Tada, kai BUVOM ... (2)
                                     

                                      GOLIAUS DANGUS

   Gretai po mano pažado rašyti dienoraštį Šventoji atsargiai pasiteiravo, ar žinau kaip tokios rūšies literatūra kuriama. Taip ir pasakė: tokios rūšies.
     - Anksčiau juos vadinau užrašais. Jeigu galima pervadinti dienoraščiais, tai juos esu rašęs.
     - Ir, žinoma, neparašęs.
     - Iš kur žinai?
     - Kai visokiausio šlamšto tiek daug manyje prikrauta, kaip nežinosi. O jūs vis-gimdyk! gimdyk! Net ir Vaidinimas, kurio beveik nepažįstu, irgi-gimdyk! ...
     - Matyt, reikės pažinti, bet tau skauda kitur - kad daug netinkamos rašliavos prikišom. Taip? O atrodo stengiuosi taip nedaryti. Bent dabar. Nepyk, jeigu kada užsimirštu.
     - Yra kam ir be tavęs, dzieduli.
     - Vidinis?
     Trumpai patylėjome, bet draugiškai, nepiktai, jausdami vienas kitam pagarbą, o Vidiniui turbūt didžiausią. Tai žmogus, kuriam kiekviena apie šilinių kraštą parašyta, bet numesta eilutė prilygsta kone tragedijai. Nežinau, kodėl taip, bet žinau, kad myli jis šį kraštą nemažiau kaip varnas Golius. Dabar net spėlioju, kad galbūt todėl jį taip myli, jog tą meilę perėmė, perjautė būtent iš varno. Gražu ir mįslinga, jeigu taip, bet tai tik atsargi mano prielaida, o tikra, kad judviem, taigi Goliui ir Šventajai miela pabūti kartu. Šventosios įrašuose varno kranksėjimų daugiau, negu protinga tiek jų turėti. Tačiau kas gi, išskyrus Šventąją ir patį varną Golių gali pasakyti, kad jo krankimai ne tapatūs. Bėda, kad mūsų klausa neprinokusi iki subtilybių išgirsti jo kranksėjimų niuansus. Šventoji juokais sako, kad Goliaus žodynas netgi turtingesnis už didįjį lietuvių kalbos žodyną. Man tokie jos sakymai irgi atrodydavo pašmaikštavimu, bet toks manymas po truputį blėsta ir dabar nedrąsu pasakyti, kaip iš tikrųjų. Taip, žinau ir aš, kad yra dalykų, dažnai girdimų, bet kažkodėl apeitų be didesnio dėmesio ir mokslinio pažinimo. Tado Ivanausko dėmesys, parodytas varnai ir jos pripažinimas, kad ji gudri, darbšti, kitaip sakant - visuomet užsiėmus, bet niekuomet neprarandanti budrumo, kad sumani, atsargi, drąsi, "sugeba net nuo šuns kaulą atimt" man didesnio įspūdžio nedaro, kadangi šios jo arijos ne iš tos operos. Varnas yra varnas, bet ne varna, o Golius yra ypatingas varnas. Taip, jis jau ne jaunas, betgi senu vadinti neprotinga, kuomet niekas net nežinom, kaip ilgai šitų kiaušinių paukščiai sugeba gyventi. O enciklopedijų teiginiai, kad, girdi, varnai nelaisvėje pragyvena iki 69 metų, mano protui irgi nedaug pasako. Golius yra laisvės paukštis, išpraustas miškais iššukuotu šilinių dangum ir iškvėpintas pušies sakais. Ir mano nelaimė, deja, kad ir kaip labai Golių gerbdamas, o ir aš nedaug ką galiu pasakyti apie jo asmeninį gyvenimą. Tačiau jo visuomeninė, pilietinė veikla kelia nuostabą ir kažkokį sunkiai įvardijamą mielą gerumą. Ilgai nebejojau, kad tai, kas įmanoma žinoti apie Golių, žinau, nemokėdamas užmiršti. Ir štai užteka viršugalvyje minutė, kai netikėtai suprantu, jog toks įsitikinimas ne be išlygų.
     Neblogai jaučiau, kad Šventoji nori daugiau pasakyti, bet man pakako jos priekaištų, kurie jau buvo girdėti anksčiau, tačiau kuomet jie išsakomi į akis kaip šį kartą, nesidairant ar kas klauso - neklauso, kaltės supratimas darosi slogesnis. Su Vidiniu pagarbiai vadindami ją Šventąja, vis tik elgėmės su ją kaip su knyga-segtuvu. Ką paduosi, viską priima, susega, kažkaip sudėlioja, kad netgi nematai, kiek tokioje rašliavoje rašalo sutekėję. Tik šį kartą jau niekaip negalėjau pabėgti nuo supratimo, kad ji, Šventoji, tik mūsų žodyje šventa, o kasdienybėje ne lyg kupranugaris, nešantis svetimą naštą dvasios dykumoje. Puikiai suvokiau, kieno nuosavybėje ši dykuma, bet sutikite, kad parodyti į save ir Vidinį yra labai nelengva.
     - Sakyk, Šventoji, ką daryti, kad taip nebūtų. Juk tai, ką sakai, žino ir Vidinis, ir aš. Patys sau ne kartą žadėjome būti padoriais, inteligentiškais žmonėmis, saugoti tave nuo rašliavos, o iš tikrųjų esame inteligentiški chamai.
    - Kaip pasakei? Inteligentiški chamai?
   - Girdėjai, Šventoji, ką sakiau. Nevaidink. Nežinau, kaip reikės tavęs atsiprašyti, bet norėčiau, kad tai būtų padaryta viešumoje.
    - Jaučiu, dzieduli, kad mano skundas tave užrūstino. Betgi abu žinome, kad ne toks velnias baisus, kaip jį piešia. Man smagu, kad aš reikalinga net šiukšlei pakelti.
     - Na, tokiais sugebėjimais nesigirk. Ir pati mokėk pasakyti, kad nesi kupranugaris.
     - Iš tikrųjų dėl savęs nesiskundžiu. Ir man nereikia būti kupranugariu, būti dykumoje, kad savo darbą padaryčiau gerai. Bet parama reikalinga ir tikimės, kad mes jos sulauksime būtent tokios, kokios norisi
     - Kas tie - mes? Tu ir Golius? Įdomu, koks jo vaidmuo šioje istorijoje?
    Šventoji nusijuokė, bet ir vėl ne taip, kaip buvau girdėjęs. Kiekvieną kartą ji juokdavosi kitaip. Spėjau, kad gal savo tikro juoko ji netgi neturi, tačiau gebėdama užrašyti garsus, mokėjo juoktis daugelio žmonių juoku. Taip buvo ir šį kartą-tikrai žinojau, kad juokiasi kažkas iš kažkuri, bet tai užtruko neilgai ir lyg po atodūsio, susikaupusi, ramiai, prasmingai:
     - Taip, dzieduli, tie MES, tai aš ir varnas. Kaip sakai, ne bet koks, o Golius, šilinių krašto varnas. Nežinau net iš kur ir kaip nedidelėje jo galvoje atsiranda tokie puikūs sumanymai. Sužinojęs, kad man rūpi su tavimi pasikalbėti, paruošė dovaną. Spėk, - paragino ..
     - Dar ko! Miško paukštis - į mišką žiūri. Ką ten suranda, tik vienas jis težino. Bet atsiprašau, apie kokią dovaną kalbi?
     - Mes visi miško paukščiai. Visi. Visas šilinių kraštas, - vėl lyg atsiduso Šventoji, ir: - Ateik, pasiimk, dzieduli.
     Žvilgtelėjau jos pusėn ir pamačiau šalia padėtą pažįstamą plunksną. Neatrodė, kad galėčiau jos nepažinti, bet tik dabar atsiminiau, kad ją Vidiniui dovanojo varnas Golius. Pasirodo, kad užmarštis įsliuogė į mano galvą jau ir ten, kur neatrodė, kad galėtų būti. Ir labiau nustebau būtent todėl, kad pastebiu joje naujus negatyviu poslinkius, bet nuostabos nebuvo daug.
   - Ne Vidinio tarnas gi, Šventoji. Ateis ir pasiims. Niekur nedings.
    - Vidinis turi panašia.
    - Juokauji?
    - Betgi žinai, kad nejuokauju, - pasakė Šventoji ir tuoj išgirdęs Goliaus "kroo - kroo - kroo". Atsistojau ant kojų, akyse matydamas neregėtas dangaus spalvas. "Kroo - kroo - kroo", vėl iš Šventosios įrašo pašaukė varnas ir patikėjau, kad Golius turi net ir savo dangų, kurį irgi, deja, tik dabar pirmą kartą matau.
[s] [/ s]

     
Tada, kai buvome (4)
                                                   
                              Į DIENORAŠTĮ...

                               
                              Į DIENORAŠTĮ...

Įdomu būtų suskaičiuoti, kiek kartų per dieną užsimerkiu ir, pabuvęs valandėlę užmerktomis akimis, vėl atsimerkiu. Žmonės nekenčia senatvės dėl daug ko. Dėl jai būdingo marazmo - irgi, bet kažin, ar nusipelno ji tokios nemeilės? Ar ne dėl mūsų pačių nuopelnų ji tokia nereta? Kita vertus, kur surasi tokį kvailį, kad ja pasidžiaugtų? Bet, matyt, verta rimtai pagalvoti, kad „kol jaunas, o broli, “ kol sėji, stengdamasis dirvos neapleisti, visur reikalingas saikas, žmogaus prakaitui ir gobšumui – taip pat. Man gi dabar beliko tik paskutinė priemonė-  kovoti su marazmu. Vis dar atrodo, kad  nuo didžiulio fizinio ir psichinio išsekimo pavyks apsiginti būtent aprašytu būdu. Todėl pasitaikydavo, kad atsimerkęs jau surandu kitokią aplinką, negu palikau ją užsimerkiant. Šįkart suradau netoli prisėdusį Vidinį, atidžiai apžiūrinėjantį man varno padovanotą plunksną ir besišnekantį su Šventąja.       
    - Ko tik žmogus nesugeba. Net ir pamiegoti žvirblio miegu. Protingas, puikus paukštis mūsų Golius, bet ir jam, ir tau sakiau, kad Pranuco tas dienoraštis –tik svajonėse. Jis pats netiki, kad galėtų parašyti. Daug metų, kai su juo kartu. Žinau, pažįstu, -nepaisydamas manęs kalbėjo Vidinis Šventajai.
    - Varnas dzieduliui kažkodėl tiki.
    - Duok die, kad taip būtų, bet aš nemoku net patikėti, nors labai noriu. - Ir jau man: - Nagi atsimerk. Dienoraščio neišsapnuosi.
    - Nedega.
    - Paklausk savo Seneką. Jis pasakys, dega ar nedega.
    - O kas nežinom? Pasakys, kaip visuomet. Kad gėdingiausia švaistyti savo dar turimą laiką per apsileidimą.
      - Gerai, - nelauktai linksmai pasakė Šventoji, - Aš, ponai, pradedu gimdymą. Bet  ne į lopšį, o į dziedulio dienoraštį. Nagi, vyrai, būkite pasiruošę ir atidūs.
      - Nesijaudink, mergužėle, -nežinia iš kur atsirado Vaidinimas. - Kur aš, ten tvarka.
      O po pusantros – dviejų valandų iš dienoraščio į mano akis sužiuro varno Goliaus plunksna parašytas tekstas. Ranka virpėjo, gerklė išdžiūvo, o paprašytas jį perskaityti, tylėdamas dienoraštį padaviau Vaidinimui.
    - O, koks malonumas! - nuoširdžiai apsidžiaugė ir, nutilus šurmuliui, išgirdome jo skaitomą tekstą. Kol kas pirmą, vienintelį, aplenkusį net įžanginį žodį. Manau, kad ji galima įvardinti, atsikėlus eilutę iš Vidinio eilėraščio:
                                                             
                      a) Nuo mažumės po Lietuvą ...                         
                       
    Atsiprašau, ponai, visų, kurie čia yra ar turėtų būti, kad dienoraštį pradedu, pirmiausia įvardindamas Vidinį. Kiek beatmenu, visuomet būta, kad pasiilgęs nuoširdumo, skubėdavau pasikviesti Vidinį. Tai verta pagarbos žmogus - kur benukaksi, Vidinis visuomet šalia. Nespėji mintimis aprėpti kokį nors reiškinį, kai, žiūrėk, jau atsišaukia. Galima pagalvoti, kad su Vidiniu gyvename viename asmenyje, tačiau dažnai nemokėdami su juo sutilpti vienoje mintyje. Nuoširdžiai sutardami - pasidžiaugiame, nesutardami- pasiginčijame. Duok Dieve, kad kiekvienas turėtume savo Vidinį - patį ištikimiausią, su kuriais išliktume nuoširdūs, sąžiningi iki sielos gelmių. Be Vidinių žmogaus gyvenimas labai suprastėja. Bet manau, kad gražiausiai jis atsiveria  kelionėse.
    - Seniai, Pranuci, keliavom po Lietuva, - išgirdau tada, kai buvome.
    - Seniai. - atsidusau. - Kažkoks tinginys. Negi jau sėlina senatvė?
    - Taigis, taigis, - kaip Žemaitės Vingių Jonas atsiduso ir Vidinis. - Kada nors pasigailėsime, oi, kaip pasigailėsime, kad va šitaip užsisėdėję. Bet tuomet tikrai bus vėlu.  Ir nesakyk, kad Lietuvai apkeliauti dar laiko bus, - pakėlė balsą.
    - Ką tu, ką tu, mielasis, - atsiliepiau, -  šitaip niekuomet negalvojau. Apkeliauti Lietuvą? Visą? Tik beprotis šitaip gali pasakyti.
    Dėl Lietuvos parametrų mudu su Vidiniu sutariame. Ji mums didelė. Tokia didelė, kad nei pėsčiomis apkeliausi, nei važiuotas apvažiuosi. Lietuvą  priimame ne kaip fizinį dydį, ne kaip erdvę nuo Baltijos jūros iki  Turmanto, nuo Druskininku iki Radviliškio Nemunėlio. Ją priimame kaip gyvybę, augančią iš gilios, žilos žilutėlės senovės. Kažkur ten jos pradžia ir su kiekviena diena ji vis didesnė, turtingesnė. Net atsimenu, kaip šitą mintį Vidinis taikėsi išreikšti eilėmis.

      Dėl ko laimingas, jaunas juk žinai.
      Nuo mažumės per Lietuvą einu.
      Net žiemoje man gieda vyturiai
      Ir skambina upeliai sidabru.
      O žodžiuose nudžiugusi daina:
      Esi bekraštė mūsų Lietuva!
      Bekraštė tiems, kas vaikščioja po ją
      Ne  kojomis, o siela, o širdimi tyra.

    Tada, kai buvome, Vidinis dar negebėjo savo mūzų persiųsti įtaigos būdu tiesiog iš savo smegenų į mano. Reikėjo juos išgirsti ar perskaityti. Jo eilėraščiai man patikę ir pagirdamas sakydavau, kad jie pagal mano ūgį. Neaukštas, tai ir jie nedideli,  be pretenzijų į pasaulio pažinimą. Žodžiu, eilutės ir tik, užrašytos girdint, kaip per krūtinę  gūsiais nuteka laikas. Vidiniui mano atsiliepimai patiko ir kartasi, gudriai primerkęs akį, šypteli ir duoda suprasti, kad yra poezija tik dėl savęs. Ir būdama „ tik dėl savęs“ išsaugo tą vertę, kad  neparsiduoda. Tačiau tai kita tema, o tada išgirdęs iš Vidinio, kad seniai keliavome po Lietuva, negalėjau ilgiau priešintis. Tie keli pasakyti žodžiai tik labiau nudiegė širdį. Vidinis suprato ir, nedaug palaukęs, pastūmėjo žemėlapį:
    - Rodyk. Nuo kur pradėsime?
    - Nuo kur?
      Sužiurau į žemėlapį. Jo pietuose, kur žalsva spalva nuspalvintas Lazdijų rajonas,  vingiuoja tamsiai mėlyna juostas. Tai Nemunas. Jis atplaukia į Lietuvą iš  Baltarusijos  Dar ilgokai žiūriu į Nemuną žemėlapyje ir galvoje toptelėjo mintis, kad čia gal piečiausias Lietuvos taškelis.
  - Gal pabandykime nusigauti čia, -bakstelėjau pirštu tą taškelį- Paskui panemune, panemune,  panemune... Gal net iki Kuršių marių.
    - Iki Kuršių marių  nenukaksime. Pritrūks gyvenimo, - rimtai pasipriešino Vidinis. 
    Kelionėse po Lietuvą  jis stropus. Ir jau patyriau, kaip ilgai su juo galima užtrukti nueinant  kad ir dešimt kilometrų. Gi nuo šio taškelio iki Kuršių marių Nemunas nuplaukia per Lietuvą  359 kilometrus.
                                            *******
      -Viskas, ponai. Valio! - triukšmingai užversdamas dienoraštį nebuvo rimtas  Vaidinimas.
    -  Jau truputį lengviau, - ramiai pasakė Šventoji. - Ir dar ramiau: - Matyt,  gimdyti reiks ilgai, bet ką daryti. Knyga – segtuvas  arba, kaip dabar vadinate,  Šventoji - ne archyvas.

[взломанный сайт]
KOMENTARAI:
2009-12-17 13:58 Šnekorius 
Šita dalispati geriausia, Pranai. Konkreti  ir sakyčiau visai priimtina kaip atskiras kūrinys. Čia ir veiksmas ir vveikėjai. Žodžiu viskas ko reikia. Džiugu, kad gimdymą pradeda šventoji, Nelengva jei bus, nes lyg žadėta, kad bus dvyniai. Aš to labai norėčiau.Ir gimdymas galėtų būti per du kartus, Juk ji Šventoji, jei viskas galima. Pirmiausiai galėtų (mano supratimu) gimti jau tikrai išnešiota mažutė Šventutė - poezijos rinkinukas kurio krikšto tėvu  būtų Pranas Karlonas. Antrasis gumdymas galėtų ir užtrukti dar kurį laiką. Na juk smagu būtų. Vietoj vieno du baliai. Aš, kaip suvalkietis, kitų iškaidas neskaičiuoju :DDD. Aišku 5 balai.

2009-12-17 12:33 Dalija Kiliesiene 
Geros kelionės,kad geroj draugijoj neprailgtų...

2009-12-17 10:38 juozupukas 
Nagi gerai. O kad būtų l.gerai - trūksta visai nedaug. Ir to nedaug galime neimti domėn. Mane jau pradėjo dominti šaltinis išplovęs autorių. +++++ 5.

   
Tada, kai buvome (6)
                                                         KODĖL NEMUNAS?

Tokio gražaus džiaugsmo, kurį patyriau dienoraštyje atsiradus pirmam užrašui, jau buvau senokai nežinojęs. Atrodytų, ak, radau kuo džiaugtis! Visa Lietuva raštinga ir gal nėra žmogaus, kuris apsieitų be geresnių - menkesnių užrašų. O Jonas iš Giškabūdžio tiesiai šviesai - nesismulkink, Pranuci.
    Bet, Jonai, gal savo krašte žinai bent vieną kelmą, kuris būtų šaukiamas vardu? Sutik, kad šilinių krašte kelmų daugiau, bet nežinojau nė vieno, kuris turėtų vardą. Dabar žinau. O žmonės, pabuvę prie Dainuojančio Kelmo, patys pradeda dainuoti, įsitikinę, kad jokioje muzikos akademijoje to išmokti nesugebėtų. O man, beje, sutikus juos, neretai nelinksma, kad jie išgirsta ir išmoksta daugiau, negu aš. Ne iš Dainuojančio Kelmo, o iš jį aplankiusių žmonių sužinojau, kad mano išmokta daina nebuvo išgirsta iki pabaigos. Yra dar trečias posmas, būtent:

              Pučia vėjai liūdni
              Į akis... į akis sužavėtas,
              Dulkės debesį suka prie jų, mėlynų.
              Tu atleisk man, širdie,
              Kad nemoku mylėti,
              Kad ir grožį dalgiu
              Įsijuosęs kertu,
              Kaip mirtis,
              Kaip mirtis...
 
    Nelengvai tada parėjau į kiemą. Nusileidau nuo kalniuko ir, perėjęs įdubą, sustojau prie jo. Tik kas galėjo įmesti į galvą dar vieną užgaidą  - kažkodėl parūpo sužinoti, nuo kur prasideda jis, Karlonų sodybos kiemas?
    Žinojau, kaip tai kvaila. Bet toks smalsumas nenyko. Ir atėjęs prie Šventosios bet jokių paaiškinimų:
    - Būtų stebuklas, jeigu kada nors sužinočiau, nuo kur prasideda kiemas. Iš kokios pusės ir kaip ateit į jo pradžią?
    - Oho! Oho! Tai bent klausimas! - lyg nusistebėjo, bet greit balsą išlygino ir: - Niekuomet nemaniau, kad kvaila klausti tai, kas rūpi. Atsiversk dienoraštį ir pakviesk dėdę Vidinį. Kažkodėl pradedu jį vadinti dėde. Taigi, ir mane reikėtų paklausti, kodėl taip anksčiau nevadindavau. Juk taip pagarbiau. Tiesa?
      - O kam kviesti, jeigu jau čia.       
      - Jeigu čia, tikrai nereikia kviesti. Noriu dar truputi pagimdyti. Juk prisimenate, kuomet prašiau- vyrai, padėkit, kad gimdyti būtų lengviau. Ne šiaip sau tuomet. Reikės daug laiko, kad galėčiau pagimdyti visą kūrinį. Dabar priimkit tai, ką duodu. Skaitykite,  braukykite, redaguokite ir spręskite, ką į dienoraštį, ką  į šiukšlių dėžę. Aš  padarau, ką sugebu. Geriau nemoku.
    - Ačiū. Mes žavimės tavimi. Neatrodo, kad galima būtų geriau. Todėl ir rūpi, Šventoji, paklausti, ar rašant dienoraštį, viskas tik iš atsiminimų, ar prie jų galima dėlioti ir dabartį. Kas dabar atsitinka. Sakykim, kad kelmas dainuoja. Tikrai, jis dainuoja. Neįmanoma patikėti, bet, - kalbėjau painiodamasis žodžiuose ir mintyse, gal net nesitikėdamas, kad šitaip įmanoma mane  suprasti. Šventoji gi suprato ir, pagavusi mintį:
    - Visi daiktai dainuoja ar gieda, kai žmogui dėl jų skauda. Visi, - neabejojo Šventoji ir pasikuisiusi kažkur Savęspi: - Gal tuomet priimkit į dienoraštį štai šitą... Taip, šitą. 
    Apsižvalgiau, tikėdamasis  pamatyti ir Vaidinimą, įtikinusį mus, kad kur jis, ten ir tvarka, tačiau jo nesimatė. Bet toliau nei žvalgytis, nei laukti nebuvo prasmės. Į dienoraštį  pradėjo kristi pirmi žodžiai, sakiniai, pastraipos. Pagaliau atsirado ir visas tekstas. Beliko atsidusti ir jau perskaityti iš dienoraščio:

                              a) Nuo kur Lietuva...

    - Ar žinai, kodėl Nemuną vadiname Nemunu? - neiškart supratau Vidinio klausimą. Tačiau tai man mažiausia rūpėjo. Tada stovėjom ten, kur upė įplaukia į Lietuvą. Čia ji jau Nemunas, o už keleto žingsnių į priekį, dar vis Nioman. Ten jis baltarusiškas. Ir žinojome, kad būdami čia, esami pirmi Lietuvoje, kurie pasitinkame Nemuną. Meilei, net be žodžių sveikindamasis kalbėjau:
    „Labas, Nemune. Labas, žilagalvi. Ilgas tavo kelias iki Lietuvos. Dar dešimtys upių, upelių, šaltinių, šaltinėlių suplauks į tavo glėbį. Na, o galiausiai įkrisi Kuršių marių glėbyje. Baltijos glėbyje. “.
    Bet greit užspringau supratęs, kad čia kol kas dar tinkamiausia  kalbėti su Nemunu kaip toje dainoje:
                  Oi ty rūta, rūtenka
                  Rūta zelionaja, - taigi pusiau lietuviškai, pusiau baltarusiškai. Juk anas, dešinysis Nemuno krantas, dar vis Baltarusijoje. Tik paplaukęs septynioliką kilometrų, praplaukęs Gerdašius Nemunas ir dešiniuoju savo krantu pradės keliauti per Lietuvą..
    - Tu manęs negirdi?
    - Palauk, mielasis, - sakau Vidiniui. Tavęs negirdėti neįmanoma. Tai reikštų stovėti čia ir nieko nematyti. Stovėti užmerktomis akimis. Klausi, kodėl toks vardas- Nemunas? Nuomonių daug, tačiau kol nėra vienintelės, gal nespėliokim, nors...
    Nemunas tada plaukė jau per pavasarį. Plačiai, plačiai. Plaukė neskubėdamas ir kažkuo buvo panašus į Lietuvos valstietį. Man atrodė, kad gal sugebėsiu surankioti nuomones dėl Nemuno vardo kilmės. Deja, taip neatsitiko. Šildė tik ta, kuri Nemuno vardą kildina ir lietuviško žodžio NAMAS. Anot  rusų  mokslininko A. Kačiubinskio: tai mūsų, daugiausia lietuvių, upė. Vadinasi, namai.
    Dairausi. Aplink miškas, laukeliai. Vėl miškas su beržynėliais, o viršum dangus. Taip ir traukia už  liežuvio pasakyti: ak, kokie gražūs mūsų namai!
    - Pučia vėjas, kad ji kur, o širdyje šilta, - girdžiu Vidinį. - Ir tai buvo tiesa. Ta graži tiesa, kuomet stovint čia, norėjosi plačiai į šalis  išmesti rankas ir kalbėti tik tuos žodžius- Štai  mūsų namai, Štai jie. Štai nuo kur prasideda Lietuva...

KOMENTARAI:
2009-12-20 02:24 juozupukas 
  Netrokštu aš saulės Sorento / Ir Alpių kalnynų aukštų.../ Paskirtas man Nemuno krantas / Su svaigiom akvarėlėm laukų.../ 
  O lietuvių ar gal jos piliečių daugybė gyveno be Nemuno, gyvena be jo ir gyvens, kur jie dėsis? Gyvens... O aš, kur kitur galiu gyventi, jeigu man paskirtas dešinysis jo krantas. Bet tie, kurie neturi Nemuno, tai ir neparašo taip kaip Pranukas. Ir  tepadeda jam dievai ir neramios protėvių vėlės...

2009-12-20 02:03 Dalija Kiliesiene 
Lietuva...Kai kam prasideda nuo Lokystos, bet vis tiek į Nemuną. Koks lietuvis be Nemuno?

[реклама вместо картинки]
Skurduko dovanata varno Goliaus plunksna

   

Tada, kai buvome

                                           KIEMO PRADŽIA

Šventoji neretai neskuba atsakyti į mano klausimus. Ar vaidina, kad neišgirdus, ar specialiai nuslysta į kitą kalbą, ar kitaip palieka klausimą tvyroti ore, tačiau po ilgesnio – trumpesnio laiko, žiūrėk, sugrįžta atgal į būtą kalbą. Dažniausia tuomet, kai jau pats suvoki, supranti, pasiaiškini. Bet labai buvo netikėta, kuomet ji man priminė, atrodytų, pačią kvailiausią užgaidą, būtent – norą sužinoti, o kur prasideda gimtos sodybos kiemas, kur jos pradžia? Kvailiausia, kad jo pradžios panūdau ieškojau ne laike, ne atsirandant vienkiemiui, o jo geometrinėje erdvėje. Vaizdingiau kalbant, ot, būk geras, žmogau, pasakyk, parodyk, kur surasti pradžią apskritimo, kvadrato, stačiakampio, trapecijos  ir bet kokios uždaros geometrinės erdvės. Bet kažkodėl neatrodė, kad kiemas negalėtų turėti pradžios savo konfigūracijoje. Jo kraštinės išlankstytos, bet  labiausiai panašėjo stačiakampiui. Dabar žinau, kad ir tokios, atrodytų, kvailos paieškos nesunyksta į nieką. Nemokėdamas surasi, ko ieškai, paprastai surandi kitus dalykus, kas irgi žmogui reikalinga. Mano patirtis, sakyčiau, tai neblogai paliudija. Gerai atsimenu, kai atėjęs į pirkią, išgirdau Šventąją pašaukiant:
    - Prieik! - Ir daug nelaukusi: - Sakyk, dzieduli, ar tu tikrai visus poterius pamiršai?
    - Kurie trumpesni gal dar –ne, bet persižegnoti moku. O kas atsitiko? Poteriais bėdų neužgesinsi.
    - Anąkart klausei, kur yra kiemo pradžia.
    - Kvailas klausimas. Argi gali toks būti? Atsiprašau. Daugiau to neklausiu.
    - Kodėl manai, kad kvailas? Ten, kur įteka Nemunas, suradai Lietuvos pradžią ir dabar žinai, kur prasideda Lietuva. Regis, natūralu, kad ir  kiemas  privelėtų  turėti  pradžią.
    Suklusau ir laukiau, kad gal kažką paaiškins anksčiau atėjęs Vidinis, bet atrodė, kad jis net nenori,  kad jį čia matyčiau.
            Pro kokį kaminą – į dūmus?
            Pro kokį langą - į dausas?
            Kai  pirmąkart danguj Perkūnas,
            Pavasariui ištiesk  rankas, -
    girdėjau jo neaiškų murmėjimą, bet jis man nieko nepriminė, nieko nereiškė.
    - Na, gerai. Daug nekalbėsim. Priimkit. „Gimdysiu“  į dienoraštį. Galbūt tai padės surasti ir kiemo pradžią. Vidini, padėk dzieduliui. Abu dabar turite po varno Goliaus plunksną, - kaip paprastai, būdama prie švento darbo kategoriška atrodė Šventoji. Ir tuomet išgirdome iš tų metų pavasario, kai mudu su Vidiniu kelionėje po Lietuvą. Šį įrašą dienoraštyje pavadinome .

                              Malda Nemunui

    Atradus Lietuvos pradžią nieko kito nemokėjome, kaip tik pasidžiaugti. Jau ne pirmą kartą esu kalbėjęs, kad žinau, kur Lietuvos pradžia. Ir tos kalbos visuomet nuoširdžios kaip ir pats įsitikinimas. Prisimenu, vienąkart sustojęs prie didžiulio rugių lauko pasakiau, kad, žmonės štai kur ji, Lietuvos pradžia. Ir dabar nemoku nuginčyti, kad tai neteisybė, tačiau tolokai už Gerdašių, kur Juodoji Ančia įplaukia į Nemuną, aš ir vėl nuoširdžiai rodžiau į Lietuvos pradžią. Tai išgirdęs Vidinis net panoro sužinoti, iš kur tiek daug pradžių gali turėti vienas daiktas. Tačiau jis jautė, kad daiktas neįprastas - tai mūsų abiejų tėvynė, mūsų Lietuva. Iš kur ir kur prie jos eisi, ten ateisi. Todėl ar galima žinoti,  kad dar kur nors sustoję, nepasakysime, jog ir vėl esame Lietuvos pradžioje, kaip kad prie Nemuno, pasitikdami jį iš Baltarusijos.
    Su Vidiniu buvome laimingi, buvome šventiški su tais paprastais burnose žodžiais, kuriais kalba Varviškių kaimo žmonės. Tačiau prakalbome negreit. Buvo toks jaudulys, kad atrodė upė įplaukė į mūsų smegenis, širdis, žodžius ir atsivėrė  horizontai parodydami, kad tik stebėtis reikia, kokios dideles erdvės žmoguje. Gamta buvo niūresnė, netgi pasakysime, ji buvo niauri palyginus su  peizažais, kuriuos turėjome savo krūtinėse:

                    Pavasario svaiginančioj gamtoj
                    Tau maldą dangumi šnabždu:
                    - Užaugai, Nemune,
                    Prie ginklo ir prie plūgo.
                    Aš šitą tavo kraują
                    Savyje nešu,
                    O tėve mūsų,
                    Mūsų Nemune...

    Net nepajautėme, kaip tokius žodžius iškalbėjo lūpos. Žodžiai kalbėjosi patys ir Vidinis, juos girdėdamas, gražiai šypsojosi. Kaip čia išsilaikysi, nepasimeldęs pagal save. Kaip beišliksi toks, kokį pažįsta žmona, vaikai, draugai. Su tokia švente susitikus  žmogus persimainai, pasikeiti, išauga dvasinės galios ir nuoširdžiai tiki, kad esi didelis ir net gražus. Tai, kas ateina į širdį tiesiai iš gamtos, yra svarbiausias dalykas, kad sukurtum ne tik genijus, bet ir patį Dievą. “
 
    Kalbėjimas iš Šventosios nutilo ir mudu su Vininiu padėjome varno Goliaus plunksnas ant dar garuojančio rašalo.
      - Kada tai, a? - atsiduso Vidinis. Ir jau taip: - Tada, kai buvome...
      - Dabar aš žinau, kur prasideda kiemas, - pasakiau maldos šnabždėsiu ir tylai, ir dar sunkiau išėjau prie iš šiaurės atbėgusio į kiemą keliuko. Neabejojau, kad pro kažkada čia buvusius vartus į šį Karlonų kiemą įvažiavo mano motina.
2009-12-28 16:05

KOMENTARAI:
2009-12-28 16:31 Ferrfrost 
Kažkaip tikrai lieka maldos visad neišgirstos, aš tai pastebėjau jau seniai:(