Su Seneka (IV)
           
                 Prabėgusį gyvenimo (žmogaus -pr.) tarpsnį valdo mirtis

Renku tave po raidę, po žodelį
Nuo balto lapo
Ir nešu į širdį,
Bet ne todėl, kad pasakyčiau „dėkui“,
O sieloj kelčiau sumaištį ar pyktį;
Renku džiugus, kad neišnykęs,
Nors vienaamžis Jėzaus Kristaus,
Netgi manau-
Galėjęs Dievas ir tave paimt į sūnus,
Nes šiaip ar taip -
Man iki šiol nesi numiręs.
Todėl ir ši kalba tokia -
Užkliuvo pasakyti žodžiai:
Esą, mes klystam, laukdami mirties,
Nes ji čia pat
Ir visuomet kartu -
Kiekvieną dieną mirštame 
Sekundė po sekundės.

Du tūkstantmečiai jau praėjo, o sakau:
Man iki šiol nesi numiręs -
O jeigu taip -
Tai mirtį gal ne taip suprantam,
Jei po mirties numirėliai gyvi.
Jei net paveikslų nematyčiau,
Vis tiek žiūrėčiau žmogui į akis,
Vadindamas jį Luciju Seneka

Ir būk!
Mirties neištiktas Žmogau,
Kuriam net prisikelti nereikėjo.
Mes keičiamės
Ir keisimės kasdieną iki tol,
Kol laikas visakur
Po būtį vaikštinėja.

Po kalnu

Net nežinau, kaip apkabinti tylą,
Bet ji man nereta -
Pastatė širdyje Merkinę
Su Kryžių kalnu ir dalia,
Kai mėnesienom kaulai šviečia,
O užmerktų akių šviesa
Norėtų vėl sugrįžt į dieną
Ir kol keliai neišsitrynę
Be Kryžių kalno
Apkabint  Merkinę.

Po kalnu vaikščioti išmokau  jau.
Renku vardus ir  pavardes -
Tiek daug!
O pabaigos dar nematyti vis. 
Tik ant  peties nutūpęs varnas Golius:
- Savi savus  sušaudė.
Viena jų pusė čia,
Kita – dažniau net kryžiaus nebeturi.

2010-09-16 16:29:11
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

spilgutė Parašė komentarų: 1321 2010-09-16 18:02:27 
Prasmė gili, išryškėja jums būdingas stilius ir tai gražu.

anamcara Parašė komentarų: 689 2010-09-16 17:36:47 
lenkiuosi iki žemės
nuostabus darbas
gera skaityti

kaip lietus Parašė komentarų: 2833 2010-09-16 16:39:23 
Kaip visuomet giliaprasmis ir tik Jums būdingu stiliumi. Man tai patinka.

Gėda

Paprašei:
- Arki mane.
Paskiau, kad sunku,
Kad žinau amatų,
Kur prakaitą šluosto
Ne - Su- Si - Mur - Zojus purvu.
Ir, kepurę pakėlęs,
Pro kiemo vartus išėjau.
Pro ašarą papūtė vėjas,
Vijosi motinos žodžiai:
- Būk laimingas, sūnau.

O dabar, ak!
Noriu grįžti į žemės maldavimą tą:
- Arki mane.
Ir, padėjęs kaip maldą rankas
Ant gimdančio, šilto jos pilvo,
Atleidimo prašau
Ir prašau:
- Žeme, bent mintim pastatyki į vagą,
Kur prakaito būtų daugiau,
Kad galėčiau akis išsiplauti
Ir parodyti savo sarmatą
Bent  jau kraštui gimtam.

Tyli motinos  šauksmas,
Iškeliavo iš kiemo net kelias.
Nėra kam sugrįžt atgalio.
Tik kažkur vagoje
Džiūsta prakaitas tėvo apartas.

Myliu

O mano mergos!
Atmenu
Ir pro duris einu.
Gal daug -  nedaug,
Bet mano sieloje gražu,
Kad štai po šitiek metų vėl pas jus.

Bet, Dieve,
Ką darai?
Kodėl tu toks,
Be meilės ir tiesos?

Kokie šilti kapų kapai,
Ir kaip arti ateiti pas mergas.

Tai teisk, neteisk,
O aš visas
Ir vėlei myliu lig mirties...

2010-10-08 00:18
Eilės