10. Prieš šimtą metų...
Kilni, dieviškai gera jėga įtikinėja, kad Savyje arba Savęsp (Savęspi) gyvenime atsiranda kitokios apraiškos. Jis man nebuvo aklas, nepažįstamas, tačiau apleistas, nepaliestas geresniu supratimu, todėl atrodė nelabai reikalingas ir dėmesys jam buvo mažas. Tik prisilietus prie jo pradedu gailėtis, kad tokio gyvenimo turėjau labai nedaug ir - kita vertus - jaučiuosi labai pavėlavęs, galėdamas jį geriau pažinti ir bent gabalais išnešioti po „Užrašus kitaip“. Nelengva juos man rašyti, nelengva juos bandantiems skaityti, galbūt tikintis sulaukti Dievulis žino ko... Bet štai dairausi po Savęspi ir stebiuosi: Viešpaties, kokia gili, šalta ši žiema!..
- Koks kvailys! - girdžiu kažkas rėžia tiesiai į akis ir man belieka tik šyptelėti. Džiaugiuosi, kad šypsena nusisekė. Tai todėl, kad mano gyvenimas nenuobodus - vaizduotė po kojomis išsilygina, danga patvaresnė ir nors vaikščioti nelengva, bet įdomu. Šiandien ypatingai, nes rytas pranešė žinia, kad galiu aplankyti senelių namus.
- Buvau jau ten, bet... nesuprantu, kodėl negalėjau tuomet pamatyti senelių?.
- Todėl, kad nenorėjai. Net neprisiminei, kad jie gali būti, - pasigirdo pažįstamas Pirkaitienės balsas ir nebuvo noro prieštarauti. Jau žinojau, kad žmogaus norai Savęspi gyvenime reiškia kur kas daugiau, negu mums įprastame, suvisuomenintame. Ir tegu nebus atleistos mano nuodėmės, bet senelius prisimindavau retai. Netgi nuėjęs į Šklėrių kapines nedažnai sustodavau prie jų kapo. Dabar gi, laukiant susitikimo, dėl to buvo nesmagu ir netgi baugoka.
Ir štai einu. Einu į susitikimą prieš šimtą metų...
Ak, kaip neįprastai girgždėdamas sukasi liežuvis, nurodant susitikimo laiką - PRIEŠ šimtą metų. Priėjus arčiau žiemoje įkištos senelių sodybos, Vidinis stabtelėjo ir paliepė eiti priekyje.
- Eik pirmas, - pasakė ir lyg pavydėjo: - Turėtų žmogui būti gera, galinčiam nueiti į svečius prieš šimtą metų.
- Man gera, Vidini.
Ėjome neskubėdami, bet laikas greitai tirpo ir jau po poros minučių atsiradome nedideliame kieme. Patvoryje gilios žiemos sniegas, supūstas vėpūtiniais. Kiemas subraižytas nukasto sniego takais: nuo pirkios iki klojimo, tvarto, iki skiedryno. Jais vaikštinėjo kelios vištos. O prie gryčios durų – matome - mūsų laukia Karolina ir Feliksas.
- Mirė sulaukusi 83 metų- priminė Vidinis: - O pažiūrėk, kokią sutinki. Jai dar gimdyti ir gimdyti.
- Gal atsargiau, Vidini. Būkime atsargesni ir liežuvius prilaikykime už dantų, - įspėjau žinodamas, kad išvengti nesusipratimų beveik neįmanoma. Mane ypatingai veikė giminystės arba- kaip sakiau- savo kraujo jausmas. Nežinočiau, kad prie durų laukia seneliai, tuomet didesnių akibrokštų nepastebėčiau - pasisveikini kaip žmogus su žmonėmis ir argi labai svarbu, kiek kam metų? Bet abu mano seneliai dar gyvybiškai stiprūs, netgi jauni žmonės ir už mane, jų sūnaitį, apie po trisdešimčia metų jaunesni. Dar labiau teisybė primena absurdą, kuomet žinai, jog motinos krūtis čiulpiantis Vincukas yra tavo tėvelis ir suskaičiuoji, kad jis jaunesnis beveik septyniomis dešimtimis metų. Argi ne absurdas? Matyt, ne veltui manoma, kad velnias į žmogaus Savęspi gyvenimą nedrįsta įeiti bijodamas, kas nesusilaužytų kojų ar nenusisuktų ragų. Ir, beje, argi pasakysi, kad neprotingai elgiasi? O nežinočiau, kad Vincukas yra mano tėtis, o jo tėvai - mano seneliai ir tuomet gyvenimas Savyje atrodytų it atspindys to, kuris žmogų niokoja turtu ar ubagyste.
- Dabar jiems per keturiasdešimt, - dar pašnibždėjo Vidinis. Savęspi gyvenime praeitis užima didžiules erdvės ir gal niekas jos taip gerai nežinojo, kaip ant slenksčio sėdinčioji. Ši sodyba su jos gyventojais irgi įmesta šimtametėje praeityje.
Prie tvartelio amtelėjo tingus ar senas šuo.
Šalta. Sausu šalčiu girgžda mūsų žingsniai.
- Nesušalkit! - nutaisęs džiugią nuotaiką ir jausdamas artimos giminystės kraują, pašaukiau laukiantiems seneliams. - O Vincuko gal nereikėjo į tokį speigutį nešti...
- Ė, tegu grūdinasi, - atsakė Feliksas: - Vyras vis tik.
Tai pirmi jo žodžiai, kuriuos atsimenu ir pasiskubinu parašyti popieriuje, nes, Dieve, kas dabar man galėtų pasakyti, kiek jo žodžių buvo pasakyta iki mirties. Deja, senelių Karolinos ir Felikso mirties valandos neatsimenu, kaip ir žodžių pasakytų iki mirties. Nors, regis, turėčiau atsiminti, kadangi abu juos bent šiek tiek atsimenu prieš mirtį - abu mirė 1945 metais ir man tuomet buvo šešeri.
- Jis čia svarbiausias, žinojo, kad ateis tėtis. Jau nuo ryto krutnus pasidarė, - moteriškai linksmai apie Vincuką kalbėjo Karolina, apmuturiuodama mažylį didžiulių kailinių atklotais ir kalnieriumi, - Tik nežino, kurį iš judviejų sūnumi pašaukti, - pasakė Karolina.
- Tai kad mudu jau pažįstami, - pasakiau.
- Tuomet gal kepurės nenuėmė, - šyptelėjo Feliksas.
Vedini šeimininkų ir ištarę „Garbė Jėzui Kristui“. ėjome pro duris, žemai palenkdami galvas, saugojantis neatsitrenkti kaktomis į viršutinį durų staktos skersinį, ir įvirtume pirkios vidun. Pažeme kamuoliavosi iš kiemo virsdamas šaltas žiemos oras.
- Tiesiog stebuklas, kad atėjote, - pametusi Vincuką ant lovos ir nusivilkdama kailinius kalbėjo Karolina. - Iš tikrųjų, Viešpaties keliai nežinomi. - Bet tuo laiku, dar man su Vidiniu nespėjus nusiimti kepurių, jas nuo galvos tiesiog nuplėšė Pirkaitienė.
- Vincukas sveikinasi ir prašo išpirkos.
- Išpirkos?
- Taip jau yra. Jis savo teises žino. Reikės, vyrai, kepures išpirkti. Niekas šitoje bėdoje jums negalime padėti, - šypsodamasis kalbėjo Feliksas.
-Tai jau- taip!, - sutiko Vidinis ir, pasižiūrėjęs ką tik peržengto slenksčio pusėn: - Kur nueini, tavęs visur pilna, Sėdinčioji. Atrodo, sėdi ant slenksčio, o neaplenkiama.
- Ką mes be jos darytume? Savęs nepažintume. Tai mūsų angelas, - pagyre Karolina sėdinčią ant slenksčio.
- Aš nepeikiu jos. Tikrai nepeikiu, bet smagu žinoti, kad nesi paliktas vienas sau, - neįprastai geraširdiškai pasakė Vidinis, jau suspėjęs nusiimti paltą ir išsiimti iš kišenes piniginę su išpirka. Greitai ir iš mano piniginės Lituanikos lėktuvėliu į saują įskrido Darius ir Girėnas su dešimtine kepurės išpirkai.
- Tėtei galėtum nepagailėti ir daugiau, - pasakė, bet mane jau gėlė nežinios nuojauta, kad galbūt Lietuvos litai Savęspi šalyje neturi prekinės vertės ir... ką gali žinoti- abu Atlanto nugalėtojai, įsės į lėktuvėlį ir išskris iš Savęspi, kaip kadaise iš Amerikos. Bet - ačiū Dievui- tuoj pat kepurės atsirado ant mūsų galvų - išpirka priimta.
Valio! - pasidžiaugiau ir pradėjau ploti. - Dabar, regis, žinau, ponai, kaip gali atrodyti pirmoji vaidinimo scena, - bet ar kas mane suprato, nesiimu teigti. Atrodė, kad senelių namuose atsigaunu kaip režisierius ir sugebu imti iš Savęspi siužetus, juos skraidinti į Lietuvą ir ten sudėlioti su visuomeninio gyvenimo scenomis. Tas dešimties litų banknotas, priimtas kaip išpirką už kepurę, nuplovė, praskaidrino supratimą ir buvo aišku, kad esame vieni kitiems reikalingi, neatsiskirdami mirtimi ir gyvenimu ar žeme ir dangumi. Viešpatie, kaip viskas aišku -. ir nereikia mums mirti ar gyventi, o užtenka paprasčiausio BŪTI...
Lengvai bakstelėjau Vincukui vystyklais apmuturiuotą pilvą.
- O! koks mūsų Vincukas turtingas. Pasakyk sūnui ir dėdei Vidiniui „ačiū“, - paprašė jo motina Karolina ir, pasiėmusi pinigėlius nuo vaiko vystyklų, paslėpė sijono klostėse.
- Betgi, „Vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, ponai, ir.. sėskime prie stalo. Kiek gi galima laukti? - ne lyg žegnojo, ne lyg tokia maniera kalbėjo senelis Feliksas: -Divuli, ateik ir tu. Neslapukauk, - pakvietė ir vyriausią sūnų - piemenį tėvas.
- O aš jūsų nebūčiau pažinęs, - pasakiau sodinamas užstalėje. - Kuomet mirėte, man buvo šeši metukai. Jau piemuo kaip Divulis, o atsiminti kažkaip nesisekė.
- Neužmiršom tavęs, Pranuci, niekuomet.. Per visus tavo beveik septyniasdešimt metų, - atsiliepė į mano žodžius močiutė Karolina ir, pasilenkusi arčiau kelių, pakėlė sijono sterblę ir nusišluostė susitikimo suašarojusias akis...
2007 m. sausis 10 d.