30. Nužbaigtas Ypatos pasakojimas
Neužbaigtas Ypatos pasakojimas
Paskutinis Karlonų kalnelyje juodžemį sėjo Jonas iš Jablonskynės  - matyt, kitaip pasielgti jam neišėjo, nes kai susirenka kvailiai, vienam protingu pasilikti nesinori. Pamaniau, kad bent tuomet, kai jis pakels nuo žemės sėtuvę, išgirsiu Ypatos jam sakomus geresnius ar blogesnius žodžius. Išgirdome tik pasergėjimą, kad pasaugotų akis, nes, girdi, kad ir tylu, ramu, bet juodžemis sausas ir labai dulka, o akių, kaip ir žemės negalima apleisti.         
- Suvalkija pasiliktų be duonos, jeigu šitokių dalykų nežinotų.
- Tikrai? - šyptelėjo Ypata. Ir jautėme, kad jo nuotaika lengvesnė.
- Ką besakytumėt, pone, bet darbą mums parūpinote labai netikėtą, - atsigręžiau į Ypatą - Pasėti juodžemį? Seniai sulaukiau žilo plauko, o tokių dalykų neteko girdėti. Vėjas, kad ir po smiltelę, bet daugiau jo pasėja, o čia kaip buvo baltas smėlio kalnelis, taip ir lieka. Dievo sėjos nepersėti - tokia jau šilinių žemelė. 
- Nepeik jos. Pats sakai, kad Dievo sėta. Jis žinojo, kodėl ją reikėjo pasėti tokią.
- Nepeikiu, bet... Na, gerai, lauksime derliaus, - nusprendžiau apsieiti be priekaištingų kalbėjimų. - Čia net karo nereikia. Kraštas be jo ištuštėjęs. Kai apie tai pagalvoji, kažkodėl norisi papeikti ne tik šitą kalnelį, bet ir visus laukus laukelius su jų grikiais.
- Ir visada buvo ištuštėjęs? - sukluso Ypata: - Klausiu apie sodžių. Apie visą kraštą.
- O, ne! Tikrai – ne! Matote, kokio vieškelio būta! Kažkada juo iš Ratnyčios į Kabelius net bažnyčia atvežta.
Ypata kažką sumykė po savo kreivoka nosimi, kažką sumurmėjo, bet - ką, man nepavyko suprasti. Neatrodė, kad jo murmėjimą suprato ir arčiau jo buvęs Františekas. Pažiūrėjo į mane, į Vidinį. Bet, matyt, ištirpęs Ypatos panosėje murmesys jam buvo reikšmingas, nes lyg reziumuodamas:
- Ot, būna taip, kad sėji grikius, o pasėji dilgeles. Niekuomet nežinai, kokį derlių pjausi.
- Bet visuomet tikiesi, kad užaugs. Žinai, ko nori. O čia net nežinai, ko tikėtis. Protas neleidžia, - atsiliepė Vidinis. 
- Paprastai, ką sėji, tas ir auga, nors neretai kartu su piktžolėmis, - parėmiau jį.
- Gerai, kad atėjo į galvą mintis pasėti dabar, o ne kada nors, - nepaisydamas mūsų komentarų pasidžiaugė savo sumanymu Ypata ir žvilgtelėjęs sėjančio Jono iš Jablonskynės pusėn: - Sakiau, ponai, kad jis sėjos mokslus geriausiai išmano.
Kalba buvo padrika, nors man rūpėjo ją glausti ir pritempti prie dirvožemio sėjos tikintis, kad gal iš Ypatos pavyks išgirsti daugiau ir bent truputį susivokti, kam ji jam reikalinga. Baigęs išsėti juodžemį prie mūsų su tuščia sėtuve sugrįžo ir pats sėjėjas.
- Ką dabar sėsim? Gal akmenis? - pašmaikštavo niauriu balsu.
- Juos reikėtų sodinti. Bet ačiū Dievui, jų čia nemažai, užtenka žmogaus gyvenimui. O kad Marcinkonių pušelės šaknis ir Margionių liepos šaka nepasodinta, negerai. –atsiminė Ypata.
Jonas iš Jablonskynės, atsiradęs čia vėlesniu laiku, dar nežinojo apie ką prakalbo Ypata. Aš gi širdyje tyliai aiktelėjau, kad keistuolis atsimena nepadarytą darbą, kuris lig šiol jam visai nerūpi.
- Na, taip. Ruošėmės, taikėmės sodinti, o šaknis su šaka džiūsta lig šiol. Net Skersbalės pusėn tingime pažiūrėti, kur Lenos Lolešvili prisakyta jas pasodinti, - pasakiau ir apžvelgęs juodžemio sėjėjus: - Tai gal, vyručiai, apsėję Karlonų kalnelį, tęsėkime pažadus ir Lenai Lolešvili? Žengte marš prie darbo Skersbalėje?
- O Viešpatie! Kur patekau? - sudejavo Jonas.
- Neatrodė, kad būtumėt įsipareigoję. Priekaištų didesnių nežeriu, bet nesmagu, kad juodžemio sėja aplenkė šakos ir šaknies sodinimą. Bet, ė, tegu apie tai sprendžia ponia Pirkaitienė. Savo darbelius jau baigiu padaryti. - Apsidairė akimis ieškodamas raidės Ą ir nesuradęs: - A nupuolė, B prapuolė, kiek liko, ponai?
- Nei kas puolė, nei prapuolė? Ir netiesa, kad jūsų, pone Ypata, visi darbeliai padaryti. Oi, netiesa! – stryktelėjo raidė A. -  Gal tik rūpesčių jums bus mažiau, kai ir mes išmoksime galvoti kaip jūs ir darysime tai, kas reikalingiausia.
- Ir manai, kad taip bus? Šie ponai, dukružėle, jau net laikraščių neskaito. Jau net ir ponas Pranas to nedaro. Visi laukia stebuklų. Gal mano, kad rinkiminė kompanija be išlygų atiduos valdžią Mindaugui? Lyg Pirkaitienė jiems jau vėl Didžioji...
- Girdėjote, ką pasakė ponas Ypata? Pasakė man, bet adresuodamas jums, – apžvelgdama smalsiomis lėlės akutėmis kalbėjo raidė A ir nė vienas iš mūsų vyrų nepabandėme jai paprieštarauti. Priėmėme jos žodžius kaip savaime suprantamus.
- Hė, hė, hė, hė, - senolio balsu, bet linksmai nusijuokė Ypata.. – Ką tik, dukrele, priekaištavai, kad varno vardą sumaišiau su figos medžio vardu. Ačiū, kad nemanai, jog ir vėl nebūtus dalykus malu. Kalbu kaip suprantu. O kad atvirai kalbame apie tokius dalykus - ir apie Mindaugą, ir apie  Pirkaitienę,  ir apie šventąjį Kazimierą, tai jau daugiau, negu šis tas. Pasodinsime ir Lietuvio liepą su Marcinkonių pušimi. Svarbu, kad turime ką sodinti ir kur – turime Skersbalę. O juodžemis, ačiū Dievui, jau pasėtas. Gyventi kitaip yra sunku, bet reikia. Ot, ir ponas iš Jablonskynės  priimamas kaip saviškis. Net be egzaminų.
- Tai ne todėl, kad kitaip gyvenama, o kad su juo pažįstami per J. (jotą).
- Tai, žinoma, irgi  svarbu, - sutiko su raide A Ypata, - Ė, matosi, kad teisus vyras Jablonskinis.  Ir jeigu jam patikėtume svarbiausių reikalų saugą, manau, kad tai būtų labai vykęs sprendimas. Ė, žinoma, iki jo egzaminų to nerekomenduoju. Suprantu, kad jie turėtų greitai įvykti. Ar ne taip, dukrele?
- Visuomet pasiruošę, - pionieriškai atsiliepė raidė A?
- Apie kokius mano egzaminus kalbate? Pirmą kartą girdžiu, - nesusivokdamas ir lyg pasimetęs klausė Jablonskynės Jonas.
- Tam čia ir Karlonų kalnelis, kad daug ką pirmą kartą girdėtumėte. Aš irgi daug ką čia pirmą kartą išgirdęs ir džiaugiuosi, kad taip įvyko, -  pasakė J. (jotas).
- Ką? Jūs irgi, mielas J. (jotai), žinote, kad manęs laukia egzaminai? -  stebėjosi Jonas. Atleisk, bet tuo tiesiog  negaliu patikėti.
- Žinau. Tačiau taip pat įsitikinęs, kad jūs puikia jį išlaikysite. Ir ne todėl, kad geriausiai pasėjote juodžemį. Teisingas, sąžiningas žmogus esate, štai kodėl įsitikinęs, kad egzaminus išlaikysite puikiai.
- Nemigdyk manęs,  J. (jotai), gražbyliavimu. Maniau, kad mūsų santykiai nuoširdesni.
J. (jotas) gūžtelėjo pečiais, kas, matyt, jam padėjo apsispręsti patylėti. Tai nereiškė, kad šitokią charakterio savybę išugdė savyje ir bet kokiu atveju sugeba į priekaištus atsakyti tylėjimu. Tačiau tai, kad žinojo daugiau negu jo kaimynas iš Suvalkijos, gesino charakteryje norą pergalę laimėti ginču ir atsiprašęs už negebėjimą suprantamai pasakyti, ko norėjęs, paspartino žingsnius, vydamasis priekyje nuėjusias raides A ir B.     
- Bėk! Bėk! Toliau Jablonskynės nenubėgsi, - mestelėjo jam iš paskos Jonas ir jau man: - Kad už mane išmano daugiau ir be jo žinau, bet ar reikia dėl to riesti nosį?
- Norėčiau jį paremti, bet kad irgi bijausi būti apkaltintas riesta nosimi.
Pasijudinome ir mes eiti link žvyro karjero. To ėjimo labai nedaug, bet po kelių žingsnių išgirdau pono iš Jablonskynės paklausinėjimus iš kurių nesunku suvokti, kad jam kur kas labiau už bet kokią sėja rūpi politika.
- Negi taip įmanoma, kad žmonės čia gyventų be spaudos? - paklausė Ypatos. - Betgi dabar jau taip Afrikoje neatsitinka.
- O kodėl, pone, manote, kad jeigu Afrika, ten būtinai blogau negu kitur?
- Taip nemanau, bet kuomet jums svarbiau pasėti juodžemį, negu žinoti kas kokį prezidentą norėtų turėti, tuomet atsiprašau.
-Manau, kad turėsime laiko apie tai pakalbėti. O kol šalis neapauga juodžemiu, joks prezidentas nesugebės iš  žmogaus padaryti jį piliečiu. Kai nėra juodžemio, nėra derliaus ir retas žmogus tokiame krašte sugeba užsilaikyti. 
-Puiku. Tikiuosi, kad turėsiu čia bent vieną įdomų pašnekovą sau. Tai ponas Ypata. Ir aš dabar džiaugiuosi, kad neatsisakiau juodžemio sėjos. Labai džiaugiuosi.
-Neskubėkite. Jūsų dar laukia egzaminai. Kita vertus, jeigu jūs, pone, taip ginčysitės su manimi, pasiklysite net ant Karlonų kalnelio. Ką jau ten mums bekalbėti apie Afriką, o man jus įtikinėti, kad sekantis, penktasis Lietuvos prezidentas, taps Rolandas Paksas.   
- Tai jau ne! Jokiu būdu – ne! – ryžtingai  užginčijo Jablonskynės Jonas.
- Hė, hė, hė, hė  -vėl linksmai nusijuokė Ypata, bet netikėtai nutilo ir atsikvėpęs prašneko taip, kai jo neįmanoma suprasti, kai, pasak jo paties, jis ir pats nelabai supranta, ką nori pasakyti, bet taip pat suprantama, kad be panašių kalbų jis, ko gero, prarastų teisę išlikti Ypata.
- Jums, ponai, po tokius atsiminimus dar netekę pavaikštinėti. Atsiprašau, kad atsiminiau. Tai vis dar tie laikai, kai į Romą galima buvo ateiti bet kokiu keliu. Dievas panoro ir mane ten pamatyti. Tuomet buvo lemta daug galvoti apie meilę. Bet atsiprašau, ponai, reikia atsiminti, kokie tai laikai, - sukruto žadinti prisiminimus Ypata, o  mes, neskubiai eidami žvyro karjero linkui, dar labiau sulėtinome negreitus žingsnius. - Kokie tai laikai, a? - klausė savęs Ypata ir kalbėjo, kad, regis, Jėzus Kristus buvo gimęs. Bet tuomet tos šalies ir to laikmečio valdovui svarbiau už meilę buvo neapykanta: -Ar suprantate apie ką kalbu? Norėčiau, kad mane girdėtumėte visi. Va! Va! Tai buvo Romos imperatoriaus Klaudijaus laikai. Negailestingas imperatorius  norėjo padaryti, kad  ir laikai būtų negailestingi. Todėl, sakyčiau, kad elgėsi logiškai, stengdamasis pirmiausia sunaikinti meilę. Taip! Meilę! - ryžtingai ištarė paskutiniuosius du žodžius, bet po jų vėl atslūgo, vėl atsargiai savyje  ieškojo atsakymo: -Bet kodėl norėjęs sunaikinti ją, - klausė savęs, ir  neiškart: - Atsimenu, kad savo kariams jis uždraudė tuoktis.
- Bet tai legenda, pone, - patikino Františekas Pelėda. Ir visiškai įmanomas dalykas, kad jos atkeliauja net iš seniausių laikų. Kuo iš senesnių laikų tuo darosi įtikinamesnės, nes žino, kad niekas į tuos laikus nenueisime, nepasitikslinsime, ką kas apie juos sakome. O ši legenda pasakoja, kad  vyskupas Valentinas slapta sutuokdavo įsimylėjusius. Bet, et, neverta dėl to vargintis. Juo labiau, kad vasario 14 d. dar labai toli.
-Kodėl neverta dėl to vargintis? - klausė Ypata. Ir paieškodamas akimis raidžių: - Kažin, ką apie  tai pasakytų dukružėlė A.
- Dievulis ją žino, ką  ji, jūsų dukružėlė, pasakytų, o legenda pasakoja, kad  vyskupas Valentinas buvo  nuteistas  mirties bausme. Tačiau jis sugebėjo prieš mirti parašyti meilės laišką kalėjimo  prižiūrėtojo dukrai.
-  Ko tik nebūna žmonių gyvenime, a? - reikšmingai apžvelgė mus  Ypata. – Jaučiu, kad ir manyje Dievas  išsaugojo tokią  meilę. Viešpatie! te būna jinai. Neatimk...
    / bus daugiau/

Pranas
32. Supeckiotos knygos

Pasirodo, kad  abėcėlės kareivėliais Šv. Kazimieras vadina Raides.
Važiavimo Grigo ratais pojūtis tapo kūnu, realybe ir galėjau prieš visus šventus žegnotis ir liudyti, kad toks važiavimas tapatus Radijo karietai. Atgijo užmirštas poreikis laikyti rankoje vadeles, botagą, stabdyti ar raginti žirgą greitesniam važiavimui ir net žiotis karietos dainai:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne,
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvon girgždena karieta..
- Dainuoti, vežėjau, tikintis, kad bus padainuota visa daina, dar anksti, bet atsiminti, kaip buvo Radijo karietoje dainuota, manau, kad jau galima, - išgirdau man sakomus Šv. Kazimiero žodžius, bet po jų mažytė pauzė ir žinia, kurią visi žinom, tačiau kurią reikia nuolat kartoti, net statyti bažnyčias, kad ji nepasimestų: - Geras mūsų Dievas, - pasakė šventasis, apžvelgdamas ir kitus, susėdusius ant Grįžulo akmenų. - Pažiūrėkite, ką  jis mums siunčia. Aplodismentų nereikia, bet neįsiklausyti, neišgirsti Jo meilės mums neleis mūsų meilė Jam. – Ir linksmai, kilstelėjęs balsą,  paragino: - Į darbą, kareivėliai! Tikiuosi, kas literatūra paruošta ir greitai ją visi turėsime savo rankose.
- Kodėl - visi? Kai kas šią literatūrą jau turi, tik bėda, kad užmiršę, jog ją turi, -išgirdome raidę A. Kartu su ja prie Kazimiero pamatėme ir daugiau atėjusių raidžių - A, B, J (jotą), dar kitas. Buvo ten ir  miela simpatiška, kažkur matyta mergina.
- O, taip! Aš šitą literatūrą turiu ir, beje, neužmiršau, kad turiu, - prisipažino Šv. Kazimieras.
- O ponas Pranas? -  pakėlė giedras akėles raidė A.
- Apie kokią literatūrą kalbi? - paklausiau, bet galėjau to nedaryti, kadangi tuo pat metu J. (jotas) viršum galvos kilstelėjo abi rankas, laikydamas perrištas kaspinu Senojo Testamento  knygas. Jas pažinau ir jaučiau kaip gėdos raudonio dėmėmis išsimėto veidas.
- Atsiprašau, - pasakiau. - Jas prie Ūso balos pradedam užmiršti.
- Ir šitą? -parodė Age Meyerio Benedictseno knygą „ LIETUVA Bundanti tauta“.
- Deja. Ir šitą.
- Ne kažin kiek laiko praėjo, kai čia atvykome, bet gėdytis dėl tokios užmiršties, manau, kad reikia. Ypatingai Jums, -pritarė raidė A, bet tikrąją priekaištų prasmę supratau vėliau. J. (jotas) netruko literatūrą išdalyti negausiai Grįžulo ratų publikai. Gavome ją ir mudu su Kazimieru, tačiau pirmasis nusistebėjimą kone  išrėkė Vidinis. „O Dievuli, - nustebo, - koks nelabasis čia tiek daug pripeckiojo! ”
Ir iš tikrųjų, visose knygose pripeckiota tiek daug, kad... baisu. Net ir aš negreit atsikvošėjau, pavartęs knygas ir iš puslapių pamatęs tokią negražią jų panoramą. Tačiau po minutėlės jau suvokiau, kad tai mano darbas – šitą jų peizažą nupiešiau aš. O atsitiko taip todėl, kad ši Grįžulo ratuose atnešta literatūra atsirado padauginus arba, sakykim, nukopijavus Radijo karietoje buvusias  knygas – su pastabomis ir pastabėlėmis, įrašais, klausimais ir klausimėliais, pabraukymais, kurie atsirado man jas studijuojant. Niekuomet nebuvo kilusi mintis, kad taip suluošintas knygas kam nors prireiktų tiražuoti. O prašau-  būtent  taip ir  atsitiko. Ir Senojo Testamento, ir mielo dano Age Meyerio Benedictseno „LIETUVA Bundanti  tauta“ buvo apsunkusios nuo mano parašų paraštėse ir visur, kur galima buvo įkišti pieštuko ar šratinuko smaigalį rašymui. Tai buvo pirmos Radijo karietos knygos, davusios pradžią turtingai jos bibliotekai. Ir, beje, atsitiko taip, kad po Radijo karietos žlugimo jos sugrįžo atgal į mano rankas. Iš tikrųjų nežinomi Viešpaties keliai, bet liudiju, kad nežinomi  ir čia minimų knygų keliai. Suprantu, kad bet kokiu atveju reikia pagarbiai nusilenkti  Biblijos lemčiai, bet kodėl kartu su jos knygomis tokio likimo susilaukia ir Age Meyerio Benedictseno „LIETUVA Bundanti tauta? “
Tik vienas težinau, kaip skaudžiai užrašinėju šį „Užrašų kitaip“ puslapį. Ten, sieloje, daug kas dar sujaukta ir reikia būti labai atsargiam, kad žodžiai glaustųsi prie minčių, kad susitelktų į vieną  visumą, kad sugebėtum įeiti į pasaulį, kurį žinau esant, kuris šaukia, bet, deja, vis dar neišmokstu  ištarti jo vardą ir nesugebu tapti jo piliečiu. Tačiau kad sielos kurtumas nyksta, regis, tuo jau neturėčiau abejoti, o įrodymų, kad jo šaukimą girdžiu, vis  daugiau. Bent iki šio momento, ryžtingiausiai rodau savijautos linkui – savijautos, kuri atsirado atsisėdus ant paprasčiausių akmenų ir priminė važiavimą Radijo karieta. Ir pagalvoju, kad savijauta gal yra pagrindinis to labiau dieviško pasaulio matmuo, kuris pasireiškia per žmogų - atsiranda Radijo karieta, atsiranda Grįžulo ratai, ateina poreikis apsėti smėlėtą kalniuką juodžemiu ir jauti, kad pasaulių įvairovė yra beribė, kaip ir kiekvienas pasaulis atskirai.
„Reikia mokytis būti kiekvieno jų piliečiu, “- galvojau, nesugebėdamas susitelkti savyje, bet vis dėlto žinojau, kad tai, ko lyg negirdžiu, nematau, nepasiimu, nesuprantu, atsiranda manyje ir  niekur iš ten nedingsta.
- Pranai, ar žinai kas yra amnezija, - išgirdau šalia prisėdusi Joną iš Jablonskynės. - Man atrodo, kad  visą gyvenimą buvau amnezijoje, o dabar kažkodėl ji dingsta. Sugebu palikti  ją ir atsirasti tikrame pasaulyje. Tokiame, kurį Dievas sukūrė būtent man.
- Džiaugiuosi, Jonai, kad Dievas mūsų neužmiršta. Gal kada ir mes jį atsiminsime.
- Mes gal, bet anas apsišaukėlis- ne.  Reikia daug įžūlumo, kad drįstume apsišaukti Šv. Kazimieru. 
- Apsišaukti?
- Burnos jam neužkimši, liežuvio nepririši. Na, ir tegu. Bėda, kad visi jo apsišaukimą priima už tikrą pinigėlį.
- Taip, Jonai. Priima taip, kaip yra. Bet ar tu žinai, ką aš matau? Tai ji, -  pažinau ir prisiminiau mielą merginą. - Tai ji, Skirmantė Ramanauskaitė.
- Graži, - saldžiai lūpomis leptelėjo Jonas ir atsidusęs: - Kol  jauni, visi gražūs. O jeigu Kazimieras būtų tikrai Šv. Kazimieras, jam per 600 metų. Su tokia senatve lazdos nepakelsi, o  jis- matai? - apie  Skirmantę sukiojasi, besarmatis.
- Neiškriskime iš Grįžulo ratų, - suraukiau kaktą. Manęs nestebino Jono kalbos, nes žinojau, kad jo žinios šioje erdvėje menkos – per tas kelias dienas, kai jis atvyko į šilinių kraštą, negalėjo žmogus apčiuopti pažinimo, išeinančio iš įprastų, iš pasaulietinių jo rėmų. Ir Šv. Kazimieras čia irgi neatrodė šventu. Net ir šventus žodžius kalbėdamas, laikė lupose šypseną ir smagų kibirkščiavimą akyse. Bet kad jis tikras Šv. Kazimieras – argi daug kas galėjo žinoti? Aš pats drąsiai galėjau parodyti tik du asmenis- Vidinį ir save. Labai įtariau, kad su Šv. Kazimieru pažįstamas Ypata. Štai ir viskas. Pradėjau dairytis Mindaugo ir Pirkaitienės, bet  jų tuomet Grįžulo ratuose nebuvo.
Ateis ir jie, bet tuomet, kai jau mes būsime išgirdę svarbiausia žinią ir padėję ją besirutuliojančių įvykių šerdies vietoje.
- Tik pažiūrėk, kaip atrodo iš tokio šventojo rankų priimtas Šventas raštas... Antikristo darbas. Martynas Liuteris... Anas ant bažnyčių durų rašinėdavo, o čia.. Na, tik pažiūrėk, Pranai, - gausiai vertė supeckiotų knygų lapus Jablonskynės Jonas. - Tylim. Lyg taip reikia. Iš Švento Rašto tekstų puodkėlę padarė.
- Ar toks ir Jablonskienėje nekantrus ir kritiškas? - laimingai šypsodamasis pasakė Kazimieras. 
- O ką? Ar aš neteisybę sakau?
- Kuždate, pone. Todėl manau, kad  poteriaujate netgi geriau, kaip juodžemį sėjate. Džiaugiuos, - pasakė ir tikrai atrodė džiaugsmingas .
Galbūt todėl, kad kaip danguje, taip žemėje, pradėjau laukti žinios nujausdamas, kad ji labai neįprasta ir jai atnešti buvo reikalingas patikimas kurjeris. Mano supratimu, tokiu galėjęs būti Šv. Kazimieras.

34. Tebūnie

Net nežinau, ar ilgai išbuvau su užkišusiais man ausis Skirmantės Ramanauskaitės žodžiais, bet džiaugiuosi, kad  juos galiu atsiminti ir džiaugiuosi ne tik dėl jų.
- Skirmante, labas, -pasakiau nepaisydamas ir net užmiršęs, kad mus stebi Savęspi scenoje sutilpusios publikos akys. -  Ar jau esate turtinga, ar dar būsite? Vos beatpažinau.
- Jeigu pažinote, vadinasi, jau esu turtinga. Labas, ponas Pranai, - pasisveikino.
- Regis, keičiamės po truputį, ar- ne? Bet dėkui Aukščiausiam, kad tai darome, būdami prie darbų.
- Aš jums padėsiu.
- Man?
- Aš pati pasisiūliau. Ir ne todėl, kad čia lengviau.
- Žinau, Skirmante, kad neieškai, kur lengviau. Galėjai būti Amerikoje, bet... va kur, ant Karlonų kalnelio. Atsimenu jus iš Radijo karietos laikų. Ir...
- Kad atsimenate iš tų laikų, puiku! O ką reiškia “ir“?  Norite kažką pasakyti?
- Net pats nesuprantu - ką? Jaučiuosi taip, lyg būčiau Radijo karietoje. Nesąmonė! Neįtikėtina! Geriau niekam apie tai nekalbėti, bet.. Sakyčiau, pirmas kartas, kuomet taip sąžiningai suprantu, kad atsikartoja žlugusios karietos jausena. Pastaruoju metu jau sugebėdavau po truputį kažką atsiminti iš jos kelionių, bet kad jausčiau taip tiksliai atkartojamą dvasios būvį, atrodo, kad –ne, taip dar nebuvę. Tai man naujiena.
-Tikrai? - kaip man atrodė, mįslingai šyptelėjo Skirmantė ir dar mįslingiau paklausė: - Kažin, ką  tai galėtų reikšti? Bet gal pasitikrinkite, ar tikrai tai Radijo karietos jausena? - lyg paklausė, lyg paprašė.
- Stengsiuosi, bet jaučiu taip, kaip sakiau. Neegzistuotų protas, sakyčiau, kad esu Radijo karietoje. Ir dėl to neturėčiau jokios abejonės. Jokios! Įsitikinimas lygus šimtui procentų.
- Ką gi, sėkmės, - palinkėjo ji ir pakartoto jau anksčiau sakytus žodžius, kad ji man padėsianti. Atrodė, kad nori daugiau pasakyti, bet apsižvalgiusi aplinkui, šyptelėjo ir pamojavo: - Atia, ponas Pranai! Kol Radijo karietos nėra, laimingos kelionės Grįžulo ratais.
- Nešiepkite, Skirmante. Man labai nelengva. - Ir kažkodėl paklausiau: - Sakote, kad reikia pasitikrinti, ar tikrai atsikartoja Radijo karietos būsena?
-Kol iš čia niekas neveja, kodėl nepasitikrinti ir kartą, ir šimtą kartų, ir visuomet, kai tik pasitaiko tokia galimybė, - pasakė ir man tai buvo lyg iš priesaikos...
Atsivėrė erdvė.
Man tai jau nebuvo žvyrduobė.
Jausmuose dar giliau įsisiurbė buvusios Radijo karietos pasaulis.
Dar nežinojau, kad greitai jis atsiras ir regėjimuose. Pradžioje maniau, kad tai vis nuopelnas užmaskuotos žvyrduobėje scenos, kurią – kaip jau sakyta -  gavome dovanų, būdami su Vidiniu Savęspi ir kuri savo žemišką veiklą pradėjo šilinių dzūkų krašte. Tačiau labai reikšminga įsidėmėti, kad, sakyčiau, ypatingą vaidmenį atliko jos maskuotė.  Ne per bažnyčią ir poterius, o per ją, maskuotę, suprantu, kodėl Dievas yra, o mes jo nematome. Tokios maskuotės galia netgi žmoguje sugeba paslėpti daug dalykų nuo jo paties žinojimo –kiekvienas mūsų turime kur kas daugiau, negu žinome. Beje, neaušinsiu burnos ir specialiai apie tai nekalbėsiu, nes, ot, ir dabar girdžiu sakant, ar neslystelėjau į šalį, išleisdamas iš akių svarbesnius žvyrduobės įvykius?
Numanau, kad kiekvienas, iš ten buvusių, juos matėme ir vertinome savaip. Mano kojų kelius vis labiau spaudė ant jų padėtos Biblijos knygos. Norėjosi atsistoti kaip būdavo  Radijo karietoje ir, nuėjus į jos biblioteką, padėti knygas įprastoje vietoje. Buvau įsitikinęs, kad biblioteka tikrai yra ir ją surasčiau. Savijautoje atsinaujinusi karietos  atmosfera darėsi priežastimi mano elgsenos ir supratimo, net bendravimo su aplinkos žmonėmis, jos auditorija. Apie tai negalima buvo negalvoti ir nesuprasti, kad esminis buvusios Radijo karietos bruožas yra būtent jos gebėjimas įmesti į žmogų stebuklingiausius dalykus ir jais gyventi, kvėpuoti, jausti, mąstyti. Kitaip tariant, parodyti karietos keleiviui, ko jis nežinojęs – kad mažiausiai įsivaizduojami dalykai čia pat, šalia ar net arčiau. Tai, kas kitur neįmanoma, Radijo karietoje buvo natūralu, suprantama ir nesistebi, kai atėjęs surandi joje Šv. Onos bažnyčią.
- O! Negi vėl? - atsikvėpiau pernelyg garsiai.
- Kas- vėl? - atsigręžė Jablonskynės Jonas.
- Nežinau, gal greitai iš šitų ratų iškrisiu, bet dabar  jaučiuosi esąs Radijo karietoje. Karietos nėra, o jausmas tapatus, kad būtų nuodėmė išsiginti jos. 
- Aš jau irgi nesuprantu, kas čia vyksta. Tai jau ne vaidinimas.
-Ne, tai ne vaidinimas, ponai, - atsiliepė Šv. Kazimieras. - Mokomės gyventi turtingesnėje aplinkoje. Beje, vežėjau, - pašaukė senesniu kreipiniu, - atsiversk  „Pradžios knygą“ Joje tau labai užkliuvo: „Ir Dievas tarė: Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa“
- Betgi tai neįtikėtina!.. 
- Netrukdyk restauruoti Radijo karietos, vežėjau.
- Ką jūs pasakėte?
- Pasergėjau, kad nesudaužytum, kas jau padaryta. Bet šį darbą geriausiai atlieka būtent ji, Biblija.
Šv. Kazimiero jaunas veidas pritemo, pagriežtėjo, kaktoje įsirėžė raukšlė, judesius užliejo ryžtas. „Nebus gerai“- pagalvojau.
-O sakykite, Dievo piliečiai, kodėl kiekvienam mūsų neištarti: „Tepasidaro šviesa“. Bet - ne! Labiau linkę paimti ir savo kalbėjimais menkinti, o neretai net niekinti Dievo tartą žodį. Bet- ša, apie tai daugiau nekalbėsim. Nežinau, kaip kuris skaitysite šitą Bibliją su vežėjo įrašais. Gal visai jos neskaitysite. Tačiau Dievas dar duoda mums laiko išmokti ištarti TEBŪNIE. Gal tebūnie Radijo karieta, gal Grįžulo ratai.. Juk ir žmogaus žodis, kuomet jis ištariamas taip, kaip  ji taria Dievas – irgi tveria šviesą, daiktus, pasaulį. Ir po žmogaus taip pasakyto TEBŪNIE atsiranda kūrybos žemė, dangus, visata..
Šv. Kazimieras nutilo, palygino rankos pirštais ant kaktos iššokusią raukšlę ir, matyti, apsisprendęs daugiau nepamokslauti:
- Kai žmogus  svarbius dalykus supranta per save, jis  juos labiau vertina, juose švariau jo akims išsiskalauja dieviškumo kūryboje pradas. - Ir atsigręžęs į  Joną: - Tikiuosi, kad  suprantate apie ką kalbu.
- Tebūnie, - atsiliepė Jonas, - Nežinau, ar kiti, bet aš Bibliją.. Šitą va, kuri dabar negarbėje, kuri sumurzinta parašais ir net nemažais tekstais, taigi sakau- perskaitysiu. Prižadu. - Ir versdamas „Pradžios knygos“ lapus: -  Atrodo, toks vargšas, šis Biblijos bendraautorius, kad net popieriaus negalėjęs nusipirkti. Būčiau žinojęs, tikrai būčiau  nupirkęs.
- Ačiū, ponas Jonai. Kitą kartą pasistengsiu, kad žinotumei. Žinoma, jeigu tas „ kitas kartas“ bus.
- Nepyk! Sakiau, kad jau nesuprantu, kas čia vyksta. Mane irgi kažkoks  kipšas tampo už liežuvio.
- Atrodo, kad nepaisant atatupsčiavimo, o per savo gyvenimo laiką buvote gerokai arčiau Dievo negu p. Pranas. Žmogus įsijautė į save ir patikėjęs, kad niekam nepriklauso, pradėjo taisyti Dievo raštą. Pagal savo supratimą. Paskaitykite, kas jo parašyta „ Pradžios knygoje“ po žinios: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir žemę. “
- Taip. Matosi, kad p. Pranui nepatikusi tokia žinia. - pasakė Františekas.
- Kodėl – nepatikusi? – pasigavo jo žodžius Vidinis. -Jis tiesiog jais suabejojo? Todėl ir atsiliepė raštu į raštą toje pačioje Biblijoje. O kaip atsiliepė, skaitykit!. Va, kaip parašyta:  „ Apie kokio tvarinio ir kokią pradžią Dievas kalba? Negi jis nesupranta, kad jeigu prieš jo tvarinį jau yra  jis, Dievas, vadinasi, PRADŽIA turėjusi būti kažkur prieš jį arba bent jame. Bet būtinai iki jo ištarų žodžių: „ tesusitveria dangus ir žemė“.
- Vežėjas turėtų džiaugtis suradęs tokį draugą, kuris paskui jį kad ir į pragarą.
- Į pragarą nenoriu net su vežėju, bet nemanau, kad Šventasis Raštas mums todėl, kad išmoktume rašyti. Rašyti, kaip ir skaityti, privalėjome išmokti iki jo.
Supratau, kad Vidinis stengiasi pateisinti mano rašliavą Biblijos paraštėse, tekste tarp eilučių ir visur, kur įmanoma tai buvo padaryti. Gal kiek solidžiau atrodė įklijuoti  smulkiai prirašyti popieriaus lapai – lapeliai, bet visi puikiai suprato, kad šitaip atsitiko pristygus vietos užrašams Biblijoje.
- Dievas čia  kalbėjo apie dangų ir žemę. O tai reiškia tik smiltelę, tik akimirka pasaulio, kuriame jis yra. Atrodo, kad ir akmuo nejuda, o iš tikrųjų, kiek daug judėjimo jame, kiek Brauno judesių..
- O! - gyvai įsiveržė Kazimiero balsas, - aš, ponai, jus palieku. Atrodo, kad vėžės apčiuoptas. Ir kai mūsų jau  tiek nemažai, iš jų išvažiuoti nebus lengva. Atleiskite, kad ilgiau negaliu pasilikti, bet tie, kam būsiu labai reikalingas, te pasako: Kazimierai, ateik! Ir aš stengsiuosi ateiti.
- Pasistengsiu daugiau nerašyti, - pasakiau.
Kazimieras  nusijuokė.
- Ponai, rašykite visi, - nusijuokęs pasakė, -  bet... Gal ne taip, kad iš didelio rašto išeitum iš krašto. Sėkmės jums. Aš tikiu jumis ir norėčiau, kad  būtume kartu, nepaisant, kur  bebūtume. O teisybės neturėtume bijotis. Juo labiau, kad tiek, kiek dabar mūsų  čia yra, jau daug.
-Jūsų prakilnybe, - teatsiranda Radijo karieta. - netikėtai lengvai it šviesos puokštelė prisigretino Skirmantė Ramanauskaitė. - Labai prašau. Pasakykite, kaip kad pasakiau- teatsiranda  Radijo karieta.
- Ar ne per anksti?
- Ne viešumai, o scenai. Mums reikia  mokytis. Iš savo klaidų- taip pat. O jų tiek nemažai, kad be karietos sunku išvežioti.  Gal net neįmanoma.. 
-Ponas Ypata, ką  apie tai manai?
- O dūmų pūsti tikrai nereikės? Atleiskite, kad ne pirmą  kartą taip klausiu. Noriu išspjauti, o  nesugebu. Įstrigo gerklėje.
- Ne. Kai dirba Savęspi scena, dūmai nereikalingi.
- Tuomet aš sutinku.
- Aš irgi neprieštarauju, bet... Matau gi, kiek nemažai padarėte savo rankomis, kantrybe, pastangomis, kad atsirastų šventi dalykai. Kalbu apie jų reikalingumą žmogaus  sielai. Sutikite, kad labai įžūliai pasielgčiau, aplenkdamas  kiekvieno jūsų  „TEBŪNIE“ savuoju. Linkiu kiekvienam jums sėkmės. Jūs renkatės į puikią kompaniją, o tai verčia tikėti, kad mūsų lūkesčiai išsipildys. Šiandiena ČIA, o ryt jau TEN, - mes, ponai, judame, gal ne taip greitai, kaip mums  norėtųsi, bet judame sparčiau, negu norėtų tie, kurie nelinki mums sėkmės.
- Dėde Kazimierai, Jūsų šventenybe, jums dar negalima išjoti. Jūs gi žinote, kad negalima.
- O! iš tiktųjų, mažyle. Regis, pasiskubinau. Kaip čia taip negražiai?
- Nieko. Būna, kad ir šventieji užsimiršta.
- Tai apie  mus nesakykite. Irgi žinote, kad mes, Raidės, būname visaip- ir didelės, ir mažos. Kaip Mums patogiau.
- Na, taip, taip. Žinau. Bet ne tik žinau. Kartu su savo bičiuliu sakau:
„Aš jus myliu
jūs man –
ne tik mintis,
ne tik kova,
bet ir apdaras,
ir prasmė,
ir garsas:
A –
albatrosas
T –
tauta ir tėvynė
M -
tavo vardo, Matilda,
medus“
- Dėkui. Smagu  žinoti, kad jūsų draugas yra Pablas Neruda. Perduokite jam mūsų linkėjimus, - pasakė raidė  A ir atsigręžusi į mūs: - Dėmesio, ponai...
    (Iš „ Užrašų kitaip)