Kūrybos oaze

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.


Âû çäåñü » Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP


Užrašai KITAIP

Ñîîáùåíèé 1 ñòðàíèöà 10 èç 37

1

:idea:

       Iš  kelionių po Savęsp (Užrašai kitaip)             http://s0.uploads.ru/t/s4T7b.jpg

2

1.

                                             
                                 1.Įžanginis  motyvas                 

Tingiai pasilenkiau ir, pakėlęs nuo grindų seną, laiko nugeltintą popiergalį, skaičiau:
„Ir ką jam galiu pasakyti? Nebent tik, kad jis idiotas, - pykau Savyje. Bet ten, Savyje, buvo ir kitoks nusiteikimas, kuris irgi nenorėjo tylėti.
-Sakai, idiotas?
- Dėl to abejonių nėra. Tačiau jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų nesuprantam - kas beliko daryti Rizikuoti? Sėsti su jais į vieną  valtį- atsiliepiau. “
Bandau atsiminti, dėl ko taip su Vidiniu ginčijausi, bet to padaryti tuoj pat nepasisekė. Todėl atrodytų, kad protingiausia negaišti laiko, o tokius užrašus atiduoti makulatūrai. Juolab, kad toliau sunkiai įskaitomomis raidėmis skliausteliuose parašyta:
                       (Prieinu prie popierių)
Prie kokių popierių reikėjo prieiti ir vėl...  Dievulis žino. Popierinio šiukšlyno aplink mane visuomet tiek, kad saugok nuo tokios betvarkės net mano priešus. Bet užmiršti dalykai neretai patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti  žole ir laiku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš daug metų. Akys pavargusios, sunku skaityti išblukusį popiergalio tekstą, tačiau stengiuosi perskaityti, kol pagaliau atsiranda dar vienas perskaitytas sakinys. Jis irgi įspraustas kabutėse:
          (Veiksmas prasideda 1940 metais ir tęsis, kol suspėsiu  parašyti šį scenos kūrinį)
Suprantu, kad jau tuomet, vos parašęs šį sakinį, nusipelniau juoktis. Tačiau taip neatsitiko. Galima pasijuokti dabar, įdienojus  2006 m. gruodžio 22 d. Bet likimas bei adventas vėl saugo nuo tokios kančios. Matyt, tik todėl, kad SAVYJE turiu kritiškesnių požiūrių į Vidinį, kuris tarė:
- Na, ir traktuotė! Tik paklausykite, žmonės: „Veiksmas prasideda 1940 metais ir tęsiasi iki suspėsiu parašyti kūrinį“ Taigi, sukako apie šešiasdešimt metų. - ir pats pradėjo juoktis. Tačiau Vidinio juoko priežastis kita. Kai jo atsikratė, kai aprimo, tai išmintingai, įtaigiai:
- Žmogau, ar įsivaizduoji, kokį griozdą ketinai užkelti scenoje? Jokia scena jo negalėtų išlaikyti. Istorijai tiek - apie 60 metų - nedidelis spuogelis ant jos kūno, bet visai kita kalba kuomet tokį „spuogelį“ bandai įrioglinti scenoje. Tai juk Lietuvos ISTORIJOS spuogelis, kuri ir tragiška ir... kokia tik nori. Čia viskas, kas tik gali būti žmonių gyvenime. Nėra tokios scenos nei Vilniuje, nei bet kur. Nebent tik suluošintoje žmogaus sąmonėje. Joje, ko gero, ji tikrai sutelpa ir laikosi. Antraip iš kur toks kliedesys ant popieriaus?
Ir matau, kaip Vidinis neskubiai sugraibstęs pasienyje šūsnį popierių, juos pakėlė prieš akis.
- Matai? - paklausė.
- Matau. Nors ne taip gerai, kaip jaunystėje.
- Klausiu, ką  matai? - trupučiuką pyktelėjo.
- Matau, ką  rodai. Popierių  šūsnelę.
-  Neklausiu kelių ar kelerių metų tavo užrašai. Kol jie šitaip sujaukti, išmėtyti pakampėm - tai šlamštas. Gali jų būti tiek ar dar daugiau prirašyta, bet kol jie bet kur, vis tiek bus šlamštas. Pabandyk žmogų  pakviesti pabūti nors viename jo gyvenamo vaizdelyje ir pajausi, kaip tai sunku padaryti. Aš irgi tikiu, kad yra  kažkur dideli, dideli pasauliai, didelės scenos, bet ten nebuvau, jų nemačiau ir man jie nerūpi. Siūlyčiau pagyventi epizodėliuose. Galbūt šitokiu pavidalu ir užrašus surankioti ir sudėlioti lentynoje..
- Tfu! Kaip bjauru, - nusispjoviau. Eik namo, Vidini, - pasakiau, bet žinojau, kad jo namai Manyje ir jis yra būtent savo namuose. Mano nelaimė, kad  jam nereikia klebenti namų durų - ateina, kada panori, būna, kiek nori- diena ar vakaras, naktis ar rytas. Bet kuomet jį atkakliai varai, vis dėlto aprimsta.
- Eik namo. Ar girdi, ką tau sakau?...
- Bet tikiuosi, kad supratai apie ką aš,- išgirdau.
- Kas jis, tas Vidinis? Velnias? Dievas? Įsprūdo Manyje ir nepraeina ramybė, neateina taika. Regisi, kad prasidėjo maištaujančių atsiminimų epizodų metas. Tik prasidėjo, o ateinu prie jų kaip prie sunkaus darbo ir rašau:
„Prasideda. Būk sveikas, pirmasis  epizode ir tebūnie tavo  vardas „Įžanginis motyvas“

2006. gruodis 22d

Jūs teisi, Agne. Toje vietoje, kur Jūs dabar  esate, buvau prieš penkiasdešimt metų. Todėl ir apibėgau, kas, regis, galima buvo apibėgti. Ir tai ne mintimis, o kojomis ir akimis. Todėl dabar reikia stabtelėti, nes jau bėgti ir jėgų nėra, ir  pamąstyti- ką aš mačiau ir kaip suvokiu, ką  mačiau.
Ačiū Jums, kad  perskaitėte. Linkiu prasmingų, ramių švenčiu. Būkite laiminga.
                                          ****

pieva yra Jeržio ( Agnė Skučaitė)
Kuo dėtas autoriaus amžius: vienas gali visą gyvenimą nugyventi tarp keturių sienų, buityje paniręs, kitas, būdamas 15, apkeliauti margą svietą. Komentuodama paprastai laikausi pozicijos kritiką skirti tekstui, o ne jo autoriui.
                                          ****
Jūs ir vėl teisi, Agne. Bet būtų bjauru, jeigu  būtų taip kaip tikrai nebus- nebus, kad  Jūs šiandien protingesnė negu, sakykim, būsite  po  dešimties,  dvidešimties  metų. Ir aš puikiai žinau, kai būsite ten, tai pasižiūrėjusi į save, kokia atrodėte prieš dešimt dvidešimt metų, tyliai sau pati nusišypsosite- graži tai graži, greita tai greita, bet va gyvenimo  patirties tai.. ak, ką čia kalbėti. Jaunystė visuomet tokia...
Taip, jaunystė visuomet tokia. Aš ją geeeerai prisimenu, o kad Jūs stengiatės  komentuoti taip, kaip sakote, tai puiku. Bet pažiūrėkite, kiek komentarų parašyta ne pagal kūrinio vertę, o  pagal  pažintis, pagal gražias akis. Aš, gink  Dieve, nekalbu apie Jus, bet Jūs tai pati gerai žinote, ką ir apie ką kalbu.
Gerų, prasmingų Kūčių. Tai Vakarienė, kuri irgi prašo neskubėti.
Sėkmės Jum

:mybb:                                                       http://s0.uploads.ru/t/tCYs0.png

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin, negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti kilnų žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
o Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
Ir ją išvaikščioti kaip Ašašai,
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

1. Poe poterėlis

Būna, kai ir netyčia paimu už vieno ar kito rankų piršto ir paglostau. Tokiais atvejais jie man dažniau reiškia pragyventus dešimtmečius. Vienas pirštas – dešimt matų, kitas pirštas – ir vėl dešimt. Toks darbas prasidėjo glostant kairės rankos pirštus. Ir, regis, nespėjau atidžiau aplink savęs apsidairyti, kai vienąkart prisėdau ir rašiau.

Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant neužtenka vienos rankos pirštų, laikas darosi greitesnis. Štai užlenkti ir kitos, dešinės, rankos Nykštys su Smiliumi. Nors šauk: valio! Septyni dešimtmečiai kaip Nemunu vanduo nuplaukė. Tačiau šaukti nesinori. Ar ne per greitai, a? Ir pradedi abejoti, kad šalia Smiliaus esantį Didįjį pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties nedaug, bet, žinoma, be jos neapsieinama. Neapsieinu ir aš. Vis dažniau pagalvoju, kad užbaigus aštuntą dešimtmetį, ne sarmata būtų, jeigu įsikibęs į Bevardį, ir su juo pradėčiau galynes. Nemirksėdamas, neabejodamas, nesibaimindamas, kad tai, kas man atrodo gražu ir gera, nebūtina norėti, kad ir kiti taip jaustų. O jis, Bevardis, su savo dešimtmečiu, čia pat, tik už durų. 

Suprantu, kad šį kartą taip pradėti užrašai pasirodė prasmingesni. Jie neužsimiršo. Atsiminęs vis ateidavau prie jų, tikėdamas, kad atsiras dvasioje daugiau gaivos – ten bus suprasta, kad žmogui, ypatingai  jo  senatvėje, reikia, kad jis bent pasapnuotų save gražesniu, negu iš tikrųjų yra. Ir buvau sužavėtas, kai išgirdau iš ten Poe:
– Nepyk, Pranuci. Aš perkelsiu tavo meškerę į kitą vietą, – pasakė ji ir pašnabždėjo kaip poterėlį:

Niekų valdove,
pasakas gražiai seki.
Kokioj dievų šaly,
išmokęs šitokios meistrystės?
Štai jau ir aš į čia atėjęs iš toli,
bet neprailgo mano ilgas kelias.
ir neužmiršta titnagas įskelti ugnį,
pajautęs kad nelyg žvarboj
senatvėje apšalęs

  Net nepaklausiau, iš kur ji, Poe, žino mano nusiteikimą (sakau – nusiteikimą) sumanymui, kurio ir pats dar nesuvokiu. Detaliau jis neiššifruotas. Ir iš tiesų, klausti nereikėję. Poe mestelėjo meškerę toje ežero vietoje, kurios gelmė nebuvo tuščia. Meškerės plūdė tuoj paniro. Toks masalas pražiodino nemenką žuvį. Tačiau anoji irgi nebuvo kvaila, kad užkibtų.
  – O Pro? Ar ji irgi žino?
  – Va tau! Turiu teisę supykti, – atsiliepė pati Pro. – Negi manai, kad Poe galėtų žinoti daugiau?
  – Atsiprašau. Man judvi abi be pirmos ir be paskutinės.
  – Girdi, Poe, ką sako dziedulis? Mudvi jam „be pirmos ir be paskutinės“? Duok dieve, kad taip ir toliau, bet nereikia užmišti ir žmonių pasergėjimo: neperšokęs per tvorą nesakyk, dzieduli, op!
  – Sakau ne kaip galėtų būti, o kaip dabar yra.
  – O dabar yra irgi ne kaip, – truputį užtrukusi atsiliepė Pro. – Ne kaip, deja, nes atėjo laikas pripažinti, kad, anot Poe:

Žiūriu pro langą rudeninį.
Šioj pusėj stiklo – šilta, net jauku,
bet džiaugsmo kažkodėl nėra.
Anoj gi – sodo medžiai numeta lapus.
Atkakęs spalis kilsteli kepurę –
galbūt ir saulės truputis dar bus,
o bobos gal į savo vasarą subus,
bet pasaka žalia, deja, išseko...

O štai ir aš galvoju:
kažin ar kada
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.

  Širdyje dzingtelėjo, sieloje kažkas sunkiai sumojo sparnu, galvoje išgirdau dvi papūgas:
  – Girdėjai? Karieta kaip karalių rūmai.
  – Kur važiuoja?
  – Dar niekur, bet reikia suprasti, kad važiuos.

2. Vaikšto po mišką žmogus

  Prasidėjo...
  Tačiau stop: ar reikia taip – prasidėjo?
  Laikas tiksi, šliaužia, eina, bėga, lekia, šuoliuoja  – lyg ir nieko neatsitikę, kas rodytų ypatingesnį planetos žmogaus gyvenimą. Ir anksčiau taip, taigi visaip, kai nedaug žinai, kas kur kaip nutinka, o juo labiau –  kas nutiks. Tačiau yra dalykų, kurie čia pat, panosėje
ir dar arčiau – jie  savyje [Savęsp(i)], o neišgirsti, kad tokie jie yra.  Net ir tuomet, kai jie  gastrolėmis,  pilnatimi reiškiasi. Įsigeria į kraują,  kvėpavimą,  į smegenis ir atrodo tylu, ramu, Tik pamatęs pasekmes atsimeni, kad ir tyloje per trumpą laiką žmogus pražyla.
  Tai, kas prasidėjo ir ką jau suspėjau truputį anksčiau įvardinti „ Poe poterėliu“, nebuvo nei pavėluota, nei paankstinta. Pajauta žinojo, pranašavo, kuždėjo ruošė mane pasirengti  dar vienam žmogaus būties tarpsniui, tačiau  toks pasirengimas reiškėsi tik  laukimu – atrodė, kad kažką specialiai tvarkyti savyje man nereikia. Tai panašu į  kvėpavimą – kvėpuoji ir nežinai, nes užsimiršęs esi, kad  kvėpuoji, o  atsiminus irgi nežinai –ir net nerūpi – ką  įkvepi. 
  – Ką tu apie tai pasakysi, mielasis? – paglostęs dešinės rankos Didįjį pirštą, mintimis tariau  jam. O jis dažniausiai žino, ką man  atsakyti, nes šią misiją paskubu atlieku už jį.
– Dar meteliai ir būsiu užlenktas. Būsiu įveiktas, –girdžiu  jį. – Tačiau tik po metų. Ant dvejų delnų aštuoni dešimtmečiai eilutėje suguldyti.
– Po metų ir keturių mėnesių, – tikslinu būsimo peizažo  atsiradimo laiką. – Kai ir per vieną dieną visas Savęsp įskausta, nesinori užmiršti mėnesių. Tačiau jeigu man netgi nepasisektų tavęs, Didysis piršte, užlenkti ir negalėsiu atskaičiuoti aštuntąjį dešimtmetį, atsimink ir žinok, kad vis tiek esu tau dėkingas. Visą šį dešimtmetį  gyvenu  kaip pensininkas. Nelengva tautai tiek laiko tokį senjorą išpenėti. Oi, nelengva. Ir sušukuoti, ir  nuprausti, ir drabužį paduoti reikia. Už tokius kaštus    galima būtų tanką nusipirkti šalies nepriklausomybei  ginti.
  – Tanko gal – ne. Velnioniškai brangus, bet vieną  tankistą metus laiko geriau blogiau užlaikyti, ko gero, įmanoma.  Tačiau,  et, apie ką  čia mes? Gyvenkim,  Pranuci. Beje, aš irgi nelabai suvokiau apie kokį valdovą  pagiedojusios Poe su Pro. Man net ir vardas  negirdėtas: Niekų valdovas. Pasirodo, kad ir toks yra.
– Jos dar grįš. Abi grįš. Pratęs kalbą. O kad pradėjusios ją, greit  nutilo, tai irgi yra tai, ko iš gyvenimo panašiai kaip ir iš dainos neišmesi. Taip jau sumanyta – reikia, kad  žmogus pats suprastu, kas vyksta jame. Ir ši, neva, ramybės pauzė, kurią dabar turime, tam ir palikta, Didysis piršte.
  – Neva,  ramybės  pauzė.  Kodėl neva?
  – Todėl, kad tokioje  ramybėje nuovargio atsiranda  daugiau negu visą dieną kapojant malkas. Atsimeni?
Niekų valdove, 
pasakas gražiai  seki...
  Kas jis, a? Na sakyk  gi, Didysis Piršte, kas jis? Į ką konkrečiai šitaip nusitaikiusios rodo Poe ir Pro? Bandau visaip suprasti, bet turbūt šitaip mįslingai pasakyta gerai  apmąsčius reikalą kad, surinkęs paskutinius drąsos likučius, sugebėčiau neprievartaujamas, savanoriškai  pats save įvardinti kaip tokį. Nors, regisi, nė vienos pasakas nepasekęs. O  jos? Kad ir  Pro.  Skolinasi žodžius iš Poe ir panašiai  kaip gailestingoji motina:

Kažin ar kada
aš pasakysiu tau netgi ne Žodį, o žodelį,
kuris galėtų sopuliu užkrist tave,
Niekų valdovą.

  – Jeigu tai, Pranuci, kalbama apie tave, tai jos labai  gerbia, galbūt, net myli. Manau, kad  dėl  to verta  nepaisyti peršamo Niekų valdovo titulo.  Priimk  ir  džiaukis, – pasakė  Didysis, ir, žinoma, būtų geriau, jeigu tais  žodžiais savo nuomonę  būtų  baigęs kalbėti,  bet – ne,  nebaigė. – Tačiau  supranti, – tarė toliau Didysis, – kad aš čia juokauju panašiai kaip ir tu, rodydamas į  kelmą.
  – Kelmą? – suklusau.
  – Užmarštis žmogaus nepuošia, bet, kaip  suprantu, tavo vargai dėl jos baigti. O kalbu aš apie štai ką:

Vaikšto po mišką žmogus.
Jeigu aš, tai tokio niekuomet nežinojau.
Prieina prie kelmo, prisėda
ir juokias abu, kad... kelmai,
kad  kažkam dar po kojomis
kažkam akyse pasimaišo.

Vargiai kada čia valdovas ateis
bet norėtų kelmai,
kad pasaką sekant
neatrodytų žodyje baikštūs –
karalienę sutikę, jie ir patys
lig žemės, lig padų grakščiai  nusilenks,
bet karaliui – o niekad! o niekad!

– Liko metai, Didysis, metai ir keturi mėnesiai. Gera  man su tavimi. O iš anksčiau parašyta:
  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjęs praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, kodėl nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). 
(Iš „Savęsp montažų“ - 2)

3. Sunki mūzų padermė

Taip, taip, tai šitaip aš rodau: sunki padermė mūzų. Galbūt iš toliau atrodo, kad vos spėjau ištarti šituos žodžius, o jau nusišnekėjau. Tačiau kitaip pasakyti nesinori: kai skauda – joms, mūzoms, skauda labiau, kai  džiaugiamasi –  jos, mūzos, pasineria giliau, išsiliedamos ir šituo eteriu užliedamos kitus. Net ir tuomet, kai arti nebūna, nesimato, o vis tiek jų poveikį visuomet jaučiau. Ir ypatingai toks pojūtis atsiranda tuomet, kai jos dėl kažko supyksta.
   Pyksta mūzos, deja, taip pat. Ir tai ar tik ne pati  didžiausioji jų bėda? Man nelengva priskirti prie mūzų padermės Vidinį. Bent kiek atviriau apie tai lyg nesu  kalbėjęs, bet iš tikrųjų per jį pirmiausiai pramokau pažinti jų pasaulį, o mūza, „pasidabinusi“ ant  krūtinės  permestu automatu ar prie diržo prisegtu savižudžio  sprogstamuoju užtaisu, man jau senokai įprastas reginys.  Tačiau dažnai tokios amunicijos joms neprireikia,  kadangi ir žodžiu geba kirsti kaip bitė. Vis dažniau pasitaiko, kad ir bitės įgeltas, o  aikteliu ir paprašau: nebūk, bitele, mūza...
   – Nebūk bitele, mūza, –  tariau ir Švelniajai, ne tuoj  suvokęs, kad taip gėlė ne bitelė.
   Švelnioji:
    –aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
   
AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ:
AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ: AŠ...

   Galėčiau, žinoma, vardinti ir vardinti, rodydamas į sveiko  proto žmonės, šiam garbėtroškai parašiusių vienetus. Tačiau ar reikia? Nebent tik dėl patikinimo, Taigi, vienas iš jų taip:
  Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais.
   
  Tai va, Švelnioji, manau, nereikia jaudintis, kad niekas manęs tokio – ir seno, ir grafomano – nemato. Daug kas mato, daug. Tačiau nežadu kam nors  pastoti kelią į senatvę su jos apraiškomis, jos papūgomis smegenyse. Gal tik tiek, kad neskubinu į ją ką nors ateiti. Kad ir kada į ją ateitum, vis tiek nepasirodys, kad pavėlavai. Tačiau, žinoma, galima apsieiti ir be jos. Be senatvės. Betgi ir vėl: kad ir laisvas tokius linkėjimus sakyti, tačiau savo laisvei daug kur esu užtvara, siena, kalėjimas. Esu grandinė, kad  ją laikyčiau nelaisvą. Ir man būna smagu, kad nesiskubinu aplenkti  eilėraščių, apdaužytų kuolais. Neretai ateinu, pastoviniuoju, pašnekinu aš juos, pašnekina jie mane Štai ir šį kartą sustojau  prie vieno iš jų, įvardinto „Dienoraštis savaip (keistas jausmas) “.
     
Jau vargu, ar kada
dar galėsiu miegoti
ir, įėjęs į sapną,
pabūti ramus.

Keistas jausmas!
Lyg tik pasakyta –
Dievas žmogų sukūrė
pagal atvaizdą savo.

Ir užaugo tas laikas,
kai ne Dievo jau ieškau
įžvalgyti jį taip,
kad pažinčiau,
kažkur danguose ...
 
Grok, Poe.
Ir tu, Pro.
Šiaip ar taip,
mūzose esate sesės.
Man skaudžiai baisu,
net netyčia atėjus,
po save pasivaikščiot:
žydai vis eina, ir eina,
eina ir eina numirt manyje...

O Jeruzale Vilniaus,
o Jeruzale manyje,
neišeik,  neužmiršk,
kad lietuvis esu.
Nesakyk atlaidžiai,
kad (ką gi?) taip buvo –
laikas negrįžta
ir tai, kas jame padaryta –
taip  pat.

Eina žydai, vis eina ir eina,
eina žydai numirt manyje.
O jausmas toks tikras
kaip pasakyta:
Dievas žmogų sukūrė
pagal atvaizdą savo.

  Uždegu žvakutę, ją pakėlęs ant  paskutinio taško, ir  žinau, kad kaip mušto žmogaus kaina gerokai didesnė negu nemušto, taip ir eilėraščio. Žvakės šviesoje eilėraščio panorama atrodo raiškesnė. Kažką  krapštėliu, norėdamas jam padėti, bet kartu ir bijausi, kad kažkam (o ir jam pačiam) nepasinorėtų atrodyti geresniu ir manyti, kad  jis nepelnytai kuolais apdaužytas. O kitą sykį atėjęs parašiau:
   Kai ateinu prie šio eilėraščio kažkur pasąmonėje pamatau keletą baltaraiščių, atėjusių dar kartą peršaudyti Vilniaus Jeruzalės.
    – Ne, ne, tai netiesa, – dabar gi ir pats sau  priekaištauju, uždegtos žvakės  šviesoje atsimindamas, kad buvau palikęs skaitytojui  teisę  užbaigti eilėraštį patriukšmaujant supratimu:
   – Betgi,  Pranuci,  čia taip Dievais  šaudomas,  jo  paveikslas. Kaip  čia tu taip, a?
   – Iš  tikrųjų, kaip aš  čia  taip?. Gal protingiau paklausti tų, kurie taip šaudo. Jie irgi sukurti  pagal Dievo atvaizdą...
(Iš „Savęsp montažai“ – 3)

4. Pa... pa ... pa...  pamąstymai.

Jau niekur neskubu,
Peizažai patys į mane ateina.
Visokie  jie –
vieni dar vis prieš  veidrodį dabinasi,
norėdami gražiau pabūti,
kiti nepaiso, kaip sukris kam į akis.

Savęsp  šalie,  džiaugiuosi,
kad į nieką neištirpus,
apibrėžtis raiškiau įsiterpia į sielą,
net jei erdvė tuščia,
ji vis dėlto būtis, būtybė,  ji  – yra.
Ir  jau  nesopa, kai kažkas,
parodęs į  mane,
nusilenkia Niekų valdovui.
Galbūt taip reiškiasi dvasia –
regėjimu šventybė neįteisinta.

  Lyg mąsčiau taip, o iš  tiesų pats žodis „pamąstymas“ kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus, jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardijantį šį raštų žiupsnelį: pa... pa... pa... pamąstymai.  Vengdavau nepaklusnų žodį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkakliai, netgi vardan būsimos pergalės įtikėjęs, kad gebu padaryti gerokai daugiau. Netgi parašyti knygą.
   Dabar jau sunku prisiminti, kokiam pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau „pamąstymą“ tarti be broko. Tačiau žinau, kad tuomet savo gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos, kaip ir dabar, lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus, kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir  Nykštys vėlgi atitinkamai – Anularius, Medius, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau  pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal piršto vardą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau. Tačiau išmokus be broko ištarti burnai neįtikusį žodį „pamąstymas“, didesnis, daugiau jėgų  reikalaujantys atkaklumas atlėgo. Ryžtas parašyti knygą blėso, geso, kol  vieną kartą, paglostęs Didįjį, išgirdau:
  – Girdėjai, vėl bara. Nesuprasi, ar vyras, ar moteriškė   
O gal abu iš vienos personos, tačiau bara, kaip suprantu, vis už tą  patį – kad esi senas. Visa kita man ne taip svarbu...
– Mat kaip užgiedojai! Nagi padėk ir man, Didysis. Ir aš  pagiedosiu. Maniau, kad jau užmišęs šią dainą. O dabar...
   Ir netrukus išgirdom, kaip mudviejų balsai suvirpo,  subangavo. Tai nelinksma daina, neskubi. Tačiau lig tol netgi nežinojau, kad galiu ją atsiminti.

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų,
Be tavęs vakarai bus nuobodūs...

  Pradžioje maniau, kad aiktelėsime kelias eilutes ir nutilsime, bet – ne. Po pirmo posmo atsirado antras, po  antro – trečias ir štai paskutinis:

Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs.

  Hmm. Sunku patikėti, kad tai paskutinis posmas, –  mintyse girdėjau šiugždesį. Labai nepanašu, labai, kad taip gali būti. Labiau tikėtina, kad  užmiršęs ar neišmokęs visos dainos.
  Ilgai dar laikiau Didįjį pirštą, apkabinęs kairės rankos  sauja ir atrodė, kad esu ten, kur savasties susikaupė daugiausia. Tačiau ir vėl: kas ji, taigi savastis? Kaip ją atidžiau  patyrinėt, kaip paskanauti? Toks dalykas veidrodyje nesimato, ant dantų irgi neužšoka. Jis, matyt, kažkur savijautoje. O kai  girdžiu, kad žodis „savastis“  jau pasenęs ir siūloma juo iškalbamas prasmes studijuoti per žodį  „nuosavybė“ kaip jo pakaitalą, darosi skaudu, kaip žiūrint į  ištuštėjusius kaimus, į tuščius, seniai žmogaus akių nemačiusius langų stiklus ir kažkas viduje šąla, ledėja. Atrodo, kad šalčiu, ledu, įšalu stengiasi SAVASTIS užkonservuoti savyje sukauptas prasmes, būdama įsitikinusi, kad vėliau ar anksčiau, bet atsiras dvasinis poreikis turėti  ją kaip modelį žmogaus pilnačiai nutapyti, kad ji tokiam reikalui labiausiai išnokusi, labiausiai tobula.
  Man ji kaip sankaupa visokio savęs per visus aštuonis dešimtmečius, – suvokiu mintyse, tačiau to nepakako, reikėjo juos balsu pakartoti, o tuomet jau ir burna prasižiojo. O Didysis pirštas vėlgi nebuvo tuščias, nebuvo  abejingas.
  – Kaip tai atsitiko, Pranuci? Regisi, jog mudu iš  tikrųjų, kad ir netyčia, bet padainavome. Ar reikėjo? Va taip  ir atsiranda nepatenkinti: gal jis, vyras, gal ji, moteriškė, gal vienoje personoje abu – po ilgesnio  tylėjimo, bet dar neatslūgus  grauduliui, pakalbėjo jis
  – Gera daina,– atsiliepė Diditus Minimus, (kairės  rankos Mažylis).
  –  Ir teisinga, – bet aš kalbu apie tekstą, o ne jo dainavimą,– atsiliepė Anularius. (kairės rankos Bevardis). –
   Virpesys prabėgo ir kitais pirštais. Ar  buvo kada  taip? Tikriausiai, kad buvo, tačiau kamantinėti atmintį  dabar nebuvo laiko, nei patogu. O Anularius taip:
  – Priežastis akivaizdi: ne toje laiko erdvėje ji padainuota, kad pelnytų aplodismentų. Tai mano su  Diditus Minimus  laikas, tai laikas, kai tau, dzieduli, dar ir dvidešimt nebuvo. Negi neatsimeni, kaip atrodei anuomet ją dainuodamas. Ir nereikėtų nepaisyti, kad šiliniai ją dažniau vadino ne daina, o giesme, kad  jie ne dainavo ją, o giedojo. Nors tokių giesmių į bažnyčią irgi nenešė.

Neišeik, neišeik iš kolchozo,
Nepaliki nepjautų rugių,
Bulvės nekastos, avižos byra
Už darbadienius nėra grūdų.

  Dabar jau mano rankų  pirštai buvo sunerti. Lyg ir  nebuvo jokios prasmės tai daryti, bet giminė be Niekų valdovo pastangų susirinko į krūvą ir matant tokį vaizdą, jau nepasakysi, kad kairė  nežino ką daro dešinė. Arba priešingai. Žino. Ir abiejų rankų  kiekvienas  pirštas žino, ką daro kiti pirštai. Na, o Niekų valdovas?
Jis gieda. Ir  laukia  aplodismentų. Fu, kaip nesmagu.
Tačiau taip tik atrodo, nes jam dar ir skauda.
  Tokie mano pamąstymai netrukdė  girdėti, ką sako Anularius ir netgi, ką vienas kitam pašnabžda kiti  pirštai. Nesunkiai suvokiau,, kad jie gerokai anksčiau sužinoję, kad kažkur, kaip giliausiam pogrindyje, rinktiniai  meistrai kaldina Niekų valdovo karūną.
  Kam  ji atiteks?
  – Ar supranti,  dzieduli apie ką kalbu?– iš savo dešimtmečio klausia Anularius, kai man  dar ir dvidešimties nėra. – Giedojai, kad tave  kur,  nepaisydamas, kad su klausa  nesutari.  Kad tik kuo  garsiau,  kuo  garsiau...Gerklės  pakako, kad  per  visą  Šilinių kraštą girdėtųsi. Varnas Golius bijojo būti danguje. Vidinis taip pat meldėsi visiems šventiesiems , kad  anksčiau susiprotėtum, susitupėtum, Bet – ne! Visur pilna tavęs tokio:
    Neišeik,  neišeik iš kolchozo...

5. Kas dar galėtų būti  prasmingiau.

Savęs tokio dar nebuvau girdėjęs. Tačiau  gal tai ne aš? Ir vis tik:

Skausmingai girgžtelėjo savyje
it durų vyriai netepti,
it skudurėliais plėšoma skara
ant motinos galvos nešiota.
Ir aš tikėjau, kad neamžini,
nors nenorėju taip
ir kantriai laukiau,
kada iš tolių tolesnių ateis žinia,
nepatikėti tiems, kas šitaip sako...

Šalis Savęsp kaip planeta –
visi rytojai ten
į amžinybę sutelkti.
Žmogau, ar tu žinai,
kiek angelų, velnių, dievų
su tavimi jau susitikę buvo?
Kažin, kokiu tarp jų mane matei?
Ar toliuose, kuriuos daugkart buvai,
įsiminei peizažuose ir tokį –
tai ne Adomas nuogas vaikšto su Ieva,
o tu... (atsiprašau),
o aš, žmogau.
Net rojaus ten nėra,
o tiktai ji, Ieva, ir...

Savęsp šalie, tavo orbitoje esu,
ir nuodėmes kaip gintarą renku.
Išlydysiu į statulėlę,
Tik kažin, ar pažins kas nors?
Bet paukščiai tūpiasi man ant delnų
ir pirštai kalba liežuviu,
kurį kadais tikrai girdėjau.
 
  Kur aš toks? Kokioje vietovėje? Ir ar toli nuo čia, nuo dabar? 
  Netariu, kad toks žinojimas man labai reikalingas, bet atsiranda nuovoka, kuri atsiskiria nuo kasdienybės, klajodama, vaikščiodama, neršdama po ją. Žinau, suprantu, kad taip neturėtų būti ir priverstas galvoti, kad čia pradeda veikti kitokia  pajauta, kitoks regėjimų suvokimas.
  – Dieve,  baik, – prašau,  meldžiu, reikalauju, tačiau reikalai darosi painesni. Pradedu įtarinėti savyje esant kliedėjimą, kaip man dvasiai reikalingą atokvėpį, paspirtį. Ir jai reikia į ką nors atsispirti. O į ką, kai nei  lazdos, nei tvoras ar sienos nėra? Pagaliau, ir pats  jau neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi dar vis girdžiu, kai pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų verta  pa... pa...  pa... pamąstyti, kas yra įvardinama „šventu melu“. Ar tik ne ji, nesuvokta tiesa? Ir va vėl  iš neparašytos knygos parskaitau kaip iš parašytos.

Skaudėki Aš,
kai į tave parodo vieną.
Neleisk, mintie,  turėti šitiek nežinios –
į Dievą irgi rodo taip –
jis vienas ir kitų nėra.
O aš regiu,
kad ir erdvė viena,
kurios didybę mokausi pažint per DAUG –,
per begalinę  įvairovę kūrinių būties.
Žmogau, skaudėk,
lig šiolei nepažintas kaip erdvė,
kaip sankaupa materijos net su Dievu joje.
Taip, vėl bandau save suvokt iš naujo,
nes tas, kurį žinojau iki šiol
jau vėl ne Aš.

  –  Tačiau  pažinti  galima. Bent  man  tai  nesunkiai  pavyko. Tik nemanyk, kad sapnuoji.  Beje, Pranuci, ar matei saulę be spindulių. Žiūrėk.
  Pakėliau galvą. Rytas miglotas, o jo aukštumos rūkais dar tirštesnės.
  – Aš pirmą kartą tokią matau. Pradžioje pamaniau, kad mėnulis. Ne ką ir didesnis. Galima  manyti, kad per naktį paaugo...
– Vidinis? Seniai  matėmės. Iš kur tu?
– Iš visur, Pranuci., – pasakė neskubėdamas iškalbėti žodžių ir apsieidamas be pasisveikinimo.
  –  Sakau, seniai  nesimatėme, Vidini. Kas atsitiko?  Nepyk, bet jau nelaukiau. Maniau, kad neverta, kai pelenus pusto vėjai. Dar vis tikėjausi, kad neparašytos knygos pakvies tave į talką,  bet...  Na, būk  drūtas, žmogau. Ir negirdėk, užmiršk, ką čia kalbu. Tokia jau diena, kad ir jos ryto saulė  be  spindulių.
  – O parašyta irgi tartum taikant į tą patį taikinį. – atsiliepė Vidinis, bet ne dėl parašyto esmės, o dėl to, kad jis, aukštesnių intuicijų pamalonintas, išgirsta manyje dalykus netgi anksčiau, negu jie sugula į raštus. Bent tuos, kuriuose kažkaip tariu jo vardą. Kad ir pa...  pa... pa... pamąstymuose.
  – Vidinis, kad tave  kur!  Tfu!, tfu! Tfu! – paspjaudžiau, kad tik nesumanytų dingti. – Nagi, seni, priimk į glėbį, - džiaugsmingai  pašokau putodamas burnoje kaip alus bokale. Renkamės, renkamės, kad ir nejudrūs, betgi o -čia -čia, o -pa -pa renkamės...

Ir ši diena tokia
kad ir šešėliai vaikščioja
lyg paslaugos tikėtųsi,
lyg  išskirtinės sau aukos.
Žodžiu, ne gėlės jie,
arčiau širdies į glėbį siunčiamos,
tačiau žinau –
ir šitą kartą išgyvensiu iki kito;
visus  numirėlius gyvus sapnuoju.
Sakykite, kas dar galėtų būti prasmingiau?
(Iš „Savęsp montažų“ – 5)
2017-10-21 15:26

3

2. Pasėdėjimas režisieriaus kėdėje

Vakarykštė diena Manyje dar nesibaigia. Tai, matyt, todėl, kad vakar sukako  šimtas metų, kai gimė tėtis. Prisiminiau vėlai, jau apyvakarėje, tai apkartino nuotaiką. Mirusius prisimenam paskiausiai net tuomet, kai ant stalo dėliojame Kūčių vakarienę. Ir kitas svarbus dalykas- vakar pirmą kartą viešai paklausiau, kas jis, Manyje gyvenantis Vidinis - velnias ar dievas? Ir tai, sakyčiau, jį supykdė, nes naktį buvo agresyvus.                             
- Dieną miegi, naktį triukšmauji. Ne vienas gi.
- Žinau, kad ne vienas. Vienas netriukšmaučiau.
- Ša. Ša. Nebūk garvežys, Vidini. Už sienos – žmonės. Vėl kolios, kvies policiją. Ir bendrai - kas su tavimi darosi?
- Atrodo, kad paversti šiukšlynu rankraščiai tau ne atsakymas, ko triukšmauja, ko nori Vidinis. Žinau, daug kas savo viršūnės, arba sakykim - garbės siekia tyliai, pagal posakį - tyli kiaulė giliai žemę knisa. Priklausau tiems, kurių mažiau, kurie triukšmauja, liudija, kad nesame tuščia vieta. Ir reikalaujame pripažinimo. Ir šitie popieriai, dėl kurių tiek iškentėjau kūrybos kankynėse - irgi netylės. Triukšmausime ir būsime išgirsti. Netiki? Abejoji? Taip kaip buvo, daugiau nebus.
- Apie ką tu, Vidini?
- Negaliu ramiai žiūrėti į pradangintas viltis. Per tuos metus tiek rašalo išrašėme ir.. makulatūra. Argi ne tu įtikinėjai: būsime rašytojai, Vidini, žodžio meistrai, tūzai literatūroje. Tfu!
- Sakiau, nebūk garvežys, -  bandžiau raminti.
-Sėsk! - dar smarkiau riktelėjo Vidinis ir triukšmingai paslinko prie kojų  aptrintą kėdę. Atsisėdau, nežinodamas ką daryti ir jaučiau, kad kurį laiką Vidinis apžiūrinėja mane. Žvilgsnis priekabus. Prireikė kelis kartus pasikelti perkeliant kėdę iš vienos vietos į kitą, kol sėdinčio ant kėdės reginys įtiko.
- Nemanyk, kad priekabiauju. Tai turėjo įvykti anksčiau, kai ant šito apgeltusio popiergalio buvo užrašyta. Skaityk...
- Jau skaičiau.
- Šito neskaitei. Skaityk.
- Negi manai, kad įmanoma perskaityti visą šiukšlyną. Ir dar tuomet, kai jau akys žlibos, - pasakiau, tačiau prisikišau prie akių jo paduotą popiergalį. Aukščiausioje eilutėje padidintomis ir pastorintomis raidėmis parašyta:
                    „Pirmas paveikslas, pirma scena“
Žemiau rašoma, kad atidengus scenos užuolaidą publika mato kėdėje sėdintį valstietiškos konfigūracijos žmogų. Kažką masto.
- Suprantu, kad tas valstietiškos konfigūracijos mąstytojas esu aš?
- Reikia nuo kažko pradėti. Pasirinkau kėdę su sėdinčiu ant jos žmogumi. Sutik, kad mūsų atveju geriau, jeigu jis bus režisierius. Drąsus, ryžtingas, suvokiantis, ko gyvenimui labiausia reikia. Ir svarbiausia, kad iš nieko sugebėtų kažką padaryti. Bet neduok, Dieve, jeigu jo supratimas, kaip „Faustre“ direktoriaus, pageidavusio turėti vaidinimą pagal minios užgaidas:
                    Vaidinimas, man regis, turi būti
                    Lyg šiupinys- ir lengvas, ir skalsus.
Tokie režisieriai man nereikalingi. Supranti?
- Puiku, kad tokie Tau, Vidini, nereikalingi. Todėl prašau: sėsk šioje kėdėje. Sėsk, režisieriau. Ir būk toks, kokio tau reikia. Žinai, kad nepretenduoju į jokius režisierius.
- Tyliau, netriukšmauk! - dabar jau mane tildė Vidinis. Dar kartą pažiūrėk, kiek čia prišiukšlinta ir...
Vidinis ilgai tylėjo, paskui giliai į krūtinę įtraukė oro ir, triukšmingai jį iškvėpęs, tyliai, beveik pašnibždomis: 
- Matyt, kad šūdžiai, o ne rašytojai, jeigu kelių metų darbą reikia išmesti į šiukšliadėžes.
- Todėl toks šiukšlynas ir atsirado, kad stengtasi, jog darbas būtų kokybiškas. Ir tu, Vidini, gerai tai žinai... Kartu šiukšlinom. Bet ačiū Dievui, kad ne scenoje. Džiaukimės bent tuo, kuo galime džiaugtis. Todėl tave ir gerbdavau, kad neleisdavai susigyventi su  chaltūra. Arba - gerai, arba- nieko...
Širdyje pasidarė gera. Jausmai išsilygino ir savijautą užgriuvo darna. Atrodė, kad galiu atsikelti nuo kėdės ir vėl sugrįžti į poilsį ir ramybę Tačiau taip užtruko neilgai.
- Dieve mano, - vėl atodūsiu krūtinę pakėlė Vidinis. - Aš netgi nežinau, kuris daugiau čia prišiukšliname - ar aš, ar tu. Tačiau žinau vieną svarbų dalyką - luošieji, sužaloti žmonės nenori į savo tarpą  įsileisti sveikų. Toks šiukšlynas galėjęs susidaryti ir dėl tokios priežasties. Supranti apie ką kalbu? Tai svarbiausia, kas reikalinga suprasti. Bet sakyk, kaip kitaip galėtume sužinoti ko čia daugiau – šiukšlių ar vertingų dalykų. Kaip sužinoti? -klausė mano kankintojas.
- Lyg tyčia manęs klausi ko nežinau.
- Ne tyčia, - išgirdau ir pajutau, kad nuo „režisieriaus“ kėdės bent kol kas man nebus lemta atsikelti. O ginčas, ar privalau juo būti ar ne, tiesiog absurdiškai beprasmis. Reikėjo imtis darbo ir pagal išgales kuo geriau tą mažą scenos štrichą - sėdinti režisieriaus kėdėje žmogų- apgaubti gyvenimu. Ir būtent tuo laiku, kuomet net Arūnas Žebriūnas nesuranda tinkamesnio scenarijaus kinui susukti. Gyvenimo daug, šiukšlynų apie ji rašant, irgi susikaupia daug, o to  svarbiausiojo lyg ir nėra.
- Mes turėtume perkošti savo šiukšlyną. Netikiu, kad viskas jame taip  beprasmiškai nyku, - pasakė Vidinis. Tylėjau, leisdamas jam  nurimti, tačiau  pats jaučiausi ne kaip. Darbas šiukšlyne... O Viešpatie! Kuo tau taip neįtikau…
- Savo... Savo pačių šiukšlyne, - sumurmėjo užmigdamas Vidinis..
Priėjau prie lango. Švito. Bet kai dienos šviesos tiek maža, tai, žinoma,  nereiškia, jog rytas ankstyvas. Skrido man pažįstama varna, kurią išskirdamas iš kitų vadinu Juodąja Varna.
- Hm, bijau dėti savo rašliavonę. Manau, likčiau nesuprasta, - išgirdau vieton pasisveikinimo, o netrukus vėl: - Kiekvienas turime savą muzikos supratimą.
Tėvas irgi grojo smuiku, -atsiminiau- o paskui jiį išmetė. Kažin, kur jis? Prieš šimtą metų gruodžio 23-ji buvo pirmoji jo pragyventa diena.
- Negi galėčiau būti režisieriumi? –tuoj pat parėjau namo, į save.

Vilnius ( Naujininkai )
2006 m. gruodis 23 d.

4

3. Moteris ant slenksčio.

- Nemiegi?
- Miegu.
- Žinomiausi režisieriai, kol nepadaro darbo, kankinasi nemiega
- Te sudega jie, žinomiausi. Aš miegu, – paliudijau.
-Žinoma. Tik nereikia dėl nemiegos graužtis pirštų. O savo pažadą ištęsėjau ir Pirkaitienė pasodinau ant slenksčio. Pavargus. Kažko nusiminus. Neatrodo, jog dėl to, kad norėtų miego.
- Rūpinkis, Vidini, savais darbais, o manuosius palik man, - patariau.
Naktis. Akys nemato, tačiau vaizdas su ant slenksčio sėdinčia Pirkaitiene  išsiskiria - nereikia ieškoti ugnies, įžiebti žiburį. Šviesa jaukiai apšvietė  patalpos fragmentą ir mano akys jau negalėjo nuo jo atsitraukti. „Puiku! ”- norėjosi pašaukti sieloje, bet pajaučiau drausmės įtaigą ir buvo gera, kad savo susižavėjimą galiu išreikšti be aplodismentų. Tačiau klausimų buvo ir pirmiausia stengiausi atsiminti apie kokį pažadą kalba Vidinis. Bet dar smalsiau - negi nuo šiolei reikės gyventi dar ir su Pirkaitiene?
- Žymiausi režisieriai niekuomet neapleidžia tų, ką Dievas jiems siunčia. Augina, puoselėja ir jeigu ką - žiūrėk, patys išeina iš namų lyg nieko neatsitikę.
Vėl kažkas vyksta, pagalvojau, bet susivokti nebuvo lengva. Net nesugebu  atsiminti, kada Vidinis žadėjęs parūpinti Pirkaitienę. Ir kodėl? kam ji čia?
- Dar neturėjau progų ką nors išvaryti. Ji pirma čia, - atsiliepiau ir nedaug paisiau, ar pasakau teisybę. Man tai regėjosi, kaip smulkmena, tačiau buvau įsitikinęs, kad ir pradedančiam režisieriui reikalinga žinoti, kodėl ji pavargusi, ko nusiminusi? Ir kodėl pasodinai ant slenksčio?- šaukiausi Vidinį, bet jis neatsiliepė. Atrodė, kad Savyje ištuštėjau, bet lyg žinojau, kad reikia prieiti prie ant slenksčio sėdinčios moters ir neišgąsdinus pasakyti jai tą pirmą žodį, kuris būtų lyg jos - savas, jos išaugintas, ir jeigu kada kur išeina, tai ir vėl sugrįžta atgal pas ją. Tačiau taip padaryti nepasisekė. Reikėjo žymiai daugiau laiko, net staiga netikėtai moteris pakelia galvą ir sako:
- Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
Krūptelėjau ir savyje pasidarė baisu.
- Aš naktyje. Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
- Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
- Dieve mano, kaip man jums pasirodyti. Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia  jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. Ir štai kryželis su  nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už tą  piktą, kurio nesu padaręs. Beje, šiandien Kūčios, tikiuosi, kartu valgysime  vakarienę.
- Sakėte, kad norite moters, kuri ateitų iš gyvenimo. Bet tai tik žodžiai. Iš tikrųjų tokios moters nenorite. Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir  šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant Jūsų kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
Norėjau šaukti: Vidini, kur tu? Bet gerklės šauksmui neužteko. Mačiau, kai moteris vėl nulenkia galvą, ištiesia rankas, o į atlenktą jos delną, pasikeldamas nuo grindų, nukrito apdriskęs popieriaus lapas - jis buvo iš rankraštinės  makulatūros.
- Nesivarginkite, režisieriau, parskaitysiu, kas ten parašyta. O kada parašyta, gal jau pats atsiminsi, - išgirdau Savyje Vidinį.
- Tai tu ją čia parravėjai?
-Tyliau, - sudraudė. - Būna, kad nuo žodžio skauda labiau, negu nuo akmens. Sakai, parravėjau? Koks žodis, a? Par- ra –vėjau!! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, - niekingai mestelėjo mano sąmonėn Vidinis. - Geriau, kad pasiliktum be Kūčių vakarienės..
- Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
- Tai juk ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink..
Ir perskaitė:
„Mačiau kaip ant suvargusiu namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net  nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene.  Tikrasis moters vardas buvo kitas. Ir niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti, kad tai moteris“, - perskaitė Vidinis ir patylėjęs:
- Kas taip rašė? O parašęs numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? - nesigailėjo klausti Vidinis.
- Atleisk, Motin. Dievas neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi. O kada tai parašiau, tikrai neatsimenu, bet gerai žinau, kad čia atėjai iš 1940 metų. Žinau ir tavo vardą, Motin. Jis irgi buvo paniekintas.
Mačiau, kaip lapelis iškrito iš nutilusios moters rankų ir aš, žiūrėdamas iš  tamsos į šviesą, mostagavau rankomis tikėdamasis, kad gal jis dar kartą pateks į mano rankas.
- Greit sėsime prie Kūčių stalo, prie Vakarienės, bet ar atsiminsime, kas  ją  išsaugojo? - pasišnibždėjo Vidinis.
- O aš, žinau, Motin, tavo vardą. Jau jis vėl, kaip TUOMET, kai pagonys Šv. Brunonui trenkė į galvą... Ir žinau, kas išsaugojo Kūčių vakarienę su jos šventu stalu, šienu ir plotkelėmis...

Vilnius,
2006m gruodžio 24 d.

5

:angry:  4. Sudegintos Kalėdos

- Kiek valgių buvo ant Kūčių vakarienės stalo?
- Viskas kaip visuomet. Nemažiau dvylikos.
- Klausiu - kiek?
- Neskaičiavau. Klausk savo anūkų. Jie skaičiavo, - patarė Vidinis.
- Baranauskai -Simonas, Povilas ir Milda - išvažiavo. Liko vienas Ignas.
- Na, ir klausk jo, kol ir jis dar neišvažiavo, - pasakė Vidinis, tačiau, matyt, kad  jam pačiam parūpo suskaičiuoti Vakarienės valgius. Tai padaryti nesunku, kadangi po Vakarienės kūčių stalas pasiliko laukti mirusiųjų sielų - jos ateina pabūti pas savus, kurie kuičiasi žemės žmonių gyvenimuose, kad paskui, nusimetę kūnus, irgi taptų sielomis. Vidinis valgius skaičiavo neskubėdamas ir skaniai valgė valgių likučius. Bandžiau įsivaizduoti, kur prie stalo sėdoje tėtės, mamos, brolio sielos, kur žmonos tėvų, taigi mano uošvių Teofilės ir Sergiejaus. Bet ant stalo joms palikti valgiai lyg nepaliesti. O štai Vidinis juos mažino gan pastebimai.         
- Jau dvylika. - suskaičiavo, - Dvylika valgių - dvylika apaštalų. Kažin, koks valgis pašvęstas Judui? - panūdo klausti, nors žinojo, kad savo žiniomis religijos dalykuose gerokai pranoksta mane. Tačiau irgi žinojau, kad pastaraisiais metais Lietuvoje Kūčių stalai praturėjo – ant jų atsirado daugiau valgių negu Kristus turėjo apaštalų.
- Ignai, kiek valgių ant Kūčių stalo suskaičiavote? - paklausiau sūnaitį, nusibodus laukti kol juos suskaičiuos Vidinis. 
- Šis penkioliktas, - pasakė Vidinis, dėdamasis į burną silkės gabaliuką.
- Buvo dvidešimt vienas valgis - pasakė Ignas.
- Dvidešimt vienas? - nustebo Vidinis: - Žiūrėk tu man! Įdomu, kiek jų bus ant stalo šiandien, kai šalia pasninko valgių padės ir kitus. Gera šventė Kalėdos, - pasidžiaugė.-  O kiek pasveikinimų, geriausių linkėjimų! Skaičiuojame valgius, o svarbesnių dalykų nepaisome. Kaip čia taip, režisieriau?
- Viešpatie, tu vėl? Leisk nors atsikvėpti. Ir jeigu priekaištausi, kad ne visus susodinome prie  Kūčių stalo, - atleisk, Vidini. To geriausia režisūra nesugeba. Ir Pirkaitienė neatėjo, neatsisėdo, pasiliko ant slenksčio. Abu kvietėme, prašėme, tikruoju Lietuvos vardu vadinome, bet neatėjo. O kodėl? Paklausk pats jos. Tyli kaip žemė ir atrodo, kad net slenkstis tuščias. Ne visiems, matyt, šventa ir šventėje. O aš noriu švęsti ir švęsiu. Patikėk. Joks kipšas manęs iš Kūčių šventės  neišmes.
Gražus nusiteikimas, gražios viltys ir todėl tikėjimas irgi tapatus.
- Ačiū. Pavalgiau. Iš tikrųjų, dvidešimt vienas valgis ant mūsų kūčių stalo. Moka vaikaičiai skaičiuoti. Ir turbūt ypatingai valgius, -  atrodė, kad neišgirdo mano kilstelėtos kalbos Vidinis. Netgi ramiu, šventišku elgesiu savaip paragino prisiminti tuos gerus žodžius, kurie pasakyti mūsų adresu Savyje. Atrodo, vėl lyg imu į  rankas ir skaitau žodžius:
Jono: Mielas Pranai, linksmų Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų Jums ir visai Jūsų šeimai linki Bartkų šeima.
Rasos: Mielas Pranuci, Kalėdos tai metas, kai vyksta stebuklai... Kalėdos - ir net slapčiausios svajonės tampa tiesa.
Malaja: Švelnaus angelo sparno,
          viršum tavęs, Pranai.
          Šventos giesmės aido, ilgam pasiliekančio...
          Balto plazdėjimo - gal snaigių, gal šviesių minčių...
          Išsipildymo.
          Pilnatvės.
          Džiaugsmo.
- O tu neskaitei Šv. Kalėdų nakties palinkėjimų- išgirdęs mano mintis paklausė Vidinis? -
ir jaučiau, kaip kažkas manyje dzinktelėjo, sudužo.
- Net netriukšmaudamas, Vidini, neretai esi skaudus..
- Bet ar aš dėl to kaltas? Galbūt ir Pirkaitienė nesisėdo prie Kūčių stalo būtent todėl.  Va tau medžiaga. Imk ją glėbiu ir daryk sceną, režisieriau. Štai naktis, štai tu ir.. prašau- pasirūpink, kad  žmonės suklustų, išgirstų ir pamatytų, kas jie yra Savyje.   
- Jaučiu paraką. Jaučių degėsių kvapą. Negi vėl dega Klepočiai? O Viešpatie, apsaugok mus nuo to. Tuomet irgi buvo Kalėdos, o Klepočių kaimas degė Gyvas. Su žmonėmis.
- Baik. Klepočių čia neminėk, - ryžtingai mostelėjo ranka Vidinis. - Trinktelėjo į galvą, bet  atsigausime. Ne taip skaudžiai, kaip pagonys Šv. Brunonui. Atsigausime, Pranuci.
Vidinis nutilo. Neskubėdamas išsiėmė nosinaitę, nusišluostė lūpas. Ir toliau:
- Labai dvejoju, kaip pasielgti, bet juk ne dangun gyvename. Kuo turime, tuo ir džiaukimės, na, o jeigu ne visuomet  įmanoma pasidžiaugti, tai irgi yra kaip yra.. Štai dar vieni linkėjimai, taip sakant kolektyviniai. Iš Šv. Kalėdų nakties ir konkrečiai mums.
Ir netrukus perskaičiau:
„RAŠYK“ svetainės administracija: Mielas autoriau, dėkojame,  kad svetainėje publikuojate savo  kūrinius, tačiau norime pranešti, kad Jūsų kūrinys „ Užrašai kitaip“ (1) svetainės 5. 6 lygio  vartotojų bendru sprendimų buvo ištrintas“...
- Ak, štai kodėl  toks  degėsių kvapas, - po pertraukėlės pasakiau  Vidiniu, ir:
- Kada tai  atsitiko, Vidini?
- Greit po Kūčių vakarienės. Persižegnojo, suvalgė vakarienę, na, ir tuomet... Supranti?
- Suprantu. Tai gal pasidžiaukime, a? Tiek daug per prieššventinį laiką sukaupta gražiausių linkėjimų. Glėbiu neapkabini. Iš štai ugnis. Dūmai. Dega. Dvasioje dega. Kalėdos dega, - po sunkios pertraukėlės pasakiau Vidiniui, bet pats nustebau, kad galiu degti ir nešaukti.
- Gerai parinko laiką. Tiksliai. Norėjau skausmą apmalšinti Kūčių vakarienės valgiais. Nepadėjo. Todėl ir tempiau gumą, skaičiuodamas valgius.
Ir tada atsiminiau, ką jau buvau senokai užmiršęs:   
- O tu Žinai, Vidini, jog gali būti, jog Jėzų Kristų jo apaštalai suvalgė.
- Iš proto išėjai! -  aukšta liepsna į viršų šoktelėjo Vidinis,  tačiau tuoj pat vėl nurimo:. - Nebijok. Išgyvensime. Kad ir be šventės sieloje, be Kalėdų, bet...
- Ne. Iš proto, Vidini, neišėjau. Paklausyk: „ Jeigu nevalgysite Žmogaus sūnaus kūno ir kraujo tai neturėsite gyvybės savyje“.  Arba  vėl: „ Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį  gyvenimą <... > Nes  mano  kūnas yra tikras penas ir  mano kraujas tikrasis gėrimas<... >Šita  yra iš dangaus atėjusi duona... “ Taip, Vidini,  Evangelijoje pagal Joną.
- Nepaistyk, Pranai, niekų. Tai šventvagystė. Tai...  Aš net nežinau, kas tai. Galbūt už tokias mintis mus ir baudžia dievas.. Ir tuomet šitą bausmę aš džiaugsmingai priimu. - Priglaudė delną prie delno, iškelė aukščiau  galvos ir žiūrėdamas į lubas: - Ačiū, Tau Dieve, atvesk mus į protą, - paprašė Vidinis. Ir veidas jo buvo džiugus.
- Gerų tau Kalėdų, Vidini. Gerų ir šventų, - palinkėjau jam, tvirtai nusprendęs nepasakyti, iš kur paimtos šios mano mintys. Tegu jo Kalėdos bus geresnės, negu mano, šluojamos po kojomis pelenais...

Vilnius, 2006 gruodžio 25d.
                                                        *********

6

5. Kalėdų antroji...

Naktis buvo be sapnų. Jaučiausi išsimiegojęs taip gerai, kad jau net neprisimenu, kada taip buvo. Matyt, kad net sapnams nesinorėjo varginti patirtomis Kalėdų nuoskaudomis. Atsikėliau irgi vėliau, negu paprastai. Ir buvo lengva, lyg būčiau ištuštėjęs ir nereikėtų gyventi su būtimi Savyje.
Prasidėjo ŠV. Kalėdų mano antroji diena.
O gal jos nesudegė? Arba sudegė tik tiek, kiek jų būta vakar?
Ir tuomet iš krūtinės išsprūdo pirmas atodūsis.. 
Nenoriu, kad mano atsidusimus išgirstų Vidinis. Bet būti, gyventi Savyje - ne tas pats, kaip gyventi įprastoje žmogaus kasdienybėje, kuomet galima atsitverti, užsidaryti nuotoliais ar tiesiog  sienomis. Kai esi Savyje, negali būti taip, lyg tavęs nebūtų. Kitiems, kas už tavęs, tai dažniausia tuščia vieta, bet, sakau,  kuomet Savyje -  veiksmas vyksta pastoviai, o pats judėjimas kitokių konfigūracijų  ar matmenų. Kad ir  kaip skubėtum, o nuotoliai išlieka tie patys. Traukinys, išvažiavęs iš stotelės A, nesustodamas juda toje pat vietoje.
- Didelį bjaurastį vakar pasakei, - išgirdau Vidinį.
-Tu - apie ką?  Kad Jėzų Kristų suvalgė apaštalai?
- Didesnės bjaurasties negali būt. Aš irgi leidžiu sau patriukšmauti, bet taip – niekuomet!
- Mielas Vidini, man labai nesmagu, kad taip atsitiko. Bet patikėk-  norėjau išsaugoti Tau Kalėdų džiaugsmą, nukreipiant mintis nuo mums skaudžios netekties. Kad negalvotum apie tai, jog sumanytam kūriniui „Užrašai kitaip“ galva nukirsdinta, sakyčiau, švenčiausiu Kalėdų laiku - tuoj po Kūčių vakarienės. Vargu, ar tie, kas nuoširdžiai tiki į Dievą, gali suprasti tokią egzekuciją. Dabar pats žinai, kad yra kaip yra. Gražiausi palinkėjimai, kuriuos gavom, sudeginti, pavirto pelenais, o Kalėdos be džiaugsmo neegzistuoja. Galbūt netgi ne aš dėl to kaltas, kad prisiminiau, berods, dar pavasarį perskaitytą straipsnį „ Ar tik Jėzus Kristus nebuvo suvalgytas? “ Įplūdo galvon  tokia  mintis ir leptelėjau norėdamas, kad tau būtų geriau, - kalbėjau Vidiniui, neperdėdamas savo kėslų.
Vidinis tylėjo ir klausėsi, o paskui prie jo prisidėjau ir aš. Patylėjome abu. Ir tik po alinančios sielą netrumpos tylos išgirdau jį: 
-Tai bent scena, režisieriau. Įsivaizduok tokį paveikslą, kai per Paskutinę vakarienę dvylika  apaštalų valgo... Bet kokius niekus paistau! Teišnyksta greičiau iš atminties! - susigriebė Vidinis, bet žinojau, kad tokie dalykai greitai neišnyksi ir netgi žinojau, kad jam svarbiau pasakyti pradėtą  mintį, negu priekaištauti sakant, kad „ o mudu, va, Pranuci, nesugebame atskleisti paprasčiausių žmogaus gyvenimo epizodų“. Ir užgiedojo:
                              Šv. Jėzau, gimusis,
                              Šv. Dievo  kūdiki..
Regis, taip.
- Nebus, Kalėdų, nebus, Vidini, - nutraukiau  jo giesmę ir patikinau: - Dirbk, kaip dirbai iki jų.  Kuo ilgiau apie tai paslaptingai tylėsime ir galvosime, kad nieko neįvyko, tuo akivaizdžiau matysime, kad ne tik  Kristų, bet ir Dievą daug kas jau suvalgėme. Todėl neverta pernelyg gintis. Ir Jėzaus Kristaus suvalgymas tik menkutis žmonių valgymo vakarienėse epizodas. Tai buvo daroma ne tik bet kur, bet net bažnyčiose. Vilniuje, pavyzdžiui, net Šv. Kazimiero bažnyčioje.
- Sakai, „buvo daroma“
- Atsiprašau. Aš suklydau. Ir dabar daroma, bet labiau pasislėpus. Nėra tokios viešumos.
- Antikristai, iš kur jūs čia? - sudejavo Pirkaitienė.
- Ne mudu su Vidiniu, motin. Ir ne mūsų  kaltė, kad esame iš tos padermės, iš kurios atsiranda ir  antikristai, ir ateizmo muziejaus steigėjai bažnyčiose..
- Kur mano kryžius. Žegnok, Jėzau, Lietuvą, - suvaitojo ant slenksčio sėdinčioji.
- Ir paprašyk, motin, kad nedegintų Kalėdų tiems,  kas jomis norėtų pasidžiaugti ir jomis dar tiki, - pasakiau.
- O! Ir žmogeliukas, - išgirdau, gražų, jauna, tačiau kupiną pagiežos balsą.
-O kodėl žmogeliukas? - norėjau sužinoti.
- Pameni, kai vienas žmogelis  Kamiu „Bade“  bandė parašyti romaną. Viena sakinį rašė  ir  perrašė  daugybę kartų. Taip ir tu - nejudi iš vietos.
- Betgi, panele, ar  ponia,  gal taip reikėjo, kad  romaną  su tokiu „žmogeliu“ būtų galėjęs parašyti Kamiu.
Bet panelė ar ponia tylėjo. Matyt, bijojo apsijuokti,  kad  kas nors nepamatytų jos esančios kartu su žmogeliukais rašančiais vieną sakinį.
- Suki ratais kaip erelis, - atsiliepė jauno vyro balsas. Bet nepiktas, nepagiežingas.
Pažiūrėjau į dangų. Jis apniukęs, neaukštas net mano, senio akimis. Jau neprisiminiau, kad šiandien dar šventė, dar reikia  švęsti. Bet išgirdau pažįstamą balsą. Iš toli. Iš Amerikos. Bet daina buvo  nežinoma.
                                Bet negersiu daugiau, nebepilkit.
                                Vyno upėj daugiau neskandinkit.
                                Jis mane juk per daug apsvaigina
                                Ir mintyse mane paklaidina..
- Irma,  Tu?
- Aš. Pranuci. Ar gavai mano linkėjimus?
- Taip, Irma. Ačiū.
- O  kodėl taip  liūdnai? Dainuokim!.. Ir žodžiai, ir  muzika- viskas mano...
                                Liečia pirštai vargonų  klavišą.
                                Naują taurę draugai vėl man perša,
                                Vėl liepsna akyse žaižaruoja,
                                O kažkas GERKI VYNĄ  skanduoja..
- Ačiū, Irma, - dar kartą padėkojau, bet balsas nebuvo linksmesnis.

2006 m. gruodis 26 d.
                                                ********
P. S: Vilniuje Šv. Kazimiero  bažnyčioje buvo įsteigtas ateizmo  muziejus.

7

Pirkaitienės  šviesa

Ir vėl Savyje ne taip – vėl peštynės, grūstis, nesusitaikymas.
- Eik, eik pamiegok. Naktibalda esi. Nemoki ramiai, - barė, bet, regis, pradedu priprasti ir galbūt jausčiausi nuskriaustas, jeigu gyvenimas Savyje aptiltų ir  būtų lyg žvakė paliktas paskutinei akių šviesai uždegti. Daužausi, mušuosi, dažnai jame labai skauda, bet žinau, kad čia esu ir kad tik toks gyvenimas išskiria žmogų, pakeldamas į dvasią.
- Regis, kad niekam kitam nesu taip ankštas, kaip tau. Ko nori, Vidini? Ar kad  būčiau izoliuotas? Gal kalėjimu? –paklausiau.
- O, kad taip atsitiktų. Ne vienas apsidžiaugčiau, - pasakė, tačiau abu jautėme, kad mudviejų lemtyje egzistuoja dvejybė. Tai būsena, kurioje būnant Dievo gyvenimo trejybės paslaptis neegzistuoja. Iš ten ji arčiau, geriau matoma, suprantama ir nereikia klausti, kodėl ji tokia. Tačiau kuomet pabandai išsiveržti į paviršių, išeiti iš Savęs, suvoki kokia didelė savitraukos jėga formuoja Savyje egzistuojantį pasaulį. Taip, ten dar naujokas. Bet todėl ir nejauku, kad turėdamas galimybę gyventi jame anksčiau, taip ilgai nepasinaudojau tokia proga. Ir pagaliau, Dievas žino, kaip būtų atsitikę, jeigu nebūčiau atsiradęs režisieriaus kėdėje. Matyt, kad tai irgi neatsitiktinumas, kad būta priežasčių, kurios stūmė link jos. Man turbūt, kaip ir Vidiniui, buvo gaila praleisto laiko, paaukoto  knygos rašymui ir galiausiai su  jos  juodraščiais išmesto į sąšlavyną. Netikėtai atsiradęs režisieriaus darbas, matyt, teikė viltį, kad bent dalį išmestų rašinių galima atgaivinti. Beldžiuosi, trankausi, ieškau, skubu, o Vidinis supranta, kad persistengti nereikia ir prašo netriukšmauti bent naktimis.
- Bet kas daryti, Vidini, jeigu menas vis dėlto išlieka paslaptyje. Vis mįslė. Vis savyje, - kalbėjau jam, dar mažai nutuokdamas, kaip atrodo režisieriaus darbų lankos. - Jau kelinta diena, kai Pirkaitienė ant slenksčio, o aš niekaip negaliu, nesugebu jos pakelti. Štai tau ir režisierius. Bobulės nesugebu suvaldyti.
- Tai ji tau bobulė, tai motina. Baik dvejinti.
- Argi tai prieštarauja? - suabejojau, bet širdyje nebuvo gerai ir pasijaučiau dar labiau bejėgis konstruoti scenas su naujais personažais. Gerai atsimenu, kad Pirkaitienės personažo neparašytoje knygoje nebuvo, o dabar ji čia ir jaučiu, kad turėtų atlikti ypatingą vaidmenį - pirkių motina, kiekvieno mūsų motina, Lietuvos motina, galbūt pati Lietuva, tačiau - kaip ir anksčiau- vis nusiminusi ir liūdna. Ir kai Vidinis pagrasino kalėjimu, tai net pats nustebau pamatęs, kad jis irgi buvo čia. Slegia, neįsileidžia gaivesnio oro, dusina. Tačiau įpratus prie jo, galvoje net neateina supratimas, kad  gyvenant Savyje, jo gal tikrai nereikėtų. Ar ne todėl ir Pirkaitienė sėdi ant slenksčio, negalėdama pailsėti, kad jos gyvenime taip visuomet būta?
- O gal ji tyčiojasi, -sujudo mintyse. - Šitame vaizdelyje kažko ir, matyt, labai svarbaus, nesuprantu.
- Tai labai retas reiškinys, - išgirdau Vidini, -  bet atleisk, Pranuci, nemoku padėti. Sako, kad menas yra teisybės atspindys. Bet ar ne geriau, jeigu tai būtų pati teisybė?
- Ne visiškai taip sako, Vidini.
- Norėjau pamatyti, kaip atrodo užsispyrėlė. Maniau, kad gal galėsiu padėti, bet atleisk - pagal Tamošių ir kepurė, o ne pagal kepurę Tamošius.
Ir išgirdau gilų, sunkų  atodūsį. Neiškart suvokiau, kad taip atsikvėpė ant slenksčio sėdinti moteris. Jokia režisūra tokiam atodūsiui neprilygsta. Ir man  atrodė, kad jame sutilpau, kaip jos burnoje tie keli žodžiai - AR REIKIA TYČIOTIS?
- Mieloji mano, -  atsivėrė burna. Aš visai nesityčioju. O jeigu taip atrodo, tai žinok, kad kažkas iš manęs  tyčiojais. Visą gyvenimą. Negailestingai.  Tyčiojasi, kai  miegu, tyčiojasi, kai nemiegu. Nevykėlio gyvenimas yra ne kas kita, kaip pasityčiojimai iš jo. Ir jūs tai žinote, tik manau, kad dar neišmokome suprasti, kad yra svajonių, kurios  nepalieka  žmogaus iki grabo lentos. Ir aš nejaučiu, kad  mano  jaunų dienų svajonė nors kiek būtų aprimusi. Jis vis tokia ir, Dieve, jai padėk, kad ji būtų paskutinė, kurią  galėčiau pabučiuoti, dėkodamas gyvenimui, kad jo priimtas buvau.
- Geriau „Tėve mūsų... “ sukalbėtum. Ten irgi žodžiai, žodžiai, - bet tuoj išgirdau: -- Tai rodykit, kur kitur galėčiau būti, -pasakė sėdinčioji  ant slenksčio. Jos balsas buvo giedresnis, šviesesnis ir man pasigirdo, kad jame įkrapintas bent nedidelis lašelis ironijos, kuri vilgė jos kalbamus žodžius. Pirkaitienė, matyt, žinojo, kad sutelkęs savo pastangas pakelti ją nuo slenksčio, užmiršau paruošti jai kitą vietą. Dairiausi aplink, norėdamas suvokti, kur ją geriau pasodinti.
- Galbūt, režisieriau, palik mane čia, ant slenksčio. Ar tau neatrodo, kad tokiu atveju būčiau daugiau, negu realybės atspindys. Mano vieta būti prie slenksčio. Ir  ne taip svarbu, ar ant  jo sėdžiu, ar prie jo stoviu, sakysim, atsirėmusi į durų staktą. Netgi galėtum vadinti  tiesiog slenksčiu.
- Tačiau norėčiau, kad jūs gyventumėte, kad tai būtų mūsų namai...
- Ak, režisieriau, režisieriau, - plačiai, atvirai, atsiverdama iki sielos gelmių, nusijuokė Pirkaitienė. Ir supratau, kad tą šviesa, kurioje skendėjo scenos vaizdelis su ant slenksčio sėdinčia  moterimi sklendžia iš jos. Kad ir pavargusi, kad ir  liūdna, tačiau  neleidžia užgęsti savo šviesai. Aplink naktis, tamsu, o ten, kur  ji, šviesa...
- Nieko, motin, daugiau negaliu padaryti- aprengiau žodžiais ir... kaip jau bus, tegu būna.
- O kas gali pasakyti, kaip  bus? - atsirado Vidinis.
- Nežinau. Turbūt svajonė, -  nudžiugau supratęs, kad  jos dar vis nepaleidžiu.

Vilnius,
2006 m. gruodis 29 d.

8

7. Savas  kraujas

- Gal nori pasupti tėtį?
- Tėtį? Ką reiškia - pasupti?
- Negi kurčias? Ir kaip kitaip jį tokį galima pasupti? - pastorėjo balsas, tardamas žodį „ tokį“.
- Klausiate, ar noriu pasupti tėtį? Jis gi... Nėra  jo.
- Jis dabar lopšyje.
- Nėra tėtės. Jau šeši metai ir visas gruodis, kai nėra. Dabar Ten. Palaidotas Šklėrių kapinėse. Jau ir motina Ten, - pasakiau, bet balsas toks, kad pats savęs nepažinau. Gal todėl tokiame pasimetime visai nerūpi, su kuo kalbuosi. O kad nekurčias, tai tikrai - ne. Girdžiu gerai, bet nesuprantu, kaip galima klausti tokių dalykų. Tačiau nežinia nyko su vis labiau tamsoje besišviečiančiu slenksčiu. Supratau, kad kalba ant slenksčio sėdinčioji ir - Viešpatie! - ką pasakyti?..
- Jūs labai pavargusi. Atleiskite, - pasakiau jai ir, užmiršęs nakties ramybę: - Vidini, kur tu? - pašaukiau savo priešą ir draugą.
- Mes visi labai pavargę. Tegu jis pailsi. Mokėkime vieni kitus pasaugoti, - jaukiai pasakė ant slenksčio sėdinčioji ir, regis, pirmą kartą pabijojau ją pavadinti anksčiau šauktais vardais. Net ir motinos...
- Iš tikrųjų, - pritariau, - poilsio, švenčių dienų daug, o nuovargio, gyvenant Savyje, nemažėja. -Tačiau pasakydamas tiek žinojau, kad  beveik nieko nepasakiau. Praėjusių Kalėdų švenčių dienų jausmus taip skaudžiai sugėlė, kad, atrodo, galiu prie jų fiziškai prisiliesti kaip prie kulkomis suvarpytos sienos. O šiandiena vėl šventė – prasidėjo Naujieji. Vėl reikia džiaugtis, linkėti gerų metų ir įsileisti kitų gerus palinkėjimus. Bet ar kas pagalvojo, kad, ko gero, daugiausia veidmainystės yra būtent šventiniuose palinkėjimuose.
- Kniaukia? - išgirdau lyg kačiuką.
- Verkia. - Tuoj nutils. Geras tavo tėtis - paverkia, paunkščia, bet ir vėl, žiūrėk, miega, - išgirdau gerus žodžius. Ir, leidus suprasti, kas jais pasakyta, vėl: - Nenori ateiti iš ten. Taip dabar dažnai būna. O kiti keturi jo broliai vis dėlto sugrįžo atgal. Vienas Divulis užsiliko.
-O, kad  suprasčiau, ką  jūs kalbate. Be Vidinio, kaip be rankų . Gal jis man galėtų padėti.
- Darbo užteks visiems.
- Taip. Kas  ji  mėgsta, taigi  darbą, jo visuomet užtenka, - patuščiažodžiavau  fraze. Tačiau gal neteisinga tokių dalykų kratytis manant, kad  gyvenimą aplink  save galima apveržti kaip kelnes, susijuosiant jas diržu. Man toks tuščiažodžiavimas dažnai būna reikalingas kaip alkanam duona- mintis per  frazes  skverbiasi  giliau į dalykų esmes ir jausmai  glaistosi ruošdamiesi  pasiimti  naują įspūdį ar  aplinkybę.
Pažvelgiau verksmo  pusėn. Akys  ar apsiprato, ar tamsuma praretėjo Atsirado  jau permatoma prieblanda, kurioje  matosi jos apgaubti daiktai
- Tavo tėčiui savaitė ir trys  dienos. Į Naujuosius įėjo kaip jubiliatas -  sukaks dešimt dienų. Dar nepakrikštyta, bet  vardą  turi. - Vincukas. Ateik. Pasupsi, - pakvietė sėdinčioji.
- Bet kad jau supa.
- Tai  jo brolis Divulis. Tavo krikšto tėvas. Jis vyriausias. Kiti keturi broliukai numirė..
- Sakėte, mano krikšto tėvas? Divas? Vadindavau ji tota.
- Taip, tavo  krikštatėvis. Šaunu, kad pažįsti, o juk irgi vaikis, režisieriau. Išnešti tokius vaizdus iš Savęs ne kiekvienam pavyksta. Bandyk, gal tau  pasiseks. Aš irgi džiaugsiuosi, galėjusi padėti. O jeigu Vidinis  pyktų, kad čia atnešiau  nedidelį savo gyvenimo  kamputį nepaisyk jo, Jis irgi dažnai nežino ką daro.
- Tai dabar šis, kaip sakote, “ kampeliukas“ ir liks čia?
- Jeigu mokėsi gyventi Savyje, tai  žinoma, kad liks. Galėtum vadinti jį Felikso ir Karolinos kiemu. Karlonai.
- Fuj. Dar ko!  Bet atsiprašau -  sakykit, ar mūsų dialogus galėčiau pasiūlyti vaidinimams  scenose..
- Ak, Pranuci, Pranuci, - linksmiau  atsiduso Pirkaitienė - Namų Slenkstis –Motina ir tą, kurios vardas dar  neištartas. Galbūt, Lietuva, bet apie tai užsimenu  tyliai, pats bijodamas savo lūpų, taip tariančiu jos vardą. Ir jau kitu, pažemintu balsu: - Nagi ateik, pasupsi tėtį. Tik pasiimki kiškio pyrago. Krikštatėvis norės dovanų.. Ak, kaip gerai, kad vaikai moka džiaugtis pasakomis ir iš jų rankų priimti širdžiai brangiausias dovanas.
Ir atpjovusi storą riekę duonos padavė man.
- Aš galėčiau  daugiau, - pasakiau.
- Nereikia daugiau. Čia daugiau niekuomet nebūna, - pasakė sėdinčioji ant slenksčio: - Nieko, o nieko, žmogau, daugiau  negu turėta prie 100 metų..
Eiti nereikėjo, Įkišau nosį į apibaltę tamsą. Apsidairiau.
Neaiškioje šviesoje pamačiau iš žilvičio vytelių nupintą ir ant lubų balkio pakabinta lopšį. Prie lopšio pririštos virvutės kilpa, o murziukas berniukas, uždėjęs koją, lengvai sūpavo apmuturiuotą skudurais kūdikį. Sunku  buvo pasakyti, ką  jis laiko lūputėse. Turbūt reikėtų sakyti, kad žinduką. Bet jeigu kas mano, kad galėjau nustebti, tai šitaip neatsitiko. Man labiau atrodė, kad matau kino kadrą. Jis ne toks judrus, kaip kino ekrane, bet tai neatrodė kitokio pasaulio reiškiniu. Skirtumas tik tas, kad galėjome į šį kadrą įeiti, kvėpuoti nedidelės pirkios prarūgusiais kvapais ir laikyti nosis toliau  nuo lopšio.
- Va, krikštasūnis, Divuk,  atnešė tau kiškio pyrago.
Vaikas sužiuro į mane smalsiomis akutėmis ir  nežinojau, ką jam pasakyti. Ištiesiau riekę duonos-  kiškio pyrago ir jis baikščiai priėmęs, prisiglaudė prie sumurzintų marškinių..
- O aš jau greitai piemuo būsiu, - pasidžiaugė.
- O ką čia supi? - paklausiau.
- Jis dar mažas.  Dar nebus piemuo, - pasakė supaujantis lopšį Divulis – ir jau pats  paklausė, ar daug mačiau kiškių. 
-Man ir mana sakė, kad kiškai manęs laukia. Kartu su jais pyragus kepsiu ir visi valgysim. Ir  broliukui duosim..
- Geras tu berniukas, krikšto sūnau. Ir vardas gražus. Kaip Dievulio, - skaudžiai  lūpos dėliojo žodžius, bet kitaip elgėsi  mano tėtis- pamuistė balta, bet sumurzinta kepuraite uždėta galvutę ir, susiraukęs it vyža, iššiepė bedantę burnikę, išspjaudamas iš jos čiulpinį... Jis buvo greitesnis - suskubo pirma  pasisveikinti su savo sūnumi, negu aš su juo, savo tėčiu...
- Ocho! koks rėksnys dešimties dienų jubiliatas.
- Sveikinas. Savas kraujas. Pažįsta, - pasakė Pirkaitienė - Namų slenkstis- Motina ir ta, kurios vardo dar neištariu...
                                                                                                                                     
2007 m. sausis 1 d.

9

8. Senelių sodyba
                                     
Kone iki žinojimo jaučiau, kad gyvenant Savyje nevalia užsibūti stebėtojo vaidmenyje, tačiau įtaiga veikė taip, kad man juo būti nesinorėjo. Be savikritikos, žinoma, neapsieita - ir daugiausia priekaištų pasižerdavau už nesugebėjimą pradėtą darbą įveikti iki pabaigos. Tokios išpažinties valandėlėmis Vidinis apsnūsdavo - abu su juo susiliedavome į santaiką ir man atrodydavo, kad jis tiki, jog pasiseks išbristi iš tokios bėdos.
- Sunku patikėti, kad savas kraujas turi tokią puikią atmintį, - pasakojau jam įspūdžius, patirtus prie tėtės lopšio, kurį supo jo brolis Divulis. Bet pasakoti nebuvo lengva, nes tai jausmų pasakojimas. Ypatinga jėga jie pliūptelėjo, paėmus lopšį pasupti- regėjosi, kad papilnėjau, kad lopšys prilipo prie mano rankų, norėdamas jose pasilikti bent iki to laiko, kol tėtis paaugės ir lopšys jam nebus reikalingas. Esu matęs daug lopšių, bet atsiminimų jie man nesukeldavo. Dabar, net pasilikęs vienas, aiškiai atsimenu tėtės lopšį. Kai pakėliau jį sušlapusį iš lopšio, jo burna užsičiaupė, šaižus  verksmas nutilom, tačiau neatrodė, kad lopšys tuščias - prie jo sėdėjo Divulis ir vieną po kito pasupdavo kitus keturis broliukus, kurie žmonių gyvenime nepanoro pasilikti - vėl sugrįžo, matyt, ten, iš kur buvo atėję.
- Keturi mirė, du dar skursta, kaip ir visas kiemas, - pasakė Pirkaitienė apie Felikso ir Karolinos sodybvietę.
- Žinojau, kad seneliai sunkiai gyveno, bet apie tai nepagalvodavau. Kas buvo - buvo, - atsiliepiau į  jos žodžius. - Argi galėjau pamanyti, kad ant rankų paimsiu, kas jau seniai buvo. Net savo tėtį.
- Galėtum pakilnoti ir savo krikštatėvį. Ir anas nė ką už lopšį didesnis, -atsiduso Pirkaitienė, moters  gerumu pripildydama pirkią ir ramiai, lyg mano buvimas joje jai būtų įprasta kasdienybė: -
Niekuomet niekam nieko nepasakoju, ko nereikėtų. Dabar irgi džiaugiuosi, kad galiu tikėti, jog  atmintis įeis gyventi būtuoju laiku ir tėvelį supęs lopšys niekuomet nebus tuščias. Ji užpildys sūnaus atmintis.
- Taip ir pasakė? - sukluso Vidinis: - Betgi tai mano žodžiai! Kodėl ji vagia mano žodžius?
- Negirdėjau, Vidini, kad kada taip būtum sakęs.
- Kodėl ji vagia mano mintis? - pasitaisė Vidinis.
Jau senokai su Vidiniu tokie nuoširdūs nebuvome. Sėdėjome priešpriešiais ir man labai  norėjosi  rūkyti. Lyg tuomet, kai retai kada burną palikdavau be cigaretės.
- Kažką reikia daryti, bet- ką? Ji mūsų nepaliks, - išklausęs mano pasakojimo tarė Vidinis.
-Nori, kad Pirkaitienė mus paliktų?                                   
- Kai pradės čia tampyti, kas jai po ranka, net ir atskirus kiemus, kai pradės kabinėti ant balkių lopšius, nieko geresnio nebus. Ištiks toks pats krachas, kaip rašant knygą.
- Bet, Vidini, kodėl ten būdamas nesutikau senelių Felikso ir Karolinos? Ką tik  sakei, kad Pirkaitienė vagia tavo mintis. Kodėl?
-Nesutikai? - aukštai  antakius kilstelėjo Vidinis: - Tai ką? Gal pakviesti? Jie jau irgi čia. Nei prašo, nei klausia, tempia viską, kas jai po ranka. Sakau,  jau visas Karlonų kiemas atitemptas. Negi  nematai? - paklausė ir pažadėjo: - Sutiksi! Lauk! Ir senelį  Feliksą, ir senelę Karoliną. Sutiksi net  ko nenorėsi, - pasakė Vidinis ir tikrai pajaučiau, kaip mano sielą pasiekia baimė. Ne kažin kokia didelė, bet vis tiek tai būta baimės.
- Nežinau, kodėl, bet taip jau atsitikę, kad atmintis apie senelius Feliksą ir Karoliną išliko labai išsitrynusi. Ir man atrodė, kad dėl to sąžiningai turėčiau prisiimti kaltę. Galbūt būtent dėl to, kad atminties apie juos neišsaugojau, jie aną kartą nepanoro su manimi susitikti.
- Neužkalbėk man akių. Ir be tavęs žinau, kad Savyje kaltės  jausmas įgauna konkretesnius pavidalus ir nuo to negalima pasislėpti, - paniuro Vidinis, bet iki pykčio dar buvo toli. Man atrodė, kad jau neblogai jaučiu jo nuotaikos niuansus ir daugeliu atvejų sugebėdavau išvengti karštligiško pykčio proveržių. Pykčio ilgai neužlaikydavo, bet nervus pašiaušdavau ir todėl stengdavausi išvengti tokių nemalonių  savijautoje.
- Tai sakai jie čia? – pasitikslinau, nors tai buvo visiškai bereikalingas klausimas. Prigludęs akimis prie lango pamačiau tvorą aptvertą kiemą, kuris švietėsi žiemos diena, sniegu ir patvoriais  supustytomis pusnimis. Mačiau sumenkusio klojimo ir  tvarto trobesius, mažais langais apjuodusią  gryčią ir mano akis labiausiai pritraukusią šulinio svirtį.
- Vidini, kur esame!?
Dabar, prisimenant tą vaizdą, įdomiausia, kad už kiemo tvoros nieko nesimatė, nors šviesu,  nors  gali akimis skristi ir būti kažin kur, tačiau erdvė skrydžiui uždaryta kiemo vaizdu, lyg mano senelių  sodybėlė būtu nupiešta ant balto popieriaus lapo. Esi čia- būk, o iš kiemo - nei žingsnio, ten baltas  popieriaus lapas. Už kiemo tvoros net žiema išnykusi.
- Sveikinu,  Pranuci. Esi pas senelius. Bet jie tuomet dar jauni. - išgirdau Pirkaitinės balsą.. Tavo tėtis  lopšyje, krikštatėvis- irgi  piemens nepriaugęs. Sakei, norėtum bent pamatyti, kaip tai atrodė.. Prašom, kol dar Vidinis ne toks piktas.
- Tempi čia viską.. Neįmanoma jau būti Savyje su savimi, - su  kartumėliu balse pasakė Vidinis. Užgriosi taip, kad ir Savyje reikės organizuoti leninines talkas.
- Betgi tai  mano senelių sodyba, - pasipriešinau Vidiniui ir pripuoliau prie slenksčio, norėdamas  apsikabinti, padėkoti, bet moteris sėdėjo ant jo nepasiekiama. Bent jau mano rankos nemokėjo jos  glostyti ir atsiremiau jomis į durų staktą...
- Viešpatie, kodėl tik dabar, kai priartėju prie savo septintojo jubiliejinio dešimtmečio... Seneli,  močiute, kur  Jūs?  Ar suspėsiu dar Jus apkabinti? Ten, senoje sodyboje...
Buvo 2007 m. sausio 3 d.

10

9. Pirkaitienė prieš Vidinį

Po Vidinio priekaištų Pirkaitienei, kad ji senais daiktais apgriozdė mūsų Savyje gyvenimą, įtampa  padidėjo. Vidinis jautėsi turįs teisę būti padėties šeimininku ir, matyt, būtent tai jam sutrukdė įžvelgti nestandartiškai susikaupiantį reiškinį - jis buvo pasirengęs laimėti ir nepaisė, kad ginčo oponentas savo pozicijų nemano apleisti. Todėl elgėsi panašiai kaip ankstesniais atvejais neįtardamas, kad gali būti kitaip, negu tikėjosi.  .
- Nežinau, ką bedaryti, - pasakė, pakildamas nuo kėdės. Ir žinojau, kad jam irgi labai norisi rūkyti. Pačiupinėjo kišenes, bet jose jau apie penketą metų nebuvo nusileidusi nė viena cigaretė. Kartu su juo po sutarto paskutinio parūkymo, išvertėme kišenes ir, pasakę „viskas“, išlikome žodžio šeimininkas, bet didesnio susijaudinimo mementais noras parūkyti atsirasdavo ir reikėdavo save  valdyti pasiryžimu nepasiduoti pagundai. Dabar jis vaikštinėjo pirmyn atgal ir galiausiai vėl apsisėdo ankstesnėje vietoje:
- Maniau, kad įkalbėjus tave būti režisieriumi, liausiesi smulkmenose kapstytis, - kalbėjo man nežiūrėdamas net  mano pusėje: - Maniau, galėsime užsiimti tuo, ką Savyje patys užgyvenome. Bet va, įsileidžiame šiukšlynų vertus daiktus. Kad ir lopšys... Dieve tu mano, senas trantas. Galėsi dabar jį supti kiekvieną dieną, nes nežinau, ką daryti, kad šitaip neatsitiktų.
- Žodis - ne žvirblis. Vis dėlto mes kultūros žmonės, Vidini.
- Priekaištus priimčiau, jeigu šnekėčiau slapstydamasis. Tai darau viešai, tiesiog kalbėdamas poniai  Pirkaitienei į ausis: aš tikrai nežinau, ką daryti. Tai faktas kaip blynas. Tačiau dar didesnis blynas nieko nedaryti. Kita vertus, ne visuomet, deja, gali susigaudyti, kokioje ertmėje esi. Ką tai reiškia, pavyzdžiui, būti Savyje, kai gali pasupt lopšyje ar panešioti savo tėvus? Pagaliau, kas jūs, ponia,  Pirkaitienė? Sėdite ant slenksčio, apglėbusi tiek, kiek nesugeba žmogus atsiminti ir, atrodo, nelabai svarbu, kur ir kaip su tokiu paveldu žmogus gali sutilpti .
- Ačiū už atvirumą. O aš maniau, kad esate kvailesnis.
- Tikrai? - nuoširdžiai nustebo Vidinis, ir jam, matyt, norėjosi, kad sėdinčioji ant slenksčio pasakytų „ taip“ ar „ne“,  tačiau išgirdo štai ką:
- Vidini, dabar tik tau kalbu. Jeigu žinai, pasakyk, kodėl toks vardas. Gal tai net ne vardas, o pavardė. Tačiau nepaisant, ar tai vardas, ar pavardė, pasakyk, kodėl Vidinis? Jeigu nepasakysi- o aš tai  žinau, kad  nesugebėsi pasakyti - tuomet aš pasakysiu. Taigi laukiu...
- Kodėl esu Vidinis? – pasikartojo klausimą jis: - Taip. Iš tikrųjų - kodėl? Įdomiausia, regisi, kad  niekuomet apie tai nepagalvodavau.  Man pakakdavo,  kad ESU. O kodėl? Hmmm... Atrodo, kad ir aš norėčiau sužinoti.
- Bet tu toks didelis, sunkus, pasitikintis savimi, o Savęs nepažįsti, - ramiai nuo slenksčio almėjo  Pirkaitienės žodžiai. - Tai kas tu, Vidini? Akmuo? Tačiau ir akmens negaliu peikti tokiais žodžiais, nes neįsitikinusi, kad jis nenori savęs pažinti. Ir, ko gero, pažįsta, tik mums dar nelengva į  jo pažinimą įeiti. Ak,  Vidini, mušti tave reikia ir neleisti verki.
- Žiūrėk tu man! Ė-hė! Ar matai, Pranai, su kuo reikalų turime? Ar girdi, kokias filosofijas kalba Pirkaitienė. Nagi, nagi! - skatino Vidinis Pirkaitienę tęsti jos šneką, bet neatrodė, kad šito reikėjo - Pirkaitienė buvo pasiruošusi, o aš gailėjausi, kad neturiu po ranka kokio popiergalio, kad galėčiau užrašyti ją taip, kaip sakanti. Ir vis dėlto manau, kad man pasisekė ją  pakartoti gan tiksliai.
- Deja, pone, - kalbėjo ji, parodydama į save, - ir aš negaliu pasakyti, kad pamokslauja jums Save pažįstanti. Visos Savęs tikrai nepažįstu, o ir tiek, kiek pažįstu, irgi verta pasitikrinti, ar iš tiktųjų taip yra, ar mano žinojimas nepasenęs. Bet aš tai darau ir džiaugiuosi žinodama, kad Mano pažinimu užsiėmę daug garbių vyrų ir moterų. Ačiū jiems, džiaugiuosi jais, didžiuojuosi. Na, o jūs, Vidini, ar irgi didžiuojatės, džiaugiatės, kai sakau - esate pats save apleidęs, o kitų atžvilgiu – netolerantiškas.
- Girdėjau. Jau sakėte, jog  manėte, kad esu kvailesnis negu šiandien. Gali būti, jog rytoj jums  atrodysiu protingesnis, negu manote šiandien.  Bet tai, matyt, jūsų bėda, kad manote taip, kaip jums norisi manyti. Turbūt pagal nuotaiką. O kad skudurininkė, tai negi čia priekaištas? Atėjus jums, Savyje tiek prisikaupė senienų, kad... Aš tikrai, nežinau, ką daryti, kad taip nebūtų. Pasaulis  modernėja, o mes Savyje gyvename uždegė senelių balanas. Atsiprašau,  gerbiamoji, bet toks  gyvenimas ne tik pasauliui, bet ir man nepriimtinas.
- Pasakėte, kad esu skudurininkė. Taip, esu ir skudurininkė. Bet ne tik. Pavyzdžiui, dar moku iš titnago ugnį pintyje įskelti. Ir savęs negerbčiau, jeigu džiaugčiausi, užmiršus darbus, kurie kadais  mane augino.
- Ak, štai kaip - jūs iš toli, iš  toli...
- Taip, aš čia iš toli, bet ir jūs čia iš toli., - pasakė sėdinčioji ant slenksčio, tačiau noras ją vadinti Pirkaitiene jau atkrito. Atrodė, kad ir Vidinis pajautė, kad galbūt sėdinčiosios ant slenksčio šviesa iš tikrųjų įskelta būtent pintyje ir per visą jos būtį ne karto nebuvo užgesinta.
- Kartais būna, kad pats save pavadinu kelmu, - netikėtai  prisipažino Vidinis, - bet nemėgstu tokių dalykų viešinti. Na, o kad galvą sopa nežinant, kaip gyventi tokioje senų daiktų grūstyje, tai rimtai sopa.
Aš irgi laikiau, kad Pirkaitienė primins, jog lopšys netuščias, kad jis čia ne dėl to, kad primintų, jog toks daiktas žmonių gyvenime yra, tačiau kalba buvo paskubinta prie jos pabaigos, kuomet paprastai reiškiama mintis, kas būtų, jeigu būtų.
- Jeigu mane pabandysi išvaryti iš namų, iš Savęsp, tai tu ne pirmas, - išgirdau nedaug ką sakančius  žodžius. Bet vis dėlto galima suprasti, kad tokių dalykų jos gyvenime būta ne kartą.
- Ar sakiau, kad noriu išvaryti? Gal netgi priešingai, bet tik ne šitaip apsikrovus. Kodėl apie tai negalvoti? Kodėl turėčiau nieko neveikti ir leisti, kad taip būtų? Prasidėjo Nauji metai - kiek šlamšto žmonės išgriozdė iš savo namų. Argi tai mano galva padaryta? Kai žmogų į nelaisvę paima  daiktai, išsivaduoti iš  jų beveik neįmanoma. - Ir pirmą kartą per jųdviejų pokalbį pasižiūrėjo slenksčio pusėn. Ir šyptelėjęs: - Tikiuosi, kad rytoj vėl išgirsiu, kad protingesnį mane sutinki. 
- Bet nesužinojęs, Vidini, kas Esi ir kodėl toks vardas, manau, kad tavo kelyje visuomet bus  daugiau neteisybės ir praradimų, negu tiesos. Būti Savyje nereiškia būti pasikabinusiu kažkur beorėje erdvėje ir žinoti tik suvokimą, kad ESI, - atsiliepė į Vidinio žodžius sėdinčioji ant slenksčio ir staiga pakreipė kalbą linkui senelių  namų: - Eikite, - pasakė, - laukia Feliksas su Karolina, laukia  jų kiemas. Ten mes dar pratęsime šnektą, - patikino, o aš pradėjau laukti, kada ji ištars savo tikrąjį  vardą, bet taip neatsitiko. Ją dar vis reikėjo vadinti Pirkaitiene - Namų slenksčiu- Motina ir tą  kurios  vardo  vis dar  neištariu.
- O gal visa tai sudėti į vieną vardą - Istoriją – pasišnabždėdamas susimąsčiau ir pasižadėjau, kad būdamas pas senelius, pasistengsiu nepasilikti neįsiteistas į pašnekesius ir gali būti, kad sėdinčioji ant slenksčio bus nudžiuginta, kad šitaip ištariu jos vardą.


Âû çäåñü » Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP