Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP


Užrašai KITAIP

31 37 37

31

29. Ypatos  sėja

- Gal, Pranuli, greit mirsiu. Vai, vai, vai, kaip greitai gyvenimas praeina! Tėvas jau porą metų, kai žemele užsiklojęs. Matyt, šaukiasi Stepulės. Prieš mirtį nebuvo minutėlės, kad nešauktų -  Stepula! Stepula! Būdavo, ateinu ir klausiu: Nu ką, Vinculi, pasakysi?   Nieko neprašydavo, tik vis Stepula, Stepula...
- Kodėl čia su tokiais atsiminimais, Stepula? Yra kaip yra, mama. Gal ir šaukia Vinculis. Bet  neskubėkime atsišaukti. Čia kuistumės tik vieną kartą ir neilgai. Ten irgi gal vieną kartą, nes per  amžių amžius. Mirties ten nėra.
Motina nuoširdžiai žvilgterėjo į mane. Matyt, nesitikėjo, kad priimsiu jos pašnekesį. Tačiau man atrodė, kad iš tikrųjų yra kaip yra ir dabar reikia išgyventi nenumatytą susitikimą ir pašnekesį.
- Ak, mama, pasakiau, - jau pas mane daugiau žilės, negu pas tave. O atrodo, kad kartu negyvenome. Vis už kilometrų, o kartais ir už tūkstančių kilometrų. Dažniau matydavau tave nuotraukose, negu va taip, kaip dabar. Bet ir čia kalbi lyg susitikome išsiskyrimui.
- Sunkus tu vaikas, Pranai, buvai. Labai sunkus. Niekuomet nežinojau, ar kada nors tavęs sulauksiu, - atsiduso motina ir  pamačiau, kaip kiemo varteliuose pasirodė Pirkaitienė. Motina ją  irgi pamatė ir išbėgo pasitikti atėjusią.
- Va, su motina kalbamės. Nedažnai taip pasitaiko tai toli vienas nuo kito, tai kažkas vėl sutrukdo. Ir štai dabar...
- Ir štai dabar Pirkaitienė įslinko, kaip pašinas, - gerai buvo  nusiteikusi viešnia. - Ir vėl daina be muzikos, bet jeigu taip skirta nesugeba pabėgti ir Pirkaitienė.
- O kaip smagu, kad tu čia, Pirkaitiene, atsiradai. Niekuomet neklausiau, kodėl atsirandi. Tik žinau, kad kai tu ateini, ateina ir bėdos.
- Sakau, Pirkaitienė kaip pašinas. Sakyk, Stepula, negi visuomet taip ir bus? - Šklėrių kaimo žmonių tarme paskambino motinos vardą.
- Mylėjo Tave mano Vinculis. Labai mylėjo. Ir visas mūsų šilinių kraštais mylėjo ir myli. Nereikia  to net kalbėti. Ir pati juk ateini čia todėl, jog žinai, kad myli. O prisimeni -  būdavo, kad kartais ir grikio, ar bulvės neturėdavome burnon įsidėti. Bet, et, kam gi čia dabar kalbu! O mano Pranucis?..  Tai atsimeni gi, kaip atėjo į pasaulį?
- Kaip, Stepula, neatsiminsi? Ne tiek daug tų metų praėjo. Prisimenu. Vinculis buvo kalėjime, o tu...
- O aš jau nėščia. Vyro nėra, o gimdyti reikia.
- Pranuci! - netikėtai nuo Karlonų kalnelio išgirdome Jono iš Jablonskynės šaukimą: Ateik!  Ateik!.. Tik ant šito kalnelio taip ir gali būti. Ateik! - šaukė jis.
- Vėl Savęspi scena? -  suklusau.
-  Eik. Pamatysi, - lengvai stumtelėjo Pirkaitienė. - Eik ir netrukdyk mums pasišnekėti moterų reikalais. Mes tai žinom, ko reikia geram derliui. Įdomu, ar žinai tu, Pranuci, - ir paliūliuodama akyse ir lūpose šypseną: - Regis, Ypata žemdirbyste užsiėmė. Bet eik! Aš net gerai nesupratau, ką  jis sumanęs.
- Pranuci! Kur tu? Ateik! Ateik! Ir greičiau. Kažkas panašaus į pasaulio pabaigą. Pelenai žemę  užklos, - kvietė greitakalbe Jonas iš Jablonskynės nepaisydamas,  kaip kas toli ji girdi.
Taip ir nesužinojau, iš kur Ypata surado seną sėtuvę. Buvo lyg užmiršta ir maniau, kad tokių rakandų visuose Šklėriuose neįmanoma su žvake surasti. Nupinta iš skeltų pušų šaknų, išklota  Respublikos  laikraščiu, iki pusės pripilta juodžemio, sėtuvė pūpsojo prie keliuko. Pradžioje  nekėlė net menkesnio susidomėjimo. Prie sėtuvės dvejais galais pririšta storoka virvė, kad ją galėtum nešioti pakabinta papilvėje ir iš jos pasėti arimuose javą. Nenustygdami vietoje nekantriai mindžiukavo Ypata, Kaimynas ir Vidinis.
-  Kvailystė! Kvailių darbas! Aš tai tikrai nesėsiu, - spyriojosi Kaimynas ir, pamatęs  mane: - Ėgi, Pranuci, jeigu manai, kad esu kvailys, prisidėk prie ponų Ypatos ir Vidinio.
-  Ir be tavęs pasėsim, Kaimyne. Tikrai pasėsim, - atsišaukė Ypata, - bet žinau, kad sėjos darbą geriausiai išmanai, - gan atžagariai sumėtė Kaimynui žodžius ir paklausė: - Ponas Pranai, ar kada  nors sėjote iš sėtuvės?
Tik dabar atidžiau žvilgtelėjau į sėtuvę ir pamačiau, kaip ji atrodo ir koks joje supiltas turinys.
-  Iš tokios sėtuvės - ne. Neteko. Bet iš kibiro - tikrai. Tikru sėjėju nepasivadinsiu, bet grūdus po arimą išbarstydavau.
-  Taigi, čia ne grūdai! Pažiūrėk, kas čia! - rodė Kaimynas
- Gaila, kad taip kalba Suvalkijos žemdirbys. Labai gaila. Mano nuomonė apie tave kaip žemdirbį buvo geresnė.
- Girdi, Pranuci, ką šis ponas kalba. Lyg iš mėnulio būtų nukritęs. O gal iš tikrųjų nukritęs? Bet ir ten - patikėk, pone! - iš tokios sėjos javo neišauginsi.
Ypata giliai ir, kaip supratau, skaudžiai atsidus, bet į Kaimyno žodžius neatsiliepė, tačiau burna  nebuvo tuščia. Ir prakalbo lyg pats sau ir lyg norėdamas kažką svarbaus atsiminti:
- Nurimkite, ponai. Aš pasėsiu. Bet- ach! -  ką norėjau jums pasakyti? Opa! - kilstelėjo Ypata  sėtuvę, nelengvai sustenėdamas, ir jos šonas prisiglaudė prie apdribusios papilvės. Užmesta  kryžmai per pečius sėtuvės virvė įsitempė nuo juodžemio svorio: - A-cha, - prisiminė, ką norėjęs pasakyti  Ypata: - A-cha! Atsiminkite: kas nelemta, tas tikrai neįvyks, o kas lemta, įvyks ir be pastangų.  Regis, kad taip, - pasitikrino mintyse, -  O kas šitaip pasakė gal atsiminsiu vėliau. Gal tuomet, kai derlius subres. - Ir pasėmęs viena, kita sauja juodžemio iš sėtuvės, švystelėjo iš dešinės,  švystelėjo iš kairės ir smuklus juodžemis sudulkėjo, sudūmino mums priešais akis, neskubėdamas dulkėmis nukristi ant balto Karlonų kalnelio.
- Puikiai sėja, - nudžiugo atsiradusi raidė A. Ir pažvelgusi mums į akis: - Derlius nemenkas bus. Kita vertus, atrodo, kad galiu pasakyti, ką užmiršo ponas Ypata. Toliau parašyta taip: Iš rankų laimikis juk išslysta // tiems,  kuriems jisai neskirtas.
- Va! Va! Čia jau pasakyta, ko negali atmesti. Sėk, Ypata, sėk. O dėl laimikio, tai tikrai jo nepavydžiu, - patikino Kaimynas. Bet šį kartą atrodė labiau rimtas ir savo kalba solidus kaip ir jo paties stotas. Taip atsitinka, kuomet pradedi tikėti neįtikėtinais dalykais ir gali būti, kad žmogus iš  Jablonskynės kalbėjo, ką girdim, bet iš sielos neišmetė nesuprantamo atsargumo, kuomet į šulinį nespjauni ne todėl, kad  bijaisi, o tik nežinodamas, ar iš jo nereikės pačiam atsigerti.
- Sėja, Pranuci, tą patį juodžemį, kurį prie kryžiaus matėme surinktą jo krepšiuose, - paaiškino Vidinis. Dabar va kur jie, - parodė prie pušaitės sudėtus Ypatos krepšius. Juose dar nemažai maišelių su susemtu juose Ypatos juodžemiu, tačiau prie krepšių ant žemės buvo tvarkingai sudėlioti ir tie, iš kurių juodžemis jau buvo supiltas į sėtuvę.
-Hmm, - numykiau, bet neatrodė, kad galėčiau pajuokauti: - O kieno žodžiais jis čia kalbėjo? Suprantu, kad ne savo.
- Jie labai seni. Ir privalo būti visiems žinomi. Bet kad ir aš dabar neatsimenu, kieno jie. Žinau tik, kad užrašyti iš sanskrito kalba paimto veikalo. Jeigu labai reikėtų, galėčiau sužinoti, -susiruošė  paslaugai raidė A, bet ar reikėjo?
- Tai nieko mums nepaaiškins, - pasakiau jai. Ir prisipažinau, kad apie sanskritą girdžiu  pirmą kartą. O Ypata mėtė žingsnius ant balto Karlonų kalnelio ir iš abejų rankų saujomis dulkino iš sėtuvės imamą dirvožemį.
- Gerai, kad nedaug kas mato, - pasakė Vidinis. - Sėja mirštančio kaimo mirštantį lauką. Ė, tokie čia tie laukai. Tik kapinynui tinkami. Bet tokio prasto kaip šis, regisi, Šklėrių laukų platybėse nesurasi. Kaip manote, ar jis visą šį juodžemį užsimojęs išsėti?
- Klausk vėjo. Jis geriau žino, - pasakiau Vidiniui, bet žinojau, kad ištuštėjus Ypatos sėtuvei ir jam atėjus jos pasipildyti iš maišelių, jau pats pasisiūlysiu į juodžemio sėjėjus.
- O, atsiminiau, atsiminiau,  atsiminiau - prieidamas prie mūsų ir dulkindamas sėtuvę kone dainavo Ypata. - Atsiminiau to medžio vardą. Tai Laghupatanakas.
- Man regis, Jūs klystate, pone. Tai vardas varno, gyvenusio pavėsingame figos medyje. - paprieštaravo raidė A.
- Jus taip manote, panele?
- Beveik įsitikinusi.
- Bet tai buvo puikus medis.
-  Labai puikus. Žiūrint iš paukščio pozicijos, tiesiog kaip miestas. Tačiau pavėsinga jo unksme pasidžiaugdavo ir žmonės.
- Taip, prisimenu - ja džiaugdavosi minios keleivių. Figa. Ficus carika! Puiku! Kai tiek atsimeni, reiškia, kad daug atsimeni. O kai tokia gausybė žmonių glaustosi jo paunksmėje, kažkas iš jų, kad ir netyčia būtinai pasako prasmingus žodžius. Būtinai. 
- Jūs manote čia sodinti figas? - pasiteiravo Kaimynas.
- Ar dar sėsime? - paklausiau aš.
- Iš kur taip gerai išmokote sėti, ponas Ypata? - savaip pagyrė Vidinis. 
Iš rankų laimikis juk išslysta // tiems,  kuriems jisai neskirtas, - prisiminė pacituotus raidės  A  žodžius Ypata. - Ar taip?
-  Jūs kaip knyga, ponas Ypata. Ačiū, - padėkojo raidė A. 
                              /Iš Užrašų kitaip/

32

30. Nužbaigtas Ypatos pasakojimas
Neužbaigtas Ypatos pasakojimas
Paskutinis Karlonų kalnelyje juodžemį sėjo Jonas iš Jablonskynės  - matyt, kitaip pasielgti jam neišėjo, nes kai susirenka kvailiai, vienam protingu pasilikti nesinori. Pamaniau, kad bent tuomet, kai jis pakels nuo žemės sėtuvę, išgirsiu Ypatos jam sakomus geresnius ar blogesnius žodžius. Išgirdome tik pasergėjimą, kad pasaugotų akis, nes, girdi, kad ir tylu, ramu, bet juodžemis sausas ir labai dulka, o akių, kaip ir žemės negalima apleisti.         
- Suvalkija pasiliktų be duonos, jeigu šitokių dalykų nežinotų.
- Tikrai? - šyptelėjo Ypata. Ir jautėme, kad jo nuotaika lengvesnė.
- Ką besakytumėt, pone, bet darbą mums parūpinote labai netikėtą, - atsigręžiau į Ypatą - Pasėti juodžemį? Seniai sulaukiau žilo plauko, o tokių dalykų neteko girdėti. Vėjas, kad ir po smiltelę, bet daugiau jo pasėja, o čia kaip buvo baltas smėlio kalnelis, taip ir lieka. Dievo sėjos nepersėti - tokia jau šilinių žemelė. 
- Nepeik jos. Pats sakai, kad Dievo sėta. Jis žinojo, kodėl ją reikėjo pasėti tokią.
- Nepeikiu, bet... Na, gerai, lauksime derliaus, - nusprendžiau apsieiti be priekaištingų kalbėjimų. - Čia net karo nereikia. Kraštas be jo ištuštėjęs. Kai apie tai pagalvoji, kažkodėl norisi papeikti ne tik šitą kalnelį, bet ir visus laukus laukelius su jų grikiais.
- Ir visada buvo ištuštėjęs? - sukluso Ypata: - Klausiu apie sodžių. Apie visą kraštą.
- O, ne! Tikrai ne! Matote, kokio vieškelio būta! Kažkada juo iš Ratnyčios į Kabelius net bažnyčia atvežta.
Ypata kažką sumykė po savo kreivoka nosimi, kažką sumurmėjo, bet - ką, man nepavyko suprasti. Neatrodė, kad jo murmėjimą suprato ir arčiau jo buvęs Františekas. Pažiūrėjo į mane, į Vidinį. Bet, matyt, ištirpęs Ypatos panosėje murmesys jam buvo reikšmingas, nes lyg reziumuodamas:
- Ot, būna taip, kad sėji grikius, o pasėji dilgeles. Niekuomet nežinai, kokį derlių pjausi.
- Bet visuomet tikiesi, kad užaugs. Žinai, ko nori. O čia net nežinai, ko tikėtis. Protas neleidžia, - atsiliepė Vidinis. 
- Paprastai, ką sėji, tas ir auga, nors neretai kartu su piktžolėmis, - parėmiau jį.
- Gerai, kad atėjo į galvą mintis pasėti dabar, o ne kada nors, - nepaisydamas mūsų komentarų pasidžiaugė savo sumanymu Ypata ir žvilgtelėjęs sėjančio Jono iš Jablonskynės pusėn: - Sakiau, ponai, kad jis sėjos mokslus geriausiai išmano.
Kalba buvo padrika, nors man rūpėjo ją glausti ir pritempti prie dirvožemio sėjos tikintis, kad gal iš Ypatos pavyks išgirsti daugiau ir bent truputį susivokti, kam ji jam reikalinga. Baigęs išsėti juodžemį prie mūsų su tuščia sėtuve sugrįžo ir pats sėjėjas.
- Ką dabar sėsim? Gal akmenis? - pašmaikštavo niauriu balsu.
- Juos reikėtų sodinti. Bet ačiū Dievui, jų čia nemažai, užtenka žmogaus gyvenimui. O kad Marcinkonių pušelės šaknis ir Margionių liepos šaka nepasodinta, negerai. atsiminė Ypata.
Jonas iš Jablonskynės, atsiradęs čia vėlesniu laiku, dar nežinojo apie ką prakalbo Ypata. Aš gi širdyje tyliai aiktelėjau, kad keistuolis atsimena nepadarytą darbą, kuris lig šiol jam visai nerūpi.
- Na, taip. Ruošėmės, taikėmės sodinti, o šaknis su šaka džiūsta lig šiol. Net Skersbalės pusėn tingime pažiūrėti, kur Lenos Lolešvili prisakyta jas pasodinti, - pasakiau ir apžvelgęs juodžemio sėjėjus: - Tai gal, vyručiai, apsėję Karlonų kalnelį, tęsėkime pažadus ir Lenai Lolešvili? Žengte marš prie darbo Skersbalėje?
- O Viešpatie! Kur patekau? - sudejavo Jonas.
- Neatrodė, kad būtumėt įsipareigoję. Priekaištų didesnių nežeriu, bet nesmagu, kad juodžemio sėja aplenkė šakos ir šaknies sodinimą. Bet, ė, tegu apie tai sprendžia ponia Pirkaitienė. Savo darbelius jau baigiu padaryti. - Apsidairė akimis ieškodamas raidės Ą ir nesuradęs: - A nupuolė, B prapuolė, kiek liko, ponai?
- Nei kas puolė, nei prapuolė? Ir netiesa, kad jūsų, pone Ypata, visi darbeliai padaryti. Oi, netiesa! stryktelėjo raidė A. -  Gal tik rūpesčių jums bus mažiau, kai ir mes išmoksime galvoti kaip jūs ir darysime tai, kas reikalingiausia.
- Ir manai, kad taip bus? Šie ponai, dukružėle, jau net laikraščių neskaito. Jau net ir ponas Pranas to nedaro. Visi laukia stebuklų. Gal mano, kad rinkiminė kompanija be išlygų atiduos valdžią Mindaugui? Lyg Pirkaitienė jiems jau vėl Didžioji...
- Girdėjote, ką pasakė ponas Ypata? Pasakė man, bet adresuodamas jums, apžvelgdama smalsiomis lėlės akutėmis kalbėjo raidė A ir nė vienas iš mūsų vyrų nepabandėme jai paprieštarauti. Priėmėme jos žodžius kaip savaime suprantamus.
- Hė, hė, hė, hė, - senolio balsu, bet linksmai nusijuokė Ypata.. Ką tik, dukrele, priekaištavai, kad varno vardą sumaišiau su figos medžio vardu. Ačiū, kad nemanai, jog ir vėl nebūtus dalykus malu. Kalbu kaip suprantu. O kad atvirai kalbame apie tokius dalykus - ir apie Mindaugą, ir apie  Pirkaitienę,  ir apie šventąjį Kazimierą, tai jau daugiau, negu šis tas. Pasodinsime ir Lietuvio liepą su Marcinkonių pušimi. Svarbu, kad turime ką sodinti ir kur turime Skersbalę. O juodžemis, ačiū Dievui, jau pasėtas. Gyventi kitaip yra sunku, bet reikia. Ot, ir ponas iš Jablonskynės  priimamas kaip saviškis. Net be egzaminų.
- Tai ne todėl, kad kitaip gyvenama, o kad su juo pažįstami per J. (jotą).
- Tai, žinoma, irgi  svarbu, - sutiko su raide A Ypata, - Ė, matosi, kad teisus vyras Jablonskinis.  Ir jeigu jam patikėtume svarbiausių reikalų saugą, manau, kad tai būtų labai vykęs sprendimas. Ė, žinoma, iki jo egzaminų to nerekomenduoju. Suprantu, kad jie turėtų greitai įvykti. Ar ne taip, dukrele?
- Visuomet pasiruošę, - pionieriškai atsiliepė raidė A?
- Apie kokius mano egzaminus kalbate? Pirmą kartą girdžiu, - nesusivokdamas ir lyg pasimetęs klausė Jablonskynės Jonas.
- Tam čia ir Karlonų kalnelis, kad daug ką pirmą kartą girdėtumėte. Aš irgi daug ką čia pirmą kartą išgirdęs ir džiaugiuosi, kad taip įvyko, -  pasakė J. (jotas).
- Ką? Jūs irgi, mielas J. (jotai), žinote, kad manęs laukia egzaminai? -  stebėjosi Jonas. Atleisk, bet tuo tiesiog  negaliu patikėti.
- Žinau. Tačiau taip pat įsitikinęs, kad jūs puikia jį išlaikysite. Ir ne todėl, kad geriausiai pasėjote juodžemį. Teisingas, sąžiningas žmogus esate, štai kodėl įsitikinęs, kad egzaminus išlaikysite puikiai.
- Nemigdyk manęs,  J. (jotai), gražbyliavimu. Maniau, kad mūsų santykiai nuoširdesni.
J. (jotas) gūžtelėjo pečiais, kas, matyt, jam padėjo apsispręsti patylėti. Tai nereiškė, kad šitokią charakterio savybę išugdė savyje ir bet kokiu atveju sugeba į priekaištus atsakyti tylėjimu. Tačiau tai, kad žinojo daugiau negu jo kaimynas iš Suvalkijos, gesino charakteryje norą pergalę laimėti ginču ir atsiprašęs už negebėjimą suprantamai pasakyti, ko norėjęs, paspartino žingsnius, vydamasis priekyje nuėjusias raides A ir B.     
- Bėk! Bėk! Toliau Jablonskynės nenubėgsi, - mestelėjo jam iš paskos Jonas ir jau man: - Kad už mane išmano daugiau ir be jo žinau, bet ar reikia dėl to riesti nosį?
- Norėčiau jį paremti, bet kad irgi bijausi būti apkaltintas riesta nosimi.
Pasijudinome ir mes eiti link žvyro karjero. To ėjimo labai nedaug, bet po kelių žingsnių išgirdau pono iš Jablonskynės paklausinėjimus iš kurių nesunku suvokti, kad jam kur kas labiau už bet kokią sėja rūpi politika.
- Negi taip įmanoma, kad žmonės čia gyventų be spaudos? - paklausė Ypatos. - Betgi dabar jau taip Afrikoje neatsitinka.
- O kodėl, pone, manote, kad jeigu Afrika, ten būtinai blogau negu kitur?
- Taip nemanau, bet kuomet jums svarbiau pasėti juodžemį, negu žinoti kas kokį prezidentą norėtų turėti, tuomet atsiprašau.
-Manau, kad turėsime laiko apie tai pakalbėti. O kol šalis neapauga juodžemiu, joks prezidentas nesugebės iš  žmogaus padaryti jį piliečiu. Kai nėra juodžemio, nėra derliaus ir retas žmogus tokiame krašte sugeba užsilaikyti. 
-Puiku. Tikiuosi, kad turėsiu čia bent vieną įdomų pašnekovą sau. Tai ponas Ypata. Ir aš dabar džiaugiuosi, kad neatsisakiau juodžemio sėjos. Labai džiaugiuosi.
-Neskubėkite. Jūsų dar laukia egzaminai. Kita vertus, jeigu jūs, pone, taip ginčysitės su manimi, pasiklysite net ant Karlonų kalnelio. Ką jau ten mums bekalbėti apie Afriką, o man jus įtikinėti, kad sekantis, penktasis Lietuvos prezidentas, taps Rolandas Paksas.   
- Tai jau ne! Jokiu būdu ne! ryžtingai  užginčijo Jablonskynės Jonas.
- Hė, hė, hė, hė  -vėl linksmai nusijuokė Ypata, bet netikėtai nutilo ir atsikvėpęs prašneko taip, kai jo neįmanoma suprasti, kai, pasak jo paties, jis ir pats nelabai supranta, ką nori pasakyti, bet taip pat suprantama, kad be panašių kalbų jis, ko gero, prarastų teisę išlikti Ypata.
- Jums, ponai, po tokius atsiminimus dar netekę pavaikštinėti. Atsiprašau, kad atsiminiau. Tai vis dar tie laikai, kai į Romą galima buvo ateiti bet kokiu keliu. Dievas panoro ir mane ten pamatyti. Tuomet buvo lemta daug galvoti apie meilę. Bet atsiprašau, ponai, reikia atsiminti, kokie tai laikai, - sukruto žadinti prisiminimus Ypata, o  mes, neskubiai eidami žvyro karjero linkui, dar labiau sulėtinome negreitus žingsnius. - Kokie tai laikai, a? - klausė savęs Ypata ir kalbėjo, kad, regis, Jėzus Kristus buvo gimęs. Bet tuomet tos šalies ir to laikmečio valdovui svarbiau už meilę buvo neapykanta: -Ar suprantate apie ką kalbu? Norėčiau, kad mane girdėtumėte visi. Va! Va! Tai buvo Romos imperatoriaus Klaudijaus laikai. Negailestingas imperatorius  norėjo padaryti, kad  ir laikai būtų negailestingi. Todėl, sakyčiau, kad elgėsi logiškai, stengdamasis pirmiausia sunaikinti meilę. Taip! Meilę! - ryžtingai ištarė paskutiniuosius du žodžius, bet po jų vėl atslūgo, vėl atsargiai savyje  ieškojo atsakymo: -Bet kodėl norėjęs sunaikinti ją, - klausė savęs, ir  neiškart: - Atsimenu, kad savo kariams jis uždraudė tuoktis.
- Bet tai legenda, pone, - patikino Františekas Pelėda. Ir visiškai įmanomas dalykas, kad jos atkeliauja net iš seniausių laikų. Kuo iš senesnių laikų tuo darosi įtikinamesnės, nes žino, kad niekas į tuos laikus nenueisime, nepasitikslinsime, ką kas apie juos sakome. O ši legenda pasakoja, kad  vyskupas Valentinas slapta sutuokdavo įsimylėjusius. Bet, et, neverta dėl to vargintis. Juo labiau, kad vasario 14 d. dar labai toli.
-Kodėl neverta dėl to vargintis? - klausė Ypata. Ir paieškodamas akimis raidžių: - Kažin, ką apie  tai pasakytų dukružėlė A.
- Dievulis ją žino, ką  ji, jūsų dukružėlė, pasakytų, o legenda pasakoja, kad  vyskupas Valentinas buvo  nuteistas  mirties bausme. Tačiau jis sugebėjo prieš mirti parašyti meilės laišką kalėjimo  prižiūrėtojo dukrai.
-  Ko tik nebūna žmonių gyvenime, a? - reikšmingai apžvelgė mus  Ypata. Jaučiu, kad ir manyje Dievas  išsaugojo tokią  meilę. Viešpatie! te būna jinai. Neatimk...
    / bus daugiau/

33

Grigo (Grįžulo) ratuose
Peizažas keitėsi, bet buvau ramus, nes žinojau, kad tokius pokyčius įtaigoja scena, prie kurių su Vidiniu buvome pratinti dar viešėdami Savęspi. Tačiau dėl to smalsumas neslūgo, netgi priešingai norėjosi greičiau patirti, kas atsitiks šį kartą, į kokius reginius atsirems akys, kokie padirginimai užklius jausmus ir protą.
Prie žvyro karjero rinkosi visa nedidelė Ūso balos man gerai pažįstama publika. Nepaisant ar jautėme kuris iš mūsų ar ne, tačiau visi be išimties buvome telkiami į bendriją, reikalinga įgyvendinti tikslui, kuris vis dar buvo gan abstraktus, be ryškesnių kontūrų. Aš ir pats negalėjau susivokti, kaip ir kokias padariniais jis išsirutulios visuomenės gyvenime ir ar išsirutulios? Save išskiriu ne dėl kokių talentų, o tiesiog todėl, kad taip panorusi lemtis - su Mindaugu ir jo prisikėlimu buvau susietas glaudžiau. Ir mano kelionė su juo iš Vilniaus į Šklėrius įvyko norint jam pagelbėti, nors ir nežinau  -kodėl?. Tačiau tų metų /2002/ antros pusės rugsėjo  įvykiai išstūmė ar atstūmė anksčiau knietėjusį smalsumą prisiartinti arčiau Mindaugo prisikėlimo peizažo ir bent savo galvoje, bent apytikriai sumontuoti jo prisikėlimo vaizdą.
Natūralu, kad dabar, kai nemaža dalis užrašų nepublikuota, susilaukiu nemažai kritikos ir nesupratimo, tačiau tikiuosi, kad juos būtinai pateiksiu, kuomet gyvenimas šiliniuose atslūgs ir atsiras jų publikacijai reikalingas laikas. Kita vertus, protingiau girdėti priekaištus ir daryti tai, ką žinau, negu pasiduoti įtaigoms, kurios galbūt ne šiaip čia tokios priešiškos.
Ot, abejojama, ar reikia aprašinėti dirvožemio sėją?
Kitas kritikos nusipelnęs  dalykas, ar reikia trankytis, tampytis su Pirkaitiene?
Ogi Dievulis žino, ar reikia, ar nereikia. Tačiau kai prie žvyrduobės, kurioje užmaskuota Savęspi scena, pamačiau Šv. Kazimierą, nepatikėjau. Beje, ir dabar gal šeštas ar net tolimesnis jausmas styguoja įtarimą, kad tai galėjo būti kuri nors Raidė, vaidinusi šventąjį. Dažnas iš mūsų, mačiusių Raidžių vaidybą scenoje, lig šiol netiki tokių persikūnijimų galimybėmis ir talentais. Sakau, kad iki to pirmo karto, kuomet jas pamačiau vaidinančias dėdės Jono ir dėdienės Marės sodyboje, net minties nebuvo, net sapnais nežinojau, kaip taip gali atsitikti. O kad taip atsitiktų, prasirodo, kad Ypatai  prireikė apsigyventi ne tik apleistoje Kisielių sodyboje, bet ten reikėję užkurti seną krosnį, kad senos sodybos senas kaminas pakeltų į padangę dūmus ir išnešiotų po Skersbalės apylinkę. Kaip dūmų dopingas veikia Raidžių aktorystės talentus, man lig šiol nesuprantama, bet įsitikinęs, kad juodžemiu apsėtas Karlonų kalnelis atliks nemenkesnį darbą, negu Ypatos užkurtos krosnies dūmai.
Šv. Kazimieras nelaukė, kad su Vidiniu prieitume prie jo. Iš tolo pasisveikino šypsena, o po greitos minutėlės: 
- Suprantu, kad nesitikėjote tokio greito susitikimo? - apdalindamas rankos sveikinimais klausė šventasis.
- Tikrai, kad - ne. Bet užtat suvokiame, kad dabar mūsų gyvenime dažniau atsitinka tai, ko nesitikime.
- Ar tai bloga?
- Nesakom, kad bloga, bet būtų kvaila planuoti net artimiausius darbus, - plėtojo dialogą Vidinis.
- Svarbiausias darbas, Vidini, vyksta kiekvieną dieną. Ir net akimirka. Pavyzdžiui, kad ir širdies plakimas. Svarbiausių darbų planuoti nereikia.
- Va kaip! Nuoširdžiai nusistebėjo Vidinis. - Girdžiu ir aš ją, širdį. Bet jau plaka ne taip, kaip anksčiau.
-  Gerai. Eime. Į sceną. Visi.
- Į sceną? - klausimu aiktelėjo Jonas iš Jablonskynės.
- Jis dar nežino, - paaiškino Kazimierui Jono nusistebėjimą Ypata ir pridūrė: - Juodžemį sėjo geriau už mus.
- O jūs kas būsite, ponaiti? - neiškentė Jonas iš Jablonskynės.
- Kas aš? Ė, mielas žmogau, klausimų pasirodo tiek daug, kad reikia susėsti kaip prie apvalaus stalo ir pasikalbėt. Eime, -  dar kartą pakvietė Šv. Kazimieras ir ryžtingais jauno žmogaus žingsniais žvyro karjero pakraščiu leidosi į jo dugną, apaugusį beržynėliu ir karklais. Su Vidiniu, Pelėda, Jonu iš Jablonskynės ir Ypata ėjome iš  paskos ir buvo keista matyti, kaip Kazimiero batai klimpsta į karjero žvyrą nepalikdami jokių pėdsakų. Tylėdamas priešas save praleidau bendrakeleivius, tačiau ir jų kojos, mindamos žvyrą, taip pat nepaliko pėdsakų. Tai bent maskuotė, a? - gėrėjausi sieloje, net nebandydamas nuspėti, kokie potyriai mūsų laukia už minutės, kitos, kuomet, pasak Kazimiero, susėsime prie apvalaus stalo. Tačiau mano  vaizduotė, pasišovusi į nepaprastumą, buvo apvilta sustojome vietoje, kuri nebuvo įdomesnė. Balti, liauni berželiai, išskėtrioti karklų krūmai, po kojomis susigulėjęs ir vėjų, lietaus ir laiko priplakta žvyro danga, apkrėsta medžių lapais, kur mėtėsi nedideli titnagai ir akmenys. Nekėlė domės net tai, kad keletas akmenų pūpsojo išsiskirdami stambia apimtimi. Ir net po to, kai Šv. Kazimieras paprašė sėsi į Grigo Ratus, nė vienas mūsų nesiteikėme bent mintimis sujungti juos linija ir pamatyti kampuotą figūrą, kuri buvo tapati danguje matomiems Grįžulo ratams.
- Sėsite, sėskite, ponai, - paragino Kazimieras. - Ypata neblogas vežėjas ir savo ratų nepradangina, kai ne kurie padarėme su karietomis, - matyt, norėdamas palepinti geresne nuotaika pašmaikštavo Kazimieras.
- Apie karietą visi žinome. Bent jau norėtųsi, kad taip būtų. O štai apie pono Ypatos vežimą pirmą kartą išgirstu. Nė karto nemačiau net jo važuojančio, - pasakiau gal kiek pastorintu balsu.
- Gerai, ponai, sėskime kas kur ir visi būsime viename vežime. Manau, kad dabar svarbiausia būti  kartu ir nesvarbu kur- ar  Grįžulo ratuose, ar Radijo karietoje.
- Radijo karieta sudaužyta, jos vis dar nėra. Tad sutikčiau pasivažinėti Grįžulo ratais, bet kaip tai padaryti, kaip į  juos įsėsti? - atsiliepiau į Šv. Kazimiero žodžius ir jaučiau, kaip veidą kažkodėl uždegė raudonis. Tuomet Ypata Františekui:
- Ar ne tu manęs prašei atsiminti eilėraštį, kuris pirmasis buvo užrašytas Radijo karietoje?
Žinau, kad toks eilėraštis buvo, bet man nepasisekdavo jo atsiminti.
- O dabar?
- Ką - dabar? - perklausė Ypatą Františekas. Ir puikiai mačiau, kaip keitėsi Františeko fizionomija - veidą mainė nuostaba, plėsdama akis, raukšlėdama ir keldama į viršų kaktą. Lyg sau, lyg niekam šnibždėjo:
Minutė, ponai, menkas laikas,
Kaip ir gyvenimas žmogaus...
Pasaulis, ponai, mūsų laikos
Ant gabaritų didesnių...
- Prie didesnių gabaritų prašyčiau priskirti ir Grįžulo ratus - nutraukė Františeko šnabždesį Ypata ir jau savo akių žvilgsniu apdalindamas kiekvieną: - Padauginkite, ponai, šiuos ratus kosmosu ir pamatysite, kad esame Grįžulo ratuose. Padauginkite pasėtą juodžemį iš GYVENIMO KITAIP ir tuomet... Bet atsiprašau, - pats sau pasipriešino Ypata, - kalbu taip, kad pačiam sunku suprasti, ką sakau ar noriu pasakyti. Taip, esame Grįžulo ratuose, bet įspėju, kad iš jų irgi nesunku iškristi. Tad sėkmės jums, ponai, kelionėse ir net jeigu Dievas neleis atstatyti seną karietą, atsiminkime, kad ji ne paskutinė prasmių būtis.
Tai buvo pirmas kartas, kuomet taip atvirai Ypata prakalbo apie Radijo karietą. Žinojau iš Františeko, kad  jis nemenkai nutuokia apie jos žlugimą, turi kai kurias padrikas žinias apie jos keliones, bet čia supratau, kad jis žino daugiau, negu numaniau. Ir ne tik apie senąją karietą, bet ir tą, kuri statoma dėdės Jono ir dėdienės Marės vienkiemio skiedryne prie Skersbalės. Buvo net apmaudu, kad apie Ypatos tokį informuotumą neužsiminė Mindaugas. Man neatrodė, kad jis to negalėjęs nežinoti, nors netrukus patyriau, kad buvo būtent taip Františekas žinojo netgi mažiau, negu aš. Tačiau tą kartą kebliausioje padėtyje pasijautė Jonas iš Jablonskynės. Plėtė akis, be žodžių krutino lūpas ir negalėjo suprasti apie ką kalbama. Šiuo požiūriu visi kiti- ir Františekas Pelėda, ir Vidinis, ir aš, ir nebejotinai  Šv. Kazimieras žiniomis buvome pranašesni, nes bet kuris galėjome kibti į pokalbį ir pabandyti iš jo kažką ištempti į žvyro karjero šviesą.
- Nemanau, kad mūsų važiavimas toks pavojingas, kad galėtume iškristi. Bet, sakau-  prisėskim vyrai, - parėmė Ypatos pasiūlymą Kazimieras. Ir smagiai, jaunatviškai patapšnojęs akmenį, užkelė ant jo savo sėdynę: - Ėgi, abėcėlės kareivėliai, - pašaukė skardžiu balsu, - praskleiskite užuolaidą ir tegu  Dievas mus išgirsta ir padeda...
  (Iš Užrašai kitaip)

34

Pranas
32. Supeckiotos knygos

Pasirodo, kad  abėcėlės kareivėliais Šv. Kazimieras vadina Raides.
Važiavimo Grigo ratais pojūtis tapo kūnu, realybe ir galėjau prieš visus šventus žegnotis ir liudyti, kad toks važiavimas tapatus Radijo karietai. Atgijo užmirštas poreikis laikyti rankoje vadeles, botagą, stabdyti ar raginti žirgą greitesniam važiavimui ir net žiotis karietos dainai:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvon girgždena karieta..
- Dainuoti, vežėjau, tikintis, kad bus padainuota visa daina, dar anksti, bet atsiminti, kaip buvo Radijo karietoje dainuota, manau, kad jau galima, - išgirdau man sakomus Šv. Kazimiero žodžius, bet po jų mažytė pauzė ir žinia, kurią visi žinom, tačiau kurią reikia nuolat kartoti, net statyti bažnyčias, kad ji nepasimestų: - Geras mūsų Dievas, - pasakė šventasis, apžvelgdamas ir kitus, susėdusius ant Grįžulo akmenų. - Pažiūrėkite, ką  jis mums siunčia. Aplodismentų nereikia, bet neįsiklausyti, neišgirsti Jo meilės mums neleis mūsų meilė Jam. Ir linksmai, kilstelėjęs balsą,  paragino: - Į darbą, kareivėliai! Tikiuosi, kas literatūra paruošta ir greitai ją visi turėsime savo rankose.
- Kodėl - visi? Kai kas šią literatūrą jau turi, tik bėda, kad užmiršę, jog ją turi, -išgirdome raidę A. Kartu su ja prie Kazimiero pamatėme ir daugiau atėjusių raidžių - A, B, J (jotą), dar kitas. Buvo ten ir  miela simpatiška, kažkur matyta mergina.
- O, taip! Aš šitą literatūrą turiu ir, beje, neužmiršau, kad turiu, - prisipažino Šv. Kazimieras.
- O ponas Pranas? -  pakėlė giedras akėles raidė A.
- Apie kokią literatūrą kalbi? - paklausiau, bet galėjau to nedaryti, kadangi tuo pat metu J. (jotas) viršum galvos kilstelėjo abi rankas, laikydamas perrištas kaspinu Senojo Testamento  knygas. Jas pažinau ir jaučiau kaip gėdos raudonio dėmėmis išsimėto veidas.
- Atsiprašau, - pasakiau. - Jas prie Ūso balos pradedam užmiršti.
- Ir šitą? -parodė Age Meyerio Benedictseno knygą LIETUVA Bundanti tauta.
- Deja. Ir šitą.
- Ne kažin kiek laiko praėjo, kai čia atvykome, bet gėdytis dėl tokios užmiršties, manau, kad reikia. Ypatingai Jums, -pritarė raidė A, bet tikrąją priekaištų prasmę supratau vėliau. J. (jotas) netruko literatūrą išdalyti negausiai Grįžulo ratų publikai. Gavome ją ir mudu su Kazimieru, tačiau pirmasis nusistebėjimą kone  išrėkė Vidinis. O Dievuli, - nustebo, - koks nelabasis čia tiek daug pripeckiojo!
Ir iš tikrųjų, visose knygose pripeckiota tiek daug, kad... baisu. Net ir aš negreit atsikvošėjau, pavartęs knygas ir iš puslapių pamatęs tokią negražią jų panoramą. Tačiau po minutėlės jau suvokiau, kad tai mano darbas šitą jų peizažą nupiešiau aš. O atsitiko taip todėl, kad ši Grįžulo ratuose atnešta literatūra atsirado padauginus arba, sakykim, nukopijavus Radijo karietoje buvusias  knygas su pastabomis ir pastabėlėmis, įrašais, klausimais ir klausimėliais, pabraukymais, kurie atsirado man jas studijuojant. Niekuomet nebuvo kilusi mintis, kad taip suluošintas knygas kam nors prireiktų tiražuoti. O prašau-  būtent  taip ir  atsitiko. Ir Senojo Testamento, ir mielo dano Age Meyerio Benedictseno LIETUVA Bundanti  tauta buvo apsunkusios nuo mano parašų paraštėse ir visur, kur galima buvo įkišti pieštuko ar šratinuko smaigalį rašymui. Tai buvo pirmos Radijo karietos knygos, davusios pradžią turtingai jos bibliotekai. Ir, beje, atsitiko taip, kad po Radijo karietos žlugimo jos sugrįžo atgal į mano rankas. Iš tikrųjų nežinomi Viešpaties keliai, bet liudiju, kad nežinomi  ir čia minimų knygų keliai. Suprantu, kad bet kokiu atveju reikia pagarbiai nusilenkti  Biblijos lemčiai, bet kodėl kartu su jos knygomis tokio likimo susilaukia ir Age Meyerio Benedictseno LIETUVA Bundanti tauta?
Tik vienas težinau, kaip skaudžiai užrašinėju šį Užrašų kitaip puslapį. Ten, sieloje, daug kas dar sujaukta ir reikia būti labai atsargiam, kad žodžiai glaustųsi prie minčių, kad susitelktų į vieną  visumą, kad sugebėtum įeiti į pasaulį, kurį žinau esant, kuris šaukia, bet, deja, vis dar neišmokstu  ištarti jo vardą ir nesugebu tapti jo piliečiu. Tačiau kad sielos kurtumas nyksta, regis, tuo jau neturėčiau abejoti, o įrodymų, kad jo šaukimą girdžiu, vis  daugiau. Bent iki šio momento, ryžtingiausiai rodau savijautos linkui savijautos, kuri atsirado atsisėdus ant paprasčiausių akmenų ir priminė važiavimą Radijo karieta. Ir pagalvoju, kad savijauta gal yra pagrindinis to labiau dieviško pasaulio matmuo, kuris pasireiškia per žmogų - atsiranda Radijo karieta, atsiranda Grįžulo ratai, ateina poreikis apsėti smėlėtą kalniuką juodžemiu ir jauti, kad pasaulių įvairovė yra beribė, kaip ir kiekvienas pasaulis atskirai.
Reikia mokytis būti kiekvieno jų piliečiu, - galvojau, nesugebėdamas susitelkti savyje, bet vis dėlto žinojau, kad tai, ko lyg negirdžiu, nematau, nepasiimu, nesuprantu, atsiranda manyje ir  niekur iš ten nedingsta.
- Pranai, ar žinai kas yra amnezija, - išgirdau šalia prisėdusi Joną iš Jablonskynės. - Man atrodo, kad  visą gyvenimą buvau amnezijoje, o dabar kažkodėl ji dingsta. Sugebu palikti  ją ir atsirasti tikrame pasaulyje. Tokiame, kurį Dievas sukūrė būtent man.
- Džiaugiuosi, Jonai, kad Dievas mūsų neužmiršta. Gal kada ir mes jį atsiminsime.
- Mes gal, bet anas apsišaukėlis- ne.  Reikia daug įžūlumo, kad drįstume apsišaukti Šv. Kazimieru. 
- Apsišaukti?
- Burnos jam neužkimši, liežuvio nepririši. Na, ir tegu. Bėda, kad visi jo apsišaukimą priima už tikrą pinigėlį.
- Taip, Jonai. Priima taip, kaip yra. Bet ar tu žinai, ką aš matau? Tai ji, -  pažinau ir prisiminiau mielą merginą. - Tai ji, Skirmantė Ramanauskaitė.
- Graži, - saldžiai lūpomis leptelėjo Jonas ir atsidusęs: - Kol  jauni, visi gražūs. O jeigu Kazimieras būtų tikrai Šv. Kazimieras, jam per 600 metų. Su tokia senatve lazdos nepakelsi, o  jis- matai? - apie  Skirmantę sukiojasi, besarmatis.
- Neiškriskime iš Grįžulo ratų, - suraukiau kaktą. Manęs nestebino Jono kalbos, nes žinojau, kad jo žinios šioje erdvėje menkos per tas kelias dienas, kai jis atvyko į šilinių kraštą, negalėjo žmogus apčiuopti pažinimo, išeinančio iš įprastų, iš pasaulietinių jo rėmų. Ir Šv. Kazimieras čia irgi neatrodė šventu. Net ir šventus žodžius kalbėdamas, laikė lupose šypseną ir smagų kibirkščiavimą akyse. Bet kad jis tikras Šv. Kazimieras argi daug kas galėjo žinoti? Aš pats drąsiai galėjau parodyti tik du asmenis- Vidinį ir save. Labai įtariau, kad su Šv. Kazimieru pažįstamas Ypata. Štai ir viskas. Pradėjau dairytis Mindaugo ir Pirkaitienės, bet  jų tuomet Grįžulo ratuose nebuvo.
Ateis ir jie, bet tuomet, kai jau mes būsime išgirdę svarbiausia žinią ir padėję ją besirutuliojančių įvykių šerdies vietoje.
- Tik pažiūrėk, kaip atrodo iš tokio šventojo rankų priimtas Šventas raštas... Antikristo darbas. Martynas Liuteris... Anas ant bažnyčių durų rašinėdavo, o čia.. Na, tik pažiūrėk, Pranai, - gausiai vertė supeckiotų knygų lapus Jablonskynės Jonas. - Tylim. Lyg taip reikia. Iš Švento Rašto tekstų puodkėlę padarė.
- Ar toks ir Jablonskienėje nekantrus ir kritiškas? - laimingai šypsodamasis pasakė Kazimieras. 
- O ką? Ar aš neteisybę sakau?
- Kuždate, pone. Todėl manau, kad  poteriaujate netgi geriau, kaip juodžemį sėjate. Džiaugiuos, - pasakė ir tikrai atrodė džiaugsmingas .
Galbūt todėl, kad kaip danguje, taip žemėje, pradėjau laukti žinios nujausdamas, kad ji labai neįprasta ir jai atnešti buvo reikalingas patikimas kurjeris. Mano supratimu, tokiu galėjęs būti Šv. Kazimieras.

35

33  ŽiniaDidelės, prasmingos žinios neįslenka į sąmonę tuoj pat ir neapakina. Išgirdus jas dažnai net nesupranti, ar jas reikia priimti kaip žinias, bet jų atsikratyti  jau neįmanoma- jos auga, bręsta ir galiausiai esi priverstas pripažįsti, kad susitinki su ypatingu žinojimu, atsivėrimu ar kažkaip kitaip paduota tavo protui dovana. Nepaisant, jog žinojau, kad dramblį galima suvalgyti kramtant gabaliukais, bet savijautoje atsitiko taip, kad net tuomet, kai dramblys buvo įleistas į areną,  regis, kad jį pamačiau vėliau už kitus. Matyt tikėjausi, kad žinia bus pateikta taip, jog ją išgirdęs nustebsiu: o Dieve, ko tik šiame pasaulyje nebūna! Bet jos pasakymas buvo labai kasdieniškas ir, matyt, būtent todėl ją priėmiau, neteikdamas jai ypatingesnio dėmesio.
Kazimieras linksmas, laisvas. Net nerūpestingas. Ir kalbėjo, kaip sugebėtų kiekvienas Šklėrių vyras, o ne kurie jų - gal net geriau. Tik kad tų vyrų nėra. Beveik  išnykę. Kalba irgi sukosi lyg po šventų mišių išėjus iš bažnyčios į šventorių nei perdaug laisvės, nei perdaug savitvardos. Tačiau vienu momentu šventasis pasakė daugiau, būtent, kad, girdi, Dievas išklausęs jo, Kazimiero, įtikinimų ir leidžia šio krašto gyvenimui atsiremti į Prisikėlimą.
- Dievas pasakytų aiškiau, - pirmas sureagavo Vidinis.
- Dievas pasakė, kad atsiremiant į Prisikėlimą reikia elgtis labai atsargiai- kad nebūtų sujudinti mirusiųjų kaulai, - nekeitė kalbos manieros Kazimieras, bet nuo šitaip pasakytų jo žodžių jau pradėjau girdėti naujieną, suvokdamas, kad ją aprėpti nebus paprasta. Kurį laiką pabuvome tyloje ir ji, tyla, turėjo galimybę ir teisę užtrukti ilgiau laukėme paaiškinimų, nes be jų veltis į pašnekesį buvo neapdairu, tačiau Kazimieras nesiskubino, net neatrodė, kad jis pasiruošęs tai padaryti. Pasakė, kad, girdi,  nenori Dievo žodžių kartoti: - Jūs patys juos išgirsite ir manau, kad kiekvienas savaip, - pasakė nepanašus į šventąjį Šventasis.
- Betgi laukti nesinori. Labai nekantru. Ir gal neturime tam tiek laiko, kad kažkas svarbaus atsitiktų vėluojant.
Man gi jo kalboje labiau kliuvo žodžiai apie atsirėmimą į Prisikėlimą. Nepasakė, kad Dievas leidžia šio krašto žmogui ar žmonėms atsiremti į Prisikėlimą, bet kalbėjo apie krašto gyvenimą ir jo, būtent jo atsirėmimą į prisikėlimą.
- Apie kokį prisikėlimą kalbama? Apie mano? Kai rytais keliuosi iš patalų? - aštrino šmaikštavimu liežuvį Jablonskynės Jonas, nuoširdžiai įtardamas, kad šilinių kraštas irgi nestokoja gabių apsimetėlių.
- O gyvenimas, apie kurį čia kalbate, manau, irgi negalėtų atpažinti savęs. Pastebėkite, ponai, nepakanka ponaičiui savęs ir, tarkim, vieno kito iš mūsų . Jo kalboms jam prireikė publikos.
Pašokęs nuo akmens, pražergtomis kojomis įsispyrė į karjero sutremptą žvyrą Jablonskynės Jonas ištiesė ranką į Kazimierą:
- Jaunas žmogus vaidina šventąjį, žmogų iš dangaus. Gal net iš tos kompanijos, kuri sėdi Dievo dešinėje, bet, kaip matome, ponai, nevykusiai vaidina . Tai labai panašu į Ypatos dirvožemio sėją. Bet argi ne mūsų pačių kaltė, kad kvailių tarp mūsų ieško visi, net jaunimas? Beje, nepasigirdamas sakau, kad šis jaunas žmogus aktoriaus menus išmano blogiau, negu aš.
- Apie mano išmanymą vaidybos menuose, net nekalbėkime. Jų beveik neišmanau, - paprastai, labai žemiškai atsiliepė Kazimieras, - O kad Jūs, pone, vaidinate gerai, tai iš tikrųjų- taip. Atsimenu iš praeities, kai jūs vieno klubo direktorius. Bet tai seniai, kai jūs dar jaunas.
- Kaip pasakėte? Kad aš vieno klubo direktorius?
-Neprisimenu, ar jis turėjo pavadinimą, bet taip buvo.
- O ką? Mes pažįstami? - .
- Nebent jei kada buvote atėjęs į kokią nors Šv. Kazimiero bažnyčią. Kad bažnyčių nesibaidote irgi žinau, bet neprisimenu, ar buvote Šv. Kazimiero bažnyčiose.
Matėsi, kai Jonas iš Jablonskynės atslūgsta, ataušta ir suklūsta laukdamas, ką dar jam pasakys jo nepripažįstamas šventasis. Tačiau Kazimierui labiau buvo reikalinga priminti, ką mums pasakęs -  jog kiekvienas asmeniškai išgirsime Dievo žodžius ir todėl dabar jis nenori apie tai kalbėti detaliau ar komentuoti: -.
- Man nesinori kalbėti žodžių, kuriuos išgirsite iš jo lūpų. Tai, ponai, nesunku suprasti. Manau, kad Jonas iš Jablonskynės tokiam mano elgesiui visiškai pritaria. O gal aš klystu?
- Kaip čia pasakius? Bet kad tekę po scenas palandžioti, jūs teisus. Ir netgi įsitikinęs, kad šventąjį sugebėčiau vaidinti visai neblogai. -
- Sakau, jūs puikiai vaidinate, ponas Jonai. O štai ponas Ypata sakė, kad ir juodžemį pasėjote geriau už kitus. Beje, atsiminiau klubą, kurio vedėju buvote jaunystės laiku. Ir nemanykite, kad man apie tai pasakojęs J. (jotas).
- Ačiū. Bet, regis, pradedu nertis iš savo kailio. Tai man nebūdinga, nes nenoriu ir nemoku linkčioti. Ir mano žodžiai pasakyti žmonėms, nekelia susirūpinimo, ar jie patinka jiems ar- ne. Nuramina, kad žinau, jog stengiuosi jais pasakyti teisybę. Net kuomet suprantu, kad prašoviau pro šalį, nekramtau sau nagų. Jau toks žmogus, ponaiti, esu ir nemanau, kad galėčiau būti kitoks. Yra kažkieno sukurta Jono iš Jablonskynės programa ir aš ją sąžiningai vykdau. Jau apie pusšimtis metų, kai ją vykdau. Apie tai galima  knygas  rašyti. Ir jos nebūtų taip gėdingai pripeckiotos, pritepliotos kaip Šv. Raštas. Viešpatie, atleisk tiems, kas šitaip elgiasi su knyga. Jie iš tikrųjų nežino ką daro.  Kitaip sakant, Dievas manyje. Te jis ir atsako už mano tokį gyvenimą, už tą programą, kurią vykdau pagal jo brėžinį gyvenu ir tik tiek.
- O, kaip smagu jus girdėti, - nudžiugo lig šiol tylėjęs Ypata. Ir: - Ko gero, man jau tikrai nereikės kūrenti Kisielių sodybos krosnį.
- Ne, nereikės. Manau, kad dabar šitas pareigas dažniau atliks ponas Jonas.
- Pakartokite, ponaiti- nustėro Jonas iš Jablonskynės ir kėlė balsą: - Betgi tai įžeidimas! Jūs mane vadinate pečkūriu! Ir dar ne prie savo krosnies!
- Tai labai sunkus darbas. Aš nevengiu  darbų, bet šis man irgi buvo sunkokas. - įsiterpė ir ginčą Ypatą. - Tačiau atrodo, kad  jį padaryti  pavyko neblogai dūmų buvo tiek, kiek reikėjo. Bent  lig šiol dėl jų stokos priekaištų negirdėjau..
- Taip, dūmų pakako, kad savo darbus galėtume padaryti. Jus ant rankų, ponas Ypata, reikia nešioti ir mes tą padarysime, - pažadėjo raidė A.
- Dūmų epochą keičia Savęspi scena? Ar taip reikia suprasti tai, ką dabar girdžiu? - norėjo žinoti Vidinis.
- Ponai, labai miela, kad atsiranda toks disputas. Bet argi nepastebite, kad jis užgožia svarbesnį dalyką.  Iš tikrųjų, labai neišvaizdžiai atrodo šitaip sumurzinta ir užrašais išmarginta Biblija, bet... Radijo karietoje ji buvo tik viena. Todėl ir prireikė ją padauginti, kad atrodytų taip, kokia ji iš tikrųjų buvo, kaip atrodė tuo laiku Radijo karietoje. Vežėjau, - atsigręžė į mane Šv. Kazimieras., - Manau, kad jūs paliudysite, kad būtent šitaip Biblija atrodžiusi paskutinę Radijo karietos žlugimo dieną.
- Vežėjau, - tuoj po Kazimiero pašaukė melodingas moters balsas, - Vežėjau, tikiuosi, kad  jūs paliudysite, jog būtent šitaip atrodžiusi tą dieną` ir Age Meyerio Benedictseno knyga  LIETUVA Bundanti tauta. Ji netgi skaudžiau nukentėjusi arba - kaip čia
sako- pritepliota, pripeckinta, negu Šventasis Raštas.
- Taip, tas peckelis  aš- uždususiu balsu atsiliepiau į moters balsą. Ir tik dabar galutinai įsitikinau, kad tai ji, Skirmantė Ramanauskaitė. Aplinkui viskas nutilo ir ausis užgulė tik jie, kažkada jos kalbėti žodžiai:
  Iš tikrųjų, turėjau galimybę išvažiuoti į JAV- kažkas man draugiškai išlošė vadinamą žaliąją  kortą, kurios kiti žmonės siekia ir ilgai nori išlošti. Negalėjau apsispręsti - buvo sunku palikti tai, ką turiu čia ir išvažiuoti ten, kur nieko neturiu, o galėčiau turėti. Apsispręsti galų gale man padėjo mano pačios versta Benediktino knyga LIETUVA Bundanti tauta, parašyta 19 amžiaus pabaigoj, t. y. daugiau, kaip prieš 100 metų. Tos mintys aktualiai nuskambėjo man, jaunai Vilniaus  universiteto absolventei, po 100 metų. Benediktinas rašė, kad tai, ką gali pasiekti, įsiliejęs į didelę tautą, - ir tai pasiekiama, - bet ką prarasi, atsisakęs savo tautiškumo, nebegalėsi atstatyti. Dėl to atsiranda dvasinis lūžis, dėl kurio karta nepasistumia priekin nei žingsnio, kuris būtų žengtas, jeigu ne tautiškumo praradimas.
Skirmante, - šaukiau dvasioje, -Skirmante, ar žinai, kad tu  nuostabi...

36

34. Tebūnie

Net nežinau, ar ilgai išbuvau su užkišusiais man ausis Skirmantės Ramanauskaitės žodžiais, bet džiaugiuosi, kad  juos galiu atsiminti ir džiaugiuosi ne tik dėl jų.
- Skirmante, labas, -pasakiau nepaisydamas ir net užmiršęs, kad mus stebi Savęspi scenoje sutilpusios publikos akys. -  Ar jau esate turtinga, ar dar būsite? Vos beatpažinau.
- Jeigu pažinote, vadinasi, jau esu turtinga. Labas, ponas Pranai, - pasisveikino.
- Regis, keičiamės po truputį, ar- ne? Bet dėkui Aukščiausiam, kad tai darome, būdami prie darbų.
- Aš jums padėsiu.
- Man?
- Aš pati pasisiūliau. Ir ne todėl, kad čia lengviau.
- Žinau, Skirmante, kad neieškai, kur lengviau. Galėjai būti Amerikoje, bet... va kur, ant Karlonų kalnelio. Atsimenu jus iš Radijo karietos laikų. Ir...
- Kad atsimenate iš tų laikų, puiku! O ką reiškia ir?  Norite kažką pasakyti?
- Net pats nesuprantu - ką? Jaučiuosi taip, lyg būčiau Radijo karietoje. Nesąmonė! Neįtikėtina! Geriau niekam apie tai nekalbėti, bet.. Sakyčiau, pirmas kartas, kuomet taip sąžiningai suprantu, kad atsikartoja žlugusios karietos jausena. Pastaruoju metu jau sugebėdavau po truputį kažką atsiminti iš jos kelionių, bet kad jausčiau taip tiksliai atkartojamą dvasios būvį, atrodo, kad ne, taip dar nebuvę. Tai man naujiena.
-Tikrai? - kaip man atrodė, mįslingai šyptelėjo Skirmantė ir dar mįslingiau paklausė: - Kažin, ką  tai galėtų reikšti? Bet gal pasitikrinkite, ar tikrai tai Radijo karietos jausena? - lyg paklausė, lyg paprašė.
- Stengsiuosi, bet jaučiu taip, kaip sakiau. Neegzistuotų protas, sakyčiau, kad esu Radijo karietoje. Ir dėl to neturėčiau jokios abejonės. Jokios! Įsitikinimas lygus šimtui procentų.
- Ką gi, sėkmės, - palinkėjo ji ir pakartoto jau anksčiau sakytus žodžius, kad ji man padėsianti. Atrodė, kad nori daugiau pasakyti, bet apsižvalgiusi aplinkui, šyptelėjo ir pamojavo: - Atia, ponas Pranai! Kol Radijo karietos nėra, laimingos kelionės Grįžulo ratais.
- Nešiepkite, Skirmante. Man labai nelengva. - Ir kažkodėl paklausiau: - Sakote, kad reikia pasitikrinti, ar tikrai atsikartoja Radijo karietos būsena?
-Kol iš čia niekas neveja, kodėl nepasitikrinti ir kartą, ir šimtą kartų, ir visuomet, kai tik pasitaiko tokia galimybė, - pasakė ir man tai buvo lyg iš priesaikos...
Atsivėrė erdvė.
Man tai jau nebuvo žvyrduobė.
Jausmuose dar giliau įsisiurbė buvusios Radijo karietos pasaulis.
Dar nežinojau, kad greitai jis atsiras ir regėjimuose. Pradžioje maniau, kad tai vis nuopelnas užmaskuotos žvyrduobėje scenos, kurią kaip jau sakyta -  gavome dovanų, būdami su Vidiniu Savęspi ir kuri savo žemišką veiklą pradėjo šilinių dzūkų krašte. Tačiau labai reikšminga įsidėmėti, kad, sakyčiau, ypatingą vaidmenį atliko jos maskuotė.  Ne per bažnyčią ir poterius, o per ją, maskuotę, suprantu, kodėl Dievas yra, o mes jo nematome. Tokios maskuotės galia netgi žmoguje sugeba paslėpti daug dalykų nuo jo paties žinojimo kiekvienas mūsų turime kur kas daugiau, negu žinome. Beje, neaušinsiu burnos ir specialiai apie tai nekalbėsiu, nes, ot, ir dabar girdžiu sakant, ar neslystelėjau į šalį, išleisdamas iš akių svarbesnius žvyrduobės įvykius?
Numanau, kad kiekvienas, iš ten buvusių, juos matėme ir vertinome savaip. Mano kojų kelius vis labiau spaudė ant jų padėtos Biblijos knygos. Norėjosi atsistoti kaip būdavo  Radijo karietoje ir, nuėjus į jos biblioteką, padėti knygas įprastoje vietoje. Buvau įsitikinęs, kad biblioteka tikrai yra ir ją surasčiau. Savijautoje atsinaujinusi karietos  atmosfera darėsi priežastimi mano elgsenos ir supratimo, net bendravimo su aplinkos žmonėmis, jos auditorija. Apie tai negalima buvo negalvoti ir nesuprasti, kad esminis buvusios Radijo karietos bruožas yra būtent jos gebėjimas įmesti į žmogų stebuklingiausius dalykus ir jais gyventi, kvėpuoti, jausti, mąstyti. Kitaip tariant, parodyti karietos keleiviui, ko jis nežinojęs kad mažiausiai įsivaizduojami dalykai čia pat, šalia ar net arčiau. Tai, kas kitur neįmanoma, Radijo karietoje buvo natūralu, suprantama ir nesistebi, kai atėjęs surandi joje Šv. Onos bažnyčią.
- O! Negi vėl? - atsikvėpiau pernelyg garsiai.
- Kas- vėl? - atsigręžė Jablonskynės Jonas.
- Nežinau, gal greitai iš šitų ratų iškrisiu, bet dabar  jaučiuosi esąs Radijo karietoje. Karietos nėra, o jausmas tapatus, kad būtų nuodėmė išsiginti jos. 
- Aš jau irgi nesuprantu, kas čia vyksta. Tai jau ne vaidinimas.
-Ne, tai ne vaidinimas, ponai, - atsiliepė Šv. Kazimieras. - Mokomės gyventi turtingesnėje aplinkoje. Beje, vežėjau, - pašaukė senesniu kreipiniu, - atsiversk  Pradžios knygą Joje tau labai užkliuvo: Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa
- Betgi tai neįtikėtina!.. 
- Netrukdyk restauruoti Radijo karietos, vežėjau.
- Ką jūs pasakėte?
- Pasergėjau, kad nesudaužytum, kas jau padaryta. Bet šį darbą geriausiai atlieka būtent ji, Biblija.
Šv. Kazimiero jaunas veidas pritemo, pagriežtėjo, kaktoje įsirėžė raukšlė, judesius užliejo ryžtas. Nebus gerai- pagalvojau.
-O sakykite, Dievo piliečiai, kodėl kiekvienam mūsų neištarti: Tepasidaro šviesa. Bet - ne! Labiau linkę paimti ir savo kalbėjimais menkinti, o neretai net niekinti Dievo tartą žodį. Bet- ša, apie tai daugiau nekalbėsim. Nežinau, kaip kuris skaitysite šitą Bibliją su vežėjo įrašais. Gal visai jos neskaitysite. Tačiau Dievas dar duoda mums laiko išmokti ištarti TEBŪNIE. Gal tebūnie Radijo karieta, gal Grįžulo ratai.. Juk ir žmogaus žodis, kuomet jis ištariamas taip, kaip  ji taria Dievas irgi tveria šviesą, daiktus, pasaulį. Ir po žmogaus taip pasakyto TEBŪNIE atsiranda kūrybos žemė, dangus, visata..
Šv. Kazimieras nutilo, palygino rankos pirštais ant kaktos iššokusią raukšlę ir, matyti, apsisprendęs daugiau nepamokslauti:
- Kai žmogus  svarbius dalykus supranta per save, jis  juos labiau vertina, juose švariau jo akims išsiskalauja dieviškumo kūryboje pradas. - Ir atsigręžęs į  Joną: - Tikiuosi, kad  suprantate apie ką kalbu.
- Tebūnie, - atsiliepė Jonas, - Nežinau, ar kiti, bet aš Bibliją.. Šitą va, kuri dabar negarbėje, kuri sumurzinta parašais ir net nemažais tekstais, taigi sakau- perskaitysiu. Prižadu. - Ir versdamas Pradžios knygos lapus: -  Atrodo, toks vargšas, šis Biblijos bendraautorius, kad net popieriaus negalėjęs nusipirkti. Būčiau žinojęs, tikrai būčiau  nupirkęs.
- Ačiū, ponas Jonai. Kitą kartą pasistengsiu, kad žinotumei. Žinoma, jeigu tas kitas kartas bus.
- Nepyk! Sakiau, kad jau nesuprantu, kas čia vyksta. Mane irgi kažkoks  kipšas tampo už liežuvio.
- Atrodo, kad nepaisant atatupsčiavimo, o per savo gyvenimo laiką buvote gerokai arčiau Dievo negu p. Pranas. Žmogus įsijautė į save ir patikėjęs, kad niekam nepriklauso, pradėjo taisyti Dievo raštą. Pagal savo supratimą. Paskaitykite, kas jo parašyta Pradžios knygoje po žinios: Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
- Taip. Matosi, kad p. Pranui nepatikusi tokia žinia. - pasakė Františekas.
- Kodėl nepatikusi? pasigavo jo žodžius Vidinis. -Jis tiesiog jais suabejojo? Todėl ir atsiliepė raštu į raštą toje pačioje Biblijoje. O kaip atsiliepė, skaitykit!. Va, kaip parašyta:  Apie kokio tvarinio ir kokią pradžią Dievas kalba? Negi jis nesupranta, kad jeigu prieš jo tvarinį jau yra  jis, Dievas, vadinasi, PRADŽIA turėjusi būti kažkur prieš jį arba bent jame. Bet būtinai iki jo ištarų žodžių: tesusitveria dangus ir žemė.
- Vežėjas turėtų džiaugtis suradęs tokį draugą, kuris paskui jį kad ir į pragarą.
- Į pragarą nenoriu net su vežėju, bet nemanau, kad Šventasis Raštas mums todėl, kad išmoktume rašyti. Rašyti, kaip ir skaityti, privalėjome išmokti iki jo.
Supratau, kad Vidinis stengiasi pateisinti mano rašliavą Biblijos paraštėse, tekste tarp eilučių ir visur, kur įmanoma tai buvo padaryti. Gal kiek solidžiau atrodė įklijuoti  smulkiai prirašyti popieriaus lapai lapeliai, bet visi puikiai suprato, kad šitaip atsitiko pristygus vietos užrašams Biblijoje.
- Dievas čia  kalbėjo apie dangų ir žemę. O tai reiškia tik smiltelę, tik akimirka pasaulio, kuriame jis yra. Atrodo, kad ir akmuo nejuda, o iš tikrųjų, kiek daug judėjimo jame, kiek Brauno judesių..
- O! - gyvai įsiveržė Kazimiero balsas, - aš, ponai, jus palieku. Atrodo, kad vėžės apčiuoptas. Ir kai mūsų jau  tiek nemažai, iš jų išvažiuoti nebus lengva. Atleiskite, kad ilgiau negaliu pasilikti, bet tie, kam būsiu labai reikalingas, te pasako: Kazimierai, ateik! Ir aš stengsiuosi ateiti.
- Pasistengsiu daugiau nerašyti, - pasakiau.
Kazimieras  nusijuokė.
- Ponai, rašykite visi, - nusijuokęs pasakė, -  bet... Gal ne taip, kad iš didelio rašto išeitum iš krašto. Sėkmės jums. Aš tikiu jumis ir norėčiau, kad  būtume kartu, nepaisant, kur  bebūtume. O teisybės neturėtume bijotis. Juo labiau, kad tiek, kiek dabar mūsų  čia yra, jau daug.
-Jūsų prakilnybe, - teatsiranda Radijo karieta. - netikėtai lengvai it šviesos puokštelė prisigretino Skirmantė Ramanauskaitė. - Labai prašau. Pasakykite, kaip kad pasakiau- teatsiranda  Radijo karieta.
- Ar ne per anksti?
- Ne viešumai, o scenai. Mums reikia  mokytis. Iš savo klaidų- taip pat. O jų tiek nemažai, kad be karietos sunku išvežioti.  Gal net neįmanoma.. 
-Ponas Ypata, ką  apie tai manai?
- O dūmų pūsti tikrai nereikės? Atleiskite, kad ne pirmą  kartą taip klausiu. Noriu išspjauti, o  nesugebu. Įstrigo gerklėje.
- Ne. Kai dirba Savęspi scena, dūmai nereikalingi.
- Tuomet aš sutinku.
- Aš irgi neprieštarauju, bet... Matau gi, kiek nemažai padarėte savo rankomis, kantrybe, pastangomis, kad atsirastų šventi dalykai. Kalbu apie jų reikalingumą žmogaus  sielai. Sutikite, kad labai įžūliai pasielgčiau, aplenkdamas  kiekvieno jūsų  TEBŪNIE savuoju. Linkiu kiekvienam jums sėkmės. Jūs renkatės į puikią kompaniją, o tai verčia tikėti, kad mūsų lūkesčiai išsipildys. Šiandiena ČIA, o ryt jau TEN, - mes, ponai, judame, gal ne taip greitai, kaip mums  norėtųsi, bet judame sparčiau, negu norėtų tie, kurie nelinki mums sėkmės.
- Dėde Kazimierai, Jūsų šventenybe, jums dar negalima išjoti. Jūs gi žinote, kad negalima.
- O! iš tiktųjų, mažyle. Regis, pasiskubinau. Kaip čia taip negražiai?
- Nieko. Būna, kad ir šventieji užsimiršta.
- Tai apie  mus nesakykite. Irgi žinote, kad mes, Raidės, būname visaip- ir didelės, ir mažos. Kaip Mums patogiau.
- Na, taip, taip. Žinau. Bet ne tik žinau. Kartu su savo bičiuliu sakau:
Aš jus myliu
jūs man
ne tik mintis,
ne tik kova,
bet ir apdaras,
ir prasmė,
ir garsas:
A
albatrosas
T
tauta ir tėvynė
M -
tavo vardo, Matilda,
medus
- Dėkui. Smagu  žinoti, kad jūsų draugas yra Pablas Neruda. Perduokite jam mūsų linkėjimus, - pasakė raidė  A ir atsigręžusi į mūs: - Dėmesio, ponai...
    (Iš Užrašų kitaip)

37

35. Išsižadėjimo apraiška

Net dabar sunkiai beaprėpiu, kiek daug galima buvo suvokti pradėjusioje darbą Savęspi  scenoje. Su Vidiniu žinojome, kad vaidinimai Savęspi scenoje savo įtaigomis veikia kitaip nesi tik žiūrovas, bet ir jos aktyvus dalyvis. Neretai atrodo, kad joje esi labiau  reikalingas, negu kiti jos veikėjai ir be tavęs pati scena  negalėtų atlikti savo paskirties. Bet ir vėl- ar žinau, ir ar žinojau ką  nors  apie  jos paskirtį? Pagaliau, čia tiesiog užsimiršta, kad esi scenoje. Iš pojūčių scena išsitrina, atsiranda erdvė, kurioje įmestas visas tavo gyvenimas su nuotoliais, kuriuose esi buvęs ir net žadėjęs būti. Ir kalbu čia taip todėl, kad kitaip kalbėti negaliu. Net sakau, kad Dievui dar reikės mane ilgai palaikyti šioje žemėje, jeigu jis nori per mano užrašus paliudyti kitokio žmogaus gyvenimo buvimą. O kad jis šito nori, tuo tikiu ir todėl bandau tokiu gyvenimu aptempti kurpalį ir sukurpti pagal jo išvaizdą, formą, daiktą, kuris būtų žinomas ir prieinamas visuomenei. Suprantu, kad man nepasiseks jo išblizginti, apšliaužti nuo pradžios iki pabaigos, bet svarbiausia pasakyti - ir toks pasaulis YRA ir jis SUKASI!
- Lauki karietos? Aš kažkodėl irgi. - priėjo Vidinis. - Bet Dieve mato, kad tik dabar suprantu, kas taip natūralu ir paprasta. Prisimenu mudu iš ankstesnių laikų ir suprantu, kad  jau tuomet laukėm karietos. Kad ir tų Naujųjų metų išvakarėse. Atsimink- žmonės laukė Naujųjų metų, o mes...
-Apie kokius metus kalbi?
- Prisimeni, kai tave pavadinau garbėtroška?
- Ak, va kaip!
- Sakei, kad iki tų metų tau atrodydavo, kad laimingi tie, kas sugeba save iškalbėti  knygose. O gražiausios knygos- stori  romanai. Ne kartą vaizduotėje tokių knygų viršeliuose matęs savo vardą ir pavardę. Ir ak! džiaugdavaisi - aš rašytojas, romanistas. Atsiverskite, žmonės, mano knygas ir  skaitykite apie Lietuvą.
- Iš  kur tokia atmintis?
- Pats stebiuosi. Galbūt iš Grįžulo ratų. Deja, tų knygų nebuvo.
- Tai buvo 1990 metų gruodžio paskutinę dieną. Tuomet po truputį pradėjau skaudžiai suvokti, suprasti, kad storų knygų jau nebus.
- Bet viltis - kvailių  motina ir todėl lyg tuoj pat būtum persėdęs į kitą karietą. Aš irgi atsimenu tą vakarą- prisiglaudė savo kalba Františekas Pelėda. - Prašei, Pranai, Lietuvos, jog nesupyktų, kad dažnai mini jos vardą. Esą, atleiski, tačiau tokios apeigos tau teikiančios dvasinių jėgų -atsiranda viltis, tas nedrąsus tikėjimas, kad gal dar suspėsi ir žmonės atvers kad ir nestorą knygą, kurios viršelyje parašyta PRANAS KARLONAS.
- O! Ir tu, Pelėda, atsiminei? Kaip čia taip? - Visi atsimename, kas buvo prieš tiek metų? - stebėjausi atsinaujinusia atmintimi, bet tuo metu prie mūsų priėjo man labai pažįstamas, apižilis, už mane apie dešimčia metų jaunesnis ir labai į mane panašus vyras:
- Vilką minit vilkas čia, - beveik mano balsu pasakė. -Tai va kur susitinkame. Labas. Maniau, kad tokiems susitikimams reikės dangaus, o čia prašau- Karlonų kalnelis. Žvyrduobė. Tai štai koks jūs dabar, Pranai Karlonai! - buvo atidus mano personai
Kuriam laikui gerklę ištiko amas, bet kai ji išsilaisvino nuo jo, tai kuo aiškiausiai pasakiau:
- Taip, taip, ponai. Suprantu, kad vaidinimai prasidėjo.
- Kodėl vaidinimai? Iš tikrųjų esu iš tų, kaip sakėt, 1990 metų, ir mano vardas Pranas, o pavardė Karlonas.                                       
- Pasakykite Šv. Kazimierui, o ypatingai raidėms A, B ir J. (jotui), kad o aš tokią vaidinimų patirtį jau turiu- Ir aš, ir Vidinis. Matyt, primiršo, kad ši scena čia atgabenta iš Savęspi pasaulio. Todėl ją taip ir vadiname Savęspi scena, - kalbėjau ir buvo smagu, kad - kaip man atrodė neužkibau už gudriai mestelėto panosėje kabliuko.
- Kad scena atgabenta iš ten, žinau. Bet man joje vaidinti tikrai nereikia, -atsiliepė Pranas iš 1990-jų, - Aš nesu persirengėlis, nesu aktorius. - Ir atsigręžęs į Vidinį: - Gerai atsimenu, kai man buvo priekaištaujama, kad esu garbėtroška.
- Tai kuriam iš jųdviejų dėl to pykti ar džiaugtis? atsargiai paklausė Vidinis, šokinėdamas akimis  nuo vieno Prano Karlono į kitą. Ir atsidusęs: - O ŠV. Kazimierai! galbūt šitaip nereikia.
Vidiniui pasisekė- jis išliko tolerantiškesnis, neprieštaraudamas leido atsiskleisti, ko jis nežinojo ir pats šauktis paramos padėti suvokti Būties dalykus, kurių negalima buvo nesitikėti pasireiškiant kitaip. Ši proga buvo būtent tokia, kuomet lyg ir nesunku bent pabandyti nušluostyti dulkes nuo savęs ir bent akies krašteliu žvilgtelėti žmogaus esmės kryptimi. Į TEN turbūt einam, iš TEN turbūt atėję, bet pasakyti, kaip tą ESMĖ atrodanti tikrovėje nei žinom, nei mokam. Bet gal blogiausia, kad toks nežinojimas mums mažiausia rūpi. Ant tokio pažinimo kelio dulkių prikrenta daugiau, negu gilią žiemą sniego..
- Negi jūsų kompanijai esu toks atgrasus? Jeigu taip, atsiprašau, ponai, bet manau, kad darau kilnų darbą, nenorėdamas jus palikti amnezijoje, - pasakė Pranas Jaunesnysis.
Supratau, kad iš tokios padėties sausam išeiti nepavyks. Buvo suprantama, kad naujai atsiradęs vyras yra tas Pranas Karlonas, kokiu būti negaliu ir kuriuo buvau prieš daugiau kaip dešimt metų. Jis, matyt, irgi negalėjo būti tokiu kokiu buvau aš. Buvome du skirtingi amžiumi  žmonės- jis ir aš, ir sutilpti viename Aš ar viename Jis, mes tikrai negalėjome- Jis nebuvau Aš, Aš nebuvau Jis. Apie mus jau glaudėsi daugiau Savęspi scenos dalyvių ir atrodė, kad visiems įdomu patirti, kai mazgysis ar atsimazgys atsiradusi intriga.
- Ir aš, pone, ir Vidinis, ir Františekas Pelėda, ir galbūt dar kai kas iš mūsų tikrai žinome, kad jūs Pranas Karlonas, bet jis jau buvo, o dabar esu Aš. O būti tokiu, kokį jus matome, galima tik vaidinime. Manęs gi esamo vaidinti nereikia.
- Maniau, kad mūsų kalba nebus toks atžagari..
- Pone, - į Praną iš 1990 jų metų kreipėsi Jonas iš Jablonskynės, - nesakau, kad tai, ką iš jūs girdžiu, viską supratau, bet žinau, ką reiškia būti amnezijoje. Ot, tuomet iš tikrųjų, esu tik aš, tik šią valandą ir.. ė, kam čia apie tai kalbėti, -vaizdingai pamojavo ore ranka Jonas, o nuleido ją atsargiai padėdamas ant jaunesniojo Prano peties: - Meldžiu, prašau, nepalikite Prano iš 2002 metų amnezijoje. Man regisi, kad būdamas joje už visą pasaulį iškenčiau. Ir sakau, nenoriu, kad tokie dalykai ištiktų net mano priešus.
- Taip, tas teisybė, - pritariau Jablonskynės Jonui. Aš ją, amneziją, irgi pažįstu ir įtariu, kad  jos dar neatsikratęs. Ji, matyt, kaip kiekviena liga, greita ateiti, bet neskuba išsikraustyti.
- Na, o tu? Taikaisi ir neprisitaikai  kažką pasakyti, - paragino raidę Ą Ypata. - Sakyk. Ir už mane taip pat pasakyk..
- Dzieduli, man labai nepatinka, kai sakote, kad vaidiname. Dabar, kai yra Savęspi scena, kad vaidintume jau nereikia dūmų, nereikės Ypatai kūrenti Kisielių sodybos krosnį, bet argi tai, ką čia matome- vaidinimas?
- Taip, tai dar ne vaidinimas. - raidei A pritarė Šv. Kazimieras. Sakykime, kad tai prologas, įžanga, tačiau tai kartu ir vieta, iš kur norėčiau pasakyti- nepervertinkime atminties. Jau seniai ne paslaptis, kad puiki atmintis neretai  būna susijusi su menku protu. Amnezija protui nekenkia, ponai.
- Tai gali sakyti tik tas, kas jos nepatyrė, - ryžtingai nesutiko su šventuoju Jonas iš Jablonskynės, bet visi, regis, gerai nutuokė, kad įdomesnis dalykas stebėti du Pranus ir kažkokiu būdu suprasti, koks kipšas  glumina mūsų protą. Aš negalėjau atsisakyti ir išguiti iš savęs buvusio savęs prieš  dešimtį metų ir išleisti jį atskiru subjektu. Tačiau buvo panašu, kad  jis jau išėjęs jį laisvę ir elgiasi nepriklausomai nuo manęs.
- Vidini, ar matai, kas čia darosi? Pasakyk jam, kad  jis ne Jis, o kad  Jis yra Aš, buvęs prieš dešimt metų. Kazimierai  Šventasis, - puoliausi ieškoti įtakingesnės paramos. - Paržegnok, ar mane, ar jį- vienas kuris juk turime dingti.
- Nebūtina, ponai. Tikrai nebūtina. Aš, pavyzdžiui, netgi džiaugiuosi, kad judu susitikote. Duok Dieve, kad tokiu pavyzdžiu pasektų kiti.
- Tai negi ir Jūs manote, kad Jis yra Jis, o ne Aš?
- Taip, dzieduli. Jis, yra Jis- pasakė raidė A, - Ir nesuprantu, kodėl  pykstate. Į laiką, kaip į upę, žmogus įeina tik vieną kartą. Net ir į save taip pat tik vieną kartą. Mums atrodė, kad šitaip bus protingiau. Nereikės atsiminti, o tiesiog išgirsti iš pirmų lūpų.
- Aš gi sakau, kad tai vaidinimas.
-Ne, ne.  Atvirkščiai, dzieduli. Mes šioje scenoje sustabdėme vaidinimą. Upė įšalo. Lig dugno. Vanduo virto į kitokį būvį- perėjo į ledą. Ji dabar neteka. Į tokią upę jau galima įeiti kad ir šimtą kartų. Būkite, dzieduli, geras, paduokite ranką Pranui iš 1990 metų. Pasisveikinkite.
-Filosofija, - kad ją  perkūnas! - ji gali akmenį užmušti. Bet, ponai, tik  Dievas ir ji sugeba pasakyti teisybę. Sveikinkitės, kuo čia dabar nepasidalijate, - įsikišo Ypata. - Mokykitės būti, nepalikdami erdvėje tuštumos. Išmokite pagaliau gi būti pilnatyje, Dievo žodyje.
- Tai besisveikinant ranka suplyš, ponas Ypata. Iš kur žinoti, kad po minutės kitos nepasirodys Pranas iš kitų metų, pavyzdžiui, iš 1994 metų. Ir  kartu su Radijo karieta. Pagaliau buvo Pranas ne tik karietoje, buvo jis ir lopšyje..
- Karietą atsimeni, o  Bibliją vėl užmiršti. Atmintyje visuomet daug tuštumos. Ji neužsipildo atminimais, neužsipildo žiniomis. Ėgi, sakau, sveikinkitės.  Bet jeigu  jums atrodo kad Dievas myli trejybę,  tuomet...
- Ne, ne, - Dar ne laikas, - išniro į priekį J. (jotas),  nutraukdamas Ypatos pamokymus ir neleisdamas ištari žodžių, pranešančių kažkokią naujieną. Paėmė už parankės mane, taip pat Praną jaunesnį ir mudu, paklusę jo valiai, atsisėdome kartu ant vienos iš septynių  Grįžulo ratų  žvaigždės. Nešvietė, pūpsojo sunkiu akmeniu, kaip ir kiti šeši, bet atrodė, kad be tokios jų būties neišsilaikytų ir Grįžulo ratai danguje- ir  Mažieji, ir Didieji.. 
- Ėėė, - sudejavau  per atodūsį.
-


» Kūrybos oaze » UŽRAŠAI KITAIP » Užrašai KITAIP