Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP


Užrašai KITAIP

11 20 37

11

10. Prieš šimtą metų...

Kilni, dieviškai gera jėga įtikinėja, kad Savyje arba Savęsp (Savęspi)  gyvenime atsiranda kitokios  apraiškos. Jis man nebuvo aklas, nepažįstamas, tačiau apleistas, nepaliestas geresniu supratimu, todėl atrodė nelabai reikalingas ir dėmesys jam buvo mažas. Tik prisilietus prie jo pradedu gailėtis, kad tokio gyvenimo turėjau labai nedaug ir - kita vertus - jaučiuosi labai pavėlavęs, galėdamas jį geriau pažinti ir bent gabalais išnešioti po Užrašus kitaip. Nelengva juos man rašyti, nelengva juos bandantiems skaityti, galbūt tikintis sulaukti Dievulis žino ko... Bet štai dairausi po Savęspi ir stebiuosi: Viešpaties, kokia gili, šalta ši žiema!..
- Koks kvailys! - girdžiu kažkas rėžia tiesiai į akis ir man belieka tik šyptelėti. Džiaugiuosi, kad šypsena nusisekė. Tai todėl, kad mano gyvenimas nenuobodus - vaizduotė po kojomis išsilygina, danga patvaresnė ir nors vaikščioti nelengva, bet įdomu. Šiandien ypatingai, nes rytas pranešė žinia, kad galiu aplankyti senelių namus.
- Buvau jau ten, bet... nesuprantu, kodėl negalėjau tuomet pamatyti senelių?.
- Todėl, kad nenorėjai. Net neprisiminei, kad jie gali būti, - pasigirdo pažįstamas Pirkaitienės balsas ir nebuvo noro prieštarauti. Jau žinojau, kad žmogaus norai Savęspi gyvenime reiškia kur kas daugiau, negu mums įprastame, suvisuomenintame. Ir tegu nebus atleistos mano nuodėmės, bet senelius prisimindavau retai. Netgi nuėjęs į Šklėrių kapines nedažnai sustodavau prie jų kapo. Dabar gi, laukiant susitikimo, dėl to buvo nesmagu ir netgi baugoka.
Ir štai einu. Einu į susitikimą prieš šimtą metų... 
Ak, kaip neįprastai girgždėdamas sukasi liežuvis, nurodant susitikimo laiką - PRIEŠ šimtą metų. Priėjus arčiau žiemoje įkištos senelių sodybos, Vidinis stabtelėjo ir paliepė eiti priekyje.
- Eik pirmas, - pasakė ir lyg pavydėjo: - Turėtų žmogui būti gera, galinčiam nueiti į svečius prieš šimtą metų.
- Man gera, Vidini.
Ėjome neskubėdami, bet laikas greitai tirpo ir jau po poros minučių atsiradome nedideliame kieme. Patvoryje gilios žiemos sniegas, supūstas vėpūtiniais. Kiemas subraižytas nukasto sniego takais: nuo pirkios iki klojimo, tvarto, iki skiedryno. Jais vaikštinėjo kelios vištos. O prie gryčios durų matome - mūsų laukia Karolina ir Feliksas.
- Mirė sulaukusi 83 metų- priminė Vidinis: - O pažiūrėk, kokią sutinki. Jai dar gimdyti ir gimdyti.
- Gal atsargiau, Vidini. Būkime atsargesni ir liežuvius prilaikykime už dantų, - įspėjau žinodamas, kad išvengti nesusipratimų beveik neįmanoma. Mane ypatingai veikė giminystės arba- kaip sakiau- savo kraujo jausmas. Nežinočiau, kad prie durų laukia seneliai, tuomet didesnių akibrokštų  nepastebėčiau - pasisveikini kaip žmogus su žmonėmis ir argi labai svarbu, kiek kam metų? Bet  abu mano seneliai dar gyvybiškai stiprūs, netgi jauni žmonės ir už mane, jų sūnaitį, apie po  trisdešimčia metų jaunesni. Dar labiau teisybė primena absurdą, kuomet žinai, jog motinos krūtis  čiulpiantis Vincukas yra tavo tėvelis ir suskaičiuoji, kad jis jaunesnis beveik septyniomis dešimtimis metų. Argi ne absurdas? Matyt, ne veltui manoma, kad velnias į žmogaus Savęspi gyvenimą nedrįsta įeiti bijodamas, kas nesusilaužytų kojų ar nenusisuktų ragų. Ir, beje, argi pasakysi, kad neprotingai elgiasi? O nežinočiau, kad Vincukas yra mano tėtis, o jo tėvai - mano seneliai ir tuomet gyvenimas Savyje atrodytų it atspindys to, kuris žmogų niokoja turtu ar ubagyste.
- Dabar jiems per keturiasdešimt, - dar pašnibždėjo Vidinis. Savęspi gyvenime praeitis užima didžiules erdvės ir gal niekas jos taip gerai nežinojo, kaip ant slenksčio sėdinčioji. Ši sodyba su jos gyventojais irgi įmesta šimtametėje praeityje.
Prie tvartelio amtelėjo tingus ar senas šuo.
Šalta. Sausu šalčiu girgžda mūsų žingsniai.
- Nesušalkit! - nutaisęs džiugią nuotaiką ir jausdamas artimos giminystės kraują, pašaukiau laukiantiems seneliams. - O Vincuko gal nereikėjo į tokį speigutį nešti...
- Ė, tegu grūdinasi, - atsakė Feliksas: - Vyras vis tik.
Tai pirmi jo žodžiai, kuriuos atsimenu ir pasiskubinu parašyti popieriuje, nes, Dieve, kas dabar man galėtų pasakyti, kiek jo žodžių buvo pasakyta iki mirties. Deja, senelių Karolinos ir  Felikso mirties  valandos neatsimenu, kaip ir žodžių pasakytų iki mirties. Nors, regis, turėčiau atsiminti, kadangi abu juos bent šiek tiek atsimenu prieš  mirtį - abu mirė 1945 metais ir man tuomet buvo šešeri.
- Jis čia svarbiausias, žinojo, kad ateis tėtis. Jau nuo ryto krutnus pasidarė, - moteriškai linksmai  apie Vincuką kalbėjo Karolina, apmuturiuodama mažylį didžiulių kailinių atklotais ir kalnieriumi, -  Tik nežino, kurį iš judviejų sūnumi pašaukti, - pasakė Karolina.
- Tai kad mudu jau pažįstami, - pasakiau.
- Tuomet gal kepurės nenuėmė, - šyptelėjo Feliksas.
Vedini šeimininkų ir ištarę Garbė Jėzui Kristui. ėjome pro duris, žemai palenkdami galvas, saugojantis neatsitrenkti kaktomis į viršutinį durų staktos skersinį, ir įvirtume pirkios vidun. Pažeme  kamuoliavosi iš kiemo virsdamas šaltas žiemos oras.
- Tiesiog stebuklas, kad atėjote, - pametusi Vincuką ant lovos ir nusivilkdama kailinius kalbėjo  Karolina. - Iš tikrųjų, Viešpaties keliai nežinomi. - Bet tuo laiku, dar man su Vidiniu nespėjus nusiimti kepurių, jas nuo galvos tiesiog nuplėšė Pirkaitienė.
- Vincukas sveikinasi ir prašo išpirkos.
- Išpirkos?
- Taip jau yra. Jis savo teises žino. Reikės, vyrai, kepures išpirkti. Niekas šitoje bėdoje jums    negalime padėti, - šypsodamasis kalbėjo Feliksas.
-Tai jau- taip!, - sutiko Vidinis ir, pasižiūrėjęs ką tik peržengto slenksčio pusėn: - Kur nueini, tavęs  visur pilna, Sėdinčioji. Atrodo, sėdi ant slenksčio, o neaplenkiama.
- Ką mes be jos darytume? Savęs nepažintume. Tai mūsų angelas, - pagyre Karolina sėdinčią ant  slenksčio.
- Aš nepeikiu jos. Tikrai nepeikiu, bet smagu žinoti, kad nesi paliktas vienas sau, - neįprastai geraširdiškai pasakė Vidinis, jau suspėjęs nusiimti paltą ir išsiimti iš kišenes piniginę su išpirka. Greitai ir iš mano piniginės Lituanikos lėktuvėliu į saują įskrido Darius ir Girėnas su dešimtine kepurės išpirkai.
- Tėtei galėtum nepagailėti ir daugiau, - pasakė, bet mane jau  gėlė nežinios nuojauta, kad galbūt Lietuvos litai Savęspi šalyje neturi prekinės vertės ir... ką gali žinoti- abu Atlanto nugalėtojai, įsės į lėktuvėlį  ir išskris iš Savęspi, kaip kadaise iš Amerikos. Bet - ačiū Dievui- tuoj pat kepurės atsirado ant  mūsų galvų - išpirka priimta.
Valio! - pasidžiaugiau ir pradėjau ploti. -  Dabar, regis, žinau, ponai, kaip gali atrodyti pirmoji vaidinimo scena, - bet ar kas mane suprato, nesiimu teigti. Atrodė, kad senelių namuose atsigaunu kaip režisierius ir sugebu imti iš Savęspi siužetus, juos skraidinti į Lietuvą ir ten sudėlioti su visuomeninio gyvenimo scenomis. Tas dešimties litų banknotas, priimtas kaip išpirką už kepurę, nuplovė, praskaidrino supratimą ir buvo aišku, kad esame vieni kitiems reikalingi, neatsiskirdami mirtimi ir gyvenimu ar žeme ir dangumi. Viešpatie, kaip viskas aišku -. ir nereikia mums mirti ar gyventi, o užtenka paprasčiausio BŪTI...
Lengvai bakstelėjau Vincukui vystyklais apmuturiuotą pilvą.
- O! koks mūsų Vincukas turtingas.  Pasakyk sūnui ir dėdei Vidiniui ačiū, - paprašė jo motina  Karolina ir, pasiėmusi pinigėlius nuo vaiko vystyklų, paslėpė sijono klostėse.
- Betgi, Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios,  ponai, ir.. sėskime prie stalo. Kiek  gi  galima laukti? - ne lyg žegnojo, ne lyg tokia maniera kalbėjo senelis Feliksas: -Divuli, ateik ir tu. Neslapukauk, -  pakvietė ir vyriausią sūnų - piemenį tėvas.
- O aš jūsų nebūčiau pažinęs, - pasakiau sodinamas užstalėje. - Kuomet mirėte, man buvo šeši metukai. Jau piemuo kaip Divulis, o atsiminti kažkaip nesisekė.
- Neužmiršom tavęs, Pranuci, niekuomet.. Per visus tavo beveik septyniasdešimt metų, - atsiliepė  į mano žodžius močiutė Karolina ir, pasilenkusi arčiau kelių, pakėlė sijono sterblę ir nusišluostė susitikimo suašarojusias akis...
2007 m. sausis 10 d.

12

11. Desantas

Diena būna džiugi kai numetu Užrašus kitaip. Tačiau Savyje (Savęsp ar Savęspi) tai ilgiau neįmanoma. Nepadaryti darbai neužleidžia vietos kitiems ir čia elgiamasi kaip su kūdikio laukiančia moterimi reikia išnešioti, iškentėti, pagimdyti ir tik tuomet ateina eilė kitam.
Vėl imu Užrašus... , bandau užrašyti džiaugsmą, patirtą svečiuose pas senelius, bet jie žiūri į mane nepatiklia tuščių lapų baltuma ir nelengva save įtikinti, kad nenusipelnau atsargaus nepasitikėjimo.
- Ar nešoku aukščiau bambos, Vidini?
- O kada buvo kitaip? atsiliepė. - Taip buvo, kai norėjai būti rašytoju, bet nesugebėjai, taip bus dabar, kai vaizduoji režisierių, bet jo vietoje regiu kažkokį nesubrendėlį..
Atstūmiau  Užrašus...
- Gal tu teisus, bet pažiūrėk, ką tau parodysiu. Matai?
- Kažką labai neaiškiai.
- Susikaupk, Vidini. Susikaupk...
Miglotoje apytamsoje pradėjo ryškėti daiktų kontūrai. Labai laukiau, kad jų grūstyje greičiau įsiryškintų scena. Jau kiek laiko, kai jos laukiu, bet šį kartą pasisekė pakilti į Vilties apogėjų ir suprantu, kad nusivilti nereikės. Pasirodę scenos apmatai buvo ryškesni, o netrukus supratau, kad Vidinis juos irgi įžiūrėjo. Matyt, buvau suvokęs, kad Savyje irgi reikalinga kurti vietas ir koncentruoti energiją, kad reiškinių ar įvykių prasmės nepasimestų visumoje -reikia turėti duris, langą ar bent kaminą, kad galėtumei įeiti į patalpos vidų ir stebėti ten vykstanti gyvasties judėjimą. O likimo po sėdyne pakišta režisieriaus kėdė neleido blaškytis reikia scenos! Ir jau matau, kaip jį vis raiškiau šviečiasi. Net nustebau, kodėl tokia didelė.
- O! išgirdau Vidinį ir maniau, kad greit įsitikinsiu, jog Vidinis tik tol Vidinis, kol užrakintas, kol supresuotas kaip diskelis, bet štai uždedi jį kur reikia ir girdi, kaip Deivis su Eduardu Kaniava gieda maldą Tu, kuris aukštai. Laukiau, kad kažkas panašaus turėtų atsitikti su Vidiniu, nes  jau  susikaupė kai kurie reikalingi pojūčiai tikėjausi netrukus jį pamatyti scenoje.
Manau, kad prisimenate, kaip Pirkaitienė suglumino Vidinį paklaususi, ar jis žino, kodėl jo toks vardas ir buvo įsitikinusi, kad nežino. Net gėdino - esa, toks didelis, sunkus, pasitikintis savimi, o Savęs nepažįsti. Ir tuomet prižadėjo, kad  ji jam pati pasakys,  kodėl jis Vidinis.
Matyt, būtent toks Pirkaitienės pažadas atleido vadžias jos ir Vidinio santykiuose atrodė, kad įtampa atslūgo. Tai mane džiugino,  bet greitai pajutau pavojų, kad gal tai ramybė prieš besikaupiančią audrą. Laukiau ir, matyt, to laukė Vidinis - kada  ji tęsės pažadą, bet tylėjo ir tyli. Bet ar tikrai tyli? 
Ir  štai kitas dalykas, kurį reikia prisiminti ir kurio nenori įsileisti Užrašai tai būtent mano nesuprantamas džiaugsmas, atėjus pas senelius į viešnagę. Vos suspėjęs su jais pasilabinti, netikėtai pasijutau džiaugsmingai laimingas, nors, atrodytų, pateisinančios priežasties nebuvo. Vidinis net priekaištavo, kad mano išpirka už kepurę - tie dešimt litų- menka išperka.. Ir vis dėlto nepakeičiau dešimties litų  į didesnį pinigą. Tai todėl, kad pajutau, jog šitame pinigėlyje įpresuota daugiau - įpresuotas skrydis. Savęspi gyvenime pinigai nieko nereiškia ir atsitiko taip, kad pats to nesitikėdamas, per išpirką už savo kepurę gavau didžiulę dvasios vertybę- tiesiog fiziškai jaučiau, kaip skardžiai sustaugė Lituanicos propeleris, kaip Niujorko pakraštyje, Beneto aerodrome prieš akis pasišiaušė Atlantas. 
- Ji reikia  įveikti, - pasakė Darius.
- Tą ir padarysim, - atsiliepė Girėnas
Dešimties  litų banknote įmontuoti lakūnai portretai atgijo. Ir tuomet jau galėjau pasakyti: -  Vidini, žinau, kodėl toks tavo vardas. Todėl, kad esi supresuotas. Kas tu esi, mes dar nežinom. Bet Pirkaitienei tikėk, ji greitai pasakys.
Todėl vyliausi pamatyti, kaip tai bus padaryta tikėjau, kad  pirmasis mano režisūros darbas priimtas peržiūrai ir Dievas leido jį turėti  scenoje. Tokios scenos atsiradimas reiškė, kad turiu ne tik didelį norą turėti, bet kažką daugiau, kas norą realizuoja dvasioje. Galima buvo galvoti, ką ir kaip šioje scenoje reikės padaryti, kad lengviau susivoktus Savęspi, o paskui sutirštintais peizažais išnešti iš ten ir parskraidinti Lietuvon.
Nepaskubėdama keliasi uždanga.
- Lauk. Iš šalies pamatysime, kaip aprodėme Senelių namuose, - pakuždėjau.
-Turbūt nekvailai atrodėm, - atsiliepė Vidinis, - bet argi tai  įdomu? Argi neįdomiau pamatyti,  kaip tie namai mūsų laukė? Kai jie ruošėsi mūsų sutikimui? Negi tau  neateina į  galvą pamąstyti apie reikšmingesnius dalykus? O kad sceną turime, žinoma- puiku. Aš irgi jos norėjau. Labai.
- Reikėjo anksčiau kalbėti apie svarbesnius dalykus, dabar per vėlai susigriebei.
- Kodėl vėlai? Kai labai nori, Savyje vėlu nebūna...
Scena tuščia ir atrodo, kad pakabinta ant sparnų balta, lyg išskelbta drobė. Toks jos dangus, grindys, pasieniai ir galiausiai suvoki, kad tai  jau ne scena, o įskraidintas baltapūkis debesis su baltomis angelų statulėlėmis. Bet jos lengvos, judančios ir galbūt tuo labiausiai skiriasi nuo angelų, kurie puošia Vilniaus arkikatedros skliautus.
Pasigirsta lyg šiol negirdėtas jaunas balsas.
- Leiskis, Karolina. Ir tu, Feliksai- abu leiskitės, - skambina žodžiai. - Kas žino, gal  dar ir mums reikės atleidimo prašyti. Adomas su Ieva pirmąsias nuodėmes padarė būtent danguje.
- Nesuprantu, kodėl jam prireikė pasimatymo su mumis. Per tiek metų nereikėjo, net neprisimindavo, - pažinau senelį  Feliksą.
- Čia apie tave, - kuštelėjo Vidinis, bet jo informacijos nereikėjo; žinojau, kad apie mane, bet- ačiū Dievui, kad debesyje paskendusio senelio Felikso žodžius girdėjau jau po susitikimo jo namuose. Net nesuvokiau, kodėl jie sakomi pavėluotai - kodėl lyg pašnibždant, lyg netyčia, bet taip jautriai, kad žodžiuose prasikala  kiekviena raidė ir skruzdėlės bėgioja po visą kūną. Jau užmiršau, kad atsiradusioje scenoje vaidinama ne pagal mano scenarijų ir režisūrą.
-Nenorim net prisiminti, kuo buvome Šklėriuose. Ir dar prieš šimtą metų! Vėl karstyk lopšius, vėl  gimdyk ir laidok! Vėl..  Et, dykas darbas apie tai, Kazimierai, kalbėti. Nebūsim, nedalyvausime jokiuose pasivaidenimuose. Nepyk, Kazimierai, bet nenorim. Šklėriuose jau seniai užmiršti. Ir ačiū nors už tiek, kad niekas netrukdo, - kalbėjo Karolina.
-Na, nesispyriokite, Karolina. Ne svetimas gi jums Pranucis. Anūkas. Padovanosime jam sceną ir tegu metelius kitus pasidžiaugs. Feliksai, ko tyli? Ne tiek jau daug čia to darbo - pasivaidenti. Aš jums irgi padėsiu, - įkalbinėjo senelius jaunas vyriškio balsą.
Atkakliai, užsispyrusiai  akimis ieškojau kalbančių debesyje pasislėpėlių, bet jie buvo nematomi-galbūt tai ir buvo jų tikroji būtis -  būti dvasia ir tik. Bet  tai, matyt, yra giluminis dvasios  būvis - mažiausiai  judrus ir mažiausiai suprantamas išoriniam pasauliui, kuomet net į sapnus ji nebeišeina. Ir nežinau, kaip galėjau pažinti senelius  Feliksą ir  Karoliną, jeigu nebūčiau anksčiau girdėjęs jų balsų. Tuomet  juos girdėdamas ir viešėdamas jų namuose buvau nusiteikęs manyti, kad tai, kas vyksta pirmiausiai vyksta  dėl  manęs.  Bet kodėl dabar taip atkakliai susitikimui su manimi  priešinasi  Feliksas ir  Karolina?  Ar ne todėl, kad jiems patiems reikia sugrįžti šimtu metu atgal ir  apsirengi buitini ir išvaizda, kokia anuomet jie turėjo?
Kazimieras atkaklus ir, sprendžiant pagal balsą, inteligentiškas, jaunas žmogus. Po neilgų jo įkalbinėjimų išgirdau jau pasikeitusį, beveik džiugesiu atsidususį Karolinos balsą:
- Iš tikrųjų, kad šventasis Kazimieras esi. Tegu vestuvės, Kaziuk, bus ant tavo bambos. Tiek to, šį kartelį dar pasivaidensime. Vis tik Pranucis mūsų anūkėlis, - sutiko Karolina ir kažkodėl nusijuokė.
- Ką ji pasakė? - suklusau, - Negi, Vidini, žiūrime vaiduoklių teatrą? Negi mums vaidenasi?
Pasitarimas debesyje baigėsi. Raiški, aiški kalba pritilo, įsileisdama murmėjimą,  triukšmą, šurmulį, o po vieno stipresnio  bilstelėjimo, pamatėme kaip iš debesies nusileidžia kopėčios, kuriomis  vienas paskui kitą žemyn leidosi Karolina, Feliksas ir Kazimieras.
- Priimkite desantą, ponai Vidini ir Karlonai. Va, pažiūrėkite,  koks jis gražus, - triukšmingas ir judrus buvo Kazimieras: - Turbūt manėte, kad sparnais atskrisime, dvasia atplevensime, o čia  paprasčiausios medinės kopėčios. Liūdna, ar ne? Bet palaukite, neskubėkite liūdėti. - paprašė  Kazimieras, lengvai nušokęs nuo kopėčių skersinio ir nelaukdamas kad su Vidiniu įsiterptume į jo monologą. Nuo kopėčių skersinio moteriškai atsargiai nulipo Karolina, arti grindų buvo Feliksas: - Manau, kad tokio desanto jums neteko matyti. Ir pakėlęs akis į debesį: - Na, o Jūs kur? Ėgi, sparnuočiai, greičiau leiskitės, - pusbalsiu pašakė Kazimieras ir vienas po kito scenoje nusileido keturi angelai.
- Tikriausiai Karolinos ir Felikso sūnūs. Tie, kurie kūdikiais būdami mirė, - išgirdau sujudintą Vidinio sielą.
- Ačiū Dievui, -pasakiau užversdamas dar vieną Užrašų kitaip puslapį.
2007 m. sausis 15 d.

13

11. Desantas

Diena būna džiugi kai numetu Užrašus kitaip. Tačiau Savyje (Savęsp ar Savęspi) tai ilgiau neįmanoma. Nepadaryti darbai neužleidžia vietos kitiems ir čia elgiamasi kaip su kūdikio laukiančia moterimi reikia išnešioti, iškentėti, pagimdyti ir tik tuomet ateina eilė kitam.
Vėl imu Užrašus... , bandau užrašyti džiaugsmą, patirtą svečiuose pas senelius, bet jie žiūri į mane nepatiklia tuščių lapų baltuma ir nelengva save įtikinti, kad nenusipelnau atsargaus nepasitikėjimo.
- Ar nešoku aukščiau bambos, Vidini?
- O kada buvo kitaip? atsiliepė. - Taip buvo, kai norėjai būti rašytoju, bet nesugebėjai, taip bus dabar, kai vaizduoji režisierių, bet jo vietoje regiu kažkokį nesubrendėlį..
Atstūmiau  Užrašus...
- Gal tu teisus, bet pažiūrėk, ką tau parodysiu. Matai?
- Kažką labai neaiškiai.
- Susikaupk, Vidini. Susikaupk...
Miglotoje apytamsoje pradėjo ryškėti daiktų kontūrai. Labai laukiau, kad jų grūstyje greičiau įsiryškintų scena. Jau kiek laiko, kai jos laukiu, bet šį kartą pasisekė pakilti į Vilties apogėjų ir suprantu, kad nusivilti nereikės. Pasirodę scenos apmatai buvo ryškesni, o netrukus supratau, kad Vidinis juos irgi įžiūrėjo. Matyt, buvau suvokęs, kad Savyje irgi reikalinga kurti vietas ir koncentruoti energiją, kad reiškinių ar įvykių prasmės nepasimestų visumoje -reikia turėti duris, langą ar bent kaminą, kad galėtumei įeiti į patalpos vidų ir stebėti ten vykstanti gyvasties judėjimą. O likimo po sėdyne pakišta režisieriaus kėdė neleido blaškytis reikia scenos! Ir jau matau, kaip jį vis raiškiau šviečiasi. Net nustebau, kodėl tokia didelė.
- O! išgirdau Vidinį ir maniau, kad greit įsitikinsiu, jog Vidinis tik tol Vidinis, kol užrakintas, kol supresuotas kaip diskelis, bet štai uždedi jį kur reikia ir girdi, kaip Deivis su Eduardu Kaniava gieda maldą Tu, kuris aukštai. Laukiau, kad kažkas panašaus turėtų atsitikti su Vidiniu, nes  jau  susikaupė kai kurie reikalingi pojūčiai tikėjausi netrukus jį pamatyti scenoje.
Manau, kad prisimenate, kaip Pirkaitienė suglumino Vidinį paklaususi, ar jis žino, kodėl jo toks vardas ir buvo įsitikinusi, kad nežino. Net gėdino - esa, toks didelis, sunkus, pasitikintis savimi, o Savęs nepažįsti. Ir tuomet prižadėjo, kad  ji jam pati pasakys,  kodėl jis Vidinis.
Matyt, būtent toks Pirkaitienės pažadas atleido vadžias jos ir Vidinio santykiuose atrodė, kad įtampa atslūgo. Tai mane džiugino,  bet greitai pajutau pavojų, kad gal tai ramybė prieš besikaupiančią audrą. Laukiau ir, matyt, to laukė Vidinis - kada  ji tęsės pažadą, bet tylėjo ir tyli. Bet ar tikrai tyli? 
Ir  štai kitas dalykas, kurį reikia prisiminti ir kurio nenori įsileisti Užrašai tai būtent mano nesuprantamas džiaugsmas, atėjus pas senelius į viešnagę. Vos suspėjęs su jais pasilabinti, netikėtai pasijutau džiaugsmingai laimingas, nors, atrodytų, pateisinančios priežasties nebuvo. Vidinis net priekaištavo, kad mano išpirka už kepurę - tie dešimt litų- menka išperka.. Ir vis dėlto nepakeičiau dešimties litų  į didesnį pinigą. Tai todėl, kad pajutau, jog šitame pinigėlyje įpresuota daugiau - įpresuotas skrydis. Savęspi gyvenime pinigai nieko nereiškia ir atsitiko taip, kad pats to nesitikėdamas, per išpirką už savo kepurę gavau didžiulę dvasios vertybę- tiesiog fiziškai jaučiau, kaip skardžiai sustaugė Lituanicos propeleris, kaip Niujorko pakraštyje, Beneto aerodrome prieš akis pasišiaušė Atlantas. 
- Ji reikia  įveikti, - pasakė Darius.
- Tą ir padarysim, - atsiliepė Girėnas
Dešimties  litų banknote įmontuoti lakūnai portretai atgijo. Ir tuomet jau galėjau pasakyti: -  Vidini, žinau, kodėl toks tavo vardas. Todėl, kad esi supresuotas. Kas tu esi, mes dar nežinom. Bet Pirkaitienei tikėk, ji greitai pasakys.
Todėl vyliausi pamatyti, kaip tai bus padaryta tikėjau, kad  pirmasis mano režisūros darbas priimtas peržiūrai ir Dievas leido jį turėti  scenoje. Tokios scenos atsiradimas reiškė, kad turiu ne tik didelį norą turėti, bet kažką daugiau, kas norą realizuoja dvasioje. Galima buvo galvoti, ką ir kaip šioje scenoje reikės padaryti, kad lengviau susivoktus Savęspi, o paskui sutirštintais peizažais išnešti iš ten ir parskraidinti Lietuvon.
Nepaskubėdama keliasi uždanga.
- Lauk. Iš šalies pamatysime, kaip aprodėme Senelių namuose, - pakuždėjau.
-Turbūt nekvailai atrodėm, - atsiliepė Vidinis, - bet argi tai  įdomu? Argi neįdomiau pamatyti,  kaip tie namai mūsų laukė? Kai jie ruošėsi mūsų sutikimui? Negi tau  neateina į  galvą pamąstyti apie reikšmingesnius dalykus? O kad sceną turime, žinoma- puiku. Aš irgi jos norėjau. Labai.
- Reikėjo anksčiau kalbėti apie svarbesnius dalykus, dabar per vėlai susigriebei.
- Kodėl vėlai? Kai labai nori, Savyje vėlu nebūna...
Scena tuščia ir atrodo, kad pakabinta ant sparnų balta, lyg išskelbta drobė. Toks jos dangus, grindys, pasieniai ir galiausiai suvoki, kad tai  jau ne scena, o įskraidintas baltapūkis debesis su baltomis angelų statulėlėmis. Bet jos lengvos, judančios ir galbūt tuo labiausiai skiriasi nuo angelų, kurie puošia Vilniaus arkikatedros skliautus.
Pasigirsta lyg šiol negirdėtas jaunas balsas.
- Leiskis, Karolina. Ir tu, Feliksai- abu leiskitės, - skambina žodžiai. - Kas žino, gal  dar ir mums reikės atleidimo prašyti. Adomas su Ieva pirmąsias nuodėmes padarė būtent danguje.
- Nesuprantu, kodėl jam prireikė pasimatymo su mumis. Per tiek metų nereikėjo, net neprisimindavo, - pažinau senelį  Feliksą.
- Čia apie tave, - kuštelėjo Vidinis, bet jo informacijos nereikėjo; žinojau, kad apie mane, bet- ačiū Dievui, kad debesyje paskendusio senelio Felikso žodžius girdėjau jau po susitikimo jo namuose. Net nesuvokiau, kodėl jie sakomi pavėluotai - kodėl lyg pašnibždant, lyg netyčia, bet taip jautriai, kad žodžiuose prasikala  kiekviena raidė ir skruzdėlės bėgioja po visą kūną. Jau užmiršau, kad atsiradusioje scenoje vaidinama ne pagal mano scenarijų ir režisūrą.
-Nenorim net prisiminti, kuo buvome Šklėriuose. Ir dar prieš šimtą metų! Vėl karstyk lopšius, vėl  gimdyk ir laidok! Vėl..  Et, dykas darbas apie tai, Kazimierai, kalbėti. Nebūsim, nedalyvausime jokiuose pasivaidenimuose. Nepyk, Kazimierai, bet nenorim. Šklėriuose jau seniai užmiršti. Ir ačiū nors už tiek, kad niekas netrukdo, - kalbėjo Karolina.
-Na, nesispyriokite, Karolina. Ne svetimas gi jums Pranucis. Anūkas. Padovanosime jam sceną ir tegu metelius kitus pasidžiaugs. Feliksai, ko tyli? Ne tiek jau daug čia to darbo - pasivaidenti. Aš jums irgi padėsiu, - įkalbinėjo senelius jaunas vyriškio balsą.
Atkakliai, užsispyrusiai  akimis ieškojau kalbančių debesyje pasislėpėlių, bet jie buvo nematomi-galbūt tai ir buvo jų tikroji būtis -  būti dvasia ir tik. Bet  tai, matyt, yra giluminis dvasios  būvis - mažiausiai  judrus ir mažiausiai suprantamas išoriniam pasauliui, kuomet net į sapnus ji nebeišeina. Ir nežinau, kaip galėjau pažinti senelius  Feliksą ir  Karoliną, jeigu nebūčiau anksčiau girdėjęs jų balsų. Tuomet  juos girdėdamas ir viešėdamas jų namuose buvau nusiteikęs manyti, kad tai, kas vyksta pirmiausiai vyksta  dėl  manęs.  Bet kodėl dabar taip atkakliai susitikimui su manimi  priešinasi  Feliksas ir  Karolina?  Ar ne todėl, kad jiems patiems reikia sugrįžti šimtu metu atgal ir  apsirengi buitini ir išvaizda, kokia anuomet jie turėjo?
Kazimieras atkaklus ir, sprendžiant pagal balsą, inteligentiškas, jaunas žmogus. Po neilgų jo įkalbinėjimų išgirdau jau pasikeitusį, beveik džiugesiu atsidususį Karolinos balsą:
- Iš tikrųjų, kad šventasis Kazimieras esi. Tegu vestuvės, Kaziuk, bus ant tavo bambos. Tiek to, šį kartelį dar pasivaidensime. Vis tik Pranucis mūsų anūkėlis, - sutiko Karolina ir kažkodėl nusijuokė.
- Ką ji pasakė? - suklusau, - Negi, Vidini, žiūrime vaiduoklių teatrą? Negi mums vaidenasi?
Pasitarimas debesyje baigėsi. Raiški, aiški kalba pritilo, įsileisdama murmėjimą,  triukšmą, šurmulį, o po vieno stipresnio  bilstelėjimo, pamatėme kaip iš debesies nusileidžia kopėčios, kuriomis  vienas paskui kitą žemyn leidosi Karolina, Feliksas ir Kazimieras.
- Priimkite desantą, ponai Vidini ir Karlonai. Va, pažiūrėkite,  koks jis gražus, - triukšmingas ir judrus buvo Kazimieras: - Turbūt manėte, kad sparnais atskrisime, dvasia atplevensime, o čia  paprasčiausios medinės kopėčios. Liūdna, ar ne? Bet palaukite, neskubėkite liūdėti. - paprašė  Kazimieras, lengvai nušokęs nuo kopėčių skersinio ir nelaukdamas kad su Vidiniu įsiterptume į jo monologą. Nuo kopėčių skersinio moteriškai atsargiai nulipo Karolina, arti grindų buvo Feliksas: - Manau, kad tokio desanto jums neteko matyti. Ir pakėlęs akis į debesį: - Na, o Jūs kur? Ėgi, sparnuočiai, greičiau leiskitės, - pusbalsiu pašakė Kazimieras ir vienas po kito scenoje nusileido keturi angelai.
- Tikriausiai Karolinos ir Felikso sūnūs. Tie, kurie kūdikiais būdami mirė, - išgirdau sujudintą Vidinio sielą.
- Ačiū Dievui, -pasakiau užversdamas dar vieną Užrašų kitaip puslapį.
2007 m. sausis 15 d.

14

12. DOVANOJO SCENĄ

Nesakau, kad su Vidiniu baikštūs ar nedrąsūs, bet šį kartą pakviesti ateiti į atsiradusią sceną, nesijautėme tokie. Susižvalgę sunkiai kėlėme savo sėdynes nuo krėslų ir nepaskubindami žingsnių klibinomės prie naujos kompanijos.
- Jeigu, vyrai, norite būti vyrais, būkite jais visur, - paragino Kazimieras.
- Tą, ponaiti, patys žinom, - atsiliepė Vidinis, norėdamas apginti vyro garbę, bet balsas trapus, lūžtantis, nepasigirsi, kad tai vyro balsas.
Atėję į sceną pajutome, kad ji kitokios prigimties. Iškart net nepasakysi, kuo ji kitokia ir reikėjo  norėti, kad joje atsirastų kažkas kitaip, negu joje buvo. Tuomet nereikalingi daiktai nyko, blausėsi ir švietėsi reikalingi. Panašiai kaip pasakoje - man prašant, lydekai  įsakant. Tačiau ar visuomet? Neatrodė, kad bet kokie prašymai- įsakymai galėtų pradanginti mano senelius ar Kazimierą. Pagaliau ir mudviem su Vidiniu tuos kelioliką žingsnių reikėjo ateiti pėsčiomis. Kita vertus buvome liudininkai, kaip kopėčios, kuriomis nusileido trijų žmonių desantas, nežymiai kilo į debesį ir pradingo jame lyg jų čia nebūta. Buvo galima manyti apie fakyrų, kitaip - fokusininkų triukus, tačiau kuomet čia pat seneliai, kuriuos aplankėme jų namuose prieš 100 metų, akimoju tokios mintys dingsta. Ir štai  girdime.
- Gaila, kad taip atsitiko, bet, deja, taip atsitiko. Nepyk, Pranuci. Ir Jūs, pone Vidini, irgi nesupykite, - paėmusi už rankos kalbėjo senelė: - Žinau, ir dabar įsitikinę, kad buvote mūsų namuose Šklėriuose...
- Mes labai dėkingi už gražų priėmimą, - padėkojau.
- Nuoširdus dėkui, - pasakė Vidinis.
- Tai va, kaip būna, -nežinojo ką pasakyti senelė. - Bet buvo, kaip buvo.
- Kas - buvo? Sakau, senele, gerai viskas buvo. Jau truputį apie tai parašiau Užrašuose kitaip.   
- Kazimierai, ko tyli? Gelbėk mano pačią, - atsiduso skauduliu senelis Feliksas ir pajutau, kai nuo jo tokio prašymo mažytis šiurpuliukas perbėgo nugara- nuo ko gelbėti? Nuo manęs su Vidiniu? Kazimieras gi atrodė ramus ir netgi patenkintas - atidžiai sekė mūsų elgesį ir kaip visi jauni žmonės  buvo kariškai pasitikintis savimi. Bet senelio Felikso neramus prašymas išjudino jį iš stebėtojo pozicijų ir, pažengęs kelis žingsnius arčiau:
- Džiaugiuosi, ponai, matydamas jus šioje scenoje, bet neklyskite. Netiesa, kad joje pirmą kartą. Ir  jus, pone, Vidini, ir jūs, gerbiamas režisieriau, čia antrą  kartą. - Palaukė minutėlę ir  patikino ką tik pasakytus savo žodžius: -Taip, ponai, šioje scenoje svečiuojatės antrą kartą.
Lig šiol mažytis šiurpuliukas, kutenęs nugarą, išaugo jau bėgiojo skruzdėles. Atsiradusioje  mažutėje tylos valandėlėje toks jų judrumas labai jautrus, nors imk ir glausk nugarą prie  sienos, spausk, trink, kasykis...
- Jūs, vyrai, nebuvote Šklėrių sodžiaus Karolinos ir Felikso Karlonų namuose, - išgirdome Kazimierą.
- Na jau! Matyt, mėgstate, ponaiti, pasakoti pasakas, - netikėtai ryžtingai pasakė Vidinis. - Jaunas dar. Gal ir gerai, - pridūrė.
Ir reikėjo girdėti, kaip gražiai, jaunai, skambiai nusijuokė Kazimieras. Tai iš tikrųjų buvo kitus žmones užkrečiantis kone vaikiškas juokas, tačiau kažkodėl juokėsi tik jis vienas. Gal kiek linksmiau baltus sparnelius pajudino keturi angelai mažamečiais vaikais mirę  Karolinos ir  Felikso sūnūs, bet matydami nuoskaudos liūdesyje įpuolusius savo tėvus, vis tik išliko angeliškai solidus ir solidarūs tėvų nuotaikai.
- Ponai, mums labai norėjosi praktikoje parodyti, kokios galimybės slypi šioje scenoje, kurią jums po keliolikos minučių dovanosime. Na, o dabar pasižiūrėkite tai, ką mes čia vadiname PASIVAIDENIMU.
... Ir prasiėjo žiema. Velniškai šalta, tą pati, kuomet ji prieš šimtą metų Šklėrių sodžiuje, kur Karolinos ir Felikso Karlonų šeimoje gimė jauniausias, jau šeštasis sūnus Vincukas. Žiema greit  peršoko į  Naujus, 1907 m. Ir vėl girdėjome, kaip po Vidinio ir mano kojomis girgžda sušalęs, gilus sniegas. Vėl prieš akis pamatėme sodybą ir prie namo durų mūsų laukiančius senelius.
- Nereikia, Kazimierai. Aš nesivaidensiu, - ryžtingai pasakė Karolina.
- Ir aš nesivaidensiu, - pasakė  Feliksas..
Po taip pasakytų Karolinos ir Felikso žodžių žiema greit nuslūgo ir tuoj pat išnyko.
- Ar neužšalote, ponai, - smagiai paklausė mudviejų su Vidiniu Kazimieras..
- Mums pasivaideno? - dar vis nenorėjau tikėti ką tik patirtu įspūdžiu.
- Taip, jums pasivaideno, - rimtai pasakė Kazimieras, - Bet šitaip galėjo atsitikti tik šioje scenoje, kurią mielai dovanojame. Nuo dabar jinai jūsų, - ir mielai šypsodamasis ištiesė Vidiniui ranką. - Beje, pone, - dar pridėjo, - Pirkaitienė Jus gerbia. Norėčiau, kad ir jūs ją gerbtumėte ir mylėtume.
Mums, matyt, nebuvo laiko pagalvoti, kad Pirkaitienė arba sėdinčioji ant slenksčio mūsų tikriausiai nepaliks ir padovanotoje scenoje. Ieškojome jos akimis, norėdami pamatyti, bet mūsų pastangos buvo bergždžios. Kad ir kaip neįtikėtina, bet dar vis nei, aš nei Vidinis neturėjome  geresnio supratimo, kaip ji iš tikrųjų atrodanti. Dažniausiai tiesiog  jausdavome, kad ji čia pat, šalia, kartais pamanydavome, kad ji susivėlusi į šešėlį, kartais įgaudavo širdies formos pavidalą, o būdavo, kad iš tikrųjų pamatydavome kaip  moterį - motiną, apsigaubusią languota didele skara ir prisėdusią ant slenksčio.
- Taip. Aš tą galėsiu padaryti, - pažadėjo Vidinis meilę ir pagarbą Pirkaitienei, bet, regis, jam irgi labiau rūpėjo scenos reikalai. Nemokėjome suvokti, kaip galima per trumpą laiką sulaukti  joje žiemos, paskui ją išvaryti ir bendrai kaip sugebėti atkurti vaizdus, kurie buvo kažkada - kad ir prieš kelis šimtus metų - ir pasijausti, kad įeiname  į tuos laikus ir esame tuometinių žmonių svečiais. Ne kitaip atsitiko ir su mūsų viešnage pas mano senelius Šklėriuose.
Kazimieras gerai suprato mūsų keblią padėtį ir pats paniukino klausimams.
- Turėdami tokią sceną, esame savi ir nesidrovėkite klausti.
- Tai va, - iniciatyvos ėmėsi Vidinis. Aš apie sceną. Pradžia visuomet sunkesnė negu atrodo. O mums atrodo taip, kad net būti joje nemokame. Turėsime sceną ir amžiną galvos sopulį, kaip ką padaryti, kad jį atliktų savo funkcijas. Jau dabar tas skaudulys galvon įsimuša.
-Puiku. Tikras vyras esi, - pagyriau mintyse Vidinį. - Aš taip nesugebėčiau.
Ir Kazimieras atsakė:
- Tai nebus sunku padaryti. Bet su sąlyga, jeigu joje nebus melo. Melas ją pražudytų. Tokios  dovanos būtent turi  tą svarbiausią ypatybę, kad jos neapkenčia melo.
Norėjau žiotis ir klausti, argi ne melas mūsų viešnagė, kai valgėm gėrėm, per barzdą varvėjo -  burnon neturėjom.. Tačiau čia pat buvo abu seneliai ir jie tokie tikri ir savi, kad žodžiai sudegė gerklėje, palikdami ausim nesuprantamą gumurio garsą žvilgterėjau į  senelius  ir  supratau, kad  jokio melo nebūta. Savęspi gyvenime vykstantys  reiškiniai vis dėlto išmatuojami kitokiais mąstais ir  net žmogaus  regėjimas, girdėjimas yra gerokai jautresni, neatbukinti kasdienybe, jos niurnėjimu ir nesuspėjimu.
- Vos nesusipykome, - vėl paėmusi už rankos pasakė senelė Karolina. - Šklėriai nyksta, deja. Gerai  kad turėsite dabar tokią sceną - galėsite į juos pasižiūrėti, kokiais kada jie buvo.
- Nepykite, senele Karolina, kad buvau užmiršęs. Retai, labai retai kada pagalvodavau, kaip  gyvenote su seneliu Šklėriuose. Ir labai nesmagu, kad net nesistengiau sužinoti. Maniau, kad jeigu  ko Šklėriuose nėra, tai ir nereikia.
- Ė, anūkėli,  gal užrūkykime, - kažkodėl nudžiugo senelis ir pasidarė iškalbus - Aš čia tau savo naminės tabakėlės įbersiu. Tos, kuri prieš šimtą ir daugiau metų išauginta. Dar Šklėriuose. O tavo  motulė Stepulė, vis bijojusi, kad kai Feliksas smalija  tabaką, namų neuždegtų. Jeigu balana neuždegėm, tai kaip čia juos tabako suktine uždegsi.
Atplėšė popieriaus skiautelę, atrišo tabakinę ir dviem pirštais pasiėmęs iš jos tabako, padavė  man:.
- Tu pats. Mokykis, anūkėli. Pats. - pasakė, seilindamas sukamos suktinės popierių.
-Tai gal ir ugnelė iš pinties?
- O kaip kitaip! Įskelsime ir pintį. Kas sena - amžina, patikima, o kas nauja - dar reikia pažiūrėti, kas iš to būna.
Ir senelis Feliksas vėl po 60 m. vadindamas anūku, išsiėmė siltuvą, titnagą, pintį ir iš tiesų nors  dainuok: tik nesukūrė lede ugnelę be plieno, be pintelės.

15

13.    Dievo nepadaugėja...

Tikiuosi, skaitytojas pastebėjo, kad Užrašuose kitaip dažniau miniu Dievo vardą. Ne todėl, kad jo atsirado daugiau. Įsitikinęs, jog tik dėl to, kad gyveni Savęspi, Dievo nepadaugėja. Tačiau labai aišku, kad Savyje gyventi yra žymiai sunkiau po valandos, kitos nuovargis užplūsta dvasią ir prašai dangų, kad vakaruose pritemtų ir ritintų saulę žemyn- ir Savyje poilsiui labiau tinka sutemos ir žvaigždėtas dangus. Reikia bent snūstelėti, bent primerkti akis, įsileisti į save visišką užmarštį, kad paskui ir vėl galėtumei nudžiugti: o Dieve, kaip gera! Vėl gyvenu, vėl pilnas įspūdžių ir nuojautų.
  Po to menko mano snūstelėjimo, kai saulė vėl kilo rytuose ir reikėjo būti darbe, scenoje suradau tik besnaudžiantį Vidinį. Neužmiršau pasidairyti, kur mano seneliai Karolina ir Feliksas, kur Kazimieras, tačiau jų čia nebuvo. Tai gal ir scenos nėra, kurią taip džiugiai dovanojo? - sunerimo  mintis.
Ir va vėl teko atsiminti vis dažniau kartojamą vardą: ačiū Dieve, scena išliko.
- Vidini, kelkis, - pažadinau bendražygį Savyje.
- Ar kas atsitiko? - jautriai pabudo, bet tuoj  pasiraižė, išsižiovavo: - Ko taip anksti? Dar saulė nepatekėjusi, o tu jau kelkis. Pats saldžiausias miegas. Besarmatis tu, Pranuci- režisieriau.
- Mano saulė jau patekėjusi, - automatiškai pasakiau ir ūmai suklusau pagalvojęs, kad, ko gero, čia kiekvienas turime po savo saulę. Mintis keista, netikėta, pasakyčiau- idiotiška ir sakyti ją Vidiniui  man atrodė neįmanoma. Argi  nepasakys, kad po tų keliolikos ar mažiau minučių snaudulio, Pranucio- režisieriaus galvoje pasidarė negerai, kitaip tariant, pasidarė kvankt. Bet pačios minties išdaužti iš galvos nepasisekė. Netgi priešingai, ją pradėjo sergėti atmintis atsiminiau iš Pradžios knygos Noę, kuris po tvano gyveno dar tris šimtus penkiasdešimt  metų. O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė.
- Kodėl taip anksti budini? - klausė, nesulaukęs paaiškinimo.
- Nesusidoroju su matematika, Vidini. Dirbame apie valandą- pusantros, o paskui, žiūrėk- jau  snūduriuojame. Kodėl čia taip? Senatvė turbūt, a?
- Irgi ne kartą apie tai galvojau, kodėl čia taip, - regis, net džiugiai atsiliepė jis. - Kartais dėl to net gėda. Gal tai ne priežastis, bet kad sunku čia, pats žinai. Nepaprastai sunku. Savęspi pasaulis kiekvienam žmogui toks artimas, kad arčiau nereikia, o pažiūrėk, ką jie daro. Važiuoja į Ameriką ar kur kitur, lenda darbams į smukles, dusinasi sunkiausiais fiziniais darbais, o Savęspi aplenkia. Jeigu kartais žvilgteri, įkiša nosį, o-cho koks narsuolis! Greičiau skubėk įteikti literatūrinę Nobelio premiją. Mielai priims ir manys, kad ją užsitarnavo, - lėtai, bet raiškiai, lyg skaitydamas iš scenos lubų, kalbėjo Vidinis. Paskui vėl pažiovavo, pasirąžė ir apibendrino: - Pamatysi, kosmosas bus anksčiau išnirštas, ištyrinėtas, negu  Savęspi pasaulis. Sunku čia, Pranuci.
- Vadinasi, ne veltui tave pažadinau. Nepyk, Vidini.
- Nori sprukti? pirmą kartą paklausė Vidinis, bet taip natūraliai, kasdieniškai, kad net nesmagu pasidarė: - Suprantu, Pranuci, nes ir aš noriu. Bet kol dar pajėgūs - pasidairykim. Ne kvailių tai pasaulis. Kad ir  Kaziukas. Tu vakar vis su savo seneliais čiupinėjaisi, suktinę su Feliksu traukei, o aš su Kazimieru apie sceną... Reikia juk ją išgabenti, išnešti iš čia.
- Džiaugiuosi, kad taip gražiai sutariame dėl darbo pasidalijimo. O tabakas, kad jį kur... Ir dabar visi plaučiai sutraukti, - sąžiningai prisipažinau apie plaučius ir senelio Felikso tabaką, bet, žinoma, smalsu buvo žinoti, ką jiedu su Kazimieru kalbėję apie mums padovanotą sceną: - Na, ir ką judu apie sceną?
- Sakyk, ar ką esi girdėjęs apie Radijo karietos statybą Šklėriuose, - ne iš karto atsiliepė Vidinis ir širdies plakimas padvigubėjo. Netgi suvokiau, kodėl Vidinis paklausė apie mano sprukimą iš  Savęspi. Nėra ir nebus man didesnės svajonės, kaip sugrįžti atgal į Radijo karietą vežėju, bet jos dar nėra. Ir Dievas žino, kada bus. Pagaliau- ar bus? 
Vidinio klausimas apie Radijo karietą Šklėriuose man buvo nepaprastai sunkus, nes nuojauta kuždėjo, kad jis irgi jau žino apie jos statybą. Nesakau, kad tai ypatinga paslaptis pastaruoju metu apie jos statybą žinojo keli žmonės, bet klausimas:  ar Vidinis žino, kas ją stato? Ar žino to meistro vardą? Ar gali pasakyti, ką jis reiškia Lietuvai ir ypatingai - jos istorijai?
- Gyvename kartu. Ir miegame, regis, beveik kaip Vytautas Landsbergis su Virgilijum Čepaičiu, atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę. O saulė, režisieriau, kažkodėl ne ta pati viršum mudviejų galvų. - vis nepaskubėdamas šnekėjo Vidinis. Tai buvo skubos žmogus ir tokia kalbos maniera jam nebūdinga. Negi jis žinojo, kad tai mane ėdė skaudžiau nei kirvarpos medį - kad ir koks žalias bebūtų, po tokio jų darbo medis neišsilaiko ir išdžiūsta. Ėgi, vyre, suk greičiau tą savo dešrą burnoje, - šaukiau mintys, bet toks šauksmas ausų nepaliečia, o Vidinio širdis ir jausmai, regis,  buvo užsklęsti. Jis buvo savo kalbos manieros ir jos žodžių šeimininkas ir vis dėlto sulaukiau: - Tik vakar iš Kaziuko išgirdau apie Radijo karietos statybą, - lyg sau ne sau pasakė Vidinis ir jo negarsūs žodžiai buvo kupini  nesupratimo. Suvokiau ir galėjau pateisinti jo tokį pagiežingą balsą, bet... ką  daryti? Paslaptis yra paslaptis ir su ją nežaidžiama.
- Leisk patylėti, Vidini, - pasakiau pusiaukušta, kad atrodė net sienos negirdi: - Apie karietą nieko negaliu pasakyti. Norėčiau, bet negaliu.
- Nieko, - pasikartojo žodį Vidinis ir nutilo lyg norėdamas geriau įsiklaust į savo mintis. Man irgi  nejauku. Širdimi ir siela prašiau Visagalio, kad jis pasufleruotų jam teisingą mano poelgių supratimą, kad jam būtų svarbu žinoti, jog yra dalykų, kurie per paslaptį saugo kito žmogaus likimą  ar garbę ir todėl apie ją galima prakalbėti tik jam leidus. Ir Visagalis, regis, išgirdo mano prašymą:
- Kodėl sakai, kad sužinojai tik vakar? Kodėl ne šiandien? Ne taip ilgai leidome sau pasnūduriuoti - gal dešimt, penkioliką minučių.
- Bet va, saulė - ryto saulė. Ji Rytuose. O kaip kitaip pasakyti?
- Hmmm. Turbūt scenos įspūdis. Kaip manai? -
Vėl tylėjo, bet, manau, kad šį kartą dėl dvejopos priežasties. Pirmiausia jam, matyt, nelengva buvo susitaikyti su mintimi, kad žinodamas apie Radijo karietos statybas nieko apie tai nepasakiau. Kitas dalykas, kad gal ir jis pirmą kartą pastebi, kad, žiūrėk, po snūstelėjimo iš tikrųjų saulė Savęspi pasaulyje vėl teka rytuose. Tačiau ilgai neužtrukus - po valandos, gal pusantros - akių vokai vėl sunkės, į sielą įsilies snaudulys ir vakarėjantis Savęspi dangus padės saulę nuleisti žemyn. Atrodo, būtent dėl to, kad nesutrukdytų čia labai reikalingo žmogaus sielai poilsio.
Saulė sukasi aplink žmogų? su klaustukų pasąmonėje atsirado nebrandi mintis, bet ir vėl jaučiu, kad užsilaiko, stengdamasi iš pasąmonės perropoti į supratimą ir būti priimama į Savęspi bendrų reiškinių sąskaitą.
- O Kaziukas? Įdomu, iš kur jis sužinojo apie Radijo karietos statybą?
- Todėl ir pikta - Kaziukas žino, o Vidinis- ne.
- Koks Kaziukas? Atsikvošėkite, ponai. Nejau nepažįstate Šv. Kazimiero? - pasakė ilgai tylėjusi Pirkaitienė. Ir pajaučiau, kaip nuo jos tokių tylių, vos pakuždėtų žodžių sušiurpo oda. Dabar ji buvo stangresnė nei šerno ir nemanau, kad ją galima peršauti. 
- Viešpatie, tu ką - juokauji? - išgirdau sunerimusį Vidini. Betgi šitaip negalima! Tikriausiai net  danguje yra kokie nors įspėjamieji ženklia. O čia? 
Tylėjome visi - sėdinčioji ant slenksčio arba  Pirkaitienė, tylėjo Vidinis ir aš. Ir ką daryti? Bartis, pykti, kad esame nerangūs, nejaučiame Savęspi aplinkoje kitokios būsenos apmatų. Argi kas mus to mokė? Ar moko? Argi įsileista galvose net mintis, kad Savęspi pasaulis gal tam ir  yra, jog būtų pasiruošta susitikimams aname,  kurį įprasta vadinti Anapiliu. Daug maldų, daug bažnyčių, altorių, o bažnyčios esančios Savęspi,  jos tuščios, nepažįstamos. Ir kai čia ateina Šv. Kazimieras, priimame  jį kaip turgaus Kaziuką.
- Viešpatie, o gal tu iš tikrųjų juokauji, - beveik pasikartojo ankstesnius žodžius Vidinis, bet jautėsi, kad juose jau įvyniotas kitokios minties užtaisas. Ir man jau neatrodė nedrąsu pasakyti, kad Savęspi pasaulyje galiu rodyti į save kaip į Noę, išgyvenusį beveik tūkstantį metų.
- Kas čia darosi,  kas čia darosi, - vis negalėjo nuo apstulbimo atsitokėti Vidinis. - Šventasis  Kazimieras elgiasi kaip turgaus Kaziukas, kas antrą valandą saulė pateka, draugai išsižada  ištikimiausių  bendražygių...
- Ir Noę prisimink. Būtinai. Vis manydavom, kad labai senas, bet mano paskaičiavimu, kai mirė gal tik šimtu metų buvo vyresnis už mane. Netiki?
- Beprotnamis čia, o ne SAVĘSPI pasaulis, -atsiliepė Vidinis, nenorėdamas klausytis mano argumentų, bet jie nebuvo išlaužti iš piršto ar nurašyti nuo lubų. Saulė Savęspi padange sukosi  žymiai greičiau. Dar nemokėjau suvokti jos apsisukimų periodų, bet naujas dvasios snaudulys atsirasdavo po maždaug dviejų valandų, o paskui vėl greitai sklaidydavosi kartu su spindulingai pakilusia Rytuose saule...
- Pagal Savęspi kalendorių man 816 metų, Vidini. Skaičiuok 68 x 12 =?
- O Dieve! - negalėjo atslūgti Vidinis.
2007 01 31

16

14. Šv. Kazimiero viešnagė

Dar nebaigiau padūmojimų apie Savęspi būties savastis, kai pasigirdo greitas, lengvas žirgo kanopų dunksėjimas. Grįžtelėjau ton pusė ėgi, raitelis. Žirgas baltas it sniegas, jauno raitelio apsiaustas dar baltesnis. Ir nebuvo abejonių, kad atjojo Šv. Kazimieras. Vėliau sužinojau, kad ant šio žirgo 1518 metais Kazimieras atjojo prie Polocko miesto, norėdamas pagelbėti lietuvių kariams kovoje su Maskvos kunigaikščio kariuomene. 
Ir dabar sakau jeigu tokiu pavidalu šis jaunas raitelis būtų pasirodęs pirmą kartą, argi būtume  jį apšaukę Kaziuku? Dieve gink! Tai neįmanoma. Nelengva patikėti, kad tai šventasis, bet jokiu būdu ne turgaus Kaziukas. Galiu tik įsivaizduoti, kiek daug gražuolių ganė savo akeles, paslapčia įsimylėdamos puikų raitelį. Mums su Vidiniu irgi nelabai svarbu, ar jis šventas ar ne, tik nesmagu, net gėda, kad aną kartą neatpažinome Lietuvos globėjo.
- Gera jus matyti, ponai, - kilstelėjo ranką Kazimieras. Numetė vadžias, paleisdamas žirgą laisvą ir, lengvai nušokęs nuo balno: - Matau, vis scena grožitės. Tai viena geriausių mūsų scenų. Manau, Šklėriai galės didžiuotis ja.
Buvo jautru iš šventojo išgirsti Šklėrių vardą Savyje. Kita vertus, taip buvo pranešta, kur numanoma perkelti sceną iš Savęspi. 
- Labas, Šventasis Kazimierai, - lenkė galvą Vidinis. Atleisk, kad tąkart nepažinom. Todėl jaučiamės labai nesmagiai. Lyg žemę pardavę.
- Šventasis? Ha! ha! ha! Baikime, ponai, šventinimus, - smagiai, jaunatviškai kalbėjo raitelis: Esu  Kazimieras ir tiek. Jeigu ir Kaziuku pavadinsite - argi nemiela? Dieve, išsaugok mumyse tai, kas  geriausio, o kaip pavadinsi - nepagadinsi. Vadinkite Kaziuku, Kazimieru, karalaičiu, princu, bet, žinoma, labai norėčiau, jog žinotumėte, kad Lietuvos reikalai man svarbiausia. Ir kai jūs, Vidini, sakote, kad  jaučiatės lyg žemę pardavę,  o! mane tai žeidžia. Net labai. Kur būtume, kas bebūtume  nepardavinėkime Lietuvos. Kiek čia jos belikę.
Ir  jutau, kaip skaudžiai, tiesiog sopulingai atsiduso ant slenksčio  sėdinčioji. 
- Iš tikrųjų, kiek čia jos belikę, - pakartojau Kazimiero žodžius: - Ir Dievas žino, kodėl taip? - atvirai pažvelgiau į Lietuvos globėjo veidą.
Kazimieras, įkvėpdamas orą, aukštai pakėlė krūtinę ir galima buvo laukti, kad išspaus jį giliu atsidūsėjimu. Tačiau krūtinė leidosi tyliai, užtat žodžių atsirado daugiau ir visi jie lyg išnešioti, lyg  bijant, kad jie jo neapleistų. Galbūt ir žodžiai kartais atlieka šarvų paskirtį ir pro juos sunkiau įgelti skaudančiomis žaizdomis. 
- Nesunku primesti kaltę kitiems. Dievui taip pat. O juolab - man, Lietuvos globėjui. Girdi, menkas  globėjas. Ir tyliu. Priekaištai tokie, kad jų neišspjausi, - nesibaidė savęs barti Kazimieras ir pakėlęs balsą, beveik linksmai: - Turi teisę egzistuoti netgi  nuomonė, kad patapau ateistu ar prasigėriau iki paskutinės sagos. Nežinau, ar kas dar Lietuvoje turėjo tiek daug vyno, kiek jo turėjau aš. Ačiū jai, tarybinei valdžiai, šito gėrimo jie man tikrai nepasigailėjo. Gėrė pati, bet ir  man negailėjo.
- Taip, tikrai gėrė, - pritarė Vidinis, bet ar jis žinojo, kodėl būtent taip Kazimieras kalba. 25 metus  Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo įkurdintas ateizmo muziejus. Tą žinojau ir galėjau spėti, kad Šventasis šitaip priminė apie valdžios norą atskirti jį nuo Dievo, subedievinti. Bet kokiu būdu  bandyta jį nugirdyti, padaryti alkoholiku?
- Nesakau, kad vynas blogai, bet degtinė bent man! geriau. Bent žinai nuo ko galvą skauda, -bandžiau sąžiningai įsiterpti į Kazimiero kalbą. Taip nebūtų atsitikę, jeigu būčiau žinojęs,  kad 1949 metais, uždarius Vilniuje  Šv. Kazimiero bažnyčią, ji buvo paversta vyno sandėliu.
- Atsargiai, režisieriau! Nepersistenk. Neretai taip ir būna - pasakai žodį nuotaikai  pakelti, o paskui skaitai: neužtenka, kad Lietuvos globėjas pats girtuoklis, jis dar ir bažnyčią vyno sandėliu pavertė. Ne, tikrai ne girtuoklis, režisieriau, o kad Lietuvos globa patikėta man, tai nereiškia, kad nesikamuoju abejonėmis, ar viską padariau, ką galėjau ir galiu padaryti. Ir labiausia  skaudu, kuomet supranti, kad esi bejėgis. Tuomet nors verk! Tuomet ir  užgiedu:
Tenesaisto, tenešvaisto
Žemės geiduliai manęs -
Jie aptemdo ir sulamdo
Tuos, kurie jiems pasives
Kazimieras užgiedojo, bet linksmiau, negu norėję giesmės posmo žodžiai. Jie, beje, irgi,  kažkokie senatvės atbukinti, tačiau Lietuvos globėjas, matyt, prisilaikė taisyklės, kad iš dainos žodžio neišmesi. Buvo gera proga pasikalbėti plačiau apie jo gyvenimą ir net pasamprotauti, bet kažkodėl  pats netikėtai užbaigė įdomią temą..
- Bet ar ne perdaug apie save, a? It būčiau pasaulio bamba.. - pasakė ir bandė pasidomėti apie mūsų savijautą, bet nerūpestingai mostelėjo ranka: - Et, pats žinau, koks didelis geidulys greičiau sugrįžti atgal. Ką gi, laisvam paukščiui dangus visuomet laisvas, tačiau jau taip padaryta, kad meilėje mes nesame laisvi. Ne pavalkai ar kalėjimai labiausiai varžo laisvę, o meilė. Būdamas meilėje, žmogau, laisvas niekuomet nebūsi kaip kirviu malkas skaldė Kazimieras. Ir nebuvo atgrasu, kad tokie rimti, gerai subrandinti žodžiai sklido iš jauno žmogaus lūpų, kuomet kitais atvejais dažniausiai paklausiama: - o iš kur, tamsta,  žinote? Ir Vidiniui, ir  man nesinorėjo klausti, žinojome, kad kalba teisybę net tuomet, kai patikino, jog mane ir Vidinį pažįsta geriau, negu mudu vienas kitą.
- Jie jau bemaž suspėjo susipykti. Vis nesusivokia,  Noės sūnūs, kur ir ko čia gyvena, -  išgirdom truputį ironišką Pirkaitienės balsą.
- Kodėl Noės?
- Kai gyvenama ne pagal Grigaliaus kalendorių, kokių tik stebuklų nebūna. Snūstėli Noės sūnūs - jau vakaras,  atsibunda - rytas. Grigaliaus kalendorinė para sutalpina apie dešimt dvylika Savęspi  parų. - aiškino Sėdinčioji ant slenksčio.
- Tikrai? - sukluso Kazimieras
- Ji sako teisybę. - atsiliepė Vidinis. - Po valandos kitos darbo Savyje krentame į snaudulį, o paskui vėl greit rytuose brėkšta rytas ir atsibundame. Patys žinome, kad kažkas ne taip, bet nežinome kur  ne taip- ar  Savęspi, ar mūsų galvose.
- Ir dėl to reikia pyktis? - paklausė Šv. Kazimieras, bet atsakymo nelaukė: - Kartais ir pyktis būna šventas. Bet kad dėl tokių dalykų reikėtų pyktųsi- ne, nemanau. Nors būna, kai žmogus pats su savimi pykstasi, ieškodamas priežasčių ne savyje, o kažkur.. O kad taip čia yra, kaip sakote, tai nuostabu. Net prisimenu vaikų paišybą, kuomet viename lape nupiešia daug saulių ir jas dovanoja tėtei, mamai broliams, seserims, savo draugams. Duok Dieve, kad ir Savęspi pasaulyje  kiekvienas turėtumėte po saulę. Savo. Kada nori - nusileidžia, kada nori- pateka.. 
Skardžiai,  gražiai, žvaliai sužvengė žemai karčiais apkritęs baltas Kazimiero žirgas. Ir širdyje pasidarė jauku, lengva gera it angelas būtų savo sparną ant jos padėjęs. Esu įsitikinęs, kad  man pasisekė susigyventi su mintimi, kad žmogus savo jausmais ir mintimis niekuomet nesugebės įsilieti į polėkį, jeigu išsiskirs iš gamtos, bandydamas šoktelėti aukščiau jos kitos rūšies kūrinių. O, kaip smagu, gražu matyti aukštai skrendantį paukšti, kaip miela jausti nepakartojamą grožį gėlės, klausytis, kaip kone absoliučioje tyloje groja muzika, gieda bažnyčių chorai. Ir kaip dieviškai žavu, kad į Savęspi pasaulį  užklydo Šv. Kazimieras. Beje, ir .. saulės. Su Vidiniu gerai žinojome, kad kiekvienas Savęspi danguje turime po savo saulę, bet prasitarti, atsiskleisti tokiu regėjimu  nedrįsome, bijojimai paklysti iliuzijose. Net ir  dabar nelengva sakyti, kad Savęspi pasaulyje tikrovė savastimi turtingesnė ir faktiškai iliuzijų jame nebūna. Tačiau Koperninko dangus mums trukdė būti koperninkais paneigę viduramžių supratimą apie saulės sukimąsi aplink žemę tiesiog  neturėjome  jėgų net užsiminti, kad čia saulės judėjimo dėsniai kitokie. Čia svarbiau ne Saulės - Žemės, o Saulės- Žmogaus santykis ir reikia, kaip sakiau, nepaprastai daug jėgų, kad išdrįstume pasakyti,  jog Savęspi pasaulyje Saulė sukasi aplink Žmogų.
Iš Kazimiero kalbos supratome, kad nebūtinai šiame pasaulyje kiekvienas žmogus turi po saulę.  Mudu su Vidiniu turėjime.
- Įdomu, kas čia vyriausias? - išgirdau Vidinį.
- Kur- čia? - nesuprato Kazimieras.
- Čia, Savęspi, - paaiškinau, nes valdžios klausimas rūpėjęs ir man.
-  Tai bent klausimas? - nevaidindamas nustebo Kazimieras. Šelmiškai apglėbė lūpas išlenktais delnais ir vaidino šaukiantį: ėgi, kas čia vyriausias? Ar girdite, kas čia vyriausias? Bet tai buvo tik  šauksmo imitacija. Balsas jo nepakilo aukščiau giedotos giesmės. Paskui irgi vaidindamas piktoką:  - Begėdžiai. Girdi, o neatsiliepia.
- Iš tikrųjų, kodėl neatsiliepiate, ponai Vidini ir  režisieriau, -priekaištingai paklausė Pirkaitienės  balsas. Bet Šv. Kazimieras buvo jaunuoliškai paslankus ir pagalbininkų jam nereikėjo:
-  Nežinau, kuris iš  jųdviejų čia vyresnis. Patys spręskite, jeigu jums prisireiks jo. Net ir Dievas  pas jus čia svečias. Jį galite priimti  arba  išvyti. Mane taip pat. Ir netgi Pirkaitienę. Bet, regis, anąkart Vidinis pažadėjo jai savo pagarbą ir meilę. Ar - ne?
- Kol kas sutariame. Ačiū. atsiliepė ji.
                                                                                                             2007 m. vasaris 3 d.

17

15. Dvasioje išliko būti Didžiąja..
     
Garbinga buvo jausti, kad Šv. Kazimieras neskuba atsisveikinti ir palikti mus Savęspi, tačiau nebuvo paslaptingas ir neslėpė, kad užtrunka dėl kitų, svarbesnių priežasčių. Galėjome su Vidiniu manyti taip ar anaip, bet abu buvome kantrūs ir tuo neužsiiminėjome, nes žinojome, kad spėlionės nesunkiai žmones nudangina į painius brūzgynus, iš kur paskui net sugrįžti atgal nelengva. Pagaliau, argi paisysi, kas čia atėjusiems rūpi - ačiū jam, Kazimierui, kad paviešėjo, kad dar vis neužsimeta ant pečių balto apsiausto ir pasilieka viešnagėti. Tačiau pajautęs, kad Pirkaitienė kažkur atitolo, kad mūsų neišgirs, Kazimieras:
- Didžiausia bėda, kai priartėja jos gimtadienis. Nežinai nė ką daryti. Gerai, kad šiemetinis ne jubiliejinis, bet vis tiek pasveikinti reikia. Laukiu pono Klimo. Gal ką geresnio sugalvosime.
- Ačiū, sulaukėte. Ponas Klimas jau čia, - atsiliepė nežinia kaip atsiradęs jaunas inteligentiškos išvaizdos vyriškis. Atrodė, imlus aplinkos regėjimui ir žinioms, kitaip  sakant smalsus, mėgstantis rūpestingai patirti, kas kur vyksta, kas kur yra ir kodėl? - Labas, vyrai, - pasakė ir prisipažino, kad, deja, ne ką gali padėti: - Mūsų Didžioji vis tik išlieka Didžiąja, nors ir tyli, kai jai į gimtadienį įkišame Vasario 16-ją. Aš, pavyzdžiui, irgi nesu tikras, ar apsivers liežuvis, kai reikės sakyti: sveikiname, Didžioji, jus su 89-tuoju gimtadieniu. Kas tinka Pirkaitienei, netinka Didžiajai. Jokios šventės nelieka.
Matyt, Klimas manė, kad tokia jo šnekta suprantama ne tik Kazimierui, bet ir mudviem su Vidiniu. Tačiau pirmą kartą išgirdau Didžiosios vardą ir net nemokėjau suvokti apie ką jis kalba. Nebent tik, kad abu jie  susirūpinę, kad Didžioji nebūtų įžeista.
- Išeitis viena Didžiosios nevalia nepaniekinti Vasario 16-osios gimtadieniu, - buvo įsitikinęs Klimas,
- Protinga tavo mintis, žmogau, bet dar protingesnė būtų, jeigu ji mums  pasufleruotų, kaip ir ką reikia padaryti, kad sąžinėje nekristų sunkios nuoskaudos. Ne tik jai, bet ir mums, ją  sveikinantiems. - nelinksmai jautėsi Šv. Kazimieras.
- Esi jos globėjas. Tad ir pats pamankštink smegenis. Mažiau poteriauk ir rečiau giedok, - patarė jam Petras Klimas, kurį pažinau prisiminęs jo parašą po Lietuvos Nepriklausomybės Aktu. Nesijautė, kad jis labai paisė ir ar jam reikalinga buvo, kad jį pažintume. Atrodė, kaip anuomet, kai septintasis iš dvidešimties vyrų pasilenkė pasirašyti šį dokumentą. Lyg nebuvo nei kankintas vokiečių koncentracijos stovyklose ar sovietų alintas badu ir darbais Vorkutoje.
- Čia jūs? - netyčia išsprūdo klausimas..
- Turbūt aš, - nerūpestingai atsakė Nepriklausomybės Akto signataras. - Kuo galiu padėti? Bet  sakykite, kuris iš Jūsų Vidinis, o kuris...
-Bandau užsiimti režisūra, bet nieko doro. Vadinkite Pranuciu..
- Toks keistas vardas.
- Pranas mano vardas, bet esu dzūkas, todėl  dažniausiai Pranucis ir Pranucis.
- Smagu taip pagirti savo kraštą Savęspi. O Jūs, Vidini, irgi dzūkas?
- Irgi. Bet kuo užsiimu, gal net neklauskite. Kai čia esu, tai stengiuosi, kad kuo mažiau pašalinių  garsų įsilietų į Savęspi.
Petras Klimas pasitaisė nedidelius akinius, pasiieškojo pakaklėje kaklaraiščio, lyg pasitikrindamas ar neužmiršo jo užsirišti. 
- A-cha! Kaip suprantu, stengiesi, gerb. Vidini, Savęspi aklinai uždaryti nuo jį supančio pasaulio ir laimėti palankiausias sąlygas protui. Kažkur kažką apie tai esu girdėjęs. Ką gi, ačiū. Įdomu kaip tas  protas čia reiškiasi? - paklausė Petras Klimas. Ir  nelaukdamas atsakymo Kazimierui: - O aš ir  nežinojau, kad čia tokie svarbūs eksperimentai vyksta. Gal šie vyrai, Kazimierai, mums padėtų pasveikinti Didžiąja kitaip,  prasmingiau ir teisingiau.
- Nesivarginkite, mielieji, - pasigirdo ramus ir geras Pirkaitienės balsas: - Kazimierui jau sakiau, kad manęs sveikint nereikia. Ir bendrai, Savęspi pasaulyje su Vasario 16 d. man vietos nėra. Noriu sugrįžti. Noriu namo. Ten būsiu tuo, kuo dabar esu - Pirkaitienė ir tiek. O čia negaliu ilgiau sėdėti ant slenksčio, kažką mokyti ar būti  mokoma. Esu mušta, trypta, kapota, spardyta... Iškenčiau. Ir nemanau, kad iškenčiau todėl, jog esu Kazimiero globoje. Dėkui  jam. Bet ar atsimena, kad gal patį Kazimierą daugiau ir geriau globoju, negu jis mane. Nepyk. Kazimierai. Nebūtumei šventas, gal  galėčiau meluodama pagirti, bet tavo padėtis, arba kaip dabar sako, tavo statusas to daryti man neleidžia.
Slinkau nuo minties prie minties, tačiau jos buvo sunkios ir nebuvo laiko geriau apčiupinėti - regis, va tuojau suprasiu kur šuo pakastas, suvoksiu apie ką čia kalba,  bet tuo pat momentu apčiuopta mintis išslysdavo ir jos  vietoje apžvalgai įkrisdavo kita. Su Vidiniu jautėmės tiesiog išmušti iš pašnekesio jis buvau aukščiau mūsų kompetencijos ir tegalėjome tik atsitraukę iš toliau žiūrėti, kaip dega laužas, kibirkščiuodamas į dangų žiežirbas. Bet vis dėlto nebuvome atitolę toliau, negu kalboje nepasiektume vienas kito. Jautėme, o gal net pradėjome suprasti, kad svarbiausiu  pašnekesio objektu tapo Pirkaitienė.
- Ot tau, žmogau, ir sėdinčioji ant slenksčio, - kumštelėjau pašonėn Vidiniui.
- Ji nori namo, režisieriau. Ji nori ten, kur mes norime, - atsakė ir klausė: - Ar tu manai, kad ir vėl reikės būti kartu?
- Bet drąsi. - vaizdavau nenugirdęs jo klausimo: - Net ir šventojo nebijo. Lyg abu nulipdyti iš vieno  molio.
- Bet negi ją vadina Didžiąja? Ar net Kunigaikštiene? - rūpėjo žinoti Vidiniui.
- O tu  paklausk jos ar Petrą Klimą.
- Buvo laiko ir progų, kai galėjome paklausti. Dabar jau vėlu. Esame netikėliai, - reziumavo Vidinis.
Gėda prisipažinti, kad nei protu, nei žinojimu nesugebėjau suvokti atrodytų paprasčiausio dalyko. Užteko atsiminti Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę ir tiesa tuomet- lyg ant  delno. Argi ne todėl jinai Didžioji arba detaliau- ar ne todėl Didžioji kunigaikštienė? Bet taip nebuvo. Protą ir žinojimą slėgė įkyrus nenoras net pagalvoti, kad tokia nedidukė, mažai kam pastebima Pirkaitienė, arba kitaip ant slenksčio sėdinčioji,  pilna atminties ir ryžto neužsimiršti ir savo kantrybe ir atkaklumu gluminti pasaulį, neatsisakant to, kas jai priklauso. Net būdama Savęspi, kur atmosfera specialiai sukaupta  dvasios veiklai tobulinti, jos protas nepripažino egzistuojančios realybės neįteigė supratimo, kad tai, kas buvo - dingsta. Praeitis įsidvasino energinėje atminties sankaupoje, o tai  reiškia, kad  išnykusi ankstesniu Didžiosios pavidalu, ji išliko ir keliasi kitokia būtimi. Ir ne jos kaltė, kad ją vadina Pirkaitiene ar ant slenksčio sėdinčiąja. Ji yra Didžioji, yra jos energijos užtaisas ir ji nenori būti, kokią ją žinom ir matom. Savęspi dvasios struktūroje, ji buvo pasiryžusi minėti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės gimtadienį - apsigaubti tūkstančio metų skara ir pasidžiaugti, kad išliko, kad yra, kad gyva. Ir dvasioje ji skyrė mažus dalykus nuo didelių.
Dar prieš Šv. Kazimierą ji gyvenusi šimtus metų. O ką kalbėti apie 1918 metų Vasario 16 -ją? Tokia atmintis ją žudės, varė į dvasinę negalią  ir pasveikinimus priimdavo tik todėl, kad bent šitaip vizualiai liudytų ją esančią. Apsigaubdavo skara ir galėjai suvokti, koks nesvetimas, į kraują įsruvęs jai motinos jausmas - kai išleidžia savo vaikus, verkia, liūdi, širdin krenta sopulys, kai anieji pareina - džiaugsmo ašaromis vilgo akis. Bet ir po ašaras, ir pro džiaugsmą neužmiršta, kad ji Didžioji,  kad į šitas pirkias ateina iš Didžios kunigaikštystės ir tikras jos vardas Lietuva.
Iš tų, kas tuomet buvome Savęspi, geriausiai ją žinojo Šv. Kazimieras. Būdavo net ginčų, bet jie niekuomet nebuvo pikti.
- Neriesk nosies, Kazimierai, ir nesibranginki savo šventumu. - ir šį kartą neiškentė Didžioji: - Brunonas irgi šventas. Sutikęs paklausk, kas jam atsitiko prie mano namų.
- Kuo ne kuo, o tuo tikrai nesididžiuok, Didžioji..
- Nesididžiuoju, bet teisybės užmiršti neverta. Visuose istorijos vadovėliuose parašyta, kad, girdi Šv. Brunonas, pagonių trenktas į galvą, su 18 saviškių iškeliavo į dangų. Sutikęs paklausk. 
- Tuomet dar ne šventas. Dabar  gal nepavyktų trenkti į galvą.
- Nežinau,  Kazimierai, kaip dabar, bet man būtų smagiau, kad  sveikintume ne  vasario 16 d. o dviem dienom  anksčiau..
- Gerai, gerai, Didžioji. Man apie tai jau kalbėjai.
- Daug ką kalbu, bet ar klausote? Būtent vasario 14 d. šventasis Brunonas su 18 žmonių  palyda  nukeliavo į  dangų. Aš nesimėgauju tokia jo kelione, bet teisybė būtent tokia. Va, jau greit trūkstantis metų nuo jos. Jeigu ne tie pagonys, vargu ar Brunonas būtų tapęs šventuoju.
Jautėsi, kad Didžioji su Kazimieru šią temą apkulia ne pirmą kartą ir kad tokia atmintis jai reikalinga. Bent  jau reikalingesnė,  negu vasario 16-oji, kuri  kasmetiniais paminėjimais trikdė Didžiosios tūkstantmečio atmintį, tačiau ignoruoti juos, atsisakyti ji negali. Tai jos prisikėlimo diena, kuomet Dvasia vėl atgavo kūną ir nepaisant, kaip labai  jis sujauktas, menkas, bet vis dėlto kūnas, leidžiantis gyventi Žemės gyvenimą. Ir todėl verta priminti pasirodant -  štai kas iš  jos, Didžiosios, beliko. Tik mažytis lopinėlis. Liūdna, bet Dievo valia aukščiau ir su juo kaip su Brunonu nepasigalynėsi.
- Tai ką darom, ponai? sujudo Kazimieras: - Be tavęs, Didžioji, mes  nieko padaryti negalime. 
- Klausyk, režisieriau, -staiga kreipėsi  Pirkaitienė į mane: - Kada žadate  perkelti sceną į Šklėrius?
- Tai  kad  ne ką  apie tai galiu  pasakyti,  Didžioji?
- Didžioji? - Nusišypsojo Pirkaitienė, atplukdydama savo šypsenos šviesą į širdį: - Pirmą kartą, režisieriau, iš tavo lupų toks  žodelis. Na, o Vidinis, manau, jo niekuomet  neištars. 
- Kodėl gi ne?
- Nereikia, Vidini. Taip geriau. Mes turėtume pasilikit nedidelėje nesantaikoje. Tai padeda  nenurimti, tiestis, įrodinėti savimi, kad galiu dar būti tuo, kuo noriu..
- Didžiąja?
- Ačiū, Vidini, kad taip manai, - padėkojo jam, o po jo - į visus: - Ar įmanoma, ponai, šią sceną iš  Savęspi perkelti į Šklėrius?
Nepasakė, kodėl  jos toks prašymas, tačiau jau nesunku buvo suvokti, kad čia, Savęspi, kur  atsiveria giliausi proto ir dvasios  šaltiniai, jai nesinorėjo būti Pirkaitiene ar sėdinčiąja ant slenksčio.  Šiame pasaulyje  ji Didžioji,  ir tik Didžioji. Užmiršk, kad esi tokia ir tai reikštų, kad prarandi save Didžiąją net dvasioje.
Užgulė tyla, uždusinusi net kvėpavimą.
- Ėgi, ar ne tu, Klimai, sakei, kad daug  giedu? - pirmasis  sugrįžo į kalbą Kazimieras. - Kaip negiedosi, signatare!. Ir ypatingai, jeigu giesmės skirtos Šv. Marijai. Neįsivaizduoju, kaip be jos paramos galėtume nugabenti sceną Šklėriuose. Ir Šv. Kazimieras užgiedojo savo mėgstamiausią:
Te man sielos neužvaldo
Išdidumas niekados -
Broliams meilę  jis atšaldo,
Jiems padaro daug skriaudos
                                                                                        2007 m. vasaris 7 d.

18

16. Saululei nenusileidus...

Vidinio saululė jau leidosi žemyn.
- Snūduriuoji? - pasitikrinau, bet jis neatsakė. Sužiurau į savo saululę. Ji irgi krypo žemyn, pasiruošusi  nusileisti į guolį, skaudžiai merkdama man akių vokus. Jie sunkėjo greičiau negu greitai, bet norėdamas pamatyti, kaip Savęspi pasaulis atrodo po saulėlaidos, stengiausi neleisti jiems užsispausti ir užmerkti akis. Kurį laiką atrodė, kad taip padaryti neįmanoma, bet ūmai akyse palengvėjo, pasidarė ramu, net vaisku.
Vidinis miega, o aš ne. Ne visi miegam, - pasakiau mintyse ir pamačiau, kaip mano saululė vakariniame horizonto pakraštyje prilipo it blynas. Diena negeso, akys nesimerkė, sustojusi saululė stovėjo ir galėjau gyventi ir galvoti, jausdamas kaip tokiam darbui atsiveria nauji minties šaltiniai. Man nebuvo sunku sužinoti, kodėl Didžioji, Šv. Kazimieras ir signataras Petras Klimas kalbėjo apie laiką taip, lyg ir čia, Savęspi, jis būtų matuojamas Grigaliaus kalendoriumi. Tai todėl, kad jie mokėjo sustabdyti savo saulules Savęspi danguje ir suderinti asmeninį laiką su išoriniu pasauliu.
Dar nedaug  moku, bet išmoksiu daugiau. Svarbiausia kuo mažiau snūduriuoti, - šnibždėjau  žiūrėdamas į sustojusią saululę ir atsimindamas, ką apie savo pareigas Petrui Klimui kalbėjęs Vidinis - esa, stengiasi, kad kuo mažiau pašalinių garsų įsilietų į Savęspi. Bet tai kartu reiškė, kad Savęspi nėra uždaras kiautas, riešuto kevalas, kad reikia budėti, saugoti ir kažką daryti, kad pašalinės įtaigos būtų užblokuotos.
Vidinis miega, o aš ne. Ne visi miegam.
- Tegu. Ateis laikas, kai ir jis nemiegos, - išgirdau Didžiąja. Buvau pasižadėjęs, kad daugiau jos niekuomet nevadinsiu Pirkaitiene ar Sėdinčiąja ant slenksčio. Bent čia, Savęspi. Man buvo svarbiau jausti ir pažinti ją dvasioje, o ne išorėje. Atėjusiai iš Kunigaikštystės ir tolimesnių laikų, ji gerai žinojo, kad netgi vardas LIETUVA, atskirtas nuo sampratos DIDŽIOJI atrodė  sumenkintas, be energijos užtaiso ir net nevertas didesnės pagarbos.
- Signataras Klimas net supyko, kai pasakėte, kad nenorite būti pagerbta Vasario 16-osios paminėjimu.
- Tik vaizduoja, kad supyko. Jau daug metų, kai mane laidoja Dangum. Tai labai skaudu, nes pasaulis įtikintas, kad iš Dangaus nesugrįžtama.
Laidoja Dangum? - suklusau, bet kalboje nepasimečiau. Lyg jaučiau, kad netikėtumas greitai išsilygins, susigers, absorbuosis bendroje kalboje.
- Bet tai teisybė, Didžioji. Aš tuo irgi įtikintas. Ir jeigu jūs dabar gyva ne tik dvasia, bet ir kūnu, manau, kad tai didelis 1918 metų Vasario 16-osios nuopelnas. Petro Klimo ir kitų devyniolikos vyrų nuopelnas.
-Toks tas ir kūnas! Pirkaitienės! Sėdinčios ant slenksčio! - greit, lyg įskelta žiežirbos atsiliepė Didžioj, bet tuoj nurimo ir jau lygiu balsu: - Dažnai apie tai galvoju ir nelabai žinau, ką pasakyti. O gal, Pranuci, tai karo nuopelnai? Ne bet koks jis. Pirmasis pasaulinis. Negi šiaip sau sumaigyta tiek daug gyvybių. Galbūt jos ir dėl manęs, kad atsikelčiau?  Gal be jų nebūtų atsiradę nuopelnai ir pasirašiusiųjų Vasario 16 - osios Aktą? - paraukštinusi lygią, aukštoką kaktą ramiai kalbėjo Didžioji. Paskui nusišvietusi kaip žemė, išnirus saulei iš po debesėlio: - Todėl ir džiaugiuosi, kad apie tai galėsim pagalvoti scenoje. Iš tavęs tikiuosi, režisieriau, daugiau negu abu numanome. O laikas darbui jau atėjo. Pagaliau ir sąlygos palankios išmokus stabdyti saululę šviesos tikrai padaugės. Kita vertus, vasario mėnuo mūsų užmojams irgi palankiai nusiteikęs..
Net ir spėlioti negalėjau apie kokius užmojus kalba Didžioji. Žinojau tik, ką gerai žino net ir beveik nieko savo užsiėmimuose nenutuokiantis režisierius.
- Režisierius be scenarijaus nieko vertas.
- Betgi norėjai būti rašytoju?
- Jeigu žinote, kad norėjau, tai žinote, kas iš to išėjo.
- Man juos norėtųsi pamatyti visus scenoje. Visus. Pradedant Jonu Basanavičiumi ir užbaigiant Jonu  Vileišiu. Visus dvidešimt! O kaip tai geriau padaryti? Matyt, apie tai jau dabar reikia  galvoti, bet nemanau, kad reikėtų juos susodinti ir fotografuoti. Ir jeigu sutariame, Pranuci, kartu padirbėti, tai prašau - pasakykit, režisieriau, ką apie tai jūs manote? - pirmą kartą paprašė mano nuomonės Didžioji. Ir bendrai- niekas kaip režisieriaus manęs dar nepaisė ir niekam mano nuomonių neprireikė. Tačiau tokiu Didžiosios prašymu buvau užkluptas ir net žinojau, kad nesugebėčiau atsiminti Vasario 16 Akto signatarų  pavardes. Gal tik tuos, kurie geriau žinomi- Joną Basanavičių, Antaną Smetoną, Mykolą Biržišką, Petrą Klimą, Vladą Mironą, Joną Vileišį, gal dar vieną ar porą. O kitą jų dešimtį slėgė užmarštis ir  nuplėšti ją nuo atmintis neatrodė  įmanoma.
- Neišėjo iš manęs rašytojas, Didžioji. Regis, ne kitaip atsitiks ir su režisieriumi.
Patylėjome abu. Iš akių galėjau suprasti, kad mano pasakytų žodžių Didžioji nepaisė. Širdyje ir sieloje buvo jauku, matyt, tyla niūniavo melodijas ar klausėsi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Jūrą. O gal ji kūrė, rašė eilėraščius, nes netrukus iš ten išgirdau:

Kas ji, Didžioji? Vis giliau
Paveikslas brovėsi į protą -
Ar ne todėl, kad metų daug
Ji mano sieloj išnešiota?
                                             
Ir štai viduramžių dangum
Atjojo raitelis ir kalba:
-Piliakalnį tau dovanų
Kunigaikštystė siunčia, Pranai.

Žirgas sužvengė, raitelis nujojo.
Dabar žinau, kas ji, Didžioji.

Nejau žinau? Argi?
Mistiškai jautriai suvirpo dvasėjautoje. Ir dabar nemanau, kad tokie žodžiai dvasėjauta ar dvasijauta gali atsirasti ir apsigyventi žodynuose. Juose daugiausia žodžių, kurie sunkūs, kurie pasiverčia daiktais, spalvomis, regėjimų objektais, bet labai nedaug, kuriais išreiškiami dvasios virpuliai, jos subangavimai, persiliejimai iš tamsos į šviesą ar atvirkščiai. Manoma, kad tais žodžiais kalba angelai. Duok Dieve, kad iš tikrųjų taip, tuomet yra viltis, kad juos išmoksime ir mes, žmonės. Juk jau mokame būti šventais ir džiaugtis, kad tarp jų turime į saviškį, savo kraujo šventąjį Kazimierą. Tiesa, lenkai mano kitaip.
Nelengva į dvasėjautą (dvasijautą) įkelti ir Didžiosios kategoriją, kuomet ji dvasioje - Didžioji, o materijoje - Pirkaitienė. Nenusiteikę, kad mažas gali pranokti didelį. Lengviau galime suvokti jų toleranciją, susitaikymą būti santarvėje, bet ir vėl - kaip būti, kuomet Didelis yra ignoruojamas ir išaukštinamas Mažas? O būtent taip ir daroma Vasario 16-tosios minėjimais.  Tačiau tą kartą tokio dalyko negalėjau raiškiau suvokti, Didžiosios mintys neretai praslysdavo sąmonės paviršiumi. Tačiau galiu liudyti, kad būdamas Savęspi, neblogai apčiuopiau Didžiosios susidvejinimo problematiką, bandydamas suprasti kodėl taip labai jai knieti turėti dirbančią sceną. Gal net ne sceną, o prie jos ateinančią publiką ir žinoti jos nuomones apie scenoje vykstančius dalykus.
- Taigi, - pasakiau Savyje, kad išgirstų ir Didžioji. - kai giliau grybšteli, jau ten ne taip kaip paviršiuje. Iš gilumos ir ugnikalniai išsiveržia.
- Vasaryje, ypatingai jo viduryje, ten labai neramu, - pasakė Didžioji ir supratusi, kad užkibau už to, kas režisieriui reikia suprasti, parodė į Vidinį: - Tuoj ir Vidinis kelsis. Aušroja, rytinę žarą siunčia, - parodė akimis Didžioji.
Smagu,  nuostabiai  smagu buvo žiūrėti Savyje į rytinį jo dangų. Bet neužmiršau  pasižiūrėti  ir į savo saululę. Ji buvo toje pat vietoje, kur sustojo. Ir jeigu  kam nors leista ją pamatyti iš Šklėrių ar kitos žemėje vietos, visai suprantama, kodėl tiek daug kalbų apie skraidančias lėkštes.
- Kabo kaip prikalta, - pasakiau  Didžiajai.
- Kabos tiek, kiek tau reikės, -net nešyptelėjo.
- O! - pradėjo rytinį žiovulį Vidinis.  Tu ką?  Jau pasikėlei, Pranuci?
- Labas rytas, Noės sūnau. - atsiliepė Didžioji.
- Atsiprašau, bet iš tikrųjų dar ankstus rytas.  Mudu su Pranuciu visuomet apie šį laiką keliamės
- Dabar jau ne mudu.   Mano saululė dar nenusileidusi. Pakibo viršum vakaro ir kaip prikalta. - Ir  jau Didžiajai: -  Kaip manote, palikti ją dar danguje, ar tegu leidžiasi?
- Spręsk pats. - pasakė Didžioji: - Viena sau ji  nepajudės. Lauks tavo pajautų.
- Pajautų?
- Sakau, kad pati ji nepajudės. Jis tavo saululė.
Didžioji pamojavo panašiai kaip tai  daroma sakant atia. Buvo šviesu, bet ir vėlgi šviesą su  Vidiniu gaudėme skirtingai. Vidinis savo saululės spindulius rinko iš rytų pusė, kuri rytiniu horizontu kilo lyg įkalne. Manoji gi spindulius žėrė iš Vakarų. Pabūk dar, sauluke, - pasakiau Savyje, - pabūk. Prasideda darbai ir nėra laiko snūduriuoti.
- Iš kur sužinojai, kad taip įmanoma? - norėjos sužinoti Vidinis.
- Kai nori, viską gali. Ir net moki.

19

17. Scenos išbandymas signataru

Kažkas vis atkakliau pradėjo krebždėti nuojautose ir buvau įsitikinęs, kad reikia laukti ar žinios, ar svečio, ar naujo, brandesnio gyvenimo suvokimo Savyje. Kuo giliau į tokį gyvenimą įsilieji, įeini, išsipleti jame, tuo daugiau surandi judėjimo ir pradedi stokoti proto ir jausmų, kad suspėtume jį apglostyti. Vidinis irgi sustabdydavo Savęspi danguje savo saululę abu dažniau gyvenome pagal Grigaliaus kalendorių, galėdami geriau orientuotis išorėje. Man net neatrodė, kad Vidinis kažką bandytų daryti, kad iš ten atėję garsai būtų slopinami, baiminantis jais pakenkti proto veiklai Savęspi. Bet atkakliausia nuojautose sušmėsčiodavo Jono Smilgevičiaus akys, žvelgiančios iš  dvidešimties signatarų nuotraukos. Didžioji buvo įspėjusi, kad faktiškai kasmet jo gimtadieniu pradedamas pasiruošimas Vasario šešioliktajai.
- O jeigu gerbiamas signataras prisimintų mudu, ką tuomet jam dovanotume, režisieriau, - užsiminė Vidinis ir pats nusijuokė iš tokių lūkesčių. Tačiau taip man buvo mestelėtas sumanymas išbandyti sceną, atkuriant senojo dvaro peizažą Užventyje. Po vienos kitos repeticijos įteigiau mintį, kad jis, Jonas Smilgevičius užklys ir pas mus. 
- Bėda, vyrai, ištiko. Greitai ji dings, kaip nebuvus, tačiau be kitų paramos jos niekuomet negalėdavau įveikti, - tuoj po pusryčių išgirdome neskurdų, linksmą balsą: -. Bet... garbė Jėzui Kristui! - pasisveikino, - Matot, net pasisveikinti užmiršau.
- Per amžių amžius, - atsakiau. - Kas atsitiko, pone?   
- Kas ir kasmet atsitinka vasario 12 d. Bet kai žinai, jog tik nelaimėje pažinsi draugą, smagu jausti, kad po tokių nelaimių patampi turtingesnis.
- Iš tikrųjų? Sakoma,  kad alkanam mėsa sapnuojas, - prabilo sąmoju Vidinis.
Taigi mano nuojautos neapgavo - pas mus atsilankė Jonas Smilgevičius. Daug kartų buvau jį matęs, bet visuomet tik vienoje vietoje, būtent Nepriklausomybės Akto signatarų nuotraukoje. Joną ten matome sėdintį dešinės pusės pakraštyje. Tačiau man jis ilgai neįsiminė, ir  net negalėjau nutuokti,  koks galėtų  būti išėjęs iš  nuotraukos. Bet darbas, kuriant sceną, padėjo jį regėti platesnėje ertmėje. Ir dabar jis vėl:
- Prašiau, kad mane palydėtų Didžioji, bet sako, et, Jonai,  nesuk man galvos. Ne vilkai ten, o  žmones. Abu dzūkai. Kuo turės, tuo pamylės.
-Glostyk gaidį kiek nori kiaušinio vis tiek nesudės, -dar kartą patarlę užgiedojo Vidinis, bet Jonas nuo to, regis, tik linksmėjo. Matyt, pirmu žvilgsniu įėjom į jo sielą ir  jam buvo smagu girdėti senovę net žodyje.
-Kiaušinių, ponai, pats turiu. Esu biznio žmogus, todėl ir noriu savo gimtadienyje pasirodyti kaip įmanoma gražiau.
- O kaip tai galėtų būti? - pasidomėjo Vidinis.
- To ir atėjau  pasiteirauti-  kaip tai galėtų būti?
- Tuomet jau kalbėkite su režisieriumi, pone, -  nusiplovė Vidinis, bet iš tikrųjų vienas į  kitą  buvome įkalti ir savarankiškai Savyje tikriausiai net nebūtume ilgiau mokėję išgyventi. Svečias gi gerai nusiteikęs, vakarietiškai poniškos išvaizdos esybė - pasitempęs, pakaklėje pakelta baltų baltinių apykaklė, laisvai apjuosta kaklaraiščiu, juodas švarko atlapai atmesti, trikampiu pradengiant krūtinę. Buvo stangrus, beveik sportiškas išvaizda ir gal net jaunesnis negu Nepriklausomybės Akto metais, kuomet paliko jame savo parašą.  Tuomet jam, žemaičiui, 48 metai ir keturios dienos. Jautėsi tvirtas stovėjimu ant žemės. Kiek metų praėjo, o Savęspi jį sutikome kaip tų metų nuotraukose. Atrodė, kad savo saululę sustabdė dar tais metais, kad nereikėtų gręžiotis, pro petį žiūrėti atgal ir atsiminti koks buvęs.
- Ar nenorėtumėte pamatyti save Užvenčio dvare? - paklausiau.
- Dvare? Užvenčio dvare?
- Pagalvokite, pone.
- Galvoti nėra laiko. Gimiau vasario 12 d., o šiandien irgi vasario 12 d.
- Va kaip! Laikas eiti medžioti, o jūsų dar šunys nepalakinti  - leptelėjo Vidinis, bet jam atsakyti signataras nesuspėjo. Prieš jo akis brėžėsi Užvenčių dvaro peizažas. Su Vidiniu ilgai sukome galvas nežinodami, kaip geriau jį pateikt - žiemoje ar išgražėjusiame žalumynais pavasaryje. Bet, kaip  sakoma, dirbančiam ir Dievas padeda jis mums parodė į Marijos Pečkauskaitės veikalą Senasis dvaras. Scenos vaizdas buvo sukurtas kaip rašytojos parašyta:
Už miškų ir girių tarp daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas, ne aukštas, bet ilgas ir platus, su dideliu prieangiu ant baltų stiebų rymančiu, pilnas meilių kampelių, jaukus ir šiltas, ištikimas visų mūsų džiaugsmų ir liūdesių savo prieglobstyje priėmėjas. Prieš ji didelis, mieguistas  tvenkinys paslaptingomis gėlėmis, vakarais mėnesio ir žvaigždžių auksinamas ir įsigiedojęs, įsikvepėjęs, įsisvajojęs sodnas
Atėjo Didžioji ir pagyrė:
- Labai miela, režisieriau, kad jūs paisote savo nežinojimo ir tuomet ieškote paramos kitur. Manau, kad peizažą galima būtų papildyti juodmargėmis. Tegu ganosi. Nes iš tikrųjų jos vertos to. Ponas Jonas daug darė, kad krašte nestokotų pieno ir pinigai tiesiog žemėje vartytųsi, kaip kunigaikštystės  laikais..
-Juokaujate, Didžioji. Dėl karvių bandos - taip. Rūpėjo nepasilikti elgeta. Ne šiaip gi sau esu ekonomistas. Mėgau pinigus skaičiuoti, kai jie dar neuždirbti skaičiuodamas ir galvodamas, kaip tai  galima padaryti. Bet kad jie iš žemės augtų? Oi ne, ne, Didžioji. Taip niekuomet nebuvo.
- Žiūrėkite, pone, ar ne perdaug karvių? - neiškenčiau.
- O! Betgi jūs, režisieriau, stebukladarys! Jūs tikra Dievo karvutė.
- Manau, kad šitie dalykai atsiranda stebuklingai, bet kokia jėga juos kuria, nei aš, nei Vidinis  nežinoma. Sceną padovanojo Šv. Kazimieras ir pirmą kartą su Vidiniu ją eksperimentuojame savarankiškai, norėdami padaryti jums mielą  gimtadienio siurprizą - žiūrėkite ir atsiminkite.
- Tai buvo pavyzdinis ūkis. Ir netgi supramonintas. Ar žinote ką tai reiškia? Buvo čia malūnas, plytinė, elektrinė, sūrinė, lentpjūvė.
- Tai kad, regis, pone, niekas nedingo. Viskas yra. Net ir spirito varykla, - pasakė Didžioji. - Ji žinojo daugiau, negu mudu su Vidiniu, atkurdindami  senojo dvaro peizažą su jo buitimi. Ir dabar ramiai, nesiafišuodama taisė mūsų neužbaigtą Užvenčių dvaro peizažą, papildydama jį pastatais ir verslu, kurie čia buvę, kai dvaras priklausė Jonui Smilgevičiui.
- O kad tave kur! Kaip iškart nepamačiau?
- Gal atsimeni Mariją Pečkauskaite? Rašytoją?.
- O kaipgi. Dvarą iki manęs nuomojo jos tėvas Anupras. Ne kažkaip jam sekėsi, bet dukra  nusisekė - rašytoja. Ir man net atrodo, kad atsimenu ne tik ją:
Meiliai glaudžia sodnas prie plačios krūtinės tvenkinį ir rūmą - ištikimus dvaro draugus ir šnibžda  judviem kažkokias nepabaigiamas pasakas, kažkokias bylas slėpiningas, amžinas godas. O tuodu klauso - tylūs ir susimąstę. girdėjau svajingai Jono Smilgevičiaus perskaitomus žodžius iš Šatrijos Raganos kūrinio Senas sodas.
Aš nemiegu. Ir Vidinis nemiega. Mes visi nemiegame - ir Didžioji, ir signataras Jonas Smilgevičius irgi nemiega, viską atsimindamas, - pašnibždėjau savyje. Savęspi pasaulis pildėsi svajinga nuotaika. Nepaskubėdami, žingsnis po žingsnio ėjome į mažytį, įsikišusį į tvenkinį sodo    pusiasalį kuris it kilimu išklotas gėlėmis ir kur augo gluosnis - fotelis. Atsisėdi ten, atsiloši ir girdi kaip gieda čiulba paukščiai, kalena gandras...
Dangumi vaikščiojo debesėliai, bet mes juos matėme, žiūrėdami į tvenkinio veidrodi. Ir tuomet pagalvojau, kad jeigu duota teisė tvenkiniui atspindėti dangų, tai argi galėjo būti kitaip, kad nebūtų surastas daiktas, kuris atspindėtų praeitį, istoriją. Ir man atrodė, kad tas nepaprastas daiktas yra  mums padovanota scena. Bet galbūt didžiausias stebuklas, kad esu šių vaizdų joje režisierius. Na, ne toks, kad galėčiau apsieiti be kitų ir ypatingai be Didžiosios paramos, bet.. vis  dėlto, jau šį bei tą  gebantis. Ir laukiau, kad prie mūsų ateis dvaro tvarkytojos.. Buvo jis ar ne, nežinojau, bet man labai reikėjo, kad toks būtų ir atėjęs pasisveikintų pirmiausia su savo šeimininku, dvarininku ir signataru Jonu Smilgevičiu, o paskui gal ir su mumis Didžiąja, Vidiniu ir manimi.     
Ir matau- ateina, bet ne vienas, o trise. Tas, kuris man labai rūpėjo, prisiglaudęs prie pilvo ir krūtinės nešė nemenką statinaitę.
- Kas tai? Alučio gausim atsigerti? - dar labiau švito Jonas, bet anieji ar neišgirdo, ar nenorėjo  išgirst. Priėjo, pasisveikindami palenkė galvas ir vidurinysis, atkišdamas signatarui  statinaitę:
- Tai, pone, pinigai.
- Labai daug, pasakė vienas jo bendrų. Dešimt ir daugiau kilogramų.. Jūsų dvaras - jūsų pinigai.
- Galima pasižiūrėti? - nežinojo kur dėtis Užvenčio dvarininkas.
- Tai jūsų pinigai, pone. - Atidarė statinaitės dugną ir, panardinęs joje rankas, rieškučiomis iškėlė  sublizgėjusias saulėje monetas. Rieškučios kupinos monetų, kurios negalėdamos išsilaikyti, slydo ir  krito atgal į statinaitę - Niderlandų taleriai, Brandenburgo grašiai, Prūsijos solidai, Žygimanto IV monetos, Švedijos, Rygos pinigėliai... Ir visi jie iš XVII amžiaus pradžios (1610-1630 m.)
- Iš kur jie?
- Žemė atidavė.
- Ačiū- padėkojo Jonas savo dvaro žmonėms. Ir paėmęs statinaitę su pinigėliais atsigręžė į  Didžiąją: - Tai Jūsų, Didžioji, pinigai. Nei vienas iš mūsų čia esančiu taip gerai neatsimenam jūsų vardo, kaip jie. Tai jūsų pinigai, - pakartojo signataras Jonas Smilgevičius. - Ačiū, kad buvote ir kad yra. Atleisk, kad Vasario šešioliktosios Akte neįrašėme tavo vardo, Didžioji.   
- Ir mes tave  atsiminame, Didžioji, - sujudo ilgų šimtmečių senumo dvaro mediniai rūmai.

Vilnius
2007 m. vasaris 12 d.

20

18. Paplepėjimai

Šv. Kazimieras per Didžiąją pranešė, kad būtume pasiruošę iškeliauti iš Savęspi. Nesakau, kad žinia pradžiugino. Labiau įsijausdami į Savęspi aplinką, regis, išmokome joje elgtis ir gyventi, nejausdami didesnio diskomforto. Daugiausia laiko praleisdavome scenoje, kur faktiškai ir gyvenom, įkurdinę jos pakraštėlyje nedidelį vienkiemį, ir nebuvo dienos, kad mūsų nenustebintų praeities suvokimai. Net nepajutome, kaip įsigudrinome sceną vadinti SAVĘSPI vardu ir neatrodė, kad sviestas sviestuotas, nors puikiai žinojome, kad visa tai, ką matome, ir visi tie, kuruos čia sutinkama matome ar sutinkame Savyje.
-  Šklėriai gyvenimą keis, bet būtų šaunu, jeigu išsaugotume bent scenos pavadinimą Savęspi. Gražūs atsiminimai gyvenimą irgi puošia.
- Manai, kad reikės atsiminti? - paklausiau.
- O kodėl ne?
- Suvokiu, jog scena padovanota, kad turėtume galimybę ir ten pabūti Savyje. Galbūt su visu Šklėrių sodžiumi.
- Nagi, nagi, - paniukino Vidinis, tačiau suprantamiau apie tai kalbėti dar buvo neįmanoma, bet tylėti taip pat pavojinga, kad Vidinis neįtartų slapukavimu. Tiesa, Didžioji buvo prasitarusi, kad, ačiū Dievui, ir būdama Šklėriuose, ji turės vietą, kur galės išsilieti dvasioje ir taip atsiskyrus nuo Pirkaitienės (Sėdinčiosios ant slenksčio), pagyventi Savęspi. Nesinorėjo klausti, ar ji kalba apie sceną, bet didesnių abejonių nebuvo būsimoji kelionė į Šklėrius jai neatrodė tremtimi. Ir daug kas apie tai žinojo geriau, negu mudu su Vidiniu.
-Mano žinios iš tų pačių šaltinių. Negi manai, Vidini, kad Didžioji nepasirūpino, kad būdama Šklėriuose galėtų pabūti ir Savęspi? Skaudžiausios žūtbūtinės kovos vyksta dvasioje. Jos dvasioje ramybės nėra, - išliejau kaip vandenį žodžius.
Galėjau kalbėti daugiau, tačiau žinojau, kad tokiu kalbėjimu Vidiniui nepasakau nieko, ko jis nežinojo. Mūsų nuomonės dažnokai skyrės, bet kategoriškumų nebuvo ir sąžiningai stengdavomės suvokti, kodėl taip atsitinka, kas mums trukdo dalykus suvokti vienodai. Ir būdavo, kad po kurio laiko apie juos kalbėdavome ne lyg skaitydami iš vienos knygos. Pastaruoju metu dažniau aptariamų reikalų sąrašas pasipildė, o viršuje, geriausiai matomoje vietoje, ji Didžioji. Jau nepasitaikydavo, kad kuris iš mudviejų pavadintume ją Pirkaitiene, bet atsitiko taip, kad ji pati vis dažniau taip save įvardindavo. Žūtbūtinė kova jos dvasioje buvo tyli, gili ir vis tik negalėjome jos nejausti. Gaila tik, kad mums nerūpėjo sužinoti, kaip ilgai šis procesas trunka. Kur kas atidesni jai buvo senesnių kartų ponai jų mintims, samprotavimams, kalboms stengėmės visuomet būti  klausūs, o pasitaikius progai, sukti atsiradusius pašnekusius, nusitaikant į Didžiąją. Taigi būta ir tokių, kur paspėliota, kaip jai seksis Šklėriuose. Toks ir šis mūsų pašnekesys: 

VIDINIS: Ne vienas įtariam, kad Didžioji stropiai ruošiasi kelionei, bet nežinoti, ką būtent tu, režisieriau, apie tai manai, irgi nebūtų smagu.
AŠ: Spėlionių daug, bet patikimesnės informacijos neturime.
VIDINIS: O kaip turėsi, jeigu pati Didžioji nežino, kas ji yra, ir ko nori.
AŠ: Dar ko! Regis, vėl keli balsą prieš ją.
VIDINIS: Nekeliu. Tikrai. Bet išgirsk, ką kiti apie ją sako. Daug kas įsitikinę, kad ji dvasioje susitaikė būti ta, kokia buvusi tryliktame amžiuje. Ir tuomet ji dvigubai didesnė, negu dabar, kai Pirkaitienė.
AŠ: Žinau, girdėjau, Vidini, ir tokias šnekas, bet ir vėl kodėl nepanoro būti didesne, negu XIII amžiuje? Verta įsiklausyti į dar vieną hipotezę. Jeigu Ji dvasioje sutinka būti kaip Mindaugo laikais, sakykim, mindaugine Didžiąja, tai ar ne todėl, kad toje teritorijoje sukauptas jos parakas? Čia kalbu apie jos etnografinę padėtį. Ar supranti, į  koki dvarą šitokia kalba važiuoju?

Neiškart į mano žodžius atsiliepė Vidinis, o smulkintis kalboje nesinorėjo. Ką viena bobutė pasakė ne argumentas.  O! būtų ta bobutė Edvardas Gudavičius, gal dar galima  rizikuoti. Bet  irgi pavojingai rizikuoti. Bet pasilikti tyloje Vidinis ilgiau nenorėjo ir išgirdau jo duslų, it iš bačkos balsą:

VIDINIS: Suprantu apie ką čia paistai. Kai kitur girdžiu tokius dalykus, vaizduoju, kad negirdžiu. Bet tave girdžiu. Negi tiki pasakomis? Tikėk, jeigu manai, kad tai vyro darbas. Tikėk!
AŠ: Nesakau, Vidini, kad tikiu, bet kad dvasioje Didžiajai būti mindaugine yra geriau, negu  Pirkaitiene, manau, turėtum sutikti. O ar ji sugeba dvasioje būti iki Juodosios jūros, na, nežinau. Ir turbūt to niekas nežino. Tuomet ji išsiplėtusi, išsiklojusi ne tik baltų žemėse. Prie Juodosios jūros  baltai nebuvo nukeliavę. Tai tokie didžiuliai, mielasis, parametrai, kad o cho cho! Jokia scena net būdama Savęspi negali jų sutalpinti. O Didžioji buvo priėjusi ir prie Juodosios. Buvo. Bet, et, kam apie tai kalbėti.
VIDINIS: Kam kalbėti! Kam kalbėti! O kalbam. Kita vertus, man irgi atrodo, kad savimi gėrėtis Pirkaitienė negali. Alsuoja. Kvėpuoja. Gyvena, bet ir prisimena, kaip su ja buvo pasielgta -. įpūtė, įžiebė gyvybę ir užgesino. Net ne totorių ordos, ar šarvais kaustyti kryžeiviai. Va, kone kasdien lig poterėlius beriame iš 1918-jų metų Nepriklausomybės Akto: SKELMIA ATSTATANATI NEPRIKLAUSOMĄ, DEMOKRATINIAIS PAGRINDAIS SUTVARKYTĄ  LIETUVOS VALSTYBĘ SU SOSTINE VILNIUJE.  Betgi  valstybės be sienų nebūna. Kokia valstybę atstato Vasario 16-tosios akto signatarai? Tylu lyg pas Dievą danguje.

Vidinio kalbos mintys nebuvo svetimos, bet nemaniau, kad  jis taip ryžtingai ir kritiškai  nusiteikęs VASARIO 16-osios signatarų darbui. Niekuomet taip anksčiau nebuvę. Tai kas gi atsitiko? Kodėl taip greitai keičiasi samprata?
Nedrįsau  manyti, kad šitaip ji įtakojusi Didžioji. Dažniau  atrodydavo, kad jis nusiteikęs prieš  ją kritiškai, bet juk būna, kuomet būtent toks nusiteikimas kažką sujudina dvasioje, permeta dirgėsį į  smegenų žieves ir pabandai įsivaizduoti esančiu kito žmogaus pozicijoje. Vidinio sandara  buvo palanki tokiems vaizdiniams kurti, bet jis daugiau paisė, ką apie mums parūpusius dalykus mano kiti jo gerbiami autoritetai. O Didžiosios dvasinė savijauta jam vis tik, atrodo, rūpėjusi labiau negu man jam rūpėjo surasti kuo daugiau argumentų ginčuose su ja ir atsitiko taip, kad jie ji geriau veikė, negu ginčai su Didžiąja. Vieną kartą, prisimenu, džiaugėsi, kad sutikęs įdomų ir protingą kunigą. Negalėjo prisiminti jo vardo, pavardės, tačiau kokias mintis anasis protingas kunigas kalbėjęs apie  Didžiąją,  neužmiršo. O po kiek laiko, pamatęs praeinantį, pašoko lyg įgeltas ir šaukė vardu:
- Kunige Antanai! Kunige Antanai!
Kunigas sustojo ir savo ruožtu:
- O! Ką matau! Ponas Vidinis. Sveiki, sveiki..
- Atleiskit, kad tenka šaukti per tvorą. Kaip laukinukui. Žadėjau supažindinti su režisieriumi. Dabar galėčiau tą mielai padaryti.
- Dar ko! - nepiktai paprieštaravau. O po kelių minučių:
- Malonu, - tiesdamas ranką ir žiūrėdamas į akis, pasakė svečias.
-Kunige, - prabilo Vidinis, sukdamas kalbą jam rūpima linkme, - kaip ten parašyta, neatrodo, kad kas yra skaitęs. Va sakėte, kad Didžiąją žinojote anksčiau, negu bet kuris iš signatarų.
-Negi taip sakiau? - nuoširdžiai nustebo svečias: - Gal norėjau pasakyti, kad anksčiau už juos žinau, kad ji - Didžioji ir visą laiką noriu, kad tokia išliktų. Ir ne tik aš. Mano parapijonys taip pat. Troškimas žmonėms gero skatino kalbėti, kad Didžiąją reikia išlaisvinti, prikelti, atgaivinti, aprengti ją kūnu.
- Aprengti kūnu?
- O  kodėl ne? Kalbu apie tuos laikus, kai Grigaliaus kalendorius rodė 1863 metus. Norėtųsi, žinoma, kad išsilaisvinimo procesai būtų trumpesni,  ne tokie skaudūs, bet taip neatsitinka. Ir dabar, deja. Didžiąją galime pamatyti tik Savęspi. Girdėjau, beje, kad ruošiatės atgal. Dieve, kaip norėčiau kartu su jumis. Bet ne į  Šklėrius, ne. Ir net  ne į savo gimtinę, o labiausiai į  Paberžę. Dievas ten leido  man pabūti ir už tai amžinoji jam garbė.
- Jus tuo džiaugiatės? - dabar  nustebo Vidinis.
Tik dabar pradėjau suvokti, kad turime įdomų, garbinga svečia kuri kaip sakoma- pats Dievas  siunčia. Tačiau nepaisant to, kad  Vidinis ji vadino kunigu, tačiau kunigo portretas jam netiko. Žemaitiškai tvirtai pastatytas ant kojų, dar  jaunas vyras, nenorintis  skaičiuoti savo metų, labiau  panašėjo į žygių žmogų- šiandiena  čia, o ryt  jau ten. Prie jo būdamas ir pats stengiesi pasitemti, išsilaisvinti iš savo varžtų ir supranti, kad išeiti į didesnę laisvę tegali tik pasikliaudamas  savo jėgomis ir  jų nesigailėti.
- Būsite kunige, turtingas.  Tik  dabar supratau, kas esate. Lietuva dėkinga  jums..
- Pirkaitienė? O, jeigu galima, norėčiau, ponai, prisėsti. Galgi mano patirtis geriau padės suprasti ją. Ji tokių pastangų tikrai nusipelnė..
                                                                                                                               2007 m. vasaris 19 d.


» Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP