežinomas. Niekas apie tai garsiai nekalba, bet dangus mato. Tokia teisybė lyg dūmai graužia akis kiekvienam doram žmogui. Užmirštas jis. Paliktas. Bet, et, bus geriau, kuomet jį patys pamatysite.
- Ką  gi, išgerkime kavos,- sutiko Mindaugas.
- Mudu nenusikraustėme į svetainę. Susėdome prie staliuko virtuvėje, primenančioje statybininką Sergiejų Nikitą  Chruščiovą. Ir kelionė mūsų neskubino.
- Ar nemanote, kad gal reikėtų pasiimti ir  mūsų knygas. Žinoma, automobilis ne Radijo karieta, bet galbūt tai bundančios tautos literatūra.
Supratau, kad Mindaugas kalba apie vakar atneštas jo knygas.
- Jos jau automobilyje. Ir ne tik  jos.
-Tai net geriau, negu reikėtų.
Buvo pirmadienis. Rugsėjo 2-oji diena. Kažkodėl parūpo žvilgterėti Menulio kalendoriuje.  Nedideliame piešinyje ten solidžiai ropojo VĖŽLYS, pasak Nijolės Volmer, žymintis išmintį ir vienatvę.
- Puiku ir, regis, teisinga, kad liudija išmintį. Tačiau prasidėjo mokslo metai ir nepanašu, kad vėžlys įtaigotų vienatvę. Bent jau mokyklos jos tikrai neįsileis. Ė, nėra logikos, nėra. Pagaliau ir mudu vienatvės neieškome,- pakomentavo Mindaugas ir patikino, kad  prijaukintas įpratimas pasižvalgyti po kalendorius gan neblogai nuspalvina žmogaus dienas.
- Dar čia patariama neskubėti, o svarbiausia išsiaiškinti, ką darom gerai, o ką-blogai.
Mindaugas nusišvietė gera, plačia, atvira šypsena.
- Kiekvienam žmogui turėtų būti savas, tik jam vienam skirtas receptas pasakė pro šypseną. Tačiau ir neskubėdami, netrukus įsėdome automobilyje. Prisimenu, kai užrakinėjau buto duris, galvoje vėl blykstelėjo žmonos žodžiai, kad, girdi, jeigu nesugrįžčiau, vis tiek mylėsianti. 
Iš Vilniau išvažiavome Eišiškių plentu.
- Neblogai važiuoji, -pagyrė Mindaugas, kai išsibrukome iš miesto ir kelias pasiliko be  automobilių spūsties.
- Neblogai, matyt, nereiškia, kad gerai. Neapleidžia baimės jausmas, kad kas nors neatsitiktų. Man taip visuomet, kai automobilyje yra keleivis.  Dėl jo tas jausmas.
- O kad pats susikulsi?
- Tai visai nebaisu. Vienas važiuoju ir geriau, ir greičiau.
- Taip ir  nyksta žmogus. Kai gyvybė jam pasidaro nebrangintina, jis pradeda sparčiai nykti,- reziumavo. .
- Manote, kad greitai važiuoju?- grįžtelėjau jo pusėn, bet Mindaugas energingai pakratė galvą, girdi, važiuoju gerai. Patogiau prisiglaudė nugara prie krėslo atlošos, rankas iškilmingai suklojo ant krūtinės, delnus sukišdamas po pažastimis. Kai nereikėdavo vairuoti šitaip neretai darydavau ir aš, atrodė, kad tokioje pozoje galiu geriau pailsėti, susikaupti, nuklimpti užmirštin ir pasilikti ten tik su savimi.
- Dažnai būnate tėviškėje?- paklausė.
- Reikėtų dažniau. Kol yra pas ką nuvažiuoti. Bet ne tik  todėl. Motina jau primena ano pasaulio šauksmą - suvargusi, sudžiuvusi, ligota. Balandžio 9d. sukako aštuoniasdešimt penkeri metai. Metų nemažai, o sveria dvigubai mažiau - apie 40 kilogramų.
- O pats, sakyčiau, apie šimtą.
- Be dviejų kilogramų-  šimtas.
- Trūksta laiko dažniau aplankyti?
- Ne laiko, o sąžinės trūksta.
- Taaaip,- nutįso Mindaugo balsas,- arti bažnyčia, toli Dievas. Bet taip tik sakoma, o iš tikrųjų bažnyčia visuomet yra čia pat. Kaip ir Dievas. Bet aš pernelyg įkyrus ir net neteisingas. Klausiu juk to, ko nenorėčiau, kad manęs klausinėtų.
- Tuomet  jums nemenkai pasisekė- atvira širdimi prisipažinau,- nesu iš tų, kuriems labai rūpėtų, kas yra kas. Tai dar nuo tų laikų, kai likimo kilnia ranka  buvau stumtelėtas Radijo karieton. Gal nepatikėsite, bet  joje būdamas pasijausdavau kitokių parametrų žmogumi. Glausdavausi prie  kiekvieno  jos keleivio kaip prie šventojo. Aš ir dabar nedaug sugebu atsiminti, bet jau ir tiek - didelis turtas. Ir neklausdavau- kas jis? Šventųjų juk neklausinėjama, ar ne? Tai buvo karieta- pasaka, karieta dangaus lopinėlis.  Bijojau apie ją  tokią prasitarti net artimiausiems  žmonėms- ir Vladui Doblui, ir Grąžvydui Tučkui, ir Ilonai Rūkienei, ir Izoldai Maliukevičienei. Žinojau, kad nepatikės. Tiesa, ypatingai gerų draugų, išskyrus Františeką Pelėdą tuomet neturėjau. Jis irgi  patarė prilaikyti liežuvį ir nekalbėti tai, ko žmonės nenori. Bet, et, kam dabar tai įdomu?- pasakiau pajutęs, kad užsiplepu ir kad  Mindaugo artumas nestelbia kalbos. Priešingai, skatina ją, tempia už liežuvio, ragina pakabėti netgi daugiau, negu reikėtų  bendraujant su dar beveik nepažįstamu žmogumi.
- Kodėl gi? atsiliepė, - Mielai klausausi. Man įdomu. Net suvokiu, kad iš  bažnyčios dar neišėjęs.
- Iš bažnyčios? Neišėjęs? Paskutinį kartą, berods, lankiausi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Bet kada tai  buvo? Metai, jeigu ne daugiau.
- Ne davatka juk- šyptelėjo Mindaugas. - Kalbu apie bažnyčią, kurią nešioja kiekvienas žmogus. Net ir tas nešioja, kuris į Šv. Mikalojaus bažnyčią per visą savo gyvenimą  nė karto neatėjo ir neateis. Tačiau sakau, kad be šitų bažnyčių yra ir kitos, sakytum- asmeninės, ar  privačios. Į šias  bažnyčia tegali ateiti  tik su pačiu savimi ir tik kaip jos savininkas. Ji už didesnių tvorų, negu tos, kuriomis aptverta privatininkų ežerai ar sodybos. Jūs irgi, pone, tegalite  ateiti tik į savo, į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje, kaip manau, ir buvote pamokytas į Radijo karietos keleivį žiūrėti, kaip į šventąjį. Ir nereikėtų tikėti, kad kada  nors praeityje  nebuvo bažnyčių.
Nežinau, kaip, kokiu būdu, bet nesunkiai suvokiau, kad Mindaugas apie bažnyčias kalba  dar iki  krikščionybės atsiradimo laikų. Ir sakiau jam neslapukaudamas, kad nors keistoka,
bet suprantu, apie ką jis kalba- kad šiose  bažnyčiose  vienu metu esi ir kunigas, ir nusidėjėlis. Todėl žmogaus maldos ir išpažintys neypatingai  klusnios dangaus ausims.
- Kad ir kaip besimeldžiau savo asmeninėje arba, pasak jūsų ŠV. Pranciškaus  bažnyčioje, o buvo kai  buvo- važiuojame automobiliu, o Radijo karieta sudužo, nėra ir nebus.
- Bus nebus, bet savo bažnyčios nereikėtų apleisti, nes, sakau ar daiktas, ar žmogus gyvenimas, ar viltis ir nepaisant kas besudužtų, visuomet po netekties pasilieka bent šukelė, bent mažmožis. Negerai, kad netekties jausmas tuo kartu užgožia šitas šukeles, šituos buvusios karietos šipulius. Palieki juos nelaimės vietoje ir būna, kad skubi kuo  greičiau liūdėti ir nueini iš ten net nepakėlęs nuo galvos nukritusios kepurės. Ak, ak, ok, ok.. Oi, dangau danguži, ak, Dieve dievulėliau.. Man tokios scenos nepriimtinos, netoleruotinos. Įtikintas savo patirties sakau: iš savo bažnyčios, žmogau, neišeik ir tikėk net ir sopulingiausiomis  praradimų valandomis. Neišeik. Melskis. Tikėk..
  Mindaugo žodžiai ne nauji. Jie buvo apvilkit tik nauju amžiumi, o ir jis pats, amžius, pasirėdęs naujutėlaičiu apdaru, šokinėjo it kumeliukas. Jam dar toloka iki supratimo, kad  gyvenimo nereikėtų praleisti šventėse ar manyti, kad gražiausia šventė yra poilsis. Tačiau manyje kirbeno įtarimas, kad savo  žodžius Mindaugas adresuoja man, nors ne tiesa, kad Radijo karietos žlugimo vietoje, apimtas savigraužos, palikau kepurę. Parsinešiau ją ir netgi botagą. Na, o knygas ir visa kita, tas tiesa - palikau ten, kartu palikęs buvau net ir atmintį apie sudužusią  karietą. Ir kai paklausiau, kur Mindaugas suradęs vakar sugrąžintas knygas, tai išgirdau:
- Tokių knygų ieškoti nereikia, žmogau. Jos labai savarankiškos ir kiekvienu atveju elgiasi pagal  savo  nuostatas - panoro sugrįžti pas jus ir taip padarė. Matyt, žino, kad esate vieni kitiems reikalingi.
Senutė AUDI-80 neskubėjo ir nesibodėjo, kad ją nuolat aplenkia prabangesni automobiliai. Kelių policija tegalėjusi tik džiaugtis, išvydusi tokį pedantiškai stropų automobilio važiavimą. Bet ir jie nežinojo, kaip šioje keturių ratų  senutėje greitai, tiesiog lėkte lekia laikas. Atrodė tespėjome tik išvažiuoti iš miesto, o Mindaugas jau parodė:
- O! Jau ir Merkys..
Bet Merkys čia toks, kad ji pamačius, niekam nekyla ūpas pasidžiaugti juo - melioratorių  nuniokotas, suluošintas, įspraustas į kanalą kaip į karstą, jis priekaištauja kiekvienam, kas nelinkęs atsiminti, kad jeigu ką darai- daryk gerai. Tačiau patobulinti upę žmogui vargu ar įmanoma.   
- Gal stabtelėsime, a?
- Gal vėliau. Kai Merkį pervažiuosime ties Valkininkais. Čia gi jis lyg negyvėlis, lyg lavonas
- Bet čia prasideda Dzūkija..
- Aš taip nemanau. ryžtingai nesutikau,- Čia prasideda tiktai Varėnos rajonas. Tačiau pervažiavęs tiltą automobilį pasukau šalikėlėn. Atsargiai taukštelėję vienomis,  kitomis durimis, išlipome iš automobilio ir paplentės mišku sugrįžome atgal prie upės.
- Didžiausia Dzūkijos upė?
- Taip kažkodėl sako, bet atsiminkime, kad per Dzūkiją  teka ir Nemunas. Bet blogiausia, kad  tikrai čia ne tą  vieta, kur norėtųsi kalbėti apie  Merkį. Net sunku patikėti, kad tai upė. Springsta  žodžiai, kai sakai, kad tai Dzūkijos upė. Laimė tik, kad melioratoriams viso Merkio karstan nepavyko įsprausti. Nežinau, kokiu  būdu sugebėta atsigauti, bet pakeliui į Nemuną, Merkys daug  kur tiesiog žavus.
Tačiau Mindaugo galva jau buvo užimta kita kuo. Per jo kaktą nusibrėžė kelios raukšlės ir akiduobėse akys  nusileido giliau. Slogi buvo ne tik upė. Melioratorių įrengtos pievos nugeltusios, džiūstančios, gausiai kurmių suraustos ir skaudėjo sielą matant, kad sausros troškulio nebegali numalšinti  ir upės. Net ir ši, Dzūkijos didžiausioji. Tas pajuodęs vandens gurkšnis, kuris ten bolavo, tik varlei pakvaksėti. O! būtų ilgesnę atmintis, tai gal atsimindamas žmogus sugebėtų pasišlykštėti savimi, savo veikla taip sudarkius,  paniekinus gamtovaizdį. O be ilgesnės atminties žmogui neretai atrodo, kad tai, kas yra, pasiimta iš Dievo rankų  ir nusikaltėlio jausena neatsiranda.
- Piktinamės, kad taip negražiai atrodanti upė, bet juk ir žmogaus atmintyje daug netvarkos, pone,- kreipėsi į mane  Mindaugas.- Ar jums niekuomet netekę galvoti, kuo privalėtų pasireikšti žmogus, kaip dieviška būtybė? Daug kas rodo į jo kūrybinius sugebėjimus. Aš manau  kitaip visų pirmiausia  žmogui reikalinga absoliučiai tobula atmintis. Ir ypatingai, jeigu jis gyvena tūkstantį ar daugiau metų.
- Šimtą ir daugiau?- Turbūt taip norėjote pasakyti.
- Aš nesuklydau. Tačiau, deja, ir šimto metų sulaukus, dažno žmogaus atmintis  it kirmgraužų išėsta.
- Jūs teisus. Man iki šimto dar beveik  keturios dešimtys, o atmintis iškinivarpota  taip, kad  vakare jau nebesugebu atsiminti, ką ryte valgiau.
- O ką sakytumei sulaukęs 1000 metų?
- Kam kvaršinti galva tuo, ko nėra ir negali būti.
- Didžiausia nelaimė, kuomet nesugebi atsiminti net labiausiai rūpimų dalykų. Bet ar man  jums apie tai kalbėti- juk ne aš, o būtent jūs, pone, sumanėte Radijo karieta pasivažinėti  ir  kitus pavežioti po praeities laikus. Nuvažiuoti bent 100 metų atgal. Bet kodėl ne bent 100 metų į priekį,? Kodėl knietėjusi ne ateitis, o praeitis?
Šitokie klausimai mane trikdė. Iš Mindaugo  balso supratau, kad jie ne dėl kalbos, kad už  jų nugulę toliai ir jam norėtųsi, kad jie nebūtų  paslėpti laike.
- Mano didžioji svajonė,- tęsė  jis,- tai atsiminti.  Viską. Nemanau, kad pavykus viską atsiminti kirmgraužos iš atminties nepersimestų į kitas žmogaus sritis, tačiau tai  būtų mažesni praradimai. Ar kas atsimena, kaip prieš 1000 metų atrodžiusi kad ir ši upė?
- Kuomet tiek neišgyveni, dėl to kirmgraužų nereikia uiti.
- Žinoma, bet žmogaus atmintis privalėtų būti paveldima iš kartos į kartą. Iš amžių į amžius  Aš apie tai. Jeigu ilgiau žmogui neįmanoma gyventi, tuomet.. ką gi, gyvenkim, kad ir tiek, kiek sugebame, bet atsiminti privalom ir už tuos, kurie gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. O gal jūs kitaip manote, Pranai?
Mindaugas mane pirmą kartą pavadino vardu. Ir toks netikėtas dalykas lyg ir papuošė mano akims lyg tol nykiai atrodžiusi gamtovaizdį; išgyvens pieva, išdžiovinta sausros ir išrausta kurmių, išgyvens Merkys, pakeldamas vandenį iki sklidinumo ir nors pamaži, bet išsikreivos, išsiraitys  kanalo  krantai ir upė atsigaus jai būdingais vingiais. Ir darėsi įdomiau girdėti ir tinkamai suprasti apie ką Mindaugas kalba, panūdo skatinti jo kalbą, kad  neužgestų lyg degtukas, neįkūrus laužo. Ar jo kalba nereiškia protesto, kad  šiandien yra  kaip yra.  Ir atsirado dialogas. 
AŠ: Dzūkijoje, sakoma, nevaryk, žmogeli, Dzievulio medzin. Ir iš tikrųjų- nevarykim.. Ką davė- turėkim. ir dėkokim, kad turim. Kitaip nebus. Žmogaus atmintis irgi tikriausia pagal jo brėžinius.
MINDAUGAS: Aš Dzievulio nevarau medzin. Aš tik įtariu, kad Dievas žmoguje paslėpė daug  jo dieviškumui reikalingų apraiškų, kurių vis dar nesuradę. Gali juk būti, kad vieną kartą krapštelėję smegenyse ar kitur, nustebsime, kad buvome tokie apsileidėliai ir geriau nepaieškojome paslėptų savo galių. Ir viena jų- atminties galia. Štai stovim kad ir čia, ir dūsaujam- O! Viešpatie.. Nors prieš akis vis tas pats merdėjantis Merkys . O ar atsimename jį, ar rūpi atsiminti, kaip jis atrodęs seniai seniai. Nemanau, kad tokia atmintis nepalikta žmoguje. Tik klausimas, kaip ją surasti? Ieškantys sniego žmogaus, įsitikinę  kad ir pats žmogus dar nesurastas. Ir kiek dar prireiks  laiko atrasti save kaip Dievo kūrinį, panašų į jį patį?  Manau, kad mažiausiai jam esame panašūs savo išvaizda, o labiausia veiklos galiomis.
AŠ: Jūs norėtumėte, kad taip būtų? Bet ar tai nebūtų pavojinga  per atminties palikimą prisiminti ir savo  gimdytojus tėvus, senelius, prosenelius  ir pro pro pro.. Dėl savęs bala nematė. Kad ir aš- atsimenu save per savo beveik septyniasdešimt  gyvenimo metų ir ačiū tau Dieve, kad taip ilgai gyvenu. Ir atleisk, Dieve, kad  ne visuomet dorai, sąžiningai, kad kažkaip kenkiau artimųjų ar pažįstamų gyvenimui. Bet kai reikėtų atsiminti ir bočius jų gyvenimuose, kažin, kaip pasijaustume. Ką gali žinoti, ar visi jie verti doros? O atmintimi buvusių dalykų pagerinti neįmanoma.
MINDAUGAS: Ir tai kalba Radijo karietos vežėjas? Žmogus, taip labai įtikėjęs, kad jam pavyks nuvažiuoti bent 100 metų atgal į praeitį? Beje, labai norėjau, kad Jūsų kelionė pasisektų ir laukiau, kad nuvažiuotumėte bent į  XIII amžių. Dabar gi kaip žemėje taip danguje - praėjusiu amžių užmarštis tokia gūdi, kad nebeatsimenu net savęs..
AŠ: Taip, kelionė Radijo karieta nepavyko, bet kai apsidairai aplinkui, matai gi- net ir upės neteka atgal. Bet mįslė dar neįspėta  ir nežinau, kas galėjo pakišti man tokią mintį ir įpiršti įtaigą pabandyti pavažinėti praėjusių amžių keliais.
MINDAUGAS: Tiek to. Gal užteks. Grįžkime į automobilį ir važiuokime  toliau. Šis Dzūkijoje pirmasis  mūsų pokalbis, tikėkim, gal neužsimirš. Turbūt galinga buvo upė Merkys. Bet tik spėlionė, tik matymas vaizdutėje. Istorinė realybė nebūna tapati vaizduotės regėjimams.
...Grįžome prie automobilio ir sieloje pasidarė  turtingiau. Nuo ko? Turbūt ne todėl, kad  Mindaugas taip bičiuliškai reiškė savo mintis, lyg nežinodamas, kad tokio rango pašnekesiams vežėjai paprastai būna nesubrendę. Aš iš jų tarpo savęs neišskiriu- tiesiog gėda prisiminti, kad mano galvoje net nedingtelėjo paskata sužinoti, kodėl  Mindaugui  norėjosi, kad  Radijo karieta nuvažiuotų bent iki XIII amžiaus.
Sakoma, kad savas kraujas atpažįsta save, nepaisant  kieno venomis jis teka Turbūt taip yra pajaučiamas ir savas kraštas- kraujas atpažįsta ir savo lopšį. Įvažiavus į Varėnos rajono teritoriją, kraujas darėsi akylesnis, veiklesnis, atjaunėjęs ir norėjosi sakyti dažnai kartojamus pasigyrimo žodžius: atsimink, Mindaugai. Lietuvoje Varėnos rajonas didžiausias ir čia- mano gimtinė.
Iki gimtinės dar buvo apie tiek kelio, kiek ir iki Vilniaus. Ir Mindaugas prisiminė Age Meyer Bnedictseną
- Prisimenu, rašo apie save, kad žodį valdyti jam lengva ir malonu, o plunksną - priešingai. Ką pasakytumei apie save?- paklausė jis. - Žodį, sakyčiau, valdote neblogai, o plunksną?
- Kaip valdau plunksną? Jau nebeatsimenu, kad ją ilgiau turėjau rankose. Jos man dabar prireikia tik vieną kartą per mėnesį, kuomet tenka parašu liudyti, kad gavau pensiją.
- O anksčiau?
- Nesakau, kad jos niekuomet neturėjau. Šiokia tokia vis dėto buvo. Bet mano plunksna niekuomet negalėjusi prilygti  Františeko Pelėdos plunksnai. Pavydėjau ir pavydžiu, stengdavausi kiek begalėdamas mokytis iš jo, o kartais net pamėgdžioti. Paklausykite, kaip  jis rašo apie savo vaikystę.
Reikėjo nutilti, bet proto tam neužteko. Tačiau gal čia buvo ir kita priežastis- atsirado poreikis viešai pasitikrinti savo atmintį, įsitikinti ir kitus įtikinti, kad  ten, kur nėra Radijo karietos, ji egzistuoja ir ja galima pasikliauti. Bet šį kartą man nepasisekė, nes Mindaugui parūpo sužinoti, kas tie trys vyrukai ir mergaitė, kuriuos jis matęs nuotraukoje ant stalo, kai dar buvome Vilniuje.
Neiškart supratau, kad Mindaugas atsiminė nuotrauką, kurioje nusifotografavę sūnaičiai Simonas, Povilas, Ignas ir dukraitė Milda. Galop supratęs, ko klausia, pasakiau, kad tai Baranauskų, Karlonų ir Stankovičių atžalos. Ir kad labai rimtai visi keturi ruošiasi  tapti Aleksandro Diumos muškietininkais.
- Taip ir pamaniau,- plačiai nusišvietė Mindaugas. O kad sugebi cituoti, tai šaunu. Bet dar labiau šaunu, kad cituoji savo bičiulį Pelėdą, o ne Aleksandrą  Diumą ar Šekspyrą su Puškinu. Man nelabai patinka, kai žmonės keliauja už ilgiausių mylių ieškoti dalykų, kurių esama čia pat..
- Atsiprašau, bet  kodėl jūs paklausėte, ar  gerai valdau plunksną?
- Nežinau  kodėl, bet esu irgi pavydus. Man patiko ir atsimena Radijo karietos išvežioti žodžiai, esa, žmogaus lemtyse labai didelių tolumų nebūna. Įbridai į senatvę ir, pažvelgęs atgal, ypatingai raiškiai matai, kokie neilgi gyvenimo keliai O ir jie užmiršties skaudžiai pustomi, tiesiog akyse nyksta, tirpsta  ištirpsta kaip pavasario sniegas
  - Jūs jau turite  Františeko  Pelėdos brošiūrėle Iš Radijo karietos kelionių?
  - Ne. Bet žinau, kad tokia yra ir kad vieną vežiesi su savimi. Gal ir jo eilėraštį?

Nejau, o Vilniau, esam svetimi?
Nejau nebus eilėraščių tau mano?
Nejau jausmais gerais ir širdimi
Tau nepaliksiu atminimo gero

Sakei- ir aš prisimenu gerai
Tavo žodžius ir tavo teisią mintį-
Kolei iš Šklėrių švies namų langai,
Neverta žodį širdimi kankinti.

Vis būsiu liūdnas, kaip ir tie langai
Kadais apšvietę duoną, druską, žodį.
Nuraudę krenta seno sodo obuoliai
Ir jau nėra ten kam dėl jų raudoti

Gailu. Bet nesugrįžti jau tenai.
Man visos saulės  jau tekės  virš mūrų
Kur Neris plaukia, kur Žalieji ežerai,
Kur laukiu aš prie išėjimo durų.

Tai vienas iš Františeko Pelėdos  eilėraščių, kuris, kaip jis sako, dar vis neparašytas, nepaisant kad  jį rašo bene jau trejetą metų ir aš stengiuosi jam padėti. Bet dar vis kenčiu ir tikiuosi, jog paskutinę eilutę iš eilėraščio pakeis kita. Nes iš tikrųjų nieko nelaukiu ir niekada nelauksiu prie išėjimo durų.
- Taip, vežuosi ir jo tą eilėraštį. Bet įsitikinu, kad apie mane žinote daugiau, negu galima spėti.
Mindaugas į mano žodžius neatsakė. O tai, ką iš jo išgirdau po užtrukusios valandėlės irgi, matyt, nebuvo atsakymas.
- O kad taip iš atminties į atmintį, tuomet  ji lyg kalnai- amžina ir suvokiama. Bet į  jos viršūnes vis tiek įlipsime. Trūks plyš, vis tiek įlipsime..
.

43

Prisimenu išvykimo dieną paskutinius pasakytus Marijos žodžius:
- Jeigu nesugrįši, atsimink - vis tiek tave mylėsiu.
Vis tiek. Taip neįmantru, o įstrigo paširdyje kaip pašinas. Ir iš tų kelių sakinuko žodžių gyvybiškiausias atrodė atsimink. Ir mąsčiau taip: mylėti galima ir numirėlį, tačiau atsiminti jis tikrai negali. Todėl galėjau būti ramus, kad pasitikusi naujoji dalia mano išnykimu negresia. Išeidama į darbą, jį atsisveikino anksčiau, o po pusvalandžio buto duris atidariau Mindaugui.
- Gražus rytas. Tiesiog puikus. Pilnos gatvės vaikų ir gėlių- skubinosi kalbėti, o ištiesdamas pasisveikinimui ranką:- Kaip jaučiatės? Tačiau jeigu sumanėte nevažiuoti- nevažiuokim. Nenoriu būti našta ant kupros geram žmogui.
- Iki gero žmogaus dar toli. Numirti reikės iki jo nepriaugus.
- Ir vis dėlto, pone,- pasakė,- jeigu aukojatės dėl manęs, tai tegu Dievas jus ir toliau myli. Man malonu jus matyti ir mano pagarba jums išliks nepaisant  ar įsodinsite, ar  neįsodinsite į savo Audi
- Dėl to neabejokite. Išgersime po puoduką kavutės ir- aida. Skubėti gal net nereikia. Tiek  čia to kelio. Šimtas kilometrų ir uodega. Tiesiog Vilniaus panosėje,  bet..
- Kas -bet?
- Lietuvos sostinei Šilinių kraštas beveik nežinomas. Niekas apie tai garsiai nekalba, bet dangus mato. Tokia teisybė lyg dūmai graužia akis kiekvienam doram žmogui. Užmirštas jis. Paliktas. Bet, et, bus geriau, kuomet jį patys pamatysite.
- Ką  gi, išgerkime kavos,- sutiko Mindaugas.
- Mudu nenusikraustėme į svetainę. Susėdome prie staliuko virtuvėje, primenančioje statybininką Sergiejų Nikitą  Chruščiovą. Ir kelionė mūsų neskubino.
- Ar nemanote, kad gal reikėtų pasiimti ir  mūsų knygas. Žinoma, automobilis ne Radijo karieta, bet galbūt tai bundančios tautos literatūra.
Supratau, kad Mindaugas kalba apie vakar atneštas jo knygas.
- Jos jau automobilyje. Ir ne tik  jos.
-Tai net geriau, negu reikėtų.
Buvo pirmadienis. Rugsėjo 2-oji diena. Kažkodėl parūpo žvilgterėti Menulio kalendoriuje.  Nedideliame piešinyje ten solidžiai ropojo VĖŽLYS, pasak Nijolės Volmer, žymintis išmintį ir vienatvę.
- Puiku ir, regis, teisinga, kad liudija išmintį. Tačiau prasidėjo mokslo metai ir nepanašu, kad vėžlys įtaigotų vienatvę. Bent jau mokyklos jos tikrai neįsileis. Ė, nėra logikos, nėra. Pagaliau ir mudu vienatvės neieškome,- pakomentavo Mindaugas ir patikino, kad  prijaukintas įpratimas pasižvalgyti po kalendorius gan neblogai nuspalvina žmogaus dienas.
- Dar čia patariama neskubėti, o svarbiausia išsiaiškinti, ką darom gerai, o ką-blogai.
Mindaugas nusišvietė gera, plačia, atvira šypsena.
- Kiekvienam žmogui turėtų būti savas, tik jam vienam skirtas receptas pasakė pro šypseną. Tačiau ir neskubėdami, netrukus įsėdome automobilyje. Prisimenu, kai užrakinėjau buto duris, galvoje vėl blykstelėjo žmonos žodžiai, kad, girdi, jeigu nesugrįžčiau, vis tiek mylėsianti. 
Iš Vilniau išvažiavome Eišiškių plentu.
- Neblogai važiuoji, -pagyrė Mindaugas, kai išsibrukome iš miesto ir kelias pasiliko be  automobilių spūsties.
- Neblogai, matyt, nereiškia, kad gerai. Neapleidžia baimės jausmas, kad kas nors neatsitiktų. Man taip visuomet, kai automobilyje yra keleivis.  Dėl jo tas jausmas.
- O kad pats susikulsi?
- Tai visai nebaisu. Vienas važiuoju ir geriau, ir greičiau.
- Taip ir  nyksta žmogus. Kai gyvybė jam pasidaro nebrangintina, jis pradeda sparčiai nykti,- reziumavo. .
- Manote, kad greitai važiuoju?- grįžtelėjau jo pusėn, bet Mindaugas energingai pakratė galvą, girdi, važiuoju gerai. Patogiau prisiglaudė nugara prie krėslo atlošos, rankas iškilmingai suklojo ant krūtinės, delnus sukišdamas po pažastimis. Kai nereikėdavo vairuoti šitaip neretai darydavau ir aš, atrodė, kad tokioje pozoje galiu geriau pailsėti, susikaupti, nuklimpti užmirštin ir pasilikti ten tik su savimi.
- Dažnai būnate tėviškėje?- paklausė.
- Reikėtų dažniau. Kol yra pas ką nuvažiuoti. Bet ne tik  todėl. Motina jau primena ano pasaulio šauksmą - suvargusi, sudžiuvusi, ligota. Balandžio 9d. sukako aštuoniasdešimt penkeri metai. Metų nemažai, o sveria dvigubai mažiau - apie 40 kilogramų.
- O pats, sakyčiau, apie šimtą.
- Be dviejų kilogramų-  šimtas.
- Trūksta laiko dažniau aplankyti?
- Ne laiko, o sąžinės trūksta.
- Taaaip,- nutįso Mindaugo balsas,- arti bažnyčia, toli Dievas. Bet taip tik sakoma, o iš tikrųjų bažnyčia visuomet yra čia pat. Kaip ir Dievas. Bet aš pernelyg įkyrus ir net neteisingas. Klausiu juk to, ko nenorėčiau, kad manęs klausinėtų.
- Tuomet  jums nemenkai pasisekė- atvira širdimi prisipažinau,- nesu iš tų, kuriems labai rūpėtų, kas yra kas. Tai dar nuo tų laikų, kai likimo kilnia ranka  buvau stumtelėtas Radijo karieton. Gal nepatikėsite, bet  joje būdamas pasijausdavau kitokių parametrų žmogumi. Glausdavausi prie  kiekvieno  jos keleivio kaip prie šventojo. Aš ir dabar nedaug sugebu atsiminti, bet jau ir tiek - didelis turtas. Ir neklausdavau- kas jis? Šventųjų juk neklausinėjama, ar ne? Tai buvo karieta- pasaka, karieta dangaus lopinėlis.  Bijojau apie ją  tokią prasitarti net artimiausiems  žmonėms- ir Vladui Doblui, ir Grąžvydui Tučkui, ir Ilonai Rūkienei, ir Izoldai Maliukevičienei. Žinojau, kad nepatikės. Tiesa, ypatingai gerų draugų, išskyrus Františeką Pelėdą tuomet neturėjau. Jis irgi  patarė prilaikyti liežuvį ir nekalbėti tai, ko žmonės nenori. Bet, et, kam dabar tai įdomu?- pasakiau pajutęs, kad užsiplepu ir kad  Mindaugo artumas nestelbia kalbos. Priešingai, skatina ją, tempia už liežuvio, ragina pakabėti netgi daugiau, negu reikėtų  bendraujant su dar beveik nepažįstamu žmogumi.
- Kodėl gi? atsiliepė, - Mielai klausausi. Man įdomu. Net suvokiu, kad iš  bažnyčios dar neišėjęs.
- Iš bažnyčios? Neišėjęs? Paskutinį kartą, berods, lankiausi Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Bet kada tai  buvo? Metai, jeigu ne daugiau.
- Ne davatka juk- šyptelėjo Mindaugas. - Kalbu apie bažnyčią, kurią nešioja kiekvienas žmogus. Net ir tas nešioja, kuris į Šv. Mikalojaus bažnyčią per visą savo gyvenimą  nė karto neatėjo ir neateis. Tačiau sakau, kad be šitų bažnyčių yra ir kitos, sakytum- asmeninės, ar  privačios. Į šias  bažnyčia tegali ateiti  tik su pačiu savimi ir tik kaip jos savininkas. Ji už didesnių tvorų, negu tos, kuriomis aptverta privatininkų ežerai ar sodybos. Jūs irgi, pone, tegalite  ateiti tik į savo, į Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurioje, kaip manau, ir buvote pamokytas į Radijo karietos keleivį žiūrėti, kaip į šventąjį. Ir nereikėtų tikėti, kad kada  nors praeityje  nebuvo bažnyčių.
Nežinau, kaip, kokiu būdu, bet nesunkiai suvokiau, kad Mindaugas apie bažnyčias kalba  dar iki  krikščionybės atsiradimo laikų. Ir sakiau jam neslapukaudamas, kad nors keistoka,
bet suprantu, apie ką jis kalba- kad šiose  bažnyčiose  vienu metu esi ir kunigas, ir nusidėjėlis. Todėl žmogaus maldos ir išpažintys neypatingai  klusnios dangaus ausims.
- Kad ir kaip besimeldžiau savo asmeninėje arba, pasak jūsų ŠV. Pranciškaus  bažnyčioje, o buvo kai  buvo- važiuojame automobiliu, o Radijo karieta sudužo, nėra ir nebus.
- Bus nebus, bet savo bažnyčios nereikėtų apleisti, nes, sakau ar daiktas, ar žmogus gyvenimas, ar viltis ir nepaisant kas besudužtų, visuomet po netekties pasilieka bent šukelė, bent mažmožis. Negerai, kad netekties jausmas tuo kartu užgožia šitas šukeles, šituos buvusios karietos šipulius. Palieki juos nelaimės vietoje ir būna, kad skubi kuo  greičiau liūdėti ir nueini iš ten net nepakėlęs nuo galvos nukritusios kepurės. Ak, ak, ok, ok.. Oi, dangau danguži, ak, Dieve dievulėliau.. Man tokios scenos nepriimtinos, netoleruotinos. Įtikintas savo patirties sakau: iš savo bažnyčios, žmogau, neišeik ir tikėk net ir sopulingiausiomis  praradimų valandomis. Neišeik. Melskis. Tikėk..
  Mindaugo žodžiai ne nauji. Jie buvo apvilkit tik nauju amžiumi, o ir jis pats, amžius, pasirėdęs naujutėlaičiu apdaru, šokinėjo it kumeliukas. Jam dar toloka iki supratimo, kad  gyvenimo nereikėtų praleisti šventėse ar manyti, kad gražiausia šventė yra poilsis. Tačiau manyje kirbeno įtarimas, kad savo  žodžius Mindaugas adresuoja man, nors ne tiesa, kad Radijo karietos žlugimo vietoje, apimtas savigraužos, palikau kepurę. Parsinešiau ją ir netgi botagą. Na, o knygas ir visa kita, tas tiesa - palikau ten, kartu palikęs buvau net ir atmintį apie sudužusią  karietą. Ir kai paklausiau, kur Mindaugas suradęs vakar sugrąžintas knygas, tai išgirdau:
- Tokių knygų ieškoti nereikia, žmogau. Jos labai savarankiškos ir kiekvienu atveju elgiasi pagal  savo  nuostatas - panoro sugrįžti pas jus ir taip padarė. Matyt, žino, kad esate vieni kitiems reikalingi.
Senutė AUDI-80 neskubėjo ir nesibodėjo, kad ją nuolat aplenkia prabangesni automobiliai. Kelių policija tegalėjusi tik džiaugtis, išvydusi tokį pedantiškai stropų automobilio važiavimą. Bet ir jie nežinojo, kaip šioje keturių ratų  senutėje greitai, tiesiog lėkte lekia laikas. Atrodė tespėjome tik išvažiuoti iš miesto, o Mindaugas jau parodė:
- O! Jau ir Merkys..
Bet Merkys čia toks, kad ji pamačius, niekam nekyla ūpas pasidžiaugti juo - melioratorių  nuniokotas, suluošintas, įspraustas į kanalą kaip į karstą, jis priekaištauja kiekvienam, kas nelinkęs atsiminti, kad jeigu ką darai- daryk gerai. Tačiau patobulinti upę žmogui vargu ar įmanoma.   
- Gal stabtelėsime, a?
- Gal vėliau. Kai Merkį pervažiuosime ties Valkininkais. Čia gi jis lyg negyvėlis, lyg lavonas
- Bet čia prasideda Dzūkija..
- Aš taip nemanau. ryžtingai nesutikau,- Čia prasideda tiktai Varėnos rajonas. Tačiau pervažiavęs tiltą automobilį pasukau šalikėlėn. Atsargiai taukštelėję vienomis,  kitomis durimis, išlipome iš automobilio ir paplentės mišku sugrįžome atgal prie upės.
- Didžiausia Dzūkijos upė?
- Taip kažkodėl sako, bet atsiminkime, kad per Dzūkiją  teka ir Nemunas. Bet blogiausia, kad  tikrai čia ne tą  vieta, kur norėtųsi kalbėti apie  Merkį. Net sunku patikėti, kad tai upė. Springsta  žodžiai, kai sakai, kad tai Dzūkijos upė. Laimė tik, kad melioratoriams viso Merkio karstan nepavyko įsprausti. Nežinau, kokiu  būdu sugebėta atsigauti, bet pakeliui į Nemuną, Merkys daug  kur tiesiog žavus.
Tačiau Mindaugo galva jau buvo užimta kita kuo. Per jo kaktą nusibrėžė kelios raukšlės ir akiduobėse akys  nusileido giliau. Slogi buvo ne tik upė. Melioratorių įrengtos pievos nugeltusios, džiūstančios, gausiai kurmių suraustos ir skaudėjo sielą matant, kad sausros troškulio nebegali numalšinti  ir upės. Net ir ši, Dzūkijos didžiausioji. Tas pajuodęs vandens gurkšnis, kuris ten bolavo, tik varlei pakvaksėti. O! būtų ilgesnę atmintis, tai gal atsimindamas žmogus sugebėtų pasišlykštėti savimi, savo veikla taip sudarkius,  paniekinus gamtovaizdį. O be ilgesnės atminties žmogui neretai atrodo, kad tai, kas yra, pasiimta iš Dievo rankų  ir nusikaltėlio jausena neatsiranda.
- Piktinamės, kad taip negražiai atrodanti upė, bet juk ir žmogaus atmintyje daug netvarkos, pone,- kreipėsi į mane  Mindaugas.- Ar jums niekuomet netekę galvoti, kuo privalėtų pasireikšti žmogus, kaip dieviška būtybė? Daug kas rodo į jo kūrybinius sugebėjimus. Aš manau  kitaip visų pirmiausia  žmogui reikalinga absoliučiai tobula atmintis. Ir ypatingai, jeigu jis gyvena tūkstantį ar daugiau metų.
- Šimtą ir daugiau?- Turbūt taip norėjote pasakyti.
- Aš nesuklydau. Tačiau, deja, ir šimto metų sulaukus, dažno žmogaus atmintis  it kirmgraužų išėsta.
- Jūs teisus. Man iki šimto dar beveik  keturios dešimtys, o atmintis iškinivarpota  taip, kad  vakare jau nebesugebu atsiminti, ką ryte valgiau.
- O ką sakytumei sulaukęs 1000 metų?
- Kam kvaršinti galva tuo, ko nėra ir negali būti.
- Didžiausia nelaimė, kuomet nesugebi atsiminti net labiausiai rūpimų dalykų. Bet ar man  jums apie tai kalbėti- juk ne aš, o būtent jūs, pone, sumanėte Radijo karieta pasivažinėti  ir  kitus pavežioti po praeities laikus. Nuvažiuoti bent 100 metų atgal. Bet kodėl ne bent 100 metų į priekį,? Kodėl knietėjusi ne ateitis, o praeitis?
Šitokie klausimai mane trikdė. Iš Mindaugo  balso supratau, kad jie ne dėl kalbos, kad už  jų nugulę toliai ir jam norėtųsi, kad jie nebūtų  paslėpti laike.
- Mano didžioji svajonė,- tęsė  jis,- tai atsiminti.  Viską. Nemanau, kad pavykus viską atsiminti kirmgraužos iš atminties nepersimestų į kitas žmogaus sritis, tačiau tai  būtų mažesni praradimai. Ar kas atsimena, kaip prieš 1000 metų atrodžiusi kad ir ši upė?
- Kuomet tiek neišgyveni, dėl to kirmgraužų nereikia uiti.
- Žinoma, bet žmogaus atmintis privalėtų būti paveldima iš kartos į kartą. Iš amžių į amžius  Aš apie tai. Jeigu ilgiau žmogui neįmanoma gyventi, tuomet.. ką gi, gyvenkim, kad ir tiek, kiek sugebame, bet atsiminti privalom ir už tuos, kurie gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. O gal jūs kitaip manote, Pranai?
Mindaugas mane pirmą kartą pavadino vardu. Ir toks netikėtas dalykas lyg ir papuošė mano akims lyg tol nykiai atrodžiusi gamtovaizdį; išgyvens pieva, išdžiovinta sausros ir išrausta kurmių, išgyvens Merkys, pakeldamas vandenį iki sklidinumo ir nors pamaži, bet išsikreivos, išsiraitys  kanalo  krantai ir upė atsigaus jai būdingais vingiais. Ir darėsi įdomiau girdėti ir tinkamai suprasti apie ką Mindaugas kalba, panūdo skatinti jo kalbą, kad  neužgestų lyg degtukas, neįkūrus laužo. Ar jo kalba nereiškia protesto, kad  šiandien yra  kaip yra.  Ir atsirado dialogas. 
AŠ: Dzūkijoje, sakoma, nevaryk, žmogeli, Dzievulio medzin. Ir iš tikrųjų- nevarykim.. Ką davė- turėkim. ir dėkokim, kad turim. Kitaip nebus. Žmogaus atmintis irgi tikriausia pagal jo brėžinius.
MINDAUGAS: Aš Dzievulio nevarau medzin. Aš tik įtariu, kad Dievas žmoguje paslėpė daug  jo dieviškumui reikalingų apraiškų, kurių vis dar nesuradę. Gali juk būti, kad vieną kartą krapštelėję smegenyse ar kitur, nustebsime, kad buvome tokie apsileidėliai ir geriau nepaieškojome paslėptų savo galių. Ir viena jų- atminties galia. Štai stovim kad ir čia, ir dūsaujam- O! Viešpatie.. Nors prieš akis vis tas pats merdėjantis Merkys . O ar atsimename jį, ar rūpi atsiminti, kaip jis atrodęs seniai seniai. Nemanau, kad tokia atmintis nepalikta žmoguje. Tik klausimas, kaip ją surasti? Ieškantys sniego žmogaus, įsitikinę  kad ir pats žmogus dar nesurastas. Ir kiek dar prireiks  laiko atrasti save kaip Dievo kūrinį, panašų į jį patį?  Manau, kad mažiausiai jam esame panašūs savo išvaizda, o labiausia veiklos galiomis.
AŠ: Jūs norėtumėte, kad taip būtų? Bet ar tai nebūtų pavojinga  per atminties palikimą prisiminti ir savo  gimdytojus tėvus, senelius, prosenelius  ir pro pro pro.. Dėl savęs bala nematė. Kad ir aš- atsimenu save per savo beveik septyniasdešimt  gyvenimo metų ir ačiū tau Dieve, kad taip ilgai gyvenu. Ir atleisk, Dieve, kad  ne visuomet dorai, sąžiningai, kad kažkaip kenkiau artimųjų ar pažįstamų gyvenimui. Bet kai reikėtų atsiminti ir bočius jų gyvenimuose, kažin, kaip pasijaustume. Ką gali žinoti, ar visi jie verti doros? O atmintimi buvusių dalykų pagerinti neįmanoma.
MINDAUGAS: Ir tai kalba Radijo karietos vežėjas? Žmogus, taip labai įtikėjęs, kad jam pavyks nuvažiuoti bent 100 metų atgal į praeitį? Beje, labai norėjau, kad Jūsų kelionė pasisektų ir laukiau, kad nuvažiuotumėte bent į  XIII amžių. Dabar gi kaip žemėje taip danguje - praėjusiu amžių užmarštis tokia gūdi, kad nebeatsimenu net savęs..
AŠ: Taip, kelionė Radijo karieta nepavyko, bet kai apsidairai aplinkui, matai gi- net ir upės neteka atgal. Bet mįslė dar neįspėta  ir nežinau, kas galėjo pakišti man tokią mintį ir įpiršti įtaigą pabandyti pavažinėti praėjusių amžių keliais.
MINDAUGAS: Tiek to. Gal užteks. Grįžkime į automobilį ir važiuokime  toliau. Šis Dzūkijoje pirmasis  mūsų pokalbis, tikėkim, gal neužsimirš. Turbūt galinga buvo upė Merkys. Bet tik spėlionė, tik matymas vaizdutėje. Istorinė realybė nebūna tapati vaizduotės regėjimams.
...Grįžome prie automobilio ir sieloje pasidarė  turtingiau. Nuo ko? Turbūt ne todėl, kad  Mindaugas taip bičiuliškai reiškė savo mintis, lyg nežinodamas, kad tokio rango pašnekesiams vežėjai paprastai būna nesubrendę. Aš iš jų tarpo savęs neišskiriu- tiesiog gėda prisiminti, kad mano galvoje net nedingtelėjo paskata sužinoti, kodėl  Mindaugui  norėjosi, kad  Radijo karieta nuvažiuotų bent iki XIII amžiaus.
Sakoma, kad savas kraujas atpažįsta save, nepaisant  kieno venomis jis teka Turbūt taip yra pajaučiamas ir savas kraštas- kraujas atpažįsta ir savo lopšį. Įvažiavus į Varėnos rajono teritoriją, kraujas darėsi akylesnis, veiklesnis, atjaunėjęs ir norėjosi sakyti dažnai kartojamus pasigyrimo žodžius: atsimink, Mindaugai. Lietuvoje Varėnos rajonas didžiausias ir čia- mano gimtinė.
Iki gimtinės dar buvo apie tiek kelio, kiek ir iki Vilniaus. Ir Mindaugas prisiminė Age Meyer Bnedictseną
- Prisimenu, rašo apie save, kad žodį valdyti jam lengva ir malonu, o plunksną - priešingai. Ką pasakytumei apie save?- paklausė jis. - Žodį, sakyčiau, valdote neblogai, o plunksną?
- Kaip valdau plunksną? Jau nebeatsimenu, kad ją ilgiau turėjau rankose. Jos man dabar prireikia tik vieną kartą per mėnesį, kuomet tenka parašu liudyti, kad gavau pensiją.
- O anksčiau?
- Nesakau, kad jos niekuomet neturėjau. Šiokia tokia vis dėto buvo. Bet mano plunksna niekuomet negalėjusi prilygti  Františeko Pelėdos plunksnai. Pavydėjau ir pavydžiu, stengdavausi kiek begalėdamas mokytis iš jo, o kartais net pamėgdžioti. Paklausykite, kaip  jis rašo apie savo vaikystę.
Reikėjo nutilti, bet proto tam neužteko. Tačiau gal čia buvo ir kita priežastis- atsirado poreikis viešai pasitikrinti savo atmintį, įsitikinti ir kitus įtikinti, kad  ten, kur nėra Radijo karietos, ji egzistuoja ir ja galima pasikliauti. Bet šį kartą man nepasisekė, nes Mindaugui parūpo sužinoti, kas tie trys vyrukai ir mergaitė, kuriuos jis matęs nuotraukoje ant stalo, kai dar buvome Vilniuje.
Neiškart supratau, kad Mindaugas atsiminė nuotrauką, kurioje nusifotografavę sūnaičiai Simonas, Povilas, Ignas ir dukraitė Milda. Galop supratęs, ko klausia, pasakiau, kad tai Baranauskų, Karlonų ir Stankovičių atžalos. Ir kad labai rimtai visi keturi ruošiasi  tapti Aleksandro Diumos muškietininkais.
- Taip ir pamaniau,- plačiai nusišvietė Mindaugas. O kad sugebi cituoti, tai šaunu. Bet dar labiau šaunu, kad cituoji savo bičiulį Pelėdą, o ne Aleksandrą  Diumą ar Šekspyrą su Puškinu. Man nelabai patinka, kai žmonės keliauja už ilgiausių mylių ieškoti dalykų, kurių esama čia pat..
- Atsiprašau, bet  kodėl jūs paklausėte, ar  gerai valdau plunksną?
- Nežinau  kodėl, bet esu irgi pavydus. Man patiko ir atsimena Radijo karietos išvežioti žodžiai, esa, žmogaus lemtyse labai didelių tolumų nebūna. Įbridai į senatvę ir, pažvelgęs atgal, ypatingai raiškiai matai, kokie neilgi gyvenimo keliai O ir jie užmiršties skaudžiai pustomi, tiesiog akyse nyksta, tirpsta  ištirpsta kaip pavasario sniegas
  - Jūs jau turite  Františeko  Pelėdos brošiūrėle Iš Radijo karietos kelionių?
  - Ne. Bet žinau, kad tokia yra ir kad vieną vežiesi su savimi. Gal ir jo eilėraštį?

Nejau, o Vilniau, esam svetimi?
Nejau nebus eilėraščių tau mano?
Nejau jausmais gerais ir širdimi
Tau nepaliksiu atminimo gero

Sakei- ir aš prisimenu gerai
Tavo žodžius ir tavo teisią mintį-
Kolei iš Šklėrių švies namų langai,
Neverta žodį širdimi kankinti.

Vis būsiu liūdnas, kaip ir tie langai
Kadais apšvietę duoną, druską, žodį.
Nuraudę krenta seno sodo obuoliai
Ir jau nėra ten kam dėl jų raudoti

Gailu. Bet nesugrįžti jau tenai.
Man visos saulės  jau tekės  virš mūrų
Kur Neris plaukia, kur Žalieji ežerai,
Kur laukiu aš prie išėjimo durų.

Tai vienas iš Františeko Pelėdos  eilėraščių, kuris, kaip jis sako, dar vis neparašytas, nepaisant kad  jį rašo bene jau trejetą metų ir aš stengiuosi jam padėti. Bet dar vis kenčiu ir tikiuosi, jog paskutinę eilutę iš eilėraščio pakeis kita. Nes iš tikrųjų nieko nelaukiu ir niekada nelauksiu prie išėjimo durų.
- Taip, vežuosi ir jo tą eilėraštį. Bet įsitikinu, kad apie mane žinote daugiau, negu galima spėti.
Mindaugas į mano žodžius neatsakė. O tai, ką iš jo išgirdau po užtrukusios valandėlės irgi, matyt, nebuvo atsakymas.
- O kad taip iš atminties į atmintį, tuomet  ji lyg kalnai- amžina ir suvokiama. Bet į  jos viršūnes vis tiek įlipsime. Trūks plyš, vis tiek įlipsime..
.ersikėlė į Šklėrių kapines.
    - Ėgi, Pranuci, negi tu? O jeigu tu, tai iš kur, - vos išlipusius iš automobilio pasitiko dėdė Jonas- kai išpuoli, tai, žiūrėk, ir prapuoli, ir dingsti kaip akmuo balon. O gal čia ne tu, a? Girdėjau, kad Radijo karieta važinėji? Bet kad - ne. Automobilis. Kaip visų.
    - Tik jau ne kaip visų, dėde. O gerokai geresnis. Todėl kad jis mano.
    Į kiemą išbėgo ir dėdienė Marė. Irgi sveikinosi, juokavo ir atrodė laiminga kaip parėjusi iš bažnyčios. Bet aš nežinojau, kaip tinkamiau  mums pasielgti- ar tuoj pat pulti į svetingus Jono ir Marės Grigų glėbius ir atsiduoti nešamiems į užstalę, ar prisipažinti, kad iš tiesų gerokai išvarginti ir norime  bent iki rytojaus balių atidėti.

44

:writing:

45

:rain:

46

:writing:                                                                               Priešaušris Jono ir Marės Grigų sodyboje
         
Naktis buvo bemiegė. Pavargusiam žmogui taip paprastai neatsitinka, tačiau nepaisant pastangų užmigti, atsigauti po kelionės  iš Vilniaus ir joje patirtų  įspūdžių, akys ir mintys buvo jautrios, gyvos. Mintys ir jausmai- sau, kūnas- sau. Pabandai pakelti ar bent pajudinti ranką ar koją- skauda. Bent kiek sukteli, krypteli kaklą, liemenį- irgi skauda. Skaudėjo nuo kiekvieno krustelėjimo. Todėl  buvo aišku, kad reikia palikti dėdienės nakties poilsiui paklotą lovą ir patyliukais, pasistengiant nieko nepažadinti, išslinkti pro duris. Neatrodė, kad galėtų nepavykti, nes su Mindaugu buvome apnakvyditi  ištuštėjusiame namo gale, kur anksčiau gyveno kita šeima.   
    Caktelėjo nedažnai varstomų durų velkė, tyliai cyptelėjo vyriai. Buvau tikras, kad Mindaugo miegui toks nekaltas triukšmelis nepakenkė, o pats katės žingsniais išėjau iš priemenės į kiemą ir sunkiomis rankomis užrėmiau tvoros strypus. Galvon toptelėjo, kad užrėmiau juos labai panašiai, kaip tai mano vaikystėje darydavo kaimo vyrai. Dažniausiai pavakary, tuomet kai jie būdavo pavargę, tačiau kažkoks  bendruomeninis įpročio paveldas įsakmiai paliepdavo nepraleisti progos pailsėti tradiciniu būdu užmetus rankas ant tvorų. Tvoras apsikarsčiusių vyrų paveikslas išlieka įdomiai reikšmingas Šklėrių kaimo peizaže. Ir pasakytina, kad šio krašto dzūkai- ne tik šilų, bet ir kopų žmonės. Gaila, bet taip atsitikę, kad nedaug kas įtaria, jog jų kraštas užgultas giliai įmigusiomis kopomis. Jau ilgi tūkstantmečiai, kai jos negali atsibusti, vis ilsisi, dažniausia užžėlusios šilais. Šklėrių kaimas irgi yra jų pašonėje.
    Priešaušrio vėsa tyliai skverbėsi į kūną, kraują. Smegenys pradėjo atrajoti tolimesnės praeities nuotrupas, bet tingiai, vangiai. Neįmanoma nutuokti, koks peizažas ar atsiminimų paveikslas iš tų atrajų būtų galvoje susidėliojęs. Kita vertus neužteko ir laiko, kadangi, palikęs lovą, į rugsėjo 3d. priešaušrį  įsėlino ir Mindaugas.
    - Ar jūs taip visuomet? Rankos ant tvoros, galva ant rankų. Galbūt taip kojoms lengviau, bet taip nepailsėsite, - pasakė.
    - Tikriausiai. Bet čia gaiviau, negu lovoje. Ir nuotaikingiau- bus smagu žinoti, jog saulės šviesą pasitikau atmerktomis akimis.
    - Klausiu, ar jūs kiekvieną priešaušrį taip?
    Mindaugas priėjo iš priešingos tvoros pusės ir ją irgi užgulė.
    - Oi, ne. Net neatsimenu, kada taip buvo. Vilniaus priešaušriai dažniausiai užtinka miegantį. Nubusti ir pasikelti iš lovos ten man nelengvas darbas.
    - Nenorėčiau tikėti. Bet ištvermės ir sveikatos jums nestokoja.
    - Taip manote?
    - Sveikas žmogus todėl ir sveikas, kad sveikata sugeba priimti bet kokioje būsenoje ir aplinkoje. Ir vis tik, kas, pone Pranai, atsitiko, kad šiąnakt toks bemiegis?
    Mindaugo ir mano galvos, iškilusios virš tvoros Šklėrių kaimo vyrų pavyzdžiu, niekuomet iki tol nebuvo taip arti viena kitos. Nežinau, ar toks vaizdas, toks įspūdėlis turi įtaigos protui sukrutinti. Tikriausiai, kad ne. Ir ne todėl panūdau sužinoti, kokios mintys narpliojasi Mindaugo galvoje. Atsiminiau, kad jau kelios dienos, kai mudu susitikome ir pasiliekame kartu, tačiau vis dar nežinau, kas jis, kokia padermė iškėlė tokį dručkį druskai ir duonai valgyti. Nevengė kalbėti apie save, bet laikysena buvo iškalbingesnė ir, būdavo, pamanydavau, kad Mindaugas taip elgiasi ne savo valia - kažkas stipresnis, bet nematomas stovi už nugaros ir budi jo kalbos ir poelgių sargyboje. 
    Sakau, niekuomet nei dabar, nei anksčiau nebuvau ir nesu tvirtai įsitikinęs,  kad pagal žmogaus galvos išvaizdą, jos skaptuotę įmanoma atspėti polinkius ir net jo profesiją. Bet tą kartą lyg kažkas gundė - panašu, galvojau, kad pagal forma Mindaugo galva priskirtina Romos bažnytininkams. Bet toks įspūdis buvo nesutupėtas, nes jau po sekundėlės  prieštaravau - ne. Anieji pernelyg pedantiški, skrupulingi savo galvų priežiūrai. Ot, kad ir Lietuvos vyskupų galvos. Kaip žaisliukai. Lyg dangaus angelų nuglostytos. Mindaugo galva ne tokia ir jau buvo, kai atrodė, jog ką tik per ją viesulas praūžė. - plaukai ištaršyti, suvelti, suguldyti bet kaip ir nepamanysi, kad jos šeimininkas bent kiek dažniau pasižiūri į veidrodį. Mindaugo galvai pritiktų popiežiaus mitra, tačiau uždėta ant jos ilgai neišsilaikytų ir nukristų žemyn.
    Nedrąsu buvo Mindaugo galvą priskirti kariškių luomo žmonėms: po uniformine kepure ji  pasijaustų it belaisvė įkišta kalėjimo vienutėje. Ir tuomet toli, toli blykstelėjo - gal jis mafijozas. Šio polėkio žmonėms priimtinos bet kokių formų galvos.
    Bjauriausia dabar prisipažinti, kad pirmą kartą nuo susitikimo su Mindaugu pasijutau įtarus iki nusižmoginimo  Ot, būtų koks biesas įtaigiau kuštelėjęs į ausį, kad panašiomis kaip Mindaugas galvomis apdovanoti žinomiausi žmogžudžiai ir kas žino, ar nebūčiau suklusęs, ar nebūčiau užkibęs- negi? Ar nebūčiau panūdęs atsiminti - ar ir tas, kuris Kaune nužudė ir supjaustė į gabalus savo draugą ir dėl ko buvo pramintas Zenonu Skerdiku?
    Matyt, kiekvienam iš  mūsų prireikia specialios, tik jam skirtos pamokos, kad kuo sąžiningiau suvoktume, jog nepažįstant žmogaus, nežinant kokį lemties kryžių jis nešioja, bet kokie įtarinėjimai tik apnuogina savo paties dvasios ne kokį atvaizdą. Bet buvo kaip buvo ir manęs dabar neguodžia net tai, kad tokia niauri dvasios nusiteikimo  būsena tuomet užtruko labai neilgai.
    Mindaugas nujautė kokia juoda, gūdi nepasitikėjimo juo akimirka blykstelėjo mano spėlionėse. Abu kuri laiką  tylėjome, o jam prakalbus, išgirdau:   
    - Ką bepadarysi, žmogau. Reikia būti kantriam ir, sakyčiau, net ne širdimi, o tiesiog dangumi siekti to, ko labai nori. Savo tikslo siekiau daug metų ir atkakliai. Manau, kad dabar esu netoli jo. Na, gal metai, gal kiti užtruks, bet bus diena, kai į širdį įkvėpsiu Lietuvą, - kalbėjo ir kalba paprasta, natūrali, jog neginčysi, kad ji ne apie žmogaus  kasdieną. Užkėlė ranką man ant peties ir spustelėjęs: - Nemanyk, Pranai, jog nesuprantu, kad kantrybė neparastai sunkus dalykas. Labai sunkus. Ji man primena Kristaus kryžių, bet tik jos, tik kantrybės pastangų valia žmogus net pas Dievą ateina. Ne tik prašyti, bet ir pareikalauti, priminti, kad jis yra Jo kūrinys ir turi teisę į pasaulio ir Visatos kūrimą kartu su juo.
    Man, vaizdžiai kalbant, iškritusiam iš Radijo karietos, panašių kalbų, suprantama, netekę girdėti. Ir šie jo žodžiai vargiai galėjo sudominti buvusios Radijo karietos buvusį vežėją. Kitokias atvejais toks pakalbėjimas lyg papliauškėjimai botagu, bet manyčiau, kad čia ryžtingai suveikė arba atsitiktinumas, arba mažmožis arba.. Kažkas truktelėjo už liežuvio ir privertė pasakyti:
    - O Mindaugai, o karaliau...
    Kitų žodžių neatsirado. Gerklė užspringo sausra. Pasaulis keitėsi mirksnyje ir mačiau, kaip pamesdamas natūralią spalvą mainosi Mindaugo veidas. 
    - O karaliau?  Regis, taip pasakėte? Negi galėjau neišgirst? - Ir galingo stoto vyras nutilo. Priešaušris keitėsi į aušrą ir jos šviesa nedrąsiai dažėsi miškas, tarpumiškių laukeliai, dažėsi Jono ir Marės  Grigų sodyba su jos apsenusiais  pastatais ir sukrypusia tvora. Ir, ak, kokia tyla! Ji turbūt ir Mindaugą nutildė. Aplink sodybą išsikerojusiose pušyse turėjo sutuksenti geneliai, bet jie tylėjo. Prasidėjęs ruduo irgi gėrėjosi tylos himnu - upeliai negurgia, akmenys nekalba, miškas neošia. Net ir gaidys užmiršo užgiedoti. Tai susikaupimo tyla ir žmogaus, ir aplinkos. Argi galima buvo numanyti, kokius žodžius ir kaip juos kalbės Mindaugas?
    - Čia tai bent! Viešpatie, pagaliau išgirdau tai, ko taip labai laukiau, Dėkui, Viešpatie, kad leidi pasilikti, - džiaugėsi Mindaugas, šviesdamasis kartu su aušra. O kai atsigavo, kai nuleido akis, tai išgirdau: - Atsitiko  nuostabus dalykas, Pranai. Toks realus, toks neišreiškiamas žodžiais, kaip šį tyla. Tik nemanykite, - kalbėjo, - kad užsimiršau. Man negalima užsimiršti. Prireikė laiko, kad gerai įsiminčiau,  įsidėmėčiau dangaus dovaną.  Pasakėte O Mindaugai, o karaliau ir šis kreipinys įpareigoja mane kitokiam  buvimui čia.
    Sąmonė buvo bejėgė. Įsitempęs kūnas juto, kaip venomis sparčiau teka kraujas. Gerklėje vis dar sausra, o klausimas - kas čia vyksta? - draskė smegenis ir įprasto pasaulio vaizdas neskubėjo sugrįžti į save.
    - Suprantu, kad nelengva suvokti įvykio nepaprastumą, - atsakydamas į mano savijautą, kalbėjo Mindaugas, - bet tai nesumenkina jo esmės. - Pasuko galvą dešinėn, paskui kairėn ir prislopintu balsu: - Saugumo sumetimas, mielas Pranai, buvo sutarta, kad pasiliksiu ten, kur bus ištartas šis kreipinys. Ir štai įvyko O Mindaugai, o karaliau, - pasakėte. Toliau žinote.
    - Jaučiu tik, kad kažkas atsitiko, - sulemenau.
    - Man leista pasilikti čia. Argi galima aiškiau?
    Mindaugas paaiškinimą nurijo lyg gurkšnį oro, kuriuo nesunku užspringt ir užsidusinti, bet jis padėjo Mindaugui suprasti, kad tai, kas aišku jam, man vis dar neaišku.
    - Kada, pavyzdžiui, skaitote laišką, tikiuosi nesisavinate jo žodžių. Ir kreipinys O Mindaugai, o karaliau- jis jums pakuždėtas. Jeigu norite jis jums parašytas. Ir jūs jį puikiai perskaitėte.
    Žodį perskaitė Mindaugas ištarė aukštesniu balsu. Tai nereiškė, kad ragina kilstelėti akis į dangų, gal net atsiminti: Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir Žemę.   Neslėpė, kad šis priešaušris Jono ir Marės sodyboje padarė ji laimingesniu, kad jis sutrumpino laiką iki dienos, kada į širdį įkvėps savo Lietuvą. Tačiau atidesnės akys net tokioje Mindaugo nuotaikoje galėjusios pamatyti, kad ne visi šešėliai išsisklaidė, nusitrynė, pradingo. Kitus kažkas prilaikė ir jų dėmės margino jo nuotaiką.
    Kai atviraširdis žmogus priverstas slėptis nuo viešumos, jam ypatingai nelengva nutylėti tiesą ir dar sunkiau užniūniuoti kitų pastabumą neparodant kad jo elgsena ne visuomet vien tik jo, kad ji solidžiai pakoreguojama aukštesnių įtaigų. Ir atsimenu:
    -Nesmagu, kad artimiau susipažįstame gan toli nuo pirmosios susitikimo vietos . Bet, kaip sakiau, ką bepadarysi, jeigu pagal Jurgį ir kepurė. Nežinojau net, kad būtent Jums bus lemta ištarti tuos žodžius. Ir- kur? Gimtuosiuose Šklėriuose, kur ir juoda pluta- pyragas> Man tai irgi šventė, nes nepaisant kur bebūtų mano gimtinė - čia irgi Lietuva, - kilstelėjo ranką aukščiau galvos ir tai buvo ženklas, kad ne grybauti ar uogauti užklydo, juolab- ne  bimbinėti.  Darbo bus daugiau, negu daug.
    - Išeitų. kad kreipinys O Mindaugai, o karaliau lyg slaptažodis. - bandžiau aiškintis, ar suvokiu Mindaugo kalbą taip, kaip reikia. Kažkas mane, pasirodo, pasirinko svarbiam  darbui ir suprantu, kad ne bet kas ir ne pripuolamai, o reikėjo darbais ar kažkokiomis savybėmis, gal net gimtine įsiteikti, būti pranašesniu už kitus, kad  pakuždėtų tuos žodžius, tą lemtingąjį kreipinį, taip šauniai nudžiuginusį Mindaugą.
    Kas  bet kiek geriau mane pažįsta, neblogai žino, kad įmantresnių dalykų suvokimas mano galvoje išsiskleidžia lėtokai. Ne išimtis buvo ir anas kartas. Bet ūmai kūną krestelėjo lyg palietus elektros srove - Viešpatie, betgi gimtojo kaimo, o ir visos Lietuvos pakraštėlyje esu kartu su .. Taip, taip..  Esu kartu su Lietuvos karaliumi Mindaugu. Jaučiau, kad ir galvoje, ir širdyje atsiranda daugiau erdvės. Kažkas iš ten- turbūt labai nereikalingo-nešdinosi lauk. Nebeliko net nusistebėjimo, kad negali šitaip  būti. Neliko net mažiausios abejonės  dėl sunkiai įsivaizduojamos tikrovės. Buvau ten, kur buvau ir Lietuvos karalius Mindaugas taip pat ten -be karūnos, be karališko drabužio, be kariaunos, be palydos, be tarnų. Karalius buvo nuogas, o savo išvaizda, bent žiūrint mano akimis, labai priminė Lietuvai žinomą politiką Antaną Terlecką. Gražus, drūto ir aukšto stoto, atviro veido, ieškančiomis mėlynomis akimis. Bet liežuvis, kaip Terleckui, Mindaugui kalbant neklupinėja. Tai ypata iš nedažnų Lietuvoje vyrų, kurie bent kur nesimėto ir nesileidžia bent kieno  pastumiami. Paprastai juos surandi ten, kur jiems patiems patinka būti arba kur juos nutremia galingesnė jėga. Bet politikoje jie beveik visuomet nuogi.
    - Karaliau Mindaugai- pasakiau, atšokęs nuo tvoros ir atatupstomis nusitolindamas iki karališkai pagarbaus atstumo, - Karaliau Mindaugai, ačiū kad...
    - Nereikia, - nepasikeitusiu balsu, bet valingai nutraukė padėką. - Nereikia ne tik dėkoti, bet, gink Dieve, dar labiau nereikia, kad kas nors išgirstų, jog šiose kelnėse ir siurtuke yra tas, ką dabar žinome tik mudu abu, Pranai. Dabar jau abu.
    Mindaugas atsiduso ir mačiau, kaip jo sieloje pasitenkinimo atšvaitai dar labiau išsiplėtė, užkliudydami ir kabėjimą: - Kaip nuostabu, kaip gera, kad pagaliau nors vienas žmogus žino, kad esu tas, kas esu. Beje, Pranai, - pasakė, - džiaugiuosi, kad lemtis suvedė mūsų kelius ir nėra  priežasties, kad jie būtų išskirti.
    Tylėjau, bet šį kartą jau kitaip. Tylėjau nujausdamas, kad nepaisant  kokie įvykiai ir posūkiai užklups ateityje, padarysiu viską, ką gali padaryti septintą dešimtmetį bebaigiantis žmogus, kad nebūčiau kaip musė iš barščių išdrėbtas iš rato, apibrėžto Dievo pirštu. Išlikti jame neatrodė paprasta. Tai jau buvo ne anasis Mindaugas- žmogus, su kuriuo bendrauti nebuvo sudėtinga, pirmiausia jis karalius ir tik paskui žmogus. Liežuvį stingdė ledas, o gerklėje, įsimetusi sausra džiovino žodžius ir kalbą- ką bepasakydavau, atrodydavo  vis ne taip, vis negerai, o geriau nemoku, nesugebu. Bandžiau padėtį gelbėti tylėjimu, bet tapo akivaizdu, kad tylėjimu žmogus pasižemina ne tik save, bet žymiai labiau pažemina kitus.
    Tai ką daryti?
    Tuomet dar nenuvokiau, kad klausimas sudėtingas ir skaudus visai Lietuvai ir pirmiausia todėl, kad jau daug metų, kai ji be karaliaus. Prideramos tarnystės karaliui tradicijos neišpuoselėtos. Ir net neatrodė, kad kada nors jos galėtų prireikti.
    Prireikė. Bet tuomet apie tai galvoti nebuvo laiko, nes kažkur toli sąmonės gilumoje neblogiau negu Virginijus Noreika uždainavo:

Pakalbinu save mintim ir, regis,
Platus pasaulis kuriasi iš jos.
O, nemanykit, žmonės, kad melagis -
Glaudžiuosi prie sugrįžusios svajos.
Ir baltas popierius, nustebęs girdi,
Kaip jį man kužda ilgesiu į širdį.
Ir nesvarbu, kad nors žinai geriausia,
Kad viskas liks, kaip liko po kitų,
Kad nieks tavęs neklausė ir neklausia-
Išeisi ir negrįši vieškeliu liūdnu.
Ir vis dėlto, kol sugebi mintyti,
Tai visos žvaigždės tau, Martynai, švyti...

47

.                                                                                             Balius
         
Nuo Raulų (kitaip - Jono ir Marės Grigų) sodybos iki Karlonų, iki mano gimtinės kelias ne ilgas - apie porą kilometrų. Buvo aišku, kad ne kaip atrodysiu, jeigu taip netoli būdamas, nepaskubėsiu jų aplankyti. Namai tieji vis dar šilti, dar vis šildomi motinos. Lengvutė, sverianti apie 40 kilogramų, ji dar rytą vakarėlį, neatsikeldama iš lovos poteriauja TĖVE MŪSŲ. Gimė vienais metais su Rusijos revoliucija. Apie ją nei anksčiau, nei dabar  ką žino, tačiau neteko girdėti, kad būtų papeikusi rusus. Ir man smagu žinoti, kad tarp mano tautiečių, kurie žmogui spjauna į veidą  vien todėl, kad jis svetimtautis, nebuvo mano motinos.   
Labiau įdienojus stabtelėjau prie automobilio.
- Važiuosi? - pasidomėjo dėdė.
- Reikėtų, bet kažkas lyg neleidžia. Gal horoskopas.
- Kas, kas?
- Sakau, gal horoskopas. Reikia važiuoti, o štai trepsiu ir tik tiek. O jis, horoskopas, man šiandien nieko gero nežada - priimti nesėkmę su humoru, nes, girdi, kas atrodo svarbu šiandien, rytoj tikriausiai pasirodys dėmesio neverti niekai.
Gal dėdė neišgirdo, bet labiau panašu, kad nesuprato, nes luktelėjęs tarė:
- Dusina taip, kad kvėpuoti nėra kuo. Net nepanašu, kad rugsėjis. - O netrukus apie  Mindaugą: - Įdomus žmogelis. Kur jį tokį suradai?
- Tokie žmogeliai, dėde, neieškomi atsiranda. Bet kodėl manote, kad aš  jį suradau, o ne jis mane?
- Įdomus, smagus žmogelis. Traukia žmogų prie savęs kaip magnetas geležį, - patenkintas kalbėjo dėdė. Ir jeigu tuomet būčiau pasakęs, kad šis žmogelis yra karalius Mindaugas, matyt, tai irgi būtų priėmęs kaip pokštą. Netrukus dėdė kuldynkšt, kuldynkšt, šlubuodamas  priėjo arčiau ir kišdamas į saują pinigėlį:
- Pavažiuok, Pranuci. Buvo nebuvo, paimk puslitriuką. Ir alaus paimk..
- Tai kad nereikia važiuoti.
- Reikia. Ir dar kaip reikia. Nors ubagas, bet juo nenoriu pasirodyti. Minutė, kita. Automobiliu kaip mat nuskrisi.
- Sakau, dėde, kad nereikia. Yra ir degtinės, ir alaus. Užteks.
- Kas tavo - ne mano. Nesvetimas gi, todėl ir prašau- nu-va-žiuok. Tiek čia to kelio! O tos smarvės dabar kiek nori ir kokios nori. Tik mokėk pinigus, turėk gerklę ir sveikatos.
- Reikia nuvažiuoti pas mamą.
- Suspėsi. Ir ten namai ne lašiniais dengti. Būčiau greitesnis, tai argi prašyčiau. Pasikinkau kumelaitę, op! vežimukan ir, žiūrėk- tavo dėdulė jau Kabeliuose, jau krautuvėje. Pats žinai, - pagalvojo, pagalvojo ir atsiminė: - Tik kad, būdavo, ir iš parduotuvės neretai tuščias sugrįždavai. Ten dažniau nei degtinės, o juo labiau- nei alaus. Tuščios lentynos.
- Taip. Būdavo. Bet dėdė Jonas ir tuomet rankų nenuleisdavo. Neranda Kabelių parduotuvėje, tai ir  vėl, žiūrėk, op! vežimukan ar rogėse ir aida į Gudiją. Gal ir prastesnė ten krūminukė, bet jos už tuos pačius grašelius visuomet daugiau būdavo.
- Visus gudus apvažiavau, - nusijuokė dėdė, o aš  jo pinigėlį įsikišau į kišenę, nes žinojau, kad  kitaip neįmanoma, tačiau į parduotuvę nevažiavau - butelį degtinės ir kelis butelius alaus pasiėmiau iš automobilio ir padaviau jam į rankas. Dėdienė jau iš paties ryto  buvo sujudusi, lyg neplonas vijurkas sukosi aplink stalą, sudėliodama ant jo lėkštes, lėkštutes, peilius, šakutes, trepsėjo prie užkurtos plytos, kur čirškė spirgėdami lašiniai, kvepėjo kumpiu ir kiaušiniais. O dabar jau sodriu balsu paskambino po kiemą. Jai degtinės važiuoti į Kabelius nereikia, visuomet  jos turi užsiglaudusi, kad nebūtų gėda, jeigu, ačiū Dievui, koks svetelis užklysta.
- Kur gi jūs, ponuliai? Jonai, kviesk žmones. Stalas laukia.
- O pana Marija, tai gražiausias kvietimas, kurio jau daug metų negirdėjau, - pirmasis suspėjo atsiliepti Mindaugas, - Mano uoslė retai teapsigauna, o kai šitoks virtuvės kvapas- dar  niekuomet. Ponai, - padėjo dėdienei Mindaugas- paskubėkit. Svarbiausia  dabar paskubėti ir pasilikti prie stalo.
Kai su dėde įėjome į pirkią, Mindaugas jau buvo suspėjęs įsitaisyti užstalėje.
- Nepykite, bet aš  jau čia, - pasakė.
Juokėsi jis, juokėsi Marė. Ateidami prie stalo, šypsojomės ir mudu su dėde. Manau, kad gal nesudrebinsiu Dievo langų pasakydamas, kad Gerumo karalystėje kiekvienas žmogus reiškiasi gan skirtingai. Šilinių žmonės savo gerumo nemokėtų pareikšti, nepadengę svečiams vaišių stalo. Kai stalas padengtas, kai vidur jo pūpso butelis degtinės, ot, tuomet lyg saulutės nusišviečia veidai, akys sublizga gera nuotaika ir tuomet jiems niekur geriau nebūna, kaip čia. Mindaugas labai greitai įsiterpė į tokią aplinką, tapdamas jos dalimi ir tai buvo labai gerai. Ir man su juo buvo gera ir ypatingai gera dėdei Jonui su Mare. Mindaugas it virtuozas surinko nuo stalo dėdienės sudėliotus stikliukus, paliko vieną ir pripylęs iki dangaus degtinės, atsargiai padėjo arčiausiai šeimininko. Dėdė žinojo, kad šitokiu būdu jam atitenka pareiga pirmam pakelti baliaus tostą. Nori nenori, bet reikia ir šilinių žmonės tokios pareigos nesikratė.
- Ką čia jums pasakius, a? Šklėriuose visi žino, kad šnekorius iš manęs ne koks. Taigi, būkit sveiki. Visi, kas čia yra ir visi tie, kas gal dar ateis. Noriu, kad mums visiems čia patiktų. Labai noriu, -kilstelėjo stikliuką Mindaugo link ir išgėrė vienu ypu. Paunkščiodamas a-cha-cha krestelėjo galva: - Skani, bjaurybė, - pasakė.
- Kad skani, tai melas, o kad kvaila, tai žinom visi, - pridėjo Marė, tačiau mano dėmesį telkė suprantamas smalsumas, kaip su stikliuku rankoje ir tosto žodžiais gerklėje pasirodys Mindaugas. Dėdė pylė negailėdamas, o mažų stikliukų šilinių dzūkų kaimuose nebūna. Mindaugas jo darbą stebėjo tylėdamas.
- Dosni širdis, lengva ranka, - galiausiai pagyrė jis. pakilnojo kaupiną kaip akis stikliuką, bet nei vienas degtinės lašelis neišsiliejo. Ir taip:
- Net nežinau, ką pasakyti, mieli šeimininkai ir mielas Pranuci. Bet man labai gera paviešėti čia. Tai tiesa, kurią žmonės, deja, dabar nedažnai girdi ir todėl manau, kad už tai jums bus atsilyginta gal geresne sveikata, gal geresniu derliumi. Dievo dovanos nežinomos kaip ir jo keliai, bet todėl mes, žmonės, tuo labiausiai ir esame panašūs į jį - ir nežinomais  savo keliais ir net dovanomis, kuriomis kartais apdovanojami. O ar nesakome, kad Dievo nepažįstame? Bet kuomet nepažįstamas žmogus priimamas į  savo namus, kai su juo pasidalijama, ką turi tie namai, tai būk tu ar Dievas, ar karalius, ar prezidentas, ar Radijo karietos vežėjas, o vis dėlto privalai tokiems namams nusilenkti. Ir aš tą mielai darau - aš lenkiuosi jums, šių namų šeimininkai. Ir tegu jus saugo ne tik Dievas, bet ir žmogus, - linktelėjo dėdienei, linktelėjo dėdei ir neskubėdamas ir šitaip brangindamas tylą, kėlė degtinę arčiau  burnos: - Geriu už tai, kad tokiems  žmonėms, kaip mūsų šeimininkai, žemelė būtų lengva ne tik tuomet, kai žmogus jau iškeliavęs ten, iš kur gal tik vienas kitas sugebam sugrįžti. Geriu už tai, kad nepasigerčiau ir kad nuo šių namų prasidėtų Lietuva, kuri vis augtų, o jos gyventojai savo šalies teritoriją matuotų dvasios mastais, kitaip sakant, kurie jie bebūtų, kad niekuomet negalėtų apsieiti be jos, savo tėvynės. Tikiu, kad taip bus, nes tokiai tėvynei išauginti yra labai tinkama vieta- tai Šklėriai ir visas Šilinių kraštas. -
Mindaugas išgėrė, brūkštelėjo atgaliu delnu per lūpas, o mes jo žodžių buvome ne lyg įkalti į žemę.
- Man labai gera su jumis. Atrodo, lyg po tūkstančio metų sugrįžau atgal ir, ačiū Dievui, radau  jus ir gyvus, ir sveikus. Va, tokius, kad nors dovanok  kiekvienam po žirgą ir nedvejodamas tikėk, kad mes vėl sugrįšime į karalių Lietuvą. Todėl ir sakau jums - ačiū, kad sugebėjote išlikti tokiais, pasirengusiais užsėsti žirgus ir sugrįžti namo.
- O mes, kiek gyvenom, tai be jokių pasakų. Tik gurkšt ir gurkšt. Tai kur tu, žmogau, nebūsi durnas, - netikėtai prakalbo dėdė ir net. - Taip prasideda  mūsų pasakos - seniai, seniai gal prieš tūkstantį ar daugiau metų gyveno..
-Tai tau! tai tau! Dar negėriau, o jau girta. Nori šokti sena boba, - išgirdome dėdienę. - Šokdina mane, Mindaugėli, tavo kalbelė ir atrodo, kad po kojom žemelė, oi lengva, lengva kaip ir tavo, ponuli, žodeliai. O, kad ji tokia būtų ne tik po mano, bet ir po kiekvieno žmogaus  kojomis.
- Maaarula, negi čia girdžiu tave?, - be vaidybos nusistebėjo dėdė Jonas.
- Matai, Pranuci, - atsiliepė dėdienė, - išgėrė tavo dėdulė stikliuką ir jau nepažįsta. Vėl ženytis nori. Tiek  metų vienon lovon išgulėjom ir nenori pažinti.
- Kai išgersite ir Jūs, ponia Marija, - pažins, - pažadėjo Mindaugas, paduodamas jai į  rankas stikliuką. Dėdienė atsikvėpė apystorės moters krūtine ir iš stikliuko išvertusi burnon degtinę, vėl apie ją, -
- Durna. Bet kur uždrausta, ten saldu.
Į lėkštutes tauškėsi peiliai ir šakutės. Visi buvome lyg savo namuose. Ir jeigu tą kartą  vienas po kito čia būtų atėję visi Šklėrių žmonės, jie irgi visi  būtų pasodinti prie stalo. Ir, ko gero, niekas jų nebūtų pažinę namų šeimininkės.
- Aš tau, Pranuci, įpilsiu truputį mažiau. Kažkodėl prie mūsų nelimpi.
- Nelimpu?
- Tyli kaip žemaitis žemę pardavęs. Ech, prisimenu tave tokį gražų, gražų. Ir greitą. O dabar? Na, ko tyli?
- Jis dar tiek neišgėrė, Marula, Jam reikia, o-cho- cho- kiek!.. Bet jam įpilsiu aš, - ir jau pildamas, - Oi, broleli tu mano. Kojos nepaeina, širdis dreba, o rankos- ne. Nė lašelio pro šalį neišliejo.
Ir tikrai dėdės Jono ranka  pro šalį nenuvarvino nė lašelio. Devynbrauniu vadinamas sovietinių laikų stikliukas buvo kupinas, kaip ir tuomet, kai jį kėlė dėdė ar Mindaugas. Man norėjosi savo tostu pranokti bet kurį iš girdėtų, bet tai jau buvo neįmanoma. Balius ūžė. Todėl tepasakiau:
- Džiaugiuosi, kad čia girdėti žodžiai pasakyti mano  motinos gimtuose  namuose. Ačiū.
- Oi ne, - paprieštaravo dėdė. Tų namų, kurie buvo pastatyti, atsikėlus į viensėdiją, ir kur mes gimėm, jau nėra. Šie namai pastatyti vėliau. Ir  būtent tavo tėvo, taigi Vinco Karlono. Gal neatsimeni, bet statybininkams po rankomis maišeisi visą laiką. Negi neatsimeni, Pranuci? - buvo iškalbus dėdė. - Tokie ten, beje, ir statybininkai. Tavo tėvas - taip, o mes trys  broliai- Kazys, aš ir Vinculis tiesiog nuo plūgo prie statybų. Vinculis dar irgi skiedra. Daugiausia galėjo padėti Motiejus, bet anas visą  gyvenimą  kaip penktoji petnyčia. Vyžomis iki pusiaudienio audavosi, o nuo pusiaudienio iki vakarienės nusiavinėjo. Turėtumei prisiminti.
- Kodėl nevalgote? Už ką peikiate šeimininkę? Jeigu neskanu, vis tiek valgykite. Dievas žmogaus kančią ir prie stalo priima, - ragino Marė.
Nemanau, kad toks keturių žmonių šurmulys buvo ypatingai didelis, kad jis galėtų prasiveržti pro duris lauk. Tačiau kas jo laukia, tai girdi. Dar kartą paragintas išlenkti stikliuką, įprastu treniruotos rankos judėsiu kilstelėjau tą šimtgramį ir neaiktelėjęs išgėriau kaip ištroškęs išgeria gurkšnį vandens. Išgėriau skaniai ir neatrodė, kad koks angelas sargas galėtų budėti prie mano burnos.
Degtinė butelyje nuseko iki dugno ir taikiausi nueiti prie automobilio, kad atsineščiau ir savąjį. Bet tuomet Mindaugas, pralenkdamas mane:
- Kas atsitiktų, jeigu atsisveikinęs išeičiau pamiegoti.
- Nereikia, Mindaugėli. Gali sugriūti ir šonkaulius susilaužyti. Mūsų krašte tai ne naujiena, - pasakė dėdė Jonas.
- O kas atsitiktų, jeigu iš po savo skverno ištraukčiau buteliuką.
Dėdė Jonas šoktelėjo it žiogas.
- Negi? Bet tai puiku! Pranuci, - kreipėsi į mane- ar girdi, ką sako tavo draugas? Su tokiu žmogumi kad ir į peklą eik. Nepražūsi.
Išgirdus žodį draugas, širdyje sudiegė, nes buvo apmaudu, kad negaliu net prasitarti, koks jis man draugas. Ot, parodytų dėdė į prezidentą Valdą Adamkų, tai dar dar. Vis dėlto šiek tiek pažįstami. Būdavo, kad netgi pasisveikindavome, Tačiau tapęs prezidentu tuoj atsitolino per patrankos šūvį.  Ir tai suprantama - vežėjas yra  vežėjas ir  jam tinkamiausia  vieta arklidė, o po jas netgi mažų valstybėlių prezidentai nevaikšto. Tačiau net ir tokio pobūdžio prisiminimams nebuvo lemta užtrukti, uždelsti, nes baliaus nuotaiką netikėtai sutrikdė paštininkė Genė. Kaip priimta šilinių krašte, nepasibedusi atlapojo duris, o burną atvėrė irgi ne siauriau.
- Garbė Jėzui Kristui! Na, ir balsai, kad, duok Dieve, jog  jie kada nors atsirastų bažnyčioje giesmes giedant. Bet kur tau! Nei taip buvo, nei tai bus.
- Genula, iš kur tu? Kokie vėjai atpūtė?. Dar tik mėnesio pradžia ir nepanašu, kad būtumei atnešusi pensiją. O gal? Bet ne. Tikrai netikiu.
- Štai tavo pensiją. Imk ir skaityk, - ištraukdama iš krepšio laikraštį kalbėjo Genė. - Keikiu ir tave, ir tavo tokią pensiją. Sumanyk tu man - beraštis žmogelis užsiprenumeravo laikraštį, o man šešis kartus per savaitę apie ketvertą- penketą kilometrų linguoti su juo pas nemokantį skaityti Raulų Joną. Būna visokiausių cūdų, bet tokio dar netekę išgirsti. Na, ko tylite, ponai. Pasiimkite šitą melagį, šitą skaitalą, o su manimi prašau elgtis kaip šiliniams pritinka.
Man atrodė, kad labiausia viešnios žodžiai suglumino Mindaugą. Tylėjo, nepratarė nė žodžio, bet jaučiau, kad jis kitoks, negu prieš valandėlę. Ir kaip ratas sviestu pateptas neužkliudomai sukosi dėdės Jono liežuvis.
- Baik savo cirkus, moteriške. Argi nematai, kas čia? Taigi Karlonų Vinco ir Stepos Pranas. Ir Mindaugėlis, jo draugas iš Vilniaus. Sėsk, moteriške, ir jauskis, kaip Dievulio sterblėje. - Ir  jau žvelgdamas  Mindaugui į akis: - Taigi Genė... Kad ją kur, pavardę užmiršau. Puikus žmogus.  Tik tokius Dievulis nuo žmogaus prie žmogaus siuntinėja. Kas mėnesį su pensijuke ir pas mane atsiunčia. Be jos visi Šklėriai numirtų badu. Tik iš jos ir gyvenam.
- Nusenėjai. Jau ir laikraščius pradėjai prenumeruoti, - leptelėjo viešnia.
- Kokius laikraščius? - sutriko dėdė.
- Taigi žiūrėk. Respublika.
- Atsipeikėk, moteriške. Pirmą kartą tokį matau.
Tai buvo panašu į nedidelį stebuklą, nes per daugiau kaip keturioliką Respublikos egzistavimo metų nei vienas jos numeris nebuvo užklydęs Jono ir Marės Grigų sodyboje. Net ir tuomet, kai gyventojų joje buvo daugiau- kai dar čia, kitame namo gale, gyveno ir vyresnysis Jono brolis Kazys su Marcele.
  Skaitytojas, žinoma, turi teisę suabejoti bet kokiu liudijimu. Net ir mano. Tačiau rūpi pasakyti, jog mano vaikystės metais raštingais šiame krašte buvo vadinami net ir tie, kurie nežinojo visos  abėcėlės. O tik tiek, kiek jos užteko pasirašant vardą ar pavardę. Smagu prisiminti, kad išėjęs į pradžios mokyklą, netrukus tapau mokytu, nes  jau šiaip taip  galėjau iš raidžių suvelti žodį. Tad, manau, neverta stebėtis, kad ši sodyba buvo aplenkiama spaudos ir vėlesniais metais, bet dabar- prašau! Laikraštis! Argi ne stebuklas? Ir ne bet koks! Jis ne iš tų laikraščių, kurie būna ar nebūna, bet dėl to niekas nesikeičia. Tai laikraštis, kuris daug reiškia ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos valstybės gyvenime. Respublika  yra respublika, sako jos leidėjai su vyriausiuoju redaktoriumi Vitu Tomkumi.
Bet dėdė Jonas šįkart  buvo ryžtingas.
- Neškis ją, Genula, atgal.  Bet ne dabar. Dabar areštuota. Po arešto, kai pasėdėsi trupučiuką, ją neškis. - Ir  jau garsiau už visus ir visiems, - Ar kas žinote, iš kur mūsų parapijon Genulė atsirado? Prilipo, įsigėrė prakaitan ir pati tapo parapijos žmogumi. Kas, kas, o ji tikrai nepasakys, kad mūsų kraštas Dievo neštas ir pamestas. Ar ne teisingai, Genula, kalbu? Geram žmogui čia gera. Ot, todėl ir tau čia gera, kad esi geras žmogus. Nešioji pensijukes ir... ko daugiau?
- Mano Jonulis jau raitas. Stikliukas, kitas ir, žiūrėk,  jau joja gaspadorius, - nusijuokė Marė.
- Joju, bobule, joju. Ech, kad taip kasdien. Arba nors kas antrą dieną.
- Argi kas trukdo? O be kompanijos neliksi. Ir kas bus ar nebus, o Genulė bus. Man su tavo Respublika reikės atlinguoti kasdien. Pyk nepyk, Jonuli, bet abu su Marula išdurnėjote. Jums nemaži piniginiai nuostoliai, man sunkus kelias. Tikrai supykau, sužinojus, kad šitą  laikraštį man reikės čia tampyti.
- Nemaniau, kad kas Šklėriuose bent kiek  storesnį laikraštį paskaitinėja, o pasirodo, kad skaito. Net ir Respubliką, - stebėjausi.
- Sakiau gi, Pranuci, kad jį pirmą kartą matau. Kiti gal matė, bet kad skaitytų, tai irgi netikiu, - nerimo dėdė.
- Kodėl sakote, kad pirmą  kartą?
- Todėl, kad pirmą. Ir vieną, ir kitą. Abu juos  pirmą kartą  matau.
Antruoju laikraščiu dėdė Jonas pavadino Respublikos priedą  Plius Gyvenimas.
- Va, pažiūrėk, koks iškrypėlis, - atvertęs Rimo Valeikio piešinį linksmai pasidyvijo. - Ir sugalvok taip nupiešti!
-Tai, dėde, švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius.
- Ministras? Galva dar, dar... bet rankos, kojos. Mano irgi suktos susuktos, bet dzie dzie jo dar gūdesnės ir nenorėčiau su  juo pasikeisti net kojomis, - kaito džiugesiu dėdė.
- O šoka jis puikiai. Matot? -  Parodžiau į šokančio su moksleive ministro nuotrauką.
- Tai čia tas pats? Oho! Tikrai gražus vyras. Ir matosi, kad ant kojų stovi stipriai. Bet sakyk, Pranuci, kam taip žmogų ant popieriaus bjaurinti? Ateina senatvė ir, žiūrėk, kad paties gyvenimo esi subjaurintas. Bijai išeiti iš namų, kad žmonės nematytų. O dar sako, kad laikraščiai tik teisybę rašo- pažiūrėjo į Rimo Valeikio karikatūrą ir vėl: - cha-ha-ha... Vėl nusikvatojo.
- Taip. Bet kas šį laikraštį čia skaito? - knietėjo žinoti.
Klausiamai žvilgterėjau į pašnekesio metu mus stebėjusi Mindaugą Jis gūžtelėjo pečiais, bet nieko nepasakė. Negi galėtų kažką slėpti, - pamaniau, gerai žindamas, kas yra  Mindaugėlio vaidmenyje ir todėl netikėtumų reikia laukti bet kuriuo momentu. Aptilo ir triukšmingai ūžavusi paštininkė, negalėjusi patikėti, kad  nemokantis  skaityti  dėdė prenumeruoja tokį storą ir  brangų laikraštį. Juo labiau, kai pensija tokia liesa.
-  Skaitys ar neskaitys, bet man laikraštį teks atnešti Ak, Viešpatie! Tiek kelio, Ir vis per  mišką. Bet ką darysi. Et, šitą dar išgersiu ir.. viso gero. Būkite laimingi.
Ir buvo, kaip pasakė. Išgėrė, užkando ir netrukus visi triukšmingai kėlėmės iš užstalės, išlydėdami paštininkę į tolimesnę kelionę. Pakėlę akis žiūrėjome į iš kiemo  išnyrantį keliuką, kuriuo su savo labai lengva kuprinę, apžergusi dviratį, greitai miškan smigo paštininkė Genė.
Pirmasis  prabilo Mindaugas.
- Manau, kad laikraštis čia todėl, kad ne tik lentas obliuotume ar malkas skaldytume  Ot, kad ir  mūsų šeimininkas- gražu  buvo girdėti, kaip juokėsi, žiūrėdamas į pono Monkevičiaus šaržą. Ir jeigu teisybė, kad juokas prailgina žmogaus amžių, tai vien dėl to verta namuose turėti tokį laikraštį.
- Gal. Bet, sudie, Genula. Dėkui už laikraštį, - pakėlė dėdė ranka ir mojavo nuvažiavusiai paštininkei, o paskui paslaugiai paėmė Mindaugą už parankės.
- Ten, mūsų vieta, Mindaugėli, ten,  Einame. O Šklėriai tegu išgirsta, kad  Raulų Jonas dar  gyvas.
Kas gera vyną, alų,
Tas vyras ne kvailys,
Kas myli seną paną, -
paleido iš gerklės dėdė ir mes nepasiskubindami vėl suvirtome į pirkią.

48

:flag:                                                                                                  Pagirių nereikėjo

- Vėl miegi?
- Ne. Šiaip. Tinginys toks..
- Tuomet paklausyk.
- Girdžiu. Dėdė nepatenkintas ir skundžiasi dėdienei, kad pagirių nereikia. Sveikas kaip ridikas. Net galvos neskauda.  O galėtų paskaudėti, kai degtinė neišgerta. Vaistas pagirioms po nosimi, o jo nereikia. Bėda.
- Išgers? po sekundėlės pasiteiravo Mindaugas.
- Vienas tikrai, kad - ne. Ieškos kompanijos. O jau tuomet taip, išgers. Dėdei net pagiriojantis reikia kompanijos.
- O vis dėlto bjauru, kai girdi, kas vyksta anapus sienos, - pasakė Mindaugas, - Nors ausis atsipjauk. Gerai, kad čia pat yra skiedrynas.
- Skiedrynas? - nesupratau.
Rytas dar nebuvo vėlus. Su  Mindaugu jau buvome atsikėlę, nusiprausę, pasitvarkę patalpoje ir patys pasigrąžinę, bet tuo ir pasibaigė nedidelis rytinis šurmulys - neatrodė, kad būtume ieškoję užsiėmimo. Tačiau kiekvienas savyje patyliukais dirbome rūpimus  ir  nelengvus darbelius, kurie man atrodė neįveikiami. Tačiau vėliau supratau, kad šis tas buvo padaryta ir, žinoma, reikšmingiausias buvo Mindaugo įsispoksojimas į skiedryną su ten sumąstyta jo busima veikla. O mano galvoje pūtė skersvėjai, arba- tarkim- ji buvo užimta bent kuo, tačiau ne tuo, kas  reikalingiausia. Tačiau nepaisant to, joje išsikristalizavo, guldami vienas prie kito darbai, kuriuose reikėjo daryti.
Balių Dzūkijoje visuomet daug ir šilinių biednumas negalėjo jų atskirti nuo likusios  Dzūkijos. Galbūt net priešingai - skurdesnis gyvenimas padėjo šiliniams  telktis  į kompanijas ir todėl baliai čia nebūdavo netgi šventėmis. Neblogai jaučiau, kad įvykių sparta aplenkia mane ir nesuspėju atsišaukti į man iškilusius klausimus.  Bet saviraiškos aplinkybės buvo stipresnės - jos tempė mane paskui save, pažerdamos naujų įspūdžių. Dėdės Jono bėdavonė dėl geros sveikatos man irgi  buvo neįveikiama kliūtis  susikaupti ir pagal savo išgales suprasti, kas vyksta aplink Mindaugą. Du kartus po du yra keturi, tris kartus po tris - devyni, bandžiau atsitverti daugybos lentele nuo dėdės Jono žodžių, sklindančius per sieną iš šiaurinės namo pusės, bet geriausiai padėjo užklydęs galvon eilėraštis.

Žinau, ateis diena ir žmonės glostys
Tą mūs gyvenimą - kam alkaną, kam sotų-
Ir, pasimeldę, neužmirš dėkoti
Ir  mums, kad čia, iš ūkanų miglotų
Išnirę, valgėm duoną su Dievu.
Ir kad supratome, jog duonos padėjimas
Tai lyg pasaulio sutvėrimas -
Didžiausias darbas iš darbų.
Kuomet net Dievui pailsėti reikalinga
Ir atsiranda septintoji,
Taigi -  poilsio diena..         

Eilėraštis mano galvai nelabai suprantamas, tačiau panūdo pasiaiškinti apie ką jame kalbama ir tokios pastangos darė meškos paslaugą, norint geriau išgirsti naujai išgirstus dalykus. Čia pirmiausia kalbu apie skiedryną, kuriuo Mindaugas apsidžiaugė, kad jis yra. Jo žodžiai iš galvos kaip mat išsipustė, o tą kartą Mindaugas apie skiedryną daugiau neužsiminė.
- Sakai, dėdė ieškos kompanijos? - padėkim jam, - pasakė, bet pajutęs, kad pasiūlymas manęs nesužavėjo, laimingu žingsniu peržengė pirkios slenkstį. Tai bent karalius! , -  pasidyvijau savyje nujausdamas, kad po minutėlės dėdė Jonas jau pasisveikins su, pasak jo, Mindaugėliu.
Ir buvo kaip pamanyta, bet siurprizą, pasirodo, vėlgi iškrėtė  RESPUBLIKA. Paėmęs ją nuo palangės  ir atsiminęs, kaip vakar smagiai dėdė pasijuokė iš p. Algirdo  Monkevičiaus šaržo, dabar sumanė sužinoti ir perskaityti, ką tiek daug ponas ministras prišnekėjo prasidedančių  mokslo metų proga. Gal jam buvo nepatogu, kad neperskaitė vakar, nes  dėdė su dėdiene išgirdo lyg ir priekaištaujant:
  - Jau antra diena, kai mokiniai mokyklose, o mes... Net pasidžiaugti pamiršom. Bet kitaip jau nebus. Kai mokslo metai prasideda ne rugsėjo pirmąją, tai ir atmintis vėluoja, pasakė ir nutilo. Bet po valandėlės suskubo stebėtis: ak tu!  mat kaip! Tik paklausykite! Ponas  ministras žada  atimti iš sąvartynų vaikus  ir sugrąžinti juos mokykloms. Tai bent  užsimota! Kai jų Lietuvoje apie aštuoni šimtai, tai jo užmanyme jėga.
- Sakom: šiukšlynai! šiukšlynai! O kaip girdėti, ir jie žmonėms padeda gyventi, - priminė dėdienė.
- Tikra teisybė, ponia, - pripažino Mindaugas, -  Taip ir laikraštyje: dalis žmonių nuskursta, atsiduria sąvartynuose. O čigonų tautybės žmonės mano, kad  mokslas apskritai nereikalingas. Taip susidaro tas vienas procentas mokyklas nelankančių vaikų.
- Ar tai daug? - panoro žinoti dėdė.
- Daug. O kai jie sąvartynuose, tai labai  daug.
Bet netrukus prie jų teko prisidėti ir man. Sienon stipriai beldė ir dar garsiau šaukė dėdė Jonas: - Ateeeik, Pranuci. Su Mindaugėliu radome lobį...
- Smagu, - pasakiau, dar neužvėręs paskui save durų.
- Labai. Kai tokia  krūva laukia pinigų, kitaip būti negali. Labai smagu, Pranuci! - pasakė dėdė.
- Iš  kur jie? Ir kodėl- krūva?
- Yra galimybė gauti truputį pinigėlių, - ramiai pasakė Mindaugas.
- Ne truputį, Mindaugėli, o visą banką., - bandė patikslinti dėdė.
- Apie  kokius  pinigus, kokį  banką  kalbate?
- Ir šiliniuose tikriausiai pasako, kad sotus alkano neužjaučia.  Kai moki skaityti, moki rašyti, tai ar labai svarbu, kad čia pat yra žmonės, kurie nemoka. Argi svarbu, kad  jiems irgi  norisi išmokti, - priekaištavo  Mindaugas, paduodamas  man Respubliką: - Kai  paskaitysi, suprasi apie  kokius  pinigus  kalbame.
Prireikė laiko, kol sužinojau, kas atsitiko.
Susidomėję ministro Algirdo Monkevičiaus interviu, ši graži trijulė - dėdienė, dėdė ir Mindaugas - netikėtai sužinojo, kad jei  į kaimo mokyklą  ateina du vaikai, tai paskui juos  iš valstybės kišenės ateina  ir 7- 8 tūkstančiai litų.
- Betgi tai labai daug, - stvėrėsi už galvų dėdė ir dėdienė: - O -jo-joj, kokie gražūs pinigėliai! Galima būtų nupirkti visą stodą (bandą) karvių. Bet kad ir neperkant. Kai tiek  pinigų, tai jau bankas.
- Gaila, kad neturime savo mokinukų, - atsiliepdamas ne va paaimanavo Mindaugas.
- Mokinukų neturime, bet kvailių yra. Ir aš. Ir  mano Marulė beraščiai, Mindaugėli. Obliai, - linksmai komentavo dėdė Jonas, bet Mindaugui, regis, toks atviraširdis prisipažinimas buvo netikėtas.
-Iš tikrųjų? - paklausė. Bet tuomet, šeimininke, galėtumei tokį banką kartu su ponia Marija  parsinešti namo.
- Namo? Tuos tūkstančius litų? Tu, Mindaugėli, juokauji.
- Nebent kartu su ministru, - atsiliepė Mindaugas. - Jeigu jis melagis, tuomet, atleiskite. Bet štai... Čia žodis žodin  pono Monkevičiaus taip pasakyta. Įsidėmėkite.
Dėdienė  prisikišo arčiau laikraščio, o Mindaugas perskaitė:
[/i] Mokinio krepšelio vidurkis šiuo metu 1538 litai. Tačiau kaime šį suma yra tris - keturis kartus didesnė.
- Nors kartą ir kaimas neužmirštas, - pasidžiaugė Marė.
- Tereikia į  mokyklą išeiti dviem ir prašau - susidaro iki 12 tūkstančių litų sumelė, - suskaičiavo Mindaugas, - Anot Jūsų, susidaro bankas. Praleisk pro pirštus, nepasiimdamas tokių pinigų, ir tu - nusikaltėlis. Kad ir ne už grotų, bet vis tiek.
-Vadinasi, o - čia - čia, o pa - pa į mokyklėlę. Ir taip  kiekvieną dieną po penketą kilometrų į Kabelius ir atgal. Kartu su Marula. Cha-cha-ha! - linksmai kvatojosi dėdė. - Ne tie metukai, Mindaugėli, oi ne tie, kad abu o čia - čia, o - pa - pa...
- Bet  mokslų ant kuprų, šeimininkai, nešioti nereikia. O pinigėlius už  mokymąsi  moka, - nemenkiau linksmas buvo  Mindaugas.
- Bet ministras, Mindaugėli, kalba apie mokyklas lankančius vaikus. Šoka tik su jaunimėliu. O tokie diedai, kaip mudu su seniu, jam ne motais, - vėl įsiterpė dėdienė Marė.
- Ministras kalba apie žmogų - ar jis vaikas, ar mūsų metuose, jis nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo dienos tėra žmogus, - nenusileido Mindaugas. O atsiminęs ir mane beesantį šioje ryto kompanijoje, netrukus pasiteiravo, ar kartais man netekę teikti korepetitoriaus paslaugų.
- Viešpatie!..  Ne. Niekuomet.  Kai esi vežėjas, ar juo buvai, tai neįmanoma, - pasakiau  nustebintas netikėtu klausimu. Juo labiau, kad klausė ne Mindaugėlis, kurį svečio asmenyje žinojo sodybos šeimininkai, o klausė karalius, kuris apgaubtas vaidinimais  ir paslaptimi, jiems nebuvo žinomas. Tačiau man jau buvo leista sužinoti, kas jis yra ir nuo to laiko mintyse  ji vadinau karaliumi, sergėdamasis tik, kad nuo liežuvio galo teisybė nenuslystų į viešumą. Geriau atsitokėjęs vėl:
- Bet  kodėl toks klausimas - ar netekę man teikti korepetitoriaus paslaugų?
- Kai viskas tik prasideda, net ir naujieji mokslo metai, tai bet kokie klausimai neturėtų gluminti. Net ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas skundžiasi, kad pirmokėlių mūsų valstybėje nuolat mažėja - persiėmęs  suprantančio jį nuotaiką, pasakė Mindaugas.
- Mano bobulė Marcelė irgi buvo beraštė, - nežinia kodėl pasakiau. Ir pridėjau: - Diedulis Simas taip pat. - Galbūt tikėjausi, kad Mindaugas apie  jų gyvenimą TEN prasitars bent užuomina.
- Tai kas, vyručiai, mums brangiau - ar numirėliai, ar lobis, - netikėtai ir ryžtingai per samprotavimus  ir kalbas trinktelėjo dėdė. Ir lyg norėdamas užbaigti bergždžią pašnekesį: - Ką čia bešnekėtum, numirėliai nepasikels, o lobiai ubagams į kišenes nelenda. Ir jau paduodamas  man  stikliuką: - Išgerk. Mes su Mindaugėliu jau  praskalavome burnukes.
- Išgerk, Pranuci. Diena tokia, kad gal net reikia, - pritarė dėdei Mindaugas ir tuoj pasergėjo man suprantama kalba: - Tačiau to, kas vėl knieti klausti, net ir išgėręs neklausk. Neprisimenu, kad kada nors ir  kur nors  būčiau sutikęs tavo senelį Simą ir senelę Marcelę. Bet manau, kad  žemės žmogui nuojautos neprasilenkia su teisybe. O ši diena  būtent Rupūžės, kad ją kur! Ir jau akivaizdu, kad pasidavėme  pasigyrimų pagundai.
Nei vienas nesupratome, kad Mindaugas kalba apie Mėnulio kalendorių- pagal ji gyvenome 2002 metų rugpjūčio 26 dieną, kurios simbolis Rupūžė (arba Pelkė). Ir apie  jos pasekmes žmogaus veikloje Nijolė Valaitytė- Volmer štai kaip:
Tai iliuzorinės, klaidingos išminties diena. Gali būti nepastebėti ryškūs nuklydimai. Didžiulė pagunda pasiduoti puikybei, pagyroms, tuščiam žinių demonstravimui. Šios dienos išmintis neduoda nieko gero. Geriau pamąstyti, kas jūsų gyvenime  nereikalinga. Peržvelkite savo įpročius, santykius, reikalus, planus.  Neskubėkite imtis naujų darbų - mažai bus prasmės. Tai gana tuščia diena.
  Dar nežinojau, kad Mindaugo galvoje be didesnių pastangų užsilieka ilgi tekstai. Ir tai  turbūt nedidelė naujiena žmonių visuomenėje, kadangi daug kas turime pažįstamų, kuriems sąžiningai pavydime atminties sugebėjimų. Kai to atvirai pavydėdavau, pavyzdžiui, artimam man žmogui Vytautui  Mačioniui, jis man reikšdavo užuojautą ir, patapšnodamas per petį, vis pasakydavo, esą, dėl to nesielvartauk, Pranuci. Dievas  kiekvienam žmogui duoda tik tai, kas jam reikalinga. Mindaugas irgi labai panašiai - žmogus turi tiek, kiek reikia, kad sugebėtų atlikti jam skirtą  gyvenime misiją. O vėliau prisipažino - taip, tas tiesa, sugebąs įsiminti maždaug  kaip popierius - parašai ir išlieka, kol nesudūli popierius ar neišblunka užrašytas tekstas. Ir va šitokiame jo gebėjime  ATSIMINTI  buvo sutalpintas ir Nijolės Valaitytės Volmer parengtas 2002 metų  DIDYSIS ASTRALOGINIJOS MĖNULIO KALENDORIUS . Tiesa, sakė, kad ne visas, bet... lyg skaitė iš jo, pritardamas, kad tų metų 26 mėnulio diena ne kokia - nereikėtų imtis naujų darbų, o protingiau  pasilikti prie neužbaigtų. Sužiuręs žmonos pusėn, prie tokių darbu paragino ir dėdė Jonas:
- Marula, ar girdėjai? Balius dar nebaigtas.
Pasiėmiau RESPUBLIKĄ ir nepaklusęs raginimams prisėsti prie stalo, išėjau į lauką. Pagirių nereikėjo ir man. Buvo įdomu žvilgterėti ten, kur Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, sveikindamas gerbiamus mokytojus ir mieluosius mokinius su prasidedančiais naujausiais mokslo metais, linkėjo:
Tegu Mokytojas būna dosnus, tegu mokinys būna godus. Tebūnie... daug gėlių visų jūsų rankose, o  jūsų širdyse - didelis žinių troškimas
Aš, regis, irgi ėjau į  mokyklą. Seniai.  Dar pirmaisiais pokario metais.
Niekas jau man nepasakys, ar iš mokyklos dažniau sugrįždavau į tėvų, ar į šiuos, savo senelių iš motinos pusės namus. Į juos ateiti būdavo sunkiau, bet nepaisant to, ateidavau dažniau. Reikėdavo pereiti ne tik nemažą Večkio miškelį, bet ir perkrypuoti per Raulų Bradelį lieptu, suręstu iš sudvigubintų rąstų. Toliau gi, pakilęs žvyruota įkalne iki Jono Konstantinavičiaus (Mackelio) sodybos, jau iš po vaiko kepurės pamatydavau netoli Skersbalės  įsikūrusius senelių namus.
Ak, kaip sunykę, a? Ar kas galėjo tikėti, kad tokia nykimo lemtis užgrius kitados jėga ir  jaunatviškumu, veržlumu spinduliuojančius Grigų sodybos namus?
Širdyje salo. Galvoje svaigo, suposi, bet buvo gera, lyg  tiesiausiu vaikystės keliu iš  mokyklos atėjus senelių namuose, kur  bobulė Marcelė visados sušildydavo savo laukimu - dažniausia  grikių blynais  ir karštomis  bulvėmis su sviestu. O dziedulis?  Mirė jis nesulaukęs mano  mokslų - 1941 metų vasario 3d., pragyvenęs  66 metus.
Nežinau, kiek  man paliko šiame  gyvenime  metų- gal net  ne metų, o tik dienų ar  valandų, tačiau sakau, jog nepigiai mokėčiau, jeigu nors vieną  kartą, nors sapne  galėčiau pamatyti ir atsiminti Simą (Šimą) Grigą. Dar kai kurie  sodybos kiemo pastatai  ji atsimena, o aš jau- ne, nors kartu su juo gyvenau žmonių pasaulyje apie dvejus metus.
Geriau atsimenu močiutę- čia visiškos tamsos nėra, bet didesnės šviesos ir čia pasigendu. Marcelė Grigienė, Jurgio Volungevičiaus duktė  mirė 1952 metų gegužės 22d. Ką gi, laikas eina, eina, eina ir  jau po Lietuvą pasklido  2002 metų  rugsėjo mokiniai. Vieną jų, geltonkasę su gėlių vainiku ant galvos, pašokdino net  švietimo ir  mokslo  ministras Algirdas  Monkevičius. Gražu pavasarį, ypatingai, sakyčiau, gegužės mėnesį, bet  gražu ir  rugsėjį, kai taip pavasariškai gėlėmis  pasipuošia  pirmoji  mokslo metų diena.
- Bet gal stop? Gal užteks vaikystės atsiminimų, - pabandžiau  tramdyti save, bet jaučiau, kad  jie kažkodėl tą dieną neišvengiami. Ir nors visi žino, kad praeitimi sotus nebūsi, bet  niekas nežino, kaip galima - ir ar  galima? - gyventi žmogui be jos?

49

:writing: Sugrįžimai -1)       

Tai, kas parašyta, sukrauta į ankstesnius puslapius, yra labai nedaug. Kaip ir prieš dešimt metų - niekas juose nesikeičia. Užrašų yra daugiau, bet ir jie parašyti prieš tuos dešimt, per kuriuos ir mano Audi sunykusi visai išnyko. Bet argi tai nuostolis, jeigu štai reikia pasakyti, kad per tą laiką visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas - taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą, liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
Nėra kam.
Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė
- Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum t.  O dabar  antai  kur! Druskininkuose t. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki sapnais sugrįžti, o aš?
Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną, arčiau vyro ir būsimo savo kapų.
Šluostausi skaudžią gėlą nuo akų, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
- Ne! Ne!- rėkiu kiek beišgaliu, - nežegnosiu! -  ir išgirstu sunkių sparnų plazdėsį.. Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
- Goliau, tu? O viešpatie!
- Kas atsitiko, kad ak, Goliau -tu? Abu senu. Sugrįžai?
- Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
- Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
- Nejuokauk.
- Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs- manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, - neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė: -Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti.
- Šiandien sausio 13-ji, varne. Jos kaip įprasta, kur svarbiau ar net svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Pirmąsias dvi varnas Golius vadino išdykėlėmis, o  Jotą - kažkodė storuliu, matyt, taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio Aš turime kažkur nežinia kur.
    Kalba  nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
- Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
- Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas?- sausai atsakė bičiuliškas paukštis.
Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it Sergejus Puškinas: Sustok, akimirka!
- Nesustos , Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja,- išgirdo tokį sielos virptelėjimą varnas.
Kalbėjome it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjai, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios  valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip mano atsiradimas šioje pirmoje vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis.  Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
- Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš  jau - ne. Tik pagal nuojauta. Taigi, Genė, paštininkė.  Prisimeni, prieš  dešimt metų baliavojom kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Tada pirmą kartą į šitą  sodybą Respubliką  atnešiau.
- Jos  vardas Genė,- kuštelėjo į ausį varnas
- Sunkai  beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Genė. Bet būčiau atsiminęs ir be jo paramos
- Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokia kulbę. Vos bepakeliu jį. Bet va, ačiū Dievui, atėjau.
Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.
- Laiškas tau, Pranuci. Senas. Net nežinau iš kokių metų, bet jie tolimi. Dar kai karieta  važinėjai. Ne visas laiškas. Tik jo pusė. Bet ir pusė be voko. Supranti?  Bet argi galima suprast? Žinau, kad nesupranti. Va, žiūrėk, Pranuci. Ir tu, Goliau. Abudu matykit, kokie dzyvai mūsų kraštą ištinka, - kalbėjo Genė, graibydamasi giliai užantyje, iš kur ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.- Nepyk, Pranuci, kad perskaičiau. O ką daryti, kai nežinai, iš kur ir kaip toks laiškas atsiranda. Daug kartų skaičiau. Oi daug, kol supratau, kad reikia tavęs ieškoti. Čia parašyta: "Gero vėjo Radijo karietai ir jos vežėjui".
- O iš kur sužinojai, kad  aš čia, - paimdamas išvyniotą popiergalį pasiteiravau.
- Kaip kas kuštėjo. Eik, Gene, eik. Na, ir išėjau. O, tokio sunkaus kelio mano kojos niekuomet nebuvo nuėjusios. Bet ėjau, ėjau ir ačiū Dievui. Prieš dešimt metų šokt norėjau, o dabar atsiprašant - subinės negaliu pakelti.
-Taigi ne laikraštį nešei. Kas varė?
- Ką aš žinau, kas varė. Gal Anupras. Ten toks vardas parašyta - Anupras, o pavardė Mazūraitis
- Mazūraitis?
- Anupras Mazūraitis. Taip,taip, toks buvo, - pakranksėjo varnas.
Už namo kampo  pasigirdo žingsniai- atsargūs, nedrąsūs. Varnas truputį kilstelėjo, kad pamatytų ir nutūpęs:
- Vidinis.
- Tikėjausi, kad gal būsiu pirmas, bet ačiū, kad nors nepaskutinis. O gal? suabejojo žvalgydamasis po didelį kiemą ir girdėdamas it raudą ošiančias jo pušeles. Žinojau, kad Vidinis seniai ketinęs aplankyti Šklėrius, tačiau ketinimai vis pasislinkdavo ateičiai ir štai... pagaliau. Įspūdis buvo gražus, bet nepranoko susitikimo su paštininke. Man irgi panūdo geriau atsiminti  Anuprą ir, nubedęs aki į laiško lakštą, perskaičiau:
Klausiat kas aš esu? Ką gi, esu toks, kurių yra labai daug. Negalėčiau save kuo nors išskirti iš tų daugybės eilinių, paprastų mūsų tautiečių. Tad ir Radijo karietoj man atrodo, pabūti jos keleiviu per daug nekuklu. Trumpai galėčiau pridurti, kad esu dar jaunas, man ateinančiais metais  balandžio mėnesį bus tik septyniasdešimt...
Kokie mes jauni, - pagalvojau mintyse, nesuprasdamas, kaip atsiranda  toks paštas, kuris ateina po dvidešimt metu.  Tiesiog  į mišką, kur paliktas tuščias namas su pūvančiai kiemo pastatais ir kur prieš dešimt metų, kartu su dėde Jonu, dėdiene Mare, paštininke Gene, su karaliumi Mindaugu kėlėme šaunų balių. Kažin, kur jis dabar? 
- Jeigu yra karalienė, bus ir karalius, Pranuci. Bus. O dabar manykim, kad buvai teisus, kalbėdamas Mindaugui, kad ateis laikas ir šitą  sodybą padės lankyti ekskursantai. Plauks ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų.
- Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
- Aš tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.
   
                                                                                            -(1)-

Auksas kreivais keliais vaikštinėja

Pranas ( 08:40:13)

50

:writing:  Sugrįžimai -2)

- Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
-  Tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.
Deja, irgi neblogai atsiminiau, ką sakęs, o Anupro laiškas, darėsi vis sunkesnis. Puikiai suvokiau, kad jis iš ankstyvesnio laiko ir beveik neabejojau, kad metus, kitus ar net daugiau keliavęs Radijo karieta. Iš jo padvelkė baime. Vadinasi, Anupras dar apie dvidešimčia metų jaunesnis, o tokios jaunystės žmogaus gyvenimas jau neišlaiko vienaip ar  kitaip atiduoda į rankas Anapiliui.
- Pranuci, nors tu nemanyk, kad Anupro laišką plėšiau, draskiau, išrengiau jį iš voko . Per tiek metų būnant paštininke, nė vienas laiškelis iš  mano krepšio neprapuolė. Bet va, išeitų, kad meluoju, o juk ne. O dzievuliau, - sudejavo Genė- argi galvojau, kad tokią  sarmatą  apturėsiu.
- Ne, Gene, tikrai ne. Yra žmonių, kuriais tikima labiau negu savimi. Žinau, kad visam Šklėrių kaimui esi tokia.
- Bet kaip man pačiai sau pasakyti, kokiu būdu šis laika atsirado  dabar. Kai jau ir krepšys sudilo.
- O pasakykite man, kaip aš čia atsirandu? - irgi neskubia kalba įsiterpė pasiklausdamas Vidinis. - Išėjau pasivaikščioti ir...  stop, lyg  sužinau, kas čia vyksta, ką štai dabar matu ir netgi žinau, ko dar nematau. Ar manote, kad  kvailioju? O apie  stebuklų šalį ir aš vis dažniau pamąstau. Vis dėlto ji ne iš pasakų išplaukusi vaikams  migdyti. - Ir jau man: - O tokių žodžių, Pranuci, Goliui nesakyk. Juodasis iš proto neišėjo. Man net atrodo, kad  visi čia tik dėl to ir paskubėjome, kad  norime pamatyti pirmuosius šios  sodybos ekskursantus. Tai kas, kad jie pasirodys beveik po dešimt metų, tai kas, kad galbūt ne šiandieną, ne ryt, ar net ne poryt, bet jie bus. Nekvailai, Pranuci, tuomet pasapnavai.
- Kodėl pasapnavau? Tiesiog tikėjau.
- Vadinasi, atsimeni, - žioptelėjo varnas, - ir tuoj pat: - Na va, žodžiai sugrįžta į dainą. Labas, pradingėlės. Labas. Vilką  minim vilkas čia.
- Labas, dėde Goliau. Labas visiems, kas čia yra ir dar bus, - suspirgo Bėtė
- O kas turėtų būti? paklausiau, žinodamas, kad ši trijulė mėgsta paslaptingumą ir netikėtus pasirodymus.
- Žinome tik, kad bus, o kas būtent- argi svarbu? Svarbu, dzieduli, kad dešimtuose metuose pradeda pildytis tavoji pranašystė. Atsiminkime šiandieną: sausio antras penktadienis,  tryliktoji diena. Iki apvalios dešimt metų sukakties  dar toloka, betgi ne medžioklėje šunys lakinami.
- Argi ginčiju? Tik pamaniau, kad  gal ir Anupras pasirodys. Gavau jo laišką.
- Oi aukseliai, o dukrytės, ir kas man pasakys, kaip jis pas mane atsirado? - sukruto pakalbėti senoji paštininkė. - Bijau žmonėms į akis pasirodyti. Kad ir tyli, bet argi nepamano, kad senoji nors prie bažnyčios, bet jos  nepaiso.
- Tik ir paisyk, kas ką pasakys - bažnyčia, varpai, dar kas, - kranktelėjo varnas.
Tuo metu, nešdamas glėbį medžių nuolaužų, kieme pasirodė Jotas. Ramus, neskubus, kantrus.
-  Ar žinote, ponai, kaip be degtukų galima įkurti ugnį. O jeigu kas žinote, tai tuomet, prašom - yra proga prisimint. Tikrai šventa ugnis įkuriama tik šitaip. Tik iš titnago, - pakomentavo  Joto pasirodymą Bėtė.
- Va tau! - suplasnojo rankomis Genė. Varnas, tingai kilstelėjęs, nuskrido Jotui į paramą, bet tokią ugnį įžiebti nebuvo paprasta. Teko ir mums užtrukti tylint ir smalsaujant, kol plonas dūmelis, išsirangęs iš pakurų krūvelės, pakilo į dangų.
- Dabar darosi aiškiau, kodėl reikėję vaidilučių, kad jos saugotų ugnį, - pasakė Bėtė, prisipažindama, jog netikėjusi, kad Jotui pavyks titnagu užkurti ugnį. Tačiau jeigu ugnelė ir būtų užgesusi, toks įvykis nebūtų pasilikęs užmirštu. Matydami kaip vis godžiau ir godžiau įsidega ugnis, visi kaip sumanydami ėjome prie jos. Ne dėl šilumos, o kad galėtume pabūti arti jos ir girdėti kaip spragsi įsikuriančios pakuros ir titnago ugnis ateina į vis šviesėjantį, vis labiau liepsnojantį laužą.
- Betgi mūsų Jotas  kaip žynys, tik be barzdos ir lazdos! protingai pasakė varnas Golius, šiaip jau pagyrimų dykai nemėtantis, tačiau to neužteko, nes netrukus įsidegančią titnago ugnį pavadino aukuru. Taip ir pasakė:  - Aukuras. Tyčia - netyčia atradome aukurą ir tai dievų dovana visam šilinių kraštui.
Atsitraukęs nuo ugnies Jotas pasižiūrėjo į varną ir:
-  Apie tai net nepagalvojau. Buvo įdomu pamėginti iš titnago užkurti ugnį. Pats tuo netikėjau, betgi prašau aukuras. Betgi iš tikrųjų tai dievų dovana.
Ugniai prireikė daugiau malkų. Dabar jau tik jų ir tereikėjo, kad ji neužgęstų, o kažkur toliau jų ieškoti nereikėjo - miškas čia pat, neišėjus iš kiemo, o griūvančių sodybos pastatų - tvarto, kluono, svirno rąstai, regis, buvo dievų dovana aukurui. Išgriuvusios, pūvančios tvoros irgi, regėjosi, prašėsi į Joto užkurtą iš titnago ugnį. Išsitiesiau visu senio ūgiu ir, parankiojęs lengvesnių pagalių, atsargiai juos kroviau į ugnį. Besniegėje, rudeniškai šiltoje sausio tryliktosios dienoje, sutirštėjusia dūmų srovele, į dangų kilo motinos gimtinė, o mano švenčiausias vaikystės kiemas.   
- Iš kur ir ko čia  galėtų atsirasti tie  ekskursantai. Ir aš tuomet ne pagal žmonių išmintį: neperšokęs per tvorą,  nesakyk op! - pasakiau lyg beįsikuriančiai ugniai, it upeliuku plaukiantiems dūmams, it pats sau ir net nesvarbu kam, tačiau atmintyje sugūžėjo daug praeities dalykų, o laikas [/]prieš dešimt metų[/i] klyktelėjo it praėjusio rudenio išskrendančios gervės, iš kur kaip iš Ievos Simonaitytės autobiografinės trilogijos, pradedant  O buvo taip,  atkuto pažįstami, atrodytų, niekuomet negalėję būti užmiršti vaizdai, žmonės, susitikimai, pašnekesiai, savo ir kitų užsiėmimai, rūpesčiai, džiaugsmai. Nei aš, nei kiti nepastebėjome, kaip prie vis labiau įsidegančio laužo, atėjo maskuojamu apsiaustu apsivilkęs nepažįstamas subjektas.
- Taip, dar iki vakaro toloka, bet sakykite, ar niekas iš jūsų neprieštarautų, jeigu prie ugnies pasilikčiau kaip vaidilutė.
Tyla užgulė ausis, kiemą, mišką, ugnį...


» Kūrybos oaze » TEISYBĖS VISI BIJOSI » SU Mindaugu