Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...


BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...

Сообщений 91 страница 100 из 152

91

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/581-1.jpg

Su Seneka (III)
         
          Didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas

O kiek metelių buvo tau,
Kai sužinojai šitą tiesą?
Aš jau į pabaigą rituos---
Protingai, broli, tavo pasakyta,
Bet, Dieve, sergėki
Gyvenimą palikti be klaidos.
Ir kas jinai, žmogaus klaida?
Nejaugi tai,
Jeigu palikęs žmoną,
Aš myliu kitą
Ir suprantu vėliau,
Kad reikia grįžt namo?
Toks menkas pavyzdys!
O pagalvok, kiek daug juo pasakyta -
Ne vienas aš,
Taip milijonai grįžta atgalios,
Ir būna, kad duris suradus,
Per slenkstį neįmanoma nužengt...
- Tu paleistuvis! - sako palikta,
O aš tyliu, ausis nuleidęs.
Tik nemanau, kad tai tiesa -
Mylėjau dar ir kitą JĄ...

Ak, nekalbėki, Liucijau Seneka,
Ir man nerodyki į veikalus savus –
Geriau ant rankų dėk -
Pasupsiu savo šitą klaidą
Kaip puošmeną,
Kurios daugiau, deja,
Gyvenime nebus...

2010-09-02

92

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/581-1.jpg
Su Seneka (IV)
           
                 Prabėgusį gyvenimo (žmogaus -pr.) tarpsnį valdo mirtis

Renku tave po raidę, po žodelį
Nuo balto lapo
Ir nešu į širdį,
Bet ne todėl, kad pasakyčiau „dėkui“,
O sieloj kelčiau sumaištį ar pyktį;
Renku džiugus, kad neišnykęs,
Nors vienaamžis Jėzaus Kristaus,
Netgi manau-
Galėjęs Dievas ir tave paimt į sūnus,
Nes šiaip ar taip -
Man iki šiol nesi numiręs.
Todėl ir ši kalba tokia -
Užkliuvo pasakyti žodžiai:
Esą, mes klystam, laukdami mirties,
Nes ji čia pat
Ir visuomet kartu -
Kiekvieną dieną mirštame 
Sekundė po sekundės.

Du tūkstantmečiai jau praėjo, o sakau:
Man iki šiol nesi numiręs -
O jeigu taip -
Tai mirtį gal ne taip suprantam,
Jei po mirties numirėliai gyvi.
Jei net paveikslų nematyčiau,
Vis tiek žiūrėčiau žmogui į akis,
Vadindamas jį Luciju Seneka

Ir būk!
Mirties neištiktas Žmogau,
Kuriam net prisikelti nereikėjo.
Mes keičiamės
Ir keisimės
kasdieną iki tol,
Kol laikas visakur
Po būtį vaikštinėja.

93

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/581-1.jpg

Su Seneka (V)               

                   „Lucilijau, (...) neprarask nė valandos“

Ir vėl ant mano lūpų šypsena -
Ką reiškia – NEPRARASK?
Na taip! Aš ne Lucilijus esu,
Bet žodžiai tavo
Vis dėlto ir – man.
Netyli amžiai, kai juose Žmogus.
Tavasis ypatingai aukštas.
Iš jo ir Kristus pažvelgė į mus,
Kai aš dar neatėjęs čia
Ir mano rašalas kaip nežinia
Po ateities dausas paleistas.
Girdi? Čia ATEITĮ miniu,
Tą, buvusią,
Kuomet be kryžiaus ji,
Bet su manim, ateinančiu prie jo.

Pasveikinau gimtadieniu ir DABARTIS
Kaip  Noę potvynis
Užliejo Šklėriuose mane.
O tu štai - „neprarask nė valandos“
O kaip prarast, bičiuli, ją,
Jeigu joje esi?
Daugkart kartojau sau,
Nedrįsdamas tai pasakyt viešai:
Į laiką mes tvirčiau įaugę šaknimis,
Negu į žemę kad -
Jis, kuo ir kaip bei kur bebūtum,
Mūsų nepaliks.
Ir gali būti,
Jog visatoje nėra daugiau – mažiau,
Ir šiandien sveria tiek, kiek kažkada -
Jau begalybės ateityj kažkuo buvau,
Nes niekur gi nebūdamas,
Ateiti negalėjau.

Jaučiu, kad juokiasi mane tokį pamatę žmonės,
Bet atsigavę juk supras,
Kad juokiasi jie iš savęs,
O aš jau nemokėsiu nežinoti–
Kad ir žmogaus būtovė
Kurioje buvai, yra ir būti ketini
It amžinybė susigėrusi laike.

Na, ko tyli. Sakyk, kaip jau ne kartą:
“Tu, Pranai, senas,
Aš - Lucijus Seneka“...

Bet argi ne gražu?
2010-09-05

94

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/594-1.jpg

Po kalnu

Net nežinau, kaip apkabinti tylą,
Bet ji man nereta -
Pastatė širdyje Merkinę
Su Kryžių kalnu ir dalia,
Kai mėnesienom kaulai šviečia,
O užmerktų akių šviesa
Norėtų vėl sugrįžt į dieną
Ir kol keliai neišsitrynę
Be Kryžių kalno
Apkabint  Merkinę.

Po kalnu vaikščioti išmokau  jau.
Renku vardus ir  pavardes -
Tiek daug!
O pabaigos dar nematyti vis. 
Tik ant  peties nutūpęs varnas Golius:
- Savi savus  sušaudė.
Viena jų pusė čia,
Kita – dažniau net kryžiaus nebeturi.

2010-09-16 16:29:11
Pelėda

--------------------------------------------------------------------------------

Komentaras: 

spilgutė Parašė komentarų: 1321 2010-09-16 18:02:27 
Prasmė gili, išryškėja jums būdingas stilius ir tai gražu.

anamcara Parašė komentarų: 689 2010-09-16 17:36:47 
lenkiuosi iki žemės :)
nuostabus darbas :)
gera skaityti

kaip lietus Parašė komentarų: 2833 2010-09-16 16:39:23 
Kaip visuomet giliaprasmis ir tik Jums būdingu stiliumi. Man tai patinka.

95

Ką daryti?

Užstrigo mano laikas.
Net nežinau,
Kuomet va šitaip – ką daryti?
Šekspyras mesteli sonetą:
- Paskaityk!
Ir išgirstu,
Kaip iš toli toli:
„Iš gero medžio laukiam atžalos... “

Bet, mielas,
Atsibusk ir rodyk į save,
Tą atžalą, pakėlusį į dieną.
Norėčiau prisiglaust prie jos,
Bet kažkodėl nesurandu.
Sudunda vienas, kitas būgnas,
Kažką užbliauna šaukt triūba -
Nejau tai tavo atžalą?

O juk atsimenu -
Net ir tuomet,
Kai tavo žvakė buvo uždegta,
Dar vis, manei, o Viljamai  - ne tu,
O Dievas miršta.

Įstrigusiam laike perdaug pavojų.
Ir šitokia mintis labai gyva,
Tačiau truputį kiek kitaip galvoju:
Poetas tarsi žemė
Paima, kas sutelpa į sėją
Ir sugrąžina  šimteriop daugiau.

Ar daug iš tų,
Kuriuos žinau,
Su manimi va taip suvokti geba?

96

Gėda

Paprašei:
- Arki mane.
Paskiau, kad sunku,
Kad žinau amatų,
Kur prakaitą šluosto
Ne - Su- Si - Mur - Zojus purvu.
Ir, kepurę pakėlęs,
Pro kiemo vartus išėjau.
Pro ašarą papūtė vėjas,
Vijosi motinos žodžiai:
- Būk laimingas, sūnau.

O dabar, ak!
Noriu grįžti į žemės maldavimą tą:
- Arki mane.
Ir, padėjęs kaip maldą rankas
Ant gimdančio, šilto jos pilvo,
Atleidimo prašau
Ir prašau:
- Žeme, bent mintim pastatyki į vagą,
Kur prakaito būtų daugiau,
Kad galėčiau akis išsiplauti
Ir parodyti savo sarmatą
Bent  jau kraštui gimtam.

Tyli motinos  šauksmas,
Iškeliavo iš kiemo net kelias.
Nėra kam sugrįžt atgalio.
Tik kažkur vagoje
Džiūsta prakaitas tėvo apartas.

97

Kai muziką girdžiu...

Kai žodyj muziką girdžiu,
Kodėl turėčiau jo kratytis
Manydamas, kad gal per daug
Į mano posmus jų sutilpo?

O žodžiai, mirusiųjų burnomis kalbėję,
Tegu man jūsų neužtenka niekuomet.
Išnyksta šiluose gimtieji Šklėriai,
Muziejai rankioja lopšius
Ir titnaginė leidžias po žeme.

Nesižegnoju.
Vėjuje tyliu
Lyg oščiau pats atodūsio dalia -
Pavargo būti tėviškėj žmogus
Ir sužaliuoja pušele...

2010-10-06 07:37

98

Myliu

O mano mergos!
Atmenu
Ir pro duris einu.
Gal daug -  nedaug,
Bet mano sieloje gražu,
Kad štai po šitiek metų vėl pas jus.

Bet, Dieve,
Ką darai?
Kodėl tu toks,
Be meilės ir tiesos?

Kokie šilti kapų kapai,
Ir kaip arti ateiti pas mergas.

Tai teisk, neteisk,
O aš visas
Ir vėlei myliu lig mirties...

2010-10-08 00:18
Eilės

99

:love:
Ant vištos kojos

Įšalo traukinys.
Tiesiog į bėgius,
kaip į ledą.
Tik ūkčioja
lyg nuojautose dūsautų bėda.
Netgi pavasarį toks įšalas
ištirpt negali.
Kodėl - sakykite - 
taip atsitiko –
įšalo traukinys 
mano senutėje
ant vištos kojos 
stovinčioj
trobelėj...

2010-12-28
Pelėda

kaip lietus 
Iki savaitės pabaigos tas įšalas, jaučiu... 

daliuteisk   
Atitirps, tikrai atitirps, nei pavasario nelaukęs, tik reikia tikėti.

100

:writing:  :flag:

                       NAUJIEJI, 2011-ji

Po užmerktų akių vokais

Kad aklas akimis
Kuomet  jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
Net Paukščių takas
Ima skaudžiai nerimauti...

Galbūt nemanė,
Kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
Ima į nelaisvę,
O aš taip pat
Net  nežinau, deja –
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
Kad  net neskauda.
Gyvena žmonės, saulė,
Debesys ir lietūs,
Padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug,
Bet nedaugiau,
Negu reikėtų...

Po užmerktų akių vokais
Įsiveržia gyvenimas į sielą
Net  Paukščių takas -
Dieve, jam padėk! -
Ir ten it danguje išlieka..
Pasidalinkite su kitais 2011-01-03 09:36


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...