Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...


BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...

Сообщений 131 страница 140 из 152

131

Dienoraštis   
2011-05-29 16:07
******
Ši atmintis dažnam nereikalinga.
Pakėlę nuotraukas, tiesiog į ugnį meta -
Esą, ar reikia atsiminti, mama,
Kaip išeini į mirtį?

Ir aš, beje, iš atminties galiu prikelt ne vieną
Paveikslą tavo jaunesnių dienų -
Dar mažas toks,
O tu vis skubanti su grėbliu, pjautuvu
Ar bėganti ravėt daržų...
Tavim išvaikšto rudenys bulviakasius,
Prišaudo staklės drobių, o gandrai
Ir žiemoje kabina lopšius palubėj...

Bet aš, o mama, nuotraukų mirties nedeginu,
Vis burlaivius lipdau, kad ašaroje bent
Paplaukiotum kartu...
--------- 
  * Motinos mirties data - 2005 m. gegužės mėn. 29 d.

132

(57)

Visaip atrodau... Kaip ir  jos,
Į posmą susirinkusios eilutės,
Kartais dėkoja, kad po nemiegą dairaus 
Bandydamas į laisvę bent mintim ištrūkti –
Nors žino, kad deja, deja
Net sieną pradaužyt kakta lengviau,
Negu išeit iš mikroskopiškai mažyčio geno.

Ir štai diena, kuomet ir čia
Pasaulis begalybėje sukritęs –
Baisu, kad neužspringtumei žvaigžde
Ir mikroskopiškai žmogaus mažytis genas
Nežino, kaip ir kur galėtų pasidėti,
Kad nepranoktų savimi dangaus erdvės
Kur viešpatauja tėvas

(58)

Ši atmintis dažnam nereikalinga.
Nukėlę nuotraukas, tiesiog į ugnį meta -
Esą, ar reikia atsiminti, mama,
Kaip išeini į mirtį?

Ir aš, beje, iš atminties galiu prikelt ne vieną
Paveikslą tavo jaunesnių dienų -
Dar mažas toks,
O tu vis skubanti su grėbliu, pjautuvu
Ar bėganti ravėt daržų...
Tavim išvaikšto rudenys bulviakasiais
Prišaudo staklės drobių, o gandrai
Ir žiemoje kabina lopšius palubėj...

Bet aš,  o mama, nuotraukų mirties nedeginu,
Vis burlaivius lipdau, kad ašaroje bent
Dar plaukiotum kartu

(59)

Piešiu eilėraštį per visą dangų -
Nuo smilgos smėlyje prie savo kojų,
Ligi žvaigždės, kurios šviesa lig  šiolei neatėjus
Ir kaip žvakutės vėjuje bažnyčios gęsta –
Tegu  nesako- kurčias, aklas ar tiesiog begėdis
Pasilenkiu prie  smilgos – Dievas kalba.
Į saują smėlio pažeriu – ir vėlgi su Dievu
Ir taip- kur ranka tiesk, kur koja kelk ar akį mesk
Visur, it šaknimis daiktais į erdve įsikibęs Jis
Kaip begalybėje ir įvairovėje būtis 

Todėl ir  aš, aplenkęs  arkikatedra  einu  namo
Bijodamas  ant kelio  minti kojos pėda
Kai Dievo tik visur ir daug
Ieškoti  jo  bažnyčioje, man regis, būtų gėda...
***************

(59)

O žioge žalias, kaip pavasaris esi.
Aš jau žinau- jie dideli nebūna:
Ateina, pasisveikina, pražysta gėlėmis,
Išplėštą lauką verčia arimu,
Sėja pripildę iki soties,
Ir pažiūrėk - kepurę užsikėlę ant galvos
Gegulėm pakukuodami išeina.

Man niekuomet nebuvo jų gana
Kaip ir  sulos, atėjusios į beržus
Žiogeli žalias, gal nebark  manęs
Kad toks godus namo pareina senas -
Tai kas, kad greitai šimtametis
Tai kas, kad daug  pasaulio matęs..
Žmogaus pavasariai nedideli.

133

60)

Pasupki, paliūliuoki ant bangų - 
Nedidelės, aprimo...
Nors ir tuomet jos nedažnai man buvo –
Stichijos siausdavo aukštai viršum laivų,
O gelmėse audroto vandenyno,
Kaip žvakėj degančioj – ramu.

Net nežinau, kur dar galėtų būti tiek tylos.
Gal kapuose, bet jie nebūna gilūs –
Parsinešu į atminį pasaulio vandenynus
Ir užmirštu, kad gali būt dangus viršum galvos.

Be „labas rytas“ eidavom į atmerktas akis,
Gelmėm povandeninėm užgesinę dangų –
Bet sapnuose ir ten giedojo vieversys,
Arimų šiluma ateidavo pasnaust ant mano rankų.

(61)

Girdžiu tave:
- Aš myliu Lietuvą.
O aš?

Iš saujos žemės barstosi tauta.
Tai kaip mylėti, jeigu šitaip sopa?

- Mažyte, auk!
Tiktai į dangų tegali paaugti.
Į žemę dar.
Kitom kryptim jau - ne.

Kai kalbos garsios ar jų daug,
Nelengva sielai atsikvėpti.
Ir mano žodžiuose nelieka įvairovės.
Atšniokštęs vėjas net sustot nemoka,
Ir pusto Lietuvą kaip smėlio kopą.
******

(62)

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi,
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu, 
Esą, žmogaus akiračiai  trumpi
Pro juos net velnio šaukdamas - neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Ir nežinau, kaip pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino –
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp –
Nuščiūva angelai, išgirdę
Kaip be dangaus pasikalbame su Dievu.

(63)

O ką daryt iš mano meilės,
Kai širdį dirbtiną įdės?

Jau nemažai eilėraščių parašęs
Ir regisi - nė vieno be širdies.
Aprimsta mintys ir jausmai atslūgsta,
Tik nepaleidžia ūkti fabriko dalia -
Žmogus esu, o štai dabar
Metalas ir plastmasė kala 
Tenai, kur būdavo širdis mana. 
Vadinasi, eilėraščiai melu apaugę.

Bijau tiesos galbūt daugiau negu  cunamio
Kuris galėtų vandenį iš Baltijos išliet
Nejau širdies vardu pripaistėme tiek melo
Kad jau atėjo laikas ir Dievu nebetikėt?




(64)

Aš savo Laiką išnešu į būtį,
Kur nepalies jo atmintis kita.
Tegu pavargęs pailsės truputį,
Palikdamas tik užrašus apie save.
Žinau, jie neįtiks, kas panorės žinoti
Ne taip, kaip aš, gyvendamas drauge.
Tikriausiai, jog apspjaudys ir mane,
Kad nemokėjau jo prakeikt krauju,
Kuris gesino žmogų ir... tautas.

Bet, Dieve, pasakyk, kuris iš  mudviejų
Tos nuodėmės vertesnis - aš ar tu?

Man skauda gerklę ir dabar,
Kai šitaip neprotingai klausiu,
Bet nepaklausti irgi negaliu, deja.
****

(65)

O gera TAIP,
Kad  net nepamenu, kada taip buvo –
Atskrido žalvarnis ir geria
Iš kibiro, ką tik vandens pripilto.
Čia pat, nors ranką tiesk
Ir glostyki gražiai spalvotą paukštį.
Tačiau - o ne! o ne!
Nelyg baslys įstrigęs žemėje sustoju
Ir atsikvėpti negaliu.

Kas dar mane taip glostė gerumu?

Dėkoju, žalvarni, už tavo šitą skrydį
Ir nesupyk, kad čia poezijos mažai –
Tačiau girdžiu, kaip sieloje jau meldžiasi bažnyčios, 
Kur prie altorių gieda paukščiai - angelai...
*/***

134

(66)

Nedaliju savęs į akmenis - akmenėlius,
Bet jų pakanka, kad nukrisčiau,
Pataikydamas ten, kur protingiau nebūti -

Taškausi po bažnyčias, net altorius jų,
Užmiršęs, kad ir Dievas
Ateina kartais paklausyt mano maldų.

Tuokart neskauda, tik vėliau –
Kai žaizdos pradeda jų gyti.–
Kuomet paklausia  iš toliau – arčiau:
- Kam reikė šitaip skaudžiai akmenis svaidyti?

Tuomet ir mano dvasioje atsiveria kaltė -
Sugrįžę akmenys, vėl prašosi į širdį:
- O tėve mūsų, grįžtame  iš ten
Kur tau panorus daug griuvėsių pasilikę.


Laiškai Tau: (1)

Turbūt bent truputį nustebę,
Išvydie adresą ir parašą – Karlonas,
Aš irgi nemaniau, kad šitaip gali būti,
Tačiau dabar man nieko taip labai nerūpi
Kaip parašyti laišką Tau.

Neatsišauk!
Nes pavardės ar vardo man nereikia,
Tyloj įkritęs, sunkiai besuvokt galiu,
Kokia erdvė po kepure didžiulė,
Kai kojas jau pravaikščiojęs, namo grįžtu -
Nei kalba kas, nei verkia ar dainuoja.
Ant delno žiogas šokteli su smuikeliu:

- Kadais šita šalis Savęspi pavadinta
Aš grosiu, Pranai, tu savim rašyk!...

(67)

Įeinu į poeziją kietą
Ir neklauskit - kodėl?
Daug lapelių gražių pribarstyta...
O mintie! Atsiliepki, kur tu?

Klostėm šieno ir kūgiai išauga
Lig piliakalnių, lig Gedimino pilies...
Bet sakykit, ką dėti po kojom,
Kai  į aukštumą vėliavą reikia nunešt?

Netiesa, kad lapeliais net grindinį galim nugrysti,
Pametėję rikiuotės kareiviams po kojoms.   
Ko tyli, o mintie,
Pats žinau - negrįšiu į jaunystę,
Bet į kelią išėjęs dar vis nesustoju -
Gal į grindinį tilpsiu rikiuotei į pilį užkopti?
***
(68)

Tu, vyturėli, pailsėk!
Kai motorais žemelę ariam,
Ar  gali tavo giesmeles kas nors girdėt?

Kiek daug tvorų!
Kiek daug ežių priviso!
Kiek daug pilių,
Sargybos bokštais  apstatytų

Tu, vyturėli, nečiulbėk...
Norėjau Lietuvą matyt kaip Dievą
Taigi -VIENĄ .
Deja, prigeso lūkesčiai šitie.
Karčiai žvelgiu į mūšį pralaimėtą,
Bet vis dėlto  -nors pralaimėjęs, betr karys,
Jeigu ne žvakę degina, o giesmę gieda.

(69)
           „Verkia ir žydi“
.                                luana stebule
***
Na, kaip ištarti dar geriau,
Kai šitaip pasakyta?

Gyvenimas mūsų, deja,
Kaip tavo medis –
Neretai
Tiktai
Po metų dvidešimt pražysta.

Tai pažiūrėki, kaip stebuklas iš arti atrodo-
Verkia ir žydi.

Ar į tave nepanašus?
O į mane, beje - kaip gyvas.
Nelyg dvyniai abu.

Nešluostyk medžio ašarų,
Kad  kartais metų nenubrauktum...

(70)

Mano Dievas galingas, bet  juokingas -  labiau...
Jam sakau:
- Va, ir sulaukėm: ATĖJO LAIKAI,
Kai ne tu, o Dzievuliau, manęs bijai;
Aš, Dzievuliau, bijausi tavęs.

Išskėtė  žodį kaip skėtį,
Kad  nelytų  ant mano galvos:
- Mes abu DARBININKAI mažos Lietuvos.
Jei galėčiau –
Aukočiau dėl jos tave, Pranai,
Nes žinau: tau dėl to neskaudėtų.
O dabar?
Man  atrodo, kad mūsų lemtyj
Net ir man nepažįstamas Dievas gyvena.

135

(71)
Būtis išsenka.
Netikėjau, bet, deja.
Čia apie tą, kuri į sielą įsiliejus
Žvaigždynu kelią  rodžiusi kadais.

Jaučiu, kaip prasmės jos sunkėja
Ar darosi  tingu paneršt po jas. 

Štai ir dabar, prie raidės prisilietęs,
Jau nejaučiu  jos spurdančiai gyvos
Nelaukiu, kad gal koserę pražios
Ir vėl išeisim į pasaulįo aidą, nežinodami dievų
Kur ir akmuo užanty reikalingas
O priešas – pergalėms  laimėti.
Kad nesiliaut karai po sielą niršti
Nenyktų troškulys į Dievą panašėti.

(72)

Be pasakų dabar.
Poezija mums reikalinga.
Gražu pabūti žmogui paprastam,
Tačiau nepaprasta būti protingam.

Skaitau, skaitau...
Ir man  sunku į meilę atsakyti
Esą,  gražiausia Lietuva..
Bet  ji – šalis  maža,

Ar ir poetai pagal ją?

Ir priglaudžiu man mielą žodį,
Nepaisant, kad į  Ražą panašus
Palesinti mintis ir žinant – alkanos nebus.

„ Ką tik nutapė dangų paukštis‘

Be pasakų dabar
Atstūmęs  nuo savęs klebonišką
Poetas  žaidžia dangumi..

73. Atokvėpio peizažas

Pavargusio ertmėj apsigyveno Niekas
Ir siela nejaučia savęs –
Išėjo miškas, vėjas , upės
Net ir laikas...
Ir - o atleiskit! - išeinu ir  aš
bažnyčios pražydėjusios  it pienės
Išsiskleidė į vyną – gerk,  girtuokli, gerk
Išbraidęs savyje tiek daug  purvyno
Surankiojęs švinu kulkas... 

74.

Ateina laikas –
Ir tyloj griaustiniai sproginėja,
Skeveldras atminties išmėto kuo plačiau –
Labai nedaug dar senti liko,
Kai detonuodama ir ji,
Širdis, susprogs.

Padange, būk šviesi -
Te paukščiai jos skeveldras lesa,
O gintaro sakais nusijuokia pušis -
Sugrįžta į tėvynę reemigrantai
Turtais aptekę, bet nuogi.

Savo šaly savęs neatpažįstu,
Tačiau ir čia kažkas jau kala Kristų,
Įteisindami Dievo sūnumi... 

75.
      Skiriu ienumaR.

Tiesiog atsimenu -
Ramunė. Na, ir tiek.
Ryte ar vakare – nepaisau.
Tiktai pasimeldžiu -
O Viešpatie, padėk
Šiai lauko gėlei  būti moterim...
Tuomet tikriausiai
Jai, į poeziją įėjus,
Užklys ir pas mane.

Ir štai žinia:
- Sustojo, Pranai,  tavo traukinys...
Kol aš dainuosiu - tu klausyk...
Poezija - svarbiau
Negu kad paskutinis balius su stotim...

Pirmaiu poezija, o
Kol  aš eilėraščius  skaitysiuj

136

(76)

Pažįstu vakarus tylius
Kai nuoskaudose gesta laikas
Iš klaviatūros byra  raidės
Į sakinių žodžius
Irv štai laiškai, sparnus pakėlę
Suklykę gervėmis  jau išskrenda
Palikę rudenį ir vėjų draskomus  medžius
Negrįš, žinau
Kaip gervės  grįžta
Suradusios  pež\įstamą  peizažą
O ir laiškai užsibaigia- Sudie
Grįžtu  namo iš emigracijos
Tenai – pas tėvą, mamą,  broli..
Pas savus...

(77)

Ištižėli, nejaugi tu, tai – aš,
Kuriam pamokslų daug kalbėjau?
Nesimeldžiau, tačiau tikėjau,
Kad jie sausroj lietum palaimina tave
Ir moko augt ir būti, kai tiesa
Negailestingai kliudo sielą.

Išeik iš prieglobsčio ir te netrūks
Drąsos man pažiūrėti į akis -
Dejuoja lūpose sunokęs laikas,
Eilėraštis išlaksto į šukes -
Štai tau akmuo nenutašytas!
Būk vyriškas ne tik poeto žody -
Įsprausk į smėlį atminčiai it kryžių
Ir nežinok, kad aš, ištižėli, tai - tu.

(78)
Paglostęs akmenį, mačiau
Kaip ,vieversiais subiręs, pagiedojo
Virš mano laiko ir manęs...

Stebuklas! O tačiau
Netyčia kapinėm pažvelgęs į rytojų-
Tik juos ir tegirdžiu aplink.

Nebūk, mirtie, neatidi-
Ir ne manyk, kad aš tavęs nemyliu-
Gal jau negreitas, neskubus išnykt,
Nemoku įkalbėt į meilės lyrą,
Tačiau esi ir būsi mylima
Neduok, o Dieve, kad tavęs nebūtų..
Išmokiusios iliuzijomis kurti būtį
Ir atsikvėpti begalybėje dvasia..

137

:writing:  :flag:

       Ech, Roma...

Stabdau žirgus.
Bet jie prie kinkinio įpratę
Ir nesupranta, kad kitaip galėtų būti -
Kaip karieta neįgali senatvė,
Tačiau ir ji savęs neleidžia iškinkyti.

Ech, Roma, regis, suprantu tave -
Argi ne taip vergovė tapusi tavo esme?
Žinau, laike seniai taip būta,
Bet krisk į Žmogų ir žiūrėk kaip ten -
Vergovė daiktui sielą prasmelkia ligi bedugnes,
Išnyksta Dvasios polėkis
Kuomet ir akmenėlyje gyva it Dievas,
Esą - esu visur...

Stabdau...
O jie kanopomis į kelią įsikibę,
Dar aukso ieško vis –
Jau senokai, deja, net - ne žirgai,
O kuinai savo kaulus nešantys kažkur
Ir net nemokantys šventai numirt

138

:flag:    Paskutinė meška

O meška, gėda dėl savęs -
Subėgę vyrai, paskutinę tave puola, -
Suskalija šunų gauja,
Medžioklių ragas šaukia, kad baisu...
Ant kelių maldai Musteika prikupo -
Nejau vėl karas, maras
Ar Nojaus potvynis į Gudo šalį
Iš Grūdo ežero Grūdos upeliuku įpluko?

Čepkeliai aikteli:
- Meška krauju pasruvo!
Sugavus mirtį akimis
Dar suriaumojus klausiau, ko daugiau -
Ar žmoguje – žvėries,
Ar žvėryje – žmogaus?

139

:rain:  Trupinėlis veidrodžio

Netraukia pažiūrėt į veidrodį savęs
Ir motiną prisimenu, jai sakant –
- O vaikai, nelaiminga aš...
Nejaugi būtų veidrodis apakęs?

Ir liūdesys, išaugęs lig dangaus,
Į prietemą, o! mylimiausią mano ima.
- Tu ne į veidrodį žiūrėk, - sakau, -
Žiūrėk į savo sūnų, mama.

Dabar jau pats turėčiau sau paklusti -
Užmiršti veidrodį
Su jo nemėgstančia poezijos tiesa,
Ir vis dėlto nors paslapčia,
Nors tik truputį
Tais retkarčiais pažiūriu į save.

140

:love:  Sovietikas

Aš penkiakampis, pone.
Pažiūrėk -
Galva,
Dvi rankos,
Kojos.
Laisvai į skritulį įdėtas
Penkiais taškais jo apvadą liečiu.
Ir nesvarbu
Sovietikas ar – ne.

Priglausk mane
Sau prie krūtinės -
Ordinu tau būsiu aš,
Paberk ant antpečių,
Ar į kepurę sek...

Mane pažįsta karo vyrai
Nuo pat viršiausių iki apačių.
Aš ženklas prijaukintas pagarbai
Ir nesvarbu-
Sovietikas ar - ne,
Žvaigžde ar žvaigždele vadinamas,
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada.

Sovietikas esu


Вы здесь » Kūrybos oaze » MŪZŲ MELODIJOS » BANDAU IŠGAUTI MUZIKĄ...