Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » DARBO KABINETAS » Pelėdos Darbo Kabinetas


Pelėdos Darbo Kabinetas

21 30 44

21

http://pra1939.2bb.ru/

TRAUKINYS -2 http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1112-2.jpg

              (fragmentai poemai)

3.
Tu ką?
Išties traukinyje  esu?
O mama! mama! maaama!..

4.
Nešauk.
Žinau, kad riksmas ima,
Bet  suprantu, kad jo dar bus.
Kelionė tolima,
Bet aiški kaip dangus žvaigždėtas.
Mokėk ir gerklėje
Pasergėti save,
Ir nemanyk,
Kad man tave smagu lydėti,
Tačiau kažkam reikėjo -
Ir... prašau -
Žvalgaus po tavo pirmą dieną
Ne kaip atrodanti, deja,
Bet traukinys
Iš Šklėrių išvažiavo,
Todėl ir vaizdas kaip tada:
Žiema.
Vandenis vaikšto po žvaigždyną,
O nežinia
Baltesnė negu sniegas
Pusnynais patvoriais
Kalnais išaugęs...

5.
Eilėrašti, kaip gera, kad tu čia.
Ką be tavęs daryčiau?
O vis maniau, kad gal ne tu,
O varnas Golius ar Vidinis
Lydės mane.
Sakyk, kuriais gi metais atsitiko,
Kai atvažiavo traukinys?
Dabar vasaris.
Dar įšalęs,
Bet jau plasnoja vyturys
Keliaudamas į  gimtą šalį.
Nejau manai, kad traukinys,
Kaip vyturys
Atgal sugrįžt negali?

6.
Dar pakalbėsim apie tai.
Dabar gi lipk į lopšį, mielas vyre,
Ir būki toj žiemoj tikru.
O traukinys?..
Vagoną po vagono
Praeisim kaip kadaise per metus---
Mokėkim būti, kuo privalom,
Kad ne vien traukiniui
Tačiau ir mums būtų gerai.

7.
Ir pamačiau,
Kai mano amen
Nukrito užu lango
Sniego pusnyje.
Einu į lopšį -
Gal ir vėl kažkas pasups
Ir traukinys sustojęs ūktelės:
- A - ūūūū! Tau sekasi, žmogau...
(Manau, bus daugiau)

22

VOMAS      http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1114-1.jpg

Tas rašymas Pranuk, padarys mus ubagais. AŠ DAR NUO PERNAI SĖDŽIU SKOLOSE,
o vėl norisi kokį anegdotą išsileisti

Aš:
Labas
Aš per paštą tau rašiau, kad negaliu pas tave įeiti. Pas save taip pat. Taip vakar vakare ir šiandien ryte, o dabar žiūri, kad  o' kei.
Na, o pas mane tai nieko naujesnio. Sumaniau bandyti parašyt poemą "Traukinys", tempiantis daugybę vagonų -  mano gyvenimo dienų. Rimto nieko nebus. Daugiau dėl to, kad būtų linksmiau...
O dėl tavo knygos, ką  gi...
Galėčiau ir aš tai padaryti, bet ... ne, neskubėsiu. Tau patarimų irgi neteiksiu, tik pasakysiu, kad  tie "pernai" - dar visai neseniai,  tai ir tavo skolos neįsisenėjusios.
Būk!

23

- Na, va koks vyras!http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif Skaityk, brolau, skaityk!
GYVENIMO
išmintis

Tinginys - tai žmogus, kuris neapsimeta, kad dirba.

Per pusę tik užpakalis dalinasi.

Meilė padeda užmušti laiką, laikas padeda užmušti meilę.
Pirmiausia pamiršti vardus, paskui veidus, tada užmiršti užsisegti užtrauktuką, o galiausiai - ir jį atsisegti...

Jei žmona iš tiesų būtų ko nors verta, ir Dievas ją turėtų.

Vedybos suteikia galimybę dviese spręsti problemas, kurių niekada neturėtum vienas.

Pagyrūnai tik lygumose kalnus verčia.

Jei žinotum, kur paslysi, galėtum vietoj savęs kitą pasiųsti!

Jei kompiuterininkas darbo metu. tik žaidžia žaidimus ir nieko daugiau neveikia, vadinasi, arba jis gauna didelį atlyginimą ir neturi ką veikti, arba gauna juokingą atlyginimą ir darbu yra užverstas iki ausų.

Kai moteris ieško kultūringo pašnekovo, dažniausiai ji turi omeny tik vieną kriterijų - kad jos nepertrauktų.

Kuo geresnis visureigis, tuo toliau tenka ieškoti traktoriaus.

Nežinai - tylėk. Žinai - nutylėk.

gyvenimo
paradoksai

Turbūt nėra labiau paradoksalios frazės, nei Aš paaukojau jam geriausius savo gyvenimo metus!". Viena vertus, moteris gailisi metų, praleistų su tuo asilu", kita vertus, ji pripažįsta, kad būtent tie metai buvo geriausi jos gyvenime.
***
Liūdna aksioma: šimtą kartų paskolint žmogui pinigų ar padaryk kokį nors kitą gerą darbą, o šimtą pirmąjį kartą atsakyk ir būsi daug blogesnis už tą, kuris jį iškart pasiuntė velniop...
***
Paradoksaliausias gėrimas - kava. Ją žmonės degina, kad būtų juoda, pila pieno ar grietinėlės, kad būtų balta, maišo su cikorija, kad būtų karti, įberia cukraus, kad būtų saldi, kaitina, kad būtų karšta, o paskui pučia, kad atauštų!

Jis padėjo visas savo santaupas i sąskaitą banke juodai dienai. Po dešimties metų juoda diena atėjo - bankas bankrutavo

24

http://zaliazole.lt/galleryfoto/675_5.jpg

VOMAS:
Daug ką aš jau žinojau ir kad Balsas Ispanijoj. Mudu susirašome. Kūrybinguose nuo senai, mano
likę dienoraščių, tai neišmeta, o rašyti niekur nerašau, nes jau akys atsakė. Ir savo paskutinį kūrinį
jau nebaigiau. Leidykla žinoma leis ir tokį, bet kaip plėšia pinigėlį - siaubas.
Tvarkausi dokumentus, nes pasibaigė grupė. Marijampolės zoninė komisija pravijo, nes už dviejų mėn. sueina pensijos laikas, o man jau slauga priklauso. Dabar vasario pabaigoj važiuos mano
dokumentai, nes galima rinktis pensija, ar neįgalumas. Aš neįgalumo gaunu daugiau, jei dar slaugą pridės.
Nuo gripo neišsisukau, užgulė plaučius. Gal ištrūksiu kaip nors. Tai tiek.

VOMAS
O man beliko paskarti. Kitaip jau nematau gyvenimo tame girtuoklių mėšlyne, Pats negaliu nueiti
iki garažo, o buvo meistras vežimėlį tvarkyti SmEGENIS IŠSIVEŽĖ, O AKUMuS
UŽJUNGĖ,apeidamas visas sistemas, iki -,18 val liepė krauti, o paskiau išjungti. GIRTOS ABI KURVOS, O gegutei pyzda užsidegė ir išvarė į platų pasaulį. Pagal nusistovėjusią tvarką, be savaitės neparskris, nes pradeda mokėti pensijas, o koks durnius su pinigu grįš namo.
Na kai prasigers ir neturės ką daugiau meluoti, gal pasirodys, telefonas pastoviai išjungtas, o senoji čia sienomis eina.Valdžios nėra šiame Dievo užmirštame kampelyje, O VISUR TIK LAISVĖ. Man jos jau per daug ir nesiruošiu žmonėms trukdyti  balių ir orgijų,
Taigi sulauksiu dantis sukandęs savo knygutės ir pasitrauksiu į požemį, savo nugyvenau ir nenoriu niekam maišyti kortų. Gaila našlaičio Poviliuko, bet jis jau ūgtelėjo.- NEPRAPULS. TAIGI LAIKRODIS JAU paleistas, O KADA BUS KONTAKTAS IR KOKIO TIPO, JŪS IŠGIRSITE,, NES SVETAINĘ PERIMS POVILIUKAS.
Viešpati, būk man gailestingas, daugiau tikrai neištveriu.

: Marijana
Stasy, taip negalima.
Palik tu jas ramybėje, nesinervuok ir nesigraužk, nebesugadink savo paskutinės sveikatos.
O GAL JUDU SU Poviliuku susiraskit kokį kampelį, Poviliukas tau pagelbėtų, o namų darbams gautum slaugę.Ko dar reikės, pasisamdysite.
Juk ir aš nieko pati nepasidarau, samdau moteriškę. Tik apie save apsitvarkau, o apie sudėtingesnius darbus ir nesvajoju.
O JUK TU GAUSI SLAUGĄ, TAI KUKLIAI GYVENANT IR PAKAKS IR MAISTUI, IR PRIEŽIŪRAI.
O IR Poviliukas daug padės.
O GAL DAR SUSIRASI IR ARTIMĄ SIELĄ, kURI PRASKAIDRINS TAU GYVENIMĄ.
Jų jau nebepataisysi, tad gelbėk tai, ką dar galima išgelbėti.
To tau linkiu iš visos savo širdies.

: Joana:
Stasy, ne , ne ir dar karta ne! Nebandyk taip net galvoti, kas bus su Poviliuku, tos girtuoklės sumaitos jo gyvenimą, pragers viską, dabar nors tu ten esi, tai vis šioks toks stabdys joms ir Poviliukui gyvenimo ramstis. Kas jį globos be tavęs, kas pamokys gyvenimo tiesų, kas pamaitins, iš kur gaus pinigėlių net būtinom išlaidom. Nepražudyk savo sielos ir Poviliuko gyvenimo! Sunkus tavo kryžius, bet nešk jį kol dievulis laiko tave šiame pasaulyje, pagalvok koks skausmas užgultų Poviliuką tavęs netekus, liktų vaikas be užuovėjos, be paramos. O dar žiūrėk ir girtų bobų orgijos persikeltų į namus, ką matytų anūkėlis, kur ieškotų užtarimo ir supratimo? Įsivaizduok  pilnas skausmo ir ašarų vaiko akys, prie ko prisiglaudęs galėtų išlieti savo sielvartą, kur rąstų paguodos ir ramybės užuovėją? Gyvenk ir kentėk dėl anūkėlio, nes tik tu vienas esi tarsi uola, sauganti jį nuo šio košmariško gyvenimo negandų.
Stiprybės ir Dievo palaimos tau, laikykis brolau, laikykis.

: vomas
Nebūtumėte draugai, pasiūsčiau visus po velnių, taip kai siunčiu valdžią.
Tik ji kalta, kad tokie įstatymai ir kito žmogaus nervai nelaiko, nuo
pastovaus nusišnekėjimo. PasKYKITE GUDRUČIAI, KĄ NAUDINGO PADARO
GIRTAS , BESIVOLIOJANTIS ŽMOGUS

: Joana
Pasiūsti visus po velnių - lengviausia išeitis, bet ką tas duos. Aišku ir draugo žodžiai mažai ką gali padėti, tuo labiau jeigu netiki jų nuoširdumu. O apie girtuoklį ką ten ir bekalbėti, kokia gali būti iš jo nauda, bet galgi ne kasdien tavoji būna girta, juk kažkas ir karvę pamelžia , kiaules pašeria ir daržą pasodina. Sunku, aišku nežmoniškai tau sunku, bet neišeitis ir pakelti prieš savę ranką.

: vomas
Iš kur, Joana, žinai? Bandei jau.

Pranas
Nežinau, Stasy, ką tau pasakyti, bet perskaičiau daug protingų žodžių, kuriuos pasakė kiti.
O gyvent reikia.
Ir nieko čia neišdėjuosi.
Tad ir darykime taip, kaip dar sugebame, žinodamai, kad už mus  to jau padaryti niekas nebegali.

25

Labas, Stasiau.
Net pats nepatikėjau, kad taip galiu, kuomet ir dulkių tiek nusėdę, ir žvakė uždegta, bet va - girdi juk? - Labas, Stasiau.
Nemanyk, kad girtas ar praradęs  atmintį.
Atėjau tiesiog pratęsti mūsų gyvenimus.
Manau, kad galima  nusikratyti mirties iluzijų ir bent  ilgesnį- trumpenį laiką pasilikti gyvenime.
Ko tyli, Vomai, Skurdukai, Strūgai?
O pasklutinis  mano eilėraštis jau irgi senokai rašytas.

***
Nedaug reikėjo
Vietoje širdies
Įkelti šerdį
Ir žiūriu pušim išaugau.
Ji ten, kur kažkada
Vidur mažyčio, vėjų išpustyto lauko
Lyg būrė ateitį
Čia miškas bus.

(...) Nelengva grįžt iš miško vėl į lauką,
Betgi šakotoje  žmogaus būtyj
Stebuklų nemažiau nei daug.

O miškas, išverstas kelmais,
Dar be sapnų atsimena save.

Taigi, iki  kito karto, Stasiau.

26

Scena XIII
             Jonas leidžiasi laiptais žemyn, tačiau nulipęs prisėda ant laiptų. Jo rankose iš Šv. Petro paimti raktai.

JONAS Pasak  Stasiaus , per pusę tik užpakalis dalijasi. Ech, nėra jau Stasiaus. Atleisk, Stasiau, jeigu kas  ne taip, bet kodėl tave atsimenu, kai ir taip tiek daug visa ko, kad galvoje  netelpa. Bet iš tikrųjų kokia  tavo savijauta, jeigu matai, kokie įnagiai mano rankose. O jeigu tai  būtų mano valioje, patikėk, Stasiau,  tuo pat duris į Rojų atidaryčiau... Bet raktai? Vienas auksinis, kitas sidabrinis. Ne, ne! tik aukso ir sidabro vienoje vietoje  nesu turėjęs. Ir štai turiu.
           
              Atidžiai apžiūrinėja raktus..

Taip, taip, tai tikra. Ir auksas tikras, ir sidabras. Ir raktai. (<i>padeda raktus ant kelių ir parėmęs ranka smakrą atrodo liūdnai kaip pakelės smuktelis</i> ) Bet kažkodėl nelinksma. Net ir su  aukso sidabro  raktais nuo Rojaus vartų. (<i>tyliai dainuoja</i>)
Pasvacyks antela, cykiai plūkiaudama
Pamislyk mergela už many eidama (2)
          Dieve mano, kaip vis dėlto mes pririšti prie šito nelengvo savo gyvenimo. Nagi, kaip jis ten man?.. O dabar  marš, bedievi. Pas  žmoną, marš. Ir pasakyk jai tiesą.  O Stasiau, Stasiau, ar ne tu taip? Jei žinotum, kur paslysi, galėtum vietoje savęs kitą pasiųsti.
Galbūt  kur nors kitur, Stasiau, bet tik ne pas žmoną. Na, ką gi, truputį pailsėjau, o dabar - žengte maš! Aš einu..
                                ( pasirodo žmona)

ŽMONA. Pasakyk  tu man- kas čia  vyksta? Iš kur šitie alpinistai? Štai vienas laiptais niekaip nesugeba nusileisti iš antro aukšto, o kiti sienomis laipioja. Kur  jie  nori ja pakilti?
JONAS: (<i> lyg negirdėdamas</i>)O! Čia tu? O  aš irgi čia! O ten ( rodo į lubas) Petras, Bet  be  raktų...
ŽMOPNA. Jonai, kas  su tavimi darosi. Sakiau, kad  bus negerai.
PETRAS. Jis labai panašus į Leniną. Nematydamas šitų raktų, net ir mūsų kunigas nedrįs parodyti, kad tai Šv. Petras, Beje, gal tu žinai, kur Lietuvoje  yra  Viekšniai? Suprantu, kad iš ten atėjo. Nuo senųjų kapinių vartų stulpo...
ŽMONA: Jonai, tu sergi. Mes  visi jau sergam.
JONAS  Taigi, sakau, ir mūsų kunigas jo nepažintų. Rodytų ir sakytų- taigi, mieli parapijonys  ar jau Lenino  nepažįstate. Ir iš tikrųjų, gėda nepažinti. Aš jį irgi pažinau, bet va šitie raktai sutrikdė. Pasirodo, kad žmogaus  atributika reiškia daugiau negu pats žmogus. O kad jie tikri, tai argi tuo suabejosi.
ŽMONA. Iš kur tai?
JONAS.  Sakau, Šv. Petras  atnešė
ŽMONA  Taiu kas  gi  jis- Petras  ar Leninas..
JONAS  Kai  su raktai,  buvo Petras. O dabar?  Argi kas patikės, net jeigu  jis ir Petrsa, Basas, aukšta akta, galva plika,  net ir švarkelis, kaip paveiksliukuose. Tokį segėjo ir Lukiškių  aikštės Leninas Vilniuje.
Prisimeni?
ŽMONA.(<i> Suklysta</i>) Girdi? Sakiau,  alpinistai  sienomis laipioja. Tamsoka, bet vistie kaip šešėliai, kaip šešėliai...
JONAS. Dabar va pagalvoju- kad ir  su raktais , Tai kaip, sakyk, galėčioaun Jais atidaryti žmogui dangų, a?
ŽMONA. Negiu tu nieko negirdi?
              9 ryžtingai pakyla ir eina atidaryti lauko durš, bet  jos uždarytos.
Žmona. Jonai, padėk tun tuo savo žaislus ir ..Ar nežmatai, kad ir durys užtrenkos..
JONAS. Tai ne durys. Tai blokada.  Ir jeigun kas gali  dar ateiti, tai  matyt, tik laipiodami  sienomis .

. Labai sergi, bet  esi kantrus , atkaklus ir nenori prisipažinti. Nagi eik pamiegoti. Tikėkim, kad rytoj

įJeigu neturėdamas šitų raktų bet kam- net ir mūsų kuniguyi pasakytu: esu Vladimiras Iljičius ir  ne nemirktelėjęs patikęčiau, įtikinėdamas, kad  girdi- būtu absursas jo nepažinti. Ir kakta, ir  bapzdelė, ir švarkelis ir...nepasakyčiau, kad toks pats, koki matėke  Vilniau aikšteje, bet ir skulptųta,.sa patiukęiau,

n bNa ką gi,. .,Tai irgi stebuklas, kad nėta  Ką gi,,. O gaila kad . -u TASIAS, per puse tikm sSakoma, p

27

žmog        Pranas Karlonas
   

   

       NEGRAŽI PELĖDA





Vilnius, 2011

Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi  išgirs artimesni- tolimesni man žmonės. Savijauta  nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada ligoninę. Apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas jau susiliečia su trečio brolio gyvenimu, kuomet du jo broliai protingi, o jis, trečias, kvailys. Tiesa, pasakos jam dažniausiai linki daug sėkmės, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. Ak, papūgėlės, nutilkite-, daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip  duota Dievo kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su bičiuliu Vidiniu, su  nesuvoktos sandaros knyga Šventąja, su visais tais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar- ne?
- Net labai keista, - sakau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Bet išgirskim, kaip jas girdžiu aš:

- Ir taip:
Pirmyn, vergai, nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
O tiesą sakant, nejaučiu laisvės. Nors kiek beatsimenu, vis supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu.
Bet šitam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur?
Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.
Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau dainavai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Betgi mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą ir abi laisvos.
Kas  buvo niekas, taps viskuo.
- O kas  jis, kuris čirkšt, žagt?
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme  ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt žagt, čirkšt žagt... Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet lankytojų akims godžios buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negali, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityk!?
Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus.
- O kur mes atsiradę?
- Kaip  suprantu, tolokai nuo zoologijos sodo. Regis, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
- Taip, taip, bet pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo Negražią pelėdą.
Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino.
- Nežino, ką rašo?

1. Zylės
                             
     - Betgi, Pranai, tu čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas.  Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti?
     - Va, va! Todėl ir panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais.
                      (Iš pokalbių prie neapvalaus stalo)

     Mintys aiškios ir jas girdžiu kaip putojantį alų, esą, ne tą laiką Jėzus pasirinko gimimui. Tikrai ne tą.
     - Bet ar jis galėjo rinktis? - klausiu pusbalsiu, net nepagalvodamas, kad iki advento dar nemenkas laiko tarpsnis. Žvelgiu į papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar  Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima įsikūrė nuolatiniam gyvenimui sode. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai. Žiema jau kone ant nosies, o jie spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau jos pasirodant.  Ir vėl pusbalsiu zylėms:
- O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad nedažnai to žmogaus geresnio žodžio susilaukia ištikimiausi krašto paukščiai. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
     Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane prisimena Vidinis ir deklamuoja:

Per tūkstantmečio vardą   LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro,
Net iš dausų.

Ant sienos surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.

Man ne vis vien
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau surast padėkit
Jų vyčių motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
    (Prašau, 2008-01-20)

    - Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė - bent kol dar smegenys veika - mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą  ten, kur esame, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia pajauta, transindukcija  per smegenų žievę, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir - kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai
Praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios,  bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės subanguoja tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. O kadangi sudėtingesni suvokimai mudviejų galvose vis  sunkiau besilaiko, ryžomės šį procesą  supaprastinti, apgyvendindami jį neaiškios kilmės subjektais, kurių gyvenimas ir visa būtis dėl kažkokių priežasčių pridengta ir saugoma paslapties. Ne kažin ką apie tai sugeba pasakyti netgi Vidinis, kuris tokiai jų būčiai gerokai imlesnis, jos sąvokų erdvėje orientuojasi lengviau, laisviau ir jau išmokęs  suprasti, kad, girdi, jeigu nenorima, kad uostinėtume kas kaip atrodo jų departamentuose, tai geriau to nedaryti. Tačiau ne tik Vidiniui, bet ir man, įtaiga iš TEN visuomet labai raiški, įsiterpusi į mudviejų savastį ir net koordinuojanti gyvenimą ir poelgius. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
     Betgi jis ruošiasi paskambinti suvokiau. - Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė...
    Ir jau netrukus išgirstu:
     - Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
     - Kas atsitiko?
     - Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad Eilėraščio sėja aplenks Kristaus gimimą.
    - Betgi ne dėl to skambini.
    - Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
    - Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
    - Kas, kas gyvena? Zylė?  Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
    - Oho, kokia sparta! Jeigu ne tavo parama, ko gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti. 
    - Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus Eilėraščio sėjoje.
     -Tai todėl ir padeklamavai, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
     - Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
     Atsikvėpiau ir:
Per tūkstantmečio vardą LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...

Papūgėlės irgi sukruto:
- Supratai?
- Ką reiškia supratai? Mes jau ne zoologijos  sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
- Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Aš dar jo, to pirmo žingsnio, nežengiau, dar vystykluose.
- Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
- Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad  kažką prarandu? Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome...
- Atrodo, kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu labai panašūs.

2.Prie ąžuolo   

     - Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė.
     - Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai atėjusi tik iš Aleksandro Ražo. Tiesa, gerokai anksčiau, kai šį reiškinį dar vadinome transformacija.
                     (Iš pokalbio su sodo kaimynu)

Kaip ir anksčia, zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena vienai iš tikrųjų taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas paapgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Gal bent dalinai todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą. Bet visai nerūpi, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio ir net  iki advento dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     - O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? - vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net mano Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     - Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     - Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     - O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
     - Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna. Nepraleisk progos.
     - Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Kasdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
     - Tu kur? klausia, grįžtelėjusi per petį.
     - Ė, ten! - mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
     - Parink gilių, gal dar rasi kokią.
     Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to kito čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, o  baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
     - Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     - Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėjant prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų, kaip atsimindamas deklamuoju nepabaigiamą rašyti eilėraštį.

Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų kardais prakirtus dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais
Dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą
Amžių kaulus.

     Kažkas žodžius užspringdo, jie nutyla ir - kaip neretai įsivaizduoju, jog Vidinis karčiai šypteli, net nemokėdamas suvokti, koks kipšas paliepė man į tokį, atrodytų, reikšmingą eilėraštį kišti kažkokią nesąmonę, kurią, beje, ir pats suvokiu, tačiau atsikratyti jos nesugebu vaizduotė lakesnė. Norisi, kad kas bent šitaip paregėtų, kiek daug per šio galiūno amžių, ten, po žeme, kur vaikšto jo šaknys, suguldyta, sunešta, supūsta žmogaus kaulų. Norisi, kad šis vaizdas atrodytų ypatingai raiškus, įspūdingas, talpinantis į mūsų smegenis supratimą, kad jie tautos išlikimui gal nemenkiau reikalingi, kaip ąžuolui jo šaknys. Net atsimenu, kad ir deimantui išnokti reikalinga didi giluma žemėje. Bet kaip tai pasakyti paprastai, laisvai, be filosofijos ir sunkaus kalbėjimo? Kaip?
    Sukaliodamas galvą akimis apvaikštau galingą medį nuo jo viršūnės iki keliais glėbiais beatrėpiamo kamieno, įžėlusio  šaknimis į aukštą kranto skardį ir stop. Tegali tik  dvasioje nusistebėti, kokios nepaprastos jėgos reikia išlaikant tokį milžiną, dar vis auginantį, platėjantį. Iš kur ji?

Iš ąžuolų šaknims
Ir deimantui nokinti 
Reikalingos gilumos, -

     atsidustu, bet jau žinodamas, kad tai nepriklauso eilėraščiui. Tai tik užrašas apie tai, kad be šitos juodos žemeles, be šito skardžio, be tos šviesos, kuri išsirpusi žemės įsčiose, tokie dalykai neįmanomi. Ši beprotiškai galinga jėga ateina iš žemės, iš jos gelmių. Ir ne tik į ąžuolą per šaknis, o į visą, kas gyvą, o paskui vėl sugrįžta atgal būti žemėje. Taip regis ir norėjau užrašyti, bet ant popieriaus atsiranda žodžiai, kurie lyg kažkieno kito numesti.
     
Eiliniai parnešė man Žalgirį" namo,
Pasakę, kad pirma reikėjo mirti,
O Vytautas Didysis tik dėl to,
Kad atsimintum, -

     - Vidini, tai tavo išdaigos, ar kaip čia? - net ne mintyse, o balsu klausiu, tačiau, regisi, jau galiu kalbti eilėraščiu, net tuo senu tekstu, kuris mažiausiai redaguotas.

Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom -
Mane augina Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?

     - Galingas tu, seni, oi galingas! O! kad visa Lietuva tokia, - po tylos minutės pakalbėjau ąžuolui, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbraukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
     Sapnuojantis?
     - Taip, sapnuojantis, - pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, galvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
     Ką - jeigu?
     - Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su šituo ąžuolu. Arba, kad ir tik vienas ąžuolas, - pakalbu panosėje, o netrukus raiškiau ir gal net prasmingiau:
   - Kalbėk, eilėrašti, kalbink. Nepalik savęs negyvo, nepalik, - prašau, kalbu, noriu, kad taip būtų, bet jau žinau, kad eiliniai į knygas neateina. Reikia būti Vytautu ir, žinoma, Didžiuoju, o eiliniai?..  Jie kad Vytautas Didžiuoju būtų, kad "Žalgiris" iš 1410-jų metų žibėtų, kad ąžuolas milžinas Kryžiokų ežero atkalnėje oštų, nesibaimindamas užgriuvusių audrų... Taip, taip, eiliniai...

Eiliniai po knygas nevaikšto,
Ištirpsta žemėje
Ir šviečia kaulais savo naktyse...
     
     -Betgi ir Vytautas ten. Taigi, Didysis. Net niekas nežino, kur jo kaulai. Ten, žemėje, visi eiliniai esame. Kai prie ąžuolo glaustosi spalio pabaiga, tokios mintys  netgi neginčytinos, argi ne? - girdžiu pasąmonėje ir nebejoju, kad taip girdžiu įsiterpusį Vidinį. Jau sakyta, kad tokiam mudviejų bendravimui nereikia telefonų, tačiau kaip šį reiškinį tiksliau pavadinti viešoje erdvėje, nežinome lig šiolei, tačiau jeigu išgirstume jį įvardijant transindukciją, ko gero, pamanytume, kad  kažkas iš mudviejų pasisavino seniai puoselėto reiškinio šitokį įvardijimą.
     - Čia geriau matyti, kad spalio pabaiga...
     - Betgi neneigiu. Juolab, kad visuomet būni kartu su Lietuvio kalendoriumi Aš be jo, tačiau spalio 27 ją irgi atsimenu. Paklausyk, - ramiai paragino Vidinis ir  lyg perskaitydamas iš knygos:
     Vytauto karūnacija buvo numatyta 1430 m. Vilniuje, tačiau  laiku neįvykus, tų pačių metų spalio 27 d. Vytautas mirė.
******   

3. Ar tikrai  aš?

- Stengsimės dirbti abiem rankomis  - ir dešine, ir  kaire. Man atrodo, taip žmogus sukurtas.
- Oi, pone, labai abejoju, kad taip žmogus sukurtas. Žmogui reikia turėti dar nemažai ko, o galvą - neabejotinai,  kad nebūtų bent taip prastai pakalbėta kaip jūs dabar. Žmogus sugeba būti ir be rankos ar  kojos, tačiau be galvos -  ne.   
   (Iš pasikalbėjimo su aplinkosaugininku J. Dautartu)

     Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko išeikvoji kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad būdamas prie ąžuolo, be Vidinio paramos per transindukciją , nesugebėjau atsiminti, kuo Lietuvos žmogui įsimintina spalio 27 -oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad daug metų, vartydamas Lietuvio kalendorių, nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias pažymėtas tik Ramojus vardadieniu. Su juo, kaip įprasta, priimant varduvininkus Pastriekės departamente  irgi susitikau saulės patekėjimo laiku ir kaip kažką nujausdamas teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateitų tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko neužtenka, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, to pakanka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir pakanka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo, Dievo, per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o ir gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis. Kitos nuomonės liaujasi asmeninėje tavo sąmonėje spalvinti jų matomus daiktus ar reiškinius. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais ar raštais pertvarkyti gamtą ir žmogų bevaisės ir nereikalingos.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją.  Žinau,  esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas Ramojus  jau deklamavo Laisvę, kurią parašiau pagal M. Gorkio apsakymą. Jau žinojau, kad ir Laisvė nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių šis man buvo mielas čigono Makaro Čiudros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net knygutės redaktorei Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio Makarą Čiudrą", negu mano Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
     Pastriekės departamente varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius, bet visais atvejais jų būdavę daugiau, o tąkart tik jis, varduvininkas Ramojus, ir aš.   

Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas.
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta -
Vos tiktai gimsta - jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė.

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
- O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kad tokia apeiga žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet jeigu ji nespės, tai nedidelis niekutis ir jis nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie Eilėraščio sėją Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, ir su Vidiniu, tik kitaip apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal, išleidžiant knygelę, kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir, spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis  atsisveikinimo su varduvininku rytinis epizodas  kyštelėjo skaudų klausimą, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės?   Kodėl neišgirdau Vytauto Didžiojo žingsnių, kuomet jais jis išeina iš gyvenimo, neužsikėlęs ant galvos karaliaus karūnos? Net pasidarė baisu  manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
     Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra? bet tuoj pat aukštai sparną pakelia kita mintis:
    Tu? Makaras Čiudra ir... tu? Nesek sau pasakų, žmogau! Ir neužstok savimi čigono. Gal truputį judu panašūs senatve, bet Makaro senatvė visuomet pajėgi pakilti į dangų ir, prireikus, nesibaimindama mirtimi trenktis į uolą. O tu? Dar gyvas, o jau rausiesi į žemę. Fu! Ne, ne, sakale, niekuomet ir niekuo nelyginki savęs su Makaru, nes po to tik žingsnelis, kad panorėtumei savimi ir ąžuolą užstoti..
   - Atsiprašau,- pusbalsiu tariu ir gerai suprantu, kad jokioje bažnyčioje nesu taip suprantantis ir  kitų suprantamas, kai šitokioje savijautoje, kurią nežinau kaip ir kada pradėjau tapatinti su   šventove, sakykim, bažnyčia Žmoguje. Čia, būnant prie ąžuolo, savijauta išgryninta, - be poterių, rožančių, akių kėlimo į dangų, nereikia Juozo Audrio Bačkio su jo klierikais ir  arkikatedros užkaltomis durimis žmogui pas Dievą ateiti. Ir gal ypatingai tokia savijauta veikli, kuomet ateini lyg atsisveikinti, nesipriešindamas supratimui, jog labai įmanoma, kad gal tai paskutinis kartas.
      Va, va, jeigu tai būtų čigonas, o ne Karlonas,  kūrentų laužą ir negalvotų, kaip jam būti ryt ar dar toliau. Jis tą turtą turi- laisvę, protingą žmogaus laisvę, kuri, beje, ne skilviui, o jo dvasiai reikalinga, - pašnibžda mintis, lyg ir norėdama, kad pasiginčyčiau, bet man dar proto užtena -  argi kas mane varo į Naujininkus? Galiu pasilikti, pabūti čia, Balsiuose, prie ežero, prie ąžuolo. Su giria, net ir su sodo nameliu ir ten įkurtu Pastriekės departamentu. O kiek zylių! O kiek daug  to, prie ko net  netyčia prisilietus, sieloje sudirgsi atsiminimai. Bet argi pasiliksiu?
     - Tai kad pasilikti neišeina. Ten , Naujininkuose, jau šiluma. Gyvensi negyvensi,  bet mokėti už ją vis tiek reikės ir nepigiai, -sakau murmesiu ir kažkodėl pralinksmėjęs:

Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

     Netoli iš  krūmų išgąstingai stryktelėjo  kiškis.
     - Negirdėjau, negirdėjau, negirdėjau, - nuaidėjo per girią ilgaausio  šauksmas.
     - Betgi kiek daug triukšmo tyloje! -nusistebėjau.
     - Ne tyloje, o mintyse, - kažkas paprieštaravo.
     - Niekur neskubu, dar pabūsiu, - atsidusau.

******

28

4. Talmudas 

- O apie knygą ar senai galvojote? Iš keleto kūrinių mačiau, kad toks savęs įprasminimas jums aktualus, bet ar jūs kaip ir šiuolaikiniai rašantys vaikai, anksčiau svajodavot, jog išleisit knygą? Ar visgi tik daug vėliau apie tai ėmėt galvoti?
     - Dabar sakyčiau kitaip negu dar taip neseniai kalbėjęs, nes surasti įrašai ant ąžuolo kamieno kažką labai svarbaus koreguoja sampratoje. Įrašai dar ne visi perskaityti, bet suprantu, kad dabar man labiausiai rūpi išleisti knygą, iššifruojant tuos užrašus, schemas, piešinius. Nežinau, kaip tai padaryti ir net nesuvokiu, kada taip galėtų atsitikti, tačiau knygos pavadinimas jau yra, o būtent Astės užrašai. Jeigu prieš šią knyga atsirastų kita ar kitos, tai nebūtų man taip rūpimi dalykai, negu  knyga, kurios, kaip numanau, dėl laiko stokos  niekuomet nebus. Todėl atrodo, kad apie jokią kitą knygą niekuomet negalvojau tik apie Astės noveles.
            ( Iš pasikalbėjimo su Mindaugu Kirka)

     Kas besužinos, kiek kartų buvau atėjęs prie šio ąžuolo? Ąžuolų mano gyvenime nebūta daug, bet esu sutikęs net didingesnių kaip šis, galingai šaknimis įsikibęs į paežerės skardį. Susitikdavome,  apsižiūrėdavome ir dažnai jie būdavo trankyti žaibų. Mėgsta Perkūnas žaibu trenkti į ąžuolą ir, matyt, todėl, kad drūta jėga tuščiai neeikvoja laiko, ieško sau lygių, kad po trankaus kirčio ir kitiems, ir sau galėtų pasirodyti, kuo beesanti. Ir vis dėlto bjauru suvokti, kai tokia jėga trenkiama į ąžuolą, kuris tuo pačiu negali atsilyginti. Tačiau argi tai nedidvyriška, kai suaižytoje, kartais net suskaldytoje krūtinėje išlaiko gyvastį ir, lyg nusispjovęs į dangų, gyvena taip, kad pagarbiai nenusilenkti jam net Perkūnas negali. Gyvena čia, ant žemės, toliau, arčiau ar šalia žmogaus, nesiguosdami ir nesielvartaudami tokia būtimi. Ir dabar štai pats nesmagiai pasijaučiau, kad atmintis darosi ištižus, negebanti susikoncentruoti, atsijoti grūdus nuo pelų. Atrodė, kad išties svarbesni būties reikalai pastumti į pakraščius ir tyčia - netyčia susitelkta prie nebūtinų, pramoginių dalykų mano atveju, prie knygelės išleidimo. Neatrodė, kad kuomet apie tai rimčiau galvojau. Ir jeigu ne dukros, knygelės laukti nereikėtų.
     Laukti?
     - Ko gero taip. Dabar jau, ko gero- taip,- prakalbau į ąžuolą. Bet tik dabar, po visų batalijų su dukromis. Reikėjo joms, kad į tėvo gimtadienį ateitų su eilėraščių knygele. Tik nemokėjau  suprasti, kodėl ne į Vidinio gimtadienį. Ir tu jau tą žinai, ąžuole. O! Tu labai daug ką žinai.
     Ąžuolas ramus kaip skardis, kaip ežeras, kaip visa giria. Apsiglėbiau rankomis krūtinę, per jas girdėdamas pulsuojančią širdį. Supratau, kad ji gerokai įskaudinta. Ir man neatrodė, kad dėl to galėjusi būti kita priežastis net neabejojau, ką  į ją  jautriai įsmilko ir tie didesni -mažesni knygelės parengties spaudai darbai, kurie man nebuvo malonūs. Nieko geriau nesugalvojęs, pasistengiau juos palikti dukterų rūpesčiui, bet būta tokių, kurie nepakrutinamai priklauso kompetencijai, kuria tegalėjome dalintis tik su Vidiniu. Žinojau ir žinau, kad neteisinga pasiskelbti knygelės autoriumi, bet Vidinis buvo kategoriškas bendraautorystės kratėsi it kipšas kryžiaus, nepatingėdamas mane įtikinėti, kad dukroms padės surinkti eilėraščius, kurie nekelia abejonių dėl to, kad jų autoriumi esu aš, taigi Pranas Karlonas.
     - Betgi tai neįmanoma.
     - Neįmanomų dalykų nėra. Reikia tik norėti. O jeigu ką - neužmiršti pasikonsultuoti su Šventąja. Per tuos metus, kai atidavėme saugai jai raštus, ji netgi jų aprašus padariusi. Tyliai. Taip pelė nemoka būti po šluota, kaip jinai dirbdama tokį darbą,- buvo atkaklus Vidinis, tačiau lig šiai dienai nesu pasakęs, kad, girdi, te blusos ant tavo, Vidini, bambos balių kelia, te būnie, kaip tau atrodo. Tačiau mano pasipriešinimas ir budrumas turbūt aprimo, nors priežastis galgi net kita, o būtent:   
     Kartą atėjęs prie ąžuolo kažkodėl sumaniau ant jo kamieno išpjauti savo vardą ir pavardę. Atlenkiau peiliuko geležtę, priartėjau akimis kuo arčiau kamieno, kad geriau parinkčiau išpjovai vietą ir pirmą kartą pamačiau, kad jis jau išpjaustytas, išskaptuotas, išdrožtas, ištarkuotas geriau - blogiau perskaitomais užrašais ar įžiūrimais piešiniais. Atsišliejau atgal ir, užlenkdamas peilio geležtę: argi taip galima, a? Kaip tai galima! Juk tai ne išvietės sienos ar durys!
    Vėliau, po ilgo triūso, perskaičiau ir PRANO  vardą su prierašais prie kiekvienos raidės:

P - piemuo, nes daug ganiau.
R - rašau, norėdamas priminti, kad buvau.
A - atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana. 
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      Nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N - namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A -  aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S -  save, paspirdamas lazda,
       paskutinius dantis renku.

     Man lig šiai dienai norisi, kad šie parašai kuo greičiau apaugtų žieve, užsilygintu, gal bent taip kažkiek apmalšintų medžio skaudulį ir kažkodėl vis baiminuosi, jog kažkas iš saviškių neaptiktų  mano radinio ir nesiimtu triūso perskaityti. Tai nelengva, labai nelengva, bet kai labai nori įmanoma, o nuo pradėto darbo negali atsitraukti. Aš tai gerai žinau, nes tai vienas didžiausių mano darbų, kuris dar nepaviešintas ir lig šiolei paslaptyje. Tuo metu, kai dukros su Vidiniu, talkinant Šventajai, rengė eilėraščių knygelę, aš ėjau prie ąžuolo skaityti ant jo kamieno paliktų raštų ir piešinių.
      Kodėl?
      - Taigi, kad ir aš noriu sužinoti- kodėl? Bet ar pasiseks, jeigu ir prie ąžuolo būdamas, neatsiminiau  Vytauto Didžiojo išėjimo dienos? Ir reikėjo, kad apie ją primintų Vidinis. Betgi gal tai irgi ne šiaip sau. Juk ir Lietuvio kalendoriuje, ši diena palikta be įrašo, tik su varduvininko atžyma - Ramojus.
     - Rytoj išvažiuoju, ąžuole. Nepyk. Tik aš vienas žinau, kaip man tavęs ilgėsis.
     Vakaras neskubėdamas leido sparną viršum girios ir žemai duburyje įkritusio ežero. Nelengvai,  girgždant kelių sąnariams, pakėliau ant kojų savo šimto kilogramų stotą, patrepsėjau vietoj, mankštindamas raumenis- ką gi, reikia  eiti, bet gerklėje kaupėsi dar nepasakyti žodžiai, o pasakyti juos- irgi nebuvo lengva.
     - Kitą kartą  kaip ateisiu, jau tikriausiai paskaitysime eilėraščių iš knygutės. Nemanau, kad tai bus sunku; sunkiau žinoti, ar tikrai kitas kartas bus, kad galėčiau ateiti.  Ir labai apmaudu, ąžuole, kad labai pavėlavęs aptikau šituos parašus ir piešinius. Būčiau laimingas, kad ir kitus galėčiau išžvalgyti ir iš tavo talmudo perrašyti į  savo sąsiuvinius.
     Mat kaip! Bet kaip esi girioje protingiau tarti talmūūūdas, kai ū su brūkšneliu.- lyg girdžiu ąžuolą, o pats tęsiu:
     - Nagi priimki, ką pasakęs, su atlaidžia pašaipėle. Žinau gi, kad talmudas netgi patvaresnis negu valstybių sienos. Kad ir Lietuvos. Talmudas žydų tautą išlaikė. Griuvo valstybės, trupėjo, trumpėjo, keitėsi ir nyko valstybių sienos, o žydai ir be valstybės būdami, išliko savo tautoje. Gink Dieve, nelyginu su juo savo sąsiuvinių, kuriuos nedrąsu  net Šventajai patikėti. Pakakdavo išmokti talmudą, ir, prašau - pagal išmintį ir gyvenimas, ir visa tautos istorija.
     -Taigis, taigis,- anot Žemaitės Vingių Jono, - supratingai pašnibždėjo ąžuolas, bet man to pakako, kad netikėtai užrašus ant ąžuolo kamieno savo mintyse įteisinčiau kaip talmudą. Neabejojau, kad tai prasmingiau, negu mano visi užrašai, verti laužo ir nedidelės pelenų krūvelės vienai kitai žolei patręšti. Kažin, ar bent  nutuokia, kokia išmintis juose padėta? Ir ryžtas, perskaityti visą tai, iššifruoti dar gerokai ūgteli.
   -  Klausi, kam to reikia. Tai kad nežinau kam.       
    Ąžuolas nepakruta nei mažiausia šakele, bet jaučiau, kad tokiais ketinimais netiki, nes tai neįmanoma, tačiau tyla gera ir man nesunku, suradus takelį po kojomis, kilti juo aukščiau, o išėjus į girios lygumą, nueiti iki pat sodo.  Net neatrodė, kad einu vienas, nes priėjęs vartelius, žinojau, kad reikia paskubėti užrašyti sukuždėtas eilutes:
   
Dar vis paklausiant išgirstu -
Kas sau
            (o ir kitiems)
                             esu?
Ir atsakyt nepaprastai sunku.

Taip, Pranas aš.
Taip, girių paukštis.
O kaip žmogus -
              žmogus šilinių,
Skaudus, kaip raidės išdrožtos peiliu
Ant ąžuolo kamieno, atmintį paliekant
Talmudu...
*****

(5) Tylėjimas reiškė sutikimą

  - Svetimą priešą matom, bet savojo - naminio, gal aršesnio priešo, gal pavojingesnio kirmino, kiuris  griaužia ąžuolo širdį matyt nenorim - bijomės!
   Laikas jau atsikvošėti. Laikas!
- Žinau, mielas Juozapai, žinau, kad  tu čia kitur nusitaikęs - į kito laiko kito žmones,  bet priimu šitą  kirtį. Jaučiu, kad jo neatremsiu ir galbūt  tikiuosi, kad  jis taip skaudžiau pritrenks, kuomet  nereiks sekioti nepasiekiamų  dalykų ir viltis, kad gal bent šį tą dar gebėsiu  padaryti ir aš, senatvės žmogus.
          (Iš pasikalbėjimų su Juozapu -Albinu                    Herbačiausku)

     Ne pirmas toks kartas, kai žinau, jog būtent rytoj po pusiaudienio teksią palikti šiltai pavasariu ir vasarą apgyventą sodą su nedideliu namuku ir jo pastriekėje įkurtu Pastogės departamentu. Išvykimo datos buvo paslankios - kada atrodydavo, kad patogiau, tuomet ir išvažiuodavome, tačiau visuomet tai atsitikdavo po Bobų vasaros, į spalio pabaigą. Dažniausia būdavo šaltoka, kai sodas nusvilintas šalnų ir krosnyje nemažai malkų supleškinta. Tiesa, krosnies šiluma į Pastogės departamentą nepatekdavo, todėl žvarbesniu metu nakvynės leisdavausi į žemesnę patalpą. Nedaug jos - nuo sienos iki sienos galima perspjauti, bet kambarėlyje nešalta ir nereikia kalenti dantimis ar drebinti kinkomis. Tačiau paskutinė naktis diktavo nusistovėjusią tvarką ir ją praleisdavau departamente, kurio termometro gyvsidabris rodydavo lauko temperatūrą. Pastogės  departamentas priminė savotišką iš lentų sukaltą palapinę svarbiausia, ko iš jo reikalaujama, kad be vėjo ir lietaus ar sniego.
   - Vėl kaip ne žmogus! Ir kada sugrįši į protą, - papriekaištavo Leokadija, palydėdama akimis belipantį laiptais aukštyn. - Pasigailėtum sveikatos. Nemanyk, kad kas atneš ir paduos. Kaulai girgžda, o jis, mat, dar jaunystės vaidinimais užsiima. Spartietis mat! 
   - Nepyk, motin. Nepyk. Vis tiek kartu nemiegam.
   - Užtenka savų bezdalų, - leptelėjo pavymui Leokadija.   
    Įžiebiau šviesą IIjičiaus lemputėje ir it nesavas pradėjau dairytis lyg kažko ieškočiau ir nežinočiau ko. Viskas gan tvarkingai ar bent neblogiau sudėta, kaip visuomet. Kita vertus, nieko ieškoti nereikėję, bet, užkliuvęs akimis lietuvių kalbos žodyną, nelauktai prisiminiau Joną iš Griškabūdžio, paprašiusį paaiškinti, ką reiškia žodis bezdėti. Pamaniau tuomet, kodėl darbštus žmogus tingi žvilgterėti į žodyną, o dabar pačiam tai parūpo padaryti, bet deja, deja - mano Dabartinės lietuvių kalbos žodynas tokio žodžio nežino. Nežino ir kito žodžio, būtent persti. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Matyt, ne todėl, jog jo sudarytojai manė, kad tokie žmogaus organizmo procesai lietuviui nebūdingi. Tačiau ir aš tik dabar, senatvėje, suvokiu, koks tai  dažnas lietuvio organizmo biologinis gyvasties pasireiškimas. Ne, ne todėl, kad pasak Simono Daukanto nu baimės mirusiam bezdalai skambina. Ne, tikrai ne todėl, o todėl, kad nykstant sveikatai pats save suvokiu, kaip bezdalą. Toks suvokimas šįkart pasidarė ypatingai skaudus. Ir tai todėl, jog jaučiau, kiek dar nemažai energijos ir sunkaus darbo reikia, kad galėčiau bent nukopijuoti ąžuolo kamiene kažkieno paliktus įrašus. Bet kol ąžuolas netoliese, galima sakyti, pašonėje, kuomet gali ateiti greitai ir bet kada, nesijautė, kad atsiradus kitokiai būčiai, kažkas pasikeis mano supratime, vertinant radinio vertę. Buvo tiesiog smagu nesuprantamus įrašus ir brėžinius vadinti ąžuolo talmudu, būti vaikiškai laimingu, kad galbūt niekas tokio lobio neturi ir saugoti kaip didžią paslaptį, o atėjus minčiai užsiminti apie tai bent eilėraštyje. Bariau pats save ir ieškojau kūrinėlio, kuris neleistų užmiršti, kokias nuotaikas išgyvenu. Tuokart  tokiu kūrinėliu tapo eilėraštis Šitoj šaly.

Šitoj šaly tėra tik vakaras
Nelyg dienos užgesęs pakraštys,
Tačiau ir čia gyvenimas,
Džiaugsmingai pasupa viltis.
Yra daug laisvės žvelgti į save
Ir nematyti, kaip atrodo laikas -
Eini kaip takeliu raukšle
Pabėgi,
         nukrenti,
                    keliesi vėl
Ir nejauti,
Kaip ant kaktos, ant veido laikos
Žemėlapiais išmargintas
Gyvenimas žmogaus.
Šešėliai į Rytus nuvirtę,
Po kojom nešiugžda žolė sausa,
O kojos tykios tykios -
Gal kiek svarbesnė priekyje išėjusi lazda...
Giedojimas bažnyčių sklinda iš visur-
Čia niekas nepaprašo, kad užaugtum.
Čia ir kalnai net pritūpia
Esą, norėjai būt Žmogum,
Tai pažiūrėk atgal
                     ar būti juo pavyko...
     
     Atsisėdu prie  stalo, pakilnoju užrašus, kuriuos pasiryžęs pasiimti į Naujininkus ir prie jų dar pasėdėti, parymoti, pakinknoti, tikintis dailesnio sakinio ar raiškesnės minties, o jei ne -  atiduoti į Šventosios archyvą. Šalia jų ir Alfonso Jocio triknygė -  po atskirą tomelį skirta lyrikai, satyrai ir aforizmams. Jau metai ir kiti, kai su jais nesiskiriu, tačiau lig šiol taip ir nepavyko su Alfonsu Jociu atsisveikinti. Negi taip ir nepavyks? - nudiegia mintis ir, glostydamas poezijos tomelio viršelį pasišnabždu jo pavadinimą Ieškojau nesamos žvaigždės, o pakėlęs akis,  pro šiaurinį departamento langą matau anapus keliūkščio išaugusias tujas. Už jų poetiškos išvaizdos namas, atėjęs čia iš kažkada melioruojamos Lietuvos kaimų.
    - O jeigu mudu abu,  a? Jeigu su Alfonsu pabandytume perskaityti ąžuolo talmudą?, -išgirstu netikėtai savo žodžius ir pradedu bijoti, ar nesikartoja amnezijos liga, ištikusi mane, žlugus Radijo karietai. Ir visai netrukdė su šiuo žmogumi ir sodo kaimynu būti kartu nepaisant, kad po sunkios ligos jis mirė 1996 metų viduryje, būtent rugpjūčio 23d .
     Laidotuvėse nebuvau. Į Antakalnio kapines nelydėjau. Asmeniškai dar jo nepalaidojęs, tai kodėl tai turėčiau dabar daryti, a? pasiteiravau savyje ir skaudžiai užgulusi ausis tyla sąžiningai pakartojo seniai žinoma tiesą, kad toks tylėjimas reiškia sutikimą, supratimą.
                                            2011-04-10 14:19:27

(6) Sklerozės atodangos

     - Viena didybės priežasčių sklerozė. Ar manai, kad  klystu?
     - Kai esi sklerozės galioje, nelabai rūpi, mielas Alfonsai, jos priežastys. Pats mėgsti sakyti, girdi, gyvenimo skonį geriausiai pažįsta  badaujantys.
                      (Iš pokalbių su Alfonsu Jociu)

   Mintis, jog žmogus nesugeba pasinaudoti jam suteiktomis galimybėmis, po mano galvą šlaistosi kiek beatsimenu ir truputį seniau. Vidinis irgi prisilaiko tokios nuostatos ir dėl to nepasitaikė nesutarimų, tačiau kalbėti apie tai vengiame, o tai reiškia, kad išlikome iki senatvės konservatyvūs, nedrįstame į save įsileisti veiklesnę, sakyčiau, ekstrasensinę dvasią arba ja naudojamės taupiai ir bailiai. Atrodė, kad ilgesnį laiką būti pasąmonės supratimuose, jos srautuose arba kitaip tariant, būti kitokiais yra neprotinga, juolab tokia savo būtimi užkliudžius ginčytinus dalykus. Ne kartą save įtikinėjau, kad nepadoru, apgailėtina yra nesiimti veiklos ir, nepaisant pasekmių, realizuoti save, atsiskleidžiant viešumai, koks pajėgus esi. Tačiau lig šiol niekas mano savastyje dėl to nesikeičia. Tik gal aitvarų sumažėjo, nes skaitydamas net savo ankstesnius eilėraščius, neretai nesuprantu apie ką jie ir kodėl jiems reikėję atsirasti. Manau, kad tokį reiškinį gan esmingai parodo ir beveik penketą metų išgulėjęs tekstas:

Mažyčiai aitvarai
Po sielą sklando.
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.
Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudinęs, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi - kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?
O šeštas ir dešimtas
Irgi išdaigų pilni ---
Atėję meldžiasi
Ir, vandenį iš čiaupo leisdami,
Nuo kojų nuodėmes nuplauna.
Paskambina raktais
Ir juokiasi:
- Dabar,
            vyruti,
                        eik!

O ten gi aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
- Ir aš, Pranuci, noriu rojaus,
Jeigu jis Vilniuje,
Ar Palangoj.

Tiek aitvarų, kad Dieve, Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi -
Netikras jis,
Jame tiesos nerasi.
Kaip Kristus 2
              prikalta
                        ji vinimis,
Bet paprašyk... ir aitvarai,
Parneš su kryžium ją,
Tik būk su jais,
Tik jų klausyk.
          (Aitvarai 2008-02-27)

   Žinojau, kad Aitvarai irgi nepateks į Eilėraščio sėją, bet tai padariau savo valia, be redaktorių paramos, ištraukdamas jo spaudinį iš šūsnies kitų. Tai pamačiusi Asta pakėlė akis, jas papūtė kaip balionėlius ir tylėdama sužiuro į mane.       
   - Tu supratai apie ką jis? - neatlaikiau žvilgsnio: - O gal manai, kad aš žinau, kodėl taip parašyta? Turbūt tada, kai rašiau, žinojau,  bet dabar... Net pamanau, kad gal tai Vidinio darbas.
   - Pasiimi tai ir laikyk. Gal kada sužinosi. Per Vidinį ar kaip nors, kodėl čia toks atsirado ir apie ką jis. Ir atsidususi: - Suprask, tėti, jeigu redaktorė nebūtų tavo dukra, ne tik šitą paliktų pakuroms. Oi, ne tik šitą!
   - Ar aš trukdau palikti? Net jeigu ir ne pakuroms.
   - Trukdai. Net labai trukdai. Žinau, jaučiu, kad pasikliauji manimi, tačiau tai, kad esi tėvas, menkina mano ryžtą neįleisti į knygelę nemažai rašalu sumurzotų niekučių. Rašalo daugiau negu kūrinio arba tik rašalas, o kūrinio netgi nėra. Supranti, tėti, apie ką aš? Jeigu nesupranti, dėl to nei geriau, nei blogiau, o jeigu supranti, nepyk.
   Dabar atėjo laikas man tylėti, bet akys nedrįso žvelgti į Astos akis.
   - Ar kas žinome, kaip net brangiai išleidžiamos knygos nupigo, prarado vertę, pagarbą. Knygų daug, o Knygos, deja, deja. Nelengva ją surasti ir ypatingai, kai kalbame apie poezijos Knygą.
   - Betgi ne aš šitą balių ruošiu. Visi mano gimtadieniai, net ir jubiliejiniai - be raštų. Man net toks lakalas kaip šampanas trukdo vyriškai pasigerti. Fui!.. O pagiriotis vis tiek reikia.
   - Prašiau, kad nepyktum. O knygelė, et,  literatūrinėje ertmėje net nebus pastebėta. Tuo ir  guodžiuosi, o mums va, saviesiems, liks atsiminimas vaikščiojančio tarp dangaus ir žemės. Aš nemanau, tėti, kad tai lengva.
   - Turbūt dėl tavęs toks mano pasivaikščiojimas, kad gebėtum protingiau pasirinkti.
   - Ką pasirinkti? Žemę ar dangų? Beje, ginčuose pas tave daugiau poezijos, negu kūriniuose, bet sutartis mūsų galiojo, o laiko ją nutraukti jau nėra.
   Daugiau tuomet lyg nieko nebuvo pasakyta ir, regisi, kad nereikėjo. Nežinau, ar kas dar taip lengvai pasiėmė pirmąją  knygą kaip aš. Atrodė, kad ne aš jos noriu, o ji manęs, bet vaidinti, kad ji man visai nerūpėjusi, būtų labai nepadoru, nors būta nemažai dienų, kai apie ją nepagalvodavau ir akivaizdu, kad į dvasią įslinkę kiti poreikiai darėsi reikšmingesni. Bet irgi - ką tai reiškia darėsi reikšmingesni, jeigu įsprausti tik sąmonėje ir iš ten nepajuda, teišlikdami tik suvokimu, kitaip tariant, leisdami žinoti, kad jie tokie yra.
   - Taip, Jocy, taip. Bet kaip atsitiko, kad ilgą laiką pasilikęs apgobtas tyla, ūmai ir ryžtingai ja nusikratai taip, kad sąmoningai pagalvoju, jog gal reikėtų paieškoti  bendrystės darbui, kurio vienas ar net su Vidiniu negebėsiu pakelti, - pakalbu pusbalsiu, vartydamas jo aforizmų Minties veidai knygelę. Jau puikiai žinau, kad nepaisant išbujojusios užmaršties, jo knygelių neužmiršiu pasiimti į Naujininkus ir darosi net malonu, kad  jos ten ateis anksčiau negu manoji Eilėraščio sėja.
    - Taip, Pranuci, taip, bet kaip atsitinka, - girdžiu tyloje gerai jo pažįstamą balsą, - kad taip dažnai užmiršti savo ketinimus? Ir visuomet tuo metu, kai būname greta, arba beveik greta. Ne, nemanyk, kad kalbu apie kapines. Tiesa, jau ir šios knygutės išleistos po mirties, bet kalbu netgi  nei iš jų, o iš žodžio. Iš savo Žodžio, Pranuci, ir ne taip svarbu, kad jie kažkur užrašyti neužrašyti.
   - Bet gal užmarštis mano bausmė? Štai dabar atsimenu apie ką kalbi. Nepyk, Alfonsai.
  - Džiaukis, kad  užmiršti. Baisu būtų, jeigu nieko neužmirštum. Ateis laikas, kai ir ąžuolas užsimirš su jo neiššifruotu talmudu.
   - Jis dargi nenurašytas
   - Palinkėk sau sėkmės ir daugiau jokių pasižadėjimų. O štai tą dieną rašei...   
   Nesuvokiau kaip iš  mano rankų išnyko Alfonso Jocio knygelė. Sėdėjau įprastoje vietoje, o prieš akis ant stalo atversto dienraščio įrašas:
   Būna, kai net užmirštu, kad šis dienoraštis yra ir galima rašyti. Dabar irgi prisėdau, kaip jau ne kartą, tik šį kartą panūdo paklausti: kam rašyti? Negi sau, kad po kiek laiko atsiminčiau, ką rašė tas žmogus, kuris gyveno. Jo jau nėra. Jis  buvo tik tą akimirka ir išėjo taip, kaip Senekos Laiškuose Lucilijui pasakyta:
    Juk klystame laukdami ateityje mirties; didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mirtis
   Velnias! Kaip čia taip? Nors vartau savo, bet reikia suprasti, kad jau pomirtinį dienoraštį. Neįtikėtina, tačiau paneigti tokį supratimą, deja, nesugebu ir net savo ranka prirašau:
   Žinau, kad nieko nežinau, nes tas AŠ, kuris reiškiasi šią akimirką, tuoj pat po jos išnyksta, miršta. Vadinasi, gyvenimas yra mirtis. Nuolatinė mirtis. Ir mūsų suprantamoje mirties valandoje nieko naujo neįvyksta. Taip juk?
    Tyli. Visi tyli.
    Ant stalo akimis užkliudau viename dėkle sudėtas Alfonso Jocio tris knygas. Mirė senokai, prieš trylika metų, bet ar tai pretekstas jausti, manyti, žinoti, kad jo nėra. Jau pats asmeniškai per 70 metų atidavęs mirčiai. Šia prasme mirtis guvesnė, paslankesnė negu ateitis. Bus ji ar nebus, o mirtis yra ir visuomet nusiteikusi prisėsti ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Ir kai atmintis šitą didžiąją manęs dalį kelia iš mirusių, mirtis nesipriešina. Ačiū tau, Mirtie. Regis, mes dar nemokame tau dėkoti. Net ir šios mano mintys tik atsitiktinės, nes vis dėlto noriu, kad šalia prisėstų knygelių Minties veidai, Seno Šepo šypsena  ir Ieškojau nesamos žvaigždės autorius. Taigi būk ant mano stalo mirties valandose, Alfonsai Jocy...
   Taip atidžiai, kartu su paskutiniu daugtaškiu  perskaitau dienoraščio įrašą, pažymėta 2009 m. rugpjūčio 1d. data. O dabar, taigi daugiau kaip po pusantrų metų:
  - Kur tu, Alfonsai Jocy?
  - Aš, Pranuci, Meilės planetoje...
********************************

29

(7) Akligatvis...

    - Net keista, kad taip greitai laikas praeina, bet ar ne perdaug malkų suspėjau priskaldyti galvoje, pamąstant apie gyvenimą, kuriame reikėjo ilgai būti ir nieko nepadaryti, o kas padaryta- ne taip.
   - Dar paskaityk M. Gorkio Makarą Čiudrą.   Čigonas, kad ji kur, bet pabandyk jam prilygti. Tik įsiklausyk: Argi tu manai, kad  esi kam reikalingas? Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia Ko jaudinies, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.
                             (Iš pasikalbėjimų su savimi)

   Laikas nejuda. Kažkas sugriuvo, susilaužė ir mėtosi po smegenis kaip po rudenio lauką. Žolė neauga jau, neželia ir reikalingas plūgas, kad arimai užpildytų tokią nykumą. Taip nedažnai atsitinka, bet dabar vis dažniau, tačiau papasakoti šitą  jauseną pabandžiau jau senokai...

Trapus gyvenimas.
Ir jau neskauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur.
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniukę žodžiai
Jau nežino
Ką daryti su savim.

Kažkas šalia pravirko.
Kitas juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba,
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų,
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
  (Dar šildausi... )
   
   - Kada tai?
   - Parašyta? Neprisimenu. Bet ne šiandien, ir net ne šiemet, - kalbuosi su savimi, bijodamas kad į tylą neateitų kažkas iš kitur. Bet kartu jaučiu, kad net ir baimė atselina jausdama jai geriausią veiklai laiką. Jis dabar buvo toks, kokio jai reikėjo. Nakties tamsa tirštai apgulė Balsių sodus, pasilikę žiemai jo gyventojai sukrito į patalus vienas kitas žiburėlis ir nieko nematyti, net panosėje už lyg rašalu tamsa aplieto lango. Bet taip tik akims akla, o iš tikrųjų matau kas kur ir kaip čia sudėliota. Kalbu, aišku, apie artimiausią aplinką, kuri, sakykime, panosėje ir kurioje sutilpę Akligatvio kaimynai. Nežinau, ar kas dar taip šį keliuką vadina AKLIGATVIS.  Artimiausios gatvės sunumeruotos ir šitoji oficialiai vadinama Balsių Sodų 1-ąja, bet nuo to laiko, kai sovietinių laikų sodininkai tapo privatininkais, kai savo valdas aptvėrė tvoromis, gatvės įgavo aiškius kontūrus mūsiškė išsiskiria tuo, kad ji bene trumpiausia ir nepravažiuojama, nes vakarinį jos galą užrišo Stasio ir Romos Žegliūnų tvora. Sunku pasakyti, kas čia dar taip greitai išaugo kaip jos. Pradžioje  atrodė, kad tvoros sujauks aplinką, nustelbs žalią, linksmą sodų gyvenimą, tačiau taip neatsitiko. Ir, matyt, pirmiausia todėl, kad jau suspėta įprasti prie gyvenimo su tvoromis, bet štai Vidos Jocienės - Alfonso našlės tvora kitokia, ji pasodinta ir auga tujomis. Žiema ar vasara, ji žaliuoja, bet ar daug kam rūpi, kad jos  sumanytojas jau Anapilio gyventojas. Ir bendrai, ar daug kam rūpi, kad daug šios gatvės ir aplinkos kūrėjų jau Amžinos šalies gyventojai.
    - Ar manai, kad nerūpi? - girdžiu it kas būtų į ausis įšokęs, o paskui suprantu, kad ir aš pats vis dažniau prisimenu ne tik Alfonsą Jocį, bet taip pat ir kitus išėjusius iš šios gatvės, beje, kartais net pabandydamas atsiminti užrašais. Tačiau šįkart labiausia rūpėjo žvilgterėti į nurašytus nuo ąžuolo talmudo ženklus. Kažkas lyg nenuginčytinai kalbėjo, kad būsiu įtikintas, jog vienas iš  brėžinių kone tapatus Akligatviui. Pirmą kartą ruošiausi pavartyti šituos savo užrašus, aiškiai suvokdama, ko noriu juose pamatyti.
   Ir ką gi? Kaip pakuždėta, taip surasta nepaisant, kad save įtikinėjau, jog atsitiktini dalykai neturėtų stebinti senatve apkerpėjusį žmogų, tačiau taip nebuvo buvau jautresnis, jaunesnis, geriau suvokiantis ir atmintyje atkuto, atrodytų, seniai užmiršti ir niekam net  man pačiam - nereikalingai dalykai. Prisiminiau čia atėjusį prieš beveik 30 metų, dar stiprų, daugiau kumpuotą negu pilvotą ir negalvojantį, kad ateis laikas ir reikės išdejuoti paskutinius žmogaus gyvenimo atodūsius. Laukas tuščias, plynas, ištiestas kaip paklodė  netoli vakarinio girios pakraščio ir prismaigstytas lazdų, žymėjusių išmatuotus sklypus. 72- asis atiteko mano žmonos daliai...
   - Vis žadėjai, kad pastatysi namą. Prašom.  statyk. Klok pamatus ir statyk...
   - Tu- ką?  Sapnuoji?
   - Betgi žadėjai.
   - Na taip, bet negi  juokų nesupranti. Ne tokie finansai, kad pastatyčiau.
   - Tu kaip nori, o aš vaismedį - kitą, trečią tikrai pasodinsiu.
   Taip prasidėjo mudviejų Balsių sodai su, sakytumei, gimtuoju Akligatviu, kuris dabar man pateikė tokį netikėtą siurprizą. Priešinausi, nesidaviau įtikinamas, bet pagal nurašytą nuo ąžuolo brėžinį, galėjau drąsiai įvardinti ir rodyti Akligatvio gyventojų tvoromis aptvertus savo sodus su jų statiniais. O naktis tamsi, nepermatoma akimis, o vis dėlto nepaprastai šviesi atmintimi, kuomet nedrąsu, net neįmanoma sakyti, kad kol joje vyksta toks gyvenimas, kažkas iš šios gatvės išėjo gyventi į Anapilį.
   Puikiai suprantu, kad šitaip iš mano lūpų išgirstas pasakojimas labiau panašus į girto žmogaus sapaliojimą, kad niekas neleis sau tuo tikėti, o man, beje, dėl to kažkodėl pasidaro linksmiau. Ir smagu  buvo suradus bet  kokius užrašus apie gyvenimą Balsiuose, dėti  juos į  krūvą, lyginti, glostyti, ruošiant  juos rytojaus dieną pasivežti į Naujininkus. Prieš supdamasis į patalus paskutinei metų nakvynei savo Pastogės departamente dar perskaičiau ir tokį užrašą:
 
    Jau nemaniau, kad ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 
   
     Prašom
     Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23 d.
    Lemtis Alfonso į XXI a. neįsileido. Ir nepaisant:

     Prašom,
     Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar vaizdais. O čia va... jau greitai 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

     Jeigu Jums reikia
     Galite sužeisti.
   
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet Alfonsui Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar.
   
   Žvilgteriu ir matau, kad šis mano užrašas iš 2009 metų. Vadinasi, pradėtas darbas dar nebaigtas. Nušluostau dulkes ir, prisiminęs Makarą Čiudrą, pagalvoju, kad turbūt dar ne laikas  sakyti: Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia.
   - Labos nakties. Rytoj grįžtame į Naujininkus.

(8) Giedojau eilėraštį...
   
                    Saulė ir kelmo nelenkia.
                    Saulė teka, bimbalas lekia.
                    Saulė pilnus pamatus vaikų priperi.
                                        (Iš patarlių ir priežodžių)

     Jau nemaniau, kad galėčiau užmigti akys uždengtos akių vokais, bet gyvos; ten savaime įsižiebia ir gesta visokiausi pažįstami- nepažįstami vaizdai. Retai geriau pavyksta į kurį nors įsižiūrėti, tačiau nesunkiai atpažįstu pirmuosius atėjusius į Akligatvį gyventojus Vytautą Beinorą, Mindaugą Račkauską, Vlado ir Marijos Leonavičių žentą Algį Rudį, eigulį Stanislovą??? ir, žinoma, Alfonsą Jocį. Net nesuprantu, kad jie jau išėję ir, galbūt, reikėtų persižegnoti, kad galėčiau juos patrukdyti pasikalbėjimu ar bent pasilabinti - nusišypso prabėgdami ir išnyksta, kol po valandėlės kitos vėl išnyra iš miglų ar ūkų. Bet netikėtai viskas dingo - pašokau iš patalo, skubėdamas susirasti laikrodžio ciferblate tiksintį laiką. Ačiū die, saulė dar nebuvo patekėjusi. Tai man brangiausias, prasmingiausias kiekvienos paros laikas. Kai gyvenu sode, visuomet ateinu saulės patekėjimo laukti prie šiaurinio Pastogės departamento lango -  nesvarbu, ar ją matau pasirodančią dangaus skliaute, ar ne. Toks įprotis atsirado lyg savaime, tačiau vėliau jį įprasmino kasrytiniai susitikimai su varduvininkais iš Lietuvio kalendoriaus. Ateidavo keliomis minutėmis anksčiau prieš saulės patekėjimą ir, sulaukę jo, glostydavome akimis dangaus lopinėlį, iš kur tuo metu šviesulys siųsdavo spindulius būtent į mūsų naują dieną. Dažniau būdavo, kad nepamatydavome, kaip jie sukrenta į akis, tačiau net patarlėms ir priežodžiams netikėdavome, jog, esą, ir saulė ne visuomet šviečia ar [kol saulė patekės, rasa ir akis išės.  Buvome sutarę, kad patekant saulei, net jeigu labai skaudėtų, privalome pasakyti jai kažką gero, mielo, neužmiršti jautriai siela ir akių matymu, kilstelėti ją į dienos erdvę. Man buvo apmaudu, kad šįkart nepasiruošiau kažką gero pasakyti varduvininkams ir kai laiko iki jų atėjimo beliko labai nedaug, pasiėmiau senus užrašus, tikėdamasis susirasti reikalingą   skaitymėlį ar jo fragmentą tokiai progai. Taigi tekėk, saulele, kad ir po debesėliu, - kalbu mintyse, - suspėsiu ateiti pasitikti į man šventą vietą. Mažai betrūkę, kad iškrisčiau kaip boba iš ratų, bet štai jau įprastoje vietoje laukiu varduvininkų ir tavęs. Tekėk!. Nors pečiaus nešildai, bet žmogaus sielą visados.
   Betgi ko delsia varduvininkai?
   Žvalgausi, laukiu, kad išgirsčiau, tačiau tik vis garsiau tiksi laikrodis, atskaičiuodamas sekundę po sekundės. Ne, tokio neramaus laukimo neprisimenu. Jau abejoju, ar reikės skaityti iš senų užrašų, kuriuos laikau padėtus ir atverstus ant palangės. Net neskaitydamas, regis,  atsimenu, kaip rašiau:
   (...) buvau ant ratų. Nuo vieno Vilniaus pakraščio važiavau į kitą, paskui atgal. Su savimi turėjau ir Alfonso Jocio eilėraštį knygutėje Ieškojau nesamos žvaigždės. Dievai žino kodėl, bet  pabijojau jį skaityti viešumoje. Apie tris valandas praleidęs autobusuose- troleibusuose nedrįsau perskaityti nei eilutės, nei žodelio. Svarbiausia to priežastis, matyt, ta, kad net du kartus reikėję pravažiuoti šalia Kalvarijos turgaus. Troleibusuose - autobusuose tokiu laiku susirenka nemažai prekeivių ir kažkodėl  baisu, jeigu kažkas pamatęs, kad skaitau eilėraštį Iš kur atsiranda poetai, sumanytų jį nusipirkti. Derėtųsi, siūlytų kainą, nuoširdžiai manydami, kad galima nusipirkti ir poeto širdį.
   - Neateis jie. Jau nėra laiko ateiti. Kažkas, matyt, svarbaus nutrūko, - išgirstu Leokadiją, bet greitai laikrodžio rodyklė šokteli į laiko padalą 7 14, o aš irgi pašaukiu: - Stop! Saulė teka. Ir  užgiedojau - kaip  tuomet atrodė- tai dienai labiausiai reikalingą eilėraštį. Taip, taip,  ne dainą, o eilėraštį:

Aikštė man ši - tai vėliavos minios,
Tai murmesys ir šventas gausmas jos.
Aikštė ši, kaip ugnikalnis rūstus,
Užkūrus ugnį vidur miesto.
Ji man, kaip laisvės varpas atkaklus,
Kaip vyriška giesmė poeto...
Jau, regis, geso žvakė ir žmogus
Ir Dievas traukėsi iš krašto,
Palikdamas bažnyčias ir namus
Be atgailos, be Švento Rašto.
Bet va - iš žemės, plytų, akmenų
Prasiveržė liepsna ir dega,
Ir klaupias aikštėje minia žmonių
Prie savo kryžių ir nelaisvių.
 
    Bažnyčiose, ypač sovietiniais laikais, regis, būdavau dažniau, tačiau dabar, į senatvę, toks poreikis atkrito. Net negalvojau, kodėl taip, bet tikra tiesa, kad ten būdamas negiedodavau net giedant kone visai bažnyčiai. Ir šit kaip perkūnas iš giedro dangaus giedu. Regis, ne taip blogai,  kad pradėjus antrą posmą,  prie mano balso prigludo ir Leokadijos:   

Aikštė  ši man - it vėliavos minios,
It žodžiai atnešti čia iš maldos.
Ir krūpčioja kaip žvakės aukštumoj
Mūs širdys, viltį apkabinę,
O laisvas žodis, sirpdamas burnoj,
Dainavo laisvę ir Tėvynę.
Čia vėl mes buvom Žalgirio pulkais
Ir priešas neatlaikęs, bėgo
Ir vaikščiojo po aikštę angelai
Rudom lietuviškom sermėgom.
Kartu su bočiais midų gėrėm jų,
Mus kalavijais jie žegnojo,
Pabarstė galvas pelenais pilių
Ir laimino aušrom rytojų.

Šita aikštė man - vėliavos minios,
Prie jų ištartas vardas Lietuvos.
Čia grįžo Kristus. Kaip dabar regiu -
Nuo kryžiaus lyg stebuklas kėlės
Ir mūsų kraują pavertė vynu
Ir pats už Lietuvą išgėrė.
O lūpos saldžios buvo ir smagu
Įkvėpti į krūtinę orą,
Kartojau sau - pavasariais tikiu,
Į ateitį tautos, jos šlovę.

O vidur miesto deganti ugnis.
Visa aikštė skaisti kaip saulė.
Iš bočių rankų imame kalavijus,
O į bažnyčias Jėzaus kryžių nešam.
Šitoj aikštėj ir vėl pradžia
Tautos ir Dievo,
Tavo ir - labai tikiu - kad mano
       (Katedros aikštė, 2008-03-03)

   Giedojimas su Leokadija baigėsi. Mano kaulams rytas apniukęs, žvarbus, bet jaučiau, kad įdienojus šilumos padaugės.  O pirmi žodžiai, kuriuos  išgirdau, užsičiaupus giedančiai gerklei, buvo Leokadijos.
   - Betgi tu gebi ne tik bliauti. Vargonininkui, aišku, neprilygsti, bet, bet... Per tiek kartu pragyventų metų pirmą kartą girdžiu. O Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jie, varduvininkai, neatėjo...
*****

(9) Besarmačiai

Jūs - žmonės!
Jums tikriausiai visko reikia?
Prašom.
Naudokitės mano širdimi.

Tiktai nežaiskite su ja.
Su širdimi žaisti negalima.
Jeigu jums reikia -
Galite sužeisti...

Aš norėjau pasakyti
Jeigu Jums nuo to
Bus lengviau.
            ( Alfonsas Jocys)

     Saulės nesimatė, bet žinojau, kad ji patekėjusi, o žmonai, pagyrusiai mano giedočiaus talentą, tariau:
   - Buvau sumanęs šnektelėti apie Akligatvio pirmeivius, bet taip neatsitiko. Keista! Ir kad  giedojau, ir kad varduvininkai nepasirodė. Niekuomet taip net netyčia nesitaikė. Ką tai galėtų reikšti, a? Matyt, Dievas vėl kažkur buvo susitikęs su Šėtonu. Vėl rodo jam savo stebuklus.
   Žmona kilstelėjo galva, paieškodama žvilgsniu  akių ir, nieko netarusi, leidosi laiptais žemyn.
   - Deja, aš ne Jobas, motin.
   - Apie ką tu?
   - Viešpats man davė, Viešpats ir atėmė. Tegu  būna vardas Viešpaties pagarbintas. Bet taip ne aš, o Jobas. - Ir numesdamas jai senus užrašus: - Gaudyk! Tai kažkas, ką jau užmiršęs ir, regisi, reikia atsiminti, kad neatsitiktų taip: Arti  bažnyčia, toli Dievas... Nenorėčiau, kad taip atsitiktų
   - Dieve, duok iš pono ubagą , ne iš ubago poną,- atsiduso
  - Kaip, kaip? Pirmą kartą girdžiu, - patiko išgirstas priežodis, bet jaučiau, kad į dieną su saulės patekėjimu įeina kuklūs, bet ne kasdieniai nutikimai. Atverčiau Lietuvio kalendorių, norėdamas geriau  vardais įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą labai temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalendoriuje juodu ant balto parašyti varduvininkai ir sakau gi, neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo rytas, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai...  Ar ne besarmačiai?  O juolab, kad ir diena verta netgi didesnio dėmesio. Dar vis įsiklausydamas  viliuosi, kad jie ateis ir net galvoju, kokius priekaištus reikėtų pasakyti, kad neatėjo į tradicinį saulės pasveikinimą, bet, deja, deja... O kalendoriau įrašai tokie, kad jie nepeiktini jau vien dėl to, kad sąžiningai painformuoja, jog  tais metais, kai gimiau Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kur įvyko iškilmingas paradas  sostinės atgavimo proga. Vilnius ir Vilniaus kraštas po 19 metų trukusios lenkų okupacijos sugrįžo Lietuvai. Ir toliau lyg kalendoriaus leidėjos Danutės Balsytės ranka: Vilniau žygis - didingas mūsų tiesos laimėjimas, o kad būtų įtaigiau, prisiminta, kad,  girdi, 1940m. Karių kalendoriuje buvo rašoma: be gerai ginkluotos ir pasiryžusios  kariuomenės  mes nebūtume į  Vilnių atėję ir nebūtume galėję jame pasilikti.
  Iš savo patirties neblogai žinau, kad diena, kurioje gyveni, užglaisto praeities regėjimus, mintys atslūgsta. Galėjau būti tikras, kad taip atsitiks ir man. Juolab, kad joje susikaupė persikraustymo į  Naujininkus darbeliai, kurių jau negalima buvo  atidėti.
   - Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Tadas, ir Simas, ir Judas... Visas Simajudas ir net daugiau,- pašaipiai gelia žmona, suvokdama, kad dar vis apsikabinęs mintimis neatėjusių varduvininkų ir matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį man jau nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotai, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir, prašau - visas sunkvežimis.
   - Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman,- vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi ne besarmačiai, a?
   - Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Taip pat ir sarmata..
   - Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
   - Iš kur žinai?
   - Pasąmonės pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašyta. Vienas žodis Bukietas ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi Lietuviu kalbos žodyne išgirsti, kaip dainuoja: Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį.
   Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau su  kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
   - Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai darbe miegu,- pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotoja. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
   - Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą  neužtruksi.
   - Ir tada nesiruošiau, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet  nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
   - Atsimenu tą bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileidžiam pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę..
                          (Bukietas žmonai) 2009-01-01

Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
   - Ačiū.
   - Ką?
   - Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių, Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti sugrįžk, akimirka, bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
   -Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi:- Nežinau,  kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus nežinia kur. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nesinorėjau galvoti, ar turėjo jis tokią pasirinkimo galimybę.
   - Ar neatrodo, kad  mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O taip arti vienas kito.  Greitai penki dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
   - Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
   -Tu ką? Ar mane vyru nelaikai?
   - Aš ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
- Meškerę? Na, žinoma.
- Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
- Ko gero,- pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be  meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
- Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga  Maksimos parduotuvė.
- Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose ir pailsėsime.
Linksmais nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.
*****

30

(10)  Prisiminė Vidinį...

      - O žinai, kad graužiuosi, kramtau nagus, kad sutikau tėtės  knygą redaguoti. Neveltui, sakoma, kad durną ir bažnyčion muša.
      - Kvailą ar kvailį...   
      - Aš iš priežodžiu ar patarlių žodžių nemėtau, jų redagavimu neužsiimu. Ir kitiems, beje, to nepatariu. O dėl knygos... Būtų bent pats tėtis prašęs, betgi Vidinis
      - Ir aš, Asta, ir aš. Tėtės gimtadienio proga galima ir su velniu pameškerioti. O nukandžioti nagai irgi ataugs.
               (Iš Astos ir Dainos pašnekesio)

  Asta su Daina į Naujininkus atėjo trumpai, bet svarbiai valandėlei, abi žinodamos, kad kitaip nebus knygelė bus tokia, kaip ji sumaketuota ir atiduota Petro ofseto spaustuvei. Toks sprendimas nebuvo joms lengvas, tačiau žinojo, kad pernelyg įkyrus kartojimasis, o ypatingai poezijoje, yra jos menkos kokybės reikšmingas ženklas. Visais atvejais geriau mažiau, negu daug, tačiau dar blogiau, jog ir tas eilėraščių pluoštelis, kuris paliktas spaustuvėje, kokybe taip pat, deja, nepasižymi. Tai vietinės reikšmės poezija, gan suasmeninta savimi ir dziedulio gimtųjų Šklėrių, nors toks teiginys ne be išlygų seserys nutuokė, kad prie šio peizažo reikia pridėti ir dėdę Vidinį, bet šis buvo kategoriškas sakydamas, jog jo poezija dar neišnešiota ir jeigu ji bus - tai negreitai. Tuomet pirmą kartą prakalbo, kad jo mintis svariau užima ne poezijos tekstai, bet filosofinės spėlionės apie tai, kokią dievo dalelytę reikalinga turėti savo sieloje, kad žmogus su žmogumi per didelius atstumus gebėtų susikalbėti nuojautomis, neabejodamas jų tiesa. Buvo įsitikinęs, kad, anot jo dvasios telefonai yra daugelyje biologinių organizmų ir kažkodėl nesuprantama, kaip atsitikę, kad labai retam žmogui pasiseka surasti, kurioje smegenų (ar ne smegenų) ląstelėje jie padėti. Tuomet Vidinis taip:
    - O va mudviem su dzieduliu kartais pasiseka taip pasišnekėti. Keista, žinoma, kad geriausias girdimumas visuomet tik poezijos diapazono bangomis. Kada tai atsitikę? Ė, net neklauskite, nors tai irgi įdomu, bet seniai, galbūt prieš šimtą metų, kai dar dziedulis lopšyje. Apie tai jo taip parašyta:

Kai reikia žvelgt į praeitį toli
Ir atsimint
Iš kur Vidinis atsiradęs -
Sugirgžda durys ir lopšys
Išeina vaikščioti po namą:
Pirmyn atgal,
Pirmyn - atgal.

- Poetas gal? -
Girdžiu svetingą balsą.
- Kad - ne!
Net nežinau
Su kuo jį valgo geria.

Sekmadienio varpų malda
Garsiau už lūpas kalba,
Bet šit į sielą pažvelgė dangus -
Platybė begalybėje sutilpo:
- Dar mažas,
Bet esi žmogus
Ir Dievas pasiuntė tau sargą. 

- O Dieve, dėkui tau,
Bet man svarbu žinoti sargo vardą,
Kad susirasčiau jį
Vienintelį tarp angelų,
Kuris štai dangumi
Į mano lopšį kalba.

- O gal geriau kartu
Nuo šiandien ir per amžius?.

- Norėčiau būti išdidžiu.
Vien angelo man truputį per maža.
Jeigu galėtumei dar būt draugu -
Prašau!
Gali kasdien ateiti pas mane.
O jeigu ne - 
Aš pats tave lankysiu.

... Pirmyn atgal,
Pirmyn atgal,
Mažytėm amplitudėm supasi lopšys.
Norėčiau šitą kelią jo
Būtim savąja pakartoti.
Na, o kol kas dar vis
Pirmyn!..
            (Pasivaikščiojimai -1)

    - Bet, dėde Vidini, šio eilėraščio nesu nei redagavusi, nei  skaičiusi, - pasakė Asta, o Daina irgi įtikinamai pareiškė, kad jo anksčiau nežinojusi.
    - Beje, patys tiksliai nežinome, kada pirmą kartą susitikę. Šis eilėraštis, sakytume, vienas paieškos fragmentų. Tačiau užrašytas irgi dziedulio. Jis sako, neatsimena šio mudviejų susitikimo, tačiau  aš puikiai. Tai spręskite, mielosios moteriukės, kam priklauso šis eilėraštis - man ar dzieduliui?
    - Tai kolektyvinis darbas, - nedelsė atsakyti Asta. - Be jūsų atminties tėtis nebūtį gebėjęs taip ar kitaip užrašyti.
    - Kai toks telefonas yra, bent kas gali paskambinti, suteikdamas ar tokių, ar išsamesnių, ar kitokių žinių. Ir todėl geriau būkime neturtingi, bet teisingi - visų eilėraščių autorystė priklauso tam, kas juos kažkur surado, iškėlė, o svarbiausia, kas aprašė ir padėjo ant popieriaus tokia forma. O tai padarė jųdviejų tėvulis. O ką būtent iš jo užrašytų tekstų dėsite į knygelę, tai geriausia būtų, kad pasitelktumėte redaktorių nuovoką. 
    - Ir vis dėlto...
    - Ir vis dėlto pasakiau moteriškės, kas man reikėjo pasakyti. Manau, beje, kad įtikinamai pasakiau, kadangi daug kartų apie tai kalbėjome su Šventąja, be kurios net užrašyti tekstai nežinia kur būtų klajoję, o bent jų dauguma prapuolę. Tekstų lig šios dienos dar ieškome ir, ačiū die, dar surandame. Beveik neįtikėtina.
  - Na, taip, tikrai, kad neįtikėtina, - paslaugiai atsiliepė Daina. - Net  mano pranašavimai kažkodėl apsilenkia su tokia būtimi, kuri galbūt žmoguje, galbūt pasaulyje, galbūt dievuose, kaip, sakysim, Baba. Su juo Indijoje buvau susitikusi, todėl ir tariu būtent jo vardą Baba.
  - Tai tiek, kas atrodo reikėję  jums pasakyti, - tarė Vidinis Astai ir Dainai, ir lyg atsimindamas: - Tik nemanykite, moteriškės, kad man asmeniškai nerūpi dziedulio knygos leidybos dalykai. Tačiau mano nuopelnai ir rūpesčiai kur kas didesni jo raštų paieškoms ir išsaugojimui. Žinoma, ir čia mane aplenkia Šventoji, kuri net pabandė peršokti save pačią. Bet tai kita tema. Ir tas dalykas, regis, jai labai pakenkė. Suredaguotą, gatavą knygą ar kūrinį ji dar nepajėgi gimdyti. Per anksti, dar nesubrendusi, tačiau, mat, ir po Šventosios protelį kipšai, matyt, sugeba pasiausti.
  - Ar kas bloga Šventajai atsitiko, dėde Vidini?
  - Nesiskundžia, bet jaučiu, kad... Na, pažiūrėsim, kaip ten, bet mano nuojauta ne kokia. Todėl ir dziedulį paraginu, kad parvažiuotų iš Balsių sodų. Na, žinoma, ne atviru tekstu, bet turėtų jausti, kad nereikia delsti.
*****
11. Ginčas

   Dievas vienas niekuomet nebūna. O davatkos jo draugijoje    pačiame pakraštėlyje, netoli kunigų. Ir ne visuomet Dievas visagalis. O! pažiūrėkite arba paklauskite šv. Mykolą, kokią kariuomenę reikėjo sutelkti, kol pavyko aukščiausią dangų atsikovoti iš Šėtono.
   Bet karas dar nesibaigęs, dar, deja, ne...
             (Iš vardo Goliaus neužrašytų atsiminimų)

     - Negi laukiate? Bet jeigu taip, kodėl be gėlių? pasakė Asta, įėjusi į buto svetainę ir suradusi A, B ir Jot trijulę, ant stalo žvaigždutėmis mirksinčią Šventąją ir Vidinį, nusiteikusį kuo mažiau kalbėti. Beveik nekreipdama dėmesio į kitus, Asta priėjo prie Šventosios: - Jaučiu, kad bene labiausiai pyksti, bet tokią teisę turi tik tu viena. Iš visų čia esančių tik tu viena, -pakartojo.
     - Taip įsitikinusi?
     -  Gimdėte, gimdėte...  Po lapelį, kitą ir štai kokia šūsnis makulatūros grįžta atgal. Patikėk, Šventoji, ne be mano pastangų.
     - Makulatūra gal nereikėtų vadinti, bet parnešti atgal nebuvo lengva, - pasakė Daina, ant stalo užkeldama krepšį su tvarkingai sudėtais rankraščiais. - Jeigu tai nebūtų tėtės, manau, kad nebūčiau drįsusi parnešti.
     - Cha! cha! Cha! - linksmai nusikvatojo Šventoji: - Kai išgirstu apie gimdymus, norisi prašyti varną Golių, kad padovanotų plunksną ir bandyti parašyti savo knygą, kurią galėčiau padėti šalia dziedulio raštų. - Ir tik Astai, bet jau ramiai, solidžiai: - Redaktorių mokslų niekuomet, Astule, nekrimtau. Jaučiu, dar neatėjo tas laikas. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu vėl priimti ir saugoti tai, ko atsisakė  pirmoji dziedulio knygą. Koks jos, beje, pavadinimas? Pirmoji sėja?
     - Eilėraščio sėja
     - Gražus pavadinimas, bet aš dėkoju, kad šio krepšio su, pasak tavęs, makulatūra nenunešėte į krosnį, į ugnį, kaip Nikolajus Gogolis Mirusių sielų antro tomo. Sako, prieš mirtį bandęs rašyti iš naujo. Ar tai tiesa? 
     - Tai tiesa, Šventoji. Bet Gogoliui buvo lengviau, kadangi degino savo kūrybą, o štai mudvi su Daina į pirmą knygą neįleidžiame savo tėvo kūrybos. Manot, neskauda? Bet geriau riekė geros ruginės duonos, negu krūva ...  Na, suprask gi.
     - Kaip nesuprasi? sulaukusi progos, pašoko raidė B: - Taip, taip, gerbiamoji redaktore Asta, geriau riekė duonos, net jeigu ji ne ruginė, negu krūva šūdo. Atsiprašau... negu krūva šlamšto. Tik pauostyk, kaip smirda, a? - ir paėmusi lapą iš atnešto krepšio skaitė ant jo užrašytą tekstą:

Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
Čia  - AŠ.
Ilsėk ramybėje,  tu mano AŠ.

Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą  AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus:
Čia - AŠ.

... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
       žegnodamas
                    kasiau duobes.
              (Tas Aš  2008-04-07)

     Kambarėlį, vadinama svetaine, užkrito nemaloni tyla, bet B buvo ant balno ir stabdyti kovos žirgo neketino:
     - Oi, kaip liūdna, kad užmiršome nupirkti redaktorėms gėlių! Bėgu, nupirksiu. Maksimos parduotuvė netoli, o ir gėlių parduotuvė tik anapus Dariau ir Girėno gatvės.
     - Daina, girdi? Raidė B liūdi, kad gėlių mums nenupirkusi. Matai, koks skaudulys jautrią, gerą jos širdelę užgulė. - Ir raidei B: - Mudvi, mieloji, žinojome, kad taip bus, nes ten, kur tu teikies būti, gėlių niekuomet neatsiranda. Bet ir nereikia. Sugebi dovanoti tai, ko kiti nedrįsta ir nemoka, būtent nereikalingą triukšmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tau to reikia. Ar šitaip ugdai savo aktorės talentus?
     - Ką dar pasakysi?
     - Labai nori?
     - Nei noriu, nei ką, bet jeigu užsimojai, prašau, sakyk.
     - Nenorėjau čia ateiti ir paaiškinti. Žinojau į kokią nedėkingą šventę einu. Ačiū tau, kad žinai, kur Naujininkuose galima nusipirkti gėlių, bet manau, kad jų gyventojams, o ypatingai svečiams, būtų geriau, jeigu Naujininkai turėtų bent vieną viešą tualetą. Tuomet galėtume, reikalui prisiėjus, ten pasmirdėti, o ne savo kelnėse.
     - Ką? Ar aš smirdu? Užsičiaupki! Nereikia tualeto ir kelnių, kuomet taip kalbi. Užtenka tavo burnos.
     Nei Asta, nei raidė B nesitikėjo, kad jųdviejų įprasti ginčiai šįsyk šoktelės į aukštesnį lygmenį, bet dabar tai buvo akivaizdu ir, sukrutęs Vidinis:
     - Nagi, nagi... Kas dabar čia pasidarė? Ė, sakiau gi, kad jokių paaiškinimų ir pasiaiškinimų nereikia. Dziedulį žinau, pažįstų geriau, negu kad jūs.  Šaltokai ir gan abejingai laukia savo knygos, tačiau priežastis ne ta, apie kurią kalbate.
     - Apie ką tu, dėde Vidini?
     - Žinau apie ką. Ir visi žinote apie ką aš. Tik pačią priežastį kiekvienas vertiname skirtingai. O toliausiai nuo standarto nutolęs būtent jis, dziedulis.   
     - Na gerai, susitaikykime ir nesipykime, - palinko arčiau raidės B Asta: - O jeigu užgavau - atsiprašau. Taip aš truputį specialiai, kad greičiau perdegtumei ir atvėstumei. - Ir pakėlusi galvą ir apžvelgdamas savo negausią publiką: - O dabar visiems noriu į akis ir ausis pasakyti, kad atsakomybę už tai, kas atsitiko paruošiant išleidimui Eilėraščio sėją, prisiimu asmeniškai, tik teisti knygos redaktorius, juolab, kai tai daroma už akių, dar anksti. 
    - Prašom! Prašom! Kartu su Daina imkite atsakomybę, o mes pasiimsiu visą šitą, anot tavęs, nemalonu kvapą ir ... iki geresnio pasimatymo. Jausčiausi didžiai skolinga, jeigu tokio pasimatymo jums nepažadėčiau, - neatlyždama nervingai pasakė B:  O pyktis, žinoma, mums nereikia. Bet nemanykite, kad dziedulio dukterims, Šventajai ir dėdei Vidiniui tokie dalykai rūpi daugiau, negu mums, raidėms. O! mums ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi laikydamas pirmą knygą. Ir bendrai - kaip jis jaučiasi, kai su knyga. Ir net nesvarbu, kas tos knygos autorius.
     - Šaunu. Šaunuole esi, mieloji B! Valio tau! Aš juk irgi apie tai. Knyga privalo būti verta pagarbos, nepaisant kas jos autorius. O kai jos autorius mano tėvas, deja, norėtųsi, kad pagarbos sulauktų kiek beįmanoma daugiau.

(12) Literatūriniai sugrįžimai

   
- Net ir Šventasis raštas sako: išpažinkite vieni kitiems savo nuodėmes; todėl išpažįstu savo nuodėmes, dArtanjanai.
    - O aš iš anksto duodu išrišimą; jūs matote, kad esu geras žmogus.
.                   (Iš A. Diuma Trys muškietininkai) 

    Geresnių- piktesnių žodžių buvo daugiau, tačiau po truputį jie aušo, lyginosi, švietėsi - ginčas rimo. Ne pirmas sykis taip, bet juk dvikovose grūdinosi ir senieji Aleksandro Diuma muškietininkai. Daug kas manė, kad raidė B nusiteikusi Aleksandro Diuma romaną Trys muškietininkai išmokti mintinai. Nesikratė tokio sumanymo ir Jotas, užtat raidė A neretai juos pašiepdavusi, esą, ar reikia judviems stengtis, jeigu akivaizdu, jog autoriaus ir varde, ir pavardėje, ir net jo romano pavadinime neįsileista nei raidė J. nei B. Ir, girdi, ačiū dievui, kad taip, nes priešingu atveju, būtų labai sukliudę A. Diuma ir jo geriausio kūrinio autoritetui. Ir dar kartą, esą, ačiū, bet šį kartą ne dievui, o jai, raidei A, kad ji, neretai apsiliedama devintu prakaitu, sugeba būti visur ir iškesti beprotiškai sunkų kūrybinį darbą. Net ir parašant Tris muškietininkus.
  - Nesigirk, nesigirk, sesul. Kai musė įkrenta į barščius, ji nesako, kad sriubą virė, - moka atsiliepti B ir kažką pacituoti, tačiau citatos  iš Trijų muškietininkų jos burnoje visuomet it saldumynas, kurio pačiulpti nesidrovėdavo bet kuriuo dienos metu ir bet kokioje kompanijoje. Citatai ji ruošdavosi. Iš išorės visuomet tai atrodydavo vienodai - dešinės rankas smailiu pasigremždavo kairįjį paausį ir klausydavo, kaip čeža ausies būgnelyje. Svetainės visos esybės šitą jos įpratimą gerai žinojo ir suvokė, kuo tai pasibaigs eilinį kartą - laukė citatos iš Trijų muškietininkų, tačiau, regis, pirmą kartą suklydo. Raidė B vėl atsirado prie dziedulio sugrąžintų rankraščių ir panašiai kaip anąsyk, iš jų šūsnies pasiėmė lapą, permetė akimis raštą ir Šventajai:
  - Jeigu suklysiu, pataisyk mane, gerai?
  - Netikiu, kad suklystum. Kas žino, kas nežino, o mudvi žinome, kad neretai esame paskaitinėję dziedulį.
  - Nesu tikra, bet, duok, dzievuliau, kad taip, tačiau eilėraštis pasitaikė, kuris man irgi stringa gerklėje. Tai va:

Nutilo žodžiai...
Lyg ugnim
Būtų paleidę juos.
O žodžių tų,
Kai tyli jie gailiuos.

Tai kur esi,
O žodi tikras,
Kurį karais,
Nelaisve
Ir badu
Ne kartą priešai baudė?

Baust baudė, bet laimėti neįstengė.
Girdi?  Šaukiu tave,
TĖVYNĘ...

Arba kodėl neišgirstu, kaip plaka
Ir žadina viltis
Jaunystės žodis - MEILĖ?
Kodėl pritilo žodis  - PAREIGA?
Kodėl ausų nedrasko žodis DUONA?

Galbūt atokvėpis ar šventė manyje,
O gal baisiau?
Kai žodžiai šie prityla Žmoguje
Tai sako, kad iš jo
Nedaug žmogaus belikę.
  ( Nedaug žmogaus  2008-01-15)

    Padeklamavo ir neįtikėtinai droviai vėl pažvelgė Šventosios pusėn, kur vėl sušvyturiavo, sumirksėjo įvairiaspalvių šviesų žiburėliai. 
  - Puiku, - pasakė Šventoji, - žodis žodin, kaip dziedulio parašyta.
  - Kažin, ar tikrai jo vieno? - pusbalsiu suabejojo raidė B, o Daina: 
  - Geriau būtumei pacitavusi kažką iš Trijų muškietininkų. Beje, ar specialiai rinkais šį eilėraštį?
  - Rinkausi? Kištelėjau ranką į tavo nešulį, o jis pats į rankas.
  - Nežinau, nežinau, bet nujaučiu, kad čia kažkur kažkas giliau pakasta. Sakyki, B, o jeigu būtumei citavusi iš Trijų muškietininkų, tai ką būtent?
  - Tokios minties nebuvo, bet iš tikrųjų kažkodėl peršėjo priminti trijų muškietininkų vardus. Ir būtent taip, kaip jie atrodo citatoje...
Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai  sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešimtame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame Porto ir trisdešimt pirmame Aramio.
- Taip, - atsiduso Daina, - jeigu kas suprantate, kodėl raidei B taip knietėjo šita citata, lenkiu galvą. Negi todėl, kad šituos dziedulio rankraščius prilygina Grafo de La Fero atsiminimams? Ne, ne, taip tikrai negali būti. Tuos atsiminimus jau seniai visas pasaulis skaito kaip Aleksandro Diuma  Tris muškietininkus, o čia... Atleisk, mieloji B, jau ir man galva suskaudo nuo tavo siurprizų. Kada gi subręsi rimtam gyvenimui?
  - Kada? šoktelėjo  B. Ir apsidairydama: Ar  girdite, ko klausia Daina? Ji mane dar su čiulptuku burnoje mato. Ji net nežino, kad penktadieniais irgi nedera valgyti kiaušinių, nes, kaip sako muškietininkas Aramis tai ta pati mėsa, nes iš jų išsiperi viščiukai. Ir dar -  ar ne gėda dziedulio poeziją lyginti su atsiminimais? Mano galva, tai daug pasako apie redaktorės kvalifikaciją...
  - Ak, kokia šaunuolė! nusijuokė Daina: - Gal ir gerai, kad esi tokia, kokios kitur nesurasi.

(13) Neįtikėtina, bet akivaizdu

   Senasis testamentas taip: Noe po tvano gyveno dar tris šimtus penkias dešimtis metų. O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė
   Kažin, kiek metų varnui Goliui? Skraido kaip jaunas ir atrodo, jog vengia apie senatvę net kalbėti. Negi dėl Šventosios? Kirvis kotą atitiko, tai neginčytina. Pati būdama lyg stebuklas dar stebina savo gebėjimų galimybėmis. Argi galėjome manyti, kad per trumpą laiką Segtuvas knyga atsivers į būtybę, kuri pritinka ir Dangui, ir Žemei. Iš tikrųjų, tai netgi solidžiau negu šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
                            (Iš Vidinio Mėlynųjų sąsiuvinių)

      Kad ir neskubėdamos, bet ar pasiginčydamos, ar meilų žodį tardamos, netgi to pačios nepastebėdamos, abi redaktorės (kalbos - Asta ir techninė Daina), po truputį priartėjo prie durų. Atrodė, jau paskutinius  žodžius jomis kalbanti raidė B, kažkodėl paklaususi:
   - Sakykite, redaktorės, ar jums teko girdėti tokią mintį: Jie gali todėl, kad jie mano, kad gali.
   - Ar taip labai svarbu?
   - Techninei redaktorei gal ne taip, bet kalbos redaktorei, manau, kad svarbu.
   - Palaukit, palaukit, moteriškės, - netikėtai sukruto švytėti šviesomis Šventoji. Ir klausia: - Ar teisingai, Daina, suvokiu, kad esi techninė.?
   -  Redaktorė knygelės? Taip bent bus užrašyta. Ar kas atsitiko, Šventoji?
   - Regis, atsitiko, Daina. Dar pati nežinau, bet man labai smalsu. Ne ką žinau, apie techninės redaktorės profesiją, bet suprantu, kad jeigu prireiktų, galėsi man padėti.
   - Visuomet. Ir labai  mielai, bet neįsivaizduoju kaip, kokiu būdu galėčiau padėti.
   - Dar palaukim, Daina, dar ir aš  nesuprantu. Gerai? O kol kas dėkoju už pažadą. Abiems būtų geriau, kad nereikėtų tavo paslaugų, bet... Viešpaties keliai nežinomi.
   Ir tuomet netikėtai pasigirdo gerai visiems pažįstamas varno Goliaus balsas:
   - O Goliaus keliai? Ar jie jums žinomi? Jūs, berods, čia nemažai triukšmavote. Net kvėpuoti sunku, - niekieno nepastebėtas, kaip atsiradęs kompanijoje lyg priekaištaudamas kalbėjo varnas Golius. Papliauškė sparnais it delnais ir paskubėjo prie Šventosios: - Negi ir tu? Klausiu, negi ir tu į ginčus veliesi? Suspėsi, bus laiko, o dabar negalima. Sakau, negalima ir baigta! Liaukis!. Klausyk to, kas dangų geriau pažįsta, kaip žemę.
   - Ne, ne. Tikrai, Goliau, ne. Stengiuosi gyventi ramybėje. Bet, žinoma, ne mirties ramybėje. Tu to juk irgi nenori.
   - Nedidelis čia tas mūsų triukšmas, -  atsiliepė Asta. - Jau sakiau, kai publikoje pasirodo raidė B, bažnyčios tylos nelauk ir poterių su ja nepapoteriausi. Va, jai nežinia kodėl parūpo žinoti, ar redaktorės žino, ką kažkada Vergilijus sakęs. Regis, geriau ir protingiau būtų suvokti: nepasitikėki tuo, kas švaistosi pagyrimais. Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, ar paukštis, ar raidė.
- Puiku, Asta! - pagyrė B, - tavęs literatūroje, deja, neperšoksiu, bet Vergilijų pacitavau ne šiaip sau. - Ir jau varnui Goliui: - Kaip čia taip atsitiko, kad tavęs net Šventoji neišgirdo. Neįtikėtina! Visuomet už didžiausių varstų  išgirsdavo. Ir tik girdi džiūgaujančią: parskrenda! parskrenda!
-  Deja, šį kartą taip, neišgirdo. Todėl ir atskridau čia, kad šį kartą ne kaip visada. Bet tikiuosi, kad nebus blogai.
- Ar gali būti blogai? - sukruto raidė A. - Ką tai reiškia? Ne, ne, tikrai taip nebus. Blogai negali būti. O kad mūsų nuotaikos gal ne tokios, tai va, matai, Goliau. Kai kam, o taip pat ir man, nelabai patinka, kad šie dziedulio rankraščiai sugrįžta nepasiekę Petro ofseto spaustuvės, kad jų mūzos pasilieka be knygos.
   - Ak, va kaip, - sausai pakrankė Golius ir vėl budria akimi sužiuręs Šventosios pusėn: - Jeigu atvirai, ponai, man asmeniškai nesvarbu, bus ta knyga ar visai nebus. Tai todėl, kad kokia ji bebūtų, niekuomet dziedulio mūzoms nebus taip gera, kaip Šventosios globoje. Niekuomet!
   - Taip nereikia, Goliau. Tu žinai, kad mums nepavyko kilstelėjus kartelę, peršokti aukščiau, - pasakė Šventoji ir truputį pamirksėjusi, paspinduliavusi šviesomis: - Tegu tai nebus paslaptis, ponai. Atėjo metas, kai pamaniau, jog sugebu nužengti dar vieną žingsnelį tobulėjimo prasme. Dabar, žinoma, yra priežasčių suabejoti, kad gal nereikėjo skubėti, bet patys pasižiūrėkite ir suprasite apie ką taip, atrodytų, nesuprantamai kalbu. Jeigu man nepasisektų, bent nesupykite, tačiau aš labai pasistengsiu.
    Ir tuomet ir Asta su Daina, ir raidžių trijulė A, B ir Jot, ir Vidinis pirmą kartą matė, kaip iš, sakytumei, Šventosios dvasios, iššoko dziedulis, Astos ir Dainos tėvas. Bet iškart patikėti tokiu reginiu buvo pernelyg įžūlu. Reikėjo mirksėti, trinti akis, galvoti, kad kažkas atsitiko su nervais ir regėjimu. Lig šiol dziedulį, kaip ir kitus pažįstamus- nepažįstamus, Šventosios klausytojai išgirsdavo kaip balso įrašą, tačiau šį kartą jis pasirodė panašiai kaip lėlė Barbė, toks, kad atrodė, jog galima juo žaisti, bet - kaip? Taip, taip, jis lėlės Barbės dydžio, bet juk dziedulis kaip gyvas. Lėlės įvaizdis nyko, blėso, nes ir kalba, ir išvaizda, ir bendravimo manieromis ogi kaip nukopijuotos. Šįkart  nužingsniavo prie atnešto su rankraščiais krepšio ir ...
   - Aš gal jums paskaitysiu truputį apie kosmosą,  truputį apie kitką, bet svarbiau, kad šis eilėraštis man dabar yra gerokai prasmingesnis negu prieš kelias minutes. Beje, tiesiog knieti jį pavadinti Kas ji? , - kalbėjo į lėlę sutilpęs dziedulis, o krepšyje  suradęs, ko ieškojo,  užkėlė ant nosies blogai besilaikančius akinius: 

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į Sielą,
Kad nors mirk!
O Dieve, kas Jinai?
Kaip piešti ją ant popieriaus ar mintyse,
Žvaigždynus imančią į savo būtį?
Galbūt tai nuotrupa,
Atskilusi nuo Visagalio,
Fragmentas Žodžio, kūrusio pasaulį?
O gal iš sielų mūsų Visagalis?
Atėjo.
       Šviečia.
                 Degina ugnim.
Ir tikisi, kad gal daugiau neklausim,
Kas Ji.

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į Sielą,
Kad nors mirk!...
  (Kas ji?   2007-10-30)

   Perskaitė, pasitaisė akinius.   
   - Tai toks tas Sielos reikalas. Nelabai ir pats suprantu, kodėl taip čia vyksta. Nei laukiate manęs, nei ką, nes dziedulis, jūsų supratimu, negali dalintis į kelis. Tas, jūsų laukiamas, dar nesugrįžęs iš sodo, o aš jau esu čia. O ar ilgai būsiu, deja, net ir Šventoji negali pasakyti - gali atsitikti, kad greitai nebūsiu. Dėl manęs, tai tiek to, ne taip svarbu būsiu ar ne, bet neduok Dieve, kad nebūtų Šventosios. Pailsėkit, ponai, labai jus prašau tegu ir ji truputį pailsi. Tai, ką  regite, ne šiaip sau atsiranda. O aš irgi grįžtu pabūti ramybėje.
   - Tai yra tai, ko nesu mačiusi. Net ir kinuose ne. Ir net kažkodėl nenujaučiau, kad taip galėtų būti, - tylai sukuždėjo raidė B, tačiau po tokių žodžių pasirodė, kad ir toks kuždesys pernelyg triukšmingas.
   - Būtinai patylėsiu, -pasižadėjo Asta ir kitiems: - Girdėjote, ką dziedulis-  Barbė sakė? Ša, ponai, ša...
  - Tai tik burna, tik liežuvis gali tylėti, o ten, dvasioje ne, neįmanoma. Viešpatie, tu kažkur čia pat ir, regisi, kad sekundė kita ir aš tave pamatysiu, - pakrutino lūpomis dėdė Vidinis. Ir vietoje taško: - Tai bent Simajudas, kad tave kur!

(14)  Kelionė kaip per Simajudą

  - O taip, anas ponas, taigi tavo minimas Girnius...
  - Juozas Girnius...
  -  Apie jį ir kalba, Juozą. Taigi kalbėjęs, kad, girdi: sena tiesa, jog savo akyse sunku pramatyti ir rąstą, o artimo akyje nesunku pastebėti ir krislą. Bet jis taip tik todėl, taigi tavo minimas Juozas Grinius, kad galėtų pasakyti savo tiesą, būtent: kiekvienas turi  būti paliktas savo paties sąžinei. Tačiau privalu neleisti sąžinėms užmigti. Šia prasme būti kitų sąžine tai pačiam būti jiems krislu, t. y. savo pavyzdžiu neraminti jų sąžine.
                            (Iš pasikalbėjimo su varnu Goliu)

    -Pavargote. Bet argi gėda? Jau nemažai metų, tėvuk. Spėju, kad apie septynios dešimtys. Gal net daugiau, - kalbėjo vairuotojas, retsykiais atitraukdamas akis nuo kelio ir pažvelgdamas į mane. Sėdėjome automobilio kabinoje, įterpę Leokadiją tarp savęs. Šunelis Kandžius tupėjo man ant kelių ir, iškėlęs ausis antenomis, nekrutėdamas stebėjo nervingai judančią  automagistralę.
  - Gerai spėji. Ačiū, kad padėjai sutampyti šiuos Simajudo kraustulius.
  - Kelintą kartą girdžiu taip sakant. Kodėl- Simajudo? Norėjau anksčiau paklausti, kas jis, Simajudas, su kuo valgomas, bet pagalvojau, kad dar laiko yra ir patys pasakysite.
  - Pasakysiu, bet įdomu, kad, ragis, jau nedaug kas ką gali apie jį pasakyti. Anasyk užėjo noras žvilgterėti į didžiausią lietinių kalbos žodyną. O kad didelis, tai net labai. Regis, per dvidešimt tomų. Tačiau irgi Simajudo nežino. Tačiau paklausk Marcinkonių krašto senesnį žmogų, tai kitas net aiktelės: kaip galima nežinoti! Juk ir Marcinkonių bažnyčia pavadinta šventųjų apaštalų Simono ir Judo vardais. Kasmet ten šventė. Nors nesakyk jiems, kad tokius kraustulius čia taip sunkiai nešiojome. Paguodos nesulauksi. Esą, tokiems bedieviams taip ir reikia. Esą, ir bažnyčios prisakytos, kad šventės būtų švenčiamos.
  - Galbūt, bet šiandien, regis, niekur varpai neskamba. Manau, Marcinkonyse taip pat. O Judas... Kaip ir kada jis į šventuosius patekęs? - pasidomėjo vairuotojas
  - Čia ne tas Judas, ne Iskarijotas, o Judas adas. Nei Kristus, nei krikščioniškasis tikėjimas juo nesiskundė. Būtent šiandien spalio 28-ją Simono ir jo varduvės. Ir Marcinkonių bažnyčia- tuo net neabejoju pilna poterių. Net manau, kad šiandien ir varnas Golius persižegnojo, - o atsiminęs, kad šį rytą varduvininkai neatėjo į tradicinį saulės patekėjimo susitikimą, buvau neatlaidus, net atžagarius: - nors žegnotis jam tikrai nevertėjo. Nenusipelnė begėdžiai, - pasakiau.
  - Seniai mačiau Golių. Net pasiilgau. Irgi jau metuose, - atsiliepė Leokadija. - Neduok dieve tam kraštui pasilikti be jo. Jis daugiau ten reikalingas negu Simajudas.
  - O biesas! Kiek daug  ko nežinau. Judas, bet ne tas. Simajudas. Varnas Golius, - nesibaidė pašnekesio vairuotojas.
  - Aš irgi, deja. Taip atsitiko, kad tik neseniai sužinojau, jog parapijos kaimai turėjo savo vėliavas. Beje, sužinojau per Simajudą Marcinkonyse. Bet gal kitur jis kitaip atrodo? O kaip atrodžiusi Šklėrių vėliava- lig šiol nežinau. Ir turbūt jau neteks.
  - O jie, Šklėriai, kaimas?
  - Jau mirštantis, bet dar vieną kitą dūmą išpučia.
  - Betgi Šklėriai priklauso Kabelių parapijai, - pasakė Leokadija ir ko neabejingai: - O tas tavo Simajudas, tai miręs dalykas. Netoli nuo Marcinkonių ir mano Merkinės kraštas, o negirdėjau, kad kas jį ten minėtų.
  - Kad tu nežinai, tai nereiškia kad ir kiti nežino, - nepritariau žmonai. O tokie dalykai yra savyje infiltravę stiprų prisikėlimo geną. Tai faktas. O! Kad toks genas  žmogui, bet, deja...
  Vairuotojas vėl, tik šįkart atidžiau permetė akimis mano veidą,. Šyptelėjau, o paskui kažkodėl padeklamavau:

Likimais praeinu,
Kartodamas kitus ir ne.
Apaugau metais, bet nežydi,
Tiktai giliai, sukrito širdyje,
Žarijomis rusena ir susmilksta.
Dar degina krūtinę jų ugnis,
Neleisdama sušalti lyrai.
Dar vis kaip į eilėraštį
Pats į save einu,
Bet tuščia ten,
Ne taip kaip neseniai tikėta,
Kaip džiaugtasi,
Jeigu kada
Savy išgirsdavau poetą.

Likimais praeinu...
Ir jeigu kam daina
Tiktai tuomet,
Kai įkelta į gerklę,
Many dažniau dainuoja tyluma.
Netrukdo jai varpai bažnyčių,
Net pykčių prasiveržusių lava.
Pavaikštau mintimis,
Apsikabinęs lyrą,
Ir vietoj ašaros                                         
Vėl vyturėliais gieda atmintis.
                       
Tik vis ramiau...
Gal kad žiema
Į Šiaurę slenkanti
Ar Antarktidą?
(Gal kad žiema, 2008-01-25)

  - Nelinksma. Gal todėl, kad teisybė. Ji dažniausia nebūna žavi. O jūs ką: gal artistas? Jau antrą girdžiu. Ten, sode, žmonai deklamavote ir dabar.
  -Tai kad nežinau. Tai irgi tiesa, kaip Simajudo atlaidai Marcinkonyse. Juose ne tik mišios, poteriai, ėjimas aplink bažnyčią su vėliavomis. Simajudas tai ir turgaus diena. Ir dar och - cho - cho! Ne bet  kokio turgaus! Bet tai, žinoma, dažniau būti dalykai. Būti. Tačiau bala jų nematė, atrodo, kad jau Naujininkai. Greitai atvažiavom..
  - Kaip per Simajudą, - nusišvietė vairuotojas. - Gerai, kai tautos istorijoje yra įdomių dalykų, bet kai jie išnykę iš atminties, tai nei šviečia, nei šildo. Visą laiką norėjau būti istoriku. Net ir dabar, tačiau va Simajudo kraustulius tenka vežioti..


» Kūrybos oaze » DARBO KABINETAS » Pelėdos Darbo Kabinetas