Sugrįžimai -3)

Tyla užgulė ausis, kiemą, mišką, ugnį.
Niekas neskubėjome prakalbėti. Net raidės Atė ir Bėtė, pražiojusios burnas, užmiršo būti išdykėlėmis, sustingo ramybėje it pozuodamos priešais fotoaparatą, o ir visa mūsų negausi, bet šiaip gan judri sugrįžėlių kompanija panirome į sąstingį, lyg laukdami dangaus pakuždant žinios, kuri praskleistų rusvai pilką apdarą su - atrodytų - ant galvos nuleistu gobtuvu. „Šventas Pranciškau, melskis už mus“, - knietėjo paprašyti bent savyje, tačiau ateivio apdaras nebuvo perrištas virve su užmegztais trimis mazgais ir, matyt, todėl vijo iš galvos lauk tokią nesąmonę. Bet aukštybės sujudo – šyptelėjo saulė, diena prausėsi, blaivėjo, darėsi skaidri, permatoma. Nuo kiemo miško sukrito šešėliai ir, palingavus medžiams, jie atrodė gyvi, judrūs ir kiemas pilnas gyvenimo, gyvybės, judėjimo.
- Mano vaiks, mano vaiks! – nedrąsiai kranktelėjo varnas.
- Regiu, stelbia mano apdaras, kad netgi Golius nenori pažinti. Dziedulis – irgi. Bet, ponai, jeigu taip, jeigu nenorite priimti, kaip vaidilutės, prašau- priimkite kaip ekskursantę.
- Kvarkt, kvarkt! Knyga?- šoktelėjo Golius aukščiau kylančių ugnies dūmų.
- Sparnų, Goliau, dar neturiu, bet dzieduliui manęs nešioti jau nereikės.
- O gal tu esi Anupras?- neiškentė paštininkė.
- Golius jau mini mano vardą. Taip, ponia Gene, esu knyga, bet šioje kompanijoje dažniau vadino Šventąja.
- Varškė, varškė! Kaip tu čia atsibeldei, kad tave kur?! Atrodai kaip Ku Kluks Klano riteris. Tik kad apsiausto spalva ne ta. Kodėl ne balta? Ar dažų pritrūko? - visu kiemo mišku šaukė varnas Golius. Šunelis Kandžius, išsprūdęs iš ramybės, irgi triukšmingai, vis palodamas, bėgo ratu aplinkui ugnį su prie jos susiėjusią publiką, kol galiausiai ryžtingai kaip į vandenį paniro į erdvų iki batų kulnų nuleistą atėjūnės apsiaustą. Tačiau net ir galingai džiugus Kandžiaus skandavimas neįtikino, kad tai ji, Šventoji, apie kurią Vidinis kažkokia proga taip:

Skaityk, Šventoji.
Juk Biblijos esi
Paskutinioji -
Šešiasdešimt septinta knyga.
Ir nesvarbu, kad tai kol kas
Težinome tik mes.

Pasižiūrėjau į Vidinį, o anas, pagavęs žvilgsnį, atsargiai timptelėjo pečiais, matyt, norėdamas pasakyti, kad neverta  stebėtis, kai neįprasti nutikimai ištinka Šventąją ir supratau, kad šioje kompanijoje pasilieku vienas, nesugebantis patikėti tokia realybe. Paštininkė plačiais rankos mostais peržegnojo Šventąją, kelis kartus save, o žegnojant mane, išgirdau dvi papūgėles. Dairiaus ieškodamas kur jos, tačiau ilgiau paklausęs, supratau, kad jos galvoje. Mano galvoje. Nesmagu laukti, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni - tolimesni pažįstami- nepažįstami ir visi, kas  geba girdėti, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Jau anksčiau negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada psichiatrinę ligoninę. Apsieita be jos. Bent kol kas. Tačiau savijautoje pasijaučiu taip, lyg taikstyčiausi užimti vaidmenį trečio brolio, kuomet kiti du protingi, o jis, - kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite,“ - prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė, o kai geriau nėra, belieka nesikratyti jų ir gyventi kaip duota - kaip gyvenu su žmona, dukterimis, sūnaičiais ir dukterėčia, su raidėmis Ate, Bėte ir Jotu, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su neįtikėtinos sandaros knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodė - tegirdėjau jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiau, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
- Ir taip, - tarė (Net nežinau - kuri. Jos man labai panašios). - Ir girdžiu:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!

Ir pertraukusi giedojimą:
- Jau kiek laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt - atkirpo mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį nuo nosies, toli nenuskrisi. Arba nuskrisi nežinia kur. Tačiau laimė kaip ir nelaimė - viena nevaikšto. Žiema be sniego, sodyba apaugus mišku, o va - gyvena.

Pirmyn, vergai nužemintieji...

- Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą - ir abi laisvos.

<i>Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim</i>

- O kas jis, kuris - čirkšt, žagt? Tas senukas...
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt - žagt, čirkšt - žagt. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos - nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi - manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityti!?
“Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
- O! Tikrai. Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
- Kaip nutuokiu, tolokai nuo zoologijos sodo. Manyčiau, kad kažkur tarp Marcinkonių ir Druskininkų. Netoli ežeras. Šaukia jį Grūdo vardu, o iš jo išplaukiančią upelę - Grūda.
- Taip! Taip! O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus. Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o-cho-cho!
- Nežino, ką rašo? Bet dabar net ir nerašo.
- Pagyvensim - pamatysim. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim.

Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova

- O kur padėjai? -
"Kas buvo nieks, tas bus viskuo“?"
- Dzieduli, tau negerai? Kas atsitiko?- išgirdau susirūpinusi Šventosios balsą.
- Gieda. „Internacionalą“ gieda. Seniai girdėjau. Matyt, tavo garbei.
- Jeigu kas ne taip, tai pradenk mano apsiaustą ir prašom į vidų. Labai tikiu, kad tarp mielų tau daiktavardžių surasi ir senąją Radijo karietą.