32.Kol mirštu - gyvenu
     

     Trys raidės, Astė ir dziedulio Šventoji atėjo į kambarį, kur XX a. paskutinių metų paskutinio mėnesio pirmas dvi dienas gulėjo Vincentas. Nuotaika keitėsi. Lyg sielos klausytųsi gedulingos vargonų muzikos. Taip ir buvo. Kažkur TEN grojo ar net giedojo ir nė vienam iš atėjusių dabar nesinorėjo ištarti žodžio. 
    - Taip! - pagaliau atsiduso J. (jotas), - būni būni, o paskui reikia nebūti. Niekas nepasako, kad „reikia“, bet taip yra.
    - Gerai atsimenu Vincentą. Tada dar Stefanija buvo. Ir jų jaunesnis sūnus Vytautas. Jau kiek metų, kai nė vieno nėra, o nesinori patikėti, kad taip. Tegu Dievas juos glaudžia ir myli, bet daugiau nieko negaliu padaryti, - pusbalsiu mąstė-kalbėjo Astė: - Va, dar persižegnoti ir papoteriauti galiu.
    - Suprantu, kad mano sumanymas nieko vertas. Persižegnokime, o poteriams laiko nėra, nes reikia mąstyti, ką daryti, - pasakė J. (jotas).
    - Žinau, ko norima iš manęs. Raidė A sakė. Dabar ir pati jaučiu. Bet atsiprašau - Ypatos gulinčio kaip tuomet Vincentas, nepiešiu, - tarė Astė: - Ė, ponai elektroniniai ir biologiniai, gerai, kad kiekvienas savyje dar turime ir po savo Dievą. Privalau jam paklusti. Net nenoriu sakyti, kad, „deja, privalau paklusti“ Esu jam dėkinga už tokį draudimą.
    O labiausiai nekantri, nepanorusi paklusti kitokiai sumanytų dalykų sekai, buvo Ypatos knyga arba kitaip - dziedulio Šventoji. 
    - Piešk, Aste. Labai prašau, - aidėjo balsas iš knygos, - piešk Ypatą.  Gal ne visi žinote, kad jo erdvėje esu pagyvenusi, kol dar nebuvau padovanota dzieduliui ir Vidiniui. Piešk, Aste, – atkakliai kartojo prašymą  dziedulio Šventoji ir asmeniniai  žmogaus dievai, regisi, sutriko. Ir tie, kurie laikėsi  Astės danguje, ir tie, kuriuos išpažino ir paisė raidės: nori gyventi – vadinasi, sutinki, kad kas valandą, kasdien, nuolat prisižadi mirti. Tai pirmutinė sąlyga, kad galėtumei gyvent. Ištikimiausias gyvenančio žmogaus bičiulis yra mirtis. Jis kasdien, kol gyvas, kol gyveni. Ir amžinai,  kai jau miręs.
    - Iš kur tai? Kiek šventumo, kiek Biblijos tavo žodžiuose, ogi tik Dievulis težino, bet ausys nuo jų neužsikišo, - pasakė J. (jotas).
    - Mano žodžiai - ne mano žodžiai. Jie iš tos informacijos, kuri kaupiama, kad kilstelėtume į naują kokybę, įsiteisindami kaip savarankūs, mąstantys elektroniniai – ir nesvarbu, kaip juos pavadintume - žmonės. Bet ša! Tyliu. Netrukdykime savęs ir laiko. Ir, žinoma, Astės.
    Astei ši mintis nebuvo nauja. Atsiminęs antikos laikų draugą Seneką ponas Ypata dažnai kalbėdavo jo žodžiais, neaplenkdamas ir apie kasdieną, kas valandą mirštantį žmogų. Ir nors akivaizdu sakyti, kad kol vyksta toks procesas tai, vadinasi, gyvenu,  tačiau tokia žmogaus būties formulė kažkodėl sąmoningai išmetama iš jo smegenų. Ar reikia? Kiek daug visokiausių teiginių prirašyta. Tačiau tai, kas akivaizdu - užtušuojama. Kodėl? Ir taip:
    „Kol mirštu, vadinasi, dar gyvenu. Ir todėl padėk man, Dieve, kiekvieną dieną mirti. “
    „Tvanku. Tiesiog kvėpuoti nėra kuo“, - pasiskundė sau Astė, bet taip ir buvo – birželio dieną degino, džiovino, kaitino, be lašelio lietaus. Astės vaizdutėje irgi kažkas panašaus – matė, kaip galėtų atrodyti jos piešinyje gulintis Ypata ir tikėjo, kad tokio jo jinai nepieš. Bet smegenys dirbo, o kai tokie dalykai vyksta, niekuomet, žmogau, nemanyk, kad mintis subrandinta.
    O „Ypatos knyga“ ir vėl:
    - Jūs nepiešite, Aste. Nenorite piešti. Nesupykite, bet pasakysiu – kodėl. Jūs bijote. Ir tai yra vergo dalia. Toks palikimas – ne jūsų užgyventas, bet jis įmestas į sąmonę kaip reguliatorius, kuriam paklūsta daug žmogaus pojūčių, o galiausiai ir – elgesys.
    - Sakėte, mažai kalbate, daug skaitote. Tai, regisi, į gerą. Tai protingiau, negu daug  kalbėti ir mažai skaityt, - įsiterpė J. (jotas), išgirdęs prokuroriškus „Ypatos knygos“ žodžius.
    - Ačiū. Aš ne todėl mažai kalbu, kad negalėčiau daug. Man sunku kalbėti todėl, kad kalbant reikia kažką pozityvaus, prasmingo pasakyti.
    - Net ir taip! - vėl J. (jotas).
    - Nupiešti poną Ypatą reikia. Ir krosnį užkurti reikia, - didino įtampą „Ypatos knyga“.
    - Fu! fu!, fu! – tik jau apsieikime be pečiaus, - sujudo raidė B.
    - Manau, kad taip ir bus, bet žinau, kad rekonstruoti biologinio žmogaus sąmonę labai reikia. Kodėl gi niekas nepalaikote mano pozicijos? - nerimo dziedulio Šventoji.
    - Taip, - mįslingai prašneko Astė, - būtų gražu, jeigu klausyčiausi pasakos.
    - Gerai. Aš jums truputį paskaitysiu, - lyg paklusdama daugumos nuomonei prabilo „Ypatos knyga“ ir nelakusi pritarimo:

  „LAIKAS GREITAS TUOMET, kai praeina. Kiek metų nuo senosios karietos („Dženės“) žlugimo? Bet ar labai kam svarbu? Todėl atsiradus progai, bandau kalbėti, kad neretai nuo žmogaus neatstoja net sąžiningai peržegnoti daiktai. Kuomet  visuomenei jie dingę, išnykę, užmiršti ir nereikalingi, kažkokia BŪTIS juos suvokia ir išlaiko savo esybėje arba - pasakykime - egzistencijoje.
    Panašiai atsitiko su „Džene“ Ne tik visuomenei, bet ir mano mintyse, širdyje, net ir sapnuose jos nebuvo. Išnyko, ištirpo ir neatrodė, kad ji galėjusi būti - judėti, krutėti, važinėti. O juk važiavo, krutėjo, judėjo. Gal kas nors dar atsimenate, kaip buvo padėkota, kuomet ji pirmą kartą pasirodė viešumoje:
   
     -Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai radijo karietos „Dženės“ šaukinys.“
          „Ypatos knyga“ tekstą skaitė dziedulio balsu, bet jo minimi žmonės prakalbėdavo savo balsais ir visas aplinkos triukšmas klausą apiplaudavo praeitos tikrovės garsų iliustracijomis. Atrodė, kad taip dabar YRA, o  ne kažkada taip  BUVO. Reikėjo pastangų, jog klausantys „Ypatos knygą“  susivoktų,  jog vis dėlto jie yra užrašytų praeityje įvykių klausytojai, o ne jų tiesioginiai stebėtojai ar dalyviai.
    „Ačiū, kad išgirdote šaukinį. Tai radijo karietos „Dženės“ šaukinys. “- girdėjosi džiugus balsas ir dar laimingesnis žirgo kanopų aidėjimas ir karietos džergesys.  O paskui ir vėl lyg dziedulis iš „Ypatos knygos“:

    „Atsiminti tą praeitį man padeda daug kas, bet tai DABAR, praeinant mano ligai, o tuomet net minties nebuvo, kad tiek nemažai pastangų, noro, pasiryžimo padėti atsiminti keliones  padės būtent raidės A ir B. Tik strykt ant akmens, ant bačkos ar kokio paaukštinimo, ar bet kur ir“:
    - Oi, ką girdžiu! - aukščiau už bet kokią bačką šoktelėjo raidė B, bet tuoj lyg prisėmusi burnoje vandens, nuščiuvo, girdėdama iš knygos save:

B. Linkime, kad tai, kas nauja, ne tik būtų miela ir gražu, bet ir neužmirštama.  Atsiminkite, kad tie, kas mus girdite, visi esate radijo karietos žmonės.  Ateis laikas ir bus įdomu žinoti, kaip šis, atrodytų, menkutis daiktas, atrodė pradžioje. Nieko amžino nėra, bet į gerų daiktų atsiradimo pradžią reikia, galima ir būtina  nueiti. Te atmintis tampa kūnu, buvimu, būtim.
A. Beje, kalbant apie karietos atsiradimą, didesnių ginčių nepasitaikė. Buvo pasakyta: „jeigu tikite, tai prašom - važiuokite!
Taip tiesiai- šviesiai.

    „Kiek vėliau prie A ir B, padėjusias atsiminti  keliones, prisidėjo J. (jotas). Tai gan solidaus sukirpimo vyriokas, nelinkęs triukšmauti ir laiką leisti vėjais. Beje, J. (jotas) pirmasis pasidomėjo, ką reiškia: „jeigu tikite“. Atsakymų iš kitur nelaukė ir pats bandė suprasti ir paaiškinti. “
   
     - Hm, -atsiliepė J. (jotas) į tokią charakteristiką, bet laiko daugiau nebuvo, nes tuoj pat išgirdo ir savo pamąstymus:   

J. Radijo karietos atžvilgiu šis klausimas ne visai įprastas. Todėl štai ir Jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkei geresnį – blogesnį arkliuką ir- aida! Ir važiuoji atgal į šimtmečius. Ir nereikia skaityti istorikų, kas ir kaip ten. Tad dar kartą: ar tikite, kad tokia transporto priemonė gali būti?

    „O vieną kartą atėjo aktorius Tomas Vaisieta, mostelėjo galinga ranka, nubaidydamas raides A, B ir J. (jotą):
    -  Štiššš, išdykėliai! - ir tylėdamas žiūrėjo toli toli, į TEN, kur žmogaus akys nemato...

                        Giliai į laiką įsiurbta,
                    Nemoka praeitis pareiti.
                    Palikusi SUDIEV, atgal negrįžta
                    Ir nešaukia kaip gervės
                    Ilgesiu per dangų. 
                    O aš tikiu:
                    Mes susitiksim, Vilma,
                    Ir praeitį numegsime iš raidžių.
                    Žaibai sutvinkčios,
                    Driokstelės Perkūnas,
                    Nubudęs Dievas atsimins staiga -
                    Mylėjo savo vargą žemės sūnūs
                    Labiau negu mane.
                    Tegu ten -iš delnų –
                    Jiems žydi rojaus sodai,
                    Iš šonkaulių –
                    Pasaulį tverianti Ieva.

34.Namo, broleliai...

     Ypata ne ką nutuokė, prašydamas mane įsidėmėti ir atsiminti, kas vyksta pridūmintuose Karlonų namuose. Buvusi baimė išsilydė, ištirpo ir neatrodė, kad labai jaudinčiausi dėl namų lemties – sudegs? nesudegs? Nuojautose būta žinios, kad jie išliks ir bus ateities namai. Bet Dievas daro taip, kad visuomet atrodytų blogiau, negu iš tiesų yra.
     Vienintelis virtuvės langas jau buvo atidarytas. Durys irgi atlapotos. Kamino juška  ištraukta, kad dūmai rinktųsi vienintelį kelią - kelią kaminu virš stogo, kur išsidraikytų  pakibusioje birželio dienos erdvėje.
     -  Ką tai reiškia? Kam prireikė tokio pavojingo žaidimo?- smalsavo ponia Citata. - Raidės kaip vaikai, betgi su jomis Astė.
     - Ne tik Astė. Su mumis  ir dziedulo Šventoji arba „Ypatos knyga“. O ten parašyta, kad apie teisybę reikia ne tik skaityti, ją deklamuoti, bet ir vaidinti, - įsipiršo komentuoti padėtį raidė B: - Netikite? Taigi paklauskite dziedulį. Ant jo „Teisybės visi bijosi“ užrašų viršelio parašyta: „Užrašai su poezija ir vaidinimais,“- pažėrė argumentą raidė B ir įbedusi į mane  dūmais aptemdytas ir suašarojusias smalsias akeles, laukė, kad jai pritarčiau. Kitaip nebuvo įmanoma, nes pasakė taip, kaip iš tikrųjų. Tylėjau. Tik kažkur toli pasąmonėje išgirdau pakuždant, kad tik vaikai gali viską gerai suprasti. O raidės?   
     Šyptelėjau ton pusėn, pasiryžęs ateityje labiau paisyti  jų nuomonių, atidžiau įsiklausyti į jų kalbas.
    - Šautuvas kabodamas ant sienos ir be šovinio moka iššauti, - reikšmingai pasakė B: - Čia gi - dieve! dieve! - visa knyga. Nieko nuostabaus, kad atsitiko, kaip reikėjo, kad atsitiktų.
     Atėjo Astė. Neskubiai valė stalą ir kaip niekuomet atrodė rimta, susikaupusi:
     - Kodėl stovite, vyrai - moterys? Lyg pabėgti susiruošę. Prisėskite! Tomai, dzieduli, ponia Citata...  Nagi pasijauskime, kad galime pagyventi ir ankščiau susispaudžius. Net dūmuose,- ragino Astė: - Prinoko laikas ir pečių išmokti užkurti. Kad ir kaip keistai beatrodytų mūsų išdaiga, bet svarbiausias darbas, sakyčiau, padarytas: pareiname namo.
     - Eikime, broleliai, namo, namo. Tik daug aplinkui įvairaus transporto, o mes pėstute ir pro užrakintas spyna duris, - nusijuokė Tomas.
     - Svarbiausia, Tomai, pareiti. Ne koks vaizdas, kai namai yra, o ant durų kabo spynos . Bet štai atėjome. Stovime. Dairomės. Dar jie tinkamai neišvedinti. Daug dūmų, bet durys jau be spynos. Net ir langai atidaryti. Ar ne, dzieduli?- raidės B žodžiais paklausė Astė ir panašiai kaip B sužiuro į mane: - Bet susėskite, ponai. Negi nejaučiate, kad laukia rimtas pašnekesys?
     Pro atidarinėtus langus ir duris, sujudęs skersvėjis, išsklaidė dūmus ir kvėpuoti pasidarė jaukiau. Astė priėjo prie Ypatos ir, paėmusi už parankės, pajuokaudama:
     - Suprantu, kad nebuvo malonu pamatyti save pečkuriu. Kad ir piešinyje. Tačiau ko gi nebūna žmonų gyvenime. Jūsų antikos laikų bičiulis Seneka irgi įsiklausydavo  į senolių išmintį  ir kitiems ją primindavo, girdi, vėlu taupyti, kai dugnas matyti.“ Bet mums atrodė, kad būtent jūs, pone, geriausiai suvoksite, koks didelis turtas žmogui yra jo namai. Ir ne tik jam asmeniškai.   
     -Taip, - pritarė reikšmingai J.(jotas) ir perėjo į savikritiką: - Gal net daugiau už kolegas prisidėjau, ruošdamas neįprastą vaidinimą. Atsiprašau, dėde Ypata. Už save ir visus. O žmogaus namai, kai jie netušti, iš tiesų yra turtas visai tautai. Jie išlaiko mus būti joje. Beje, dėde, pradžioje buvom sumanę su kačerga nupiešti dziedulį, bet paskui atsitiko taip, kaip atsitiko. Priežastį gi puikiai pasakė panelė Astė, - neskubėdamas, lyg sukdamas girnas kalbėjo J.( jotas), nepamesdamas santūraus mandagumo: - Atsiprašau, Aste, kad įsiterpiau į tavo kalbą. Tiesiog neiškenčiau. Man laba rūpi tokie dalykai.
     - Jūs man tik padedate. Ačiū, J.(jotai),- padėkojo Astė ir vėl Ypatai: - Namai žmogui ne tik sienos, langai, pečius ir visa, ką gali pačiupinėti jo rankos, matyti akys...
     - Biolaukų nei matyti, nei pačiupinėti negalima, bet iš jų energija sklinda. O, tai didelis dalykas! - atsiminė savo žinias raidė B: - Jie neišnyksta ir visuomet yra ten, kur kada kas buvo, gyveno.
     - Va, kaip gražiai papasakojome apie namus, -nusijuokė Astė, šyptelėjo Ypata ir  apsėdusį stalą kelių žmonų publika.
     - O dabar! - kilstelėjo balsą Astė.
     - At - si - pra – šo –me,- skiemenimis padėkojo trys raidės, „Ypatos knyga“ ir pati Astė.
     - Beje, -pasakė vėl, - norime atsiprašyti ir už tai, kas dar gali įvykti.
     Ir  vėl visi choru:
     - At - si- pra - šo- me!
     - Ką dar sugalvosite? - smagiau prakalbėjo ponas Ypata.
     - Tikimės  paruošti dar vieną siurprizą, bet norime palaikyti paslaptyje.
     - Bet pažiūrėkite, tamstos! Visas karietos ekipažas sugužėjo,- pastabumą parodė ponia Citata.
     Būtent tuokart jausenoje aiškiai suvokiau svarbų apsisprendimą ir būtinumą pasakyti apie jį viešai. Pro virtuvės langą mačiau, kaip nedidelėje sodybos kiemo įkalnėje it nebaigtas išsapnuoti sapnas stovi karieta ir netoli jos iškeltas stiebas laiko jos vėliavą.
     - Taip, ponai, - pasakiau ieškodamas žodžių, kurie kažkur čia, bet kai ieškai, jie būtinai kažkur užsimeta. Ir tuomet taip:
     - Ačiū. Esate pirmi svečiai, atėję aplankyti manęs sugrįžusio į namus.
     Nelabai aiškiai atsimenu, kokį įspūdį paliko taip pasakyti žodžiai. Būdami netikėti man, dar labiau buvo netikėti karietos ekipažui.
     - Pakartok, Pranuci - paprašė Tomas.
     -  Nevalia, Tomai, leisti, kad ponas Ypata vėl kada nors kūrentų Karlonų namų pečių. Pavojinga. Gali sudeginti  namus. – Atsigręžiau į  Ypatą ir uždėjęs jam ant peties ranką: - Atsiprašau, kad šitokiu būdu sugrįžau namo. Ačiū už keliones karieta. Dievas gal leis man ją prisiminti. Tai, patikėkite - ne taip mažai. Galbūt visuose Šklėriuose niekas toks turtingas nebuvo, koks dabar aš. Ir laimingas, žinoma.
     - Aš irgi, ponai, pasilieku su Pranuciu. O gal Pranciškumi? Prisimenu jo tėvą. Jis dažniau jį Pranciškumi šaukdavo. Taip lemta.  Sakytumei, viename lopšyje išsupti. Na, o jus, ponas Ypata ir pasiliekančius karietoje gal geriausiai primins padovanota  knyga. Dziedulis jau dabar ją vadina Šventąja.
     - Apie karietą čia parašyta tikrai nemažai, - patikino Šventoji ir pasiūlė paklausyti, kaip Tomas bardavo raides  A ir B.
     - Nagi, nagi, - pirmasis panūdo išgirsti Tomas Ir:

VAISIETA: Aštiššš, išdykėlės! Dar jaunos, tos garbės susikrausite! Kad ir nemažai  gyvenimo matęs, bet – patikėkite!-neteko matyti galvos, kurioje girgždėtų karieta. O dziedulio galvoje ji girgžda. Tik ponas Dievas žino, kas joje dar yra, bet karieta tikrai yra. Ir girgžda netgi daugiau negu jūs, išdykėlės. Manau, kad išliks ir girgždės joje net tuomet, kai jos nebus.
  - Galvos ar karietos?
  - Aštiššš, išdykėlės!

36.Sode prie laužavietės         

   
       - Nesmagu man, ponai. Nelabai suvokiu, kodėl taip, bet, sakau: nesmagu. Ir visiems nesmagu, nors... Taip nebūna, kad visiems, - paneigė ką tik pasakytus žodžius Ypata. - Smagu sodui, kiemui, namams. Bet labai įtikinamai prašau: nemanykite, kad šitie nesusipratimai vyksta pagal mano užgaidas.
- Ar reikia apie tai kalbėt? Manau, kad - ne. Kada manote išvažiuoti? – paklausė Vidinis ir palinkėjo: - Laimingos kelionės! Būtų, žinoma, smagu žinoti, kaip jums seksis keliauti, - ramiai kalbėjo Vidinis, nepamiršęs pasakyti, kad neturime teisės  manyti, kad kelionė galėtų nesisekti, kuomet karietą vadeliuos ponas Ypata.

Susėdome aplink laužavietę ant akmenų. Ji tuščia. Tik pelenai storu sluoksniu  dėbso iš tos vietos, kur kūrentasi ugnies. Kurį akimirksnį pasirodė, kad visi akmenys apsėsi. Bet taip tik sudejavo iliuzijos sparnu palytėta atmintis.
    - Bet gi, Pranai, - išgirdau senokai taip ištartą vardą: - Esate puikus vežėjas! Ir prašau patikėti žodžiais, kuriais kalbu. Jūsų valioje manyti kaip patinka, bet lai dangus mane atiduos mirties patalui, tačiau kitaip nepasakysiu: esate puikus vežėjas! Iš tikrųjų, kaip dažnai galima bausti nežinant už ką? - išgirdau nuostabos gaidelę, neįtardamas apie ką prakabo Ypata. Vidinis buvo imlesnis.
     - O gal be atsiminimų, kurie mūsų nedžiugina?- paklausė, bet taip, kad  atsakymas atrodė aiškus, nesileidžiant į pamąstymus. Tačiau pasitaikius tokiai progai Vidiniui buvo smagu prisiminti patarlę, kad, girdi: Miške kerta – namie  balsas atsiliepia. Jis nemokėjo jos suprasti ir buvo nusiteikęs manyti, kad miškui skaudžiau aiktelėjus, būtinai sudejuoja dangus. Tačiau parašyta, kaip parašyta ir jam  norėjosi paneigti tautosakines nuostatas bent sau ir tiems, kas jo klausytųsi.  Su Ypata sužiurom jo pusėm, laukdami jo poezijos, ir tuomet:

                     Gal taip kitur,
                     Kur miško ne tiek daug,
                     Ar vienas kelias į namus pareina,
                     Bet čia, Šiliniuose,
                     Miškai iki dangaus -
                     Jei kerta kas – tai Dievui skauda.
                     Prisiimu savas kaltes
                     Už nemokėjimą pašaukti:
                     Jeigu žmogus,
                     Priglauski prie savęs,
                     Paglostyk mišką lig šerdies,
                     Kad neskaudėtų Dievui danguje.
                     Va, Stradivarijaus smuiku
                     Tau padėką Medeinė -
                     Miško deivė griežia:
                     - O, būk žmogau,
                     Bent jau miške – Žmogum.
                     Ramybė tau
                     Ir žaliai dzūkų dainai!..
   
- Kalbuosi su patarlėmis, priežodžiais. Kai visi darbai padaryti ir karieta nereikia važiuoti, kas belikę? Pats sau pašnekovus sugalvoju,- pasakė, nesulaukęs  mūsų vertinimų ir tai supykino Ypatą.
-  Visi darbai padaryti? Tu ką ,Vidini? Iš mėnulio nukritai? - pyktelėjo Ypata. Atsistojo. Padėjo ranką ant obels kamieno: - Va, pažiūrėk! Gal galėtumei pasakyti, kada ji genėta? O kažin, ar nebūsi užmiršęs, kiek šiame sode obelų? Ir, beje, visos tokios – jau kiek metų, kai negenėtos. O tu?  „Visi darbai padaryti!“ Kita vertus, ar pats supranti, ką čia užgiedojai? Nereikia savo patingėjimus teisinti senatve.
- O-cho! Jūs mokate supykti!
- Moku, Vidini. Ir dar kaip moku! Ir su dangumi moku susipykti. Dabar irgi susipykęs. Manęs netenkina paaiškinimas, kad  girdi, Dievo keliai nežinomi.  Karietos keliai irgi - ne. Bet sakyk, meldžiamasis, kas turėtų kalbėti apie Achilą, jeigu  ne Homeras?
- Nepykite, jeigu kažką ne taip pasakiau. Poezijoje būna visokiausių dalykų.
- Karieta didelis dalykas, Vidini. Su ja reikia elgtis tik turint gerą išmanymą. Aš tiek daug jo irgi neturiu. Ir nemanau, kad  kuris iš  mūsų tiek jo turėtume. Manau, kad kažkur yra raktas mįslės įspėjimui, bet  jį reikia surasti. Turime karietą, o nei vienas  nežinome, kas jį  yra. Adatą šieno kupetoje nelengva surasti, bet įmanoma. Sodo negeni, adatos  neieškai, rašai nežinią ką. Po šimts pypkių, kaip galima taip?
- Tikrai nesitikėjau, kad toks piktas. Tiesiog pasiutęs - nuoširdžiai Vidinis pasidžiaugė Ypata. - O tik prieš pusvalandį su dzieduliu jautėmės kaip Napoleono kariai. Drąsūs. Nugalėję stipriausią  priešą. Tai yra patys save. O va atsistojau kario  pozoje prieš Ypatą ir kinkos sudrebėjo, -stengėsi juokauti Vidinis ir bent truputį pavyko.
- Skaudu, kad ieškome priešų ar nedraugų, kur jų nėra. Erdvių paslaptis karietoje man tiek pat mįslė, kaip kiekvienam mūsų. Bet gi esame katalikai, nors irgi gyvename su Trejybės paslaptimi.
Tuomet jau ir aš:
- Prisėskite, ponas Ypata. Irgi atsiprašau, jeigu kažką ne taip pasakiau ar ne taip supratau.
- Žinote gi, kad sėdėjimas mane erzina, tad nekreipkite dėmesio. Bet tikiuosi, ponai, prisimenate, mano nuotykius su juodžemio sėja. Tai irgi ne mano užgaida, bet ši žeme  dabar – derlinga. Tik reikia žinoti, kokį javą joje sėti. Jūs manote, kad tai lengva? O gal vėl tuos pačius grikius sėsime?
Pajaučiau, kad Ypata pasakė daug, tik kažkodėl su Vidiniu nenorime suprasti. Stengdamasis parodyti palankesnį dėmesį keliausi nuo akmens.
- Jūs teisus, ponas Ypata, net ir žmogų išklausyti irgi reikia mokėti.
- Ir dar vienas dalykas: aš tikrai nežinau, kada karieta išvažiuos,- nekreipdamas  dėmesio mano žodžiams kalbėjo Ypata. Ir netrukus išgirdome, ko net sapnuose nesitikėjome.
- Ką?  Ką pasakei, Ypata? Pakartok dar,- nesusilaikiau ir nutvėręs jį už rankos beveik maldaujančiai: - Labai prašau, pakartokite.
Ir tuomet Ypata vėl:
- Sakau gi, kad nežinau, kada karieta išvažiuos. Tačiau jai išvažiavus Karlonų sodyboje pasiliks Pasostės  erdvė. Taip pat ir Giedrės erdvė. Daugiau man nepasisekė išprašyti. Nežinau, ką dar reikėjo man padaryti, bet galimas dalykas, kad tai, ką dabar  pasakiau, greit negalėsiu pakartoti. Jūs, ponas Pranai, puikiai žinote, kas atsitinka kuomet įsimeta amnezijos liga.
- Neduok Dieve, ponas Ypata. Savo priešui to nelinkiu.
- Karietos vežėju irgi nebūsiu. Puikiai atsimenu antikos laikų draugą Seneką ir  kartoju: „manau, kad pagrindinis  sveiko  proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir  bendrauti su savimi.
- Nemanykite, kad turime jums priekaištų, - nežinia kodėl pasakė Vidinis, bet ką nors prasmingesnio pasakyti, matyt, kad tuo kartu nebuvo įmanoma.  Ausyse spengė sugulę Ypatos žodžiai ir man  kažkodėl norėjosi žinoti, ką jaučia pelėda apsirėdžiusi povo plunksnomis.

38.Naktis su Labanoro dūdom                     
     
         
        Naktis bemiegė. Galva užgrūsta mintimis, bet visos jos tokios, jog norėjosi, kad jų nebūtų. Sunku supaisyti ir atsirinkti nors vieną, kuri galėjusi ką nors keisti ar bet bandyti kažką daryti taip, kas būtų geriau. Vaizdai irgi vienas po kito virto į vokais užmerktas akis, slidinėjo o po jais ir tirpo, užleisdami pasirodymus kitiems. Štai kažkur sėdžiu su senu laikraščiu rankose, skaitydamas informaciją apie Praną ir jo karietą – ir džiugu tik iki kol, kol jis neblyksteli apgeltusiais dantimis į veidą ir nepasako, kad JIS ne AŠ, o kitas Pranas, kuris vertas, kad apie ji rašytų laikraščiai. Paskui  nueina ir iš toli cituoja:

     Keistokai atrodo, kai vidužiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą, susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į amžiaus pradžią ar net toliau. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: "Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime".
     
        Vėliau raidės A ir B ėmė mane už rankų ir vedė nepažįstamu koridoriumi,  vis prašydamos, kad eičiau greičiau, nes dėdė  Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul užrakins kabineto duris ir negalima bus pamatyti vietos, kur mane ištikusi amnezijos liga. Pakeliui vis kalbėjusios, įtikinėjusios, kad dėdė labai doras žmogus ir manęs  niekuomet nebuvo užmiršęs. Todėl man  labai svarbu neužmiršti ir parašyti su Šventąja  elektroniniame dienoraštyje:

  “Garbinga, kad neužmiršdavo telefonu paskambinti ir Pranas Morkus, kitaip dar  Kva Kva Kva arba Bul Bul Bul. Jis žinojo, kad atmintį apie Radijo karietą pamečiau išėjęs iš jo kabineto, tačiau telefoniniuose pokalbiuose apie tai neužsimindavo ir paprastai klausdavo, ar nežinau, kur prapuolė kuris nors iš mudviejų pažįstamų.  „Mudviejų pažįstami“ jam dažniau  nepažįstami žmonės, tačiau visi buvę Radijo karietos keleiviai. Išgirdęs, kad tokių nepažįstu, žinodavo apie mano atminties būklę ir tuomet ką  nors pacituodavo iš Senojo Testamento. Dažniausiai girdėdavau: „bet Adomui neatsirado padėjėja į jį panaši. Tuomet Viešpats Dievas siuntė ant Adomo gilų miegą; o jam užmigus, išėmė vieną jo šonkaulių ir jo vietą užpildė mėsa. Po to Viešpats Dievas iš paimtojo iš Adomo šonkaulio padarė moteriškę ir ją atvedė pas Adomą.

     Bet raiškiausiai, ilgiausiai po užmerktų akių vokais pabuvo ponas Ypata.
Prie uždegtų žvakučių karste gulėjo numirėlis. Ypata priėjo prie jo ir nežinia ką pakuždėjo. Tuomet pamačiau, kaip iš karsto išlipa apie 75 metų žmogus. Nebuvo sunku žinoti, kad tai austrų kompozitorius Arnoldas Šenbergas.
     - O kas tave keis?- paklausė
     - Nežinau - atsakė Ypata. Ir tuomet atsiminiau, kaip užrašuose „Laikas atsiminti“, apie A. Šenbergą parašyta:
       
“Jis taip bijojo 13 dienos, kad galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos, jo žmona įėjo į kambarį, norėdama pasakyti, kad bijoti liko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį “harmonija” ir mirė be dvylikos minučių dvyliktą”.
     
     - Ypata, neprasidėk! – šūktelėjau, - yra įdomesnių dalykų. Va, linkėjimus siunčia Jonas Bartkus iš Griškabūdžio. Prisimink! Kartu su juo dirvožemį Šklėriuose ant Karlonų kalnelio sėjome. Dovanų irgi atsiuntė.
     Ir tik dabar pastebiu, kad Ypatai paduodu virvę ir pistoletą.
     - Sakė, kad dar reikia tilto. Bet jį dabar nesunku surasti. Ne karo metas ir tiltai nesugriauti.
     - A, prisimenu, - neskubėjo į karstą gulti Ypata.
    Aš irgi Jus atsimenu, ponas Ypata, –pasakė Bartkus nežinia kodėl ir kaip atsiradęs šalia. Ir Ypatai: - Siūlau numirti kitokiu būdu. Tai patikimiau, negu atsiliepti į paraskevidekatriafabijos iššūkį. Ponui Arnoldui Šenbergui pasisekė, bet irgi laukti reikėję beveik visą parą. Betrūko tų nelaimingų dvylikos minučių ir nebūtų gebėjęs numirti. Ar reikia rizikuoti?
   Ypata užmiršęs, kad karste vietą pasilikusi tuščia, klausiamai žiūrėjo Bartkui į akis ir  laukė, kokį mirties būdą jam siūlo.
     - Pone, neatsisakykite! Nors esame sapne, bet vis tiek, - Ir nelaukdamas ką  pasakys Ypata, dėstė: - Mirkite nors tuoj pat. Niekas nedraus. Juo labiau, kad šis mirties būdas stengiasi pamėgdžioti Šventąją trejybe. Va, Pranucis  mano dovanas jums sąžiningai perdavė. Tai virvė, kurios viename gale užrišau kilpą. Jau dabar galite užnerti ant kaklo.  Antra, - tai pistoletas. Šovinio nereikia ieškot. PISTOLETAS užtaisytas.  Bėda, kad negalėjau atsiųsti tilto. Todėl prisiėjo pačiam čia atkakti, kad pasakyčiau ir parodyčiau, kokį siūlau. Eime, - atsargiai lietė Ypatos petį Jonas Bartkus: - Parinkau gražiausią. Manau, kad tiltas jums patiks. Negaiškim. Reikia suspėti, kol gaidžiai dar neužgiedojo. Eime, - dar kartą paragino eiti.
    - O kam  jis jums reikalingas? Taigi tiltas, - pasiteiravau.
    Buvo apmaudu, kodėl nekviečia ir manęs į  kompaniją,
     - Paprastas  dalykas. Kitą virvės galą reikės užrišti už tilto turėklo . Svarbu, kad iki vandens užtektų laiko šūviui į smilkinį. Įdomu. Tikrai įdomu, - pakrapštė nagu smilkinį ponas Ypata. – Tai kam tie sakymai, kad zanavykai - gobšiai. Visai - ne. 

    - Fui, - išmuštas sapno prakaitu iššokau iš patalo. Atrodė, kad krentu Vilniuje nuo Karaliaus Mindaugo tilto į Nerį. - Niekur žmogus neturi ramybės. Net miegodamas. Net sapnuodamas.
   
     - Tu teisus, Pranuci. Niekur tos ramybės nageli surasti.  Ir man visą naktį Labanoro dūdos grojo, - atsiliepė už lentinės pertvaros Vidinis. - Ne naktis, o kančia. Ėė, einu į karietą. Iš Pasostės  dar kai ką parsinešu. Nedaug jau ko belikę. Gali būti, kad  mudu paskutinį kartą šiandien kelsime karietos vėliavą.
.- Ką? Ar jau susirengė išvažiuoti?
- Rytoj  penktadienio tryliktoji. Jeigu ir neišvažiuos, nemanau, kad ten matysime poną  Ypatą. Visą naktį nedavė ramybės! Dūdų orkestro dirigentas, mat!

Kalbėkite ką norit  man -
Gal priežodžiais, gal patarlėm ar mįslėm.
Net po mirties
Mes niekur neišeisim,
Tiktai giliau savy sugrįšim -
Ir Dievas ten,
             ir angelai,
                      ir rojus,
Bažnyčios šventos
Ir juodi velniai -
Per visą naktį
Labanoro dūdos grojo,
Kuteno pažastis velniai -
Reikėjo šokt...
Ir šokau, ponai,
Laimingas, kad su ragana poroj...
Neturi velnias dūšios
O šuva- skolos...
Šiandien iš ten poeziją girdžiu,
O visa kita
        atsiprašant  - fū...

     -Taip, taip! Iš tikrųjų, kaip pasakyta: ieškodamas ir  velnią surasi. Bet iš kur jis, kai jo neieškai? Pragaras, o ne naktis,- pyko Vidinis.
     - Eik, Vidini. Eik!..