Geneliui kalant sausą pušį

Žinau, kad kas svarbiausia – bus,
Nors savyje prie šimtmečio palinkęs,
Nėra prasmės skaičiuoti būsiančius metus -
Žiūriu į debesis - laivus,
Jau išplukdys kuris.
Ne taip svarbu – anas ar šis.

Matau: jau ir lietus už lango lyja,
Kadais išsprogę medžiai pameta lapus.

Nelyk, lietau!
Rudens kašte nedaug kas gali augti -
Gal grybas dar, netikusiai vėluojantis į savo laiką -
Skubėk į žiemą, baltas būk,
O ne ištižusiu purvu drabstykis.

Beje, ir aš dar vis dairaus
Žmogaus likimui skirto paskutinio svečio.
O! neaplenk, Mirtie, kaip Jėzaus Kristaus. -
Užtruko laikas –
Laukiu
Manydamas,  kad gal ir vyturys į dangų spės sugrįžt
Geneliui kalant sausą pušį.
Ačiū.

Gyvate, kąsk!

Dar vis skaitau.
Dažniau žinias.
O Dieve mano, kaip gražu! –
Atidengė krūtinę Kleopatra:
- Gyvate, kąsk!
Dėkoju, kad pilna nuodų.

Kokie seni laikai!
Akim, jausmais neužmatysi,
Bet kartais net ir jie
Man prie krūtinės taip arti,
Kad negaliu iškęsti,
Neaiktelėjęs prašymu gražiu
- Gyvate, kąsk 
Visais nuodais į sielą kuo giliau.

Pusiau bedieviškas

Nemoku melstis žodžiais surašytais,
Kaskart tą patį šnabždant Dievui į ausis.
Dangus toks atviras,
Žodžius aplenkia mintys,
Net nežinai, ką jos Aukščiausiam pasakys
Ir kaip sutiks Jis maldą taip vėluojant.
Todėl ir aš sakau:
- Aukščiausiasis, nepyk,
Kad mintyse greitesnis negu maldoje,
Atėjus amžinybės paprašys
Ne mano žodžiais, ne.
Todėl girdėk mane minty
Ir pamatyki, kaip va toks,
Pusiau bedieviškas atrodau.

Rezervuota galybė

Vai dėkui, kad girdėjote
Kai atvirai sakiau –
“Pusiau bedieviškas esu“.
Ir štai girdžiu, kaip irgi atvirai:
- O pusgalviu ar negalėčiau būti?

Ir guodžia širdį, susibėgę angelai:
-  Tik nesupyk, krauju nuspalvinta bitele,
Tai irgi juk tiesa -
Viena puse galvelė dirba, o kita...

Ateis jai laikas, pusei tai -
Galybė ten lig begalybės rezervuota-
Galbūt  net Dievą ji pakeis
Juk apie smegenis, kitaip dar - apie protą kalbame
Ar - ne?