(15) Poetinis brokas
- Garny, garny...
- Ga-ga- ga!
- Tavo motka ragana
Nuvažiavo žagarų,
Parvažiavo be nagų.
(Iš piemenų tautosakos)
Į butą Naujininkuose iš sodo Balsiuose parvažiuodavome neretai. Paprastai po vieną - arba Leokadija, arba aš, tačiau ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl sugrįždavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu – daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, sudejavo:
- O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
Buto gyventojai gerai žinojo, kaip Leokadijai nelengva atsisveikinti su sodu Balsiuose ir sugrįžti į žiemą Naujininkuose. Bet ką bepadarys! Mesteli žodį, kitą, paguodžia ar sąmoju pamoja, na, ir lauk, bobule, kada vėl saulutė kilstelės į pavasario dienas.
- Kalėjimas dar neblogiausia vieta, - šįsyk pirmoji paguodė raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru, net nepasisveikinus, bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir neužmirštas Joto pasamprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip vertindamas Jotas neužmiršo ir mudviejų su Vidiniu santykių, beveik bendro gyvenimo, ko nelabai paisė raidė B. Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į butą ir sukrauti kur pakliuvo. Pirmiausia pasistengta greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
- Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- „pats, pats, pats“! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską “ pats, pats“ - papriekaištavo Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau – atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo povyzoje nėra ką veikti.
- Kai toks tokiam ateina į pagalbą, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, Vidini, bažnyčią galima uždaryti, - ir susiieškojęs akimis Šventąją: - Jaučiu, kad gali tik pasidžiaugti atsikračiusi daug šlamšto.
- Apie ką, dzieduli, kalbi? neperdėtai nustebo Šventoji.
- Noriu su tavimi pasidžiaugti. Nėra prasmės laikyti tavo archyvuose tai, kas sugrįžta atgal nuo redaktorių stalo.
- Jūs, dzieduli, tikrai manote, kad aš tai galėčiau pavadinti šlamštu? Tai, ką parnešusios Asta su Daina? Jeigu net taip manote, prašau, nesakykite man. Bent dabar, kai jaučiuosi taip, jog manyje alkanas vilkas staugtų. Atrodo, it liga bandytų apsėsti.
- O kaip ji neapsės? Ji, liga, tiesiog negali neapsėsti, kuomet tokius triukus išdarinėji. Ne, sveika būtybė taip nesugebėtų, - pasakė raidė B, kalbėdama apie surengtą neįtikėtiną vaidinimą ir jau man: - Dzieduli, tu net neįsivaizduoji, kad tu čia buvai, kai tavęs dar nebuvo...
- Nagi būk gerutė. Labai prašau, - piktokai nutraukė Šventoji raidę B. - Leisk man pačiai tai papasakoti. Tik, žinoma, vėliau.
- Atsiprašau, Šventoji. Nepyk. Bet tu irgi suprask, kad man labai skauda, kai šitaip niekinama dziedulio poezija. Ot, kad ir šitoji, nepriimta į knygą. Juk iš tikrųjų tai netgi daugiau negu poezija. Tai dargi nemaža porcija mokslo, - kalbi ir, kaip jai atrodė, išmintinga buvo raidė B. Buvo įsitikinusi, jog geresnės progos sunku tikėtis, kad pagaliau be užuovėjos būtų pasakyta, kas yra kas. Skaudžiausi priekaištai krito ant Astos ir Dainos galvų: - Pagalvokite, argi galima šitokią poeziją mesti į šiukšlyną, kaip tą daro redaktorės? Ar galima? – Ir patylėjusi: - Bet, ačiū die, kol dar gyvi muškietininkų idealai, - atsiras ir mūsų tarpe, kas neleis šitaip elgtis. Mane galite įskaičiuoti nr. 1.
- Baik gi, baik, plepale, - buvo smagu barti raidę, žinant kad ji nebijo. Tačiau kad bute per trumpą laiką atsitiko kažkas daugiau negu gebėjau spręsti iš Vidinio informacijų, jau nebuvo sunku suvokti. Bėda tik, kad kai šitaip kalba raidė B, nebuvo įmanoma suprasti, netgi priešingai – suvokimas mažėjo. Bet kaip jai tą pasakysi? Protingiau dėtis, kad supranti ir net dėkingas esi už suteiktą informaciją. Tačiau akivaizdu, kad jos ramybei labiausiai kliudė Astos ir Dainos parnešti rankraščiai. Kur buvus nebuvus, vis priartėdavo prie jų, bet kažkas dar vis jai kliudė paimti juos ir visa šūsnimi parodyti, kad ji nemenka, užtektų eilėraščių dar vienai knygai išleisti. Bet pagaliau kantrybė jos baigėsi – atskleidė nutįsusias ligi grindų užuolaidas ir iš po jų į akių šviesą pateko redaktorių išbrokuotą poeziją. Žinojau, kad jos nemažai, o štai dabar jau ir savo akimis regiu.
-Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
- Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
- Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia? - supratau.
- Abi. Ir Daina.
- Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta, tik, regis, gerokai didesne apimtimi nei galėjau spėti. Praskleista užuolaida pradengė kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas sieloje pakrebždėjo ir neketindamas kažką daryti ar keisti nuotaiką, atsiminiau ir lyg pats sau padeklamavau:
Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę.
O gervės,
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskrist
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.
Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
(„Gervių laiškai“, 2008-01-28)
- O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - atrodė, abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
- Nereikia, dėde Vidini. Šituos raštus mes prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl pradėjo triukšmauti raidė B, tik man pasirodė, kad jos nepasitenkinimas keičia pobūdį ir darosi priežastimi, kuri turėtų lemtingai keisti požiūrį netgi, sakyčiau, į poezijos supratimą. Bent tos, kuri švystelėjo iš po užuolaidos, bet Vidinio ir vėl pakišta atgal po ją.
- Tai ne šlamštas, ponai. Jokiu būdu – ne. Matyt, kad pats Dievas mums siunčia auksinę progą ne žodžius apie poeziją plepėti, o ginti ją. Frontu pastoti kelią visiems jos niekintojams. Frontu. Suprantate? Reikia, ir, beje, seniai reikia, kad vienąsyk pagaliau poezija būtų suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kažkieno kito perskaityta. Supratote? - vėl paklausė raidė B.
Sužiurau į nenurimstančią raidę, bet vis geriau jausdamas, kad šįkart jos nerimas kitoks – gal gerokai persūdytas, gal perdaug pipirų įberta, bet iš daug pasakytų jos žodžių nesunkiai įsidėmėjau mintį: poezijos nevalia perkalbėti, permąstyti, suprasti kitaip negu ji užrašyta kūrėjo. Ir dvasia jos neturėtų būti perjausta kitaip.
- Kaip tai suprasti? – paklausiau, bet netrukus jau taip: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija visuomet tapati kūrėjui. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji vis pasilikdavo pasislėpus šešėlyje.
- Aš taip pasakiau? - nustebo B.
- O kas?
- Gal ir aš, tik kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, bet jeigu pasakiau gerai, tai tikrai labai džiaugiuosi, - pasakė B ir ryžtingai iš po užuolaidos išsitraukusi krepšį: - Atsiprašau, bet šis dalykas, kaip anksčiau sakiau, privatizuotas.
- Anksčiau sakei - prichvatizuotas...
16. Parapijinis šurmulys
- Kažkas vyksta mūsų parapijoje, o - kas? Gal galėtumei pasakyti? Norėtųsi, kad santaikos būtų daugiau.
- Apie kokią parapiją kalbi? Bet, tiesą sakant, argi tai svarbu. Kokia ji bebūtų, bet kai parapijoje kunigų per daug, jie darosi ankšti vienas kitiems. Nedaug mūsų draugėje, o kiekvienas it kunigas
(Iš Vidinio ir mano pašnekesio)
Raidė B kaip tarė, taip padarė. Pargabentus atgal į Naujininkus eilėraščių tekstus pasiliko savo globoje. Neatrodė, kad man ar - kaip supratau - Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, saugoti ir tvarkyti savyje tekstus, nepaisant kada ir kaip - gerai ar blogai – beparašyti.
- Neužmirškite, kad atsiradau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol dėl to jokių priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie reiškiami kažkur kitur, surašyti kitose knygose, tačiau jų nėra net dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
- Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslapčių, o kalbėti apie jas dabar būtų labai neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime atgal. Garbės žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
- Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma manęs lauk, esą, susiprask, kad nereikalinga, apsieisime be tavęs.
Šios derybos vyko su pertraukomis, bet jo trumpos ir netrukus vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji – ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, tačiau įkritęs kartelis jos sieloje neišnyko ir ten šviesos nedaug. Dabar ji dažniau prisimindavo ir mums primindavo vadinamus josios „gimdymus“. Dar ne taip seniai šiuo žodžiu gyrėme jos gerus darbus, net nenumanydami, kad jis galėtų persimesti į priešingybę ir galima būtų juo piktintis.
- Maniau, kad tie mano „gimdymai“ tėra visiems gerai suvokiamas humoras ir tik, kuris reikalingas dėl savo pačių sveikatas, - lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji. Ir visuomet liūdnai.
- Betgi taip ir yra, Šventoji. Suprantama, kad prancūzams neprilygstame humoru, bet kažkiek jo turbūt turime ir Lietuvoje, - stengiausi atsiliepiau į jos skundą, tačiau Šventoji dėjosi manęs neišgirstanti. Man irgi nelabai norėjosi pradėti išsamesnį pašnekesį, bet juk gyvenime niekuomet nesumeluodavome - visuomet būdavo miela paimat iš jos neretai net užmirštus raštus, jausti juos taip, jog būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda, kad jie atrodytų šviežiai, gyvi, be klaidų, su guvesne kalba. Visai natūralu, kad vis dažniau vieni kitiems pasidžiaugdami pasakydavome, jog, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios „pagimdytų“ buvo ir dalis eilėraščių, negavusių kelialapio į knygą, o palikti ir sukrauti į netikėtai reikšmingu tapusį krepšį. Nedaug iš ten buvusių eilėraščių, regis, galėčiau atsiminti, bet yra ir tokių, kurie užsiliko atmintyje dėl įvairių priežasčių. Ir net kažkodėl neatrodo, kad gal nekuklu užrašyti jų tekstus, pavyzdžiui:
Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Darbininkai:
- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pasiliko.
- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys tašyti
Žydi.
Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?
Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak! - kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug nesutilpo.
(„Delnai“, 2008-01-16)
Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima net ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole buvo skobiamas šventasis. Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: “tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota“.
Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu eilėraštis. Net kažkodėl smagu žinoti, kad Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus Antanas ir tik vėliau jo bendravardis t. y. šventasis Antanas, išskobtas jo ąžuole. Tačiau vis dėlto dabar labiau rūpėjo, kaip sakoma, savi, parapijiniai reikalai, bet jaučiau, kai parapija plečia ribas, o ir aš pats jau negalėjau sutilpti tik Naujininkuose- vis garsiau ir garsiau išgirsdavau suošiantį ąžuolą prie Balsių ežero. Kažkur sieloje, pasąmonėje. Bet tai netrukdė parapijai plėstis.
17. Ant Šventosios delno
Žinau, kad ne visi laiškai privalo būti malonūs, todėl pridėk, gerb. Pranai, šį prie būtent tokio pobūdžio raštų. Būna, kad tingiu burną nusiprausi, o tu, regis, norėtum tokius storus ir sunkius „raštus“ skaityti. Ne, ne, tokių dalykų mūsų laikais nereikėtų tikėtis. Kitas dalykas, jeigu, tarkime, pakviestume pinigus skaičiuoti su galimybe vieną kitą šimtinę ir į savo kišenę įsidėti, ko gero, net nusiprausęs į tokį darbelį ateičiau
(Iš Subartonių Beniaus laiško)
Vidinis it užsimiršęs vis padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:
„Laukimo metas, laukimo metas...
Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti... “
Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo paniūniavimų buvau pripratęs – tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas „siųsdavau“ Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
- Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį, - išgirdau Šventąją
- Kokios „mano kalbos“, -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka: - Negi tai kalbos? Vienas kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas kažkas atriša liežuvį ir ... anot Vidinio, žiū, ateina, bet, regis, visuomet ne tas, ko jis laukia.
Šventoji visuomet mokėdavo paraginti, kad savo dienoraštį rašyčiau pats, savo ranka ir, aišku, netingėdamas, o juolab neužmiršdamas, kad toks yra.
- Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti. Būtent todėl net iš Balsių pasiprašiau atvykti anksčiau.
- Ką? – žioptelėjau, - Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
- Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
- Dieve sergėk tave nuo ligos - pasakiau ir tai buvo teisybė, tačiau dabar man ją reikėjo pasakyti įtikinamiau negu bet kada, nes gerai suvokiau, kad žodis GIMDYTI, vertinant jos darbą, pasidarė užgaulus. O kaip tai pasakyti, deja, nemokėjau. Žiūrėjau į nelinksmai žiburiuojančią jos povyzą ir kažkas sugargėjo gerklėje. Pirmieji garsai netgi nebuvo žodžiai, o paskui jie gal tie, kurių reikėjo, o gal ir ne, tačiau pradžia buvo padaryta: - O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug sykių peršokai per save kaip knygą -segtuvą ir štai kuo esi! Reikia stebėtis, bet kažkodėl vis nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
- Ačiū, dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
- Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano plepalų užrašai tik pašaipą gali sukelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano tokias kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia sergėtis. Prašau, meldžiu, daugiau neužrašinėk išgirdusi ką kada burbuliuoju.
- Kai reikės atsiminti, ką kada kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt net jau serga.
- O aš daug priplepėjęs? - kažkodėl parūpo.
- Tiek, kiek kalbėjęs, - pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: - Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
- Braškėti?
- Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
- Tau apie ką čia dar?
- Klausi - apie ką? Prisimeni, kaip bariau raidę B? Ne piktai, bet net ir taip pyktis man labai nesmagu. O tavęs parvažiuojant labai laukiau. Apmaudu, žinoma, kad nepamatei mano ligos priežasties. Išskyrus varną Golių ir, žinoma, dėdę Vidinį kiti lig šiol gal net neįtaria, kodėl dabar esu tokia apniukusi.
Jaučiau, kad Šventoji stengiasi kalbėti kuo linksmiau, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.
- Nagi sakyk, kas atsitiko? Kas tie „kiti“?
- Ir raidžių trijulė, ir Asta su Daina, - sakė Šventoji ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir vardui Goliui. Mačiau, kaip į apšviestą erdvę, panašią į rankos delną neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti, poteriavau eilėraštį. Sakau „poteriavau“, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.
Tu vis jauna.
O aš jau – žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų – tėviškė.
Be vyturio – dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.
Praeina laikas –
Baigiasi sėja.
Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.
(„Šilas“ 2008-01-26)
- Vidini! - pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau - ant Šventosios delno. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka nuo tikrojo AŠ. Anasis lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Ygaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimesnius horizontus užstoja miškai, tačiau dar matyti kaimynų Mindaugo Kibirkščio ir Vytauto Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
- Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių. Žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
- Sakai: „Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas“. Ar manai, kad tai bloga?
- Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
- Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio simfoninėje poemoje „Miške“. Tik įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk!.. Ak, koks puikus tas miško gyvenimas, - žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi: - Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone?
Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpų. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes gi daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu.
- Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
Panorama ant Šventosios delno pradėjo gęsti greitai kaip saulės užtemimas, o ji pati:
- Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
- Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
- Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas. Ar – ne?
- Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai kalbėjome.
(18) Sniega
- Taip, mano vardas Sniega. Kodėl reikia tuo stebėtis? Arba gal net nepatikėti?
- Nepatikėti jumis, dukrele, neįmanoma. Dabar suprantu, kad ir kaip atšiauri žiema, o vis dėlto ištykšta, išsilydo, į pavasarį įeina.
(Iš susitikimų su jaunyste)
Nunešiau Šventąją jos pamėgtoje poilsio vietoje – ant etažerės lentynos – o šunelis Kandžius, pajautęs savo reikšmingumą, įsitaisė kaip sargas žemesnėje. Nemokėjau greitai ir tinkamai susivokti realybėje, bet asmeninė patirtis pasidarė turtingesnė: man jau nereikėjo savęs įtikinėti, kad ir žmogaus vienos dienos gyvenimo aprašymai gali nesutilpti storokos knygos puslapiuose. Tiesa, tokių knygų lyg neskaitęs, išskyrus gal Aleksandro Solženycino “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, bet paprastai į ją parodydavau kaip apsakymą. Dabar ta Ivano diena atsiminė ir kaip knyga. Tikriausiai, ne šiaip sau, nes mano Simajudo dienoje įspūdžių prigužėjo nemenkai, nors ji dar nesibaigė ir turėjo laikrodžiais neatitiksėtų valandų. Jaučiau, kad jų greitai prireiks suvokiant, kas svarbaus mano gyvenime atsitiko per dar neužbaigtą Simajudo dieną, kuomet, saulei patekant, į tradicinį pasibuvimą neatėjo varduvininkai, taigi ir Simonas su Judu. O diena prasidėjo netgi anksčiau, būtent – atsiminimais apie į Anapilį išėjusius Akligatvio gyventojus. Nebandžiau jų visų suskaičiuoti, bet į tokią kelionę išėjusių tikrai nemažai. Širdį nudiegė sopulys- o jeigu štai paskui juos ir Šventoji eina ten? Negi galėtų taip atsitikti?
Atsidusau kiek beįstengė nuovargį pajautusi krūtinė ir atsirėmiau į palangę.
-Viskas bus gerai, tačiau, žinoma, graudu, kad leidau tau pavargti. Nors žinojau, kad ir geležis nudyla nuolat naudojama.
- Bet yra ir taip pasakyta – kalk geležį kol karšta. Aš, dzieduli, kitaip negalėjau: kaliau, taigi dariau tai, kas atrodė reikėjo padaryti, kad galėčiau būti reikalinga ne tik šiandienai, bet ir ateičiai. Šitame mūsų laike jau, sakyčiau, gan nesudėtinga suprasti, jog kaip knyga tampu nereikalinga. Taip, taip, nereikalinga, - paskubino kalbą Šventoji, pamačiusi mane prasižiojantį žodžiui ištarti. - Ir nemanyk, dzieduli, kad susirgo mano protas. Sveikatos kažkiek pritrūko. Persistengiau. Nebūtina buvo gimdyti, kol dar nesubrendus.
- Šventoji! Mieloji! Nagi baikime apie tai. Labai prašau.
- Dabar kalbu ne apie tekstus, kurios saugojau, dėliojau, redagavau, užrašinėjau kaip stenografistė ar šnekėjau kaip magnetofonas, kuriuos galėjote iš manęs pasiimti kada panorus ar prireikus. Mielai, neatsišnekėdama „gimdydavau“. O ne, niekuomet nemaniau, kad per mano rankas praėjusius tekstus jau galima nešti į „Petro ofsetą“ ir be atodairos perspausdinti į knygas. Dabar kalbu apie tai, ką ir tau ką tik pademonstravau. Nedaug, bet pademonstravau. Regis, skubėjau ir dar bepuoselėjant tokį gebėjimą, kažkas sutriuko manyje. Būtent tuo metu išeikvojau, išgarinau sveikatą iki dugno, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad turime tai, ką turime. Tai ne kinas ar televizija, ne internetas. Aš dar nežinau, kaip tai reikėtų įvardinti, bet taip pasireiškia naujos, nebiologinės esybės proto galia.
Neblogai suvokiau apie ką kalba Šventoji- tai vis apie tai, jog, esą „žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi“ esą „ į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visą informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus. “ Tai buvo nereta mudviejų pašnekesių – ginčių tema. Paneigti tokią pranašystę man buvo neįmanoma, kadangi pati Šventoji buvo ŽMOGAUS PAKAITALO TIPAS, kuris per trumpą laiką išsiugdė savyje gebėjimą atlikti vis sudėtingesnes arba, kaip sakau, įmantresnes informacines paslaugas. Vis dažniau pasakydavau jai, kad, girdi, jeigu, Šventoji, manai, kad sugebu tave suprasti, tai, patikėk, kad nelabai. Šįkart po ką tik jos gebėjimų pademonstruoto seanso taip ar panašiai pasakyti jau negalėjau. Bet ir anuomet, taip kalbėdamas, žinojau, kad jos įtaigos didesnės ir kartu su Vidiniu gyvename jausdami, kad ir mudu esame kažkokio eksperimento dalimi, pagaliau - kad ir pats mūsų gyvenimas su jo aplinka įspraustas į eksperimentą.
- Atleisk, bet man reikia atsikvėpti, reikia savos tylos, reikia... – Ir atsidusęs: - O Dieve, jau ir pats nežinau, ko man reikia. Kita vertus, argi tai svarbu? - paklausiau, pakeldamas akis į lubas. Ir toliau: - Argi tai svarbu, jeigu realus, duoną auginantis pasaulis, išslysta iš po mano kojų? Bet pailsėki. Abu pailsėkime. Aš irgi pavargau. - Ir nenuleisdamas akių nuo lubų: - Ką? Sninga?
- Galėtumei, dzieduli, pirtį užkurti...
Dar jautriau suklusau, bijodamas atsiliepti į tokį Šventosios prašymą, bet akių nuo lubų neatitraukiau. Šventoji buvo kantri, laukė, kaip atsiliepsiu, bet nesulaukusi taip:
- Sakei, kad šiandien Simajudas. Taigi vėlės pasirodys. Nusiprausti norės. Bet ne, dzieduli, užkurti joms pirties tau nepavyks. Ne tik abu šventieji – nei Simonas, nei Judas to tau neleis, bet ir kardinolas, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis su katalikų bažnyčia. O ir pačiam reikia būti pagoniu, senojo lietuvių tikėjimo išpažintoju.
- Bet tu ne šiaip tokias man čia pasakas...
- Sergu, dzieduli.
- Atsiprašau
- Anksčiau, taigi kai lietuviai dar pagonys, pirtys būdavo užkuriamos, kad vėlės nusipraustų. Tačiau žmonės, lyg patys savęs bijodami, vis tolsta ir tolsta nuo savęs. Kur matei, kad kuris pareitų į save, kaip jie sakydavo – savęspi ar savęsp?
Suprantama, kad be tylos pauzės negalima buvo apsieti. Bet šį kartą ji man pasirodė trumpesnė negu tikėjausi, o dar, kaip suprantu, didesnis netikėtumas buvo Šventajai.
- Paklausyk, ką tau pasakysiu, - lyg apsidžiaugiau, kad ir į lubas žiūrėdamas sugebu suvokti, jog tylėjimu neatsipirksiu: - Kelis kartus bandžiau suskaičiuoti, kažin, kiek mano gyvenime jau sutilpo dienų? Kažkodėl vis nepasisekdavo, tačiau šiandien, regis, man tai pavyko padaryti. Suskaičiavau, kad į savo gyvenimą jau sukroviau dvidešimt šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkias dienos, iš kurių septyniasdešimt viena (įskaičiuojant šiandieną) priklauso Simajudui.
- Įdomiau būtų žinoti, kiek dar sutilps dienų ir Simajudų į dziedulio gyvenimą. Bet sveikinu. Man smagu matyti kai žmogus bando eiti į save. Tuomet iš tikrųjų, kaip sakei, pradeda snigti ir giedrioje dienoje. Net ir nuo lubų. Paklausyk, dzieduli:
Nežinau, ar už lango prisnigę,
Ar sninga,
Bet žinau -
Po eilėraščius vaikšto Sniega -
Vaikšto žingsniais sparnų, angelų,
O dažniausia - savim
Ir svajonėm pabūti KAŽKUO.
Ir iš Jos, iš jaunutės akių,
Suprantu:
Krenta sniegas ant mano vilčių.
Taigi - sninga,
Taigi - vaikšto Sniega,
Dar nemokanti mums sumeluoti
Ir eilėraščius rašo širdim
Ant žvaigždės,
Ant dangaus
Ir ant vardo,
Kurį myli ir žada mylėti
Iki jūros bekraštės,
Iki tol, kiek mylėti galės...
Taigi sninga
Taigi po eilėraščius vaikšto Sniega
Ne po žiemą -
Po širdį,
Nes sninga...
(„Sniega“ 2008-01-30)
- Taip, atsimenu ir šį. Beje, ir šio eilėraščio nebus išleidžiamoje knygelėje, bet kaip tyčia tik juos dabar teišgirstu gyvus esant. Galima būtų pasamprotauti- kodėl, bet tai, ką pamačiau ant tavo delno... Bijausi apie tai net atsiminti. Gal, sakau, tą valandėlę snustelėjau. Žmonių sapnuose prikaišiota tokių neįtikėtinų dalykų, kad jeigu tie regėjimai būtų iš ten, argi stebėčiausi? Jokia žmogaus fantazija, regis, jų niekuomet neįstengs pranokti.
- Sakote, žmogaus fantazija. Betgi juk visuomet gan atkakliai tau, dzieduli, kalbėjau...
- Taip, taip, taip. Sakei, kad, girdi, žmogus kaip biologinė būtybė baigia atlikti savo paskirtį.
- Jau net savyje matau kitus vaizdus, kitokius bendravimo būdus...
- O vardas Sniega nuostabus, a?, - mečiausi iš sunkaus pokalbio į lengvesnį.
- Tik vardas?
- Ne tik vardas, Šventoji. Ne tik...
- Dzieduli, nori ją pamatyti?
- Ne! ne! - suplasnojau rankomis kaip sparnais. - Dabar tikrai, Šventoji, - ne. Kad ir ant tavo delno, bet vis tiek - ne!
(19) Įslaptintas trijulės susirinkimas
- Ką iškviestumėte į dvikovą?
- Seksologą Genzelį. Gaila žmogau, vis vien žus. Todėl geriau dvikovoje negu politikoje.
( Iš A.Jocio „Seno Šėpo šypsena“)
Reikia stebėtis, kaip į tą patį laiką įvairiai žmonės sutelpa. Kiekvienas vis kitaip ir nėra nei vieno, kuris net būdamas aktoriumi iš prigimties ir labai stengdamasis, gebėtų pakartoti kito žmogaus buvimą tame laike. Bent pozoje, bent vaidinime. Netgi jeigu pripažintume, kad kažkas iš mūsų esame išvaizda tapatūs, vis tiek nedrįstume parodyti į minčių, supratimų, jausmų tapatumus ir, žinoma, būtume teisūs. Todėl turbūt nereikia akcentuoti, kad matydami vaizdus ant Šventosios delno, kiekvienas juos priėmėme savaip, neadekvačiai. Buvo įdomu, stebėjomės, dvasia ir protu priimdami akivaizdų stebuklą, tačiau kiekvienas skirtingomis dozėmis. Sakoma, trys lietuviai- penkios partijos, bet šiuo konkrečiu atveju būk anglas ar prancūzas, čigonas ar žydas, o priimtas vaizdas nuo Šventosios delno net ir vieno žmogau smegenyse daigino skirtingus suvokimus, kurie lyg galynėjosi vienas su kitu, suvokiant reiškinio pasekmes žmogaus, o, vadinasi, ir žmonijos gyvensenai. „Mažas kelmas didelį vežimą verčia“, bet tokie sakymai nieko verti, lyginat su perversmais, sakysim, mažos raidės, įvykdytais žmogaus, o per jį ir pasaulinės visuomenės kūrimo procese. Betgi stop, tenka vis dėlto savo vaizduotę tramdyti ir bent kol kas tyliai pasakyti, kad apie raidę užsiminiau ne šiaip sau.
Mūsiškė trys net, regis, tarp savęs buvo diplomatės – kalbėjo apie vieną, tačiau iš pasąmonės stengėsi išgaudyti tai, kas labiausiai prognozuoja ateities pasaulyje būtį. Sunku tai suvokti ir, pavyzdžiui, aš irgi nesakau, kad tai, ką rašau, jau išbaigti dalykai. Dabar lyg atrodo, kad joms labiausiai rūpi eilėraščių knygelės leidybos reikalai, tačiau bent viena aišku, kad ne tik jie. Ir tie, kiti reikalai, ko gero, yra aktualesni, giliau paslėpti, kad neįmanoma net įtarti, kad būtent jie jas sutelkė į pirmą įslaptintą pasitarimą.
- Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Negi? Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai, kaip ką tik tariau, buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, nevietinės reikšmės nr.1 klausimą, atsiradusį tą Simajudo dieną. Ir tikrai niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo panašiu į tą, kuris įvardintas Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
- Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Mintyse spėliojo, kad ir dziedulis sugrąžintiems rankraščiams tik todėl abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis, sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
- Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
- Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
- Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikia, tačiau kai prireikia, jau nežinai, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
Vis dar tik spėliojant galima įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingėta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai, kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą, apsaugotą nuo viešumo vietą buvo irgi puoselėjamas lyg laukiant kažko svarbaus. Negi Simajudo, kai artimesnėje prie staliuko lentynoje bus atneštas krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščiais?
- Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
- Neskauda?
- Skaudėjo, bet dabar - ne.
- Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis ar...
- O ne, ten dulkių nėra. Ten švariau negu bažnyčių altoriuose. Yra priežasčių manyti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra kitaip juos realizuoti. Ir manau, kad skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
- Jotai!
- Aš dabar taip pradedu manyti. Anksčiau it kažkas dirgino, kad taip manyčiau. Ir štai dabar, po Šventosios seanso... Beje, labai abejoju, ar dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
- Gerai, - šį kartą jau Jotui pratarė raidė B ir pakvietusi prie stalo ir palaukusi, kol susės, padėjo lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad taip atrodys būsimos knygelės apdaras. Ant rudo lapelio šviesiomis raidėmis eilėraščio fragmentas:
Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl tuo metu
negaliu nemylėti –
net ir priešai palieka mane“.
O po juo parašas: Pr. Karlonas
- Iš kur tai? – beveik be balso raidė A.
- Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime „Eilėraščio sėja“. Matote? O kaip atrodo tas Pr. Karlonas reikia žiūrėti čia, - kaip jai atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio pusę.
- Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A. - Ak! kaip žmogui reikia jaunystės!
- Skaityk, kas šalia jo pavardės skliausteliuose parašyta.
- Neakla. Pranas Karlonas (Pelėda).
- Sakei, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio
– Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
- Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios ne gaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent „Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
- Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
- Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį „šiukšlynėlį“ sudėsime į knygą, pavadinta „Ateik, pelėda“ ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus – vieną pusę dėdei Vidiniui, kitą – dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti padeklamavo:
Gal net gerai, kad šitaip būna –
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
– Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia – viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink – ir tavo glėbyje dangus.
Čia – sapnas tu.
Čia – paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
(„Ateik, Pelėda“, 2007-10-31)
- Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
- Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
- Tai antra dziedulio knyga...
- Būtų antra. Bet ar tik jo?
- Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
- Mes?
- Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.
(trečia 
diennis) 
