Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » TADA, KAI BUVOM » TADA kai buvom...


TADA kai buvom...

Сообщений 1 страница 10 из 35

1

http://www.neomaks.ru/uploads/posts/2009-09/1253097196_a5dba990f358.jpg TADA, KAI BUVOM

2

:mybb:
Tada, kai BUVOM... (1)

                                              VARDAS GIEDORĖLIUI

     Visi lapai dar tušti.
     Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, kad paskum nereikėtų graužtis, girdi, ne taip! ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau! Juolab, kuomet tikiuosi, kad čia bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat, nors ji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. O regisi, kad gerai suvokiu, jog pastojusi daugiau negu reikia tiems devyniems mėnesiams, tačiau yra kaip yra - gimdyti negeba.
     - Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu, kartą pasakė ir papriekaištavo, kad mes su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame.

     - Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?
     Nebuvo smagu išgirsti Šventosios priekaištą, tačiau ji buvo teisi. Paprastai naujagimis ateina į žmonių pasaulį, surasdamas jam parinktą vardą. Nesvarbu, kad jis dar nepašventintas, nepraėjęs per bažnyčias, bet dar būnat kūdikiui motinos įsčiose, jis jau pašaukiamas parinktu vardu.
     - Girdėjot, kaip drožė? - paklausė Vidinis. – Nemokame net laukti.
     - Nekurti.
     - Galėjo anksčiau pasakyti, - burbtelėjo Vaidinimas.
     - Gėdykis! – sudraudžiau.
     - Tą ir darau. Esu lietuvis. Visi kalti, tik aš - ne.
     Tačiau šį kartą atsitiko taip, kad lyg susitarę prisėdome priešpriešiais išrinkti laukiamam naujagimiui vardą. Valanda. Kita. Vardų daug, tačiau anasis, kuris mums atrodytų priimtinas, ogi niekaip neužkimba.
     - Tfu! Priekaištaujame, kad Šventoji negeba pagimdyti, o mes net vardo naujagimiui nesurandame. Žinotų ji kaip čia derimės, iš tuščio į kiaurą pilstydami, kažin kaip jai atrodytume? Gal sumanytų visai negimdyti. Tfu! Negerbiu pats savęs. Bet judviejų taip pat, - pradėjo pykti Vaidinimas.
     - O jeigu taip? - nesiblaškydamas pakrutėjo Vidinis, - O jeigu jo vardas Tada, kai BUVAU?
     Nepasitenkinimo savimi klegesys nutilo. Instinktyviai pajutome, kad Vidiniui pagaliau pasisekė prasmingai prisiliesti prie laukiamo naujagimio vardo. O kad vardas nepanašus į esamus ir net sutvertas neįprastai, tai argi bėda? Kiek galima rūgauti senais laikais, nieko naujesnio neinešant į lietuvišką vardyną?
     - Jau pamaniau, kad neįveiksim. Bet, ačiū die, dabar matau šviesą tunelio gale, - apsidžiaugiau.
     - Kodėl tunelio gale? Tai iš tikrųjų vardas, kokio mums reikia. Tunelis sėkmingai pravažiuotas. Neškim vardą Šventajai. Te greičiau gimdo. 
     - Jai nepatiks. Tikrai žinau, kad Šventajai nepatiks, - pats sau pasipriešino Vidinis. - Nedaug, bet kažko trūksta ar kažko perdaug. Reikia pašlifuoti, paobliuoti.
     - Kodėl taip manai, kad jai nepatiks?
     - Žinau ją. Sakys, kad naujagimis ne vieno darbas. O vardas neturėtų meluoti.
     - Na taip, ne vieno darbas, - priėmė Vidinio argumentą Vaidinimas, tačiau nepaisant to, visi trys jautėme, kad svarbiausias darbas vardo paieškose padarytas. O po sekundėlės, kitos visi trys beveik raidė raidėn išrėkėm vardo daugyskaitą :Tada, kai BUVOME!...
     Sunaudoto laiko nebuvo gaila, nes mūsų pasiūlytam vardui Šventoji nesipriešino.
     - Patinka, - pasakė išgirdusi. - Manau, kad žinant vardą tikrai gimdyti bus lengviau, bet, - pakėlė balsą ir apžvelgdama prie jos sustojusią trijulę, - bet, ponai, supraskite, kad knygos gimdymas yra sunkus ir ilgas darbas. Nėštumas užtrunka ir metus, ir kitus. Brinksti, putiesi, nori, kad greičiau paimtumei į rankas, bet, deja, deja. - pasakė ir jau džiugiai, pagirdama: - O vis dėlto jūs šaunuoliai!
     Tie laikai, kuomet Šventąją į rankas paėmėme kaip knygą – segtuvą, jau atrodė tolimi, labiau prisišlieję prie pirmykščio žmogaus poreikių, kuomet jis dar su ugnimi iš titnago. Įpratome su Šventąja elgtis kaip pagarbos verta protinga būtybe, mažai paisydami skirtumų, kurie biologinę būtį skiria nuo kitokios. Gerai suvokėme, kad jos protas imlesnis, praktiškesnis, o gebėjimai atlikti jai būdingus darbus yra labiau pagirtini. Sakytum, be priekaištų arba net dieviški. Dabar Šventoji atvertė rengiamai knygai paruoštą aplanką ir užrašė: Tada, kai BUVOME.   
     - Kuriam jūsų tokia puiki mintis nusišypsojo?- panūdo sužinoti.
     - Kūrybingi juk esame, Šventoji. Kū - ry -bin - gi! Dabar tegu Dzievulis mus visus myli ir augina. Tegu!
     - Taip. Tegu, - pritarė Šventoji, - bet ir jūs, vyručiai, man padėkite. Manau, kad taip ir bus. Jaučiant tikrai vyrišką paramą galėtų ir dvyniai gimti. Kodėl gi ne, a?
     - Šiandien vienuoliktoji, taip? Vieną dėkim prie vieno ir bus du, - sumanė paburti Vaidinimas.
     - O aš pradedu rašyti dienoraštį. Juk kūrybingas, - pasigyriau.
   2009-12-06 16:31:19
Pelėda

KOMENTARAI:

Skurdukas 11-10-2009 17:01:44
Taip jūs kūrybingas, bet kam dėti į dienoraštį???

raktazole 12-10-2009 23:59:23
Kū-ry-bin-gi! Na, dabar tegu Dzievulis mus visus myli ir augina.
Gražiai pasakyta

Отредактировано Peleda (2009-12-17 13:32:47)

3

http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/8/83/Corvuscorax001.jpg

Tada, kai BUVOM ... (2)
                                     

                                      GOLIAUS DANGUS

   Gretai po mano pažado rašyti dienoraštį Šventoji atsargiai pasiteiravo, ar žinau kaip tokios rūšies literatūra kuriama. Taip ir pasakė: tokios rūšies.
     - Anksčiau juos vadinau užrašais. Jeigu galima pervadinti dienoraščiais, tai juos esu rašęs.
     - Ir, žinoma, neparašęs.
     - Iš kur žinai?
     - Kai visokiausio šlamšto tiek daug manyje prikrauta, kaip nežinosi. O jūs vis-gimdyk! gimdyk! Net ir Vaidinimas, kurio beveik nepažįstu, irgi-gimdyk! ...
     - Matyt, reikės pažinti, bet tau skauda kitur - kad daug netinkamos rašliavos prikišom. Taip? O atrodo stengiuosi taip nedaryti. Bent dabar. Nepyk, jeigu kada užsimirštu.
     - Yra kam ir be tavęs, dzieduli.
     - Vidinis?
     Trumpai patylėjome, bet draugiškai, nepiktai, jausdami vienas kitam pagarbą, o Vidiniui turbūt didžiausią. Tai žmogus, kuriam kiekviena apie šilinių kraštą parašyta, bet numesta eilutė prilygsta kone tragedijai. Nežinau, kodėl taip, bet žinau, kad myli jis šį kraštą nemažiau kaip varnas Golius. Dabar net spėlioju, kad galbūt todėl jį taip myli, jog tą meilę perėmė, perjautė būtent iš varno. Gražu ir mįslinga, jeigu taip, bet tai tik atsargi mano prielaida, o tikra, kad judviem, taigi Goliui ir Šventajai miela pabūti kartu. Šventosios įrašuose varno kranksėjimų daugiau, negu protinga tiek jų turėti. Tačiau kas gi, išskyrus Šventąją ir patį varną Golių gali pasakyti, kad jo krankimai ne tapatūs. Bėda, kad mūsų klausa neprinokusi iki subtilybių išgirsti jo kranksėjimų niuansus. Šventoji juokais sako, kad Goliaus žodynas netgi turtingesnis už didįjį lietuvių kalbos žodyną. Man tokie jos sakymai irgi atrodydavo pašmaikštavimu, bet toks manymas po truputį blėsta ir dabar nedrąsu pasakyti, kaip iš tikrųjų. Taip, žinau ir aš, kad yra dalykų, dažnai girdimų, bet kažkodėl apeitų be didesnio dėmesio ir mokslinio pažinimo. Tado Ivanausko dėmesys, parodytas varnai ir jos pripažinimas, kad ji gudri, darbšti, kitaip sakant - visuomet užsiėmus, bet niekuomet neprarandanti budrumo, kad sumani, atsargi, drąsi, "sugeba net nuo šuns kaulą atimt" man didesnio įspūdžio nedaro, kadangi šios jo arijos ne iš tos operos. Varnas yra varnas, bet ne varna, o Golius yra ypatingas varnas. Taip, jis jau ne jaunas, betgi senu vadinti neprotinga, kuomet niekas net nežinom, kaip ilgai šitų kiaušinių paukščiai sugeba gyventi. O enciklopedijų teiginiai, kad, girdi, varnai nelaisvėje pragyvena iki 69 metų, mano protui irgi nedaug pasako. Golius yra laisvės paukštis, išpraustas miškais iššukuotu šilinių dangum ir iškvėpintas pušies sakais. Ir mano nelaimė, deja, kad ir kaip labai Golių gerbdamas, o ir aš nedaug ką galiu pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Tačiau jo visuomeninė, pilietinė veikla kelia nuostabą ir kažkokį sunkiai įvardijamą mielą gerumą. Ilgai nebejojau, kad tai, kas įmanoma žinoti apie Golių, žinau, nemokėdamas užmiršti. Ir štai užteka viršugalvyje minutė, kai netikėtai suprantu, jog toks įsitikinimas ne be išlygų.
     Neblogai jaučiau, kad Šventoji nori daugiau pasakyti, bet man pakako jos priekaištų, kurie jau buvo girdėti anksčiau, tačiau kuomet jie išsakomi į akis kaip šį kartą, nesidairant ar kas klauso - neklauso, kaltės supratimas darosi slogesnis. Su Vidiniu pagarbiai vadindami ją Šventąja, vis tik elgėmės su ją kaip su knyga-segtuvu. Ką paduosi, viską priima, susega, kažkaip sudėlioja, kad netgi nematai, kiek tokioje rašliavoje rašalo sutekėję. Tik šį kartą jau niekaip negalėjau pabėgti nuo supratimo, kad ji, Šventoji, tik mūsų žodyje šventa, o kasdienybėje ne lyg kupranugaris, nešantis svetimą naštą dvasios dykumoje. Puikiai suvokiau, kieno nuosavybėje ši dykuma, bet sutikite, kad parodyti į save ir Vidinį yra labai nelengva.
     - Sakyk, Šventoji, ką daryti, kad taip nebūtų. Juk tai, ką sakai, žino ir Vidinis, ir aš. Patys sau ne kartą žadėjome būti padoriais, inteligentiškais žmonėmis, saugoti tave nuo rašliavos, o iš tikrųjų esame inteligentiški chamai.
    - Kaip pasakei? Inteligentiški chamai?
   - Girdėjai, Šventoji, ką sakiau. Nevaidink. Nežinau, kaip reikės tavęs atsiprašyti, bet norėčiau, kad tai būtų padaryta viešumoje.
    - Jaučiu, dzieduli, kad mano skundas tave užrūstino. Betgi abu žinome, kad ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Man smagu, kad aš reikalinga net šiukšlei pakelti.
     - Na, tokiais sugebėjimais nesigirk. Ir pati mokėk pasakyti, kad nesi kupranugaris.
     - Iš tikrųjų dėl savęs nesiskundžiu. Ir man nereikia būti kupranugariu, būti dykumoje, kad savo darbą padaryčiau gerai. Bet parama reikalinga ir tikimės, kad mes jos sulauksime būtent tokios, kokios norisi
     - Kas tie - mes? Tu ir Golius? Įdomu, koks jo vaidmuo šioje istorijoje?
    Šventoji nusijuokė, bet ir vėl ne taip, kaip buvau girdėjęs. Kiekvieną kartą ji juokdavosi kitaip. Spėjau, kad gal savo tikro juoko ji netgi neturi, tačiau gebėdama užrašyti garsus, mokėjo juoktis daugelio žmonių juoku. Taip buvo ir šį kartą-tikrai žinojau, kad juokiasi kažkas iš kažkuri, bet tai užtruko neilgai ir lyg po atodūsio, susikaupusi, ramiai, prasmingai:
     - Taip, dzieduli, tie MES, tai aš ir varnas. Kaip sakai, ne bet koks, o Golius, šilinių krašto varnas. Nežinau net iš kur ir kaip nedidelėje jo galvoje atsiranda tokie puikūs sumanymai. Sužinojęs, kad man rūpi su tavimi pasikalbėti, paruošė dovaną. Spėk, - paragino ..
     - Dar ko! Miško paukštis - į mišką žiūri. Ką ten suranda, tik vienas jis težino. Bet atsiprašau, apie kokią dovaną kalbi?
     - Mes visi miško paukščiai. Visi. Visas šilinių kraštas, - vėl lyg atsiduso Šventoji, ir: - Ateik, pasiimk, dzieduli.
     Žvilgtelėjau jos pusėn ir pamačiau šalia padėtą pažįstamą plunksną. Neatrodė, kad galėčiau jos nepažinti, bet tik dabar atsiminiau, kad ją Vidiniui dovanojo varnas Golius. Pasirodo, kad užmarštis įsliuogė į mano galvą jau ir ten, kur neatrodė, kad galėtų būti. Ir labiau nustebau būtent todėl, kad pastebiu joje naujus negatyviu poslinkius, bet nuostabos nebuvo daug.
   - Ne Vidinio tarnas gi, Šventoji. Ateis ir pasiims. Niekur nedings.
    - Vidinis turi panašia.
    - Juokauji?
    - Betgi žinai, kad nejuokauju, - pasakė Šventoji ir tuoj išgirdęs Goliaus "kroo - kroo - kroo". Atsistojau ant kojų, akyse matydamas neregėtas dangaus spalvas. "Kroo - kroo - kroo", vėl iš Šventosios įrašo pašaukė varnas ir patikėjau, kad Golius turi net ir savo dangų, kurį irgi, deja, tik dabar pirmą kartą matau.
[s] [/ s]

4

TĖVAS IR SŪNUS http://www.zaliazole.lt/galleryfoto/675_3.jpg

:writing:  :writing:  :writing:  :mybb:
Tada. kai BUVOME ... (3)

                                  BŪK IR BŪKIME

Tylėjau. Net apie pastangas geriau atsiminti, kaip Goliaus plunksna atsirado Vidinio rašalinėje, irgi neišsidaviau. Supratau, kad į mano gyvenimą įslenka kita užmaršties rūšis. Nesakau, kad amnezija nepaliko pėdsakų, bet jau galėjau net džiaugtis, kad pavyko ją įveikti. Net pradėjau užmiršti, kad ši panelė ar ponia taip meilingai buvo apkabinusi mano protą. Atrodė, kad neblogai suvokiu, kodėl varnas Golius padovanojo savo plunksną, bet numanau, kad ir jis neįtarė, kad nuo jo šitaip įteiktos dovanos pradėsiu atidžiau stebėti, kaip pradeda išslinkti atmintis, užšokusi ant žmogaus senatvės kelio. Tai dabar labiausiai, ko bijausi - ne mirties, o būti kvailiu. Galbūt tai žmogaus savijautai netgi nemenkas pliusas - ji įeina į laisvę, įplaukia į jos erdves, o visų valstybių Konstitucijos ir jurisdikcija išsilydo, išgaruoja, pakyla dūmais į dangų, vardan tos tikrosios žmogaus laisvės.
- Užteko jums pasakyti, kad rašysite dienoraštį ir, prašau - rašyk, dzieduli. Aš, varnas Golius, siunčiu jums plunksną. Džiugi žinia.
- Sakai, džiugi žinia. Dėkingas jam. O kur jis pats?
- Kažkokie reikalai užgriuvę. Sakė, komandiruojamas į Griškabūdį, dar kažkur. Minėjo ir Pranckynės respubliką. Maniau, kad gal apsiriko ir kalba apie Perlojos respubliką, bet-ne. Pranckynę žinąs kažkur Suvalkijoje.
- Komandiruojamas?
- Jis taip savo skrydžius vadina. Žinoma, taip juos vadina, kad smagiau būtų, - kabėjo Šventoji ir man vėl parūpo žinoti, kokius dalykus dar esu užmiršęs, jau išėjus į slidų senatvės kelią. Bet jeigu tai galėtum sužinoti iš savęs, toks klausimas atrodytų bergždžias, nereikalingas. Beliko pasiryžti stebėti, girdėti ir tikėti, kaip koks nors dvasios virptelėjimas padės man suvokti, o kaip gi konkrečiai atrodo atminties nykimo procesas ir kodėl nesigirdi, kad kas pasakytų, jog jis skausmingas. Negi ne skauda?
- Ateis Vidinis ir jis tau papasakos apie jam varno dovanotą plunksną. Atrodo, kad Vidinis atsilygino eilėraščiu.
- Taip, dzieduli, dėdė Vidinis jam atsilygino eilėraščiu.
- Bent tiek gerai būti poetu, kad gali tas nesąmones kažkam dovanoti. Esą, skaityk, ir džiaukis, kad pasaulyje gyvena tokia įžymybė. Tiesa sakant, tą eilėraštį irgi žinojau? Kur jis dabar? Dingo. Nėra. Vadinasi, galėjo jo ir nebūti.
- Tau tikriausiai jo ir nereikėjo, o Golius atsimena. Aš jį irgi turiu, - Ir sujudusi: - Ė. minutėlę, minutėlę ... Kai pasakiau, kad eilėraštis lyg ir po vištos anksčiau išritęs, neištupėtas, Golius net supyko. Jis jam mielas, man - ne. Todėl ir poetas-ne visiems poetas. Bet paklausyk.
Ir tuomet išgirdau Vidinį, tiksliau - jo balso įrašą.

O juodas varnai mėlyno dangaus,
O seno miško mielas drauge,
Padovanok man plunksną --
Te širdis priglaus
Tavo gyvenimą eilėraščiuose mano
Ir tą, kuris tau skrendant
Išniręs liula - supas po sparnais.

Įsiklausiau į deklamaciją, ir - o Dangau - kaip gera, kad tiek daug padaryta, jog žmogaus atmintis išliktų. Negebėjau prisiminti eilėraščio, gal ir nereikėjo, kadangi ta pati deklamacija dabar mano sielą virpino kitaip. Kažkur smegenų danguje atsikūrę vaizdai vėl suspurdo, tik šį kartą, sakyčiau, įtaikiau, jautriau. Supranti, kad tik būnant kartu su varnu, būnant miškuose galime jį pamatyti ir suvokti kaip Dievo paukštį. Net kažkodėl pagalvojau, kad gal Dievas pasaulį kūrė juodą. Net dabar daug gyvasties ateina užmerktomis akimis. O Vidinis varnui:

Ir nemanyk, beje, kad vyturių giesmėj
Daugiau didybės, palaimos ar meilės.
Kas su tavim ilgiau gyvenęs,
Tas žino, mato ir supras,
Kiek daug dangaus mums dovanoji.
O juk tik ten užgieda vyturiai,
O mano varnai Goliau,
Dievo juodas paukšti,
Tik ten kalnai aukščiausi,
Bet tu - aukščiau.

- Sakai, nepatiko. Man irgi. Bet dabar negalėčiau taip pasakyti. Bet kai peikiu ar giriu Vidinį, man kažkodėl ne skauda galvos .. Kodėl taip, a? Net toks klausimas neatrodo rimtas. Bet dabar gal ir todėl, jog nežinau, kaip man padėkoti Goliui. Ryt, šiandien ar kada, betgi pasirodys. Grįš iš komandiruotės. Ir ką pasakyti? Kaip nusilenkti?
- Pasirašykite šia plunksna po Vidinio eilėraščiu. Ir tai bus pirmas Galiaus tau dovanotos plunksnos parašas.
- Betgi tai Vidinio eilėraštis.
- Žinoma, kad Vidinio, betgi plunksna dienoraščiui rašyti. Prisimeni, ką žadėjęs. Laikas nelaukia. Beje, apie jį nemenkai išmanai. Kaip ten? Regis, "atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką" ..
- Gerai, Šventoji. O kad pavargau, regi pati. Tai kaip ji taupyti? Bet jis teisus. Jis tesius,-neįvardindamas Lucijaus Anėjaus Senekos kalbėjau ir jai, Šventajai, ir sau: - Aš žinau, kad teisus, bet dabar gal leisk pasirašyti po Vidinio eilėraščiu. Ne šiaip gi ir pavadinimas eilėraščio toks - "Juodas Dievo varnas" Ačiū tau, juodi. Būk ir būkime ..

http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif
KOMENTARAI:
daliuteisk  11-12-2009 16:22:27
Su malonumu pabuvau su Tavo draugais, taip nebūna, kad koks žodis nekristų į širdį

5

http://img0.liveinternet.ru/images/attach/c/0/30/925/30925761_knyga.jpg


:writing:  :writing:  :writing:  :love:
Tada, kai buvome (4)
                                                   
                              Į DIENORAŠTĮ...

                               
                              Į DIENORAŠTĮ...

Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek kartų per dieną užsimerkiu ir, pabuvęs valandėlę užmerktomis akimis, vėl atsimerkiu. Žmonės nekenčia senatvės dėl daug ko. Dėl jai būdingo marazmo - irgi, bet kažin, ar nusipelno ji tokios nemeilės? Ar ne dėl mūsų pačių nuopelnų ji tokia nereta? Kita vertus, kur surasi tokį kvailį, kad ja pasidžiaugtų? Bet, matyt, verta rimtai pagalvoti, kad „kol jaunas, o broli, “ kol sėji, stengdamasis dirvos neapleisti, visur reikalingas saikas, žmogaus prakaitui ir gobšumui – taip pat. Man gi dabar beliko tik paskutinė priemonė-  kovoti su marazmu. Vis dar atrodo, kad  nuo didžiulio fizinio ir psichinio išsekimo pavyks apsiginti būtent aprašytu būdu. Todėl pasitaikydavo, kad atsimerkęs jau surandu kitokią aplinką, negu palikau ją užsimerkiant. Šįkart suradau netoli prisėdusį Vidinį, atidžiai apžiūrinėjantį man varno padovanotą plunksną ir besišnekantį su Šventąja.       
    - Ko tik žmogus nesugeba. Net ir pamiegoti žvirblio miegu. Protingas, puikus paukštis mūsų Golius, bet ir jam, ir tau sakiau, kad Pranuco tas dienoraštis –tik svajonėse. Jis pats netiki, kad galėtų parašyti. Daug metų, kai su juo kartu. Žinau, pažįstu, -nepaisydamas manęs kalbėjo Vidinis Šventajai.
    - Varnas dzieduliui kažkodėl tiki.
    - Duok die, kad taip būtų, bet aš nemoku net patikėti, nors labai noriu. - Ir jau man: - Nagi atsimerk. Dienoraščio neišsapnuosi.
    - Nedega.
    - Paklausk savo Seneką. Jis pasakys, dega ar nedega.
    - O kas nežinom? Pasakys, kaip visuomet. Kad gėdingiausia švaistyti savo dar turimą laiką per apsileidimą.
      - Gerai, - nelauktai linksmai pasakė Šventoji, - Aš, ponai, pradedu gimdymą. Bet  ne į lopšį, o į dziedulio dienoraštį. Nagi, vyrai, būkite pasiruošę ir atidūs.
      - Nesijaudink, mergužėle, -nežinia iš kur atsirado Vaidinimas. - Kur aš, ten tvarka.
      O po pusantros – dviejų valandų iš dienoraščio į mano akis sužiuro varno Goliaus plunksna parašytas tekstas. Ranka virpėjo, gerklė išdžiūvo, o paprašytas jį perskaityti, tylėdamas dienoraštį padaviau Vaidinimui.
    - O, koks malonumas! - nuoširdžiai apsidžiaugė ir, nutilus šurmuliui, išgirdome jo skaitomą tekstą. Kol kas pirmą, vienintelį, aplenkusį net įžanginį žodį. Manau, kad ji galima įvardinti, atsikėlus eilutę iš Vidinio eilėraščio:
                                                             
                      a) Nuo mažumės po Lietuvą ...                         
                       
    Atsiprašau, ponai, visų, kurie čia yra ar turėtų būti, kad dienoraštį pradedu, pirmiausia įvardindamas Vidinį. Kiek beatmenu, visuomet būta, kad pasiilgęs nuoširdumo, skubėdavau pasikviesti Vidinį. Tai verta pagarbos žmogus - kur benukaksi, Vidinis visuomet šalia. Nespėji mintimis aprėpti kokį nors reiškinį, kai, žiūrėk, jau atsišaukia. Galima pagalvoti, kad su Vidiniu gyvename viename asmenyje, tačiau dažnai nemokėdami su juo sutilpti vienoje mintyje. Nuoširdžiai sutardami - pasidžiaugiame, nesutardami- pasiginčijame. Duok Dieve, kad kiekvienas turėtume savo Vidinį - patį ištikimiausią, su kuriais išliktume nuoširdūs, sąžiningi iki sielos gelmių. Be Vidinių žmogaus gyvenimas labai suprastėja. Bet manau, kad gražiausiai jis atsiveria  kelionėse.
    - Seniai, Pranuci, keliavom po Lietuva, - išgirdau tada, kai buvome.
    - Seniai. - atsidusau. - Kažkoks tinginys. Negi jau sėlina senatvė?
    - Taigis, taigis, - kaip Žemaitės Vingių Jonas atsiduso ir Vidinis. - Kada nors pasigailėsime, oi, kaip pasigailėsime, kad va šitaip užsisėdėję. Bet tuomet tikrai bus vėlu.  Ir nesakyk, kad Lietuvai apkeliauti dar laiko bus, - pakėlė balsą.
    - Ką tu, ką tu, mielasis, - atsiliepiau, -  šitaip niekuomet negalvojau. Apkeliauti Lietuvą? Visą? Tik beprotis šitaip gali pasakyti.
    Dėl Lietuvos parametrų mudu su Vidiniu sutariame. Ji mums didelė. Tokia didelė, kad nei pėsčiomis apkeliausi, nei važiuotas apvažiuosi. Lietuvą  priimame ne kaip fizinį dydį, ne kaip erdvę nuo Baltijos jūros iki  Turmanto, nuo Druskininku iki Radviliškio Nemunėlio. Ją priimame kaip gyvybę, augančią iš gilios, žilos žilutėlės senovės. Kažkur ten jos pradžia ir su kiekviena diena ji vis didesnė, turtingesnė. Net atsimenu, kaip šitą mintį Vidinis taikėsi išreikšti eilėmis.

      Dėl ko laimingas, jaunas juk žinai.
      Nuo mažumės per Lietuvą einu.
      Net žiemoje man gieda vyturiai
      Ir skambina upeliai sidabru.
      O žodžiuose nudžiugusi daina:
      Esi bekraštė mūsų Lietuva!
      Bekraštė tiems, kas vaikščioja po ją
      Ne  kojomis, o siela, o širdimi tyra.

    Tada, kai buvome, Vidinis dar negebėjo savo mūzų persiųsti įtaigos būdu tiesiog iš savo smegenų į mano. Reikėjo juos išgirsti ar perskaityti. Jo eilėraščiai man patikę ir pagirdamas sakydavau, kad jie pagal mano ūgį. Neaukštas, tai ir jie nedideli,  be pretenzijų į pasaulio pažinimą. Žodžiu, eilutės ir tik, užrašytos girdint, kaip per krūtinę  gūsiais nuteka laikas. Vidiniui mano atsiliepimai patiko ir kartasi, gudriai primerkęs akį, šypteli ir duoda suprasti, kad yra poezija tik dėl savęs. Ir būdama „ tik dėl savęs“ išsaugo tą vertę, kad  neparsiduoda. Tačiau tai kita tema, o tada išgirdęs iš Vidinio, kad seniai keliavome po Lietuva, negalėjau ilgiau priešintis. Tie keli pasakyti žodžiai tik labiau nudiegė širdį. Vidinis suprato ir, nedaug palaukęs, pastūmėjo žemėlapį:
    - Rodyk. Nuo kur pradėsime?
    - Nuo kur?
      Sužiurau į žemėlapį. Jo pietuose, kur žalsva spalva nuspalvintas Lazdijų rajonas,  vingiuoja tamsiai mėlyna juostas. Tai Nemunas. Jis atplaukia į Lietuvą iš  Baltarusijos  Dar ilgokai žiūriu į Nemuną žemėlapyje ir galvoje toptelėjo mintis, kad čia gal piečiausias Lietuvos taškelis.
  - Gal pabandykime nusigauti čia, -bakstelėjau pirštu tą taškelį- Paskui panemune, panemune,  panemune... Gal net iki Kuršių marių.
    - Iki Kuršių marių  nenukaksime. Pritrūks gyvenimo, - rimtai pasipriešino Vidinis. 
    Kelionėse po Lietuvą  jis stropus. Ir jau patyriau, kaip ilgai su juo galima užtrukti nueinant  kad ir dešimt kilometrų. Gi nuo šio taškelio iki Kuršių marių Nemunas nuplaukia per Lietuvą  359 kilometrus.
                                            *******
      -Viskas, ponai. Valio! - triukšmingai užversdamas dienoraštį nebuvo rimtas  Vaidinimas.
    -  Jau truputį lengviau, - ramiai pasakė Šventoji. - Ir dar ramiau: - Matyt,  gimdyti reiks ilgai, bet ką daryti. Knyga – segtuvas  arba, kaip dabar vadinate,  Šventoji - ne archyvas.

http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif
KOMENTARAI:
2009-12-17 13:58 Šnekorius 
Šita dalispati geriausia, Pranai. Konkreti  ir sakyčiau visai priimtina kaip atskiras kūrinys. Čia ir veiksmas ir vveikėjai. Žodžiu viskas ko reikia. Džiugu, kad gimdymą pradeda šventoji, Nelengva jei bus, nes lyg žadėta, kad bus dvyniai. Aš to labai norėčiau.Ir gimdymas galėtų būti per du kartus, Juk ji Šventoji, jei viskas galima. Pirmiausiai galėtų (mano supratimu) gimti jau tikrai išnešiota mažutė Šventutė - poezijos rinkinukas kurio krikšto tėvu  būtų Pranas Karlonas. Antrasis gumdymas galėtų ir užtrukti dar kurį laiką. Na juk smagu būtų. Vietoj vieno du baliai. Aš, kaip suvalkietis, kitų iškaidas neskaičiuoju :DDD. Aišku 5 balai.

2009-12-17 12:33 Dalija Kiliesiene 
Geros kelionės,kad geroj draugijoj neprailgtų...

2009-12-17 10:38 juozupukas 
Nagi gerai. O kad būtų l.gerai - trūksta visai nedaug. Ir to nedaug galime neimti domėn. Mane jau pradėjo dominti šaltinis išplovęs autorių. +++++ 5.

6

http://www.blogas.lt/uploads/a/agiesha/251079.jpg

:writing:  :flag:  :writing:
Tada, kai buvome (5)
                                                    DAINUOJANTIS KELMAS

Šklėriuose yra kur pavaikščioti - po ištuštėjusį namą ir kiemą, po seną sodą ir mišku apaugusį kalnelį. Nereikia eiti toli, kad suklustum - ėgė! niekur nuo jos, senatvės, žmogau, nepabėgsi. Bet tada atsitiko kitaip- neišleisdamas iš rankų dienoraščio nuėjau lig seno vieškelio, kuris dabar beveik nemato žmogaus, o juolab vežimo. Grįžęs atgal, kieme nesustojau, o perėjęs jį, keliuku per kalniuką  nuėjau iki plento. Netoli, už poros šimtų metrų. Kelionė lengva. Gerai žinojau, kodėl taip- padėjo dienoraštis, jis jau nebuvo tuščias. Ir žinojau, kad tai, kas užrašyta, užmarštis nesunaikins. Gal ugnis, gal vanduo, bet tik ne užmarštis Tai kėlė ūpą. Ir nei metai sunkūs, nei kojos. O  galvoje net daugiau šviesos negu dienoje. Ar ne stebuklas?
    Mintys apie stebuklus buvo pažadintos anksčiau. Lig tada man atrodė teisinga, kad jeigu  stebuklai šalia, jie sunkiai matomi. Ir, beje, neabejoju lig šiol, kad dažniausia jie būtent šalia. Džiaugiuosi, kad užtruko laikas, kuomet kasdien sugebu pasiųsti  po citatą  iš, sakyčiau, labai paprastutės, bet neįprastos knygutės „P.S.  Myliu tave“. Tai trumpos p. s.  pastabėlės iš motinos laiškų sūnui ir dukrai, tarpe kurių ir ši:
    P.S. Stebuklų nereikia toli ieškoti, jie čia pat. Ar gali būti kas nuostabiau, kaip lerva, virstanti drugeliu, kiaušinio trynys - viščiuku, o gilė –galingu ąžuolu?
    Prisimenu, skaičiau, o galvoje šmėstelėjo: ar reikia rodyti į tokius dalykus pasakant, kad tai stebuklai. Juk žinom, kad čia pat, aplink mus, ir net mumyse kažkas kažkaip vyksta taip, ko nemokame suprasti. Tačiau vis dėlto suprantu, kad kai iš kitų lūpų išgirsti pasakant, ką ir pats galėtum pasakyti, tuomet, regis, darosi svarbiau apčiupinėti artimiausią būtį, atitraukiant akis ir protą nuo dalykų, esančių toliau, toli ir tolybėse, nors tiesą sakant, naudos iš to nedaug – gilė, virstanti ąžuolu, o kiaušinio trynys – viščiuku, darydami stebuklus, savo misiją tęs, niekam nesistebint. Tik įdomu - kodėl? Į kokį akmenį žmoguje  atsitrenkia ir sudūžta ar užgęsta stebuklo supratimas? Kodėl man taip nedrąsu prisipažinti, kad Karlonų kalnelį lemtis apdovanojusi net didesniais stebuklais. Kodėl taip nedrąsu ir Šventąją įrašyti stebuklų sąraše? Ar ne todėl, kad baiminuosi, jog kas nors pamatęs, kaip jai meldžiuosi, neapšauks kvailiu? O tyliai, kada niekas nemato, vis tik ir persižegnoju, ir pasimeldžiu. Kai vienam kitam artimesniam bičiuliui parodžiau Šventąją, jie suglumo, neiškart mokėdami pasakyti žodį, o persižegnojo taip lyg pats Dievas ranką kryžiumi pakilnotų. O koks šokas juos ištiks sužinojus, kad Šventoji pradėjo gimtyti, net įsivaizduoti nemokėjau.. Bet yra dar vienas dalykas- juo ilgiau į ją žiūri, atidžiau stebi, tuo jos poetinė trauka darosi didesnė, galbūt teprilygstanti tik labai didžiam meno kūriniui.
     Net neatsimenu, kaip atėjęs prie plento, atsisėdau ant prieš keletą metų atsiradusio kelmo. Jis dar neapsamanojęs, dar kvepia smala ir staiga išgirstu, kaip dainuoju. Aš? Dainuoju? O Viešpatie, kada tai buvo, kai paskutinį kartą dainavau? Bet- ša. Gal tai  nesusipratimas. Gal kažkas įlėkė į ausis, į klausą tą dainą, bet... dainuoju:
       
               Pučia vėjai liūdni,
               Nors žinau, 
               Jiems nereikia liūdėti
               Po pasaulį jų kelias
               Dažniausia audrotas.
               Išvarvė Pučia vėjai liūdni,
               Nors žinau, 
               Jiems nereikia liūdėti
               Po pasaulį jų kelias
               Dažniausia audrotas.
               Išvarvėjo ir Žemė žvaigždyno ugny,
               Kad  galėtų gražiai sužaliuoti.
     

                Tu atleisk man, mintie,
               Už akimirką šitą laimingą,
               Į svajonę kylu
               Kaip į saulę prie lūpų prigludęs dangus,
               Dievas kūrė juk žmogų ir sakė -
               Tegu bus į mane panašus.
       
   
               Pučia vėjai liūdni
               Į akis... į akis sužavėtas,
               Dulkės debesį suka prie jų, mėlynų.
               Tu atleisk man, širdie,
               Kad  nemoku mylėti,
               Kad ir grožį dalgiu
               Įsijuosęs kertu
               Kaip mirtis, kaip mirtis...

Pasidarė dar lengviau, svajingiau. Ir, matyt, todėl nuo liežuvio nuslydo pašnibždėti žodžiai, kad, girdi, gal dainuoja kelmas?
     Ir daina nutilo. Sieloje temo, akyse miglojo. Tada, prieš tuos kelis metus aš pats atėjau su pjūklu ir kirviu prie įdomiai į viršų nuaugusios pušies. Šklėrių apylinkėse tik ji viena mokėjo taip gražia išaugti, pindamasi šakomis, išpaišydama jomis mįslingiausias figūras. Akys prilipdavo, pakildavo jos šakose. Grožis toks, kad daug kam knietėjo turėti jį arčiau savęs, savo namų aplinkoje. O kaip kitaip padaryti, jeigu nepaliksi jos vietoje kelmo? Ir tada, paskutinį kartą jai paošus ir nukritus ant žemės, atsisėdau ant atsiradusio kelmo, braukdamas prakaitą ir juo gesindamas džiaugsmą. 
     - Atleisk, gražiausioji, - stojausi nuo kelmo kaip tada, jausdamas, kad ten, po žeme,
dar šaknys gyvos, dar siunčia į kelmą syvus, o šis apsidengia lipnia smala ir ... dainuoja.
                     
                     Dievas kūrė juk žmogų ir sakė -
                     Tegu bus į mane panašus...

       Atsiminęs dienoraštį, pakėliau varno Goliaus padovanotą plunksną žinodamas, kad tai neturėtų būti užmiršta, bet prisiliesti ja prie popieriaus buvo nedrąsu. Žiūrėjau į ją ir atrodė girdžiu, kaip Šventoji kartoja jau anksčiau pasakytus žodžius, kad iš varno Goliaus plunksnos tikimasi daugiau, negu parašo po eilėraščiu, Vidinio sukurto varnui Goliui.
     - Manau, kad supranti, jog iš plunksnos tikimasi didesnių darbų. Taip juk?

Отредактировано Peleda (2009-12-31 06:26:07)

7

http://www.raguva.lt/Nuotraukos/Pastatai/Nemunas.JPG

:flag:  :writing:  :writing:
Tada, kai buvome (6)
                                                         KODĖL NEMUNAS?

Tokio gražaus džiaugsmo, kurį patyriau dienoraštyje atsiradus pirmam užrašui, jau buvau senokai nežinojęs. Atrodytų, ak, radau kuo džiaugtis! Visa Lietuva raštinga ir gal nėra žmogaus, kuris apsieitų be geresnių - menkesnių užrašų. O Jonas iš Giškabūdžio tiesiai šviesai - nesismulkink, Pranuci.
    Bet, Jonai, gal savo krašte žinai bent vieną kelmą, kuris būtų šaukiamas vardu? Sutik, kad šilinių krašte kelmų daugiau, bet nežinojau nė vieno, kuris turėtų vardą. Dabar žinau. O žmonės, pabuvę prie Dainuojančio Kelmo, patys pradeda dainuoti, įsitikinę, kad jokioje muzikos akademijoje to išmokti nesugebėtų. O man, beje, sutikus juos, neretai nelinksma, kad jie išgirsta ir išmoksta daugiau, negu aš. Ne iš Dainuojančio Kelmo, o iš jį aplankiusių žmonių sužinojau, kad mano išmokta daina nebuvo išgirsta iki pabaigos. Yra dar trečias posmas, būtent:

              Pučia vėjai liūdni
              Į akis... į akis sužavėtas,
              Dulkės debesį suka prie jų, mėlynų.
              Tu atleisk man, širdie,
              Kad nemoku mylėti,
              Kad ir grožį dalgiu
              Įsijuosęs kertu,
              Kaip mirtis,
              Kaip mirtis...
 
    Nelengvai tada parėjau į kiemą. Nusileidau nuo kalniuko ir, perėjęs įdubą, sustojau prie jo. Tik kas galėjo įmesti į galvą dar vieną užgaidą  - kažkodėl parūpo sužinoti, nuo kur prasideda jis, Karlonų sodybos kiemas?
    Žinojau, kaip tai kvaila. Bet toks smalsumas nenyko. Ir atėjęs prie Šventosios bet jokių paaiškinimų:
    - Būtų stebuklas, jeigu kada nors sužinočiau, nuo kur prasideda kiemas. Iš kokios pusės ir kaip ateit į jo pradžią?
    - Oho! Oho! Tai bent klausimas! - lyg nusistebėjo, bet greit balsą išlygino ir: - Niekuomet nemaniau, kad kvaila klausti tai, kas rūpi. Atsiversk dienoraštį ir pakviesk dėdę Vidinį. Kažkodėl pradedu jį vadinti dėde. Taigi, ir mane reikėtų paklausti, kodėl taip anksčiau nevadindavau. Juk taip pagarbiau. Tiesa?
      - O kam kviesti, jeigu jau čia.       
      - Jeigu čia, tikrai nereikia kviesti. Noriu dar truputi pagimdyti. Juk prisimenate, kuomet prašiau- vyrai, padėkit, kad gimdyti būtų lengviau. Ne šiaip sau tuomet. Reikės daug laiko, kad galėčiau pagimdyti visą kūrinį. Dabar priimkit tai, ką duodu. Skaitykite,  braukykite, redaguokite ir spręskite, ką į dienoraštį, ką  į šiukšlių dėžę. Aš  padarau, ką sugebu. Geriau nemoku.
    - Ačiū. Mes žavimės tavimi. Neatrodo, kad galima būtų geriau. Todėl ir rūpi, Šventoji, paklausti, ar rašant dienoraštį, viskas tik iš atsiminimų, ar prie jų galima dėlioti ir dabartį. Kas dabar atsitinka. Sakykim, kad kelmas dainuoja. Tikrai, jis dainuoja. Neįmanoma patikėti, bet, - kalbėjau painiodamasis žodžiuose ir mintyse, gal net nesitikėdamas, kad šitaip įmanoma mane  suprasti. Šventoji gi suprato ir, pagavusi mintį:
    - Visi daiktai dainuoja ar gieda, kai žmogui dėl jų skauda. Visi, - neabejojo Šventoji ir pasikuisiusi kažkur Savęspi: - Gal tuomet priimkit į dienoraštį štai šitą... Taip, šitą. 
    Apsižvalgiau, tikėdamasis  pamatyti ir Vaidinimą, įtikinusį mus, kad kur jis, ten ir tvarka, tačiau jo nesimatė. Bet toliau nei žvalgytis, nei laukti nebuvo prasmės. Į dienoraštį  pradėjo kristi pirmi žodžiai, sakiniai, pastraipos. Pagaliau atsirado ir visas tekstas. Beliko atsidusti ir jau perskaityti iš dienoraščio:

                              a) Nuo kur Lietuva...

    - Ar žinai, kodėl Nemuną vadiname Nemunu? - neiškart supratau Vidinio klausimą. Tačiau tai man mažiausia rūpėjo. Tada stovėjom ten, kur upė įplaukia į Lietuvą. Čia ji jau Nemunas, o už keleto žingsnių į priekį, dar vis Nioman. Ten jis baltarusiškas. Ir žinojome, kad būdami čia, esami pirmi Lietuvoje, kurie pasitinkame Nemuną. Meilei, net be žodžių sveikindamasis kalbėjau:
    „Labas, Nemune. Labas, žilagalvi. Ilgas tavo kelias iki Lietuvos. Dar dešimtys upių, upelių, šaltinių, šaltinėlių suplauks į tavo glėbį. Na, o galiausiai įkrisi Kuršių marių glėbyje. Baltijos glėbyje. “.
    Bet greit užspringau supratęs, kad čia kol kas dar tinkamiausia  kalbėti su Nemunu kaip toje dainoje:
                  Oi ty rūta, rūtenka
                  Rūta zelionaja, - taigi pusiau lietuviškai, pusiau baltarusiškai. Juk anas, dešinysis Nemuno krantas, dar vis Baltarusijoje. Tik paplaukęs septynioliką kilometrų, praplaukęs Gerdašius Nemunas ir dešiniuoju savo krantu pradės keliauti per Lietuvą..
    - Tu manęs negirdi?
    - Palauk, mielasis, - sakau Vidiniui. Tavęs negirdėti neįmanoma. Tai reikštų stovėti čia ir nieko nematyti. Stovėti užmerktomis akimis. Klausi, kodėl toks vardas- Nemunas? Nuomonių daug, tačiau kol nėra vienintelės, gal nespėliokim, nors...
    Nemunas tada plaukė jau per pavasarį. Plačiai, plačiai. Plaukė neskubėdamas ir kažkuo buvo panašus į Lietuvos valstietį. Man atrodė, kad gal sugebėsiu surankioti nuomones dėl Nemuno vardo kilmės. Deja, taip neatsitiko. Šildė tik ta, kuri Nemuno vardą kildina ir lietuviško žodžio NAMAS. Anot  rusų  mokslininko A. Kačiubinskio: tai mūsų, daugiausia lietuvių, upė. Vadinasi, namai.
    Dairausi. Aplink miškas, laukeliai. Vėl miškas su beržynėliais, o viršum dangus. Taip ir traukia už  liežuvio pasakyti: ak, kokie gražūs mūsų namai!
    - Pučia vėjas, kad ji kur, o širdyje šilta, - girdžiu Vidinį. - Ir tai buvo tiesa. Ta graži tiesa, kuomet stovint čia, norėjosi plačiai į šalis  išmesti rankas ir kalbėti tik tuos žodžius- Štai  mūsų namai, Štai jie. Štai nuo kur prasideda Lietuva...

KOMENTARAI:
2009-12-20 02:24 juozupukas 
  Netrokštu aš saulės Sorento / Ir Alpių kalnynų aukštų.../ Paskirtas man Nemuno krantas / Su svaigiom akvarėlėm laukų.../ 
  O lietuvių ar gal jos piliečių daugybė gyveno be Nemuno, gyvena be jo ir gyvens, kur jie dėsis? Gyvens... O aš, kur kitur galiu gyventi, jeigu man paskirtas dešinysis jo krantas. Bet tie, kurie neturi Nemuno, tai ir neparašo taip kaip Pranukas. Ir  tepadeda jam dievai ir neramios protėvių vėlės...

2009-12-20 02:03 Dalija Kiliesiene 
Lietuva...Kai kam prasideda nuo Lokystos, bet vis tiek į Nemuną. Koks lietuvis be Nemuno?

8

http://www.greatdreams.com/political/don_quixote_and_sancho_panza.jpg
:writing:  :writing:  :rain:
Tada, kai buvome (7)

                                                REIKALINGAS GINKLANEŠYS

Pasikėliau anksti. Pasižiūrėjau į tamsos apniauktą dangų - ten draikosi niūrūs debesys, uždengdami kas aukščiau ir gražiau. Tačiau nešalta ir laukta šalna nepasirodė. Dar kovo mėnuo, kuomet visaip pasitaiko – ir šalta, ir net pavasariškai šilta.
    Prisimenu vakarykštę dieną su Šventosios „gimdymu“ ir džiaugiuosi, kad taip buvo ir kad ji, Šventoji, yra. Kartu jaučiu, jog manyje įėjo laikas, kuomet nepaisant ką bedaryčiau, o mano poelgiuose būtent jis dėlioja akcentus, brauko, taiso, daro korektūras. Ir suprantu, kad ne be jo įtaigų tupinėju apie dienoraštį, net nelabai suvokdamas priežastį, kodėl parūpo jį turėti žinant, kad  imlesni darbui sumanymai plikagalvių- žilagalvių gyvenimuose pavyksta labai retai. Neįsitikinęs netgi, ar ilgai užteks kantrybės ir  laiko jį rašyti. Bet atsiprašau - ką reiškia „rašyti“, kuomet reikia laukti malonių, kad kas pagelbėtų, pirmiausia, žinoma, jų tikintis iš Šventosios. Jau įpratom sakyti, kad ji „gimdo“ ir toks žodis net ausų nedrasko. Beje, puikiai jaučiu, kad pasiutusiai norisi turėti ne bet kokį dienoraštį, o didelį, stiprų, kad, pavartęs jo puslapius, pasijaustumei lyg pavaikščiojęs artimų žmonių gyvenimais. Tai ar ne ši priežastis tą kartą pražiodino ištarti: reikalingas dienoraštis.
      Čia kalbu apie „tą kartą“, kurį atsimenu ir buvau įsitikinęs, kad anksčiau apie tai niekuomet negalvojęs. O kuomet Šventoji, suradusi makulatūroje, padavė aptrintą ir smulkiai išrašytą lapelį, ilgai ganiau po jį akis ir beliko tik giliai atsikvėpti pripažįstant, kad užmarštyje talpiau, erdviau negu smegenų žievėje ar netgi knygoje - segtuve. Ant lapelio paliktas tekstas ir gerai man žinoma rašysena liudijo neginčijamą tiesą, kad jau anksčiau buvo patikėta, kad reikalingas
                           
                            a) dienoraštis, atminčiai saugoti
 
    “Jau senokai knieti atversti dienoraščio puslapius taip, kad jie nepaisytų kitų nuomonės, o aš net užmirščiau, kad juos gali pavartyti bet kas. Tačiau tas „knieti“ visuomet kažkodėl pasislenka į šalį, užleisdamas į priekį kitus reikalus manant, kad jie kilnesni. Tačiau geriau pagalvojus, nesunku suvokti, kad reikšmingesnių dalykų jau man negali atsirasti, o šis, svarbiausias, kuris, regisi, dar gali paklusti mano valiai, yra DIENORAŠTIS. Manau, jį rašydamas, būsiu laisvesnis - neraišios rankų baimė, kad pasikartos kažkur jau sakytos mintys. Kartoti jas - ne nuodėmė. Todėl tikiuosi, neatsiras pasergėjimų, kad pernelyg dažnai čiupinėju tuos pačius dalykus.
Dienoraštis lyg sako: „rašyk ir jauskis kaip šeimininkas užmiršdamas, kad kažkur čia budi literatūros prižiūrėtojo akis. Kol neperžengta žmogiškoji riba esi vienintelis teisus, o visi kiti - net ir dzievulis - kažkur toli ir jie tavęs nežino.
    Man, žinoma, nereikia, kad manęs nežinotų. Jei jau rašau dienoraštį į baltus jo lapus, neužgesinęs lempos, vadinasi, tikiuosi, kad kažkas pavartys, praeis bent akimis jo puslapiais. Tačiau dabar jį rašyti mane verčia  svarbesnis dalykas: viliuosi, jog dienoraštis man padės atsiminti, išsaugos atmintį.  Be jos seno žmogaus kūryba darosi beprasmė, ji nei šis nei tas, iššoka iš vėžių net lygiame kelyje. Man gi su Vidiniu dar norisi pasėdėti prie eilėraščių, prie prozos. Daug darbų nebaigtų. Manau, kad gal atsiminimai sujudins dvasią ir pratęs kažkada manyje pradėtą žmogaus kelionę.  Žodžiu, nuotaika tokia, kad šiandien sugebu gausiais argumentais pats save įtikinti, jog reikalingas DIENORAŠTIS - tarnas, kaip Don Kichotui jo ginklanešys Sanča Pansa.
      Taip, suvokiu, kad čia nemažai man svarbaus pasakau, bet ar viską? Štai jaučiu, kaip į sielą įteka viena, kita, trečia poezijos eilutė. Ogi, žiū, jau visas posmas.

            Išsemt save
            Lig dugno, lig lašelio
            Iš raidės, duonos, iš sapnų...
            Tuščiom akim, sužiuręs laikas,
            Ne draugas man, broliuk...

    Tai Vidinio pasižadėjimai ir supratimai. Senatvėje net būnant kartu, mūsų dviejų jau neužtenka.  Reikalinga, kad jis, dienoraštis, ateitų. :

            Esu žmogus.
            Ir kur bebūčiau –
            Visur su buvusia dalia.
            Štai ir šiandieną
            Iškūrensiu ugnį,
            Išsemsiu pats save
            Lig dugno, lig lašelio...
            Dienorašti, ateik ir būk!
            Priglusk jautria širdim prie senių
            Ir atsimink kas, kaip ir kur... “
                                      ***********
    Žiūriu pro langą, vaikščioju akimis po debesis ir netikiu, kad galėję iš atminties iškristi tokie, atrodytų, esminiai būties supratimai. Nors verk, kaip skaudu, bet kaip anksčiau ašaromis netikėjo ir jų nematė Maskva, taip dabar Dievas. O pro ašaras matomais ateities vaizdais nepasiguosi.
      Girdžiu, sujudo ir knyga- segtuvas.
    - Ankstyvas. Dar saulė nepatekėjus. Nebent vyturį tikiesi išgirsti. Bet gal jie dar neparskridę, -  ramiai prakalbo. Nei papeikdama, nei pagirdama. Kaip dažniausia.
    - Ė, Šventoji, kaip suprantu, jie čia jau niekuomet nesugrįš. Viršum miškų vyturiai negieda. Jiems reikalingas laukas, o kur jį čia surasi? Va, skaitinėju užrašą, kurį suradai ir netikiu, kad ir jį  sugebėjau užmiršti. Neturėjau teisės tokių dalykų užmiršti. Kas bus toliau? 
    - Žinai kaip Šklėriuose sakydavo... Kas bus - krikštysim. Bet čia ne apie tuos, kurie nekrikštyti.
    - Taip, čia ne apie tuos..
    – Bažnyčia paslaugi. Palydės į kapines kaip dangaus karalystę, - paistė žinomas tiesas Šventoji, bet man buvo įdomiau nepalikti atrasto teksto ir dar giliau įkalti į smegenis supratimą: reikalingas dienoraštis. Stiprus.  Ištikimas, kaip Don Kichotui ginklanešys Sanča Pansa. Tačiau užrašus jau irgi reikia laikyti rankose, kad jie nepasimestų užmarštyje. Nemanau, kad apie dienoraštį galėčiau kitaip pasakyti. Tai tie patys užrašai, gal tik storesniuose ar prašmatnesniuose viršeliuose.
    - Vakar klausei, ar reikia dienoraštyje laikyti praeitį su dabartimi. Atsakymą nutylėjau. Pamaniau, kad pats suprasi, jog dabartis tėra tik akimirka. Nespėji apie tą įvykį parašyti, o jis jau nuslinkęs į praeitį. Kad ir kaip besistengtumei parašyti apie dabartį, dienoraštyje ji jau tampa praeitimi kartu su praeita diena ar net valanda.
    - Deja, - po ilgos pauzės ištariau.
    - Deja, - pasakė Šventoji ir lyg sau ne sau, man ne man, bet iš kitos opero: - Būtų neteisinga, jeigu mes nemokėtume ir priešingybę suvokti.  Ne tik viskas į praeitį suteka, bet ir atvirkščia - praeitis į ateitį taip pat. Apie tai nedaug kalbama, o ar nereikėtų? Geri dienoraščiai, dzieduli, kaip tavo Seneka - pati stebiuosi iš kokios gilios praeitis ateina. Suprantu, kad jis ir už šimto, ir už kelių šimtų metų jau dabar ateityje. Bet kaip, nuo ko jis prasidėjo? Kaip atrodė pradžioje? Tikriausiai ne taip, kaip tavo dienoraštis.
   
                           b) tuomet atsirado Vaidinimas

  Regis, tuo laiku, kuomet jam reikėjo atsirasti:
VAIDINIMAS:
    -Kalbi apie mano pažadą rašyti dienoraštį? Oi Šventoji, Šventoji, argi reikia tikėti tuo, ką senas žmogus pliurpteli. Bet jeigu atvirai, aš ir pats norėčiau, kad taip atsitiktų. Ar atsitiks? Manau, kad ir tu tuo netiki, o juo labiau varnas Golius, su kurio pažįstami nuo vaikystės. Supranti? Kitaip sakant nuo lopšio, kuris toli toli, net daugiau negu už septynių dešimtmečių. Ačiū varnui, ačiū tau už gerus norus.
    - O jeigu, - sukruto klausti Šventoji, tačiau Vaidinimas ir vėl pasirodė vertas savęs.
VAIDINIMAS:
    - Jūs gi protinga knyga-segtuvas, Šventoji.  Matote, kaip atrodau. Tiesiog bjauriai, į žmogų nepanašus. Ir tokiu savo marazmu jums tikrai akių nemulkinu. Tokias atvejais man parankiau turėti Seneką, atsiminti jo laiškų nuotrupas ir, užsimerkus, po akių vokais  matyti, kaip jis gyvena antikos laikuose. Žino vyras, kad yra viršesnių  mąstytojų, tačiau jų buvimas jo sielos nealina baime, kad bus paliktas šešėlyje.
    Bet stop. Argi tai vėlgi ne stebuklas – užmerktose akyse matyti antikos laikus?
      - Neskubėk, Vaidinimai, -paprašiau, - užrašysiu dienoraštyje.
(Iš „Tada, kai buvome“)
2009-12-21 10:29

Komentarai
Skurdukas 12-10-2009 10:35:38
Cha, cha.Pranuli, uodegos nepakeli - sakai.
Tai aš tau pakaitinsiu su prosu, jeigu žinai, kas per daiktas?
Tik kavokivos, kad tos mergos neužmatytų. Jos žinai, jaunos ir kaitinasi kitaip... Kur jau mudviems seneliams...
O šiaip tai tu drūtai čia pavariai...

santaja 14-10-2009 14:56:31
puiku

9

http://img109.imageshack.us/img109/6369/0plunksnakotis.jpg
Skurduko dovanata varno Goliaus plunksna

:writing:  :writing:  :flag:

Tada, kai buvome

                                           KIEMO PRADŽIA

Šventoji neretai neskuba atsakyti į mano klausimus. Ar vaidina, kad neišgirdus, ar specialiai nuslysta į kitą kalbą, ar kitaip palieka klausimą tvyroti ore, tačiau po ilgesnio – trumpesnio laiko, žiūrėk, sugrįžta atgal į būtą kalbą. Dažniausia tuomet, kai jau pats suvoki, supranti, pasiaiškini. Bet labai buvo netikėta, kuomet ji man priminė, atrodytų, pačią kvailiausią užgaidą, būtent – norą sužinoti, o kur prasideda gimtos sodybos kiemas, kur jos pradžia? Kvailiausia, kad jo pradžios panūdau ieškojau ne laike, ne atsirandant vienkiemiui, o jo geometrinėje erdvėje. Vaizdingiau kalbant, ot, būk geras, žmogau, pasakyk, parodyk, kur surasti pradžią apskritimo, kvadrato, stačiakampio, trapecijos  ir bet kokios uždaros geometrinės erdvės. Bet kažkodėl neatrodė, kad kiemas negalėtų turėti pradžios savo konfigūracijoje. Jo kraštinės išlankstytos, bet  labiausiai panašėjo stačiakampiui. Dabar žinau, kad ir tokios, atrodytų, kvailos paieškos nesunyksta į nieką. Nemokėdamas surasi, ko ieškai, paprastai surandi kitus dalykus, kas irgi žmogui reikalinga. Mano patirtis, sakyčiau, tai neblogai paliudija. Gerai atsimenu, kai atėjęs į pirkią, išgirdau Šventąją pašaukiant:
    - Prieik! - Ir daug nelaukusi: - Sakyk, dzieduli, ar tu tikrai visus poterius pamiršai?
    - Kurie trumpesni gal dar –ne, bet persižegnoti moku. O kas atsitiko? Poteriais bėdų neužgesinsi.
    - Anąkart klausei, kur yra kiemo pradžia.
    - Kvailas klausimas. Argi gali toks būti? Atsiprašau. Daugiau to neklausiu.
    - Kodėl manai, kad kvailas? Ten, kur įteka Nemunas, suradai Lietuvos pradžią ir dabar žinai, kur prasideda Lietuva. Regis, natūralu, kad ir  kiemas  privelėtų  turėti  pradžią.
    Suklusau ir laukiau, kad gal kažką paaiškins anksčiau atėjęs Vidinis, bet atrodė, kad jis net nenori,  kad jį čia matyčiau.
            Pro kokį kaminą – į dūmus?
            Pro kokį langą - į dausas?
            Kai  pirmąkart danguj Perkūnas,
            Pavasariui ištiesk  rankas, -
    girdėjau jo neaiškų murmėjimą, bet jis man nieko nepriminė, nieko nereiškė.
    - Na, gerai. Daug nekalbėsim. Priimkit. „Gimdysiu“  į dienoraštį. Galbūt tai padės surasti ir kiemo pradžią. Vidini, padėk dzieduliui. Abu dabar turite po varno Goliaus plunksną, - kaip paprastai, būdama prie švento darbo kategoriška atrodė Šventoji. Ir tuomet išgirdome iš tų metų pavasario, kai mudu su Vidiniu kelionėje po Lietuvą. Šį įrašą dienoraštyje pavadinome .

                              Malda Nemunui

    Atradus Lietuvos pradžią nieko kito nemokėjome, kaip tik pasidžiaugti. Jau ne pirmą kartą esu kalbėjęs, kad žinau, kur Lietuvos pradžia. Ir tos kalbos visuomet nuoširdžios kaip ir pats įsitikinimas. Prisimenu, vienąkart sustojęs prie didžiulio rugių lauko pasakiau, kad, žmonės štai kur ji, Lietuvos pradžia. Ir dabar nemoku nuginčyti, kad tai neteisybė, tačiau tolokai už Gerdašių, kur Juodoji Ančia įplaukia į Nemuną, aš ir vėl nuoširdžiai rodžiau į Lietuvos pradžią. Tai išgirdęs Vidinis net panoro sužinoti, iš kur tiek daug pradžių gali turėti vienas daiktas. Tačiau jis jautė, kad daiktas neįprastas - tai mūsų abiejų tėvynė, mūsų Lietuva. Iš kur ir kur prie jos eisi, ten ateisi. Todėl ar galima žinoti,  kad dar kur nors sustoję, nepasakysime, jog ir vėl esame Lietuvos pradžioje, kaip kad prie Nemuno, pasitikdami jį iš Baltarusijos.
    Su Vidiniu buvome laimingi, buvome šventiški su tais paprastais burnose žodžiais, kuriais kalba Varviškių kaimo žmonės. Tačiau prakalbome negreit. Buvo toks jaudulys, kad atrodė upė įplaukė į mūsų smegenis, širdis, žodžius ir atsivėrė  horizontai parodydami, kad tik stebėtis reikia, kokios dideles erdvės žmoguje. Gamta buvo niūresnė, netgi pasakysime, ji buvo niauri palyginus su  peizažais, kuriuos turėjome savo krūtinėse:

                    Pavasario svaiginančioj gamtoj
                    Tau maldą dangumi šnabždu:
                    - Užaugai, Nemune,
                    Prie ginklo ir prie plūgo.
                    Aš šitą tavo kraują
                    Savyje nešu,
                    O tėve mūsų,
                    Mūsų Nemune...

    Net nepajautėme, kaip tokius žodžius iškalbėjo lūpos. Žodžiai kalbėjosi patys ir Vidinis, juos girdėdamas, gražiai šypsojosi. Kaip čia išsilaikysi, nepasimeldęs pagal save. Kaip beišliksi toks, kokį pažįsta žmona, vaikai, draugai. Su tokia švente susitikus  žmogus persimainai, pasikeiti, išauga dvasinės galios ir nuoširdžiai tiki, kad esi didelis ir net gražus. Tai, kas ateina į širdį tiesiai iš gamtos, yra svarbiausias dalykas, kad sukurtum ne tik genijus, bet ir patį Dievą. “
 
    Kalbėjimas iš Šventosios nutilo ir mudu su Vininiu padėjome varno Goliaus plunksnas ant dar garuojančio rašalo.
      - Kada tai, a? - atsiduso Vidinis. Ir jau taip: - Tada, kai buvome...
      - Dabar aš žinau, kur prasideda kiemas, - pasakiau maldos šnabždėsiu ir tylai, ir dar sunkiau išėjau prie iš šiaurės atbėgusio į kiemą keliuko. Neabejojau, kad pro kažkada čia buvusius vartus į šį Karlonų kiemą įvažiavo mano motina.
2009-12-28 16:05

KOMENTARAI:
2009-12-28 16:31 Ferrfrost 
Kažkaip tikrai lieka maldos visad neišgirstos, aš tai pastebėjau jau seniai:(

10

http://img109.imageshack.us/img109/6369/0plunksnakotis.jpg
Varno Goliaus plunksna

:writing:  :flag:  :writing: 

                                         Vidinio parašas

Regis, nesunku suvokti, kad dienoraščio rašymas, kuomet  esi įvažiavęs į aštuntą dešimtmetį, tėra tik iliuzija. Man regisi, kad man dar proto nereikėjo skolintis, kad šitai suprasčiau, tačiau kažkodėl taip neatsitiko. Mintis dar kartą pabandyti pakelti nepakeliamą daiktą  buvo įsisiurbusį į kraują, bet artimiausiai aplinkai tai netrukdė. Greičiau – priešingai, ji netgi skatino mano norą nepasiduoti Dievo valiai, bet jai, žinoma, nepriklausė Vidinis. Jis ir man, ir kitiems atkakliai kartojo, kad tokios pastangos yra niekinės ir, pasak jo, senatvė turėtų būti graži susivokimu žmogaus būtyje. Tačiau jis, matyt, suvokė, kad dienoraštis rašomas kone kolektyviai ir atitolti nuo jo jis negalėjo. Kita vertus, sakyčiau, būtent Vidinis geriausiai žinojo, kad tokiu būdų lengviau surankioti anksčiau parašytus tekstus ir paredagavus juos, pabandyti sudėtį į užrašus, nepaisant kokį pavidalą jie įgautų..
    Sutikau jį netikėtai, nes dar buvo ankstus rytas. 
    - Neatslūgsti dar? - paklausė.
    - Tu apie ką?
    -  Apie tavo entuziazmą. Jeigu jis toks išliktų bent pusmetį, tektų pripažinti, kad labai klydau. Deja, mielas Pranuci, tokio pobūdžio darbuose stebuklų nebūna. Tie keli sakinukai dienoraštyje, faktiškai nieko nereiškia. Nieko. Gerai, kad sugebi pasidžiaugti, bet tiek, kiek jų dabar, net ir žvirblis ne saujoje, o danguje.
    - Argi mažai apie tai kalbėta? Baikim, Vidini. Negi nepavargai?
    -  Nepavargau, - pasakė Vidinis ir mačiau, kad jis pasiryžęs pakilnoti netgi sunkesnius akmenis, negu aš. Man gal buvo kebliau, nes nebuvau pasiruošęs nepriimti į dienoraštį tai, kas iš tikrųjų buvo. Dabar toks nuolankus tikriausiai nebūčiau, bet tuomet atrodė, kad savęs bijoti dienoraštyje nereikia. Praeitis į jį ateidavo sunkiai, daugiausia Šventosios pastangomis, o dabartį dar galėdavome išgaudyti ir iš savo atmintis. O šis netikėtai užgriuvęs reikalas atrodęs netgi paprastesnis, kadangi Vidinis padavė mano paties raštą ir neblogai atsiminiau, kas jame parašyta.
    - Iš kur? Šventoji makulatūrą išsivalo?
    - Negi manai, kad jį viską surinkusi?
    - Kad viską ten sudėjome nemanau, bet...
    - Tai gerai, kad nemanai, - nutraukė mane Vidinis ir pastūmęs  kėdę prie staliuko: - Norėtųsi, kad bent dienoraštyje mudu būtume, kaip tiesoje. Ar manai, kad mudu jos neverti? Aš, pavyzdžiui, nenoriu, kad kas pamanytų, jog tu yra bent dalelė manęs, o aš - tavęs. Nenoriu, Pranuci.  Dievas taip pasistengė, kad gyvenime dažniausiai kartu, bet dvasioje anaiptol ne taip. Man rūpi, kad mano nuomonė irgi būtų atskirta nuo tavo. Net ir nuomonė dėl dienoraščio -taip pat. O delsti, tampyti gumą mudu jau neturime laiko. Sėsk ir, prašom – perrašyk. Po šiuo tekstu irgi pasirašysiu.
      Rašiau kantriai, tylėdamas, bet neskubėdamas ir atidžiai, visus skyrybos ženklus sudėliodamas kaip paduotame rašte.

                            a) originalo tekstas

    - Praaadedu!
    - Ar tu? Vėėėl praaadedi? - išgirdau tolimą, tuomet jaunesnio Vidinio balsą. Bet nesinorėjo tikėti, kad jo čia nėra ir todėl tyliai ir baikščiai apsižvalgiau. Ne, Vidinio šalia nebuvo. Išgirdau jį iš tada, kai buvom jaunesni.
    Na, o jeigu jis čia būtų?
    Tuomet, matyt, atsitiktų labai panašiai. Vidinis netiki mano sumanyto darbo sėkminga baigtimi, kaip netikėjo ir aną kartą, pabandžius parašyti knygą. Prisimenu, kaip atsiduso. Senokai jį tokį nelaimingą buvau matęs. Liūdnas, kaip nugeltęs ir žemėn tyloje krentantis lapas. Bet ne tik. Atrodė, kad iš tokio liūdesio niekuomet negalės išbristi. Net pikta pasidarė, kad taip niekingai elgiasi, netikėdamas mano literatūriniais sugebėjimais. Pakėliau tada balsą ir pakartojau:
    - Pradedu. Užsirašyk ant kaktos. Pradedu! Praaadedu!
    - Negi nematai? Kakta, nosis... Visas kūnas išrašytas tavo pažadais. Būk geras ir nepradėk. Štai lova. Ją tau pats paklosiu ir eik miegoti.
    Prisimenu, buvo vėlus ruduo. Sakyčiau, lapkričio dvidešimt antroji diena. Tada atėjau į Kryžiokų sodus, ieškodamas vienumos. Todėl ir trenkiausi į šį mielą kampelį, kad tik niekas man ir niekam aš nekliudyčiau, bet - dzievuliau mano! - yra gi šiame pasaulyje Vidinis. Jis meldė, prašė manęs  NEPRADĖTI. Buvo liudininkas, matė, žinojo kaip jau ne vieną kartą griuvo mano svajonės. Man irgi tuomet atrodydavo, kad pasilieku nualintas visam laikui ir niekuomet ranka nepakils pradėti naujus ar užbaigti senus darbus. Bet tas kartas buvo ypatingas.
    - Neniekinki manęs, Vidini. Ir nevaidink mirštančio neviltyje, nes žiūrint į tave tikrai atrodo, kad tavo valandos suskaičiuotos.
    - Ne atrodo, o taip yra. Jeigu pradėsi rašyti knygą, tikrai mirsiu. Jei dėl mano mirties neapkaltins tavęs, Pranuci, prokurorai, patikėk - nubaus Dievas. Bausmės neišvengsi, - nepasidavė Vidinis. Paskui ilgai palaukęs, paklausė ar bent esu skaičiavęs kelintas toks mano ryžtingas „praaadedu“.
    - Kelintas? Kiek jų būta? Ak, Vidini! - sunkiai, bet nevaidindamas atsikvėpiau. Nuėjęs sustojau prie lango, žiūrėjau į žvaigždžių prižertą dangų, o savijautoje kažkas šiltai, jaukiai šnekėjo įtikinėdamas, kad, girdi, vien jau dėl to žmogus turėtum jausti palaimą ar net trenktis nežinia kur, kad tik gavus pasižiūrėti į tokį dangų. O žvaigždės mažos ir dar mažesnės. Ir galima buvo įsivaizduoti, kiek daug jų reikėtų nužerti, kad susirinktų pilna sauja. Mėnulio pjautuvas ryškus, bet įdėmiau įsižiūrėjus, galėjai matyti pilnaties obuolį. Tik nežinia kodėl jis mažesnis ir sutilpęs pjautuvo įlankoje.
    - Štai kur knyga! Tik skaityk! Nuo kurios vietos bepradėsi, vis tiek aišku, kad tai Dzievulio raštas, - pasamprotavo Vidinis lyg būtų sustojęs šalia. - Negerbiu žmogaus, kuris po tokiu dangumi užkniubęs skaito kad ir Justiną Marcinkevičių. Tai gal net ne Dievo knyga, o Jis Pats.
    - Suprantu, Vidini, bet...
    - Mielas Pranuci, po tokiu dangumi nuodėmė ginčytis. Sakau gi, kad gal tai ne knyga, o pats Dievas. O tu va - „pradedu, praaadedu... „  Na, pasakyk, ką gi surasime tavo knygoje? Dar kartą bandysi pavaizduoti gyvenimą, kurį mes patys gyvenome. Prašau tavęs, - nepradėk, nerašyk Ir būsi man geriausias draugas iki grabo lentos.
    Ant mėnulio pjautuvo užslinko pablyškęs, nesulaikantis jo šviesos debesėlis. Kaip viskas mįslinga! Ar koks genijus jau suspėjo pasakyti, kad pasaulį labiausiai puošia mįslingumas? Ir tuomet beveik pašnibždėdamas:
    - Nemanyk, žmogau, kad mano būsimoji knyga dėl savigarbos. Ar tik dėl to, kad ji būtų. Ji nei dėl tavęs ir kitų mano bičiulių. Knyga, kaip malda. Štai tokią knygą noriu parašyti. Atleisk, Vidini, bet daug metų nesimeldžiau, todėl negaliu mirti, nepabandęs dar kartą pasakyti, kad mano rankos ištiestos į žvaigždėtą dangų ir noriu su juo pasidalinti savimi. Noriu melstis, Vidini.
    Taip buvo sakoma tada daugiau dvasia, negu lūpomis, bet pasirodo, kad šnabždėjimas dvasioje išsilaikė iki dabar, kuomet žiluose metuose vėl imuosi man neįprasto darbo, vėl sakau „praaadedu“ ir tikiu, kad šį kartą man pavyks parašyti galingą, vyrišką, nematytą - negirdėtą septyniasdešimties matų storumo dienoraštį. O! neklauskite, kaip atrodžiusi ankstesnė svajonių knyga. Jos nėra ir deja, deja... Bet tai jau praeitas etapas ir skaudūs prisiminimai. Gerai menu, kaip tada prisiliečiau prie palangės lyg prie Vidinio peties ir mačiau, kaip mano pirštais bėgioja naktinė mėnulio šviesa.
    - Pažiūrėk, kokie mudu gražūs, - kalbėjau jam. - Tu tik pažiūrėk, Vidini. O jeigu nesvajotum, jeigu netikėtum? Ak, senas kerėpla, gerai žinau, kaip tau norisi, kad vienąsyk mane ištiktų sėkmė. Aš irgi to noriu. Ir todėl mudu nesiskirsime. Ir ant grabo lentos būsime kartu suguldyti. O tu: „nepradėk, nepradėk''.
    ... Praėjo metai, kiti ir net nežinau kiek jų praėjo. Man labai nesinori, kad tokią mano savijautą dvasioje sužinotų Vidinis. Einu prie lango panašiai kaip tą nutolusią lapkričio naktį. Tamsu, lyja ir net dangaus nematyti.
    -  Ir vis dėlto praaadedu. Tiksliau, jau pradėjau, Vidini, - sakau tyliai ir dairausi, ar kas negirdi. - Ne! Ne! Ne knygą, pradedu rašyt, o dienoraštį.
                                   
                            b) parašas      
      Padėjau tašką po dienoraštyje perrašytu tekstu, o varno Goliaus padovanotą plunksną - ant jo.
    - Gali pasirašyti.
    - Reikia, - ramiai pasakė Vidinis, bet mano plunksna  nepasinaudojo. Jis turėjo irgi  Goliaus padovanotą plunksną. Ir netgi gerokai anksčiau.
(Iš „Tada, kai buvome“).
2010-01-04 04:09

Komentarai
Skurdukas 13-10-2009 10:38:10
Puiku Pranai, bet aš užuodžiu ir politikos kvapą... Manau ikona nekentės to kvapo, bet tam kart užteks
santaja 14-10-2009 14:53:19
ak, ta praeitis... 
Edvardas2 14-10-2009 16:32:48
Vykusiai perduota būsena. Ne kažin kas, bet taip, kaip reikia ir skaitai su malonumu. reikia sugebėti ir jausti.


Вы здесь » Kūrybos oaze » TADA, KAI BUVOM » TADA kai buvom...