Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...


BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...

Сообщений 121 страница 130 из 152

121

:writing:  28)

O atsibusk, žmogau, kaip aš kadaise,
Norėdamas išvengt nelaisvės -
Pasaulis keitėsi kasdieną ir tada,
Tačiau kaip įprasta –
Išlikdamas su duona ir druska.

Linkiu ir tau pabūti, kuo buvau -
Ten nesuku numirt už laisvę,
O būt be druskos ir be duonos – NE!

Matyt, tai tas, ką reikia pavadinti priežastim,
Kuri neleidžia mums laisviems pabūti.
Gegulė pakukuos dar kartą, du ar tris,
Bet akimis užmerktomis
Kažin, ar laisvę net ir TEN,
Be duonos ir be druskos būdamas surasiu.

(29)

Apleisk mano kapines, mielas,
Netrypki, prašau, ten žolės.
Na taip -  ji išaugo iš nieko,
Bet šliaužia ir ieško -
Sakau, gal širdies?
Matyt, nesvarbu jai, ar plaka,
Kad šalta po žemės pluta.
Tik vaškas užgesusių žvakių
Lyg parakas kvepia –
Bet mūšių nebuvo, deja.
Kažkaip net ir pats nesuvokiu -
Kodėl toks ramus išeinu -
Be priešų,  be keršto, be žodžio,
Žolės apkabintas, tyliu.

(30)

Ten smėlį papučia,
Maži kalneliai vaikščioja,
Žinau, atgal į ten negrįšiu,
Tačiau jeigu reikėtų rinktis -
Šklėrius ar  Paryžių -
Vėl augčiau ant kalnelio Karlonų,
Žalios šalies žaliam glėby šilų,
Kur šviesai  žiebti skaldytos balanos.

Ištirpsta atmintyj šedevrų menas,
Jau neberūpi kur save ir kaip padėti-
Tačiau, o Dieve, kaip labai  norėčiau
Nors kartą dar išgirst iš Ūso balos,
Kaip kurkia varlės
Chorai gieda sonetus Petrarkos

122

:writing: (31)

Kai raidžių keturiolika į akmenį įkris, 
O skaičiai prakalbės mirties data,
Tai širdyje tylu, ramu
Ir užsimirš atodūsiai, kurie dabar,
Kad velniažin, ar iš tikrųjų gyvenu.
Dažnai net lyg pabudęs iš sapnų,
Šaukiu vardais ar skambinu telefonu -
Kodėl nurimote, bičiuliai artimiausi,
Nejau senatvės baidotės manos?
Ir kažkodėl man nedrąsu paklausti,
Kas dar su manimi lig šios dienos
Lenktynių trasoje išlikote paskiausi.
.....................................
Atleiskit, regisi, šaukiu vadus,
O išgirstu bažnytinius varpus.

(32)

Nemanau, kad jos – kapinės – šventos,
Neapykantos galgi daugiau,
Nei jėzuito širdy,
Užrakinusio Vilniaus bažnyčių duris,
Kad, o Dieve, tavęs nepašaukčiau
Net savo mirtim...|
Na taip, nebuvau prezidentas,
Arkikatedra irgi nerūpi visai,
Nes žodyje mano, Dzievuli,
Bažnyčios be užraktų vaikšto,
Durys atviros kaip kareivių kapai.
Aš tikiu  šiom bažnyčiom ir tuo,
Kad  gebu išpažinti  Tave per save -
Jėzuito nereikia,  atleisk iš tarnybos...


(33)

Ir ką daryti, jeigu meilės pilnos skrynios?
Žiūriu į paukštį –
Regisi, ne jam  o man
Toks  mėlynas, erdvus dangus sparnams
Ne jis, o  aš toli už horizontų skrieju
Stebiuosi, kad pasaulis vis be pabaigos
O Viešpatie, jeigu žinočiau, kad nėra tavęs
Vis tiek  dėkočiau  tau už tokį skrydį
Už erdvę ir už tai, kad net paukščiu  pavirtęs
Neužmirštu, kaip gailiai suošia šilai
Lydėdami į  horizontų begalybę.
Ir jeigu kas  dar netiki, kad  neįmanoma  va taip
Ateis  senatve  ir nebus kažką daugiau daryti
Kaip tik va šitaip -  po dausas skraidyti

123

:writing: (34)

Žiūrėjau į tave, pražydusią, o tulpe
Ir negalvojau, kad senatvėje esu -
Vienam mažam žiedelyje sutilpo
Aukštakalniai, žvaigždynai, net dievai,
Kuriuos iš protėvių krauju nešu ,
Perkūnui griaudžiant mintyse
Ir praeitim it atminimais  lyjant...
Nesu iš tų, kuriems ši žemė amžina –
Pats savo akimis mačiau-
Net ir kapai išnyksta: buvo ir nėra
Bet tau, gražuole, neskubu sakyti –
Gal net ir bites neišvysi
Kai žiedas ges be rudenio šalnų
Ir vėl reikės pražysti iš pradžių...

(35)

Gyvenimas atslūgsta manyje -
Taip jūros grįžta iš audrų pavargę,
Galiu pabūt po vieniša žvaigžde
Ir džiaugtis, kad tyla,
Užliejus sielą, atminimais šnabžda.
O jų, dzievuliau, būta nemažai -
Reikėtų gal surankioti, bet irgi,
Ar reikalingi kam senų dainų aidai,
Senolio girių tankmėje, atrodytų, pradingę.
Bet gal todėl neapvogtas jaučiuosi dar-
Kad girioje laikau kažką tik savo,
Ir jeigu ten to džiaugsmo ne tiek daug -
Matau, kaip dideli  laivai iš okeanų
Nežino kelio, kaip atgal namo parplaukt.

36)

Nors šventės ir...švenčiam,
Bet gal nebebūkime naivūs -
Ir šventėse uždega žvakę kapai,
O kolei beesam, tai tik kaip kareivai -
Jei reikia- ir šventėje mirt privalai.
Velykos man irgi perpus su Kalėdom,
Gražu, kai pavasarį kelia žolė,
Kai dangų pakalbina paukščio giesmė
Kai sprogsta žilvičiai kačiukais...

O Jėzau, džiaugiuosi, kad skambančiai būčiai kelies
Bet  kryžius čia pat
Kad ir keliantis tau
Galėčiau į mirtį save palydėt -
Kareiviai juk esam, kol esame dar...

124

:writing: (37)

Išėjęs, paieškojau vėjo,
Atrodė, gal pravers -
Galėsiu atsiminti ir kitus,
Kuomet su juo, laimingi galynėjomės,
Ir nežiūrėjome, kaip arkliui į dantis.
Išraudę skruostai degino žarijom,
O gerklės aikčiojo padūkelių balsais,
Kažin, ar daug dabar kas žinom,
Koks angelas bežiūri į kurio akis?
Mansis jau lazda pavirto.
Atrodė, niekam šito nelinkėk!
Bet ir tiesių – tai darbininkas
Sunku suvokti, kaip galėčiau būt be jo
Net jei ant stalo duonos su kaupu.

(38)

O! koks lengvas, sūnaiti,
Su pasauliu visu,
Kuris tirpsta akelėse tavo –
Net ir aš va, močiutė jauna,
Į dangų pro jas vis žiūriu - 
Skraido paukščiai aukštai,
Bet negali pakilti aukščiau,
Negi mano krūtinėje tu

Auk, mažyli.
Bet- ak!- koks  sunkus!!
Kuomet netikėtai paklausiau:
- Kuo būsi užaugęs,
Ir kaip aš tuomet, bobulė tava,
Prie širdies tokį didelį glausiu?

(39)

Padovanojo lyg nedaug -
Pavasario truputį
Su pražydėjusia balandyje gėle,
Bet šitame pavasario TRUPINYJE
Gražiausius žmones sutinku.
Ir štai kaip poterį bažnyčioje kalbu,
Kad neišeitų jie į nežinios takus,
Kad  neišnyktų laimės paieškot kitur.

Žinau, tik dulkė tu, o Lietuva, esi
Bet su tavim išaugom kosmose gražiausi.
Ir man dabar nepaprastai svarbu
Išrėkt šią žinią, kiek pakelti gali toliai,
Kad Lietuvai,  mano sielos šventovei
Ir kosmoso dievai ateitų nusilenkti.

125

:writing: (40)

Pareikit  bent trys iš gimtųjų namų.
Tas stalas dar vis, kurį žinot.
Ir slenkstis tas pats tarpu staktų įstrigęs,
Tik, regis,  aukščiau lyg pakeltas
Nes kojos už jo vis kabinas dažniau.

-Senaaatvė, - girdžiu į krūtinę pasako,
Bet jeigu žinočiau, kad  laukiant – sulauksiu,
Su kojom kartu ir senatvę pakelčiau.

Pareikit bent trys iš gimtųjų namų.
O jeigu likimas plačiau atsivertų
Ir jeigu namai tie -  per atmintį visą;
Dar Feliksą seną (dziedulį)
Prie savo senatvės priglausčiau,
Kartu ir bobulę su juo Karoliną.

(41)

Jau nurimo, nutilo it štiliuje jūra,
Vis giliau nuo bangų ir prie dugno arčiau.
Įpratau jau įkelt į sapnus vandenynus
Ir po gelmę jų vaikščiot laivais
Kaip tada, kai dar jaunas
Ir laiko nebuvo sapnams.
Kai net mirtį mokėjau be baimės bučiuoti.

Nežinau, kaip už šitokį laiką dėkoti,
Už gyvenimą dieviškai drąsų
Kuomet  su mirtim už parankės eini –
Be dangaus virš galvos
Ir be šiaurės pašvaisčių,-
Prisidengęs skaudžiausia laivų geležim
Kad po gelmę galėtum pavaikščiot.

(42)

Palikim pasakas, kurios pabodę
Ir nesiguoskime, esą, senatvėje ir vėl vaikai.
Smagu, jeigu gali pasididžiuoti,
Kad gėlės tau dar žydi kaip kadais
Ir jų neskindamas, neši padovanoti
Į toliuose nubridusias dienas.

Aš irgi ten ėjau jaunu pabūti,
Tiesiog su pievomis gėlių pilnom
Ir būdavo – daug kartų užkukuodavo gegutė:
Akis, esą, įspiginęs nelauk
Kad  kas tau pasakytų -
Ak, koks diedas!
Išėjo su gėlėm pas paneles,
O visą kelią kaip bažnyčia gieda...

126

:writing: (43)

Nepaisyti bandau, kai žodžiais muša,
Tačiau tai trunka neilgai -
Sukaukdamas žvėrim ūmai
Ir pats jau gerklę perkąsti galiu.
Ir suprantu, kad iš žvėries pakilęs,
Kad džiunglėse mano gimti namai,
Tik juos kažkaip buvau primiršęs,
Bet štai truputis ginčo ir vilkais
Vėl vienas kitą gebam atsiminti -
Pradėję urgzti, pakalena dantimis draugai:
Esą, tu nemanyki, kad iš džiunglių vienas,
Kad mus kitaip negu tave įkvėpęs Dievas...

Ir štai kryžiuojas peiliai ir karais
Į sielas neapykanta įplūsta...

(44)

Turbūt kartojuosi, kai šitiek parašyta,
Tačiau eilėrašty kaip laikrodyje
Laikas nesustoja.
Galbūt tik atmintim gali kartotis,
O datomis jų – niekada.
Nušluostau dulkes, bet ne rytą,
Ne dieną, vakarą ar naktį,
Kuomet tai buvo parašyta,
Suspurdus sielai, atsivėrus žodžiui
Ir išminčiai palaiminat sakmes.
Žinau, kaip skauda, jeigu posmas merdi,
Užspringęs neapykanta arba melu-

O mano Džiaugsme! didis Varge!
Kol tu man toks, vadinas  - gyvenu.

(45)

Į Everestą?
O, bičiuli, ačiū!
Ne alpinistas, bet ne tai svarbu -
Suglebo kūnas ir ištirpsta sveikata,
Jau tik pro akinius ir žvaigždę pamatyt galiu,
O žemiškų viršukalnių keliai
Nedaug man sielai įkvėpimo kelia,
Tačiau linkiu, kad Lietuvos vaikai,
Pakrikę po pasaulį platų,
Į jo viršukalnes įkopę, pažiūrėtų atidžiai,
Kokie aukšti mažytės Lietuvos keliai,
Kai vėliavą jos V. Vitkauskas neša.

O nuostaba! negi dėl to akių tamsoj šviesu,
Kad sugebu tikėt į šitokį lietuvišką peizažą?

127

:writing: (46)

Ką pasakyt daugiau
Net jeigu užsimerkęs juos regiu?
Naktis išsprūsta iš Dzievulio rankų
O sieloje atokvėpis erdvus:
- O mažas, nediduke mano krašte,
Dėkoju tiems, kas numetė po kojom man kelius,
Kad nors akimirkai galėjau šitokį surasti.
Kvėpuoju Trakais it dangus paukščiu,
Kuris nemoka nusiteisti
Ir miršta skrydyje, paleidęs vėjuose sparnus.
O jeigu paukštį neregėtą čia kuriu,
Tai jau ir pats esu jo dvasioje belaisvis:
Gražu ir žmoguje, kai Dievo žodyje gražu,
Kuris sutiškęs taškos Trakų ežerais...

(47)

Kuomet tiesa atsiveria lig dugno,
Jau nebijau pažvelgt jai į akis,
Jau nesvarbu, kad nieko gero nepasiūlo -
Ne jos kaltė, kad dugnas taip arti.
Ir net geidžiu, prašau, kad man palieptų
Išeiti valsą šokti su žvake.
Kiti suklusta: o! bedievis...
Tačiau užantis - be akmens,
O lūpose įžėlus šypsena.
Ir būna, kai be posmų pagalvoju,
Jog Dievas laimintų mane,
Matydamas bažnyčioj prie altoriaus,
Bešokantį su uždegta žvake -
Nevalgau Jėzaus kūno, kraujo negeriu...

(48)

Kuomet gyvenimas nenori
Tai neatrodo, kad išeit sunku,
Tačiau esu juk savanoris,
Tad net pasiramstydamas lazda,
Numirt suspėsiu visada.
Keliu dienas kaip rytas aukštą saulę,
Manydamas, kad bent svajonėse
Palis Lietukas ir žaliuos žolė,
Bet atkakli ir apdairi senatvė
Savęs net ir už auksą neparduoda -
Įsikabinusi į lazdą, ir į delnus,
Į širdį, kojas, į mintis
Vis teškinasi sopuliai kaip verdanti buza
Ir džiūgauja, kad esanti ištikima.

(49)

Kai paimu kažką ant savo rankų
Iš sunkiai prakaitu suvirintų daiktų,
Pats Dievas pakelia akis į dangų
Ir išgirstu:
- Sakiau, kad aš į Žmogų panašus.
Argi galėčiau šį pasaulį taip sutverti
Jeigu ne tu?
Ir man, Žmogau, ne gėda nusilenkti
Ir patikėt, kad liksime panašūs visada .
Nereikia veidrodžio...
Man jo tikrai nereikia
Tai kas kad vienas ir dievų kitų nėra,
Kai  atvaizdas įspraustas Žmoguje
Užtenka vieno, kad suspėčiau būt visur...

128

(50)                 
http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1189-1.jpg      Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei
           
        I

Va taip ir užgimėm gyventi po mirties
Tik reikia dar suprasti ką sakau.
Žinau tas kapines,
Nors jau seniai buvau
Ir nebuvau ne karto,
Kai sugrįžusi iš tolių tolimiausių
Pradėjai jau gyventi po mirties.
Gal ir nebūsiu, neateisiu ten
Nuo kur Merkys per žingsnį, kitą
Ir  kur Varėnė maudos jo glėby
Aš, Dalia, regisi, užlikęs komunistas
Gebu be kryžiaus tavo būti su tavim -
Net scenoje, kai dar alaus nei karto neragavęs
Aludarį Žaldoką vaidinau.

                   Skiriu klasiokei  D. Tamulevičiūtei

(51)

               II
Prisimenu,
Tau niekuomet vaidinti nereikėjo -
Į sceną tiesiai, geno lydima, ėjai
Ir štai dabar į sielą įsliuogė šešėliai -
Gyveno savo dalią pokario vaikai.
Į nuotraukas žiūriu –
Nei vienas nepasenom,
Lyg užburti akimirkoje greitoje.
Tegu kiti prie kryžių mūsų mirtį kala,
O mes kaip ir tuomet, kur Varėna,
Gyvenam, Dalia, savo dalią
Pasūdyti labai rupia druska.

Kol žvakės nedegu, kas gali ją užpūsti?
Nuplaukę debesys atidengia žvaigždynus dangumi.

(52)                     

     Skiriu klasiokei D. Tamulevičiūtei
     
      III

Tenai aukštai, kur akys neįžiūri
Į klasę vėl sugurgom būt kartu –
Visi iš nuotraukų, be atminties ir supratimo,
Kad šitaip čia sugrįžtam saujom pelenų –
O kelias, Dalia, jau be kryžių  eina,
Net upę už parankės pavedžiot gali
Ir akmenys, iškritę  iš paminklu -
Vėl laisvėje ir nedejuoja mirtimi
Todėl tebus mano žodyj pasakyta –
(Jis irgi įkvėptas aukštos erdvės)
Ar ne todėl regiu, kaip skaudų rytą, 
Eilėraštis išėjęs į laukus sėjos –
Žegnojasi vardais, likimais, atminimais
Ir duona, jau suvalgyta  kadais...

129

:writing: (53)

Laukinė Obelis:
O Prano obelys jau nužydėjo.
Ir Pranas jas nubalinti žadėjo,
Bet ar pavyko - nežinai,
Nes stovi tu juk patvorėj.

*****

Tai obelys, gražuole, o ne Pranas,
Jų, obelų žiedų, ten niekuomet nebuvo.
Jei nekurčia, girdėk:
Lig šiol dar gaudžia okeanai
Ir skęsta ten šarvais apkaustyti laivai.

Aš neretai net ir dabar
Palikęs, vėją, saulę, dangų
Einu tenai, kur baravojai laukia,
Norėdami išgirst gyvenimus žmonių,
O pats Dievo vardu jiems padėkoti -

Į gelmę eidami mirties keliu
Ne obelį paliko, kad tuščiai žydėtų patvory,
O vieversį mažutį, virpantį širdy,
Kad Lietuvą net ir gražuolėms pagiedotų...    

*„baravojai?
  Mano karo tarnybos bičiulis Serioža Baravojus nuskendo povandeniniame laive. Ne vienas...

130

:writing: (54)

Po prakaitu...
O džiaugsmas toks
It kas geresnį žodį įmetė į širdį.

Nepykite, kad taip giriu save.
Manau, šią jauseną jau esate sutikę,
Tačiau turbūt ir jūs kaip aš -
Tiktai netyčia išgirdau,
Kaip prakaitas džiaugsmu pagirti moka.

O juk nuo prakaito lig prakaito arčiau
Negu nuo ryto iki ryto... 

Tikiu, dar bus diena, kita
Kai ir eilėraštį juo parašysiu,
Nelaukdamas kol įkvėpimo valanda
Numes skatiką medui palaižyti.

2011-05-25 05:06:56 Pelėda

(55)

It šuliniai giliausi
Akys ilgesio pripiltos,
Kad net baugu prieit arčiau -
Sugirgžda svirtys, taškosi gilus vanduo,
O troškulys jau niekaip nepraeina.
Net nežinau, ką pasilikus vienumoj daryt,
Kai akys vakarop su saule leidžias.

Skaudu, kai negali bičiulių atsimint,
O vandeny it  akmenėliai skęsta
Net žodžiai motinos, vaikystėj ištarti –

Tat nepudruokit smegenų,
Kurie laimingai sakot,
Kad dar galėčiau guostis amžinybės viltimi –
Varpais bažnyčios, vašku  žvakės...


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...