Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » DARBO KABINETAS » Pelėdos Darbo Kabinetas


Pelėdos Darbo Kabinetas

41 44 44

41

:writing:

Sausis 2012
  teka 08:34
leidžiasi 16:24
ilgumas 07.50

   Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien -9C / -5C, nedidelis sniegas
Rytoj -9C / -6C, nepastoviai debesuota

16
PIRMADIENIS

Marcelis Norgailas Norgailė

Blogi draugai ir gerą iš kelio išveda

********************************************
Na taip, Vinija, tu irgi teisi. Būkime taip, gyvenkime taip, kad dar kažką galėtume padaryti. Aš dabar noriu sulaukti 75, bet labiau todėl, kad dar parašyčiau prozos knygelę, Mąstau taip, šiaip, bet nelabai suvokiu, kaip tą padaryt ir kokiu kampu pradėti, o  norisi daug. Pvz, susitikti joje  su Strugu, gal su tavimi, gal su Joana, su Fortūna, su kitais...Paskaitinėju jus ir surandu daug mielų man dalykų.Ir pasirodo, kad esu optimistas, nes tvirtai įsitikinęs, kad tiek sulauksiu, bet nelabai optimistas, ar parašysiu tokią knygą. Bet pabandyti reikia, ir aš tai darysiu. Netgi darau. Antai tie  "Sugrįžimai", mano galva, kažkokiais keliais turėtų ateitį į tą knygelę. Todėl štai  einu jų atsinešti  arčiau savęs, kad jie labai nenutoltų šitame forume. Na, o jeigu skaitytum, jeigu pasirodytų, kad kažkas ne taip, jeigu kažkuo  suabejotumei, man, žinoma , smagu  būtų žinoti. Taigi, bus ta knygelė ar nebus, bet užsiėmimas yra.

  http://uploads.ru/t/O/c/0/Oc0aN.jpg

                                                                                                Sugrįžimai      

Tai, kas parašyta, sukrauta į ankstesnius puslapius, yra labai nedaug. Kaip ir prieš dešimt metų - niekas juose nesikeičia. Užrašų yra daugiau, bet ir jie parašyti prieš tuos dešimt, per kuriuos ir mano Audi sunykusi visai išnyko. Bet argi tai nuostolis, jeigu štai reikia pasakyti, kad per tą laiką visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas - taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą, liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
Nėra kam.
Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė
- Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum t.  O dabar  antai  kur! Druskininkuose t. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki sapnais sugrįžti, o aš?
Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną, arčiau vyro ir būsimo savo kapų.
Šluostausi skaudžią gėlą nuo akų, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
- Ne! Ne!- rėkiu kiek beišgaliu, - nežegnosiu! -  ir išgirstu sunkių sparnų plazdėsį.. Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
- Goliau, tu? O viešpatie!
- Kas atsitiko, kad ak, Goliau -tu? Abu senu. Sugrįžai?
- Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
- Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
- Nejuokauk.
- Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs- manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, - neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė: -Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti.
- Šiandien sausio 13-ji, varne. Jos kaip įprasta, kur svarbiau ar net svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Pirmąsias dvi varnas Golius vadino išdykėlėmis, o  Jotą - kažkodė storuliu, matyt, taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio Aš turime kažkur nežinia kur.
    Kalba  nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
- Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
- Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas?- sausai atsakė bičiuliškas paukštis.
Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it Sergejus Puškinas: Sustok, akimirka!
- Nesustos , Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja,- išgirdo tokį sielos virptelėjimą varnas.
Kalbėjome it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjai, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios  valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip mano atsiradimas šioje pirmoje vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis.  Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
- Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš  jau - ne. Tik pagal nuojauta. Taigi, Genė, paštininkė.  Prisimeni, prieš  dešimt metų baliavojom kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Tada pirmą kartą į šitą  sodybą Respubliką  atnešiau.
- Jos  vardas Genė,- kuštelėjo į ausį varnas
- Sunkai  beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Genė. Bet būčiau atsiminęs ir be jo paramos
- Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokia kulbę. Vos bepakeliu jį. Bet va, ačiū Dievui, atėjau.
Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.
- Laiškas tau, Pranuci. Senas. Net nežinau iš kokių metų, bet jie tolimi. Dar kai karieta  važinėjai. Ne visas laiškas. Tik jo pusė. Bet ir pusė be voko. Supranti?  Bet argi galima suprast? Žinau, kad nesupranti. Va, žiūrėk, Pranuci. Ir tu, Goliau. Abudu matykit, kokie dzyvai mūsų kraštą ištinka, - kalbėjo Genė, graibydamasi giliai užantyje, iš kur ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.- Nepyk, Pranuci, kad perskaičiau. O ką daryti, kai nežinai, iš kur ir kaip toks laiškas atsiranda. Daug kartų skaičiau. Oi daug, kol supratau, kad reikia tavęs ieškoti. Čia parašyta: "Gero vėjo Radijo karietai ir jos vežėjui".
- O iš kur sužinojai, kad  aš čia, - paimdamas išvyniotą popiergalį pasiteiravau.
- Kaip kas kuštėjo. Eik, Gene, eik. Na, ir išėjau. O, tokio sunkaus kelio mano kojos niekuomet nebuvo nuėjusios. Bet ėjau, ėjau ir ačiū Dievui. Prieš dešimt metų šokt norėjau, o dabar atsiprašant - subinės negaliu pakelti.
-Taigi ne laikraštį nešei. Kas varė?
- Ką aš žinau, kas varė. Gal Anupras. Ten toks vardas parašyta - Anupras, o pavardė Mazūraitis
- Mazūraitis?
- Anupras Mazūraitis. Taip,taip, toks buvo, - pakranksėjo varnas.
Už namo kampo  pasigirdo žingsniai- atsargūs, nedrąsūs. Varnas truputį kilstelėjo, kad pamatytų ir nutūpęs:
- Vidinis.
- Tikėjausi, kad gal būsiu pirmas, bet ačiū, kad nors nepaskutinis. O gal? suabejojo žvalgydamasis po didelį kiemą ir girdėdamas it raudą ošiančias jo pušeles. Žinojau, kad Vidinis seniai ketinęs aplankyti Šklėrius, tačiau ketinimai vis pasislinkdavo ateičiai ir štai... pagaliau. Įspūdis buvo gražus, bet nepranoko susitikimo su paštininke. Man irgi panūdo geriau atsiminti  Anuprą ir, nubedęs aki į laiško lakštą, perskaičiau:
Klausiat kas aš esu? Ką gi, esu toks, kurių yra labai daug. Negalėčiau save kuo nors išskirti iš tų daugybės eilinių, paprastų mūsų tautiečių. Tad ir Radijo karietoj man atrodo, pabūti jos keleiviu per daug nekuklu. Trumpai galėčiau pridurti, kad esu dar jaunas, man ateinančiais metais  balandžio mėnesį bus tik septyniasdešimt...
Kokie mes jauni, - pagalvojau mintyse, nesuprasdamas, kaip atsiranda  toks paštas, kuris ateina po dvidešimt metu.  Tiesiog  į mišką, kur paliktas tuščias namas su pūvančiai kiemo pastatais ir kur prieš dešimt metų, kartu su dėde Jonu, dėdiene Mare, paštininke Gene, su karaliumi Mindaugu kėlėme šaunų balių. Kažin, kur jis dabar? 
- Jeigu yra karalienė, bus ir karalius, Pranuci. Bus. O dabar manykim, kad buvai teisus, kalbėdamas Mindaugui, kad ateis laikas ir šitą  sodybą padės lankyti ekskursantai. Plauks ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų.
- Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
- Aš tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.
   
                                                                                            -(1)-

Auksas kreivais keliais vaikštinėja

Pranas ( 08:40:13)

42

http://uploads.ru/t/A/y/d/AydWs.gifhttp://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg


PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs





http://s1.uploads.ru/t/DQJIh.jpg

                                                    1. Saulė tekėjo 04:43
                                                    2. Susitikimas su Frydrichu
                                                    3. Dalijos palinkėjimai
                                                    4. Keista, bet taip yra
                                                    5. Testamentas
                                                    6. Šklėrių kalnai? Negi?

43

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg


PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs



Saulė tekėjo  04:43

  Mintis neišsiplėtė, nes jau manyta, kad neblogai būtų, jeigu sugebėčiau surinkti arčiau vienas kito išmėtytus daiktus, nes, nepaisant kokia bebūtų jų vertė, bet jie mano ir todėl, manau, neteisinga paskandinti užmarštyje. Jau anksčiau, būtent  birželio  10d. (2012 m.), ilgiau apie tai nemąstydamas, lengva ranka užrašiau:
                                   PAKELIUI  į 75
                                   (1939 2014)                     
   
   Dienos varduvininkas Galindas šyptelėjo:
    Nieko naujo po šia saule, bet pirmyn, Pranuci.
    Sakai, nieko  naujo? Tai kad ne visai.
    Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
    Kai po dviejų metų, taigi savo jubiliejiniuose slampinėsiu, tarkim,  po birželio 10 d. akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena antradienis . Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi anksčiau. Dienos ilgumas bus sumažėjęs keliomis minutėmis.
    Juoktis ar ką daryti? atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
    Taip partašyta kalendoriuje.
    Suvokiu, kad Lietuvio kalendoriuje. Atrodo, jau daug metų kai kitokio neturi  Bet iš kur toks įsitikinimas, kad sulauksi?
    Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis tik pakeliui.
    Tik?
    Manau, kad TIK, nes žmogaus kelionė, susitikus su ja, nesibaigia. 
    Tai gal netrukdysiu, užsidėdamas ant galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs spustelėjimui ranką: Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs ir net mirti tingi.
    Galbūt, Galindai. Gal, vangiai pasakiau ir pamaniau,  kad gal tuos 75 vertėtų išbraukti, nes iki jų belikę labai nedaug laiko.
   Užbraukiau  ankstesnį  būsimosios knygos pavadinimą  ir parašiau:
        PAKELIUI  į 100
 
   arbA

        Kalnais užgriuvęs

    Kaip, kaip? Kalnais? Tai jau tikrai taip,- vėl Galindas ir, norėdamas prakalbinti savo bičiulį: Girdi, Nikai, kokiomis aukštomis natomis mūsų dziedulis gieda?
    O ką? Te gieda. Ausys dėl to nenukris, atsiliepė abejingu, tiesiog mieguistu balsu Nikas.
    Bet tu įsivaizduok, kokie tie kalnai turėtų būti. O! nuo jų viršūnių net svaigu žvilgterėti žemyn. Bet, žinoma, giesmė graži. Ir jau man: Giedok, dzieduli, kad toks ūpas. Tik va pagalvojau, ar nereikėtų pridėti dar bent metų, kurių prireiktų tokiam jubiliejui atšvęsti. Įsivaizduoju stalą kaip kelią per visą Šklėrių sodžių, apspitusį svečiais ir dainuojantį Ilgiausių  metų linkime... 
    Smagu, Galindai, su tavimi šnektelėti. Ir svarbu, kad ne niekus malam. Apie jubiliejinę puotą nepagalvojau. Dėkui, mielasis. 
   Jau daugoka metų, kai atsiradusi tradicija dar vis tęsiasi kiekvieną rytą, saulei patekant, nepaisant kur bebūčiau, mane aplanko varduvininkai. Ne visi. Aplanko tik tie, kurių vardai įrašyti Lietuvio kalendoriuje. Šį kartą jų du Galindas ir Nikas. Triukšmo nedaug, bet saulė, artėdama prie Joninių, rytus įšviečia anksti ir tą kartą ji tekėjo 03  43. Nelengva nubust ir išeiti į žmones būnat žvaliam, net jeigu esi varduvininkas, bet atsiradusiai tradicijai jie buvo ištikimi ir paslaugūs. Susitikimai be darbotvarkės ir laiko reglamento atrodydavo įvairiai, bet dažniausia neužtrukdami skirstydavomės  kas kur, kartais nė karto per visą dieną nesusitikdami, tačiau  būdavo smagu žinoti, kad esi ištaręs žmogui žodį. Štai ir Nikas, paduodamas atsisveikinimui ranką, įdėmiai sužiuręs į veidą, tačiau lyg  miške:
    Aū! aūūū! Dzieduli,  aūūūū!
    Dar sapnuoji, Nikai.
    Ačiū. Išsisnūduriavau. O šaukiu netgi ne miške, o kalnuose. Ir vėl kaip anksčiau: Aū! aūūū! Dzieduli,  aūūūū! Ir  jau taip: Kvaila, ar ne? Niekuomet kalnuose nesu buvęs, tačiau jausmas toks, kad iš tiesų kaip kalnuose. Sakyk, kokių kalnų čia judu su Galindu pripaistėte?
   Galindas, gavęs proga, padainavo:
       
         Po aukštus kalnus vaikščiojau,
         Saldžias uogeles rankiojau...

   Smilkiniuose pradėjo tvaksėti: kalnai, kalnai...
    Aš, turbūt,  ne apie tuos kalnus,  apie kuriuos jie. Aš, turbūt, apie savo kalnus ir, galbūt, net  truputį apie Šklėrių, galvojau, kažkodėl nemokėdamas girdėti, ką kalba varduvininkų pražiotos burnos, tik iš toli, iš labai toli išgirstu spiegiantį, tačiau pažįstamą moters balsas, tačiau ir jis netrukdė, nes atrodė , kad prasmingiau įsiminti ir kada  nors užrašyti smegenyse pakilusius žodžius:
 
   Su Adolfu daug žodžių Jo paskaitę,
   Tik nežinau, ar tai svarbu,
   Jei jis anksčiau,
   O aš dabar...
   Tuomet juk Nyčės nežinojau,
   Tačiau dabar per jį jaučiu:
   Su Adolfu labai panašūs
   Žmogus jis buvo kažkada,
   Kaip aš dabar esu.
 
Gražiai atsimenu, kai Galindas padavė gurkšnį šalto vandens ir paprašė, sakydamas:
    Nuryk, Pranuci. Viskas bus gerai. Kalnuose dar naujokas. O ten daug ko nežinomo tau.
    Mano kalnuose? Šklėrių kalnuose?
    Kaip netikėtai. Staiga. Ūmai. Širdelė ar dar kas? Gaila, jeigu taip ir neapvaikščios savo kalnų.   
    Reikia gydytojo, pakalbėjo Nikas. O rytas gražus. Saulė teka. Gaila, dar pridėjo.


http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg


PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

2. Susitikimas  su Frydrichu

  Kalnai dainavo. Patys  sau. Be dirigento.
  O tu? Ko tu tyli? Dainuokim , girdžiu ir suprantu, kad tai sakoma man.
  Argi negirdi? Valyk ausis, jeigu taip, smagiai atsiliepiau ir net persistengdamas:

Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelės,
Tai graži mano mergelė.

   
    Dabar girdžiu. Kai gerai dainuoji, kaip negirdėsi. Ir ausų nereikia valyti, sustojo priešais nukarusiais ūsais žmogus. Gorkis? Maksimas Gorkis? O gal Čiurlionis? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? bėgioja po galvą, bet klysti nereikėjo. Tai buvo ne jie, bet įdomu, kad savo panašumu žmogaus veidas nemenkai  priminė lietuvių visuomenėje žinomas personas.
    Sakei, kad nepažįsti Nyčės. Tai ko šitaip  spoksai į mane?
    Tu čia, Frydrichai? Bet iš tikrųjų, kodėl  klausiu? Aišku gi, kad Frydrichas.
    Suprantama, kad ne Marija Aušrinė Pavilionienė.
   Dar skvarbiau įsižiūrėjau į Frydricho Nyčės  veidą:
    Taip, ne Marija, bet patikėk, kad nemenkai panašus į ją. Net gerokai panašesnis, negu, sakysime,  į Leonidą Donskį , Lauryną Ivinskį ar, pavyzdžiui, į bernardiną  Andrių Navicką..
    Ha ha - ha, - nusijuokė jaunu, gyvu juoku Frydrichas Nyčė ir šiurpuliukai skruzdėlynu pabėgiojo po odą. Bet kažkodėl  buvo gera. Matyt,  jau nuojauta žinojo, kad nors šis susitikimas  kalnuose pirmas, bet toks, kuris žada  gerą pabaiga ir abiems mums yra reikšmingas. Bet man jau dabar įdomu pabandyti suvokti, kad  nepaisant, nori kas to ar nenori savo išvaizda panašėja į Frydrichą, o jų labai daug. Ir šis,  atrodytų,  neginčytinas reiškinys, parodo į kitus, sunkiau suprantamus reiškinius, kurių  nepačiuopsi  regėjimu. Ar kas gali pasakyti, kiek panašių į Nyčę ir jo sūnų Zaratustra yra savo dvasia? Į save nerodau, nes tai nesvarbu, kadangi jau prisipažinęs savo Mūzai.
    Jūs turite puikų sūnų. Jo vardas Zaratustra. Nežinau kur, kokomis aplinkybėmis ir kada jį esu  sutikęs, bet, patikėkite, Frydrichai, tai mano, Prano, o kitaip Pranucio pagiedota:

O Zaratustra šitaip sakė:
Mūs žemė turi odą,
O joje ligų daugybę...
Viena iš  jų žmogus  vadinas

  Pagiedojai  mano  sūnaus  žodžius, Pranuci. Ačiū. Bet ten yra ir tavo. Paklausyk ir pataisyk, jeigu suklysiu, - atsiliepė Frydrichas ir, net atsikvėpti nespėjęs, išgirdau:

Pažiūrėjau aš į Žmogų
Pirmiau  į Adolfą,
Paskui jau į save...
O Zaratustra, tarki žodį.
Ar ne keistai atrodo šį liga,
Įkritusi į žemės odą?
Nekvailas  juk ir suprantu:
Jau aplenkiau Adolfą ir visus
Mirties  turėtojus,
Kurie bent kiek anksčiau, nei aš...
 
   Kalnai nustojo dainavę, matyt, tikėdamiesi išgirsti poezijos, bet jos neišgirdę, vis dėlto jautė, kad ir toks plikas kalbėjimas ne šiaip sau ar patingėjus surasti poetiškesnes tarsenas. Atrodė, kad dėl poezijos stokos eilėraštyje nesielvartauja ir  Frydrichas, tik išriestos į klaustuką  jo ausys it kilstelėjo, norėdamos  geriau įsiklausyti į kalbėjimus kalnuose. O jis pats taip pasakė:
Toje pusėje, iš kur ateini, jau seniai spygauja. Nuo tos dienos, kai tik išdejavau ne va šį eilėraštį. Girdi? Tai vis tas pats per tą patį. Manau ne todėl , kad savo išvaizda panašėtų į mane ar mano sūnų Zaratustrą.
Ne, išvaizda  lyg ir nepanaši. Net ir į mane ne. Kalbu čia taip todėl, kad, regisi, ją pažįstu, nors... nors ką gali žinot. Suklysti žmogui labai paprasta, net nebūnat kalnuose. Ir vis dėlto man kone įsitikinęs, kad būtent jai rašiau. Dar Tada, kai sijonas  buvo aukščiau, negu aukščiausi kalnai..

Ilgai maniau,
Kad nieko neturėsiu
O štai dabar ir Jogava
Tavo eilėraščiais džiaugsmingai klega.

Ar verta girtis, kad gražus?
Klajūnai visuomet  juk gražūs
Štai jos sijonas, o ir aš,
Ant klosčių posmais pasirašęs.

Kodėl taip?
Patikėkit: nežinau
Net nežinau, kiek klosčių sijone.
Norėčiau, kad jų būtų kuo daugiau,
Kad pasislėpt galėtume jose.
O kaip iš tikro bus, 
Tai reikia, ponai, dar palaukti
Bet parašais  eilėraščių tikiu
Ant klosčių jos sijono neišbluks.

  Frydricho atsiliepiant ilgai laukti neprireikė. Nespėjau dar  lūpų nusišluostyti, kai jis:
    Ak, va kodėl tu taip užbliovei:
Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelė,
Tai graži mano mergelė,
Ir net nepajaučiau, kaip mūsų rankos  stipriai  susiliejo delnais.
    Neklyk, moterie. Aš nemoku tikėti, kad tai tu, nenorėdamas tokiu dėmesiu trukdyti Nyčės, jau  ištariau mintyse, bet klyksmas ritosi kalnais toli toli: Marazmus šneki, Pranai. Švarink sielą, švytės ir artimas tavo. Lyg musė prieš mirtį zyzi... Atleisk, jei kas. Bet tu gi rašai tam parazitui, tai ką jį gero gali pamokyti, a?
   Mačiau, kai Frydricho ausys nusileido žemyn, ant  lūpų nušvito šypsena. Uždėjo nelengvą ranką ant peties ir, taręs: eime, Pranuci, bet taip, kad kalnai  skambėtų, ir netrukus suskambome juose ir mudu abudu:

Jis:      Tau, sijone, tau sijone,
           Šimtas dešimt klosčių
Aš:      Man, sijone, man sijone
           Šimtas dešimt uostų.

Jis:      Tau, sijone, tau, sijone,
           Paplevent Paryžium
Aš:      Man, sijone, man, sijone,
            Nežinot, ar grįšiu

Jis:     Tau, sijone, tau, sijone
          Meldžiasi daug vyrų
Aš:     Man, sijone, man, sijone
          Reik užmiršt, kad  myliu...

Nebijokime būti, Pranuci, kvailiais. Kai tik  turiu galimybę išeiti į kalnus, visuomet ieškau taip vadinamų durnių. O, kiek daug įdomaus proto juose nukankinta! Vežimais neišvežti.
Manau, kad tau šiandien pasisekė kaip niekad anksčiau, Frydrichai.             
 
   Tau, senjora, tau, senjora...
ataidėjo iš kalnų, nes kažkam, matyt, sijoną prireikė pasilikti sau.

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg


PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

Dalijos palinkėjimai - 3

          Su Frydrichu ėjome, kur labiausiai rūpėjo ir ko abu geidėme, būtent ėjome Kažkur. Ten ir jo sūnaus Zaratustros landynė. Eiti nebuvo sunku, ypatingai tuomet, kai jis kokiu nors būdu prisiliesdavo prie manęs retsykiais ranka, kur kas dažniau žodžiu, bet labiausiai globojo savo dvasia. Atrodydavo, kaip kažkada vėl važiuoju karieta, klausydamasis kaip lengvai, laimingai kaukši Igagos kanopulės ir pasitaikydavo, kai užsimiršęs netikėtai jį stabtelėdavau:
    Tprūūūū! Ot gi įsibėgėjai, a? Saugok save, žirge. Nemanyk, kad visą laiką toks eiklus išliksi.
    Yhahahaaa! girdėdavau nuaidint kalnais jo žvengimą. Ir nesmagiai pasijautęs pradėdavau atsiprašinėti Frydricho, kad tokie neįtikėti vaizdiniai protą aptemdė.
    Aptemdė? Kartą stabtelėjęs atsiliepė ir Nyčė. Betgi tai šviesos blyksniai pro debesėlių properšas. Garai būtų, kad debesų neliktų, bet kažin, kaip tada galėtume pasaulį savo jausenoje panešioti. Tikrą. Anot sūnaus, su gyvate ir ereliu? Ėgi, te neišnyksta šitokia jo šviesa, gaunama po debesų, rečiau pro debesėlių properšas, pasakė ir lyg kažkada mano lūpomis: Sveiki gyvi. Dėkui, kad išgirdote .Tai karietos šaukinys. Pirmą kartą. Taip, taip, pirmą kartą jis eteryje. Ir čia gal reikia pasakyti, kad ginčų dėl kelionės nebuvo: Ponai, jeigu tikite savo karieta, tai, prašom važiuokite. Taip tiesiai šviesiai buvo pasakyta.
   Yhahahaaa, laimingai sužvengė Igaga, o aš išplėstomis akimis žiūriu į Frydrichą ir vos pajudindamas lūpas klausiu:
    O ką tai reiškia jeigu tikite?
    Mūsų atveju šis tikėjimas ne visai įprastas. Todėl asmeniškai: ar tiki, kad įmanoma pagaminti karietą, kuria galima pakeliauti po praėjusius laikus. Sakysim, pasikinkai žirgą ir važiuoji atgal, atgal, atgal. Ar tiki?
    Mano atveju jau, regis neįmanoma, bet, mielas Frydrichai, tikiu. Dar vis tikiu. Dar laiko yra. Ir jo daug. Nors žinau, kad statyti, tai ne griauti. Net ir pasaulį galima paversti pelenais per trumpą valandėlę, o va šį, kokį turime. Nežinau, kiek tūkstantmečių prireikė, kad jis atsirastų, tačiau kai savo muzojei sakau:

     Jau aplenkiau Adolfą ir visus
     Mirties turėtojus,
     Kurie bent kiek nei aš anksčiau,-

visuomet sunkiai sudejuoju: gal jis, Adolfas, mums ir buvo duotas, (kartu su Josifu), kad pagaliau suvoktume gyvatės jėgą. Ar manai, kad suvokiame? Sakyk, kam reikia tokią mirtį be paliovos didinti ir kaupti sandėliuos? Pasakyk man, Frydrichai. Nuginčyk savo sūnaus Zaratustros žodžius, kuriuos jis taręs, kalbėdamas apie įvykius didelius. Paklausyk, o aš tikiuosi, jog sugebėsiu pacituot, kad neatrodyčiau savo raštuose melagis:
   Mūsų žemė turi odą: o ši oda ligų daugybę. Viena iš jų čia pavyzdį aš duodu žmogus vadinas.
    Manęs neklausk tokių dalykų, - pašiaušė savo kudlas Fydrichas. Vienuolika metų bepročiu išbuvau,
bandydamas suvokti tai, bet... Ačiū. Tą laiką mirtis labai man buvo reikalinga. Ne tau, o jai sakau čia ačiū", kad išgirdo, kad priglaudė mane, nesulaukusio dar penkiasdešimt šešerių.
    Yhahahaaa! vėl sužvengė žirgas Igaga. Vėl smagiai kaukšėjo kanopulėmis, o iš karietos (tikriausiai?) išėjęs aktorius Tomas Vaisieta taip sakė, dainavo, deklamavo:

     Sustabdysim karietą,
     Atsiklaupsim ant kelių
     Ir mylėsim, mylėsim
     Kaip dar niekada
     Ak, mažyte šalele,
     Ak, saulutėj sužibus rasa.
     Nemanyk, kad galėčiau
     Pasiklyst kalnuose
     Nemanyk, kad galėčiau
     Savo draugą išduoti kada.
     Tu esi man šventovė,
     Tu esi Lietuva.

   Ir atsiklaupė. Ir atplaukė upė, kokia prieš keletą šimtmečių ar tūkstantį metų čia buvus. Tomas suglaudė delną prie delno, išrietė juos pusmėnuliu, panardino į upę ir, pasisėmęs rieškučias vandens, gėrė iš jų gardžiai skanaudamas gamtą neužterštą, šventą, laimingą. Paskui prie jo atėjo žmogus, prie kurio kapo, regis net pats kažkur pastovėjęs. Netgi su vėlinių degančia žvakute, bet dabar jis irgi čia, gilioje praeityje, ir pasitinka karietą, norėdamas sužinoti iš kokio Lietuvos krašto jo svečiai.
    Jo ? Mes jo svečiai?
    Kliedi. Pranucis kliedi, sako dienos varduvininkas Nikas ir jau kelintą kartą lyg stebisi: Kaip čia taip? Staiga. Ūmai. Širdelė ar dar kas? Bet kad kalnuose, tai faktas. Reikia daktaro.
    Betgi pats sakai, kad kalnuose. Gal tai vienintelė proga jam ten pabūti. Kam reikia gerą žmogų trukdyti daktarais, pasamprotauja kitas dienos varduvininkas Galindas, tačiau apie tai sužinota jau vėliau, o ta dieną nei aš, nei Frydrichas, nei Igaga ir kalnai jų negirdime. Jie ten, kur taip neseniai buvo sumanytas ir juodu ant balto užrašytas būsimos knygos vardas Pakeliui į 100 arba Kalnais užgriuvęs. Tai jau irgi praeitis, bet ji vis dėlto ne tokia, kad reikėtų klausti, ar galima į ją pareiti.   
    Pranuci, - iš ten pašaukia Dalija Kiliesienė, Sėkmės kelionėje po aukštus, po pačius aukščiausius kalnus...
    Tu ten laikyk frontus, Dalija. O čia?  Čia ir kalnai dainuoja. Klausyk.

     Stebis, stebis nemunėliai
     Kaip gi čia yra?
     Trepsi žirgo kanopulės,
     Girgžda karieta:
          Oi, parvešim šimtą metų
          Mūs šalelės mylimos
          Šimta metų, šimtą metų
          Visą amžių Lietuvos...

    Tik tiek? - šaukia ji Ar vertėjo eiti į kalnus, jeigu tik tiek? Ar girdi, ką sakau? Linkiu pačių aukščiausių.
    Taip, Dalija, supratau...

     Senis švilpčioja botagą,
     Timpsi vadeles,
     Dantyse pypkutė dega
     Pusto ugneles:
          Oi, parvešim daugel amžių
          Mūs šalelės mylimos
          Daugel amžių daugel amžių-
          Visą laikmetį tautos...

    Bet jeigu taip, tai matyt, kad ir mums, kaip Igagai reikia patausoti jėgas. Paprasčiau sakant, Pranuci, reikalinga karieta. Ką gi, tegu ji čia būna, pasako Frydrichas Nyčė ir tris kartus suploja delnais.
    Atsargiau! Gink Dieve, kad sandėliuose nesudetonuotų mirties sprogmenys, sakau Frydrichui, bet  sakau, kaip sąmojį.
    O nebijai, kad Adolfas su Josifu prisikels? - atsiliepė jis? Bet tai nebuvo sąmojis. Norint parvežti tiek praeities, tai netgi būtina. Neišvengiama. Kaupiant gyvatės jėgą,s Reichstago deginti jiems nereikėtų, užtektų turėti tokius sandėlius, kad tik pirštu iš pasitenkinimo laižyk.
    Iškentėme, kai buvo dabartyje, manau, iškęsime, kai jie jau praeityje,,,

      Trepsi žirgo kanopulės
      Girgžda karieta
      Ar, vežėjau, pasigėrei,
      Ar širdis jauna,
pagiedojo kalnai...
    Geriau,aišku, kai širdis jauna, bet jeigu ne tai ir antra dovana praverstų. Kaip, manai, Frydrichai? Ar esi kada nors girtas buvęs? bičiuliškai teiraujuosi Zaratustros tėvą.

Pelėda

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

Keista, bet taip yra - 4

          Taip būti, kaip kiti, kaip beveik visi, neįdomu. Manau, kad mes čia galėtume pabūti kitaip ir, pavyzdžiui, nepaisyti yra Dievas ar ne, bet jo ieškoti. Tai nelengva. Jau netrumpas laikas, kai kalnuose ir net savo sūnaus nesurandu, nors žinau, kad jis čia, Kažkur. Matyt, jau pribrendo būti šventu. Nežinau, bet, kaip girdi, paspėlioju. O sakyk, kada ir kaip tu, Pranuci, apie jį išgirdai?
   Ar nesakiau dar, Frydrichai? Ir nesistebėk, kad to klausiu. Dalykai, kurie čia pat, jie man tuoj užsimiršta, o tie, kurie atitolę, išsišviečia kaip rytas. Keista, bet taip yra.
    Taip yra, ir tai, beje, neblogai žinoma.
    Klausi, kaip išgirdau apie tavo sūnų. Tai buvo netgi ne svarbiausia žinia. Nesitrukdydamas klausiausi galvoje papūgų, taigi Nadeždos ir Eženo. Tuomet kažkurį apsidžiaugė, kad, esą, išmokusi skaityti. Ir iš tikrųjų persakėt: Kai trisdešimties  metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Nuo to laiko ir įsiėdė: Zaratustra, Zaratustra...
    Hm.  Mat kaip! Bet stebėtis, matyt, nereikia. Nors smagu. Linkėjimai Nadeždai ir Eženui.
   Ir tuomet visai to nelaukdamas, išgirdau:
    Ačiū, dėde, Frydrichai.  O, kaip baisu buvo! Ne, ne tuomet, kai išmokome skaityti, o dabar, kai dziedulis į kalnus išėjo. O kalbama, kad Dievo nėra. Yra jis, jeigu štai ir dziedulis yra. Manėm, kad amen. Savęs nepaisom, bet dziedulio buvo gaila.
   Ar galėjau ką nors  suprasti iš tokios Nadeždos kalbelės? Regis, kalnai pradėjo suptis ir aš įsikibau į Nyčės petį.
   Būtent, kas baisu? ramiai Nadeždos paklausė Frydrichas. Kad kalnai aukšti?
    Kalnai mums patinka. Bet, et, tegu pats dziedulis papasakos. Suradome dvi juodas dėžes, tai po truputį ir krapštinėjome. Norėjosi atidaryti ir pamatyti, kas jose yra.
   Suprantama, vėl ramiai pratarė Nyčė.
    Tu ją, Nadeždą, girdi? Neįtikėtina, mielas  Frydrichai. Visą laiką maniau, kad savo papūgas tik aš vienas girdžiu. Kad jos kitiems paslaptis.
    Dzieduli, betgi taip ir buvo. Iki šiol tik vienas mus tegirdėjai, prabilo ir Eženas.
    Leisk pasapnuoti man, Frydrichai. Kad ir įsikibus į tavo petį.
   Turbūt nesapnavau, bet vieną po kito puikiai atsiminiau papūgų nutikimus ir kažkodėl atrodė, kad dingo buvusi  baimė, kad, (Dieve, neduok), jog kas nors sužinotų, kokia gyvastis įsitaisiusi mano galvoje. O taip neseniai atrodė, kad šį riba neperžengiama. Ir apie tai Vėlyvo rudens motyve  rašiau: 

    Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni   tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes juk žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės Dieve gink! žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems,
tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. Ak, papūgėlės,dinkite, daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė.
 
    Regis, po atsiminimus trepsi, Pranuci. Palik juos, jeigu sunkūs, o jeigu geri glausk ir pats prie jų glauskis, pasakė Frydrichas, tačiau man dar vis nesitikėjo, kad jis galėtų girdėti mano galvos papūgas.
    Girdi. Dėdė  Frydrichas mus tikrai girdi, patikino Nadežda, o tu, dzieduli tikrai nesapnuoji.
    O taip, jau dziedulis žino, kad nesapnuoja, tačiau baimė pasirodyti su tavimi, Nadežda, ir Eženu, esančius jo galvoje, dar didelė. Ligą reikia  gydyti, o žmogus, pasak  mano sūnaus, yra viena  iš daugybės žemės odos ligų. Nepyk, dzieduli, nepyk, kad dabar rodau į tave,nekeisdamas balse intonacijų šnekėjo Frydrichas ir, įkėlęs rankos saują į vešlią plaukų ševeliūrą, juos ten neskubėdamas darkė ir šiaušė.
    O aš ką tik pamaniau, kad tą baimė dingo ir mintyse džiaugdamasis tuo, netgi tęsiu rašymą prie jau parašyto:
   Ir štai pagaliau atėjo tas laikas, kuomet suprantu, kad nėra prasmės slėpti tai, ką turiu ir reikia gyventi kaip duota. Net su papūgomis galvoje ...  Gyventi bent taip, kaip, sakysim, gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. O dabar štai ir su kalnais. Galbūt ir  su tavimi, Frydrichai Nyče
     Girdi? klausdamas sustojo šiaušti plaukus Nyčė. Girdi?  Vos ištarei mano pavardę ir vėl anoji klykia: Atleisk, jei kas. Bet tu gi rašai tam parazitui, tai ką jį gero gali pamokyti, a? Pažiūrėjo į mane ir, nenuleisdamas akių, klausė: Kaip manai? Ar verta man dėl to įsiskaudinti?
    O man? Negi negirdi? Marazmus šneki, Pranai. Švarink sielą, švytės ir artimas tavo. Lyg musė prieš mirtį zyzi Betgi  dainuoju:
                                       Tai saldžios uogelės,
                                       Tai saldžios uogelės,
                                       Tai graži mano mergelė.

  Aš irgi tau padedu. Bet šį kartą dainuoji liūdniau, negu pirmą kartą. Baimės tu dar turi nemažai. Ir labai abejoju, ar sugrįžęs iškalnų ir vėl neįnyksi slėpti savęs nuo pasaulio akių. Slėpti būtent tokį save, koks esi, būtent su papūgomis galvoje, -pasakė Nyčė ir, atsiminęs neužbaigtą šneką su papūgėlėmis:   
    Tai kas judvi taip išgąsdino.
    Mes ne judvi. Mes tai Ji ir Jis, moteris ir vyras. O išgąsdino juodosios dėžės. Gal dar nežinot, dėde Frydrichai, kad jų čia dvi. Krapštinėjomės ir... lept, ir girdim, kaip čiulba, ulba, gieda, dainuoja, nerimauja visas paukščių turgus. Ir girdime, kaip ten jaunas dziedulis: Sveiki  gyvi. Dėkui, kad išgirdote šį šaukini.... Esą, tai karietos  šaukinys. Mirusieji gi, dėde, yra mirusieji. Ir jaunas dziedulis irgi ten, su  mirusiai, o girdim. Ir net uždainuoja:
   
           Yra pasaulyje  dalykų
           Labai tikrų, bet daug ir ne,
           Kaip atmintis apie jaunystę
           Galvoj girgždena karieta.
 
   Vėl iš kažkur atsiradęs (gal iš karietos) priėjo Tomas Vaisieta ir taip:
    Iš tikrų  taip ir  buvo. Išgirdęs jį dainuojantį, priėjau ir sakau: Palauk, palauk, Žmogau. Galvoj girgždena karieta?  Kaip čia taip? Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, jog tokios galvos dar neteko matyti.
    Grįžtelėjau atgalios,  o už pečių, čia pat, pakinkytas karietoje, bet laimingas, stovi Igaga.
    Yhagahaaaa, - nusižvengė per  visus  kalnus.

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

                       5. Testamentas

Vėl ir vėl , godus ir imlus aplinkai, dairausi  po kalnus, stebiuosi, kokie jie turtinti aukščiais ir net pagalvoju, kad jeigu  ne  Antanas Baranauskas, tai būtent aš pirmasis , ir būtent  dabar prakalbėčiau apie kalnus ant kalnų kalnai, kalnai, o  ant tų kalnų ir vėl kalnai, ir jie tokie ne tik iškilę į aukštį, bet taip  išsivaikščioję ir į platumas, užliedami sielą tokiu lengvumu,  kad, regis, apkabinki juos ir nusineški, kur Šklėriai,  o aplink juos šiliniai, šiliniai,  šiliniai...  Iki Gardino, iki Druskininkų, iki Merkinės ir Liškiavos ir  gal toliau,  iki  Varėnos ir dar toliau, kur dzūkai gyvena. Tinkama vieta, netgi labai, pagalvoju, tokius  kalnus ten parnešti. O jeigu  iš tikrųjų,  a? suklustu  savyje. O, Viešpatie, gal ir  tu neįsivaizduoji, koks tai  būti įrodymas kad esu ir būsiu, būsiu... Būsiu, kol tokie kalnai ten...
    Girdi? Jis vis tik tikras dzūkas šilinis, mūsų Pranucis.  Kalnuose, bet ir ten būdamas neužmiršta, išgirstu ir pažįstu birželio 10 d. varduvininką Galindą.
    Ne, neužmirštu ir, manykim, kad neužmiršiu, šypteliu  matydamas, kad jis su Niku dar vis ten, kur ant popieriau užrašiau  sumanytos knygos pavadinimą Pakeliui į 100 arba Kalnais užgriuvęs. Nikas kurį laiką į Galindos žodžius neatsako  pridėjęs ausį prie mano kūno, kur krūtinės ląsta, kažko atidžiai klausosi. Ir  man  įdomu, ko taip  geidžia išgirsti.  Ir taip pat  įdomu, ką  jie mano daryti  su mano kūnu. Fu, kaip negražu, kad tiek daug rūpesčiu jiems palikęs, o pats   į kalnus, bet, mano ponai, nesielvartaukite, panirškite po mano archyvą, o dar geriau, jeigu paieškotumėte Šventąja...
    Dzieduli, kuždėk. Tokius  dalykus jie turėtų išgirsti..
    Kokius dalykus?
    Suprantu, kad  kalbi apie testamentą.
    Gerai supranti, Eženai.
    Kai juodosios dėžės atsivėrė, tai nesudėtinga. Galima tiesiai iš dėžės pranešti. Sutariam?
    Bandykite, neklaužados. O aš stebėsiu, ar girdi.
    O gal, Dzieduli, neiškart iš dėžės. Gal dabar  vienas paklausyk. Gal panorėsi kažką pakeisti, kaip sakote koreguoti. Aš galėčiau perskaityti, pasakė Nadežda ir toks jos pakalbėjimas patiko ir man, ir Eženui. Protinga  papūga Nadežda. O skaitė  ji irgi puikiai.

Nebuvo žodžių,
Bet žinau, kaip jie atrodyti turėję
It testamentas:
Tegu sėja ateis į tavo, Dzieve, saują
Kartu su mano pelenais.
Aš daug masčiau
Ir nepanorau nusileist į žemę
Kur tylumoj giliai,
Užmigę ilsisi kapai.

Ir štai kalbu protu
Kaip plunksna, kaip raide:
Pasėk, Dzievulio sauja, pelenais mane,
Kur mano varnas Golius
Šklėrių girioj krankia,
Kur ant mažų kalnelių stiebiasi kalnai,
Kur jau senai išdžiūvo sodžiaus balos
Ties Karlonais  Raulais, Vilkucais , Baronais...
Pasėk, Dzievulio sauja, pelenais
Ir  nesupyk, kad  ne žmogaus  prašau
Prašau Tavęs..

Jau tašką paskutinį
It pilnaties mėnulį popieriuj keliu,
O sieloje gražu, gražu.
Iš anksto, sauja, tau dėkoju,
Iš urnos pelenus išbarsčius...
Netruks ateit į mirtį panašus rytojus.
Aš pats asmeniškai šita būtim dėkoju
Girdėdamas, kaip varpą skambant
Amen

   Nesuskatau tuoj pat atsiliepti į Nadeždos perskaitytą eilėmis parašyta raštą. Akyse sublizgo ašaros, o kalnai  nutvisko, pražydo vaivorykštėms. Plačiai, žemai, apglostydamos kalnų viršūnes ir nusileisdamos gilai į jų papėdę..
    Ir kaip?  Pataisymėlių bus - nebus? gerokai užtrukęs pasiteiravo  Eženas. Mano ausims kažko trūksta, bet ko būtent, tai pasakyti negaliu. 
    Manai, kad Internacionalo?
    Taip, Nadežda, nemanau. Sakiau, kad nežinau. Tark savo valią, Dzieduli.
   Vėl įsižiūrėjau, kur Šklėriai, kur aplink  juos šiliniai, šiliniai, miškų dzūkai. Taip, ir ten švietė nuo kalnų nusileidusi vaivorykštė, apšviesdama tėvų vienkiemį su jo mediniais trobesiais...
    Te jie ten patys pakoreguos. Čia  svarbu mintis, o  ji aiški, skubinausi pasakyti.
          Ne gaila kūno?
          Koks jis dabar ten, ne gaila.

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs



6. Šklėrių kalnai? Negi?

          Koks biesas paragino tave šitaip būsimą knygą vadinti? Vieną kartą girdžiu, kitą, trečią... Negi iš tikrųjų?
    Klausi, koks biesas?
    Vietoje bieso girdėk velnias. Nuo to klausimo esmė nesikeičia, pasakė Nyčė ir neskubiai, plačiai lyg pirmą kartą apžvelgdamas kalnus: Gali netikėti, Pranuci. Manau, suprasiu, kodėl netiki, bet verta įsidėmėti, kad kai Kažkur esi, tai niekuomet nežinai, kur būtent. Todėl natūralu manyti, kad didelės erdvės su jų esatimi dar nei įsisavintos, nei nenusavintos. Štai ir čia kalnai, kalnai, bet tu dar nežinai, kad jie ne visiems. Ir net nepamąstai, kad juos kažkas atnešė. Ar manai, kad šiaip sau jie čia atsiradę, tik dėl to, kad būtų? O jeigu taip nemanai, tai sakyk, kodėl nepamanyti, kad jie atnešti tau. 
    Frydrichai, brangusis, atsikvošėk ir galvok, ką paistai. Negi turėčiau manyti, kad tu čia taip iš savo paskutinių vienuolikos pamišimo metų?
    Žmogaus gyvenimo metų, pataisė mane Frydrichas ir tęsė: Dėl jų man nepavydėk, o ką dabar sakau girdėk. Pradedu manyti, kad šiuo metu man svarbiau yra susitikti su tavimi ir net pabūt kartu negu su sūnumi Zaratustra, kad čia atsiradęs todėl, kad esi tu. Suvok: kad esi tu. O sūnus dėl to nedingsta.
    O taip, sūnus dėl to nedingsta, sakau net nevirptelėjęs abejone ir atsiminęs savo mūzą, jau taip tariau:
     Raliuoja kalnuose ne piemenų dūdelės,
     Ne skambina varpeliais pievų karvės ožkos...
     Na taip, jau kojų keliai linksta nuo senatvės...

    Stok, sudraudė deklamuoti mano paties eilėraštį Frydrichas ir žvelgdamas ten, į klonius, kur prie mano kūno budi dienos varduvininkai Galindas ir Nikas, rodė: Senatvė  ten, Pranuci. Jos čia nėra. Ši eilutė mūsų dabartinei būsenai netinka, o  toliau?.. Toliau pusė  bėdos, pasakė jis ir pats padeklamavo:
     Net nustembu: nejau tai aš?
     Bet jeigu taip, tai ar galiu nesididžiuoti?
     Ir ne todėl, kad AŠ,
     O kad širdis pasikeitė kaip Zaratustros:
                  O saule, šviesuly didysis,
                 Ar pagalvoji bent,
                 Kokia gi būtų tavo laimė,
                 Jei neturėtum tų,
                 Kuriems siunti tu šviesą savo?

   O po deklamacijos, man dar tylint, tarė:
    Bet savęs , esančio ten, kai dar ir pelenais nepasėtas, tikriausiai užmiršti netinka. Juolab, kad dar vis labiau aitrus Žeme, negu Dangumi. Dabar svarbiau, Pranuci, kalnai, nes:
               
                 ,
                  , .
                  , ,
                 , , .

    Oho! ne juokais  nustebau, išgirdęs žodžiuose gryną rusakalbį: Oho! Be tavęs, Frydrichai, net ir kalnai prarastų daug  spalvų. Ačiū. Bet iš tiesų įdomu pamatyti, ką jiedu, taigi Galindas ir Nikas veikia.
    Lukterėki, dar prisižiūrėsi ir prisiklausysi. Laikas čia toks, kad  jis visuomet yra ir jo nepritrūks. Tavo Lietuvio kalendorius  nebus reikalingas. Elkis kaip sumanai ir visuomet tai bus laiku padaryta.
    Tačiau vis dėlto girdžiu: lukterėk.
    Betgi Ten, tai  ne Čia, o Jie, tai ne Mes. Leiskime jiems pabūti dažniau be mūsų dėmesio. Tai, žinoma, ne Dievo žodis, bet stebėk ir greitai suprasi, kad būtent  šitaip jis pats daro palieka  žmones pabūti vieniems sau lyg Dievo jiems nebūtų.
   Atrodytų, paprasta ir aišku, tačiau net ir kalnuose taip išgirsti žodžiai privertė suklusi ir pamastyti, kad  gal tėvas Frydrichas nepažįsta sūnaus Zaratustros. Jaučiau, kad  jis perskaito manyje  šią mintį, tačiau vis dėlto neatsivėriau, pakentėdamas kaip po nugarą pavaikšto šaltukas, bet ir tylėti ilgiau neatrodė protinga. Liežuvį peršėjo frazė, kuri nespėjusi nuo jo nuslysti tinkamesne proga, neatsisakė vilties tai padaryti vėliau. Tariau taip:
    Mielas Frydrichai, va, esi pamaloninęs mane sakydamas, kad čia atsiradęs todėl, kad esu Aš. Bet juk gali būti ir atvirkčiau. Būtent aš čia atsiradęs, kad kalnuose esi Tu.
    Galėjo, žinoma, būti ir taip, kažkiek atšilo jis, bet savo kalnus gerokai anksčiau apvaikščiojau ir jie man neblogai pažįstami,  na, o šitie - noriu  nenoriu, bet kol Dievas tyli, privalau pasakyti, kad jeigu jie ne asmeniškai tavo, tebūna Šklėrių su tavo viršukalne. Pažiūrėk, kiek ten  jų.  Aukštesnės, žemesnės, įvairios. Kol jie ten sės pelenais tavo kūną, labai prasminga būtų jas įvardinti. Nemanau, kad kas nors galėtų tai padaryti geriau negu tu.
   Vėl suklego karieta, bet ne tuomet, kai ant ratų pakelta  ir Igagą  į ją įkinkytas. Suklego tada, kai ji pirmą kartą, kai dar tik galvoje, bet jau galima buvo dainuoti:
               
                     Su pasak išauga vaikas
                     Ir jo širdelėje gražu,
                     Kad žvaigždės  nekrinta, o laikos
                     Viršum naktelių ir aušrų

                     Širdis svajinga pasiilgo
                     Kelionės pasakos  gražios,
                     Karietą meiliai pasikinkė
                     Kur reiks   liūdės, kur reiks dainuos...

                     Jai nekalbėsiu, kad nereikia
                     Tikėt žvaigžde ar svajone,
                     Tik apkabinsiu savo laiką,
                      Ir tą, kurs buvo prieš mane.
   
   Sakau, galima buvo dainuoti, nors jau ne taip drąsiai, nes kalnai lyg patys prašė daug ką pataisinėti, priderinant turinį prie savęsp. Bet atsiminimams jie netrukdė. Ir gal būt todėl, kad, kaip sakė Frydrichas, dar vis labiau esu aitrus Žeme, negu Dangumi. Ir, regis, girdėjau, kaip Tomas  Vaisieta:
    O mieli tolimos praeities žmonės,  suprantu, kad, regėdami mane žiūrintį jums į akis, vis dar abejojate, jog atsitiko taip, kad atvažiavau iš tos Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Matyt, tik vaizduotis  tegalite išgirdę tokią teisybę. Juk sunku patikėti, kad išlipęs iš karietos žmogus, šiuo atveju aš, Tomas Vaisieta, kalbu jums teisybę. Suprantu, lengviau netikėti ir manyti , kad iš  karietos išlipę žmonės, tai pragaro velniai. Ir vis dėlto, tikėkit nežegnokite mūsų kryžiumi, nekvieskite  kunigo šventinti karietą ir neįtarinėkite blogais namų, kurie mus priima, sodina prie stalo, vaišina. Priimkite  dažniau, vaišinkite sočiau, tuomet garsiau išgirsite, kodėl tokia kelionė į praeitį ir ko joje norima surast.
    Dzieduli, nesijaudinki. Dar tavo kūnas nepasėtas. Dar ne, pašaukė galvoje papūga Nadežda.
    Galimas dalykas, kad ir nepasės. Tai todėl, kad šiliniuose, bent tuose, kurie arčiausiai aplinkui Šklėrius, tokių dalykų dar nebūta, kalbėjo jos porininkas Eženas, o aš atitokau ir, padėjęs ranką ant Frydricho peties, tariau: Atsiprašau. Regis, svaigulys ištiko.
    Nemanyk, kad tai bloga. Tai lyg užuomina, kad Šklėrių kalnus parneši parveši Šklėriams. Atsiradus ten kalnams, šiliniai dėl to neišnyks. Garantuoju.
    Girdžiu ir galvoju, ką, mielasis tau pasakyti. Žinau, kad reikia prasmingai ir nuoširdžiai, bet žodžių neatsiranda, Frydrichai. Užspringę laikosi prie pat gerklės. Gal žvilgterėki ir tu, kaip atrodo mano kūnas. Taip, ten, prie sudūmoto ir parašyto naujos knygos vardo, kuris tau nepatikęs. Žvilgterėk. Papūgos jau  klausė, ar man jo ne gaila. Pasakiau, kad  tokio, koks  jis dabar, ne gaila..
    Kai gyvatei oda nereikalinga, ji iš jos išsineria.
    Tu apie ką?.
    Kai siela subręsta,  kūnas jai nereikalingas. Pakanka šešėlio, kad neišsilietumei kaip ištižusi erdvė. Šešėlis esu, o visgi matai taip, nors į paveikslą dėk. Beje, aš tave irgi nors į paveikslą dėk. Šešėliai pagal kūno tapatumus... Taip tu, taip aš, taip karieta ir žirgas Igaga, taip ir šitie kalnai, bet kad jie būtų ten, kur jiems reikia būti, teksią juos dar apvaikščioti. Manau, kad karieta čia irgi ne dėl to, kad Igaga pažvengtų.
   Frydrichas praplėtė vieną akį, paskui kitą, kurį laiką pasilikdamas tyloje, paskui nusišypsojo ir:
    Būta ir nelengvai gyventa faktiškai dėl nieko, Pranuci. Net ir mūzas, kurios ten, jas irgi reikės perredaguot. Bet tai nebus sunku darbas apžels žole, prisiminimais, sublyksės pojūčiais, bet tai jau neteiks pagundos sugrįžti atgal. Ech, sudie, gyvatės oda. O dėl būsimos knygos pavadinime sugriuvusių kalnų" tai nenumanau, nesuvokiau, kodėl tokia mintis šovė į galvą. Argi neužtektų Pakliui į 100"? Paprasta, aišku ir iš tikrųjų pakeliui...

2012-09-15 16:47:23
Pelėda

44

http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs


7. Pasimatėm, pasikalbėjom

      Jeigu taip rūpi, nueik gi. Tik neužtruk. Kas be ko   dėl sekundės, kitos, trečios nesiskūpink, nešykštauk. Žinoma, skaičiuodamas jas mūsų laiku, pasakė kalnai (ar kalnuose?): Ne gaila, betgi suvoki, kad ir čia darbeliai laukia...
   Nedelsiau ir po mirktelėjimo pasirodžiau Ten, žemai,  kur palikti mano gyvenimai. Sušmėsčiojo pažįstami vaizdai pradžioje lyg mišku apaugę Šklėriai, bet greitai jie užsidengė migla, iš kurios tingiai, nepaskubėdami brėško, švietėsi Balsiai pakraštėlis  Vilniaus su puikia giria ir jos ežerais, kurių mieliausias irgi įvardintas Balsiais, tačiau retsykiais dar pašaukiamas Kryžioku. Neiškart supratau, kodėl prireikė nusileisti nuo kalnų tai šen, tai ten šiek tiek kažkur pabūdavau, paspoksodavau, kažką paniūniuodavau panosėje, tačiau galop  sustojau prie  aptverto tvorele  sodo vartelių, už kurių rudenio  vėsoje geltonavo nedidelis, bet vis dėlto šaunus namelis, kažkada tėtės  pastatytas Šklėriuose ir iš ten parvežtas čia. Truktelėjau  vartelius, bet jie užrakinti. Paklibinau stipriau:
    Atidarykit!
   Pravėrę prieangio duris išėjo dienos varduvininkas Galindas.
    Labas. Ko norėsite, pone? pasisveikinęs paklausė.
    Kaip  suprasti: ko norėsiu? Jeigu ir nieko nenorėsiu, bet už savo sodo tvoros stovėti netinka. Labas, Galindai? Ar nepažįsti? Kai saulė tekėjo, dar šnektą mezgėme. Ar ne tu šaukei, Aū! Aūūū, Dzieduli, aūūū...
   Tai aš, pone, šaukiau. Aš, Nikas. Užgriuvo jausmas,  kad esu kalnuose. Bet, prašom, ateikit, atidarydamas vartelius pakvietė dienos varduvininkas, dar pasakydamas, kad, girdi, jis  nujaučia, jog mudu su dzieduliu pažįstami.
   Varteliai girgžtelėjo patikimai, draugiškai.
    Prašom, prašom užbėgdamas į priekį paslaugiai mynė kelią Nikas. Praėjome priemenę, po jos nedidukę virtuvę ir, įėję į vienintelį nameliuko kambarį, kilome į palėpę. Stebėjausi, koks lengvas ir kaip smagiai, tiesiog  negirdimais žingsniais lipu stačiais laiptais, kone  apmindžiodamas kulnis priekyje išbėgusiam Nikui. Neatrodė, kad pastebiu, ar rūpi, kodėl abu varduvininkai manęs nepažįsta. Ši, prie šiferines stogo dangos priglausta  patalpėlė išdidžiai buvo vadinama Pastriekės departamentu, nepaisant atkaklios lituanistų - kritikų  kritikos ir atkaklių mėginimų pervadinti ją į Pastogės  departamentą. Dienos šviesą gaudė du jo langai šiaurinis ir pietinis. Nesidairydamas ir nežinia kodėl žegnodamasis nuėjau kelis  žingsnius, kur ant senos sofos, truputį parietęs  kojas, gulėjo mano kūnas. Uždėjau delną  ant kaktos. Dar karšta, gyva.
    Kaip čia taip, Pranuci, a? nesumodamas, ką daugiau pasakyti,  dar kartą persižegnojau,  bet atsiradęs tylėjimo laikas, buvo per ilgas, kad bendraučiau tik  su juo. Įbedžiau akis į Niką, bet anas irgi truktelėjo pečiais, leisdamas suprasti, kad tokio saulės patekėjimo jie su  Galindu nesitikėję, bet neatrodė, kad  dėl to jį kankintų liūdesys.
  Jis dabar kalnuose, pasakė Nikas. Aš tikrai jaučiu, žinau, kad dziedulis kalnuose. Ir kai protarpiais kliedi, tai irgi  aiškiausiai vardindamas kalnus.
    Tai kad ne,  paprieštaravo Galindas,  kliedesyje dziedulis visuomet deklamuoja eilėraštį:

     Štai čia...
     Tikriausiai čia
     Stovėjo jo skurdi lūšna
     Kalnai aplinkui, kiek aprėpia akys,
nesivaikydamas jokių pozų, paprastai, beveik kaip skaitydamas jo tekstą, padeklamavo Galindas ir tuoj pat   atsiprašė, kad tik kelias šias eilėraščio  eilutes įsiminęs. Paieškojęs akimis dienos bendravarduvininką dar pasiteiravo: Gal tu, Nikai, daugiau sugebėsi padeklamuoti. Visai neblogas eilėraštis.
   Ačiū, ponai, bet daugiau nereikia, tariau abiems  dienos varduvininkams: Dabar šis  eilėraštis paredaguotas ir prasideda  taip: 

          Na taip, sakykim,  kad ne čia
          Stovėjo ta skurdi lūšna,
          Tačiau ir ten , kaip čia
          Kalnai, kalnai,
          Kiek Zaratustros akys mato.
          Kalnai ir ten, toliau,
          Bet tiek jau ir be jų pakakę,
          Kad įsiėstų savyje vienatvė,
          Tirpdydama atodūsius  žmogaus,
          Prie kelio aukšto virš galvos,
          Kuriuo kasdieną pateka, o vakarop
          Žemai į klonius  saulė  leidžias...

   Padeklamavau laukdamas, ką pasakys Galindas ir Nikas. Neatrodė, kad abu būtų pasirengę  patylėti, tačiau  juos aplenkė mano kūnas. Akys jo buvo užmerktos, tačiau atrodė, kad  jų vyzdžiai per vokus sublizgo tiesiai į  mano veidą.
    Atsisveikinti atėjai, pasakė.
    Pranuci... teištariau tik tiek ir amas užgulė gerklę.
    Ačiū, padėkojo kūnas.
    Ačiū? Už ką gi, Pranuci, dėkoji?
    Už tai, Pranuci, dėkoju, kad dar vardą bendrą palieki. O kad mane ketini pasėti pelenais, tai įdomu. Kažkodėl manoma, kad pelenai neauga. Ak, kokia didi neteisybė. Gal niekas taip greitai neužauga, kaip pelenai. Auga per medį, auga per javą, per žolę... Ir tik per ugnį, per ugnį ateina  vėl būti pelenais.  Tai akivaizdu, Pranuci, lėtai, vos lemendamas žodžius, bet aiškiai kaip du kart du kalbėjo mano  kūnas ir buvome laimingi, kad abu taip jautriai sutelpame viename  varde Pranas. Anksčiau to net nepastebėdavome, nepagalvodavome. Net ir tuomet, kai rašiau  sumanytos knygos pavadinimą Pakeliui į 100, arba Klanais užgriuvęs O dabar?  Bet paklausykim:
   Tau turbūt nelengva su manimi kalbėt... Nepaisant, kaip įvardinta esybė, nepaisant, kur ji bebūtų, tačiau jį  visuomet užimta reikalas. Ot, pažiūrėk į saulę, pažiūrėk į mėnuli, į žvaigždę ar pelenais iškrentantį meteoritą... Visi  jie darbe. Visi. Net ir po to, kai per ugnį atsiranda pelenai.
Ar pagalvojai kiek pelenų, sakysime, yra tavo gražiausioje gėlėje?
Turbūt  norėjai pasakyti, kiek ten daugiau ar  mažiau puvėsio? neiškentė dienos varduvininkas Nikas.
    Tai irgi gerai, tai didi gyvybei paslauga. Kaip ir pelenai, neatmerkdamas akių pasakė mano  kūnas ir nepaisydama  kaip ilgai neilgai kalbės, tęsė:
    O kalnus, Pranuci, parnešk į Šklėrius. Tuščia ten. Na, sakykim,  beveik  tuščia. Pasėtas pelenais, tikėk,  mylėsiu  juos ir auginsiu. Manau, kad ir kalnams  trąša nepakenks.
O žegnot save ar mane ,ir bet kokią gyvastį bet kokioje jos  būsenoje, nebūtina, Pranuci.
    Vėl pridėjau  ranką prie savo kūno kaktos. Kakta , kaip ir anksčiau, karščiavo, o aš, kaip,  beje, ir dienos varduvininkai, nežinojau ką veikti, bet tuoj pat sugrįžti į kalnus  neatrodė reikalinga. Tos dvi, trys ir kelios kalnų sekundės  čia atrodė kitaip jos manęs atgal į kalnus  neskubino.
    Gerai, Pranuci, tu ilsėkis. Aš dar pabūsiu su tavimi. Pabūsim  kartu. Labai prašau: karščiuok, kliedėk, ką nori  daryk, bet dar pabūkim. Kartu pabūkim... Ei, papūgos, pašaukiau, negirdžiu, kur  jūs?
    Mes prie juodosios dėžės. Va, paklausyk, dzieduli. Gieda.

Solo:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį.
Dzingul dzingul ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

Solo:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį
Dzingul dzingul ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.
   
   Žiūrėjau į savo kūno veidą ir jaučiau, kaip po jo ramiai  sučiauptas  lūpas bėgioja šypsena. Aš irgi buvau laimingas, kad nepatingėjau ateiti pasimatėm, pakalbėjom ir gali būti, kad kai ką parsinešiu į kalnus...

2012-09-20 10:21:56
Pelėda

P Aibutis Parašė komentarų: 101 2012-09-20 12:20:34 
Neskubėk, išėjęs į kalnus negalėsi rašyti.Malonu jus skaityti.


http://www.kulturologia.ru/files/enteria/julie-thompson/julie-thompson9.jpg

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs




Atsiminimai  per dėžę - 8

    Tau, dabar dzieduli geriau, kai tu nuo savo kūno atskirtas, versdamas Lietuvio kalendorių išgirdau Nadeždą.
    Geriau? Kodėl manai, kad  geriau?
    Jis iš tikrųjų negražus. Teisus  esi taip sakęs, kad tokio ne gaila. Galima  trąšoms, pelenams  tokį...
    Kvailė tu, Nadežda, užtat ir papūga. Nors dabar nepradėkite  giedoti Internacionalą Įspėk, Eženą.   
    Manęs įspėti nereikia. Aš puikiai girdžiu, atsiliepė  jis. O rodant į mūsų proto, tai, dzieduli, nereikėtų  užmiršti, kas galvoje  surado juodąją dėžę. Ne Albertas Einšteinas.
    Dvi dėžes, neiškentė pasigirti ir Nadežda.
    Na taip, dvi. Bet viena  dar neveikia, o šį kaip archyvas. Įrašai, įrašai, įrašai... Ir atsiminti nereikia. Paspaudi spaustuką ir kalba  ar gieda. Ir aš ten užrašytas, pasakė Eženas ir, matyt,  kaip sakė taip padarė,  spustelėjo mygtuką, nes išgirdau tai , ką  buvau girdėjęs  aną rudenį, kai apie anas surastas  galvoje  dėžės dar niekas nieko nežinojome. Dabar  viena, paklususi meistraujančiam Eženui, jau  dirba ir girdžiu:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
     Ir, išlaikydama nuostabų pakartojimo tikslumą, kaip ir aną rudenį, pertraukusi dainavimą, žodis į žodį kaip tuomet:
    Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
      Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
      Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį nuo snapo, toli nenuskrisi.
                       Pirmyn , vergai, nužemintieji...
    Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei atgauti! Priėjo, čirkšt nukirpo, čirkšt dar kartą ir abi laisvos.
    Mestelėjau žvilgsnį į ant sofos gulinti mano kūną
O galvoje  kaip ir ruporo: 
          Pasaulį  seną išardysim,
          Iš pačių pamatų ir tuo
          Naujai pasaulį atstatysim,
  Tegu. Nedrausk, atsiliepė  kūnas. Tada buvo ruduo ir mes nebuvome  atskirti, kaip dabar: tu sau, kalnams,  aš sau, pelenų sėjai. Tai rezultatas  vieno padalyto iš dviejų. Sakyčiau, neblogas esam du po vieną.
   O papūgėlės irgi klausėsi stebuklo praėjusio  rudenio  įrašą, sklindantį iš jų aptiktos smegenyse  juodos  dėžės. Tik negreit sužinosiu, kiek daug  smalsumo ir atkaklaus darbo reikėjo, krapštinėjant radinį, kol pagaliau pasisekė vieną prakalbinti ir didžiulei savo nuostabai išgirsti save.
    Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt žagt, čirkšt žagt. Bet  pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys mūsų. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negalės, nes ten jau  mūsų nėra.
  Tą rudenį dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais. Bet  praleistas  su jomis laikas jau daug ką  keitė vien iš krepštelėjimo žinau, kur Nadežda, kur Eženas.
    Gal pakaks. Išjunkite tą ruporą.
Betgi įdomu, dzieduli. Va, ir apie mano mokslus, atsišaukė Nadežda, o iš juodosios dėžės jau  taip:

    Aš, regis, moku skaityti.
    Moki skaityti!?
      Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis
savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus.
    O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
    Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
      Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad  o cho cho!
    Nežino, ką rašo?
    Ko stebiesi? Kodėl jam reikėtų žinoti?
    Kaip suprasti kodėl?
    Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.
    Pagyvensim pamatysim ar tik tiek. O Internacionalą giedoti irgi išmoksim, pasižadėjo Eženas.
   Atsiminiau, kad  būtent  dėl nemenkų pastangų išmokti  Internacionalą šią papūgą pavadinau prancūzų poeto monarchisto Eženo Potjė, parašiusio jo tekstą, vardu,  o kitai papūgai vardą padovanojo Krupskaja, Vladimiro Lenino žmona. Net nežinau  kodėl toks ūpas atsiradęs ją šitaip krikštyti, bet taip padaryta stengiantis ją pagirti, visiškai negalvojant apie jos revoliucinę veiklą, juolab mano galvoje.
   Nedrausk. Tegu, dar kartą paprašė ant senos sofos gulintis mano kūnas, Jos daug teisybės pasako. Tai šiais laikais retas dalykas. Nežinau, kaip kalnuose, bet čia... Išvaikščiojom, išvažinėjome  skersai išilgai mūsų Lietuvėlę ir ypatingais  jos šilinių kraštą. Ir kad  negražus esu, taip pat  teisybė. Ir tu, Pranuci, šitai netgi geriau žinai negu  aš. Per tave  tai dabar žino ir kalnai.
   Kurį laiką  tylėjau, gerai  suvokdamas apie ką čia, netaupydamas laiko,  taip lėtai kalba mano kūnas.  Priėjęs pataisiau lengvą užklotą ir pats atsisėdau šalia.
Taip, Pranuci, nesi gražus. Ir tai teisybė. Kalnams meluoti turbūt neįmanoma. O kad  būtent  aš ten taip pasakiau, net atsižadėdamas tavęs, tai niekšinga. Ir šį dalyką  jau tu geriau žinai, negu aš. Betgi negi tuo pasaka baigta?
   O buvo taip, pasakė Eženas smarkiau sukrebždėdamas. Pasimanė, kad rengiasi paspausti  mygtuką, kad išgirsčiau dar neataušusius  atsižadėjimo žodžius, esą, <i>kai gyvatei oda nereikalinga, ji iš jos išsineria.</i>
    Nereikia,  Eženai, jau kone piktai pasakiau papūgai. Tai būtų bjauriausias dalykas, ką iki šiol  iš tavęs  esu girdėjęs.
   Iš manęs? Persižegnok, dzieduli. Ir atsiprašyk, jeigu gerbi kalnus ir nenori juos apteršti tokia neteisybe. Arba bent į Lietuvio dienoraštį užrašyk.
   Tai kad ten, tose dėžėse, regis, visas dienoraštis užrašytas. Ar verta perrašinėti  dalykus ir gaišti laiką? nepatingėjo atsiliepti  mano kūnas, o truputį pailsėjęs tęsė: Ar begalėtume  atsiminti, kas  kur kaip, tačiau pasirodo, kad tveriant žmogų pasirūpinta, jog jis nuo lopšio save , o per save ir kitus  atsimintų,Ir paprašė krapštelėti dar ką nors dėžėje.
  Ar nuo lopšio viskas joje  surašyta, dar nežinau, bet va, paklausykite, paslaugiai atsiliepė Eženas ir Pastriekės  departamentas prisipildė prieš dvidešimt  metų kalbėtais žodžiais, kai aš ir mano kūnas dar kartu, dar viename, neatsiskyrę kas sau, o esame karietos vežėjas su kuriuo kelionėje ir Tomas Vaisieta:
  <b>Tomas:</b> Pasakyk vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip tu ją supranti? Ko joje ieškosi.
<b>Vežėjas:</b> Šis klausimas, Tomai,  man  svarbiausias. Ir pats savęs  ne kartą  klausiau: ko ieškosi vežėjau? Ir  visuomet  atsakau Širdies... žmogaus širdies Tik prašau, nesijuokite. Nesakykite, kad  senis išprotėjo..
<b>Tomas:</b> Aš nesijuokiu. Aš  juk pats  žinau, kad tai ne pirmas  bandymas. Juolab dabar nesijuokiu, kai skaitau  Herbačiausko  knygelę
<b>Pranas:</b> Tikriausiai kalbate  apie  Erškėčių vainiką.
<b>Tomas:</b> Taip, apie  Erškėčių vainiką. Joje taip sako: <i>Tautos širdies vis ieškau ir ieškau... Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios  vargingo  gyvenimo mano Tautos  širdies vis ieškau ir ieškau, bet  niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir, ir  svajoju, ir svajoju apie Tautos širdį</i>

               Širdis svajinga  pasiilgo
               Kelionės pasakos gražios,
nelauktai uždainavęs  į įrašą įsiterpė mano kūnas ir iš po jo užmerktų akių gilia raukšle išsirito ašara, labiau panaši į nedidelį akmenėlį.


» Kūrybos oaze » DARBO KABINETAS » Pelėdos Darbo Kabinetas