(4)

Dabar net man nelengva patikėti,
Kad tai, ką sieloje giliai jaučiu,
Prasiveržia netobulais sonetais,
Bet negi manot, kad dėl to liūdžiu?

Laimingas, kad, jautriai išgirdę dvasią,
Nelaukė, kol išnoks lig panagių –
Rikiuojas it kariai petys į petį
Ir muša būgnus Viešpaties vardu.

Žinau, kad nevalia, atgal sugrįžus,
Ieškot teismų ar skaudintis bet kuo...
Ne bokštas Eifelio statė Paryžių;
Paryžius vėliavą iškėlė juo –
Nebuvo dar aukštai taip pakelta. 
...........................................................
Sonetai, Dievas su jumis ir... aš.

(5)

Nekaip atrodo Ikso laiškas -
Girdi, sonetai kliedesį nešioja,
Dažnai net „labas“ nepasakę,
Į balių kviečia, lyg žinočiau
Kokia proga ir kur ieškoti,
Kai adresas – ŠILINIAI MES...

Ir žodis žodin rašo ponas:
„Įsivaizduoju žmones šiluose,
Jų šiokią tokią, gal nelengvą būtį,
O jie, sonetai, gėdina, kad sarmata
Kažkur miškuos ten Šklėrių nežinoti...

Ir vis dėlto nedykas trubadūrų vajus,
Net pamanau, kad tai dar neįgrisus reklama –
Šiliniai, muzika ir PASKUTINIS BALIUS“...

(6)

Ne taip svarbu, kuris iš mūsų - jis ar aš,
Paskaitę laišką, atsidusome balsu,
Tačiau lig taško pamenu Soneto kalbą:

- A - ū! , - kaip vilkas pašaukė, aidėdamas mišku
Ir buvo linksmas, kaip pavasarį gegutė: 
- Šiliniai mes, o jeigu tai dar kas nežino,
Ar reikia tokį kviest į balių paskutinį?
Tai ne tas pats, kas ugnimi uždegt žvakės
Pastačius jas ant jubiliejinio pyrago
A - ūūū!!! Tik paklausyk kaip miškas skamba...
O žmoguje aidėjimo netgi daugiau
Ar žinome kaip kas čia, Šklėriuose, gyveno?
Ir štai mąstykime, kaip šitą atmintį prikelt.
Kad nežinios - tų  igrekų ar iksų -  kuo mažiau...

  (10)

Ką dar sakyti, kai šalta diena
Sekmadienį ant sausio sniego rašo?
Nepatikliai žiūrėjau ir mačiau,
Kaip supasi lopšy tas vaikis mažas,
Nepriimtas į angelų tarnybą -
Reikės Adomo būti žmogumi.
Sonetai, ko tyli, it vandeniu užspringęs,
Ir mūza neprabyla išmintim aukšta -
Ne lopšio ėjome ieškoti čia.
Tik pažiūrėk, kiek publikos aplinkui!
Kiek Šklėrių daug, kad net žavu,
Išties nepatikėsi, kad galėję tiek pradingti
Nuo šito vaikio lopšyje iki žilos galvos,
Kurią kaip žvakę degančią nešu.

  (11)

Seniai meldžiausi ir maniau, kad niekada
Į burną poterio daugiau nedėsiu -
Tebus ramybė man ir Dievui danguje.
Po pakampes namų paslampinėsiu,
Žiūrėsiu, kaip nuo medžio krenta lapas
Ir it išminčius tarsiu, kad, girdi,
Savo dalia abudu esame panašūs.
Tačiau dabar, kuomet būtis plačiau atrodo,
Visais keliais į poterį einu,
Nes šitaip eina gimtas Šklėrių sodžius,
Sustojo laikrodžiai prie mano lopšio
Ir nieko kito nebeliko -
Vėl reikia augt ir būti žmogumi,
Tik gal ne taip, kad viskas vėl iš naujo...

2011-03-22 05:17:26
Pelėda

(15)
Tylėjau, nes tiesa tyla protinga -
Nesinorėjo kvailio savyje ieškot-
Tiek Šklėrių daug, o ir visi šiliniai
Baltoj žiemoj paskendę lig dangaus.
Bet va jau laikas jiems papoteriaut.
Sekmadienis. Ir žmonės į bažnyčią
Išėjo iš parapijos visos -
Vargu, ar šiandien daug kas sužinos,
Kas kur įkrito į lopšius šį rytą –
Jau nuskambėjo varpas, kviesdamas mišių
- Bedievis tu, o aš jau su Dievu, -
Į lopšį pasilenkęs sau sakau, –
Tačiau surasti jį nebus sunku,
Žiūrėk, kiek daugel palubėj šventų...

(16)

SONETAS
Ir vis dėlto turėtum atsiminti-
Pabūti praeityj labai nelengva.
Graži ir didelė Būties tėvynė,
Kur ženk - į mirtį, gyvastį ar dar kur -
Ji neapleis, bet žvakės suskaičiuotos,
Atseikėta kiek kam ir kuo mokėti.
Sakei, kad motina jau kapuose,
O tėvas net anksčiau išėjęs.
Užmiršk, įeik į lopšio šviesą
Ir būk it laikrodyje laikas.
Nereikia daug - tikėk ir lauk...
Kur jie bebūtų, laukiami pareina,
Ir tai ne plepalas soneto –
Sunki tėvužių pareiga.

(17)

AŠ
Ar lauki, kad daugiau ką pasakyčiau?
Sonete mielas, juk matai  - laimingas aš.
Tau apie pareigą prašnekus
Prisimenu savas žvakes---
O laikrodyj Laiku nenoriu būti.
Tegu paskauda kryžiumi ar ugnimi –
Koks štai dabar esu su savimi,
Dar niekuomet taip nebuvau arti.
Gal tereikėjo paslaugios minutės,
Kad, atsikvėpęs ilgesiu skaudžiu,
Nelyg iš titnago išskelčiau viltį
Su jo į pintį įkrėsta kibirkštimi.
Rusena, o sonete, pažiūrėki į mane -
Įsidega ir vaikšto laužui kurti ugnele.

(19)             

      Skiriu iksui ir igrekui 

Supurvintos rankos...
Bet taip tik atrodo -
Tokias jas nors dėki prie duonos.
Taip paima darbą, prie plūgo atėję artojai,
Taip moterys kaimo išvaikšto daržus.

Ten mūzų - nei lašo.
Ten prakaitas laša,
Kad stalas ateitų per lauką, per daržą,
O tu štai, iš rankų anųjų pavalgęs,
Kaip paršas į murziną balą neri.

Galiu užsimerkęs apeiti ir balą, ir paršą
Ir vis dėlto gaila, kad netgi užaugus, deja,
Žmogum jau nebūsią, -
Sukrito į mėšlą sunki jo dalia.

(20)

Ir ašara augina žmogų
Ir Dieve duok, kad ji nedingtų.
Aš irgi ją atsinešiau iš lopšio
Ir štai dėkoju,
Net į kryžių nepažvelgęs -
Žinau, jis nepaliks ir taip manęs.
O ašara?..
Regiu, po truputį apdžiūsta
Ir vis dažniau atrodo suprantu -
Deja, deja, net verkti jau nemoku.
O kai labai  bandau -
Be ašaros verkiu.
Skaudu, kai balos, upes, ežerai išdžiūsta,
Betgi dėl ašaros - taip pat...

(21)

Ko taip sužiurot į  mane?
Nejaugi manote, kai lopšyje
Ir tuo pačiu metu  - prie  jo,
Nereikia paskutinio baliaus?

Aš netikėjau, kad va šitaip bus –
Bet barsto stebuklus  dangus
Ir sutrikau, kad gal iš sapno neišėjęs...
Bet pažiūrėkite į jubiliejinį pyragą -
Ant jo viena žvakutė dega
Ir šimtas jau uždegti paruoštų.

Meistrai suėję aukštą stalą kala
Nuo Margionių per Šklėrius lig Kabelių
Ateikite – prašau – o kelią
Sonetai  pasitikę rodys jums...