(57)

Visaip atrodau... Kaip ir  jos,
Į posmą susirinkusios eilutės,
Kartais dėkoja, kad po nemiegą dairaus 
Bandydamas į laisvę bent mintim ištrūkti –
Nors žino, kad deja, deja
Net sieną pradaužyt kakta lengviau,
Negu išeit iš mikroskopiškai mažyčio geno.

Ir štai diena, kuomet ir čia
Pasaulis begalybėje sukritęs –
Baisu, kad neužspringtumei žvaigžde
Ir mikroskopiškai žmogaus mažytis genas
Nežino, kaip ir kur galėtų pasidėti,
Kad nepranoktų savimi dangaus erdvės
Kur viešpatauja tėvas

(58)

Ši atmintis dažnam nereikalinga.
Nukėlę nuotraukas, tiesiog į ugnį meta -
Esą, ar reikia atsiminti, mama,
Kaip išeini į mirtį?

Ir aš, beje, iš atminties galiu prikelt ne vieną
Paveikslą tavo jaunesnių dienų -
Dar mažas toks,
O tu vis skubanti su grėbliu, pjautuvu
Ar bėganti ravėt daržų...
Tavim išvaikšto rudenys bulviakasiais
Prišaudo staklės drobių, o gandrai
Ir žiemoje kabina lopšius palubėj...

Bet aš,  o mama, nuotraukų mirties nedeginu,
Vis burlaivius lipdau, kad ašaroje bent
Dar plaukiotum kartu

(59)

Piešiu eilėraštį per visą dangų -
Nuo smilgos smėlyje prie savo kojų,
Ligi žvaigždės, kurios šviesa lig  šiolei neatėjus
Ir kaip žvakutės vėjuje bažnyčios gęsta –
Tegu  nesako- kurčias, aklas ar tiesiog begėdis
Pasilenkiu prie  smilgos – Dievas kalba.
Į saują smėlio pažeriu – ir vėlgi su Dievu
Ir taip- kur ranka tiesk, kur koja kelk ar akį mesk
Visur, it šaknimis daiktais į erdve įsikibęs Jis
Kaip begalybėje ir įvairovėje būtis 

Todėl ir  aš, aplenkęs  arkikatedra  einu  namo
Bijodamas  ant kelio  minti kojos pėda
Kai Dievo tik visur ir daug
Ieškoti  jo  bažnyčioje, man regis, būtų gėda...
***************

(59)

O žioge žalias, kaip pavasaris esi.
Aš jau žinau- jie dideli nebūna:
Ateina, pasisveikina, pražysta gėlėmis,
Išplėštą lauką verčia arimu,
Sėja pripildę iki soties,
Ir pažiūrėk - kepurę užsikėlę ant galvos
Gegulėm pakukuodami išeina.

Man niekuomet nebuvo jų gana
Kaip ir  sulos, atėjusios į beržus
Žiogeli žalias, gal nebark  manęs
Kad toks godus namo pareina senas -
Tai kas, kad greitai šimtametis
Tai kas, kad daug  pasaulio matęs..
Žmogaus pavasariai nedideli.

(66)

Nedaliju savęs į akmenis - akmenėlius,
Bet jų pakanka, kad nukrisčiau,
Pataikydamas ten, kur protingiau nebūti -

Taškausi po bažnyčias, net altorius jų,
Užmiršęs, kad ir Dievas
Ateina kartais paklausyt mano maldų.

Tuokart neskauda, tik vėliau –
Kai žaizdos pradeda jų gyti.–
Kuomet paklausia  iš toliau – arčiau:
- Kam reikė šitaip skaudžiai akmenis svaidyti?

Tuomet ir mano dvasioje atsiveria kaltė -
Sugrįžę akmenys, vėl prašosi į širdį:
- O tėve mūsų, grįžtame  iš ten
Kur tau panorus daug griuvėsių pasilikę.

Laiškai Tau: (1)

Turbūt bent truputį nustebę,
Išvydie adresą ir parašą – Karlonas,
Aš irgi nemaniau, kad šitaip gali būti,
Tačiau dabar man nieko taip labai nerūpi
Kaip parašyti laišką Tau.

Neatsišauk!
Nes pavardės ar vardo man nereikia,
Tyloj įkritęs, sunkiai besuvokt galiu,
Kokia erdvė po kepure didžiulė,
Kai kojas jau pravaikščiojęs, namo grįžtu -
Nei kalba kas, nei verkia ar dainuoja.
Ant delno žiogas šokteli su smuikeliu:

- Kadais šita šalis Savęspi pavadinta
Aš grosiu, Pranai, tu savim rašyk!...

(67)

Įeinu į poeziją kietą
Ir neklauskit - kodėl?
Daug lapelių gražių pribarstyta...
O mintie! Atsiliepki, kur tu?

Klostėm šieno ir kūgiai išauga
Lig piliakalnių, lig Gedimino pilies...
Bet sakykit, ką dėti po kojom,
Kai  į aukštumą vėliavą reikia nunešt?

Netiesa, kad lapeliais net grindinį galim nugrysti,
Pametėję rikiuotės kareiviams po kojoms.   
Ko tyli, o mintie,
Pats žinau - negrįšiu į jaunystę,
Bet į kelią išėjęs dar vis nesustoju -
Gal į grindinį tilpsiu rikiuotei į pilį užkopti?
***
(68)

Tu, vyturėli, pailsėk!
Kai motorais žemelę ariam,
Ar  gali tavo giesmeles kas nors girdėt?

Kiek daug tvorų!
Kiek daug ežių priviso!
Kiek daug pilių,
Sargybos bokštais  apstatytų

Tu, vyturėli, nečiulbėk...
Norėjau Lietuvą matyt kaip Dievą
Taigi -VIENĄ .
Deja, prigeso lūkesčiai šitie.
Karčiai žvelgiu į mūšį pralaimėtą,
Bet vis dėlto  -nors pralaimėjęs, betr karys,
Jeigu ne žvakę degina, o giesmę gieda.

(69)
           „Verkia ir žydi“
.                                luana stebule
***
Na, kaip ištarti dar geriau,
Kai šitaip pasakyta?

Gyvenimas mūsų, deja,
Kaip tavo medis –
Neretai
Tiktai
Po metų dvidešimt pražysta.

Tai pažiūrėki, kaip stebuklas iš arti atrodo-
Verkia ir žydi.

Ar į tave nepanašus?
O į mane, beje - kaip gyvas.
Nelyg dvyniai abu.

Nešluostyk medžio ašarų,
Kad  kartais metų nenubrauktum...

(70)

Mano Dievas galingas, bet  juokingas -  labiau...
Jam sakau:
- Va, ir sulaukėm: ATĖJO LAIKAI,
Kai ne tu, o Dzievuliau, manęs bijai;
Aš, Dzievuliau, bijausi tavęs.

Išskėtė  žodį kaip skėtį,
Kad  nelytų  ant mano galvos:
- Mes abu DARBININKAI mažos Lietuvos.
Jei galėčiau –
Aukočiau dėl jos tave, Pranai,
Nes žinau: tau dėl to neskaudėtų.
O dabar?
Man  atrodo, kad mūsų lemtyj
Net ir man nepažįstamas Dievas gyvena.

(76)

Pažįstu vakarus tylius
Kai nuoskaudose gesta laikas
Iš klaviatūros byra  raidės
Į sakinių žodžius
Irv štai laiškai, sparnus pakėlę
Suklykę gervėmis  jau išskrenda
Palikę rudenį ir vėjų draskomus  medžius
Negrįš, žinau
Kaip gervės  grįžta
Suradusios  pež\įstamą  peizažą
O ir laiškai užsibaigia- Sudie
Grįžtu  namo iš emigracijos
Tenai – pas tėvą, mamą,  broli..
Pas savus...

(77)

Ištižėli, nejaugi tu, tai – aš,
Kuriam pamokslų daug kalbėjau?
Nesimeldžiau, tačiau tikėjau,
Kad jie sausroj lietum palaimina tave
Ir moko augt ir būti, kai tiesa
Negailestingai kliudo sielą.

Išeik iš prieglobsčio ir te netrūks
Drąsos man pažiūrėti į akis -
Dejuoja lūpose sunokęs laikas,
Eilėraštis išlaksto į šukes -
Štai tau akmuo nenutašytas!
Būk vyriškas ne tik poeto žody -
Įsprausk į smėlį atminčiai it kryžių
Ir nežinok, kad aš, ištižėli, tai - tu.

(78)
Paglostęs akmenį, mačiau
Kaip ,vieversiais subiręs, pagiedojo
Virš mano laiko ir manęs...

Stebuklas! O tačiau
Netyčia kapinėm pažvelgęs į rytojų-
Tik juos ir tegirdžiu aplink.

Nebūk, mirtie, neatidi-
Ir ne manyk, kad aš tavęs nemyliu-
Gal jau negreitas, neskubus išnykt,
Nemoku įkalbėt į meilės lyrą,
Tačiau esi ir būsi mylima
Neduok, o Dieve, kad tavęs nebūtų..
Išmokiusios iliuzijomis kurti būtį
Ir atsikvėpti begalybėje dvasia..

    Paskutinė meška

O meška, gėda dėl savęs -
Subėgę vyrai, paskutinę tave puola, -
Suskalija šunų gauja,
Medžioklių ragas šaukia, kad baisu...
Ant kelių maldai Musteika prikupo -
Nejau vėl karas, maras
Ar Nojaus potvynis į Gudo šalį
Iš Grūdo ežero Grūdos upeliuku įpluko?

Čepkeliai aikteli:
- Meška krauju pasruvo!
Sugavus mirtį akimis
Dar suriaumojus klausiau, ko daugiau -
Ar žmoguje – žvėries,
Ar žvėryje – žmogaus?