- Na, va koks vyras![взломанный сайт] Skaityk, brolau, skaityk!
GYVENIMO
išmintis

Tinginys - tai žmogus, kuris neapsimeta, kad dirba.

Per pusę tik užpakalis dalinasi.

Meilė padeda užmušti laiką, laikas padeda užmušti meilę.
Pirmiausia pamiršti vardus, paskui veidus, tada užmiršti užsisegti užtrauktuką, o galiausiai - ir jį atsisegti...

Jei žmona iš tiesų būtų ko nors verta, ir Dievas ją turėtų.

Vedybos suteikia galimybę dviese spręsti problemas, kurių niekada neturėtum vienas.

Pagyrūnai tik lygumose kalnus verčia.

Jei žinotum, kur paslysi, galėtum vietoj savęs kitą pasiųsti!

Jei kompiuterininkas darbo metu. tik žaidžia žaidimus ir nieko daugiau neveikia, vadinasi, arba jis gauna didelį atlyginimą ir neturi ką veikti, arba gauna juokingą atlyginimą ir darbu yra užverstas iki ausų.

Kai moteris ieško kultūringo pašnekovo, dažniausiai ji turi omeny tik vieną kriterijų - kad jos nepertrauktų.

Kuo geresnis visureigis, tuo toliau tenka ieškoti traktoriaus.

Nežinai - tylėk. Žinai - nutylėk.

gyvenimo
paradoksai

Turbūt nėra labiau paradoksalios frazės, nei „Aš paaukojau jam geriausius savo gyvenimo metus!". Viena vertus, moteris gailisi metų, praleistų su „tuo asilu", kita vertus, ji pripažįsta, kad būtent tie metai buvo geriausi jos gyvenime.
•***
Liūdna aksioma: šimtą kartų paskolint žmogui pinigų ar padaryk kokį nors kitą gerą darbą, o šimtą pirmąjį kartą atsakyk ir būsi daug blogesnis už tą, kuris jį iškart pasiuntė velniop...
•***
Paradoksaliausias gėrimas - kava. Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų!

Jis padėjo visas savo santaupas i sąskaitą banke juodai dienai. Po dešimties metų juoda diena atėjo - bankas bankrutavo

Labas, Stasiau.
Net pats nepatikėjau, kad taip galiu, kuomet ir dulkių tiek nusėdę, ir žvakė uždegta, bet va - girdi juk? - Labas, Stasiau.
Nemanyk, kad girtas ar praradęs  atmintį.
Atėjau tiesiog pratęsti mūsų gyvenimus.
Manau, kad galima  nusikratyti mirties iluzijų ir bent  ilgesnį- trumpenį laiką pasilikti gyvenime.
Ko tyli, Vomai, Skurdukai, Strūgai?
O pasklutinis  mano eilėraštis jau irgi senokai rašytas.

***
Nedaug reikėjo –
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu – pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį –
Čia miškas bus.

(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje  žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.

O miškas, išverstas kelmais,
Dar be sapnų atsimena save.

Taigi, iki  kito karto, Stasiau.

žmog        Pranas Karlonas
   

       NEGRAŽI PELĖDA

Vilnius, 2011

Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi  išgirs artimesni- tolimesni man žmonės. Savijauta  nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada ligoninę. Apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas jau susiliečia su trečio brolio gyvenimu, kuomet du jo broliai protingi, o jis, trečias, kvailys. Tiesa, pasakos jam dažniausiai linki daug sėkmės, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“-, daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip  duota Dievo – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su bičiuliu Vidiniu, su  nesuvoktos sandaros knyga Šventąja, su visais tais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar- ne?
- Net labai keista, - sakau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Bet išgirskim, kaip jas girdžiu aš:

- Ir taip:
Pirmyn, vergai, nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
O tiesą sakant, nejaučiu laisvės. Nors kiek beatsimenu, vis supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu.
Bet šitam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur?
Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.
„Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau dainavai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Betgi mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.
„Kas  buvo niekas, taps viskuo.“
- O kas  jis, kuris – čirkšt, žagt?
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme  ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt... Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet lankytojų akims godžios buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negali, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityk!?
„ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
- O kur mes atsiradę?
- Kaip  suprantu, tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo „Negražią pelėdą“.
Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino.
- Nežino, ką rašo?

1. Zylės
                             
     - Betgi, Pranai, tu čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas.  Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti?
     - Va, va! Todėl ir panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais.
                      (Iš pokalbių prie neapvalaus stalo)

     Mintys aiškios ir jas girdžiu kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Tikrai ne tą.
     - Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiu pusbalsiu, net nepagalvodamas, kad iki advento dar nemenkas laiko tarpsnis. Žvelgiu į papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar  Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima įsikūrė nuolatiniam gyvenimui sode. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Žiema jau kone ant nosies, o jie spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau jos pasirodant.  Ir vėl pusbalsiu zylėms:
- O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad nedažnai to žmogaus geresnio žodžio susilaukia ištikimiausi krašto paukščiai. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
     Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane prisimena Vidinis ir deklamuoja:

Per tūkstantmečio vardą –  LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro,
Net iš dausų.

Ant sienos – surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne vis vien –
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų – vyčių – motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
    („Prašau“, 2008-01-20)

    - Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė - bent kol dar smegenys veika - mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą  ten, kur esame, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia pajauta, transindukcija  „per smegenų žievę“, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir - kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai
Praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios,  bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „subanguoja“ tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. O kadangi sudėtingesni suvokimai mudviejų galvose vis  sunkiau besilaiko, ryžomės šį procesą  supaprastinti, apgyvendindami jį neaiškios kilmės subjektais, kurių gyvenimas ir visa būtis dėl kažkokių priežasčių pridengta ir saugoma paslapties. Ne kažin ką apie tai sugeba pasakyti netgi Vidinis, kuris tokiai jų būčiai gerokai imlesnis, jos sąvokų erdvėje orientuojasi lengviau, laisviau ir jau išmokęs  suprasti, kad, girdi, jeigu nenorima, kad uostinėtume kas kaip atrodo jų departamentuose, tai geriau to nedaryti. Tačiau ne tik Vidiniui, bet ir man, įtaiga iš TEN visuomet labai raiški, įsiterpusi į mudviejų savastį ir net koordinuojanti gyvenimą ir poelgius. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
     „Betgi jis ruošiasi paskambinti – suvokiau. - Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė...“
    Ir jau netrukus išgirstu:
     - Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
     - Kas atsitiko?
     - Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad „Eilėraščio sėja“ aplenks Kristaus gimimą.
    - Betgi ne dėl to skambini.
    - Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
    - Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
    - Kas, kas gyvena? Zylė?  Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
    - Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti. 
    - Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus „Eilėraščio sėjoje“.
     -Tai todėl ir padeklamavai, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
     - Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
     Atsikvėpiau ir:
„Per tūkstantmečio vardą – LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...“

Papūgėlės irgi sukruto:
- Supratai?
- Ką reiškia „ supratai“? Mes jau ne zoologijos  sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
- Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Aš dar jo, to pirmo žingsnio, nežengiau, dar vystykluose.
- Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
- Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad  kažką prarandu? Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome...
- Atrodo, kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu labai panašūs.

2.Prie ąžuolo   

     - Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė.
     - Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai atėjusi tik iš Aleksandro Ražo. Tiesa, gerokai anksčiau, kai šį reiškinį dar vadinome transformacija.
                     (Iš pokalbio su sodo kaimynu)

Kaip ir anksčia, zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena vienai iš tikrųjų taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas paapgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Gal bent dalinai todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą. Bet visai nerūpi, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio ir net  iki advento dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     - O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? - vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net mano Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     - Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, – neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     - Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     - O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
     - Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna. Nepraleisk progos.
     - Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Kasdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
     - Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
     - Ė, ten! - mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
     - Parink gilių, gal dar rasi kokią.
     Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, o  baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris – keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
     - Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     - Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėjant prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų, kaip atsimindamas deklamuoju nepabaigiamą rašyti eilėraštį.

Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų kardais prakirtus dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais
Dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą –
Amžių kaulus.

     Kažkas žodžius užspringdo, jie nutyla ir - kaip neretai – įsivaizduoju, jog Vidinis karčiai šypteli, net nemokėdamas suvokti, koks kipšas paliepė man į tokį, atrodytų, reikšmingą eilėraštį kišti kažkokią nesąmonę, kurią, beje, ir pats suvokiu, tačiau atsikratyti jos nesugebu – vaizduotė lakesnė. Norisi, kad kas bent šitaip paregėtų, kiek daug per šio galiūno amžių, ten, po žeme, kur vaikšto jo šaknys, suguldyta, sunešta, supūsta žmogaus kaulų. Norisi, kad šis vaizdas atrodytų ypatingai raiškus, įspūdingas, talpinantis į mūsų smegenis supratimą, kad jie tautos išlikimui gal nemenkiau reikalingi, kaip ąžuolui jo šaknys. Net atsimenu, kad ir deimantui „išnokti“ reikalinga didi giluma žemėje. Bet kaip tai pasakyti paprastai, laisvai, be filosofijos ir sunkaus kalbėjimo? Kaip?
    Sukaliodamas galvą akimis „apvaikštau“ galingą medį nuo jo viršūnės iki keliais glėbiais beatrėpiamo kamieno, „įžėlusio“  šaknimis į aukštą kranto skardį ir – stop. Tegali tik  dvasioje nusistebėti, kokios nepaprastos jėgos reikia išlaikant tokį milžiną, dar vis auginantį, platėjantį. Iš kur ji?

Iš ąžuolų šaknims
Ir deimantui nokinti 
Reikalingos gilumos, -

     atsidustu, bet jau žinodamas, kad tai nepriklauso eilėraščiui. Tai tik užrašas apie tai, kad be šitos juodos žemeles, be šito skardžio, be tos šviesos, kuri išsirpusi žemės įsčiose, tokie dalykai neįmanomi. Ši beprotiškai galinga jėga ateina iš žemės, iš jos gelmių. Ir ne tik į ąžuolą per šaknis, o į visą, kas gyvą, o paskui vėl sugrįžta atgal būti žemėje. Taip regis ir norėjau užrašyti, bet ant popieriaus atsiranda žodžiai, kurie lyg kažkieno kito numesti.
     
Eiliniai parnešė man“ Žalgirį" namo,
Pasakę, kad pirma reikėjo mirti,
O Vytautas Didysis tik dėl to,
Kad atsimintum, -

     - Vidini, tai tavo išdaigos, ar kaip čia? - net ne mintyse, o balsu klausiu, tačiau, regisi, jau galiu kalbti eilėraščiu, net tuo senu tekstu, kuris mažiausiai redaguotas.

Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom -
Mane augina Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?

     - Galingas tu, seni, oi galingas! O! kad visa Lietuva tokia, - po tylos minutės pakalbėjau ąžuolui, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbraukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
     „Sapnuojantis? “
     - Taip, sapnuojantis, - pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, galvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
     „Ką - jeigu? “
     - Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su šituo ąžuolu. Arba, kad ir tik vienas ąžuolas, - pakalbu panosėje, o netrukus raiškiau ir gal net prasmingiau:
   - Kalbėk, eilėrašti, kalbink. Nepalik savęs negyvo, nepalik, - prašau, kalbu, noriu, kad taip būtų, bet jau žinau, kad eiliniai į knygas neateina. Reikia būti Vytautu ir, žinoma, Didžiuoju, o eiliniai?..  Jie kad Vytautas Didžiuoju būtų, kad "Žalgiris" iš 1410-jų metų žibėtų, kad ąžuolas – milžinas Kryžiokų ežero atkalnėje oštų, nesibaimindamas užgriuvusių audrų... Taip, taip, eiliniai...

Eiliniai po knygas nevaikšto,
Ištirpsta žemėje
Ir šviečia kaulais savo naktyse...
     
     -Betgi ir Vytautas ten. Taigi, Didysis. Net niekas nežino, kur jo kaulai. Ten, žemėje, visi eiliniai esame. Kai prie ąžuolo glaustosi spalio pabaiga, tokios mintys  netgi neginčytinos, argi –ne? - girdžiu pasąmonėje ir nebejoju, kad taip girdžiu įsiterpusį Vidinį. Jau sakyta, kad tokiam mudviejų bendravimui nereikia telefonų, tačiau kaip šį reiškinį tiksliau pavadinti viešoje erdvėje, nežinome lig šiolei, tačiau jeigu išgirstume jį įvardijant transindukciją, ko gero, pamanytume, kad  kažkas iš mudviejų pasisavino seniai puoselėto reiškinio šitokį įvardijimą.
     - Čia geriau matyti, kad spalio pabaiga...
     - Betgi neneigiu. Juolab, kad visuomet būni kartu su „Lietuvio kalendoriumi“ Aš be jo, tačiau spalio 27 –ją irgi atsimenu. Paklausyk, - ramiai paragino Vidinis ir  lyg perskaitydamas iš knygos:
     „Vytauto karūnacija buvo numatyta 1430 m. Vilniuje, tačiau  laiku neįvykus, tų pačių metų spalio 27 d. Vytautas mirė“.
******   

3. Ar tikrai  aš?

- Stengsimės dirbti abiem rankomis  - ir dešine, ir  kaire. Man atrodo, taip žmogus sukurtas.
- Oi, pone, labai abejoju, kad taip žmogus sukurtas. Žmogui reikia turėti dar nemažai ko, o galvą - neabejotinai,  kad nebūtų bent taip prastai pakalbėta kaip jūs dabar. Žmogus sugeba būti ir be rankos ar  kojos, tačiau be galvos -  ne.   
   (Iš pasikalbėjimo su aplinkosaugininku J. Dautartu)

     Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko išeikvoji kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad būdamas prie ąžuolo, be Vidinio paramos per transindukciją , nesugebėjau atsiminti, kuo Lietuvos žmogui įsimintina spalio 27 -oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad daug metų, vartydamas „Lietuvio kalendorių,“ nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias – pažymėtas tik Ramojus vardadieniu. Su juo, kaip įprasta, priimant varduvininkus Pastriekės departamente  irgi susitikau saulės patekėjimo laiku ir kaip kažką nujausdamas teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas – negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateitų tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko neužtenka, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, to pakanka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir pakanka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo, Dievo, per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o ir gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis. Kitos nuomonės liaujasi asmeninėje tavo sąmonėje spalvinti jų matomus daiktus ar reiškinius. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais ar raštais pertvarkyti gamtą ir žmogų – bevaisės ir nereikalingos.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją.  Žinau,  esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas Ramojus  jau deklamavo „Laisvę“, kurią parašiau pagal M. Gorkio apsakymą. Jau žinojau, kad ir „Laisvė“ nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių – šis man buvo mielas čigono Makaro Čiudros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net knygutės redaktorei Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio „Makarą Čiudrą", negu mano „Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
     Pastriekės departamente varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius, bet visais atvejais jų būdavę daugiau, o tąkart tik jis, varduvininkas Ramojus, ir aš.   

Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas.
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta -
Vos tiktai gimsta - jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė.

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
- O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kad tokia apeiga žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet jeigu ji nespės, tai nedidelis niekutis ir jis nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie „Eilėraščio sėją“ Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, ir su Vidiniu, tik kitaip – apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal, išleidžiant knygelę, kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir, spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis  atsisveikinimo su varduvininku rytinis epizodas  kyštelėjo skaudų klausimą, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės?   Kodėl neišgirdau Vytauto Didžiojo žingsnių, kuomet jais jis išeina iš gyvenimo, neužsikėlęs ant galvos karaliaus karūnos? Net pasidarė baisu  manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
     „Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra? – bet tuoj pat aukštai sparną pakelia kita mintis:
    „ Tu? Makaras Čiudra ir... tu? Nesek sau pasakų, žmogau! Ir neužstok savimi čigono. Gal truputį judu panašūs senatve, bet Makaro senatvė visuomet pajėgi pakilti į dangų ir, prireikus, nesibaimindama mirtimi trenktis į uolą. O tu? Dar gyvas, o jau rausiesi į žemę. Fu! Ne, ne, sakale, niekuomet ir niekuo nelyginki savęs su Makaru, nes po to tik žingsnelis, kad panorėtumei savimi ir ąžuolą užstoti..
   - Atsiprašau,- pusbalsiu tariu ir gerai suprantu, kad jokioje bažnyčioje nesu taip suprantantis ir  kitų suprantamas, kai šitokioje savijautoje, kurią nežinau kaip ir kada pradėjau tapatinti su   šventove, sakykim, bažnyčia Žmoguje. Čia, būnant prie ąžuolo, savijauta išgryninta, - be poterių, rožančių, akių kėlimo į dangų, nereikia Juozo Audrio Bačkio su jo klierikais ir  arkikatedros užkaltomis durimis žmogui pas Dievą ateiti. Ir gal ypatingai tokia savijauta veikli, kuomet ateini lyg atsisveikinti, nesipriešindamas supratimui, jog labai įmanoma, kad gal tai paskutinis kartas.
      „Va, va, jeigu tai būtų čigonas, o ne Karlonas,  kūrentų laužą ir negalvotų, kaip jam būti ryt ar dar toliau. Jis tą turtą turi- laisvę, protingą žmogaus laisvę, kuri, beje, ne skilviui, o jo dvasiai reikalinga“, - pašnibžda mintis, lyg ir norėdama, kad pasiginčyčiau, bet man dar proto užtena -  argi kas mane varo į Naujininkus? Galiu pasilikti, pabūti čia, Balsiuose, prie ežero, prie ąžuolo. Su giria, net ir su sodo nameliu ir ten įkurtu Pastriekės departamentu. O kiek zylių! O kiek daug  to, prie ko net  netyčia prisilietus, sieloje sudirgsi atsiminimai. Bet argi pasiliksiu?“
     - Tai kad pasilikti neišeina. Ten , Naujininkuose, jau šiluma. Gyvensi negyvensi,  bet mokėti už ją vis tiek reikės ir nepigiai, -sakau murmesiu ir kažkodėl pralinksmėjęs:

Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

     Netoli iš  krūmų išgąstingai stryktelėjo  kiškis.
     - Negirdėjau, negirdėjau, negirdėjau, - nuaidėjo per girią ilgaausio  šauksmas.
     - Betgi kiek daug triukšmo tyloje! -nusistebėjau.
     - Ne tyloje, o mintyse, - kažkas paprieštaravo.
     - Niekur neskubu, dar pabūsiu, - atsidusau.

******

(7) Akligatvis...

    - Net keista, kad taip greitai laikas praeina, bet ar ne perdaug malkų suspėjau priskaldyti galvoje, pamąstant apie gyvenimą, kuriame reikėjo ilgai būti ir nieko nepadaryti, o kas padaryta- ne taip.
   - Dar paskaityk M. Gorkio „Makarą Čiudrą. “  Čigonas, kad ji kur, bet pabandyk jam prilygti. Tik įsiklausyk: „Argi tu manai, kad  esi kam reikalingas? Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia“ Ko jaudinies, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.
                             (Iš pasikalbėjimų su savimi)

   Laikas nejuda. Kažkas sugriuvo, susilaužė ir mėtosi po smegenis kaip po rudenio lauką. Žolė neauga jau, neželia ir reikalingas plūgas, kad arimai užpildytų tokią nykumą. Taip nedažnai atsitinka, bet dabar vis dažniau, tačiau papasakoti šitą  jauseną pabandžiau jau senokai...

Trapus gyvenimas.
Ir jau neskauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur.
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniukę žodžiai
Jau nežino
Ką daryti su savim.

Kažkas šalia pravirko.
Kitas – juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba,
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų,
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
  („Dar šildausi... “)
   
   - Kada tai?
   - Parašyta? Neprisimenu. Bet ne šiandien, ir net ne šiemet, - kalbuosi su savimi, bijodamas kad į tylą neateitų kažkas iš kitur. Bet kartu jaučiu, kad net ir baimė atselina jausdama jai geriausią veiklai laiką. Jis dabar buvo toks, kokio jai reikėjo. Nakties tamsa tirštai apgulė Balsių sodus, pasilikę žiemai jo gyventojai sukrito į patalus – vienas kitas žiburėlis ir nieko nematyti, net panosėje už lyg rašalu tamsa aplieto lango. Bet taip tik akims akla, o iš tikrųjų matau kas kur ir kaip čia sudėliota. Kalbu, aišku, apie artimiausią aplinką, kuri, sakykime, panosėje ir kurioje sutilpę Akligatvio kaimynai. Nežinau, ar kas dar taip šį keliuką vadina – AKLIGATVIS.  Artimiausios gatvės sunumeruotos ir šitoji oficialiai vadinama Balsių Sodų 1-ąja, bet nuo to laiko, kai sovietinių laikų sodininkai tapo privatininkais, kai savo valdas aptvėrė tvoromis, gatvės įgavo aiškius kontūrus – mūsiškė išsiskiria tuo, kad ji bene trumpiausia ir nepravažiuojama, nes vakarinį jos galą užrišo Stasio ir Romos Žegliūnų tvora. Sunku pasakyti, kas čia dar taip greitai išaugo kaip jos. Pradžioje  atrodė, kad tvoros sujauks aplinką, nustelbs žalią, linksmą sodų gyvenimą, tačiau taip neatsitiko. Ir, matyt, pirmiausia todėl, kad jau suspėta įprasti prie gyvenimo su tvoromis, bet štai Vidos Jocienės - Alfonso našlės – tvora kitokia, ji pasodinta ir auga tujomis. Žiema ar vasara, ji žaliuoja, bet ar daug kam rūpi, kad jos  sumanytojas jau Anapilio gyventojas. Ir bendrai, ar daug kam rūpi, kad daug šios gatvės ir aplinkos kūrėjų jau Amžinos šalies gyventojai.
    - Ar manai, kad nerūpi? - girdžiu it kas būtų į ausis įšokęs, o paskui suprantu, kad ir aš pats vis dažniau prisimenu ne tik Alfonsą Jocį, bet taip pat ir kitus išėjusius iš šios gatvės, beje, kartais net pabandydamas atsiminti užrašais. Tačiau šįkart labiausia rūpėjo žvilgterėti į nurašytus nuo ąžuolo talmudo ženklus. Kažkas lyg nenuginčytinai kalbėjo, kad būsiu įtikintas, jog vienas iš  brėžinių kone tapatus Akligatviui. Pirmą kartą ruošiausi pavartyti šituos savo užrašus, aiškiai suvokdama, ko noriu juose pamatyti.
   Ir – ką gi? Kaip pakuždėta, taip surasta nepaisant, kad save įtikinėjau, jog atsitiktini dalykai neturėtų stebinti senatve apkerpėjusį žmogų, tačiau taip nebuvo – buvau jautresnis, jaunesnis, geriau suvokiantis ir atmintyje atkuto, atrodytų, seniai užmiršti ir niekam – net  man pačiam - nereikalingai dalykai. Prisiminiau čia atėjusį prieš beveik 30 metų, dar stiprų, daugiau kumpuotą negu pilvotą ir negalvojantį, kad ateis laikas ir reikės išdejuoti paskutinius žmogaus gyvenimo atodūsius. Laukas tuščias, plynas, ištiestas kaip paklodė  netoli vakarinio girios pakraščio ir prismaigstytas lazdų, žymėjusių išmatuotus sklypus. 72- asis atiteko mano žmonos daliai...
   - Vis žadėjai, kad pastatysi namą. Prašom.  statyk. Klok pamatus ir statyk...
   - Tu- ką?  Sapnuoji?
   - Betgi žadėjai.
   - Na taip, bet negi  juokų nesupranti. Ne tokie finansai, kad pastatyčiau.
   - Tu kaip nori, o aš vaismedį - kitą, trečią tikrai pasodinsiu.
   Taip prasidėjo mudviejų Balsių sodai su, sakytumei, gimtuoju Akligatviu, kuris dabar man pateikė tokį netikėtą siurprizą. Priešinausi, nesidaviau įtikinamas, bet pagal nurašytą nuo ąžuolo brėžinį, galėjau drąsiai įvardinti ir rodyti Akligatvio gyventojų tvoromis aptvertus savo sodus su jų statiniais. O naktis tamsi, nepermatoma akimis, o vis dėlto nepaprastai šviesi atmintimi, kuomet nedrąsu, net neįmanoma sakyti, kad kol joje vyksta toks gyvenimas, kažkas iš šios gatvės išėjo gyventi į Anapilį.
   Puikiai suprantu, kad šitaip iš mano lūpų išgirstas pasakojimas labiau panašus į girto žmogaus sapaliojimą, kad niekas neleis sau tuo tikėti, o man, beje, dėl to kažkodėl pasidaro linksmiau. Ir smagu  buvo suradus bet  kokius užrašus apie gyvenimą Balsiuose, dėti  juos į  krūvą, lyginti, glostyti, ruošiant  juos rytojaus dieną pasivežti į Naujininkus. Prieš supdamasis į patalus paskutinei metų nakvynei savo Pastogės departamente dar perskaičiau ir tokį užrašą:
 
    “Jau nemaniau, kad ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 
   
     Prašom
     Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23 d.
    Lemtis Alfonso į XXI a. neįsileido. Ir nepaisant:

     Prašom,
     Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar vaizdais. O čia va... jau greitai 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

     Jeigu Jums reikia –
     Galite sužeisti.
   
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet Alfonsui Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar“.
   
   Žvilgteriu ir matau, kad šis mano užrašas iš 2009 metų. Vadinasi, pradėtas darbas dar nebaigtas. Nušluostau dulkes ir, prisiminęs Makarą Čiudrą, pagalvoju, kad turbūt dar ne laikas  sakyti: „ Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia“.
   - Labos nakties. Rytoj grįžtame į Naujininkus.

(8) Giedojau eilėraštį...
   
                    Saulė ir kelmo nelenkia.
                    Saulė teka, bimbalas lekia.
                    Saulė pilnus pamatus vaikų priperi.
                                        (Iš patarlių ir priežodžių)

     Jau nemaniau, kad galėčiau užmigti – akys uždengtos akių vokais, bet gyvos; ten savaime įsižiebia ir gesta visokiausi pažįstami- nepažįstami vaizdai. Retai geriau pavyksta į kurį nors įsižiūrėti, tačiau nesunkiai atpažįstu pirmuosius atėjusius į Akligatvį gyventojus – Vytautą Beinorą, Mindaugą Račkauską, Vlado ir Marijos Leonavičių žentą Algį Rudį, eigulį Stanislovą??? ir, žinoma, Alfonsą Jocį. Net nesuprantu, kad jie jau išėję ir, galbūt, reikėtų persižegnoti, kad galėčiau juos patrukdyti pasikalbėjimu ar bent pasilabinti - nusišypso prabėgdami ir išnyksta, kol po valandėlės kitos vėl išnyra iš miglų ar ūkų. Bet netikėtai viskas dingo - pašokau iš patalo, skubėdamas susirasti laikrodžio ciferblate tiksintį laiką. Ačiū die, saulė dar nebuvo patekėjusi. Tai man brangiausias, prasmingiausias kiekvienos paros laikas. Kai gyvenu sode, visuomet ateinu saulės patekėjimo laukti prie šiaurinio Pastogės departamento lango -  nesvarbu, ar ją matau pasirodančią dangaus skliaute, ar ne. Toks įprotis atsirado lyg savaime, tačiau vėliau jį įprasmino kasrytiniai susitikimai su varduvininkais iš „Lietuvio kalendoriaus“. Ateidavo keliomis minutėmis anksčiau prieš saulės patekėjimą ir, sulaukę jo, glostydavome akimis dangaus lopinėlį, iš kur tuo metu šviesulys siųsdavo spindulius būtent į mūsų naują dieną. Dažniau būdavo, kad nepamatydavome, kaip jie sukrenta į akis, tačiau net patarlėms ir priežodžiams netikėdavome, jog, esą, „ir saulė ne visuomet šviečia“ ar [„kol saulė patekės, rasa ir akis išės‘.  Buvome sutarę, kad patekant saulei, net jeigu labai skaudėtų, privalome pasakyti jai kažką gero, mielo, neužmiršti jautriai siela ir akių matymu, kilstelėti ją į dienos erdvę. Man buvo apmaudu, kad šįkart nepasiruošiau kažką gero pasakyti varduvininkams ir kai laiko iki jų atėjimo beliko labai nedaug, pasiėmiau senus užrašus, tikėdamasis susirasti reikalingą   skaitymėlį ar jo fragmentą tokiai progai. „Taigi tekėk, saulele, kad ir po debesėliu, - kalbu mintyse, - suspėsiu ateiti pasitikti į man šventą vietą. Mažai betrūkę, kad iškrisčiau kaip boba iš ratų, bet štai jau įprastoje vietoje laukiu varduvininkų ir tavęs. Tekėk!. Nors pečiaus nešildai, bet žmogaus sielą visados“.
   Betgi ko delsia varduvininkai?
   Žvalgausi, laukiu, kad išgirsčiau, tačiau tik vis garsiau tiksi laikrodis, atskaičiuodamas sekundę po sekundės. Ne, tokio neramaus laukimo neprisimenu. Jau abejoju, ar reikės skaityti iš senų užrašų, kuriuos laikau padėtus ir atverstus ant palangės. Net neskaitydamas, regis,  atsimenu, kaip rašiau:
   (...) buvau „ant ratų“. Nuo vieno Vilniaus pakraščio važiavau į kitą, paskui – atgal. Su savimi turėjau ir Alfonso Jocio eilėraštį knygutėje „Ieškojau nesamos žvaigždės“. Dievai žino kodėl, bet  pabijojau jį skaityti viešumoje. Apie tris valandas praleidęs autobusuose- troleibusuose nedrįsau perskaityti nei eilutės, nei žodelio. Svarbiausia to priežastis, matyt, ta, kad net du kartus reikėję pravažiuoti šalia Kalvarijos turgaus. Troleibusuose - autobusuose tokiu laiku susirenka nemažai prekeivių ir kažkodėl  baisu, jeigu kažkas pamatęs, kad skaitau eilėraštį „ Iš kur atsiranda poetai“, sumanytų jį nusipirkti. Derėtųsi, siūlytų kainą, nuoširdžiai manydami, kad galima nusipirkti ir poeto širdį. “
   - Neateis jie. Jau nėra laiko ateiti. Kažkas, matyt, svarbaus nutrūko, - išgirstu Leokadiją, bet greitai laikrodžio rodyklė šokteli į laiko padalą 7‘ 14‘‘, o aš irgi pašaukiu: - Stop! Saulė teka. – Ir  užgiedojau - kaip  tuomet atrodė- tai dienai labiausiai reikalingą eilėraštį. Taip, taip,  ne dainą, o eilėraštį:

Aikštė man ši - tai vėliavos minios,
Tai murmesys ir šventas gausmas jos.
Aikštė ši, kaip ugnikalnis rūstus,
Užkūrus ugnį vidur miesto.
Ji man, kaip laisvės varpas atkaklus,
Kaip vyriška giesmė poeto...
Jau, regis, geso žvakė ir žmogus
Ir Dievas traukėsi iš krašto,
Palikdamas bažnyčias ir namus
Be atgailos, be Švento Rašto.
Bet va - iš žemės, plytų, akmenų
Prasiveržė liepsna ir dega,
Ir klaupias aikštėje minia žmonių
Prie savo kryžių ir nelaisvių.
 
    Bažnyčiose, ypač sovietiniais laikais, regis, būdavau dažniau, tačiau dabar, į senatvę, toks poreikis atkrito. Net negalvojau, kodėl taip, bet tikra tiesa, kad ten būdamas negiedodavau net giedant kone visai bažnyčiai. Ir šit kaip perkūnas iš giedro dangaus – giedu. Regis, ne taip blogai,  kad pradėjus antrą posmą,  prie mano balso prigludo ir Leokadijos:   

Aikštė  ši man - it vėliavos minios,
It žodžiai atnešti čia iš maldos.
Ir krūpčioja kaip žvakės aukštumoj
Mūs širdys, viltį apkabinę,
O laisvas žodis, sirpdamas burnoj,
Dainavo laisvę ir Tėvynę.
Čia vėl mes buvom „Žalgirio“ pulkais
Ir priešas neatlaikęs, bėgo
Ir vaikščiojo po aikštę angelai
Rudom lietuviškom sermėgom.
Kartu su bočiais midų gėrėm jų,
Mus kalavijais jie žegnojo,
Pabarstė galvas pelenais pilių
Ir laimino aušrom rytojų.

Šita aikštė man - vėliavos minios,
Prie jų ištartas vardas Lietuvos.
Čia grįžo Kristus. Kaip dabar regiu -
Nuo kryžiaus lyg stebuklas kėlės
Ir mūsų kraują pavertė vynu
Ir pats už Lietuvą išgėrė.
O lūpos saldžios buvo ir smagu
Įkvėpti į krūtinę orą,
Kartojau sau - pavasariais tikiu,
Į ateitį tautos, jos šlovę.

O vidur miesto — deganti ugnis.
Visa aikštė skaisti kaip saulė.
Iš bočių rankų imame kalavijus,
O į bažnyčias Jėzaus kryžių nešam.
Šitoj aikštėj — ir vėl pradžia
Tautos ir Dievo,
Tavo ir - labai tikiu - kad mano
       („Katedros aikštė“, 2008-03-03)

   Giedojimas su Leokadija baigėsi. Mano kaulams rytas apniukęs, žvarbus, bet jaučiau, kad įdienojus šilumos padaugės.  O pirmi žodžiai, kuriuos  išgirdau, užsičiaupus giedančiai gerklei, buvo Leokadijos.
   - Betgi tu gebi ne tik bliauti. Vargonininkui, aišku, neprilygsti, bet, bet... Per tiek kartu pragyventų metų pirmą kartą girdžiu. O Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jie, varduvininkai, neatėjo...
*****

(9) Besarmačiai

Jūs - žmonės!
Jums tikriausiai visko reikia?
Prašom.
Naudokitės mano širdimi.

Tiktai nežaiskite su ja.
Su širdimi žaisti negalima.
Jeigu jums reikia -
Galite sužeisti...

Aš norėjau pasakyti –
Jeigu Jums nuo to
Bus lengviau.
            ( Alfonsas Jocys)

     Saulės nesimatė, bet žinojau, kad ji patekėjusi, o žmonai, pagyrusiai mano giedočiaus talentą, tariau:
   - Buvau sumanęs šnektelėti apie Akligatvio pirmeivius, bet taip neatsitiko. Keista! Ir kad  giedojau, ir kad varduvininkai nepasirodė. Niekuomet taip net netyčia nesitaikė. Ką tai galėtų reikšti, a? Matyt, Dievas vėl kažkur buvo susitikęs su Šėtonu. Vėl rodo jam savo stebuklus.
   Žmona kilstelėjo galva, paieškodama žvilgsniu  akių ir, nieko netarusi, leidosi laiptais žemyn.
   - Deja, aš ne Jobas, motin.
   - Apie ką tu?
   - „Viešpats man davė, Viešpats ir atėmė. Tegu  būna vardas Viešpaties pagarbintas“. Bet taip ne aš, o Jobas. - Ir numesdamas jai senus užrašus: - Gaudyk! Tai kažkas, ką jau užmiršęs ir, regisi, reikia atsiminti, kad neatsitiktų taip: “Arti  bažnyčia, toli Dievas... Nenorėčiau, kad taip atsitiktų
   - „Dieve, duok iš pono ubagą , ne iš ubago poną,- atsiduso
  - Kaip, kaip? Pirmą kartą girdžiu, - patiko išgirstas priežodis, bet jaučiau, kad į dieną su saulės patekėjimu įeina kuklūs, bet ne kasdieniai nutikimai. Atverčiau „Lietuvio kalendorių“, norėdamas geriau  vardais įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą labai temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalendoriuje juodu ant balto parašyti varduvininkai ir sakau gi, neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo rytas, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai...  Ar ne besarmačiai?  O juolab, kad ir diena verta netgi didesnio dėmesio. Dar vis įsiklausydamas  viliuosi, kad jie ateis ir net galvoju, kokius priekaištus reikėtų pasakyti, kad neatėjo į tradicinį saulės pasveikinimą, bet, deja, deja... O kalendoriau įrašai tokie, kad jie nepeiktini jau vien dėl to, kad sąžiningai painformuoja, jog  tais metais, kai gimiau „Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kur įvyko iškilmingas paradas  sostinės atgavimo proga. Vilnius ir Vilniaus kraštas po 19 metų trukusios lenkų okupacijos sugrįžo Lietuvai. Ir toliau lyg kalendoriaus leidėjos Danutės Balsytės ranka: Vilniau žygis - didingas mūsų tiesos laimėjimas, o kad būtų įtaigiau, prisiminta, kad,  girdi, 1940m. „Karių kalendoriuje“ buvo rašoma:„ be gerai ginkluotos ir pasiryžusios  kariuomenės  mes nebūtume į  Vilnių atėję ir nebūtume galėję jame pasilikti.“
  Iš savo patirties neblogai žinau, kad diena, kurioje gyveni, užglaisto praeities regėjimus, mintys atslūgsta. Galėjau būti tikras, kad taip atsitiks ir man. Juolab, kad joje susikaupė persikraustymo į  Naujininkus darbeliai, kurių jau negalima buvo  atidėti.
   - Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Tadas, ir Simas, ir Judas... Visas Simajudas ir net daugiau,- pašaipiai gelia žmona, suvokdama, kad dar vis apsikabinęs mintimis neatėjusių varduvininkų ir matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį man jau nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotai, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir, prašau - visas sunkvežimis.
   - Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman,- vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi ne besarmačiai, a?
   - Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Taip pat ir sarmata..
   - Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti – abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
   - Iš kur žinai?
   - Pasąmonės pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašyta. Vienas žodis – „Bukietas“ ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi Lietuviu kalbos žodyne išgirsti, kaip dainuoja: „ Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį“.
   Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau – su  kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
   - Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai darbe miegu,- pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotoja. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
   - Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą  neužtruksi.
   - Ir tada nesiruošiau, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet  nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
   - Atsimenu tą bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileidžiam pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo —
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę..
                          („Bukietas žmonai“) 2009-01-01

Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
   - Ačiū.
   - Ką?
   - Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių, Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti – sugrįžk, akimirka, bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
   -Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi:- Nežinau,  kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus nežinia kur. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nesinorėjau galvoti, ar turėjo jis tokią pasirinkimo galimybę.
   - Ar neatrodo, kad  mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O taip arti vienas kito.  Greitai penki dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
   - Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
   -Tu – ką? Ar mane vyru nelaikai?
   - Aš ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
- Meškerę? Na, žinoma.
- Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
- Ko gero,- pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be  meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
- Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga  Maksimos parduotuvė.
- Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose ir pailsėsime.
Linksmais nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.
*****