Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...


BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...

Сообщений 101 страница 110 из 152

101

Ruduo žiemoje http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1025-1.jpg

Tenai,
Pavartėje gimtų namų,
Šermukšniai rudenėja...
Visur žiema ir sniego tiek,
Kad net išbrist sunku,
O čia ruduo su uogomis -
Pakibo ant šakų
Ir lesina akis.
Kaip gera dar sugrįžt namo
Ir negalvot, kad šitaip vaikšto atmintis.
Net gervės klykteli viduryje akių!
Nejau ir joms
Iš šito rudenio
Pavartėje gimtų namų
Į graudų ilgėsį
Išskrist nelengva?

102

1. Ugnis ir dūmai

Gal gerai,
Kad ateina tas laikas,
Kai tylėjimas kalba prasmėm –
Aukštos gaidos užgęsta.
Dar rusnoja ugnis, –
Bet jau laužas, deja, sukūrentas.
Tiek nedaug pelenų,
Kad net paisyt neverta!
Bet kai laikas jau toks,
Kai tylėjimas kalba prasmėm –
Ir be matų gražiai suprantu,
Kiek daug sveria ugnis
Ir dūmai, pakilę į dangų.

        ( 2011-02-09 22:37:51)

Tikėjome

Turbūt toks įpratimas -
Nežinoti
Kas laukia vandenynų keliuose, -
Tyla tokia,
Kad išgirsti
Kaip Dievas vaikšto po tave -
Nerūpi poteriai jam.
Regis, nori padėkoti
Kad ir po vandeniu su juo laive.

O aš net ne tada -
Dabar DĖKOJU, Dieve, tau,
Atėjusiam, kai ir be poterių -  jūreiviai.
Tikėjome -
Kitaip negali būti,
Sugrįšime atgal
Ir jei reikės kam poteriauti “Tėve mūsų“,
Tai tebūnie bent taip,
Kas žvakę mums uždegt galėtų.

Ne knechtas

Vėl grįžta jos,
Nors jau seniai ir nuotraukos nugeltę -
Kai užrašų nebuvo
Neatrodė net,
Kad priekaištais ūmai užkrės –
Ir štai girdžiu
Kaip šiaušiasi sukilę jūros,
Kaip stengiasi bent žodyje
Į vandenynus išsiliet.

Aš vis dar patikėdavau,
Kad laikas  -  ne dangus;
Jo daug ir, žinoma, kad susitiksim,
Bet vakarai kas kartą vis skaudžiau
Pašiugždina be įrašų metus -
Tušti – be atminties,
Lyg nieko švento,
Lyg ir toliau galėčiau dar gyvent melu,
Kaip knechtas, tūkstantmečiams skirtas.

Ir grįžta jos
Iš Tolimų Rytų ir Šiaurės atšiaurios
Be įrašų, tačiau
Kartu su vandenynais...

Nejaugi užmiršai?
          J. Marcinkevičiui atminti             

Jis nemirė -
Pasakęs“ būkit manyje“,
Išėjo pasivaikščioti po Dievo dangų, 
Kad Žemė BŪT teisinga ir gera,
Kaip jis, poetas,
Savo Žodyje ne kartą sakė.

Sužiuro Dievas –
Kaip gi čia?
Nemoka beatskirt - kur Jo tiesa,
O kur poeto Žodyj...

O Viešpatie, 
Nejaugi užmiršai,
Kad pats pirma poetas,
O pakui jau Dievas...

Abu su akmeniu

Dabar jau ir akmuo kaip laivas plaukia.
Kaip gera atsisėdus prisimint-
Užaugome abu
Gimtų namų pavėsy,
Aš vis išeidamas,
Ir nežinodamas,
Ar teks kada atgal sugrįžt.
O tu – kiek atmenu- toks pats.
Putoja po tavim
Nelyg į amžius įsikibęs laikas
Be motorų, be burių
O tačiau – pirmyn!
Ir tik pirmyn!
Dar vakar netikėjau,
Kad šitaip plaukiotų akmuo,
Palikęs praeitį kažkur toli toli.
Žinau, kad jam nelengva pasakyt,
Kad ir mane paliks
Mylėti - nemylėti
Bent iki tol, kol pasiliksiu užmarštyj.

Putoja laikas.
O burės...
Nejaugi jų išties nėra?
Girdžiu, kaip vėjai po krūtinę vaikšto
Žmogaus gyvenimu gesindami
Įspindusias dangun žvaigždes.

Abu su akmeniu (2)

Subjuro ši būtis
Ir netikėtai žemė
Išnyko - jos nėra.
Keistai atrodo toks pasaulis
Kuomet tik aš, akmuo
Ir dar eilėraščių sėja.
Žinau - nereikalingi jau ir jie,
Net tingiu juos į žodį sprausti-
Bet, Dieve, vis dėlto padėk-
Tegu po sielą  šitaip vaikšto,
Kuomet ir žodžiai nelabai svarbu.
Esi kažkas
O kas? –
Ar reikia šitaip klausti?
Užgesinau žmogaus gyvenimu žvaigždes,
O žemė jau pati išnyko...
Ar kam svarbu, kad būtyje
Gyvena aibė nerastų dalykų?
Ne gaila man to – buvusio – savęs,
Kuomet paglostęs akmenį eilėraščių sėja
Jaučiu jo dieviškąją būtį.
Tik – ša! Tyliau.
Ne pragaru kalbu,
O tik žmogaus vis ieškomu dangum.

Su akmeniu (3)

Gal grįšiu dar,
O gal jau – ne,
Nes pats išmokau būt visoks-
Nokinti vasarą žvarbia žiema,
O speiguose – pavasaroti.
Gyvent be kūno kaip dvasia,
Išaušti vakaruos ir saulę ten sutikti, 
Kur žalioje žolėj maža rasa 
Apsikabinus kelia ją į širdį.
Čia ašara sugrįžta būti šaltiniu,
Galbūt ir žemė vienąkart sugrįš,
Tačiau kol kas be jos save regiu,
Kuomet, prisėdęs pakely,
Su savo akmeniu tyla kalbu.
Tokia gili, tyli, kad ausys neišlaiko
Ir reikia būti nemažu kvailiu,
Kad šitaip savimi
Matuotume Jo Didenybę - Laiką.
Bet gi todėl ir sako:
Žmogus - į Dievą panašus.
Aš tuo tikiu,
Todėl prašau-
Jei komentarų bus,
Bent Visagalio jais nepeikti

103

Už tolių tolesnių...

Ką man daryti
Kai akmuo toks geras,
Kai duona jau be stalo,
O rūpesčiai palikę be prasmių?
Delnų rievėm išeina paskutinis laikas, 
Bet nepaduodu rankos,
Nesakau - SUDIE.
Tikiu - dar susitiksime
Dar būsime ir vėl kartu.

Man reikia tik įprast prie kito darbo,
Prie skonio duonos
Kai jos tiek apstu-
Girdžiu - M. K. Čiurlionis groja
Už tolių tolesnių negu mirtis.

Matyt ir čia,
Į Dievą būnant panašiam,
Prireiks pašaukti Visagalį
Ir pastatyt bažnyčią ant akmens.
Ateis ar ne -
Gal netgi nelabai svarbu,
Tačiau tikėti,
Kad ir čia kitaip būtis dar būti gali
Man regisi, kad privalau.

... O ten už tolių tolesnių negu mirtis
Ir vėl M. K. Čiurlionis groja...

Autografas

Senoj pirkaitėje,
Senoj giesmėj -
Taigi, kaip jau anksčiau pasakęs –
Net su gramatika sena
Ir sakiniu Jablonskio,
Aš pasilikęs būti čia,
O jūs praeikite – prašau -
Dievų ieškot kitur.
Manasis irgi senas jau,
Bet ačiū jam,
Kad su manim
Senoj pirkaitėje,
Senoj giesmėj dažniau,
Negu dangun.
Su juo jau neišeinama,
Jis – Lietuvos nebarsto.

Nukabęs nuo lubų lopšys
O atmintis dar neužgesus -
Kas juo ką sups?
---------------
Palauk, bičiuli,
Negi vietoj kūdikio
Juo pats verki?
Ar ne geriau,
Jeigu pasuptume pavargusį
Mano Dzievulį?


Pamąstymų peizažuose -1

Pamąstymų peizažuose
Dangus ne kartą skendo,
Dažniau dar prašėsi,
Kad jį priimčiau į namus.
Ir visuomet – lig šiol- matyt smagu,
Kaip jis per slenkstį žengia,
Mielas savo jaukumu.

Ne kartą iki išnaktų
Praleisdavome kaip bičiuliai,
Todėl seniai jau netikiu dangum,
Kuris taip iš aukštai
Į žmogų žiūri,
Bet jeigu kam atrodys įžūlu
Mane va šitokį girdėti –
Prašau, neerzinkit savęs
Ir netikėkit,
Kaip aš kad netikiu,
Jog gali būt žmogus,
Kuris Dangaus neturi.

Pamąstymų peizažuose -2

Tegu nerūstauja 
Poezijos išminčiai,
Jog neretai pats nežinau,
Kodėl prie muzikos
Bandau pridėti mintį
Manydamas, kad tik tuomet
Kažkas svarbaus
Pavaikščioja manim.

Lig šiolei negalvoju apie mirtį
Kaip nebūtį ar būtį
Esančią kažkur toli -
Nebūtų to, ko regisi nėra,
Argi galėtum atsiminti?
Priimt į sapną?
Parašyti knygą?
Ar net po tūkstantmečio
Neužmiršti:
„Šventasis Brunonas,
Arkivyskupas ir vienuolis,
Rusios ir Lietuvos pasienyje
Pagonių trenktas į galvą...
Iškeliavo į dangų. „

Padėk!...
                skiriu V. Džiaugytei

Gerbiu Tave...
O mano piktas žodis
Išliko man bausme.

Jaučiu,
Kad Dievas
Nuo Tavęs toli,
Tačiau, manau,
Kad nuo manęs
Jis dar toliau.
Todėl savo Dzievulį
Nuotrupom kuriu -
Kažkiek iš to,
Kurį bažnyčioje randu,
Ir iš savęs
Ne vieną trupinį įdėjau...
Būki gerutė -
Žiupsnelį, du, ar tris,
Na, paaukok ir iš savęs.

Žinau,
O ir pati sakei -
Mygtukas ŠIS  – tai uždelstas
Veikimas dievo,
Kurio, beje – nėra.

Tebūnie jis,
Dzievulis mano
Iš visumos sukurtas
Ir netgi truputėlį iš tavęs- manęs...
Padėk, kad ne mygtukas būtų Visagalis
O – mes.


Dzūkijos žaltys

Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Betgi ne taip, kaip Tadas Ivanauskas.
Pasidairydamas, ar kas nemato.             
Užaugome abu –
Jau neskaičiuojam metų,
Net augt pavargome  -
Su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
Kai reikia pasakyti vardą,
Net nesakau, kad tu – Pušis...
Aukštoj žalioj viršūnėje
Kaip Olimpe kadaise
Dzūkijos dievas žalias -
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis...
Net vyturys viršum šilų negieda
Ramybės Tau,
Dieve žalty...
Žaliam pušies danguj

104

:writing:

Iš šulinio...

Ir dieną žvaigždės danguje,
Bet tik – iš šulinio gilaus.
Net keista -

Ten, kur, regisi,
Tamsos apgaulė ir klasta -
Atsiveria tiesa.
Gal kam kitaip,
Bet man, oi – ne,
Nelengva įsiterpt
Į šitokią pasaulio būtį.
Klausausi,
Ar ne aiktelės kas nors,
Išgirdęs matymus dangaus
Pro gilų šulinį? -
Tačiau ir vėl šviesa gesina šviesą,
Kaip neretai žmogus kad žmogų -
Reikia tamsos,
Reikia nakties,
Kad sužinotum
Kaip iš tikrųjų kas
Jo esmėse padėta...
.

105

Sudiev, žiemuže

Ateina saulė ir į mano žemę,
Dar sniegas baltas - nors paglostyk!
Vis išplaukia, platėjančiais upokšniais
Ten, mariose,
Ten, jūrose,
Laivų ieškoti.
Ir gyžta, išrėdyti seniai,
Ir krenta morkomis raudonos nosys...
Sudiev, žiemuže,
Pakalnutę
Po vyturio sparnais tau dovanoju.

106

:writing: Nesistebėk!..

Nesistebėk -
Aš vėl jau pasakų šaly.
Dažnai, į veidrodį pasižiūrėjęs,
Jam pasakau:
- Karaliau, šitoje senoj,
Apkerpėjusioje pilyj
Gyvena karalaitė mano.
Kol žodyje dar plienas nesuskambo,
Išleiski ją, prašau.

Ir būna gera,
Oi, kaip gera širdyje
Nusišypsoti pasaka,
Kuomet į seną pilį ateini,
Kur it jaunystė
Karalaitė laukti liko...

O, Žodi, kelk į savo balną mus abu,
Kol dar į pasaką
Senatvė neįslinko.

2011-03-07 
Pelėda

107

:writing: Šėlki, giltine!

Šėlki, giltine, šėlki!..
Verda pragaras sieloje mano.
Taškos smala.
Niekada nesakysiu:
- O Dieve, atleiski,
Kad va toks, neužaugęs lieku.
Kaip dar bus- tegu būna!
Mano žodžiai jau tirpsta burnoj.
Net nušokti ant popieriaus lapo nemoka.

Šėlki, giltine, šėlki!..
Juk mes buvom kartu visą laiką.
Gal todėl negebėjau užaugti,
Vis manydamas- kam man to reikia,
Jeigu vienas prie kito - šalia.

Ir tegu jos nebus, tos ramybės!
Tegu sieloje mano
Kurias karščiausia ugnis.
O širdis?
Te ją kursto,
Kol pelenas pilkas, ataušęs iškris,
Kaip trąša nors menkučiam daigeliui išaugti.

108

:writing: Savijautos akcentas

Atkus pavasaris.
Beveik žinau,
Tačiau pro jį taip nepraeisiu,
Kaip dar taip neseniai.

Kukuodavo gegutė -
O atrodė, tai ne ji -
Širdis pilna giesmių...
Ir man visai nebūdavo svarbu
Dėlioti posmus, vynioti į kraitį.
Tiesa gražiausioji, kad va dar šitaip
Pasaulyje šiandieną gyvenu,
Kuomet ir paukštį moku panešioti.
Dabar net, kai danguj
Akis ganau,
Kažkaip kitaip -
Nelyg sena svirtis
Sugirgžda žodžiai gerklėje,
Juodi šešėliai vaikščioja po jas,
Kad jiems lyg elgetoms
Galėčiau padėkoti,
Jog paskutiniai man
Dar vis ištikimi...

Atkus pavasaris.
Beveik žinau,
Tačiau pro jį kaip neseniai
Jau nepraeisiu.

109

:flag: :writing: Dainuok, širdie

... O aš per DEŠIMT
Jau ne kartą praėjau.
Anksčiau laisvai, kaip vėjas
Per audras, žiemos pūgas...
Ak, metai,
Jūsų man net truputį per daug.

Dabar, prieš šimtmetį,
Kai ant lazdos parimęs,
Nebepažįstu jau,
Kuo anuomet buvau.

Betgi dainuok, širdie,
Kad kam nebūtų liūdna
Girdėti paprastus Tiesos žodžius:
- Žydėkit, gėlės,
Kol dar nenuskintos,
Vandens švariausiam ąsotėlyje
Už juodą žemę jums geriau nebus...
O kas nuskins- galgi ne taip svarbu?
Gal nukapos šalna,
Atslinkus rudeniop,
O gal ir aš
Štai su šita lazda
Norėsiu pasipuošti save,
Net nepajautęs savo šimto metų...

Tegu pekla, užmiršusi nemato,
Koks negražus šiandieną sau ir Jums.

Neguoskime savęs,
Kad gali būt kitaip,
Negu nuo seno būta -
Aš jums išleidau atžalas savas,
O tai ir reiškia,
Kad aukščiau bambos
Neiššoksi, ne.
.

110

:rain: :writing: Išbūsime

Japonija į smegenis įslinko,
It vinimi ten prikalė - taip skauda!
Vis vaikščioju po ją,
Jos jūrom plaukioju aplink
Ir nežinau, kokius žodžius
Ir kam sakyti -
Dangus aukštai,
Bet Dievas dar aukščiau.

O rytas
Kaip kasdien,
Išaušęs ten,
Į mano žemę eina...
Japonija, atleisk!
Dar niekuomet taip nebuvai arti,
Net saulę priimu iš tavo rankų saujų,
Tačiau ta prakeikta vinis
Į smegenis skausmingai spraudžias...

Išbūsime, tikiu,
Ištirpdę net ir skausmą
Tavo, mano, mūs visų,
Žmonių akim sužiurusių,
Kai skaudžiai saulė teka
Iš tavo žemės atkaklios,
Japonija...


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...