1. Ugnis ir dūmai

Gal gerai,
Kad ateina tas laikas,
Kai tylėjimas kalba prasmėm –
Aukštos gaidos užgęsta.
Dar rusnoja ugnis, –
Bet jau laužas, deja, sukūrentas.
Tiek nedaug pelenų,
Kad net paisyt neverta!
Bet kai laikas jau toks,
Kai tylėjimas kalba prasmėm –
Ir be matų gražiai suprantu,
Kiek daug sveria ugnis
Ir dūmai, pakilę į dangų.
        ( 2011-02-09 22:37:51)

Tikėjome

Turbūt toks įpratimas -
Nežinoti
Kas laukia vandenynų keliuose, -
Tyla tokia,
Kad išgirsti
Kaip Dievas vaikšto po tave -
Nerūpi poteriai jam.
Regis, nori padėkoti
Kad ir po vandeniu su juo laive.

O aš net ne tada -
Dabar DĖKOJU, Dieve, tau,
Atėjusiam, kai ir be poterių -  jūreiviai.
Tikėjome -
Kitaip negali būti,
Sugrįšime atgal
Ir jei reikės kam poteriauti “Tėve mūsų“,
Tai tebūnie bent taip,
Kas žvakę mums uždegt galėtų.

Ne knechtas

Vėl grįžta jos,
Nors jau seniai ir nuotraukos nugeltę -
Kai užrašų nebuvo
Neatrodė net,
Kad priekaištais ūmai užkrės –
Ir štai girdžiu
Kaip šiaušiasi sukilę jūros,
Kaip stengiasi bent žodyje
Į vandenynus išsiliet.

Aš vis dar patikėdavau,
Kad laikas  -  ne dangus;
Jo daug ir, žinoma, kad susitiksim,
Bet vakarai kas kartą vis skaudžiau
Pašiugždina be įrašų metus -
Tušti – be atminties,
Lyg nieko švento,
Lyg ir toliau galėčiau dar gyvent melu,
Kaip knechtas, tūkstantmečiams skirtas.

Ir grįžta jos
Iš Tolimų Rytų ir Šiaurės atšiaurios
Be įrašų, tačiau
Kartu su vandenynais...

Nejaugi užmiršai?
          J. Marcinkevičiui atminti             

Jis nemirė -
Pasakęs“ būkit manyje“,
Išėjo pasivaikščioti po Dievo dangų, 
Kad Žemė BŪT teisinga ir gera,
Kaip jis, poetas,
Savo Žodyje ne kartą sakė.

Sužiuro Dievas –
Kaip gi čia?
Nemoka beatskirt - kur Jo tiesa,
O kur poeto Žodyj...

O Viešpatie, 
Nejaugi užmiršai,
Kad pats pirma poetas,
O pakui jau Dievas...

Abu su akmeniu

Dabar jau ir akmuo kaip laivas plaukia.
Kaip gera atsisėdus prisimint-
Užaugome abu
Gimtų namų pavėsy,
Aš vis išeidamas,
Ir nežinodamas,
Ar teks kada atgal sugrįžt.
O tu – kiek atmenu- toks pats.
Putoja po tavim
Nelyg į amžius įsikibęs laikas
Be motorų, be burių
O tačiau – pirmyn!
Ir tik pirmyn!
Dar vakar netikėjau,
Kad šitaip plaukiotų akmuo,
Palikęs praeitį kažkur toli toli.
Žinau, kad jam nelengva pasakyt,
Kad ir mane paliks
Mylėti - nemylėti
Bent iki tol, kol pasiliksiu užmarštyj.

Putoja laikas.
O burės...
Nejaugi jų išties nėra?
Girdžiu, kaip vėjai po krūtinę vaikšto
Žmogaus gyvenimu gesindami
Įspindusias dangun žvaigždes.

Abu su akmeniu (2)

Subjuro ši būtis
Ir netikėtai žemė
Išnyko - jos nėra.
Keistai atrodo toks pasaulis
Kuomet tik aš, akmuo
Ir dar eilėraščių sėja.
Žinau - nereikalingi jau ir jie,
Net tingiu juos į žodį sprausti-
Bet, Dieve, vis dėlto padėk-
Tegu po sielą  šitaip vaikšto,
Kuomet ir žodžiai nelabai svarbu.
Esi kažkas
O kas? –
Ar reikia šitaip klausti?
Užgesinau žmogaus gyvenimu žvaigždes,
O žemė jau pati išnyko...
Ar kam svarbu, kad būtyje
Gyvena aibė nerastų dalykų?
Ne gaila man to – buvusio – savęs,
Kuomet paglostęs akmenį eilėraščių sėja
Jaučiu jo dieviškąją būtį.
Tik – ša! Tyliau.
Ne pragaru kalbu,
O tik žmogaus vis ieškomu dangum.

Su akmeniu (3)

Gal grįšiu dar,
O gal jau – ne,
Nes pats išmokau būt visoks-
Nokinti vasarą žvarbia žiema,
O speiguose – pavasaroti.
Gyvent be kūno kaip dvasia,
Išaušti vakaruos ir saulę ten sutikti, 
Kur žalioje žolėj maža rasa 
Apsikabinus kelia ją į širdį.
Čia ašara sugrįžta būti šaltiniu,
Galbūt ir žemė vienąkart sugrįš,
Tačiau kol kas be jos save regiu,
Kuomet, prisėdęs pakely,
Su savo akmeniu tyla kalbu.
Tokia gili, tyli, kad ausys neišlaiko
Ir reikia būti nemažu kvailiu,
Kad šitaip savimi
Matuotume Jo Didenybę - Laiką.
Bet gi todėl ir sako:
Žmogus - į Dievą panašus.
Aš tuo tikiu,
Todėl prašau-
Jei komentarų bus,
Bent Visagalio jais nepeikti

Iš šulinio...

Ir dieną žvaigždės danguje,
Bet tik – iš šulinio gilaus.
Net keista -

Ten, kur, regisi,
Tamsos apgaulė ir klasta -
Atsiveria tiesa.
Gal kam kitaip,
Bet man, oi – ne,
Nelengva įsiterpt
Į šitokią pasaulio būtį.
Klausausi,
Ar ne aiktelės kas nors,
Išgirdęs matymus dangaus
Pro gilų šulinį? -
Tačiau ir vėl šviesa gesina šviesą,
Kaip neretai žmogus kad žmogų -
Reikia tamsos,
Reikia nakties,
Kad sužinotum
Kaip iš tikrųjų kas
Jo esmėse padėta...
.

Nesistebėk!..

Nesistebėk -
Aš vėl jau pasakų šaly.
Dažnai, į veidrodį pasižiūrėjęs,
Jam pasakau:
- Karaliau, šitoje senoj,
Apkerpėjusioje pilyj
Gyvena karalaitė mano.
Kol žodyje dar plienas nesuskambo,
Išleiski ją, prašau.

Ir būna gera,
Oi, kaip gera širdyje
Nusišypsoti pasaka,
Kuomet į seną pilį ateini,
Kur it jaunystė
Karalaitė laukti liko...

O, Žodi, kelk į savo balną mus abu,
Kol dar į pasaką
Senatvė neįslinko.

2011-03-07 
Pelėda

Savijautos akcentas

Atkus pavasaris.
Beveik žinau,
Tačiau pro jį taip nepraeisiu,
Kaip dar taip neseniai.

Kukuodavo gegutė -
O atrodė, tai ne ji -
Širdis pilna giesmių...
Ir man visai nebūdavo svarbu
Dėlioti posmus, vynioti į kraitį.
Tiesa gražiausioji, kad va dar šitaip
Pasaulyje šiandieną gyvenu,
Kuomet ir paukštį moku panešioti.
Dabar net, kai danguj
Akis ganau,
Kažkaip kitaip -
Nelyg sena svirtis
Sugirgžda žodžiai gerklėje,
Juodi šešėliai vaikščioja po jas,
Kad jiems lyg elgetoms
Galėčiau padėkoti,
Jog paskutiniai man
Dar vis ištikimi...

Atkus pavasaris.
Beveik žinau,
Tačiau pro jį kaip neseniai
Jau nepraeisiu.