21. Jonas iš Jablonskynės 

Atsigauti po sugrįžimo iš Savęspi nebuvo sunku. Gal sunkiau buvo priprasti prie laiko. Kartais net ne tą žodį pasakydavau. Ir prisimenu, kaip nustebo Jonas iš Jablonskynės kuomet kalboje išgirdo žodį SAULĖKYLĄ.
- Žmogau, atsimink, kad bent kelias klases tikrai esi baigęs. Joks lietuvių kalbos žodynas nežino „saulėkylos“. Liudiju Jablonskynės garbe, - žegnojosi kryžiumi.
- Argi  negražus žodis? -
- Ne dėl to ginčijamės. Sakau, kad tokio žodžio lietuviški žodynai nepripažįsta.
- Nepripažįsta- lai nepripažįsta. Tai jų bėda, kaimyne, - pasakiau. Bet ir pats buvau nustebintas, kai supratau, jog vėl prireikė išplėšinėti lapelius iš 2002 metų kalendoriaus. Buvau įsitikinęs, kad laikas gerokai pasistūmėjo į priekį ir beveik  jau rankomis siekiau atslenkantį savo jubiliejinį septyniasdešimtmetį. Ir...  Dieve, Dieve! Laikas atsistūmė atgal ir aš vėl žvalesnis, jaunesnis, sveikesnis. O! kad tas  jubiliejus dar penketą metų atsitrauktų. 
- Dzieduli, o kaip dabar mes gyvensime? - parūpo A ir B.
- O kas žino, kaip gyvensim! Turbūt niekas nežino. Reikia pagalvoti.
-  Mes tai scenoje. Dėl mūsų nesirūpinkite, -. klausimą išsprendė raidė B.
- Ten mums tinkamiausia vieta, - dalykiškai sprendimą parėmė J. (jotas). Ne iš karto patyrėme, kaip labai svarbu buvo atsiminti sceną ir suprasti, kad ten ideali vieta apsigyventi patiems ar apgyvendinti atvykusius svečius. Tačiau tuo kartu ją suvokiau tik kaip vaidinimų vietą nepaisant, kad būdami Savęspi, gyvenome scenoje. Abu - ir aš, ir Vidinis.
- Sutarėm. - pažadėjau. - Jūs gyvensite scenoje. Aš su Mindaugu turbūt pas mamą, savo, Karlonų namuose. Galbūt dar ką nors įtalpinsime, bet namo sienos ne guminės. Ypatingai pavasarį, vasarą, kai namus užgriūva vasarotojai. Net nežinau, kur ir kaip susigrūsime.
- Reikia galvoti. Bet manau, kad dėdė Mindaugas pasiliks gyventi dėdės Jono ir tetos Marės Grigų sodyboje, - pasamprotavo J. (jotas).
- Kodėl taip manai?
- Jam reikalingas skiedrynas.
- Betgi skiedrynas ir čia yra.
- Ten jis jau savas. Priimtas. Ten jis kaip namo.
- Na, taip. Jis ten kaip namo. Bet geriau, jeigu būtume abu kartu, vienas šalia kito.
- Man irgi būtų geriau, jeigu gyvenčiau kartu su Jablonskynės šeimininku. Bet dažniau reikia  rinktis, kaip protingiau, o ne kaip geriau. - argumentavo J. (jotas).
J. (jotas) buvo teisus. Mindaugas pasielgė taip, kaip jis prognozavo – pasiliko gyventi vienkiemyje prie Skersbalės ir tik Dievas matė ir žinojo, kaip tokiu jo sprendimu apsidžiaugė dėdė Jonas.
- O broleli tu mano! Taip ir turi būti. Kur bažnyčia, ten ir kunigas,  o ne atvirkščiai: kur kunigas - ten bažnyčia. Ir pamatysite, kad vieną dieną išvažiuosime Radijo karieta. Aš jums sakau - pamatysite, kad taip bus.
- Betgi, Mindaugai, - bandžiau peikti jo apsisprendimą, - atsiskirti mums negerai. Manau, kad tą  geriau supranti.
-  Koks atsiskyrimas, jeigu tavimi pasitikiu. Ir kiek čia to kelio nuo Karlonų iki Grigų! Galima susišaukti.
- Tik ne apie tai, kad čia esame. Pagaliau, ir scena čia pat, po ranka.
- Kalbėjau su Ypata. Jis parinko šią vietą scenai.
-  Bet turbūt jis nežino...
- Jis žino, Pranai, viską žino, - nutraukė šneką Mindaugas. - Aš čia dabar pirmą kartą, o jis jau žinojo, kur patalpinti Savęspi sceną. 
- Jis ją taip ir vadina - Savęspi.
- Taip ir vadina. Argi nepatinka?
- Mes irgi labai  norėjome, kad ji taip čia vadintųsi- išpažino mudviejų lūkesčius Vidinis.
- Ką gi. Suprantu, kad apie tai galvota. - truktelėjau pečiais...
Netikėtai atsirado ir Jono iš Jablonskynės apgyvendinimui vieta. Karlonų vienkiemio kaimynystėje, tik už poros šimtų metrų vienumoje gūžėsi  Kazio ir Stefanijos Kibirkščių sodyba. Ir vienas, ir kitas jau palaidoti Šklėrių kapinėse, tačiau neužmiršo kelio į tėvų namus jų sūnus, (rečiau duktė). Gyveno ir dirbo Vilniuje, tačiau kiekvieną subatėlę sugrįždavo į gimtinę, atidarydavo kiemo vartus ir namo duris ir - reikia nereikia - užkurdavo krosnį, kad sodyboje neišsidvoktų dūmų kvapas.
Buvo rugsėjo pabaiga, sekmadienio vakaras. Kibirkštis automobiliu važiavo į Vilnių.
Susistabdžiau ir pasakiau, kokių paslaugų iš jo tikiuosi. 
- Jokių problemų. Tegu gyvena, tegu  šildosi. O kad ne dzūkas, bala jo nematė. Svarbu, kad  būtų  žmogus, - pasakė Kazio ir Stefanijos įpėdinis, ir jau tą pačią dieną su Vidiniu ir Jonu iš Jablonskynės nuėjome į Kibirkščių namus.
- Galėjo ir pas mane gyventi – lyg  atsiprašinėjo dėdė Jonas, sužinojęs, kad jo gerus namus palieka bendravardis. Ir įtikinėjo: - Ten, kur du Jonai, gero, Pranuci, nelauk. Dzie, dzie nelauk! Nesakau, ar jie geri ar negeri, bet taip padaryta - kur du Jonai, gero nebus. Viena, kita, na, gal iškenčia dar porą dienelių, kai viskas gerai, o paskui arba suserga, arba kokią kvailybę iškrečia, bet dažniausia susikukuoja. Tik cinkt! ir, žiūrėk, kažkur jau abu dingę. O kur? Sužinai tik kuomet užkukuoja, -pats  save įtikinėdamas kalbėjo dėdė. – Gal dievulis taip duos ir jam ten bus net geriau. Net ir tau, Pranuci. Pašonėje gerą žmogų turėsi.
Ir štai atidarome sodybos kiemo vartus, o netrukus ir namo duris.
Seniai, o jau seniai juose buvau. Bet ir dabar atrodė, kad va, va iš kažkur atsiras Elžbieta. Gal kiek  ilgiau užtruks jos vyras Tamošius, bet nebus taip, kad savęs neparodytų kitiems, o pats nepanorėtų pamatyti kitų. Atsiminiau jų dvi dukras - vyriausiąją Juliją ir jaunesnę Oną. Bet jų siluetai  atmintyje vėl nyko, tirpo, o priešais akis vyriškai išžergęs kojas atsistojo Kazys - vienintelis Elžbietos ir  Tamošiaus sūnus. Būdamas jaunų metų iš ligoto tėvo rankų ėmė gaspadorystę ir greitai tapo tarp vyrų vyru. Ir Šklėriuose buvo pravardžiuojamas bene įdomiausia pravarde Sik-sik-sik. Šiais nežinia ką reiškiančiais žodeliais būdavo pribarstyta kiekviena jo kalba, o neretai net ir trumpesni pasakymai: jeigu sik sik pasakiau, bus sik sik sik  padaryta. Buvo ramus, paslaugus, nepadauža.
- Puiku. Tvarka kaip bažnyčioje, o šilumos net daugiau, - patenkintas būsto apžiūros rezultatais pasakė Jonas iš Jablonskynės: - Geriau nereikia norėti. Ačiū. Lieku. Galite uždaryti duris. - Bet abu su Vidiniu lyg susitarę: - Ne! Ne!  Šiandien tikrai – ne!  Šiandien, kaimyne, būsite Karlonų svečias. -Ir tai buvo laiminga valanda. Regis, nuo to karto lyg aitvarai pradangino beįsikuriančio Šklėriuose žmogaus vardą - Jonas iš  Jablonskynės tapo tiesiog Kaimynu. Ir toks šaukinys tapo reikšmingesnis negu jo tikroji pavardė - kaimas žinojo, kad Kibirkščių (Vincelio) namuose apsigyveno Kaimynas. Berods, suvalkietis, nes  labai lietuviškai ir labai greitai kalba.
- Te raktas kol kas bus mano kišenėje, Kaimyne. - pasakiau.
- Negaliu dėl jo ginčytis. Aš jo net rankoje neturėjęs.
- Ė, mielieji, -  atsigavo kalbėti Vidinis, - suprantu, kad Šklėriams reikės pereiti per Savęspi sceną. Visam kaimui. Net ir tiems, kurie išeidami manė, kad  sugrįžti jiems nebus lemta.
-Va kaip! - suprato Vidinio kalbą Kaimynas..
- Klausykite, pone, - klausiau, - kaip jūs čia atsiradote? Nelabai tikiu, kad dėl J. (joto) įtakojimo.
- Kodėl čia atsiradau? Patikėkite, dar man pačiam reikia susigaudyti. Ir aš tą padarysiu. Bet sveikas  protas kužda, kad kvailių net Suvalkijoj yra. Ir iš tikrųjų- ten ir namai, ūkis nemenkas, ir svarbiausia – žmona. Tiesa, ji dzūkė, bet vis tiek - ten.  O kur aš?  Net ir dabar negaliu pasakyti, kur ir ko.  Bet ir vėl -  nerūpi grįžti, nesinori atsisveikinti. Ir net pamanau, kad jūs geriau žinote, kodėl esu čia.
- Galbūt, tačiau mums reikėtų būti Savęspi scenoje. Ten žinojimo daugiau.
- Yra, Vidini, dalykų, - ir tu tai gerai žinai- apie kuriuos ir Savęspi scena nekalba. O štai ponas  Jonas iš Jablonskynės sveikinasi su Mindaugu ir žino, kad sveikinasi ne su Radijo karietos meistru, kad tai tik priedanga, o sveikinasi su - pasakykime taip - prisikėlimo dovana, Lietuvos karaliumi.
- Taip, ponai, aš žinau, kad tai  karalius. Bet  ir vėl- gal Jūs pasakysite, kodėl manimi patikėjo  Ypata? Nei aš jį žinojau, nei  jis manęs, o atėjo ir sako – reikia tau, žmogau, būti Šklėriuose. Reikia.
Pareiti iš Kibirkščių sodybos netoli. Takas neryškus, bet dar neapžėlęs ir prie jo sankirtos su Šklėrių – Kabelių keliu stovi tėvulio pastatytas kryžius. Jau apsamanojęs. Jis aptvertas žaliai dažyta tvorele, Graudu, kai žinai, jog ir prie kryžiaus Šklėriuose jau nėra kam prisiliesti. Ir šis stovėjo nepaliestas žmogaus rankų, kol žemėje įkastas jo kamienas išpuvo ir kryžius nenuvirto. Ir tik tuomet vėl buvo pakeltas, vėl įkastas ir dabar jis gerokai žemesnis, negu tėvulio laikais.
- Garbė Jėzui Kristui, - praeinant pro kryžių pasakė Jonas iš Jablonskynės.
- Per amžių amžius. Amen, - atsiliepė Vidinis.
Sustojome. Kryžius aptvertas tvorele, bet irgi girgžda puvėsiais, Yra  ir  suoliukas, bet taip pat  sukritęs ir nėra kaip atsisėsti poilsiui
- Tikrai, gal jūs, ponai, žinote, kodėl Ypata patikėjo manimi? Manau, kad ne be paties Mindaugo žinios..
- Šventas daiktas – kryžius, o irgi pūsta ir nesugeba išlikti, - pasakė Vidinis, matyt, norėdamas  atsikratyti  klausimais į kuriuos nemokėjome atsakyti. Bet Kaimynas buvo atkaklus
- Atėjo jis vienas. Su Aliuke pietavome. Kaip įprasta su kelias gramais konjako. O jis brr brrr  į duris. Kyšt  galvą: - Atleiskite, ieškau pono Jono. To, kuris Jablonskio žemėse įsigyveno. „ Atrodo, kad  ieškote manęs“, –pasakiau. - Nuo to ir prasidėjo.
- Pasakok, Kaimyne, - paprašiau... 
                                                (Iš „ Užrašai  kitaip“)
2007 m. vasaris 28 d.

23. Sodybos  įtaigos

Kai žmogus pradeda gyventi atsiminimais, būna visko – ir džiaugsmo, kuris, regis, suplasnoja sparnais ir nori panešioti, kad širdyje būtų gera, o akyse gražu. Būna ir taip, kuomet nesinori net galvos kilstelėti ir matyti save įkištą į kasdienybės rutiną, kur kuičiamasi net nepagalvojus, kam to reikia. Sugrįžau į Karlonų sodybą ir labai džiaugiausi, kad kartu buvo Vidinis. Tai geriausias motinai žmogus. Pamačiusi ji, jausdavosi it pakylėta. Su juo autoriteto aura tegalėjo konkuruoti tik Františekas Pelėda – abu jie jai buvo rūpestingai atidūs ir kantrūs, ir man neteko girdėti, kad ji būtų jų adresu pasakiusi blogesnį žodį.
- Motina? -paklausė Kaimynas, pamatęs pro langą ją kartu su Vidiniu sėdinčią ant suoliuko vakarės saulės spindulių atokaitoje.
- Šildosi.
- Einu. Pasisveikinsiu.
- Eik.
Kažkur ūktelėjo. Lyg pelėda. Lyg atodūsis savyje. Laukiau, kad dar kartą išgirsiu, bet –ne. Pasiliko  tik tas, vienintelis, kaip motina. Jau net nepamanau, lengva ar sunku jai čia, išėjus tėvuliui į Anapilį, kai namuose pasiliko viena su šešiais langais į tris pasaulio puses. Ketvirtoji – pietinė – uždaryta aklina siena. Prisimenu dar joje buvus duris – tuomet, įėjus pro jas, vėl galėjai žiūrėti pro kitos pusės namo langus.
- Va kaip! Čia būta mokyklos! – girdžiu nustebusi Kaimyno balsą, - Žmogaus nesugauni, o  mokykla.
- Ne dabar, pone. Ne! Seniai. Dar lenkų laikais, - sako motina. – O tuomet kaimas... argi toks? Jaunimėlio kaip bičių avelyje. Ir kiekvienuose namuose lopšiai pakabinti.
Praveriu dar labiau langą. Įsiklausau:
- Tai sakote, Karlonų kaip šunų kaime būta?
- Daug jų būta. Noriu vis skaičiuoti, bet pasimetu, jau neišeina Va, kad ir šituose namuose. Manęs  gal nereikia skaičiuoti.. Čia atėjau iš Grigų. Grigaitė mano mergautinė pavardė, bet visi vadino  Raulais. Keturis vaikus išauginau, o namuose dabar nei vieno. Viena pasilikau. Ir ne grynai Karlonų.
- Sunku?
- Sunku, ne sunku. Kol Dievas leidžia, reikia gyventi, - pavargusiais žodžiais pasakojo motina, - Turiu penkias vištaites, katę, kelias ligas ir gyvenu, - liūdnai šyptelėjo: - Ė, argi kas tikėjo, kad taip bus? Nuomentas! Ūso balon beržynas auga.
Mačiau, kad Kaimynas nesupranta apie kokį „nuomentą“ kalba motina.
- Kaimyne, suprantu, kad ne ypatingai gabus kalboms. Jeigu per tiek metų dzūkė žmona neišmokino dzūkiškai, gal nelaužyk galvos ir dabar. Dzūkijoje ne tik „dzi“ ar „ci“, Dzūkijoje ir „nuomentas, “ ir  „dzyvai, “ ir daug kas puošia.
- Tikrai, kad puošia, - atsiliepė, bet ir man paaiškinti žodžio prasmę nebuvo lengva. Uždariau langą ir pro verandos duris išėjau laikan - šaukė vienuma, panūdęs noras išgirsti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Saulėlaidos saulė bobų vasaros šviesa apšvietė sodybą, žvilgindama vakarinius seno namo langus. Visi dar, kas čia ateina -  ateina pas Karlonus, tačiau tai regimybė, tai įdaras sename lukšte, o realybė gerokai kitokia - tikrų Karlonų, kurie čia gimė, jau nėra. Vienintelė Roma, bet jos buvimas šioje sodyboje neįsiterpia pakeista pavarde ir net kenkia  - dabar ji Roma Aleknevičienė, pasigavusi Pilviškėse vyrą, atsigabenusį į Karlonų sodybą ir prisiėmusi moterystei jo pavardę. Neužteko to; ji dar pagimdė ir užaugino du sūnus, du „V“ -  Virgį ir Vidą. Sodyba papilnėjo keturiais  Aleknevičiais ir duso, nyko, išspjaudama už kiemo vartų Karlonus – Jecentą, Vincą, Joną, Praną, Vytautą, Vitą, Elvyrą. Tačiau tradicijos ar įpratimo galia dar vis neišsikvėpusi ir visi, kam prireikia ateiti į šią prie Ūso balos numestą sodybą - vis eina „pas Karlonus“.
Nežinojau apie ką su Kaimynu ir Vidiniu kalbasi motina, tačiau galėjau spėti, kad jau ir Jonas iš Jablonskynės (Kaimynas) suspėjo sužinoti nemažą gabalą sodybos istorijos. Motina nesibodėjo atsiminimus perpasakoti daug kartų. Netgi ne tas žodis „nesibodėjo“ - ji džiaugėsi jais nemažiau kaip keliomis vištomis, galėdama jas išleisti iš vištidės ir „padaboti“, kad netikėtai iš dangaus neužgriūtų vanagas.
„Ė, kaip čia dabar? Ar ir vėl bandysi pasiteisinsi, kad, girdi, nėra laiko galvoti apie nykstančius  dalykus. Pavydėtinai graži nuostata, a?  Stenkis, stenkis! Kryžiai griūva - te griūva!  Laukas  samanoja - te samanoja. Sodyba miršta – argi pirma ir paskutinė? Miškas užgrioztas išvartomis -  na ir kas?  Supus. Motina viena – o ką galiu padaryti, jei tokia Dievo valia. Irgi juk nyksta ir nuo to nei  apsaugosi, nei apsisaugosi“ – priekaištais baksnojo ir teisino savigrauža. Ir negalėjau atsiminti, ar kuomet anksčiau man buvo parūpę tokie dalykai. Tuo labiau – ar kada buvo parūpę pasidairyti, kaip  Karlonai atrodo kad ir šioje sodyboje?
Negreitais, bet sunkiais žingsniais myniau parudusią, galvijais neganytą, dalgio neliestą, suvirtusią žolę, nukritusius klevų ir beržų lapus ir sielą varstė čaižus čiužėjimas. Ką pasakyti kitiems? Kaip atsakyti sau? Kaip atsikratyti klausimų, kurie yra niekiniai, tačiau... ot, graužia, ėda ir pats sau daraisi koktus, kuomet jie yra.
Čiuža po kojomis mirštantys rudenio lapai ir žolė prie Karlonų nykstančios sodybos Šklėriuose.
Neatsiminiau, ar kada buvo parūpę atidžiau ir gal kritiškiau pasidairyti po gimtą sodybą ir kažką  daryti, kad būtų geriau. Susikaupti tokiam darbui neleido – kaip tuomet atrodė  - svarbesni reikalai. Ir iš tikrųjų, jie buvo svarbūs, bet vėlgi jų svarba pirmiausiai reiškėsi praeities supratimu. Ji buvo lyg pamatinis akmuo statiniui, kurio kontūrus geriausiai suvokiau būdamas Savęspi ir ten pajutęs, kad savo dvasioje Pirkaitienė anaiptol ne tokia,  kad ten ji išlieka Didžiąja, o dabartis, realybė ją naikina ir netgi niekina.
Matyt, kažkiek tokios jos būsenos persimetė ir manyje- ir  Karlonų realybė, jos šiandiena mane  gniaužia ir niekina panašiai kaip Didžiąją, pavertusią ją Pirkaitiene. Tačiau visiško tapatumo nebuvo-  ji žinojo, bent Dvasioje žinojo, kuo gali būti, o aš gi, deja, pasilikęs be šios Karlonų sodybos istorijos, buvau trapus, pakabintas tarp dangaus ir žemės, nežinantis, kaip savo dvasioje sukurti autobiografinį portretą, verta praeities.
Nėra Didžiosios, yra tik Pirkaitienė.
Nėra Karlonų, yra tik jų buvimo vieta ir  šiokios tokios liekanos. O kad sodyba dar vis priskiriama  Karlonams, yra tik iliuzija.
Atsigręžiau atgal, apžvelgdamas ją akimis, kokia ji dabar.
„Va kas joje it pašinas įstrigęs akyje! Štai kas! -  atrodė suradau į ką atsiremti. Ir tai buvo prie senojo namo slenksčio pastatyta kitas pastatas-  irgi su langai, bet jų mažiau. Su kaminu, kuris irgi  gerokai žemesnis, negu senojo pastato, bet iš jo taip pat rūksta dūmai.  Ir visas pastatas daugiau negu perpus mažesnis, bet jame irgi gyvenama.
„Tikrai pašinas“ - vėl suspurdo pasąmonėje. Ir dabar manau, kad iš pasąmonės išriedėjęs  supratimas vertas didžios pagarbos. Man nepasiseka atsikratyti  minties, kad pažiūrėjus neišvaizdus pastatas žudo seną Karlonų sodybą, naikina sodybos leksiką ir  - kaip bebūtų liūdna – kuria naują, labiau atitinkančią pasikeitimais įteisintą tikrovę.
Bet ar tai reiškia, kad ji geresnė, protingesnė, reikalingesnės?
„ Kiek dar tų Jonų, pone, priveisi savo užrašuose? - lyg girdžiu priekaištingus skaitytojo žodžius. - Jau du yra – dėdė Jonas Grigas ir atsikėlėlis Jonas iš Jablonskynės. Ar ne per daug?
Ir ką atsakyti?
Jie, Jonai, yra. Ir, matyt, kad taip ne tik Šklėriuose. Jie reikalingi. Be jų net ir Joninių neturėtume. Dažniausia jų pavardės būna skirtingos. Šio gi, trečiojo, Jono pavardė – Aleknevičius. O kad lengviau būtų susivokti apie kokį Joną kalbama, Šklėrių senbuviai jį vadina Karlonų Romos Jonu, kiti dar – Pilvingiu, Pilvingiškiu, tačiau kad kas jį vadintų Aleknevičiumi, man girdėti neteko. Jo tikroji  (cikri, cikra) pavardė, kaip ir Karlonų sodyboje pastatytas namelis dar vis pavėsyje, nedaug  kam matomas, bet pašinas įsodintas giliai ir neturėtų būti abejonių, kad jis sužels ir išleis atžalas - Aleknevičiai  įsistiebs į viršų ir žmonės,  ypatingai tie, kurie naujesnės kartos ar atvažiavę iš kitur, eis į šią sodybą pas Aleknevičius. Atmintis apie Karlonus užsimirš ir aš šitą jausmą žinau. Jį man priminė susitikimai Savęspi su seneliais Karolina ir Feliksu.
Iš Šklėrių sodžiaus į šį vienkiemį jie ėjo su sūnumis – vyriausiuoju Divu ir jauniausiuoju Vincu.  Kiti keturi dar prieš išeinant į viensėdiją išskrido angelais į Anapilį.
Žvelgiu kaimo pusėn.
Kaimas yra, bet per mišką jo nematyti ir jis jau ne tas, apie kurį Broniaus Kvyklio enciklopediniame keturių tomų leidinyje parašyta: „yra didelis Šklėrių kaimas. “ Tas buvęs dviejų gatvių kaimas – išmėtytas, išbarstytas, pakrikęs lyg Grigo bitės, o ir bitės netikę- nei medaus, nei dūzgesio. Laukai užaugo mišku, pirmiausia įstrigdydami savyje vienkiemius..
Įstrigdyta miške ir gimtoji Karlonų sodyba su jos dar neužmerktais langais. O anksčiau aplink ją nors dainuok, “kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai“ Jie, miškai, toliau, o vienkiemiai ir visas  kaimas padėtas lyg ant delno. Tiesa, Šklėrių  lygumos nebuvo atviros visiems vėjams išpustyti – buvo iškaišytos didesniais mažesniais miškeliais  - Večkio, Juozulio, Karlonų, Pačkausko, Basalyko, Vargelio...  Bet, ė, jei nenumirsiu, dar pavaikštinėsime. Šitas šilinių  kraštas - man mylimiausias ir kuomet reikia - dar sugebu sugrįžti į tokius Šklėrius, kokie jie vaikystėje.
„ Neseniai? “
„ Argi sakau, kad seniai? Tik prieš septyniasdešimt metų. O jeigu nenumirsiu, jeigu leista bus parašyti, pridėkime dar dešimt praeities metų“.
„Iš tikrųjų, kaip neseniai! O kaip išsivaikščiojo! Gerai, kad yra prisikėlimas“
„ O aš apie – ką? Ir ar ne todėl mes čia? “
Čiuža po kojomis lapai, žolė, miško samanos...
Šnekučiuojamės...
                                            (Iš „Užrašų kitaip“)
Vilnius

25. Ant Karlonų  kalnelio...

Atkelta iš Savęspi ir įstrigdyta žvyro karjere scena nekėlė didesnio susidomėjimo ir šurmulio prie jos. Buvo kaip reikėję, bet tik nedaug kas žinojome – kaip reikėję. Tiesa, dar nedaug laiko turėta apie ją galvoti, o juo labiau ką nors apie ją žinoti, nes vieta buvo gerai paslėpta nepaisant, kad ji greta plento, o teisingiau – ji tarp dviejų kelių – tarp plento ir senojo Šklėrių vieškelio. Plentas su vieškeliu subėgo prie netoliese esančios geležinkelio pervažos, o kiek toliau už jos -  jau Kabelių sodžiaus valdos. Šklėriai galėjo didžiuotis, kad būtent per jų pietryčių žemes nutiestas Vilniaus – Gardino geležinkelis. Bet tuo laiku jis vos vos bekvėpavo ir artėjo diena, kai buvo sustabdytas traukinių  juo eismas. Ir tuomet visas šis piečiau Marcinkonių esantis šilinių  užkampis dar labiau pagilėjo. Tai buvo gera vieta slėpynėms – sunku buvo patikėti, kad čia galėtų atsirasti civilizuotai visuomenei esmingesnis poreikis ką nors padaryti  – tai grybų, uogų, vienatvės ir mirštančių šilinių su jų sodžiais kraštas. Vienas kitas keliuose kaimuose surastas mokinukas buvo vežamas mokytis Marcinkonyse. Net kunigai nepasilikdavo gyventi ir būti su mirštančiais Kabelių parapijoje - bažnyčioje atvažiuodavo pasimelsti ir dingdavo vėl kuris kur - vieni apsistodavo Marcinkonyse, kiti - už keturių  dešimčių kilometrų Varėnoje. Panaikinus eismą geležinkeliu, plentas pasidarė vienintele vena, kuri į kraštą atplukdydavo šiek tiek jo gyvybę palaikančio kraujo.
Nenorėčiau, beje, kad skaitytojai suvoktų mane kaip labai netikusį žmogų, užsiiminėjančiu ne tuo, kas reikalinga. Kol čia buvo Pirkaitienė ir galbūt Ypata – mes galėjome būti kur norime, bet patys norai buvo tokie, kad lyg savaime atsirasdavome visuomet ten, kur būdavome reikalingi. Gyvenimas laisvėje buvo apribotas nejaučiant jos ribų arba kitaip – kur nereikėjo būti, mums ten būti nesinorėjo. Dėl tos priežasties, net ir būdamas režisieriumi, kuriam laikui atitolau nuo scenos, galėdamas atidžiau pasižvalgyti po gimtąsias vietas. Bet turbūt negalėčiau pasakyti, kad šis darbas  nebuvo reikalingas. Tie atrodytų menkniekiai kaip atlydyje sniegas - lipdosi į gūžes, augo į kamuolius, iš kurių jau galima lipdyti Senį Šaltį. Net ir senoji Kaimyno armonika dirbo savo darbą galbūt geriau, negu kada nors anksčiau.     
Išeidami iš miško jau žinojome, kad sodybos kieme nesustosime ir niekam mes ten nereikalingi - pereisime per kiemą ir, aplenkdami vakarinį seno sodo kraštą, pakilsime į Karlonų kalnelį, kurio  šiaurinėje įkalnėje dieviškai gerai, tiesiog, kaip sakau, dangumi užmaskuota buvo Savęspi  scena. Ten rinkosi tie, kam čia būti  reikėję, tik įdomu, kad didesnė jų dalis lyg sudominti motinos pasakojimo ir norėdami sužinoti, kaip atrodanti apylinkė prie Ūso balos.
Didesnį smalsumą reiškė Kaimynas.   
- Taigi nebuvo miško. Grynas kalniukas. Kada apsėtas, kada ne, - pasakojo motina, drabnais žingsniukais toldama nuo sodybos. - Net grikiai nekaip užaugdavo. Būdavo, kitais metais lubinų vyrai pasėja. Akmenys mėtėsi . O pabalyje, ten jau pakraštys, ten  jau ir derna, ir karvę paganyti galima, ir dažui užuoganą išarti.. Nebuvo aplinkui nei pėdos geresnės žemės. Tik pabalyje, o dabar, va..  Matot, koks nuomentas? Tokion balon, kur žuvis brisdavome, beržai užaugo. O va čia buvo maudyklė . Plaukiodavome ir bijodavome, kad kas nenuskęstų.
Motina dar vis neima į rankas lazdos, nes įsitikinus, kad vieną kartą paėmus, jau negalės jos išleisti. Lengva, kaip lapas - apie 40 kilogramų besverianti. Atrodytų, pūstelėtų stipresnis vėjas ir  nusineštų kartu su jos aštuoniasdešimt trejais metais.
Prie motinos kompanijos prisidėjo ir Jonas su Roma Aleknevičiai. Šis penkių žmonių būrelis buvo viešas, atviras, matomas. Atrodė, kad jis čia labiausiai svarbus, bet iš tikrųjų buvo kitaip –žvyro  karjero pakraštyje mūsų  laukė susitikimas su Pirkaitienę. Nežinojau, kas su ja, bet neabejojau, kad surasiu Mindaugą ir gal kaip visuomet nesuprantamai pasirodys Ypata su savo keistenybėmis. Beje, jau nevertėjo keistuoliu vadinti vien Ypatą - keistenybių pasaulis gausėjo ir raidės A, B su J. (jotu) irgi darė daug, kad jis reikštų savotišką žavesį.
Kol motina Jonui iš Jablonskynės (Kaimynui) dar vis rodo į Ūso balą ir jos pakraščius pasakysiu, kad ji nedidėlė – tai ataugą pelkės, kuri visaip  išsiraizgydama, dideliu masyvu užgulė Šklėrių apylinkes. Reikia žiūrėti į  žemėlapį, kad galėtumei pamatyti, kaip ji atrodo – raizgosi, siaurėja, platėja, mėto atšakas, įsiterpdama jomis į laukų platumas, o ten vėl raizgosi, kol galiausiai nustelbia kraštovaizdį savimi. Prie balos prisiglaudė nemažai Šklėrių sodžiaus vienkiemių ir Karlonų sodyba - viena jų. Ir jeigu Šklėrių jaunimas  norėdavo pasikumščiuoti, pasimušti, tai didesnių trukdžių nebūdavo - dažniausiai mušdavosi kolektyviai: Šklėrių vienkiemių baliniai su pasilikusiai gyventi  sodžiuje. Taip ir sakydavo - ir vėl baliniai su sodžiumi mergom nepasidalijo. Bet tie laikai a-jai-jai, kaip toli! - retai kieno atmenami. Ir tai  dažniausiai  būdavo grojant kokį nors valsą ir pavyduliaujant, kad mylimosios sukasi porose su konkurentais.
- O Stefanija, ana kokia! Gaji moteris, - parodė Pirkaitienė Mindaugui mano motiną. - Vinculis jau  greit du metai, kaip kapelyje, o ji dar gyvena. Ir be lazdelės. Turbūt žinai, kad tai Prano motina.
- Jau žinau. Galėjau, žinoma, ir anksčiau žinoti. O Jūs iš kur ją žinote? - pasidomėjo Mindaugas.
- Jo tėvas politinis kalinys. Žmonės Želigovskiu pravardžiavo. Lenkų laikais buvo  nuteistas kalėti. Kaip nežinosi? Pranas gimė be tėvo.
- Ar tai reiškia, kad dėl to sau priekaištaujate?
- Ką reiškia „priekaištauju? “ Nežinau, kas dabar būčiau, jeigu ne tie žmonės. Ir ar būčiau? Jie visais  laikais neleido man mirti. Tegu nesu Didžioji, tegu Pirkaitienė, bet esu. Šklėriuose būta ir daugiau Karlonų, kurie nebuvo abejingi mano likimui. – kalbėjo Mindaugui Pirkaitienė ir pasižiūrėjusi į saulėlaidą: - Bet kurgi jie? Jau laikas, -  prisiminė mane su raidėmis  A, B ir J. (jotu) Pirkaitienė. Ir būtent tuo metu pasigirdo senos armonikos valsas ir daina

Grojam vakarą tylų
Prie sodybos senos,.
Gojam tyliai ir tylūs
Pasiilgę dainos...

Vakaras tylus, miškas suklusęs o Karlonų kalnelis labiausiai. Bet čia ne tik medžiai. Sukluso ir motina, nenorėdama patikėti, kad kažkas atsiminė muziką. Ir nebuvo nė vieno, kuris savo jausmais norėtų apsilenkti su artėjančiu prie kalnelio muzikantu ir trimis dainininkais. Liurlinau armoniką,  bet man atrodė, kad tikrai kažkokia jėga įkvėpė į pirštus lankstumą, kažkas paskolino kelioms minutėms kaimo muzikanto talentą, kad visam laikui galėčiau atsiminti tokį save gražų, nepaprastą, reikšmingą. Man atrodė, kad net savo balsu galiu prisidėti prie dainuojančių raidžių ir jau kartu su jomis:

Atminimais į sielą
Vėl sugrįžom jauni,
O palaimink, Dzūkija,
Mus šilinių  šaly...

Perėjome sodybos kiemą, aplenkiančiu sodą taku kilome į kalniuką ir niekas negalėjo įtarti, kad kažkas išmetė girtą desantą, nes šitaip dainuojančių Šklėrių kaimas jau neturėjo.
- Betgi tai mano Pranas! Ha- ha-ha! -  nusijuokė motina. - Dzievuliau tu mano. Nugi tikrai... Kaip gi čia dabar? Kas jam pasidarė. O tie varlynai va kaip gieda, - pagyrė dainuojančias raides motina: - Nepatikėsi. Nuomentai! Nuomentai!
- Labas, Stefanija. Smagu tave  matyti, - priėjusi pasisveikino Pirkaitienė,
- Kas gi čia dabar?  Pažįstama ir nepažįstama, - pasimetė motina. Ir pažinusi Pirkaitienę: - O  Viešpatie!  Iš kur tu čia? Kaip tu čia? Na, o Vinculio mano jau nėra.
- Yra, Stefanija. Tikrai yra. Ir mano širdyje jis yra.
-  Vai, vai, vai. Ir iš kur tu čia dabar?  Negi vėl nelaimė? Negi vėl ruskis, ar paliokas, ar niemčius  gainioja. Vai, vai vai... Bet dzie, dzie! Būčiau visur pažinusi... Vaikeli, vaikeli, kaip pagalvoju, kiek  visko prikentėme.. O tu, tai .. protas  negali  suprasti, kiek...
- Smagu, kai atpažįsta ir atsimena. Ir labai norisi, kad vieną kartą pabandytume save apsiminti. Atsiminti, pasižiūrėti ir kitiems parodyti. Tai dar vis, ačiū Dievui, Stefanija, be lazdos?
- O kam ji man? - -išdidžiai pasitempė motina, - Va, šokti boba nori?  Ogi matai? Ten mano Pranulis.  Groja. Matyt, žino kad tu čia..
- Žino, Stefanija. Tikrai žino, - paliudijo Pirkaitienė ir abi  apsikabinusios sužiuro muzikuojančio ir dainuojančio ketvertuko pusėn. Gaila, kad nebuvo pasirūpinta fotoaparatu - šiandieną galėtume nuotraukose pamatyti vaizdus, kuomet tie patys veidai lyg  praraja- čia vienoki, čia kitokie... Keičiasi diapazonu nuo pragaro iki rojaus ir supranti, kiek daug žmogaus veidui reiškia nuotaika. Joks grimas nesugeba nuspalvinti taip raiškiai, įspūdingai kaip tą  padaro įsikvėpusi žmogaus sieloje nuotaika.
- Dainuokim. Visi. Ėgi, visi,  visi -  paragino J. (jotas), ir atsiliepdamas į  priedainį, pakėlė tenorą:
Grok, armonika, groki
Atsiminus kas buvo....
                                            (Iš „Užrašų kitaip“)

27.Trijų vyrų samprotavimai

Paprastesnio dalyko net būti negali – Pirkaitienė su motina susėsdavo kartu, šnekučiuodavosi ir kasdienis aplinkos vaizdas keisdavosi taip, kad susidarydavo įspūdis- regis, kalbėdavosi, pasakodavosi, rodydamos viena kitai tai, ką mato, o paprastai matydavo dalykus jau senokai išnykusius arba, kaip sakoma, atiduotus praeičiai. Žvyro karjere užmaskuota Savęspi scena veikė  neįtikėtinai jautriai ir aš ilgą laiką negalėjau suvokti, koks vaidmuo priklauso režisieriui, tačiau puikiai žinojau, kodėl tokie dalykai vyksta ir kad jie vyksta tik Savęspi scenos veikimo nuotolyje. Žmonėms reikėdavo ateiti ant Karlonų kalnelio, kad pamatytų seniai būtus dalykus. Veikdama Panoramos režimu Savęspi scena atversdavo atgalinius metus lyg knygos puslapius ir reikėdavo stebėtis, kaip nuostabiai tiksliai atkuria visą gamtovaizdį su to laiko žmonių gyvenimais  ir jų darbymečiu.
Dabar, žinoma, galėčiau pasakyti daugiau, negu jau pasakęs, tačiau nenoriu būti skubesnis užrašuose, negu gyvenime. Ir taip darau ne pagal patarlę, girdi, devynis kartus atmatuok, o tik tada kirpk ar pjauk. Savęspi scenos veikimo įtaigoje vaizdai nesileisdavo būti kitokie - visuomet tik tokie, kokie kažkurių praėjusių metų tą dieną ar net valandą. Bet štai scena „atjungiama“ ir negali pasakyti, kad esi labai nustebintas, jog per trumpą laiką sugrįžti iš praeities, iš senų susitikimų ir nekyla ūpas protestuoti ar netikėti tuo, kas ką tik buvo prieš akis. Savijauta tokia lyg nusileidus scenos uždangai kad ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Tačiau toks jos sugebėjimas atgaivinti praeities vaizdus man priminė keliones Radijo karieta ir todėl nemokėjau suprasti, kam dabar reikia stengtis atgaivinti sudužusią Radijo karietą, prakaituoti dėdės Jono Grigo sodybos kiemo skiedryne, kuomet  sugrįžimai atgal į praeitį įmanomi padedant Savęspi scenai. Maniau, kad gal apie tai prasitars Mindaugas, kone visą laiką sugaišinantis Radijo karietos statybai, bet jis tylėjo. Bandžiau kitokiomis akimis žvilgtelėti į Ypatą, skatindamas jį išgirsti mano nebylų klausimą ir laukdamas jo paaiškinimų, tačiau jis irgi neatsiliepė. Vienąkart gi susitikus su Vidiniu ir Františeku Pelėda sužinojau, kad ir jų galvos buvo užimtos norėjimu suvokti, ar reikalinga Radijo karieta, kuomet yra Savęspi scena?
Nesakau, kad mūsų trijų susitikimas buvo specialiai surengtas. Ne, bet susitikus lyg savaime, kaip  nereti, kaip įprasta šį kartą geriau buvo išgirstas vidinis šauksmas ir - kaip mums atrodė - pagirtinai išsamiai išsikalbėjome, stengdamiesi užgriuvusių įvykių panoramoje išskirti svarbiausiuosius dalykus. Labiausiai akis badė Radijo karietos statyba dėdės Jono Grigo sodybos skiedryne ir rūpestis suprasti, ar prasmingas šis darbas. 
- Gaila prarasto laiko, tačiau ar kas žino, kiek dar jo reikės prarasti? Tie keli pagaminti ratai - dar ne karieta, - kalbėjo Vidinis. - Ir ar kas gali garantuoti, kad Radijo karietą pavyks atstatyti tapačią buvusiai, sugebančiai nuvažiuoti į praėjusius laikus?
- Bet gal Savęspi scena labai laikinas dalykas? - buvo atsargus Františekas Pelėda. - Gal šiandien čia, o ryt jau nežinia kur? Kažkodėl tokie klausimai mums, vyručiai, nerūpi, - lyg nusitvėrė  savikritikos bičiulis: - Dangus kartais juk irgi siunčia dovanų – puikius sapnus, bet tik, kai miegi. Iš jų tiek naudos, kaip iš ožio pieno. Ar kas galime garantuoti, kad kažkas panašaus neatsitiks su Savęspi scena?
-  Na, ir klausimas tavo, Františekai - ar kas gali garantuoti? - papeikiau Pelėdos klausimą. Bet kalbėjome svarbiu klausimu – iš tikrųjų Radijo karieta buvo nesuprantamai kietas riešutas ir visi žinojome, kad jos statybos darbai nebūtų prasidėję, jeigu ne fanatiškas Mindaugo užsispyrimas ir dar fanatiškesnis tikėjimas sulaukti dieviškos paramos. Pasirodžius Ypatai nedrąsiai buvo manyta, kad ta parama atėjusi būtent kartu su juo, bet greitai ši viltis pradėjo blėsti. Kai atrodė, kad bažnyčia priartėjo, dangus pradėjo tolti, palikdama skiedryne užsispyrusį Mindaugą su jo atkakliu darbu ir žinojimu, kad tie jo pagaminti ratai-  dar ne karieta. Bet nedrąsu buvo juos turint atsisakyti sumanymo ir netgi pareikšti tokį pasiūlymą. Kita vertus, visi jautėme, kad laikas brangsta ir reikia juo išmokti racionaliai arba net taupiai naudotis. 
- Gal Savęspi scena specialiai čia nuleista, kad pakenktų Radijo karietos statybai? - mestelėjo  klausimą Františekas, pats gerai jausdamas, kad taip klausdamas pataiko į Dievo langus. Ir va, pagaliau atėjo laikas pasireikšti Vidiniui, kuris kalbėjimuose nebuvo šykštus, tačiau juose retai pasitaikydavo momentų, kuomet kalbėdavo sutelktai, kalbėdavo žodžius, kurie būdavo iš anksto apgalvoti išgludinti kaip voverės riešutai.
- Ne! ne! Taip neturėtume manyti. Nebūkime tokie įtarūs, mielas  Pelėda - protestavo jis: - Žinote gi,  kad su Pranu buvome išvykę į Savęspi ir tik Dievas žino, kokių ten dalykų yra. Todėl scenos atsiradimą čia jau net neturėtume pavadinti stebuklu. Vieną kartą dangus privalėjo susiprasti, kad negalima visa, kas geriausia, susigriebti tik sau ir gal atimant iš žmogaus daugiausia. Na, o kad kažkokie nuosavybės dokumentai reikalingi, ar bent garantijos - gal iš tikrųjų nebūtų didelė prabanga? Bet ar įmanoma, jeigu ir pati scena taip sumaniai užmaskuota, kad joks šuo neužuos. Bet, žinoma, tai nereiškia, kad nevalia už sijono patampyti Pirkaitienę. Man atrodo, kad visa tai, ką čia darome ir kas čia yra jau padaryta -  pirmiausia dėl jos. Net ir Mindaugo prisikėlimas įvykęs dėl jos, - netikėtai užaštrino savo mintis Vidinis. Ir kiek atslūgęs: - Gal, sakau, laikas atidžiau įsižiūrėti, kas čia vyksta? Apsidairykim, kiek atsirado dalykų nuo to sekmadienio, kuomet Mindaugu atsirado dėdės Jono sodyboje. Nemažai žmonių atkako. Ir nė vienas nežino, kodėl čia atsiranda, bet niekas atgal irgi nesugrįžta, - ilgai brandintus žodžius kalbėjo Vidinis.
- Vytautas Mačionis sugrįžo atgal, - pasipriešinau iškritusių  jo žodžių krušai.
- Ir Lena Lolešvili taip pat sugrįžo atgal – priminė Františekas: - Tiesa, pasižadėdama, kad sugrįš. Et, matyt, reikia ir mums kažką daryti, kad ne bet kas pasiliktų čia. Dabar gi kas eina, tas ateina. Kas lieka – pasilieka. Net su dainomis, kaip, pavyzdžiui, Tomas Vaisieta.
- Tas nors su dainomis. O kaip atėjo Kaimynas? Ir ko? Ar todėl, kad pažįstami ar net bičiuliai su J. (jotu)? Paliko Jablonskynę, ūkį, žmoną, vaikus. 
- Ė, kad taip galėtume atsakyti visus klausimus -  šaunu, vyrai, būtu. Deja! Deja!
- O raidės? Taigi kitas pasaulis! Žiūri, matai, stebiesi ir netiki. Pamatai raidę ir nedrąsu ją perskaityti – jau moka pati pasirūpinti, ką ir kaip pasakyti. Rašo, kuria, vaidina ir kur pažiūri- visur savo nosis sukišusios.
Kalbų netrūko ir tikrai jos atsirado jaučiant susirūpinimą, atsakomybę, kad neatsitiktų bėda ir nesunaikintų užuomazgas čia susiburiančios veiklos, kurios atsiradimo priežastys netgi nebuvo labiau suvoktos. Pagaliau ir pati veikla lyg pasidalino į dvi stovyklavietes – dalis veikėjų telkėsi  aplink Mindaugą prie buvusios Skersbalės, kita dalis – prie Ūso balos, aplink Karlonų kalnelį su  Savęspi scena. O ar taip reikia, niekas rimčiau negalvojome, pataliukais manydami, kad be kažkieno aukštesnės valios tokia veikla čia nebūtų atsiradusi. Pagaliau pribrendo laikas ir aiškiau  suvokti- o kam visa tai reikalinga? Į kokį tikslą nutaikytas toks veikimas? Nebūta abejonių, kad KAŽKAS savo darbą išmano ir jį daro gerai?  Bet kas jis,  KAŽKAS – Mindaugas? Pirkaitienė? Ypata? O gal tai Tomas Vaisieta ar Jonas iš Jablonskynės, žmonės, kurie į šilinių kraštą atgūžia tik dabar?
Tie, kas atėję ar atvažiavę pasilikdavo, dažniausia sako, kad jiems čia patinka, kad jaučia savotišką malonumą pagyventi gyventojais tuštėjančiuose šiliniuose. Tačiau tai lengvai kritikuotinas dalykas. Šilinių kraštas užima kone visą pietinę Lietuvą, kur yra daug gražesnių, patogesnių vietų apsigyventi ar bent ilgiau pagyventi, tačiau atvykėliai iš kitur pastebimiau telkėsi būtent išsimėčiusio po vienkiemius Šklėrių kaimo pakraščiuose prie buvusios Skersbalės ir Ūso balos.
Bet ar daug kas paaiškėjo nuo tokių trijų vyrų kalbų? Matyt, kad ne, nes vis dėlto buvo išgirsta: 
- Gal, vyrai, nebūkime turgaus bobomis. Tu, Pranuci, ar tu, Vidini, o jeigu reikia, tai ir aš  susiraskime progą šnektelėti su Pirkaitiene. Viešpatie, kodėl mes jos taip vengiame? Tegu savo dvasioje ji būna Didžioji! tegu! O paprastumu nežinau kuri iš man pažįstamų moterų galėtų ją pralenkti. Susitikim, pasišnekėkim ir gali būti, kad visus samprotavimus, net argumentus teks  pakabinti šuneliui ant uodegos. Ir tai padarykime tuoj pat, kaip įmanoma greičiau. - pasišovė  veiklai Františekas ir jo kyštelėta mintis atrodė tokia paprasta, visiems suprantama, kad ginčas tuoj pat  užgeso ir jau neatrodė, kad turime teisę leisti įvykiams rutuliotis bet kaip, be mūsų žinios ir valios.   
- Gerai, ponai. Einu ieškoti Pirkaitienės.
- Eik. Tik už sijono paimk vyriškai, kaip kad būdavo jaunystės dienomis.
Norėjau atsiliepti: „Iš kur žinai, kaip būdavo? “, bet susivokiau, kad su Františeku Pelėda savo jaunystę pragyvenome kartu. Jis žinojo, kaip būdavo... 
                                            / iš „Užrašų  kitaip“/
2007 m. balandis 13 d.