Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP


Užrašai KITAIP

21 30 37

21

19. Ginčas

Bet koks jausmas Savyje reiškiasi greitai, o bičiuliškumo, geros valios ypatingai greitai. Praėjo  nedaug laiko ir jeigu kunigas Antanas būtų įteikęs man šakes ar dalgį ir pakvietęs eiti į sukilimą, aš, žinoma, būčiau taip padaręs. O mūsų susitikimas, matyt, buvo neatsitiktinis kažkam labai  reikėjo, kad jis būtų, nes netrukus prie mūsų - prie kunigo Antano Mackevičiaus, Vidinio ir  manęs - prisidėjo Petras Klimas. Jeigu būtų bet kas, o ne jis, Petras Klimas, neakcentuočiau mūsų suėjimo, kad jo kažkam reikėjo.
- Manau, šį kartą, kunige, priblokšiu jūsų paties gyvenimu, -  vos pasisveikinęs smagiai  leptelėjo Klimas ir atrodė, kad jis čia atskubėjo pratęsti neužbaigto ginčo. Susėdom kas kur ir viršum mūsų šakojosi ąžuolas, bet tylu, ramu ir net medžio lapai buvo per sunkūs šnaresį kuždėti.
- Ai, ponas Klimai. Argi pirmą kartą mane norite priblokšti? Dar jums ne kartą reikės ieškoti mane pribloškiančių argumentų.
- Jų su kaupu. Daugiau negu reikia. Ir norėčiau pardėti nuo bažnyčios...
- Gal pradžioje paaiškinkime ponam Vidiniui ir Karlonui apie ką mes čia kalbame. 
- Taip, taip. Atleiskite, kad  paskubėjau, - atsiprašė mudviejų su Vidiniu Vasario 16-osios Akto signataras. Iš trumpų jo paaiškinimų supratome, kad tema nesikeis kalbėsime apie Didžiąją, tik dabar turbūt skirtingiau, ginčijantis. Gal tiksliau, jiedu kalbės, ginčysis, o aš ir Vidinis klausysime.
- Mes  jūsų  klausom, - beveik  mano mintimis paragino svečius kalbėti Vidinis.
- Būtų čia Didžioji, manau, kad galėtume sukurti gražų scenos vaizdą. Paberžės dekoraciją. Ten, regis, lyguma, - neiškenčiau su savo trigrašiu.
- O joje daug dirvožemio. Va tokiems, kaip šis ąžuolams augti, - pasakė kunigas Antanas
- Sakau, būtų Didžioji...
- Galbūt kada nors, kai Šklėriuose būsite.
- O bažnyčią.. bent tą, kuri Paberžėje buvo pirmoji, galėtumėt, režisieriau, pavaizduoti, - pageidavo signataras.
- O kodėl ne koplyčią? Mes iš jos išėjome į sukilimą.
- Va kaip puiku! Štai ko, kunige Antanai, iš tavęs taip ilgai laukiau. Tai puikūs žodžiai, puikus reikalo supratimas!
Neįmanoma buvo suprasti, kodėl taip audringai, smagiai apsidžiaugė Klimas. Bet pasirodė, kad ne  šiaip sau. Pirmoji Šv. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia, pastatyta barono Šilingo, sudegė. Graži, Didelė.
- Girdėjai ar ne, kunige? - klausė Petras Klimas, įkypai smeigdamas akių žvilgsnį Antano Mackevičiaus veidan ir laukdamas atsakymo - taip.
- Na taip, sudegė, - sausai trakštelėjo kunigas. - Bažnyčios irgi dega. Dažniau, kuomet jos medinės.
Ir tuomet dingtelėjo: O jeigu?
Ir galvoje šmėstelėjo vaizdas, kuris netikėtai mirksniu persimetė į sceną: nauja, graži, didelė medinė bažnyčia, iškeltais bokštais ir  langais žvalgėsi po lygumų apylinkę. Pašnekesys nuščiuvo. Visi sustojome ir  užspaudę alsavimą  žvalgėm apylinkę, bet tam laiko beveik  nebuvo duota- viršum  bažnyčios stogo plykstelėjo didžiulis ugnies šūsnis. Ugnis siautulingai veržėsi pro langus, duris ir  juodų dūmų debesis kilo ir kaupėsi padangėje. Nosies šnervėse susitelkė aitrus degėsių kvapas.
- Dega!
- Viešpatie, bažnyčia dega! - sudejavo gerklėse pirmi žodžiai. Aš irgi nesitikėjau tokio scenos  efekto ir pasimetęs nežinojau, ką daryti leisdamas stebėti ir baisėtis iliuzijos įspūdžiu.
- Tai scena! Tai pasivaidenimai! Jokio gaisro, ponai, nėra. Mes Savyje, Savęspi. Ir matome tik tai, kas kažkada Paberžėje buvo. Matom kopiją to.
- Iš tikrųjų, pirmasis pradėjo slūgti Vidinis. - Tai ne tikras gaisras. Net nežinau, kas tai, bet gaisro nėra. Mums vaidenasi. Haliucinacijos ar kaip ten.. Ėgi, režisieriau, - riktelėjo man - kad  moki deginti bažnyčias - matom, bet daryk tą  žmoniškai, įspėdamas. Gesink gaisrą ir negąsdinki  žmonių.
- Tuojau, tuojau, - atsiliepiau ir pats nežinojau, kaip tai padaryti,  bet gaisras užgeso ir vietoje stovėjusios puikios naujos bažnyčios plytėjo visur išsimėtę nuodėguliai.
- Nu va! - atsikvėpiau, jausdamas palengvėjimą, bet nemokėdamas atsiprašyti už savo neapdairų  elgesį. Tylėjo kunigas Antanas Mackevičius, tylėjo vasario 16 osios Akto signataras Petras  Klimas ir net Vidinis. Ir tyla buvo aplink sceną - niekas neatbėgo net paklausti, kas atsitiko. Žodžiu, buvo kaip turėjo būti Savęspi, nes veiksmas vyko tik scenoje, tačiau jo sudirginti jautėmės ne lyg visas pasaulis apsivertęs.
- Sveikinu. Puikus  reginys. - ištiesę ranką Klimas. ne  saulės patekėjimas, bet  žmogui ir tokių reikia. Ar ne, kunige Antanai?.
- Ir negalvokite, kad čia gal degė kita, o ne Pabiržės Šv. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia. Ją gerai atsimenu, - savo atmintimi paliudijo kunigas. Išsiėmė nosinaitę iš po sutanos: - Kiek pelenų, a? - kažkodėl pasakė šluostydamasis suprakaituotą kaktą: - Kiek daug pelenų, kai dega bažnyčios!
- Labai daug, - pripažino Petras Klimas, bet scena jau pradėjo gyventi kitu vaizdu- dabar ten švietėsi  nedidelis koplyčios pastatas. Atrodė, lyg sukalta iš vertikaliai statomų lentų, ir stogas apdengtas  medžio skiedromis.
Gana, tikrai gana, - pakuždėjau sau, - Ačiū. 
Ten, toliau, dar suspėjo susitikinu santakoje pasidžiaugė Liaudės ir Nykio upės.  Jų vanduo nedidelis, bet upių vanduo niekuomet nesustoja. Mes irgi įplaukėme į savo vagą - Paberžės vaizdai išnyko, sąmonėje atspaudę įsimintinus būtos tikrovės vaizdus ir dabar jų nepaisyti buvo neįmanoma.
- Mažytė, o!...
-Jūs apie ką, kunige? Ar tik ne apie Pirkaitienę?
-Ne, ne. Aš apie Paberžės koplyčią. Mažytė ir sunku patikėti, kad tiek daug galėjusi surinkti žmonių į sukilimo būrius. Surinko. Kas su dalgiu, kas su šakėmis. Ir nėra bėgančių į krūmus. Tą reikia  matyti, reikia būti sukilėliu, pakėlė akis ir žiūrėjo į scenos gylį. Atrodė laukė, kada vėl atsiras reginys su Paberžės nedidele koplyčia.
- O! kad jūs taip apie Pirkaitienę kaip apie koplyčią... Juk irgi mažytė. Nepalyginsi su Didžiąja. Kaip, sakysim, Paberžėje pastatytos koplyčios nepriliginsi su prieš ją buvusia ir sudegusia bažnyčia.
Kunigas trumpam sukluso, bet greit nusišvietė dantimis:
- Ir šitokiu būdu, pone, mane norite nokautuoti ir palikti ramybėje Vasario 16-tosios Aktą? - suprato Petro Klimo ketinimus kunigas Antanas Mackevičiaus: - Tegu ji laimina Viešpats, bet aš kalbu ir  kalbėsiu, kad toks nepriklausomybės paskelbimas, kai valstybė neturi sienų, teritorijos - nesolidus dalykas. Jūs galite tai pripažinti ar ne? Gubernijos gi - ir anos buvo apibrėžiamos  sienomis. Kad ir Vilniaus. Ar Kauno. Gardino ar Suvalkų.
- Gubernijos  - taip. Jos buvo. O Didžiosios nebuvo. Ir vardas ištrintas, ir sienos. Todėl ir stengėmės sudegusios didelės bažnyčios vietoje pastatyti bent koplyčią.
- Kalbate apie Pirkaitienę, tai gal ir sakykite taip, - pametėjo Klimui pastabą kunigas Antanas Mackevičius, bet anasis lyg negirdėjo.
- Savo koplyčią Paberžėje gerbiate,  mylite, atsimenate... Bet ten tik  koplyčia. Ir visai kas kita yra Pirkaitienė. Aš lig šiol meldžiuosi  Dievui, kad jis padėjo mums prikelti ją.
- Ir jūs tikrai manote, kad būti jai Pirkaitiene garbinga? Kad ji tuo džiaugiasi? Didžiuojasi?
- Reikia jos klausti? O kad ji yra- aš tuo labai didžiuojuosi.
- Negi nematote, kad vaikščioja, kvėpuoja tik kaip Didžiosios trupinėlis, jos dalis. Negi nejaučiate, kaip jai skaudu matyti, kai įteikinėjami Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinai. Už ką? Kad  tokie  susitraukę? Jūsų džiaugsmas dėl  Pirkaitienės neišvalytas, nenuoširdus. Jis girgžda, trūkinėja. Ir plius dar bandote nokautuoti revoliucinį demokratą. Aš čia kalbu apie save.
- Neisikarščiuokite, kunige. Beje, ką jūsų supratimu reiškia revoliucinis  demokratas- ramesnis  ginče  buvo  Petras  Klimas.
- Mes atskyrėme Lietuvą ir nuo Rusijos, ir nuo Lenkijos Ir leidome  jai  būti kuo panorės...
- Savyje atskyrėte. Savęspi. Juk taip, kunige Antanai. O iš tikrųjų? Paberžėje sudegus bažnyčiai bent buvo pastatyta nedidelė koplytėlė. Beje, regisi kad ne nauja. Iš kažkur atvežta ir pastatyta.
- Jūs ir vėl sukate į Paberžę? Ir dar taip nepagarbiai, - pliekėsi  revoliucinis demokratas ir Vasario 16 Akto signataras.
- Atleiskite. Bet argi ne panašiai atsitiko su Didžiąja. Jos visiškai neliko. Nebuvo net ir tuomet, kai buvo revoliuciniai demokratai. Tai sakykite, kunige Antanai, kas  geriau - ar palikti  tuščią vietą, įsileidžiant į ją, kas netingi ateiti, ar neturint jėgų ir finansų, pastatyti kad ir nedidelę koplyčia. Padarėme ką galėję, ką sugebėję. Jeigu jums taip miela, vadinkite ją Pirkaitiene. Na, o mane tai žaidžia.. 
- O  ją? O! - skaudžiai atsiduso kunigas Antanas, - nežinau kaip jai padėti, kad bent dvasioje būtų Didžioji.. Yra, yra, kas bando tai  padaryti. Tikrai yra. Ir ačiū jiems. - Atsistojo, atsirėmė ranka į kelių šimtų metų ąžuolą ir mūsų sieloje biro žodžiai:

Mažytė būdama, nuskurdusi pelenė,
Ar tu pasiektumei Juodųjų marių krantą?
Totoriai, rusai, vokiečiai ir lenkai neišmanė
Kaip pasivyti,
Kaip sutramdyti Vytį,
Kuris per ugnį, per upes, per kalnus skrenda.

                                                                                          2007 m. vasaris 21 d.

22

20. Prie Ūso balos

Mes nežinojome, kad mūsų laukia.
Nežinojome, kad Šklėriuose.
Nubudome, kaip žmonių pasaulyje. Jaučiau, kaip po kūną vaikšto poilsis, atrakinėdamas sąnarius, kaip žiovuliui išsižiojo burna ir kad reikėtų pasimankštinti.
-Kelkis, Pranuci. Pyragai pasibaigė. Vėl kasdieninė duonelė. Tegu jos būna, kol dantys bus!
Tai Vidinis.
- Neaiškink, brolau. Viską suprantu. O Didžioji?
-Didžioji, girdėjau, su kažkuo šnekučiavosi. Atrodo, kad su Mindaugu ir Ypata.
-Pasiilgau. Ypatingai Mindaugo.
-Ne motinos, o Mindaugo? Džiaukis, kad niekas negirdi.
- Su  motina turbūt sveikinomės. Kai sugrįžome iš Savęspi.
- Turbūt.
Atsidarė prieangio, paskui sunkios virtuvės durys ir išgirdau išdykėles  A ir B. Abi triukšmingos, neramios, virpančios ir mielos.
- Dzieduli, - pašaukė A, - Kur tu?
-  Jis dar miega. Aš žinau. Dziedulis mėgsta pamiegoti. - patikino B.
- Daug žinosit, greit pasensi. Nemiega jau Dziedulis, - pasakė Vidinis ir netrukus abi raidės, stryktelėjusios ant krūtinės, apsikabino kaklą.
- Ak, neužsmaukite, išdykėlės! Gana, užteks mylauti. O tai užsmaugsite ir nebus dziedulio.
- Bus! bus! Visuomet bus! Kai išvažiuoja į Savęspi, tuomet dziedulio nebūna- nerimo raidės A ir B.
Paskui pakštelėjo vieną kitą kartą bučinukais į veidą ir dėkojo:
- Ačiū už sceną. Labai smagi. Dabar dar daugiau vaidinsime. Teta Pirkaitienė sakė, kad ji irgi labai  mėgsta vaidinimus. Dažnai pati vaidina.
- O kur ji dabar?
- Ten, - mostelėjo rankute raidė A. - Kur auga poetės- pušelės.
- Labas, dzieduli. Sveiki sugrįžę, - pasisveikino J. (jotas). Kaip įprasta- solidus, rimtas jaunikaitis. - Mes jums irgi turime siurprizą paruošę.
- Taip?
- Manau, kad Jums jis bus malonus.
- Jis labai mielas
- Kas? Siurprizas?
- Dėdė Jonas. Jis iš Jablonskienės.
- Nečirkškite taip greit kaip žvirbliai. Aš jau pasimečiau savyje- nežinau, kas kur, - pabandžiau  sudrausminti jaunimėlį.
- Jie ten, prie žvyrduobės...
Išėjome visi penketu - A, B, J (jotas) ir mudu su Vidiniu. Karlonų vienkiemis patupdytas lygioje vietoje šalia Ūso balos. Kažkada tai tuščias laukas ir jį mielai pustė vėjai, pakeldami ir nešiodami dulkių pūgas. Šį darbą, kažkada Šklėrių sodžiaus apylinkėje supūtę nemažai kopų, vėjai gerai išmanė. Ir jiems, matyt, buvo liūdnoka, kad apaugus mišku, jie negali jomis žaisti, perpustyti į kitas vietas. O lauko dirvožemis baikštus, labai plonytis ir iki smėlio po juo netoli galima buvo tikėtis, kad intensyviau papūtus, smėlis atsivers, išeis į paviršių ir tuomet - o - cho - cho! Koks smagumėlis! Kokia laisvė! Tik nepatingėk pūsti ir buvęs laukas sukris į kokią nors kopą. Gal baiminantis tokios lemties, laukas taip pat buvo atiduotas miškui .
Miškas užaugo ir aplinkui Karlonų sodybą.
- Matot, kur jie? - išbėgusi į  priekį rodė raidė A.
- Dabar mes dar daugiau vaidinsime, dzieduli, - žadėjo raidė B.
-Kai jūs vaidinate, pradedu bijoti. Tuomet jūs tokios didelės, protingos ir teisingos, kad skruzdės bėgioja po oda. Man smagiau, kuomet jūs mažos, judančios, čiauškančios.
- Darbas yra darbas. Jį reikia dirbti sąžiningai, - pasakė J (jotas).
-  Labas, Pranuci, - džiugus buvo Mindaugas. - Džiaugiuosi, kad mes vėl čia.
- Ne visai taip. Čia pašonėje Ūso bala. Karlonai čia, - patikslinau buvimo vietą.
- Kalbu apie sugrįžimą iš Savęspi. Kai iš ten sugrįžti, atstumai pasidaro mažesni.
Galvoje dingtelėjo, kad Savęspi pasaulis jam irgi žinomas.     
- Ateik, režisieriau, pasižiūrėk, - pakvietė Didžioji, o man priėjus, pusbalsiu ir girdint Mindaugui: - Kai žmonės. Kai jie girdi, nevadink manęs Didžiąja. Ir Vidiniui pasakyk...
- Daug paslapčių reikia žemės žmogui nešioti, - šyptelėjo Mindaugas.
- Net labai, - pritariau  jam: - Neprasitark apie karalių Mindaugą. Nepavadink Didžiosios jos tikruoju  vardu. Ir sužiuręs jai į  akis: - O kaip vadinti?  Pirkaitiene?
- Kaip pavadinsi, bus gerai, bet tik ne Didžiąja. Ir parodė: - Štai ta vieta, kur galėsi mane vadinti Didžiąja. Netgi būsiu laiminga, jeigu neužmirši. Bet ar neužmirši? Beje, - pakeitė adresą, - noriu Tave supažindinti su nuodėmingai geru žmogumi: ponas Jonai, ateikite minutėlei, - pakvietė Pirkaitienė ir vėl man: - Matai koks verzyla. Jėgų, kūno daug, o sveikatos gerokai mažiau, bet.. Yra gi žmonių, kurie neišgena, neišvaro iš savęs patrioto. Jis jiems reikalingas ir nesigaili savo sielos, kad anas galėtų išgyventi.
Nedaug galvojau, kokia prasmė glūdi Pirkaitienės žodžiuose ir atsiliepiau it iš kitos operos.
- Vieną paslaptį, regis, savo jėgomis atskleidžiu - karalius Mindaugas ir Jūs, Didžioji, neblogai vienas kitą pažįstate.
Abu gražiai, skambiai nusijuokė.
- Ne tas žodis  pažįstate, - pasakė ji, o Mindaugas irgi: - Ne tas žodis, Pranuci.
Prie mūsų priėjo, pasak Pirkaitienės, verzyla.
- Susipažinkite. Tai Jonas iš Jablonskynės. Jis yra mūsų komandos žmogus ir todėl, sakyčiau, kitokios rekomendacijos nereikalingos. Sviesto sviestu nepagerinsi..
- Girdėjau. Truputį žinau. J (jotas) pasakojo. 
- Ačiū J (jotui). Šaunus vyrukas. Ir tai ne komplimentas.
- Žinau, kad ne komplimentas. Su juo pažįstamas ir, beje, mačiau jį vaidinantį. Ten, dėdės Jono ir dėdienės Marės Grigų sodyboje. Po tų vaidinimų ten daug kas pasikeitė.
- Ne tik ten, - atsiliepė  Pirkaitienė. -  Manau, kad be jų neturėtume šiandieną Savęspi scenos. Bet kodėl nepagiri? - bakstelėjo pašonėn Pirkaitienė. - Žiūrėk, kaip gražiai įsikomponavo į žvyrduobę
- Nesakykit, kad tai žvyrduobė. Čia visas karjeras..
- Galima ir taip..
- Bet kodėl reikia girti?
-  Taigi joje scena. Joje įkomponuota Savęspi scena, - sklaidė miglą Jonas iš Jablonskynės.
Tylėjau, žiūrėjau, norėdamas įžvelgti bent nedidėlę užuomina Savęspi scenos, bet man tai padaryti nepavyko. Tai  buvo žvyrduobė, arba kaip sakyta, nemažas žvyro karjeras, dabar pamestas ir nenaudojamas. Atsirado jis kuomet per pelkę buvo tiesiamas asfalto kelias. Tuomet Karlonų kalnelio pakraštėlyje, beveik jo įkalnėje, susmigo ekskavatorių kaušai, semdami žvyrą kelio statybai. Pelkė buvo raji, ėdri, žvyro prireikė velniažin kiek, kol pagaliau buvo atsikvėpta supratus, kad darbas bus padarytas. Ot, dabar šiame žvyro karjere, apgriuvusiais pakraščiais, subjaurotu, iškasinėtu dugnu ir apaugusiu žilvičių krūmais, karklais su baltakarčiais berželiais ieškojau akimis įmontuotos scenos.
- Reikia, matyt, turėti šuns uoslę, kad bent įtartume, kad joje kažkas yra..
- Gerai įlipdyta. Tik Savęspi taip įmanoma pritarė Jonas iš Jablonskynės. - Ne tik šuo, bet ir Laurinkaus saugumas neužuos. Geras darbas...
Stebėdamasis dar atkakliau akimis paieškojau kokių nors Savęspi scenos užuominų ir nesuradęs paliudijau:
- Tik Ypata taip ir gali. Pažiūrėjus žmogus, o iš tikrųjų, kas žino, kas i jis. Ypata, kas gi esi?   
- Esu, kaip ir sakai, tik Ypata, - paprastai atsiliepė ir pradėjo nežinia apie ką- visiems, kas čia buvome: - Ot, dar tuomet, kai Kaukaze. Ten buvo toks kareivis. Nejaunas. Taip ir vadinom - dėdulė  Ždanovas. Bet koks kareivis, a! Koks kareivis!, - stebėjosi Ypata. Pats Levas apie  ji teisybę parašė- taip ir parašė. Visi laikė kapitalistu, nes turėjo dvidešimt penkis rublius ir mielai sušelpdavo kareivį, kuriam iš  tikrųjų reikėdavo..
Nutilo, lyg leisdamas geriau įsiminti jo žodžius ir:
- Galvokim apie komandą. Dabar ji reikalinga. Galbūt net su muškietininkais, su pramuštgalviais. Reikės būti ne tik atsargiems, bet ir šauniems.
- Dzieduli, tu netiki, kad ten scena? Žiūrėk, mes tau parodysime, - ir abi A ir B raidės, aplenkdamos vieną kitą, nusliuogė į žvyro karjero dugną...
Tokių dalykų nei Ūso bala, nei Karlonų kalnelis su ošiančiomis ant jo poetėmis pušelėmis dar nebuvo regėję. Bet ir regėti tokį stebuklą ne kiekvienas galėjo.
    (Iš Užrašų kitaip)
                                                                                                                  2007 m. vasaris 25 d.

23

21. Jonas iš Jablonskynės 

Atsigauti po sugrįžimo iš Savęspi nebuvo sunku. Gal sunkiau buvo priprasti prie laiko. Kartais net ne tą žodį pasakydavau. Ir prisimenu, kaip nustebo Jonas iš Jablonskynės kuomet kalboje išgirdo žodį SAULĖKYLĄ.
- Žmogau, atsimink, kad bent kelias klases tikrai esi baigęs. Joks lietuvių kalbos žodynas nežino saulėkylos. Liudiju Jablonskynės garbe, - žegnojosi kryžiumi.
- Argi  negražus žodis? -
- Ne dėl to ginčijamės. Sakau, kad tokio žodžio lietuviški žodynai nepripažįsta.
- Nepripažįsta- lai nepripažįsta. Tai jų bėda, kaimyne, - pasakiau. Bet ir pats buvau nustebintas, kai supratau, jog vėl prireikė išplėšinėti lapelius iš 2002 metų kalendoriaus. Buvau įsitikinęs, kad laikas gerokai pasistūmėjo į priekį ir beveik  jau rankomis siekiau atslenkantį savo jubiliejinį septyniasdešimtmetį. Ir...  Dieve, Dieve! Laikas atsistūmė atgal ir aš vėl žvalesnis, jaunesnis, sveikesnis. O! kad tas  jubiliejus dar penketą metų atsitrauktų. 
- Dzieduli, o kaip dabar mes gyvensime? - parūpo A ir B.
- O kas žino, kaip gyvensim! Turbūt niekas nežino. Reikia pagalvoti.
-  Mes tai scenoje. Dėl mūsų nesirūpinkite, -. klausimą išsprendė raidė B.
- Ten mums tinkamiausia vieta, - dalykiškai sprendimą parėmė J. (jotas). Ne iš karto patyrėme, kaip labai svarbu buvo atsiminti sceną ir suprasti, kad ten ideali vieta apsigyventi patiems ar apgyvendinti atvykusius svečius. Tačiau tuo kartu ją suvokiau tik kaip vaidinimų vietą nepaisant, kad būdami Savęspi, gyvenome scenoje. Abu - ir aš, ir Vidinis.
- Sutarėm. - pažadėjau. - Jūs gyvensite scenoje. Aš su Mindaugu turbūt pas mamą, savo, Karlonų namuose. Galbūt dar ką nors įtalpinsime, bet namo sienos ne guminės. Ypatingai pavasarį, vasarą, kai namus užgriūva vasarotojai. Net nežinau, kur ir kaip susigrūsime.
- Reikia galvoti. Bet manau, kad dėdė Mindaugas pasiliks gyventi dėdės Jono ir tetos Marės Grigų sodyboje, - pasamprotavo J. (jotas).
- Kodėl taip manai?
- Jam reikalingas skiedrynas.
- Betgi skiedrynas ir čia yra.
- Ten jis jau savas. Priimtas. Ten jis kaip namo.
- Na, taip. Jis ten kaip namo. Bet geriau, jeigu būtume abu kartu, vienas šalia kito.
- Man irgi būtų geriau, jeigu gyvenčiau kartu su Jablonskynės šeimininku. Bet dažniau reikia  rinktis, kaip protingiau, o ne kaip geriau. - argumentavo J. (jotas).
J. (jotas) buvo teisus. Mindaugas pasielgė taip, kaip jis prognozavo pasiliko gyventi vienkiemyje prie Skersbalės ir tik Dievas matė ir žinojo, kaip tokiu jo sprendimu apsidžiaugė dėdė Jonas.
- O broleli tu mano! Taip ir turi būti. Kur bažnyčia, ten ir kunigas,  o ne atvirkščiai: kur kunigas - ten bažnyčia. Ir pamatysite, kad vieną dieną išvažiuosime Radijo karieta. Aš jums sakau - pamatysite, kad taip bus.
- Betgi, Mindaugai, - bandžiau peikti jo apsisprendimą, - atsiskirti mums negerai. Manau, kad tą  geriau supranti.
-  Koks atsiskyrimas, jeigu tavimi pasitikiu. Ir kiek čia to kelio nuo Karlonų iki Grigų! Galima susišaukti.
- Tik ne apie tai, kad čia esame. Pagaliau, ir scena čia pat, po ranka.
- Kalbėjau su Ypata. Jis parinko šią vietą scenai.
-  Bet turbūt jis nežino...
- Jis žino, Pranai, viską žino, - nutraukė šneką Mindaugas. - Aš čia dabar pirmą kartą, o jis jau žinojo, kur patalpinti Savęspi sceną. 
- Jis ją taip ir vadina - Savęspi.
- Taip ir vadina. Argi nepatinka?
- Mes irgi labai  norėjome, kad ji taip čia vadintųsi- išpažino mudviejų lūkesčius Vidinis.
- Ką gi. Suprantu, kad apie tai galvota. - truktelėjau pečiais...
Netikėtai atsirado ir Jono iš Jablonskynės apgyvendinimui vieta. Karlonų vienkiemio kaimynystėje, tik už poros šimtų metrų vienumoje gūžėsi  Kazio ir Stefanijos Kibirkščių sodyba. Ir vienas, ir kitas jau palaidoti Šklėrių kapinėse, tačiau neužmiršo kelio į tėvų namus jų sūnus, (rečiau duktė). Gyveno ir dirbo Vilniuje, tačiau kiekvieną subatėlę sugrįždavo į gimtinę, atidarydavo kiemo vartus ir namo duris ir - reikia nereikia - užkurdavo krosnį, kad sodyboje neišsidvoktų dūmų kvapas.
Buvo rugsėjo pabaiga, sekmadienio vakaras. Kibirkštis automobiliu važiavo į Vilnių.
Susistabdžiau ir pasakiau, kokių paslaugų iš jo tikiuosi. 
- Jokių problemų. Tegu gyvena, tegu  šildosi. O kad ne dzūkas, bala jo nematė. Svarbu, kad  būtų  žmogus, - pasakė Kazio ir Stefanijos įpėdinis, ir jau tą pačią dieną su Vidiniu ir Jonu iš Jablonskynės nuėjome į Kibirkščių namus.
- Galėjo ir pas mane gyventi lyg  atsiprašinėjo dėdė Jonas, sužinojęs, kad jo gerus namus palieka bendravardis. Ir įtikinėjo: - Ten, kur du Jonai, gero, Pranuci, nelauk. Dzie, dzie nelauk! Nesakau, ar jie geri ar negeri, bet taip padaryta - kur du Jonai, gero nebus. Viena, kita, na, gal iškenčia dar porą dienelių, kai viskas gerai, o paskui arba suserga, arba kokią kvailybę iškrečia, bet dažniausia susikukuoja. Tik cinkt! ir, žiūrėk, kažkur jau abu dingę. O kur? Sužinai tik kuomet užkukuoja, -pats  save įtikinėdamas kalbėjo dėdė. Gal dievulis taip duos ir jam ten bus net geriau. Net ir tau, Pranuci. Pašonėje gerą žmogų turėsi.
Ir štai atidarome sodybos kiemo vartus, o netrukus ir namo duris.
Seniai, o jau seniai juose buvau. Bet ir dabar atrodė, kad va, va iš kažkur atsiras Elžbieta. Gal kiek  ilgiau užtruks jos vyras Tamošius, bet nebus taip, kad savęs neparodytų kitiems, o pats nepanorėtų pamatyti kitų. Atsiminiau jų dvi dukras - vyriausiąją Juliją ir jaunesnę Oną. Bet jų siluetai  atmintyje vėl nyko, tirpo, o priešais akis vyriškai išžergęs kojas atsistojo Kazys - vienintelis Elžbietos ir  Tamošiaus sūnus. Būdamas jaunų metų iš ligoto tėvo rankų ėmė gaspadorystę ir greitai tapo tarp vyrų vyru. Ir Šklėriuose buvo pravardžiuojamas bene įdomiausia pravarde Sik-sik-sik. Šiais nežinia ką reiškiančiais žodeliais būdavo pribarstyta kiekviena jo kalba, o neretai net ir trumpesni pasakymai: jeigu sik sik pasakiau, bus sik sik sik  padaryta. Buvo ramus, paslaugus, nepadauža.
- Puiku. Tvarka kaip bažnyčioje, o šilumos net daugiau, - patenkintas būsto apžiūros rezultatais pasakė Jonas iš Jablonskynės: - Geriau nereikia norėti. Ačiū. Lieku. Galite uždaryti duris. - Bet abu su Vidiniu lyg susitarę: - Ne! Ne!  Šiandien tikrai ne!  Šiandien, kaimyne, būsite Karlonų svečias. -Ir tai buvo laiminga valanda. Regis, nuo to karto lyg aitvarai pradangino beįsikuriančio Šklėriuose žmogaus vardą - Jonas iš  Jablonskynės tapo tiesiog Kaimynu. Ir toks šaukinys tapo reikšmingesnis negu jo tikroji pavardė - kaimas žinojo, kad Kibirkščių (Vincelio) namuose apsigyveno Kaimynas. Berods, suvalkietis, nes  labai lietuviškai ir labai greitai kalba.
- Te raktas kol kas bus mano kišenėje, Kaimyne. - pasakiau.
- Negaliu dėl jo ginčytis. Aš jo net rankoje neturėjęs.
- Ė, mielieji, -  atsigavo kalbėti Vidinis, - suprantu, kad Šklėriams reikės pereiti per Savęspi sceną. Visam kaimui. Net ir tiems, kurie išeidami manė, kad  sugrįžti jiems nebus lemta.
-Va kaip! - suprato Vidinio kalbą Kaimynas..
- Klausykite, pone, - klausiau, - kaip jūs čia atsiradote? Nelabai tikiu, kad dėl J. (joto) įtakojimo.
- Kodėl čia atsiradau? Patikėkite, dar man pačiam reikia susigaudyti. Ir aš tą padarysiu. Bet sveikas  protas kužda, kad kvailių net Suvalkijoj yra. Ir iš tikrųjų- ten ir namai, ūkis nemenkas, ir svarbiausia žmona. Tiesa, ji dzūkė, bet vis tiek - ten.  O kur aš?  Net ir dabar negaliu pasakyti, kur ir ko.  Bet ir vėl -  nerūpi grįžti, nesinori atsisveikinti. Ir net pamanau, kad jūs geriau žinote, kodėl esu čia.
- Galbūt, tačiau mums reikėtų būti Savęspi scenoje. Ten žinojimo daugiau.
- Yra, Vidini, dalykų, - ir tu tai gerai žinai- apie kuriuos ir Savęspi scena nekalba. O štai ponas  Jonas iš Jablonskynės sveikinasi su Mindaugu ir žino, kad sveikinasi ne su Radijo karietos meistru, kad tai tik priedanga, o sveikinasi su - pasakykime taip - prisikėlimo dovana, Lietuvos karaliumi.
- Taip, ponai, aš žinau, kad tai  karalius. Bet  ir vėl- gal Jūs pasakysite, kodėl manimi patikėjo  Ypata? Nei aš jį žinojau, nei  jis manęs, o atėjo ir sako reikia tau, žmogau, būti Šklėriuose. Reikia.
Pareiti iš Kibirkščių sodybos netoli. Takas neryškus, bet dar neapžėlęs ir prie jo sankirtos su Šklėrių Kabelių keliu stovi tėvulio pastatytas kryžius. Jau apsamanojęs. Jis aptvertas žaliai dažyta tvorele, Graudu, kai žinai, jog ir prie kryžiaus Šklėriuose jau nėra kam prisiliesti. Ir šis stovėjo nepaliestas žmogaus rankų, kol žemėje įkastas jo kamienas išpuvo ir kryžius nenuvirto. Ir tik tuomet vėl buvo pakeltas, vėl įkastas ir dabar jis gerokai žemesnis, negu tėvulio laikais.
- Garbė Jėzui Kristui, - praeinant pro kryžių pasakė Jonas iš Jablonskynės.
- Per amžių amžius. Amen, - atsiliepė Vidinis.
Sustojome. Kryžius aptvertas tvorele, bet irgi girgžda puvėsiais, Yra  ir  suoliukas, bet taip pat  sukritęs ir nėra kaip atsisėsti poilsiui
- Tikrai, gal jūs, ponai, žinote, kodėl Ypata patikėjo manimi? Manau, kad ne be paties Mindaugo žinios..
- Šventas daiktas kryžius, o irgi pūsta ir nesugeba išlikti, - pasakė Vidinis, matyt, norėdamas  atsikratyti  klausimais į kuriuos nemokėjome atsakyti. Bet Kaimynas buvo atkaklus
- Atėjo jis vienas. Su Aliuke pietavome. Kaip įprasta su kelias gramais konjako. O jis brr brrr  į duris. Kyšt  galvą: - Atleiskite, ieškau pono Jono. To, kuris Jablonskio žemėse įsigyveno. Atrodo, kad  ieškote manęs, pasakiau. - Nuo to ir prasidėjo.
- Pasakok, Kaimyne, - paprašiau... 
                                                (Iš Užrašai  kitaip)
2007 m. vasaris 28 d.

24

22. Ypatos mįslės

- Gal parūkom?
- Ačiū, Kaimyne. Dešimčia, o gal ir daugiau metų pavėluotas siūlymas.
- Čia tiek daug miško, kad baisu net rūkyti.
- Bet proto žmogui daugiau neduoda. Rūko jaunas, rūko senas. Na, ir miškas, žinoma, dėl to neretai dega - cigarečių nuorūkomis jo nepatreši, - pasakė Vidinis, nepaisydamas kaip jo žodžius priims Kaimynas.
- Tiek to. Dar kartą pabandysiu, - atsiliepė jis ir sumaigęs saujoje rūkalų pakelį, dairėsi kur numesti  gniužulį. 
- Mesk. Dėl to šiukšlyno nepadaugės. 
- Ne, ne.  Šitaip tai jau - ne. Geriau dūmais pro plaučius ir gerklę praleisti, negu šitaip. Aš čia kaip vokietis. O kiek kartų bandžiau atsisakyti rūkimo, net pats nežinau.
- Ar tik ne Ypata? - parodė geležinkelio pusėn Vidinis? Ir patikino: - O kaipgi! Žinoma, kad jis!
Ypata ėjo neskubėdamas, pasukiodamas galvą kairėn dešinėn ir  atrodė, kad jis kažką pametęs ir  ieško. Abi jo rankos buvo užimtos nedideliais, bet atrodytų sunkiais nešuliais. Nusileidęs į klonį, išsuko iš kelio ir pasilenkęs pradėjo raustis prie apaugusios senos kūdros, kurioje net vandens nebuvo.
- Kasa. Pasirodo, ir kastuvėlį su savimi nešiojasi.
- Ne Ypata, o mįslė. Kai nori užmiršti, jis tuoj pat pasirodo ir neleidžia būti užmirštam..
- Na taip... Kasa. - pritariau Vidiniui, prilaikydamas akinius.
Ypatos darbas užtruko neilgai. Vėl išėjo į kelią ir lėkšta įkalne artinosi prie mūsų ir kryžiaus. Ir arti priėjus neatrodė, kad jis mus mato, o juo labiau, kad jam rūpime. Jau norėjau prakalbinti pamanęs,  ar neketina praeiti, bet- ne, nepraėjo. Pakėlė į viršų vienos rankos nešulį, paskui kitos, galiausiai pakėlė abejomis rankomis:
- Gal žinote, ką nešu? - nepasisveikinęs pasiteiravo Ypata.
- Gal ir  žinome,  bet nesakysime, - atsišaukiau ir pasisveikinau.
- Ai-ja-jai! Nesakysiu! Tai Jo Prakilnybė dirvožemis. Jūs žinote, kas yra Jo Prakilnybė dirvožemis? Irgi maniau, kad žinau, bet tik iki susitikimo su ... su.  Na, ir koks jo vardas? Bet tai, ponai, mokslo žmogus. Atrodo, kad profesorius. Tai va, Jo Prakilnybė dirvožemis neišauga Šklėriuose. Manau, kad profesorius pasakytų, jog žemė čia labai erozuota. O! kokie žodžiai   EROZIJA, EROZUOTA...
Turbūt vėl kažką sumals taip, kad nieko nebus galima suprasti, - pamaniau, bet nepaisant to, visi  žinojome, kad jis Kažkas, ko mes nežinome, o gal ir pats Ypata nelabai suvokia, kas jis yra. Atrodė, jam net nerūpėjo, kas ką apie jį ką mano ir buvau įsitikinęs, kad tai pirmas mano sutiktas žmogus, kuris gali ir turi teisę pasakyti, kad išreiškia tik save, kad jo elgsenoje nėra absorbuotų iš pašalės svetimybės štrichų. Ir dabar, nežiodamas maišeliuose sukastą dirvožemį ir vadindamas jį Jo Prakilnybe, jis irgi buvo be priemaišų buvo savimi.
- Ateikit arčiau, nestovėkite arti kryžiaus, jis gali greitai nuvirsti. Negerai, ai negerai, kai kryžius sužaloja žmogų. Bet dar negeriau, kuomet žmogaus jam leidžiama tai padaryti. Betgi, o!.. Ponai! džiugiai savimi nustebo Ypata, - prisiminiau profesoriaus vardą, Tikrai. Vardas Algirdas. Ir pavardę prisiminiau. Kada nueisime į Savęspi sceną, galima bus pasitikrinti. Taip! Taip! Tai Algirdas Dilys.
Nebuvo jokios prasmes pasitraukti ir ateiti į kelią, bet vis trys klusniai įvykdėme Ypatos paliepimą prašymą ir net dabar dėl to nesmagu būtų kilniau, jeigu net virstantį jį, kryžių, būtume parėmę savo pečiais, bet ne pabėgome, pasakyčiau, iš mūšio lauko net jam neprasidėjus. Sustojome ties kelio beržu, o kryžius su Nukryžiuotuoju eilinį kartą buvo liudininkas, kaip žmogus lengvai brenda į savo dvasinę balą. Ačiū Dievui bent už tai, kad toks epizodas nepanoro pasilikti užmirštu- įstrigo pasąmonėje ir, regis, iš ten nepasitrauks kol kojos laiko ir laikys ant žemės. Galbūt tai irgi ne be Ypatos pastangų, gal jam šitaip reikėjo priminti, kokie esame - pagalvoju, bet anuokart tokios mintys nebuvo išgirstos.
- O tą Jo Didenybę, atrodo, galima sutalpinti į du krepšius? - rūpėjo klausti Vidiniui.
- Ach, jūs, pone Vidini, apie Jo Prakilnybę dirvožemį? Nagi pažiūrėkite.
Padėjo krepšį arčiau mūsų kojų ir plačiai atidengė jo viršų. Ten buvo sudėlioti drobės maišeliai su juodžemio mėginiais. Jie nedideli, ne kažin kokio svorio, bet jų daug ir kiekvienas sužymėtas  romėniškais skaitmenimis. Paėmęs iš krepšio ant delno užsidėjo pažymėtą skaitmeniu IC.
- Čia paskutinis pasimatymas su Jo Prakilnybe. O! - ūmai vėl sušvito Ypata, - jau devyniasdešimt devyni pasimatymai. Palaukite, ponai, - neįprastu jam balsu pasergėjo mus Ypata, -  Lai šimtasis  pasimatymas su Jo Prakilnybe būna prie kryžiaus.
Grybštelėjo kastuvėliu sudžiūvusį lauką. Pasižiūrėjo. Vėl grybštelėjo, atidžiai žiūrėdamas, kas yra beatsirandančioje duobutėje. Galiausiai atsiduso ir supylė iškastą žemę į drobės maišeli su skaitmeniu C.
- Taip, ponai, taip, - pasakė, -  Patys matote, kaip Jo Prakilnybė dirvožemis čia gyvena. Nereikėtų užmiršti ir jo gyvenimo. - Ir atsigręžęs į Kaimyną: - Jablonskynėje kitaip, oi kitaip...
- Ten Suvalkija, - pasipūtė Jonas iš Jablonskynės, matyt, suvokęs, kad atsiranda graži proga  pakalbėti apie savo gimtuosius kraštus. Tačiau Ypata už jo žodžių neužkibo. Ir kaip dažniausia, nelabai paisydamas, klauso kas jo ar ne, mato jo poelgius ar ne, pasikėlė nuo žemės savo nešulius ir atsikosėjęs: -Ir kelio neužmirškite. Matote, jis irgi jau sumenkęs, vos dūsauja. Nėra garantijų, kad  beržas neužvirs. 
- Į dirvožemį ir mes jau lendam. Ne didelė bėda, -pasakiau ir net apsidžiaugiau supratęs, kad  pasakiau teisybę.
- Gerai, ponai. Rinkitės į krūvą. Rinkitės. Kai Dievas leidžia tai daryti, jis nori, kad taip būtų daroma. O paskui, kai susieisime į  krūvą,  jis vėl pasakys, ką reikia daryti..
Ne vienas nežinojome ką šiais žodžiai mums sako Ypata, tačiau paprašyti paaiškinimų kažkodėl  nesiryžome. Besibaigiančio rugsėjo vakare žiūrėjome į jo tolstančią nugarą ir kažkoks baigties, ribos pojūtis atsargiai ir baugščiai įsėlino į sielą. Susivokti nebuvo paprasta, bet atsiradęs  peršėjimas bylojo, kad jis ne šiaip sau.
- Pasergėjo, kad mus kryžius neužgriūtų, o jaučiu, kad jis dabar mane tikrai užgriuvo. Pranai, negi nejauti? Ar suvoki, kodėl jis taip?
- Kodėl jis taip? Betgi tai Ypata, Vidini. 
- Jis ir apie beržą. Irgi, esą, saugokitės, kad neužkristų.
- Beržas gal dar užgrius, o kryžiaus, Kaimyne, jau užgriuvo pasakė Vidinis, - Ir atsigręžęs į kryžių: - Atleisk, brolau. Jeigu gali, žinoma..
- Ir tu kaip Ypata, Vidini. Burbuliuoji, o ką? Ar gali žmogus suprasti?
- Tavo tėvo kryžius. Namus ir žemę paveldi, o kryžiaus, regisi, baidaisi. Bet dabar jis ne tik tėvo, ar tavo, bet ir viso Šklėrių kaimo likimo kryžius.
- Dziedulis dar nesuprato, - išgirdau visuomet man mielų raidžių šurmulį. Nebūna taip, kad A, B ir J. (jotas) ilgiau mus paliktų nesurastus. Gal dažniau patyli, klausosi, stebi, bet neretas atsitinka, kuomet šelmiškai drąsiai ima vadeles iš mūsų rankų ir pačios suka pokalbį joms rūpima linkme. Šį  kartą vadelotojos vaidmuo atiteko raidei B.
- Aš tau paaiškinsiu, dzieduli, ką sako dėdė Vidinis. Paklausyk. Tai labai nesunku suprasti. Dėdė Vidinis sako, kad kryžius senas, jam reikia žmogaus rankų globos. Ir todėl jam gėda, kad kryžius apleistas. Neprižiūrėtas. Kad jis jį užgriuvo.
Sumykiau panosėje ir jaučiau, kad kryžius užgriuvo ir mane.
- O jūs ko čia bastotės? Ko kišatės į mūsų reikalus.
- Tai visų reikalas. Mūsų irgi, - nenusileido raidė B. Eime. Mes dar labiau paaiškinsime ir nieko neliks neaišku: - Eime, - dar kartą paragino raidė B ir paėmė už rankos. 
- Pradeda aiškėti. Kai geriau pagalvoji pasirodo, kad ir paaiškinimų nereikia..
- O kai dar labiau pagalvoji, tuomet  jau ne vienas kryžius užgriūva. Taip, dzieduli? Ir Sąjūdžio,  ir kapinių. Jie irgi seni ir neprižiūrėti. Jie irgi tavo tėvulio pastatyti.
- Na, taip. Jie irgi mano tėvulio pastatyti, -pašnibždėjau.
J. (jotui) labiau atrodo rūpėjo sužinot, ar patiko Jablonskynės šeimininkui naujas jo bustas.
- Geriau, kaip namuose tikriausiai nebus. Namas senas, gal dar caro laikų, bet ačiū Dievui, šiltas ir jaukus. Aš patenkintas, J. (jotai).
- Kai gerai prižiūri, tai ir seni daiktai būna malonūs. Išsilaiko ir neslegia.
- Na, gal apie tai dabar patylėkim. Matai, dziedulis su Vidiniu jau patys griuvenos ir jiems reikia padėti. 
- Bet Mindaugas juos gerbia. Gal dziedulį labiau. Aš irgi. Abu.
- Tau J. (jotai), žmonėms pagarbos niekuomet netrūkdavo. Gera dovana Dievulis tave apdalija. Žmogui ji kaip laukui dirvožemis. Jau kartais ir padzūkuoju. Nedrąsiai, kad Jablonskis negirdėtų, bet paklausyk: Padainuosiu. Kietai. Marcinkonių tarme. Tegu atsigauna dziedulis. Jam labai nesmagu, kad apleido savo tėvulio pastatytus kryžius.
Ir uždainavo...
Cit, neverki, mergužėla,
Balta graži lelyjėla..   
                                (Iš Užrašų kitaip)
                                                                                                                      2007 m. kovas 3 d.

25

23. Sodybos  įtaigos

Kai žmogus pradeda gyventi atsiminimais, būna visko ir džiaugsmo, kuris, regis, suplasnoja sparnais ir nori panešioti, kad širdyje būtų gera, o akyse gražu. Būna ir taip, kuomet nesinori net galvos kilstelėti ir matyti save įkištą į kasdienybės rutiną, kur kuičiamasi net nepagalvojus, kam to reikia. Sugrįžau į Karlonų sodybą ir labai džiaugiausi, kad kartu buvo Vidinis. Tai geriausias motinai žmogus. Pamačiusi ji, jausdavosi it pakylėta. Su juo autoriteto aura tegalėjo konkuruoti tik Františekas Pelėda abu jie jai buvo rūpestingai atidūs ir kantrūs, ir man neteko girdėti, kad ji būtų jų adresu pasakiusi blogesnį žodį.
- Motina? -paklausė Kaimynas, pamatęs pro langą ją kartu su Vidiniu sėdinčią ant suoliuko vakarės saulės spindulių atokaitoje.
- Šildosi.
- Einu. Pasisveikinsiu.
- Eik.
Kažkur ūktelėjo. Lyg pelėda. Lyg atodūsis savyje. Laukiau, kad dar kartą išgirsiu, bet ne. Pasiliko  tik tas, vienintelis, kaip motina. Jau net nepamanau, lengva ar sunku jai čia, išėjus tėvuliui į Anapilį, kai namuose pasiliko viena su šešiais langais į tris pasaulio puses. Ketvirtoji pietinė uždaryta aklina siena. Prisimenu dar joje buvus duris tuomet, įėjus pro jas, vėl galėjai žiūrėti pro kitos pusės namo langus.
- Va kaip! Čia būta mokyklos! girdžiu nustebusi Kaimyno balsą, - Žmogaus nesugauni, o  mokykla.
- Ne dabar, pone. Ne! Seniai. Dar lenkų laikais, - sako motina. O tuomet kaimas... argi toks? Jaunimėlio kaip bičių avelyje. Ir kiekvienuose namuose lopšiai pakabinti.
Praveriu dar labiau langą. Įsiklausau:
- Tai sakote, Karlonų kaip šunų kaime būta?
- Daug jų būta. Noriu vis skaičiuoti, bet pasimetu, jau neišeina Va, kad ir šituose namuose. Manęs  gal nereikia skaičiuoti.. Čia atėjau iš Grigų. Grigaitė mano mergautinė pavardė, bet visi vadino  Raulais. Keturis vaikus išauginau, o namuose dabar nei vieno. Viena pasilikau. Ir ne grynai Karlonų.
- Sunku?
- Sunku, ne sunku. Kol Dievas leidžia, reikia gyventi, - pavargusiais žodžiais pasakojo motina, - Turiu penkias vištaites, katę, kelias ligas ir gyvenu, - liūdnai šyptelėjo: - Ė, argi kas tikėjo, kad taip bus? Nuomentas! Ūso balon beržynas auga.
Mačiau, kad Kaimynas nesupranta apie kokį nuomentą kalba motina.
- Kaimyne, suprantu, kad ne ypatingai gabus kalboms. Jeigu per tiek metų dzūkė žmona neišmokino dzūkiškai, gal nelaužyk galvos ir dabar. Dzūkijoje ne tik dzi ar ci, Dzūkijoje ir nuomentas, ir  dzyvai, ir daug kas puošia.
- Tikrai, kad puošia, - atsiliepė, bet ir man paaiškinti žodžio prasmę nebuvo lengva. Uždariau langą ir pro verandos duris išėjau laikan - šaukė vienuma, panūdęs noras išgirsti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Saulėlaidos saulė bobų vasaros šviesa apšvietė sodybą, žvilgindama vakarinius seno namo langus. Visi dar, kas čia ateina -  ateina pas Karlonus, tačiau tai regimybė, tai įdaras sename lukšte, o realybė gerokai kitokia - tikrų Karlonų, kurie čia gimė, jau nėra. Vienintelė Roma, bet jos buvimas šioje sodyboje neįsiterpia pakeista pavarde ir net kenkia  - dabar ji Roma Aleknevičienė, pasigavusi Pilviškėse vyrą, atsigabenusį į Karlonų sodybą ir prisiėmusi moterystei jo pavardę. Neužteko to; ji dar pagimdė ir užaugino du sūnus, du V -  Virgį ir Vidą. Sodyba papilnėjo keturiais  Aleknevičiais ir duso, nyko, išspjaudama už kiemo vartų Karlonus Jecentą, Vincą, Joną, Praną, Vytautą, Vitą, Elvyrą. Tačiau tradicijos ar įpratimo galia dar vis neišsikvėpusi ir visi, kam prireikia ateiti į šią prie Ūso balos numestą sodybą - vis eina pas Karlonus.
Nežinojau apie ką su Kaimynu ir Vidiniu kalbasi motina, tačiau galėjau spėti, kad jau ir Jonas iš Jablonskynės (Kaimynas) suspėjo sužinoti nemažą gabalą sodybos istorijos. Motina nesibodėjo atsiminimus perpasakoti daug kartų. Netgi ne tas žodis nesibodėjo - ji džiaugėsi jais nemažiau kaip keliomis vištomis, galėdama jas išleisti iš vištidės ir padaboti, kad netikėtai iš dangaus neužgriūtų vanagas.
Ė, kaip čia dabar? Ar ir vėl bandysi pasiteisinsi, kad, girdi, nėra laiko galvoti apie nykstančius  dalykus. Pavydėtinai graži nuostata, a?  Stenkis, stenkis! Kryžiai griūva - te griūva!  Laukas  samanoja - te samanoja. Sodyba miršta argi pirma ir paskutinė? Miškas užgrioztas išvartomis -  na ir kas?  Supus. Motina viena o ką galiu padaryti, jei tokia Dievo valia. Irgi juk nyksta ir nuo to nei  apsaugosi, nei apsisaugosi priekaištais baksnojo ir teisino savigrauža. Ir negalėjau atsiminti, ar kuomet anksčiau man buvo parūpę tokie dalykai. Tuo labiau ar kada buvo parūpę pasidairyti, kaip  Karlonai atrodo kad ir šioje sodyboje?
Negreitais, bet sunkiais žingsniais myniau parudusią, galvijais neganytą, dalgio neliestą, suvirtusią žolę, nukritusius klevų ir beržų lapus ir sielą varstė čaižus čiužėjimas. Ką pasakyti kitiems? Kaip atsakyti sau? Kaip atsikratyti klausimų, kurie yra niekiniai, tačiau... ot, graužia, ėda ir pats sau daraisi koktus, kuomet jie yra.
Čiuža po kojomis mirštantys rudenio lapai ir žolė prie Karlonų nykstančios sodybos Šklėriuose.
Neatsiminiau, ar kada buvo parūpę atidžiau ir gal kritiškiau pasidairyti po gimtą sodybą ir kažką  daryti, kad būtų geriau. Susikaupti tokiam darbui neleido kaip tuomet atrodė  - svarbesni reikalai. Ir iš tikrųjų, jie buvo svarbūs, bet vėlgi jų svarba pirmiausiai reiškėsi praeities supratimu. Ji buvo lyg pamatinis akmuo statiniui, kurio kontūrus geriausiai suvokiau būdamas Savęspi ir ten pajutęs, kad savo dvasioje Pirkaitienė anaiptol ne tokia,  kad ten ji išlieka Didžiąja, o dabartis, realybė ją naikina ir netgi niekina.
Matyt, kažkiek tokios jos būsenos persimetė ir manyje- ir  Karlonų realybė, jos šiandiena mane  gniaužia ir niekina panašiai kaip Didžiąją, pavertusią ją Pirkaitiene. Tačiau visiško tapatumo nebuvo-  ji žinojo, bent Dvasioje žinojo, kuo gali būti, o aš gi, deja, pasilikęs be šios Karlonų sodybos istorijos, buvau trapus, pakabintas tarp dangaus ir žemės, nežinantis, kaip savo dvasioje sukurti autobiografinį portretą, verta praeities.
Nėra Didžiosios, yra tik Pirkaitienė.
Nėra Karlonų, yra tik jų buvimo vieta ir  šiokios tokios liekanos. O kad sodyba dar vis priskiriama  Karlonams, yra tik iliuzija.
Atsigręžiau atgal, apžvelgdamas ją akimis, kokia ji dabar.
Va kas joje it pašinas įstrigęs akyje! Štai kas! -  atrodė suradau į ką atsiremti. Ir tai buvo prie senojo namo slenksčio pastatyta kitas pastatas-  irgi su langai, bet jų mažiau. Su kaminu, kuris irgi  gerokai žemesnis, negu senojo pastato, bet iš jo taip pat rūksta dūmai.  Ir visas pastatas daugiau negu perpus mažesnis, bet jame irgi gyvenama.
Tikrai pašinas - vėl suspurdo pasąmonėje. Ir dabar manau, kad iš pasąmonės išriedėjęs  supratimas vertas didžios pagarbos. Man nepasiseka atsikratyti  minties, kad pažiūrėjus neišvaizdus pastatas žudo seną Karlonų sodybą, naikina sodybos leksiką ir  - kaip bebūtų liūdna kuria naują, labiau atitinkančią pasikeitimais įteisintą tikrovę.
Bet ar tai reiškia, kad ji geresnė, protingesnė, reikalingesnės?
Kiek dar tų Jonų, pone, priveisi savo užrašuose? - lyg girdžiu priekaištingus skaitytojo žodžius. - Jau du yra dėdė Jonas Grigas ir atsikėlėlis Jonas iš Jablonskynės. Ar ne per daug?
Ir ką atsakyti?
Jie, Jonai, yra. Ir, matyt, kad taip ne tik Šklėriuose. Jie reikalingi. Be jų net ir Joninių neturėtume. Dažniausia jų pavardės būna skirtingos. Šio gi, trečiojo, Jono pavardė Aleknevičius. O kad lengviau būtų susivokti apie kokį Joną kalbama, Šklėrių senbuviai jį vadina Karlonų Romos Jonu, kiti dar Pilvingiu, Pilvingiškiu, tačiau kad kas jį vadintų Aleknevičiumi, man girdėti neteko. Jo tikroji  (cikri, cikra) pavardė, kaip ir Karlonų sodyboje pastatytas namelis dar vis pavėsyje, nedaug  kam matomas, bet pašinas įsodintas giliai ir neturėtų būti abejonių, kad jis sužels ir išleis atžalas - Aleknevičiai  įsistiebs į viršų ir žmonės,  ypatingai tie, kurie naujesnės kartos ar atvažiavę iš kitur, eis į šią sodybą pas Aleknevičius. Atmintis apie Karlonus užsimirš ir aš šitą jausmą žinau. Jį man priminė susitikimai Savęspi su seneliais Karolina ir Feliksu.
Iš Šklėrių sodžiaus į šį vienkiemį jie ėjo su sūnumis vyriausiuoju Divu ir jauniausiuoju Vincu.  Kiti keturi dar prieš išeinant į viensėdiją išskrido angelais į Anapilį.
Žvelgiu kaimo pusėn.
Kaimas yra, bet per mišką jo nematyti ir jis jau ne tas, apie kurį Broniaus Kvyklio enciklopediniame keturių tomų leidinyje parašyta: yra didelis Šklėrių kaimas. Tas buvęs dviejų gatvių kaimas išmėtytas, išbarstytas, pakrikęs lyg Grigo bitės, o ir bitės netikę- nei medaus, nei dūzgesio. Laukai užaugo mišku, pirmiausia įstrigdydami savyje vienkiemius..
Įstrigdyta miške ir gimtoji Karlonų sodyba su jos dar neužmerktais langais. O anksčiau aplink ją nors dainuok, kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai Jie, miškai, toliau, o vienkiemiai ir visas  kaimas padėtas lyg ant delno. Tiesa, Šklėrių  lygumos nebuvo atviros visiems vėjams išpustyti buvo iškaišytos didesniais mažesniais miškeliais  - Večkio, Juozulio, Karlonų, Pačkausko, Basalyko, Vargelio...  Bet, ė, jei nenumirsiu, dar pavaikštinėsime. Šitas šilinių  kraštas - man mylimiausias ir kuomet reikia - dar sugebu sugrįžti į tokius Šklėrius, kokie jie vaikystėje.
Neseniai?
Argi sakau, kad seniai? Tik prieš septyniasdešimt metų. O jeigu nenumirsiu, jeigu leista bus parašyti, pridėkime dar dešimt praeities metų.
Iš tikrųjų, kaip neseniai! O kaip išsivaikščiojo! Gerai, kad yra prisikėlimas
O aš apie ką? Ir ar ne todėl mes čia?
Čiuža po kojomis lapai, žolė, miško samanos...
Šnekučiuojamės...
                                            (Iš Užrašų kitaip)
Vilnius

26

24. Armonika

- Dzieduli! Aaa - ūūū! Kur tu? Ir jau besikalbant tarp savęs, tyliai: - Dziedulis su saule nori miške nusileisti. - Bet tuoj vėl: -  Aaa - ūūūū! Dzieduli, - girdėjau manęs ieškančias raides A ir B, ir neabejojau, kad su jomis ir J. (jotas).
- Kas atsitiko? atsiliepiau.
-Neužmiršk, dzieduli, kad tavęs laukia Pirkaitienė.
- Ačiū, kad neleidžiate pamesti paskutinės atminties. Nedaug belikę.
- Ir šita buvo pamesta. Nesigink! Mes žinome, kad buvo pamesta, - negailestingai teisi buvo raidė A.
- Na, taip - buvo. Argi ginuosi? Buvo pamesta kartu su Radijo karieta. Bet po truputį, po truputį ir, žiūriu, vėl renkasi. Nesakykit, jau ne toks besmegenis, kaip anksčiau, - nebuvau pesimistas atsakymais. O dėl Pirkaitienės... Taigi dar anksti. Susitikimas vėliau.
- Jotai, sakyk- paragino raidė B bendražygį ir be ceremonijų pasuko jį nugara į mane. -  Matai, dzieduli, bet nežinai, ką matai.
- Nečiaukšk, kaip papūgėlė, - sudraudė J. (jotas) raidyno draugę. Ir jau man: -Jūs teisus, pone. Iki susitikimo su Pirkaitiene dar yra laiko, bet va, matote? - Ir paėmęs už permesto per petį diržo pakelė už jo pečių kabojusią armoniką. Matėsi, kad tai senų -  gal ne caro, bet neankstesnių už Stalino laikus instrumentas, grojęs ar (priklausomai nuo muzikanto) liurlinęs iki susidėvėjimo. Armonika aptrinta, apmušta, dumplės vietomis net suplyšę ir todėl nebuvo aišku, kodėl raidėms jinai parūpusi: - Va, matote? -  pakartojo J. (jotas), - Sunku net įsivaizduoti, ar atpažins Kaimynas savo meilę. Aš čia kalbu, pone, apie Joną iš Jablonskynės. Tai jo jaunystės dienų armonika.
- Matosi, kad jaunystės dienų. Bet nemanau, kad išmetęs ją, galėtų pasigailėti.
- Jis net užmiršo ją. Sakau, tikriausiai net neatpažins. O pagalvojus visai  neblogas  daiktas. Žadame ją restauruoti ir tuomet... Ką gali žinoti? Gal ji vėl užgros, džiugins, linksmins, žadins keltis, stotis ant  kojų... Gal net Šklėriai, išgirdę ją, norės prisikelti.
-  Duok Dieve, J. (jotai), kad taip būtų. Bet nebus, -  atidusau.
- Bet, pone, netikėjote, kad ir atmintis jūsų atsigaus. Ji jau atsigavusi ir toliau gerėja. Mažai tikite, kad  Radijo karieta atsistos ant ratų, bet skiedrynas ir Mindaugo rankos užimtas jos statyba. Pagaliau, atsiminkite,  kaip jus išlydėjome į Savęspi irgi netikėjote, kad gali būti tokia kelionė.
- Palauk, palauk, brolau! puoliausi gintis nuo priekaištų. - Toks netikėjimas ne šiaip sau. Kai prarandi, ką turėjai ir negali susigrąžinti, visokiausių minčių galvon prisikemša. Net ir nuojautos atbunka, jos neveikia. Atrodo, kad kaip šiandien, taip rytoj ir visą laiką. Todėl, ponaiti, man jūsų  priekaištai nepatinka ir prašyčiau su jais elgtis atsargiau.
- Pasižadu elgtis atsargiau, - priėmė siūlymą J. (jotas). Ir jau siekdamas tikslo: - Žinome, kad jūs mėgdavote paliurlinti armoniką. Manome, kad nereikėtų užmiršti.
- Paliurlinti? O viešpatie! Cha- cha-cha! - pradėjau pusbalsiu kvatotis. - Tikrai, kad mėgdavau. Bet tai buvo seniai, kai dar piemgalys.
- Sakiau, kad dziedulis apsidžiaugs, - sukruto raidė A ir įsibėgėjo: - Dzieduli, tu pagrosi, o mes  padainuosime. Gyvensime linksmiau. Taip sumanėme ir tegu taip bus, kol mes čia.  Sako, labiausiai mėgdavai liurlinti valsus? Ar tiesa?
- Aštiš! kad jus Dievulis gražiai augintų. Ko prikibote?
- Neprikibome. Ne. Tikrai ne, - rimtas kaip įprasta buvo J. (jotas). Vėliau, ilgiau stebėjęs šią šešioliktąją abėcėlės raidę, supratau, kad ramybę, pastovumą J. (jotas) išsiugdė nuolat bendraudamas su Kaimynu - su Jonu iš Jablonskynės. Šisai karštakošis, greitas žygdarbiams, pramuštgalviškumui, užsidegantis staigiai it parakas, o paskui dažnai ilgai graužiantis pirštus, kad buvo taip, kaip norėtųsi, kad nebūtų. Tuomet bandydavo save užmušti darbais, pastaruoju metu dažniausia kažkodėl norėdamas pasigaminti kugelį. Ir atrodydavo, kai nervai aprimsta, kai reikia ruošti stalą ir šaukštus, velnias vėl pakišdavo koją -  kugelis prakaituodamas degėsių kvapą, patvindavo namo kambariuose. O, kad tu, rupūže,  džiūvėsiu susitrauktum, - pyko žmogus, bet  pykti nereikėjo - kugelis būdavo taip sugruzdintas, kad nors plūgu išark iš puodo. Bėgiodavo su  juo ir sunku susigaudyti, ar jis puodą, ar jį puodas nešiojo. Paskui, pakėlęs telefono ragelį, graudulingu pranešdavo žmonai:
- Aliuk, neik namo. Pietų nebus. Vėl sudegė prakeiktasis. Visas duris atidariau, kad greičiau smarvė išsivėdintų. Tfu, kad tas kugelis daugiau nesusisapnuotų!
Tačiau jeigu tokia nelaimė aplenkdavo, tuomet visas Griškabūdžio miestelis žinojo, kad ponui Jonui pavyko iššusti skanų kugelį. Džiaugdavosi ir skambindavo ne tik žmonai; kviesdavo paskanauti pirmą sutiktą ir, žinoma, niekuomet neužmišdamas J. (joto), su kurio susitikdavo dažnai ir jautė palankumą, labiausiai už jo buvusias pažintis su Rygiškių Jonu.
- Pone, mokykimės nesukarščiuoti, - beveik prašydavo J. (jotas) savo bičiulį ir pats pavyzdingai sekė savo patarimu, išmokdamas būti pozityvia, savitvardos neprarandančia persona.
- Dzieduli, nagi imk ir paliurlink. Argi gaila, jeigu mums visiems bus gerai? - įkalbinėjo raidės A ir  B, neatitraukdamos rankų nuo armonikos. 
- Sakau - aštiš! Jus žinau. Kuomet scenoje, tuomet... ne raidės. Tuomet pačios nežinote- kas.  Žinau, atsimenu.
- Pasakykite, pone,  ar jums nebūtų smagu, jeigu kas nors padovanotų smuiką. Tą, kuriuo jūsų tėvelis grojo, - nelauktu klausimu užlupo J. (jotas).
Sumišau. Ir nežinojau ką pasakyti. Neatsimenu, kad kuomet būčiau prisiminęs smuikuojantį tėvą. Dabar prisiminiau. Regis, mačiau kaip, nykščiu pavirpinęs smuiko stigas, kelia jį į viršų ir, palietęs  smakrą, prispaudžia pakaklėje prie krūtinės ląstos. Ir labai gerai atsiminiau jį kabantį ant medinio strypo, berods, vadinamo tabliumi,  įstrigdyto išgręžtoje sienos skylėje. Ne kartą buvau jį nusikėlęs  nuo sienos, vedžiojau smičiumi jo virpančias stigas, bet muzikos nebuvo  - smuikas buvo užsispyręs it ožys ir net panašiai kaip ožys bandė bliauti.
- Iš tikrųjų manote, kad Kaimynui tai bus malonu?
- Ar gali būti kitaip?  Jis net nežino, kad jo armonika išliko. Manėm irgi, kad jos nėra ir tik dabar pasisekė ją surasti. Būtų nesmagu, jeigu mes taip paprastai paduotume- imk, Jonai. Sulaužytą, sutraškintą, imk- mes tau ją  dovanojame. Reikia, kad armonika pati ateitų ir sveikintųsi..
- Gražiai, vyruk, kalbi, - atsiliepiau J. (jotui), - bet supraskite: reikia, kad armonika tikrai sveikintųsi, jeigu taip sumanyta. Man rankose ji šitaip negalės padaryti.
- Nesvarbu. Muzikos gal net nesigirdės. Mes dainuosime, dzieduli. - pasakė raidė A ir uždainavo:

Grojam vakarą tylų
Prie sodybos senos...

- Norite, kad gročiau valsą?
Paėmiau į rankas seną armoniką ir tik dievulis žino, kokios pūgos įsišėlo krūtinėje -  ten tilpo net tai, kas atrodytų negalėjo sutilpti. Krūtinė pilnėjo, bet svorio nebuvo ir galėjau joje sutalpinti visus tuos džiugius atodūsius, kurie per tiek metų kada nors iš jos buvo iškvėpti. Dabar jie vėl buvo joje -  kuždėjosi tarpu savęs ir džiaugėsi pasimatymu    .
-Ne, ne. Aš negali. Aš nesugebėsiu.
- Jūs viska galite. Padarysite netgi geriau, ko iš jūsų prašome.
- J. (jotai), suprask. Apie tai net pagalvoti nedrįsdavau.
- Dzieduli, - vėl suvirpėjo raidės A ir B, - mes už tave pagalvojom.  Ir dar daug kartų už tave  galvosime. Jeigu reikia - reikia ir jokių atsikalbinėjimų. Nuo to būna tik - ne taip ir visuomet - tik blogiau. Argi ne tavo žodžiai?
- Ir ką man su jumis daryti, a? nemokėjau atsiginti.
- Atsimink melodiją, dzieduli.  Būtų geriau, kad ir dainos žodžius. Paklausyk dar kartą...
- Neskubinkite. Matote, kad pirštais nesugaunu klaviatūros. Čia ne malkas paskaldyti.
- Nesijaudinkite, pone. Pamatysite, kaip viskas bus gražu, - patikino J. (Jotas)
- Tai neįmanoma. Bet jūs to nesuprantate.
Jau nesiožiavau. Atsišliejęs pečiais į išlakią mišo pušelę, įsiklausydamas į tylų raidžių niūniavimą, badžiau priartėti prie dainos melodijos. Ausims ji nebuvo sunki- netgi sakyčiau, pažįstama ir tai  matyt sąmoningai buvo taip padaryta - naujus, nežinomus žodžius,  įvynioti į išnešiotą dainos  drabužėlį. 
- Valio! Gerai! - Po kurio laiko išgirdau tylų paplojimą. Sodyba buvo čia pat, labai arti ir mums nesinorėjo, kad būtume išgirsti anksčiau, negu reikėjo tikintis susilaukti tinkamo įspūdžio efekto. Miškas gerai, patikimai slėpė nuo sodybos langų ir akių. Tačiau ausims buvome klausūs  bet kokiam garsiau ištartam žodžiui ar triukšmui.
- Viskas. Repeticija baigta, - reziumavo J. (jotas) Kai pasakysiu, valio! -  tuomet  ir pradėkim..
Man atrodė, kad mano senos širdies  dūžių joks  J. (joto) valio! neperšauks.  Negirdėjau, kaip ko  kojomis  čiuža miško samanos, apvytę, rudenio nukrėsti beržų, klevų, šermukšnių lapai . Iš kojų kaulų ištirpo sunkumas. Sąnarių ligos irgi ištirpo. Pasimatė kiemas, tvora, iš arti sužiuro senojo Karlonų namo langai...
- Valio! - tylai sušnibždėjo J. (jotas) ir...
                                                                                                     
                                                                                                            2007 m. kovas 10 d.

27

25. Ant Karlonų  kalnelio...

Atkelta iš Savęspi ir įstrigdyta žvyro karjere scena nekėlė didesnio susidomėjimo ir šurmulio prie jos. Buvo kaip reikėję, bet tik nedaug kas žinojome kaip reikėję. Tiesa, dar nedaug laiko turėta apie ją galvoti, o juo labiau ką nors apie ją žinoti, nes vieta buvo gerai paslėpta nepaisant, kad ji greta plento, o teisingiau ji tarp dviejų kelių tarp plento ir senojo Šklėrių vieškelio. Plentas su vieškeliu subėgo prie netoliese esančios geležinkelio pervažos, o kiek toliau už jos -  jau Kabelių sodžiaus valdos. Šklėriai galėjo didžiuotis, kad būtent per jų pietryčių žemes nutiestas Vilniaus Gardino geležinkelis. Bet tuo laiku jis vos vos bekvėpavo ir artėjo diena, kai buvo sustabdytas traukinių  juo eismas. Ir tuomet visas šis piečiau Marcinkonių esantis šilinių  užkampis dar labiau pagilėjo. Tai buvo gera vieta slėpynėms sunku buvo patikėti, kad čia galėtų atsirasti civilizuotai visuomenei esmingesnis poreikis ką nors padaryti  tai grybų, uogų, vienatvės ir mirštančių šilinių su jų sodžiais kraštas. Vienas kitas keliuose kaimuose surastas mokinukas buvo vežamas mokytis Marcinkonyse. Net kunigai nepasilikdavo gyventi ir būti su mirštančiais Kabelių parapijoje - bažnyčioje atvažiuodavo pasimelsti ir dingdavo vėl kuris kur - vieni apsistodavo Marcinkonyse, kiti - už keturių  dešimčių kilometrų Varėnoje. Panaikinus eismą geležinkeliu, plentas pasidarė vienintele vena, kuri į kraštą atplukdydavo šiek tiek jo gyvybę palaikančio kraujo.
Nenorėčiau, beje, kad skaitytojai suvoktų mane kaip labai netikusį žmogų, užsiiminėjančiu ne tuo, kas reikalinga. Kol čia buvo Pirkaitienė ir galbūt Ypata mes galėjome būti kur norime, bet patys norai buvo tokie, kad lyg savaime atsirasdavome visuomet ten, kur būdavome reikalingi. Gyvenimas laisvėje buvo apribotas nejaučiant jos ribų arba kitaip kur nereikėjo būti, mums ten būti nesinorėjo. Dėl tos priežasties, net ir būdamas režisieriumi, kuriam laikui atitolau nuo scenos, galėdamas atidžiau pasižvalgyti po gimtąsias vietas. Bet turbūt negalėčiau pasakyti, kad šis darbas  nebuvo reikalingas. Tie atrodytų menkniekiai kaip atlydyje sniegas - lipdosi į gūžes, augo į kamuolius, iš kurių jau galima lipdyti Senį Šaltį. Net ir senoji Kaimyno armonika dirbo savo darbą galbūt geriau, negu kada nors anksčiau.     
Išeidami iš miško jau žinojome, kad sodybos kieme nesustosime ir niekam mes ten nereikalingi - pereisime per kiemą ir, aplenkdami vakarinį seno sodo kraštą, pakilsime į Karlonų kalnelį, kurio  šiaurinėje įkalnėje dieviškai gerai, tiesiog, kaip sakau, dangumi užmaskuota buvo Savęspi  scena. Ten rinkosi tie, kam čia būti  reikėję, tik įdomu, kad didesnė jų dalis lyg sudominti motinos pasakojimo ir norėdami sužinoti, kaip atrodanti apylinkė prie Ūso balos.
Didesnį smalsumą reiškė Kaimynas.   
- Taigi nebuvo miško. Grynas kalniukas. Kada apsėtas, kada ne, - pasakojo motina, drabnais žingsniukais toldama nuo sodybos. - Net grikiai nekaip užaugdavo. Būdavo, kitais metais lubinų vyrai pasėja. Akmenys mėtėsi . O pabalyje, ten jau pakraštys, ten  jau ir derna, ir karvę paganyti galima, ir dažui užuoganą išarti.. Nebuvo aplinkui nei pėdos geresnės žemės. Tik pabalyje, o dabar, va..  Matot, koks nuomentas? Tokion balon, kur žuvis brisdavome, beržai užaugo. O va čia buvo maudyklė . Plaukiodavome ir bijodavome, kad kas nenuskęstų.
Motina dar vis neima į rankas lazdos, nes įsitikinus, kad vieną kartą paėmus, jau negalės jos išleisti. Lengva, kaip lapas - apie 40 kilogramų besverianti. Atrodytų, pūstelėtų stipresnis vėjas ir  nusineštų kartu su jos aštuoniasdešimt trejais metais.
Prie motinos kompanijos prisidėjo ir Jonas su Roma Aleknevičiai. Šis penkių žmonių būrelis buvo viešas, atviras, matomas. Atrodė, kad jis čia labiausiai svarbus, bet iš tikrųjų buvo kitaip žvyro  karjero pakraštyje mūsų  laukė susitikimas su Pirkaitienę. Nežinojau, kas su ja, bet neabejojau, kad surasiu Mindaugą ir gal kaip visuomet nesuprantamai pasirodys Ypata su savo keistenybėmis. Beje, jau nevertėjo keistuoliu vadinti vien Ypatą - keistenybių pasaulis gausėjo ir raidės A, B su J. (jotu) irgi darė daug, kad jis reikštų savotišką žavesį.
Kol motina Jonui iš Jablonskynės (Kaimynui) dar vis rodo į Ūso balą ir jos pakraščius pasakysiu, kad ji nedidėlė tai ataugą pelkės, kuri visaip  išsiraizgydama, dideliu masyvu užgulė Šklėrių apylinkes. Reikia žiūrėti į  žemėlapį, kad galėtumei pamatyti, kaip ji atrodo raizgosi, siaurėja, platėja, mėto atšakas, įsiterpdama jomis į laukų platumas, o ten vėl raizgosi, kol galiausiai nustelbia kraštovaizdį savimi. Prie balos prisiglaudė nemažai Šklėrių sodžiaus vienkiemių ir Karlonų sodyba - viena jų. Ir jeigu Šklėrių jaunimas  norėdavo pasikumščiuoti, pasimušti, tai didesnių trukdžių nebūdavo - dažniausiai mušdavosi kolektyviai: Šklėrių vienkiemių baliniai su pasilikusiai gyventi  sodžiuje. Taip ir sakydavo - ir vėl baliniai su sodžiumi mergom nepasidalijo. Bet tie laikai a-jai-jai, kaip toli! - retai kieno atmenami. Ir tai  dažniausiai  būdavo grojant kokį nors valsą ir pavyduliaujant, kad mylimosios sukasi porose su konkurentais.
- O Stefanija, ana kokia! Gaji moteris, - parodė Pirkaitienė Mindaugui mano motiną. - Vinculis jau  greit du metai, kaip kapelyje, o ji dar gyvena. Ir be lazdelės. Turbūt žinai, kad tai Prano motina.
- Jau žinau. Galėjau, žinoma, ir anksčiau žinoti. O Jūs iš kur ją žinote? - pasidomėjo Mindaugas.
- Jo tėvas politinis kalinys. Žmonės Želigovskiu pravardžiavo. Lenkų laikais buvo  nuteistas kalėti. Kaip nežinosi? Pranas gimė be tėvo.
- Ar tai reiškia, kad dėl to sau priekaištaujate?
- Ką reiškia priekaištauju? Nežinau, kas dabar būčiau, jeigu ne tie žmonės. Ir ar būčiau? Jie visais  laikais neleido man mirti. Tegu nesu Didžioji, tegu Pirkaitienė, bet esu. Šklėriuose būta ir daugiau Karlonų, kurie nebuvo abejingi mano likimui. kalbėjo Mindaugui Pirkaitienė ir pasižiūrėjusi į saulėlaidą: - Bet kurgi jie? Jau laikas, -  prisiminė mane su raidėmis  A, B ir J. (jotu) Pirkaitienė. Ir būtent tuo metu pasigirdo senos armonikos valsas ir daina

Grojam vakarą tylų
Prie sodybos senos,.
Gojam tyliai ir tylūs
Pasiilgę dainos...

Vakaras tylus, miškas suklusęs o Karlonų kalnelis labiausiai. Bet čia ne tik medžiai. Sukluso ir motina, nenorėdama patikėti, kad kažkas atsiminė muziką. Ir nebuvo nė vieno, kuris savo jausmais norėtų apsilenkti su artėjančiu prie kalnelio muzikantu ir trimis dainininkais. Liurlinau armoniką,  bet man atrodė, kad tikrai kažkokia jėga įkvėpė į pirštus lankstumą, kažkas paskolino kelioms minutėms kaimo muzikanto talentą, kad visam laikui galėčiau atsiminti tokį save gražų, nepaprastą, reikšmingą. Man atrodė, kad net savo balsu galiu prisidėti prie dainuojančių raidžių ir jau kartu su jomis:

Atminimais į sielą
Vėl sugrįžom jauni,
O palaimink, Dzūkija,
Mus šilinių  šaly...

Perėjome sodybos kiemą, aplenkiančiu sodą taku kilome į kalniuką ir niekas negalėjo įtarti, kad kažkas išmetė girtą desantą, nes šitaip dainuojančių Šklėrių kaimas jau neturėjo.
- Betgi tai mano Pranas! Ha- ha-ha! -  nusijuokė motina. - Dzievuliau tu mano. Nugi tikrai... Kaip gi čia dabar? Kas jam pasidarė. O tie varlynai va kaip gieda, - pagyrė dainuojančias raides motina: - Nepatikėsi. Nuomentai! Nuomentai!
- Labas, Stefanija. Smagu tave  matyti, - priėjusi pasisveikino Pirkaitienė,
- Kas gi čia dabar?  Pažįstama ir nepažįstama, - pasimetė motina. Ir pažinusi Pirkaitienę: - O  Viešpatie!  Iš kur tu čia? Kaip tu čia? Na, o Vinculio mano jau nėra.
- Yra, Stefanija. Tikrai yra. Ir mano širdyje jis yra.
-  Vai, vai, vai. Ir iš kur tu čia dabar?  Negi vėl nelaimė? Negi vėl ruskis, ar paliokas, ar niemčius  gainioja. Vai, vai vai... Bet dzie, dzie! Būčiau visur pažinusi... Vaikeli, vaikeli, kaip pagalvoju, kiek  visko prikentėme.. O tu, tai .. protas  negali  suprasti, kiek...
- Smagu, kai atpažįsta ir atsimena. Ir labai norisi, kad vieną kartą pabandytume save apsiminti. Atsiminti, pasižiūrėti ir kitiems parodyti. Tai dar vis, ačiū Dievui, Stefanija, be lazdos?
- O kam ji man? - -išdidžiai pasitempė motina, - Va, šokti boba nori?  Ogi matai? Ten mano Pranulis.  Groja. Matyt, žino kad tu čia..
- Žino, Stefanija. Tikrai žino, - paliudijo Pirkaitienė ir abi  apsikabinusios sužiuro muzikuojančio ir dainuojančio ketvertuko pusėn. Gaila, kad nebuvo pasirūpinta fotoaparatu - šiandieną galėtume nuotraukose pamatyti vaizdus, kuomet tie patys veidai lyg  praraja- čia vienoki, čia kitokie... Keičiasi diapazonu nuo pragaro iki rojaus ir supranti, kiek daug žmogaus veidui reiškia nuotaika. Joks grimas nesugeba nuspalvinti taip raiškiai, įspūdingai kaip tą  padaro įsikvėpusi žmogaus sieloje nuotaika.
- Dainuokim. Visi. Ėgi, visi,  visi -  paragino J. (jotas), ir atsiliepdamas į  priedainį, pakėlė tenorą:
Grok, armonika, groki
Atsiminus kas buvo....
                                            (Iš Užrašų kitaip)

28

26. Savęspi scena panoramos režimu 

J.( jotas) tiksliai paskaičiavo, kaip ilgai užtruks mūsų ėjimas iki tikslo ir valsą grojanti ir dainuojanti daina pasibaigė jau užlipus ant kalnelio ir mus, ten sustojusius, beapsupus pusračiu laukusių personų. Žiūrėjome vieni kitiems į veidus ir, sakau, duok Dieve, kad visuomet taip gražiai žmogus mokėtų žiūrėti į žmogų. Tai buvo ne lyg grikiais sužydusio kalnelio žmonės jauni ar seni, buvom kaip dūzgiančios bitutės, imančios medų - dūzgėti reikėjo, kad medus neprarastų skonio.
Uždūzgė ir Jonas iš Jablonskynės:   
- Net nepasakysi, kuris iš mūsų, vyrų, mažiau greitas. Maniau, gal pirštu atsargiai bakstelėsiu Pranuco pusėn. Pasirodo, tik klausyk ir žiūrėk - ir dainuoja, ir groja. Pavydas ima, žmogau.
- Jeigu kalbi apie pavydą - tai iš tikrųjų, žiūrėk, šeimininke, - surado gerą progą J.(jotas) parodyti  jam į seną armoniką. Suvalkietis, turėtum, atrodo, taupus būti, o grojančią armoniką išmetei. Reikia vaikščioti iš paskos ir rankioti gerus daiktus.
- Tai kad tave kur! Negi? - žaismingai nustebo Kaimynas.
- Ponai, aš paliurlinau ir mano misija baigta. O tikrasis muzikantas štai kur - tai Jonas iš  Jablonskynės arba, kaip dabar dažniau sakom - Kaimynas. Nagi, - nusiimdamas armonikos diržus ir  perduodamas instrumentą jo šeimininkui, - imk, žmogau, ir grok. Dabar ir visą laiką, - pasakiau.                                         
- Jūs ką? Juokaujate?- užspringo Kaimynas.   
-Dzūkai, šeimininke, juokauja, kaip nori juoktis. Dėdė Pranas dabar juoktis nenori,- pasakė J.(jotas),  nežinia kodėl jį vadindamas šeimininku. Vėliau sužinojau, kad tai turi nemenką prasmę. Jonas  Jablonskis ir J.(jotas), dalindamiesi savo gyvenimais, kartu mėtėsi, blaškėsi po svietą, tačiau kai anasis, Dievuliui paliepus, persikėlė pas jį į jo dangišką parapija, J.(jotas) sugrįžo į Rygiškių kaimą ir apsigyveno jo tėvų Juozapo ir Agnieškos Jablonskių sodyboje, pasilikdamas ten lig šiol nepaisant, kad sodyboje įrengtas muziejus. Jablonskių žemė gi  galiausiai atiteko Kaimynui - tapo jos savininku. Todėl J.(jotas) lengvai įnyko vadinti jį šeimininku ir, regis, dėl to savo autoriteto nesumenkino. Net mėgsta pavaidinti esąs jam pavaldus, bet, žinoma, tai tik vaidinimas. Kaimynas - per prievarta žemdirbys, J.(jotas) - iš prigimties inteligentas, garbingai įėjęs į lietuviškos abėcėlės raidyną ir turintis  lietuvių tautos  mokytojo aukščiausią kvalifikaciją. Manyčiau, kad senąją lietuvišką inteligentiją galima drąsiai sieti su J.(joto) tolerancija ir paslankiu susivokimu žmonių gyvenimuose.   
- Menki, Kaimyne, juokai, kai tenka liurlinti, o ne groti.- atkakliai stengiausi sugrąžinti seną  armoniką jos šeimininkui. - Bet viskam yra pabaiga, net ir tokiam menkaverčiui armonikieriui, kaip aš. Prašom, pasiimkite tai, kas priklauso ir te nebūna mums  liūdna, - bet Kaimynas it nuo ugnies atatupstas,  atatupstas: -Ne! ne! Jokiu būdu  - ne!  Aš jau  ir paliurlinti  nesugebėčiau. Net pats nežinau, kada grojau. Tą armonikieriaus dalia lyg jaunystėje mylėtos mergos. Daug buvo, bet vaikus gimdė nuo kitų.
- Tautai nuo to neblogiau. Svarbu, kad jie būtų gražiai išauginti, į žmonės kaip žmonės įėję.
Ir nepaisykite, kad armonika aptriušus. Ji groja. Girdėjote juk? reikšmingai samprotavo J.(jotas). 
-  Na, taip! Girdėjau ir mačiau, kad ji groja, bet ne mano rankose. Va, pažiūrėkite kaip jos atrodo! Kokie pirštai! Ant jų lašinių paltis ar skilandžius sukabinti. Kaip kabliai darbo išlankstyti. Tokiais pirštais nepavirpinsi, nepašokinėsi klavišais.
- Tai - ką? Gal manote, kad aš vėl grosiu. Mokėjo boba įlipti į ratus, bet moka iš jų ir išlipti.- Ir  užmetęs armonikos diržą J.(jotui) ant  peties: - Turite savo šeimininką, tai turėkite ir jo armoniką. Ačiū už pasitikėjimą,- padėkojau beveik piktokai, bet laimingas, kad atsikračiau jos. O  jeigu pagalvojus...Viešpatie,  atleisk, kad taip buvo. Šio savo poelgio gailiuosi lig šiai dienai, nes man atrodo, kad šitaip atsikratydamas armonikos vijau iš savęs muziką. Juk nepaisant kur ji bebuvo  manyje - ar sieloje, ar širdyje, ar smegenyse, tų mano žodžių ji negalėjo negirdėti. Ir tai buvo  liūdniausias to vakaro vaizdas ant Karlonų kalnelio.
- Nežinau, ką dar galėčiau padaryti? nelinksmoms mintims susikaupė J.(jotas). Maniau, kad  mano šeimininkas šį  kuklų, neaukštą  kalnelį pasveikins Suvalkijos lygumų daina.  Pasirodo, kad - ne! Bet tuomet pasakykite, gerieji žmonės, - kreipėsi į  negausią publiką,-  ką reikia daryti, kad nebūtų liūdna, kad atsimintume, jog šis vakaras toks gražus šiltas ir kiekvienam iš mūsų atmintinas ir geras. Ką daryti, a?
- Jūs manęs, klausiate? - atsiliepė raidė A. 
- Ir tavęs, ir visų. Išnaudojau paskutinius rezervus ir prašau paramos. O kad šeimininkas toks ožys,  na, nesitikėjau. Bet gerai, kad jo nusiteikimai ilgai neužtrunka. Valandėlė, kita ir patikėkite! -  pamatysime šį žmogų su armonika.
- J.(jotai), mielasis.  Tu tikrai žinai, kad be armonikos jau daug metų. Nesakau, kad širdyje jos  neturiu. Groja. Kartais net sapnuose, bet tai muzika,  kurios pirštai jau nepajėgūs atliktai. Ir tegu ji ten pasilieka tokia nežalojama, graži, miela,-  gailiai aiškinosi Kaimynas, o paskui apžvelgęs visus susirinkusius: - Nesupykite. Va,  matote kokios rankos. - Vėl  aiškinosi Kaimynas- Jos ir plūgą dar gali panešioti. Bet groti? Ne. Ir dabar, ir gal jau niekuomet...
- O ko gi tu, Pranuli, negroji? Grok!  Ir grojot, ir dainavote gražiai. Man patinka. Čia gi Šklėriai. Vilniaus scenų čia nėra.
-Tavo sūnus, Stefanija, net užmiršo, kad jis režisierius, o gaila savaip pritarė motinai Pirkaitienė, bet jos žodžiuose išgirdau, kad muša laiką valanda, kuomet iš SAVESPI atgabenta į Šklėrius scena, turėtų susitikti su savo pirmais žiūrovais.   
- Nesijaudinki, dzieduli, -  pakuždėjo raidė B, - mes jau pasiruošusios.
- Gerai, - sukuždėjau jai atgaliniu adresu. Ir kažkodėl prisiminiau Ypatą, lyg būčiau neteisėtu būdu nusavinęs jam priklaususį leidimą ir net ką tik ištartą žodį gerai
- Ypata čia neateis. Jis, dzieduli, pasitiki tavimi. Bet sakė, dėl viso pikto užkurs krosnį. Jaučiu  dūmų kvapą.   
- Atrodo, kad ir aš  jaučiau. Na, tai, kaip sakiau..
- Gerai- nusitvėrė raidė ir pasidžiaugė:- Kaip miela šį žodį išgirsti, dzieduli.
Žvirgždo karjeru užmaskuota Savęspi scena irgi išgirdo leidimą atsiverti jai. Nesakau, kad man nerūpi žinoti kokiomis įtaigomis jį veikia žmogų, iš ko susideda improvizuojama aplinka, kuomet pasijunti, kad esi jos veikėjas, jos būties dalelytė ir gyveni gamtos regėjimais ir tos konkrečiai Dievo duotos dienos gyvenimu. Kartais atšliaužia noras atmesti tokius regėjimus ir galvoti, kad tokia panorama atsiranda veikiama priežasčių, kurios žmoguje sužadina užmirštas būsenas ir kurios atsigaivindamos nustelbia tikrovės vaizdinius. Tuomet suvokiame ne tai, kas yra dabar ir čia, o tai, kas kažkokiu būdu pažadinta ar iš praeities, ar iš kitų gyvenimų, ar būsimų laiku. Tokių įtakų poveikyje žmogus pasidaro talpus ir lyg sapne mato vaizdinius, kokie atrodytų neįmanomi ir, beje,  mato atmerktomis akimis.
Negi ir Savęspi scenoje veikė sapnų impulsai? Negi sapnuojame, kuomet nemiegame? Ir kodėl po  tokių regėjimu nesakome, kad tai būta sapnų?
Apsižvalgiau Vidinio, bet jau čia jo nebuvo.
-Eik arčiau karjero, Pranuci.  Savęspi scena dabar veika Panoramos režimu, -  pasakė Pirkaitienė. 
Akyse prašviesėjo, o Karlonų kalnelis nušvito nežinia kaip tolimos praėjusių laikų dienos šviesa. Saulė dar nebuvo pakilusi apogėjuje ir daiktų0,  žmonių ir medžių šešėliai rodė vakarų pusę. Prieš akis blykstelėjo balti pempių posparniai:  Gyvi, gyvi, -  šaukė ir savo skrydžiais piešė įmantrias  figūras viršum Ūso balos, kurią pakraščiais apjuosė sužvilgusio vandens raibuliavimas.
Matyt, nuostabos pagautos sukvarkė varlės, o danguje maudėsi keli  vyturėliai iš ten, matyt žiūrėdami ir džiaugdamiesi įspraustais žemėje lizdeliais. Visas nedidelis Karlonų kalnelis tuščias. Apaugęs skurdžia žole ir aukštomis smilgomis ir nė vieno medžio, nė vieno pabalyje išsikėtojusio krūmo...
- Kaip neprisiminsi, Stefanija, - kalbėjo Pirkaitienė,-  bet vis tiek gražu. Va, pažiūrėk-  maudykloje narai  plauko. Negi jiems didesnių vandenų neužtenka?
- Ko - ne- ko, o balų Šklėriams Dievulis nepagalėjo.
- Kaip ir smėlio. Nors prauskis juo kaip vandenėliu..
Ir kur nepažvelk - praeitis užglostė dabartį, kad jos nebeliko nė pėdsako ne tik gamtoje. Nėra ir  Karlonų sodybos- ten sugriozti rąstai ir visas buvęs kiemas užimtas statyba.
- Nežinau, ar reikėjo Feliksui su Karolina tempti iš sodžiaus savo vargą,- sako motina.- Kai kiti persikelia į vienkiemius, tai ant savo žemes. O čia? Tie keli hektarai. Tfu! Akis smėlis išgrauš..  Bet va,  girdi, ir mes gaspadoriai, ir jie kuriasi, Namus stato. Daug piemenų iš jų išeis.
- Tai kad nėra kam, Stefanija, eiti. Keturi  berniukai dar vaikais būdami numirė. Va, prie pat namų, geležinkelis, toliau miškas.  Darbų ir be piemenų atsiras.
- Taip tik atrodo, kad  atsiras,  o pažiūrėk kaip yra- visi darbų net Amerikon ieško. Ir ne tik  Amerikon, - girdi save besikalbančias Pirkaitienė su Stefanija ir atrodo nepastebi, kad kažkas ne  taip, kad reikia nubusti ir pašaukti: - Ogi nuomentas!  Vėl viskas sugrįžo, kaip seniai būta ir nieko nėra, kuo ką tik gyvenome. Net ir miško, net žvyro karjero, net ir sodybos nėra...
Savęspi scena savo darbą Šklėriuose pradėjo Panoramos režimu, o arčiausiai prie žiūrovų akių sėdėjo besišnekučiuodamos mano motina Stefanija ir Pirkaitienė. Taip ir nepamatė, kad jų žodžiai absorbuojasi į tapačius vaizdus ir dabar čia yra taip, kaip buvo anksčiau.

29

27.Trijų vyrų samprotavimai

Paprastesnio dalyko net būti negali Pirkaitienė su motina susėsdavo kartu, šnekučiuodavosi ir kasdienis aplinkos vaizdas keisdavosi taip, kad susidarydavo įspūdis- regis, kalbėdavosi, pasakodavosi, rodydamos viena kitai tai, ką mato, o paprastai matydavo dalykus jau senokai išnykusius arba, kaip sakoma, atiduotus praeičiai. Žvyro karjere užmaskuota Savęspi scena veikė  neįtikėtinai jautriai ir aš ilgą laiką negalėjau suvokti, koks vaidmuo priklauso režisieriui, tačiau puikiai žinojau, kodėl tokie dalykai vyksta ir kad jie vyksta tik Savęspi scenos veikimo nuotolyje. Žmonėms reikėdavo ateiti ant Karlonų kalnelio, kad pamatytų seniai būtus dalykus. Veikdama Panoramos režimu Savęspi scena atversdavo atgalinius metus lyg knygos puslapius ir reikėdavo stebėtis, kaip nuostabiai tiksliai atkuria visą gamtovaizdį su to laiko žmonių gyvenimais  ir jų darbymečiu.
Dabar, žinoma, galėčiau pasakyti daugiau, negu jau pasakęs, tačiau nenoriu būti skubesnis užrašuose, negu gyvenime. Ir taip darau ne pagal patarlę, girdi, devynis kartus atmatuok, o tik tada kirpk ar pjauk. Savęspi scenos veikimo įtaigoje vaizdai nesileisdavo būti kitokie - visuomet tik tokie, kokie kažkurių praėjusių metų tą dieną ar net valandą. Bet štai scena atjungiama ir negali pasakyti, kad esi labai nustebintas, jog per trumpą laiką sugrįžti iš praeities, iš senų susitikimų ir nekyla ūpas protestuoti ar netikėti tuo, kas ką tik buvo prieš akis. Savijauta tokia lyg nusileidus scenos uždangai kad ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tačiau toks jos sugebėjimas atgaivinti praeities vaizdus man priminė keliones Radijo karieta ir todėl nemokėjau suprasti, kam dabar reikia stengtis atgaivinti sudužusią Radijo karietą, prakaituoti dėdės Jono Grigo sodybos kiemo skiedryne, kuomet  sugrįžimai atgal į praeitį įmanomi padedant Savęspi scenai. Maniau, kad gal apie tai prasitars Mindaugas, kone visą laiką sugaišinantis Radijo karietos statybai, bet jis tylėjo. Bandžiau kitokiomis akimis žvilgtelėti į Ypatą, skatindamas jį išgirsti mano nebylų klausimą ir laukdamas jo paaiškinimų, tačiau jis irgi neatsiliepė. Vienąkart gi susitikus su Vidiniu ir Františeku Pelėda sužinojau, kad ir jų galvos buvo užimtos norėjimu suvokti, ar reikalinga Radijo karieta, kuomet yra Savęspi scena?
Nesakau, kad mūsų trijų susitikimas buvo specialiai surengtas. Ne, bet susitikus lyg savaime, kaip  nereti, kaip įprasta šį kartą geriau buvo išgirstas vidinis šauksmas ir - kaip mums atrodė - pagirtinai išsamiai išsikalbėjome, stengdamiesi užgriuvusių įvykių panoramoje išskirti svarbiausiuosius dalykus. Labiausiai akis badė Radijo karietos statyba dėdės Jono Grigo sodybos skiedryne ir rūpestis suprasti, ar prasmingas šis darbas. 
- Gaila prarasto laiko, tačiau ar kas žino, kiek dar jo reikės prarasti? Tie keli pagaminti ratai - dar ne karieta, - kalbėjo Vidinis. - Ir ar kas gali garantuoti, kad Radijo karietą pavyks atstatyti tapačią buvusiai, sugebančiai nuvažiuoti į praėjusius laikus?
- Bet gal Savęspi scena labai laikinas dalykas? - buvo atsargus Františekas Pelėda. - Gal šiandien čia, o ryt jau nežinia kur? Kažkodėl tokie klausimai mums, vyručiai, nerūpi, - lyg nusitvėrė  savikritikos bičiulis: - Dangus kartais juk irgi siunčia dovanų puikius sapnus, bet tik, kai miegi. Iš jų tiek naudos, kaip iš ožio pieno. Ar kas galime garantuoti, kad kažkas panašaus neatsitiks su Savęspi scena?
-  Na, ir klausimas tavo, Františekai - ar kas gali garantuoti? - papeikiau Pelėdos klausimą. Bet kalbėjome svarbiu klausimu iš tikrųjų Radijo karieta buvo nesuprantamai kietas riešutas ir visi žinojome, kad jos statybos darbai nebūtų prasidėję, jeigu ne fanatiškas Mindaugo užsispyrimas ir dar fanatiškesnis tikėjimas sulaukti dieviškos paramos. Pasirodžius Ypatai nedrąsiai buvo manyta, kad ta parama atėjusi būtent kartu su juo, bet greitai ši viltis pradėjo blėsti. Kai atrodė, kad bažnyčia priartėjo, dangus pradėjo tolti, palikdama skiedryne užsispyrusį Mindaugą su jo atkakliu darbu ir žinojimu, kad tie jo pagaminti ratai-  dar ne karieta. Bet nedrąsu buvo juos turint atsisakyti sumanymo ir netgi pareikšti tokį pasiūlymą. Kita vertus, visi jautėme, kad laikas brangsta ir reikia juo išmokti racionaliai arba net taupiai naudotis. 
- Gal Savęspi scena specialiai čia nuleista, kad pakenktų Radijo karietos statybai? - mestelėjo  klausimą Františekas, pats gerai jausdamas, kad taip klausdamas pataiko į Dievo langus. Ir va, pagaliau atėjo laikas pasireikšti Vidiniui, kuris kalbėjimuose nebuvo šykštus, tačiau juose retai pasitaikydavo momentų, kuomet kalbėdavo sutelktai, kalbėdavo žodžius, kurie būdavo iš anksto apgalvoti išgludinti kaip voverės riešutai.
- Ne! ne! Taip neturėtume manyti. Nebūkime tokie įtarūs, mielas  Pelėda - protestavo jis: - Žinote gi,  kad su Pranu buvome išvykę į Savęspi ir tik Dievas žino, kokių ten dalykų yra. Todėl scenos atsiradimą čia jau net neturėtume pavadinti stebuklu. Vieną kartą dangus privalėjo susiprasti, kad negalima visa, kas geriausia, susigriebti tik sau ir gal atimant iš žmogaus daugiausia. Na, o kad kažkokie nuosavybės dokumentai reikalingi, ar bent garantijos - gal iš tikrųjų nebūtų didelė prabanga? Bet ar įmanoma, jeigu ir pati scena taip sumaniai užmaskuota, kad joks šuo neužuos. Bet, žinoma, tai nereiškia, kad nevalia už sijono patampyti Pirkaitienę. Man atrodo, kad visa tai, ką čia darome ir kas čia yra jau padaryta -  pirmiausia dėl jos. Net ir Mindaugo prisikėlimas įvykęs dėl jos, - netikėtai užaštrino savo mintis Vidinis. Ir kiek atslūgęs: - Gal, sakau, laikas atidžiau įsižiūrėti, kas čia vyksta? Apsidairykim, kiek atsirado dalykų nuo to sekmadienio, kuomet Mindaugu atsirado dėdės Jono sodyboje. Nemažai žmonių atkako. Ir nė vienas nežino, kodėl čia atsiranda, bet niekas atgal irgi nesugrįžta, - ilgai brandintus žodžius kalbėjo Vidinis.
- Vytautas Mačionis sugrįžo atgal, - pasipriešinau iškritusių  jo žodžių krušai.
- Ir Lena Lolešvili taip pat sugrįžo atgal priminė Františekas: - Tiesa, pasižadėdama, kad sugrįš. Et, matyt, reikia ir mums kažką daryti, kad ne bet kas pasiliktų čia. Dabar gi kas eina, tas ateina. Kas lieka pasilieka. Net su dainomis, kaip, pavyzdžiui, Tomas Vaisieta.
- Tas nors su dainomis. O kaip atėjo Kaimynas? Ir ko? Ar todėl, kad pažįstami ar net bičiuliai su J. (jotu)? Paliko Jablonskynę, ūkį, žmoną, vaikus. 
- Ė, kad taip galėtume atsakyti visus klausimus -  šaunu, vyrai, būtu. Deja! Deja!
- O raidės? Taigi kitas pasaulis! Žiūri, matai, stebiesi ir netiki. Pamatai raidę ir nedrąsu ją perskaityti jau moka pati pasirūpinti, ką ir kaip pasakyti. Rašo, kuria, vaidina ir kur pažiūri- visur savo nosis sukišusios.
Kalbų netrūko ir tikrai jos atsirado jaučiant susirūpinimą, atsakomybę, kad neatsitiktų bėda ir nesunaikintų užuomazgas čia susiburiančios veiklos, kurios atsiradimo priežastys netgi nebuvo labiau suvoktos. Pagaliau ir pati veikla lyg pasidalino į dvi stovyklavietes dalis veikėjų telkėsi  aplink Mindaugą prie buvusios Skersbalės, kita dalis prie Ūso balos, aplink Karlonų kalnelį su  Savęspi scena. O ar taip reikia, niekas rimčiau negalvojome, pataliukais manydami, kad be kažkieno aukštesnės valios tokia veikla čia nebūtų atsiradusi. Pagaliau pribrendo laikas ir aiškiau  suvokti- o kam visa tai reikalinga? Į kokį tikslą nutaikytas toks veikimas? Nebūta abejonių, kad KAŽKAS savo darbą išmano ir jį daro gerai?  Bet kas jis,  KAŽKAS Mindaugas? Pirkaitienė? Ypata? O gal tai Tomas Vaisieta ar Jonas iš Jablonskynės, žmonės, kurie į šilinių kraštą atgūžia tik dabar?
Tie, kas atėję ar atvažiavę pasilikdavo, dažniausia sako, kad jiems čia patinka, kad jaučia savotišką malonumą pagyventi gyventojais tuštėjančiuose šiliniuose. Tačiau tai lengvai kritikuotinas dalykas. Šilinių kraštas užima kone visą pietinę Lietuvą, kur yra daug gražesnių, patogesnių vietų apsigyventi ar bent ilgiau pagyventi, tačiau atvykėliai iš kitur pastebimiau telkėsi būtent išsimėčiusio po vienkiemius Šklėrių kaimo pakraščiuose prie buvusios Skersbalės ir Ūso balos.
Bet ar daug kas paaiškėjo nuo tokių trijų vyrų kalbų? Matyt, kad ne, nes vis dėlto buvo išgirsta: 
- Gal, vyrai, nebūkime turgaus bobomis. Tu, Pranuci, ar tu, Vidini, o jeigu reikia, tai ir aš  susiraskime progą šnektelėti su Pirkaitiene. Viešpatie, kodėl mes jos taip vengiame? Tegu savo dvasioje ji būna Didžioji! tegu! O paprastumu nežinau kuri iš man pažįstamų moterų galėtų ją pralenkti. Susitikim, pasišnekėkim ir gali būti, kad visus samprotavimus, net argumentus teks  pakabinti šuneliui ant uodegos. Ir tai padarykime tuoj pat, kaip įmanoma greičiau. - pasišovė  veiklai Františekas ir jo kyštelėta mintis atrodė tokia paprasta, visiems suprantama, kad ginčas tuoj pat  užgeso ir jau neatrodė, kad turime teisę leisti įvykiams rutuliotis bet kaip, be mūsų žinios ir valios.   
- Gerai, ponai. Einu ieškoti Pirkaitienės.
- Eik. Tik už sijono paimk vyriškai, kaip kad būdavo jaunystės dienomis.
Norėjau atsiliepti: Iš kur žinai, kaip būdavo? , bet susivokiau, kad su Františeku Pelėda savo jaunystę pragyvenome kartu. Jis žinojo, kaip būdavo... 
                                            / iš Užrašų  kitaip/
2007 m. balandis 13 d.

30

28. Su Pirkaitiene Šklėrių vieškelyje 

Tomis dienomis susitikti su Pirkaitienę nebuvo sunku laikėsi prie Ūso balos, kartais pradingdama užmaskuotoje Savęspi scenoje, bet ten, vienumoje, ilgiau neužtrukdavo matydavau ją kone visur: sode, pabalyje, atėjusią namuose į motinos kambarį, kur nors besikalbančią su sutiktais Šklėrių sodiečiais, nueidavo pas Mindaugą į dėdės Jono Grigo sodybos skiedryną, užklysdavo į Kisielių vienkiemį, kur gyveno mįslingasis Ypata, pasivaikščiodavo senuoju kaimo vieškeliu... Pamėgo šį vieškelį  kaip poilsio vietą vieškelis, bet jau beveik niekam nereikalingas, beveik visuomet  tuščias be žmogaus žingsnių, be vežimo ratų ir be ateities. Ir tą kartą, tiesiog jausdamas, kad galėsiu ją ten sutikti, išėjau dėliodamas galvoje žodžius, reikalingus pasisveikinimui ir pašnekesiui. Ir ką gi! nuojautą neapgavo.
Pirkaitienė ėjo nuo sodžiaus pusės ir buvo netoli atsišakojančio keliuko, kuriuo ėjau jos paieškoti. Neiškart pamatė neskubi, susikaupusi lyg po atgailos eidama paimti iš kunigo rankų  švenčiausiojo sakramento.
- Atleiskite, ponia, - pasisveikinęs pasakiau, - kad sutrukdysiu, bet, regisi, niekur taip nebuvau pasimetęs, kaip dabar gimtuose namuose. Nežinau, kur pasidėti. Atrodytų, kad labiau reikėtų laikytis prie Mindaugo, bet režisieriaus pareigos neleidžia apleisti ir scenos. Juolab, kad ji kone sodybos kieme. Pasimečiau, ponia. Tikrai.
- Sakai pasimetei? A-jai! Kaip čia taip? - šyptelėjo ji. - Bet gal niekur taip nepasimetama, kaip būnant savo namuose? Negi manai, kad aš nepasimetusi? Ačiū tavo motinai. Net neįtariau, kad jos buvimas galėtų taip pagelbėti. Gyvena bobulės, susitinka, paplepa, prisimena, kas buvo ar nebuvo ir atsiranda gyvenimai, į kuriuos verta įsižiūrėti ir kitiems parodyti. Argi iš pašalės žiūrint ne taip atrodo? Kažkas ir vėl pasirūpino, kad tokia priedanga atsirastų lyg savaime.
- Jūs apie mano motiną, kaip priedangą?
- O apie ką dar? - atsiliepė klausimu. 
Supratau, apie ką kalba Pirkaitienė, bet man reikėjo mažiau.
- Aš, ponia, tiesiog vengiu užgriebti bent kiek daugiau, kuomet jau dabar negaliu apžioti to, ką, atrodytų, privalėčiau ir apžioti, ir suvirškinti. Nesuprantu, kodėl tai, kas vyksta, prireikė dabar? Galėjo žmonės gyventi kaip gyvenę ir tuomet nereikėtų kvaršinti galvą nežinia dėl ko.
-Va tau! - nustebo Pirkaitienė: - Jau tiek kelio įveikei, Pranai, o dar vis tokie klausimai. Ką tuomet  bekalbėti apie kitus?
Neužkliuvo jos žodžiai apie kelią, kurį neva esu įveikęs, ir tik vėliau patirsiu, kad jis prasidėjęs gerokai anksčiau, negu maniau, tačiau šį kartą rūpimiausia buvo iš Pirkaitienės išgirsti paaiškinimų, kurie leistų geriau orientuotis susidariusioje padėtyje prie Ūso balos ir buvusios Skersbalės. Kaip tik tuokart buvome priėję prie pakelės beržo, bet nemanau, kad būčiau jį pastebėjęs, jeigu ne Pirkaitienė. Įprasti, kasdieniai dalykai įsitrina į žmogų ir dažnai jų nepastebi, kol nesuskausta ar nereikia dėl kažko toje vietoje pasikrapštyti. Sustojo, nužvelgė nuo storo iškreivoto liemens kartu su visa rudens apgeltinta lapija ir:
- Reikėtų atsiminti, kaip juos sodinom ir priminti, kodėl juos sodinom?
- Ką - sodinot? - iškritau ir pašnekesio konteksto.
- Taigi, šituos beržus, - nenuleisdama nuo jo akių, kalbėjo ji: - Atsiranda vis daugiau priemonių, kaip galima išsaugot atmintį, bet mes kažkodėl to nedarome. Kaip tu manai-  kodėl? Kodėl žmoguje  silpsta norėjimas pažinti, žinoti save? Iškart pasišauna tapti pasaulio žmogumi, o iš tikrųjų netgi nesugeba būti savo krašto žmogumi.
- Aš apie ratus, o jūs apie ką? - neiškart atsiliepiau, nors jos mintis sudomino, bet vis tiek  nenorėjau girdėti kalbos, slystančios į užmirštą laiką.
- Nuo Kabelių bažnyčios laikų šklėriškiai pas Dievą vaikščiodavo patys gražiai išsipuošę ir savo  kelią papuošę.
- Turbūt, turbūt, - buvau nekantrus ir stengiausi susigrąžinti Pirkaitienę jau anksčiau pradėtam pokalbiui: - Kuomet yra plentas, vieškelio gali nebūti ir neatrodo, kad kas jo pasigestų su  jo  beržais. Labiau norėtųsi žinoti, kas dabar čia vyksta?
- Meilus man šis vieškelis, Pranai. Labai meilus. Kojos atmuštos juo ir žmonių, ir žirgų. Jeigu užmirščiau, primink, gal atsiminsime Savęspi scenoje. Va, klausi-  kas dabar vyksta? Tai ir vyksta, kad reikia atsiminti.
-Betgi suprantu, kad manote, jog žinau daugiau, negu kiti? Argi? Jau nekalbu apie Ypatą. Kažkada atrodė, jog esu vienintelis, kuris žinau apie karaliaus Mindaugo prisikėlimą. Šiandien jau neįmanoma patikėti, kad tai dar vis paslaptis.
-Nežinau, iš kur tokios žinios, bet, Pranuci, tai dar vis paslaptis. Arba sakykim taip - kitiems tai legenda, nesąmonė, fantazija, bet atrodo, kad jau pradėta kalbėti ir apie atsiradusi apsišaukėlį- apie žmogų, nenorintį  susitaikyti politinėje ertmėje su tuo, kas dabar yra.  Tai jau pavojinga.
- Šiliniai gyvena miškuose. Vilkų nebijome, bet, ponia, vis dėlto norisi suprasti, kas iš tikrųjų čia  vyksta. Joks apsišaukėlis negalės nustelbti teisybės, kurią čia turime. Net raidės. Ir jos daro stebuklus. Netgi anksčiau, dar tuomet, kai Savęspi scenos neturėjome. Pagaliau, kas yra Ypata? Klausiau apie jį Františeko, bet jis irgi ne ką galėjo pasakyti - esą, visokių žmonių yra, visokių  reikia. Suprantu, kad ir Mindaugas ne ką gali apie jį pasakyti.
Pirkaitienė patylėjo. Paskui užsimetė ant galvos trikampiu sulenktą skarelę ir du jos kampu surišo į  mazgą žemiau viršugalvio. Atrodo, kad žinojo, jog šito būtinai paklausiu.
- Na, o ką pats pasakytume, jeigu tavęs šitaip klausčiau?
Nežinau ką jai būčiau kalbėjęs, bet tikriausiai ne taip, kaip Pirkaitienė. Ji net papriekaištavo, kad, girdi, su raidėmis susigyvenęs nuo mokyklos. Ir net anksčiau. Kone visą pasaulį per jas ir su  jomis apkeliavau. Bet va, kai  jos tokios, kokias visą laiką matėme, neatrodė, kad jos ypatingos, nerealios, apsėstos piktų ar gerų dvasių. Tačiau kuomet jos pasireiškė kitokiame būvyje, tuomet  o- cho-cho! Kiek daug atsiranda nenuovokos, kiek daug to, ko, mūsų supratimu, neturėtų būti, - ramiai bet  kažkaip kitaip kalbėjo Pirkaitienė. Net apsidairiau, norėdamas įsitikinti, ar be manęs dar kas jos nesiklauso, nes pasakojimas atrodė labiau skirtas viešumai, publikai. Tačiau buvome vieni du, o po kojomis lengvai sudunksėdavo senas viešelis.
- Bet juk viskas keičiasi, - kalbėjo ta pačia maniera, - tik niekas nepasako iki kokių ribų. Kad ir aš nuo Didžiosios iki Pirkaitienės. Ir visiems tai atrodo natūralu. Esa, kaip yra, taip te būna. Arba net ir visai tegu išnykstu. Gera vieta tuščia nebūna. Bet mano sampratai tokia filosofija netinka. Žinai  juk, buvau net išnykusi. Buvau. Ir nenoriu ne tik išnykti, bet nenoriu ir pasilikti tokia, kokia dabar esu. Nenoriu. Ar supranti apie ką tau kalbu? -  ūmai  paklausė Pirkaitienė ir sužiuro į akis: - Ar supranti, ponas Pranai, apie ką kalbu? - dar kartą pasiteiravo.
- Bandau.
- Dar vis bandai? - nelinksmai pasakė  ji. - Nebūtų bėda, jeigu tu vienas, bet, deja, ne vienas. O aš  nenoriu tokia būti. Nenoriu, - pakėlė balsą aukščiau seno vieškelio medžių, bet tuoj aprimo ir vėl  ankstesne kalbos maniera: - Turbūt ir raidėms nusibodo būti tokiomis, kokias pažįstame per tiek  metų ir net amžių. Ir štai susidarė sąlygos, atsirado net vieta, kur gali pasireikšti kitaip. Kodėl turėtume tai joms drausti? Juo labiau, kad jos faktiškai atlieka tas pačias funkcijas, tik dabar  prisiimdamos daugiau atsakomybės.
Pajudėjome ir kurį laiką ėjome tylėdami. Skaudžiai jaučiau, kad nemoku susivokti, ko iš tiesų atėjau iš jos išgirsti.
- Nieko tau, žmogau, naujesnio nepasakiau, bet man nepatiko tavo žodžiai apie galvos kvaršinimą. Nereikia jos kvaršinti, kuomet ji pati banguoja, neša smiltelę po smiltelės ir supila jomis salas upėse. Bet jos irgi nestabdo upės tėkmės. Ir Ypatą reikia priimti tokį, kokį matome. Jis irgi dėl kažkokių  priežasčių atėjo į sąjūdį, kuris užgriuvo šilinius. Duok, Dangau, kad jis išsiplėstų ir užtvindytų daugiau galvų. Bent jau aš to labai noriu.
- Neabejoju, kad ir Mindaugas. Bet todėl gal laikas jam palikti dėdės Jono skiedryną?
- Ką tai reiškia - palikti skiedryną? Juk ne dėl skiedryno jis ten, o dėl Radijo karietos. Ar kas  atsitiko? - sunerimo Pirkaitienė.
- Kol nebuvo Savęspi scenos.. Et, net nežinau, kaip raiškiau pasakyti, - bandžiau suformuluoti mintį, bet mano pastangos jau nebuvo reikalingos. Pirkaitienė suprato, ko noriu ir greitai išgirdau:
- Man režisierius reikalingas ne tam, kad atkartotų buvusias scenas. Man atrodo, kad aš tą pati neblogai darau. Mano supratimu jis reikalingas ateities įprasminimui. Iš to, ką turime, reikia  sukomponuoti daiktus taip, kad jie neatslūgtų atgalinėmis datomis. Ir nenutūptų į ankstesnes vietas. Reikia, kad bent žmonių galvose nuo tokių scenų pajudėtų tikėjimas. Aš irgi dažnai pagalvoju, ką Savęspi scena mums gali duoti? Negi ji tik tam, kad  pasakytų, kas taip ar anaip buvo ir suprantu, kad ji mums ne dėl to. Tuomet ir tavo, režisieriaus, buvimas šalia Mindaugo, man darosi labai reikšmingas ir gerai įkomponuotas. Ir skiedrynas su ten vykstančia Radijo karietos statyba - taip pat, - gan kategoriškai kalbėjo Pirkaitienė ir motiniškai, šiltai: - Pavargai?
- Kai nežinai, ar darai, kas reikėtų daryti, pavargstu, ponia. Gal dar kažkiek nuo senatvės, bet nuo nežinojimo žymiai  daugiau. Atrodyti,  savivalda turėtų padėti,  bet... Ką gi, kaip pasiklojame taip ir išmiegame.
- Visiškos savivaldos turbūt niekuomet nebuvo, nėra ir manau, kad  niekuomet  nebus. Bet norai ir net teisė ją turėti - visiems suprantami dalykai, - pasakė  Pirkaitienė ir mano galvoje pradėjo  aušti ryžtingesnio žmogaus  įvaizdis. Supratau, kad be AŠ-  aš niekam nesu reikalingas nei  žmogui, nei darbui, nei svarbesniam reikalui atlikti.
- Nepykite, kad  patrukdžiau, - pasakiau Pirkaitienei ir kilniai linktelėjau galva pagarbos ženklan.   
- Žinau, kad tau nelengva. Bet esi Vinco sūnus. Jam buvo sunkiau. Jis dėl manęs Juzefo Pilsudskio kalėjimus Gardine ir Vilniuje praėjo.
- Taip, ponia. Tikrai taip, jam buvo sunkiau...
                            / Iš Užrašų kitaip/
2007 m. balandis 16 d.


» Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP