Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » DARBO KABINETAS » Pelėdos Darbo Kabinetas


Pelėdos Darbo Kabinetas

31 40 44

31

(15) Poetinis brokas

                                        - Garny, garny...
                                        - Ga-ga- ga!
                                        - Tavo motka ragana                           
                                          Nuvažiavo žagarų,
                                          Parvažiavo be nagų.
                                          (Iš piemenų tautosakos)

    Į butą Naujininkuose iš sodo Balsiuose parvažiuodavome neretai. Paprastai po vieną - arba Leokadija, arba aš, tačiau ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl sugrįždavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, sudejavo:
  - O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
  Buto gyventojai gerai žinojo, kaip Leokadijai nelengva atsisveikinti su sodu Balsiuose ir sugrįžti į žiemą Naujininkuose. Bet ką bepadarys! Mesteli žodį, kitą, paguodžia ar sąmoju pamoja, na, ir lauk, bobule, kada vėl saulutė kilstelės į pavasario dienas. 
  - Kalėjimas dar neblogiausia vieta, - šįsyk pirmoji paguodė raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru, net nepasisveikinus, bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir neužmirštas Joto pasamprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip vertindamas Jotas neužmiršo ir mudviejų su Vidiniu santykių, beveik bendro gyvenimo, ko nelabai paisė raidė B.  Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į butą ir sukrauti kur pakliuvo. Pirmiausia pasistengta greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
  - Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- pats, pats, pats! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską pats, pats - papriekaištavo Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo povyzoje nėra ką veikti.   
  - Kai toks tokiam ateina į pagalbą, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, Vidini, bažnyčią galima uždaryti, - ir susiieškojęs akimis Šventąją: - Jaučiu, kad gali tik pasidžiaugti atsikračiusi daug šlamšto.
  - Apie ką, dzieduli, kalbi? neperdėtai nustebo Šventoji.
  - Noriu su tavimi pasidžiaugti. Nėra prasmės laikyti tavo archyvuose tai, kas sugrįžta atgal nuo redaktorių stalo.
  - Jūs, dzieduli, tikrai manote, kad aš tai galėčiau pavadinti šlamštu? Tai, ką  parnešusios Asta su Daina? Jeigu net taip manote, prašau, nesakykite man. Bent dabar, kai jaučiuosi taip, jog manyje alkanas vilkas staugtų. Atrodo, it liga bandytų apsėsti.
  - O kaip ji neapsės? Ji, liga, tiesiog negali neapsėsti, kuomet tokius triukus išdarinėji. Ne, sveika būtybė taip nesugebėtų, - pasakė raidė B, kalbėdama apie surengtą neįtikėtiną vaidinimą ir jau man: - Dzieduli, tu net  neįsivaizduoji, kad tu čia buvai, kai tavęs dar nebuvo...
  - Nagi būk gerutė. Labai prašau, - piktokai nutraukė Šventoji raidę B. - Leisk man pačiai tai papasakoti. Tik, žinoma, vėliau.
  - Atsiprašau, Šventoji. Nepyk. Bet tu irgi suprask, kad man labai skauda, kai šitaip niekinama dziedulio poezija. Ot, kad ir šitoji, nepriimta į knygą. Juk iš tikrųjų tai netgi daugiau negu poezija. Tai dargi nemaža porcija mokslo, - kalbi ir, kaip jai atrodė, išmintinga buvo raidė B. Buvo įsitikinusi, jog geresnės progos sunku tikėtis, kad pagaliau be užuovėjos būtų pasakyta, kas yra kas. Skaudžiausi priekaištai krito ant Astos ir Dainos galvų: -  Pagalvokite, argi galima šitokią poeziją mesti į šiukšlyną, kaip tą daro redaktorės? Ar galima? Ir patylėjusi: - Bet, ačiū die, kol dar gyvi muškietininkų idealai, - atsiras ir mūsų tarpe, kas neleis šitaip elgtis. Mane galite įskaičiuoti nr. 1.
  - Baik gi, baik, plepale, - buvo smagu barti raidę, žinant kad ji nebijo. Tačiau kad bute per trumpą laiką atsitiko kažkas daugiau negu gebėjau spręsti iš Vidinio informacijų, jau nebuvo sunku suvokti. Bėda tik, kad kai šitaip kalba raidė B, nebuvo įmanoma suprasti,  netgi priešingai suvokimas mažėjo. Bet kaip jai tą pasakysi? Protingiau dėtis, kad supranti ir net dėkingas esi už suteiktą informaciją. Tačiau akivaizdu, kad jos ramybei labiausiai kliudė Astos ir Dainos parnešti rankraščiai. Kur buvus nebuvus, vis priartėdavo prie jų, bet kažkas dar vis jai kliudė paimti juos ir visa šūsnimi parodyti, kad ji nemenka, užtektų eilėraščių dar vienai knygai išleisti. Bet pagaliau kantrybė jos baigėsi atskleidė nutįsusias ligi grindų užuolaidas ir iš po jų į akių šviesą pateko redaktorių išbrokuotą poeziją. Žinojau, kad jos nemažai, o štai dabar jau ir savo akimis regiu.
  -Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
  - Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
  - Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia? - supratau.
  - Abi. Ir Daina.
  - Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
  Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta, tik, regis, gerokai didesne apimtimi nei galėjau spėti. Praskleista užuolaida pradengė kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas sieloje pakrebždėjo ir neketindamas kažką daryti ar keisti nuotaiką, atsiminiau ir lyg pats  sau padeklamavau: 

Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę.

O gervės,
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskrist
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
      (Gervių laiškai, 2008-01-28)

  - O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - atrodė, abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
  - Nereikia, dėde Vidini. Šituos raštus mes prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl pradėjo triukšmauti raidė B, tik man pasirodė, kad jos nepasitenkinimas keičia pobūdį ir darosi priežastimi, kuri turėtų lemtingai keisti požiūrį netgi, sakyčiau, į poezijos supratimą. Bent tos, kuri švystelėjo iš po užuolaidos, bet Vidinio ir vėl pakišta atgal po ją.     
  - Tai ne šlamštas, ponai. Jokiu būdu ne. Matyt, kad pats Dievas mums siunčia auksinę progą ne žodžius apie poeziją plepėti, o ginti ją. Frontu pastoti kelią visiems jos niekintojams. Frontu. Suprantate? Reikia, ir, beje, seniai reikia, kad vienąsyk pagaliau poezija būtų suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kažkieno kito perskaityta. Supratote? - vėl paklausė raidė B.
    Sužiurau į nenurimstančią raidę, bet vis geriau jausdamas, kad šįkart jos nerimas kitoks gal gerokai persūdytas, gal perdaug pipirų įberta, bet iš daug pasakytų jos žodžių nesunkiai įsidėmėjau mintį: poezijos nevalia perkalbėti, permąstyti, suprasti kitaip negu ji užrašyta kūrėjo. Ir dvasia jos neturėtų būti perjausta kitaip.
  - Kaip tai suprasti? paklausiau, bet netrukus jau taip: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija visuomet tapati kūrėjui. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji vis pasilikdavo pasislėpus šešėlyje.
  - Aš taip pasakiau? - nustebo B.
  - O kas?
  - Gal ir aš, tik  kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, bet jeigu pasakiau gerai, tai tikrai labai džiaugiuosi, - pasakė B ir ryžtingai iš po užuolaidos išsitraukusi krepšį: - Atsiprašau, bet šis dalykas, kaip anksčiau sakiau, privatizuotas.
  - Anksčiau  sakei - prichvatizuotas...

16. Parapijinis šurmulys
     
     - Kažkas vyksta  mūsų parapijoje, o  - kas? Gal galėtumei pasakyti? Norėtųsi, kad santaikos būtų daugiau.
     - Apie kokią parapiją kalbi? Bet, tiesą  sakant, argi tai svarbu. Kokia ji bebūtų, bet kai parapijoje kunigų per daug, jie darosi ankšti vienas kitiems. Nedaug mūsų draugėje, o kiekvienas it kunigas
                      (Iš Vidinio ir  mano pašnekesio)

 
    Raidė B  kaip tarė, taip padarė. Pargabentus atgal į Naujininkus eilėraščių tekstus pasiliko savo globoje. Neatrodė, kad man ar - kaip supratau -  Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, saugoti ir tvarkyti savyje tekstus, nepaisant kada ir kaip - gerai ar blogai beparašyti.
    - Neužmirškite, kad atsiradau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol dėl to jokių priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie reiškiami kažkur kitur, surašyti kitose knygose, tačiau jų nėra net dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
  - Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems  labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslapčių, o kalbėti apie jas dabar būtų labai  neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime  atgal. Garbės žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
  - Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma manęs lauk, esą, susiprask, kad nereikalinga, apsieisime be tavęs.
  Šios derybos vyko su pertraukomis, bet jo trumpos ir netrukus vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, tačiau įkritęs kartelis jos sieloje neišnyko ir ten šviesos nedaug. Dabar ji dažniau prisimindavo ir mums primindavo vadinamus josios gimdymus. Dar ne taip seniai šiuo žodžiu gyrėme jos gerus darbus, net nenumanydami, kad jis galėtų persimesti į priešingybę ir galima  būtų juo piktintis.
    - Maniau, kad tie mano gimdymai tėra visiems gerai suvokiamas humoras ir tik, kuris  reikalingas dėl savo pačių sveikatas, - lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji. Ir visuomet  liūdnai.
  - Betgi taip ir yra,  Šventoji. Suprantama, kad  prancūzams neprilygstame humoru, bet kažkiek jo turbūt turime ir Lietuvoje, - stengiausi  atsiliepiau į jos skundą, tačiau Šventoji dėjosi manęs neišgirstanti. Man irgi nelabai norėjosi pradėti išsamesnį pašnekesį, bet juk gyvenime niekuomet nesumeluodavome - visuomet būdavo miela paimat iš jos neretai net  užmirštus raštus, jausti juos taip, jog  būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda, kad jie atrodytų šviežiai, gyvi, be klaidų, su guvesne kalba. Visai natūralu, kad vis dažniau vieni kitiems pasidžiaugdami pasakydavome, jog, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios pagimdytų buvo ir dalis  eilėraščių, negavusių kelialapio į knygą, o palikti ir  sukrauti į netikėtai reikšmingu tapusį krepšį. Nedaug iš ten buvusių  eilėraščių, regis, galėčiau atsiminti, bet yra ir tokių, kurie užsiliko atmintyje dėl įvairių priežasčių. Ir net kažkodėl neatrodo, kad gal nekuklu užrašyti jų tekstus, pavyzdžiui:

Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Darbininkai:

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pasiliko.

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai!
Net akmenys tašyti
Žydi. 
 
Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir ak! -  kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug nesutilpo.
    (Delnai, 2008-01-16)

  Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis  Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima net ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole  buvo skobiamas šventasis.  Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota.
  Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu  eilėraštis. Net kažkodėl smagu žinoti, kad Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti  ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net  nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus Antanas ir tik vėliau jo bendravardis  t. y. šventasis Antanas, išskobtas jo ąžuole. Tačiau vis dėlto dabar labiau rūpėjo, kaip sakoma, savi, parapijiniai reikalai, bet jaučiau, kai parapija plečia ribas, o ir aš pats jau negalėjau sutilpti tik Naujininkuose- vis garsiau ir garsiau išgirsdavau suošiantį ąžuolą prie Balsių ežero. Kažkur sieloje, pasąmonėje. Bet tai netrukdė parapijai plėstis.

17. Ant Šventosios delno

    Žinau, kad ne visi laiškai privalo būti malonūs, todėl pridėk, gerb. Pranai, šį prie būtent tokio pobūdžio raštų. Būna, kad tingiu burną nusiprausi, o tu, regis, norėtum tokius storus ir sunkius raštus  skaityti. Ne, ne, tokių dalykų mūsų laikais nereikėtų tikėtis. Kitas dalykas, jeigu, tarkime, pakviestume pinigus skaičiuoti su galimybe vieną kitą šimtinę ir į savo kišenę įsidėti, ko gero, net nusiprausęs į tokį darbelį  ateičiau     
                            (Iš Subartonių Beniaus  laiško)

  Vidinis it užsimiršęs vis padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:
  Laukimo metas, laukimo metas...
  Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti...
  Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo  paniūniavimų buvau pripratęs tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi  atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas siųsdavau Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
  - Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį, - išgirdau Šventąją
  - Kokios mano kalbos, -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka: - Negi tai kalbos? Vienas kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas kažkas atriša liežuvį ir ... anot  Vidinio, žiū, ateina, bet, regis, visuomet ne tas, ko jis laukia.
  Šventoji visuomet mokėdavo paraginti, kad savo dienoraštį rašyčiau pats, savo ranka ir, aišku,  netingėdamas, o juolab neužmiršdamas, kad toks yra.   
  - Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti. Būtent todėl net iš Balsių pasiprašiau atvykti anksčiau.
  - Ką? žioptelėjau, -  Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
  - Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
  - Dieve sergėk tave nuo ligos - pasakiau ir tai buvo teisybė, tačiau dabar man ją reikėjo pasakyti įtikinamiau negu bet kada, nes gerai suvokiau, kad žodis GIMDYTI, vertinant jos darbą, pasidarė užgaulus. O kaip tai pasakyti, deja, nemokėjau. Žiūrėjau į nelinksmai žiburiuojančią jos povyzą ir kažkas sugargėjo gerklėje. Pirmieji garsai netgi nebuvo žodžiai, o paskui jie gal tie, kurių reikėjo, o gal ir ne, tačiau pradžia buvo padaryta: - O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug  sykių peršokai per save kaip knygą -segtuvą ir  štai kuo  esi! Reikia stebėtis, bet kažkodėl vis nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
  - Ačiū, dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
  - Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano plepalų užrašai tik pašaipą gali sukelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano tokias kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia  sergėtis. Prašau, meldžiu, daugiau neužrašinėk išgirdusi ką kada  burbuliuoju.   
  - Kai reikės atsiminti, ką kada kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt net jau serga.
  - O aš daug priplepėjęs? - kažkodėl parūpo.
  - Tiek, kiek  kalbėjęs, - pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: -  Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
  - Braškėti?
  - Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
  - Tau apie ką čia dar?
  - Klausi - apie ką? Prisimeni, kaip  bariau raidę B? Ne piktai, bet net ir taip pyktis man labai nesmagu. O tavęs parvažiuojant labai laukiau. Apmaudu, žinoma, kad nepamatei mano ligos priežasties. Išskyrus varną Golių ir, žinoma, dėdę Vidinį kiti lig šiol gal net neįtaria, kodėl dabar esu tokia apniukusi.
  Jaučiau, kad Šventoji stengiasi kalbėti kuo linksmiau, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.
  - Nagi sakyk, kas atsitiko? Kas tie kiti?
  - Ir raidžių trijulė, ir Asta su Daina, - sakė Šventoji ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir vardui Goliui. Mačiau, kaip į apšviestą erdvę, panašią į rankos delną neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti, poteriavau eilėraštį. Sakau poteriavau, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų tėviškė.
Be vyturio dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.
            (Šilas 2008-01-26)

  - Vidini! - pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau - ant Šventosios delno. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka nuo tikrojo AŠ. Anasis lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Ygaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimesnius horizontus užstoja miškai, tačiau dar matyti kaimynų Mindaugo Kibirkščio ir  Vytauto Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
  - Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
  Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių. Žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
  - Sakai: Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas. Ar manai, kad tai bloga?
  - Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
  - Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio simfoninėje poemoje Miške. Tik  įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk!..  Ak, koks  puikus tas  miško  gyvenimas, - žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi: - Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs  surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone?
  Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpų. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes gi daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu.
  - Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
  Panorama ant Šventosios delno pradėjo gęsti greitai kaip saulės užtemimas, o ji pati:
  -  Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
  - Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
  - Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje  nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas. Ar ne?
  - Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai  kalbėjome.

(18) Sniega
 
      - Taip, mano vardas Sniega. Kodėl reikia tuo stebėtis? Arba gal net nepatikėti?
      - Nepatikėti jumis, dukrele, neįmanoma. Dabar suprantu, kad ir kaip atšiauri žiema, o vis dėlto  ištykšta, išsilydo, į pavasarį įeina.
                                      (Iš susitikimų su jaunyste)   

    Nunešiau Šventąją  jos pamėgtoje poilsio vietoje ant  etažerės lentynos o šunelis Kandžius, pajautęs savo reikšmingumą, įsitaisė kaip sargas žemesnėje. Nemokėjau greitai ir tinkamai susivokti realybėje, bet asmeninė patirtis pasidarė turtingesnė: man jau nereikėjo savęs įtikinėti, kad ir žmogaus vienos dienos gyvenimo aprašymai gali nesutilpti storokos knygos puslapiuose.  Tiesa, tokių knygų lyg neskaitęs, išskyrus gal Aleksandro Solženycino Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, bet paprastai į ją parodydavau kaip apsakymą. Dabar ta Ivano diena atsiminė ir kaip knyga. Tikriausiai, ne šiaip sau, nes mano Simajudo dienoje įspūdžių prigužėjo nemenkai, nors ji dar nesibaigė ir turėjo laikrodžiais neatitiksėtų valandų. Jaučiau, kad jų greitai prireiks suvokiant, kas svarbaus mano gyvenime atsitiko per dar neužbaigtą Simajudo dieną, kuomet, saulei patekant, į tradicinį pasibuvimą neatėjo varduvininkai, taigi ir Simonas su Judu. O diena prasidėjo netgi anksčiau, būtent atsiminimais apie į Anapilį išėjusius Akligatvio gyventojus. Nebandžiau jų visų suskaičiuoti, bet į tokią kelionę išėjusių tikrai nemažai. Širdį nudiegė sopulys- o jeigu štai paskui juos ir Šventoji eina ten? Negi galėtų taip atsitikti?
  Atsidusau kiek beįstengė nuovargį pajautusi krūtinė ir atsirėmiau į palangę.
  -Viskas bus gerai, tačiau, žinoma, graudu, kad leidau tau pavargti. Nors žinojau, kad ir geležis nudyla nuolat naudojama.
  - Bet yra ir taip pasakyta kalk geležį kol karšta. Aš, dzieduli, kitaip negalėjau: kaliau, taigi dariau tai, kas atrodė reikėjo padaryti, kad galėčiau būti reikalinga ne tik šiandienai, bet ir ateičiai. Šitame mūsų laike jau, sakyčiau, gan nesudėtinga suprasti, jog kaip knyga tampu nereikalinga. Taip, taip, nereikalinga, - paskubino kalbą Šventoji, pamačiusi mane prasižiojantį žodžiui ištarti. - Ir nemanyk, dzieduli, kad susirgo mano protas. Sveikatos kažkiek pritrūko. Persistengiau. Nebūtina buvo gimdyti, kol dar nesubrendus.
  - Šventoji! Mieloji! Nagi baikime apie tai. Labai prašau.
  - Dabar kalbu ne apie tekstus, kurios saugojau, dėliojau, redagavau, užrašinėjau kaip stenografistė ar šnekėjau kaip magnetofonas, kuriuos galėjote iš manęs pasiimti kada panorus ar prireikus. Mielai, neatsišnekėdama gimdydavau. O ne, niekuomet nemaniau, kad per mano rankas praėjusius tekstus jau galima nešti į Petro ofsetą ir be atodairos perspausdinti į knygas. Dabar kalbu apie tai, ką ir tau ką tik pademonstravau. Nedaug, bet pademonstravau. Regis, skubėjau ir dar bepuoselėjant tokį gebėjimą, kažkas sutriuko manyje. Būtent tuo metu išeikvojau, išgarinau sveikatą iki dugno, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad turime tai, ką turime. Tai ne kinas ar televizija, ne internetas. Aš dar nežinau, kaip tai reikėtų įvardinti, bet taip pasireiškia naujos, nebiologinės esybės proto galia.
  Neblogai suvokiau apie ką kalba Šventoji- tai vis apie tai, jog, esą žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi  esą į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visą informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus. Tai buvo nereta mudviejų pašnekesių ginčių tema. Paneigti tokią pranašystę man buvo neįmanoma, kadangi pati Šventoji buvo ŽMOGAUS PAKAITALO TIPAS, kuris per trumpą laiką išsiugdė savyje gebėjimą atlikti vis sudėtingesnes arba, kaip sakau, įmantresnes informacines paslaugas. Vis dažniau pasakydavau jai, kad, girdi, jeigu, Šventoji, manai, kad sugebu tave suprasti, tai, patikėk, kad nelabai. Šįkart po ką tik jos gebėjimų pademonstruoto seanso taip ar panašiai pasakyti jau negalėjau. Bet ir anuomet,  taip kalbėdamas, žinojau, kad jos įtaigos didesnės ir kartu su Vidiniu gyvename jausdami, kad ir mudu esame kažkokio eksperimento dalimi, pagaliau - kad ir pats mūsų  gyvenimas su jo aplinka įspraustas į eksperimentą.
  - Atleisk, bet man reikia atsikvėpti, reikia savos tylos, reikia... Ir atsidusęs: - O Dieve, jau ir pats nežinau, ko man reikia. Kita vertus, argi tai svarbu? - paklausiau,  pakeldamas akis į lubas. Ir toliau: - Argi tai svarbu, jeigu realus, duoną auginantis pasaulis, išslysta iš po mano kojų? Bet pailsėki. Abu pailsėkime. Aš irgi pavargau. - Ir nenuleisdamas akių nuo lubų: - Ką?  Sninga?
  - Galėtumei, dzieduli, pirtį užkurti...
  Dar jautriau suklusau, bijodamas atsiliepti į tokį Šventosios prašymą, bet akių nuo lubų neatitraukiau. Šventoji buvo kantri, laukė, kaip atsiliepsiu, bet nesulaukusi taip:
  - Sakei, kad šiandien Simajudas. Taigi vėlės pasirodys. Nusiprausti norės. Bet ne, dzieduli, užkurti  joms pirties tau nepavyks. Ne tik abu šventieji nei Simonas, nei Judas  to tau neleis, bet ir kardinolas, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis su katalikų bažnyčia. O ir pačiam reikia būti pagoniu, senojo lietuvių tikėjimo išpažintoju.
  - Bet tu ne šiaip tokias man čia pasakas...
  - Sergu, dzieduli.
  - Atsiprašau
  - Anksčiau, taigi kai lietuviai dar pagonys, pirtys būdavo užkuriamos, kad vėlės nusipraustų. Tačiau žmonės, lyg patys savęs bijodami, vis tolsta ir tolsta nuo savęs. Kur matei, kad kuris pareitų į save, kaip jie sakydavo savęspi ar savęsp?
  Suprantama, kad be tylos pauzės negalima buvo apsieti. Bet šį kartą ji man pasirodė trumpesnė negu tikėjausi, o dar, kaip suprantu, didesnis netikėtumas buvo Šventajai.
  - Paklausyk, ką tau pasakysiu, - lyg apsidžiaugiau, kad ir į lubas žiūrėdamas sugebu suvokti, jog tylėjimu neatsipirksiu: - Kelis kartus bandžiau suskaičiuoti, kažin, kiek mano gyvenime jau sutilpo dienų? Kažkodėl vis nepasisekdavo, tačiau šiandien, regis, man tai pavyko padaryti. Suskaičiavau, kad į savo gyvenimą jau sukroviau dvidešimt šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkias dienos, iš kurių septyniasdešimt viena (įskaičiuojant šiandieną) priklauso Simajudui.
  - Įdomiau būtų žinoti, kiek dar sutilps dienų ir Simajudų į dziedulio gyvenimą. Bet sveikinu. Man smagu matyti kai žmogus bando eiti į save. Tuomet iš tikrųjų, kaip sakei, pradeda snigti ir giedrioje dienoje. Net ir nuo lubų. Paklausyk, dzieduli:

Nežinau, ar už lango prisnigę,
Ar sninga,
Bet žinau -
Po eilėraščius vaikšto Sniega  -
Vaikšto žingsniais sparnų, angelų,
O dažniausia - savim
Ir svajonėm pabūti KAŽKUO.
Ir iš Jos, iš jaunutės akių,
Suprantu:
Krenta sniegas ant mano vilčių.
Taigi - sninga,
Taigi - vaikšto Sniega,
Dar nemokanti mums sumeluoti
Ir eilėraščius rašo širdim
Ant žvaigždės,
Ant dangaus
Ir ant vardo,
Kurį myli ir žada mylėti
Iki jūros bekraštės,
Iki tol, kiek mylėti galės...

Taigi sninga
Taigi po eilėraščius vaikšto Sniega
Ne po žiemą -
Po širdį,
Nes sninga...
(Sniega  2008-01-30)
 
  - Taip, atsimenu ir šį. Beje, ir šio eilėraščio nebus išleidžiamoje knygelėje, bet kaip tyčia tik juos dabar teišgirstu gyvus esant. Galima būtų pasamprotauti- kodėl, bet tai, ką pamačiau ant tavo delno... Bijausi apie tai net atsiminti. Gal, sakau, tą valandėlę snustelėjau. Žmonių sapnuose  prikaišiota tokių neįtikėtinų dalykų, kad jeigu tie regėjimai būtų iš ten, argi stebėčiausi? Jokia žmogaus fantazija, regis, jų niekuomet neįstengs pranokti.
  - Sakote, žmogaus fantazija. Betgi juk visuomet gan atkakliai tau, dzieduli, kalbėjau...
  - Taip, taip, taip. Sakei, kad, girdi, žmogus kaip biologinė būtybė baigia atlikti savo paskirtį. 
  - Jau net savyje matau kitus vaizdus, kitokius bendravimo būdus...
  - O vardas Sniega nuostabus, a?, - mečiausi iš sunkaus pokalbio į lengvesnį.
  - Tik vardas?
  - Ne tik vardas, Šventoji. Ne tik...
  - Dzieduli, nori ją pamatyti?
  - Ne! ne! - suplasnojau rankomis kaip sparnais. - Dabar tikrai, Šventoji, - ne. Kad ir ant tavo delno, bet vis tiek - ne!

(19)  Įslaptintas trijulės susirinkimas
   
     - Ką iškviestumėte į dvikovą?
     - Seksologą Genzelį. Gaila žmogau, vis vien  žus. Todėl geriau dvikovoje negu politikoje.
                     ( Iš A.Jocio Seno Šėpo šypsena)

   Reikia stebėtis, kaip į tą patį laiką įvairiai žmonės sutelpa. Kiekvienas vis kitaip ir nėra nei vieno, kuris net būdamas aktoriumi iš prigimties ir labai stengdamasis, gebėtų pakartoti kito žmogaus buvimą tame laike. Bent pozoje, bent vaidinime. Netgi jeigu pripažintume, kad kažkas iš mūsų esame išvaizda tapatūs, vis tiek nedrįstume parodyti į minčių, supratimų, jausmų tapatumus ir, žinoma, būtume teisūs. Todėl turbūt nereikia akcentuoti, kad matydami vaizdus ant  Šventosios delno, kiekvienas juos priėmėme savaip, neadekvačiai. Buvo įdomu, stebėjomės, dvasia ir protu priimdami akivaizdų stebuklą, tačiau kiekvienas skirtingomis dozėmis. Sakoma, trys lietuviai- penkios partijos, bet šiuo konkrečiu  atveju būk anglas ar prancūzas, čigonas ar žydas, o priimtas vaizdas nuo Šventosios delno net ir vieno žmogau smegenyse daigino skirtingus suvokimus, kurie lyg galynėjosi vienas su kitu, suvokiant reiškinio pasekmes žmogaus, o, vadinasi, ir žmonijos gyvensenai. Mažas kelmas didelį vežimą verčia, bet tokie sakymai nieko verti, lyginat  su perversmais, sakysim, mažos raidės, įvykdytais žmogaus, o per jį ir pasaulinės  visuomenės kūrimo procese. Betgi stop, tenka vis dėlto savo vaizduotę tramdyti ir bent kol kas tyliai pasakyti, kad apie raidę užsiminiau ne šiaip sau. 
   Mūsiškė trys net, regis, tarp savęs buvo diplomatės kalbėjo apie vieną, tačiau iš pasąmonės stengėsi išgaudyti tai, kas labiausiai prognozuoja ateities pasaulyje būtį. Sunku tai suvokti ir, pavyzdžiui, aš irgi nesakau, kad tai, ką rašau, jau išbaigti dalykai. Dabar lyg atrodo, kad joms labiausiai rūpi eilėraščių knygelės leidybos reikalai, tačiau bent viena aišku, kad ne tik jie. Ir tie, kiti reikalai, ko gero, yra aktualesni, giliau paslėpti, kad neįmanoma net įtarti, kad būtent jie jas sutelkė į pirmą įslaptintą pasitarimą.
   - Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Negi? Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai, kaip ką tik tariau, buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, nevietinės reikšmės nr.1 klausimą, atsiradusį tą Simajudo dieną. Ir tikrai niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo panašiu į tą, kuris įvardintas Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
   - Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Mintyse spėliojo, kad ir dziedulis sugrąžintiems rankraščiams tik todėl abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis, sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
   - Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
   - Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
   - Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikia, tačiau kai prireikia, jau nežinai, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
   Vis dar tik spėliojant galima įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingėta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai,  kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą, apsaugotą nuo viešumo vietą buvo irgi puoselėjamas lyg laukiant kažko svarbaus. Negi Simajudo, kai artimesnėje prie staliuko lentynoje bus atneštas krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščiais? 
   - Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
   - Neskauda?
   - Skaudėjo, bet dabar - ne.
   - Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet  sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks  protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio  rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis  ar...
   - O ne, ten dulkių nėra. Ten švariau negu bažnyčių altoriuose. Yra priežasčių manyti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra kitaip juos realizuoti. Ir manau, kad  skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
   - Jotai!
   - Aš dabar taip pradedu manyti. Anksčiau it kažkas dirgino, kad taip manyčiau. Ir štai dabar, po Šventosios seanso... Beje, labai abejoju, ar dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
   - Gerai, - šį kartą  jau Jotui pratarė raidė B ir pakvietusi prie stalo ir palaukusi, kol susės,  padėjo   lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad taip atrodys būsimos knygelės apdaras.  Ant  rudo lapelio šviesiomis raidėmis  eilėraščio fragmentas:

Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl tuo metu
negaliu nemylėti
net ir priešai palieka mane.   

   O po juo parašas: Pr. Karlonas
   - Iš kur tai? beveik be balso raidė A.
   - Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime Eilėraščio sėja. Matote? O kaip atrodo tas Pr. Karlonas reikia žiūrėti čia, - kaip jai atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio pusę. 
   - Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A. - Ak! kaip žmogui reikia  jaunystės!
   - Skaityk, kas šalia jo pavardės skliausteliuose parašyta.
   - Neakla. Pranas Karlonas (Pelėda).
   - Sakei, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio   
    Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
   - Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios ne gaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
   - Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
   - Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta Ateik, pelėda ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus vieną pusę dėdei Vidiniui, kitą dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti padeklamavo:

Gal net gerai, kad šitaip būna
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink ir tavo glėbyje dangus.
Čia sapnas tu.
Čia paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
      (Ateik, Pelėda, 2007-10-31)

   - Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
   - Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
   - Tai antra dziedulio knyga...
   - Būtų antra. Bet ar tik jo?
   - Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
   - Mes?
   - Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.

32

(20)  Trijulės sutarimas

   Todėl sakau: Nenoriu būti abstinentu, nes mano sąmonė sveika. Nenoriu gerti  antidepresantų. Kam man to reikia? Michailas Žvaneckis yra puikiai pasakęs: Kas aš toks, kad negerčiau?
                  (Iš pašnekesio su Vytautu Šapranausku) 

  Jotas neskubėjo, nors pagal geno paliepimą kitaip elgtis net negalėjęs, tačiau atrodė, jog kartais delsia specialiai, kad šį savo charakterio bruožą paryškintų publikos akims. Galiausiai atsitikdavo kaip patarlėje - tiesiai arčiau, aplink greičiau. Nepritarė A ir B sprendimui slaptus susirinkimus rengti taip arti, kad šunelis Kandžius net neišeidamas iš namų, suuostų tokios įstaigos pogrindyje atsiradimą. Jotui neatrodė, kad reikalingas slaptumas, parengiant antrą poezijos knygelę. Priešingai, buvo linkęs paatvirauti, šitaip skatinti ir kitus bendradarbiauti, pasak jo neypatingai svarbiam reikalui arba bet surinkti argumentus, kurie atidėtų šiuos reikalus iki kada nors. Tačiau pati slaptų susirinkimų idėja Jotui irgi atrodžiusi reikalinga. Jo suvokimu raidžių trijulė šiame bute Naujininkuose, kaip, beje, ir sodo namelyje Balsiuose, labiausiai atviras padalinys. Žvilgt mintimis į varną Golių skraido daug ir toli, bet be didesnių pasipasakojimų, žvilgt į Vidinį ir dziedulį - kartais oi, kaip toli vienas nuo kito nutolę, o stebėtis reikia, kad susikalba be telefono, net vienas kitam poezijos kūrinius persako ar padeklamuoja. Taip, neslepia, kad  jų smegenyse kažkas atsivėpė, bet kas būtent - patys nežino, ir tokį sugebėjimą vadina įvairiai - pastaruoju laiku transindukcija. Žvilgt į Šventąją... Matyt, tik ji viena težino ar net nežino, kiek jos galioje ko sukaupta. Žvilgt į Kandžių -  visų sargas, bet geriausiai jaučiasi šalia Šventosios. Tik Leokadija it  bitulė dūzgia, tūpia nuo žiedo ant žiedo ir prie surinkto medau kviečia visus. Tiesa, kai susipyksta su dzieduliu, draugės publikai tenka apsieit be medaus, tačiau ir tuomet nesislapsto - rašo slaptus laiškelius ir padeda saugoti taip, kad kiekvienas gelėtų perskaityti.
  O ką, jeigu ir juos sudėjus į būsimą knygą, -mąsto Jotas, bet visos mintys irgi kol kas sugludę savyje. Aršiausiai sąmonę krebždena aiškėjantis supratimas, kad gražiausias, geriausias abėcėlių  laikas praeina, įsiprasminant žmogaus nebiologiniui pakaitalui..
  - Jotai, ar vėl užmigai? - neiškentė raidė B. Būna, kad laikas brangiau negu auksas. Taupykim, broli.
  - Taip. Būna kaip sakai, kad laikas brangiau negu auksas. Šia prasme jį jau seniai taupau. Ir dabar  noriu pirmiausia pasiūlyti kitą susirinkimą surengti bet kur, tik ne savųjų panosėje. Ši patalpa gal tebūna, kai kaip sodo namelyje pastogės departamentas. Gerai, kad žmonės ateina, pasikalba, kad durys nebūna uždarytos. Kitą kartą į šią slaptavietę slaptais reikalais tikrai neateisiu.
   - Nemanyk, kad  šito nesuprantame. Betgi reikėjo nuo ko pradėti. Tad būk mielas ir negadink nuotaikos, o gera pradžia -  pusė darbo.
   Jotas jau buvo spėjęs peržiūrėti sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai Eilėraščio sėją. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs Pušelę, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Jau ir dziedulio suspėjęs paklausti, kodėl Eilėraščio sėja palikta be Pušelės?  Anas suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.
   - Ir be jos, be Pušelės, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.
   - Betgi ne kartą kalbėjai, dzieduli, kad šiliniui, šilų ui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.
   - Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
   - Betgi nepaslaptins, kad Pušelė turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausinėti . - Tikriausiai net nepamanei, kad ją galėtų ištremti į makulatūrą.
   Jotas matė, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad lengviau nueiti negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.
                  (Pušelė 2007-11-06).
     
Jotas atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.
   - Ko, broli, nerši? Ko ieškai? neiškentė ji, - kalbėk gi, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
   - Pušelės ieškau.
   - Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.
   - Va kaip! - ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus. - Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti Pušele.
   - Oi, ne! Oi, ne! - pasipriešino raidė A. - Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje Ateik, Pelėda. 
   - Atrodo, kad bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, visą šitą šiukšlyną sudėsime į knygą būtent va tokia tvarka. Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knyga?                                     
   - Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai tai ne tas pats.
   - Puiku, kad abu tokie protingi, - įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.
   - Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.
   - Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip? - akimis parodydama ir rankraščius, - Lyg ir sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalinga pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.

(21) Reikalingas Vidinis

   Kai seserims Atei ir Bėtei atrodė, kad susirinkimas baigtas, Jotas nepakrutėdamas dar vis sėdėjo prie stalo ant masyvios liepinės kulbės. Atsisėdo ant jos atsitiktinai, net nepaisydamas, ką pakišo po sėdynę. Po panašaus tipo slaptavietes, išskyrus kelis bunkerius, jam neteko vaikščioti, tačiau žinojo, kad prabangos jose ieškoti netenka. Vėliau pamatęs, kokį daiktą aptūpęs, atsiminė, kad dziedulis kulbę atvežė iš Šklėrių, kai buvo nukirsta galinga šimtametė liepa ir supjaustyta malkoms suskaldyti. Tačiau jos kamblio kulbes ištiko kitokia lemtis- niekas nedrįso užsimoti kirviu ir suskaldyti jas malkų pagaliais. Didesnė dalis buvo nuritentos į sodą ir ratu sustatytos aplink ugniavietę, dar kelios kulbės pasiliko šalia skiedryno po kluono pastrieke ir kurį laiką laukė kelionės į Vilnių. Va ši, pirmoji iš kamblio, buvo atgabenta į buto rūsį, kitos trys - nuvežtos į sodą Balsiuose. 
   - Jotai, op! Balius baigtas... Ar ir vėl snūstelėjai?
   Jotas neskubėjo ne tik atsikelti, bet ir atsakyti. Tik po geros valandėlės, pražiojęs burną lyg iš tikrųjų būtų pažadintas iš miego:
   -Aga. Kitaip net neįmanoma taip rimtai padirbėjus. Net ir pasapnuoti suspėjau. Palaukit, moteriškės, tikrai atsimenu, - net nudžiugo ir paduodamas vieną ranką Atei, kitą Bėtei: - Ratelį šokom. O kur Vidinis?
   - Žiūrėk, sese, Jotas išprotėjo.
   - Dar ne viską pasakiau. Ratelį šokom, o viduryje jo liepa.
   - Liepa?
   - Ta, kurios jau seniai nėra. Felikso ir Karolinos...
   - Išprotėjo,- dar kartą pasakė Bėtė, bet dabar pusbalsiu.-  Jokio Vidinio čia nebuvo. Negalėjo būti.
   - Aš pasakoju sapną, Bėte, -  pasakė Jotas ir nustebusiai: - o liepa va kur, pastalėje. - Paleidęs Atės ir Bėtės rankas netikėtai stipriai, net lengvai paritino kulbę nuo stalo ir gaudydamas A ir B rankas: - Šoksim. Ratelį, - ir temdamas jas aplink kulbę, uždainavo:

   Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio,
   Kaip raibasis sakalėlis vyšnelių sodely...   

   - Jotai! Kas tau? Tu sergi? Baik kvailioti! Baik!
   Paleidęs seserų rankas, Jotas sugražino kulbę į ankstesnę vietą ir kaip susirinkimo metu, užmetė ant jos savo užpakalį:   
   - Ne velnio aš nesergu. Sarmata. Kaip čia dabar, a? Klausiu, kaip čia taip, a, kad prireikia tokių dalykų. Tfu! Tavęs klausiu, Bėte.
   - O ko tu dar galėtumei klausti? Tik manęs. Man šio susirinkimo prireikė, kad protingiau padarytume šventą darbą. Ir, žinoma, dirbtume neabejodami, ar reikia jo ar nereikia. O tu, besarmati, slaptavietę šokių sale pavertei. Žegnokis, antikriste.
   - Judu kaip norite, o man čia daugiau nėra ką veikti, - tarė Atė, žengdama link siaurų ir žemų durų, bet tuoj pat atsigręžusi: - Jotai, iš tikrųjų manai, kad mūsų tokie susirinkimai nieko verti, nereikalingi?
   - Kaip ką tik įvykęs, žinoma, kad tokie nereikalingi. 
   Lig šiol, kaip žmonėse sakoma, nevizginant uodega, galima buvo kalbėti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Tačiau ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriai jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakakdavo atsirasti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydyta į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad tiesai gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti. Tačiau šis kartas atrodė kitaip.
   - Hm, net ir nepamanėme, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,- lyg sau pamąstė Jotas ir jau Atei: - Devyni amatai- dešimtas  badas. Bet mūsų atvejų protingiau tarti: Dalgės tinti tingėjo - šienaujant pilvą skaudėjo[/i] arba Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi.
   - Gerai, gerai. Žinome tavo priežodžius - patarles. Sakyk, ką užsimojęs?
   - Argi nesakau? Ir ne tik dabar. Net ir kviesdamas šokti apie Felikso ir Karolinos liepos kamblį. Galėjo gyventi, žaliuoti, ošti, bet... Kai tampi kolūkio pirmininku ir manai, kad esi raibasis sakalas - įsimeta rūdys ir galvos smegenyse. Tuomet jau net nesuvoki, kad mums reikalinga parama. Šiuo atveju dėdės Vidinio labiausiai.
   - Dėdė Vidinis buvo nebuvo. Matyt, Jotai, nori pasakyti, kad jo konsultacijas mums labai reikalingos.
   - Ką tik išgirdome Pušelę Gal kuri žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
   - Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metų prireiks, kol sutversime knygą.
   - Ir vis dėlto, - neatlyžo Jotas.
   - Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B. - Kviesk dėdę Vidinį, tik, žinoma, ne dabar ir ne čia. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje.  O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
   - Ir Vilniuje, beje.
   - Ką?
   - Sakau, ir Vilniuje jie yra. Žinoma, gatvės pavidalu, ramiau pasakė Jotas ir įtaigiai: - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia ne tik taisinėti, redaguoti. Svarbiau išjausti juos kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstume imtis šio darbo. Aš tikrai - ne.
   - Aš irgi ne,- negaišdama atsilieptė A.
   - Manote, kad aš kvailesnė negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
   - Atsimename, kaip ne kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas eilėraštis Šešėlis. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir eilėraščio įtaiga pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį Bėtei, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės  pradėjo kristi į ausis, kažkur gal sieloje? - leistis giliau:

Čia šešėlis ant sienos.
Nebijoki, žmogau -
Vaikšto mirusių sielos,
Tyli žodžiais dangaus.
Jis toks geras, mažytis -
Jo nebauskim tamsa.
Už langų ima švisti,
Neatėjus žiema.
O ugnelė kūrenas-
Šilta, gera, ramu.
Snaudžia kaminas senas,
Dūmai kvepia mišku.
O tave aš mylėsiu -
Gal tu mano sūnus?
Ir malda palydėsiu
Į Aukščiausio namus.
Neskubėki, šešėli,
Grįžt iš žemės dalios.
Pailsėki, pabūki
Tu prie savo mamos.
Verpsiu šiltą tau šalį
Iš vienatvės dienų
Ir numirus, sūneli,
Aš tave auginu.
***
Iš žvaigždės spindulėlis
Ir lemtis iš žvaigždės.
Klauso žodžių šešėlis
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo,
Kad jis mamos sūnus.
Mažas, mažas šešėlis
Lanko ilgesiu mus...[
               ( Šešėlis,  2008-02-04)

   - Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė Atė. Jeigu taip, tuomet jo dar nepažįstu. Panašiau, kad šitaip galėjęs Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.

    22   Laukiant savyje susivokimo

    Galvoje pradėjo darytis ne taip, kaip maždaug įprasta - atsirado ūžesys, triukšmas. Lyg Kabelių bažnyčios varpinės varpai ataidėję glaustytųsi, lyg girnos maltų. Net buto tyla pradėjo nerimastauti ir prieglobsčio ieškoti ausyse. Dar vis nesitraukiau nuo etažerės su Šventąja, lyg norėdamasi susivokti ar apsiprasti su per trumpą laiką netikėtai užgriuvusiais, atrodytų nedideliais, bet iš tikrųjų gilias prasmes turinčiais įvykiais. Jie neatrodė malonūs akims, negeriausiai suvokti protu, tačiau dvasioje maišaties net per daug. Kurį laiką užsimiršo nutikimai Balsiuose jaučiau, kad lūkuriuoti taip, kaip dabar, yra labai neprotinga, tačiau girnos, malusios galvoje, neleido apgobti supratimu visą panoramą ir, atsispyrus į lazdą ir nusispjovus į daug dalykų, pasirinkti tą vienintelį sprendimą, kuris dabar svarbiausias. Tačiau jis irgi atrodė neapčiuoptas, dar neįžvalgytas.
  Atsitokėjau tik išgirdęs, kai už sienos svetainėje kažkas garsiai pliaukštelėjo, tekštelėjo. Paskui kartą, kitą, trečią...
  - Kas tau? - suradęs Vidinį klausiu. 
  - Žagsiu. Negi negirdi ar nematai? Nežinau, kada tai buvo,  o  dabar...
  Vidinis vėl žagtelėjo taip, kad atrodė net lango stiklai sudžerškėjo. 
  - Šalto vandens?
  - Nepadės.
  - Kodėl taip manai?
  - Ne manau, o žinau. Kol ji, neramioji, nepaliks manęs ramybėje, nepadės, Pranuci.
  - Kas - ji?     
  - Ar reikia pirštais rodyti? - Ir vėl žagt, kad net  sudejavo. - Perkūnas! Taigi trijulė - Atė, Bėtė ir Jotas.
  - Žinai, o žegsi. Neturėtum.
  - Aha! Tie prietarai - bobulių pasakos. Žinau, kas mane mini, o žagsiu. Manau, kad ir tokia mirtis gali žmogų ištikti.
  - Dėl tavęs, manęs tai jau nebūtų nuostolis.
  - Eina jie peklon... Viskas. Dedu ant  krūtinės poilsiui rankas, o liežuvį atrišu tik poteriams, - pasakė Vidinis, bet po kelių žagtelėjimų: - O kaip ji, Šventoji? - paklausė.
  - Nežagsi.
  - Ar manai, kad gerai?
    Kilstelėjau pečius parodydamas, jog nežinau, o mintyse kitaip - žinoma, kad būtų geriau.
  - Pavargom mudu, Pranuci. Ir baisiausia, kad mūsų bendroje sąskaitoje nėra nei vieno darbo, kuris turėtų pabaigą. Net ir apie savo tokią būtį tenka sakyti, kad, girdi, gyvenam.
  - Na taip. Kad ir žagsėdami.
  - Daug karų visokiausių būta ir yra, bet tas, kuris labiausiai reikalingas, vis dar kažkur užtrunka. O gaila, - savo ne savo balsu pasakė Vidinis, žvelgdamas kažkur ar tik ne savęspi?
  - Kvailų kalbų geriausia, žinoma, būtų negirdėti, neklausyti, bet, deja, ne visuomet tai pasiseka. 
  - Reikia senių karo, - nekeitė pozicijos Vidinis. - Privalomo, pasaulinio. Bet tiek to. Bus geresnis laikas ir apie tai dar pakalbėsim. Tačiau kai žmogus net senatvėje tingi numirti, tai atsiprašau...
  Žinojau, kad klausinėdamas ir girdėdamas Vidinio atsakymus apie  senių karus, nedaug ką suprasiu, bet šį kartą jaučiau, kad, ko gero, panašiuose patylėjimuose sunokinami  kažkokie labai reikšmingi dirvožemio  klodai -  suark juos ir ką bepasėtum, sužels, augs ir išnoks, bet štai įbesti plūgą į  žemę kažkodėl nesinori. Kažkas varžo, trukdo tai padaryti. Vidinis dar porą kartų žagtelėjo ir, matyt, įsitikinęs, kad, jo supratimu, jam primestas  žagsėjimų scenarijus išseko, šyptelėjo ir kaip seniai seniai padėjo ranką ant mano peties: -Tikiuosi, kad kažkokiam sprendimui pasiryžęs. Tebus jis toks, kokio labiausiai reikia.
  - Nežagsėk. Ir paklausyk, ką aš tau žagtelėsiu, - netikėtai  pasakiau Vidiniui, turėdamas mintyse surastus parašus ant ąžuolo kamieno. - Prisimeni pakriaušės ąžuolą? Ten, prie Balsių ežero.
  - Arba kitaip prie Kryžiokų ežero. O kas? Tiktai klausti taip ar prisimeni? - kvailiau negu kvaila. Drūtas, oi drūtas jis ten... Tokiam nors Žalgirio mūšį ant kupros uždėk. Nuneš, kur panoręs.
  Toks Vidinio atsakymas gerokai suglumino
  - Bet  jis turbūt kažką jau neša. Jei ne Žalgirio mūšį, tai...  Na, aš tai pavadinau Talmudu.
  Vidinis atidžiai pažvelgė į akis lyg jose norėdamas pamatyti tai,  apie ką pasakoju.
  - Žinau, kad ten buvęs. Kaip įprasta, užbaigiant sodo sezoną. Kalbėjomės gi...
  -Taip, bet šis kartas nebuvo kaip įprasta. Nuo ąžuolo jau buvau nurašęs nemažą dalį surasto Talmudo. Nenorėjau apie tai kalbėti  transindukcija. Žinojau, jau greitai susitiksime ir maniau, kad patylėti bus protingiau.
  - Jaučiau, kad tąkart tavo galvoje kažko daugiau.
    Nelaukiau, ko paklaus Vidinis. Pakėlęs aplankalą išėmiau savo nuorašų nuo ąžuolo sąsiuvinį ir atverčiau tai, ką, mano supratimu, jam reikėtų dabar pamatyti.
  - Ko tyli? - neiškenčiau tylos.
  - Skambina. Sakau, kažkas mano galvoje skambina. Kas anas? - iš kur galiu žinoti, bet gerai, kad bent puodus ne  dievai lipdo. O išžiedus gerą puodą jau galima ir vieną kitą dievulį sukurti. - Pastūmė nuo savęs paduotą sąsiuvinį ir užsikėlęs rankas ant kaklo ir sujungęs sunertais pirštais: - Ar nemanai, kad atėjo  laikas, kai reikia pagelbėti Šventajai? Ąžuolas palauks, o  Šventoji... Man atrodo, kad žmogaus praktikoje tokių dalykų dar nėra buvę. Šventosios buvimas  su mumis perša mintį, kad tapatinamės. Tik nežinau, kieno iniciatyva - ar jų, dievų, ar mūsų, žmonių. Tu supranti apie ką kalbu? Žvelk savęspi, į save. Antraip reikalingo supratimo nesurasi.
  - Dėl to, manau, nieko neprarastume. Nei tu, nei aš.
  - Ir vis dėlto pabandykime suprasti. Juk tai, ką parodo ant savo delno Šventoji, panašu, kad tokios būties esybės pranoksta biologinę būtį. Nelengvas toks supratimas, bet būtų blogiau, jeigu per aplaidumą atsitiktų taip, jog prarastume galimybę stebėti, kaip tai atrodo konkrečiais pasireiškimais.
  - Tu apie ką  čia? Nežagsėk, oi taip tikrai nereikia.
  - Tai kad kitaip nesigauna, dzieduli. Aš labai baiminuosi, kad raidžių trijulė, pajutusi Šventosios pranašumus, pradeda jos nemylėti. Turbūt dar šito ji pati nežino, bet taip skaudžiai dar niekuomet nesu žagsėjęs.
  Paskui žvilgt tiesiai į  akis ir net nemirktelėjęs:
 
Atrodo, nieko taip labai nereikia,
Kaip sužinoti, ar jausmais galiu
Išvaikščioti pasaulį ir tikėti,
Kaip juo tikėjau savo akimis.
Ir jeigu TAIP, tuomet -
Valio, bičiuli!
Aš greitas ir veržlus kaip traukinys -
Už nugaros suvirtę sunkūs metai guli,
Bet jausmuose nenyksta žavesys.
Einu kartoti būto laiko
Numetęs negales,
Neklupdamas ant kojų
It vyturys dangun įkritęs
Už naują būtį giesmėmis dėkoju,
Braukiu raukšles,
Kaip prakaitą artojas
Pavasaris
          sugrįžęs
                  nelenkia
                            manęs.

Tikiu tiesa atplūdusių jausmų,
Jie nemeluos ir lauks seniai tikėto
Prisėsiu skambiame būry draugų,
Vėl lauksiu
            SAVYJE
                      ateinančio
                                    poeto...

              (Vėl lauksiu, 2008-02-24)
 
  - Ha! Seniai taip tiesiai į ausis, aplenkiant  transintuiciją.
    - Šis eilėraštis, jei  gerai atsimenu, priklauso mudviems kaip bendraautoriams. Ar žinai nors vieną eilėraštį, kuris pripažintų bendraautorystę? Ne? Aš irgi - ne. Bet jei sutartume, būtų miela manyti, kad mudu tai darome pirmieji.
  - Kartais norisi paverkti, kad mudu tokia dalia ištiko... Tu va apie  vieną eilėraštį kalbi - esą, sutarkime, kad esame jo bendraautoriai. O ar seniai tave įkalbinėjau ne dėl vieno eilėraščio, o dėl visos knygelės bendraautorystės. Ir kokios pasekmės?
   - Nežinau, kam reikia tą patį daug kartų sakyti. O štai prie Šventosios reikia pabudėti. Jau ji ne tik proto esybė. Jai jau pradėjo skaudėti. Toks dalykas jau visiškai neįtikėtinas, bet aš įtikintas. Arti bažnyčia, o toli Dievas. Mudu daug ką, dzieduli, pražiopsojome savo pačių būtyje. Kažin, ką dabar pasakytų mums ponas Ypata, atminčiai padovanojęs Segtuvą knygą. Labai įtariu, kad jis žinojo jos ateitį arba bent prognozavo ją būsiančią tokia. Viskas, kas ateityje, protingiau negu dabar yra. Kalbu, žinoma, ne apie dvasinį pasaulį. O tai, kas dabar vyksta, tai turbūt ne be dangaus valios, kurios mums dar vis neleidžiama žinoti. Atrodo va, va, ištieski ranką ir ant  jos delno  atsiras tas  žodis, iš kurio atsiranda pasauliai.
  - Bet tas žodis ne  tavo, mano...
  - Kol kas turbūt ir ne Šventosios, bet... Tikiuosi matei, kaip mudu atrodome ant jos delno.
  - Tik save. Ir karietą, beje, su žirgu Ygaga. Tavęs ne.
  - Manau, kad greitai bus leista pamatyti. O šitie raštai, kurie dabar sugrįžta, nepriimti į Eilėraščio sėją, ko gero, pasirodys labiau veiksmingai, negi tie, išrinkti ir sudėti knygelėje. Tačiau būtų nepataisoma klaida, jeigu mudu nepritartume Atės,  Bėtės, ir Joto ketinimui jos atliekas išleisti atskira knygele... Trijulė neblogai jaučia, kaip ateities kultūrinis darbymetis vis labiau slysta iš raidynų priklausomybės.
  - Oho! Pirmąkart tai girdžiu. Bet tai nesąmonė. Ir dėkui die, kad nesąmonė
  - Užsitęsė  Simajudas,  a? Jau lyg temsta, bet tai rudens metas ir temsta greitai. Didesnė Simajudo dalis praeina tamsoje. Saulė teka 7. 13. leidžiasi 16. 52. Pasistenkime nepavargti. Net ir mirusieji dvasiomis sugrįžta į namus... Deja, neturime pirties, kad galėtų nusiprausti. Tai bent į vonią prileiskime vandens...
**************

23. Pas daktarą

                    Dzingul, dzingul dzinguliukai
                    Mokos  broliai dobiliukai,
                     Seserys  - rūtelės...
                                           (Iš girdėtos dainos)

  Sugrįžau atgal prie Šventosios. Šunelis Kandžius pasitiko nepiktu urzgimu.
  - Nežadink, begėdi. Negi nesupranti?
  - O tu, dzieduli, ar supranti, - pamosavo uodega. Ir susirietęs puslankiu, padėjo snukutį ant priekyje ištiestų kojyčių. Akys liūdnos, rudos, žvilgančios ir nejudančios it sagos.
  - Tai kad nelabai, Kandžiau, - burbtelėjau panosėje, numesdamas ant palangės sąsiuvinį.
  - O! taip nereikia, dzieduli.
  - Protingas tu šuo. Nedidelis, bet protingas.
  Šventosios žiburėliai nutilę, nemirksi. Regis, nei vieno ženklo, kad galėtų atkusti. Kitais atvejais tai nebūdavo pretekstas susirūpinimui -  prieidavau, paglostydavau, spustelėdavau vieną, kita mygtuką ir, žiūrėk, pradeda mirksėti, šviesti, alsuoti lyg busdama iš gilaus miego. Tačiau į tokį gilų miegą ji įkrisdavo retai - dažniau ir ilsėdamasi budėjo, uždegusi vieną kitą švieselę. Dabar gi liesti  ją rankomis, spragtelėti mygtuku nebuvo drąsu.  Bet ausyse atgijo kažkada pasakyti Vidinio žodžiai, esą, savęs atsiminti negebame, o prašau nesurandame laiko numirti.
  - Nemanau, kad  mirčiai skirtą laiką galima būtų bet kaip iššvaistyti, - sakė, tačiau netrukus, lyg ką tik pasakytus žodžius iš naujo perklausęs: - Bet juk ne bet kaip tą laiką švaistome! Ne bet kaip!
  Dabar šie taip jo pasakyti žodžiai sėdo vis giliau į smegenis. Pats nelabai gebėjau suprasti, kokios prasmės ten išsirpsta, tačiau netrukus ryžtingai paėmiau Šventąją nuo etažerės, kaip ir anksčiau  glaudžiau prie krūtinės:
  - Nespirgėk, brangute, nespirgėk! Nemanyk, kad negebu save pareikšti ne tik ketinimais.
  - Dzieduli!
  - Sakau, nespirgėk. Netoli mums nueiti. Labai netoli, bet nueiti reikia. Dėl viso pikto, kaip sakoma.
  - Dzieduli!
  - Daug kam ši diena šviečiasi tik kaip Simono ir  Judo vardadienių, o man ir atlaidai. Dažnai esi buvojusi bažnyčiose, bet žinau, kad niekuomet ligoninėse. Yra, deja, ir tokie žmogaus  gyvenime dalykėliai. Dabar suvokiu, kad ir ateinančiam žmogaus pakaitalui šitokia įstaigėlė bus reikalinga. Jau reikalinga.
  - Dzieduli. Aš gi dar nepakaitalas. Panašiau,  kad jo gemalas. Ir tik truputį geriau apčiuopiamoje jo vystimosi stadijoje.
  - Nespirgėk, Šventoji!...
  Neatrodo, kad bent kiek numaniau, kaip atrodys šį neilga kelionė, nes net ne kaip prisimenu, kaip uždariau buto duris, tačiau išėjus į netolimą Darbininkų galvelę tuo pat metu kūriau ir  deklamavau:

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi,
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu, 
Esą, žmogaus akiračiai  trumpi,
Pro juos net velnio šaukdamas - neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Nelengva pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp
Nuščiūva angelai, išgirdę
Kaip be dangaus pasikalbame su Dievu.

  Kandžius lyg geriau išmanydamas, kur mums reikia būti, išbėgo į priekį ir neskubia ristele rodė kelionės greitį ir kryptį. Beje, kai šią deklamaciją, gal kiek paredagavęs, po daugiau kaip pusmečio pasiunčiau mielam bičiuliui Ražui, tai anas atsišaukė:
  - Ar nepadauginta, Dzieduli? - pirmiausia išgirdau ir karčiai šyptelėjau, o visas laiškelis atrodęs taip:
  Ar nepadauginta, Dzieduli, kad vis su angelais, vis su dangum ar dangumis, net su pačiu Dzevuliu, o kaip gi mes, čia pažemėj -daliuteisk, raželis nusitrynęs ir kiti Žalios pievos žiogai ir laumžirgiai, boružės, vabalai, laumelės pripėdintas drobeles likimėlius Grūdoj ar Merkyje skalbia... užsidarysi dar Savęsp, o mes visi lyg našlaitėliai...
Negerai, drįstu ištarti, Pranuli...
  Aš, žinoma, atsakiau mielam bičiuliui, bet jau negebėdamas atsiminti, ką jaučiau šitaip rašydamas tas keturiolika eilučių. Kiti dar vis pasako, girdi, sonetas, bet gal įdomu išgirsti ne tik ką  Bobų radijas kalba, bet ir ką paplepa atsiradusios dvi papūgėlės:
  - O dziedulis rašydamas niekuomet neužmiršta, kad būtų keturiolika eilučių. Ar manai, kad tokiame amžiuje labai protinga?
  - Negi manai, kad nusitaiko į sonetą. O ne! Tai tik jo parašas  Tai keturiolika raidžių. Suskaičiuok:
Pranas + Karlonas = 14.
  - Aaaaa! - per minutę nusitęsė papūgėlės nustebimas, o tuomet, Simajudo atlaidų dienoje, aš irgi net nepastebėjau, kaip sustojau prie man reikalingų durų.
  - Jūs  kartais gal pažįstate Arūną iš Konarskio -49. Kadaise ten dirbo. Dažnai minėdavo jus, kaip savo mokytoją. Buvo įsitikinęs, kad Vilniuje kito tokio elektronikos meistro nėra.
  - Negaiškim laiko plepalams. Sakyk, ko nori? -nebuvo draugiškas.
  Iš po švarko atlapo išėmiau Šventąja. O meistras tik mestelėjęs į ją akimis
  - Pone, betgi iki pirmo šiukšlynėlio jums tikriausiai žymiai arčiau, negu ateiti pas mane. Ir atsidusdamas: - O, Viešpatie! Betgi gal iš šiukšlynų  tokius niekalus čia ir atneša.
  - Pone! Jūs vienintelė viltis. Dėl užmokesčio nesiderėkime.
  - Manau, kad Arūnas iš Konarskio jums pasakė, kad  turiu pirmos klasės boksininko kategoriją. Ką  manote apie tai?
  Sielojai sugnybė, greito žodžio neatsirado ir mane aplenkė Šventoji:
    - Atidžiau, dzieduli, pažiūrėk į šį daktarą. Vargšas net neįtaria, kad gali būti pacientų, kuriam jis mažiau negu šundaktaris.
  - Man jis nereikalingas. Aš sveikas, - atsiliepė Kandžius., o Šventoji:
  -Ir taip:

O Dieve, šovinių nėra.
Tik gilzės tuščios mėtosi aplink.
Aš išeinu atbuliniu ATGAL,
Palikęs iššūkį PIRMYN!
Nebus to šuolio, kuris priešą trypia
Ir sega pergales į vėliavų šilkus...
Užsimiršau,
                kad jau anksčiau -
                kai pajutau,
Kad mintimis pernykštėm gyvenu, 
Reikėjo melstis apkasais,
Net pergalėm
Ir, žinoma,
Iššaudytais ir gilzėm išbarstytais šoviniais.
                              (Užsimiršau,  2007-02-15)

  - Ne, ne, dzieduli, dar mūsų ne visi šoviniai iššaudyti...

          24.   Melagiai
 
   Į Naujininkus iš daktaro sugrįžau vienas, net be Kandžiaus, kuris nemirksinčiomis akimis žiūrėjo į manąsias ir  sakė:
   - Dzieduli, tikri draugai savo bičiulių nelaimėje nepaliek. Ir ypatingai karo metu.
   - Karo metu? Kur jį matai. Kalbu apie Lietuvą.
   - Aš irgi apie Lietuvą. Ir, prašau, nepyk, dzieduli, kad pasilieku ten, kur Šventoji. O tai, kad mums uždarytos visos daktaro durys, reiškia ne tiek daug, kad galėčiau ramia sąžine sugrįžti į Naujininkus. Eik, dzieduli. Kažkokia nuojauta klausesnė už mano ausis - Simajudas mums nepadeda. Gal todėl, kad ne Marcinkonių parapijoje, o gal tas Judas vis dėlto Iskariotas, o ne Tadas. Man dabar tai nedaug reiškia. Bet priešpilį įveikti, žinoma, reikia.
   - Reikia, bet tik ne iki kito Simajudo.
   - Eik, eik, dzieduli. Ant palangės prie etažerės tavo sąsiuvinis paliktas. Negerai, jeigu jį pamatys negeros akys.
   - Ak, Kandžiau, Kandžiau... Aš greitai sugrįšiu.
   - Gerai, dzieduli, bet kol kas raidžiu trijulė tegu nežino to. Ji irgi nepanoro, kad žinotume apie jos susirinkimą rūsyje. Tegu, bet mums reikia žinoti. Antraip, argi drįsčiau save vadintis šunimi?
   Sugrįžau į Naujininkus irgi neskaičiuodamas žingsnių ar besižvalgydamas - aušta? įdienoja ar temsta? Tačiau įėjęs į namo laiptinę suradau uždarinėjantį buto duris Vidinį?
   -Kur tu?
   - Ė, reikia prasivėdinti, bet neklausk kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk. Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust. Laukimo laikas. O kada galima bus, net nežinau. Beje, aš irgi neklausiu, kur padėjai Šventąją ir kur pasiliko šunelis Kandžius.
   Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man gera buvo žinoti, kad į Petro ofseto spaustuvę iškeliavo dukterų parinkti eilėraščiai, bet jaučiau, kad galėjo būti geriau. Apmaudu žinoti, kad ant knygos viršelio nebus užrašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų; taip pat gyveno be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau, beje, šalia mano pavardės. Net neįtariau, kad Pelėda bus perskaitomas kaip mano literatūrinis slaptažodis. Tuomet pamatęs planuojamo viršelio antspaudą teištarė:
   - Manykim, kad kaip pirma knygelė, ne taip blogai.
   - Kalbi lyg  žinotumei, kad kada nors bus geriau.
   - Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk op, bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Tačiau kad esame melagiai, tas tiesa.
   - Melagiai?
   - Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentų, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su juose parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygelėje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
   - Betgi tu žinai, kodėl taip.
   - Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Patikėk, jog ne taip svarbu, Františekai.
   - Na, palepini tu mane. Ačiū. Tik ir girdžiu: Františekas! Františekas! Kas tau koją užmynė?
   - Bent vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
   - Ar manai, kad meluoju?
   - Atsiversk knygelę. Nesvarbu, kad kol kas tik mintyse ir nesvarbu kokį puslapį atverti, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, jog  eilėraštis Františekas išlikęs joje.
   - Juokauk toliau. Esi lietuvis, taigi tautos be subtilaus humoro žmogus, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis nusiėmė nuo galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuliau mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
Tai guli prieš akis
Eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų esu,
Geriau tikiu,
Kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia;
Iš jos į dabartį nešu
Ir biografijos skausmingas eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
Tą sausio šventą naktį
Gimusio sūnaus.

Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"

Pavardė, vardas:
- Karlonas Vincas
Sprendimas:
-12 metų.

Lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Būti Františeku -
Lenkų vardyno sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
Tačiau mano varde
Ir Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau
Išėjusį Anapilio kely
Vadint mane Pranu
Ir neapkęsti ar mylėti.
    (Františekas, 2006-08-28)

   Taip eilėraštį skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, savyje, Savęspi, po sielą kas akimirką aušo - geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų

                     25.  Karieta.

   Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip...  Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
Eik, Vidini,- paraginau mintyse. O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties.
O laikrodžiai trepsėjo: nė ra? nė-ra?..
Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. Kelių dienų, o jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek daug, jeigu jau ir man per septyniasdešimt?
   Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį.
Dzingul dzingul ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau mintimis dar nė karto rankose nelaikytą Eilėraščio sėją, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas Karietos, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki giesmė! Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur. Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
- Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...

Aš:
Tai va, kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, mano žiburėlį,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.     

Jau buvau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia dar pabūti.
Dzingul dzingul kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles..
- Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti,- dar ryžtingiau sakau, nors jau atsimenu, kad išėjo,  jo čia nėra. Ir net atsimenu, kad taip atrodžiusios Šklėrių kapinės 2000 metų pabaigoje. Ten tai paskutinis to amžiaus kapas...

33

26. Nesmagi Vidinio kelionė

Vidinis ėjo neskubėdamas, nepaisė pavėluos nepavėluos nurodytu laiku susitikti su raidžių trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo mane giedantį Karietą. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas Pranuci, taigi man pasakyti kur ir ko. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su Ate, Bėte ir Jotu. Nors tik trys, tačiau jų visuomet pilnas butas, net norėdamas niekur nepasislėpsi ir šit prireikė ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse Vidinis, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė. Ir atsimena, kaip buvo stumtelėtas pasižadėti ateiti į susitikimą.
- Ui, kaip negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio eilėraščiuose dvasios daugiau tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, čirškėsiu kaip lašiniai keptuvėje, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna kada taip, kai nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na, pagalvokite, kas žino, kuris eilėraštis geras, kuris - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam jo skaitytojui. Net jeigu tarp jų ten yra ir judu su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk, kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi?. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis? Manau, kai atsipeikėsite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta.
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą Bėtė  ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir visi pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau. Pradžioje taikėmės nuleisti į namų rūsį, bet ne, šitaip bus geriau.
- Nečiauškėk, Bėte, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:

Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu
Gal šiandien?
O gal ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
Kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(Pyktis 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęsi net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto - regis. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas padėti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.

    27
- Ateina, - negarsiai, bet įtaigiai pranešė Bėtė. Atidarė langą ir pašaukė: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
- Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo Atė.
- Jau pasiklydo, jau, - šypsodamasi atsiliepė Bėtė ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesą: - Jau tada, kai deklamavau jam eilėraštį Pyktis, supratau, kad į mūsų suokalbį ateis žmogus be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti.- Ir žvilgterėjusi į Jotą:- Pasitaiko, kad ir Jotas  nemažai tiesos pasako. Žinoma, netyčia. O štai dabar, prašau - ateina gi!
Abu jie - Atė ir Jotas - gerai žinojo apie ką kalba Bėtė. Bronius Maniušis tik šiek tiek.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė į langą Vidinis raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukštą ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? - sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki, kad mirčiau?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk,-palinkėjo ir: - O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne Aandriaus Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( Nėra kam kalbėc, 2007-11-13)

Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Ak, nežinote, ką reiškia zdraicos? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Tamošių iš Šklėrių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateks į Eilėraščio sėją. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateks į  knygelę? egzaminavo B.
- Atšiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad nei A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodys. Taigi ne dziedulio ar mano valia. Manau, greitai galėsime patys perskaityti kaip ten bus parašyta. Argi sunku tas kelias dieneles ar savaitę palaukti?
- Labai sunku, dėde Vidini. Argi nematote, argi nesuprantate, kodėl mes čia? Bet spėti iš tikrųjų, atrodo, kad įmanoma. Jotai, kaip  manai kaip ten bus parašyta? - neslūgo Bėtės temperamentas.
- Jokia čia ne paslaptis. Ogi, jokia! Esame ne už jūrių - marių nuo to, kas vyksta. Ir Asta su Daina ne iš dangaus ir ne šiandien nuleistos. Argi reikia spėlioti? Taip ir bus parašyta:Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė, o techninė redaktorė Daina Karlonaitė, - ramiai pakalbėjo Jotas, o Vidinis:
- Ar jums dar reikia, kad ten būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys? Anot jo, atšiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

   19. - Palaukite! Minutėlę!-

bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis: Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą, kurios dar nėra. Betgi, mielieji, pasitaikydavo, kad ir pats pakalbėdavo. Dažniausia, kai apgėręs, su keliomis girtumo promilėmis smegenyse. Argi nežinote? O pastaruoju metu ir knygos pavadinimą sakydavo.  Na, taip! Eilėraščio sėja. Ir vis: "Maniuši, mano vardą žinai?" "Kaip ir tu mano, Pranuci". Bet jam dar ne gana. "Ir pavardę žinai? - klausia. Kaipgi nežinosi? Garbinga pavardė - vos ne Karlsonas ant stogo, - vėl kalbu  Ir tuomet...
Bronius  Maniušis lyg nepanoro pasakyti, kas tuomet. Lyg iš gilios duobės ataidėjęs duslus jo balsas atsiduso ir nutilo. Pirmą kartą nedidelis  susirinkimas atsikvėpė gilesne ir jautria tyla, kol mažiausiai paslankus Jotas paklausė:
- Ir tuomet  kas, dėde Broniau?
- Ką? - lyg neišgirdo šis ir Jotas vėl pakartojo klausimą
- Ak, va kaip! Kažkas jau pasimeta galvoje. Koks jūsų dziedulio tikrasis vardas patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas tikrai nereikia abejoti, nes žinau, kad ir dokumentuose taip parašyta -Karlonas. Tačiau įsidėmėkite gerai atsimenu, kad sakęs, jog knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose bus parašyta Pelėda. Nemanau, kad tai galėtų būti jo literatūrinis slapyvardis.
- Kodėl? - sukluso raidė B.
- Ir, beje, dar įsidėmėkime kitą dalyką, - nesiteikė išgirsti klausimo kalbėtojas. Dziedulis apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate?  Visuomet apie save kalba kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius, pasukiodamas galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų išgirdus, kad kaip ir kiekvienas esi su vardu, būtent - Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga leidžiama bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar
Be grimo.

- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, būsimoje knygutėje surandame poetą Pelėdą Vidinį. Tiesa, dar vis  su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius parašė ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, ne kokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.

- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikrųjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manote, ar galim lengviau atsikvėpti. O kodėl lengviau, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jog reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai, kada kelti maištą. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje Mokėjau būti.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai irgi
Po Europą  vaikšto jau.
Ką randa
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
( Mokėjau būti 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietų, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams neparekomenduosi.

       20. Niekas iš kambarėlyje

susirinkusių neskubėjo skirstytis ir išeiti, net Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip uoliai stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai šį kartą neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie įtikinamai paaiškintų, kodėl tokia nemenka krūva eilėraščių nepateks į Eilėraščio sėją. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo, o gal nepanoro ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai taip netikėtai prireikė ligoninės. Labai netikėtai...
- Ar ir vėl kažkokie įtarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet kažkodėl jaučiu, kai paėmusi rankoje Petro ofseto spaustuvės leidinį, nesugebėsiu atsikratyti jausenos, jog vis tik rankose laikau  Šventosios išsuptą kūdikį.
- Kodėl tik išsuptą. Pirma reikia gimdyti, kad galima būtų įdėti į lopšį ir pasupti?
- Dėde Vidini, žinau, ką kalbu. Būtent  apie Šventosios išsuptą kūdikį Na, tegu ne tokį, kokio ji tikėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Ar ne todėl ir ligoninės prireikė?
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedrą su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Miniu ją, kad neretai girdžiu pagiriant ir mūsų aplinkoje.
- Nebent tik tuomet kai ponas Jonas būna. Tačiau dabar nepasakyčiau, kad jis dažnas,- taikliai mestelėjo raidė A, tačiau B gerokai atkaklesnė:
- Aš ne apie tai. Jūs žinote, suprantate, kad ne apie tai. Aš apie  kažką tokio, kas ir jums, dėde Vidini, geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate būsimos knygelės ir jos atliekų poezijoje. Argi bloga, kai poezijos žmoguje būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - nei kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir :
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, kurie bent jau dvasiai sveikatos jums  tikrai neduos.- Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos: - O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Šventoji labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnų, dažniau gal:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
  (Sapnai, 2008-01-05)

-Taip, bet nors ji deklamuoja lyg sau, lyg iš sapnų, bet iš tikro ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranucui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už išėjusio Vidinio nugaros.

34

21.  - Ne ta koja
iš lovos išlipo dėdė Vidinis,- nenusiminė raidė B. - Ką pasakai, vaizduoja, kad nenori suprasti, o iš tikro? Nei kurčias, nei kerpėmis smegenys užėję.
- Mieloji sese, gal patylėtum? Bent truputį. Kol kuris suprasime, ko norime. Kad ir iš dėdės Vidinio. Na - ko? Kad šiuos eilėraščius paredaguotų? Jeigu ir taip atsitiktų, jie nebus to lako eilėraščiai. Bet dar svarbiau, kad jie nebus išsakyti, kaip tuomet pajausta, - prabilo santūrioji A, kuri nemokėjo išeiti iš savęs ir daug kuo buvo panaši į Jotą, tačiau mažiau negu Jotas paisė kas ką apie ją mano. Nesidrovėjo pasakyti tai, kas užgulę sielą ar mintis ir, žinoma, savyje nešiojo daugiau motinos dalios, kuomet labai svarbu poelgiuose išlaikyti dvasios tvarką. Jai nepatiko sesers išsišokimai, tačiau žinojo, kad reikia patylėti, jeigu nenori pabloginti padėtį, sulaukti dar blogesnių pasekmių. Jos vėjavaikė sesuo B lyg priešingybė, tačiau visiems ji reikalinga, nes neatrodė, kad be jos kas galėtų būti neišauštų rytas, neįdienotų, nesutemtų vakaras, o jeigu pavyktų nusiteisti nakčiai, tai, žinoma, be žvaigždynais apsėtos erdvės. Tačiau keista, kad prie širdies glaudė eilėraštį dėl kurio kitiems galvos neskaudėjo, vadino savo kurmiu ir lyg taikėsi jį padėti būsimos knygelės pirmuose puslapiuose.

Nepakeliui man, pone, ne!
Į dangų tu
Prie mūzų, angelų,
Prie Viešpaties glaudiesi.
O aš jeigu judu
Tai - po žeme.

Girdžiu peiki:
Ne solidus
Ir šiaip gi žemės kurmis.

Iš šventraščio nemėtau, pone, žodžių -
O žemės irgi juk nedaug -
Pražiojęs piniginę
Prarytum, nepajutęs skonio.
Ir vis dėlto, o Dieve,
Nepašauk manęs aukštai.
Aš žemės kurmis.
Ir juodžemyje kaip naktyj
Žvaigždynais meldžiasi dangus
Ir aš kartu su juo
Ir savo angelais.
   (Kurmis 2007-03-08)

- Ak, kaip jūs visi manęs nemylite! - atsiduso raidė B. - Aš galbūt irgi, nes man smagiau patiktų būti raide K, nuo žodžio kurmis, negu raide B - beždžionė. Bet tikiu, kad vieną kartą suras mane ir mudu protingiau pasišnekėsime. O galbūt ir Kurmiene tapsiu.
- Argi su tavimi susišnekėsi, jei sugebi torpeduoti netgi mūsų pirmą konspiracinį pasitarimą.
- Torpeduoti? Aš? Nevaidink Jablonskio, Jotai! - ir ūmai užsičiaupė, sukluso ir taip triukšmingai praplyšo džiaugsmu, kad sudžeržgė vienintelis kambarėlio langas, o storu sluoksniu sumėtyti ant grindų popieriai pakilo paskraidyti ir nusipurtyti dulkes. Ir Jotas, ir A, ir Bronius Maniušis nesuvokdami, kas atsitiko, sprogino akis, net neįtardami, kokiu siurprizu tai galėtų pasibaigti. Ir štai raidė B, regisi, jau net ramiai, mįslingai, įeidama gilyn į save:
- Aš beždžione? Taip? Na ir bala nematė, kad dar ne Kurmiene, bet ir būdama tokia, jau žinau, kaip vadinsis mūsų išleista knyga. Aš žinau.
- Tu viską žinai. Nėra, ko nežinotum.
- Dar man bus laiko viską žinoti. Suspėsiu. - Ir beveik reikalaudama: - Pripažinkime, ponai, kad labai negražiai pasielgė dėdė Vidinis, atsukęs mums nugarą ir užtrenkęs duris. Tai kodėl tokį dalyką turėtume nutylėti? Na, kodėl? Todėl tebūnie mūsų knyga įvardinta, kaip Negraži pelėda,- pasakė nugalėtojos, bet ramiu balsu  raidė B ir jau vėl kaip anksčiau triukšmingai, drebindama vienintelio kambarėlio lango stiklus: - Šit kaip! Ir prašau daugiau netriukšmauti!. Jeigu jau tenka torpeduoti, tai- še! mielas dėde Pelėda Vidini, pasiimki, ko nusipelnęs!...
Matyt, kitiems reikėję bent nedaug tylos susikaupimui, tačiau jos nereikėjo raidei B. Greitai apžvelgusi susirinkimo dalyvius, buvo tikra, kad padaryta daugiau negu tikėtasi ir dabar skubėjo į Negražios pelėdos knygutės maketą sudėti jai rūpimus kūrinius; -
- Šį dedu šalia Kurmio, kad nepasimestume. Kita vertus, te ir mano ašaras mato. Argi paslaptis?

Priverkiau pilnas akis.
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, burių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau,
Oi priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.
(Iš Biblijos lietuviškai. 2008-03-11)

- Oi, sesule, kaip norėčiau, kad nors vieną ašarą tavo akyse pamatyčiau. Bet turbūt neteks man tai pamatyti ir tokią džiugią naujieną sieloje patirti. Neteks,- nelinksmais žodžiais, bet smagiai pasakė raidė A. Ir apglėbusi per pečius: - Kas, sesut, tave tokią sumeistravo? Kas?

   22. - O! pirmą kartą judvi

taip arti matau. Iš pirmo žvilgsnio, ko ne dvynės, bet - ne. Ko ilgiau žiūri, tuo nepanašesnės. Mudu su Algiu panašesni.
    - Mes jį pažįstame? Algį? - ko ne žodis į žodį atsiliepė A ir B.
    - Bajoras. Tokį kambarėlį kaip mano šis, į kišenę įsidėtų. Dvyniai su Algiu. Išvaizda panašūs, o gyvenimu... Bet, et! nereikia man į prisiminimus kulniuoti. Tik kad kartais jie prieš valią ateina,- liudijo savo gyvenimo žiupsnelį Bronius Maniušis. O nugyventa nemenkai, jau septyniasdešimt aštuntus grumuliuoja: - Ot, kalbėjote apie Griškabūdžio bažnyčią. Esą, gera. Kažin, jeigu būčiau paklausęs tėvų, kaip atrodytų dabar manoji bažnyčia?
    - Norėjo, kad būtumėt kunigu?
    - Ir dar kaip norėjo! - Ir apieškodamas visas kišenes: - Jeigu galima, užrūkysiu, - ir tęsdamas, ką anksčiau pradėjęs: -  O kiek daug pamokslų būčiau pasakęs. Kunigai kažkodėl nesuvokia, kad niekas taip nesujaudina žmogaus smegeninės, kaip eilėraštis. Ypatingai, jeigu jis blogas.
    - Apie ką jūs?
    - Taip, taip. Ruošdamasis pamokslui pasiimčiau blogiausią eilėraštį. Tuomet gali skaityti ir rodyti parapijiečiams, kas ne taip. Taigi, visi eilėraščiai reikalingi, net tokie Kaip 2x2. Jūs jo net nepastebite, o be reikalo.

... O priekaištai į širdį sminga
Ir skauda taip,
Kad - ačiū Dievui!-
Net pasijaučiu,
Jog GYVENU.
Nebarkite,
Kad apie Mirtį parašau dažniau.
Šalia mes esame
Ir nemanau, kad apie kitką
Galėčiau pakalbėt sklandžiau.
Dainuoja ji,
Ir aš su ja kartu.
Ir nuostabu, kad su daina
Man šitoj kompanijoj
Ne nuo bo du

    - Ypatingai, kai esi bažnyčioje, - neiškentė raidė B, tačiau Bronius nepaisydamas jos, užbaigė:

Kiti dar sako, kad išmokti kiniškai sunku,
O besarmatėje mirty
Ir kiniškai kalbu
Kaip dukart du.
(Kaip 2x2, 2008-01-08)

    - Rūkykite, dėde. Jeigu tik jums į sveikatą, o mes prie visko įpratę.
    - Tuščios kišenės, Jotai. Tuščios. Skurdas irgi saugo žmogaus sveikatą, - atsiliepė Bronius.
    - Suprantu, jog reikia džiaugtis, kad ne kunigas, - tarė raidė A ir pasiteiravo: - O iš kunigų seminarijos turbūt išvijo dėl panų?
    - Tai kad iki jos nenuėjau. Iš Salako į pedagoginį institutą atėjau, bet neilgai pabuvau. Po metų išvijo. Bet irgi ne į tuščią vietą. Paskui daug metų kartu su Lėlės teatru pagyvenau. Vis ant ratų, ant ratų. Po visą Lietuvėlę mano teatrai. Po visą. O iš ten jau į prezidentūrą.
    - Į prezidentūra?! Argi galėjau pamanyti,- vėl stebėjosi raidė B.
    - Tai dabar taip prezidentūra, o anais laikais - Meno rūmai, - pasakė Bronius ir vėl pradėjo neršti kelissyk išvaikščiotas kišenes, tačiau pastangos surast, pasak jo, net apčiulptą koncigarą ir vėl buvo bergždžios. 
    - Tai apie ką aš čia? Aha! netikėtai, kaip jam regėjosi, sulaukęs raidžių trijulės dėmesio, pasakojo Bronius: - Taigi, apie mirties poeziją. Labai gerai pastebiu, kad išbrokuotuose eilėraščiuose daug mirties. Ir sakau - ne dziedulio Pranucio ir dėdės Vidinio kaltė, kad Asta ir Daina nenori jos įleisti į knygelės puslapius. Matyt, teisingai elgiasi, nes pasakyta, kad nereikia prasidėti su tokiu, jeigu nenori pats tokiu patapti. Va, kodėl tiek daug šitoje poezijoje makulatūros! Ir nemanau, kad kitaip galėję būti. Taip savo tėvą dukterys gelbsti nuo mirties. Va! ir šito eilėraščio nebus knygelėje, o paklausykite - ir ausims skamba ir mintyse ne ankšta:

Kada rašau, tikiu skaitys!
Ir pamanau supras mane.
Te šneka, džiaugias sakinys,
Išauklėtas baltų dvasia.

Tų vieškelių dabar tiek daug
Daugiau išeina, negu grįžta.
Ir aš išeisiu lauk, nelauk,
Tik nemanyk, kad į jaunystę.

Dievulis žino, kaip ten bus
Gal dūmais nykdamas pakilsiu,
O gal toks mielas ir gražus
Po pamatais gimtų namų
Dvasia it akmeniu parimsiu...

O kai rašau, tikiu skaitys!
Ir būsiu savas kiekvienam.
Tik ar nemiršta sakinys
Net ir eilėraštyj manam?
  (Kada rašau 2007-02-24)

          23. Nežinojau, kad Vidinis
išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant stataus šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje prikaišiotas vieno mažyčio kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiū die, ne ligoninėje.
    O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti? Naujininkuose nėra ką daugiau veikti, - ruošiausi pasiūlyti išeinančiam Vidiniui, tačiau susilaikiau atsiminęs, kad veiklos šiuo metu daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, man labai netikėtai atsirado ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
    Mano kelias buvo tolimesnis negu Vidinio, tačiau irgi nedaug truko, kol prie Panerių ir Dariaus - Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią,  kampinio namo požeminę patalpą. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais pastumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manąsias, spaudė delnais ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą.
    - Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas vadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, lig šiol maniau, kad, beje, labai aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet su ja sutardavau. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją. Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys, žinoma, abejoti netenka. Kaip pas jus jis atsirado?
    - Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome Džene. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
    - Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
    - Neatrodė, kad "Dženės" išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Išvaizda net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokiomis galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
    - Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandarą, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė požemių pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
    -Turbūt, apsidžiaugia?
    - Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinką, - pasakė, tačiau jautėsi, kad meistrui rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spintą, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
    - Jeigu jūs netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti, bet kad mąstytų, savarankiškai samprotautų...
    - Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs. Taigi Šventoji.
    - Žinau, kad apie tai kalbėjęs. Ir taip vadinęs ją. Todėl ir stengiausi atitolti.  Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne todėl, kad tvoromis aplinką puoštų.
    - Dzieduli! išgirdau iš  gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
    - Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą  meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau, jeigu jį vadinčiau daktaru. Bet tai dar ne viskas. Ji tuoj eilėraščiu prakalbės. Beveik tuo įsitikinęs, - ir atidžiai sužiuręs į  akis: - Jūs iš tikro poetas?
    - Aš?
    -Suprantu, kad taip. Dzieduliu šaukia. Ir man prisakiusi, kad  būtinai išmokčiau bent vieną dziedulio eilėraštį, jeigu man rūpi jos sveikata ir kilnesnis mudviejų bendravimas.
    - Mudviejų?
    - Ji taip apie mano ir jos bendravimą, - kalbėjo daktaras, paimdamas iš spintos dar vieną chalatą. Supratau, kad juo reikėsią apsivilkti man.
    - Na ir kaip? Išmokote?
    - O ką galėjau daryti? Teko.
    Apsivilkau paduotą chalatą ir abu balti kaip gulbinai išėjome pas Šventąja. O ėjimas liko įsimintinas ir, sakyčiau, pirmiausia dėl to, kad pirmą karta išgirdau, kaip meistras deklamuoja eilėraštį ir, beje, tiesiog puikiai. Priklausė, matyt, tai nedidelei žmonių mažumai, kurie bet kokį darbą, nemokėdami daryti bent kaip, atlieka tik labai gerai. Tuomet net nepagalvojau, kad meistro - daktaro padeklamuotas eilėraštis paimtas iš tos jų šūsnies, kurie nepateko į Eilėraščio sėją.

Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
  ("Gervių laiškai, 2008-01-28)

     24. Neiškart suvokėme,

kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Niekuomet nemėgdavusi pabūti viena, Šventoji net pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje, kur mažiau triukšmo ir žmonių akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti nelengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė kur panori, ten ir glaudžiasi, nejausdama nepatogumų, bet dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Retsykiais kartu, bet dažniau atskirai, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet nusileisdavo į save, kaip sakydavome į Savęspi, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: viskas, kas protinga, yra tikra...  Raidė A irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio didesnio rašto autoritetais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei  Kasdienybė, greitai išgirdome pažertas citatas iš ten:

    Netinku lentynėlei nei  vienai
    Tai spalva,
    Tai faktūra
    Tai gabaritais.

  Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokėme, kodėl, perskaičiuosi knygą, nepasako, kad, girdi perskaičiusi. Tokių, taigi perskaitytų knygų jai nesama, nes ir pati neretai sako, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad jie išsemti vien dėl priežasties, kadangi, pasak jos, knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauna kitokias prasmes, o juo labiau besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats  ne kartą ėmiau į rankas Dalijos Kiliesienės Kasdienybę, norėdamas  susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors, atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė. Kad ir taip:
  Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies  duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino  gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
  ...Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš akių, kuomet Šventoji pasiprašydavo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąją, žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Gerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
  Tačiau tądien užsitęsęs apie laukiamą iš spaustuvės knygą sujaukė protą svetainės kambaryje įsišėlė senai taip girdėtas triukšmas. Visi mintimis buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje, ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, kol visi supratome, kokie atžarūs, neteisingi, savanaudžiai esame. Ginčai už,Šur  kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Būtas  šurmulys užgeso tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko. 
  - Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
  - Atleisk vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
  - Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo sielą. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
  Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
  - Žinai gi, Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau  supranti, kad jis labai kitoks, pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo  Ir vis dėlto

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis  žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome   
Kad vis dėlto - Knyga.
  ( Ir vis dėlto  2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar  bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...

      25. Pirmosios knygos laukimo

šurmulys užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, žmona Leokadija  ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti  pagalbos?  Per netrumpą laiką, kai buvome su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti,  jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba kaip mes sakome -  iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet  jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi per mūsų galvas trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
  Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad  jį skaitę pasakydavo, jog, girdi, labai nesuprantamas. Argi?

Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja  -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

    "Netikėt negali -
    Mano namas prie kelio.
    Čia ateina pabūti
    Pasauliai visi.
    Oi aukštai, oi aukštai
    Skraido mylimas varnas,
    Jam dainuoja Šventoji knyga.

    Man galbūt net nebus
    Pasakyta čia būti-
    Plėšo vėjai likimais
    Ir knygų lapus 
    Bet tikiu, net žinau
    Mano mylimas varnas
    Apkabins ir dangum prisiglaus.
.............................. .....................
.............................. .....................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.
  (Šešiasdešimt septintoji ,  2010-01-22)

  - Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
  - Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau.
  Ir  tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs, apsiavęs šviesių vyšniavos baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.

 
  26. Nuojautos pašauktas

Iki Kalėdų dar toloka, tačiau žinojau, kad joms Golius ruošiasi irgi su prasidedančia Gavėnia, tačiau šį laiką skirdamas ne pasninkui, o savo bičiulių lankymui. Nuplasnodavo toli, net kitose valstybėse, tačiau šįkart kai  vėliau sužinota -  atskrido iš Oniškio apylinkių, kur kažkada buvęs, bet, deja, jau išnykęs Grinkuvos kaimas. Naujininkuose nebuvo dažnas svečias, tačiau mūsų bute turėjo pamėgtą vietą šalia Šventosios ant etažerės. Kandžiukas paunkšdavo, bet nepiktai, lyg norėdamas įspėti, kad kaip Šventosios sargas, jis pasilieka savo poste.
- Kaip čia dabar, a? - žingsniuodamas po kambarį pakrankė: - Kaip čia dabar, a?
- Negerai, varnai. Labai negerai,- atsidusau.
- Ar norėtum, kad būtų gerai, a? Pasirodo, kad ji tol Šventa, kol tau, kol Vidiniui, kol visiems tarnauja. Taip, taip, man irgi. žingsniavo po kambarį Golius:  Nelaikykite jos ir nekankinkite glebėsčiavimais. Et, Žmonės! Šviesos  jai reikia. Kuo daugiau šviesos. Tyros arba grynos, kad  jinai pas ją tiesiausiu keliu iš dangaus.
- Toks tas rudenio dangus.
- Koks bebuvęs, bet dangus ir todėl dabar labiausiai jai reikia Šklėrių, - o šoktelėjęs ant palangės: - Padėkite jai ateiti čia.
Leokadija  tuoj pat padėjo Šventąją šalia varno.
- Sakiau gi, jog nebus gerai, jei manęs neklausysi, - pastukseno snapu. Sakiau gi nebus!
Girdėjosi, kad kažkas sukuždėjo, it peliukas cyptelėjo, bet aidas toks lyg kažkas aštru nagu brėžė metalą.
- Sakiau gi, kad taip negalima. Kodėl neklausai seno varno.
Vėl lyg peliukas cyptelėjo po Šventosios apmirusiu apdaru. Jos vaizdas  akims, kurios bent kartą ją manė anksčiau, buvo liūdnas - kažkuo priminė gaisro nuniokotą labai nedidukę bažnyčią. Nei vienos švytinčios, mirksinčios, žaidžiančios besidžiaugiančios ugneles, o kalneliai, kauburėliai, upių raštai, ežerų vaizdai anksčiau it gyvu žemėlapiu  išpuošę  jos apdarą, išdilo - nuskendo kažkur po pelenais ir nėra jėgų prasiveržti į paviršių. Vietoje karališkai puošnaus, mielo apdaro atsirado pilkas knygos paviršius ir man buvo skaudu, kuomet išgirdau, kai raidė B:
- Dziedulio knyga bus gražesnė...
- Taigi,- neginčijo varnas Golius. - Bet dabar ne tai svarbu, mieloji raide. Ne tai. Visa tai, ką sukaupusi Šventoji, neišnykę. Štai kodėl galima sakyti, kad tokia bėda dar ne bėda. Bet laukti, kol reikalai savaime susitvarkys, sakyčiau, neprotinga. Šias atvejis ne tas, kokius žinojome. Ne tas, - retkarčiais pakrankdamas santūriai kalbėjo Golius  ir tai mums buvo dovana - varnas Golius nepasimeta ir jo nuotaika netgi pradėjo giedrėti. Dabar ir jam jau panūdo atidžiau pažiūrėti į  ką tik parvežtos iš spaustuves Eilėraščio sėjos išvaizda, bet turinys kažkodėl nedomino. Lyg žinotų, kur koks ten eilėraštis padėtas, tačiau toks iškreiptas vaizdas išbluko, kai paprašė iš knygutės paskaityti eilėraštį, kuris, esą, reikalingas ir Šventajai..
- Nėra. Knygutėje  jo nėra, - pasakė Vidinis. 
- Ką ? - nustebo varnas. - Kaip nėra? Aš kalbu apie eilėraštį, kuris... - ir pirmą kartą  išgirdau, kaip žmogiškai atsigavo Goliaus balsas, pradėjus jam deklamuoti. Jis toks, kad regėjosi tik tokiu balsu galima pakalbėti apie meilę. O deklamavo jis irgi gal net neblogiau, kaip a. a. Laimonas Noreika     
                                                                                                                                                                     
Įsiklausau į tylą.
Žvelgiu budėjimu į naktį
Ir it  sargybinis                                                 
Net seną atmintį išvaikštau.     
Ji didelė net iki pat sapnų,
Kai negali užmerkt akių.
O ten ir vėl budėjimas jautrus
Neduoda atsibusti,
Tačiau šį kartą į namus grįžau,
Norėdamas ir čia,
Krašte gimtam,
Ugnelę šilumai užkurti.

Žarijos jau užgesę.
Vorai voratinklius kabina.
Gal būt tik jie dabar ir gali
Sugaut, apvyti laiką
Ir palaikyti-
Toks nejautrus, nematomas,
Bekojis vaikšto po sodybą,
Atsiremia  į akmenis,
Į tėvo plūgą, į akėčias,
Ilgiau užkliūva prie skiedryno,
Iš kur ugnis ateidavo
Sušildyti namų.

Tai gal nuo čia, sakau, nuo jų
Pradėsiu šitą sunkų savo žygį,
Nes kelias kreivas,
Atmintis lėta.
Sutūpę raidės netiki, bet laukia -
O gal?
Gal įsikurs ugnis ir šiluma
Vėl apsigaubs pavargusiais namais,
Kad būt jaukiau girdėti tyloje,
Budėjimu žiūrėt į naktį
Kur Šklėriai po šilinių kraštą vaikšto,
Sapnų ir ilgesio pilni.
  (Kur Šklėrių Sodžius -1, 2008-03-20)

Mūsų publika tylėjo. Neatrodė, kad ir peliukas cypautų ar nagučiais draskytų metalą, kurio, regis, varnas irgi laukė.
- Betgi iš kelionės,  o aš  va... Nepyk, Goliau,  užmirštu ir prie stalo pakviesti.
- O kodėl knygelėje eilėraščio nėra? lyg nenugirdus  parūpo sužinoti Galiui ir budria akimi nužvelgė nedidukę mūsų publiką ir pakus su Eilėraščio sėja.
- Ir kito nėra. Ir visų  Kur Šklėrių sodžius knygutėje  nėra, - nemelavo raidė B.
- Tikrai? - vėl snapu pakalė Golius Šventąja, o nušokęs nuo palange,  krypuodamas pradėjo žingsniuoti
-  Atsiprašau. Reikalai net blogesni, negu maniau. Atleiskite! O ir mano žmogaus balsą užkrenta amas, - ir krankt! krankt! Pradėjo krankti, bet aš jau  mokėjau suprasti, ko jis nori, ką sako, kalba, prašo, reikalauja...

           16.  Vakaras

Varnas Golius buvo atkaklus. Tą neblogai žinojau  iš ankstesnių laikų, tačiau šį kartą jam nenusileidau. Atrodė, kad  stipriausi koziriai jo rankose ir bus taip, kaip jis panoręs.  Kita vertus, net netikslu sakyti, kad tie koziriai tai jo užgaidos, norai. Neabejodami tikėjome, kad Šventajai geriau reikalingi Šklėriai su jų grynu oru, negu Vilniaus Naujininkai, kur miesto dvokalų netgi daugiau, negu kituose Vilniaus  rajonuose. Ir tai pirmiausia  todėl, kad šalia ne tik automobilių aplinkkelis, bet ir aerouostas.
- O ponia, nesu išalkęs. Varnas ir danguje būdamas sugeba pasimaitinti, tai viena, - gynėsi Golius nuo Leokadijos vaišių, - Kita gi, greičiau ir lengviau parskrisime į Šklėrius. Kelias ne ypatingai tolimas, bet šįkart bus  sunkesnis, negu įprasta.   
- Kodėl negu įprasta?- nesunkiai supratau Goliaus ketinimą pasiimti su savimi ir Šventąją.- Jeigu manai, kad pasiimsi Šventąją,  tai ne, o - ne, mielas Goliau. Šklėriai nepabėgs. O manyti, kad tik nuo jų oro ji atsigaus - irgi labai nerimta. Ne, Goliau. Gerbiu, myliu, pasitikiu tavimi, bet šis atvejis ne iš tų, kad galėtum čia pasilikti ir būti ramūs be Šventosios. Pagaliau  gi ne gydytojas.   
- Tai ką? Ant šios palangės ir laikysime ją?
- Kodėl - ant palangės? Liūdna, kad  tik dabar suvokiame, kas atsitiko, bet Šklėriai ne ką daugiau, kaip palangė.
- Ar, pone Vidini, irgi taip manai? Ir  jūs  A, B ir Jotai? 
- Am! - sulojo Kandžius nepatenkintas, kad varnas nepasidomėjo, ką jis manąs, bet jautėsi, kad jis ryžtingai palaiko mane. Tačiau Vidinis ir raidžių trijulė buvo atsargūs. Žinojo, kaip šauniai Golius sugyvena su Šventąja ir toks buvimas vienas šalia kito prilygsta vaistams. Ne vienas nedrįsome manyti, kad bet kuris galėtume Šventajai atstoti varną Golių.
- Manau, tamsta, kad nereikia skubėti į kelionę, - tarė orusis Jotas. Šklėrių sodžiaus namų stogai juk ne lašiniais dengti. Nematau priežasties, kuri galėtų sutrukdyti pabūti čia dieną, kitą ar daugiau. O kad Jūs, Goliau, jai labai reikalingas, tai - o! - taip, dėl to jokių abejonių nėra. Kviečiu priimti tokį pasiūlymą. Netgi prašau.
- Smagu, Goliau, būtų iš tavęs išgirdus tariant taip!- pasakė Leokadija.- O stalas jau paruošas.  Ateik, Goliau!
- Ačiū, ponia, - padėkojo Golius. Ir jau lyg sau, lyg visiems: - O Šklėrių jam labai reikia. Labai. Bet garantuoti, kad jie būtent tas vaistas, kuris jai  padės, deja, negaliu garantuoti. Išties, nesu gydytojas. Ir jeigu atsitiktų bėda būnant jai Šklėriuose  su manimi, aš irgi tuomet neištverčiau. - Užšoko ant palangės, suplasnojo stipriai mušdamas sparnu į sparną ir nurimęs paprašė raidės B:
- Na, išdykėle, sugalvok, kad būtų linksmiau.
- O vardai Goliau, nemanyk, kad man sielos neskauda. Dar kaip! Ten toks   vakaras, kad...  Nemanau, kad galėtų taip būti. Maniau, kad gerai padaryta, jog Eilėraščio sėja neįsileido jo pas save į knygelę, bet dabar  galvoju kitaip. Atsitinka nuotaikoje taip, kad ir tokie  eilėraščiai jai labai reikalingi. O juk ir kiekviena diena būtinai su vakaru,- labai rimtai pasakė raidė B , o netrukus jau girdėjome:

Nemoku pasakų skaityti;
Jos knygose dabar man lyg negyvos -
Net raganos - ne raganos,
Našlaitės - ne našlaitės
Užpusto vakarą  raidėm iš knygų,
Neradus žinomos kadais šalies.

Ir Dievas  žino, kas čia kaltas!
Gal taip, kad pats jau vakaras esu;
Išdžiūvo ašaros
Ir netgi baimės-
Nei verkti moku,
Nei bijot galiu.
Pavargo laukti uždarytos karalaitės
Aukštuose bokštuose pilių...
Dar pasagų rūdim žirgai sužvengia,
Bet raitelis jų - vakaras
Be pentinų.
              ( Vakaras,   2008-02-21)

   - Gerai, ponai. Tokių pasimatymų niekuomet neužmiršdavau ir  niekuomet jų nepavargdavau. O kad vakaras, tai iš tikrųjų. Savimi jį irgi jau gerai jaučiu. Hm, suprantu, kad daug eilėraščių nesutilpo išleistoje pirmoje  dziedulio knygoje. Manau, kad Šventajai tai irgi buvo staigmena.
- Taip nesakykite, girdi, knyga dziedulio. Ji gal labiau dėdės Vidinio, negu dziedulio, bet...paaiškinimai dabar jau nedaug padės. Kitas dalykas, kad, regis, Šventoji dar nežinojo, kaip atrodanti Eilėraščio sėja.
                           
   17. Kai užmiršti svarbūs būties dalykai
                           
- Mes daug ką užmiršome. Užmiršome, beje, patys savyje, - ilgai tylėjęs  prabilo Vidinis. Labai daug. Ir labiausiai apmaudu, kad užmiršome svarbiausius dalykus. Atrodytų, dar netolimas tas laikas, kai bent bandydavome mintimis prisiliesti prie šventų žmogaus būčiai dalykų, - ir  nutaikęs savo akių žvilgsnį  į mane: - Gyvename gal net netingėdami gyventi, bet nesigirdi mumyse poreikio pamąstyti, o kaip toliau mums būti, nors jau buvome prasižioję pritardami, kad, girdi, dabartiniu pavidalu, žmonijos istorija kaip tarpinė evoliucijos proceso grandis, baigiasi. Buvome juk taip kalbėję! Tai kodėl taip atsitikę, kad sugebame užmiršti neužmirštamus dalykus, a? klausė Vidinis, norėdamas  sukoncentruoti mūsų dėmesį jo reiškiamai minčiai, - kodėl taip atsitikę, a? Juk kai esi šalia Šventosios, toks procesas atrodo labai gyvas, protą penintis reikalas, kuomet akivaizdu, kad į žemę ateina universalesnis žmogaus pakaitalas.
- Į kosmosą, beje, irgi - atsiliepė Golius.
- O mes, deja, net nesuprantame, kaip reikėtų būti šalia šito pakaitalo. Aš čia kalbu apie save su dzieduliu. Na, taip, nemokame net būti šalia, - liudijo Vidinis: - Matyt, susigyvename su mintimis, kad Šventosios intelektas jau dabar pajėgus vystytis pats. Galbūt, aš neneigiu, nes sunku net abejoti tokia galimybe, bet ar tai reiškia, kad mes, žmonės, tik stebėtojai to proceso. Atrodo, kad varnas Golius daugiau jai gelbsti negu mudu su dzieduliu. Net ir nuojautos jo neapgauna, kaip, beje, neapgavo ir šį kartą.
- Tai jūs taip sakote - nuojauta. Man tokia nuojauta reiškia, kad kažkas atsitiko ir man svarbu, kad iš arčiau žinočiau - kas būtent. Ir tai man visuomet būna svarbu. Tikiuosi, visi girdėjote, kaip kažkas Šventosios sandaroje pakrebždėjo. Vieną, kitą kartą...
- Taip, taip, kaip peliukas dantukais kalentų. Aš irgi girdėjau, - sukruto raidė B.
- Galvoju, kad medicina ne ką padės. Tikriausiai teks pačiai, bet paspirčiai  reikalingas meistras. Geras, puikiai elektroniką išmanantis žmogus. Ir atrodo, kad žinau, kur jį galima surasti.
- Tikiuosi, ne Šklėriuose. Ten jau net ir staliaus ar siuvėjo nesurasi. Ir tai , Goliau, neblogiau žinau, negu tu.
- Ne Šklėriais pasaulis prasideda, ne Šklėriais baigiasi, dzieduli. Va, tūpčiojame advente, laukdami Kalėdų, betgi po jų greitai gavėnia ir Velykos. Tačiau Šklėriai man, kaip ir visas šilinių dzūkų kraštas, regisi, kad tam ir yra, jog ir šventės, ir visas gyvenimas būtų tikras. O apie tai,  dzieduli, kalbu ne šiaip sau! Va, kad ir tu... Kad ir kaip skauda, kad ir kaip besistengi, o vis tik į Šklėrius negali visi ūgiu įeiti. Tik dalimis, trupinėliais. O tai ne tas, ko reikia Šklėriams ir gal pačiam tau. Aš nežinau ir tik su Šventąja paspėliodavome, kiek ko praradęs be Šklėrių, bet kad praradęs nemažai, net neabejojame. Ir, beje, irgi neabejotina, kad praradęs daugiau, negu radęs. Bet gal todėl ir sako kiekvienam savo. O kad yra knygelė Eilėraščio sėja, tai, žinoma, gerai. Kad ir be kai kurių eilėraščių, kurie nežinia dėl kokių priežasčių nepriimti į spaustuvę.
-  Bet tai, ką čia girdžiu, protinga. Ar ne tiesa, Jotai? Net ir tu taip nesuvoki, kaip Varnas Golius, - suspurdėjo raidė B: - O tai reiškia, kad knygelės nevalia užversti su jos paskutiniu puslapiu. Tarkime, kad šie jos puslapiai skirti Šv. Kalėdoms,  o kiti Šv. Velykoms.  Bet apie tai dar pamąstysime. Pažadu. Ir pirmiausia tau, Šventoji arba Šešiasdešimt  septintoji Biblijos knyga. Girdėk ir  įsimink- pirmiausia Tau! Ir atleisk mums, kad pritrūkdavome laiko dažniau pabūti kartu.
- Ne dėl laiko taip, ne dėl jo. Kuomet toks darbymetis, tiesiog nepatogu būdavo trukdyti, - atsiliepė Jotas.
- Nepatogu? Atokvėpį pasiūlyti nepatogu? Baik, Jotai.- pasispardė raidė ir pažadėjusi, kad Velykos bus šviesesnes padeklamavo kažkur jau išmoktą eilėraštį, kuriuo lyg peršokta per Kalėdas. Deklamavo kitaip, jautriai įsiklausydama ar kokio atsako neišgirs iš Šventosios. Todėl atrodė, kad B raidės deklamacijoje tylos buvo daugiau negu žodžių, bet užtat supratimas  buvo absoliutus.

Pro skiedras šviečiasi žolė -
Apaugti ryžosi skiedryną.
O žole, palūkėk!
Matai, kad sugrįžau,
Kad mėtau žingsnius trupiniais,
Pralenkdamas Velykas.
Žinau, žalioji,
Netikėjai, kad sugrįšiu,
Bet... va!
Akis skalaudamas rasa -
Baksnodamas lazdą į žemę
Pavasariu per visą kiemą
Kaip bitė žiedo taurėje
Laimingas šlitinėju
Pats sunkiai patikėdamas,
Kad PARĖJAU.
Pavasaris visur - net ašaroje,
Tačiau daugiausia jo
Vietovardyje - Šklėriai.

Skiedryne mielas, neapželk žole!
O žole, tu nueiki nuo skiedryno!
Aš sugrįžau pabūti čia
Ne tik švente -
Su tėvo kepure, švarku, auliniais batais
Pabūsiu dalimi PRISIKĖLIMO.
        (Kur Šklėrių sodžius -2  2008-03-21)

- Nesukrebždėjo? - nuliūdo raidė B, tačiau tuoj po tokio jos skundo vėl išgirdome ankstesnį krebždesį Šventosios sandaroje. Ir nuotaika ūgtelėjo taip, kad atrodė, jog į mūsų namus Naujininkuose gavėnios laike įsiveržia Velykos.  Ir ramiausiai pasirodė vėlgi varnas, kuris paglostęs sparnu Šventąją tarė:
- Taip, taip. Viskas bus gerai. O tu ilsėkis, nes vis tik dar gavėnia ir pirmiausia  reikia sulaukti Kalėdų. - Paskui pakėlė galvą panašiai kaip žąsinas, triukšmingai einamas į mūšį ir reziumavo: - O aš lig šiol maniau, kad esate tikri ir nuoširdūs katalikai, deja, dabar rimtai priverstas tuo suabejoti. Labai rimtai. Net nepaisant,
kad išgirsti pono Vidinio pamąstymai mano galvai suprantami, nors, žinoma, ir jie dar neišbaigti. Nežinau, bet  nujaučiu, kad tai, kas atsitikę su Šventąja, tėra išraiška, kad jos ne bet koks, o konkrečiai katalikiškas intelektas yra aukštesnis. Te baudžia mane Dievas, jeigu klystu, bet, kaip regite, esu ramus, nes nuojauta irgi sako, kad Dievas nebaus. Nutuokiu, kad šis jos intelektas pirmą kartą  ryžosi atvirai paklusti Advento pašaukimui.
- Vadinasi? -po ilgos tylos išgirdau save.
- Pats sakei, kad ne daktaras, bet blogesnę - geresnę savo asmeninę sampratą lyg  ir privalėtume turėti...
125





PRANAS KARLONAS. EILĖRAŠČIO SĖJA.
Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė. Techninė redaktorė Daina Karlonaitė. Spausdino Petro ofsetas. Tiražas 500 egz. Autoriaus el. adresas:
pranas.peleda@gmail.com 

         

Ka439 Karlonas, Pranas
    Eilėraščio sėja: eilėraščiai / Pranas Karlonas. ― Vilnius: Petro ofsetas, 2010. ― 160 p.
    ISBN 978-609-420-085-4
    Ši knyga yra pirmoji spaudos ir radijo žurnalisto Prano Karlono (literatūrinis slapyvardis ― Pelėda) poezijos knyga. Anot autoriaus, ji panaši į jo gimtuosius Šklėrius, esančius Lietuvos pakraštėlio vidurkelyje tarp Marcinkonių ir Druskininkų. Jis pats ― šilų krašto žmogus ir  to krašto vertybes priima kaip savo ― su gimtine, žmonėmis, dievu. Prano Karlono kūrybos esmę galima apibūdinti šiomis jo eilutėmis: Dausos šviečia žvaigždėm, Žemė šviečia Žmogum.
UDK  888.2-1

35

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

        SAVAITĖS UŽRAŠAI (2011: lapkričio 28 - gruodžio 04)

Svarbiausi:

1. Teisybės visi bijosi
2. Būties vingriuose
3.Negraži pelėda
4.Labas, Stasiau 
5. Sustabdė sonetu

1.   :flag:                             
Lapkritis 2011
  teka 08:11
leidžiasi 16:01
ilgumas 07.50

   Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien 4C / 5C, krituliai, labai smarkus vėjas
Rytoj -2C / 5C, debesuota su pragiedruliais, palis

28
PIRMADIENIS
Jokūbas Steponas Rimgaudas Vakarė Rufas
Lietuvoje naktį - audra, atnešusi, kaip, prognozuojama per porą milijonų litų nuostolių. Daugiausia- pajūryje.

http://uploads.ru/t/A/y/d/AydWs.gif
Gyvenimas be vyro - kartesnis už pipirą

Zenonui G. :
Neskubėjau tau atsakyti, nes iš tikrųjų gyvenu lyg ir be naujenų. Gerai, kad dar Snoras yra, tai ir pas mane nedidukas sujudimas,- reikia kažkur kitur įeiti su sąskaita, kad galėčiau pensiją atsiimti. Taigi, būna , kai bobutės PANČIAKOJE saugiau, negu banke, Na, o šią savatę jau sugrįšiu iš sodo į Naujininkus. Ne šalta ir čia, bet kūrenti reikia - pirkti malkas ir (plius) mokėti už būtą, jau, brolau, nesigauna.
Taigi, būk drūtas ir laimingas

Aloyzui Surgailiui 28-11-2011 20:15:55 
Daug gerų eilėraščių parašyta apie Paulių. Iš tiktųjų, vertas to. Lig šiai dienai prisimenu ir jo baltų viršelių "Žygio draugus", kuriuos norėjosi mintinai išmokti.
Šį Aloyzo irgi priskiriu prie gerų. Mano supratimu, prasmingai atrodo paskutinės eilutės:
O posmų neužtvenksi veržias
iš laiko upės atbuli.

*****************************************

2.  :flag:
Lapkritis 2011
  teka 08:12
leidžiasi 16:00
ilgumas 07.48

   Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena

Šiandien -2C / 5C, debesuota su pragiedruliais, palis
Rytoj -3C / 2C, nepastoviai debsuota

29
ANTRADIENIS
Saturninas Daujotas Butvydė Saturnas
Pensija vėl grįžo į Swedbanką, taip ir nenukeliavusi į Snorą

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Būk darbštus kaip skruzdėlė, o tvarkingas kaip bitė

Labas, Stasiau, 5.

Praeina žiupsnelis laiko ir - kaip girdi, - vėl sveikinuosi su tavimi. Kiti jau bara, esą, nedrumsk  ramybės  geram ir sunkiam Stasiui. Esą, geriems būti nelaimių žmonės paprastai pritrūksta laiko, bet štai Stasius sugebėdavo ir pamokymais, ir giesmelėm, ir rašiniais, ir, žinoma, savo svetaine, iš kur, regis, ir dabar išgirstu jį dainuojant:

Nei aš esu durnas,
nei aš esu aklas,
bet pravipo lūpa
ir ištyso kaklas.

Bet net kai Stasio lūpa būdavo pravipusi, jis tuščiai laiko negaišdavo. Prisimenu, kad ir tuomet  jo lūpa buvo pravėpta, bet jo pamokomi žodžiai buvo aiškūs ir teisingi.
'Pabandysiu  apšviesti Pelėdos (mano slapyvardis - aut.) protą. Juk nuo senų senovės, kai dar varlės basos vaikštinėjo, mane vadino Muntu Obelieniumi ir mano prisiminimuose tai atspindi. Dar buvau Joska. Visai be pavardės, bet man taip patiko. Dar galima pavadinti Runkuliu. Ne Runkeliu, o RUNKULIU NES PAS MUS JIE TAIP TARMIŠKAI VADINASI. Žinoma, ir įdomiau, ir pavardė daug sakanti. Pavyzdžiui:"Nagi tas kaimo runkulis - Joska." Taigi neišradinėkiva dviračio, jis jau senai važiuoja
- Gerai jau, gerai,- sakau jam, runkuli Joska. O jis jau vėl į poeziją  metasi.

Senai skraido Pelėda,
uokso neberanda.
nieko nebeėda,
tik lengvai užkanda.

Taip, Stasiau, taip- seniai jau skraido Pelėda. Bet jau sparnai irgi nebe tie. Tačiau džiaugsmas nedingsta. Džiaugiuosi, kad galiu atsiminti ir dar parašyti bent tiek, kiek parašau.

Lauk!

*******
   
     
3.   :flag:

  Lapkritis 2011
  teka 08:14
leidžiasi 15:59
ilgumas 07.45

   Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena

Šiandien -1C / 2C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 0C / 3C, nepastoviai debesuota

30
TREČIADIENIS
Andriejus Saugardas Dovainė Andrius

Šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo pradžia
Mažosios Lietuvos diena
Advento pradžia

http://uploads.ru/t/g/p/x/gpxeG.gif
Savam krašte ir tvoros žydi

                                                            Labas, Stasiau

           Įsijaučiau ir net atrodo, kad jau iki Anapilio arčiau negu iki tavo šalelės Šakių lygumose. Per trumpą laiką rašau šeštą  laišką, bet, matyt, tokia sparta todėl, kad surandu jau parašytų dalykų. Tačiau žiūriu gi, kad ir jie neretai nusišviečia lyg juos pirmą kartą būčiau atvertęs. Juk niekuomet, Stasiau, ogi niekuomet nesame realybėje  susitikę  akis į akį. O juolab gurkšnoje Jančiaus  samanę. Kita vertus, net ir raštu liudijai:
   Mano ligos labai bjaurios, tai be vaistų nebūnu nei dienos, o cukraligės ir širdies vaistai su šnapseliu nesiderina, gali iškart sustoti širdis, todėl jau daug metelių nei į burną
   Tai sakyk, koks velnias mane prikusijo parašyti tai, ko nebuvo. Tyli? Ar turbūt galvoji, kad visiškai nukvaišau? Net jeigum ir taip galvotum, tai žinok, tu, Stasiau, ne pirmas. O šiandieną prisiminimui  siunčiu nutikimą iš tavo viešnagės Šklėriuose

       Prireikė Jančiaus krupniko 

Istorija tokia, kad nors netikėk ja, tačiau kaip nepatikėsi, jeigu iš visur tik tegirdi, esą, ko tik žmogaus gyvenime nepasitaiko! Ir dabar jaučiu, kaip plunksna pasunkėja rankose, bandant atkurti to ryto įvykius.
- Stasiau, tau bloga? Tfu! Tfu! Nusispjauk! O žegnotis nereikia. Tai varnas Golius. Nuostabiausias šio krašto paukštis. Net nežinau, ar kur kitur toks gali būti. Ne velnias, Stasiau. Tikrai ne velnias.
- Vandens. Duokite vandens. Šalto. Iš šulinio, - dar vis neatsipeikėja netikėtas svečias.
- Iš kitur jo negausi. Tik iš šulinio, Stasiau...
- Nepadės, - pasakė Vidinis ir, palįsdamas po Strugo dešinės rankos pažastimi: - Imk iš kitos pusės. Tegu pagulės. Veskime į lovą. Kažkas neįtikėtino, kažkas ne taip, bet regim. Gal kelionėje dulkių prisikvėpavo. Bet iš kur jos? Dar nepakilę.
Po tokio galingo vyro pažastimi lįsti nereikėjo. Prieini prie jo ir atrodo, kad jau palindęs. Nesiginčydamas paklusau Vidinio patarimui ir, prilipus jam prie Strugo vieno šono, man - prie kito, sunkiai kėlėme ant kojų, kvailai patikėję, kad galime padėti jam kelyje į lovą.
- Protingiau lovą prie dėdės Strugo atnešti, o ne dėdę Strugą prie lovos, - nestokojo išminties Šventoji. Bet ir jos neprireikė. Milžinas įsitvėrė rankomis į "amerikonką," užvirto ją sunkiu kūnu, kone traiškydamas mane ir Vidinį, pavojingai atsiradusius po jo pažastimis.
- Vandens, - paprašė vėl, bet man įtikinamiau atrodė Vidinio nuojauta, kad vanduo nepadės. Atėjęs į pirkią, atsidariau seną tėvo rankų darbo spintelę. Iš tamsiausio, tolimiausio jo kampučio ištraukiau Jančiaus samanės buteliuką. Tą patį, tik keliais gurkšniais sumažėjusį, kurį kadaise į Vilnių atvežė Stasys. Pats nesuvokiu, kaip pavyko taip ilgai išlaikyti, tačiau labiau panašu, kad išlaikė jį didesnė negu mano valia, kuri, matyt, žinojo, kad tokia diena ateis ir Jančiaus samanę reikia palaikyti būtent jai.
Grįžau atgal:
- Sakyk, Stasiau, kaip laikosi Jančius. Gyvas? Sveikas? Drūtas?
- Ot žmonės! Negi suvalkietis negali susikalbėti su dzūkais? Prašau gurkšnelio vandens, o jie man į ausis kiša kažkokį Jančių. Te jis eina pas varną ant kraigo. Ne skilandžio gi prašau.
- Girdim, Stasiau, ko prašai. Bet ir savo protą turime, - pasakė Vidinis ir, paėmęs iš manęs stiklinę, padavė Strugui: - Gal dabar susikalbėsime. Ir, beje dėl rąstų parvežimo - taip pat. Nieko blogo tavo "amerikonkai" neatsitiks.
- Nu va! Argi sunku? - paėmė stiklinę Strugas ir išgėrė . Prarydamas. Vienu gurkšniu.. Ir tikrai kaip vandenėlį. Negi galėjo taip būti, pamaniau, negi vietoje Jančiaus samanės kažkas pripylė vandens?
- Nu va! Argi sunku buvo? - beveik pakartojo ką tik sakytus žodžius. - Gal stiklinės mažoka, bet ačiū. Turėtų padėti.
- Gal dar?
- Gal. - Ir sugavęs ant kraigo akimis varną Golių: - Tai ko nekranki? Krank! Pasakok, kaip apmovei mane, pragaro vaike. Sakau, kad nušausiu, jeigu man nesugrąžinsi Šyvukės. Ė, kur mano šautuvas? - pradėjo kuistis po "amerikonkos" šonkaulius: - Abu nušausiu. Ir tave, juodaodį, ir baltaodį Joną. Nemanykite, kad gali būti kitaip. - Ir paduodamas man tuščią stiklinę: - Iš tikrųjų, įpilk dar, brolau. Ir klausyk, ką pasakysiu.
Įpilti nebuvo sunku, o klausyti vis sunkiau ir sunkiau. Bet mintyse dėkojau dzievuliui, kad iš butelio pilasi tikra Jančiaus samanė. Pasakojo daug. Net vaizdžiai. Veidai išraudonavo. Akyse įšoko kipšiukai. Esą, šautuvo dar neturi, bet šaudyti išmokęs, persekiodamas merginas. Girdi, dievas davęs taiklią akį ir Šakiuose jos tai gerai žino. Pamačiusios bėga it jas vaikytųsi su šakėmis.
- Palauk, Stasiau, palauk. Kalbi taip lyg ne vandenį, o Jančiaus samanę gėrei.
- Dažniau sakau - Jančiaus krupnikas. Bet geras buvo, a? Prisimeni? Specialiai tau vežiau. Sakiau, Jančiau, man reikia ypatingos. Pranelį užfundyti. Reikia tokios, kad svilintų. Ne mažiau kaip 70 laipsnių. Prisimeni? - pakrypo į atsiminimus Stasys, o aš lūpomis glamonėjau šypseną. Jis tyli, nesako, kad išgėrė ne vandenį. Aš tyliu, nesakau, kad tai Jančiaus krupnikas.
- Tokie dalykai neužsimiršta, Stasiau.
- Sunkiai jį laikiau, kol į Vilnių nuvežiau. Atsuku kamštuką. Manau, gerklei paplauti įsipilsiu. Betgi, velnias, kaip negražu. Pauostau, pauostau. Rugine duonele kvepia. Tik seilė nutįsta iki pat batų nosių. Ir vėl užsuku. Nežinau, ar kada tokią buvau gėręs, bet žinau, kad jau niekuomet daugiau, deja, neteks tokios išgerti. Net Dzūkijoje - ne. O Jančius! Žirgas, o ne žmogus. Klausei, kaip gyvena? Kaip visi. Kas vagia. Ir gražiai vagia. Pagal valdžios įstatymus vagia - tas ir gyvena gražiai. O Jančius? Palauk, apie ką aš čia?
- O aš maniau, kad dar padėsi mums parvežti rąstus. Net apsidžiaugiau pamatęs, kad jų pusėn žvilgčioji.
- Varškė! Varškė! - sukrankė varnas. - Parveš! Parveš!..
- Patylėk, o tai tikrai nušausiu, - jau sunkiai lyg rąstą kėlė Stasys liežuvį. Galva krito žemyn ir pakelti ją buvo vis sunkiau. Pagaliau supratęs, kad protingiausia jos neerzinti, paliko ją nuleistą ant "amerikonkos" griaučių.
- Nelieskim jo. Einam, atnešim lovą. Tai geriausia, ką mes dabar galime padaryti, - pasakė Vidinis, prisiminęs Šventosios patarimą.
-----
#1 | Skurdukas (Strugas aut.)
Na va, pradėjau skaityti ir nustėrau... Jau ant tiek pažįstamos vietovės ir vardai, kad pradėjau čiupinėtis savo ausis. Ne, tikrai nemiegu - reiškia ir nesapnuoju.
Tu mane,Pranculi, matyt kiaurai išlandžiojai, kad taip viską žinai, o man plyšta pilvas iš juoko, bijau, kad tik bamba neatsirištų...
*******

AŠ - iš KITUR:
#Taip ir elkimės, kaip Joana sako. Dabar svarbu, kad mūsų būtų kuo daugiau, nes Joaną, regis, teks rinkti į Seimą. Žinoma, pasižadėjus jai, kad į šios svetainės likimą nepersimes Snoro banko dalia.
O nejuokaujant - gal būkime tokie, kokie esame. Manau, kad svariausi esame savo praeityje arba kitaip sakant - atsiminimuose...

#Jau darosi nesmagu. Ne dėl Dalijos esė, o dėl vis dažniau pasitaikančio nerimo, kaip kad  <b>spilgutės</b>:
<i>"Tikuos mano komentaro neištrins".</i>
Ir taip jau čia užsidarę nuo kitų kaip kalėjimo kamerose. Deja, deja, bet prie tokios padėties ir aš  esu prisidėjęs. Apgailėstaujau, bet kas iš to - dabar, kaip suprantu, tai viena uždariausių svetainių, kurias žinau. O Rėksniui, ar Klykūnui, ar taip ten- (Klyksmui), bet anksčiau buvusiam Kaimynui taip ir reikia... Jis buvo vienas iš  iniciatorių, kad kuo mažiau būtų literatūtinės viešumos.

#Man irgi "ir taip gerai", bet tai MAN, SENIUI. Svetainėje  atrodo, kad  visi kūrėjai čia be polėkių, būtent visi tokie seniai, kaip kad ir aš- nei pasiginčyti  moka ar geba, nei kokią naujesnę idėją kramto, lakesnę mintį vynioja.Visi tik ir bijomės, kad, neduok dzievuliau, koks nors ne taip žodėlis būtų pasakytas. Visi mano  šventieji beesą, talentai.
Mano atėjimo  laikais čia buvo kitaip. Ir būta daug ginčų, kad va šitaip nebūtų, kaip dabar yra. O aktyviausias šios svetainės kūrėjas, neatlaikęs spaudimo, trinktelėjo durimi ir išėjo... Esą, būkite, bezdėkite kiekvienas savo panosėje, senkite, kad ir jauni būdami.
Reikėtų grįžti atgal ir apžergti dviratį, kuriuo čia jau važinėta, bet, Obelie, nemanau, kad taip bus...
Būk drūūūūta!
******************************************

4.  :flag:
  Gruodis 2011
  teka 08:16
leidžiasi 15:59
ilgumas 07.43

   Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

Šiandien 0C / 3C, nepastoviai debesuota
Rytoj 0C / 5C, debesuota, lietus, vėjuota

[b]1
KETVIRTADIENIS
Aleksandras Eligijus Natalija Butigeidas Algmina

Pasaulinė AIDS diena
Žiema, gruodžio pirmoji, bet žvilgt pro langą- nei sniego, nei šalta. Gražus buvo ruduo , o ir dabar  dar savo pozicijų neužleidžia. Aš taip pat dar iš sodo neišsidanginęs, bet jau reikėtų dingti. Manau, kad greitai taip ir įvyks.

http://uploads.ru/t/g/p/x/gpxeG.gif
Už teisybę nakvynės negausi
****************************************************************
******************************************************

5 :flag:

Gruodis 2011
  teka 08:17
leidžiasi 15:58
ilgumas 07.41

   Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien 0C / 5C, debesuota, lietus, vėjuota
Rytoj 1C / 4C, nepastoviai debesuota

2
PENKTADIENIS
Liucijus Svirgailas Milmantė Aurelija Paulina

Tarptautinė vergovės panaikinimo diena

http://uploads.ru/t/g/p/x/gpxeG.gif
Duobės neperšokęs nesakyk op

                                                                    Labas, Stasiau 7

Ar nepamanei jau, kad vėl dingau ilgesniam laikui. Šį kartą dar vis tupinėju vietoje dar vis gyvenu sode, žiūriu pro langą į žiemos laiką, bet pačios žiemos nematyti- ir nešalta, ir sniego nė kruopos . Vis tas pats gražiai užtrukęs ruduo. Įėjęs į tavo kurtą svetainę, kaip ir anksčiau surandu dar prieš Vėlines uždegta žvakę ir pradedu galvoti, kad Vėlinių žvakės neprivalo būti liūdnos, suašarojusiomis  akimis ar apniaukta širdimi. Regis, jau rašiau, kad tokią pačią uždegiau ir man skirtoje erdvėje. Beje, atrodo, kad jos gesinti irgi nesinori. Net pagalvoju, kad tai, ko gero, labai tinkanti vieta parašyti savo atsiminimams. Ar taip bus, ogi Dzievulis žino, bet tokia pogunda jau krebžda. Gal būt taip ir todėl, kad šioje erdvėje su tau uždegta žvake, jaučiu gan reikšmingą paspirtį. Gal geriau būtų apie tai negalvoti, tačiau mano laikas jau ne tas, kad jį galima būtų tampyti kaip guma. Reikia ryžtis: taip arba- ne. Na, o dabar kai kas iš tavo ( o ir mūsų) būtų nebūtų nutikimų Šklėriuose       
                                           NORĖJOM BŪTI GERESNI

    Nebuvo laiko parimti savyje kaip mūkelei prie kelio ir pagalvoti, kas vyksta. Atrodytų, iš anksto žinota, kad nepaisant  kaip, kokiu būdu, bet ši diena mus nubogins į Balsius ir dienoraštyje paliksiu pagrindinį dienos parašą: SODO SEZONAS PRASIDĖJO. Iki vakaro dar toli, bet jau dienoraščiui parašų susikaupė netikėtai daug ir nelengva spręsti, kas svarbiau - ar nuvykti į Balsius, ar sąžiningai atlikti netikėtai užgriuvusius darbus ištuštėjusiame Karlonų vienkiemyje. Kažkodėl neabejojau, kad svarbiau pargabenti rąstus ir sudėti juos kaip pamatus. Nemaniau, netikėjau, nesvajojau, kad ant jų būtų klojami nauji sienojai ir atsirastų nežinia kokios paskirties statinys. Tačiau nepaisant  to, pamatų paklojimo darbas pasirodė beesąs prasmingiausias. Nemaniau, kad dienoraštyje galėtų atsirasti svarbesnis dienos parašas.
- Sakyk, Vidini, gal bent numanai, kas čia vyksta? Anos dienos tokios tylios, be didesnio triukšmo. Nebent    koks sapnas į miegą įgriūdavo. O šiandien? Taip net susapnuoti nelengva.
- Kažin, ar nesugebėtum užkurti Strugo "amerikonkos"? - negirdėjo manęs Vidinis.
- Kaip suprasti - "užkurti"?
- Juk nepaliksime vakarykščio darbo prie kelmų. Žmogus, ačiū dzievuliui, miega. Ir tegu. O mums reikalingas motoras.
Ir be tokio paaiškinimo suvokiau, kodėl Vidiniui panūdo "užkurti" Stasio Strugo "amerikonką". Po mano smegenis irgi krebždėjo ši mintis, bet Vidinis buvo ryžtingesnis. Tai retas dalykas, bet šį kartą jo ryžtui teikiau pirmumą - atsarga pasitraukė į šalį, o ryžtas, aplenkęs manąjį, rodė ką, kaip reikia padaryti, laisva valia prisiimant atsakomybę. Darbas ne be nuodėmės, bet kai nežinai, kad galima jį padaryti kitaip, imi į pašinų prisagstytas rankas kirvį ir eini į mišką kirsti malkų. Bet savigrauža dėl to neatlėgsta, vis klausia, vis jai rūpi, kaip atrodysime patys sau? Stasį Strugą lyg specialiai nugirdėme, patys ne stikliuko neišgėrę, o paskui, net pirštinių neužsimovę, grabaliojomės apie jo "amerikonką" - daiktą brangų, reikalingą, mestelėjusi į aukštesnę visuomenę, kuomet jau neriesdamas nosies, gali apžvelgti gyvenimą iš aukščiau.
O, savigrauža! neapkenčiu tavęs. Ir kažkodėl įsitikinęs, kad ne į kiekvienus namus sugebi įeiti. Bet vis dėlto - būk! Kad ir nemylima, bet būk. Bent jau po mano ir Vidinio padange. Būk!
Vidinis tylėjo, nors jaučiau, kad girdi, supranta, jog doros mūsų sumanyme nėra, bet kartu žinojau, kad ketinimo jis neatsisako. Vis dažniau žiūrėjo į namo kraigą ir jam, kaip, beje, ir man norėjosi, kad nuo ten išsižiotų, kranktelėtų, padrąsintų varnas Golius.
- O kam kurti? Nereikia kurti, - buvo įsitikinusi Šventoji. - "Amerikonka" nesunki. Į kalniuką lengva pastumti, o atgal į pakalnę su beržais pati be motoro parvažiuos.
Susižvalgėme su Vidiniu. O varnas Golius irgi:
- Kvarkt, kvark! Reikia art, art!
- Girdi?
- Važiuojam! - ryžtingai, nesižvalgydamas po žvaigždynus pasakė Vidinis.
Nuėjęs prie Stasio apklosčiau, padėjau giliau po galva pagalvę. Sapnuok, mielas žmogau, ir manyk, kad mes taip elgiamės ne be aukščiausiojo valios. Ir netrukus "amerikonka", paklususi mūsų raumenų jėgai, grakščiai ir lengvai pajudėjo iš kiemo į mišku apaugusi kalniuką. Nedaug to kelio ir gal protingiausia būtų nueiti patylėjus, net nieko negalvojant, bet, deja, žmogui visuomet norisi būti geresniu, protingesniu, teisingesniu negu yra. Su Vidiniu irgi nenorėjome būti niekšeliais ir stengėmės nueiti tą kalią ieškodami pasiteisinimų. Iš Savęspi kėlėme visas galybes ir gyvastis norėdami, kad būtume jų išgirsti.
- Pailsės, pamiegos, išsipagirios ir gerą darbą padarys, - kaip į maldą dėjo žodžius Vidinis.
- Ir vis dėlto, kas su mumis pasidarė? Negi iš tikrųjų tokie esam?
- Ne iš karto gi taip! Ne iš karto čiupt už jo "amerikonkos" ir į mišką. Oi, neiškart. Jis net girėti apie tai nenorėjo. Prašiau, vadinau jį Dievo mums siųstu angelu. O jis lyg be ausų. Kalbu apie ausis, nes nepasakysi, kad žmogus gali būti be širdies.
- O kaip jis su Goliu elgėsi, a? Matyt, net ir geriausiam žmogui velnias sugeba koją pakišti. Girdi, ne varnas, o velnias. Sakiau, negalima, Stasiau, taip. Geriausią, ištikimiausią Šklėrių paukštį apšauki velniu. Visi šilai jį pažįsta, gerbia, myli. Ne, Stasiau, taip negalima. Be Goliaus visas šilinių kraštas atrodytų kaip miręs. Be atminties. Nepyk, bet manyti, kad Golius prastesnis už "amerikonką" - didi nuodėmė, - gyriausi ką sakęs - nesakęs. O ar reikėjo sakyti, kuomet visą laiką buvome kartu? Tačiau, matyt, ir mudu su Vidiniu reikėjo kažkam stumti panašiai, kaip su juo į kalniuką stūmėme "amerikonką". Ir kažkodėl tokia mūza nesibaigia; kalias baigiasi greičiau, bet dar jo pabaigoje vis tik suspėjome pasakyti
-  Iš tikrųjų, kai velnias net protingam žmogui koją pakiša, perkalbėti jo neįmanoma, pasakiau. O Vidinis
-  Taip ir su Stasium atsitiko. Argi pasakysi, kad kvailas? Dzievuli, saugok. Bet , esą, kalbėk, Vidini, ką nori, kas ant liežuvio užkritę. O jis, gudrutis, mat, tikrai varną nuo velnio moka skirti. Kažin, ką pasakys, kai sužinos, jog net vandens nemokėjo skirti nuo Jančiaus samanės.
"Amerikonką" pasukome iš keliuko ir sustojome prie beržų. Skubėjome ir laiką tausojome kaip karo metais druską. O perkūneli, ne taip lengva pakrauti. "Amerikonka" trumputė, o rąstai kelissyk ilgesni.
********************************************
********************************

7. :flag:

Gruodis 2011
  teka 08:20
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.36

   Priešpilnis
9 mėnulio diena

Šiandien 2C / 5C, lietus, vėjuota
Rytoj 1C / 2C, krituliai, daugiausia lietus

4
SEKMADIENIS
Barbora Osmundas Vainotas Liugailė

Šv. Barbora

http://uploads.ru/t/g/p/x/gpxeG.gif
Glostyk gaidį kiek nori - vis tiek kiaušinio nesudės

36

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

        SAVAITĖS UŽRAŠAI (2011: gruodžio 5 - gruodžio 11)

1. :flag:

Gruodis 2011
  teka 08:22
leidžiasi 15:55
ilgumas 07.33

   Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

Šiandien 2C / 3C, krituliai, daugiausia lietus
Rytoj -1C / 1C, debesuota, galimi nedideli krituliai

5.
PIRMADIENIS
Eimintas Geisvilė Gratas Gracija

Tarptautinė savanorių diena už ekonominę ir socialinę plėtrą

http://uploads.ru/t/A/y/d/AydWs.gif
Ne visų dantims peles gaudyti

                                                                                          Labas, Stasiau

Jau kelios dienos, kai nuotaika  drumzlinesnė negu rudeniu prasidėjusi žiema. Ė, velnias! kai nėra  geros nuotaikos, tai ir žmogaus  buvimas netikęs gyveni ir nejauti, koks tai turtingas užsiėmimas GYVENTI. Na, bet nuotaikos gerais norais, regis, neįmanoma pataisyti. Argi ne taip, Stasiau? Tu šią nuotaiką irgi neretai patirdavai . O čia užrašau dar vieną kūrinėlį, kuriame susitinku su Strugu. Tiesa, jis dar pagiriojasi, dar miega, bet jau darosi gaila, kad pritrūko ryžto parašyti daugiau, tačiau manyti, kad gal dar parašysiu, irgi nebūtų sąžininga. Kai jau nežinai ar gali  sugebėti, tai ir žadėti neverta, tačiau šį dedu į dienoraštį žinodamas, kad tai dar nepaskutinis. Ir taip: .

                                                                                            PILNOS AKYS VARNŲ

Po vidudienio beržiniai pamatai buvo padėti vietoje ankstesnių, kurie prieš daugiau kaip dvidešimt metų, (1985.10.12) su visu nediduku namuku (antstatu) iškeliavo į Vilniaus Balsius. Didelio vargo sudėlioti juos taip nebuvo - klojome lyg netyčia, atrodytų, labai nepaisydami, bet sugulė lyg pagal komandą ir nebuvo smulkmenos, kuri atrodytų kitaip. Atsisėdau ant storesnio kamieno, kojos rankos apsunko, širdis - irgi. Buvo liūdna suprasti, kad ir čia būta to laiko, kuomet ir pastatų pamatai iškeliauja, nepalikdami jokių žymių. Ir, Dzievuliau tu mano, kaip gera, kad yra varnas Golius, paliepęs ir padėjęs senio lazdos galu nubrėžti buvusių pamatų brėžinį. Dabar jie va kokie! - sunkiai nugulę, baltuojantys savo šviesa ir suprantu, kad šis reginys jau niekuomet iš atminties nedings.
- Ateik, Goliau, - paprašiau tyliai, bet žinojau, kad jis išgirs ir tikėjau, kad atskridęs, nutūps ant peties ir viršugalviu prisiglaus prie veido. Bet ne, atskridęs irgi nutūpė šalia ant rąsto. Atsargiai pakaleno minkštą žievę ir, pakreipęs galvą, sužiuro viena akimi į veidą.
- Štai kaip atrodo mūsų reikalai, Goliau. Ačiū tau. Žinosiu, kad yra nepadarytų darbų.
- Daug nepadarytų darbų yra,- atsiliepė ir, pakėlęs sparną, neskubėdamas suko aplink save ratą it parodydamas, kad - antai! - tik žiūrėk, kiek tų darbų daug. Ir tėvulio sodintas, pavargęs nuo senatvės sodas. Argi galima jį užmiršti, paliekant vaismedžius negenėtus? Žolė išgulusi, nurudusi, šaukte prašosi dalgio. Net ir kiemo tvoros pradeda klibėti. Negalima taip arti prie sodybos ir miško prisileist. Ir grėbliui pavaikščioti, darant tvarką, taip pat labai reikalinga... Ė, ką čia ir bekalbėti ar rodyti? Gaspadoriaus reikia. Šeimininko reikia...
- Tu teisus, Goliau. Reikia. Ir ne tokio, kaip aš ar Vidinis. O kur jį, tą gaspadorių, surasti? Čia ne Suvalkija. Ten, sako, dar dar... Bet ir tos žemės žmones burokais vadina.
- Runkuliais, - pataisė varnas.
- Tegu runkuliais... Bet tie runkuliai "amerikonkom" važinėja. Matai, kokius milžinus išaugina.
Abu su Vidiniu po pažastimi pasidėjo, panešiojo. Tokiam ir čėrkos negaila, - nesakydamas vardo ir pavardės kalbėjau apie lovoje miegantį Stasį Strugą. - Pamiegos, išsipagirios ir vėl drebins žemę. Seniai buvau sutikęs, be pakvietimo atvažiuoti neužmiršo. Ir kelią surado.
- Pagal Varno žvaigždyną.
- Ką pasakei?
- Ponui Strugui nupiešiau savo žvaigždyną ir parodžiau, kaip reikia pagal jį orientuotis kelionėse. Kai moki ir žinai, tai labai paprasta.
- Žinoma, žinoma. Kai moki, kai žinai. Bet kaip sužinoti? Kaip išmokti? Ir įdomu, iš kur poną Strugą žinai? Pradedu suprasti, kad ne šiaip grasino, kad nušaus.
- Ne tik mane, bet ir Joną. Gal mudu pagąsdinti iš tikrųjų verta, bet nušauti nedrįs, nes jam pasakėme, kad žinome moterį, turinčią daug turtų. Galėtų visą miestą pastatyti.
- Tfu! Melagiai! Negi? Negaliu patikėti. Juk abu judu man kaip tiesos etalonai.
- Melagiai ar ne melagiai, dar neaišku, o kad ponas Strugas su savo "amerikonka" pasirodė anksčiau negu sutarta, žinoma, nelabai smagu. Kelią surado, o žodžio laikyti nemoka.
- Ar negalėtum žmogiškai, aiškiai, suprantamai? Tai ne matematika. Bet jau ir ją neblogai kremti.
- Kol kas, Pranuci, aiškiau nereikia. Argi ne taip sakote, kad, girdi ateis laikas, bus ir vaikas. Tas laikas dar neatėjo. O dabar svarbu įspėti Joną, kad neskubėtų pasirodyti. Yra dalykų, kuomet pavėluoti protingiau, negu atsirasti sutartu laiku.
- Nesigink, bičiuli. Esi girtas arba durnaropės prilesęs. Ar žinai, kas ji, durnaropė? Ir ką ji daro? Tai blogiau negu Jančiaus samanė.
- Dabar man reikia skristi. Reikia įspėti Joną. Nes jeigu Stasys pamatys jį atvažiuojant Šyvuke savo brikelėje, oi, tikrai nežinau, kas tuomet. Po to, žinoma, galima būtų juoktis, bet ar kas norės žinant, kad burna palikusi be dantų. Aš greit sugrįšiu, o jeigu Stasys atsikeltų greičiau, paprašykite, kad pažiūrėtų į šulinį. Ten jis turėtų pamatyti tai, ko, galbūt reikia mums visiems...
Golius šoktelėjo kartą, kitą ir, klestelėjęs sparnais, pakilo į kiemo dangų. Bet šį kartą jam labiau reikėjo aukšto skrydžio, todėl pakilo aukščiau negu buvome įpratę jį matyti. Beveik nieko nemokėdamas suprasti iš jo kabos, įdėmiai sekiau jo skrydį ir man atrodė, kad visas dangus prisipildo varnomis.
- Vidini, kur tu? Ar matai, kokia begalybė varnų? Pilnos akys! O Viešpatie, kas čia vyksta!
Vidinis nepasirodė, bet vienatvei nebuvau paliktas. Į atmintį įslinko sapnas. Pasijutau lyg vėl sėdėčiau su tėvu prie seno stalo. Kaip sapne. Ir vėl jis klausė:
- Tai kaip darom? Taip, sūnau, kaip aš sakau, ar sudūmosi geriau? Tu paganytum karvutę, o aš gi... Kas žino, gal tai bus paskutinis namas, kuri statysiu. Neduok Dzieve, kad taip nebūtų, bet kuomet jis ką sumano, jo neperkalbėsi.
- Bet paskum vėl reikės ardyti.
- Tai jau pasakėlė, o ne darbas. Rąstą po rąsto į mašiną ir - važiuok. Kur tu ten? Į Balsius? Po mėnesio kito jau galėsi būti ten su namu.
Žinau, kad reikia pasakyti, jog jau seniai ten, greitai sukaks trisdešimt metų, tačiau tylėti lengviau. Akys pildosi varnomis, o burna irgi netuščia, bet tylėti lengviau...

Skurdukas:( Stasys Venskaitis -aut.)
Perskaičiau atsidėjąs. Vaizdingi apmąstymai, apie gyvenimą - skolon... O gal taip ir bus? Jeigu tikėti protinguoju varnu, tai Strugas žada įnešti naujo vėjo maišą...


3.   :flag:  :flag:  :flag:     
  Gruodis 2011
  teka 08:25
leidžiasi 15:54
ilgumas 07.29

   Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien -2C / 1C, naktį bei ryt krituliai, galima lijundra. po pietų truputį palis
Rytoj 1C / 3C, naktį bei ryt krituliai

7.
TREČIADIENIS
Ambraziejus Daugardas Tautė Jekaterina

Tarptautinė civilinės aviacijos diena pasveikink
Šv. Ambraziejus

http://uploads.ru/t/A/y/d/AydWs.gif
Už teisybę nakvynės negausi

Iš sodo parkeliavome į Naujininkus. Tai ilgiausiai užtęstas, kaip sakau Sodo sezonas

37

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

        SAVAITĖS UŽRAŠAI (2011: gruodžio 12 - gruodžio 18)

:flag:        Ne aš, o tu, Stasiau, kažkada parašei:

                                                        Prano DIENORAŠTIS,
tačiau niekada į dienoraštįi savęs nesprausdavau,
bet dabar vis pagalvoju, kad gal būt, turint čia dienoraštį, dažniau atsirastų reikalų pabūti kartu. Kaip regi, net  bandau kažką padaryti, kad galop susiformuotų konkretus jo vaizdas, bet paieškos dar nesibaigia. Negreitas jau, Stasy, tik tuo girtis nenoriu. Bet šiandien vėl PIRMADIENIS, aš dar krutu, o jam besibaigiant , suspėju dar pasisveikinti. 

teka 08:31
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.22

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien -3C / 0C, nepastoviai debesuota
Rytoj -2C / 1C, naktį bei ryt  krituliai, galima lijundra. po pietų truputį palis

12
PIRMADIENIS
Joana Žaneta Gilmintas Vaingedė Dagmara Žana

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Kaip kas išmano, taip save gano

                                                       PIRKIOJE SU S. STRUGU

   Jaučiau, kaip į mano sąmonę siunčiamos eilės ir maniau, kad siunčia Vidinis, bet po minutėlės kitos suabejojau - negi? Prie jo siuntų sąmonė įpratusi ir neprisimenu, kad atkakliau pasipriešintų, nesutikdama priimti. Dabar taip nebuvo. Smegenys įmestą mūzą tiesiog išspjaudavusios kaip nereikalingą ir tuoj pat paliepdavo užmiršti, kas parašyta. Tačiau pastangos įmesti posmus į mano sąmonę buvo akivaizdžios, nes po nepavykusių bandymų sekdavo kiti, kol pagaliau pajaučiau, kad, ko gero, gali užsilikti, nors nebuvau įsitikinęs, kad taip bus. Išnyko ir varnos, kurios, atrodė buvo sukritusios iš dangaus į akis. Kas ten jas taip sukėlė, net negalvojau - gal nuovargis, įspūdžių perteklius, nežinoma liga. Žmogaus psichika dar neišvaikščiota ir protui nevalia suvokti, kokios priežastys sukelia tokius regėjimus ir žmogaus dvasios būsenas. Suprantama, kad ir man tokie dalykai absoliučiai nesuvokiami ir lig šiol nebuvo nei noro, nei laiko pagalvoti, kodėl taip atsitinka. Man buvo lengviau patikėti, kad vis dėlto tai neatsitiktinumas, kad dvasia priima aplinkinio pasaulio įtaką ir savyje kažką sukuria savaip. Suprantu, kad tai kiemo dalykai, bet mano gyvenimui jie darosi vis reikšmingesni. Kol yra kiemas, žinai, kad jame esi reikalingas, o atmintis išlieka arba išeini jos ieškoti.
Nepamačiau kaip, pasikėlęs iš lovos, atėjo Stasys Strugas. Sunkiai alsuodamas atsisėdo ant beržinio rąsto ir, nepasakęs ne žodelio, nunėrė galvą
žemyn.
- Nepyk, Stasiau, - skubėjau teisintis, nežinodamas kaip. - Dėkokim Dzievuliui, kad viskas gerai: ir "amerikonka" sveika" ir rąstai sudėti, kaip norėta. Nepyk, brolau, - bet greit supratau, kad jis net nežino apie ką kalbu.
- Nepagalvojau, kad taip galėtų atsitikti, - nepakelė galvos: - Tikrai nepagalvojau. Maniau, nagi juokauja Pranucis su Vidiniu. Dar, regis, nesuspėjo išeiti iš Melagio dienos. Kodėl gi man prie jų neprisidėjus? Pajuokausiu ir aš. Aha, sakote, kad vandenėlis? Žinoma, žinoma. Geriu ir galvoju, kad tikriausiai užsidegsiu, bet neišsiduosiu. Dzūkijoje svečią su vandeniu pasitikti? Atsiprašau! Kažin, ko ji, tokia Dzūkija verta? Na, ir... Oi, - sudejavo Strugas, - sakė, net prašė Golius, kad šiandien nevažiuočiau. Arba tik į pavakarį.
- Kas čia per draudimai? Ė, puiku, kad atvažiavai. Dabar sėdime kaip ponai ant beržinių rastų, o jeigu būtumei neatvažiavęs?
- Nenorėk tokios gerovės. Oi, nenorėk. Visą gyvenimą šitos bjaurasties nekenčiau. Retkarčiais paimu stiliuką, kitą ir "ačiū", Stasys Strugas sotus. Ar kas gali patikėti, kad, deja, gali būti ir kitaip. Bent jau Stasys Strugas tikrai tuo netikėjo. Bet, Pranuci, būk žmogus ir pasakyk, kas man su tokiu savimi daryti?
- Gerai, Stasiau... Bet eikime į pirkią. Ten ir pasakysiu, kas reikia daryti. Tu net neįsivaizduoji, kokia gausybė čia varnų buvo priskridusių. Net ir akis užplūdo.
- Betgi jau ten buvom. Pirkion.
- Tu dar nebuvai?
- Tikrai? - suabejojo Stasys ir taip sunkiai kėlėsi lyg jam ant kupros būtų užmestas Puntukas. Vėl panašiai kaip anksčiau lindau po jo pažastimis, bet laikyti nereikėjo. Žingsniai Stasio buvo skaudūs, bet jau patikimai laikė galingą kūną. Tik retas, matyt, žmogus taip greitai gali atkusi ir pradėti gyvenimą iš naujo. Kiek tų dejonių ir savigraužos sieloje tai, žinoma, išskyrus save, nekas kitas negali sužinoti, bet žinau, kad man po tokios dozės saulutė kelias paras nepateka. Stasys eidamas nesidairė ir nešti galvą jam buvo lengviau, kuomet ji nukarusi, o akys beveik užmerktos. Norėjau, kad būtų žvalesnis, nes žinojau, kad dažnokai jį ištinkančios bėdos Stasys nepatirs. Tėvų namų durys iškirstos it milžinams vaikščioti - jos plačios, nors su "amerikonka" važiuok. Tokie radiniai Stasį nepaprastai džiugina. Juk net įsivaizduoti nemiela, kaip pasijaučia žmogus, atėjęs į svečius ir atsitrenkęs kakta ir šonkauliais į durų staktas. Durys atidarytos, atviros - įeik, sveteli, prašom, tačiau... gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Tėvų namai tokio ydos neturėjo ir atėjusio žmogaus kiekvienas geras žodis apie juos man visuomet jautrus, mielas ir kažkodėl labai reikalingas. Atlapojau duris iki pabaigos:
- Prašom. Tik, Stasiau, kojas kelk aukščiau. Mat, slenkstis dar nesupuvęs...
- Slenkstį tikrai matau...
- Tai irgi geriau, negu nieko nematytum.
- Bet matau ne tik slenkstį... Palauk, Pranuci. Sakei, kad čia nebuvęs. Juk sakei, a?
- Galiu pakartoti.
Stasys Strugas susikaupė, sukluso, įdėmiai apvaikščiojo akimis virtuvę ir, paėmęs mane už peties, beveik prinešė prie stalo.
- Sėsk. Čia sėsk, kur sakau, - pasakė ir koja arčiau prie užpakalio stumtelėjo suolą: - Ot taip, Pranuci. O sakai, kad čia nebuvau.- ir sėsdamasi: - Čia aš sėdėjau, o čia tavo tėvulis. Tai gal pakartok, kad Stasius čia nebuvęs. Tik neužmiršk, kad Melagio diena baigėsi vidurnaktyje. Beje, gerai atsimenu, kad skundeisi, jog Vidinis blogą eilėraštį į tavo sąmonę ar smegenis siunčia. Pradžios gal neprisiminčiau, bet pabaiga įsiminė. Ten, kalbant apie maldas, buvo pasakyta.

"Užgeso atminty
Neatmenu net "Tėve mūsų,"
Bet ne todėl
Kad buvome prie rusų -

- Kausyk, Stasiau, ar tau varnos akyse nesirodo? Nepagalvok, ką nors blogo. Aš labai rimtai. Jau sakiau, kaip man buvo. Pilnos akys varnų.
- Klausyk toliau, - nepaisydamas mano žodžių paprašė ir vėl girdėjau:

Užgeso jos kuomet laisvi -
Prie arkikatedros,
Prie kunigų,
Prie Šv. Rašto,
Kuomet atrodė -
Dievas su tavim ir manimi,
O poteriai vienodi,
Kaip Landsbergio,
Taip ir Brazausko.

Šoktelėjau iš užstalės, nes jau negalėjau nepatikėti, kad Stasys Strugas žino netgi daugiau; jau žino tai, ką dar tik noriu ir stengiuosi sužinoti - kas vyksta šiuose namuos? Kas vyksta šiame vienkiemyje ir ant Karlonų kalnelio, ir visuose Šklėriuose, net jų apylinkėse? O šiliniai! Kodėl jūs čia? Ir kodėl aš čia? Ir kodėl mes čia kartu? Ir Vidinis, ir varnas Golius, ir Šventoji... Kodėl mums visiem prireikia dar kartą pabandyti rašyti (šį kartą dienoraštį), kuomet jau tiek daug nesėkmių patirta?
- Taip, Stasiau. Argi svarbu, jog nežinau, kad čia buvai. Svarbu, kad tu žinai, jog buvai. Sakyk, gal pameni, ar ant stalo tuomet butelis buvo?
---------

#1 | Skurdukas 17-11-2009 22:56:00
Žinoma sunku komentuoti, bet jeigu rimtai tai beržas šveliams netinka. Tie medžiai kurie guldomi ant pamato galėtų būti ąžuoliniai, uosiniai ar bent pušiniai. Jie ilgai nesupūsta, beržas tuoj sutręšta. Paliktum su žieve per vasarą ir tik mėsai venzyti betiktų... Kad svečią prigirdei ir dar šaipaisi, tai varnas tau dar atskaitys pamokslą. Puiku.
******************************************

http://uploads.ru/t/E/y/G/EyGtH.jpg

Joana
Ačiū! Rašykit kiek jėgos leidžia, malonu skaityti,lauksim tęsinio.

Ačiū, Joana, bet to galėjimo jau  nedaug. Ieškau lengvesnių dalykų, kurie kažuo papildytų šią svetainę. Dabar dažniau imu į rankas jau anksčiau rašytus savo "parašymus", norėdamas  juos pataisyti. O kadangi tie mano "parašymai" beveik visuomet  su išmislu, tad galvoju, kad kai kuriuose, juos  daugiau mažiau pataisius, galima  būtų susitikti ir su Stasiu. Žinoma, kol kas tai tik pamąstymai tokie, bet ir jiems jau  to laiko prtitrūksta. Tačiau kaip ten bebūtų, stengsiuosi čia tarpais atsirasti ir nedaug žadėdamas, kažką padaryti. Tad iki

http://uploads.ru/t/5/U/E/5UE8e.gif

Sigena
Matosi, kad labai kūrybingas žmogus. Sėkmės tolesniuose rašymuose
Aš:
Ačiū, bet jeigu tai kažkiek kažko ir buvo, tai būtent -buvo, na, o šiandien
***********************************************

2. :flag:(antra :flag: dienis) :flag:

Gruodis 2011
  teka 08:32
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.20

   Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien -2C / 1C, naktį bei ryt krituliai, galima lijundra. po pietų truputį palis
Rytoj 1C / 3C, naktį bei ryt krituliai

13
ANTRADIENIS
Liucija Odilija Kastautas Eiviltė Otilija Kastytis

Šviesos diena, Šv. Liucija

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Sau - niekai, kitam - griekai

Į dienoraštį Takažolei, pamačius jos kūrinį Miško nimfos

O būna net ir taip -
Senatvę paguodžia likimas.
Takažolė šiandieną  man -
Padovanojo miško nimfas.
O miškas irgi toks,
Kad nežinau, kur realybėje jis būna-
Belapiai medžiai jau seniai išdžiūvę
Ir, regisi, vis taikosi pašaudyti strėlėm.
O kiek žemiau,
Prie jų kamienų,
Žaismingai glaustosi tos baltaplaukės nimfos.
Žinau, jos  ne manęs ten pasiilgo,
Tačiau per jas ir aš,
Ūmai sugrįžęs į  jaunystę,
Einu per mišką  rankioti širdim strėlių.
*************************************

3.   :love: (trečia :love: dienis) :love:

Gruodis 2011
  teka 08:33
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.19

   Pilnatis
18 mėnulio diena

Šiandien 1C / 3C, naktį bei ryt krituliai
Rytoj 1C / 3C, debesuota su pragiedruliais

14
TREČIADIENIS
Alfredas Fortunatas Tarvainas Kintvilė

Šiandien jau savaitė, kai sugrįžome iš sodo. Atrodo, kad  nieko  naujesnio neįvyko.
Suradau dar vieną kūrinėlį, kuriame "veikia"  Stasys, bet jį reikės dar paredaguoti. Manau, kad šiam darbui jį galima atkelti čia.

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Kiaulių neganęs ponu nebūsi
*******************************
**************************

4. . :flag: (ketvita :rain: diennis) :flag:

Gruodis 2011
  teka 08:34
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.18

   Pilnatis
20 mėnulio diena

Šiandien 1C / 4C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -1C / 2C, nepastoviai debesuota

15
KETVIRTADIENIS
Justas Kristijonas Kristijona Nina Ona Gaudenis Gaudenė

:writing:
Pakeliui į Ši-Bei-Tą
                                                Gieda internacionalą (1)

Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni - tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada psichiatrinę ligoninę. Apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas lyg priartėja prie trečio brolio kuomet kiti du protingi, o jis, - kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. Ak, papūgėlės, nutilkite-, daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su bičiuliu Vidiniu (Pelėda), su neįtikėtinos sandaros knyga Šventąja, su visais tais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar- ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
- Net labai keista, - sakau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Štai,
pavyzdžiui, ką išgirdau paskutinį kartą. Jau pripratau laukti iš jų bet ko, tačiau vis dėlto ne giedant internacionalą
- Ir taip, - tarė (Net nežinau kuri. Jos man labai panašios). Ir girdžiu:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!-

Ir pertraukusi giedojimą:
- Jau kiek laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.
Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą ir abi laisvos.

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim

- O kas jis, kuris čirkšt, žagt? Tas senukas...
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt žagt, čirkšt žagt... Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negalėsi, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityti!?
Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus.
- O! Tikrai. Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
- Kaip nutuokiu, tolokai nuo zoologijos sodo. Manyčiau, kad Vilniaus pakraštyje. Gal šiauriniame Netoli ežero. Šaukia jį Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu Kryžioku.
- Taip! Taip! O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus. Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o- cho-cho!
- Nežino, ką rašo?
- Ko stebiesi? Ir kodėl reikia jam žinoti?
- Kaip suprasti ar "reikia žinoti".
- Pagyvensim pamatysim. O internacionalą giedoti irgi išmoksiu

Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova

- O kur padėjai? -
"Kas buvo nieks, tas bus viskuo."

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Už vieną kaltą dešimt nekaltų kenčia
*********************************************************
********************************************
5.  :flag: (penkta :writing: dienis) :love:

Gruodis 2011
  teka 08:35
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.17

   Pilnatis
21 mėnulio diena

Šiandien -1C / 2C, nepastoviai debesuota
Rytoj 0C / 3C, krituliai, galima lijundra, vėjuota

16
PENKTADIENIS
Albina Vygaudas Audronė Algina Alina Adas

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif


6.  :rain: (šešta :flag: dienis) :mybb: 
Gruodis 2011
  teka 08:36
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.16

   Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien 0C / 3C, krituliai, galima lijundra, vėjuota
Rytoj -1C / 1C, protarpiais sniegas

17
ŠEŠTADIENIS
Olimpija Mantgailas Drovydė Jolanta

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif
Nuogas gimei, nuogas ir mirsi

                                                                 AČIŪ

    Išgirsta žinia, kad Vinco ir Stefanijos Karlonų namuose Stasys Strugas lankęsis anksčiau, buvo labai netikėta. Net neatrodė, kad mane galima tuo įtikinti, bet argumentai buvo neeiliniai. Stasys laisvai deklamavo eilėraštį, išgirstą kažkada man sėdint su tėvu prie virtuvės stalo. Dabar, esą, galėtų susodinti taip, kaip aną kartą, tik- duok jam, dieve, dangų! - tėvo jau nėra. O aš irgi kažką kalbėdamas vaikščiojau šen ten ir atgal, zujau, ieškau spintelėse, stalčiuose, einu į kamarą -ruošiu stalą svečiui ir štai išmušė minutėlė, kai apžvelgęs:
- Tai va, kuo turiu, tuo vaišinu, Stasiau, - pasakiau, bet tuomet dingt: o kodėl čia, virtuvėje? Toks mielas, ilgai lauktas svečias, o lyg nenorėčiau įsileisti į šviesesnę, šventiškesnę namų erdvę. Su Vidiniu gyvendami, atrodo, kad mokėjome neprisišiukšlinti. Galbūt net fiziškai paslankesnis buvau aš, bet jo nuopelnų taip pat negalima neigti.
- O Vidinis? Kur Vidinis. Supykęs nugirdė, o dabar kažkur dingo. Bet negi taip sunku suprasti, kad "amerikonka" ne miškui vežioti. Ogi niekaip nesupranta. Aš jam ir taip, ir kitaip, o jis įsikibęs į nesąmones ir negaliu išmuši iš galvos. Esą, tik keturi rąstai. Beržiniai. Pamatams. Na, sakau, ženk greičiau prie savo mūzų, o miško ir statybos darbus palik tiems, kas juos išmano. Kur girdėjai, mielasis, kad kas beržus pamatams klotų. Ir dar kuomet jie tik nuo kelmo ir su žieve...
Aš irgi nežinojau, kur dingęs Vidinis.
- Šventoji, gal žinai kur dėdė Vidinis?
- Argi dėdė kada pasako, kur? - atsiliepė Šventoji ir: - O ponas Srugas niekuomet čia nebuvo. Ponas Strugas girtas miegojo tavo lovoje ant tavo pagalvės, dzieduli. Jis susapnavo tavo sapną.
Virtuvėje, matyt, nebuvo nei vienos musės, nei vieno uodo ar kito sparnuočio, nes jeigu jis ir mikroskopiškai mažo dydžio, vis tiek būtume girdėję. Tokia tyla pradėjo spengti.
- Kodėl tu šiandien tokia nerimta? - beveik nuliūdau.- Kas tau darosi? Ponas Strugas jau sakė, kad esi labai nemandagi, dabar, deja, ir aš priverstas taip pasakyt.
- Pone, jūs esate labai stiprus. Bet kaip sužinoti, ar teisingas? Ar galėtumei prisipažinti dzieduliui ir man, kad buvote girtas? - vėl Strugui Šventoji. Ir vėl tokia tyla, lyg laktumei nukritusios sprogti granatos. Bet sprogimo nebuvo, o iš tylos išslydo Strugo šnabždanti dejonė:
- O Dieve, ir tu negirdėk, ir neleisk, kad kiti girdėtų. Taip, Šventoji, buvau, girtas. O kad dziedulio lovoje miegojau ir ant jo pagalvės, tikrai nežinojau, kad jo lova, jo pagalvė. Tik dabar sužinau.
- Ačiū. Jūs, pone, atrodo, esate teisingas žmogus, - padėkojo Šventoji, o man: - Dzieduli, ponui Strugui taip pasakyti labai nelengva, nes jis Šakių rajono blaivininkų sąraše įrašytas pirmuoju numeriu.
- Sakiau gi, baik! Ir neieškok Valančiaus laikų, kurie tuoj pat paskui jį išėjo.
- Bet ji sako teisybę, - pakuždėdamas sakė milžinas Stasys Strugas: - O, Viešpatie, atleisk man. Aš jau žinau, kad man pas tave ne vieta. Atleisk. Pats suprantu ir todėl neateisiu, nevarginsiu savo prašymais, maldavimais. - dejavo, skundės, maldavo, prašė Stasys Strugas ir tuomet išgirdau Vidinį. Bent taip pamaniau, kad girdžiu jį. Bet tai nebuvo svarbu. Man atrodė, kad dabar aktualiausia atsiliepti į mielo žmogaus Stasio Strugo sielvartą:

AŠ (Pranas):
Kodėl manai, esą - baisu,
Jei Dievas nepriims ten, pas Save?
Juk ne pas dėdę Semą gyveni.
Nors suprantu,
O, Strugai, suprantu -
Arčiau Amerikos ji, Suvalkija,
Kur bent jau smėlis nepribers akių.
Bet pažiūrėk,
Ar negražu ir čia,
Kur smėlis suliula ir primena:
Ne, ne. O ne!
Ne Dzūkija, miškais smėlynuose apaugus,
O marios, vandenynas plaukia...

Stasys Strugas jau žinojo, kad manyje kažkas - gal smegenys, gal jų žievė, gal kokia menka vienintelė ląstelė, gal molekulė, apčiuopiama tik mikroskopu, o gal tuštumėlė, palikta žinant, kad gera vieta tuščia nebūna, gal dar kokia kita subtilybė - sugebėdavo priimti ir išlaikyti Vidinio perduodamas mūzas. Prozos tekstai beveik neateidavo, jie tik retkarčiais, kaip pasiklydę ir neturėdami vietos prisiglausti kitur. Jau mano metuose kalba irgi lėtėja, burna žiojasi lėčiau, bet nuostaba kartais išnyra iš kažkur ir aplinkui darosi šviesiau. Taip atsitiko ir dabar. Ano, šnabždančio Stasio lyg nebuvo. Jo vietoje atsirado scena su aktoriumi. Aš ir dabar droviuosi ištarti jo vardą ir pavardę, kad kas nepasakytų, jog taip negali būti.

JIS ( Strugas):
O ne, Pranuci, nebaisu,
Jei Dievas nepriims ten, pas save.
Jau senokai žinau -
Dangus man ne vieta.
Ne rojuj būsiu, mielas drauge
O pragare.
Galbūt todėl
Ir po Dzūkiją paklajot panorau,
Kad iš arti matyčiau jį.
Ir pirmas įspūdis atrodo neprastai -
Prie vartų švntas Petras čia nestovi
Vos prieini ir pasitinka
Šklėrių Karlonai.
Yra ir pragare kam pasitikti svečią.
Todėl išgirskit:
- AČIŪ

- Ką čia, Stasiau, paistai
- Negi paistau? Tokios bjaurasties tegaili tik prie pragaro vartų išgerti. O ar ne aš ją gėriau? Ar ne čia? Net dabar, kai ten, viduje, atlėgsta, kai jau kutena gerklę poezija ir jaučiuosi taip, kad vėl galėčiau užkurti "amerikonką" ir padulkinti šilinių vieškelių smėlį. Tik dabar, beje, suprantu, kaip įdomu pavažinėti po praeitį. Ir tokie keliai, sakyčiau, jau irgi praeitis. Tik čia jos daugiau, negu Suvalkijoj. Ypatingai šitame, šilinių krašte daugiau.
Pranas 18-11-2009 21:35:15 2 komentarai 388 Peržiūros    

Komentarai 
#1 | daliuteisk 19-11-2009 06:04:55 
Puikus diedukas tas Strugas - pagiriom eiles deklamuoja...
#2 | Skurdukas 20-11-2009 01:11:20 
Jo, o kas jam belieka, gerinasi Šventąjai, kad nešimpuotų...
Eilių per čės Strugas nemėgo, matyt jau baisi gėda prispaudė, kad visas paraudęs deklamavo.
Oi Strugai, Strugai, važiuok namo nesivalkiojąs, tai dar pradėsi girtis, kad Kazachstano stepes globojai, ar ką ten darei???
Kai pageria diedas ir pradeda pasakoti savo nuotykius....

38

2.. :flag: (antra :mybb: dienis ):flag:

Gruodis 2011
  teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

   Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien -4C / -1C, nepastoviai debesuota
Rytoj -6C / -2C, mažai debesuota

20
ANTRADIENIS
Dominykas Daugardas Gražvilė Teofilis

http://uploads.ru/t/P/O/B/POBlQ.gif

Ir šventieji puodus sudaužo

                                                                                            Pakeliui į Šįbeitą

Fonograma arba 
Vėlyvo rudens motyvas(2)

Ruduo.
Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus - stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų  nusileisti  ne į žemą horizontą, o tiesiog į akis. Ir bendrai - kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio dūmose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo Savyje. Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis, jo Savęsp(i), iš kur ateina nuojautos, o ne kurios panūsta realizuotis fiziniame gyvenime. Linksmai nusiteikęs nesunkiai patikėjau, kad papūgėlės išmoks giedoti Internacionalą, o visos mano sąskaitoje paliktos dienos prasidės ir baigsis jo giedojimu. Ne nauja tai, bet ir ne sena - panašiai anksčiau taip elgdavosi nacionalinis radijas, giedodamas kaip himną V. Kudirkos Tautinę giesmę, o jam pavargus ir atsisakius taip kasdienybėje įrėmintos valstybės gyvenimo dienotvarkės, atsirado tuščia, tačiau gera vieta ir štai girdžiu

Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova...

Na taip, gera vieta tuščia nebūna, bet kad ją užims net nežinia iš kur atsiradusios papūgėlės, nebuvo įmanoma atspėti jokiomis prognozėmis. Ir tenka, beje, pasakyti, kad laikas surastas nepaprastai geras - ruduo, trumpindamas dienas ir mažindamas šviesos kiekį, priartėjo prie Simajudo - rudenio darbai pabaigti, reikia ruoštis į rudens gėrybių turgų, neužmirštant iškūrenti vėlėms pirtį. Lietuvos vėlyvi rudenys charakteringi ne tik pelėdų dienomis, pelėdų naktimis; šį laiką taip pat pamėgusios ir vėlės, bet netikėta, kad štai dabar ryžtingiau suspurdo ir papūgėlės. Netgi atkakliau negu raides A, B ir J, primenančios kas, kur ir kaip - ginčijasi, pykstasi, taikosi - ir jau man būtų skaudu sužinojus, kad dėl kažkokių priežasčių jos išnyktų iš Savęsp. Beje, o kaip jos ten atsiranda?
Ir vėl suklustu, norėdamas pasiaiškinti, bet paveikslas neapibrėžtas, tįstantis kaip guma - į kurią pusę timpteliu, į ten išsiplečia, nusitempia, užpildydamas erdvę ir leisdamas nufotografuoti.
- Dziedulis... bet tai ne tikras jo vardas. Tikras vardas - Pranas. Gerai, kad išmokau skaityti. O tai vis dziedulis, dziedulis. Net sarmata atsiminti.
- Iš kur paėmei - sarmata? Kaip kiti taip ir mes. Esame kas esame. Papūgos.
- Va tau! Apie tai nepagalvojau.- Ir išlygindama apglamžytą popiergalį kažkur man girdėtu žmogaus balsu perskaitė:

"Betgi, Pranai, čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti"?

Fonograma mažytė, bet žadina iš užmaršties. Ir pats sau Savyje, bet lyg papūgėlėms:
- Tai todėl, kad panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka
su blogais eilėraščiais.
Mintys aiškios ir gal net papūgos jau nereikalingos. Jos nesipriešindamos išnyksta, o aš savyje paliktą nuotaiką girdžiu kaip putojantį alų. O su juo ir deklamuojantį Vidinį:

Per tūkstantmečio vardą - LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus.
Iš šimtmečių visų,
Iš mūšių pralaimėtų ir laimėtų.
Iš pragaro,
Net iš dausų.

Ant sienos - surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų.
Man ne vis vien -
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau: padėkite surasti man
Jų - vyčių - motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
(Prašau, 2008-01-20)

Bet dabar gi ruduo. Vėlyvas. Reikia ir į turgų važiuoti, ir  vėlėms pirtį iškūrenti. Neturiu teisės pabėgti į tolimesnius prisiminimus. O papūgėlės nutilo. Lyg klauso, ką dar išgirs iš žmonių gyvenimo pamokų.
O per rudenį vis spartesniais žingsniais ateina Adventas. Ir man darosi nesmagu, kad apie jį žinau daugiau negu reikia. Man jau nekyla klausimas - kodėl Adventas? Mintyse, atsimindamas Jėzų, daugiau pasirodau kaip priekaištų reiškėjas.
- Bet ar jis negalėjo kito laiko rinktis? - klausiu pusbalsiu, net nepagalvodamas, kad iki Advento dar nemenkas laiko tarpsnis. Žvelgiu į papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima įsikūrė nuolatiniam gyvenimui soduose. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai.

: Joana
Tas trumpas poezijos posmelis man taip giliai įkrito į širdį ir skamba mintyse, tartum aidas akmenėlio įmesto į labai, labai gylų šulinį. Kas tie ,stebuklingi žodžių junginiai galintis priversti sukrusti sąžinei, ar dvasiai senųjų baltų, kodėl jie tokie taiklūs ir tokie reikšmingi?
Štai kokia jėga slypi poeto žodžiuose pasakytuose iš širdies  , sudėliotuose taip, kad juose atsispindi ir praeitis ir dabartis ir rūpestis dėl ateities Tautos. Stiprūs žodžiai, gyli mintis juose slypi, skaitau dar ir dar kartą...

: Fortūna
Gerb.Pranai, čia jau ne kūryba, čia širdies tikras balsas! Jei neduota, tai nieko gero nesukursi, nebent vaizduotė labai plati. Skaitau Jūsų žodžius ir  jaučiu, kaip jie liejasi. Vat čia ir yra TALENTAS!

: Pranas
Dėkoju Joanai ir Fortūnai už gerus žodžius, bet ir rašau , ir rašiau labai sunkiai. Daugiau prakaito, negu talento.
Žadėtą knygutę išsiunčiau norėdamas, kad  gautumetei iki Kalėdų. Bet paštas turbūt šiomis dienomis užverstas.
Lauksiu žinios.

39

3.  :flag: (trečia :mybb: dienis) :rain:

Gruodis 2011
  teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

   Delčia
26 mėnulio diena

Šiandien -6C / -2C, mažai debesuota
Rytoj -9C / -4C, mažai debesuota

21
TREČIADIENIS
Norgaudė Girenė Tomas

Žiemos saulėgrįža, Elnio devyniaragio šventė

http://uploads.ru/t/t/k/Y/tkY5T.gif
Ieškodamas ir velnią surasi


                                                              Pakeliui į Šįbeitą 

http://uploads.ru/t/z/H/5/zH5K7.gif Zylės (3)                       

Žinau, žinau, kad užsibūnu Savęsp(i) žvalgydamasis po vėlyvą rudenį, tačiau šį kartą dėl to savęs nebaru, nes panūdau neskubėti gyventi, pabūti prie kiekvieno reiškinio, nepaisant ar didelis jis ar mažas, įsižiūrėti atidžiau ir padėkoti, kad tokį jį galiu pamatyti. Neatrodo, kad žiema jau ant nosies, tačiau zylės, zylės, zylės... Jos spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau sniego pasirodant. Dabar jau pusbalsiu zylėms:
- O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad nedažnai geresnio žodžio susilaukia ištikimiausi krašto paukščiai. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas ištikimas jam kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane prisiminęs mini Vidinis.
- Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai toks ir būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas,- burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė - bent kol dar smegenys veika - mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą ten, kur esame, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia, kaip įpratome sakyti,pajauta per smegenų žievę, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir - kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios, bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokiame, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės subanguoja tapačiomis amplitudėmis, smegenų žievėje "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
Betgi jis ruošiasi paskambinti suvokiau. - Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė...
Ir jau netrukus išgirstu:
- Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?
- Kas atsitiko?
- Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad Eilėraščio sėja aplenks Kristaus gimimą.
- Betgi ne dėl to skambini.
- Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
- Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
- Kas, kas gyvena? Zylė? Na, ačiū, regis, pasišnekėjome. Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
- Oho, kokia sparta! Bet kodėl tik aš? Jeigu ne tavo parama, ko gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti.
- Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam. Reikėjo matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus Eilėraščio sėjoje.
-Tai todėl ir skambutis, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
- Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
Atsikvėpiau ir:

Per tūkstantmečio vardą LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...

Papūgėlės irgi sukruto:
- Supratai?
- Ką reiškia supratai? Mes jau ne zoologijos sode ir nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
- Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Aš dar jo, to pirmo, nežengiau, dar vystykluose.
- Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
- Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad kažką prarandu? Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome...
- Atrodo, kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu labai panašūs. Net ir nepasakysi, kuriam priklauso jų deklamuojamų eilėraščių autorystė. Bet neatrodo, kad ir patys žino.

Ant sienos surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų

- Va žiūriu į zyles, o galvoje: geri vyrai girioje gerą girą geria ir, gerdami gerą girią, giria. Jų tiek daug ir visos panašios. Atrodytų, laisvės paukščiai, o panašūs. Sunku patikėti, jog taip nutiko pagal laisvą pasirinkimą...

40

2.Prie ąžuolo   

     - Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė.
     - Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai atėjusi tik iš Aleksandro Ražo. Tiesa, gerokai anksčiau, kai šį reiškinį dar vadinome transformacija.
                     (Iš pokalbio su sodo kaimynu)

Kaip ir anksčia, zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena vienai iš tikrųjų taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas paapgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Gal bent dalinai todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą. Bet visai nerūpi, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio ir net  iki advento dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     - O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? - vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net mano Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     - Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     - Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     - O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
     - Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna. Nepraleisk progos.
     - Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Kasdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
     - Tu kur? klausia, grįžtelėjusi per petį.
     - Ė, ten! - mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
     - Parink gilių, gal dar rasi kokią.
     Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to kito čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, o  baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
     - Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     - Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėjant prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų, kaip atsimindamas deklamuoju nepabaigiamą rašyti eilėraštį.

Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų kardais prakirtus dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais
Dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą
Amžių kaulus.

     Kažkas žodžius užspringdo, jie nutyla ir - kaip neretai įsivaizduoju, jog Vidinis karčiai šypteli, net nemokėdamas suvokti, koks kipšas paliepė man į tokį, atrodytų, reikšmingą eilėraštį kišti kažkokią nesąmonę, kurią, beje, ir pats suvokiu, tačiau atsikratyti jos nesugebu vaizduotė lakesnė. Norisi, kad kas bent šitaip paregėtų, kiek daug per šio galiūno amžių, ten, po žeme, kur vaikšto jo šaknys, suguldyta, sunešta, supūsta žmogaus kaulų. Norisi, kad šis vaizdas atrodytų ypatingai raiškus, įspūdingas, talpinantis į mūsų smegenis supratimą, kad jie tautos išlikimui gal nemenkiau reikalingi, kaip ąžuolui jo šaknys. Net atsimenu, kad ir deimantui išnokti reikalinga didi giluma žemėje. Bet kaip tai pasakyti paprastai, laisvai, be filosofijos ir sunkaus kalbėjimo? Kaip?
    Sukaliodamas galvą akimis apvaikštau galingą medį nuo jo viršūnės iki keliais glėbiais beatrėpiamo kamieno, įžėlusio  šaknimis į aukštą kranto skardį ir stop. Tegali tik  dvasioje nusistebėti, kokios nepaprastos jėgos reikia išlaikant tokį milžiną, dar vis auginantį, platėjantį. Iš kur ji?

Iš ąžuolų šaknims
Ir deimantui nokinti 
Reikalingos gilumos, -

     atsidustu, bet jau žinodamas, kad tai nepriklauso eilėraščiui. Tai tik užrašas apie tai, kad be šitos juodos žemeles, be šito skardžio, be tos šviesos, kuri išsirpusi žemės įsčiose, tokie dalykai neįmanomi. Ši beprotiškai galinga jėga ateina iš žemės, iš jos gelmių. Ir ne tik į ąžuolą per šaknis, o į visą, kas gyvą, o paskui vėl sugrįžta atgal būti žemėje. Taip regis ir norėjau užrašyti, bet ant popieriaus atsiranda žodžiai, kurie lyg kažkieno kito numesti.
     
Eiliniai parnešė man Žalgirį" namo,
Pasakę, kad pirma reikėjo mirti,
O Vytautas Didysis tik dėl to,
Kad atsimintum, -

     - Vidini, tai tavo išdaigos, ar kaip čia? - net ne mintyse, o balsu klausiu, tačiau, regisi, jau galiu kalbti eilėraščiu, net tuo senu tekstu, kuris mažiausiai redaguotas.

Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom -
Mane augina Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?

     - Galingas tu, seni, oi galingas! O! kad visa Lietuva tokia, - po tylos minutės pakalbėjau ąžuolui, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbraukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
     Sapnuojantis?
     - Taip, sapnuojantis, - pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, galvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
     Ką - jeigu?
     - Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su šituo ąžuolu. Arba, kad ir tik vienas ąžuolas, - pakalbu panosėje, o netrukus raiškiau ir gal net prasmingiau:
   - Kalbėk, eilėrašti, kalbink. Nepalik savęs negyvo, nepalik, - prašau, kalbu, noriu, kad taip būtų, bet jau žinau, kad eiliniai į knygas neateina. Reikia būti Vytautu ir, žinoma, Didžiuoju, o eiliniai?..  Jie kad Vytautas Didžiuoju būtų, kad "Žalgiris" iš 1410-jų metų žibėtų, kad ąžuolas milžinas Kryžiokų ežero atkalnėje oštų, nesibaimindamas užgriuvusių audrų... Taip, taip, eiliniai...

Eiliniai po knygas nevaikšto,
Ištirpsta žemėje
Ir šviečia kaulais savo naktyse...
     
     -Betgi ir Vytautas ten. Taigi, Didysis. Net niekas nežino, kur jo kaulai. Ten, žemėje, visi eiliniai esame. Kai prie ąžuolo glaustosi spalio pabaiga, tokios mintys  netgi neginčytinos, argi ne? - girdžiu pasąmonėje ir nebejoju, kad taip girdžiu įsiterpusį Vidinį. Jau sakyta, kad tokiam mudviejų bendravimui nereikia telefonų, tačiau kaip šį reiškinį tiksliau pavadinti viešoje erdvėje, nežinome lig šiolei, tačiau jeigu išgirstume jį įvardijant transindukciją, ko gero, pamanytume, kad  kažkas iš mudviejų pasisavino seniai puoselėto reiškinio šitokį įvardijimą.
     - Čia geriau matyti, kad spalio pabaiga...
     - Betgi neneigiu. Juolab, kad visuomet būni kartu su Lietuvio kalendoriumi Aš be jo, tačiau spalio 27 ją irgi atsimenu. Paklausyk, - ramiai paragino Vidinis ir  lyg perskaitydamas iš knygos:
     Vytauto karūnacija buvo numatyta 1430 m. Vilniuje, tačiau  laiku neįvykus, tų pačių metų spalio 27 d. Vytautas mirė.
******


» Kūrybos oaze » DARBO KABINETAS » Pelėdos Darbo Kabinetas