Tada, kai buvome (12)                                     

                                         VADINO ASILU
   
      Rytais iš Vidinio nelaukdavau blogos nuotaikos. Pakildavo kaip saulutė ir netgi kai jos nebūdavo danguje, pasišildydavau prie jo. Šviesa irgi, regis, apglėbdavo ištuštėjusį vienkiemio kiemą, prie jo prigludusį seną tėvulio sodą, apaugusį pušynu kalnelį, išdžiuvusią Ūso balą. Mokėjo Vidinis pasidžiaugti prisikėlimu, išeiti į dieną arba, kaip sakydavo, į jos gyvastį. Bet šis rytas toks, kad pradėjęs su juo kalbėtis, net savęs nepažinau.  Nemanau, kad tobulai užrašau į dienoraštį, kas panorėta. Gali būti, kad šio įrašo svarbos netgi nesuprantu.  Visi, neišskiriant manęs su Vidiniu, abejojame, ar jis tikras, bet pasakyti, kad - ne irgi niekas nepasakom, Tyliai dairomės ir laukiame, kas atsitiks ryt, poryt. Bet visi sutariame, kad tokiems dalykams dienoraščiai negali užversti  puslapių.
                                    *****
VIDINIS.
Sapnai man būna Dievo dovana,
O šiąnakt išgirdau, kaip asilu vadina.

AŠ
Nejau?
Bet kai kita būtis
Į prieangio duris taip spirias
Nepyk, net jeigu Dievas asilu vadina.

VIDINIS
Aš nesakau, kad jis.
Sapnų pasauliai margesni,
O dvasingumo ten daugiau.
Net pagalvoju- o! žmogau,
Kodėl tokia blanki mintis
Po tavo galvą vaikšto –
Kiek daug ten mokslo, patirties
Bet pasakyk, ką turim pas save iš ten?
Matyt, todėl ir išgirdau, kad asilas.
Bet jeigu aš, tai ir vis mes ilgaausiai.

AŠ
Na jau? Visi?
Gal prisivalgęs daug buvai?
Sapnai apsunkusių nemėgsta.

VIDINIS
Na, neklajok!
Man regisi, kad šitaip šaukė miestas.
O Dieve! Jeigu tai tiesa
Jo vardą numanau.
Tuomet ir asilo garbė
Į Jėzų Kristų rodo.

AŠ
Oho!
Bet gal, Vidini, patylėk.
Išties, kai beldžiasi būtis kita,
Net ir sapnuot nemokam.
Gyvenimu prišiukšliname Dievo langus
Tai nors sapnuos nebūkim asilais.
       
          Supyko, oi supyko ant manęs Vidinis
          Išgirdęs šitaip kalbant jam žodžius -
          Dienoraštį iš rankų ėmė
          Ir liepė atsibust -
          Esą, ne jis sapnuoja,
          Aš sapnuoju.
          Ir nesvarbu, kad atmerktom akim.
          Ir kaip jaunystėje,
          Aukštai pakėlęs galvą,
          Ištiesęs ranką,
          Žvelgdamas tolyn:

VIDINIS
Žiūrėk! Tai asilas.
Ant jo ne tu, ne aš,
O Jėzus Kristus joja.
Nulenki galvą ir matyk -
Antai, Jeruzalė išėjusi,
Žolynais kelią kloja...

AŠ
Betgi žinai –
Ne asilo išėjo pasitikt.

VIDINIS
Žegnokis, Pranuci,
Ir asilu kaip kryžium,
Kol šitaip neištiks -
Dar vis pagonys esam...
Aš nežinau, kodėl
Lietuvoje bažnyčios
Šventų dalykų negeba priimt.
Bet atsimink- iš kur atėjo būti Vilnius?

AŠ
Atsimenu, Vidini,
Ir, prašau, neniršk –
Greit tavo sapnas užsimirš,
Nes jis - ne kunigaikščio Gedimino.
Jo niekas net vilku nepavadino.
Tiesiog girdėjo -
Staugia Geležinis Vilkas
Šimtais kitų vilkų
Tave gi asilu sapne vadina
Juk taip?

VIDINIS;
Ir taip, ir – ne.
Tas miestas
Kaip Jeruzalė – yra!
Bet reikia asilo, kaip Kristui
Kad įjot galėtum...
Bet asilas nejaugi aš?
O Viešpatie, atleisk!
O asile
Tu man  sunkesnis negu kryžius.
Širdis nepriima tavęs.
Pagonis dar esu,
Pagonis, Dieve...
.
          Ir paėmė  Vidinis žvakę
          Ir  ryto šviesoje ilgai ji degė
          Ir nežinojau, ką jam pasakyti
          Jeigu tiki dar vis sapnais
          Jeigu  tiki jų išmintim
          Ir Lizdeika,
          Ir Vilnium.
...............................................................
...............................................................
(Iš „Tada, kai buvome“)
2010-01-09 20:01

   
Tada, kai buvome(14)
               
                                    Praskleidžiant paslaptį...   

Ir štai atsitinka taip, jog mudu su Vidiniu vienu metu suprantame, kad reikia suklusti ir patylėti. Vidinis pūstelėjo ryto šviesoje degančią žvakę. Atsidusau jau jai užgesus ir suvokęs,  kad tie lengvi žodžiai, kurie burnoje dūzgė kaip bičių avelis, dabar apsunko- poezija vėl perėjo į prozą , bet tai kartu reiškė, kad sulėtėjęs širdies ritmas daugiau veiklos perleido  smegenims. Tai, kas buvo pasakyta širdimi, reikėjo perklausyti ir sukramtyti, sulipdant į atomą esmę.         
     - Taip, - pasakė sau - ne sau Vidinis, atitraukdamas varno Goliaus dovanotą plunksną nuo dienoraščio ir slėpdamas ją aprangoje, aplipusioje kišenėmis. Jų  daugiau negu reikia, bet Vininis šventai tiki, kad bet kokia atsarga gėdos nedaro. Tiesa sakant, kišenės jį net puošia. Nepastebėjau, kaip toks pomėgis atsiradęs, nors gerai prisimenu jo skurdą  nuo batų lig kepurės. Aprangoje daugiau skylių ir lopų, negu išlikusio pirminio audeklo.
    - Taip, - atsiliepiu tuo pačiu žodeliu, - pasikalbėjome ir su Jeruzale, ir su Raigardu. Belieka palaukti, kada iš kibirkšties įsiplieks ugnis, gaisras. Ne, ne, nemanyk, Vidini, kad paistau apie revoliuciją. Suprantu, kaip labai mums reikalingos nors bent kiek didesnės galimybės sugrąžinti į saulės šviesą, kas mums priklauso.
     Vidinis suvokė, apie ką kalbu, bet atsakyti neskubėjo, manė, kad  garsiau apie tai kalbėti dar anksti. Tačiau vis dėlto, kalbėjome rūpimo reikalo linkme, bet lyg išlaikydami paslaptį.     
     - Manau, jog sapną ir net nuojautas reikia suprasti, kaip signalą, kad jiems pasisekė.
     - Tai jau signalas iš ten - iš Astės,  Ypatos, ponios Citatos, Tomo Vaisietos, viso karietos ekipažo,- regis bent truputį  buvo ryžtingesnis Vidinis. - Ir jeigu tikrai taip, ačiū dievuliui, kad sugebame netriukšmauti dėl nežinia kur dingusios karietos. Maniau, kad tauta jos greitai pasiges, o, pasirodo, kad – ne. Nėra ir nereikia. Bet kol kas dar - ša, dar - ša. Kaip iš tikrųjų jiems sekasi, per anksti kalbėti.
     - Betgi sutarėme, kad sėkmės atvejų bus pasiųsti stebuklai. Ar –ne? Net nekalbu apie tavo sapną. Atsimink, ką tik buvusį mano kalbėjimą su tavimi. Jis kaip iš Bairono ar Adomo Mickevičiaus lūpų. Ar ne stebuklas? O kaip jis atrodo dabar? Stebuklas baigėsi, poeziją išnyko, tačiau žinia apie ją išlieka. Tiesiog privalome tikėti, kad  Astės kelionė pasiekė tikslą.
    - Tikėkime, Pranuci, kaip įmanydami geriau, bet neužmiršdami abejoti. Atrodo, lig šiol mums tai pavyko. Tylėjome taip kantriai, kad atrodė, jog patys užmiršome, kad mums bent kiek rūpi Astė ir jos komanda. Net tave žmonės liovėsi vadinti vežėju.
     Tai buvo pirmas atviresnis pašnekesys po to, kai Astė, perėmusi iš manęs karietos vadžias, išvažiavo nežinia kur. Iš tikrųjų, tas „nežinia kur“,  buvo įvyniotas tyloje, laukiant pasirodant pirmųjų stebuklų. Dabar jie lyg yra, ir visgi nepalieka abejonė - ar tikrai? Burnos, įpratintos tylėti, pasiruošusiuos užsičiaupti tuoj pat, bet nuotaika jau buvo kitokia, atrodė, kad galime it kaimo bernai, apglėbti per pečius ir uždainuoti kaip seniai seniai. Suvokėme, kad jeigu Astei  pasisektų stabtelėti bent ties Raigardo miesto vartais, pasaulis pradėtų eiti iš proto ir tai prasidėtų nuo mudviejų su Vidinių, pasirodžiusių su tokia žinia apie surastą kelią į Raigardą. Mes jos laukiame, jos bijojome ir tai teisinga, nes žinome, kad pirmiausia kelią pastos bažnyčia. Suprantu, kad baimės akys didelės, bet kitaip ji negali pasielgti ir todėl jos priešišką nusiteikimą priimame su pagarba, melsdamiesi prie jos pačios altorių, kad Raigardas miestas sugrįžtų atgal.
     - O kada tai prasidėjo, a? Ir nuo, ko.. a?- panūdo pasidairyti Vidinis. – Nuo amžinybės. Jau buvau beprarandąs viltį, kad kažkas atsiras pozityvaus mūsų laukime.         
     - Betgi, dėde Vidini, tai prasidėjo ne nuo amžinybės. Prasidėjo nuo tada, kai su dzieduliu išgirdote pasaką, - atsilipė Šventoji.
     - Ha, ha, ha! Štai kokie esam konspiratoriai, a?- nelaukdamas linksmai atsiliepė jai Vidinis. Iš tiesų, nuo savęs žmogus negali pabėgti. Ir neatsitiktai tu - mūsų Šventoji. Kaip gerai, kad esi. Bet kodėl sakai, kad tai pasaka? Niekuomet netikėjau, kad tai pasakai. Nie-kuo-met! Klausk dangų, klausk pragarą  ar dziedulį. Jis tai netgi geriau žino.
     - Taip, Šventoji, dėdė Vidinis niekuomet tuo netikėjo. Ne todėl, kad nuovokesnis. Jam geriau pasisekė. Buvo susitikęs tą moterį. Todėl nesunkiai ir mane įtikino, kad tai nei pasaka, nei legenda, nei sakmė. Ir prašau –panašu, kad greitai lenksimės tiems, kas mudu šauks  asilais,- pasakiau ir pridūriau, - žinoma, Kristaus.
     - Tuomet manęs čia nebuvo. Net ir tos karietos, kuria Astė išvažiavo, irgi nebuvo. Taip užrašyta. Tik pagal užrašus ir sakau, kaip atrodęs tas tada.
    Susižvalgėme su Vidiniu ir tylėdami išsiėmėme varno Goliaus plunksnas. Mintyse bandžiau atsiminti jau neartimą įvykį, bet kai sužinau, kad jie kažkada vežioti „Dženės“ karieta, atlyžtu, nes suprantu, kad toji atmintis praryta amnezijos. Šis nutikimas irgi iš tų laikų, kai lepinomės „Dženės“ kelionėmis, bet jai sudužus, jis išliko kai kuriuose užrašuose, kurie atsiradę  knygos – segtuvo valdoje. Jau atverčiau ir dienoraštį, kad iš Šventosios, pasak atsiradusio žargono, priimtume gimdymą. Varno plunksnos ar jų rašalas neįtikėtinai greitas – užrašydavo tekstus, nepraleisdamos nė žodelio, nepaisant kaip greitai būtų perskaitomi. Bet ūmai Vidinis:
     - Ne, ne! Dar ne laikas! Aš ne kunigaikštis Gediminas, kad mano sapnas pildytųsi ir, beje, kuris iš mūsų galėtumei prilygti jo žynio Lizdeikos gebėjimas perskaityti sapnų turinį. Ne, ne! Dar ne laikas! Nesame tikri, ar išeidami iš paslapties, nepakenksime Astės kelionei. Dieve saugok! Betgi, ponai, šitokio prašymo ir Dievas nenorės išgirsti. Nemanykime, kad jis galėtų pasielgti  kitaip, negu bažnyčia.
     Vėl tyla, bet po triukšmingo Vidinio išpuolio, ji atrodo ypatingesne. Jaučiu, kaip spengia, bet ne ausyse, o aukščiau, viršugalvyje.
     - Bet jeigu taikotės į galingą aštuoniasdešimties metų storumo dienoraštį, tai pradedu abejoti. Dėde Vidini, dzieduli, juk taikotės? O bažnyčia irgi dar ne Dievas. Dar ne Dievas,- ryžtingai ir netikėtai pareiškė nuomonę Šventoji. Bet tyla dėl to tik gilėjo, daiktai tolo, darėsi nepasiekiami, bet... atsiprašau. Ne visi daiktai taip. Matau, kaip priešingai jiems, prie mūsų artėja žvakė. Ir: 
         
               Prisiliečiu prie žvakės -
               Žvakė dega.
               Ir vėl jaučiu, kaip burnoje
               It  paukštis stebuklingas šneka,
                Vėl žodžiai bitėmis
                Kaip avilys sudūgzta.
                       
AŠ
Vidini, leisk man žodį tart -
Nesidairyk, kuomet ir pats esi stebuklas...
Kvailai atrodo
Šviesoje uždegti žvakę,
Bet kaip be jos?
Mačiau, kaip jos ugny
Drugeliai dega,
Atskidę iš tamsos.
Negi ir mes iš jų pasaulio?
Bet jeigu net ir taip -
Jau laikas pasakyt
Kuo esame
Net būdami Savy
   
VIDINIS:
Skaityk, Šventoji
Juk Biblijos esi
Paskutinioji
Šešiasdešimt septinta knyga.
Ir nesvarbu,  kad tai  kol kas
Težinome tik mes...

(Iš “Tada, kai buvome“)

Raigardai, kur tu?
XVI (tęsinys)

          Aš nelabai žinojau,
          Kam Vidiniui reikia
          Minėt Lizdeiką, Gedimino žynį
          Ir palinkėt, kad  Vilnius staugt vilku:
          - Kur tu, o Raigardai,
          Kur tu?

AŠ
Ar manote, kad bus geriau,
Jei šauksim tų, kas neateis?
Ar Šventaragio slėny kursim ugnį,
Kaip mūsų protėvių laikais?
Aš suprantu, kaip Raigardui krūtinę sopa,
Bet ten įeiti daug sunkiau,
Negu įėjom į Europą –
Nei ji, nei Dievas nepadės,
Todėl ir Šventaragyje ugnis užgesus,
Dangaus altoriais užpusta.
Betgi sakau, kam mums kalbėti apie tuos,
Kurie padėti neatesi.
Ir Lizdeika, deja,
Ir kunigaikštis Gediminas.

VIDINIS
Vaidinimai, nepyk,
Kad sutrukdžiau tau šnektą.
Juk nežinau, kodėl ir kaip
Sapnai į žmogų miegantį ateina.
Ir, regis, niekuomet,
Kai jis atmerktomis akim...
Kalbėk, prašau –
Mes turim šventą teisę
Savuosius protėvius atmint
Net jeigu būtų kryžiumi teisti.
Ir į mane sapnai galingai beldžias,
Net  pamanau,
Kad jie dalelė pelenų
Iš slėnio Vilniuj prie Neries,
Kur laužuose pirmieji kunigaikščiai degė –
Kiek jų ten
Irgi niekas jau nepasakys, 
Galbūt todėl ir žody ŠVENTARAGIS
Man telpa dar nesužinota
Mūsų praeitis.

          Ir vėl pritilome it musę kandę.
          Daug žemėj turtų,
          Bet didžiausias jų -
          Surast ir pamatyti,
          Ką praradę,
          Savo istorijos būty.
       
VIDINIS
Kalbėk, Vaidinimai.
Man laiko dar užteks
Ir pelenais įkurti ugnį,       
Nes jau nereikia eit – pareit.
Esu, kur reikia būti.

VAIDINIMAS
Tada dar,
Kai išėjo miestas,
Pakilo vandenys labai aukšti.
Lyg pridengė, kad pėsčias neateitų.
Bet paukščiai skraidė, netikėdami akim -
Žiū, vandenynas plaukia, maudosi,
Lyg Nojaus potvynis
Šį kraštą nuodėme žegnoja.
Ir nematysi, kas ir kaip
Po miesto kojom -
Versmės gerklė gili,
Ar pragaras atėjęs
Ugnimi liepsnoja.
     
AŠ
Iš kur, o Viešpatie,
Tokia žinia?

VAIDINIMAS
Taip Jums kalbu
Iš varno Goliaus žodžių.
Bet leidus jam.
Jis iki šiol ieškoti nesiliovė
Erelio lizdo, kuriame
Kadaise rastas Lizdeika.

VIDINIS
Ką tu sakai, Vaidinimai?
Su juo pažįstami seniai...
Su varnu Goliu it vienoj draugėj.

AŠ.
Labai seniai,
Ir niekuomet, o niekuomet
Mums nekalbėjęs,
Kad jam parūpo Lizdeika...
Ką - Lizdeika?
Net lizdas, kuriame jis rastas.

          Suspirgo ausyse kažkas.
          Ir sielą gėlė -
          Nesinorėjo patikėt.
          Vaidinimas nutilo.
          Aš tylėjau.
          Burnoj Vidinio
          Žodžių irgi nebeliko.
          Ir šitoje tyloj
          Šventoji sukuždėjo

ŠVENTOJI
Tai labai vyriška - ne viską
Net draugėje tuoj pat sakyt,
Nes būna, ir tiesoj ištartas žodis
Pavirsta akmenim 
Ir gali būti, kad savan lizde
Ir varnas Golius žmogų radęs.
Galėjo vardas būt jo Lizdeika
Bet argi būtina, kad taip?
O varnai Goliau,
Būk laimingas savo kelyje
Aš su tavim
Ir meilėje, ir ilgesyj.
         
          Subruzdo kiek...
          Kažką pakrapštė savyje
          Ir uždainavo angelas, ar dievas.
          Ar dar kažkas.
          Bet  ne! Tai ji pati, šventa knyga:

ŠVENTOJI (dainuoja):
Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.

Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus 
Bet tikiu, net žinau
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.

(Iš  „Tada, kai buvome“)
2010-01-19 00:11

NEĮRIKIUOTI Į BENDRĄ PASAKOJIMA

Tada, kai BUVOM... 

                                             4. PANAGĖS "PAŠINAS"

Jaučiu, kad vis dažniau pradedu girtis.
Fu, kaip negražu, bet reikia nereikia, ką užmirštu, ko - ne, o savęs niekuomet. Suvokiu, kad tai nieko gero nežada, bet, Dievulėliau, išgyvenus tiek metų, pajunti svorį ir kur pažiūriu, dažniausiai regiu save kelyje.
- Protingas senis, - menu, vėl pasigyriau, vos spėjo Kelias pasiprašyti į Dienoraštį, o aš kaip pat susivokiau: "prašom, Vieškeli, ateik ir būk."
Tuomet išgirdau:
- Nenori vadinti Keliu?
Nepasakiau, kodėl taip atsitiko. O užkliuvo kreipinys. Lig šiol jis man gerokai trukdo. Pasirodo, tuomet pirmą kartą panorau į jį kreiptis, sakydamas: "prašom, ateik, Kely, ir būk", bet kažkas viduje suurzgė, suburzgė. Neatrodė, kad padoru taip kreiptis - "Kely". Kur kas mieliau atrodė kreipiantis: "ateik ir būk, Vieškeli". Kiti siūlo į Kelią kreiptis mažybiniu Kelelio vardu ir visi kaip susitarę, esą, reikia vengti šio kreipinio, nes sudarko visą tekstą ar kalbą. Labai neskamba.
Betgi ar tai ne literatūrinis nusikaltimas? Kelias yra Kelias. Jis reiškia ir sveria daugiau negu kelelis ar vieškelis su vieškelėliais.
- Nepyk, - pasakiau, bet nuo šiol, kreipdamasis į tave, sakysiu, Kely. Tai labai vyriškai skamba ir ne tavo kaltė, kad prie jo nepripratinome savo ausų.

Praėjo kelios dienos, kai atsitiko toks, atrodytų, niekutis, niekam nejaukęs smegenų. Man per netrumpą gyvenimą - taip pat, tačiau šį kartą jis įsiėdė it pašinas panagėje, neleidęs nepaisyti nemalonaus skaudulio, tačiau pašalinti "pašiną" nesisekė. Atrodo, ir pirštas sukraujavo, o nedorėlis netgi įsitaisė giliau.
- Na ir ką bepadarysi, - pusbalsiu ištariau. - Negi ir vėl ramintis, esą, toks gyvenimas. Su pašinais panagėse jis man nereikalingas. Ne-rei-ka-lin-gas, - pusbalsiu įtikinėjau save. Ir jau ne pirmą sykį suvokiu, kad pasikalbėjimų su savimi reiškinys man darosi budingu saviraiškos padargu. Anksčiau tokie "pasikalbėjimai" pasilikdavo mintyse, tyloje, dabar vis dažniau išnyra į paviršių, į viešumą ir reikia dairytis, kad kas nenugirstų. Tačiau, deja, būna visaip. Šįkart lyg tyčia atsirado Vidinis.
- Ot, bjaurybė, pašinas panagėje užsikonservavo. Baru, pykstu, nors suvokiu, kaip kvailai atrodau, kuomet netikėtai išeinu iš savęs.
O Vidinis labai ramiai:
- Gal jau nesakyk NETIKĖTAI. Greit daugiau laiko praleisi kalbose su savimi, negu su bet kuo.
- Tau taip atrodo? Bet, deja, teisus. Pats pastebiu, kad taip anksčiau nebūdavo. Nebent per miegus. Bet ten, savyje, kažkas matyt yra. O! kaip labai noriu išnerši, išžvalgyti save, pamatyti, kas gi ten yra. Ne, neįtark, Vidini, kad apkvaitęs. Priešingai. Nemanau, kad toks protingas kada nors buvau.
- Protingas - neprotingas, bet kad ne toks, kaip anksčiau, tai iš tikrųjų, Pranuci, taip. Man net įdomu tave tokį stebėti.
- Stebėti?
- Taip, stebėti, - neskubino kalbos Vidinis. - Kai supranti, kad niekas be priežasties nenutinka, įdomu dairytis ir ieškoti, kur šuo pakastas.
- Ir kur? Suradai, kur jis pakastas?
- Man atrodo, kad mudviejų gyvenime jau nesunku atidžiau ir plačiau žvilgterėti į AŠ. Be ironijos, be išankstinio nusiteikimo ir bent susimąstyti, kažin ar užtektų Dievui begalybėje įžiebtų žvaigždžių, jeigu sumanytų kiekvienam žmogaus AŠ padovanoti po žvaigždę. Kartais pasijaučiu, kad esu ten, Savęspi. Ir tuomet atrodo, kad atsiveria irgi begalybė. Ten irgi aibė žvaigždžių ir viena Dievo dovanota žvaigždė tame pasaulyje nedaug ką keistų. O, Vidini, jeigu kuris iš mūsų sugebėtume savo AŠ išleisti į viešumą, į erdvę, į žmonių akis ir protus, tai supratimu, kad būtų reikšmingiau negu mirusio prisikėlimas. Galbūt net ir kategorija PRISIKĖLIMAS nebūtų reikalinga Nereikėtu Jėzui keltis iš mirties, matant ji ten, Savęspi.
- Neburnok. Matai, kas viršum galvos. Ne dangus, o gal paskutinioji diena. Pranai, pradedu tavęs bijoti. Visą laiką su tavimi nebuvo lengva, bet... Atleisk, dabar ypatingai sunku. Kai lauki, kad gal pailsėsiu, po truputį džiūsiu ir išdžiūsiu, aušiu ir ataušiu, o taip neatsitinka. Negi ir dangui prisieis rašyti malonės prašymus?
- Kad dangus trenktų į AŠ, jam irgi reikia gerai apsispręsti. Nekvailas ir žino, kad trenkia irgi į begalybę, trenkia į žmogaus Savęspi. Nemanau, kad tokį pasaulį galima sudaužyti. Net kuomet jis akims atrodo sudaužytas, vis dėlto tai nebūna tiesa. Tuomet ateina prisikėlimo metas. Ir mudu tą jau neblogai suvokiame.
Vėl tyla. Net ir nelaukiau, kad atsakys, o jam, matyt, irgi tai nerūpėjo. Bet pasakyti keli jo žodžiai vis dėlto buvo reikalingai.
- Tokios, deja, aplinkybės. Ne mes jų, o jos mudu susiieškojo. Ir ne tik mudu, - pasakė ir jau: - O su Vaidinimu apie tai esi kalbėjęs?
- Kodėl manai, kad apie tai su juo reikėtų kalbėti?
- Čia šiaip sau. Arba gal, kad neužmirštumei, jog yra mūsų kompanijoje. O jo valios apraiškos mūsų gyvenime akivaizdžios.
Parašė Pranas 15-10-2009 22:36:24

Komentarai
Skurdukas 16-10-2009 19:30:36
Rimti tavo skaitymai. Turėsiu skaityti iš ryto, kol dar galva dirba, Dabar net komentuoti negaliu
.