Pranas
Pradžia III
Tų kelių po Lietuvą – daug, o susitikimų juose - dar daugiau. Dabar sunku visus atsiminti, tačiau aišku, kad su Vytautu Urbanavičiumi buvau pažįstamas. Neaišku, kokiais būdais, bet jam pasisekdavo ištrinti ribas tarp, sakysime, vežėjų profesijos ir akademinės visuomenės žmonių. Iškart - kad ir negausioje publikoje - jo nepamačiau: Vytautas mokėdavo “ištirpti” ir mažesniuose žmonių sąskrydžiuos. Tad išgirdęs, kad žodį tars šis vežėjų gerbiamas ponas, net šyptelėjęs žiojausi pašaukti: valio! Kai pamatau Vytautą Urbanavičių, žinau, kad laikas leidžiamas labai prasmingai.
    Buvau įsitikinęs, kad vėl, kaip jau ne kartą sakys: ak, kaip puiku, mano mielieji, kad yra himnas, yra herbas, kad yra vėliava, ir oi, kaip negerai, kad  iki šiol vis dar nėra Lietuvos Didžiųjų kunigaikščių rūmų, nėra Lietuvos valstybingumo simbolio. Bet dėmesio! Po užgriuvusią nedidelės erdvės tylą išėjo vaikščioti Vytauto žodžiai:
VYT. URBANAVIČIUS:
      Nuo pat atgimimo pradžios visa visuomenė - ir ne tik Vilniaus - pasinešė į talkas. Tris pamainas dirbdavom nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, atkasdami rūmų pamatus. Ir štai dabar, kada iškilo jau konkretus reikalas imtis konkrečių žingsnių, labai džiugu, kad pirmąjį tą žingsnį mūsų visos visuomenės vardu žengė Šiaulių RŪTA. Mes manom, (ir mes turim pagrindą manyt), kad tas žingsnis bus teisingai suprastas. O kada jau kažkas patempia į priekį, tai paskui eina ir daug kitų. Tikimės, kad tų KITŲ bus daug, kad visa dirbanti Lietuva - verslininkai, nu, sakyčiau, visa visuomenė supras šito objekto svarbą mūsų kultūrai, istorijai ir prisidės visi. Vienas politikas neseniai sakęs: kada tariam žodį VISI, tai turim galvoj visus lietuvius, gyvenančius visame pasaulyje. Visus, nuo darželinuko iki prezidento. Ir jeigu mes iš tikrųjų visi kartu žengsim tokį žingsnį, kokį žengė Šiaulių RŪTOS žmonės (ačiū jiems), tai šitą kalną mes tikrai nuversim.
    Ir štai tą akimirka, kai uždainavom visi, kas buvome prie jo taip pasakytų žodžių. Ir ne bet kaip, o atsiradus dirigentui. Tiesiog akys netiki, tačiau argi svarbu tiki - netiki, o visa salė jau pažįsta, kad tai saldainių Šiauliuse fabriko “RŪTA” valdytojas Algirdas Gluodas. O viešpatie, pagalvojau, kai visi smalsiai sužiuro į jį, - o Viešpatie, kaip labai visiem norisi patriotinius darbus atlikti pačiu lengviausiu  būdu - valgant saldainius.
A. GLUODAS:
      Noriu pasakyti, kad tokios idėjos, kaip Trakų pilies ar Valdovų rūmų atstatymo, mano galvoje išlikusios nuo pat vaikystės. Jau tuomet ta idėja sklandė Kaune ir buvo kalbama, kad, atseit, Jekaterinos II buvo pasakyta: rūmus griauti taip, „čtob i dukų neastalos” (kad ir kvapo neliktų). Ir kuomet Edmundas Kulikauskas man atsiuntė žinią, aš tą pačią dieną, gal valandai praėjus, atsakiau, kad taip, jokių abejonių. Mes tikrai dalyvausime Valdovų rūmų atstatymo projekte.
       
        Tau rūpi faktai. O žmogus? O žmonės?
        Kas dedasi juose? Kas juos kankina?
        Kodėl jie džiaugiasi? Kodėl jie liūdi?
        Kodėl juose taip viskas susipynę
        Į neišnarpliojamą kamuolį? O faktai -
        Kaip akmenėliai Nemuno pakrantėj,
        Nugludinti istorijos bangų,
        Vaikams tetinka  mėtyti į upę.
        Mums reikia visumą aprėpti. Žmogų!
        Jo priežastį ir tikslą jo išaiškint, -
    atsiminiau Baltą Metraštininką iš Justino Marcinkevičiaus dramos- poemos “MINDAUGAS”. O toj vietoj, kur stovėjo “RŪTOS” fabriko valdytojas Algirdas Gluodas, atrodė, kad  stovi šauklys, stovi trimitininkas, ir trimituoja, ir šaukia…
A. GLUODAS:
      Verslininko sąvoka yra labai daugiaprasmė. Verslininkai yra ir prekybininkai. Bijau, kad idėjos nesugadintų būtent jie. Šita saldainių dėžutė įmonei kainuoja devynis litus septynis centus.  Pridėję mokesčius, mes ją parduodam už 10 ir truputėlį. O jeigu prekybininkai norės daryti iš idėjos biznį, tai tą idėja ir bus palaidota. Čia reikia labai daug aiškinamojo darbo. Mūsų tas pelnas bus žymiai mažesnis - mes paskirsime fondui tuos  10 procentų. Ir aš nežinau, kiek čia reikia aiškinamojo darbo, kultūros žmonių pagalbos, kad tai vyktų. Galima surinkt ir 100 tūkstančių litų, o tų produktų, be abejo, atsiras ir daugiau.  Bet jei verslas be idėjos, be patriotizmo... normalaus patriotizmo, tai rūmų atstatymas  bus žymiai sunkesnis.
    Kai nuvažiuoju į Lenkiją, visuomet jaučiu ir pavydą. Kokius puikius Karaliaus rūmus  atstatė pokario metais! Žmonės tikrai badavo. Dabar mes užsiimam kažkokiom demagogijom apie elgetas. Jų bus ir po 200 metų, bet tuomet idėja rūmų jau bus palaidota.
       
          Istorijai tarnauju. Mokslui, tiesai
          Ir būsimoms kartoms- tegu sužino
          Jos tiesą apie mus, -
    dar kartą prisiminiau  Baltą Metraštininką ir jaučiau kaip širdyje lyg dangaus platybėje pradėjo tvyksėti žaibai - balta, šviesu, nei vienos pakampės, kurioje užsiliktų kad ir lopinėlis tamsumos. Kažkas uždainavo, kažkas nusikvatojo, nusijuokė, kažkas pasisveikino, kažkas ištarė: Tai, va, vežėjau.. O tu? Tu gi iki šios akimirkos netikėjai, kad  valgydamas saldainius, žmogus gali paremti Valdovų rūmų atstatymą. Bet, žinoma, ne bet kokius saldainius valgydamas, o... Saldainių rinkinys VALDOVŲ RŪMAI, - bent kol kas vienintelis Lietuvoje gaminys, kurį, fabrikui pardavus, dalis pelno atitenka VALDOVŲ RŪMŲ atstatymui. Maždaug nuo vienos dėžutės vienas litas...
    - Filosofuok, brolau! Filosofuok! - kažkas kuždėsiu šaukė. Neiškart, bet vis dėlto pažinau, kad tai Karlas Jaspersas. Pastebiu, kad jis mėgsta apie save priminti neieškodamas progų. 
    - Ar manai, kad tave užmirštu? Atsimenu tave sakius, esą “kas filosofiją atmeta, pats kuria tam tikra filosofiją, nors šito ir nesuvokia”.
    - Gero apetito! Suprantu, kad šiauliečių saldainiai teigiamai veika protą.
    - O jų pakuotė, Karlai, gausina žinias. Ateik! Nesikuklink, nes reikalo esmė tokia - kuo mūsų daugiau, tuo geriau.
    Kurį laiką Karlas Jaspersas liovėsi kuždėjęs, tačiau netrukus vėl išgirdau:       
    - Tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė. Ir ačiū, Pranai, už pakvietimą, bet  aš jau irgi su Šiaulių. “Rūtos” fabriko saldainiais. Puiku! Džiaugiuosi! Valgau saldainius, skaitau informaciją ir atrandu lietuvių senovę!
      Vežėjui lengviau negu kitų profesijų žmogui prisipažinti, kad savo tautos istorijoje daug  ko nežino. Bet suvalgius saldainius, jų dėžutė dar ilgą laiką  pasiliko būti radijo karietoje kaip svarbus informacijos šaltinis…
    Po 1419 metų gaisro Vytautas Didysis čia statėsi  rezidenciją ir joje rengėsi savo karūnacijos iškilmėms. Vilniaus pilyje keletą metų gyveno Kazimieras Jogailaitis ir jo sūnus Lietuvos globėjas - Šv. Kazimieras.
      XVI amžiaus pradžioje renesanso stiliumi perstatyti rūmai sutvisko tolimosios Italijos spalvomis. Po rūmų kiemo arkomis vaikščiojo karališka pora - Žygimantas Senasis ir Bona Sforca. Jų sūnus Žygimantas Augustas šiuose rūmuose pakeltas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rūmų sode balto marmuro skulptūromis gėrėjosi jo pirmoji žmona Elžbieta Habsburgaitė. Čia mezgėsi jo meilės ryšiai su Barbora Radvilaite. Čia vyko iškilmingos Žygimanto Augusto sesers  Kotrynos vestuvės su Jonu Vaza-Švedijos karaliaus Gustavo  sūnumi. Tuo metu sukaupta rūmų biblioteka, paveikslų rinkiniai, brangenybių kolekcija, kuriai, amžininkų liudijimu, neprilygo net popiežiaus turtai.
    -Nagi, Pranuci, o kodėl tu kaip pelė po šluota? - Išgirdau Vidini. - Atsimink, šitokioje kompanijoje pele, o juolab niekuo būti nevalia. Yra proga, galima sakyti, ant Valdovų rūmų pamatų pasirodyti ir pasakyti: esu ir  būsiu. Tai reta proga. Nepraleisk jos.
    Nežinau, kaip tai atsitiko, bet tai buvo 2001 metų kovo mėnesį. Į gerklę netikėtai įšoko daina:
          Čia bočiai už laisvę tiek amžių kariavo;
          Čia mūsų tėvynė ir buvo, ir  bus.
    ir apie pusšimčio  žmonių draugija irgi išsižiojo dainai nepastebėdama, kad ją dainuojame atitrūkę nuo pradžios. Bet gal taip Dievas kuždėjo, nes kai pilis ar rūmus reikia atstatyti, tai jau ne pradžia. Būtent dėl jos, dėl Pradžios, jas ar juos būtina atstatyti...
Pasidalinkite su kitais 2009-06-22 10:54
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

Pranas
Blakė
Tylos  minutėje užgriuvo triukšmas. Tiesiog visas paukščių turgus. Plėčiau akis nežinodamas, kas atsitiko ir ūmai:
    - Sveiki gyvi! 
    - Sveiki, - pasakiau savo tyloje, - Varnai, tu?
    - Blakė!
    - Blakė? Negi? - aplenkė mane klausti Šventoji. Ir pajaučiau, kaip į mano delną nukrito mažytis daikčiukas.
    - Taip, Šventoji, tai aš, - Ir jau man: - Kam reikalinga esu, kam -ne, o jums, manau, labai. Klausyk! - pasakė ir iš saujos išgirdau tą paukščių turgų. “Viešpatie, bet juk tai  “Dženės” šaukinys -  atsiminiau taip gerai lyg būčiau sugrįžęs 20 metų atgal, -Taip, taip, tai jos šaukinys...     
    -Nemaniau, kad atpažinsi. Atpažinai vis tik. Kaip čia atsiradai?, - teiravosi Šventoj, bet džiaugsmo nė lašelio. - Nekenčiu blakių!
    - Ša, - tildė blakė Šventąją. O man aiškino ir demonstravo:
    - Tai ne tik  radijo karietos šaukinys. Klausyki! - paragino blakė  ir greitai išgirdau savo balsą aiškinant, kad, esą, reikia pasakyti, jog ginčų dėl sumanytų kelionių nebuvo. Esą, tiesiai-šviesiai buvo pasakyta, kad jeigu jūs, ponai, tikite savo karieta, tai prašom- meskit, klokit kelią po jos ratais ir važiuokite...
    - O ką tai reiškia ”jeigu tikite”, - kažkam parūpo paklausti. Ir vėl girdžiu save:
    -Mūsų atveju šis tikėjimas neįprastas. Todėl štai ir jums klausimas: ar tikite, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria žmogus galėtų pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkai žirgą  ir važiuoji atgal iki savo šimtmečio pradžios ir giliau į praeitį.
    - Vidini, ar girdi, kas čia darosi? - Nesąmonė, buza, bet tai tiesa, - įsikišau į blakės įrašą.
    - Tikiu. Aš visuomet tikėjau, -ramiai tarė Vidinis ir apie blakę:
    - Varnai, iš  kur ji? Kaip pas tave atsirado?
    - Kvarkt, kvarkt. - ir į sauja numetęs nedidelį laiškelį: - tavo vaiks, tavo vaiks.
    - Astė?   
    - Bet klausti nereikėjo. Širdis, siela jautė, kad laiškelis Astės ir buvo jautru, smagu, kad į rankas patenka laukta žinia iš palikusios Šklėrius radijo karietos. Laiškutis nedidelis, bet būna netgi mažesnių, kurie išlieka, ištirpdami atmintyje  ir ją išgramdyti iš ten tegali, turbūt, tik amnezijos liga.
    Astė rašė:
  „ Netyčia pavyko aptikti seną, kaip suprantu, dar praėjusio amžiaus blakę su senosios karietos pirmos kelionės įrašu. Kaip ji čia, iš  kur- nesuvokiu, bet šis radinys apnuodijo pasitikėjimą. Žiūriu į  kelionės draugus ir dažnai galvoje – dingt! O gal tai blakių žmonės? Ir tylos, uždaros erdvės manyje atsiranda daugiau net prieš mano norą... “
  Tuo metu varnas kranktelėjo.
    - Galbūt tu teisus, Varnai, - nutraukęs viešą skaitymą burbtelėjo Vidinis. - Galbūt mūsų čia tiek daug, kad net neįtariame kiek. Supraskite, apie ką kalbu, - paprašė ir patylėjęs ryžosi neslapukauti: -Kalbu apie blakes. Kodėl jų negalėtų būti ir mūsų erdvėje?
    - Taip, kodėl negalėtų būti? - pasakiau, - ir jau žvelgdamas į varno parneštą blakę: - Nagi, pasirodyk. Gal tu daugiau šviesi, negu suvokiame. Gal ir tave teks šaukti Šventąja kaip knygą - segtuvą.
    - Dzieduli, nemylėk jos! Ji šnipė!
    - Manęs tokia teisybė neniekina. Būti šnipu - didžios atsakomybės ir pilietinio  pasišventimo reikalas. Atsimink, dzieduli, argi ne taip buvo? Argi ne taip kalbėjo Tomas Vaisieta? Atsimink! - dar paragino ji. Ir šį karą jau Tomo balsas iš jos:
   
      - Ten Toli Atgal sustabdai karietą, prisiklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.
    Arba - antai! - žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su Vėlinių uždegta žvakute, o ten Toli Atgal tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar  jie iš toli? Iš kurio  Lietuvos krašto jo svečiai?
    Mieli žmonės, ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumei teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Dabar tik vaizduotis galime, kaip  išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų. Juk pamanytų, kad iš „Dženės“ išlipę žmonės yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų velnių apsėstus jo namus.
    Taigi, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar netikėti
   
      - O blake! Kur tu anksčiau buvai? Kur? - neiškenčiau suvokdamas, kokį milžinišką darbą  dirbome, norėdami  atkurti savo karietą. O ji, blakutė, tokia nedidelė, bet…girdi ją ir jautiesi taip lyg vėl sėdėtumei “Dženėje” ir švilpaudamas viršum Ygagos nugaros botagu, važiuotumei į pirmą tokią kelionę...
    - Dzieduli, nemylėk jos! Ji šnipė! - vėl prašė Šventoji, bet jau žinojau, kad daugiausia žinių iš sudužusios radijo karietos praeities galima gauti būtent iš jos, šnipės.
    - Stebiuosi, kad taip gerai pažįstamos: knyga – segtuvas arba mūsų Šventoji ir blakė.
    - Aš dirbu savo darbą, kaip ir Šventoji. Ir nemanau, kad blogiau. Norėčiau, kad žmonės bent kartais  paglostytų mane tokiu supratimu. Gyvenu tarnaudama. Buvau pasinešusi tarnauti ir Astei, bet ji nesutiko. Gal padainuot? - nelauktai paklausė blakė ir nelauksi leidimo ar draudimo:
                        Yra pasaulyje dalykų
                        Labai rimtų, bet daug ir - ne!
                        Lyg atmintis apie jaunystę
                        Galvoj  girgždena karieta…
  - Į sodo sezoną išlaižė blakė. Ir pastebėk, kada tai atsitiko. Gerai, kad ne per Jonines. Vietoje paparčio žiedo būtume paėmę..
    - Tai, ką  girdžiu, dar įkvėpti reikia. Niekuomet nesu matęs paparčio žiedo, tačiau to, kas dabar vyksta irgi - ne.
  (Iš “Kryžiokų vasaros”)

Pranas
Ne viskas taip...
- Kodėl ji negalėjusi pati kalbėti? - klausė Vidinis po seanso su blake. - Pagalvok, kodėl? Kunigo Burbos dvasia, o kalba Tomo balsu. Kodėl? Būtų tai vaidinimas, dievai nematė! Te pasirenka sau aktorių ir kalba jo balsu. Bet “Dženė“ reali konkretybė ir jos esmėje vaidinimo - nei kvapo.
    - Netiki blakės informacija?
    -Šita jos dalimi netikiu. Kita vertus, ar reikia ją vadinti blake. Ji sugeba daugiau. Sugeba nuo prarytos informacijos išpampti taip, kad baisu. Kai ji tuščia, regis, kad niekis. O paskui jau kalnas. Nežinau, ar tai blakių nauja atmaina, bet savo gebėjimu praryti pralenkia erkę. Bet tai, žinoma, kita kalba, o dabar sukluskime. Jos informacijoje aiškiai pasakyta:
    Štai Tomas Vaisieta, bet ateina jis čia kaip kunigo Aleksandro Burbos dvasia”
    Ir tuomet jau… Bet girdėjai gi:
   
    -Ponas vežėjau, jūs štai abejojate, ar sugebės ši karietėlė nuvažiuoti į XX a. pradžią. Tuo net vaikai neabejotų. Man, gerbiamasis vežėjau, su p. Šliupu tekę ne tokius dalykus patirti. Gal tekę girdėti Šliupo pavardę? Jonas Šliupas. ”
   
    - Tai labai panašu į vadinimą, - pasidavė abejonei Vidinis. - Juolab, kad ponui Vaisietai suvaidinti kunigą Aleksandrą Burbą ne taip sunku…
    - Jis ten kaip dvasia. Nagi atsimink, kaip pasakyta blakės informacijoje: ateina kaip kunigo Aleksandro Burbos dvasia
    - Neturi reikšmės. Vaidinimuose kalba dvasios, akmenys ir į ką beparodysi.
      Nesunku suprast Vidinio abejojimus. Iš sukauptos medžiagos žinojome apie kunigo Burbos apsilankymą karietoje. Ir štai dabar išgirstame, kad jis „kaip dvasia“. Buvimas buvimui netolygus. Būti dvasia ir būti žmogum - ne tas pats. Ir va jau klausiu:
    - Vidini, o kodėl neateina į galvą prasminga mintis, kad vaidina ne Tomas Vaisieta kunigą Aleksandrą Burbą, o priešingai - kunigas Aleksandras Burba vaidina aktorių Tomą Vaisietą. Vaidybą išmanančių žmonių gyvenime daugiau negu jų matome teatrų scenose.
    - Kiekviena versija neatmestina, bet neužmiršk, kad anksčiau ne kartą pasakojome apie Aleksandrą Burbą. Bandau lyginti su tuo, ką sužinojome iš blakės ir, deja, ne viskas taip, kaip mums anksčiau atrodę. Net pradedi abejoti, kad tai ne kunigas Burba, o jo pakaitalas. O mes jį už tikrą pinigą priėmėme. Sarmata tokia, kad nors žmonėms nesirodyk. Argi reikia stebėtis, kodėl „Dženė“ taip negailestingai sudaužyta, o jos vežėjui į smegenis įmesta amnezija.
    - Sakyk, kur lenki?
    - Gal jau pirmose kelionėse “Dženė” išsivežė ir svarbiausią savo žūties priežastį. Galvokim, bandykim suprasti. Kelionės laikas buvo viešas, patekęs net į publikacijas. Ir, pavyzdžiui, „Lietuvos aide“… Atsimeni gi.
    -Taip, atsimenu tą laiką. Jis netgi išsaugotas laikraščio iškarpose. Ir tekstas, kurį mini -taip pat. 
           
    „Keistai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą.
    Dar keisčiau girdėti, kai tas žmogus sako, esą susiruošė ieškoti Žmogau širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, net jeigu tektų nuvažiuoti Toli Atgal į amžių gilumas. Karieta menkutė, o ant vieno jo rato stipino užrašas: Tikime ir abejojame, abejojame ir tikime. Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau joje matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytumei, patenkintas, jeigu net savo tėvo mėgstamiausią dainą užtraukė”.
 
      - Ech, Vidini! Vidini! Kai labiausiai reikalingas, kad būtumei šalia, tuomet tavęs nebūna. Kaip ir pirmoje kelionėje.
      - Kodėl nebūna? Būnu atidus, bet nemaniau, kad  „Dženę“ galėtų ištikti tragedija. Viešpatie, už ką? Va, dabar šis klausimas rūpi labiau negu Viešpačiui. Ir čia jau atsiranda kita versija: ar visi “Dženės” pirmosios kelionės keleiviai tikri, realūs, pagal pavardę ir vardą. Ar visi jie kūno žmonės? Kol nebuvo blakės, tokios mintys į galvą nelindo.
      Klausiausi mįslingų Vidinio samprotavimų ir tylėjau.
      - O prisimink, kaip atrodo dar vienas tos kelionės dokumentas. Rašoma, kad, girdi, tau, Pranuci, labai drebėjusios kinkos, bet Tomas nežinojęs. - mąstė Vidinis ir paprašė knygą- segtuvą: - Šventoji, paskaityk.
   
    “Tomas nežinojo, kaip dreba vežėjo kinkos abejojant ar jis, Tomas Vaisieta, ryšis tokiai kelionei ir pasakys: buvo - nebuvo, rasim - nerasim tą Žmogaus Širdį, bet vis tiek važiuojam.
      Tomas irgi nežinojo, kad sėdus į karietą, jam reikės pasakoti ir apie save... 
     
        - Jau čia iš bobučių radijo. Nepanašu į rimtą dokumentą, - nutraukiau Šventosios skaitymą, nors, žinoma, nevertėjo to daryt, nes bet koks popiergalis, bet kokia užuominą apie „Dženės“ būtį šiame gyvenime - bent jau man - buvo labai reikalinga, tačiau ir vėl pasikarščiavau: - Man ši versija netikusi. Užmiršk ją! Tas Tomas Vaisieta, kuris tuomet radijo karieta važiavo į praėjusius laikus ieškoti Žmogaus širdie yra tikras kaip Perloja, užauginusi jį, tikras, kaip Norulių kaimas, kur gimė. Suvaidinti galima gyvenimo epizodą, tačiau ne gyvenimą. Juk toje pat kelionėje Tomas uždainavo tėvo mėgiamiausią dainą. Ten iš jo ir aš mokiausi. Ir net vieną kitą posmelį atsimenu. Labai sužavėjo pirmasis.
                      Oi, kur aš geriau uliavojau
                      Sau jaunū mergelį pasdabojau,
     
    - Taip, tikrai taip, atsiliepė blakė ir:
                      Oi tu megela, lelyjėla
                      Ar eisi už many bernužėlio…
   
    - Ačiū, blake, - pasakiau, - Turbūt nelengva tau suvokti ką ir apie ką čia kalbame..
    - Man nereikia suvokti. Man svarbu gerai atlikti savo darbą. Aš tą darau. Bet kai mane perkėlė į  Astės ir dūdoriaus erdvę, pradėjau krebždėti. Lig tol visą laiką buvau Vežėjo- Vidinio erdvėje. Todėl pradėjau krebždėti ir manau, kad man pavyko. Džiaugiuosi, kad panelė Astė gražino atgal…
    - Esi šnipė!  Tfu, kaip bjauru! Esi blakė! – neiškentė Šventoji.
    - Suprantu, kad ponas Vidinis mane siūlo vadinti erke. Aš irgi manau, kad man pavyko sukaupti ir išsaugoti tiek daug informacijos, kad, regis, „Dženės“ istorija atsigaus ir jau neatrodys prarasta. Ir žmonės bus dėkingi  būtent man, kad ji išliko, ateis į gyvenimą. O štai pasakyk ką gi tu, Šventoji, apie  „Dženę” ir jos keliones gali papasakoti. Pasigirk, na.
    - Aš ten nebuvau! Kiek bereikia kartoti! Nebuvau tada ten. O tave reikia traiškinti, kaip tai daro mūsų parlamentarai. Traiškinti tave reikia...
    - Ne tavo valioje. Ne tavo. Bambsėk, nors reikėtų melstis. Šventoji gi! -ironiškai knygai -segtuvui mestelėjo blakė ir buvo aišku, kad į sodo sezoną ryžtingai įsiveržė reikalai, kurie stelbia kitus darbus, bet būtų nuodėmė ir nusikaltimas jiems nepaklusti.
  (Iš “Kryžiokų vasaros”)
Pasidalinkite su kitais 2009-07-03 00:25
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...

Pranas
Prisikėlimo valandoje I
Nejaučiu piktumo, kuomet į smegenis plūsteli haliucinacijos. Pamatau daug dalykų, kuriuos – jeigu tik sugebėčiau - mielai pasiimčiau ir visą Pastogės departamentą apstatyčiau ten sutinkamais reginiais. Bet taip nebūna, o štai prie pasienio ilgas stalas su ilgais suolais įsitaisė pavydėtinai gerai. Net sveiku protu sunku suvokti, kaip sugebėta įsikraustyti į nedidelę erdvę, bet, matyt, taip jau nuo seno, kuomet ir pirkia menka, ir asla plūkta, kuomet erdvės nedaug, tačiau pasienyje ir stalas ilgas, ir suolai ilgi. Net nusijuokiau suradęs tokį departamento apstatymą: balnojau nosį akiniais, manydamas kad gal po kojomis ir plūkta asla atsiras. Verta  juk - taip Lietuva gyveno. Tačiau tai nebuvo haliucinacijos.
    - Čia tavo sumanymas, Vidini?
    - Tai dovana. Vietoje karietos. Sakoma, Dievas žmogaus neapleidžia, bet pasirodo, kad ne tik Dievas. Atsiranda vienas kitas iš pažįstamų, draugų, kurie nesistengia greičiau užmiršti. Va taip, Pranuci! Priimk dovaną ir dėkok. Arba dainuok! Tai gal net geriau.
    - Bet jeigu šitokia dovana kaip kompensaciją už karietą, tai  ji ir tau, Vidini. Dainuokime kartu.   
    - Ar ne per dažnai?
    Padėjau ranką ant stalo ir iš tikrųjų pasijaučiau it ekstrasensas. Regis, du – trys šimtai metų apsėdę aplink jį. Stalas panašus į tą, kur Šklėriuose. Ten jis irgi ilgas. Ir suolai pasienyje irgi panašūs, kaip šie, padovanoti. Šilta. Gera. Ir nereikia manyti, o tiesiog aiškiai suvokiu, kad labai pasistengus dar įmanoma apie šį stalą pasodinti tų metų Lietuvą.
    - Kodėl „tų metų“?...
    - Ne tik. Su ja ir tuos, kuriems rūpi pamatyti ją, išgirsti, kurie norėtų susitikti su atėjusiais iš ten.
    - Su prisikėlusiais?
    - Galime sakyti ir taip- su prisikėlusiais. Galbūt šią mintį mums siunčia Dievas. Gal todėl, kad išpirktume jo kaltę..
    - Tu apie ką čia dabar?
    - Palauk, Vidini. Neskubėk. Prisėskim. Šilta, gera. Regisi, čia ta vieta, kuri mudviem labiausia reikalinga. Ot tau ir Pastogės departamentas! Tik neseniai sužinojau, kad ši vietovė vadinasi Kryžiokais. Buvau įsitikinęs, kad priklauso Balsiams. Bet- ne, tai Kryžiokų žemė. Kryžiokų, Vidini. Bet, sėsk, sėsk, sėsk, ir į save, į save giliau įeik, kad atsirastų matymas
     
    ... Žmogus išsitraukite durklą.
    Muškietininkai susižvalgė. Toliau abejoti nebuvo prasmės – žmogus kėlėsi iš numirusių. Atrodytų, kad jų ausyse turėtų švilpti vėtros, galvose griaudėti perkūnija ir akyse mėtytis žaibai. Bet buvo kitaip - visur tyla, kryžiaus susikaupimas. Ne tik griuvėsių, bet taip pat medžių, aplinkos, kur debesys su padange ir tolumos iki horizontų. O žingsnių aidas, Simonui ateinat prie prisikeliančio žmogaus, jautriai atsimušinėjo į akmenis ir betono luitus.
    Simonas paėmė durklo rankeną, suspaudė kiek begalėjo jėgos ir atsargiai ištraukė iš krūtinės. Prisikeliantis nesudejavo. Kraujas neprapliupo. O durklo iltis, pasilikusi nuo kraujo raudona, buvo sausa.
    Prisikeliantysis atsisėdo, nepaskubėdamas ištiesė ranką ir Simonas atidavė jam durklą. Ilgokai apžiūrinėjo jį, bet žodžių nepaskubino:
   
    ŽMOGUS: Atėjo laikas ir vėl reikia gyventi. Neįtikėtina, bet taip - ir vėl reikia gyventi. Kažin, kiek praėjo metų, kai šis durklas įsmeigtas mano krūtinėn? Gyvybė grįžta, o atmintis? Bent kol kas ne, dar negrįžusi.
    SIMONAS: Nežinome kodėl taip, bet mumyse, sakytume, viešpatauja Įtaiga, kuri verčia jus vadinti Mindaugu. Ir atėjome čia, ir vardą Mindaugo tariame, paklusę jos prievartai.
 
    Žmogus vartaliojo rankose durklą, raukė kaktą, stengėsi kažką atsiminti. Tačiau tai jam nesisekė. Nenuleisdamas žvilgsnio nuo durklo.
   
    ŽMOGUS: Sakot, jog kažkas jus įtikinėja, jog esu Mindaugas? Ko gero. Gali taip būti. Labai atsiprašau, kad nesugebu savęs atsiminti. Tačiau drįstu klausti, ar netekę kartais jums ką nors girdėti apie pirmąjį Lietuvos karalių. Bet.. bet kodėl gi stovite? O, kiek čia daug griuvėsių! Ir tuomet jų buvo daug. Jau daug.
 
    Nei Simonas, nei Povilas, nei Milda su Ignu nesijautė beesą dideliuose griuvėsiuose. Ir ši piliavietė buvo kaip daug kur - Merkio pakrantėje  kilstelėjęs į aukštį nedidukas kalnelis. Tai esmingiausias paliudijimas, kad kitados čia stovėjusi pilis. Jeigu  medinė, tai jau seniai supuvusi, jeigu mūrinė- tai jos akmenys irgi seniai nurankioti ir sukrauti į aplinkinių sodžių pastatų pamatus. O dabar čia pūpsojo atvežtiniai akmenys. Matėsi, kad šioje gražioje, išvaizdžioje vietoje ruošiamasi pradėti nemenkas statybas.
   
      IGNAS: Klausėte, ar ką nors žinome apie pirmąjį Lietuvos karalių. Jis ir pirmas, ir paskutinis. 
Kito karaliaus Lietuva neturėjo. Tik Mindaugą.
      ŽMOGUS: Kaip neturėjo?
      IGNAS: Neturėjo. Jūs ir pirmas, ir paskutinis Lietuvos karalius.
      ŽMOGUS: Bet Lietuva? Ji yra? Ji juk turi būti.
      IGNAS: Dar yra.
      ŽMOGUS: Na, ir ačiū Dievui, ačiū Dievui, kad yra. Bet.. kaip čia dabar? Jūs stovite, o aš sėdžiu. Prašau, prisėskite. Man dar trūksta jėgų atsistoti. Tačiau ir jos turbūt nedaug ką bepadėtų, kadangi - patys suprantate- sugrįžti ČIA iš TEN su šviesia atmintimi neleido pats Viešpats. Bet garbė jam, kad va jau Lietuvoje. Regis, sakė, kad leis atsiminti tai, ką nuo prisikėlimo valandos pamatysiu.
Ji jau čia.

    Žmogus persėdo ant didesnio akmens. Nuo tokio pasiaukštinimo apylinkių peizažas nepraturtėjo. Tačiau raiškiai matėsi prisikėlusio pasiryžimas nepraleisti kad ir menkiausios galimybės žvilgterėti bent kiek toliau. Ir žvalgėsi jis godžiai, aprėpdamas ir Rytus, ir Vakarus, Pietus ir Šiaurę. Šiaip jau triukšminga Simono, Povilo, Mildos su Ignu natūros nerodė jokių skubos ženklų. Bet koks durklą laikančio žmogaus judesys telkė jų dėmesį ir atrodė vertas įsiminti.
    Netrukus durklą ištiesė arčiausiai stovėjusiam Povilui.
   
      ŽMOGUS: Pažiūrėkite, jis nesurūdijęs. Kažin, kiek metų, kai su šituo durklu krūtinėn? O nesurūdijęs...
  [iš „Kryžiokų vasaros“]