O! nebaugink... (12)

Ką pasakyti Tau,
Kuomet girdžiu:
Patsai save tu mulkini be galo,
Pats sau parduodi ir patsai perki“ ?
Džiugu, kad žodžiai šimtmečius išlaikę,
Lig šiol smuikuoja sonetu.
Žvaigždė manoji jau užgesti bando,
Bet aš žinau, kaip galima
Lyg feniksui pakilt iš pelenų,
Todėl nepaisau pranašystės tavo,
Kuria taip baugini:
"O ką padėt galėsi tu ant stalo,
Kada ateis mirties diena sunki.“

Šekspyrai mielas,
Kai būtyje šioje esi,                 
Ar nesvarbiau girdėt, ką sako Dievas,
Ir nemanyt, kad pomirtis
Ir dvasią niekina nebūtimi?
Mes net ir raidėje išliekame, jei ji tikra. 
O Dievas išmone nebūna niekada,
Nes jis į amžinumą rodo.
Ne taip svarbu,
Kaip piešia jį bažnyčios -
Jam reikia, kad būtų Adomas su Ieva,
Ir to pakanka, Viljamai Šekspyrai,
Kad ateitim kažkur spurdėčiau
To fenikso iš pelenų pakilusio dvasia.
Tad nebaugink, esą :
"Lai tavo grožis ateičiai išlieka
Kol žemė jo nepavertė į nieką."

Klajoja begalybėje mano dalia.
Ir jeigu atsikvėpsiu,
Tai vėlgi ne mirtim,
O savo Motina – Žeme.
                                         2010-11-12 12:46:24

Žiūrėk, kaip šalčių genama... (14)

Tau gera nuorodas diktuoti man,
Parodant laikinumą esamos būties,
Bet pasakyk - nejaugi tai blogai,
Kad daug kas šiam pasaulyje
Išlieka neilgai?

Žiūriu į reiškinių esmes,
Kurios parodo trumpalaikį tapsmą
Ir pajaučiu, kai žodžiuose giesmės,
O sieloje – erdvės
Dėl vasarų, palikusių mus žiemoje,
Taip netikėtai
Lyg eilėraštyje skauda.

“Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama
Žalioji vasara nuo mūsų bėga“.

Bet man kur kas būtų skaudžiau,
Jeigu per amžius likčiau lopšyje,
Ar su lazda išeičiau į tą laiką,
Kuris nemoka
Net savęs išbūti.

Žalioji vasara,
Kaip ir pražydusi gėlė,
Kaip aš su lopšiu savo ir lazda
Įstrigome ne amžinai -
Net nepažinsim, kaip atrodanti žiema
Su jos speigais, su vėtrom, pūgomis,
Su spengiančia tyla po žvaigždėmis,
Su vandeniu, kuomet sušalusiu sniegu
Po kojomis iškritęs girgžda.
Tik kas galėtų pasakyt, kad negražu,
Kai šitaip balta, balta, balta,
O žuvys plauko po ledu.

Kalbėk ką nori, Viljamai Šekspyrai,
Bet mano sieloje nešalta -
Pražydo gėlės atminimais
Ir sieloje, ištirpęs ledas,
Pavasariu subėgo plaukti į upes.
Netgi pelėda manyje neūbia -
Kažkur aukštai padebesy
Sparnai pilkais plasnoja
Vyturėlis mažas
Ir lyg į pačią ausį dainele:
- Žiūrėk, pirmųjų šalčių genama...

Skirtingi atsiminimai (16)

Tie suvokimai, Viljamai, man sunkūs -
„Maža stiklinė celė, “
Joje – „kvapnių žiedų laki dvasia. “
Ji uždaryta, bet, pasak tavęs:
„Tau primena kas vakarą, kas rytą,
Kaip tu džiaugeisi saule laukuose“.

Jau netikiu, kad atmintis
Dažnai taip samstytų tą patį.
Geriau gal paklausyti, kaip žiemoj šiaurys
Savo dantim sušalusiais kalena,
Kur neseniai čireno vieversys
Ir iš šiltos padangės matė,
Kaip į rasas nukritus saulė teka
Ir viskas kaip ant delno –
Ak, miela! ak, gražu!
Bet ten, kur saulė laukuose,
Ir prakaitas upeliais
Per akis, per veidą,
Net  per... kelnes varva.
Paklauski, Viljamai Šekspyrai,
Po saule laukuose, suradęs žmogų,
Kiek džiaugsmo jo krūtinėje sutilpę
Ir nenustebk išgirdęs,
Kad ten vilkas staugia.
O taip! Po saule rašalas išdžiūsta greitai,
Bet prakaitas, bičiuli – ne!
Ir būna, kai žiema man nepabosta
Su pasakom prie židinio
Ir nuovargiu darbymečio
Nualinta dvasia...

2010-11-20 05:30:42
Pelėda

Kas buvo – buvo... (18)

Keistoka, kai matau –
Šekspyras pinigus skaičiuoja.
O taip, materija ši išdidi!
Bet kažkodėl ne liūdna,
Kad lig šiolei neišmokstu
Pagirti jos, apvaikščiodamas širdimi.
Man, regisi, geriau
Į žvaigždę žiūrint, patikėti,
Kad mano lauknešėlyje dar laiko daug -
Suspėsiu, kur einu - nueiti,
Bet būčiau vaikiškai naivus,
Jeigu prašyčiau, grįžtančio sulaukt
Arba į tavo garbę įsikibęs,
Kartočiau sąlančiu balsu:

„Kaip tas, kuris su indėliu kartu
Vėliau dešimteriopą pelną gauna.
Taip dešimtsyk laimingas būsi tu,
Jeigu turėsi įpėdinį jauną."

O! nemanau visai,
Kad įpėdiniai pakartoti gali
Jaunystę mano, o joje – mane,
Ir tie keli charakterio bruoželiai
Ar pojūčiai, tapatūs širdyje,
Į atmintį tik skaudulį įlies
Primindami, kas šit beliko iš manęs.
O Viljamai, galėtum atsidusti
Prie buhalterijos skaudžios - 
Tegu nebūna įpėdiniai skurdžiai,
Tegu nelaukia mano dovanos,
Nes protingiau atrodo,
Likt kartu širdies beribėje erdvėj,
Neleidžiant jiems sugrįžti atgalio,
Į mano bruožus ar charakterį,
(Gink dieve!) - juo labiau.
Pasaulis kuriasi kasdieną,
Palikęs būtį protėvių,
Tapsena per naujas erdves -
Kas buvo  - buvo!
Ir tegu nesikartoja,
Bent kol ieškosime 
Nemirtingumo dėl savęs...

2010-11-26
Pelėda
             ************