(31)

Kai raidžių keturiolika į akmenį įkris, 
O skaičiai prakalbės mirties data,
Tai širdyje tylu, ramu
Ir užsimirš atodūsiai, kurie dabar,
Kad velniažin, ar iš tikrųjų gyvenu.
Dažnai net lyg pabudęs iš sapnų,
Šaukiu vardais ar skambinu telefonu -
Kodėl nurimote, bičiuliai artimiausi,
Nejau senatvės baidotės manos?
Ir kažkodėl man nedrąsu paklausti,
Kas dar su manimi lig šios dienos
Lenktynių trasoje išlikote paskiausi.
.....................................
Atleiskit, regisi, šaukiu vadus,
O išgirstu bažnytinius varpus.

(32)

Nemanau, kad jos – kapinės – šventos,
Neapykantos galgi daugiau,
Nei jėzuito širdy,
Užrakinusio Vilniaus bažnyčių duris,
Kad, o Dieve, tavęs nepašaukčiau
Net savo mirtim...|
Na taip, nebuvau prezidentas,
Arkikatedra irgi nerūpi visai,
Nes žodyje mano, Dzievuli,
Bažnyčios be užraktų vaikšto,
Durys atviros kaip kareivių kapai.
Aš tikiu  šiom bažnyčiom ir tuo,
Kad  gebu išpažinti  Tave per save -
Jėzuito nereikia,  atleisk iš tarnybos...

(33)

Ir ką daryti, jeigu meilės pilnos skrynios?
Žiūriu į paukštį –
Regisi, ne jam  o man
Toks  mėlynas, erdvus dangus sparnams
Ne jis, o  aš toli už horizontų skrieju
Stebiuosi, kad pasaulis vis be pabaigos
O Viešpatie, jeigu žinočiau, kad nėra tavęs
Vis tiek  dėkočiau  tau už tokį skrydį
Už erdvę ir už tai, kad net paukščiu  pavirtęs
Neužmirštu, kaip gailiai suošia šilai
Lydėdami į  horizontų begalybę.
Ir jeigu kas  dar netiki, kad  neįmanoma  va taip
Ateis  senatve  ir nebus kažką daugiau daryti
Kaip tik va šitaip -  po dausas skraidyti

(37)

Išėjęs, paieškojau vėjo,
Atrodė, gal pravers -
Galėsiu atsiminti ir kitus,
Kuomet su juo, laimingi galynėjomės,
Ir nežiūrėjome, kaip arkliui į dantis.
Išraudę skruostai degino žarijom,
O gerklės aikčiojo padūkelių balsais,
Kažin, ar daug dabar kas žinom,
Koks angelas bežiūri į kurio akis?
Mansis jau lazda pavirto.
Atrodė, niekam šito nelinkėk!
Bet ir tiesių – tai darbininkas
Sunku suvokti, kaip galėčiau būt be jo
Net jei ant stalo duonos su kaupu.

(38)

O! koks lengvas, sūnaiti,
Su pasauliu visu,
Kuris tirpsta akelėse tavo –
Net ir aš va, močiutė jauna,
Į dangų pro jas vis žiūriu - 
Skraido paukščiai aukštai,
Bet negali pakilti aukščiau,
Negi mano krūtinėje tu

Auk, mažyli.
Bet- ak!- koks  sunkus!!
Kuomet netikėtai paklausiau:
- Kuo būsi užaugęs,
Ir kaip aš tuomet, bobulė tava,
Prie širdies tokį didelį glausiu?

(39)

Padovanojo lyg nedaug -
Pavasario truputį
Su pražydėjusia balandyje gėle,
Bet šitame pavasario TRUPINYJE
Gražiausius žmones sutinku.
Ir štai kaip poterį bažnyčioje kalbu,
Kad neišeitų jie į nežinios takus,
Kad  neišnyktų laimės paieškot kitur.

Žinau, tik dulkė tu, o Lietuva, esi
Bet su tavim išaugom kosmose gražiausi.
Ir man dabar nepaprastai svarbu
Išrėkt šią žinią, kiek pakelti gali toliai,
Kad Lietuvai,  mano sielos šventovei
Ir kosmoso dievai ateitų nusilenkti.

(43)

Nepaisyti bandau, kai žodžiais muša,
Tačiau tai trunka neilgai -
Sukaukdamas žvėrim ūmai
Ir pats jau gerklę perkąsti galiu.
Ir suprantu, kad iš žvėries pakilęs,
Kad džiunglėse mano gimti namai,
Tik juos kažkaip buvau primiršęs,
Bet štai truputis ginčo ir vilkais
Vėl vienas kitą gebam atsiminti -
Pradėję urgzti, pakalena dantimis draugai:
Esą, tu nemanyki, kad iš džiunglių vienas,
Kad mus kitaip negu tave įkvėpęs Dievas...

Ir štai kryžiuojas peiliai ir karais
Į sielas neapykanta įplūsta...

(44)

Turbūt kartojuosi, kai šitiek parašyta,
Tačiau eilėrašty kaip laikrodyje
Laikas nesustoja.
Galbūt tik atmintim gali kartotis,
O datomis jų – niekada.
Nušluostau dulkes, bet ne rytą,
Ne dieną, vakarą ar naktį,
Kuomet tai buvo parašyta,
Suspurdus sielai, atsivėrus žodžiui
Ir išminčiai palaiminat sakmes.
Žinau, kaip skauda, jeigu posmas merdi,
Užspringęs neapykanta arba melu-

O mano Džiaugsme! didis Varge!
Kol tu man toks, vadinas  - gyvenu.

(45)

Į Everestą?
O, bičiuli, ačiū!
Ne alpinistas, bet ne tai svarbu -
Suglebo kūnas ir ištirpsta sveikata,
Jau tik pro akinius ir žvaigždę pamatyt galiu,
O žemiškų viršukalnių keliai
Nedaug man sielai įkvėpimo kelia,
Tačiau linkiu, kad Lietuvos vaikai,
Pakrikę po pasaulį platų,
Į jo viršukalnes įkopę, pažiūrėtų atidžiai,
Kokie aukšti mažytės Lietuvos keliai,
Kai vėliavą jos V. Vitkauskas neša.

O nuostaba! negi dėl to akių tamsoj šviesu,
Kad sugebu tikėt į šitokį lietuvišką peizažą?

(50)                 
      Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei
           
        I

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties
Tik reikia dar suprasti ką sakau.
Žinau tas kapines,
Nors jau seniai buvau
Ir nebuvau ne karto,
Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių
Pradėjai jau gyventi po mirties.
Gal ir nebūsiu, neateisiu ten
Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą
Ir  kur Varėnė maudos jo glėby
Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas
Gebu be kryžiaus tavo būti su tavim -
Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs
Aludarį Žaldoką vaidinau.

                   Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei

(51)

               II
Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Į sceną tiesiai, geno lydima, ėjai
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Gyvenam, Dalia, savo dalią
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.

(52)                     

     Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei
     
      III

Tenai aukštai, kur akys neįžiūri
Į klasę vėl sugurgom būt kartu –
Visi iš nuotraukų, be atminties ir supratimo,
Kad šitaip čia sugrįžtam saujom pelenų –
O kelias, Dalia, jau be kryžių  eina,
Net upę už parankės pavedžiot gali
Ir akmenys, iškritę  iš paminklu -
Vėl laisvėje ir nedejuoja mirtimi
Todėl tebus mano žodyj pasakyta –
(Jis irgi įkvėptas aukštos erdvės)
Ar ne todėl regiu, kaip skaudų rytą, 
Eilėraštis išėjęs į laukus sėjos –
Žegnojasi vardais, likimais, atminimais
Ir duona, jau suvalgyta  kadais...