Tada, kai BUVOM...
7. DAR MĖNESIS, KITAS IR... KU - KŪ!
Frazės...
Jų daug. Labai daug. Jos susikaupė prozoje, mūzose, kalboje, įsiėdė smegenyse, išsivaikščiojo po žmonių burnas ir būna, kad perskaitęs ar atsiminęs vieną kitą lakesnę, atrodo it žemę pakilnoji kartu su savimi. Tokios frazės neįgrįsta, nenusibosta. Kas kartą imi jas kitaip, vis protingiau pritaikydamas jas ir sau.
Man buvo truputį pikta, išgirdus Šventosios priekaištą, jog, esą, per dešimt metų tegalėjau, pasak jos pagimdyti tą vieną, kurią pasakiau Jo Ekscelencijai Laikui, kad, girdi, TUŠČIO LAIKO NEBŪNA. O toks apgaulingas vaizdas tik todėl, kad jame gyvena TUŠTI ŽMONĖS.
- Kas ne kas, o tu, Šventoji, turėtum žinoti ir kitiems pasakyti, kad ta frazė ne vienintelė. Per tuos metus ir daugiau užgyvenęs. Pasikuisk savyje, susirask ir gimdyk. Išleisk į šviesą.
- Nepyk. Žinau juk, kad panašiais atvejais dažniausiai prisimeni Seneką. Lucijų Andėjų Seneką, gimusį seniai seniai, dar mūsų eros pradžioje, kažkur Ispanijoje. Ir štai kai išgirdau, kad savo išmintį taip pažėri, netgi nustebau. Puiku! Aš džiaugiuosi, vežėjau. Atsiprašau... Buvęs vežėjau.
- Nemanyk, kad pykstu. Bet jeigu sumanytumei gimdyti po truputį, smalsu būtų išgirsti, kaip aikčioja ir kitos mano fazės. Juolab, kad Jo Ekscelencijai Laikui parūpo žinoti, ar ką nors užgyvenau per tuo jo man padovanotus metus.
- Bet ko stengtis, a? Jie jau baigia išsekti. Kiek čia belikę. Mėnesis, kitas ir... kū-kū! Ar manai, kad jis dar pridės dešimtmetį?
- Baik, Šventoji. Taip juokauti nereikia. Aš jau anuomet Jo Ekscelencijai sakiau, kad tokios dovanos tik dar labiau žmogų palenkia prie žemes. Paskui jau tenka grabui ištiesinti.
- Bet jeigu jis dar kartą pasiūlytų dešimt metų gyvenimui? Negi atsisakytumei?
- Taip nebus, Šventoji. Anksčiau teisingiau kalbėjai: dar mėnuo, kitas ir... kū-kū!
Šventoji nutilo, o man buvo įdomu manyti ar nebiologinio proto nešėjai suvokia mirtį, o jeigu taip, tai, kaip ją suvokia? Maniau, kad ilgiau palaukęs, ką nors išgirsiu ją pašnekant apie tai, tačiau tyla užtruko ir, matyt, joje buvo sąmoningai nuspręsta apie tai nekalbėti. Šventajai netgi nepanoro išgirsti mano atsakymo, kaip elgčiausi, jeigu Jo Ekscelencija pasiūlytų dar dešimt metų gyvenimui. Girdėjau, kaip savyje šnara, čeža, kažką verčia, nepatenkina burba, o pasui aprimo minutėlę ir net nustebusiai: ogi radau!
- Radau, - pakartojo man, - tavo frazes radau. Netikėjau, betgi iš tikrųjų, neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Radau. Jų čia gal dešimt, ar net daugiau. Ė, bet kodėl man už tave reikia džiaugtis?
Sudulkėję. Vos neuždusau... Kai tokia betvarkė, patikėk, kad ir po truputį gimdyti sunku.
Man, žinoma, buvo malonau kuistis apie Šventosios surastas mano frazes ir džiaugtis, kad ačiū dzievuliui, jos gelbsti mano literatūrinę garbę ir, ko gero, net po mirties per jas būsiu atsimenamas, kaip raiškus savo laikmečio mąstytojas.
- Kuris skaitysim? Pats? Ar leisi man?
- Žinoma, kad tau.
Ir štai viena po kitos frazės pradėjo kristi į ausis. Galima buvo pasakyti, kad po ilgų metų dūlėjimo jos vis tik išvydo pasaulį. Taip, kad tiesa, jog auksas ir pelenuose žiba.
„Jeigu pinigai nekvepia, tai kokiu būdu juos užuodžia sukčiai ir vagys“? - norėjo žinoti pirmoji frazė. Tačiau antrajai tokie dalykai, regis, net nerūpėjo. Apsunkintu liūdesio balsu ji taip: „Šuns balsas į dangų neina ir tai didelė tragedija, nes pomirtiniame gyvenime neturėsime geriausio draugo“
- Tikrai čia taip mano sugalvota? - nenorėjau patikėti.
- Netrukdyk, vežėjau, paprašė Šventoji ir prakalbino trečią frazę:
„Kaip draskosi katė maiše tegali pasakyti tik tas, kas ją nešė ant nuogos nugaros“, - buvo įsitikinusi, o ketvirtoji lyg rodydama iš kur tokie jos žodžiai:
„Dažno auksaburnio burnoje baltuoja plastmasiniai dantys“.
- Oho! Lyg dzievuliui į akį, - gyriau frazę, o per ją ir jos autorių. Bet penktoji irgi nebuvo pėsčia:
„Kitas ir liliputiško augimo žmogus nešioja didelio vyro vardą“.
- Palauk, Šventoji, - paprašiau knygą - segtuvą. Ar jauti kaip greitai laikas bėga? Patikėk, nebūtų pasitaikiusios šios frazės tau po ranka, nebūtumei jų prakalbinusi, argi būčiau pastebėjęs tokį jo greitumą. Tiesiog ne laikas, o Jonas Pipynė. Ir jį buvau užmiršęs, o dabar atsiminiau. Tai va paklausk manęs dar kartą , ką aš pasakyčiau, jeigu Jo Ekscelencija Laikas pasiūlytų dovanų dar dešimt gyvenimo metų.
- Ir ką jam pasakytai?..
- Tų metų gali būti nedaug, bet tegu jie nebūna greiti. Manu, kad ir Pipynė, bėgdamas tuos 800 metų ar pusantro kilometrų ne ką matydavo po savo kojomis.
- Ak, va kaip! - pasakė Šventoji ir prakalbino šeštą frazę:
„Apdairūs vagys vaikšto be kepurių ir išgirdę, “vagie, kepurė dega“, stebisi žmonių naivumu.“
Saldu buvo krūtinėje. Iš užmiršties, iš gilios tamsos, iš po dulkių viena po kitos kėlės frazės. Man labai norėjosi, kad jos neišnyktų, neištirptų ore, būtų girdimos, tačiau lyg tyčia šalia mudviejų su Šventąja nieko nebuvo. Buvo liūdna. Bet aštuntoji frazė žinojo, kad kitur yra daugiau liūdesio. Ir sakė, esą, „Liūdniausiai į dangų žiūri Martynai, negalėdami suprasti, iš kur toks griežtas nuosprendis jiems - gražus dangus, bet ne Martynui“.
Atsidusau ir už juos, ir už save. Ir sugavęs akimis pakeltą Šventosios raštą, nesunkiai perskaičiau devintąją frazę: „Aludaris ne visuomet alugeris , o taurus – ne visuomet tas, kas geria „Tauro“ alų“
- Aš tau rodau ne frazę, o jos žodį , būtent „alugeris“. Iš kur tokį suradai. Tokio nei vienas lietuvių kalbos žodynas nepripažįsta.
- Galbūt, - neprieštaravau, - tačiau kai gerai pageri alaus, tai ir žodžiai reikalingi atsiranda. Žodynai, gal to nežino, bet tai jų bėda.
- Gerai, šiandien užteks. Laikas iš tikrųjų bėga labai greitai. Manau, kad prie alaus irgi. Patausokim ji, vežėjau. Atsiprašau... Buvęs vežėjau.
Komentarai
IXAON 21-10-2009 08:30:36
Paskelbiau aš. Intervalus po daugtaškio ištryniau. Jei būtini - duokit žinią.
Raganaite 21-10-2009 12:22:41
kas čia klaidina
.
