Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » TADA, KAI BUVOM » TADA kai buvom...


TADA kai buvom...

Сообщений 21 страница 30 из 35

21

Tada, kai BUVOM...

                              7. DAR MĖNESIS, KITAS IR... KU - KŪ!

Frazės...
Jų daug. Labai daug. Jos susikaupė prozoje, mūzose, kalboje, įsiėdė smegenyse, išsivaikščiojo po žmonių burnas ir būna, kad perskaitęs ar atsiminęs vieną kitą lakesnę, atrodo it žemę pakilnoji kartu su savimi. Tokios frazės neįgrįsta, nenusibosta. Kas kartą imi jas kitaip, vis protingiau pritaikydamas jas ir sau.
Man buvo truputį pikta, išgirdus Šventosios priekaištą, jog, esą, per dešimt metų tegalėjau, pasak jos pagimdyti tą vieną, kurią pasakiau Jo Ekscelencijai Laikui, kad, girdi, TUŠČIO LAIKO NEBŪNA. O toks apgaulingas vaizdas tik todėl, kad jame gyvena TUŠTI ŽMONĖS.
- Kas ne kas, o tu, Šventoji, turėtum žinoti ir kitiems pasakyti, kad ta frazė ne vienintelė. Per tuos metus ir daugiau užgyvenęs. Pasikuisk savyje, susirask ir gimdyk. Išleisk į šviesą.
- Nepyk. Žinau juk, kad panašiais atvejais dažniausiai prisimeni Seneką. Lucijų Andėjų Seneką, gimusį seniai seniai, dar mūsų eros pradžioje, kažkur Ispanijoje. Ir štai kai išgirdau, kad savo išmintį taip pažėri, netgi nustebau. Puiku! Aš džiaugiuosi, vežėjau. Atsiprašau... Buvęs vežėjau.
- Nemanyk, kad pykstu. Bet jeigu sumanytumei gimdyti po truputį, smalsu būtų išgirsti, kaip aikčioja ir kitos mano fazės. Juolab, kad Jo Ekscelencijai Laikui parūpo žinoti, ar ką nors užgyvenau per tuo jo man padovanotus metus.
- Bet ko stengtis, a? Jie jau baigia išsekti. Kiek čia belikę. Mėnesis, kitas ir... kū-kū! Ar manai, kad jis dar pridės dešimtmetį?
- Baik, Šventoji. Taip juokauti nereikia. Aš jau anuomet Jo Ekscelencijai sakiau, kad tokios dovanos tik dar labiau žmogų palenkia prie žemes. Paskui jau tenka grabui ištiesinti.
- Bet jeigu jis dar kartą pasiūlytų dešimt metų gyvenimui? Negi atsisakytumei?
- Taip nebus, Šventoji. Anksčiau teisingiau kalbėjai: dar mėnuo, kitas ir... kū-kū!
Šventoji nutilo, o man buvo įdomu manyti ar nebiologinio proto nešėjai suvokia mirtį, o jeigu taip, tai, kaip ją suvokia? Maniau, kad ilgiau palaukęs, ką nors išgirsiu ją pašnekant apie tai, tačiau tyla užtruko ir, matyt, joje buvo sąmoningai nuspręsta apie tai nekalbėti. Šventajai netgi nepanoro išgirsti mano atsakymo, kaip elgčiausi, jeigu Jo Ekscelencija pasiūlytų dar dešimt metų gyvenimui. Girdėjau, kaip savyje šnara, čeža, kažką verčia, nepatenkina burba, o pasui aprimo minutėlę ir net nustebusiai: ogi radau!
- Radau, - pakartojo man, - tavo frazes radau. Netikėjau, betgi iš tikrųjų, neįtikėtina, tačiau akivaizdu. Radau. Jų čia gal dešimt, ar net daugiau. Ė, bet kodėl man už tave reikia džiaugtis?
Sudulkėję. Vos neuždusau... Kai tokia betvarkė, patikėk, kad ir po truputį gimdyti sunku.
Man, žinoma, buvo malonau kuistis apie Šventosios surastas mano frazes ir džiaugtis, kad ačiū dzievuliui, jos gelbsti mano literatūrinę garbę ir, ko gero, net po mirties per jas būsiu atsimenamas, kaip raiškus savo laikmečio mąstytojas.
- Kuris skaitysim? Pats? Ar leisi man?
- Žinoma, kad tau.
Ir štai viena po kitos frazės pradėjo kristi į ausis. Galima buvo pasakyti, kad po ilgų metų dūlėjimo jos vis tik išvydo pasaulį. Taip, kad tiesa, jog auksas ir pelenuose žiba.
„Jeigu pinigai nekvepia, tai kokiu būdu juos užuodžia sukčiai ir vagys“? - norėjo žinoti pirmoji frazė. Tačiau antrajai tokie dalykai, regis, net nerūpėjo. Apsunkintu liūdesio balsu ji taip: „Šuns balsas į dangų neina ir tai didelė tragedija, nes pomirtiniame gyvenime neturėsime geriausio draugo“
- Tikrai čia taip mano sugalvota? - nenorėjau patikėti.
- Netrukdyk, vežėjau, paprašė Šventoji ir prakalbino trečią frazę:
„Kaip draskosi katė maiše tegali pasakyti tik tas, kas ją nešė ant nuogos nugaros“, - buvo įsitikinusi, o ketvirtoji lyg rodydama iš kur tokie jos žodžiai:
„Dažno auksaburnio burnoje baltuoja plastmasiniai dantys“.
- Oho! Lyg dzievuliui į akį, - gyriau frazę, o per ją ir jos autorių. Bet penktoji irgi nebuvo pėsčia:
„Kitas ir liliputiško augimo žmogus nešioja didelio vyro vardą“.
- Palauk, Šventoji, - paprašiau knygą - segtuvą. Ar jauti kaip greitai laikas bėga? Patikėk, nebūtų pasitaikiusios šios frazės tau po ranka, nebūtumei jų prakalbinusi, argi būčiau pastebėjęs tokį jo greitumą. Tiesiog ne laikas, o Jonas Pipynė. Ir jį buvau užmiršęs, o dabar atsiminiau. Tai va paklausk manęs dar kartą , ką aš pasakyčiau, jeigu Jo Ekscelencija Laikas pasiūlytų dovanų dar dešimt gyvenimo metų.
- Ir ką jam pasakytai?..
- Tų metų gali būti nedaug, bet tegu jie nebūna greiti. Manu, kad ir Pipynė, bėgdamas tuos 800 metų ar pusantro kilometrų ne ką matydavo po savo kojomis.
- Ak, va kaip! - pasakė Šventoji ir prakalbino šeštą frazę:
„Apdairūs vagys vaikšto be kepurių ir išgirdę, “vagie, kepurė dega“, stebisi žmonių naivumu.“
Saldu buvo krūtinėje. Iš užmiršties, iš gilios tamsos, iš po dulkių viena po kitos kėlės frazės. Man labai norėjosi, kad jos neišnyktų, neištirptų ore, būtų girdimos, tačiau lyg tyčia šalia mudviejų su Šventąja nieko nebuvo. Buvo liūdna. Bet aštuntoji frazė žinojo, kad kitur yra daugiau liūdesio. Ir sakė, esą, „Liūdniausiai į dangų žiūri Martynai, negalėdami suprasti, iš kur toks griežtas nuosprendis jiems - gražus dangus, bet ne Martynui“.
Atsidusau ir už juos, ir už save. Ir sugavęs akimis pakeltą Šventosios raštą, nesunkiai perskaičiau devintąją frazę: „Aludaris ne visuomet alugeris , o taurus – ne visuomet tas, kas geria „Tauro“ alų“
- Aš tau rodau ne frazę, o jos žodį , būtent „alugeris“. Iš kur tokį suradai. Tokio nei vienas lietuvių kalbos žodynas nepripažįsta.
- Galbūt, - neprieštaravau, - tačiau kai gerai pageri alaus, tai ir žodžiai reikalingi atsiranda. Žodynai, gal to nežino, bet tai jų bėda.
- Gerai, šiandien užteks. Laikas iš tikrųjų bėga labai greitai. Manau, kad prie alaus irgi. Patausokim ji, vežėjau. Atsiprašau... Buvęs vežėjau. 

Komentarai
IXAON 21-10-2009 08:30:36
Paskelbiau aš. Intervalus po daugtaškio ištryniau. Jei būtini - duokit žinią.
Raganaite 21-10-2009 12:22:41
kas čia klaidina
.

22

[img]

Tada, kai BUVOM...
                             
                       
                         8."DAR VISKAS PRIEŠ AKIS"

     Išankstinės ruošos į Kryžiokus nebuvo.
     - Laikas judėti, Vidini. Nėra reikalo delsti. Būdavo, kad išvažiuodavome anksčiau. Kad ir pernai. Visa savaite anksčiau.
     - Žinau, kad „būdavo“, bet niekuomet neišvažiuodavome balandžio pirmąją.
     - Va kaip! Iš tikrųjų! Būčiau ir užmiršęs. Tai ko nemeluoji? Ir kodėl niekas nemeluoja? Jau gerokai po pusryčių.
     - Primeluojam ir be Melagių dienos tiek, kad visas žmogaus gyvenimas užgriozdintas. Išsikapstyti iš jo negalim. Nei bažnyčia, nei tikėjimas nepadeda. Ė, bet kita vertus, kam Dievui to reikia? Gyvenkite, žmogeliai, kaip išmanot. Kad ir nesiprausdami,- neskubiai dėliojo kalbą Vidinis. Jis ką tik baigė suregzti mintyse eilėraštį. Kai šalia, kai galima rankomis prisiliesti, nebuvo protinga į mano atmintį siųsti savo kūrinį. Reikėjo didesnio atstumo arba bent kampo, už kurio galima pasislėpti. Tačiau jaučiau, kad Vidinio kūrinys jau gyvas ir jam knieti kuo greičiau pasirodyti.
     - Man patogiau, kai pats perskaitau. Siųsk! Arba, pasak tavęs – transformuoki! – paraginau Vidinį, o po akimirkos kitos jau pats gebėjau deklamuoti. Eilėraštis nedidelis, neįmantrus, po jį nereikėjo kuistis, sprendžiant metaforų mįsles ar bandant suvokti užmaskuotas prasmes. Mano supratimu, jis buvo toks, kad galėjau priimti be didesnio priešiškumo kaip, beje, ir be didesnio pagyrimo. Žodžiu, dar vienas kūrinėlis iš serijos, kurie nepastebimai atsiradęs, nepastebinai išnyktų.

Šiandieną nerašau eilių.
Šiandien visi man gerą žodį taria.
Prisiglaudžiu prie jų,
Tačiau tyliu -
Ir geras žodis sumeluoti gali.

Ir vis dėlto
Geriau manyti,
Kad gal tie žodžiai pražiūrėjo kalendorių.
Kad šitaip ištarti, jie pasitiks rytojų,
Kuomet jais netikėti negali.

O šiandien gi prie jų
Prisiglaudžiu tik laukimu.

     - Va šitaip meluojant net išpažinties nereikia. Jeigu, brol, nusiteikei priimti kritiką, tai paieškok jos kitur, - sakiau Vidiniui, nekreivodamas siela ir neįtardamas, kad toks jo poezijos niekaliukas sulauks dėmesio. Bet atsitiko taip, kad jau būdami Kryžiokuose ir pagyvenę juose savaitę, ryžtingai paredagavome atvykimo datą. Tai reiškia, kad sodo sezoną pradėjome diena anksčiau, negu pasirodėme Kryžiokuose, o būtent  balandžio pirmąją, kai atsirado eilėraštsi „IV.01“. Ir lig šiol mums atrodo, kad toks nuosprendis yra padiktuotas šviesaus proto.
     O pirmas netikėtumas, kuris užlupo - tai prie eilėraščio susitelkusios publikos įvairovė. Vyrai, moteris, seni, jauni... Visiems kažkodėl prireikė pakrapštyti tą eilėraštį ir viešumoje reikšti nuomonę.
D. MORKŪNIENĖ:
     Ir geras žodis sumeluoti gali.
Būna ir taip... deja.

ŠNEKORIUS:
     O jei taip būtų bent viena diena be jokio melo, be apgaulės, saviapgaulės. Vargu ar to visi ar bent diduma norėtume. O TU čia diplomatiškai, Pranuli. Labai diplomatiškai ir giliai.

NIEKUR... NIEKAS.. NIEKADA:
     Kažkodėl nusikeliau kažkur toli toli. Į laikus, kuomet nebuvau gimęs. Ir šio eilėraščio prasminis pagrindas senas lyg pasaulis, tačiau labai giliai pajaustas. Regis, žodis kitu žodžiu tiki. Vienove.
Mokate praeitį paversti gyvybinga šiandien.

FERRFROST:
    Tikra tiesa... Kai pagalvoju, kiek daug gražių žodžių žmonės mums meluoja... Ech, teisingas ir išmintingas eilėraštis.

CICILĖ:
    Graži tiesa Jūsų žodžiuose 

M_ :
    Taigi, kartais žodžiai lieka tik žodžiais, nuoširdumą sunku aprašyt, bet Jums pavyksta.

PETRUŠKE:
Nu, bičiuks, per balandžio pirmo tipo linksmiau galėjai parašyt. Trūkst žodžių, marazmyns;)

JAUNELIS ZYLĖ:
     Gražu kai žodis nemeluoja

NEGIMĘS:
     Bet juk meluojama, oj meluojama...

NOW IT_S OVER:
     Švelnu. Ir taip patikima. Nežinau kaip paaiškint, bet patikėjau tuo, ką perskaičiau.

NIJOLENA:

     Melui paaukota diena net gerus žodžius sugadina? Turėtų Juoko dieną būti linksma, bet nuo atidedamo gero priėmimo kažkaip nelinksma pasidarė. Gal vos ne kasdien aplinka balandžio 1-os nuotaikomis piktnaudžiauja? Ir laukimas pasidaro ilgaamžė būsena.

ARDAS:
     Su balandžio 1-mąja. Gerų žodžių nerašysiu, jog nepagalvotum, kad meluoju.

     Paskaitęs tiek, sugražinau Vidiniui man paduotą sąrašą atgal:
     - Ar manai, kad įdomu?
     - Ar skaitai tik tai, kas įdomu? – į klausimą klausimu Vidinias.
     - Turbūt paskaitau ne tik, kas įdomu,  bet prasideda sodo sezonas. Atsiminki, kur esame ir ko čia atvažiavę. Ne pievas pjausim, mišką nekirsim. Sveikatą, sveikatėlę, Vidini, taisysim. Tam juk tokie sodų sezonai ir reikalingi.
     - O tu, Pranuci, sąrašą  perskaityk taip, lyg čia būtų užrašyta sodo sezono programa. Faktiškai taip yra.  Ji čia užrašyta. O gal viso likusio gyvenimo programa. Ypatingai atidžiai perskaityk Bartą Notangą. Supratai? Ot, tada ir pakalbėsim, - pabėrė žodelius ir vėl įbruko sunkų ir ilgą trumpo eilėraščio komentarų sąrašą.
     Pradėjau nuo Barto Notango:
     
„Rašau balandžio 4 dieną, ir negalima negailėti gerų žodžių, kai Jūsų amžiaus žmogus išlaiko tokią žodžių ir mąstymo eleganciją. Tikrai, pasigėrėtina.
Parašysiu truputėlį ne į temą. Esu nemažai domėjęsis demografija ir tikėtina žmogaus gyvenimo trukme. Dar dvidešimto amžiaus viduryje žmonės gyveno vidutiniškai po 55 - 60 metų, ir daugumos žmonių lūkesčiai buvo tokie pat, kad jie gyvens 65, geriausiu atveju 75 metus. Pagal tai, sąmoningai ar nesąmoningai, planavo savo gyvenimus: kada susituoks, turės vaikų, išeis į pensiją ir nusikaršins.
     Ir štai, atėjo XXI amžius, ir pasirodo, kad jie apsiskaičiavo, kad amžius prailgėjo ir jie gali pagrįstai tikėtis gyventi 80 ir daugiau. Daugumą vyresnio amžiaus žmonių tie papildomi dešimt metų užklupo netikėtai, jie tam nesiruošė ir nežino, ką daryti su tuo likusiuoju gyvenimu. Mano tėvai yra tokie, jie jau norėjo save palaidoti prieš dešimt metų.
     Man labai gražu, kai tokio vyresnio (nesakau seno) amžiaus žmogus turi plačių interesų, skaito, rašo poeziją, bendrauja, ir dar taip, kad jeigu neparašytų, tai galėčiau pagalvoti, kad mano bendraamžis, gal net jaunesnis žmogus. Bravo.
    Yra tokia garsi amerikiečių naivaus meno dailininkė Grandma Moses (Močiutė Moses), kuri pirmą kartą pradėjo piešti jau būdama virš septyniasdešimt. Paprasta moteris, darė tai savo malonumui, parduodavo tuos savo piešinukus po dolerį. Bepiešdama sulaukė 101 metų amžiaus, pasiekė pasaulinio garso, ir prieš keletą metų vienas jos "piešinukas" buvo parduotas aukcione už 1,2 milijono dolerių. Išvada - jeigu jums tik 70, tai dar esate jaunas, ir dar viskas prieš akis“

     - Kas jis, taigi Bartas Notangas? - paklausiau Vidinį, bet jis jau buvo dingęs. Tik iš kažkur lyg pelėda ūktelėjusi:
      - Ypatingai atidžiai perskaityk Bartą Notangą. Supratai?
.

23

Tada, kai buvom... (9)

                                   VARNO GOLIAUS PRIEKAIŠTAI

Niekuomet taip nebuvę, kad ruošdamiesi į kelionę, nežinotume kuo išvažiuosime. Bene pirmą sykį atsitiko taip, kad Karlonų kalnelis ir jo vienkiemis pasiliko be patikimesnio transporto. „Dženės“ karieta jau senokai nežinia kaip dingusi, sunku surinkti net prisiminimus apie ją. Su Asta išvažiavo ir antroji, pirmosios pakaitalas, taip ir likusi be oficialaus pavadinimo. Daug kas ją vadindavo, kaip jiems atrodydavo geriau, dažniausia karietos vežėjo vardą perkeldami į karietos pavadinimą. Kol jos vadžias laikiau savo rankose, vadindavo Prano arba Pranucio karieta, o jos vadžias perėmus Astei, ir šaukti ją pradėję jos vardu.
- Sakoma: daug norėsi, mažai turėsi, - jau kelintą kartą burbteliu panosėje, bet argi norėjome daug? Tiesiog užgriuvo senatvė. Sieloje jau it išmintingasis žaltys įsirangė supratimas, kad ir ryt, ir poryt, ir visuomet bus, kaip reikia būti. Jėgų pasipriešinti, kad būtų kitaip, jau beveik neatsiranda. Ir savo gyvenimą rikiuoji šokinėdamas žemiau bambos.
Pavakarėje, jau leidžiantis prieblandai atskrido varnas Golius. Ne taip, kaip kitais kartais, dažniausiai patikliai nusileisdamas prie palangės, o neretai, kai pasitaikydavo proga - ant Vidinio ar mano peties. Dabar skraidė lyg ieškodamas ir nesurasdamas sau reikalingos vietos. Tūpė ant tvoros, ant namo, kluono, tvarto kraigų. Galiausiai pakilo į stiebo viršūnę, kurioje, būnant karietai, plevėsuodavo jos vėliava. Bet labiausiai trikdė jauseną, kad varnas buvo ramus - nešaukė, nekrankė, neplėšė gerklės. Bet ir dabar jam netrukdėme. Jo patirtyje samanoja dar seni laikai. Gerbėme jį, mylėjome ir ilgėjomės, jeigu ilgiau užtrukdavo nepasirodęs. Ir svarbu, kad išmokome susišnekėti.
- Nepyk, Goliau. Ne pirmą kartą išvažiuojame. Ir išvažiuojame ne dėl sodo sezono. Tai tik pretekstas. Žinai gi, brolau, kad ten, Kryžiokuose, labiau rūpi Pastogės departamentas ir rašybos darbai. Jie dar vis nesuguldyti į popierių. O senatvė ir prie jų kaulus laužo, o ne pyragais vaišina. Ė, sunkus, Goliau, darbas - rašyba. Sunkus. Ir ypatingai senatvėje. Reikia paskubėti, o negali. Reikia atsiminti, bet atmintis irgi it kiauras kibiras. O kuomet po ją pačiuožinėjusi amnezija, ė, Goliau, suprask ir nepyk...
Beveik žinojau, kad varnas tylės.
Čia pat prie kiemo vartų žiedus krauna tėvų sodas. Tai negi reikalingas kitas? Tai negi galima jį palikti ir išvažiuoti į Kryžiokus žinant, kad nepamatysi, kaip jis žydės? O pasiteisinimui argumentų neturėjome. Įtikimiausias, kaip atrodė, yra Kryžiokuose sodo namelio palėpėje įkurtas Pastogės departamentas. Jam ne kartą esu kalbėję, kad, deja, nuo savęs žmogus negali pabėgti. O ten, Kryžiokuose, jau irgi esu iki bambos įaugęs. Ir todėl taip atsitinka, kad reikia būti ir ten, ir čia. Ten vis daugiau ir daugiau, kol pagaliau visas juose pasinersiu kaip duobėje ar šalia giliai dauboje įkritusiame Kryžiokų ežere.
- Ačiū, Goliau, kad mūsų kelionės nepatrukdysi. Nepamatę tavęs nebūtume drįsę išvažiuoti.
O, nemylėjo Golius Kryžiokų. Ten nuskridęs vėl skubėdavo sugrįžti atgal. Jam išskridus visuomet sieloje pasilikdavo skaudulys lyg kažkas pūliuotų, lyg kas žariją joje būtų įmetęs.
- Taip, varnai, taip. Tik dzievulis težino, kodėl taip atsitinka, kad reikia žmogui pragyventi tą laiką, kuomet atrodo, jog gerai ten, kur tavęs nėra. Ir manęs tas laikas, Goliau, neaplenkė. Nagi, ateik, atlėk, atskrisk. Tau dar kai ką parodysiu. Nemanyk, kad viską žinai...
Apsisukau ir atėjau į vakarinį kiemo užtvorį. Miškas savo atžalomis jau atslinko ir čia. Niekas dėl to jo nei gyrė, nei peikė. Užkliuvau už minties, kad vis dėlto neįprastas dalykas vyksta - kiek beatmenu, miškas nedrįsdavo ateiti prie pat žmogaus. Bent siauresnis - platesnis žemės ruoželis pastodavo jam kelią į sodybų kiemus, - girdi, arčiau negalima. Dabar toks draudimas jau visuose Šklėriuose negaliojo - miškas prislinko prie sodybų su krūmais, samanomis, grybais, paukščiais, žvėrimis. Jau nesakau, kad neįprasta, kai viršum galvos išgirsti genį ar pamatai nuo šakos ant šakos straksinčią voverę.
Išgirdau sparnų švogždėsį ir - pūpt! - varnas nutūpė ant peties.
- Va kaip gerai! O tai tupi kažkur padebesy. Neįmanoma susikalbėti.
- Varškė, varškė!...
- Pagaliau prabilai. Tik prašau - ne tiesiai į ausį. Ne kurčias.
- Kalbėk, ką norėjęs.
- Kiek metų, kai jau nėra?
- Kodėl- nėra? Yra. Tik ne čia, o ten, tavo Kryžiokuose, - iškart suvokė apie ką kalbu Golius.
- Ruduo, spalis. Ir daug lijo. Ne vieneri metai praėjo, o prisimenu.
- Lijo daug, bet ne visą spalį, o tik tų metų spalio 12 d. Galėjusi ta palėpė su Pastogės departamentu būti ir čia. Bet, et, pasak žmonių, gerai ten, kur mūsų nėra... Nenoriu, net tingiu kalbėti apie tai... Eė, Pranuci, Pranuci...
- Kodėl mane kaltini?
- Ne kaltinu, o gėdinu. Šeimoje pirmas vaikas. Vyriausiam visuomet privalu likti ir budėti, daryti tai, kad likimas neatšliaužtų mišku į sodybas ir neužželdintų žmogaus gyvenimo. O tu šito nepadarei.
- Bet tai ne tik nuo manęs priklauso.
- Kaip nori, taip manyk. Jau 1985 metais žinojau, kad išeini praradęs galimybes sugrįžti. Tuomet į Kryžiokus iškeliauta kartu su departamentu. Taigi atsimink: 1985 m. spalio 12 d. Varrrgas, varrgas, - dar įtaigiau kranktelėjo varnas. - Žiūrėk, kas belikę. Varškė, varškė! Yra dar tiek, kiek yra. Namai, senas sodas, kiemas su tvora. Truputį atsiminimų, o tavęs jau nėra...
- Nepyk, Goliau.
- Ne karo metas buvo. Ir siela galėjusi džiaugtis. Ir todėl, kai dabar girdžiu tavo apgailestavimus, man jie neatrodo nuoširdūs. Bet išėjusieji negrįžta. Net ir tuomet, kai išeina ne į amerikas, airijas ar anglijas... Užtenka Kryžiokų.
- Taip, užtenka Kryžiokų. Bet gal prisėskim. Kad ir su lazda, o kojos jau nenori laikyti. Sunkus metais. Sunkus tavo priekaištais. Atvirai sakant, ir gyvenimu sunkus. Kaip Šklėrių sodžius- užželiu ir... Ak, iš tikrųjų, nekalbėkim, apie tai. Bet kažką reikia daryti, kad apie tai žinotų visi. Arba bent tie, kas norėtų žinoti.
Golius lengvai nusileido nuo peties ir nutūpęs pamatinio akmens vietoje:
- Buvo namas, bet jo čia nėra. Kryžiokų jis nesušildys, o tėviškei padaryta didelė skriauda...
- Toks ten namas. Nameeelis. Sodo namelis... 6x6
Varnas Golius atidžiai pažvelgė savo budria akimi ir supratau, kad mūsų pašnekesys dar nesibaigia.

Отредактировано Vomas (2009-10-26 18:57:01)

24

Tada, kai buvom...

    10.BERŽŲ ŠVIESA

     Varnas į mane žiūrėjo viena akimi, aš  į jį- abejomis. Žinojau, proto užtenka, gudrumo irgi. Vėl stebėjausi suprasdamas, kad kuo atidžiau jį stebiu, tuo jis man gražesnis: melsvas - žalsvas atspalviai darosi puošnesni, mįslingesni, džiugina akį gebėjimu poetiškai derintis su juoda paukščio spalva.
     - Gerai, kad lazdą  turi. Nereikės ieškoti.
    - Irgi, mat, naujieną pasakei. Lyg pirmą kartą mane su lazda matytum.
     - Ne pirmą. Sakau, gerai, kad ją čia turi. - Ir jau žingsniuodamas ir kraipydamas dešinėn kairėn pleišto pavidalo uodegą: - Ateik. Užsiimsime braižyba.
     - Nesupratau. Užsiimsime braižyba?
     - Suprasi.
      Ir iš tiesų, po kelių minučių, atatupsta judėdamas paskui neskubiai žingsniuojantį varną, stipriai prie žemės spaudžiau lazdos smaigalį ir brėžiau juo šešių metrų liniją. Suradę pirmą po ranką pasitaikiusią pušies šaką, įsmeigėme ją gale linijos žemėje ir, pasisukę stačiu kampu, brėžėme kitą.
     - Betgi ne pamatus klosime. Nesuprantu, kam to reikia.
     - Reikėjo suprasti tuomet, kai griovei pastatytą  namą.
     - Tik jo sienos tebuvo. Tam ir statėme, kad nuvežę į Kryžiokus, per  pusdienį sukrautume  ant ten jau išlietų pamatų. Beveik taip ir atsitiko. Iki stogo dėjome sienojus kaip  kortas ir džiaugėmės, sparčia statyba. Kryžiokų sodai lig tol tokios statybos spartos dar nebuvo matę...
     - Brėžk!
     Netrukus brėžiamo žemėje kvadrato linijos susijungė. Balime buvo pavydėti, kad apsieidami be matavimo priemonių, visos keturios jo linijos buvo po šešis  metrus. Kvadrato brėžinys nepriekaištingai teisingas, bet svarbiausiai- jis buvo paklotas būtent po buvusio namelio pamatais. Turbūt niekuomet nesužinosiu, kodėl man buvo taip  gera ir smagu  matyti brėžinį toje  vietoje. Neatrodė net, kad  galėčiau į kvadrato vidų įeiti bet kur peržengdamas liniją. Akys vedė ir kojos nešė prie rytinės jo kraštinės, kur buvo iškirstos į Kryžiokus išvežto namelio durys.
Laikrodžiai nebuvo reikalingi,  bet kuriuo tai metu suvokiau, kad perėmiau iniciatyva iš  varno
- Goliau, - pasakiau, -ar nereikėtų mudviem atrioglinti čia beržų? Paruošti rąstus ir atrioglinti. Jų čia tiek išvartyta, kad... Supranti apie ką aš?
     - Karrrr! Idėja. Brėžinį siūlai užkloti beržais. O ką? Man regis... varškė varškė, kad neblogai sugalvota. O kodėl beržais, beje? Anas namas buvo pušies rastų.
     - Galima ir pušies. 
     - Taip, galima. Bet beržas iš toliau matosi, geriau į akį įkrenta. Ši statyba turėtų būti labai žinoma.
     - Kodėl gi dzievulis mums nesiuntė šios minties anksčiau? – apgailestavau, kažkodėl nekreipdamas dėmesio į paskutinius varno žodžius. - Tik dabar, kai laikas išvykti sodo sezonui į Kryžiokus.
     - Nekalbėk apie tai. Nenoriu net girdėti jų vardą.
      Vakaras dar labiau prigeso ir atrodė, kad daugiau tą dieną padaryti jau neįmanoma. Atėjęs Vidinis tylėdamas apžiūrėjo mano lazdos smaigaliu nubrėžtą kvadratą, išklausė pasakojimą apie ką tik atsiradusį sumanymą parsigabenti čia beržinius rąstus ir sudėti kaip pamatą. Neatrodė, kad kas būtume galvoję apie naują statybą. Ir senieji tėvų namai buvo tušti, kad kartais net stūgauti kaip vilkui įsinorėdavo.
    - Bet jeigu tu, Goliau, kažką sumanai tai ne šiaip sau. Ar tai paslaptis, - pasiteiravo Vidinis.
     - Mano vaiks, mano vaiks
     - Gerai, Goliau. Esu žadėjęs, kad į tavo paslaptis nesibrausiu. Bet jeigu aš pasilikčiau dienai, kitai čia, tai nemanau, kad dėl to sodo sezonas nukentėtų. - Ir atsigręžęs į mane: - Kaip manai?
     - Nieko nemanau. Bet pasilikti juk galiu ir aš.
     - Ne, Pranuci, tu negali. Arba tuomet  privalėtume prisipažinti, kad „ Dženės“ reikalai jau mudviem visai nerūpi. Palaidojom juos iškasę duobę savo senatvėje. O taip negali būti. Ir negalima šitoje senatvėje nebranginti  net ir mažos minutėlės. Eime. Beržas šviečia ir naktį. Tai šviesos medis. Pagaminti tuos keturis šešiametrius rąstus nedaug. Bet jau žinosime, kad jie yra. Kad ir  miške, bet jau yra.
  Toli eiti į mišką nereikėjo. Žiema paprastai kiekvienais metais, kaip čia sakoma,  nemažai priskaldo malkų. Vienus metus išlaužo,  dar kaip kitaip  jiems pakenkia ir tuomet nori nenori, o prireikia į mišką atsinešti ir kirvį, ir pjūklą  Požieminės audros neretai išverčia medžius su šaknimis. Smėlingose Šklėrių žemėse tai padaryti lengviau negu kitur. Taip išverstus  beržus  suradome visai netoli kelio ir tik už poros šimtų metrų nuo kiemo. 
    Beržai švietė...
    Iš po išdraskytos pjūklo dantimis drabužio pradėjo varvėti  sula. Atleisk, berže, kad šis pavasaris jau ne tavo.Net ir  melagio dienoje sutiktume nemeluoti, jeigu  galima  būti apsieti bent tiek geriau... O  pjūklo dantys vis giliau ir giliau graužiasi į minkštą beržo medieną,  išžerdamas dantimis baltas pjuvenas,
     - Ko, vyrai, aptilo. Vis tik  tikėkim, kad miestas bus. Ir gali  atsitiks  taip kad šieji beržai pirmieji įeina  į miestą, net nepasapnavę tokios savo lemties.
    -Baik, Goliau.-
    Tačiau varnas buvo nusiteikęs kitaip...

Отредактировано Vomas (2009-10-27 10:48:42)

Подпись автораSunkiai dirbu dykinėdamas...
.

25

:flag:
       

Tada, kai buvom...
                                     
                                      11."ŽIŪRĖK Į DANGŲ..."
   
     Kai visi keturi beržiniai rąstai sukrito įslinkusioje į mišką tamsoje, jau tingėjosi galvoti, kaip juos reikės išvežti. Vidinis ir aš savo jėgomis negalėjome pasitikėti. Jos daugiau dvasinės, o fizinis darbas slydo iš rankų arba, - jeigu jis bent kiek sunkesnis, tiesiog jo negalėdavome pakelti. Varnas Golius prie tokių darbų visiškai neprisiliesdavo - mokėdavo ir mėgdavo pasakyti, mokyti, kaip ką reikia daryti, bet pavyzdžiu nebūdavo, nes, pasak jo, tai rankų, o ne sparnų darbas. Bet tuomet jis taip:
     - Bus storuliui darbo.
     - Apie kokį storulį kalbi?
     - Apie storiausią.
     - Strūgą? Neplonas! neplonas! O, seniai jau matytas! Dar tuomet, kai su Šyvute atsibeldė į Vilnių.
     - Užmiršk Šyvutę. Tuomet prieš kelionę paskutinį kartą pakaustė ir... Net neklausiau, kur jis ją padėjęs. Kad vilkams sušertų, tikriausiai ne. Ar atsimena kada ją, turbūt irgi - ne. Amerikonka užstojo Šyvutės matymą, - priekaištingai pakalbėjo varnas Gojus. O po minutėlės ir vėl: - Kiek daug gražių dalykų užstoja prabanga. Deja, deja, taip yra, - išgirdome gailestį storame varno snape. Bet tai, ką pasakė, sužadino nutolusius per keletą metų atsiminimus. Vilniaus spauda tuomet buvo atidi Strūgo kelionei, tačiau man asmeniškai geriausiai įsiminė jo interviu su A. Brauk. Tuomet pavadintas jo Stasiu, ponas Strūgas ryžtingai paprašė vadinti jį Stasium, Stasiumi.
     - Kodėl Stasius?
     - Todėl, kad taip mane vadina mano bičiulis. O tai daugiau negu lietuvių kalbos bet kokia institucija, - svariai argumentavo Vilniaus svečias ir pasakojo: - Pakaustė kaimynėlis mano Šyvutę, o ji, kaip matote visai dar nieko: šonai obuoliais mušti, tvarkingai pakirpti karčiai, o priekyje specialiai trumpus kirpčiukus palikau. Tegul mato, tegul Pranucis žino, kad aš dar su strainom kumelaitėm važinėju. Ė, tinginys truputį, juk galėjau šitaip savo Šyvutę išdabinti ir važinėdamas po Šakių pakampes, - prisiminiau iš Stasiaus Strūgo interviu ir net pašnibždėdamas dėkojau varnui Goliui.
     - Ak, Goliau. Tu šiandien kaip kerėtojas. Tai tau prireikė sodo namelio pamatų brėžinio, tai atsiminti Stasių Strūgą. Kas su tavimi darosi?
     - Atsiprašau, ponai. Dabar mano maldos laikas. - Ir, sumojęs sparnais, pakilo kažkur miško viršūnėje. Ten, viršum jo, blausiai it pro ūkaną švietėsi pirmosios balandžio nakties žvaigždės.
     - Kur jis dabar? Ir ko dingo? - sukluso Vidinis. Abu apšvieti beržų šviesos ir užlošę galvas ieškojome Goliaus tamsaus miško viršūnėse ir abu žinojome, kaip beprasmiška jo taip ieškoti.
     Bet Golius neužtruko ir greit sugrįžęs:
     - Sakykite, vyrai, ar kada nors esate meldęsi mano žvaigždynui?
     - Tu - ką? Savo žvaigždyną turi? - neatsargiai paklausiau.
     - Aš klausiu, ar kada nors meldėtės, o jie, pasirodo, net nežino. Atsiprašau, ponai, kad drumsčiu jūsų smegenų ramybę. Nors sužinojote, kad toks yra.
     - Žinom net daugiau. Pavyzdžiui, kad šiandien Melagio diena, - dar kvailiau pasirodžiau, bet taip buvo pasakyta, bandant kažkaip pagerinti savo padėtį. Svarbiausia vis dėlto buvo tai, kad Melagio dienoje sužinojau lig jos nežinotą teisybę. Ten, kažkur toli toli, yra Varno žvaigždynas su šviesiausia milžine Varno žvaigžde. Vis dėlto suskaudo širdį, kad kalbame apie tokius mažus dalykėlius kaip sodo namelį ar Stasiaus Strūgo kumelaitę, o net ir menkos žinios apie milžiniškus dalykus kažkodėl neįėjusios į smegenis. Ar galima todėl iš jų tikėtis, kad iš ten ateinantys sprendimai yra besąlygiškai teisingi?
     - Taigi, - apie tai galvodamas kimtelėjo Vidinis. - Varno žvaigždynas.  Galvon netelpa. O juk daug gražaus būtent naktyje galima įžiūrėti. Tu kiekvieną naktį meldiesi? - paklausė varną Golių.
     - Reikėtų, bet taip neatsitinka, kad kiekvieną naktį. O štai kovo ir balandžio mėnesiais meldžiuosi kiekvieną naktį. Šiuo laiku Varno žvaigždynas iš čia geriausiai matomas.
     - Atleisk, Goliau, kad to nežinojome. Ne astronomai juk. O net milžiniški dalykai, kai jie labai toli toli, ištirpsta nuotoliuose ir sodo namelis ar Strūgo Šyvė atrodo pranašesni net už tavo, Varnai, žvaigždyną ir milžinę žvaigždę. Taip jau esame sukonstruoti. Ir tu tai gerai žinai. Nors, žinoma, irgi galėjai anksčiau kuštelėti. Gal būtume kartu kada nors pasimeldę. Kai jau nebegali ko nors prasmingiau padaryti, ateina laikas maldoms.
     - Varškė, varškė. Aš visai nepykstu. Niekuomet jums nekalbėjau ne todėl, kad nenorėjau ar net tingėjau. Ot rąstai. Maldos nepakels jų, nenugabens prie brėžinio, nesudės į pamatus. Reikėjo skristi į Šakius ir dairytis po visą rajoną Stasiaus Strūgo ir jo Šyvutės.
     - Ieškojai Strūgo?
     - Ieškojau. Ne beržams pargabenti, bet pasirūpindamas transportu. Kad kaip žmonės į sodo sezoną iškeliautumėt.
     - O juodas Varnai! Betgi tu mūsų šviesiausia žvaigždė!
     - Ne į mane žiūrėk. Žiūrėk į dangų...

Komentarai

Skurdukas 04-11-2009 20:50:40
Tavo Golius išmintingas, bet žvalgytis į dangų dar lyk ir nenorėčiau. Na nebent naujoką parodytum - tą Strugą...
- Sako pasiutęs buvo??? Na, neina atsitraukti man, lyk kažą
pažinočiau, o gal tik varną - Golių...
Bandysiu dar skaityti.
.

26

Tada, kai buvom...

                                            SAPNAS SU POEZIJA

Ilgai neužmigau, bet vienas nebuvau. Atrodė, kad namai dar vis pilni gyvenimo. O naktis - tik akimirka, kad, aukštai keldamas krūtinę, galėtumei giliau įkvėpti, o paskui vėl reikšmingai kilti į ryto prieblandą ir padėti jam pakelti šviesą. O kai užmigau, tai irgi neatrodė, kad miegu.
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau?
Truktėliu pečiais, esą, dar neapsisprendęs.
- Man atrodo, kad protingiau nesugalvosi. Miškas čia pat, lentpjūvė Kabeliuose, irgi beveik panosėje - tik netingėk apsisukti ir tuščias laikas nebus. O jeigu manai, kad tau reikalingas geresnis meistras, tai... Nežinau artimesnio kaimo, kur nebūtų mano pastatyta po kelis namus. Tikrai nežinau. Ir niekas nežino, nes tokių sodžių be mano statybų nėra. Glaudžiuosi prie devintos dešimties, bet dar sveikai kosėju. Be skreplių.
Sapnas nenori, kad jausčiau, jog sapnuoju. Ir todėl kaip TADA, sėdime virtuvėje prie plataus, nelengvo, jau prieš daugiau kaip šimtmetį sumeistravoto stalo. Tėvas, padėjęs rankų alkūnes ant jo viršaus, suglaustais delnais prilaiko smakrą.
- Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip būtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir važiuok. Kur tu ten? Į Kryžiokus? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu. Jau dabar galėtum ten pamatus jam kloti, rūsį įrengti. Kol dar esu sveikas, kol va toks, galėčiau smagiai padirbėti. Svarbiausia pradėti.
Be garso atskrido varnas Golius ir, nutūpęs ant palangės:
- Negi, Vincai, tavo žodžius girdžiu? Išvežti pastatytą namą iš savo kiemo! Ar žinai, ką tai reiškia. Tai ne svirnas, kuris buvo išvežtas kolūkiui “Kelias į socializmą“. Nei svirno, nei socializmo. Bet, Vincai, aš netgi ne apie tai. Tu klausyk ir įsidėmėk apie ką kalbėsim. – Ir jau kreipdamasis į mane: - Sakyk, kas atsitiko, kad nesugebi priimti Vidinio poezijos? Ar irgi smegenys užspringo? Ji gal čia apie tą dieną, kai reikės tą namą išvežti. Ir negudrauk kalbėdamas, kad jeigu namo dar nėra, negali būti ir poezijos apie jį su jo laiku.
Ar girdi ką tau kalbu?- piktokai klausė Golius. Bet tuoj pražiojo storą snapą taip, kad atrodė matau, kaip iš jo išskrenda natos ir išnešioja po virtuvės erdvę:

Galvoj tuštoka
Ir širdy skurdu -
Neišprašau geresnio žodžio.
Galbūt todėl, kad ir diena
It ašara, išridus iš akių,
Per veidą nučiuožė -
Net nežinia
Kur dingsta ji,
Koks jos likimas.

- Sakau, nedūmyk akių sakydamas, kad Vidinis kalba apie tai, ko dar nėra. Poezijos tiesa dažniau priklauso ateičiai. Šiandien ji atrodo iš piršto išlaužta, o ryt, poryt jau, žiūrėk, skiedras drožia – meistrauja,- nerimo varnas ir aš žinojau, kad tokio piktoko ar net pikto jo nebuvau matęs. Net norėjosi, kad jo nebūtų tačiau kitaip manė sapnas, leisdamas Goliui vėl prasižioti, o man matyti, kaip iš ten išskrenda natos ir prakalba žodžiai, eilutės, posmai.
- Girdi? Atsimeni?
- Stengiuosi, - ir, matyt, norėdamas, kad jis manimi tikėtų, pakartojau išgirstą fragmentą:

O aš va sėdžiu ir mąstau,
Kad ar nebūtų protingiau
Maldaknygėje rasti maldą?
Nes jau ir jos, deja,
Užgeso atminty -
Neatmenu net „Tėve mūsų“.
Bet ne todėl,
Kad buvome prie rusų –
Užgeso jos, kuomet laisvi...

Ir išgirdau, kaip netikėti kažkas sukiauksėjo, sulojo, sučiaudėjo taip piktai lyg kulkosvaidis tratintų šviną, jo salvėmis vaikydamasis po erdvę varno ir mano deklamacijas. Išvirtau iš lovos kone griūdamas. „Tfu! tfu! tfu! Koks velnias sapną subjaurojo, - pagalvojau.- Kažin su kuomi kuo nepasidalinau?“ Vidinis jau buvo pasikėlęs ir jo patalpoje nebuvo, o už lango lengvai, lyg meiliai papliauškindamas per mylimos moters užpakaliuką, nerimo neįprastos išvaizdos motoras.
- Kas tai galėtų būti, a?- atsargiai žvilgterėjau pro langą, o pamatęs galingo vyro figūrą lyg nuplikintas karštu vandeniu moviausi kelnes, niekaip nesugebėdamas kojomis pataikyti į jų klešnes.
. Strugas? Negi? Taip, tai jis su savo amerikonka. Aną kartą su Šyvute, o dabar štai ką įsitaisęs... Gyvena, moka gyventi žmonės, o ypatingai kuomet jie suvalkiečiai.
Buvo balandžio antroji...

KOMENTARAI:

Skurdukas 05-11-2009 21:34:56
Nusižvengiau ir aš kaip Šyvutė...Man tai įdomu. Kitiems matyt nėra laiko skaityti, geriau rašyti.

Kaede 08-11-2009 12:37:02
" lyg meiliai papliauškindamas per mylimos moters užpakaliuką" taip, o taip, smagu pasijuokt buvo  Neblogai parašyta, smagu skaityt (vos neparašiau, kad "klausyt", iš tikrųjų, atrodo lyg kas garsiai skaitytų ir pačiam nereikėtų

27

Tada, kai buvom                                                       
                                                                  13. RYTO SIURPRIZAI
 
Supratau, kad Vidinis jau spėjo Stasiui pasakyti, kokiais rūpesčiais mus užims ši balandžio diena. Buvo smagu, kad svečias vis dažniau žvilgteli šiaurės pusėje, kur vakar vėlai, jau užkritus tamsai ir sužibus dangui, paruošėme keturis beržinius rąstus.
     Šiandien jau, regis, nebūčiau galėjęs paaiškinti, kodėl būtent beržinius. Bet dabar tai nebuvo svarbu - reikėjo pasirūpinti, kaip juos pargabenti ir užkloti žemėje lazda nubrėžto kvadrato 6x6 kraštines.
     - O Vidinis mane paliko, - išgirdau knygos - segtuvo skundą.
     - Jeigu užmiršo, kaltinkime jo senatvę, Šventoji. O gal pamanė, kad taip geriau.
     - Bet aš nesugebu užrašyti, ką jiedu kalba.
     - Ne būtina mudviems žinoti, ką jie kalba.
     - Tai dar neaišku, ar nebūtina. Bent jau atminimams, istorijai viskas būtina. O jeigu ko jai nereikės, pati atmes. Ne vežimas, kad ką kaip padėjai, taip ir užsilieka.
     - Pakaks filosofijų. Eime. - Ir, pasiėmęs Šventąją, išnirome pro lauko duris, o po minutės sveikinomės ir kalbėjome:
     - Sapnuoju daug, bet kad tave, Stasiau, kada nors susapnuočiau, ogi - ne. Net tavo Šyvukę į karietą kinkęs, o tavęs niekaip net sapnuose nepavyksta prisišaukti. Augi, storėji. Todėl, matyt, sapnuotis laiko neturi.
     - Augu, storėju, bet laiko dar užtenka. Sako, dar ir mirčiai užteks, bet te ją sau pekla pasilaiko. Žinai gi, kad į dangų mudviems nepatekti. Kaip čia yra, jau geriau nebus. Stenkimės ir būkim čia.
     - Ko gero, teisus esi. Na, o ratus gerus turi. Gražu, net pavydu matyti. O kaip laikosi Šyvutė?
Mačiau, kaip sutriko Stasys, išgirdęs klausiant apie Šyvutę. Atsargiai nuleido ranką ir pradėjo glostyti „amerikonką.“ Tokia mašina man nebuvo regėta. Nedidukė, bet kažkodėl išspinduliuojanti stiprią energiją. Net pamaniau, kad vis tik gera, kad prie žmogaus priglunda tokie stiprūs ir reikalingi jam daiktai. Mano ranka irgi nusileido ant „amerikonkos“ ir pradėjo glostyti.
     - Nėra Šyvukės, - netikėtai pasakė Šventoji. - Nėra.
     Stasys krūptelėjo, o ranka dar energingiau pradėjo slidinėti plieniniais „amerikonkos“ griaučiais.
     - Kas tu? – akimis dėbtelėjo į knygą - segtuvą. – Irgi, matyt, „amerikonka“, ar gal net japonė. Iš ten dabar geriausi technikos atradimai ateina.
     - Ne, Stasiau, ne. Mūsų Šventoji iš kitokių sferų. Net ir pajuokauti, paišdykauti moka. Būna, kad ir nusišneka. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
     - Nėra Šyvukės. Užtat, dzieduli, ją ir sapnuoji, kad kinkai į karietą. Pas šitą dėdę jos nėra.
     Užstojo nejauki tyla. Norėjosi, kad ji išsisklaidytų, bet įsiterpti ir sudarkyti ją, kažkodėl nebuvo drąsos. Ji užtruko ilgiau, negu buvo suprasta, kad Šventoji pasakė teisybę. Ir net neatrodė reikalinga paklausti, iš kur ją ji žinanti. Pro smegenis praslydo dar netolimi vaizdai ir man atrodė, kad matau Stasį besirūpinantį savo kelione į Vilnių. Esą, tegu Pranelis žino, tegu mato, kad dar strainom kumelaitėm važinėju. Nerimo širdyje daug, betgi nesu ištižėlis. Ne iš tų, kurie į batus „sinusiuką“ daro.
Dabar Stasys buvo peržliaugtas, persunktas tokia nuotaika, kad atrodė, jog mato besiartinančią paskutinę valandą savo gyvenime, po kurios jau tik Dievas težino kas ir kaip atsitinka su žmogumi.
     - Taip, teisi jūsų Šventoji. Ji nemeluoja. Nei brikelės, nei Šyvutės, nei kamanų, nei...
     - Užtat daug pinigų, - vėl konstatavo Šventoji.
     - Pinigų? Pinigų niekuomet daug nebūna. Bet kodėl vadiniesi Šventąja, o tokia begėdė, neišsiauklėjusi. Beveik akiplėša.
     - Žinau, kad jums gaila Šyvutės. Todėl nenoriu, kad tokie dalykai užsimirštų. Kai mane ponas Ypata padovanojo dzieduliui ir Vidiniui, man irgi buvo labai nesmagu.
    - Bet aš Šyvutės nepadovanojau.
    - Todėl Šyvutei dar labiau nesmagu...
    Vėl griaužianti sąžinę tyla ir pasimetimas, kuomet nežinai, ką kaip padaryti, kad būtų geriau ir jaukiau.
     - Visus pinigus atgal atiduočiau ir dar tiek pridėčiau, kad tik ji sugrįžtų, - pasakė Stasys. O po minutėlės man. - Prisimeni, Pranuci - visas Vilnius vienu renginiu kovo 11-ją atšventė, pamatęs tokį reginį. Ir tai manęs nestebino. Ruošiausi kelionei kantriai - ploviau brikelį, suradęs varpelius, kaip pas mus sako, šorus, blizginau juos dantų pasta, kad blizgėtų kaip šunelio kiaušinėliai... Betgi atsimeni. Ir tu, ir va Vidinis. Bet ne veltui sakoma, kad apsilankius Dievui greitai jo pėdomis atseka velnias. Taip ir man atsitiko.
     Tylėdami laukėme išgirsti, apie kokį velnią pasakys Strugas, bet jis nusekė dzievulio pėdomis.
     - Kaip dabar atsimenu. Privažiavus arčiau Vilniaus, prie kamanų pririšau šorus. Vėl sėdęs brikan, atleidau vadeles na ir.. sužaibavo iš po Šyvutės kanopulių žiežiurbėlės. Skėlėsi kaip žaibai. Tu žinai, Pranuci, kad nemoku dainuoti, o dainavau gal net geriau kaip Eduardas Kaniava ar Virginijus Noreika...

                 Į Vilnių, į Vilnių
                 Į pasakų šalį...
                 Ten kur teka Neris!!!, -

uždainavo Strugas, pagautas dieviško atsiminimo, o tuo metu niekieno nepamatytas ant namo kraigo nutūpė varnas Golius ir lyg pritardamas dainiui sukrankė:
     - Varškė! Varškė! Atsiprašau, kad vėluoju, bet ne be pateisinamų priežasčių.
     - Velnias, - baldamas kaip kreida sušnabždėjo Strugas ir jo ranka, pakilusi žegnoti, pakibo it pirštais prilipdyta prie kaktos: - Velnias, - pasakė vėl, - ir žegnotis užmiršau. - O nuo namo kraigo Golius irgi:
- Mano varrrgas! Mano varrrgas!...
.

28

:flag:
Tada, kai buvom...
                 
         14.  JANČIAUS SAMANĖ

     Istorija tokia, kad nors netikėk ja, tačiau kaip nepatikėsi, jeigu iš visur tik tegirdi, esą, ko tik žmogaus gyvenime nepasitaiko! Ir dabar jaučiu, kaip plunksna pasunkėja rankose, bandant atkurti to ryto įvykius.
     - Stasiau, tau bloga? Tfu! Tfu! Nusispjauk! O žegnotis nereikia. Tai varnas Golius. Nuostabiausias šio krašto paukštis. Net nežinau, ar kur kitur toks gali būti. Ne velnias, Stasiau. Tikrai ne velnias.
     - Vandens. Duokite vandens. Šalto. Iš šulinio, - dar vis neatsipeikėja netikėtas svečias.
     - Iš kitur jo negausi. Tik iš šulinio, Stasiau..
     - Nepadės, - pasakė Vidinis ir, palįsdamas po Strugo dešinės rankos pažastimi: - Imk iš kitos pusės. Tegu pagulės. Veskime į lovą. Kažkas neįtikėtino, kažkas ne taip, bet regim. Gal kelionėje dulkių prisikvėpavo. Bet iš kur jos? Dar nepakilę.
     Po tokio galingo vyro pažastimi lįsti nereikėjo. Prieini prie jo ir atrodo, kad jau palindęs. Nesiginčydamas paklusau Vidinio patarimui ir, prilipus jam prie Strugo vieno šono, man - prie kito, sunkiai kėlėme ant kojų, kvailai patikėję, kad galime padėti jam kelyje į lovą.
     - Protingiau lovą prie dėdės Strugo atnešti, o ne dėdę Strugą prie lovos, - nestokojo išminties Šventoji. Bet ir jos neprireikė. Milžinas įsitvėrė rankomis į „amerikonką,“ užvirto ją sunkiu kūnu, kone traiškydamas mane ir Vidinį, pavojingai atsiradusius po jo pažastimis.
     - Vandens, - paprašė vėl, bet man įtikinamiau atrodė Vidinio nuojauta, kad vanduo nepadės. Atėjęs į pirkią, atsidariau seną tėvo rankų darbo spintelę. Iš tamsiausio, tolimiausio jo kampučio ištraukiau Jančiaus samanės buteliuką. Tą patį, tik keliais gurkšniais sumažėjusį, kurį kadaise į Vilnių atvežė Stasys. Pats nesuvokiu, kaip pavyko taip ilgai išlaikyti, tačiau labiau panašu, kad išlaikė jį didesnė negu mano valia, kuri, matyt, žinojo, kad tokia diena ateis ir Jančiaus samanę reikia palaikyti būtent jai.
     Grįžau atgal.
     - Sakyk, Stasiau, kaip laikosi Jančius. Gyvas? Sveikas? Drūtas?
     - Ot žmonės! Negi suvalkietis negali susikalbėti su dzūkais? Prašau gurkšnelio vandens, o jie man į ausis kiša kažkokį Jančių. Te jis eina pas varną ant kraigo. Ne skilandžio gi prašau.
     - Girdim, Stasiau, ko prašai. Bet ir savo protą turime, - pasakė Vidinis ir, paėmęs iš manęs stiklinę, padavė Strugui: - Gal dabar susikalbėsime. Ir, beje dėl rąstų parvežimo - taip pat. Nieko blogo tavo „amerikonkai“ neatsitiks.
     - Nu va! Argi sunku? - paėmė stiklinę Strugas ir išgėrė prarydamas. Viienu ypu. Ir tikrai lyg vandenėlį. Negi galėjo taip būti, pamaniau, negi vietoje Jančiaus samanės kažkas pripylė vandens?
     - Nu va! Argi sunku buvo? - beveik pakartojo ką tik sakytus žodžius. - Gal stiklinė mažoka, bet - ačiū. Turėtų padėti.
     - Gal dar?
     - Gal. - Ir sugavęs ant kraigo akimis varną Golių: -Tai ko nekranki? Krank! Pasakok, kaip apmovei mane, pragaro vaike. Sakau, kad nušausiu, jeigu man nesugrąžinsi Šyvukės. Ė, kur mano šautuvas? - pradėjo kuistis po „amerikonkos” šonkaulius: - Abu nušausiu. Ir tave, juodaodį, ir baltaodį Joną. Nemanykite, kad gali būti kitaip. - Ir paduodamas man tuščią stiklinę: - Iš tikrųjų, įpilk dar, brolau. Ir klausyk, ką pasakysiu.
     Įpilti nebuvo sunku, o klausyti vis sunkiau ir sunkiau. Bet mintyse dėkojau dzievuliui, kad iš butelio pilasi tikra Jančiaus samanė. Pasakojo daug. Net vaizdžiai. Veidai išraudonavo. Akyse įšoko kipšiukai. Esą, šautuvo dar neturi, bet šaudyti išmokęs, persekiodamas merginas. Girdi, dievas davęs taikią akį ir Šakiuose jos tai gerai žino. Pamačiusios bėga it jas vaikytųsi su šakėmis.
     - Palauk, Stasiau, palauk. Kalbi taip lyg ne vandenį, o Jančiaus samanę gėrei.
     - Dažniau sakau - Jačiaus krupnikas. Bet geras buvo, a? Prisimeni? Specialiai tau vežiau. Sakiau, Jančiau, man reikia ypatingos. Pranelį užfundyti. Reikia tokios, kad svilintų. Ne mažiau kaip 70 laipsnių. Prisimeni? - pakrypo į atsiminimus Stasys, o aš lūpomis glamonėjau šypseną. Jis tyli, nesako, kad išgėrė ne vandenį. Aš tyliu, nesakau, kad tai Jančiaus krupnikas.
     - Tokie dalykai neužsimiršta, Stasiau.
     - Sunkiai jį laikiau, kol į Vilnių nuvežiau. Atsuku kamštuką. Manau, gerklei paplauti įsipilsiu. Betgi, velnias, kaip negražu. Pauostau, pauostau. Rugine duonele kvepia. Tik seilė nutįsta iki pat batų nosių. Ir vėl užsuku. Nežinau, ar kada tokią buvau gėręs, bet žinau, kad jau niekuomet daugiau, deja, neteks tokios išgerti. Net Dzūkijoje - ne. O Jančius! Žirgas, o ne žmogus. Klausei, kaip gyvena? Kaip visi. Kas vagia. Ir gražiai vagia. Pagal valdžios įstatymus vagia - tas ir gyvena gražiai. O Jančius? Palauk, apie ką aš čia?
     - O aš maniau, kad dar padėsi mums parvežti rąstus. Net apsidžiaugiau pamatęs, kad jų pusėn žvilgčioji.
     - Varškė! Varškė! - sukrankė varnas. - Parveš! Parveš!..
     - Patylėk, o tai tikrai nušausiu, - jau sunkiai lyg rąstą kėlė Stasys liežuvį. Galva krito žemyn ir pakelti ją buvo vis sunkiau. Pagaliau supratęs, kad protingiausia jos neerzinti, paliko ją nuleistą ant “amerikonkos” griaučių.
     - Nelieskim jo. Einam, atnešim lovą. Tai geriausia, ką mes dabar galime padaryti, - pasakė Vidinis, prisiminęs Šventosios patarimą.

KOMENTARAI:
daliuteisk 13-11-2009 07:05:51
Nagi tiesiog šaunu, Pranai. Nemoku vertinti visokiais ten mokslingais požiūriais, neišmokau, nors Viktorijos Daujotytės knygas skaitau svaigdama - kaip meilės romanus. Tiesiog puiku.
--------------------------------------------------------------------------------
Skurdukas 13-11-2009 12:07:57
Na va, pradėjau skaityti ir nustėrau... Jau ant tiek pažįstamos vietovės ir vardai, kad pradėjau čiupinėtis savo ausis. Ne tikrai nemiegu - reiškia ir nesapnuoju.
Tu mane Pranculi, matyt kiaurai išlandžiojai, kad taip viską žinai, o man plyšta pilvas iš juoko, bijau, kad tik bamba neatsirištų...
.

29

Tada kai buvom…
                           
                                  15. NORĖJOM BŪTI GERESNI

Nebuvo laiko atsidėjus parimti savyje kaip smutkeliui prie kelio ir pagalvoti, kas vyksta. Atrodytų, iš anksto žinota, kad nepaisant kaip, kokiu būdu, bet ši diena mus nubogins į Kryžiokus ir dienoraštyje paliksiu pagrindinį dienos parašą: SODO SEZONAS PRASIDĖJO. Iki vakaro dar toli, bet jau dienoraščiui parašų susikaupė netikėtai daug ir nelengva spręsti, kas svarbiau - ar nuvykti į Kryžiokus, ar sąžiningai atlikti netikėtai užgriuvusius darbus ištuštėjusiame Karlonų vienkiemyje. Kažkodėl neabejojau, kad svarbiau pargabenti rąstus ir sudėti juos kaip pamatus. Nemaniau, netikėjau, nesvajojau, kad ant jų būtų klojami nauji sienojai ir atsirastų nežinia kokios paskirties statinys. Tačiau nepaisant to, pamatų paklojimo darbas pasirodė beesąs prasmingiausias. Neatrodė, kad dienoraštyje galėtų atsirasti svarbesnis dienos parašas.
- Sakyk, Vidini, gal bent numanai, kas čia vyksta? Anos dienos tokios tylios, be didesnio triukšmo. Nebent kitoks sapnas į miegą įgriūdavo. O šiandien? Taip net susapnuoti nelengva.
- Kažin, ar nesugebėtum užkurti Strugo "amerikonkos"? - negirdėjo manęs Vidinis.
- Kaip suprasti - "užkurti"?
- Juk nepaliksime vakarykščio darbo prie kelmų. Žmogus, ačiū dzievuliui, miega. Ir tegu. O mums reikalingas motoras.
Ir be tokio paaiškinimo suvokiau, kodėl Vidiniui panūdo "užkurti" Stasio Strugo "amerikonką". Po mano smegenis irgi krebždėjo ši mintis, bet Vidinis buvo ryžtingesnis. Tai retas dalykas, bet šį kartą jo ryžtui teikiau pirmumą - atsarga pasitraukė į šalį, o ryžtas, aplenkęs manąjį, rodė ką, kaip reikia padaryti, laisva valia prisiimant atsakomybę. Darbas ne be nuodėmės, bet kai nežinai, kad galima jį padaryti kitaip, imi į pašinų prisagstytas rankas kirvį ir eini į mišką kirsti malkų. Bet savigrauža dėl to neatlėgsta, vis klausia, vis jai rūpi, kaip atrodysime patys sau? Stasį Strugą lyg specialiai nugirdėme, patys ne stikliuko neišgėrę, o paskui, net pirštinių neužsimovę, grabaliojomės apie jo "amerikonką" - daiktą brangų, reikalingą, mestelėjusi į aukštesnę visuomenę, kuomet jau neriesdamas nosies, gali apžvelgti gyvenimą iš aukščiau.
O, savigrauža! neapkenčiu tavęs. Ir kažkodėl įsitikinęs, kad ne į kiekvienus namus sugebi įeiti. Bet vis dėlto - būk! Kad ir nemylima, bet būk. Bent jau po mano ir Vidinio padange. Būk!
Vidinis tylėjo, nors jaučiau, kad girdi, supranta, jog doros mūsų sumanyme nėra, bet kartu žinojau, kad ketinimo jis neatsisako. Vis dažniau žiūrėjo į namo kraigą ir jam, kaip, beje, ir man norėjosi, kad nuo ten išsižiotų, kranktelėtų, padrąsintų varnas Golius.
- O kam „kurti“? Nereikia kurti, - buvo įsitikinusi Šventoji. - "Amerikonka" nesunki. Į kalniuką lengva pastumti, o atgal į pakalnę su beržais pati be motoro parvažiuos.
Susižvalgėme su Vidiniu. O varnas Golius irgi:
- Kvarkt, kvark! Reikia art, art!
- Girdi?
- Važiuojam! - ryžtingai, nesižvalgydamas po žvaigždynus pasakė Vidinis.
Nuėjęs prie Stasio apklosčiau, padėjau giliau po galva pagalvę. Sapnuok, mielas žmogau, ir manyk, kad mes taip ne be aukščiausiojo valios. Ir netrukus "amerikonka", paklususi mūsų raumenų jėgai, grakščiai ir lengvai pajudėjo iš kiemo į mišku apaugusi kalniuką. Nedaug to kelio ir gal protingiausia būtų nueiti patylėjus, net nieko negalvojant, bet, deja, žmogui visuomet norisi būti geresniu, protingesniu, teisingesniu negu yra. Su Vidiniu irgi nenorėjome būti niekšeliais ir stengėmės nueiti tą kalią ieškodami pasiteisinimų. Iš Savęspi kėlėme visas galybes ir gyvastis norėdami, kad būtume jų išgirsti.
- Pailsės, pamiegos, išsipagirios ir gerą darbą padarys, - kaip į maldą dėjo žodžius Vidinis.
- Ir vis dėlto, kas su mumis pasidarė? Negi iš tikrųjų tokie esam?
- Ne iš karto gi taip! Ne iš karto čiupt už jo "amerikonkos" ir į mišką. Oi, neiškart. Jis net girėti apie tai nenorėjo. Prašiau, vadinau jį Dievo mums siųstų angelu. Lyg būtų be ausų. Kalbu apie ausis, nes nepasakysi, kad žmogus gali būti be širdies.
- O kaip jis su Goliu elgėsi, a? Matyt, net ir geriausiam žmogui velnias sugeba koją pakišti. Girdi, ne varnas, o velnias. Sakiau, negalima, Stasiau, taip. Geriausią, ištikimiausią Šklėrių paukštį apšauki velniu. Visi šilai jį pažįsta, gerbia, myli. Ne, Stasiau, taip negalima. Be Goliaus visas šilinių kraštas atrodytų kaip miręs. Be atminties. Nepyk, bet manyti, kad Golius prastesnis už "amerikonką" - didi nuodėmė, - gyriausi ką sakęs - nesakęs. O ar reikėjo sakyti, kuomet visą laiką buvome kartu? Tačiau, matyt, ir mudu su Vidiniu reikėjo kažkam stumti panašiai, kaip su juo į kalniuką stūmėme "amerikonką". Ir kažkodėl tokia mūza nesibaigia; kalias baigiasi greičiau, bet dar jo pabaigoje vis tik suspėjome pasakyti
AŠ: Iš tikrųjų, kai velnias net protingam žmogui koją pakiša, perkalbėti jo neįmanoma.
VIDINIS: Taip ir su Stasium atsitiko. Argi pasakysi, kad kvailas? Dzievuli, saugok. Bet , esą, kalbėk, Vidini, ką nori, kas ant liežuvio užkritę. O jis, gudrutis, mat, tikrai varną nuo velnio moka skirti. Kažin, ką pasakys, kai sužinos, jog net vandens nemokėjo skirti nuo Jančiaus samanės.
"Amerikonką" pasaukome iš keliuko ir sustojome prie beržų. Skubėjome ir laiką tausojome kaip karo metais druską. O, perkūneli, ne taip lengva pakrauti. "Amerikonka" trumputė, o rąstai daugiau kaip tris kartus ilgesni.

KOMENTARAI:
daliuteisk 14-11-2009 06:03:23

Kaip paprastai sklandu, nuotaikinga. Suvirpina dūšią taiklūs, saviti išsireiškimai - tausoti, kaip karo metais druską, savigrauža, ne į kiekvienus namus sugebanti įeiti, parimti kaip smūtkeliui prie kelio.
Sėkmės

Skurdukas 14-11-2009 08:47:01
Jūs tai jau išradingi, beržinius rąstus su "Amerikonka" išsitraukti- išsitraukti iš miško... Tik Vidinis taip ir gali sugalvoti.
O Strugą tai nugirdėte be druskos... Skaitau ir pilvą iš juoko skauda
.

30

Tada, kai buvom…                     

                          PILNOS AKYS VARNŲ

Po vidudienio beržiniai pamatai buvo padėti vietoje ankstesnių, kurie prieš daugiau kaip dvidešimt metų, (1985.10.12) su visu nediduku namuku iškeliavo į Vilniaus Kryžiokus. Didelio vargo sudėlioti juos taip nebuvo - klojome lyg netyčia, atrodytų, labai nepaisydami, bet sugulė lyg pagal komandą ir nebuvo smulkmenos, kuri atrodytų kitaip. Atsisėdau ant storesnio kamieno, kojos rankos apsunko, širdis - irgi. Buvo liūdna suprasti, kad ir čia būta to laiko, kuomet ir pastatų pamatai iškeliauja, nepalikdami jokių žymių. Ir, Dzievuliau tu mano, kaip gera, kad yra varnas Golius, paliepęs ir padėjęs senio lazdos galu nubrėžti buvusių pamatų brėžinį. Dabar jie va kokie! - sunkiai nugulę, baltuojantys savo šviesa ir suprantu, kad šis reginys jau niekuomet iš atminties nedings.
- Ateik, Goliau, - paprašiau tyliai, bet žinojau, kad jis išgirs ir tikėjau, kad atskridęs, nutūps ant peties ir viršugalviu prisiglaus prie veido. Bet ne, atskridęs irgi nutūpė šalia ant rąsto. Atsargiai pakaleno minkštą žievę ir, pakreipęs galvą, sužiuro viena akimi veidan.
- Štai kaip atrodo mūsų reikalai, Goliau. Ačiū tau. Žinosiu, kad yra nepadarytų darbų.
- Daug nepadarytų darbų yra,- atsiliepė ir, pakėlęs sparną, neskubėdamas suko aplink save ratą it parodydamas, kad antai! - tik žiūrėk, kiek tų darbų daug. Ir tėvulio sodintas, pavargęs nuo senatvės sodas. Argi galima jį užmiršti, paliekant vaismedžius negenėtus? Pernykštė žolė išgulusi, nurudusi, šaukte prašosi dalgio. Net ir kiemo tvoros pradeda klibėti. Negalima taip arti prie sodybos ir miško prisileist. Ir grėbliui pavaikščioti, darant tvarką, taip pat labai reikalinga... Ė, ką čia ir bekalbėti ar rodyti? Gaspadoriaus reikia. Šeimininko reikia...
- Tu teisus, Goliau. Reikia. Ir ne tokio, kaip aš ar Vidinis. O kur jį, tą gaspadorių, surasti? Čia ne Suvalkija. Ten, sako, dar dar... Bet ir tos žemės žmones burokais vadina.
- Runkeliais, - pataisė varnas.
- Tegu runkeliais... Bet tie runkeliai su "amerikonkom" važinėja. Matai, kokius milžinus išaugina.
Abu su Vidiniu po pažastimi pasidėjo, panešiojo. Tokiam ir čėrkos negaila, - nesakydamas vardo ir pavardės kalbėjau apie lovoje miegantį Stasį Strugą. - Pamiegos, išsipagirios ir vėl drebins žemę. Seniai buvau sutikęs, bet pakvietimo atvažiuoti neužmiršo. Ir kelią surado.
- Pagal Varno žvaigždyną.
- Ką pasakei?
- Ponui Strugui nupiešiau savo žvaigždyną ir parodžiau, kaip reikia pagal jį orientuotis kelionėse. Kai moki ir žinai, tai labai paprasta.
- Žinoma, žinoma. Kai moki, kai žinai. Bet kaip sužinoti? Kaip išmokti? Ir įdomu, iš kur poną Strugą žinai? Pradedu suprasti, kad ne šiaip grasino, kad nušaus.
- Ne tik mane, bet ir Joną. Gal mudu pagąsdinti ir verta, bet nušauti nedrįs, nes jam pasakėme, kad žinome moterį, turinčią daug turtų. Galėtų visą miestą pastatyti.
- Tfu! Melagiai! Negi? Negaliu patikėti. Juk abu judu man kaip tiesos etalonai.
- Melagiai ar ne melagiai, dar neaišku, o kad ponas Strugas su savo "amerikonka" pasirodė anksčiau negu sutarta, žinoma, nelabai smagu. Kelią surado, o žodžio laikyti nemoka.
- Ar negalėtum žmogiškai, aiškiai, suprantamai? Tai ne matematika. Bet jau ir ją neblogai kremti.
- Kol kas, Pranuci, aiškiau nereikia. Argi ne taip sakote, kad, girdi ateis laikas, bus ir vaikas. Tas laikas dar neatėjo. O dabar svarbu įspėti Joną, kad neskubėtų pasirodyti. Yra dalykų, kuomet pavėluoti protingiau, negu atsirasti sutartu laiku.
- Nesigink, bičiuli. Esi girtas arba durnaropės prilesęs. Ar žinai, kas ji, durnaropė? Ir ką ji daro? Tai blogiau negu Jančiaus samanė.
- Dabar man reikia skristi. Reikia įspėti Joną. Nes jeigu Stasys pamatys jį atvažiuojant Šyvuke savo brikelėje, oi, tikrai nežinau, kas tuomet. Po to, žinoma, galima būtų juoktis, bet ar kas norės žinant, kad burna palikusi be dantų. Aš greit sugrįšiu, o jeigu Stasys atsikeltų greičiau, paprašykite, kad pažiūrėtų į šulinį. Ten jis turėtų pamatyti tai, ko, galbūt reikia mums visiems...
Golius šoktelėjo kartą, kitą ir, klestelėjęs sparnais, pakilo į kiemo dangų. Bet šį kartą jam labiau reikėjo aukšto skrydžio, todėl pakilo aukščiau negu buvome įpratę jį matyti. Beveik nieko nemokėdamas suprasti iš jo kabos, įdėmiai sekiau jo skrydį ir man atrodė, kad visas dangus prisipildo varnomis.
- Vidini, kur tu? Ar matai, kokia begalybė varnų? Pilnos akys! O Viešpatie, kas čia vyksta!
Vidinis nepasirodė, bet vienatvei nebuvau paliktas. Į atmintį įslinko sapnas. Pasijutau lyg vėl sėdėčiau su tėvu prie seno stalo. Kaip sapne. Ir vėl jis klausė:
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau? Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip būtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir važiuok. Kur tu ten? Į Kryžiokus? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu.
Žinau, kad reikia pasakyti, jog jau seniai ten, beveik dvidešimt penki metai, tačiau tylėti lengviau. Akys pildosi varnomis, o burna irgi netuščia, bet tylėti lengviau...

KOMENTARAI
Skurdukas 15-11-2009 02:03:38
Perskaičiau atsidėjęs. Vaizdingi apmąstymai, apie gyvenimą - skolon... O gal taip ir bus? Jeigu tikėti protinguoju varnu, tai Strūgas žada įnešti naujo vėjo mai


Вы здесь » Kūrybos oaze » TADA, KAI BUVOM » TADA kai buvom...