1. Visų Šventųjų naktį

- Matai?
- Ką?
- Ką! Ką! Klausiu, ar matei tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta.  O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk!- ragino.
- Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje  nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
- Dieve, kokios gražios  tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
- Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora  ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos.  Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
Bandžiau atsiminti  kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai nebuvo sunkus  darbas, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
- Man  labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš  nuotraukos, tiesiog  stulbinančiai gera piešti.
Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau išpoteriauti iš savęs kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
- Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
- Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda,  mano vardas Astė. O dabar...
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą: - Nupiešk, Pelėda, mane.
- Negi nežinai, kad nemoku piešti?
- Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau, - nupiešk...
Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja , ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio  jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir.. tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kitaip kažkodėl manė Astė ir jos įtaiga  buvo stipri- teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „ pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios  galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk...
- Skauda!.- sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė- Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau,  meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną , duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė, negu  Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriau lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
-Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus.

Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą  susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę,  piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip dabar suprantu, pasiryžusi  pagyventi kartu su mumis.  Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė, kaip suprantu, ji suintrigavo, nes dar tą naktį parašė: 
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę„
Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu -ASTĖ ir džiaugiuosi, kai mane pavadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis  noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos  senos 1939 metų  nuotraukos, kurią daug kas iš  mūsų  matėme, o ne kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra  garantijų, kad ne  be to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
Va, ką apie tai parašę  Žalios Žolės  poetai
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas...ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai.  Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau, nė kaip vadinasi.
Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukelusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent,  į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU.  Šalia jo ten tėtis, motina krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939  metai. 
- Aste,- pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną,- pati, matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog  nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten  princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų..
- Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos  parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip :“Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš  atminties ištraukė Taurijos parašą  Astė, ir lyg pasidžiaugdama. – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog  pragare...
                                                                                                  2007-11-01 

giedrex26
...Jos taip trūko čia...ačiū, Pelėda, už nuostabią deivę Astę, kurią jau spėjome pamilti ir šis šventas sopulingas vakaras daug šviesesnis tapo...

Karilė 
Taigi taigi. Paleidot į svietą Astę. Konkrečią. Dvasingą. Realią. Labai realią. Mielą. Žiūrėsim, ką Ji toliau veiks. Lauksime atklystančios į žaliąžolę ramunių pasiskint...

Sodininkas
Mielas Pelėda...Ne, mielas Pranai, iki ašarų mane nustebinote ir pamaloninote. Įvairios mintys pynėse galvoje vakar, kai užsiminėte apie pakvietimą į svečius, o ypač apie Astę. Bandžiau prisiminti jaunystės laikų paneles ir moteris, su kuriomis teko tada bendrauti, bet negalėjau tokios prisiminti. Nors gal ir buvo tarp jų kokia nors Astė? Žodžiu, su didžiuliu dėmesiu perskaičiau šią intriguojančią ir šiek tiek mistišką novelę, bent jau man labai labai įdomią ir jaudinančią. Duok Dieve Jums sveikatos, mielas kolega, mano amžiaus gerasai žmogau, o taip pat sėkmės visuose gyvenimo vieškeliuose ir vieškelėliuose, vedančiuose į gėrio ir grožio šalį, kurioje gali atgimti net sena prieškario nuotrauka ir užgimti nuostabioji Astė. Ji iki amžiaus pabaigos išliks mano atmintyje, kaip svajonių mergelė, kaip pasakų deivė, o gal kap prieškario, vaikystės laikų, Pabaiske, kuriame gimiau, o gal Vikšnabrastyje, iš kurio ištrėmė ir amžiams išskyrė mūsų šeimą, kaimo mergaitė, padėjusi berniukams ištraukti mane iš sodželkos, kurioje skendau...
Nesigailiu, kad įdėjau į svetainę šią nuotrauką iš tėvų albumo. O juk prieš mėnesį jau norėjau ištrinti, kaip ištryniau šalia jos buvusią nuotraukėlę, kurioje aš gulėjau vežimėlyje, o mama (dar gyva) ir krikštamotė (jau seniai Anapilyje) stovėjo parugėje, gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke... Ir mane stabdė kažkokia nuojauta, kad nereikia kol kas jos trinti...Ir nuojauta neapgavo. Dabar nuotrauka tartum iš naujo atgimė, kartu su a.a. tėvu, atgulusiu Krasnojarsko krašte ir su krikštamote, besiilsinčia, ačiū Dievui, gimtojoje šalyje.
Džiugina, kad išliks ir kai kurių mano bičiulių parašai po nuotrauką, kad juos perskaitys ir kiti, o ne tik aš ir mano šeimos nariai.
Dar kartą nuoširdžiai dėkoju, mielas Pranai - Pelėda, už šią nuostabią staigmeną Visų Šventųjų dieną. Būkit ilgai ilgai drūtas ir laimingas, kiek gali būti laimingas senatvės keliais keliaujantis žmogus, ne jaunėjantis, bet galintis sutverti gerą ir nuostabią mergelę Astę.

radaa
galima butu dar daug minčiu palikti po siuo kuriniu, taciau nesinoretu jo (per didelemis kalbomis) supaprastinti. ) Sia diena jis tiesiog privercia suvokti ir priimti dar kitaip.

radaa Parašė komentarų: 1089 2007-11-01 - 17:50:44 
gilus iprasminimas.. . paveike labai, tarsi pasibeldimas is ten i cia ir atvirksciai. Tarsi neimanomas kontaktas vakar- siandien ir, dziaugiuosi siuo kuriniu- duoda sveikatos rytojui....

Kaimynas Parašė komentarų: 1164 2007-11-01 - 17:04:05 
Prisipažinsiu, kad ir aš maniau jog kalba eina apie angelą. Pelėda, jei Jūs pats tuo ir netikite, tai mane įtik

3. Keturių kelių kryžkelėje

" Užrašuose kitaip" parašiau:
" Vilniaus Naujininkuose lapkričio 4 d. prasidėjo tiršta tamsa. Krapnojo nešaltas lietukas, bet neatrodė, kad jis reikalingas - gal kaime, ypač Dzūkijoje, toks lietutis teiktų vilties, kad pradės augti baravykai. Toks krapnojimas ten iš tikrųjų vadinamas grybiniu lietumi, na, o Naujininkuose - fui,  jis tikrai nereikalingas, bet, žinoma, geriau, negu juos būtų užgriuvęs žiemos  šaltis. Tiesa, šilumos nedaug, bet ir  laikas toli gražu nepavasarinis. O kad šiluma kaulų nelaužo- irgi teisybė.  Ypatingai tų kaulų, kuriuos nežioja  septynių dešimčių seniai"
Pirmasis dienos įrašas "Užrašuose kitaip" paprastai atsiranda greitai po vidurnakčio ir per parą jų susirenka ne mažiau trijų. Taigi, sakyčiau, ir ši lapkričio diena prasidėjo santūriai, protingai, nesitikint didesnių perversmų savo aplinkoje, bet po minutės kitos išgirdau Astę:
- Girdi? Verkia. 
- Už sienos? Ė, nekreipk dėmesio! Kai įpranti jau negirdi, kas už sienos.
- Ne, ne už sienos. Verkia mūsų naujas bičiulis  Cieskas.
Buvo dvi valandos ir kelios minutės nakties.
Įsiklausiau, bet ypatingesnio įsiklausimo neprireikė: Cieskas verkė neįprastai, pakūkčiodamas. Kaip Dzūkijoje jaunamartės, išvežamos piršlių iš gimtų namų. Labai dažnai sunku įtarti, kad joms tų namų gaila - gailėtųsi, tai turbūt nesirengtų nuotakomis, nesidžiaugtų, nebaliavotų po dvi-tris dienas.  Verksmas Cieskaus  panašus į nuotakos verksmą, bet jo adresu nedrąsu mestelėti įtarimą, kad tai apsimelio graudulys. O jis pats taip:

„Verkiau kaip beržas keturių kelių kryžkelėj
Liūdėjau kaip šermukšnis pamatęs gęstančią meilę“
 
-Taip., Aste, tai Cieskas, - pažinau.
Esu irgi ašaringos prigimties žmogus - ašaros akių paviršiuje, jos ir senatvėje neišgaravusios. Net nusijuokiu, sakau, jog specialiai saugau, kad galėčiau jomis užgesinti pagalvyje uždegtą žvakę . Būna, kuomet ne juokais atrodo, kad šitos žvakės kažkieno valios paskubintos. Užtektų jas užpūsti, kad žmogus pats atsikeltų iš paruošto jam amžino guolio. Žiūri, miega Petras ar Antanas, ir tiek - net rankos ant krūtinės prie širdies. Tik kojos suglaustos, lyg  būtų surištos. O pasitaiko, kuomet tikrai pamatai, kad jos surištos. Kodėl? Kad neatsikeltų? Beje, tokių atvejų yra buvę-„numirėliai“ sugebėdavo užpūsti uždegtą žvakę, pasikeldavo ir vėl, pasiėmę šaukštus,  srėbė sriubą, laukdami kada  numirs. Bet tai sunkus  darbas- atsikelti. Prie tokių žvakių pastatyta atidi sargyba, kad, neduok die, jos nebūtų užgesintos. Ir didelė netiesa sakoma, kad, girdi, niekas mirties nenori. Gal net teisingiau būtų pasakius, kad visi nori  mirties, tik, žinoma, ne savo. 
O nuo keturių kelių kryžkelės girdėjosi Cieskos pakūkčiojimai:

„Nusviro rankos kaip beržo šakos ir skruostais riedėti pradėjo
Raudonos kaip šermukšnio uogos ašaros per sustingusią žemę.“

- Kažin, ko jis verkia, a?
- Dar ne taip verktų, bet jam reikia smuiko. Be smuiko yra taip, kaip  girdi.  Dieve, kaip negerai neturėti  smuiko,- atsiduso Astė ir iš negražiai nupieštų jos akių kampučiu nurideno ašaras. O ne! jos nebuvo kaip  šermukšniai raudonos. Bet tai buvo ašaros.
- Ir tu? Verki?
- Et, nekalbėk! Ir be tavęs širdis pilna sopulio.
- Na va, „pilna sopulio“. O tau dar muzikos reikia, smuiko...
- Ne man, o jam, Cieskai....
- Kad visa ŽaliaŽolė pravirktų? Na, paverk, paverk, Aste. Ir tu,  Cieskai, paverk, - žiūrėdamas girdimo verksmo kryptimi,- pasišoviau padėti. Ir tai buvo labai geros valios aktas, nes žinau, kad po gausių ašarų, dangus pašviesėja. Vėl ateina  noras gyventi, krutėti ir net senatvėje išeit pasivaikščioti po žolę. Tuomet jau labai nepaisai, žalia ji ar ne, bet miklini save, bandai, trankaisi kakta į iliuzijas manydamas, kad tavo senatvė - tik žmonių išmislas, o iš tikrųjų iki jos dar...  Ė, kad ir diena, ir dvi, o gal ir trys. ... Tai turtas, kurio negalima prarasti.
Ką čia parašiau, galėčiau perrašyti netgi ant savo kaktos, nes vargu ar kas kur buvo išliejęs tiek ašarų, kiek jų po Radijo karietos žlugimo, jos gailėdamasis, išliejo vežėjas. Tik,regis  nedaug kam sakiau, kad juo buvau aš, Pelėda.
Istorija kartojasi ir supratau, kad į panašią padėtį pateko Cieskas, tik kiek kitokia forma. bet tai ne kliūtis pasakyti, kad keturių kelių kryžkelėje verkė geras, talentingas, nebijantis ašarų žmogus,   verkė poetas, muzikantas ir tikras vyras, pasiruošęs tuoj pat, dar nenudžiūvus ašaroms, vėl uždainuoti....
( "Daina? tikiu, kad gali tie žodžiai daina pavirsti, net romansu apie meilę, tik būtina sąlyga- tikras garsas")

Garsas jau yra.

„Ištirpo ašaros kaip snaigės ir po audrų ramybė apglėbė širdį
Šalnoj sustingusiom medinėm rankom vėl turiu ką apkabinti“.

- Ką apkabinti?- dingteli.
Ir štai apie 11 valandą  minėtuose „Užrašuose kitaip“ atsirado antras įrašas.
„Hm. Negi taip gali  būti? Bet deja, deja..
Būtent lapkričio 1d. ŽaliojeŽolėje  išgirsta apie Astę. Lig tol jos ten niekas nematęs, negirdėjęs. Gyveno dvasioje ir atrodė saugiau nereikėjo. Tikriausia, tokim gyvenimui būtų palikta, bet – ne. Krebždėjo, kaip peliuke sieloje, vis prašydama nupiešti ją ir paleisti į žmonių gyvenimą..
Nupiešiau. Kad ir negražią, bet... nupiešiau. Paleidau į žmonių gyvenimą. Ir- ką?
Būtent tą pačia dieną Žolėje pasirodė dar viena persona - Cieską
Girdėjęs jo verksmą keturių kelių kryžkelėje ir matęss šalia manęs verkiančią Astę, prieš savo valią įsirėžė klausimas- kas  jis? Iš kur? Kur anksčiau buvo?
Kas gali laiduoti, kad tokia ašarų savišauka - atsitiktinumas?
Kas?“

Dabar peradresuoju tą klausimą  iš „Užrašų kitaip“.
- Pasakykite, plunksnos broliai, sutapimas tai ar – ne?.
Man pasisekė, nes iš tikrųjų, kas ieško tas randa.
Mano sieloje jau senokai suvokta, kad teisybė raiškiausiai išsiskleidžia ne kalbose ir teismų salėse, o būtent nuojautose ir sapnuose. Ir nemanau, kad kas taip gražiai mokėtų sapnuoti ir jausti, kaip.. poetai.
Ir va, kai kurie jų, būtent harmer, Bastet, Medis, St_a_s, nujausdami  būsimo įvyko  neįprastumą, kartus su LAIKU perkopė iš lapkričio 3 d. į 4d., panūdę apdainuoti dar neįvykusį reiškinį savo nuojautose. Miela kada poetas ne tik aklai tiki savo intuicija, bet ir ją patikrina- ar tikrai  buvo taip, kaip jautė..   
Ir štai rezultatai apie įvykį keturių kelių kryžkelėje

harker:
aš sustot negaliu, akys bėga laukais,
kur nuliūdę beržai
savo galvas kaltai panarino...

Bastet:
Mylim mes, karšti ir atviri,
Mylim, trokštam, bėgam, klystam.

Medis:
Skaistus kaip kūdikis
gimęs.

St-a-s:
sakysiu –
gal
cigaras apsvaigino...
-------------------------
O Cieska  jau dainuoja. Džiaugiasi ir Astė. Ir vėl- ar nesutapimas?
Jeigu dar sutaptų ir mano spėjimas, kad jo tikrasis  vardas Česlovas, arba ,kaip dzūkuose sakoma – Čieska, tai...
- Dzieduli, aš tau dar vis negraži, a?,- išgirdau Astę.
- Va, pasiimk. Tikriausiai čia ne man, o tau parašė
- Čiesiukas?
- Verksnys, o ne Čiesiukas, - pasakiau ir padaviau iš  „Vėlinių“ novelės pašto dėžutės raštą apie -
statinę,
filosofiją,
girgždančius vyrius,
jausmus.
                                       ************

giedrex26 Parašė komentarų: 2994 2007-11-04 - 22:33:48 
...gerai,labai gerai, kad jaučiate žalią žolę ir dieną, ir naktį, kažkaip jaukiau ir šilčiau pasidarė...ačiū Pelėda...

Taurija Parašė komentarų: 3775 2007-11-04 - 22:04:35 
...geras kūrinys...šiltas. Puiki nuojauta. 

tyluma Parašė komentarų: 266 2007-11-04 - 21:00:33 
Kiek daug grožio pajautimo,šilumos ir Meilės šalia esantiems.Nuostabu,Pelėda.

Sodininkas Parašė komentarų: 942 2007-11-04 - 20:26:39 
Patiko. Ypač autoriaus pamąstymai, kupini gyvenimiškos patirties ir išminties. Įdomu, ką netrukus vėl išgirs ausyla Astė, ir apie kokį Žalios Žolės autorių jiedu kuždėsis ir rašys vidurnaktį? Mielas Pelėda, pasakykit Astutei, kad ji nesikrimstu dėl savo išvaizdos, nes skaitytojai ją įsivaizduoja tikra gražuole 

Karile Parašė komentarų: 371 2007-11-04 - 17:24:23 
O laimės, žiūrėk, Kaimynas. Aišku, kur du pešasi, trečias laimi.

Karile Parašė komentarų: 371 2007-11-04 - 17:22:35 
Žiūrėk, prasidės pavydo scenos....
Cieksas ir Pelėda nepasidalins Astės?...

harker Parašė komentarų: 97 2007-11-04 - 17:06:32 
Pelėda,Jūs nepakartojamas.Sustingau ir aš.

Kaimynas Parašė komentarų: 1166 2007-11-04 - 17:02:12 
Perlėda,Jūs tampate Žalios žolės metraštininku. Gražu.

Pelėda Parašė komentarų: 768 2007-11-04 - 17:00:46 
Gerai, kad sustingote. Patiko eilėraštis.Geriau pirmoji"verkianti" jo pusė
O kad privalote patylėti, tai- ne. Manau, kad to labiau nenorėtų Astė, kuri, mano žiniomis, ruošia slaptą susitikima su Jumis.
Slaptas nepavyks...
Būkite laimingas, kūrybingas, įdomus.

cieksas Parašė komentarų: 120 2007-11-04 - 16:37:19 
tik skaitau ir mąstau...
privalau patylėti...
Cieksas skaitydamas sustingo.

5. Verkiantis džiaugsmas

Lyg karvė žolę atrajoju Astės žodžius jausdamas, kad jų užteks ilgam galvojant apie save, laiką, žmogų, ir skaudu jausti, kaip po sielą tapena „Žalias dvikovų priešaušris“. Laikas, regis, grįžta, bet ar kartu su juo sugrįš Aleksandro Diumos muškietininkai? 
„Jeigu prisieitų ginčą dėl mano širdies spręst dvikova, laiminčiau jį, Pelėda“, – atsimena Astės žodžiai ir su jais įvirtęs priekaištas dėl vyrų vyriškumo. Nenori Astė pagirti esamą vyriškumą ir pati puoselėjo progą, kad įvyktų tai, kuomet nusiteikimas ilgiems pamąstymams nutrūksta nuo taiklaus pistoleto šūvio ar virtuozinio špagos dūrio širdin. Buvau tikras, kad žalią dvikovų priešaušrį liudijo ir Saulažiedės „Ruduo“. Visi žinom, kaip gražiai jis atrodo Žolėje, ir žinom, kad šito rudenio žiema neapsnigs.

nesutelpu vidumi
į tylėjimo puslankius

Man dar reikės sužinoti, kas jie, tylėjimo „puslankiai“, bet gerai žinau, ką reiškia nesutilpti vidumi į tylėjimą. Manau, kad taip atsitiko su Cieksu. Dar nesuskambus vidurnakčiui, gavau nuo jo žinią, kad pirštinė pakelta:

Pirštinė pakelta, muškietos sukryžiuotos.
Jaučiu kažkokį kvapą.
Tik dar norėčiau pamatyti Astės kovą.

Greitai paaiškėjo, kad apie „pakeltą pirštinę“ žinome ne tik mudu, ir negalėjau susigaudyti, kaip tai atsitikę. Beje, Ciekso siųstoje žinioje ne viskas aišku – labiausia gal neaišku, iš kur jis sužinojęs apie Astės kovą. Pats, taip arti būdamas prie Astės, apie jos dvikovą išgirdau tik sužinojęs, kad jos priešininkė Harter. Beveik neliko abejonių, kad laikas jau subrandino atgaivintą dvikovų idėją ir jau ji atėjusi į Žolę. Keista buvo galvoti ir apie tai, kodėl Cieksas NORI pamatyti Astės kovą. Viešpats žino, kaip labai nenorėčiau, kad mano mylimas žmogus būtų likimų išlydimas Ten, iš kur arba grįžtama, arba sugrįžta luošas, bet dažniausia išeinama visam laikui.   
„Tai gal ir jis žino, kad Astės priešininkė yra Harker“, – it kirvis kulbėn įsikirto mintis.
– Aste, ar tau kas nors žinoma apie Harker? – paklausiau.   
– Daugiau negu reikėtų. Bet kad jos ašaros medinės!...  Dzieduli, sakyk, ar matei moterį, verkiančią medinėmis ašaromis? Tik dabar sužinojau, kad yra ir taip verkiančių.
– Verkia medinėmis ašaromis?

rytoj surinksiu aš medines savo ašaras
į saują, gal į dvi, tikiu – stipri esu, pajėgsiu.
surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras,
nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu.

– Viskas aišku, – supratau – dvikova įvyks rytoj vakare. Ėgi, sustok! – stabdau laikrodžio rodykles, kurioms „iki rytoj“ belikę suskaičiuoti paskutines paros minutes, o dabar, kai ruduo, ir iki vakaro ilgai neužtrunka: prieblandoje švysteli rytas, ir jau, žiūrėk, pradeda temti vakaras. Ir, matyt, reikia jauno žmogaus veikimo, energijos, kad galėtumei kažką pakeisti. Ką? Ko imtis? O juo labiau, kai esi sukempėjęs kaip senas medžio kelmas. Bet reikalas regėjosi toks svarbus, kad suėmiau Astę už rankos riešo:
– Kai tave piešiau, – o ne! – netikėjau, kad šita ranka laikys ginklą ir nutaikys į žmogų.
– Dzieduli, betgi nupiešei mane ne tik popieriuje, nupiešei ir laike, apie kurį sakoma, kad iš jo nieko geresnio nereikia tikėtis.
– Ne apie laiką kalbu, o apie tave. Apie tave, – pakartojau ir jau kietindamas balsą: – Dvikovos nebus. Velniop ją! – pasišiaušiau kaip seniai, kaip gaidys, ir atrodė, kad tikrai nėra to, kas mane pabaidys. – Girdi, dvikova neįvyks! Pašaukiau, – Dievas žmogui gyvybę duoda, kad gyvuotų ji, o nebūtų sunaikinta mirtimi.
– Tu ne Dievas, vežėjau. Dailininkas irgi, kaip sakai – ne koks. O kaip žmogus? Na, nežinau, pats mane nupiešei ir dabar pats priekabiauji, kad tokia. Dėl Harker, tai pasakyk jai, kad irgi nesijaudintų; jeigu jos gyvybė iš Dievo, ji išliks bet kokiu atveju.
– Aste, – teištariau tik jos vardą, ilgai nežinodamas, ką pasakyti. Atsiminiau savo pirmą piešinį – ką nekalbėk, ten ji ne tokia, tačiau piešinį pataisius, jis pagerėjo, ir Astė dabar būtent tokia. Nesakau, kad o-cho-ho!, bet nors tiek, kad žmonės pamatę atsimena. Ir Sodininkas taip pat, – prisiminiau jį vienintelį, kuris laiškutyje minėjo Astę. Ten taip:
„Mielas Pelėda, pasakykit Astutei, kad ji nesikrimstų dėl savo išvaizdos.“
– Linkėjimai nuo Sodininko, – pasakiau.
Astė irgi palaukė, bet supratusi, kad iš sodo daugiau žinių nesulauks, tarė:
– Geras žmogus. Atsimenu. Ir žinau, kad abu esate prieškario žmonės. Todėl ir sakau: jūsų pareiga mokėti apsiginti karu. Neniekinkime  karo. Kuomet jis reikalingas – tampa šventu.
Astė kažko pasilenkė, kažką surado ir. jai atsitiesus, pamačiau jos rankoje seną, nežinia kokių laikų pistoletą.  Praradęs amą mirkčiojau akimis, kol sugebėjau išveblenti.
– Iš kur jis? Dieve gink, aš jo nepiešiau. Ir apie dvikovą su Harker išgirdavau tik iš tavęs.
Paros minutės dar buvo nesuskaičiuotos ir galbūt, kad naktis ar... Galbūt, kad stengiausi išmokti Saulažiedės „Rudenį“ ir jau pradžioje įklimpau į jo gražumą:

būna, kai reikia, net siela neauga

Kažkodėl neblogai prisiminiau, kad toks pistoletas savo vamzdžiu ne kartą  žegnojo ir mano kaktą. Ir rankose tuomet jį laikė graži princesė, reikalaudama: Rašyk! Ar tik ne Vilnelė jos vardas? Atsimenu tik, kad tai vyko „rašykų“ teritorijoje. Rašiau, stengiausi, bet vis ne taip, kaip  reikia, o kaip moku.
Džiaugiuosi, kad iš gražaus žmogaus rankų ginklai labai dažnai neiššauna. Man irgi pasisekė – gyvas, sveikas ir turintis daugiau supratimo, kad jeigu darai – stenkis daryti gerai... Bet... Kas čia? Girdite?

kada lauželis pamažu ims gesti,
įpūsiu ugnį vėl, į naktį lėks žarijos.
beliks tik širdis savo medines sumesti.
ramiai stebėti, kaip liepsna ir jas praryja.

ir kol šilta ugnelė plėšys rudeninę tamsą,
kol vėjo liečiami virpės pilki šešėliai,
aš pabandysiu žvilgtelt į akis tam balsui,
kuris tiek mėnesių su manimi kalbėjo.

– Kur mano ašaros, kur? Kodėl, vežėjau, jų man nenupiešei? O Dieve, moteris, o be ašarų. – netikėtai išgirdau Astę, kuri, numetusi pistoletą, taikliai juo pateikė šiukšlių dėžėn. Va, tuo metu ir atėjo moteris. Neišgirdau, ar sveikinosi, bet kiti jos žodžiai pasiliko gyvent ausyse. Nežinau, kaip labai jų reikėjo ausims, bet mano sielai – labai.
– Neblogai pažįstu Harker, ji nekovos, pasiduos iškart. Be ketinimų nugalėti.
– Kas jūs?
– Aš medinė.
– O Dieve, kokia graži. Medinė, o graži. Ir ašaros tikros – medinės, – džiaugėsi Astė: – Pasakyk Harker, kad ir aš į dvikovą neateisiu. Pasakyk jai, kad ji laimėjo, nes iš tikrųjų taip yra.
„Kai žmogus tikras, ir ašaros jo tikros – neišmeluotos, nesuvaidintos“, – nežinau iš kur dingtelėjo galvoje,
– Aste, –aš už tave paverksiu.
– Ne, ne. Nereikia, negi nematai, kad verkiu. Jau išmojau verkti.
– Tai kad ir aš verkiu,-pasakė viešnia.-
Ir pirmą kartą pamačiau, kaip atrodo medinės ašaros.

medinė aš... pavirsiu lengvu baltu dūmu,
supsiuosi akyse dangaus, kol vėjas vėl ims pūsti.

***
tai bus rytoj... šiandien vis dar renkuos artumą,
šiandien vis dar renkuosi tavo būti...

– Ačiū, – kažkodėl pasakiau, tik nežinau, kam. Žiūrėjau, kaip Astė priėjo prie veidrodžio ir džiaugėsi matydama save verkiančią.

2007-11-07 18:39:16 Pelėda

radaa Parašė komentarų: 1323 2007-11-12 - 12:54:55 
.... tiesiog skaitau...

Taurija Parašė komentarų: 4031 2007-11-08 - 05:59:04 
...jautriai ir gražiai...neišmeluotos tos ašaros.

cieksas Parašė komentarų: 222 2007-11-08 - 00:43:09 
Iš priešaušrio grįžau
Į verkiantį džiaugsmą.
Meilės troškulys ištirpo
Medinėj ašaroj.
Tavo ir mano Meilė
Mirti negali.
Pakuždėjo išlakioji pušelė
Prie medinių ašarų upės.

Karile Parašė komentarų: 472 2007-11-07 - 21:28:26 
Rutuliojasi Žaliosžolės epas...

harker Parašė komentarų: 245 2007-11-07 - 21:19:37 
Ačiū, tikras ir nuoširdus, kaip Astės ašaros.

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-07 - 21:11:54 
...tai jau tikrai darosi įdomus romanas...įtaigiai...negaliu kitaip įsivaizduoti Astę, kaip gyvą ir tikrą...ir jos ašaros tikresnės už tikras...

Ramunė Parašė komentarų: 10947 2007-11-07 - 20:39:12 
Taip Pelėda mus visus į romaną suguldys 

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-07 - 19:56:02 
Labai jausmingas kūrinys, na o ir kitų AUtorių kūrinių interpretacija ir panaudojimo būdas labai orginalus. Sakiau juk, kad Pelėda pats protingiausias gyvūnas ir juokais pagalvojau, kad advokatas iš Tamstos būtų nepakeičiamas. Yoli gražu ne kiekvienas sugebame taip įsigilinti į kito parašytas eilutes ir kas tarp jų

7.Dvasios Venecijoje

„Ne kaip išėjo, oi, ne kaip. Nereikėjo jai rašyti juodai kaip naktis apie Astei pasiųstą eilėraštį, – mąstė Cieksas. – Gražesnės jos nepadariau, o padėtis dabar tokia, kad nesmagu pačiam prisipažinti. Deja, yra kaip yra, ir reikia kažką daryti. Pirmiausia gal įtikinti Harker, kad norėjęs tik gero, savo poezija pagirti Astę, išjudinti ją, jausti savyje moters grožį, džiaugtis, didžiuotis, kokia esanti, nes jeigu jautiesi negražus pats sau, tuomet – amen, tuomet kitam niekuomet nebūsi gražus. Ot, ir išjudinau, – skandinosi širdgėloje Gaudentas, – taip išjudinau, kad reikia ruoštis dvikovai su tuo diedu. Jam kas? Senas kaip kelmas – mirti jam niekai. Net ir mirtis tokiu nesidžiaugia. Užsilikusius palieka pelėti – tegu! Bet kaip mirti jam, paliekant ją, Harker?
Liūdni dalykai, brolau, liūdni, – piešė vaizduotėje nevilties paveikslus Cieksas, bet kad ir piešti nereikėjo. Tik suklusk ir klausyk – pilna Žolė liūdesio. Va, Anna Bradda nepatingi susirasti net čigonę, kad žvilgtelėtų per kortas. Ir ką gi?

Grotas kalėjimo, dryžą kepurę
Ir rūbą valdišką aš tematau.

Awtorius irgi neprašviesina  nuotaikos, kuri lyg žemę pardavus, lyg laukiant pasaulio pabaigos. Eilėraštį nemirktelėjęs pavadino „Linksmybių pabaiga“, o ten:   

Rudens akiduobės pajuodę.

Nuslinkę lapkričio plaukai.
Lietus, lašnojantis pilkai,
Linksmybių pagirias išduoda.
         
O iš pajuodusių rudens akiduobių, apsikabinęs gitarą, graudulingai dūsauja Ramūnas:

Tu dingai nakties tamsoje,
Nepakvietei manęs su savimi.
Tau šaukiau:
– Neišeik, nepabėk!
Bet Tu išėjai...

Tokios sielvartingai juodos dienos Cieksas neatsimena. Gal tik, kai rinko Harker medines ašaras, bet ir tuomet sieloje nebuvo taip aptemę: jautė, žinojo, angelai šnabždėjo jam, kaip ir ką reikia daryti, kad raidės  „h“ ir „c“ augtų ir išaugtų nuo mažų iki didžiųjų. Ir taip atsitiko:

Cieksas:

Iš pradžių kalbėjosi dvi mažytės raidės „h“ ir „c“, kalbėjosi, kol užaugo H ir C, po to gimė mintis (...). Ir, pasirėmęs į verkiantį beržą, bandžiau nubraukti medines ašaras, lyg norėjau visą ilgesį išlaistyt. Kad liktų tik prasmė ir meilė... Nėra tokio upeliuko, kuris nenorėtų išsilieti kaip upė.

Cieksas per nuojautą tiesiog žinojo, kad toks jo nusiteikimas Meilės istorijoje irgi bus įrašytas didžiosiomis raidėmis. Ir dabar lyg girdėjo jam pasakytus mylimosios žodžius:
 
Harker:

C  sakė, kad būna ašarų medinių, kad būna ilgesio lietus, kad gali verkti ir medžiai, pasiilgę meilės ir prasmės. H sakė, kad medinės jos nenušluostomos. Neduok Dieve kada nors verkti medinėm ašarom.

„Iš tikrųjų, neduok Dieve,“ – ištikusioje jį nelaimėje giliai atsiduso Cieksas. Ir buvo minutės, kuomet jam regėjosi, jog Dievas jį supranta, remia, padeda, glaudžia jį prie Harker, o Harker – prie jo. Regėjosi, kad ne be jo paramos Žalioje Žolėje taip gražiai, lyg angelų atnešti tą vidurnaktį vienas prie kito prisiglaudė dviejų įsimylėjusių širdžių kūriniai, prisiglaudė jų skausmas, ašaros, džiaugsmas, ateitis.  Naktis lyg šviesėjo, lyg rodė į Visų Šventųjų dieną, kai abu kartu atėjo į Žalią Žolę. Tai buvo nuostabi diena, o žmonės, kuriuos jie sutiko, irgi buvo gražūs, nuostabūs ir atrodė, kad pakelti aukščiau dangų savyje jau neįmanoma. Būtent tą Visų Šventųjų dieną Cieksas pirmą kartą pamatė Astę. Žiūrėjo į ją ir norėjo jai padovanoti daug ką, bet labiausiai įdiegti joje pasididžiavimą savimi, Savęspi. Kilo mintis parašyti jai laiškelį ir pasiųsti su muškietininko bučiniais. Kai žmogus laimingas, pakilus, pasodintas ant šimto žirgų, tai jam gražus visas pasaulis, jis linkęs jį išbučiuoti. Ciekso poetiška siela gyvai jautė, kad niekam kitam taip labai reikalingas muškietininkas su bučiniais, kaip Astei. Ir tik pykdamas siuntė mintyse prakeiksmus žmogui, kuris ją tokią piešė. O Astei, kai jau žinome, meluodamas rašė:

Siela ištroško dvasios peno,
O lūpos tavų bučinių.

Poetas žinojo, kad dviejų ketureilių eilėraštis nėra didelės vertės poetinė brangenybė, bet taip pat žinojo, kad pirmosios jo eilutės Astę sodina šalia jo ant tų jo šimto džiaugsmo žirgų. Ir širdyje juto muškietininko polėkį.
O kas atsitiko?
Nepamanė, kad toks poelgis Harker širdyje vėl brandins, augins, nokins ir sės medines ašaras. Gaila, kad ir jo kūrinys „Medinių ašarų saga“, kažkada rankiojęs medines ašaras, padėjęs jiems abiems auginti „h“ ir „c“, Žalioje žolėjo buvo panaudotas ginklu prie jį patį. Skaudžiai į ausis trenkė TIKRO DEARNIO žodžiai: „Išmetus tai, kas nereikalinga, gal kas ir gautųsi?“
Ar girdite, ponai – GAL? O lyg ir moderatorius, lyg ir privalėtų žinoti, kad ne „gal gautųsi“, o jau gavosi.
Arba ko verti Ramunės parodymai į sagos žodžius  MEDINĖS AŠAROS, JAUSMAI, SIELA, ŠIRDIS, ŽVAIGŽDĖS ir priekaištus, kad „tas pats per tą patį“ silpnina kūrinio tekstą. Ar ne geriau  būtų pasiklausti pačios Harker?
(„vyrai kalba kartais taip, kaip moterys nori girdėti. Man patinka Ciekso saga“).
Ginčykis, draskykis, daryk ką  nori, o liūdesys sieloje netyla, kaip ir Ramūno dainos priedainis:

Kodėl, kodėl Tu išėjai
Ir nieko man nepasakei?
Ar išsiskyrė mūs keliai,
Ar suklaidino mus jausmai? (2 k.)

Liūdėjo Besparnis angelas. Net Vynas. Abu liūdėjo, siųsdami jam, Cieksui, paguodą ir užuojautą, bet didžiausią kartelį „Medinių ašarų sagos“ kūrėjas“ patyrė pamatęs, kai po devynių perskaitytų eilučių nuo kūrinio atšoko Kvinta. Kas tai? Provokacija? Nežinomybė pečius slegia. Po dviejų posmų kvinta neteko žado, – žagtelėjo.
Sieloje temo dar labiau. Darėsi aišku, kad ne viskas Žalioje Žolėje taip žalia, kaip tikėjosi per VISUS ŠVENTUS ir džiaugėsi. Kad viskas keičiasi – suprantama, taip įprasta, bet kodėl tai greitai, – mąstė Cieksas. Prisiminė Astę, su juo buvusį senį, kurio vardą sužinojo „Tokiam ir dviejų kulkų į kaktą negaila“, – pašiaušė savyje pyktį, – bet Žalios Žolės geografija plati, didelė, nuo vieno Lietuvos krašto ii kito. – Kur aš? – bandė pažinti buvimo vietą ir aiktelėjo – tiesiai į ji, tiesai į jo akis skrido dvi įkaitintos ir raudonos kaip įpūsta žarija kulkos. Užsimerkė, atsimerk – kulkos nekreipė krypties, buvo įkaitintos, raudonos, bet jau sustojusios. Ir Cieksas pažino, kad tai... Harker batai, prikaišioti žalios žolės ir rudenio lapu. Čia pat apniukintas prieblanda ežeras ir... Viešpatie, Viešpatie. Negi? Batai jos, netoli ežeras, o kur Harker?..
–Kur tu? Aūūūū. Kur tu, Harker? –kojų keliai linko, kūnas sunkėjo, lyg ruošdamasis perskrosti žemę ir nepajautė, kaip šiltos, geros rankos apsivijo jo pavargusį kaklą, o krūtinę prisiglaudė prie krūtinės
– Aš čia, Gaudentai. Viešpatie, kaip džiaugiuosi, didžiuojuosi tavimi. Net neįsivaizduoji, kiek daug ko tavyje yra. Net ir toj eilutėje, kurios nesugebėjo perskaityti Kvinta, – ir dar labiau prisiglaudusi ir beveik pakuždėdama toliau kalbėjo. Aš mačiau, kaip verkia Astė, kaip ji džiaugėsi savo ašaromis Ir aš taip pat kartu su ja džiaugiausi ir verkiau, kad yra tokių muškietininkų, kaip tu, Gaudentai.
– Puiku. Aš vėl Venecijoje. Kai su tavimi, visuomet jaučiuosi, kad esu Venecijoje. – Ir lyg apgailėdamas: – Negi tie žmonės, kurie skaitė mano Sagą, nežino, kas yra žmogaus dvasioje Venecija? Aš dar ir dar kartosiu tuos žodžius MEDINĖS AŠAROS, JAUSMAI, SIELA, ŠIRDIS, ŽVAIGŽDĖS, o sagą ištęsiu lig begalybės, kad vėl iš tavo lūpų išgirsčiau: vyrai kalba taip, kaip moterys nori girdėti. Man patinka Ciekso saga.
Ir iš tikrųjų Harker vėl girdėjo daug kartų jai kartotus žodžius.
Mediniu ašarų saga dar neužbaigta.
Harker buvo basa. Atrodo, kad ji buvo Venecijoje, ir batų jai nereikėjo. Jos raudoni batai, prikaišioti žolės ir rudenio lapų, stovėjo ant seno Užutrakio dvaro laiptinės laipto, užspaudę raštelį su įrašu:

Raudonas taškas rudenėlio peizaže
Prikaišioti žolių ir lapų du raudoni batai...
O Dieve, kaip nepaprastai girdėt gražu,
Kai apie meilę džiaugsmas ašaromis kalba.

2007-11-09 14:07:58 Pelėda

Laidy Parašė komentarų: 17 2007-11-13 - 19:09:46 
fainai... net ner ką daugiau pasakyt..    aš ir norėčiau taip mokėt...  pavydžiu... aš visada pasakau kada pavydžiu...  nusišnekėjau tai... 

Tikras Dearnis Parašė komentarų: 1903 2007-11-12 - 09:18:19 
Įdomi tematika, juolab, kad personažai - realūs žmonės.

Vėtra Parašė komentarų: 912 2007-11-10 - 18:32:34 
Įdomus darbas, įdomus.

cieksas Parašė komentarų: 222 2007-11-09 - 22:44:39 
Siela Venecijoj,
Širdis tavam delne,
Raudonuose batuose
Žolė Žalia vėlų rudenį.

Ramunė Parašė komentarų: 10947 2007-11-09 - 21:40:10 
Gražiai vinguriuojamas siužetas, tik kai kur gal pernelyg užsižaidžiama gražiu kalbėjimu.

Taurija Parašė komentarų: 4031 2007-11-09 - 17:29:38 
...nuoširdžiai...be jokio patoso. Yra kaip yra. Gera kalba.

Kaimynas Parašė komentarų: 1416 2007-11-09 - 16:11:27 
Šiltas, malonus, be jokio juodo debesėlio šis kūrinys. Skaitai ir tarsi ne šlapias lapkritis, bet žieduose paskendęs gegužis už lango būtų.

harker Parašė komentarų: 245 2007-11-09 - 15:03:30 
Perskaičiau. "... ir atrodė, kad pakelti aukščiau dangų savyje jau neįmanoma."
Taip, "Tai buvo nuostabi diena, o žmonės, kuriuos jie sutiko, irgi buvo gražūs, nuostabūs...".
AČIŪ.

giedrex26 Parašė komentarų: 3330 2007-11-09 - 14:25:17 
...labai gražu, artima, šviesu...ir tokią Dvasios Veneciją TIK PELĖDA gali sukurti...ačiū...