grįžtu (tęsinys)

AŠ
Girdėjau –
Dievas pasiryžo būt žmogum.
Ar tai tiesa?

VARNAS GOLIUS
Pasaulis jau užplūsta Šklėrius.
Visi kraštai kaip į Jeruzalę išėję.
Kaip bus toliau - nelengva spėti,
Tačiau kažkas dar vis prilaiko
Jūrą išsilieti -
Vanduo aukščiau,
Bet nekrenta kriokliais žemyn.
O tas žmogus, apie kurį kalbi,
Jis Šklėriuose,
Tavo tėvų nameliuose,
Prie žvyrduobės ir seno sodo...
Išgirdęs, kad juose jau negyvena -
Pasakė, kad, esą,
Gal taip nebus,
Kad iš tuščių namų
Žmogus laukan varytų
Žmogų. 

              Ir tūpė ant peties,
              Ir glaudėsi prie veido varnas-
              Ir neatrodė, kad pasaulyje
              Mokėtume gyvent tik sau.
              Kažkas nepaprastai svarbaus
              Susieta su viskuo:
              Jei paukštis žino,
              Kad esi jam draugas –
              Jis prisiglaus,
              Ir pakuždės gyvenimo tiesų,
              Tik būk, kokio tavęs jis laukia.

VARNAS GOLIUS   
O tu štai klausi, ar tiesa?
- Ak, mielas Pranai.
Dievo jau nėra.
Varškė! Varškė!
Duok man akis.
Akis man duoki
Pakilsiu dar aukščiau,
Negu tada...
Ir mano metai suskaičiuoti,
Bet kol sparnai mosuoja,
Reikia būti danguje.
Man nesunku tave suprasti -
Ir net labai tikiu -
Bus laiko pabendrauti
Nepaisant net,
Kokias lemtis
Mums atneša dangaus žmogus.
Žinai gi - vardas Feliksas
O pavardė - Miškinis jo. 

AŠ.
Žinau.   

                Ir padaviau akis...

AŠ
Laimingai skrisk,
Aukštai. Labai aukštai.
Kad visas kraštas
Vyzdžiuose sutilptų –
Matysiu savo akimis
Ir gera bus žinot – kas? kaip? ir kur?
Kas patikės, kodėl toks reginys?
Kaip gali būti akys danguje,
Jei rankose - lazda?
-----
iki

Pranas
Discussio
                  10. grįžau (II d., pradžia)   

                  O Viešpatie!
                  Atrodo, parėjau,
                  Toks vienkiemis,
                  Kad tik basam bėgioti.
                  O žingsniai sunkūs
                  Valandas skaičiuoja.
                  Sekundės dingo.
                  Minutės greitos- nepagaunu.
                  Nei skubūs laikrodžiai,
                  Nei greitas laikas,
                  Deja, nereikalingi man.

AŠ
Palok, šuneli...
Lok! Prašau...

                  Bet kiemas tuščias
                  Apglėbtas vienatvės
                  Ir šunys senokai neloja
                  Prisėdu ant akmens -
                  Dabar jau visuomet kartu,
                  Pasikalbam,
                  Paglostom vienas kitą.
                  Net keista,
                  Kad kadais norėdavau sparnų,
                  Dabar pakanka, kad galiu
                  Įkvėpti orą į krūtinę –
                  Pušų sakais, smala
                  Atsišaukia šiliniai
                  Ir kraujas 
                  Suplaukia širdin

KRAUJAS
O palaidūne, vėjų vaike,
Su akmeniu namo grįžti.
Gerai dar, kad kažkas prilaiko -
Ar tik ne sielos skaudulys?
Kai sopa,
Kai dejonėmis burna prabyla,
Nevarginki savigrauža, Pranul -
Na taip, nors dar vis kelnėse,
Bet jau ne vyras.
Tačiau ne vienas gi-
Pasaulyje apstu tokių.
Be senių nepabuvo niekada -
Kaip poteriai be žodžių,
Kryžius be bažnyčios,
Taip ir pasaulis,
Senio ramstosi lazda.
Vaidinkite, keistuoliai,
Kol ne ant lentos,
Kol varnas Golius
Dar į dangų kyla -
Ir ginkit garbę tėviškės savos -
Vaidinimais ir atmintim prabilę.

                  Ir štai sužiuro mano akys
                  Kurias jam įdaviau
                  Palaiminęs jas skrist su juo aukštai
                  Kad pamatyčiau  gimtąjį peizažą
                  Šilinių krašto, ošiančio miškais
                  Kad ne lyg angelas ir šen, ir ten 
                  Galėčiau būti savo akimis.
                  Man reikia dar vaizdais truputį pagyvent –
                  Suvalgius duoną ir išgėrus vyną,
                  Mylėjus tūkstantį ir vieną
                  Mirti nebaisu,
                  Tačiau tikiu, kad akyse įkėlusiam gimtinę,
                  Kur tik bebūtum
                  Visuomet šviesu.

                  [iki  sekančio...]

Discussio
                          10. grįžau (tęsinys)

AŠ
(...) O nemanyki, Feliksai Miškini,
Kad mums suprasti nesunku,
Ką, regisi, lengvai suvokęs tu.
Bet šypsena ir mano lūpose it žvakė,
Nes žodis „sodžius“ joms saldus -
Tik liūdesiu, deja, patvinę akys -
Išėjo akmenys iš pamatų,
Namai sukrypo.
O lazda jų nepaspirsi.
Kaip elgeta, kaip senis luošas...
Jei po ranka koks skarmalas,
Žiūrėk, dar bando puoštis, 
Dar pasigirti nori savimi
Kiti pasako - Šklėrių kaimas,
Bet tiek, kiek jo yra dabar,       
Išlieka netgi po mirties:
Numirusiojo kvapas.

                Miškinis liko atidus -     
                Nors jau nepaisau, kaip ir ką kalbėti -
                Ne pirmą kartą noriu verkti,
                Kartodamas kaip į eilėraštį
                Surankiotus žodžius,
                Ir nemanau,
                Kad jų net kurčias neišgirdęs.
                Ar svetimas, ar savas - kas bebūtų,
                Dejuoju jais
                Kaip peiliais, susmeigtais į širdį,
                Iš gesta nuojautų šviesa –
                Tikėjimas įsiremia į sunkią tamsą -
                Kas buvo kažkada,
                Per mirksnį ar greičiau,
                Net užsimerkt nespėjus, dingsta-
                Tik kvapas dar,
                Tik mirusiojo kvapas,
                Kaip smėlis girgžda tarp dantų.

AŠ
Kalbėk, Miškini,
Žodis tau,
Net mintyse, net žodyje 
It kuinas tempdamas vežimą pavargstu.
Atleisk už skaudų monologą, 
Tai sielos penas vienišų.
Gyvent vienatvėje dar neišmokau,
Bet būti viešumoj su visuma
Jau irgi – ne.

MIŠKINIS.
Tyliu. Ir laukiu, kada barsi.
Išsikalbėk ir bus lengviau -
Esą, paseno Visagalis,                                                   
Palikęs sodžių būti sau.                                                         
Atrodo, mirusių tiek daug,
Tačiau net ir kapai apžėlė...
Ak,  besarmatis!
Net mažo piršto nepakėlė,
Kad miestas būtų čia,
Ne kaimo mirštančio puvėsiai...

                    Ir pažvelgė tyliom akim
                    Aukštos, skaidrios padangės, 
                    Bet nečireno vyturys
                    Ir kregždės danguje nenardė—
                    Užtat aukštai,
                    Labai aukštai
                    Mačiau, kaip varnas Golius skraido-
                    Numoja debesis sparnais,
                    Nušluosto ūkanas ir lietų,
                    Ir skleidžiasi erdvė švari
                    Ligi būties šilinių pakraštėlių...
                    Ir suprantu - kai Golius grįš,
                    Vėl ant peties, kaip įprasta, nutūpęs
                    - Varškė, varškė, - aidžiu balsu suriks
                    Ir sugrąžins
                    Vaizdais gyvenimo prisirpusias akis.
                    O Goliau, „mano vaiks, mano vaiks“,
                    Kaip gi tada mums būti reiks -
                    Sugrįžo Dievas būt Žmogum,
                    Ar nenorėsiu būt Dievu?
(iki)