Kūrybos oaze

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.

Âû çäåñü » Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

Ñòðàíèöà:   1 … 4 5 6 7  

Ñîîáùåíèé 51 ñòðàíèöà 60 èç 64

51

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

50. Vidinio išėjimas

        Galop apsisprendžiau:
        - Eik, Vidini. Tu laisvas. Ir nepyk, jeigu gali, kad tiek metų tave savo nelaisve kankinau.
        - Tikrai laisvas?
‘       -Laisvas ar nelaisvas, net nežinau. Bet būk, gyvenk, kaip tau atrodo ir kaip sugebi. Būsiu laimingas, jeigu išliksime draugais, o jeigu ne- tai bent pažįstamais.
        Vidinis įkvėpė pilną krūtinę oro:
         - Kažin, ar kas yra tiek iškentėjęs, kaip aš. Skaičiuok, septyniasdešimt metų. Tie vieneri, kurių trūksta iki tiek, faktiškai nieko nereiškia. Oi, Pranuci, Pranuci... Turbūt nori, tikiesi, kad tau padėkočiau? Atleisk! Tegu tave Dievas saugo, o aš kepurę ant galvos ir į visas keturias šalis.
         - Būk laimingas, - pasakiau ir net nejutau, kaip ašara po ašaros nuslydo veidais žemyn ir akys apsigaubė rūku. Lyg  būčiau ne aš, o Vitalis Karsanata, kuomet ašarėlės
                                  Rieda prisiminimais ir skausmu
                                  Rieda džiugesiu ir rytojumi
                                  Gal atsivers ir sugrįš?
        -Tai, Vidini, mano kalėdinė tau dovana. Tik, žinoma, saugokis, kad neatsitiktų tau šiemet, kaip Melesai pernai: „Brangūs draugai, kolegos ir visi, kurie siuntėte nuoširdžiausius linkėjimus per praeitas Šv. Kalėdas. Skubu pranešti - NIFIGA - niekas neišsipildė! Todėl per šias Šv. Kalėdas prašau siųsti pinigais, konjakais arba dovanomis“.
        - Tai nepalyginami dalykai. Laisvė yra laisvė. Ji ir laukinę Ameriką padarė Amerika, - budriai atsiliepė Vidinis, bet ašaromis sudrėkusių akių nemokėjo paslėpti.- Ar galėjau pagalvoti, kad tai atsitiks Šklėriuose? Gal, sakau, labiau reikėtų dėkoti Radijo karietai, negu tau, Pranuci.
       - Svarbiausia, Vidini, kad nugalėjau save- tu laisvas. Kalėdos! Ir turėtum jausti, kad oi kaip sunku kaupti šviesą, kilti į zenitą. Diena jau vakar pailgėjusi minute, šiandien išlika su tuo pačiu bagažu - 7:15 
    Vidinis yra kažkokia MANO dalis ir kuomet prireikdavo, sugebėdavau jį nutildyti, bet tai niekuomet nereiškė, kad jis susitaikydavo su savo padėtimi ir palikdavo mane ramybėje. Spardėsi, unkštė, boksavosi, norėjo būti individualus, savarankiškas. Galop apsisprendžiau: velnias tavęs nematė! Nori tokiu būti- būk! Net numaniau, kad tokia jo laisvė man žada nemenką moralinę naudą. Tačiau karietos ekipažas, stebėjęs Vidinio išlaisvinimo, buvo labai santūrus ir nelengva pasakyti- kodėl? Gal nujautė, kad nereikėtų ankstesnę jo būtį vadinti nelaisvę, nes ir jo buvimas manyje irgi trukdė man būti laisvam. Žmogus su savo kalėjimais turbūt negali būti laisvas, kaip ir šalis, valstybė, tauta. Ir va matau, kad kažką apie tai nori pasakyti Citata.
        - Kaip čia tu geriau pasakius, Vidini?  Manau, kad nenorėsi pakeisti Dievą, gimusį Kristų, gal net ir kardinolą Audrių Juozą Bačkį.
      - Ne, tikrai nekeisiu. Net ir kardinolo Audriaus Juozo Bačkio, - pasakė pasižadėdamas Vidinis.
       - Tuomet kartu su mumis priimki ir jo kalėdinę dovaną, išdalytą per šv. Mišių pamokslą Arkikatedroje,- pasakė Citata ir tuomet jau... kaip gali būti tik Radijo karietoje- pasigirdo kardinolo  sakomi pamkslo žodžiai:
      - Dievas nesibodėjo gimti tvarte tarp gyvulėlų neturtingos savo motinos bei Šv. Juozapo globoje. Nebijokime ir mes sutikti Jėzaus Jo įkurtoje Bažnyčioje, kuri vienintelė gali Dievo vardu atleisti mūsų nuodėmes ir atkelti vartus į išganymą.
        Ir  dabar  jau vėl kaip visuomet po svarbiausios dienos citatos- sukunkuliavo, suūžė, sušnypštė, užvirė:
        - Nei vienas žmogus neturi teisės kalbėti, veikti Dievo vardu! Kas J. A. Bačkiui tokią teisę suteikė? Dievas? Tegul tai įrodo!
        - Kodėl šneka šitie kunigai bet ką? Negi patys nejaučia tikrumo reikiamybės? Sapalioja apie Kristaus dvasias, Dievo motinas... Gal pagaliau suteiktų prasmę savo žodžiams? Žmonės tikrai atsisuktų į save, kas tikra širdimi ir juntama. Ne kitaip.
        - Žmones, tikėkit į Jėzų ir jis jums atleis, atleis. Netgi savižudybes atleis.
        - Sutinku. Dievo Sūnui turtai nerūpėjo, užtat Bažnyčiai jie beprotiškai rūpi. Bažnyčia pasaulyje pagal turtus yra trečioje vietoje! O dar kai kurie kunigai moko ,kad „skurdas –dorybė“...
        - Kodėl pykstat, kad kažkas gali atskleisti jūsų nuodėmes? Jei pykstat, tada patys atsistokit katedros aikštėje ir pasisakykite. Tokio veikėjo dar nemačiau. O gėrio su blogiu nesutapatinsite niekada jūs, šėtono vaikai. Sudegsite, žlugsite, išsiskersite, bet dievas - gėris jus vis tiek nugalės.
        - Nelabai suprantu, kodėl turime rūpintis žydiška krikščionybe? Galima pagalvoti, kad savo istorija jau atkasėm, kad dabar kasinėtume kitų nacijų.
         -Kaip patogu: mes vieninteliai galime atleisti jūsų nuodėmes, o jei manote, kad jų neturite - jūs klystate, nes jus vis dar persekioja gimtoji nuodėmė.
        - Ne Bažnyčia atveria vartus į išganymą, nes ji nėra tikrieji Dievo namai. Dievas yra visur. Perskelk pliauską ir rasi Jį ten, pakelk akmenį - ir Jis ten bus.
         -Ne Dievas gimė tvarte, o pranašas Jesus Christ'us, kuris skelbė Gerąją Naujieną. Ne Jesus įkūrė Bažnyčią, o Jo pasekėjai apaštalai. Ne Jesus skleidė melą, o Jo pasekėjų apaštalų sukurtos Bažnyčios tarnai teigdami, kad jie turi Dievo įgaliojimus atleisti nuodėmes. 
         -Aukština neturtą, o patys skęsta auksuose.
          - Ponai, ponai,- sujudau, neturėdamas kur kišti, slėpti ausis.. ČIA, ponai, ne taip, kaip TEN. ČIA Radijo karieta. ČIA jos Pivašiūnų Švč. Marijos - nuliūdusiųjų paguodos erdvė. ČIA, ponai, dar vis šeimininkas aš nepaisant, kad Vidinis atsiskiria, išeina. Ir, beje, žinokite, kad ir arkikatedrą su Audriu Juozu Bačkiu taip pat laiko pagonybės dievai, o būtent – ąžuolai,- prasmingai gražiai, trumpai pakalbėjau, ir girdžiu, kad viręs kalbų ir nuomonių katilas nuščiuvo, atsirado tyla. Reikėjo kažką sakyti, bet- ką? Atsiminiau neparašyto eilėraščio, skirto geram žmogui, pavarde Aukštaitis, ištrauką:
                                              Gerai atsimenu Julių Aukštaitį -
                                              Į dangų rankom įsikibo
                                              Ir ąžuolinę giesmę užgiedojo...
                                              Taip pirmą kartą sužinojau,
                                              Kad arkikatedra - tautos šventovė
                                              Ant ąžuolų užaugus stovi...
     - Tikrai taip. Aš tai žinau, - pasakė Ypata- Ten, po arkikatedra – ąžuolai. Galbūt visas Šventaragio ąžuolynas. Reikės sužinot, bet svarbiausias dalykas žinomas: Vilniaus arkikatedra stovi ant ąžuolų.
        - O tai reiškia, kad nepaisant nuo kokio popiežiaus bėgtume, nuo savęs nepabėgsime. Kaip ir Lietuvos katalikų bažnyčia nuo pagonybės, - aukštą frazę mestelėjo Astė, matyt, irgi išmokusį ją iš Ypatos. Betva žinia, išgirdome, kad Žalia Žolė Radijo karietai atsiuntė penkias gražiausias Kalėdų šventė poezijos šakeles. Ir tikrai, nepasakysi, kuri gražesnė, bet žinoti ir pasakyti kieno jos, regis, privalau.
         
            Dvi šakelės GIEDRĖS iš „KALĖDŲ MALDOS“
                      Septynios Žemės jūros mano sielą plovė,
                      Žaibai ją raižė, degino ugnis,
                      Bet neliūdėk, aš netapau šventovė... (1)
           _______________________
                      Gražiai užgimsta per Kalėdas Dievas
                      Tarp jaučių, karvių ir gerųjų asilų...(2)
         
          SAULAŽIEDĖS iš „NIČ“:
                     Sėji įvaizdžius vieną po kito kol
                     nelieka
                     kuo didžiuotis smėliui byrant..
         
           KVINTOS iš „KAIP MYIMAS ŠIAURYS:
                     Sugrįžtu į save -
                                           Išeinu į ramybę...
       
             PIILVOTUKO „au au“
                       Net keista.
                       Tiek loja šunų
                       O karavanas... neina.
        - Einu,- ištisdamas ranka pasakė Vidinis. –Einu, Pranuci, nes kuo toliau, tuo graudžiau. Ir beveik pašnibždėdamas: Nenustebk, jeigu aš teteportuočiausi. Buvau susitikęs su Viktoru Medžiu, sakė, kad tai įmanoma.
        - Kur teleportuosies? Į Radijo karietą? Kaip Viktoras Medis? Jis poetas, dar devynių galų menininkas...
        -Aš su juo kalbėjau. Sakė, man patikimiau teleportuotis tiesia į tave.
        - Į mane?
        - Taip patarė. 
        -Padaviau ranką, prisitraukiau prie krūtinės ir, kaip galėdamas stipriai prispaudžiau arčiau širdies:
        - Teleportuokis, Vidini. Dieną. Naktį. Kada tik reikės. Visuomet teleportuokis. Kol dar galiu laukt -lauksiu..
        Negi ir žmogus taip išsivaikščioja, kaip Šklėriai, - galvojau matydamas nueinantį Vidinį. Niekas mūsų nepaklausėme, kur jis eina ir jis pats, matyt, negalėjo pasakyti- kur. Laisvė savo adresų neužslapsto- kur nori, ten eini. Ir tuo, matyt, tikėjo Vidinis. Bet kai jis pasuko keliuku dešiniau, supratau, kad nuėjo atsisveikinti su pušelėmis- poetėmis Kiele, Ramune, Princese, Malaja, Giedre...
        Skaudu išeiti, bet vis tiek išeina...

2007-12-26 14:22:36

52

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

51.  Pirma D po Kalėdų

Vidiniui išėjus ir man pasilikus savyje vienam, ant svarstyklių nelipau, tačiau žinau, kad svoriu nesumažėjau- kūnas išliko visas, o dvasioje atsirado gilios properšų tuštumos. Bandžiau negalvoti apie Vidinį, bet kaip tai padaryti- nei moku, nei nujaučiu. Citatos atėjimas į Radijo karietą irgi atnešė korektūrų – regis, pajutome, kad nereikėtų kuistis tik savyje ir aplink save ir manyti, kad jeigu galima pragyventi iš to, ką turi- tai gal pakanka, daugiau gal net nereikėtų norėti. Toks supratimas pradėjo smelktis ir į mano galvą- bijojau jo, bet kartu buvo įdomu žinoti, o kaip gi ir kuo gi žmonės kitur gyvena. Citatos aplinkoje, regis, buvo įdomu- prie jos Astė, Ypata, neretai Tomas. Bet turbūt reikšmingiausia, kad karietą pradėjo lankyti pažįstami ir nepažįstami, sudarydami mišrių pažiūrų ar įsitikinimų publiką. Jie nedaug domėjosi, kaip kas karietoje, o susispietę atokiau jos, buvo laisvi ir nevaržomi kaip gamta.
        -Galima pagalvoti, kad nėra didesnių problemų, apart to, KAS SU KUO...
        - Iš tikrųjų, jeigu gėjai serga nepilnavertiškumo kompleksu, tai jų asmeninė problema. Nereikia dėl to triūbyti visais žiniasklaidos kanalais ir užteršti eterį,- kalbėjo solidus vyriškis pritardamas, kad tai ne kažin kokia problema KAS SU KUO. 
        - Manau, kad vieną kartą reikėtų parodyti rimtą dėmesį, - nemenkino problemos Pžįstamas Balsas.- Reikia teisėtai įsigyti po dvi plytas ir pradėti kastruoti kinietiškai. Problemos kaip mat neliktų
        -Išsikastruok sau pačiam, fašiste,- pašoko it įgeltas geltonplaukis.
        - Geriau japonišku būdu: TARP DURŲ VISA,,KOMPLEKTĄ,, von...
        - Kas čia per sueiga. Kokios problemos parūpę? -pasiteiravau Ypatos.
        - Et, nepaisyk, vežėjau.  Patikėk, ne apie pensininkus kalba. 
        Nepaisiau. Labiau knietėjo pabūti karietoje ir palaukti Danutės Balsytės „lietuvio kalendoriaus“. Nežinau, ar tarp kalendorių buvo, yra ar kada nors bus geresnis. Geri dalykai Lietuvoje neilgai užsilieka. Jam pasirodžius po kelių metų buvo demokratiškai paliepta nebūti- irnutilo su paskutiniaisiais praėjusio amžiaus metais. Tačiau ką reiškia „nutilo“? Atsiradus galimybei rūpėjo greičiau pamatyti, kaip atrodo primirštas „lietuvio kalendorius ir buvau įsitikinęs, kad prasmingiausia Radijo karietoje gyventi pagal jį. Šiaip ar taip - tai „lietuvio kalendorius".
        - Ale ir priviso visokių. Gal be žemės drebėjimo ir pasaulio pabaigos nieko nebus,- išgirdau aukštai pašokusį moters balsą: - Ale ir priviso, - leidosi balsas atgal į susimetusių žmonių kupetą. O iš ten:
        -Man nekyla noras afišuoti savo seksualinę orientaciją, o kas ten jų pasąmonėje vyksta, kad nori viešumo, išskirtinio dėmesio. Kokios jų teisės kaip žmogaus yra pažeistos? Gėjai, parašykit kas jums trukdo gyventi?
        „Ak, štai kokios ten problemas gvildenamos ir kodėl Ypata sakė, kad, girdi, ne apie pensininkus kalba‘, - supratau, įsikabindamas į karietą, o atėjęs jau suradau ąsotėlyje pamerktą puokštelę Žalios Žolės poezijos.  Regis, atsiranda kažkokia tradicija turėti ją, tą poezijos puokštelę iš kelių šakelių, sumerktų ąsotėlyje. Gražiai atrodė iš Vytusios „Šventvagio“:
                               
                               Išmėtysim iš įsčių palikuonis
                               ir slėpsimės iš gėdos
                               suvalgę paskutinę duoną
       
        Įtaigiai, gal kiek ilgesingai švietė Viktoro Medžio rytinio eilėraščio šakelė.

                               žiūriu į šulinį geltonos varlės plauko
                               kaip trapūs saulės spinduliai

                               įkrist galiu ten mano svajones dar saugo
                               išsikvarksėję milžinai

        Bet man norisi, kad šakelės ąsotėlyje, kuomet jos nuskintos nuo eilėraščio, atrodytų kaip man gražiau, kad ir kiti matytų jas kaip aš, todėl mintyse purkštauju:
        -O! velnias, koks senamadiškas esu. Net pačiam gaila savęs! Bet, ponai ir ponios, leiskite man parašyti tuos skyrybos ženklus ir neleisti betvarkės skaityme, neleisti skaityti, kaip kas nori.
        Po kelių minučių eilėraščio šakelė įgavo pavidalą:
                           
                               Žiūriu į šulinį -
                               Geltonos varlės plauko,
                               Kaip trapūs saulės spinduliai.
                               Įkrist galiu...
                               Ten mano svajones dar saugo
                               Išsikvaksėję milžinai.
    Džiaugiuosi vienas sau, kad mano pertvarka šakelėje pavyko ir, regis, dabar bet kaip skaityti negalima. Nors, žinoma, nelabai smagu nežinoti, ką apie tai pasakytų Viktoras. Todėl lyg kalbėčiau  su juos:
        - Ateik, Viktorai. Noriu išgirsti, kaip mane barsi, kad Radijo karietoje gražaus Tavo eilėraščio šakelę laikau kitaip. Noriu, kad ir pats matytumei ją tokią, kaip aš matau, kadangi visus  skyrybos ženklus parašiau aš. Tau kažkodėl tingėjosi ar jau tuomet buvai įsitikinęs, kad perskaitysiu geriau negu tu, Viktorai. Na, nežinau, ar geriau- negeriau perskaičiau, bet dabar niekas kitaip jo perskaityti neturi teisės.
        Išgirdau unkščiantį Kandžiuką, o tai reiškė, kad į karietą atėjo geras žmogus.
       - Labas, pone. Girdėjau, kad Radijo karieta ieško „lietuvio kalendoriaus“.
       - Taip, toks skelbimėlis buvo.
       Viešnia ištiesė lengva, šiltą ranką.
       - Danutė Balsytė.
       - „ lietuvio kalendoriaus“ sudarytoja?
       - Ir sudarytoja, ir redaktorė, vežėjau. Man buvo pačiai įdomu ateiti ir pamatyt žmones, kurie ieško senų, tikrai lietuviškų daiktų. Tai nykstantis reiškinys.
       - Atidžiai pažiūrėjo į mane, perskaitė tuos mano 70 metų ir nieko nepasakė, tačiau ji žinojo, kad toks reginys tik paliudija jos nuomonę, kad lietuviškumo reikšmė žmogui – nykstantis reiškinys Lietuvoje. Aš irgi supratau, kaip labai jai norėjosi pamatyti Radijo karietos vežėju jauną, gražų, stiprų lietuvį, bet, deja. Ir gal taip reikia, nes juk esame Europos viduryje. Jaunų yra, bet  jie po visas valstybes pasklidę ir neretas jau būti lietuviu net nenori.
   -Nedaug iki tų Naujų metų belikę, faktiškai kelios dienos, bet jeigu dar iki jų nenumirsiu, pažadu jums, Danute, kad karieta išvažiuos pagal „lietuvio kalendorių.
    - Duok Dieve, kad taip būtų. Kai nežinai, kas gali rytoj atsitikti, tai iki Naujųjų metų dar ilgai laukti. Bet tikėkime, kad sulauksite ,- Ir padavė man 2000 metų „lietuvio kalendorių“. Todėl žinau, kad Naujuosius tuomet šventėme  ne antradienį, kaip dabar laukiame, bet- penktadienį, kaip buvo. Ir atsimenu, kad Pilvotukas Pelėdos nesveikino, kaip dabar:
                       (...) būkim padorios pelės,
                       Nebūkim surukusios žiurkės!
Ir nereikėjo Unrly ieškoti lietuvių kalbos žodynų, jog įsitikintų, kad žodis „surukusios“ ne nuo žodžio „rūkti“. Užtektų parodyt į Pelėdą ir... argi aiškiau galima?
     Su Danute skyrėmės net nežinau - kaip. Žinau tik, kad truputį ją pavėžėjau, nes išgirdusi psalmes giedančius  varduvininkus, pasijuto lig vežčiau ją į Antakalnio kapines. Beje, man tai buvo proga pabandyti išspręsti dar vieną, būtent stalinio kalendoriaus problemą.
         Per neapsižiūrėjimą ar kaip, tačiau ateinančių metų mūsų stalinio kalendoriaus lapeliuose varduvininkų dvigubai - trigubai „skysčiau“. Ot, kad ir šios dienos kalendoriuje užrašyta dvylika vardų. Ateinančių metų gi  gruodžio 27d įrašyti keturi –Dautartas, Eglė, Fabijolė, Gedvinė. Galbūt  nepaisytume tokio „menkniekio“, bet varduvininkai, įrašyti karietos staliniame kalendoriuje, kartu yra ir  psalmių giedotojai, giesmininkai. Danutė  Balsytė pradžioje nenorėjo patikėt- esa, kaip čia taip? Žmonės, švęsdami vardines degtinę, alų šampaną geria, šokius šoka, o radijo karietoje- psalmes gieda.
- Psalmių giedotojų stalas niekuomet nebūna sausas. Aš tuo pats įsitikinau,- sakiau D. Balsytei.- Ir tikrai  žinau, kad ne tik dainuojant, bet ir giedant burna neturėtų būti sausa. Tačiau vis dėlto labai abejoju, kad kitais metais turėsime tokius galingus psalmių giedotojų  chorus, na bet pasirūpinti, kad nebūtų blogiau dar laiko yra...
   Kai sugrįžau atgal, atėjusi Astė ąsotėlyje įmerkė dar porą Žalios Žolės poezijos šakelių. Labai gražios, sakė. Žinojau, kad gražios. Sunku suprasti kieno valia- gal Ciekso, gal Harker, gal Ramunės ar Kaimyno, gal raidžiu A, B ir J.(joto), gal Klevo ar Molii, bet kažkam labai rūpėjo, kad žinotume, jog Žalia Žolė mūsų neužmiršta.
                        - Man taip skauda plaukus,- girdėjau Melisą.
                     
                        -Ne plaukus – sielą taip skauda
                        kai esmė lupasi
                        lyg medžio žievė

                        šarmoja galva
                        trūkinėja
                        sukandijusios mintys
   
           - O Dieve! Nereikia, - pasakiau.- Šiandien ir aš dėl menkniekio pavėlavau į išvažiuojantį traukinį. Nereikia! Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus... Nereikia...

2007-12-27 17:25:22

53

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

52. Antra D po Kalėdų

       Keliausi anksti, dar prieš rytą. Kažkur toli nuo Vilniaus, Ukmergės pusėn, trypė arkliai, girdėjosi neramus pasiruošimas mūšiui dėl LDK didžiojo  kunigaikščio sosto. Bet staiga, ūmai, lyg kas  kirviu tai būtų perkirtę. Atsivėrė ramuma ir joje įslinko jautrus eilėraščio posmas. Nereikėjo jokių pastangų, kad išgirstum:

                        Išsisklaidė vaikystės Pabaisko vaizdai,
                        Atsivėrė nauji – nematyti lig šiolei.
                        Šiek tiek liūdna, kad savo pėdų neradai,
                        Bet džiugu, kad tave pasitiko kaip broliai.
       
        Ir vėl kaip anksčiau, arklių trypimas, neramus judėjimas ir tūkstančių žmonių nežinojimas, kaip bus. Ir man prireikia net protingai pamąstyti, kad, esą, Pabaisko mūšio tikriausiai nebūtų, jeigu kuris iš dviejų pretendentų- Žygimantas Kęstutaitis ar Švitrigaila nesitikėtų pergalės. Ot, ir trypia arkliai žemę, šurmuliuoja apie 30 tūkstančių vyrų kariuomenės, kol pagaliau istorijai reikės parašyti: Livonijos ordino  magistras F. Kerskorfas žuvo, Švitrigaila pabėgo į Polocką, 42 kunigaikščiai, Švitrigailos šalininkai, pateko į nelaisvę.
        Gerai jaučiu ir suprantu kad ne viskas, kad dar žinojimas tęsis, bet dabar jis vėl paslaugiai atiduoda minutę tylai ir dar vienam to eilėraščio posmui: 
                           
                          Malonu, kad bažnyčion, kur vardą gavai,
                          Dar sueina pažįstami tavo tėvų.
                          Kad šventoriuj, kuriam taip seniai tu buvai,
                          Laisvas vėjas kedena lapiją klevų.

        Vėl žirgai, vėl pulkai, vėl nerimas ir aiškus žinojimas, kad Pabaisko mūšis užkirto kelią LDK suskilimui, kad po jo įsigalėjo Žygimantas. Tačiau Pabaisko mūšis dar vis nori nustelbti žinias, vis dar lyg nepasitikėčiau savimi:
    - Negi visa tai įvyko 1435 metų būtent gruodžio 28d? – dar mieguistu nakties balsu klausiu ir atsakinėju: -Tikriausiai- ne, nes Žirnajų ežeras, skyręs dvi kariuomenes su iš jo ištekančiu upeliu nebuvo užšalęs. -Ir jau ryžtingiau, iš tvirtesnių pozicijų: - Pabaisko mūšis įvyko anksčiau, rugsėjo 1d., tik va, kokia ta priežastis, kuri žadina savijautoje turėti taip tolimą  mūšį?,- neatslūgsta mintyse smalsumas, kol... ak, Viešpatie!- net pašoku iš lovos ir tiesus kaip styga nukrentu ant kojų šalia muškietininko špagos: prisimenu, kodėl toks sujudimas savijautoje. Ogi todėl, kad ten, Pabaiske, gimė kolega Sodininkas, Žaliosios Žolės poetas. Gal net ten, kur dabar auga ąžuoliukai, pasodinti Pabaisko mūšio lauke, kūdikystėje buvo rugių laukas, kur šis šaunus ir patyręs vyras motinos ir krikštamotės,  atvežtas į pirmąją javapjūtę.
                          Ak, vaikyste, vaikyste, kur tu pradingai?
                          Atsiliepk bent gimtajam miestely!
        Laikas, laikas, laikas... Jo daugiau ar mažiau, bet jis būna visur, kol esi ir net tuomet, kai jau nesi, bet kad jis atmintį nešiotų, tai- ne.
                          Nesirodai todėl, kad ne tavo laikai
                          Ir kad nieks praeities sugrąžinti negali?-
        Tai vis Sodininko posmai paimti iš neįmantraus jo eilėraščio, pavadinto „ Po viešnagės Pabaisko seniūnijoje“. Parašiau „ paimti“, bet galima apsieiti be šito, nes  jie ten pasilikę, kaip buvę ir dėkui karietai, kad ji vis dėlto Radijo karieta: jeigu klausai, moki girdėti, tai būtinai išgirsti. Ir pasirodo, kad visas ekipažas būtent šitokiu būdu išgirdo apie savo gimtadienyje atėjusį Sodininką. Savotiškai paslaptinga buvo ir Citata- atrodo, jai visai nerūpėjo šurmulys dėl Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus taip ilgai brandintis minties, kad girdi “ DEMOKRATIJA YRA PARTIJŲ
KONKURENCIJA, O NE ĮTAKOS KLANŲ KONKURENCIJA“.
        Atokiau karietos susirinkęs Citatai prisiekusiųjų klubas bandė disputą  reikšminti, kelti į aukštesnį lygmenį, kažką daryti, kad pritrauktų Karlonų sodybos aplinkos dėmesį,  bet Pabaisko mūšio atgarsiai su Sodininko gimtadieniu užpildė visą erdvę. Niekas  nenorėjo girdėti, o juo labiau mąstyti apie kone išrėkiamas mintis, kaip antai:
        - Kubiliaus citata verta Lenino.
        - Ko vertas kubilas, kuris net nežino kas yra demokratija?
        - Manau, kad Lietuvoje egzistuoja  viena pogrindinė partija, kuri keičia savo pavadinimus ir skyla į kitas partijas taip, kaip chameleonas keičia spalvas, tačiau turi vieną tikslą - kaip galint ilgiau pratęsti  savo egzistenciją ir, noromis, nenoromis, kyla mintis, kad ta partija gali būti- kp, remiama daug galingesnių negu mes manome ir žinome, - ramiai samprotavo Pažįstamas Balsas. Bet sakau, tokie dalykai dienos įvykiu nebuvo- jie kasdien, įdomesni, neįdomesi,  prasmingesni, neprasmingesni, o šią dieną Citata  pasirodė vėl naujai. Kai visi manėme, kad ąsotėlyje pamerkta Žalios Žolės poezijos šakelių puokštę, pasirodo, kad ji buvo surinkta iš Sodininko sodo. Graži. Rami. Skatinanti pamąstymus. Norėjosi kiekvieną žolytę pakelti atskirai iš ąsotelio ir pasižiūrėti atskirai.
          - Čia viskas iš Sodininko sodo?- klausė Astė. Ir regisi, bijojo, kad nebūtų pasakyta kitaip.
          - Neabejok. Viskas iš jo sodo.
                                 „Parnaso pakalnėje ne tik pegasai, bet ir asilai ganosi“.
                                 „Mylinčiam ežiui ežienė pati švelniausia“
                                 „ Mirštanti meilė ima šalti ne nuo kojų, o nuo širdies“.
                                 „Mintys kaip riešutai: vienos tuščios, kitos brandžios“.
       
         „Senatvė žmogų paverčia beždžione. Tokią aforistinę mintį dar gerokai prieš mirtį pasakė senelis, pasitraukdamas nuo veidrodžio, prieš kurį stovėdamas bandė sušukuoti žilus ir retus plaukus, vešlių garbanų likučius. Tos pačios nuomonės ir mama, prašiusi nefotografuoti jos, tokios "pasenusios ir negražios"..

        „Vyrams iš moterų reikia mokytis stiprybės ir ištvermės, kad būtų galima ištverti skausmingomis aplinkybėmis ir nepalūžti, o su optimizmu žvelgti į ateitį, džiaugtis kiekviena nūdienos gyvenimo akimirka“.

        „Dėkoju tau, naktie, kad pailsėti leidi, tačiau atleisk, kad nebegaliu tavęs mylėti kaip kadais: tapai baugi man, nors jauniems tokia tu ir nesi“...
     
          „Negalvojau, kad veterinarei "užmigdžius" sergančią Baltukę (katytę), prieš metus priglobtą ir lepintą "valkatėlę", su žmona brauksime ašaras kaip netekę mylimo žmogaus...Gal ir nuodėmė, bet ne prie kiekvieno velionio kapo ašarojau“.

          „Už viską Tau dėkoju, Viešpatie, nors ir nebesimeldžiu kaip vaikystėje meldžiausi pas senelius, grįžęs iš Altajaus krašto tremties kartu su mama... Kaltas esu, bet kol kas niekaip negaliu įveikti savo tingumo ir atšalimo bažnyčiai, kurioje taip gerai jaučiausi tais tolimais pokario metais, o taip pat motinos gimtinės sodybų "majavų" kambarėliuose, išpuoštuose berželiais ir įvairiais žolynais bei gėlėmis.
       
         „Širduže, širduže, kas tau šiandien pasidarė, kad nutarei man, betraukiančiam į sodą benamio katinėlio šerti, pusiaukelėje baimės įvaryti? Žinok, nebus manęs, nebus ir Tavęs, mieloji mano "pompele", kraujo varinėtoja po mano senstantį kūną, kol kas dar nenorintį nei krematoriumo dūmais pavirsti, nei "po velėna" atsidurti. Tad padirbėk dar, mieloji, nestreikuok, savo ir mano labui pasistenk iš paskutiniųjų jėgų...

          - Žiūrėk tu man, -kažkas nusidyvijome, tik nebuvo aišku dėl ko - ar kad tokia puokštė surinkta iš Sodininko sodo, ar kad Citatai į galvą šovusi tokia mintis. Ji vis labiau darėsi savesnė, įsigyvenanti į Radijo karietą ir, regis, gal labiausiai iš visų mūsų iniciatyvą. Bet tai skatino daryti ir  kitus. Pasirodo,  Jau iš ryto Aste pasiuntė pasveikinimą visos Radijo karietos  ekipažo  vardu: Štai kaip ji atrodanti išklota popieriuje;
            -----------------------------
2007-12-28 04:03:33
Sakoma, prieš rytą žmones lanko gražiausi sapnai.
Te aplanko jie Jus labai gražūs, o atsikėlę gražiai suraskite GIMTADIENĮ.

SU GIMTADIENIU JUS, KOLEGA
Drūtos Jums sveikatos, lakių minčių ir gražaus, sveiko užsispyrimo, įgyvendinant savo sumanymus ir laimint visus mūšius, kuriuos Likimas ir Dievas siunčia Jums į gyvenimo darbotvarkę. Tegu Jus visuomet lanko Pabaisko mūšio pergalės džiaugsmas ir šlovė. Sakom, PABAISKO, nes karietoje įkrito mintis, kad tas vietas aplankėte dar būdamas lopšyje, su kuriuo ir į pirmą rugiapjūtę išvažiavote. Tos žemės duona jums pirmoji burnoje..
Tai va, su pergalėmis... ir pirmiausia toms, kurios dar Jūsų laukia, nuoširdžiai Jus sveikina Radijo karietos ekipažas
  VIIIIIISAAAAAS  EEEEEEKIPAŽAS...
        Gražu, Aste, - pasakiau ir  norėjau pasirodyti, kad  dar ir aš ne iš kelmo išspirtas, kad skaitau Sodinino poeziją, o kai ką ir atsimenu
               
                         Žmogau, žmogau, kas tu būtum be praeities vaizdinių!
                         Tuščia statinė, atsiduodanti silkėm?
                         Betgi ir silkių kvapai taip pat tavo prisiminimai.
                         Ne patys geriausi, bet ir ne patys blogiausi iš jų...

2007-12-28 17:54:25

54

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

53. Trečia D po Kalėdų

Jūs dar žadate skaityti ar neskaityt, aš gi novelę jau perskaičiau kelis kartus ir, pasimetęs savyje, sprendžiu, ar nereikės  paprašyti moderatorių pašalinti šį kūrinį, kad nežibintų žmonėms akių. Dar iki parytės sapnų net neįtariau, kokie reikalai mane užgrius ir nežinojau, kad atsiras tokia novelė. Nežinojau net tuomet, kai susapnavau tokias aukštas pajūryje uolas, kurių Lietuvoje net nėra. Gerai atsimenu save ant aukštos uolos, kur labai žemai, sakyčiau, už kokio puskilometrio, o gal net žemiau tyvuliuoja jūra. Ant uolos, regis, ne šiaip sau – žinau, kad nuo jos man reikia šokti į jūrą, kad tikrai šoksiu, bet tai nebuvo paprasta. Stiprios baimės širdyje nejaučiau, bet kalbėdamas a. a. savo bičiuliui Cezariui sakiau, kad šokti baisoka. Ir štai tas šuolis!.. Šuolis kojomis į vandenį, nes nusitaikyti stačia galva nesiryžau. Jaučiu kaip kūnu skrodžiu erdvę ir pagaliau- šlept, bet jau ne kojomis į vandenį, o galva. Tikėjausi, kad po tokio ilgo kritimo panersiu giliai gilia, bet- Dieve mano! - ogi tik panirau per kokį sieksnį kitą ir išnirau stebėdamasis, kad taip viskas neįmanomai  paprastai ir netikėtai susiklostė.    Toks dalykas net nepabudino iš miego, nesutrukdė miegoti ir netgi toliau sapnuoti. Lankiausi karietoje, girdėjau ten skaitant mano naujausią, faktiškai neparašytą kūrinį ir nors girdėjau nemažai pasikartojimų, bet vertinau jį neblogai, o iš sapno pažadino ir ant kojų pastate išgirsti žodžiai, kurie  man, atsibudusiam, suteikė nemažai rūpesčių.
       -Kažkas turėtų įvykt, -pasakiau, - bet  kas?
       Iš naujo bandžiau atsiminti, kokie sapnai lankė naktį. Nebuvo jie tokie migloti, kad nusisukęs nuo jų, išsižadėčiau, girdi, neatsimenu, atstokite, miglos, nuo manęs. Ir ypatingai raiškiai smegenis raižė  išgirsti ir skirti Molii žodžiai, kurie būtent ir pakėlė iš miego, pastatė mane ant kojų. Nežinojau, kaip elgtis, pabandyti užmiršti ar...
        Molii parašiau taip:
       
        „Atsikėliau prieš penkias.
        Gal dar būčiau miegojęs, bet pabudino aiškūs kaip šeštadienis sapno žodžiai. Tavęs sapne, Molii, lyg nemačiau, bet žodžius pasakytus Tau, sudėlioju taip, kaip juos išgirdau: "NEDRĮSK, MOLII, ATSISVEIKINTI, NES UŽPYKSIU AMŽINAI.“
        Ir va po užtrukusio apsisprendimo perduodu tai, ką išgirdau sapne, kas mane iš jo pabudino...
        Taigi Labas rytas, Molii...
        Dar taip anksti niekuomet nieko nesisveikinau“.
       
        Ar reikėjo taip? Ar reikia? Ar nepamanys kas, kad kuriu kažką, kaip  Radijo karietą?
        Tikrai ne.   
        Taip apsiliuobęs ir apsiblausęs, išsikapanojęs iš neplanuotų darbų įplasnoju į Žalią Žolę“.
        -Sveika, Radaa, sakau,- o ji man vietoje atsakymo... šest eilėraštį „ Žvilgsnis  šalia“ su jo pabaigoje  tokiais ir taip parašytais žodžiais:
   
                         ateik ateitim
                    manęs tik nebus jau
                               bijau

                               tamsoje
                               naktyje
                               savyje
                               savimi

                               pagaliau
                                    ?
        „Po tūkstančio metų gal tikrai nebus mūsų, o iki tūkstančio metų - BŪKIM!“- parašiau.
         Aš negaliu atmesti, kad tokie dalykai atsiranda šiaip sau, be priežasčių ir manau, kad elgiuosi kaip bet kuris žmogus, pirmiausia pasidairydamas ir jų paieškodamas savo namuose. Ir vėl – DĖJA!,- tenka atsiminti primirštus dalykus.
        Manau, kad tie, kas skaitinėjo Šklėrių noveles, atsimena  Radijo karietoje perskaitytą seną laišką. Nesinori jo dar kartą skaityti, bet parodyti jį vis dėlto verta. Manęs gi neapleidžia mintis, kad kažkam – galingesniam- parūpo kai kuriuos reikalus pažarstyti mano rankomis. Primenu, kad anasis laiškas, priekaištaujantis dėl ne taip pradėtos Radijo kelionės, yra pasirašytas ir mirusiųjų kryželiais. Pamatęs juos Tomas net skaityti nepanoro:
        -Tikrai, Pranuci, neskaitysiu toliau,- bandė priešintis, - Ir kodėl vietoje parašų čia tiek daug kryželių? Ką? Ar Šklėriuose tiek beraščių? Tik keli parašai kaip parašai, o likusieji kryželiai, kryželiai, kryželiai...
        Ir tuomet jam sakiau:
        - Čia skaudesnis dalykas, negu galėjau įsivaizduoti. Šitais kryželiais, Tomai, pasirašyta ir už tuos, kurių jau Šklėriuose - o ir šitame pasaulyje – nėra. Vienus pažinojau. Sveikinomės, buvome pažįstami, bet dabar nėra. Kitų visai nežinojau, bet iš Anapilio jie parašais irgi primena, kad turime vieną  gimtinę. Ir suprantu – bent man taip atrodo – kad šitame laiške visi Šklėrių kapinių kryželiai.
        Dabar Tomas žino, jog man tuomet reikėjo, kad labai skaudėtų. Visi tie kryželiai parašyti mano ranka nuoširdžiai tikint, kad tokie parašai atsirastų, jeigu galėčiau mirusius atgaivinti, pakelti iš numirusių. Baisiau buvo suvokti, kad artimiausi giminystės ryšiais saistomi žmonės daug savo mirusių neatsimena. Aš irgi negaliu pasakyti, kokie mano tėvo keturių brolių, mirusių vaikystėje, vardai.
        Net nepastebėjau, kai karietoje atėjo ponia Citata.
        -Regisi, ne ta koja iš lovos išlipote?
        - Iškart ant abejų. Iškart.
     - Tikrai? Tuomet kažkas turėtų įvykti, jeigu dar neįvyko. Įdomu- kas? Bet tikra, kad jeigu žmogus iš lovos keliasi iškart stodamasis ant dviejų kojų, gero laukti nereikėtų,- kalbėjo ponia Citata ir nesupratau, ar rimtai, ar pašaipiai.
       - Tavęs, ponia, dar nebuvo, kai su Tomu Vaisieta skaitėme laišką, pasirašytą  kryželiais.  Dabar atsimenu tą laišką ir tikrai, kad nieko gero.
       - Ne, tokio laiško nežinau, - pasakė ponia Citata. Ir sukluso taip įtaigiai, kad negalėjau nepasakoti apie jį.
       - Atsimenu ir jaučiuosi  lyg nusikaltęs. Man gi norėjosi to laiško kryželiais, kurie vietoje parašų, priminti mirusiųjų vardus ir pavardes, kurie žinomi: Elena Kisieliūtė, Onutė Kisieliūtė, Liudvikas Kisielius, Antanas Kisielius, Ipolitas Kisielius, Pranas Kisielius... Šių savo mirusių seserų ir brolių vardus Saimonas Kisielius žinojo, tačiau  dar trijų –ne. Jų kryželius ir toliau reikia vežioti ar nešioti kartu su laišku.
        Turbūt ponia Citata suprato, nes klausėsi ir laukė, ką daugiau pasakysiu. Paprastai Lietuvos vežėjai  savo kalbas raizgia painiai, mažai paisydami, ar juos kas supranta ar - ne, tačiau pagauti kalbos, retai susivokia, kuomet laikas sustoki ir palaukti.
       - Jeigu iš  bažnyčios išnešamas paveikslas,- kalbėjau,- tuoj sakome, kad bažnyčia apiplėšta. Kai nuo altoriaus atplėšiamas koks nors daiktas, vėl sakom- altorius apiplėštas. O kai iš mano, tavo ar kito atminties išnyksta  brolio, sesers, senelio ar senelės vardai, regias, irgi reikėtų sakyti- atmintis apiplėšta. Ir todėl, ar nereikėtų sakyti, kad ir mes esame tie patys bažnyčių vagys ar altorių plėšikai?
        - Manau, kad ir laiškas suklastotas, netikras. Jo niekas apart dziedulio nerašė, - atėjusi pasakė Astė.- Irgi norėjai, kad skaudėtų.
        - Taip, tai mano išmonė, - prisipažinau,- bet taip atsitiko ne iš dyko gyvenimo. Kažkoks skaudulys įsilaužė į sielą ir iš ten padiktavo: jeigu niekas apie tai tau, vežėjau, nerašo, rašyk pats sau. Ir bent šį kartą nemeluok. Negirk. Nepeik. Rašyk teisybę...
‚       „ Rašyk laišką, ir bent šį kartą nemeluok“,- atsikartojo žodžiai aidu nuo karietos sienų.
       - Gal  suprasit, gal nesuprasi, bet štai senstu ir vis geriau suprantu vieną labai gėdingą dalyką. Tik pažiūrėkite: ant galvos skrybėlė, po skrybėle- plikė, po plike kažkiek smegenų, o  juose  įrašas: Kada... sakyk, kada sugrąžinsi nuo altoriaus pavogtą turtą.
        Tiesa, neprisimenu, kada  buvau išpažinties, bet dažnai pagalvoju, kad visos tos nuodėmės, kurias  sukuždėčiau kunigui į ausį, nebūtų svarbiausios mano nuodėmės. Įrašas smegenyse pasiliktų  koks  buvęs
        Ir vėl aidas:
        „Kada, sakyk, kada  sugražinsi nuo altoriaus pavogta turtą?
        - Aš pats ilgai negalėjau suprasti, apie kokį čia turtą kalbu, bet žinau ponios- panelės, kad iš dviejų dalykų geriau pasilikti apvoktam, negu apvogti kitą.
Aidas: Geriau pasilikti apvoktam, negu apvogti kitą?
        - Tačiau vieną kartą man pasisekė. O  buvo taip: sutikau senokai matytą  žurnalistą  Gražvydą Tučkų. Sako, girdėjau, kad  Radijo karietą turi. Tai va, mielas prieteliau, jeigu matai šį kelią be akinių- važiuok. Jeigu nematai- nerizikuok...
   - Laukia kelionė į Vilkiją? Taip reikia  suprasti, - pakomentavo Astė
   - Ėėėė, yra svarbesnių rūpesčių. Visos nakties sapnai niekaip neišsitrina iš galvos. Bet tokia kelionė vis tik laukia...

2007-12-29 17:36:10

55

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

https://forumupload.ru/uploads/000a/ec/5a/1249-1.jpg

                                                                                      Nestabdyk šaltinio

Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais visai jo neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja  muzika, dažniau panaši į žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek  neprasčiau – tai jau, matyt, šioks toks triukšmelis į ausis atplaukia iš smegenų, slopindamas gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai irgi svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.
     - Vidini, greit vėl Visi Šventieji.
     - Dzieduli, jį reikia šaukti net garsiau negu tave, - atsiliepė Šventoji. 
     - Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau ketveri metai, kai nupiešiau Astę.
     - Pasiilgai?
     - Labai.
     - Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, girdi ji. Kad ir Anapilyje.
     Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau, ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog pasakyta negailestingai, žiauriai, akiplėšiškai. Juolab,  kad  dar iki Visų Šventųjų  - kaip ir Vėlinių - reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisimenu, jog būtent prieš ketverius metus Visų Šventųjų dieną mūsų draugėje pasirodė ne tik Astė, bet ir ji, Harker - jauna, graži, miela, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia labai neprasta poetė.
     - Na prisipažink. Negi aš, angelas, galėčiau suklysti,- prašė, ragino į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „atsiprašau“:

nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
trykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...

   Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą arba dalį, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis angelas, apkabino Harker sparnais, kas irgi teikė įspūdį - Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar man net panūsta atsiminti, ką jis jai kalbėjęs prieš ketverius metus.
     - Ne tik jai. Visai žaliai publikai liudijo kad, girdi“: „Man patiko šis debiutas nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kažkokį užtaisėlį savyje turi“, - priminė Besparnio angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.
     - Ir tu čia?
     - Šaukei gi, - atsakė. Jautėsi, jog jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip  skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai žinom, irgi nesinori taip išrėkti:  ji jau Ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent - nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos  ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Vis esame su tavimi kaip vienos draugės žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Bet kad taip būtų, laikas tempė atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis angelas sako Harker „ ačiū“ už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybės. Debiutantė irgi:
      - Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: - Mielasis, ar girdi? Sakau: „ačiū“.
      O iš ten:
      - Harker, Harker...
      - Betgi tai Golius! - nustembu. - Negi pažįstami?
      Vėliau Harker parašė:
     „Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom, Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.
     „ Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto“, - dingtelėjo,  bet į atminties paviršių išslydo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsį Močiutė kilus iš Merkinės, Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės  -iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė dzūkelė ir tuo labai džiaugiuosi“
     -Aš irgi, - pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai  iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:
    - Sužavėta...  idealu.
    Laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai dabar galvoju, kad  būtent ji pirmoji pabandė – ir gal net suvokė  - gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia  daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje: „atsiprašau“. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

O pabaigoje:

Šviesa saulę
paliko – – –

    Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad  net privalau tai padaryti, jeigu tikiuosi, kad „Astės novelės“ po ketverių metų jau gali prakalbinti net ir kitokiais supratimais. Ir taip:

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
Gaila, juk vėjas nemoka
taip švelniai – – –

Besielis ruduo
lapais apsnigo,

sulūžo sparnai
tik plunksnos rankoje...

Šviesa saulę
paliko – – –
     ( „Gaila“)

     - O! aš  jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker!... Nors verk iš  sarmatos, - neiškenčiu,  tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.
     - Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik  mudu, - pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“, - pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.
     O! kiek daug nežinios būta to Harker eilėraščio daugtaškiuose.
     Būta? O dabar? Ir ar tik to jos eilėraščio daugtaškiuose?

2011-10-05 07:15:53
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------
giedrex26 Parašė komentarų: 8504 2011-10-06 09:24:57 
...vakar perskaičiau...ir ilgai galvojau, bet neradau žodžių - taip skausmingai gražiai Pelėdos parašyta, kad nieko daugiau pridurti negali - viską be įšlygų pasiimi į širdį...Harker prisimenu, kaip didelio savito talento meteorą.. labai labai gaila, kad taip trumpai

Pelėda Parašė komentarų: 2142 2011-10-05 - 17:17:59 
Ieškokite autorių sąrašę "harker". Ji parašiusi 18 eilėraščių, kurie išlikę. Matyt, žinojo, kad mirs jauna. Taip ir atsitiko. Bet štai tik neseniai sužinojau, kad jos nėra, todėl dabar lyg atgailaudamas pasižadėjau kažką apie tai parašyti.
O kaip tai padaryti, neišmanau, bet bandysiu...

Langas Indausas Parašė komentarų: 66 2011-10-05 - 15:59:58 
gražus pasakojimas... O kur čia tas "palikimas", kurį taip egzaltuotai pranešė prieš mane rašiusi Klyksmas...Tiesiog vardas atspindi esmę ko gero?O Pelėda visados yr išmintis...

Klyksmas Parašė komentarų: 51 2011-10-05 - 08:33:04 
Sužavėtas teksto, žinoma ir Autoriaus, žmogiškaja šiluma, supratimu ir mokėjimu tai perteikti mums. Viešpatie, dar vienas žmogus paliko žaliasias ganyklas (ŽŽ), kurį mes visi mylėjom.

Kaukas Parašė komentarų: 1326 2011-10-05 - 08:04:07 
Puiki versmė

klevas Parašė komentarų: 1635 2011-10-05 - 07:50:40 
Tiek šviesos palieka Žmogus...
Ačiū Autoriui

56

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:writing:                                                                      Harker daugtaškiai :flag:

Kuomet tylos daug, kuomet ji išsilieja į jūrą iki horizontų ir už jų, tai jau nelabai rūpi, kada iš jos išplauksi. Nemanai, kad tai galima padaryti greitai. Buvo prasminga žinoti, kad ji, ši tyla, panaši į tolius užgulusią jūra, vadinasi Harker vardu. Po ilgo laiko vėl išgirdau tiksintį seną laikrodį. Visos kitos - ir svirplių, ir žiogų – muzikos baigė groti ausyse, o laikas vis dėlto buvo labai greitas. Man turbūt todėl, kad atsimindamas Harker debiutinį eilėraštį, „atsiprašau“ rūpėjo suskaičiuoti jo daugtaškius. Tai nebuvo paprasta, kol tai padariau ir įsitikinau, kad  jų tirščiausia antrame šešių eilučių posme  - net keturi:   

tiktai rėmas liko,
tik kad nepamirštum...
nuotrauka be veido
ir raidė be garso...
klavišai be pirštų...
nesigirdi valso...

     Prie kiekvieno daugtaškio įdomu buvo užtrukti, pabūti, parymoti, suprasti ką jų vietose reikėtų įrašyti. Ir ar įmanoma tai padaryti? Bet Dangūs patirtis nekėlė abejonių ir Harker daugtaškiai tampa užduotimi iššifruoti jų turinį nepaisant, jog suprantame, kad sunkiuose Vidinio ir mano metuose tai beveik neįmanoma, tačiau jau atsirado parama ir todėl tas „beveik“ vis dėlto viltingas.
     - Vidini, gal  žinai, kur Harker močiutė palaidota?
     - O vardą  jau žinai? Harker vardą. Tikrą.
     - Taip, jau žinau. Sigita.
    - Tai va, - pasakė iš krėslo Vidinis, nejautriais pirštais paglostydamas Šventąją knygą: - Kiek daug reikia pasakyti, kai jau nėra laiko. Tai gal ir gerai, - kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę. - Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: “ Daryk taip, mielas  Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką...“
     Nutilo, o paskui jau nuolaidesne, lėtesne kalba:
     - Nežinau, ką Harker skaičiusi iš Senekos, bet eilėraštį „atsipašau“ parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta.
     - Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta.
     - Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi.- Ir pakėlęs į mane akis:-   
Kažin, ar Česukai turi savo kapines?
    Atrodė, kad jaučiau, žinojau, jog Vidinis to paklaus- ar turi Česukų kaimas savo kapines? Daug kartų greta jų pravažiavęs, tačiau miško keliuku į Česukus esu pasukęs tik du kartus ir abu kartus su Vidiniu.  Ne ieškoti kaimo kapinių, o kaip ir daug keliauninkų ar piligrimų  - pamatyti Žėkų sodyboje pastatytos piramidės, kuri vėliau apgaubta stiklo kupolu. Daugeliui žmonių tai šventa vieta, tačiau bažnyčia lig šiol neatėjusi čia pasimelsti – net netiki, kad tokį darbą padaryti paprašęs angelas Sargas. Aš, deja, irgi netikiu, bet nepersižegnoti neišdrįsau. Ir atrodo, kad netrukus jau pats rodysiu į angelą, vadindamas jį Povilu, kurį tikrai esu sutikęs Česukuose ir šnektelėjęs.  Bet tai būsimieji dalykai, o Harker eilėraštis jau ana  kada – Visų Šventųjų dieną prieš ketverius metus perskaitytas.
    Į Vidinio klausimą apie Česukų kapines atsiliepiau Harker eilėraščio „atsiprašau“ trečia dalimi, instinktyviai suskaičiavęs dar tris daugtaškius.

nesakyk, kad vakar,
nemeluok, kad ryt...
pakartok dar kartą
maldą
šiandien...
po velnių,
ką nors daryk...
 
     Būtent tuomet pasirodė masyvus Jono iš Griškabūdžio siluetas. Pamatęs mus prilipo prie grindų kaip aplietas vandeniu ir suledėjęs Senis Šaltis.
     - Negi tiesa, kad nėra Harker?
     - Tu- ką? - pakilo į karą Vidinis. - Tu- ką?- pakartojo, bet jis irgi matė, kad Jono kelias pas mus buvo labai greitas ir todėl jau atlaidžiai: - Pirma pasisveikink, mielas kaimyne. Ir mokėk atskirti grūdus nuo pelų. O melą pažink net neprisileidęs jo prie ausų.
    - O Viešpatie, koks tu gailestingas! - lengva širdimi už visą Griškabūdį atsiduso Jonas.   
    Paėmiau nuo stalo Gaudento laiškutį, pradžioje norėdamas paslėpti jo turinį nuo nelauktai atsiradusio svečio, tačiau netikėtai apsisprendžiau priešingai. Ištiesiau ranką su rašteliu Jonui iš Griškabūdžio.
     - Štai ir Cieksas Želbungis rašo. Skaityk! Ir kitiems pasakyk, kad  žinios apie Harker mirtį yra prasimanymas ir tik.
      O raštelyje jo parašyta:
     „Labas, labiausias
Harker tą patį pavasarį mirė nuo plaučių vėžio... deja, toks gyvenimėlis.“
     Jono rankos suvirpo, į veidą įsimėtė raudonis. Bet tai imlaus proto žmogus, todėl greit suvokė,  suprato, kad tokių žmonių kaip Harker - jaunų, gražių, talentingų - seniai neturi teisės laidoti. Ypač tokie, kaip mudu su Vidiniu, tačiau ir jis, būdamas gerokai jaunesnis ir puoselėdamas draugystę, solidarizavosi savo būtimi, bent mintyse pasivadindamas seniu.
     - Prisėsk, Jonai, - pakvietė Vidinis.
     - O Viešpatie, koks tu gailestingas,- sudejavo Jonas iš Griškabūdžio, ieškodamas užpakaliu krėslo. - Ir kas man galėtų pasakyti, iš kur tokie  gandai? Kodėl jie kažkam reikalingi? Kam prireikia laidoti gyvus žmones?
     - Taigi, - sausai burbtelėjo Vidinis ir pats neprataikydamas į aukščiau kilstelėto pašnekesio vagą: - Sarmata prisiminti, kad ketvirtuose metuose sužinojome, jog ...
    - Gana, - ryžtingai nutraukiau.- klausei apie  Česukų kapines. Nėra jų ten. Nėra. Kaimas laidojasi Norulių sodžiaus kapinėse. Bet kad jau nėra ką laidoti – tikrų gyventojų Česukuose gal trys, o visi kiti kaip sako- vasarinai. Jų kapinės bus kitur. O tos, kurios prie Česukų - vokiečių. Ten palaidoti Pirmojo pasaulinio karo jų kariai.
   Vidinis  atsistojo ir žvelgdamas  Merkinės kryptimi persižegnojo.
    - Maniau, kad gal laidojasi Merkinės kapinėse. Mat kaip!- lyg nustebo. Ir atsigręžęs į knygą:- Šventoji, girdėjai?  Česukų žmonės  laidojasi Norulių kapinėse, o garsioji Česukų piramidė irgi kažkodėl  ne Česukų, o Merkinės vardu šaukiama.
     - Manykim, kad savo poetinę kūrybą – bent mintyse - Harker pradėjo nuo Norulių. Ten, kur tikriausiai palaidota jos Močiutė, - atsiliepusi pasamprotavo Šventoji. – O tai, ką čia kalbėjote, žinoma,  ir girdėjau, ir užrašiau. Pirmyn, ponai. Kad ir nedaug parako, bet pirmyn! O! kaip dabar mums Astė praverstų! Kažin, kur ją  karieta vežioja?

2011-10-06 03:59:57
Pelėda

Klyksmas Parašė komentarų: 56 2011-10-06 - 15:28:26 
AčiūTau, Pelėda, kad taip gražiai apie išėjusius, kad stengies nieko nepamiršti. Jei jie ten jaučia turėtų būt laimingi.

giedrex26 Parašė komentarų: 8506 2011-10-06 - 14:03:28 
...ir aš skaitau...juk tai poezija prozoje...

Laũmele Parašė komentarų: 4735 2011-10-06 - 12:16:52 
...atrandu ir man girdėtų ...

daliuteisk Parašė komentarų: 766 2011-10-06 - 04:24:02 
Skaitau, Pranai, viską skaitau

57

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:writing:                                                                      Po velnių!

Per visą gyvenimą niekas nevertė atsiminti, kada pradėdavome didesnę - mažesnę ruošą Visų Šventųjų sutikimui. Kita vertus, neatsimenu, kad apie tai kada būčiau galvojęs ar kalbėjęs. Diena iš dienos ėjau kaip mokėjau į ateitį ir kasmet lapkričio pradžioje jie, taigi Šventieji, pasitikdavo ir pasiimdavo į savo glėbį. Bendravimas irgi neatrodė ypatingas, verčiantis suklusti ir manyti, kad „tokie  dalykai neužmirštami“. Tačiau yra kelios išimtys, kai pabandyta net užrašyti, kad neduok die, neužsimirštų ir praeitis pažiburiuotų atsiminimais, kurie kažkaip parodytų į pilnesnį, prasmingesnį gyvenimą. Čia pirmiausia kalbu apie 2007 metų Visus Šventuosius. Jau ne kartą bandžiau kaip voverė riešutą išgliaudanti šią datą, bet po kurio laiko išgirsdavau, kad kažkas dar joje krebžda, kažkas nesurasta. Žinia apie Harker lemtį jau tiesiog pribloškė – tiesiog iš paskutiniųjų, lyg parkritęs ant klupsčių einu į ją, norėdamas apšliaužioti kiekvieną kertelę ir apuostinėti, atrodytų, senokai ten paliktas Šventųjų pėdas.
     - Tai ką, vyrai...  eisime? Kviestų kas kitas, tiek to,  galėtume gražiai padėkoję ir atsisakyti, bet dabar tai daro Harker, - pasakė Jonas iš Griškabūdžio.
     Tylos jūra, pavadinta Harker vardu, suvilnijo, subangavo. Šventoji knyga sumirksėjo švieselėms, o mudu su Vidiniu susižvalgėme, bet neištarėme nė žodžio. Jonui, regis, jo net nereikėjo. Kalbėjo lyg nepaisydamas girdime- negirdime, tačiau jautė, žinojo, kad o-cho - cho kaip girdime.
     - Kita vertus seniai matėme ją, - pasakė. – Mielas, gražus susitikimas bus.
     - Tikiuosi, kad ir manęs nepaliksite, - tarė Šventoji.
     Harker tylos jūra dar labiau sunerimo. Su Vidiniu sukritome žvilgsniais į Joną iš Griškabūdžio, bet, regis, tai tik paryškino jo sumanymo svarbą. Matėme, kaip padėjo ant delno ir neskubėdamas ištiesino tą patį lapelį su Ciekso Žalbungio mums siustą žinią apie Harker mirtį. „Negi skaitys?- pagalvojau, - tai būtų- ak!- kaip ne taip“. Tačiau Jonui mūsų pamanymai nerūpėjo, jam reikėjo perskaityti. Įkvėpė Harker jūros tylą ir išgirdome:
     „Jeigu jiedu, mielas kaimyne, taigi Vidinis ir Pranucis,  skustųsi nesveikata, pasakyk, kad Harker žino, kaip ir kuo pagydyti jai mielus žmones. Labai nuoširdžiai kviečiu pas save ir tikiuosi, kad neatsisakysite. Laukiu.“
     - Išprotėjai, kaimyne. Tikrai išprotėjai.- neiškenčiau
     - Duok Dieve, kad visi taip išprotėtų.
     - Betgi mes žinome, kas ten užrašyta. Mes jau anksčiau skaitėme.
     - Galbūt, bet suprantu, kad skaitėte ne tai, kas reikia , - ramiai atsiliepė nepasiduodantis Jonas.
     - Dzieduli ir dėde Vidini,- skubėjo ateiti į paramą Šventoji knyga.- Atsiminkite,kaip mes, taip ponas Jonas arba: dantis už dantį, akis už akį,- pasakė nuo etažerės ir sužybsėjo ugnelės švyturėliais.
     - Ir vis dėlto, - nenusileido Jonas iš Griškabūdžio.- Reikalas rimtas, todėl ir aš labai rimtai.  Ji, Harker, jau tada buvo išmokusi šokti, kai skauda, eiti kai griūna ir daug daug kitų sunkių dalykų. Paklausykite, ką ji pati apie tai, - pasakė ir lengvai, laisvai padeklamavo dar vieną, būtent ketvirtą eilėraščio „atsiprašau“ dalį. Harker tylos jūra pasidarė dar gilesnė.

šok, jei skauda
eik, jei griūni,
jei matai, geriau apak,
tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek.
eik atgal, nors reik į priekį,
jei springsti,
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.
po velnių,
ką nors daryk...
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.

     Tai, ką padeklamavo Jonas, žinojome, tačiau dabar tai buvo padaryta kitaip. Bent jau man to tiesiog labai reikėjo. Anksčiau „perskaitytas“ neva Harker laiškas tuoj pat užsimiršo. Man buvo prasminga, jog atrodė, kad suvokiu, kokio pobūdžio tekstu reikėtų užpildyti bent vieną eilėraščio daugtaškį.   
     - Pastebėkite, ponai. Šioje, taigi didžiausioje eilėraščio „atsiprašau“ atkarpoje, tik du daugtaškiai. Tiksliau - vienas, nes tas, kur „po velnių // ką nors daryk...“- pakartotas. Bet tai dar ne viskas. Kažkas dar reikia nedelsiant išgirsti. Dabar. Tuoj  pat, – prakalbau sužadintu energijos balsu ir pats nepajaučiau kaip pakėliau aukščiau peties ranką, lyg pasiruošęs ja mostelėti, duodant startą bėgimo take - marš! Beveik žinojau, kad  sąmonėje nusišvies, į ją įkris šventas supratimas, kuris mums dabar labai reikalingas, bet kol kas įtampa didėjo ir va, pagaliau...
     - Po velnių! Štai pasimatymas daug pavojingesnis už aną, - laimingas išrėkiau ne savo balsu ir dar laimingiau : - Tai ne aš šaukiu, tai Atas, ponai, - aiškinu lyg šlapiu maišu tvotiems Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. O po akimirksnio :
    - Po velnių! Jūs turite puikų žirgą, mielas Portai, - šaukiu ir vėl skubu savo bičiuliams paaiškinti,  kad ne aš, o šį kartą Aramis. Šventoji jau buvo suspėjusi suvokti iš kur dzieduliui dygsta kojos ir :
     - Po velnių!  Ar pasiutote, kad šitaip puolate! - sušuko balsu nuo etažerės, kuriame girdėjosi prancūziškos tarsenos prieskonis. Ir panašiai kaip aš aiškino, kad, girdi, tai ne ji šaukia, o Portas, kuris iš visų jėgų stengiasi atsikratyti d`Artanjanu, spurdančiu už jo nugaros. Atrodė, kad su Šventąja jau galėtume skaniai nusijuokti, nes smagu buvo matyti Vidinį ir Joną iš Griškabūdžio dar vis nesuprantančius, kodėl ir iš kur tiek velniavos prigūžėjo mūsų kalboje. Ir tik vėliau kažkuris:
     - Ačiū Dievui, kad čia nėra mūsų mielos Vėtros.
     Nesunku suprasti kodėl taip pasakyta. Tačiau maniau kitaip - kad, būdama kartu su mumis, smagią šypseną sau į lūpas būtų įkėlusi ir jinai, mieloji Vėtra, gražiai pagyrusi Harker eilėraštį, bet pabaigoje švelniai papriekaištavusi, girdi, tik tas velniavimasis suprastina. bet tai irgi juk buvo pasakyta Visų Šventųjų dieną, kai stengiamasi padaryti daugiau negu reikalinga, kad šventiesiems  būtų gera.
     Betgi dar d‘Artanjaną užmiršote,- pasakė pradėjęs šypsotis Jonas iš Griškabūdžio. – Anas nė kiek neprasčiau savo špagą velniava garbinęs.
     - Neprasčiau, Jonai, bet kai turi atsargų, smagiau ir ant žirgų sėsti. Tik, Dzievuliau tu mano, o kas užkels. Ak, Jonai ,Jonai, daug kartų tau sakęs, kad skaitytum Seneką. Tai jo parašyta: „Daryk taip, mielas Lucijau: atsikovok ir taupuk bei saugok laiką, kurį iki šiol  iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo, ar kuris pats  pranykdavo.“

2011-10-07 08:18:36
Pelėda

58

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:writing:                                                            Dar savęs atsiprašyk... :flag:

Nėra kito eilėraščio, kurį būčiau tiek daug kartų skaitęs, kaip Harker „atsiprašau“. Ir sakau - neduok die, jog atsitiktų taip, kad išmokčiau mintinai. Tuomet prarasčiau kažką iš to, kas man svarbu ir reikalinga, kaip, sakykime, ateinanti diena, kurioje trupinėlis ateitis išsilydo į šiandieną. Kad ir kaip atrodytų panaši į vakarykščią, bet ji kita, nauja, negebanti pasikartoti būtose ar ateinančiose jai ir paskos. O štai iš šios dienos jau galiu pasakyti, kad pirmą kartą Visų Šventųjų sutikimui pradėjome ruoštis kaip niekuomet anksti  - kai kalendoriaus lapelyje varduvininkų sąraše išsišvietė ir Šv. Pranciškaus (Asyžiečio) mirties diena – spalio 4. Jautėm, kad toks laukimas nebus lengvas, bet pasak Harker -
„po velnių
ką nors daryk...“
    Ir atsitiko taip, kad “ką nors darydamas, Jonas iš Griškabūdžio pasiliko ilgiau negu pradžioje manęs. Šventoji kapstėsi archyve, surankiodama ir į krūvelę sudedama „Astės noveles“, kurių pirmoji pažymėta būtent  lapkričio 1-osios data ir pavadinta „ Visų Šventųjų naktį“. Nežinojau, ką veikė varnas Golius, bet taip pasitaikydavo dažniai – pritūpdavo, šoktelėdavo ir,  sumojęs sparnais, pakildavo į skrydį. Vidiniui irgi rūpėjo nežinioje paskendę reikalai, bet lyg tol vaikštinėjęs tik su lazdele, dabar glostė, storą, masyvią, gumbuotą lazdą.
     - Iš kur tai?
     - Iš kur jai būti, jeigu ne iš Kartenos? – į klausimą klausimu.
     - Dalija atsiuntė?
     - Lyg nežinotum. Kaip ir tau.
     - Man  su laišku. Atsimeni? – Tu geras, tavęs nebijau net su lazda rankoj. Greičiau paglostai, nei muši, broleli.
     - Man irgi su laišku. Nepavydėk, manęs „broleliu“ nevadina,- atsainiai atšovė. - Bet matė, kad laukiu ir neiškentė, juolab, kad laiško jam ieškoti nereikėję  - žinojo mintinai.
     - Jonai, girdi? - Tačiau Jonas iš Griškabūdžio negirdėjo. Toks reiškinys mums jau neblogai pažįstamas, vadiname jį Harker tylos jūra arba kitaip (gal net dažniau) - Harker tyla.. Kuomet išeini į ją, nesvarbu kiek triukšmo aplinkui bebūtų, o ji ryžtingai, pasiaukojančiai apsaugo nuo nereikalingo triukšmo, net nereikalingų klausimų.
     O Vidinis kaip reta meilei primerkė  akis ir lyg skaitė:
    „Šaunusis Vidini, esi protingas - net gal nemenkiau, kaip aš, ir tikiuosi, kad mano dovaną priimsi taip, kaip norėčiau, kad jį būtų priimta. Puikiai žinau, kaip sunku likti toj rudens tyloj, kai ne tik skristi, o ir eiti sunku. Lydžiu paukščius, vis geriau suvokdama, kad su jais nesuspėsiu - pavargstu ir reikia atsispirti, pasiremti. O į ką gi, mielas žmogau? Ir dieve, kaip gera, kad yra lazda. Sunku buvo įtikėti, kad ji man gali padėti. Tai suprantama, nes visą gyvenimą kiti remdavosi į mane – aš jiems  buvau ramstis.  Bet lazda yra lazda. Kai su ją net šnekiesi, išgirsti save pačią. Norėčiau turėti  ramstį, į kurį gal ne geriau beatsispirsi kaip į lazdą, bet KAD ji kalbėtų, kad ir, pavyzdžiui, tavo, Vidini, žodžiais, tavo mintimis, šaunusis.“
     - Vidini, betgi tu tikrai šaunuolis! Pagaliau! Pagaliau! Žinojau, jaučiau, kad gi ateis, bus diena, kad nors su dovanota lazda rankoje, bet- paspirtis, atrama. Ir svarbu, kad ne bet kam, o geram, protingam,  geros knygos vertam Žmogui. O ar pavydžiu? Tik kvailys gali nepavydėti. Tokiu savęs dar nelaikau.
     - Palauk! Dar ne viskas.
     - Svarbiausia jau pasakyta...
     - Sakau gi – palauk, - nekantravo Vidinis ir vėl, nutaisęs ankstesnę miną, tęsė lyg skaitydamas:
„ Šita lazda galėsi užtvoti ir Pranucui. Nesigailėk! Jeigu tokiuose nelengvuose metuose be jokio transporto verčia keliauti nežinia kur ir ieškoti nepamesto.  O jeigu jis kažką pametęs, te kulniuoja. Palinkėk jam gero kelio ir nuo manęs...“, - išgirdau, nenorėdamas daugiau girdėti ir žvalgydamasis laivelio išplaukti į Harker tylą. Netrukus pajaučiau, kai paėmė mano ranką:
     - Taigi, linkiu.
     - Vidini! Po velnių! -Tačiau Vidinis it sienoje įkalta vinis. Net ir rankos nepaleidžia.
     - Jonai, rūkai?
     - Rūkau, Pranai. Vis dar rūkau. Kas metai numetu dviem mėnesiams ir vėl...
     - Girdėjai apie ką šnektelėjome su Vidiniu?
     - Daliją irgi pažįstu. Nuostabus žmogus. Kaip tu Vidiniui, taip ir aš tegaliu tik pavydėti jam. O lazda?..
      Jonas padavė man cigaretę. Godžiai patraukliau dūmą, kitą ir lyg visa tai toli toli...

cigarete nakties veidą
iki skausmo sudraskyk.
bet tylėk,
nes buvę tyli,
buvę lieka atmintyj...

     Nurimau. Ir jau ne tiki Vidiniui ir Jonui, bet ir didesnei žoliažolių publikai.
     -Tai penktoji Harker eilėraščio „ atsiprašau“ dalis ir, kaip girdite ar matote, ponai, jame  tik vienas daugtaškis. Dar yra šeštoji arba paskutinė eilėraščio dalis. Ji irgi su vienu daugtaškiu. O iš viso eilėraštyje jų keturiolika. Suprantate? Neklausiu, ar girdite, o klausiu ar SUPRANTETE?
    - Manau, kad neblogiau,- atsiliepė Vidinis.- Ar bent nujauti, kad ne šiaip viešinu savo laiškus. Panašu, kad Harker nesupyktų, jeigu vieną daugtaškį bandytume užpildyti va tokiu gyvenimu, kai žmogui tenka atsispirti į lazdą. Taip, ji jauna, bet ir jaunam ne taip dažnai jos prireikia.
    Cigaretės kibirkštėlė jau degino lūpas, tačiau neskaudėjo. Matyt, ugnis ugnį gesino. Pasižiūrėjau į Vidinį, bet neištariau nė žodžio. Suprato. 
   - Kitas daugtaškis galėtų būti atiduotas muškietininkams. O tas Harker „po velnių“, jis  nuostabus. Jis netgi įtaigesnis kaip d`Artanjano. Manau, pamenate, kaip tai atrodę:
   „ - Po velnių! – sušuko d`Artanjanas. – Tai bus dvigubai linksmiau: išgelbėti karalienę jo eminencijos pinigais.“
     - „Po velnių! – pamanė d`Artanjanas. – Dar neatėjo valanda atskleisti paslapties.“- pakalbėjo Jonas iš Griškabūdžio, pavaidindamas jauną herojų ir atsiduso: - Matyt, teksią dar kartą  perskaityti to paleistuvio romaną. Žinoma, aukščiausi pjedestalai ne jam, o Atui, Portui , Aramiui ir d`Dartanjanui . Tai jie sukūrė šūkį: "Visi už vieną, vienas už visus.“
     - Svarbiau, kad taip gyveno, - įsiterpė nuo etažerės Šventoji knyga.     
    Net nepajaučiau, kai įplaukiau į Harker tylos jūrą. Ne kartą girdėjęs, kad toks - kad ir nekaltas velniavimasis – kai kam nepatinka. Bet turbūt reikia ilgai ir skaudžiai galynėtis su žodžiais - malšinti juos negailestingai, kaip sukilimus, braukyti, daug kartų nuryti atgal ir skaudėti, skaudėti, bet nepaisant tokių pastangų vis dėlto jie įeina į eilėraštį ir liepia šokti, nors ir taip skauda, liepia eiti, nors nepastovi ir tenka griūti.  O kaip išjausti tai, kas išsakyta  žodžiais: jei matai, geriau apak Arba:paleisk pavėjui // tas eiles, kurios pasmaugs“ Tokių kalnų, kurie užgriūva mintis, skaitant eilėraštį, yra daugiau ir, žinoma, geriau jų neliesti arba perskaičius užversti, manant kad mūzoms tai netinka, kad tai kažkas ne taip, kad į eilėraštį įkrito per neapsižiūrėjimą, kad taip gal todėl, kad tai jos pirmas eilėraštis ir Harker poetinė kūryba be patirties.   
    Kai daug sykių perskaičiavęs „atsiprašau“ daugtaškiuos patikėjau, kad jų būtent tiek, prigludau prie tų žodžių, kurie nesenai kėlė abejonių ar net protestą, kad įleisti į eilėraštį. Ir ak! koks esu žioplys ir kaip galėję atsitikti, kad nepajaučiau juose skaudžios nežinios ir pragaro. Po velnių!- kodėl?
     - Ačiū, Jonai. Ir tau, Vidini. Manykim, kad vežimas pakrutėjo.
     - O pats?
     - Ką-  pats? 
     - Klausiu, kaip atsiliepsime į trečią daugtaškį ir dar kitus devynis. Tik Jono ir Vidinio net kartu su tavimi, Pranuci, neužteks.
     - Oi, mielas Vidini, koks protingas būčiau, jeigu tai žinočiau. Deja, net nesuvokiu, kodėl Harker pirmą savo eilėraštį pavadinusi „atsiprašau“ . Tekste jis pavartotas tik vieną sykį ir būtent paskutinėje  jo dalyje, kurioje viso labo dvi eilutės. Ir tas žodis irgi paskutinis eilėraščio žodis:

kada nors, kai sau atleisi,
dar savęs atsiprašyk...

2011-10-09 18:29:20
Pelėda

nebeieškau Parašė komentarų: 1556 2011-10-09 19:51:34 
Tik Jūs taip mokat rašyti. Taip, kad paliestų. Kad nepamirštum...

Santaja Parašė komentarų: 1552 2011-10-09 19:48:23 
aaak... 

Laukinė Obelis Parašė komentarų: 225 2011-10-09 18:59:39 
Ak, tas Pranas - viską aprėpia, su visais parūkyti spėja! Pavydėtina energija! 

radaa Parašė komentarų: 5304 2011-10-09 18:44:06 
Einu pamąstyti.  ir, gal būt, atleisti - SAU... Juk tik tuomet, kada tai suvoki ir padarai, gali ir kitiems atleist. Aišku, kūrinys atveria daug platesnes perspektyvas - mintims. Čia gal tik man toks "leitmotyvas" pasirodė.

59

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:rain: :writing:                                         Tiesiog esu ir tai yra gerai

Jonas iš Griškabūdžio rengėsi sugrįžti atgal - nors, girdi, namai ne lašiniais dengti, bet ilgesniam laikui palikti žmoną pavojinga – ne vienuolė gi. Kita vertus, nevalia užmiršti, kad trečią dieną svečias pradeda dvokti.
     - Nenusišnekėk, Jonai. Dėl žmonos tikriausiai teisus, o mudu su Pranuciu seniai nepripažįstame, kad galėtum būti svetys. Savas kaip rankos pirštai. O ir pasirodai lyg nujausdamas, kada labiausiai reikalingas.
    Jonas šyptelėjo, atgniaužė kumštį į delną su išskėstais pirštais, vėl užgniaužė.
     - Sakyk, Vidini... Gal teisus, gal - ne, - prigesino balsą, - bet man atrodo, kad judu abudu vengiate minėti Astę. Kodėl? Ar manote, kad... Labai prašau, nepyk! Aš puikiai atsimenu, kad Pelėda ją nupiešė būtent Visų Šventųjų naktį.
     - Ar skaitęs „Astės noveles“?
     - Irgi, mat, klausimas! Tik gal ne visas ir, žinoma, seniai. O „Visų Šventųjų naktį“ net prisimenu ir žinau, kai dziedulį  dvasia – ne dvasia paprašiusi nupiešti ją ir taip atsiradusi Astė. Jos abi – Harker su eilėraščiu, kaip debiutantė, o Astė, išeinanti iš dvasios, nors viena kitai nepažįstamos, bet mūsų aplinkoje pasirodžiusios vienu laiku.
     - Vien tai, kad  yra „Astės novelės“, kad jas galima perskaityti, jau nereiškia, kad mudu vengiame  minėti ją, - pasakė Vidinis ir  jau knygai ant etažerės: - Šventoji, ar labai sunku surasti „Visų Šventųjų naktį“.
     - Paskaityti? 
     - Girdi, ji jau siūlosi paskaityti. Ak, Jonai, net pats nesuvokiu, kiek daug kartų esu ją gyręs, o nepavargstu tai daryti. Kaip atsiliepsime į jos pasiūlymą? – pasiteiravo Vidinis.
     - Betgi Šventąją seniai beskaitančią girdėjau. Mielai tai padarysiu,- pažadėjo Jonas.
     - Liūdna, kad taip – „seniai girdėjau“,, - atsiliepė Šventoji knyga ir sumirksėjo šviesomis, bet netrukus ugnelės užgeso. - O kur dziedulis? Dziedulio nematau.
     - Ar be jo nemoki skaityti?
     - Žinai, kad moku, dėde Vidini, bet šis skaitymas kitoks. Labai kitoks. Jis jau turėtų pasirodyti. Minutėlę lukterėkime.
     Laukti nereikėjo net ir tiek. Jau buvau tarpduryje ir girdėjau taip pasakytus Šventosios žodžius. Ir Vidinis, ir Jonas iš Griškabūdžio, matyt, labiau buvo užsiėmę savimi ir neišgirdo Šventosios balse įtampos, laukimo, nerimo, vilties, dar kažko, kas įeina į savijautos racioną, kuomet ryžtiesi, kad ir nedidelei, bet naujovei. Aš irgi atnešiau, mano supratimu, nemenką naujieną. Tiesa, Šventoji ją jau žinojo, kaip ir aš žinojau, kokios priežastys kaitina jos kraują ar dirgina nervus.
     O pradžioje būta taip:
     - Dzieduli, kai visi išeis, tu pasilik. Noriu kai ką tik tau pakuštėti.
     - Betgi žinai, kad kuštukai namus gadina.   
     Neilgai galvojęs, paėmiau Šventąją  nuo etažeres ir išėjau, kaip dažnai būdavo - pasivaikščioti.  Kai spalis, kai lauke bjaurasties daugiau, išeiname rečiau, bet toks poreikis neatslūgsta.
     - Kas atsitiko? Kuštėk.
     - Sakiau, kad surankiojau visas Astės noveles?
     - Aš, regis, net padėkojau.
     - Manau, dzieduli, kad jas galima apipavidalinti ir tuomet išnyktų dar vienas daugtaškis iš Harker eilėraščio. Lig šiol abejojau, ar visas jas surinkusi, bet abejonės jau nereikalingos. Pirmoji jas pradėjusi rinkti Harker.
     - Harker? – net stabtelėjau, - Labai prašau. Sigitos vardą turėtume minėti labai atsargiai.
     - Kodėl - „labai atsargiai“? Nepersistenkime. Kai žmogus yra, vadinasi, yra. O juk Harker yra. Apie save irgi rašo: „Tiesiog esu ir tai yra gerai“   
     - Ar kas sako, kad negerai?
     - Ar kas sako?- perklausė Šventoji, priekaištingai pažiūrėjusi į mane, paskui į Dalijos padovanotą lazdą:- Ui, kaip negerai, kai pradedama vilkais staugti, o juk  bet kokiu atveju galėtum pasistengti ir pasakyti: „esu ir tai yra gerai",- tačiau į platesnes lankas, kur žmones staugia vilkas, nesileido.
     - Trisdešimt šešios „Astės novelės" įrašytos į jos, Harker, labiausiai mėgstamų kūrinių sąrašą. Tai turbūt reiškia, kad jį nesupyks, jeigu mes nevengsime patys pasiskaityti ir kitiems paskaityti.
    Nelabai supratau, kam Šventajai prireikė kalbėti būtent apie „Astės noveles", bet netikėtai užkluptas labai vėlavusios žinios apie Harker mirtį daug ką keitė mano supratimuose. Kažkodėl net pagalvodavau, kad reikia atsisakyti Astės novelių, visai užmirštant jas arba kažką daryti, kad jos būtu ir Astės, ir Harker. Toks poreikis plėtėsi, augo, bet reikalai dėl to iš vietos nepajudėjo.
     - Manai, kad „Astės noveles" reikia perrašyti?
     - Gal taip, gal ne – nežinau, bet perrašant irgi reikalinga sveikata, kad nebūtų blogiau. O aš kalbu, dzieduli, apie tai, kaip galėtume padėti išgirsti Harker mėgstamiausius kūrinius. Ir jai, ir sau, ir argi pasakysi, kam dar – žinoma, kad ir Vidiniui, ir Jonui iš Griškabūdžio, ir varnui Goliui, ir raidėms Atei, Betei bei Jotui... Manau, kad į tokį sąrašą reikėtų įrašyti visus autorius tų kūrinių, kuriuos Harker pažymėjusi kaip labiausiai mėgstamus. Ir, žinoma, pirmiausia  St_t_s, Bedsparnį angelą ir Cieksą Žalbungį, į kurius asmeniškai rodžiusi kaip jos mėgstamiausius žaliažolius poetus.

...man už
          nuotaikų
                naštą
                    atleiski
ir nekaltink
      savęs
          jei nurimt
                    negaliu
aš į dieną
    šią
        mūsų - - -
               
                klydimo

atėjau gan
              duobėtu
                        keliu
tu tyloj
        nebeslėpk
            savo
                    jausmo -

žodžiams
      gimstant
            sprendimų
                skausme -

atėjau
        čia
          randuotas
                    dulkėtas
paklaidinęs
      vienatvę - - -
            likimo
                  šauksme...

(„man už nuotaikų naštą...“
2008-02-09 
st_a_s)

     - Kodėl manęs neįvardiji?
     - Tu, dzieduli, dar reikalingas mano eksperimentui.
     - Gerai, Šventoji. Kalbėk, kas ant seilės užeina, bet labai nekantru, ką tu sumaniusi. Ir kalbėk garsiau, ne kuštėdama.

     (...) Atgal sugrįžome tylėdami. Atsargai padėjau Šventą knygą jos įprastoje vietoje  -  ant etažerės aukščiausios lentynos. Šyptelėjau ir dėkojau:
     - Ačiū tau. Mielai paklausysiu dar kartą. Kad ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio.
     - Ar jie trukdo?
     - Žinai gi, būdami su mano raštais, mėgsta replikuoti. Ir tai normalu, bet Astės novelėse yra dalykų, kad aš nenoriu, kad kas prie jų burnotų kaip man nepatinka. Na, o Vidiniui ir Jonui pasakysiu, kad ateitų paklausyti.
     - Tą pati padarysiu. Man lengviau.  Nes paprastai, kai mano siela ko nors labai  panori, žiūrėk, lyg pasakos lydekai paliepus – jie, tie mano norai, išsipildo. Atsišaukia, atsiliepia. O Vidinis su Jono jie labai savi,- pakalbėjo Šventoji ir iš tikrųjų dabar surastas vaizdas, kaip lydekai įsakius: abu juos- ir Joną, ir Vidini, suradau
įsitaisiusius krėsluose ir pasirengusius išklausyti Šventosios skaitomos Astės novelės „Visų Šventųjų naktį.“
     - O! vilką  minim vilkas čia,- apsidžiaugė Jonas, kad nereikės gaišta laiko, paieškant Pranucio...
     - Ateik, dzieduli, čia. Tavo vieta prie etažerės,- pakvietė Šventoji.

2011-10-12 08:15:30
Pelėda

60

  • Àâòîð: Peleda
  • Àäìèíèñòðàòîð
  • Peleda
  • Îòêóäà: Vilnius
  • Çàðåãèñòðèðîâàí: 2009-10-16
  • Ïðèãëàøåíèé: 0
  • Ñîîáùåíèé: 1256
  • Ïîë: Ìóæñêîé
  • Ïðîâåë íà ôîðóìå:
    12 äíåé 11 ÷àñîâ
  • Ïîñëåäíèé âèçèò:
    2024-02-24 09:46:04

:writing:  :mybb:                                                        Dainuojanti Harker

Maniau, kad atėjus į novelės skaitymą, nebus keblu pasakyti, ką sumanęs, tačiau kažkas užkliuvo ir gavosi kaip nesitikėta.
      - Ponai,- pasakiau, - jūs dar nežinote. Ir aš prieš pusvalandį nežinojau, kad Astės novelių nėra. Buvo, bet nėra. O tai, ką girdėsite, bus kažkas iš to, kas turėtų užimti vieno iš Harker eilėraščio daugtaškių.
     - Ką čia paistai? Girtas?
     - Sakau, ką dabar girdėsite, - turėtų įsitaisyti kažkurio daugtaškio vietoje. Berods, trečiojo. Ar ne, Šventoji?
     - Dėdė Vidinis klausia, ar ne girtas.
     Nuėjau prie etažerės, kur Šventoji, tačiau į krėslą nesėdau. Mintis pakeisti novelių ciklo pavadinimą, atsirado greit po to, kai per pasivaikščiojimą su Šventąja išgirdau jos kitokį skaitymą, kuris, regis, plėtė veiksmui erdvę. Nuojautose spėliojau, jog būtent ir Šventajai rūpėjo, kad jau pirmoje novelėje Astė ir Harker suartėtų - bent atodūsiu, bent žinojimu, kad viena kitą žinančios, jog jos yra. Bet kaip padaryti, jeigu novelė „Visų Šventųjų naktį“ prasideda be perspektyvos ką nors iš jos išpešti daugiau, negu parašyta. Būtent:

     - Matai?
     - Ką?
     - Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta.  O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
     - Taigi matai, kad žiūriu.
     Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje  nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
     - Dieve, kokios gražios  tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir  suprastinta? Kodėl?
     - Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora  ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos.  Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
   Bandžiau atsiminti  kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
     - Man  labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog  stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
     Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje ( Savęspi ) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau iš savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
     - Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
     - Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas.- Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda,  mano vardas Astė. O dabar...
     Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas "dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
     - Nupiešk, Pelėda, mane.
     - Negi nežinai, kad nemoku piešti?
     - Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau - nupiešk...

     Sunku patikėti, kad į tokį tekstą galima būtų įkvėpti bent nedaug Harker. Ir vis dėlto atsitiko, kad mergina į tekstą atėjo kaip jaukus, mielas, šiltas, žmogau sielai reikalingas nedidelis stebuklas. Aš jau žinojau, kaip jis mane paveikė per pasivaikščiojimą su Šventąja, dabar buvau nusiteikęs pasmalsauti, kokį įspūdi kitaip perskaitytas tekstas paliks Jonui iš Griškabūdžio ir Vidiniui. Bet kokį nesusipratimą reikėjo greičiau užglaistyti. Paglosčiau delnais Šventąją it nuvalydamas dulkelę ir:
     - Labai prašau, pradėkim. O tai jie man akis išdraskys.
     - Betgi taip nejuokaujama, - tyliai pasakė Šventoji.
     - Žinoma, kad taip nejuokaujama,- atsiliepiau, bet jaučiau, žinojau, buvau įsitikinęs, kad nebūtų prasminga ir kilnu Astės noveles palikti, kaip buvus. O Jonui ir Vidiniui:- Gerai ponai. Jeigu Šventoji „Visų Šventųjų...“ režisūroje nieko nepakeitusi, tai nebejoju, kad atsiras didesnis noras vienas kitą suprasti, ypatingai Astę ir Harker. Taigi, pirmyn!- paskiau, akimis  vėl paprašydamas  Šventosios paslaugos.
      ... Pasaulis apsigaubė muzika, bet ji tokia, kad, regis, kompozitoriui per natas ją išgauti gal net neįmanoma. Ji labai betarpiška, ateinanti iš visai šalia kažkur beesančių ir tavo sielai, širdžiai, ilgesiui reikalingų dvasingų žmonių. Bet koks bukumas išnyksta ir gera jausti, kad taip arti ir jos, Astė ir Harker. Tekstas prabyla kelias balsais, lyg jie būti betarpiškai įrašyti - kalba Astė, kabu aš. Vaizdai irgi kaip pasakyta žodyje, bet štai lyg bijodama, kad nepavėluotų į tokį subuvimą, atskuba ir daina. Nė karto nebuvau girdėjęs dainuojančios Šventosios. Tačiau ir išgirdus ją, sakė, kad klystu, nes taip dainuoja jos balse įsikūnijusi Harker.
    O dainos tekstas neabejotinai jos, Harker. Tik jį vis skaitėme kaip eilėraštį, pavadintu  „Žodis“. Ir štai uždainavo:

Žodis dangų per pusę kirto.
Tamsią naktį skausmu nušlamėjo.
Be audros, be žaibų medis virto,
Pasodintas kadaise abiejų.

     Muzikaliausiu iš mūsų trijų vyrų buvo Jonas iš Griškabūdžio. Tai ne dyvai, kai esi baigęs muzikos mokslus. Man nelabai sekėsi stebėti, kakį įspūdį novelės skaitymas daro Vidiniui ir Jonu, kadangi nepaisant, jog jos klausiausi antrą kartą, jį vėl mane pasigavom į glėbį – buvo gera kaip žodyje, muzikoje, kaip išdejuotoje tyloje, kančioje, kaip palaimos ar dangaus lašelyje.
     Bet tuoj atsirado tai, ko nebuvau girdėjęs ir aš ir nebuvo novelės scenarijuje. Jonas iš Griškabūdžio nepajėgė pasilikti tik klausytoju. Sujudo, sukruto kaip muzikas ir dainininkas.

Lūžo šakos. Jom svetimus laužus
Svetimuose kiemuose kūrenom.
Buvę dienos mums atmintis graužė.
Šiandien tylim, o vakar gyvenom.

     - Puiku! - šūktelėjo Šventoji. Ir gavosi taip, kad net toks šūktelėjimas pritapo lyg būtų gyvo kūrinio gyva dalelytė. Ir iš tikrųjų tai buvo nepaprastai puiku.
    Netyla Šventosios  mirksėjimas - gesta, vėl žiebiasi, nusišviečia įvairiomis spalvomis, numeta šešėlius ir juos paskraido. Jos šviesos muzika nespigina, nežeidžia regėjimo: panašiai kaip malonu būna ausiai klausyti, taip čia - akiai matyti. Atrodytų, mažas daiktelis, žaislas, gražiai pagaminta knyga, o iš tikrųjų Šventoji, kuri nuostabi dar ir tuo, kad geba suvokti, kas darosi jos skaitymų beklausančios publikos sieloje. O kai publika labai reta - du, trys, penki, žmonės - neretai sustoja, įterpdama į tekstą didesnes – mažesnes pauzes ir leisdama kiekvienam išgirsti save, nueiti į Savęspi. Kai mūsų aplinkos dvasinis pasaulis praturtėjo Harker Tylos jūra arba Harker Tyla –  pauzės prakalbo raiškesniais pojūčiais, dvasingesniais supratimais. Būtent taip Šventoji pasielgė ir šį kartą - po žodžių „labai prašau- nupiešk“ sustabdžiusi skaitymą. Jau žinojau tokių pauzių esatį, tačiau jos man irgi buvo reikalingos ir kartais net laukiamos, kad net norėdavosi pačiam sustabdyti Šventosios skaitymus. Jonas su Vidiniu to nežinojo ir, išplaukę į Harker Tylą, jau trise jautėme, kaip po miglotą pasaulį, pasirodydami tik reiškiniu, kad jie YRA, blaškosi neįspėtos mįslės, nežinojimai, nesileisdami iš arčiau įsižiūrėti į esaties pavidalą.
     Nelengva pasakyti, kaip ilgai plaukiotume po Harker jūros tylą, bet šį kartą tai sutrukdė Šventoji.
     - Ponai, atsiprašau, kad stabdau skaitymą. Tai todėl, kad galbūt vis dėlto verta išgirsti, ką mums norėjęs pasakyti dziedulis. Kaip, manote, a?- nelauktai manęs paremti panūdo Šventoji.
     - O ką jis sakęs, kad būtų neverta?
     - Nelabai žinau apie ką kalba. Bet šventa tiesa, kad kartais gera mokėti vieną kitą eilėraštį. Puikus Harker eilėraštis, bet kažin - kas parašęs jo muziką? Džiaugiuosi, kad ji verta eilėraščio.
     - Taip, mielas Jonai, Astės novelių nėra. Yra Astės ir Harker novelės. Žinočiau, kad Harker nesupyktų, pavadinčiau jas jos pirmo eilėraščio pirma eilute - "Nestabdyk šaltinio."
     - Jeigu ketina pykti, te pasako, o kol kas - valio! Dievas visuomet duoda žmogui proto, tik nežinai kur ir kada jis tai padarys...
     - O Astė nesupyks, kad taip?-jautrus buvo Vidinis. 
     - Ne, Vidini. Ne. Jos draugės. Tikros.
     - Tai labai daug. Ar tiek pakelsim?
     - Tikėkim, kad nepaliks mūsų nelaimėje - ateis vienas, ateis kitas... Ir pasijausime, kad vėl kaip Tada.
     - O-jo-jo! -  sudejavo Jonas iš Griškabūdžio. - Šv. Pranciškau, ateik ir tu...

2011-10-13 11:52:14
Pelėda

Ñòðàíèöà:   1 … 4 5 6 7  

Âû çäåñü » Kūrybos oaze » ASTĖS NOVELĖS » Astės novelės- redaguoti, tvarkyti