2. Aidas, bet kitoks

            Neiškart prireikė suvokti, kur esu. Tačiau suvokiau, kad mane apniko kita, nauja būtis, kurioje geriau neklausti, kodėl taip atsitiko, kaip dabar yra. Buvo gera, kad ESU. Po dangų išmėtytos  žvaigždės atrodė kaip įprasta  - tolimos ir mažos. Ir Paukščių takas- kaip arimas, apsėtas javais, bet dar neapakėtas. O  norint pamatyti naktį ar dieną, reikėjo kreipti akis žemės pusėn. Ten Dievo pirmasis darbas išliko toks pats, kaip kažkada, kuomet atskyręs šviesą nuo tamsos, šviesą pavadino Diena,  tamsa - Naktimi. Atrodė, kad vėlgi galiu pritarti „Pradžios knygoje“ užrašytiems žodžiams, jog „Dievas matė, kad šviesa  buvo gera“.
- Puiku. Kaip danguje, - burbtelėjau, norėdamas, kad mane išgirstu ir jo Tvėrėjas.
- Iki dangaus dar toli, - atsiliepė, bet ne jis. Iš pirmos raidės pažinau  aidą. Jis negarsus ir šiltas lyg kūdikio kvėpavimas.
- Bet vis tiek kaip danguje.
- Kaip jo inkliuze. Arba, sakykime, kaip dangaus lašelyje, - vėl  aidas. Bet jis netrikdė ir man nerūpėjo jo kažko klausti. Žinojau, kad atrodo ir elgiasi, aidi  neįprastai, ne taip, kaip ankstesnėje būtyje, tačiau dėl tokių priežasčių nevertėjo žinomą reiškinį įvardinti kitaip.  Tai – aidas, nes labai tiksliai atkartoja netgi labiau esmingus dalykus, negu balsą.
- Atkartoja?
- Taip, atkartoju, - patikino aidas. Ir supratau, kad jį reikia rašyti didžia raide – Aidas. Tik dar ilgoką laiką nemokėjau suvokti, kaip išraiškoje atrodo tie „esmingi dalykai“. Tačiau  naujos būties egzistencijoje neblogai suvokiau, kad tai, ko anksčiau nepaisiau, čia nemenkai sveria. O kas konkrečiai, bene galima pasakyti?  Nebent tik tiek, kad visas šis svoris susikaupęs manyje - jis nei pavartėje akmeniu guli, ne galulaukėje pušele očia,  nei batais ant  kojų ar kepure ant galvos užkritęs; jis - manyje.
Žvilgterėjau į Žemės pusę ir  mačiau, kaip ten gesta Joninių nakties laužai. 
- Ten jau aušta, o pas mus?
- O pas  mus nereikia, kad auštų.
- Nereikia? - Bet Aidas neatsišaukė, matyt, leisdamas susikaupti ir geriau įsijausti aplinkoje. Ir iš tiesų netrukus pamačiau, kad čia šviesa anaiptol ne tokia, kaip ten. Ji  daugiau panaši į spalvotus sapnus, it išėjusi iš paveikslų ar gražiai gausiais  pavasario žiedais pražydusio sodo. Dar minutė, kita ir, praradęs kalbą, mintyse aiktelėjau:
- Viešpatie, štai  kur tu - paparčio žiede!         
- Dryopteris.
- Ką?
- Nepaisyk, jeigu išgirstumei, kad kas taip papartį pavadintų. Svarbiau atsikratyti kitomis nesąmonėmis. Kad ir, pavyzdžiui: „ akmuo be šaknų, papartis be žiedų“.
- Betgi žydi. Tai jo, paparčio, žiedas. Tai jo šviesa.
- Apie tai ir kalbu.  O ką ten būdamas girdėdavai? „ Akmuo  be kraujo, vanduo be sparnų, papartis  be žiedelio.“  O jis štai žydi ir šviečia.  Štai ji, tiesa, kuri ne tik į žodį, bet ir į akis įėjusi.
- Bet ne visi ir ten taip sako, oi, ne visi, -panūdo paprieštarauti Aidui:  - Kiti ir taip: „Papartis žydi vidur girelės, našlaičiai verkia vidur naktelės“. Bet kad  kas pasakytų , jog matęs, kaip papartis žydi, man irgi neteko girdėti. Net mano gentainis Vincas Krėvė parašė, kad visame pasaulyje kas metai tik vienas papartis pražysta.  Rašė, beje, irgi parodydamas į  kitus, girdi - žmonės pasakoja. Bet gal tai pasakos? Ar tie žmonės iš pasakų? Niekas manimi ten  nepatikėtų, jog  matau kaip šis stebuklas žydi ir šviečia. Šieptų, esą, sapnavai,  Pranuci, ar durnaropių prisivalgei. Žodžiu, liudytų, kad  teisybės, kaip paparčio žiedo nei su žvake nerasi, - kalbėjau samprotaudamas apie žemišką buitį ir ten egzistuojantį tokį skaudų netikėjimą dalykais, kurie kažkur yra, jais reikia tikėti, ieškoti, o kai pirmą kartą jie atsiveria akims, atrodo, kad paimi, kaip iš Dievo rankų.
              Dangaus lašelyje –
              Žmogaus  bažnyčia, -
paniūniavo Aidas, ir vėl jutau, kaip seniai išmokti žodžiai įgauna rafinuotesne prasmę, padaugėjant juose tiesos.  Laukiau, kada Aidas tęs, bet tų keturių žodžių jam užteko, kad jais pasotintų dvasios poreikį, o mane užgriuvo nerami mintis, kad  papartis greitai nužydės, ir kas tada? Kas tada?
- Nežinau ir aš, kas tada, jeigu jis užgestų, nužydėtų, - atrodė nuoširdus Aidas,. Bet man ir vėl dingt: iš kur jis žino, kas man rūpi, jeigu nei puse žodžio neprasitariu?
- Žino, žino, -  atsiliepė net nešyptelėjęs, ir sugrįžo pasakyti, kad  jo supratimu , papartis greitai nenužydės, bent iki to laiko, kol nebus perskaityti  Dievui parašyti vaikų laiškai.
- Tu ką? Visą amžinybę praleisti dangaus lašelyje? Prie vaikų laiškų? Jau mačiau juos. Jų ten kalnai. Begalybė. Protas neaprėpia  kiek...
- Netriukšmauk, Pranuci. Kai sykis dabar Dievas Žmogaus  bažnyčioje. Te pasimeldžia. Paimki keletą  vaikų laiškų, jam bus  malonu matyti,  kad jautriai  suvoki, ko iš tavęs norima.
Žiūrėjau  išpūstomis  akimis į užgulusią ausis tylą , tačiau  Aidas išliko  kaip visuomet nematomas. Net be šešėlio. Atrodė tuščia tuščia , o iš tikrųjų siela vos gebėjusi pakelti ir jaudulį, ir triukšmą , ir Žmogaus  bažnyčią  su besimeldžiančiu joje  Dievu.  Atėjome tuo laiku, kai kažkas pašaukė:
- Saulė teka..
Ir tuomet  Žmogaus  Bažnyčia:
Nieko gero, po to jau nieko -
Net to blogo, kur žudė, kankino, tavy nelieka -
Sielos žaizdos, prie kūno tvarsčių prikepusios, jau beveik užgijo,
Kartais dar sprūsteli  koks netyčinis, įpročio padiktuotas, ojėzaumarija...
- Tai Aivaro Veiknio žodis,-  vienu kartu darniai paliudijo trijų balsų sutartinė. Norėjosi net spėti - negi A, B ir Jot? Bet atrodė, kad tai neįmanoma ir šmėstelėjusi mintis tuoj pat dingo.

                                                  4. Neburnok, Aidai

Jaučiau, kad Aidas šalia ir laukia, kada prabilsiu. Tačiau tylėjau. Nežinau, kodėl jis, bet irgi tylėjo. Gal manė, kad paliktas sau protas geriau į mozaiką sudėlios Žmogaus bažnyčioje patirtų įspūdžių vaizdus, jie įgaus raiškesnius kontūrus ir tuomet  lyg stovėtume prie atskirų paveikslų. Tačiau ir tokiu atveju, matyt, norėtųsi, kad greičiau išryškėtų pačios Žmogaus bažnyčios kontūrai, jos apibrėžtumas. Niekaip negebėjau suvokti, kada išėjau iš jos. Dažnais protarpiais vaidenosi, kad dar vis joje, o Jo ranka savo saujoje laiko mano delną.
-  Ir Dievui senstant  proto nedaugėja, - juokauja Jis, apyjaunis, kresno sudėjimo, neypatingai išvaizdus, kuri pasąmonėje vadinu Substancija. Nesinori tikėti, kad tai Dievas, bet žinau, suprantu, kad būtent Jis, nors  nei iš išvaizdos, nei iš šnektos to negalėtum pasakyti:  - Žmogaus bažnyčia čia dar neseniai, - neskubėdamas kalba ir lyg pats su paprieštarauja: - Nors ką tai reiškia:  seniai ar  neseniai? Begalybė nesirūpina savo trupinėliais. Ir man dėl to galvos neskauda. Greitai pats įsitikinsi, kad čia yra kažko ir taip, kaip Žemėje, ir ne taip, kaip ten. Pamaniau, kad gal to, kaip Žemėje, galėtų  būti daugiau.
- Man sunku, Dieve,  spręsti, nes čia, galima sakyt, kojų padų neapšilęs.
- Sušilsi, Pranuci. Bet, žinoma, norėtųsi, kad geriau šiltų protas. Taip ir bus, taip reikia, kad būtų čia. – Ir beveik nusitrindamas viską, kas jame dieviška: - Žinai gi, lašas po lašo, akmenį pratašo. Smiltelė  prie smiltelės ir, žiūrėk, kalnai užauga. Matei tuos vaikų laiškus? Bereikia, kad atėjęs Antanas Baranauskas pamatytų juos ir parašytų – betgi kalnai! Ant jų vėl kalnai su kalneliais! Miela būtų juos visus pačiam perskaityti, bet kuomet vienas, tai... et, - atsiduso, nepaleisdamas iš saujos rankos.
- Suprantu. Sunku būti vienam.
- Ne vienas, bet toks vienas. Pagalvojau, kodėl dangaus dalioje negalėtų daugiau būti žmogaus prado?
- Ir todėl Žmogaus bažnyčia?
- Aš jos nestatau, nekuriu, bet idėja turėti ją danguje man neatrodo bloga. Vietos bažnyčia neužima. Tai kur kas mažiau negu adata kad ir didžiausioje šieno kupetoje. O atsirado ji, beje, beskaitant vaikų laiškus. Pasirodė, kad svarbesnes medžiagos ir puikesnės  architektūros  jai pastatyti nėra. Kaip manai?
- Aidai! - neiškenčiau šitokios tylos ir dar šviežių, gyvų prisiminimų. Savijauta tokia jautri, kad vėl reikėjo įsitikinti, ar tikrai esu išėjęs iš Žmogaus  bažnyčios. Ir išgirdęs jį esant šalia: - Aidai, o gal tai ne Dievas?
- Reikėjo jo paties paklausti.
- Suabejoti? Nepatikėti juo pačiu? Ar tu supranti, ką kalbi? Vienas dalykas suabejoti ar netikėti, kai jis kažkur, kai atsitraukęs nuo tavęs. O čia? Rankomis buvome susiėmę.  Tuokart net  nepaabejojau, kad ne Dievas. Tiktai išėjus iš Žmogaus bažnyčios?
Aidas neskubėjo atsiliepti. Kažkodėl buvau nusiteikęs sulaukti iš jo kad ir bet ko, bet nenustebti, tačiau šį kartą išgirsti žodžiai nebuvo tokie, kad galėčiau praleisti po ausis ir toliau kuistis savo samprotavimuose, rikiuodamas susitikimo Žmogaus bažnyčioje su Dievu įspūdžius.  Girdėjau kažkokį nesuprantamą sieloje sąmyšį lyg  nujausdamas, ką pasakys Aidas. Ir iš tikrųjų pasakė, ko negalima  buvo tikėtis.
- Matyt, reikia laukti užsukant trijų karalių.
- Karalių?
- Kasparo, Merkelio ir Baltazaro.  Ką nors žinai apie juos?
- Bent truputi daugiau, negu girdžiu iš tavęs. Jie ne karaliai, o išminčiai. O jeigu dar Merkelį pervardintumei Melchioru, regis, būtų net solidžiau, - pasakiau ir supratau, kad šį vardą – Melchioras, kurio pirmą raidę pašventinta kreida reikėtų užrašyti ant durų viršutinės staktos, ir aš pirmą kartą  tariu. Iš kur atklydo? Kaip tai galėjo būti?
- Vadinasi, po susitikimo ir proto padaugėjo. Gal net žinojimo, - neskubėjo pasakyti nuomonės Aidas, bet vis dėlto išgirdau: - O tai reiškia, kad iš tikrųjų Dievas ryžosi įkelti dar vieną savo sūnų danguje.  Tik šį kartą ne per mirtį, kaip Jėzaus Kristaus  atveju, o tiesiog per Joninių naktį su pražydusiu  paparčio žiedu. Taip, Pranuci, manau, kad reikia laukti pasirodant trijų išminčių.
Burna žiojos, bet oro nebuvo.   
- Bijok žaibo! Nutrenks! - galop prasižiojau. -  Ar supranti, ką kalbi? Ar tai tau negeros dvasios kužda? - Bet Aidas išliko  kalbos vagoje:
- Galbūt ne tie patys, gal kiti. Gal ne trys, o mažiau ar daugiau, bet reikia laukti pasirodant tų, kas praneš pasauliui, apie Joninių nakties įvykį. Žmonės laukia pasaulio pabaigos, o jis, pasaulis, darosi tik įdomesnis. Dievas, regis, sumanęs kažką pakoreguoti savo planuose.
- Nemanau, kad žmonės lauktų pasaulio pabaigos, net jeigu poteryje  „ ateis  gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Bet palauk. Patylėk!  Su tavimi labiau pavargstu negu būdamas vienas.
- Tik atrodo, kad vienas, o iš tikrųjų, - mįslingas kalboje išliko Aidas. Bijojau prisiliesti prie savęs, o dar labiau  žvilgterėti dangun, kad nepamatyčiau tos žvaigždės, kuri veda į naują  mano būtį rytų šalių išminčius. Atleisk, Dieve.
- Ką  jam beatleisti? Belieka tai, kas YRA - įteisinti dokumente ir jį Žmogaus  bažnyčioje peržegnoti jo vardu. Ir tuomet Dievas vienas, bet keturiuose asmenyse, Dievas Tėvas, du jo Sūnus ir Šventoji Dvasia...
- Neburnok, neburnok, Aidai. Neburnok! Prašau tavęs.
- Saulė leidžiasi, -išgirdau pažįstamą  balsą.
O tuomet Žmogaus  Bažnyčia:

Vakare aš po langu palaisčiau gėles –
ir žiedai alpiniai margus suglaudę sparnus
vėl juos išskleidė narsiai atsitiesė ir
lyg sparnuočiai man regis pasitempė skrydžiui –
aš neįtariau tokio sparnuoto jų sąmokslo.

- Tai Eduardo Mieželaičio žodis, -paliudijo trijų balsų sutartinė ir man, kaip ir anąsyk, tai yra saulei tekant, pasigirdo, kad girdžiu A, B ir Jotą.
Negi?

Pelėda