Tada, kai buvome

                                         18. AČIŪ

     Išgirsta žinia, kad Vinco ir Stefanijos Karlonų namuose Stasys Strugas lankęsis anksčiau, buvo labai netikėta. Net neatrodė, kad mane galima tuo įtikinti, bet argumentai buvo neeiliniai. Stasys laisvai deklamavo eilėraštį, išgirstą man sėdint su tėvu prie virtuvės stalo. Dabar, esą, mes prie jo susėdę taip, kaip aną kartą. Tikrai žinojau, kad sėdžiu kaip tada, tėvas irgi - kaip tada. Kažkodėl negebėjau atsiminti, ar kas nors sėdėjo vietoje, kur dabar atsisėdo Stasys Strugas. Bet kas gali tai žinoti geriau, jeigu ne jis pats?
     Kažką kalbėdamas vaikščiojau šen ten ir atgal, zujau, ieškojau spintelėse,
stalčiuose, ėjau į kamarą ir greit išmušė minutėlė, kaip apžvelgęs paruoštą stalą:
     - Tai va, kuo turiu, tuo vaišinu, Stasiau, - pasakiau, bet tuomet dingt: o kodėl čia, virtuvėje? Toks mielas, ilgai lauktas svečias, o lyg nenorėčiau įsileisti į šviesesnę, šventiškesnę namų erdvę. Su Vidiniu gyvendami, atrodo, kad mokėjome neprisišiukšlinti. Galbūt net fiziškai paslankesnis buvau aš, bet jo nuopelnų taip pat negalima neigti.
     - O Vidinis? Kur Vidinis. Supykęs nugirdė, o dabar kažkur dingo. Bet negi taip sunku suprasti, kad "amerikonka" ne miškui vežioti. Ogi niekaip nesupranta. Aš jam ir taip, ir kitaip, o jis įsikibęs į nesąmones ir negaliu išmuši iš galvos. Esą, tik keturi rąstai. Beržiniai. Pamatams. Na, sakau, ženk greičiau prie savo mūzų, o miško ir statybos darbus palik tiems, kas juos išmano. Kur girdėjai, mielasis, kad kas beržus pamatams klotų. Ir dar kuomet jie tik nuo kelmo ir su žieve...
     Aš irgi nežinojau, kur dingęs Vidinis.
     - Šventoji, gal žinai kur dėdė Vidinis?
     - Argi dėdė kada pasako, kur? - atsiliepė Šventoji ir: - O ponas Srugas niekuomet čia nebuvo. Ponas Strugas girtas miegojo tavo lovoje ant tavo pagalvės, dzieduli. Jis susapnavo tavo sapną.
     Virtuvėje, matyt, nebuvo nei vienos musės, nei vieno uodo ar kito sparnuočio, nes jeigu jis ir mikroskopiškai mažo dydžio, vis tiek būtume girdėję. Tokia tyla pradėjo spengti.
     - Kodėl tu šiandien tokia nerimta? - beveik nuliūdau.- Kas tau darosi? Ponas Strugas jau sakė, kad esi labai nemandagi, dabar, deja, ir aš priverstas taip pasakyt.
     - Pone, jūs esate labai stiprus. Bet kaip sužinoti, ar teisingas? Ar galėtumei prisipažinti dzieduliui ir man, kad buvote girtas? - vėl Strugui Šventoji. Ir vėl tokia tyla, lyg laktumei nukritusios sprogti granatos. Bet sprogimo nebuvo, o iš tylos išslydo Strugo šnabždanti dejonė:
     - O Dieve, ir tu negirdėk, ir neleisk, kad kiti girdėtų. Taip, Šventoji, buvau, girtas. O kad dziedulio lovoje miegojau ir ant jo pagalvės, tikrai nežinojau, kad jo lova, jo pagalvė. Tik dabar sužinau.
     - Ačiū. Jūs, pone, atrodo, esate teisingas žmogus, - padėkojo Šventoji, o man: - Dzieduli, ponui Strugui taip pasakyti labai nelengva, nes jis Šakių rajono blaivininkų sąraše įrašytas pirmuoju numeriu.
     - Sakiau gi, baik! Ir neieškok Valančiaus laikų, kurie tuoj pat paskui jį išėjo.
- Bet ji sako teisybę, - pakuždėdamas sakė milžinas Stasys Strugas: - O, Viešpatie, atleisk man. Aš jau žinau, kad man pas tave ne vieta. Atleisk. Pats suprantu ir todėl neateisiu, nevarginsiu savo prašymais, maldavimais. - dejavo, skundės, maldavo, prašė Stasys Strugas ir tuomet išgirdau Vidinį. Bent taip pamaniau, kad girdžiu jį. Bet tai nebuvo svarbu. Man atrodė, kad dabar aktualiausia atsiliepti į mielo žmogaus Stasio Strugo sielvartą:

AŠ (Pranas):
Kodėl manai, esą - baisu,
Jei Dievas nepriims ten, pas Save?
Juk ne pas dėdę Semą gyveni.
Nors suprantu,
O, Strugai, suprantu -
Arčiau Amerikos ji, Suvalkija,
Kur bent jau smėlis nepribers akių.
Bet pažiūrėk,
Ar negražu ir čia,
Kur smėlis suliula ir primena:
Ne, ne. O ne!
Ne Dzūkija, miškais smėlynuose apaugus,
O marios, vandenynas plaukia...

Stasys Strugas jau žinojo, kad manyje kažkas - gal smegenys, gal jų žievė, gal kokia menka vienintelė ląstelė, gal molekulė, apčiuopiama tik mikroskopu, o gal tuštumėlė, palikta žinant, kad gera vieta tuščia nebūna, gal dar kokia kita subtilybė - sugebėdavo priimti ir išlaikyti Vidinio perduodamas mūzas. Prozos tekstai beveik neateidavo, jie tik retkarčiais, kaip pasiklydę ir neturėdami vietos prisiglausti kitur. Jau mano metuose kalba irgi lėtėja, burna žiojasi lėčiau, bet nuostaba kartais išnyra iš kažkur ir aplinkui darosi šviesiau. Taip atsitiko ir dabar. Ano, šnabždančio Stasio lyg nebuvo. Jo vietoje atsirado scena su aktoriumi. Aš ir dabar droviuosi ištarti jo vardą ir pavardę, kad kas nepasakytų, jog taip negali būti.

JIS ( Strugas):
O ne, Pranuci, nebaisu,
Jei Dievas nepriims ten, pas save.
Jau senokai žinau -
Dangus man ne vieta.
Ne rojuj būsiu, mielas drauge
O pragare.
Galbūt todėl
Ir po Dzūkiją paklajot panorau,
Kad iš arti matyčiau jį.
Ir pirmas įspūdis atrodo neprastai -
Prie vartų švntas Petras čia nestovi
Vos prieini ir pasitinka
Šklėrių Karlonai.
Yra ir pragare kam pasitikti svečią.
Todėl išgirskit:
- AČIŪ

     - Ką čia, Stasiau, paistai
     - Negi paistau? Tokios bjaurasties tegaili tik prie pragaro vartų išgerti. O ar ne aš ją gėriau? Ar ne čia? Net dabar, kai ten, viduje, atlėgsta, kai jau kutena gerklę poezija ir jaučiuosi taip, kad vėl galėčiau užkurti "amerikonka" ir padulkinti šilinių vieškelių smėlį. Tik dabar, beje, suprantu, kaip įdomu pavažinėti po praeitį. Ir tokie keliai, sakyčiau, jau irgi praeitis. Tik čia jos daugiau, negu Suvalkijoj. Ypatingai šitame, šilinių krašte.

KOMENTARAI:
daliuteisk 19-11-2009 06:04:55
Puikus diedukas tas Strugas - pagiriom eiles deklamuoja...

.

STEBUKLAI

Kuomet stebuklai šalia, jie sunkiai matomi. O dažniausia jie būtent šalia. Džiaugiuosi, kad užtruko laikas, kuomet kasdien sugebu pasiųsti  po citatą  iš, sakyčiau, labai paprastutės, bet neįprastos knygutės „P.S.  Myliu tave“. Tai trumpos p. s.  pastabėlės iš motinos laiškų sūnui ir dukrai, tarpe kurių ir ši:
    P.S. Stebuklų nereikia toli ieškoti, jie čia pat. Ar gali  būti kas nuostabiau, kaip lerva, virstanti drugeliu, kiaušinio trynys  - viščiuku, o gilė –galingu ąžuolu?
 
   Skaičiau, o galvoje šmėstelėjo: ar reikia rodyti į tokius dalykus pasakant, kad tai stebuklai. Juk žinom, kad čia pat, aplink mus, ir net mumyse kažkas kažkaip vyksta taip, ko nemokame suprasti. Tačiau vis dėlto suprantu, kad kai iš kitų lūpų išgirsti pasakant, ką ir pats galėtum pasakyti, tuomet, regis, darosi svarbiau pačiupinėti artimiausioje būtyje, atitraukiant akis ir protą nuo dalykų, esančių toliau, toli ir tolybėse, nors tiesą sakant, naudos iš to nedaug – gilė, virstanti ąžuolu, o  kiaušinio trynys – viščiuku,  darydami stebuklus, savo misiją tęs, niekam nesistebint. Tik įdomu - kodėl? Į kokį akmenį žmoguje  atsitrenkia ir sudūžta ar užgęsta stebuklo supratimas? Kodėl man taip nedrąsu prisipažinti, kad Karlonų kalnelį lemtis apdovanojusi net didesniais stebuklais. Kodėl taip nedrąsu ir Šventąją įrašyti stebuklų sąraše? Ar ne todėl, kad baiminuosi, jog kas nors pamatęs, kaip jai meldžiuosi, neapšauks kvailiu? O tyliai, kada niekas nemato, vis tik ir persižegnoju, ir pasimeldžiu. Kai vienam kitam artimesniam bičiuliui parodžiau Šventąja, jie suglumo, neiškart mokėdami pasakyti žodį, o persižegnojo taip lyg pats Dievas ranką kryžiumi pakilnotų.. Bet yra dar vienas dalykas- juo ilgiau į ją žiūri, atidžiau stebi, tuo jos poetinė trauka darosi didesnė, galbūt teprilygstanti tik labai didžiam meno kūriniui.
    - Nagi pailsėk, pailsėk, - tarė Šventoji, užvertusi puslapį su Vidinio eilėraščiu varnui Goliui ir mano parašu po juo.- Manau, kad supranti, jog iš plunksnos tikimasi didesnių darbų. Taip juk?
    - Kalbi apie mano pažadą rašyti dienoraštį? Oi Šventoji, Šventoji, negi reikia  tikėti tuo, ką senas žmogus pliurpteli. Bet jeigu atvirai, aš ir pats norėčiau, kad taip atsitiktų. Ar atsitiks? Manau, kad ir tu tuo netiki, o juo labiau varnas Golius, su kurio pažįstami nuo vaikystės. Supranti? Kitaip sakant nuo lopšio, kuris toli toli, net daugiau negu už septynių dešimtmečių. Ačiū varnui, ačiū tau už gerus norus.
     - O jeigu,- sukruto Šventoji kažką klausti ar sakyti, bet pasijaučiau dar labiau išsekęs, kad ji pati suprato, jog kalbėdamas apie savo nuovargį, juo jai akių nemulkinu. Tokias atvejais man parankiau turėti Seneką, atsiminti jo laiškų nuotrupas ir užsimerkus po akių vokais  matyti, kaip jis gyvena antikos laikuose. Žino vyras, kad  yra viršesni  mąstytojai, tačiau jų buvimas jo sielos nealina baime, kad bus paliktas jų šešėlyje.
     Bet stop. Argi tai vėlgi ne stebuklas, užmerktose akyse matyti antikos laikus? O matau. Ir man labai miela, kai į artimiausi regėjimo lauką išeina Seneka. Aiškiai suvokiu, kad tai jo marmurinė statula, bet gyva, vaikščiojanti, judanti, kalbanti ir net nežinia iš kur ir kaip atsimenanti mane. Nepasakysi juk, kad ir aš juose kadaise buvęs.
     - Būti galima visaip, - girdžiu, - Labai visaip. Tačiau be garbės troškimo tikrai nebūčiau tuo, kuo esu  po dviejų tūkstančių metų. Be jos negalėčiau net marmuru įsižiebti tau po akių vokais. Nereikia manyti, kad tavo dienoraštis bus kam reikalingas, bet susitikimams su pažįstamais, artimais žmonėmis, tai gal vienintelį protinga vieta.
     - Dienoraštis, kaip susitikimų vieta?.
     - Ar tau nepatinka? Nei važiuoti, nei pėsčiam eiti, nei žiūrėti  į laikrodžius ar prašyti paslaugų ir malonių, kad būtumei priimtas? Štai užmerki akis ir aš jau pas tave. Svarbu, žinoma, mokėti pašaukti, bet vaizduotės stokos tau neprikiši.
     - Argi tai vaizduotė, jeigu realus kaip marmuras, o marmure tu, Lucijus Anėjus  Seneka. 
      - Kažkuo aš tau labai patinku arba labai nepatinku.
       - Būna, kad patinki, bet  būna, kad – ne.
       - O man abejais atvejais reiškia, kad esu. Bet kodėl – man? Ir tau, ir man tai reiškia tą patį- būtent, kad esu. Gal ne kaip Jėzus Kristus, tačiau, beje, mudu su juo kone vienmečiai. Nuo jo prasideda naujoji era. Berods, keturiais metais už ji jaunesni, bet tokio skirtumo  per du tūkstančius metų  jau galima  nepaisyti. Argi ne?
      Atmerkiau akis. Lyg ir nieko naujo šiame Karlonų kalnelio ir vienkiemio pasaulyje, Akys vėl pagauna Šventąja ir dabar kažkodėl lengvai patikiu, kad  ji atėjusi į šį pasaulį su specialia užduotimi - apgaubti raidę, žodį, išlaikyti knygą ir nelabai svarbu, kokia forma., tačiau jai pasisekė ta prasme, kad jos forma glaustai sukaupta, supresuota jos apdare, viršeliuose, kur nedideliame plote didžiuliu talentu sunokinta gausi daiktų įvairovė. Tai kažkuo primena televizoriaus ekraną, bet jis be įprastos jam apsišvietimo elektra; jis lyg žemė, gyvenanti natūralu gyvenimą su visais metų laikais ir jų kalendoriais - kalnai, miškai, upės, keliai ir  žmonės, o viršum jų aušta rytai, po aukštu vidurdieniu gyvena dienos ir temsta vakarai, užkeldami danguje  mėnulį ir įžiebdami žvaigždes. Ir šioje panoramoje kaip žmogaus gyvenime.
        - Šventoji, gal tu žinai, kas kalbėjęs,  kad, esa, menininkas privalo ne kopijuoti vaizduojamą objektą, bet konstruoti  jį, remdamasis savo paties individualiu suvokimu. Ar šie dėsniai būdingi ir dienoraščio rašymui?
   - Nežinau, dzieduli.
   - Betgi jeigu taip rašyčiau savo gyvenimą, galima numirt iš nuobodumo.
   - Kodėl – tik savo? – paklausė Šventoji ir nusišviesdama:- Svarbiausia  ryžtis, o ten dzievulio keliai nežinomi. Ir daugiau nekalbėk... bent man nekalbėk,  kad, girdi, Šventoji, negi reikia  tikėti tuo, ką senas žmogus pliurpteli.
(Iš "Tada, kai Buvome...")

2009-12-14 09:30:36

Pelėda