Astės novelės- redaguoti, tvarkyti

Страница: « 1 … 5 6 7

Сообщений 61 страница 64 из 64

Поделиться612011-10-14 18:42:14

Автор: Peleda
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2009-10-16
Приглашений: 0
Сообщений: 1256
Пол: Мужской
Провел на форуме:
12 дней 12 часов
Последний визит:
2024-11-27 18:08:46

:idea: :writing: Tep cykiai gera

Jono iš Griškabūdžio dejonė „o-jo-jo! Šv. Pranciškau, ateik ir tu...“, atrodė suprantama ir Šventai knygai, ir man su Vidiniu, bet per ją, regis, skaudžiau pajutome, kiek dar ilgai reikia šiame pasaulyje pabūti, kad buvusios „Astės novelės“ persikūnytų į kitą darinį, dėl kurio nereikėtų žibinti gėda akių ir kad būtų akivaizdu, jog joms gražiai pritinka pavadinimas „Nestabdyk šaltinio“.
- Harker labai geidė, kad mudu su Cieksu nuvažiuotume į Kaliningradą. Taip ir parašė: “Džiaugčiaus, jei Jums pavyktų suvažinėti į Karaliaučiaus kraštus. Mažai mes žinom apie tą tolimą žemę...“
- Kaliningradas su jo kraštu netoli, o Karaliaučius... Jis oi, kaip toli ir – plius - vis tolsta, o mums jau nelengva net vieną novelę išklausyti, - pasakė Vidinis ir žvilgterėjęs etažerės pusėn: - Jau maniau, kad tave permatau kaip švarų lango stiklą, o tu... Taip, suprantu, kad kažkaip reikia nukeliaut dar į tolimesnes žemes, kad va taip - ir vėl kartu ir su Harker, ir gal su Aste. Atsiprašau, jeigu kam atrodo, kad ne taip. Kita vertus, sakau: „ ir gal su Aste" , - truputį mįslingai pakalbėjo Vidinis. Bet toks jos mįslingumas, matyt, tik man ir Jonui iš Griškabūdžio, nes Šventoji nepalaukdama:
- Nepaslaptis, ponai, kad esu kitokios, ne biologinės prigimties, bet va jaučiu, kad ir manyje pradeda skaudėti. Ir ką daryti? Man labai norėjosi, kad išgirstumei taip surežisuotą šią novelę. ymą. O jeigu dar atviriau, tai atleiskit, bet norėčiau, kad ir jums skaudėtų. Visa man žinoma Harker poezija yra sutalpinta aštuoniolikoje eilėraščių. Ir visa ji skaudanti.
- O tik pažiūrėkite, kiek daug jos poezijoje daugtaškių ... iki taško. Na taip, atrodo, kad patikimai suskaičiavome, kiek jų pirmajame eilėraštyje, bet pasimetame negebėdami, nesuvokdami, kokiais tekstais juos iššifruoti, - lyg sau, lyg ir kitiems prabilau, bet niekieno nepatrukdytas, keblinau toliau, net nenutuokdamas, kad jau įeinu į vaidinimą: - Sakau, ar kas bandėme suskaičiuoti daugtaškius iki taško? Negi skubėsime teisintis, kad užmiršome ar pasirinksime dar lengvesnį būdą- esą, tai jos pačios kaltė - surinko, sudėjo į saują, uždegė, o pelenus išpustė:

nebėr ribos tarp esamo ir menamo
ištirpo lyg ašara vaško
pučiu nuo delno
daugtaškių
pelenus
sau pasiėmusi
tašką

- Beje, pastebėkite- visame jos trijų dalių eilėraštyje „Sau tik tašką“- nei vieno daugtaškio. Tačiau nėra ten ir taško. Suprantate? Nėra.
Tylai, neskubėdamas nusiėmiau nuo kaklo grandinėlę su pakibusiu ant jo kryželiu, atidariau kaip dėžutę ir atsargiai iš jos išgavau amuletą. Nežinia, ko laukė Jonas su Vidiniu, o gal ir Šventoji, bet manau, kad tikrai ne bukai nudrožto, per dažnus ėmimus ir tarp pirštų, nutrainioto, praradusio geresnę išvaizdą pieštuko. Bet ir matydami, nenorėjo patikėti. Įdėtas į kryžių, pasitelkiant Jėzų Kristų į apsaugą, o... Viešpatie, kaip taip galima!
- Pieštukas? Na jau radai ką prie Dievo glausti...
- Nepeik, Jonai. Aš juo nupiešiau Astę.
Šventoji, sužybsėjusi ugnelėmis, po ilgokai užtrukusios pauzės pratęsė novelės „Visų Šventųjų naktį“ skaitymą. Ir vėl girdėjau Astę, girdėjau save:

"Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.

Mano tiesa nedidelė -
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Tu manimi tikėk,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.

Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri - teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką :
- Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
- Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
- Bet...
- Skauda, baik darbą, Pelėda.
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė - Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
- Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
- Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, dzieduli, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusi popieriaus lapą:
- Rašyk, dzieduli.
- Ką rašyti?
- Ką pradėjai. Baik rašyti eilėraštį
- Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
- Ką sukūrei, per mano piešimą nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
Gėda, išpažintim, netgi krauju.
Tai vyriška.
Nors nieko nuostabaus
Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
Garbingą paskirtį žmogaus."

Vėl pauzė. Bet šį kartą trumputė. Niekas nedrįsome išeiti iš įsruvusios Harker Jūros tylos. Bet jautėme, žinojome, kad vis dėlto Astei ir Harker pavyko susitikti pirmojoje novelėje. Ne tuoj pat, ne tada; tik dabar, po beveik ketverių metų, bet vis tiek, pasak Harker tep cykiai gera...

2011-10-14 17:30:55
Pelėda

Поделиться622011-10-16 22:14:43

Автор: Peleda
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2009-10-16
Приглашений: 0
Сообщений: 1256
Пол: Мужской
Провел на форуме:
12 дней 12 часов
Последний визит:
2024-11-27 18:08:46

. :writing: Prisisėmus į širdį žarijų

Kai rašiau novelę „Visų Šventųjų naktį“ jau kone bededant tašką, panūdo parašyti truputį daugiau. Man neatrodė, kad ją parašiau teisingai, nes jeigu teisingai, tai kodėl novelė, o ne esė?
Šventoji irgi paliko pabaigą neapipavidalinta - paliko, kaip parašyta ir žodžiai buvo pliki, nepridengti režisūros bet kokiais potėpiais, akcentais, aiktelėjimais, žodžiu - išmone. Man tokia netektis atrodė korektiška, paklūstanti kūrinėlio redagavimui, kai jos pabaigos galima nepaisyti – palikti ją už borto, kaip nereikalingą balastą. Todėl per pirmą jo perklausą net nepasiteiravau, kodėl taip, nes iš tikrųjų „< tep cykiai gera“ buvo, kad daugiau ko norėti neatrodė protinga. Tačiau šįkart , ogi regiu, kad į erdvę atėjau Aš, (taip, taip, atėjau Aš), nepaisant kad sėdžiu šalia etažerės, užmetęs koją ant kojos ir kartu su Vidiniu ir Jonu iš Griškabūdžio, užsiėmę mums rūpimais dalykais. Patenkinti, kad pasisekė padaryti taip, kad Astė su Harker susitiktų visų Šventųjų dienoje bent ta prasme, kad jos žino esančios, kad yra vienoje erdvėje. Skirtumas tarp manęs sėdinčio Aš ir manęs ką tik atėjusio Aš - nedidelis, bet vis dėlto matosi, kad atėjęs Aš kelias metais jaunesnis. O apranga? Jau buvau užmiršęs, kad tokią turėjęs, tačiau atėjęs Aš laikė rankose Astės novelių sąsiuvinį, bet tokie dalykai nevertė stebėtis, nors tam ir laiko nebuvo, nes į erdvę vienas po kito sugužėjo seniai matyti, bet mieli sielai žmonės - Giedrė, Radasta, Cieksas, Taurija, Medis
Ten ir Jonas iš Griškabūdžio, bet irgi jaunesnis. Vidinis irgi...
Apsidairiau aplink, lyg norėdamas įsitikinti ar nesapnuoju, bet, matyt, dėl to iš sapno neišbusi
- Jonai, Vidini, ar matote?
- Kaip nematysi! Tik kažin ar jie mus mato?
- Ką pasakėt? Jonai tu taip – kažin, ar jie mus mato?
- Palauk, padainuosiu. Gal išgirs?
Jonas - grynakraujis suvalkietis, bet būdamas svečiuose, visuomet dosnesnis už bet kokį netgi dzūką, tačiau prigimties, net ir suvalkietiškos, nepaslėpsi. Atrodytų, savaime suprantama, jog šitaip atsidengusioje tikrovėje neturėtų būti dainos be pradžios. Tačiau atsiminęs, kad jau buvo padainuoti du posmai, suskato pataupyti laiką pradėdamas trečiuoju:

„Geso ugnys, naktis padaliję.
Lyg tingėdama saulė tekėjo.
Baltą ilgesį lietūs išlijo.
Juodos kasos pabalo nuo vėjo“.

- Ne, jie mūsų negirdi, Pranuci, negirdi.
- Nieko. Pakentėkim. Išgirs ir jie. Priversim išgirsti.
- Per prievarta? Ne! Ne! Ne! Ir vėl atsitiks kaip su šita daina. Taigi, kad ne daina, ne daina. Et, ne daina, - ir jau pagavęs akimis Šventąją.- Kad ir kaip stengiausi linksmai, guviai, betgi šitaip įmanoma tik vaidinant. Nuoširdžiai jos tekstą tegalima tik poteriauti ar giedoti. Suprantate? Kad ir taip, pavyzdžius,- ir erdvė tuoj užsipildė giedojimu, panašu į bažnyčios.

“Kaminai rankas maldai sudėję,
Medžių sielom į dangų šaukės.
Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu.

Harker, du tūkstančiai septintieji metai, lapkričio keturioliktoji diena...“
- Ačiū, Jonai. Esi nuoširdus, sąžiningas. Galima vaismedį persodinti į kitą žemę, tačiau vaisiai išlaiko savo gardumą, - atsiliepė nuo etažerės Šventoji knyga. Ir man: - Supranti, dzieduli? Todėl ir novelės pabaiga palikau be režisūros. Kita vertus, manau dabar, kad te lieka, kaip yra.
Sumirksėjo, sušvyturiavo ugnelės. Nedaug palaukus vėl:
- O kad jie mūsų negirdi, tai nei stebėtis, nei pykti nereikia. Dangaus keliai nežinomi. Kuris iš mūsų žinome, kaip pašauks rytdiena. Kartais pasiseka atspėti, neprieštaraujant jam. Tik tiek. O tau, Jonai, dar kartą - dėkui. Mes labai stengiamės, kad būtų gera ir gražu, bet va už lango spalis, medžiai lieka be lapų. Ir neteisinga manyti, kad jie savo valia juos numeta.
O anas Aš, kuris keliais metais jaunesnis, sustojusiam kolegų būreliui lyg aiškina:
- Jeigu kas manote, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę, piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip netrukus suprantu, pasiryžusi pagyventi kartu su mumis. Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė jį sudomino, nes dar tą naktį parašė:
„Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę.“
- Taip, taip, pritarė Sodininkas ir papildė:
- O po valandos vėl: „Dar kartą dėkoju už puikų siurprizą. Būtinai išlaikykite Astę. Sėkmės, mielas kolega.“ Juk taip?
- Taip, tikrai taip, - atsiliepiau Aš,- sėdėdamas krėsle prie etažerės.- Tikrai taip, Algimantai.
Menkai kas begalėję įsivaizduoti, koks džiaugsmas vaikštinėjo, bėgiojo, triukšmavo krūtinėje. Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu - ASTĖ ir džiaugiausi, kad mane vadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kylo bent didesnis noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš mūsų buvome matėme, o kai kurie pasidžiaugėme, palikdami prie jos savo parašus. Nėra garantijų, kad nebe to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“

Prisisėmus į širdį žarijų,
Sodinu naują daigą ir laukiu

(2007-11-14 23:27:04
harker)

Поделиться632011-10-22 14:27:18

Автор: Peleda
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2009-10-16
Приглашений: 0
Сообщений: 1256
Пол: Мужской
Провел на форуме:
12 дней 12 часов
Последний визит:
2024-11-27 18:08:46

:rain: :writing: Ašašai

Diena, kitą, trečią... Laikas toks greitas - pats lekia ir mane neša, kad pradeda labiau rūpėti, kaip jį stabdyti, pažaboti, nes keliaujant tokia sparta iki Amen labai netoli ir, išskyrus persižegnojimą, beprasmiška užsiimti kitais reikalais. Betgi suprantu – reikia, reikia... „Nagi sustok, besarmati“,- prašau jo mintyse, žiūrėdamas į visus laikrodžius ir tikėdamasis kad nors vienas susipras ir bent meluodamas atsilieps į mano lūkesčius. Bet - ne, lekia, skubinasi, net susikaupimui nepalikdami laiko. Ačiū Dalijos padovanotai lazdai, kad dar leidžia atsispirti, laisviau atsikvėpti ir girdėti, užuojautą plakančią širdį: pavargai, pavargai... Bet vienąsyk suabejojęs ir atidžiau įsiklausęs išgirdau ką kitą, o būtent: ašašai, ašašai...
- Ašašai? Kas tai?
Širdis suplakė dar skaudžiau ir žodis „ašašai“ suspurdėjo taip, kad abejonių neliko. Pirmas įspūdis, kad gal bando ištarti kaimo pavadinimą – Ašašnykai, esanti netoli gimtinės, tačiau protas tuoj pat atmetė tokią versiją, nes išgirdau, kai kažkas rašė:

Proza neišbučiuos tikrovės,
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
Pagarbintu supratimu.

Man tuomet regėjosi, kad visa TIKROVĖ susitelkė būti ten, kur neršiu pasaulį, bandydamas įsiterpti savo būtimi, o jos branduoliu tegali būti tik šaltinis, nes juk pasakyta: „nestabdyk šaltinio“. Jonui išvažiavus į Griškabūdį, atrodė, kad gyvenimas lyg aprimo, tačiau taip tik atrodė, nes iš tikrųjų gyventi pasidarė sunkiau, o nerimo padaugėjo, bet jis kažkaip netikėtai įslinko į Savęsp(i); atrodė, kad jį trikdo, baido viešuma ir geriausiai jam būti, kai jis nulestas į gilų žmogaus pasaulį, kuomet jį žvaigždėtą, permatomą, giedrą ar niaurų, subjurusį mato tik jo dzievulis, taigi pats žmogus, sukūręs jį savimi. Ir man vis dažniau atrodo, kad išėjimas į Anapilį faktiškai yra išėjimas į Savęsp(i), kuomet pagaliau ryžtingai apsisprendžiama pasilikti jame, gyventi be laikinumo. Mano lietuvių kalbos žodynas charakterizuoja Savęsp(i) kaip pasenusį žodį. Galbūt ne be pagrindo, nes iš tiesų dažniausia į ten išeina neryžtingi, bailūs, bijantis jo seni žmonės. Bet būna ir kitaip... Šieji pernelyg drąsūs – net nežinodami, o tie nutuokdami tokios būties esatį išeina būti anksčiau.
Pasirodžius Vidiniui, padeklamavau jam tris atėjusias į smegenis eilutes.
- Gal žinai, ko verti tokie raštai? Proza, girdi, neišbučiuos tikrovės.
- Ar abejoji, kad ne taip?
- Dabar galvoju, kaip įvykdyt pažadą ir kitaip atversti noveles, kurios dar neseniai vadintos Astės novelėmis.
- Man regis, kad taip ir reikėję palikti. Betgi dėl durnos galvos ir kitiems vargas. Bet -ne! Žinau, ką darau. Svarbiausia, kad ir Šventoji pučia į tą pačią dūdelę, - ramiai kalbėjo Vidinis jau gerai apmąstytus dalykus. - Žinoma, gražu, kad Astė ir Harker tampa artimesnės. Betgi visas Astės noveles ji jau pasiėmusi ir dėl to nepriekaištavo, kad į tokį aplankalą sudėtos. Man ir dabar regisi, kad nupiešti Astę buvo svarbiau, negu išgirsti pirmą Harker eilėraštį- girdi, debiutavo, debiutinis, prašom vadinti poetę... Na maždaug.
- Taip, jai debiutas, bet svarbiau, kad mums programinis orientyras. Regisi, kad pirmą kartą savo veiklą planuoju orientuodamasis į kažkokį planą. Tai nereiškia, kad susikaupiau, kad mažiau pavojaus būti šen ten ir kur nereikia. Bet nors žinau, ko ieškau.
- Nepeikiu tokio darbo. Man smagu, kad mūsų jausenoje arba, sakykime, supratimuose atsirado Harker tylos jūra arba kitaip- Harker tyla, - nei pagirdamas, nei papeikdamas šnekėjo Vidinis: - Manau, kad būtent labiausiai to reikia, kad kaip piligrimai apvaikščiotume ir kitus dalykus, kuriuos į įvardijusi. - Pirmiausiai norėtus pamatyt jos vardu pavadintą šaltinį.
-„ nestabdyk šaltinio,// tegu srūva pirštais // tegu gaudo šviesą...“ Taip, bet kaip tai padaryti?
- Va klausei manęs, ar ką girdėjęs apie prozą , kuri negali išbučiuoti tikrovės. Taigi girdėjęs ir nieko geriau nesugalvojau kaip:

Kiek daug dar nežinios,
Kai pirmą žodį patiki poemai.
Niekas į plūgą, žinoma, nekinko,
Bet neišnyksta tylūs reginiai...

Pasiimu, šalele Ašašai,
Tave į pasaką,
Į paskutinį savo triūsą —
Ant rankų pakeliu, kaip vyturį dangus
Ir laiminu -
Šalele, būk!

- Vidini, kaip tu pasakei? - net kilstelėjau sunkų užpakalį: - šalelė Ašašai? Nagi, prašau, pakartok. Iš kur tokią ištraukei? Nepatikėsi, bet ir aš jos vardą žinau. Tik nežinojau, kad ji šalelė. Maniau, kad kažkas iš Savęsp(i) guodžia, užjaučia, girdi - pavargai, pavargai, bet geriau įsiklausęs, aiškiausiai girdėjau: ašašai, ašašai... O dangau, betgi kas atsitikę, jeigu jau bent mudu du ją žinoma...
- Aš, Pranuci, visai netikras, kad ten šalelė, bet įsitikinęs, kad Harker šaltinis ten, ir visai nesvarbu- ar danguje jis, ar požemių karalystėje, dar kur.
- Ir tu ruošiesi parašyti poemą? Manai, kad tikrovę įmanoma išbučiuoti poezija.
- Sakiau , kad nieko nemanaui, bet jeigu kažkas atsimena, kad esu Vidinis ir kažką pasako, tai kodėl turėčiau neišgirsi.
- Gal čia kalbama perkeltine prasme ir mudu tą šaltinį jau matėme. Kalbu apie Česukų piramidę. Ar bent tą vietą, kur ji pastatyta,- pasakiau, ką jau ne kartą buvau pagalvojęs. Vidinis nei neigė, nei pritarė tokiai spėlionei. – Ką gi, linkiu sėkmės! O gal tai pradinis impulsas į tikslą. Juk vien mintimis tampomas Anykščių Puntukas yra pats sunkiausias žmogui darbas. O gal, Vidini, tai ir poemos bent pradžia atsiras. Beje, sveikink Daliją, o mylima šalele Ašašai. Šiandien jos gimtadienis.
- Ačiū. Bet dėl to, Pranuci, nesirūpinki,- jaunai atsiliepė Vidinis ir Dalijos dovanota lazda taip stuktelėjo į grindis, kad net erdvė suskambo.

2011-10-22 12:34:13
Pelėda

Поделиться642011-10-24 14:18:25

Автор: Peleda
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2009-10-16
Приглашений: 0
Сообщений: 1256
Пол: Мужской
Провел на форуме:
12 дней 12 часов
Последний визит:
2024-11-27 18:08:46

:writing: :mybb: Įminimo paieškos...

Jonas iš Griškabūdžio, išgirdęs apie Vidinio mėginimą parašyti poemą, stvėrėsi už galvos ir bėgiodamas laiptais aukštyn - žemyn, nesiliovė kvatojęs. Galima buvo manyti, kad jis tai daro specialiai, norėdamas iš plaučių išvalyti nikotiną, kurio ten susikaupė gal net daugiau negu jo puoduose kugelio. Namas didelis, dviejų aukštų – smagiai virpėdami muzikavo langai ir atrodė, jeigu kas dar Griškabūdyje nežino Joną esant muzikantą, nuo šiolei jau žinos. Net patikės, kad šį kartą jam pavyks atsisakyti rūkymo. O pabėgioti laiptais žmogui, sveriančiam per šimtą kilogramų ir jau paikinančiam (norėjau parašyti- papkinančiam) anūkus, nėra paprastas dalykas. Namiškiai nustėrę plėtė akis ir nežinojo ką daryti.
- Suprantat... Cha- cha- cha! Ar bent įsivaizduojate... chi- chi - chi, kad Lietuva greit turės naują poemą. Gerai, o dieve aukščiausia... cha- cha- cha, kad ne epą . Ar suprantate? – netilo Jonas, bėgiodamas laiptais aukštyn – žemyn. Bet netikėtai aiktelėjęs - ai, padėjo ranką ant krūtinės ir net graudulingai: - atleisk, širdie. Kaip čia aš taip, kaip koks vaikėzas. Nepyk. Juk tu sergi.
Namai aprimo.
- Greitas tu. Oi, koks dar greitas. Ir didesnis rėksnys, negu žinojau, - tarsi girdėjo žmoną, bet tikras nebuvo, kad tai ji. Galėjęs ir pats sau taip pakalbėti. Juk ne kartą pasitaikė, kai pasijausdavo lyg sutalpintas dviejuose aš. Dažniausiai kai tekdavo ginčytis. O jeigu dar pridėtumei prie jų skaudantį – ai, tai ir gautųsi aš +aš + ai = ašašai. Ar nepanašiai atsirado ir gydytojas Aiskauda?
- Atsiprašau. Aš taip nenorėjau, - pasakė Jonas ir, panardinęs po kojomis akis, neskubiai nuėjo prie savo literatūrinių padėlių. Ištraukė aplankalą su Astės novelėmis: - Galima buvo knygelę išleisti, - pusbalsiu pasakė, o netrukus aplankalą pakeitė į kitą, su užrašu „Harker aštuoniolika“, kur buvo jos eilėraščiai.
Mintyse šilta, jauku, teisinga.
„Arčiausiai nuo mūsų nutolęs jos paskutinis. Kodėl mes ieškome daugtaškių jos pirmame eilėraštyje, - galvojo ir girdėjo taip, lyg skaitytų neparašytą tekstą. - Ėgi, aš irgi buvau su jais, bet dabar – stop! Arčiausiai nuo mūsų jos mirtis, - vėl beveik pakartojo Jonas užgriuvusią mintį, šitaip ją nuvalydamas nuo nereikalingų apnašų.
Suradęs jos eilėraščius, surado ir tą, paskutinį. Pirmas darbas, kurį atliko, tai net neskaitydamas teksto, keliskart atidžiai jį akimis apšliaužiojo, ieškodamas daugtaškių. Keista, nė vieno daugtaškio ir bendrai – nė vieno skyrybos ženklo. Tik mūzos pabaiga, sulaužyta į septynias eilutes, atskirta trimis brūkšneliais.
- Ką tai reikštų?
- Reikia suprast, jog Ji žinojo, kad išeina.
- Kur?
- Ten kur visi, kurie išėję, - prakalbo dvejais Aš Jonas iš Griškabūdžio.
- Betgi ką mes apie tai žinome?
- Nieko.
- Bet jeigu kažkur išeini ir dingsti, vadinasi, yra kur dingti
„ Kažin, kokias mintis sugėrė iš šio eilėraščio Vidinis, - pagalvojo Jonas, savyje vėl suglausdamas du Aš į vieną ir rimtai suabejodamas, ar ne per anksti pradėjo juoktis. Nes argi labai svarbu, kad Vidinis nesugebės parašyti poemos. Argi ne svarbiau, kad jis pajautė ją esančią. Bravo, Vidini. Ir atsiprašau, kad...
Apčiupinėjo kišenes, bet iš jų jau prieš savaitę iškraustytos, jo žodžiais kalbant, cigariukai.
Pakėlė telefoną.
- Labas, - pasakė Vidiniui. - Maniau, kad nesurasiu. Ten, Ašašai šalelėje, gal dar be telefonų gyvenama.
- Ne tu vienas, Jonai, ją tokią matai. Aš irgi. Bet kas atsitiko?
- Kodėl turėtų kas atsitikti? Skambinu, kad sužinočiau, kaip gyveni.
- Jau trečią kartą, o iki vakaro dar ne taip arti.
- Tikrai? - nuoširdžiai nustebo Jonas. – Ak, kad tave kur! Turbūt trukdau. Nepyk! Galėčiau atvažiuoti, jeigu reikia.
- Niekuomet nebuvai vejamas ar paliktas už durų. Visada reikalingas.
- Manau, kad ta šalelė kažkur tikrai yra. Ir jokiomis sienomis neaptverta. Jokiomis. Kaip ir Harker eilėraštis „atgal“. Nei vieno skyrybos ženklo visame tekste.
- Taip, Jonai, taip. Ačiū.
- Beje, pas mane yra jos užrašas. Nelabai atsimenu iš kur jį nurašęs, bet jis trumpas ir, mano galva, reikšmingas: „Namai ten, kur grįžti širdimi“.
Į telefoną įslinko Harker tylos pauzė. Bet nedidukė.
- Klausyk, Jonai.
Ir telefonas pradėjo deklamuoti.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
Jei iš širdies jų neveji - šalin.
Bet sako - seniai ją į lazdą maino.
Širdis nepakelia, o štai lazda...
Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
Gal manant net, kad bus lengviau numirt,
Kuomet toli toli, kažkur savy paklydęs,
Be atbudimo, be kelionės sugrįžti atgal.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs
Vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele, Ašašai,
Kiek čia bebūsiu - būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
Ir žingsniai it šešėliai
Saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius gražiai
Kaip baltas gulbinas į ežerą įkritęs...
Atsimena kažką-
Ar tik ne savo gulbę?
Regis, kad irgi buvusi balta...

- Patikėk, Vidinį. Aš viskas supratau. Ir jeigu kas trukdys klausinėdami apie ką čia, siųsk pas mane. Aš jiems paaiškinsiu. Ir dar su muzika. Bet supratau turbūt dėka prozos, kuri aplink šį tavo eilėrašti it vanduo apie salą. Atsiprašau. Tai jau ne eilėraštis, o poemos fragmentas. Ar ne, Vidini?
- Būk, Jonai, būk. Ir eilėraščiui, ir poemos fragmentui, ir mudviem su dzieduliu tu visuomet reikalingas. Kaip, beje, ir Dalijos mums padovanotos lazdos. Nepavydėk, nes manau, kad ji ir tau ją pasiųs dovanų. Laikas greitas.

2011-10-24 10:09:21
Pelėda

Страница: « 1 … 5 6 7

Kūrybos oaze

Меню навигации