Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...


BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...

Сообщений 111 страница 120 из 152

111

:writing: (1) :writing:

Tiek daug žvakučių! O dangau, kiek daug!.. 
Pyragas iškeptas ir laukia stalas.
Nedrąsiai po savus kampus dairaus -
Galva baltai lyg obelis nubalus.

Sonete jubiliejinis esu,
Kuomet net žvakės metelius skaičiuoja,
Neklausiu net savęs, ko ir iš kur
Svečiai į Aukštą Šalį atvažiuoja.

Nuo žvakių negaliu nukelt akių ---
Kaip jos sutilps ant iškepto pyrago?
Ir ar užteks per visą kaimą stalo,
Kad vaišės nesigėdytų svečių?

Šaukliais kviečiu į paskutinę puotą,
Kur lygina it karstas net kuprotą.

2011-03-15 07:33:04
Pelėda

(2)

Neklausinėk daugiau, kodėl skuba užkrito.
Tik taip atrodo, kad pasaulis mažas.
Ir šimtas metų laiko jūroj – lašas,
Bet kaip žinot, ar jo užteks lig ryto?

Ir štai šauklių trimitai neša žinią -
Nuo Čia lig Ten, iš Ten jau vėl Toliau...
Nedaug pasaulyje kas Šklėrius žino
Betgi norėčiau,  kad visi žinot...

Nes suprantu, kodėl naktim nemiega
Ir kalbasi atėję su manim sapnai -
Esu iš tų kelių, kurie dar liekam,
Kaip adresai  kitiems namo pareit...

Nelengva žengt į paskutinę  puotą
Bet kaip kitaip, jei šitaip sudūmota?

(3)

Ką dar galiu įterpt į raštų pradžią,
Kad suvokimas aiškus ir teisus –
Neklaidžiotų kaip šunkeliai po kraštą
Apie kurį kalbėti ketinu...

O taip, ne vienąsyk, rankas iškėlęs,
Svajonę glosčiau pakrašty dangaus,
Prašydamas išgirst žodį  Šklėriaus,
Kuris čia pirmas buvo kitados

Bet net sapnai ir danguje nutyla -
Ne vieno žodžio apie jį, tik tiek:–
- Štai Šklėrių sodžius... Argi reikalinga
Daugiau ir prasmingiau kažką kalbėt?

Tačiau dabar, kai šitaip Šklėriai miršta,
Net ir kape tikiuosi gyvą rast...

112

:writing:  :writing:

(4)

Dabar net man nelengva patikėti,
Kad tai, ką sieloje giliai jaučiu,
Prasiveržia netobulais sonetais,
Bet negi manot, kad dėl to liūdžiu?

Laimingas, kad, jautriai išgirdę dvasią,
Nelaukė, kol išnoks lig panagių –
Rikiuojas it kariai petys į petį
Ir muša būgnus Viešpaties vardu.

Žinau, kad nevalia, atgal sugrįžus,
Ieškot teismų ar skaudintis bet kuo...
Ne bokštas Eifelio statė Paryžių;
Paryžius vėliavą iškėlė juo –
Nebuvo dar aukštai taip pakelta. 
...........................................................
Sonetai, Dievas su jumis ir... aš.

(5)

Nekaip atrodo Ikso laiškas -
Girdi, sonetai kliedesį nešioja,
Dažnai net „labas“ nepasakę,
Į balių kviečia, lyg žinočiau
Kokia proga ir kur ieškoti,
Kai adresas – ŠILINIAI MES...

Ir žodis žodin rašo ponas:
„Įsivaizduoju žmones šiluose,
Jų šiokią tokią, gal nelengvą būtį,
O jie, sonetai, gėdina, kad sarmata
Kažkur miškuos ten Šklėrių nežinoti...

Ir vis dėlto nedykas trubadūrų vajus,
Net pamanau, kad tai dar neįgrisus reklama –
Šiliniai, muzika ir PASKUTINIS BALIUS“...

(6)

Ne taip svarbu, kuris iš mūsų - jis ar aš,
Paskaitę laišką, atsidusome balsu,
Tačiau lig taško pamenu Soneto kalbą:

- A - ū! , - kaip vilkas pašaukė, aidėdamas mišku
Ir buvo linksmas, kaip pavasarį gegutė: 
- Šiliniai mes, o jeigu tai dar kas nežino,
Ar reikia tokį kviest į balių paskutinį?
Tai ne tas pats, kas ugnimi uždegt žvakės
Pastačius jas ant jubiliejinio pyrago
A - ūūū!!! Tik paklausyk kaip miškas skamba...
O žmoguje aidėjimo netgi daugiau
Ar žinome kaip kas čia, Šklėriuose, gyveno?
Ir štai mąstykime, kaip šitą atmintį prikelt.
Kad nežinios - tų  igrekų ar iksų -  kuo mažiau...

113

:writing: (7) :writing:

Taip pakalbėjęs į akis sužiuro
O aš, it aidas atkartodamas tęsiu:
- Kad nežinios – tų igrekų ir iksų - kuo mažiau...
O užmarštis neliktų mirusio dalia.
Sonetai, daug  vilčių sudėjau į tave
Ir nemanau, deja, kad tiek pakanka
Atnešk, prašau, ant stalo man pyragą
O žvakę pirmą jau uždegsiu pats
Va ta, kuri kraštinė ir vaizdu
Į Nojaus laivą  ar į lopšį panaši.
Ar nejauti, kaip plečiasi minties peizažas?
Maniau, kad jubiliejinio manęs užteks,
Bet  mintimis pajudintas, sukilo kraštas
Ir veržiasi į laisvę iš mirties.

(8)

- Lėčiau, širdie, - jos paprašiau, pamatęs
Soneto atneštą pyragą šviesai žiebt,
O į rankas imu kraštinę žvakę,
Aną, kuri toliausiai nuo manęs.
Ir štai maža ugnelė jos jau dega -
Sunku suprast savijautą, bet ji
Nepaiso, kaip atrodantis pyragas -
Gyva, protinga ir labai jauti -
Galbūt, kad žvakė ši iš bičių vaško, 
O išvaizda į Nojaus laivą panaši.
Net ima džiaugsmas neregėtas-
Ne  Nojus ten, laive, o jis, Sonetas.
Pravėręs burną,  šviečia šypsena
Lyg skubintų greičiau pakelt bures.

(9)

Kas patikės, kad šitaip iš tiesų
Atgal gali nuklyst per šitiek metų?
Tos žvakės tiek nedaug, o kaip šviesu!
Užgriuvo įvaizdis garbaus Danko.
Kuris per girios tamsą žmones vedė,
Išėmęs širdį ir paliepęs šviesti jai –
Ir štai dabar jos šviesoje regiu ---
Tai Šklėriai gi, kuriuos buvau palikęs
Štai dar nesenas kiemas Karlonų –
Nuo jo tvoros smala net nenudžiuvus –
Bet nuostabiausia -  pats save regiu,
Suvystytą kaip lėlę lopšyje
Ir lig ausyčių pražiota burna -
- Nešauk, rėksny, mes vis tik susitikom...

114

:flag:  :writing: (10)

Ką dar sakyti, kai šalta diena
Sekmadienį ant sausio sniego rašo?
Nepatikliai žiūrėjau ir mačiau,
Kaip supasi lopšy tas vaikis mažas,
Nepriimtas į angelų tarnybą -
Reikės Adomo būti žmogumi.
Sonetai, ko tyli, it vandeniu užspringęs,
Ir mūza neprabyla išmintim aukšta -
Ne lopšio ėjome ieškoti čia.
Tik pažiūrėk, kiek publikos aplinkui!
Kiek Šklėrių daug, kad net žavu,
Išties nepatikėsi, kad galėję tiek pradingti
Nuo šito vaikio lopšyje iki žilos galvos,
Kurią kaip žvakę degančią nešu.

:flag:  :writing: (11)

Seniai meldžiausi ir maniau, kad niekada
Į burną poterio daugiau nedėsiu -
Tebus ramybė man ir Dievui danguje.
Po pakampes namų paslampinėsiu,
Žiūrėsiu, kaip nuo medžio krenta lapas
Ir it išminčius tarsiu, kad, girdi,
Savo dalia abudu esame panašūs.
Tačiau dabar, kuomet būtis plačiau atrodo,
Visais keliais į poterį einu,
Nes šitaip eina gimtas Šklėrių sodžius,
Sustojo laikrodžiai prie mano lopšio
Ir nieko kito nebeliko -
Vėl reikia augt ir būti žmogumi,
Tik gal ne taip, kad viskas vėl iš naujo...

2011-03-22 05:17:26
Pelėda

115

:writing: (12) :writing:
SONETAS.
O! nedejuok diegliais senatvės
Ar bet kokia kita liga,
Nedaug pasaulyje kas gali
Šiltam lopšyj susitikt save.
Paimk ant rankų, panešioki,
Tik nemanyki, kad esi sapne---
Ir neužmiršk Likimui padėkoti,
Kad jautriai būčiai priima tave-
Man irgi, regisi, liūdėt neteks -
Nors praeitis poetų išragauta -
Esu nustebintas šilų vaizdais
Kuomet lyg mariomis ir žiemą plaukia -
Net žodžiuose ŠILINIAI MES
Jaučiu, gyvena dvasios žmonės.

:writing: (13)

AŠ.
Ir man galėtum padėkot už drąsą.
Nesu juk pėsčias, jei žinau -
Ne tik save lopšy radau;
Radau ir paskutinio baliaus pradžią,
Kurio ilgai suvokti nemokėjau,
Kliedėdamas vaizduotėje kurtais vaizdais
Bemaž prie šimto metų senio
Ar iškepto jam jubiliejinio pyrago.
Ir štai sudirgo širdyje kažkas svarbaus
Su mūza, muzika ir jų triūbom...
To triukšmo daug, tik kas jį girdi?
Taip tuščia, kad negali būt blogiau
- O Dieve, lipk iš kriaušės ir nepyki,
Man reikia pakalbėti su tavim...

:flag: (14) :writing:

SONETAS
Pasaulis dirstelės į tokį vaizdą.
Tai net daugiau, negu tikiu-
Žmogus į Dievą panašus.
Vadinasi, trejybėje, kaip jis gyvena.
Man tai suprantama, teisinga ir gražu.
Ir neskaudu matyt kaip tu
Viena dalim  – lopšy,
Kita – prie jubiliejinio pyrago.
Tiesa, trečia dalis dar tyli, vis be žado
Nelyg drovėtųsi savos tokios būties-
Bet jeigu pasakytumei:
„Brolau Sonetai, ten esu kvailys“,- 
Mielai palaiminčiau ir tokią būtį,
Nes iš tiesų žmogaus be jos negali būti.

116

:writing:  :love:

(15)
Tylėjau, nes tiesa tyla protinga -
Nesinorėjo kvailio savyje ieškot-
Tiek Šklėrių daug, o ir visi šiliniai
Baltoj žiemoj paskendę lig dangaus.
Bet va jau laikas jiems papoteriaut.
Sekmadienis. Ir žmonės į bažnyčią
Išėjo iš parapijos visos -
Vargu, ar šiandien daug kas sužinos,
Kas kur įkrito į lopšius šį rytą –
Jau nuskambėjo varpas, kviesdamas mišių
- Bedievis tu, o aš jau su Dievu, -
Į lopšį pasilenkęs sau sakau, –
Tačiau surasti jį nebus sunku,
Žiūrėk, kiek daugel palubėj šventų...

(16)

SONETAS
Ir vis dėlto turėtum atsiminti-
Pabūti praeityj labai nelengva.
Graži ir didelė Būties tėvynė,
Kur ženk - į mirtį, gyvastį ar dar kur -
Ji neapleis, bet žvakės suskaičiuotos,
Atseikėta kiek kam ir kuo mokėti.
Sakei, kad motina jau kapuose,
O tėvas net anksčiau išėjęs.
Užmiršk, įeik į lopšio šviesą
Ir būk it laikrodyje laikas.
Nereikia daug - tikėk ir lauk...
Kur jie bebūtų, laukiami pareina,
Ir tai ne plepalas soneto –
Sunki tėvužių pareiga.

(17)


Ar lauki, kad daugiau ką pasakyčiau?
Sonete mielas, juk matai  - laimingas aš.
Tau apie pareigą prašnekus
Prisimenu savas žvakes---
O laikrodyj Laiku nenoriu būti.
Tegu paskauda kryžiumi ar ugnimi –
Koks štai dabar esu su savimi,
Dar niekuomet taip nebuvau arti.
Gal tereikėjo paslaugios minutės,
Kad, atsikvėpęs ilgesiu skaudžiu,
Nelyg iš titnago išskelčiau viltį
Su jo į pintį įkrėsta kibirkštimi.
Rusena, o sonete, pažiūrėki į mane -
Įsidega ir vaikšto laužui kurti ugnele.

117

:rain:  :writing: (18)

Na ir tikėki savo akimis!
Mažam taškelyje - sutilpusi žvaigždė...
Atrodo žarija didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu gėlė.

Todėl ir vėl save paraginu mintim -
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių
Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs pamatys-
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu savęs nerodo...

118

(19)             

      Skiriu iksui ir igrekui 

Supurvintos rankos...
Bet taip tik atrodo -
Tokias jas nors dėki prie duonos.
Taip paima darbą, prie plūgo atėję artojai,
Taip moterys kaimo išvaikšto daržus.

Ten mūzų - nei lašo.
Ten prakaitas laša,
Kad stalas ateitų per lauką, per daržą,
O tu štai, iš rankų anųjų pavalgęs,
Kaip paršas į murziną balą neri.

Galiu užsimerkęs apeiti ir balą, ir paršą
Ir vis dėlto gaila, kad netgi užaugus, deja,
Žmogum jau nebūsią, -
Sukrito į mėšlą sunki jo dalia.


(20)

Ir ašara augina žmogų
Ir Dieve duok, kad ji nedingtų.
Aš irgi ją atsinešiau iš lopšio
Ir štai dėkoju,
Net į kryžių nepažvelgęs -
Žinau, jis nepaliks ir taip manęs.
O ašara?..
Regiu, po truputį apdžiūsta
Ir vis dažniau atrodo suprantu -
Deja, deja, net verkti jau nemoku.
O kai labai  bandau -
Be ašaros verkiu.
Skaudu, kai balos, upes, ežerai išdžiūsta,
Betgi dėl ašaros - taip pat...

(21)

Ko taip sužiurot į  mane?
Nejaugi manote, kai lopšyje
Ir tuo pačiu metu  - prie  jo,
Nereikia paskutinio baliaus?

Aš netikėjau, kad va šitaip bus –
Bet barsto stebuklus  dangus
Ir sutrikau, kad gal iš sapno neišėjęs...
Bet pažiūrėkite į jubiliejinį pyragą -
Ant jo viena žvakutė dega
Ir šimtas jau uždegti paruoštų.

Meistrai suėję aukštą stalą kala
Nuo Margionių per Šklėrius lig Kabelių
Ateikite – prašau – o kelią
Sonetai  pasitikę rodys jums...

119

:writing:       (22)

Užmiršiu greit, kaip rytas geria rasą -
Užgriūva akys požemiu giliu
Girdžiu, kažkas senais žodeliais sako,
Kad viskas Dievo valioje,
(Kaip žemėje taip ir danguj).
Bet suprantu - į kitą karalystę rengia
Tie vaizdiniai tikrovei artesni
Nes jeigu kaip danguj taip čia-
Kuriems galams keliaut  kažkur?
Ir darosi gerokai apmaudu-
Ne tą galybę garbinau, ne ta...
Atleisk, Šėtone, išsirinkti nemokėjus...
Bažnyčios buvo daug,
Bet ji dangum man nepadėjo.

(23)

Motina:
- Kalbėk, sūnau, nebūk tylos žmogus
Ir nemanyk, kad žodžių daug parašom ,
Juk net į pragarą jais išgrįsti keliai
Ir Dievas ne ragaišio, o maldų jais prašo.

Priklaupk, nes didelis išaugai ir sunkus,
Jau motinoms nelengva tokį kelti. 
Iš ten, Anapilio šalies, supu
Išgirdusi, kai žodžiai ima verkti.

Man gera būna, kai girdžiu
Juos šitaip išbarstytus po pasaulį –
Dėkinga, kad lig šiol be akmenų
Lyg priešų niekuomet nematęs.

Na, o  į balių paskutinį net nekviesk, sūnau,
Juk motina – padėsiu jį paruošti tau... 

(24)

Nejau tu toks buvai? Nejau?
Taip praeitim kalbu, tačiau vis tiek...
Pasižiūrėkit, kaip atrodo Šklėriai -
Kaip marios liejasi plačiai
Net dingsta toliuos kaimo pakraščiai
Prie Kisielių, Grigų, prie Kibirkščių...

Pats netikiu, kad apkeliaut galiu
Pritūpusį prie kopų gimtą sodžių -
Štai ūkteli laivai,
Važiuoja  traukiniai
Į emigraciją, į tremtį, į karus...

O Šklėriai - bitė be medaus -
Išliko, tik dabar jau – prie lazdos...
Kas jiems padūgs, kas pagiedos?

120

:writing:      (25)

Kiti pasako: ak, sonetas! Kaip gražu!
Todėl ir aš parankės jo panorau –
Įsiklausau, ar kaimo šunys loja.
O, loja dar! ir netgi daug,
Kad  regisi net pats sustaugsiu,
Įeidamas į  tylą, kur netyla
Va šitaip Šklėrių šunys lot...

Kaip atsitiko TAIP- nei Karlonų
Nei lojančių - nelojančių šunų.
Tyla užspringęs, miršta kaimas
Tik atmintis, išvaikščiojusi galvą
Sugrįžta vis dar aplota   

- Am! am! – šuniu piktai paloju į sonetą
Ir nejaučiu, kad  nors truputį būtų gėda.

(26)

Jei reikia- būkite pikti
O mano nuovoka kitokia-
Žiemos sūnus, apsikabinęs  sausį
Ir iš Vandenio šulinių geriu
Dar vis pasupaudamas lopšį.

Nemoku be vaikystės užsisklęst seniu
Pasauli iš akmens  tašyti –
Kai molio daug ir tiek vandens turiu
Te įžiesti daiktai išdegsią krosnyj

Pasako žmonės: ak, koks didelis
O Dievas proto kažkodėl neduoda.
Užtat paliko būt kitų akims kuprota,
Ir nemanyt kad skambant puodui,
Galėtume išlikti  sotus.

(27)

Gražuole mano, nusidėk!
Ir pasakyk nors vieną kartą MYLIU
Žinosiu - melas tai, tačiau vis tiek
Net ir gyvatė iš odos išnyra.

Aš jau seniai į velnią į vyniotas –
Net kryžius skausmą kenčia, kai nešu
O gera, kai žinau, kodėl kuprotas
Ir sveikas protas lieka būt kartu.

Na, žinoma, tyliu, kai pasakai man – liaukis,
Bet ir  tylėjime mintim kartus -
Skinu tau rožes jau šalnų pakąstas
Ir semdamas į saują  mirusiųjų  plaukus
Tau į  kasas storas storas
Kartu su savo pragaru pinu.


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...