22. Šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga
   
       Ypatos erdvę mačiau visokią. Šį kartą ji buvo labai kukli, suspausta, tiesiog ankšta ir pasakytas joje žodis – duso. Žinodamas jos dideles galimybės išsiplėtoti, būti lig LABAI  toli ir LABAI aukštai, nemokėjau jos tokios skurdokos būsenos  suvokti – galvon kalė mintis, kad tai prasidėjusios  paraskvidekatriofobijos apraiška. Ypata didesniais aktoriniais gabumais nesireiškė, bet šį kartą jam norėjos įkvėpti savyje linksmo, nelabai rūpestingo Ypatos paveikslą. Įėję į jo erdvę tuoj pamatėme jos šeimininką su ant pilvo diržais pakabinta armoniką. Timptelėjo dumples kartą, kitą ir uždainavo. Dzūkiškai. Daina irgi tokia, kad galima buvo manyti, jog Ypata išsuptas dzūkės lopšiu ir būtent Dzūkijoje. Galbūt net Šklėriuose kur nors Kūdzavario raisto pašonėje.
                Tris dzienas, tris nakcis kelaliu ajau,
               Ketvirtū naktely giron nakvojau.     
   
     Sustojom su Vidiniu kaip kuolu trenkti. Viešpatie, Ypata – muzikantas? dainininkas? Bet nuostaba ilgai netruko: jis mokėjo vaikiškai paperkamai šypsotis ir dainuodamas paraginti, kad ir mudu su Vidiniu išsižiotume mielai  Marcinkonių krašto dainai..
     - Ypata, Jūs nukonkuruosite Tomą Vaisietą, - nusitaikęs akimirką pasakė Vidinis ir truktelėjęs man už rankovės: - Nagi!  Ką žinai, gal  tai mudu visą likusį gyvenimą  gražiausiai atsiminsime?- Ir jau padėdamas Ypatai:
         
                      Išgirdau girdėjau giron balselį
               Mislinau, dūmojau motulė šaukia.

     Pasekdami patarimu, kad „gero po truputį“ - dainavimą baigėme. Ypata pametėjo armoniką ant lovos ir, paėmęs Ypatą  su manimi už parankių, lydėjo tuos kelis žingsnius  ligi nedidelio staliuko. Vis džiaugėsi, kad atėjome labai laiku ir viskas, kas ant stalo,  tinka geriausiam suvartojimui. Tiesa, ant stalo kažin ko nebuvo, bet džiugiai žvilgtelėjau  į prie kavos puodukų stovinčias taures,
- Po lašelį ir kunigui prie altoriaus galima. Mums galima daugiau,- vėliau pasakys   Ypata, o dabar neskubėdami ankštai sėdomės  prie stalo, kol pagaliau, atsiminęs savo sumanymą, pradėjo spyriotis Vidinis:
- Palauk! Palauk! Nemanyk, ponas Ypata, kad atėjome pusryčiauti. Yra svarbesnių reikalų, bet norėčiau, kad jie tavęs neišgąsdintu.
- Žinau, Vidini.- atsiliepė Ypata. - Ir žinau, kad tiems reikalams visai nesvarbu, ar gąsdinuosi, ar ne. Nuo popiežiaus Grigaliaus XIII  laikų kalendoriai katalikų laike nesikeičia – po trijų dienų penktadienis ir birželio  tryliktoji. Kaip dzūkų dainoje tris dzienas kelaliu, o paskui... Man tai didelė liga. Mano asmeniškas protas ir tas, kurį sugebu priimti iš pašalės, jos negeba numalšinti. Tai organiškai įmontuota į mano esybę, kuomet ateina diena ir privalai bijoti dėl savęs - būsiu ar nebūsiu. Kai kas karietoje irgi laukia tos dienos, bet, žinoma,  norėdami patirti jos pasekmę būtent šioje erdvėje.
- O-cho! Kokia kalba! Ir elastinga, ir garbi, ir gerai sukalta. Galėjai mums to nesakyti. Mes čia ir atėjome tau pasakyti, kad tavo įtarimai, jog mes laukiame, kas atsitiks  birželio 13 d.  tavo erdvėje labai neprotingai. Aš, pavyzdžiui, nieko prieš, kad padejuotum, paprakaituotum, pakaltum drebėdamas dantimis, bet - gink Dieve! - noriu, kad išliktume. Noriu, kad būtume karietoje ir... Ė, Pranuci, ko taip it liežuvį prarijęs. Atsakyk šiam ponui į jo įtarinėjimus.
  - Aš irgi noriu, kad baigtųsi gerai. Labai gerai. Bet yra žmoguje, ko negali iš savęs išginti. Man išėjimas iš karietos labiau skaudus, negu tau laukimas penktadienio tryliktosios. Baigsis ji ir liga kaip Dievo ranka nuimta,- kaip sugebėdamas protingai pasakiau.
- Gerai, kad atėjote. Nors suprantu, kad nebuvo lengva.
- O tu žinai koks skaičius knygų sudaro Šventąjį Raštą? Netikėtai užlupo klausti Vidinis.
  - Tu ką?  Pasijuokti atėjai man ligos belaukiant. Atsiprašau.
  - Ir vis tik, - nenusileido Vidinis,- kiek knygų talpina Šventasis Raštas?
  - Neprisimenu, kad kas taip blogai vertintų mano žinias. Bet jeigu jums tai būtina išgirsti- prašau, išgirskite. Šventąjį raštą sudaro  šešiasdešimt šešios knygos. Gal reikia, kad išvardinčiau?
  - Vieną pametei, Ypata. Tad nepersistenki. Štai! - Ir Vidinis ant rankų delnų pasidėjo Ypatos padovanotą  knygą – segtuvą, kurioje dabar buvo įsegti „Teisybės visi bijosi“ puslapiai:  - Matot? Tai  šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga ir vadinasi ji  „Ypatos knyga“. Ypatos! Atsimink, o ir kitiems pasakyk, kaip mes dabar tau.
  Ausis užgulė tyla. O pasui Ypata:
- Kad taip kalbėtų Tomas Vaisieta, manyčiau, vaidina. Jis aktorius. Betgi tu, Vidini, vaidyba neužsiimi.
- Aš irgi ne,- skubėjau sakyti. Ir tuo metu nedaug mokanti kalbėti knyga- segtuvas.
-Vai! Vai! Ką girdžiu – gerai girdžiu. Jau nesu knyga – segtuvas.
- Esi  „Ypatos knyga“. Toks tavo vardas. Na, pavadinimas. Supranti? Tu nuo šiol man ir Pranucui kaip iš Biblijos, kur be tavęs dar šešiasdešimt šešios knygos. Mums tu šventa. Atėjai išsaugoti mūsų atmintį. Ir visai nesvarbu, kur mes bebūsime. Svarbu, kad esi šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
- Aš paskaitysiu. Gerai?
Tylėjome visi trys, bet dar tylesni tapome „Ypatos knygai“ pradėjus skaityti. Abu- ir Vidinis, ir Ypata – tuoj sužiuro  į mane ir mes visi žinojome- kodėl?                                   *****
     O! Kad sugebėčiau atsakyti, tuomet gal įvykiai būtų klostėsi kitaip. Iš tikrųjų - kodėl?
Šis klausimas mane persekiojo ir baugino nuo Radijo karietos atsiradimo iki KODĖL „RADIJO KARIETA“, o ne taip, kaip žmonėse įprasta? Karieta ir tiek..
žlugimo. Net ir po to, kai jos neliko, kai po sunkios, užtrukusios ligos,( amnezijos), pradedu atgauti prarastą atmintį, paprastai jaučiu aiškesnį ar miglotesnį poreikį suprasti jos pašaukimą ir suvokti nuostatas jos meistro, sugebėjusio į savo kūrinį  įkelti stebuklą. Radijo karieta man buvo dvasinio pasaulio dalelytė, turėjusi kūrybos paslaptį. Iš išorės ji nebuvo išvaizdi ir žmonės ją apžiūrėdavo be pavydo, o dažnesnis jos net nepastebėdavo. Tačiau tie, kas nors kartą  į ją įlipdavo, tai sieloje  aiktelėdavo: O Viešpatie, Viešpatie! Kokie gražūs tavo namai. Ir erdvės čia tiek, kiek reikia žmogaus dvasiai.
     Ir, beje, esu įsitikinęs kad tie, kas Radijo karieta nekeliavo, joje nebuvo, nesilankė, tai nesugebės patikėti žodžiais, kuriuos man teksią apie ją kalbėti. Aš irgi kai pirmą  kartą sėdau karieton, tikėjau tik tuo, ką mačiau iš išorės. Ir buvau nusiteikęs nuobodžiam ir kantriam gyvenimui, ketindamas iš tokios atsiprašant, nususėlės pelnyti kasdienę duonelę. Tai viena iš didesnių mano nuodėmių - nesugebėjau dėkingai priimti tai, kas buvo iš Dangaus rankų. Ir dar didesnė nuodėmė, kad labai greitai pasijutau beesąs vienintelis Radijo karietos šeimininkas- lig caras, karalius. Girdi, jeigu Dievas davė man ją, tai tegu ir būna tik mano. Dabar apie tai  galvoju kaip apie Dangaus bausmę ir ankstesnius užrašus bandysiu perkelti į knygą „Teisybės visi bijosi“, nors, kažin, ar visi? Labai panašu, kad teisybės bijosi labai nedaug žmonių.“ 

- Bravo „Ypatos knygai“, paplokim, - pasiūlė Vidinis ir Ypatos ankštai suglaustoje erdvėje pasigirdo Vidinio ir mano delnų plojimai, o kiek vėliau prisidėjo vangus, nedrąsus Ypatos papliauškėjimas.  Vidinis į įvykio įspūdį įmetė truputį poezijos, o būtent:

               O laike dingstantis,
              Pakėlęs dabartį ant rankų,
              Tu nemanyk, kad liksi užmarštyj-
              Išaugo noras pagyventi
              Apžėlusioj
                           senatvėje
                                        su tavimi.
               Argi svarbu, kur tu?
               Svarbu, kad negali nebūti
               Derinyje gyvybės ir mirties...

               Girdžiu, kaip širdyje galingai spurdi
               Džiugus paveikslas amžinos būties.

- Manu, kad šešiasdešimt septintoji  Biblijos knyga tavo, Vidini, šių posmų nepriims.
- Ko gero,-  suprato mane Vidinis ir: - Bet šventė  ne todėl, kad šventa, o todėl, kad gera. Man gera, Pranuci.

24. Dėdė Kva Kva Kva

       
       Reikėjo susikaupti, bet tokiam darbui reikalingas mokėjimas. Mačiau, kas yra svarbaus ir ką reikėtų prislinkti arčiau savęs, kad tie reikalai neužsimestų betiksliame šurmulyje. Labai įsimintinas buvo Ypatos priminimas apie juodžemio sėją ir mįslingai ištarti žodžiai, kad, girdi, Šklėrių žemė noksta protingam žmonių gyvenimui. Ką tai reikštų?

     Nevalia taip pat nepaisyti ir pagarboje laikytiną Ypatos nuomonę, kad yra dalykų, kurių privatizavimas tolygus nuodėmei. Neabejotinai pagirtini ponios Citatos gebėjimai, sutalpinę išskirtinai galingą atmintį, bet, saugok Dieve, kad, sakykime, Biblija būtų sutalpinta ten, o ne išmėtyta po pasaulį milijardinių tiražų knygomis. Mintis, žinojimas – tai tie dalykai, kurie, pasak dzūkų, turi būti palaidNi kaip vėjas, lietus, salė, oras, žmogaus kvėpavimas. Tačiau šį kartą labiausiai norėjosi turėti tokios būties supratimą, kuomet vaikštai, važiuoji, būni gyvenime ir net neįtari, kad neprisilieti žemės. Argi ne apie tai Ypata atvirai iki nuogumo: „Nei Pranas, nei karieta, nei žirgas Igaga Šklėrių žemės nelietė. Ir bendrai – nelietė žemės“.

     Į galvą sugrįžo rytinis tiksėjimas: „Garsiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą.“
     „O, Šventoji, būk man reikalinga. Būk reikalingiausia, – atsiminęs „Ypatos knygą“, prašiau jos mintyse, gerai jausdamas, kaip į mano pozicijas veržiasi apsuptimi apgulusios nuovokos. Prisėdau prie palangės, sužydusios Taurijos padovanotais kardeliais, kur pro langą matėsi atviras kaip ant delno gimtosios sodybos vaizdas.

     „Šventoji“? Ačiū! Tai šauniau, negu „Ypatos knyga“. Bet pozicijų prasme BŪTI viena Biblijos knygų vis dėlto solidžiau,- jautriai atsiliepė dvasioje. O galvoje vėl tikt, tik, tikt: „Garsiausias pasaulyje meškiukas turi ištikimą draugą“.
     – Žinau. Bet jeigu nežinočiau, kodėl taip atkakliai perši žinią? – klausiu iš Savęspi, kur girdimumas gerokai geresnis į abi puses – į Ten ir iš TEN.
     – Galėčiau paskaityti. Skaitinių daug, o skaitome retokai, – aiškiai girdžiu, – bet tai iš tos pusės, kur etažerės viršutinėje lentynoje padėta „Ypatos knyga“: – Skaitėme dvi įžangas, „Balso pranašystes“, „Irenos Sėliukaitės linkėjimus“, „Karvelio ant palangės burkavimą“. Tikrai labai nedaug. Net nesmagu jaučiant tokią nereikalingą. Būni ir tik būni, – pasiskundė ir klausė: – Gal kartais dar atsimenate poną Morkų? Beje, irgi Pranas.
     – Skaityk, Šventoji. Bandysiu atsiminti. O kad sakai, jog esi dyka, taip nekalbėk.
     Ir išgirdau:

     „PRANO MORKAUS NEĮTARSI esantį veiklos žmogumi, bet toks įspūdis toli nuo tiesos. Tai turbūt todėl, kad paprastai žmogaus veiklumą aplinkiniams vaizdžiausiai įtaigoja jo liežuvio mitrumas ir kūno raumenų, o ne galvos, ne jos smegenų veikla. Akivaizdu, kad Pranas Morkus yra dvasinės veiklos vyras, kuris geriau už kitus kultūrininkus žinojo, kad ne šventieji puodus lipdo. Todėl drąsiai patikėdavo bet kokį darbą kuriam nors pavaldiniui, o pats gan ilgas valandas praleisdavo už užrakintų kabineto durų. Vienas. Ne daug kas žinojo, ką tokioje vienumoje veikdavo nelengvo kūno žmogus. Girdėjau liežuvius pliauškant, jog mėgdavęs vieną kitą valandėlę nusnausti. Kiti sakydavo, kad užsiiminėja pogrindine veikla. Buvo ir tokių, kurie rimtai manė, jog šis vyras susigundė mintinai išmokti Šv. RAŠTĄ. Žinantiems jo fenomenalią atmintį, net ir tokia nuogirda nekėlė abejonių. Man irgi buvo priimtinos visos versijos.“

     – Stop, Šventoji, – netikėtai stabdžiau ir mano nuostabai jos skaitymas nutilo. O susivokęs, kaip nekorektiškai tą padariau, tariau: - Atsiprašau, Šventoji. Kažkas pasąmonėje ar kur atsiminė, aiktelėjo ir va kaip Pilypas iš kanapių. Pačiam gėda.
     – Kas atsitiko?
     – Klausėte, ar atsimenu Praną Morkų. Sunku pasakyti, bet dabar suvokiu, kad iki mano ligos buvome pažįstami. Vadovavo nemažos įmonės nedideliam padaliniui. Gal kultūros redakcijai, gal raštinei. Neprisimenu, bet ne eilinis. O po savo ligos jo nė karto nemačiau. Tai faktas. Bet va, ar tik ne jis yra dėdė Bul Bul Bul arba dėdė Kva Kva Kva? Nedrįstu teigti, kad tikrai taip, bet žinau, kad šis dėdė atsimena „Dženės“ ( senosios karietos) žlugimo laikus ir labai galimas dalykas, kad skaitome apie jį.
     – Bet jeigu taip, kaip galėjo atsitikti, kad Pranas Morkus tampa dėde Bul Bul Bul ar dėde Kva Kva Kva?
     – Atsitinka. Bet, Dieve, kaip neužmiršti, apie ką mudu čia kalbame! – susirūpinau.
     – O kam užmiršti? Pasakykite man ir... darbas padarytas.
     – Tikrai?
     – Tai labai paprasta. Neabejoju, kad ir pats gerai žinote magnetofonų veikimo principą. Seni išradimai. Tik labiau išprusinti.
     – Aaaa... Ko gero, ko gero. Ačiū, Šventoji.
     Paprašiusi dėmesio Šventoji taigi Ypatos knyga tęsė:

     „VOS PRAVĖRĘS KABINETO duris, išgirdau:
     – Žinau, vežėjau, ko čia atėjai. Tikrai žinau. Tik nemanyk, kad tam reikalinga ypatinga išmintis. Ne. Taip tik mulkiai mano, o aš prie jų nelimpu. Todėl ir palikau kabineto duris neužrakintas, nes žinojau, kad ateisi ir juodu ant balto liudysi: „Jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. Argi ne? Nagi trauk tą savo liudijimą ir klausyk, ką sakau. Daugeliui žmonių juoda spalva yra nuostabi, ji mielesnė, gražesnė, prasmingesnė už baltą ar bet kokią kitą, – po trumpos pauzės kalbėjo bendravardis ir tiesiog bakstelėjęs pirštu krūtinėn, tęsė: – Jeigu pats suvoki, kad vežėju nesugebi būti, atmink mano žodžius: įsitikinęs, kad juo būsi. Sakau, kad nepaisant nieko, juo būsi dar kartą. Ar įsikali galvon, ką sakau? Būtinai juo būsi, jeigu tokius nuosprendžius pats pasirašai ir žegnoji savo ranka. Klausimas tik, kada būsi? Metai, kiti vis dėto gali užsitęsti“.

     – Gal norite, kad neužsimirštų? – nutilo skaičiusi.
     – Vis tik, Šventoji, yra žmonių, kurie kitą, jiems nepažįstamą žmogų, sugeba perskaityti kaip knygą. Morkų sutikdavau retai. Tik ilgokame pastato koridoriuje. Todėl nesakau, kad buvome bent kiek geriau pažįstami. Į jo kabinetą irgi atėjau neįspėjęs. Bet prašau skaityti. Įdomu. Gal knygoje geriau parašyta.

     „NEŽINOJO PRANAS, KAD ateisiu, bet štai – durys neužrakintos. Kodėl neužrakintos? Iš kur jis žino, ko prireikė man čia ateiti? Juo labiau, iš kur žino, kas mano kišenėje? Tačiau po minutės kitos tapo akivaizdu, kad „skaito“ ne tik mane, bet ir atneštą  popiergalį su parašu po tekstu:
      „... atėjo laikas, kuomet  jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. Manau, kad Dievo kūrinys Radijo karieta nyksta ne be mano kaltės. Todėl privalau vežėjo darbo atsisakyti, sąžiningai jį peržegnodamas savo paties ranka: vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios... Tebūnie taip“.   

     Nesaku, kad Radijo karietos vežėjo ranka prilygsta Jo eminencijos arkivyskupo Audrio Bačkio rankai, bet persižegnojau sąžiningai, nes Radijo karieta išnyko tuoj pat ir neįtikinamiausiu būdu – nepaliko ne tik nuolaužų, bet ir savo žlugimo triukšmo. Užkritusi mane amnezija panardino į nežinomybę be jokių prošvaisčių kada nors ją atsiminti.

     – Tai va koki istorija! – atsiduso Šventoji ir jau linksmai: – O vis tik atmintis išliko. Pradedu geriau suvokti, kokie didei turtai man patikėti. Ponas Ypata teisus, sutikęs geras knygas priskirti šventų knygų padermei ir saugoti jas kaip biblijines..
     Neatsakiau.
     – Gerai. Netrukdysiu. O jo vardas Pranas, pavardė Morkus. Neužmirškite. Dar kitaip - dėdė Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul.
                           
Tyliu.
Labai tyliu,
Kai pajaučiu,
Kad sieloje kaip pasakos
Sukritę žmones apie būtį kalba.
Per šitiek laiko daug kelių išvaikščiota               
Ir net tikėta,
Kad juoda spalva –
Numirėlių, bėdingų
Ir našlaičių.
                           
Dabar kitaip.
Atsiremiu į šitą spalvą,
Sukritusią į juodžemį
Kaip žvaigždės naktyje ---
Ir išklausau,
Ką žmonės apie duoną kalba.
Vokai akis tamsa nuplauna.
Ir nors ne vyturiu ar lakštute,
Bet ūba pelėda,
Kad jos vaikai visų gražiausi...

Šviesu širdyj,
Nors žvakių ten nedeginam,
Neužkuriam laužų,
Kuomet juoda spalva
Kaip juodžemis gera.
Tyliu.
Labai tyliu
Kai duona auga.
   
     - Neprieštarauk. Labai prašau- neprieštarauk! Kai ponas Ypata negirdės, vadinsiu tave ne „Ypatos knyga“, o Šventąja. Vidiniui irgi pasakysiu, kad būtų taip, kaip reikia. Savo sieloje taip tave vadinau nuo pirmo susitikimo. Sakyk, Šventoji, ar girdėjai, kokį eilėraštį atsiuntė į mano smegenis Vidinis?

27. Rytas su A ir B

    Vyturių nereikėjo, nes anksčiau nei vyturiai sučiauškė A ir B. J (joto) nesigirdėjo. Solidesniam daiktui paprastai reikia daugiau vietos. J. (jotui) gi – daugiau poilsio ir miego. Bet žinojau, kad juo ilgai nesimėgaus, nes išdykėlės A ir B padarys tiek,  kiek reikia, kad anasis žiovaudamas krapštytųsi iš lovos ir geraširdiškai bubsėtų, jog  ateis diena, kuomet pats Visagalis teis jas už jam padarytas skriaudas. Šį kartą J. (jotas), kuomet  A ir B turi svarbesnių reikalų, kuriam laikui  paliktas ramybėje.

    B. Iki penktadienio tryliktosios liko dvi dienos, ši ir rytdiena. Nesmagu, jeigu  ateisime kaip pas ligonį. Reikia kažką sumanyti, sugalvoti. O protingiausia, kad jam sirgti nereikėtų.
    A. Jis vakar net pavydėjo, kad pas dziedulį tiek nemažai svečių.
    B. Sakai, pavydėjo? Galbūt. Tačiau Ypata moka giliai pasinerti savyje. Kaip banginis okeane. Tai, kas krenta  į akis - ne visuomet tikra. Bet nesuprantu, kaip gali būti taip, kad štai dziedulio namai karietos pašonėje ir niekam nė į galvą. Nerūpi. Užmiršti.
    A. Dziedulis jų bijosi. Bet kur kiti? Kodėl visiem įdomu, kas atsitiks dėdei Ypatai birželio tryliktosios penktadienį ir niekas nepaiso, kas atsitiko dzieduliui. Ar supranti, sesut, apie ką aš? Mums irgi nereikėjo taip ilgai jo vieno su tokia kompanija palikti.
    B. Kažin, kaip jo liga vadinasi? Iš amnezijos, regisi, išsikapstys. O baimė užeit į gimtus namus, sakyčiau netgi didesnė, negu Ypatos paraskevidekatriafobija. Ir, sakau, niekam  - nė į galvą. Ši pabus dienelę ir baigsis. Ypata vėl segsis prie šono muškietininko špagą. O dziedulio liga... Net nežinome, kaip ji vadinasi.
    A. Visi mano, kad mums labiausiai rūpi išdykavimai. Ė, dzieduli, dzieduli! Nesinorėtų, kad taip manytumei. Net išdykaujame norėdamos, kad žmonės pajaustų koks gražumas į dvasią ateina, kuomet ji džiugi. Ne dėl savęs vaikėjame, ne dėl savęs išdykaujame. Ir tik nemanykime, kad tai vaidyba..
    B. Būna, būna, sese, ir vaidybos. Na, bet eime J. (joto) kelti. Jo galva didesnė. Ką nors sugalvosime, kad vietoje Ypatos laidotuvių polkas šoktume. Kartu su Ypata.

    - Ką pasakei? - šoktelėjo laimingas A raidės balselis. Ir greitai vėl: - Tu pasakei, sesele, daugiau negu pati žinai. Dabar tereikia tik padaryti, kad taip būtų.
    - Tikrai? Betgi pasakiau šiaip sau, atsitiktinai, - ir jau supratusi, kad pasakė įdomų sumanymą: - Laiko mažai. Labai mažai. Bet tai būtų nuostabu. Ką  gi, pirmyn J. (joto) kelti. Tuoj saulė tekės. Keista - vyturių negirdžiu!
    - Vyturiai miškuose negieda. Neužsimiršk. Čia šiliniai. Miškas net po sodybų kiemus  vaikšto.  Klausykis ir girdėk, kaip stuksena, kala geniai. Ir:
      - Kakariekū!
    Žiūrėkit vaikų! -
   
šoktelėjo, suplasnojo, o raidė B irgi nebuvo be tautosakos išminties:
      - Tinginy, kelk!
      Tinginy, kelk!

    „Pirmi gaidžiai velnią baido“, - sugrįžo į mano atmintį žmonių sakymas. Netgi panorau įminti mįslę, esą, spėk:       
      Plunksninė kepurė,
      Raginė burna,
      O mėsinė barzda.

    Bet kas tai? - spėti net nepabandžiau. Pirmą kartą užkliuvo mintis apie haiku lietuvių tautosakoje. Stebėjausi: „va kaip! Net žodinėje kūryboje esame aplenkę japonus. Tik atsiminti sunku. Oi, kaip sunku!, kad pirmi“.

    Bet diena savęs neužmiršta. Ir gaidžiai. Kartu su saulės patekėjimu dar vieną rytą kėlėme vėliavą karietos, sustojusios prie ištuštėjusios Karlonų sodybos. Miško apsuptis uždengia, užgesina horizontų tolumas. Tik giedant gaidžiams gali jausti, kad  Šklėriuose dar yra sodybų, kurios bent gaidžiais pagieda.
      „Bus giedra, bus giedra! “, - giedojo šen ir ten, o Šventoji,  taigi „Ypatos knyga“, džiaugėsi, esą, ji viską užrašinėjanti į naują  elektroninį dienoraštį.
    - Betgi tai jau daug kas užrašyta. Tautosakoje. Mes čia tik atsimename.
    - Nebus užmiršta. Niekuomet nereikės atsiminti. Ir Aleksandras Bolonkinas taip: „Šiandien žmogus daug ką užmiršta, o naujo žmogaus elektroninė atmintis neužmirš nieko“.
    - Duok Dieve! Netikėti, Šventoji, tavimi vis sunkiau. Lyg  juokaudami pavadinome „Ypatos knyga“. Lyg juokaudami įtraukėme į Biblijos knygų sąrašą. Ir jau, sakyčiau, išnoko laikas, kuomet vis daugiau norisi tavęs klausti, ieškant rūpimų dalykų, nors sakai, kad dar mažai kalbi.
      - Bet tai ne kliūtis klausti. Klausk! Juk man irgi džiugu girdėti kuomet vadini mane Šventąja
   
    Klausti nebuvo lengva, nes klausti reikėjo iš praeities, kuri mano galvoje vis dar mažiausiai laikosi. Bet jau girdžiu, kad ar kažkas man, ar aš kažkam kalbu, įtikinėju, kad šitaip Lietuvoje nebūna! Čia ne ką palaikysi paslaptyje, nes tai šalelė, kuomet visi gerai žino, jog jeigu nusičiaudėsi Klaipėdoje, tai būsi išgirstas net Biržuose. Marijos žemė, esą, bobų žemė. Bet nepaisant to, Radijo karieta vis tik ne muilo burbulas.
    - Dzieduli, - išgirstu šalia savęs  A ir B: - Dzieduli, tau tik atrodo, kad tu vienas sau mintyse kalbi, betgi - ne. O tai ir yra, kaip sakai, bobų radijas.
    - Atsiprašau. Dabar jau ne vienas. Dabar kalbuosi su savo  Šventąja..
      - A-cha! a-cha! Atsiprašom, - o po trumpos pauzės A: - Jau pradedi atsiminti Prano Morkaus, arba dėdės Kva Kva Kva -  Bul Bul Bul laikus. Laikykis už jų ir bus gerai.
    - O kad turime karietoje  Šventąją irgi labai gerai. Tikimės, kad susidraugausime, - patikino raidė B.

29. Ką pasakys Astė?

     Pirkioje nusišvietė. Atrodė, kad visi daiktai šviečia. Net didžiausias griozdas - pečius. Kai Jonas Bartkus jį pirmą kartą pamatė, tiesiog nustėro, nežinodamas ką pasakyti, lyg jo burną užkimšo amas. O paskui ilgai to įspūdžio neužmiršo ir daug kam kalbėjęs:
    - Reikia lakios vaizduotės, kad galėtumei įsivaizduoti, koks galingas troboje pečius. Su keturiais savo sūnumis vargu ar apkabinčiau.“
     Vidinis irgi buvo nustebintas, bet kitaip – stebėjosi, kaip atsitiko, kad dažnai  matydamas Vyto Čaidos pastatytą pečių, mažiausiai skyrė jam dėmesio, net nepamanė, kad jis galėtų būti jo poezijos objektas. Šilta. Gerai. Dūmai akių negraužia. Visi jie sukrenta kaminan. Tegu būna! Tačiau po šitaip pasakytų Jono Bartkaus žodžių, Vidinis it prisiimdamas kaltę, bandė apglostyti molį- brolį. Pečius savo priešpriešos neslėpė, ignoravo jam skiriamus Vidinio eilėraščius, sugebėdamas padaryti taip, kad poetas pats jaustų savo kūrinių netobulumą. Perskaitęs juos kartą, kitą Vidinis raukė kaktą ir kalbėjo, kad,  girdi, ir vėl ištikusi nesėkmė,  vėl nepasisekė: vietoje poezijos – jos fabrikatas. Paskutinis mėginys užrašytas taip:
                             
                      Bartkui - krosnis.
                             Man gi - pečius.
                             Girdžiu, kaip gilumoj
                             Ties pamatais jo
                             Vištos kvaksi

                             (Ir žiemą – šilumoj... )

                             O artėliau, jau papečky
                             Sukrautos malkos dienai ar daugiau -
                             Ne lyg skiedryno nežymi dalis.
                             Žmogus vis žiūri,
                             Kraipo galvą,
                             Kad gal ne pečių mato –
                             Sukauks kaip garvežys
                             Ir išvažiuos per slenkstį,
                             Kur po kiemą
                             Miškas vaikšto.
                             Nors kurk valstybę!
                             Vatikaną kurk!

                             Ir nuostabu
                             Net speiguose nešalsi-
                             Guli ant pečiaus
                                  Ir klausai,
                             Kaip malkos dega,
                             Dūsauja ugnis,
                             Kaip puodai verda,
                             Keptuvėje it vyturiai
                             Spirgėdami
                             Čirena lašiniai....

     Daug šviesos, laisvės sutelpa aplinkoje, apvalytoje nuo dulkių. Raidžių trijulė A, B ir J.(jotas)  jautėsi šviežiai. Lyg po lengvo dušo. Pirkios erdvė paruošta žmogaus kvėpavimui, aplinka- akims. O ir sieloje virpėjo jautrus gerumas – norėjosi būti reikalingu visiems: pažįstamiems, nepažįstamiems, saviems ir svetimiems, tiems, kurie yra ir tiems, kurių nėra. 
     - Koks  mūsų tolimesnis  veiksmų planas,  J.(jotai)?
     - Planas aiškus. Reikalinga Astė. Tik kaip per užrakintas spyna duris ją  pakviesti? Pro langą, turbūt? Ir mums bus smagu, ir jai džiugu. Vis ne taip, kaip visi.
     - J.(jotai)!- pritildytu, beveik šnabždančiu balsu pašaukė A. – Atsiprašau, bet... Argi nejauti, kaip čia gera?  Negi ir vėl guldysime mirusį? Kad ir nupiešta.
     - Fui! Ką tik ūbavote, džiaugiatės sumanymu, o jau niurzgate: J.(jotai)! J(jotai)! Jeigu sumanyta, manau, kad reikia padaryti.
     - Gerai. Su Aste pakalbėsiu. Bent jau pakviesiu, kad ji čia ateitų. Langą atidarykite  nuo senojo vieškelio pusės.   
     Senasis vieškelis čia pat. Miklesniu rankos mostu akmenį numesi. Anoje pusėje  jo – Kibirkščių sodyba. Ji irgi tuščia ir nuo vieškelio netoli. Ir ne taip paprasta pasakyti, kas atsitiko, jog vieškelis pirma sunyko, negu šios sodybos. Senasis vieškelis apšepo , be vežimų ratų vėžių, duobėtas, toks, kad pamatęs jį supranti, kad ir keliai pavargsta. Faktiškai senasis  vieškelis jau nereikalingas. Na, gal geriau sakyti taip: beveik nereikalingas.
     - Eik. Langą atidarysime nuo vieškelio pusės.

     Išėjus raidei A, pirkioje nuslūgo tyluma. Tylėjo ant slenksčio vėl prisėdęs J.( jotas), tylėjo jo bendražygė raidė B. Tyloje laukimas visuomet ilgesnis, bet šį kartą jis net buvo reikalingas, kad geriau susivoktų padėtyje – iš tiesų, negi vėl reikia mirtimi priminti pradžiugusius namus? Klausimas toks, kad neprotinga kirsti kaip kirviu.
Kažin, ką pasakys Astė?