Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » RUGSĖJO 1- oji » Lyg atsiminimai, bet iš tikrųjų dažniau - ne


Lyg atsiminimai, bet iš tikrųjų dažniau - ne

1 8 8

1

Rugsėjo 1-oji

Egidijus:  Ne, netikėjau, kad Lietuvos krepšininkai laimės kovą prieš ispanus. Ne taip, beje, svarbu, kad jie ispanai, svarbiau, kad jie pasaulio čempionai. O kaip tu, dzieduli?
Pranas: Ar tikėjau, kad mūsiškiai laimės? Negi manote, kad už jus protingesnis? Praėjo tie laikai, kai ir gražiausias, ir protingiausias. Šiandien rugsėjo 1- oji. Man tai svarbiausia.
Gytis: Ar ruošiesi į mokyklą? - susižvalgę tarpusavyje pasidomėjo Gytis ir visi penki - jis, Egidijus, Verena, Gytautas ir Burvilė pusbalsiu, bet nuoširdžiai nusijuokė.
Egidijus: - Šiandien žais lietuviai su prancūzais. Dziedulis mano, kad ir prancūzai bus nokautuoti.
Verena: Argi dziedulio nežinot? Pirmoji kiekvieno mėnesio diena jam kaip atverstas naujas sąsiuvinis. Vis žada  parašyti ar  romaną, ar poemą, ar epopėją,  ar... -Ir atsigręžusi į mane: -  Ir dabar dziedulis rašys didelę didelę knygą. Ar teisingai sakau? Labai didelę knygą.
Burvilė: - Rašys, rašys, bet neparašys.
Pranas: Aššštišššššš! Kad  jus kur! Irgi, mat, rado užsiėmimą. Pasirūpinkite, kaip ir kuo papuošite savo dieną, varduvininkai. Ja ne tik aš su jumis, bet ir visi žmonės gyvena, - pakėliau  balsą, skubindamas greičiau, jaunatviškiau iškalbėti žodžius, bet jie išretėję, neskubūs it kojų žingsniai. Ir Egidijui nebuvo sunku, užbėgti į priekį:
- Pergale ją, šią dieną, dzieduli, papuošime. Atsimink! Pergale, - pakartojo jis, matyt, pats nustebęs, kad atrado tokią gražią puošmeną. Visi varduvininkai pradėjo ploti. Aš, žinoma irgi, nors žinojau, kad šios dienas kalendoriuje jau seniai įrašyta, jog tai mokslo ir žinių diena. Ir tai svarbiau, negu taiklūs kamuolių mėtymai į krepšį Turkijoje.
- Vakar klaupėsi ispanai, šiandien klaupsis prancūzai. Ar ne gražu, a? buvo laimingas Egidijus, bet net laimingesnės atrodė Burvilė su Verena, savo aukštus balsus pakabinę Pastogės departamento palubėje. Kai tokia jautri, pakili aplinka net užmiršti, kad jau ruduo ir kad šiemetinis netikėtai įsibrovė netgi anksčiau, išstumdamas paskutines vasaros dienas apsunkusia debėsimis padange su kiekvienos dienos lietumi. Saulė Kryžiokuose šiandien turėjusi patikėti 06: 23, o aš su varduvininkais, paklusdami savaime susikūrusiai tradicijai, laukti jos patekančios prie departamento šiaurinio lango. Retai pasitaikydavo, kad neatlikdavome savo kasdienio ritualo, juo lyg ir dėkodami - ačiū Dievui, diena prasidėjo. Ir visai nepaisėme, ar matome ją patekančią, ar tik žinome, kad  ji teka už debesų. Ir va šiandien būtent tą reta išimtis, kuomet šiaurinis langas nesulaukė įprastos saulės patekėjimo ceremonijos.
- Nešok aukščiau bambos, Egidijau.
- Tikėjimas visuomet aukščiau  bambos. Gaudyk! - ir, išsitraukęs paslėptą kamuolį, lengvai mestelėjo man. Nejučia iš rankų iškrito šratinukas, kalendorius, užrašų knygutė. Puoliausi gaudyti kamuolį ir nors nerangiai, bet pavyko sugauti ir jis atsirado glėbyje, kad net dusau jį spausdamas prie krūtinės.
- Štai, ponai, jums dar vienas būsimos pergalės prieš prancūzus įrodymas, - nesiliovė dūkti Egidijus, o aš dar vis it neatkutęs iš baimės, - bijau, kad krepšinio kamuolys neiškristų iš mano glėbio, nors  tai buvo neįmanoma. Ir tik vėliau, beveik nieko negirdėdamas, ką kalba varduvininkai, vėl:
- Aššštišššššš! Kad jus kur! Kamuolys nuo šios minutės mano. O vieta jam seniai paruošta. Matote? - kone smakru ir įsmeigtomis akimis rodžiau į pakampėje užkištą trispalvę vėliavėlę: - Matote tą nupieštą rėksnį ant vėliavėlės šilko? Įsižiūrėkite ir prisipažinkite, kuris čia iš jūsų.
Triukšmas departamente nutilo it vandeniu nuplautas. Ten, ant trispalvės  geltonos, žalios, raudonos - vėliavėlės varduvininkai greitai surado nupieštą jauno žmogaus galvą su plačiai pražiota burna. Neįmanoma nesuvokti, kad taip raiškai pavaizduotame piešinyje šaukia vienas iš daugybės sporto aistruolių, kurie tūkstančiais užgriūva stadionus ir sporto salės, kuomet ten rungtyniauja geriausios šalies komandoms. Ypatingai sirgalių  sambūriai sutirštėja, kuomet grumiasi nacionalinės komandos, atstovaujančios skirtingas šalis. Kas gi nežinome, kiek daug tuomet ir pamatyti, ir išgirsti tegali! Lietuvoje tai raiškiausiai pasireiškia  krepšinio salėse, o pastarosios dienas tokios, jog būtų nuodėmė suabejoti, kad ant vėliavėlės nupieštas ne krepšinio aistruolis.
Egidijus Betgi čia nei aš, ne kuris iš mūsų. Panašiai sergame visi. Piešinyje vyras, tačiau galėtų būti ir moteris. Kad ir mūsų mieloji Verena.
Verena: Egidijau, negi tokia rėksnė? Tuomet keista, kodėl esu čia, o ne Turkijoje.
Egidijus: Dar tik rugsėjo 1-oji. Iki vakaro irgi toli.
Verena: Ne, ne! Aš net vėliavėlės neturiu. Didesnė tikimybė, kad į Turkiją greičiau dziedulis nusigaus su savo rėksniu, - pasakė. Ir atsigręžusi į mane: - Ką jis ten šaukia? Bandau perskaityti, bet nesiseka.
Pranas: Šaukia  jis gerai, bet kad  iš jo šaukimo šnipštas gaunasi. Nenoriu matyti, nenoriu skaityti, bet, deja, vis tiek neužmirštu. Atversk vėliavėlės šilko kitą pusę, kad nereikėtų per jį atbulai skaityti.
Toks užsiėmimas  varduvininkus sudomino. Greičiausiai prie  vėliavėlės prišokusi Burvilė, atvertė jos šilką kita puse ir varduvininkai, džiugai perskaitė rėksnio šaukiamus  žodžius: <b>MES LAIMĖSIM</b> O ir sirgaliaus šaukianti burna atsisuko nuo stiebo į erdvę ir nieko vėliavėlėje prieš ją nebuvo, kas galėtų drausminti  ar trukdyti. 
Varduvininkai skaitė kartą, kitą, vis pakeldami balsus ir užsimiršdami, kad jie Pastogės departamente, o ne Turkijoje ir galiausiai burnos prasižiojo, kaip vėliavėlėje nupieštoji. Skandavimas Mes laimėsim! kurtino ausis ir nė vienam nebuvo įdomu pasidomėti, kodėl nepaseku jų pavyzdžiu, kodėl priėjęs prie pietinio lango taip atidžia akimis apieškau vakarinę padangę, kodėl baimė kausto sielą lyg baiminantis, kad neprasidėtų atominis karas. Tik tyliai, negirdimai sukrutėjo lūpos:
- Aššštišššššš! Kad jus kur... Jūs gi nežinote, kaip ir kada šis rėksnys su vėliavėle pas mane atsiradęs.
                                (Bus daugiau)

KOMENTARAI:

2010-09-07 09:42 agricola  gerai pagauti akcentai...nežinau man tos patriotizmo apraiškos per tuos čempionatus kvepi taip pat kaip kalėdos prekybos centruose - kiču, dirbtinumu tokiu, kad net nėr žodžių, o va Izraelyje žydai važinėja kiekvieną dieną pasikabinę tokias vėliavas ir tai yra patriotizmas žinant kad gali tapti teroristo taikiniu...lauksim tęsinio...
Įvertinkite komentarą:Geras
Blogas Blogas komentaras Rodyti?
2010-09-06 16:36 Back to you 
Profesionaliai parašyta. Puiki literatūra paaugliams. Gal tik norėtųsi įdomesio siužeto, intrigos. O čiaip man patiko. :)

2

Rugsėjo 1-oji: (atominis sprogimas)     

-Aššštišššššš! Kad jus kur... Jūs gi nežinote, kaip ir kada šis rėksnys su vėliavėle pas mane atsiradęs.
Toks mano kuždesys jau nereiškė, jog prašau varduvininkus tylos ar dėmesio sau. Jis ištirpo manyje, sukeldamas nemalonų jausmą ir prisiminimus. Dangus aptemęs sunkiais lietumi nešinais debesimis. Tai lyja, tai liaujasi, nors jo, lietaus, jau ir taip daug. Tačiau atmintis dangų pakeičia kitu-  nuvalo šį ir regiu kitą, pripildytą atskirais didesniais - mažesniais debesų lopais, kuomet jie laisvi, nesusikibę ir plaukia kaip laivai. Padangės daug, tačiau ir debesų daug, iki Vakarų horizonto. Ir spalvos jų įvairios nuo tragiškai tamsių iki optimistiškai šviesių, beveik permatomų. Bet... stop! Ogi kas čia?                         
Ten, Vakarų pusėn, viršum Kryžiokų miško, išsiskleidė grėsmingas kaip pragaras atominis grybas. Nepaisant, kad daug kartų teko matyti, kaip  piešiniuose ir nuotraukos atrodo vaizdas susprogus atominei bombai, tačiau tokio man dar niekuomet neteko ir, sakau, jog gal Dievas duos, kad neteks matyti. Tai neregėta nesapnuota ir niekuomet nelengva buvo kalbėti apie užgriuvusią savijautą. Akys nemokėjo nukrypti nuo išsiskleidusio debesimis atominio grybo ir buvo aišku, kad tai ne atsitiktinumas ir kad tokiais dalykais danguje net šventieji nežaidžia. Atrodė, net kvėpuoti pavojinga, bijant radioaktyvaus užkrato, tačiau nekvėpuoti neįmanoma. O ir vėliau, kai širdis  pradėjo plakti ramiau, neapleido noras susivoki, pasiaiškinti, suprast iš kur, kodėl jis, atominis karas, Kryžiokų padangėje?
Verena: Į ką taip, dzieduli, įsispoksojęs, - palietusi rankomis nugarą pasiteiravo ji? Krūptelėjau lyg paliestas elektros iškrovos, o ji irgi nusigandusi: - Kas tau?
Pranas: Senas, o nervai va... Kaip sopuliai.
Verena: Pamanei, kad noriu išstumti pro langą į lietų? Kaip čia taip!
Pranas: Nejuokauk!
Verena: Tai iš kur toks jautrumas? Tikrai nusigandau, kad neiškristum. O tada kas patikės, kad neišstūmiau? Ponai, - pašaukė varduvininkus, - vos dziedulio neiššokdinau pro langą. Tai bent būčiau pašventusi vardadienį! Vilniaus Lukiškėse.
Gytis: Ar manai, kad dar Lukiškių nesusipelniusi? Nebūk kukli, Verena.
Pranas: Atsiprašau, kad taip. Bet nukristi iš antro aukšto- menkniekis. Pro šitą langą net į atominį karą buvau išėjęs. 
Gytis: Taip! taip! Būna, dzieduli, kad bažnyčių varpai žmogaus galvoje sugaudžia, - po nedidelės pauzelės pasakė jis. Varduvininkų triukšmas departamente aprimo. Jaučiau, kad be didesnio dėmesio sau neapsieisiu, bet varduvininkų susėjimai  man visuomet būdavo mieli, gal net reikalingi ir todėl stengiausi perimti pašnekesio iniciatyvą, nes atrodė, kad šitaip bus protingiau ir naudingiau visų labui. Pasiėmiau nuo grindų iš rankų iškritusi lietuvio kalendorių ir atvertęs praėjusių metų rugsėjo užrašus, padaviau Gyčiui.
Pranas: Kad ir ne koks tas mano raštas, bet pasistenk, turėtum perskaityti. 
Gytis: Tiek daug! Baik, dzieduli. Man iki Naujų metų užteks. Dabar niekas tiek daug nerašo. Didžiausia vertę turi japonų haiku. Trys eilutės, septyniolika skiemenų ir net amen nereikia sakyti. O čia?
Pranas: Surask rugsėjo mėnesio septintos dienos įrašą. Ten trys eilutės, tik  skiemenų daugiau. 
Šį nedidelį dialogą su Gyčiu dabar priskiriu įžangai, kurį sutelkė kelių žmonių dėmesį net šventėje. Sunku patikėti, kad tai įmanoma šventės nepakenčia tylos. Rugsėjo 1-osios varduvininkai irgi išėjo ne žvakių deginti. Jiems kur kas mielesnės kompanijos išėjusių iš vėliavėlių rėksnių, kurie muša būgnus, pučia triūbas, šaukia, ploja, skanduoja sporto salėse, negu tupinėti apie aštuntą dešimtmetį svirdinėjantį ir bezdantį senį. Bet žinia, kad esu atominio karo dalyvis neliko neišgirsta. Ir štai dabar ir Gytis apie jį iš lietuvio kalendoriaus
Gytis:
                                          Atominis sprogimas

   Mačiau atominės bombos sprogimą. Toks debesis Vakaruose pakibo, kad ir pagal spalvas, ir pagal grybą (kontūrus), kaip atominis.  Neįtikėtina!
    Laukiu krepšininkų pergalės Lenkijos Vroclave prieš turkus. Jeigu atsitiktų priešingai t. y. vietoje laukiamos pergalės pralaimėjimas, tuomet reikėtų manyti, kad atominis sprogimas tikras.

- Ačiū die, kad tai jau buvo, - kažkas pasakė, - bet taip tyliai, kaip mano paskutinysis Aššštišššššš! Kad jus kur! , kurį pasilikau uždarytą savyje. Reikėjo ypatingos klausos ir tylos, kad galėtų išgirsti kiti. Tokios sąlygos atsirado savaime arba mes, departamente esantys, savo lūkesčiais supanašėjome taip stropiai, kad vienas galėjome atstoti kitus, panašiai kaip vėliavėlės piešinyje vienas rėksnys simbolizuoja visus krepšinio sirgalius.
Egidijus: Betgi, ponai, po vakarykštės pergalės prieš ispanus atominis sprogimas Lietuvos padangėje neįmanomas. Pagaliau, netgi be jos. Nebent norėtume pamatyti, kas dedasi Ispanijos danguje. Bet tai irgi neįmanoma. Ir debesys, ir lietus. Nors ankstyvas rytas, bet niaukus. O svarbiausia, kad per toli ta šalis.
Burvilė: Man baisu. O baimės akys didelės. Argi gali numanyti, ką pamatysi - nepamatysi. Dzieduli, uždenk langą.
Egidijus: Nereik, dzieduli. Per tuos du langus ir be užuolaidų departamente  ne kažin kiek dienos šviesos patenka. Kita vertus, įdomiau būtų patyrinėti, ką pranašauja Prancūzijos dangus. Prieš prancūzus ispanai klupo anksčiau.
Gytis: Manai, kad taip atsitiks ir lietuviams?
Egidijus: Nemanau, bet jeigu ir kluptų, atominis sprogimas Lietuvoje  jau neįmanomas. Vietoje jo aplodismentai bet kokiu atveju, - patikino jis ir, rodydamas  vėliavėlę su rėksnio pražiota  burna: - Ką su ją  darysime? Ar vėl nukišime į kampą? Ir dar prie jos kamuolį. Kodėl tokioje nepagarboje laikyta?
Pranas: Nepagarboje? Manau, kad priešingai.
Išgirdę šitaip sakantį, varduvininkai kas sau nusišypsojo. Kažkodėl jau užmiršo, jog ketinau pasakyti, kaip ji pas mane atsiradusi. Egidijus jau parinko jai vietą ir, pradaręs langą, jos stiebą pritvirtinto lango išorinėje pusėje. Nagingas, išradingas ir linksmas žmogus šis vyras. Uždaręs langą, kamuolį padėjo ant palangės ir lyg man ne man.
                                Patoso daug,
                                Bet argi reikia pykti,
                                Jeigu ne scenai skirtas, o tiesiog
                                Iššauna buteliu šampano                                                               
                                Lyg tardamas:
                                At si pra šau!
Pranas: Puiku. Egidijau, bet ne be priekaištų. Kodėl tas tavo At si- pra - šau vienaskaitoje? Ar tai priekaištas man, kad šio darbo nepadariau anksčiau?
Egidijus: Tai būtų protingiau, negu ieškoti padebesiuose atominės bombos sprogimo, - pasakė jis ir nedaug užtruko, kai jo rankose atsirado butelis šampano. Atrodė, kad  varduvininkams ir be šampano gera ir smagu. Tai natūralu, tačiau pats jaučiau, kad kažkas svarbaus dar nepadaryta.
Kas? 
                              (bus daugiau)

2010-09-08 18:09 [b]Pranas 

Labas.
Dėkui, kad užbėgai.
Sutinku su tavo pastabėlėmis,bet jų labai nepaisysiu, nes- labai atvirai tau sakau - pradedu rašyti dėl užsiėmimo. Kad nereikėtų vien žiūrėti į debesis. Nors gęstant akims ir debesys nepaprastai gražūs.

2010-09-08 15:52 Avoir 
Sveikias, Pranai,

nors mintys, kurias slėpėte po debesimis, plaukiančiais į vakarus, ir yra puikios, tačiau pati jų pateiktis neįtikina. Tie debesėliai...na, jie lyg suglebę.

Gytis: Tiek daug! Baik, dzieduli. Man iki Naujų metų užteks. Dabar niekas tiek daug nerašo. Didžiausia vertę turi japonų haiku. Trys eilutės, septyniolika skiemenų ir net amen nereikia sakyti. O čia? - taip taikliai, jog net nebėra ir ką bepridurti.

Galbūt tik tai, jog tavo prozoje, Pranai, daug praeities dvasios (ypač per raiškos formas). Kyla klausimas, kiek ji aktuali šiandienai, ne mums, tačiau esačiai, realybei. Bet, paprieštaraudamas pats šiems žodžiams, pasakysiu grubiai: šūdas nuo grūdo skiriamas nepaisant nieko. Nieko. Reikėtų apie tai galvoti, jei taikytum į skaitytojo lūkesčius ir jo suponbuojamą realybę. Tačiau tiltas, mano nuomone, turėtų būti.

3

Rugsėjo 1-oji: (tostų šampanas)

(...)
Nejau nesuvoki? - atsiliepė dvasioje, - O suvokęs irgi nemanyk, kad galima atominio grybo atsiminimus rodyti danguje ir manyti, kad tavimi patikės. Fui, kaip nerimta! Geriau būtumei melą malęs, o tu, žmogau, čia kaip prie uždegtos žvakės. Ir kam to reikėjo? Na, pats sau atsakyk, seni, - kam to reikėjo?
Reikėjo - nereikėjo, bet kas daryti, jeigu prireiktų, kad patikėtų? Kas? Būti vaiku, piemeniu ir parbėgus pasakoti, kad mačiau gražią merginą su kūdikiu ant rankų? Kaip prieš šimtus metų Šiluvoje?
Jest iskra sveta v každoj tme.
Jest mig svobody i v tiurme
Taip Jurgis Baltrušaitis. Atsimink, - atsiliepė dvasioje. Bet linksmai, su pašaipėle, nepriekaištaujant, nes iš tikrųjų, ar reikia jaudintis, kad mano pasakojimu apie atominį grybą kas nors tiki ar netiki. Skaudžiau pajutau, kad rusų kalbą pradedu užmiršti ir beveik pusbalsiu pabandžiau citatą išversti į lietuvių kalbą. Vertimas prozinis, bet gan tikslus: Yra ir migloje šviesos kibirkštis // akimirka laisvės -  ir kalėjime.
Egidijus: Dzieduli, šampanas, - paduodamas taurę pasakė. Gaila, kad pražiopsojome saulės patekėjimą, bet tostas vis tiek reikalingas.
Pranas: Te visiems mums būna gera diena. Tai reiškia - te mūsų neužmiršta draugai ir priešai. Nepaisant, kur jie bebūtų.
Verena: Čia toks tostas? 
Pranas: Atrodo.
Egidijus: Atrodo  ar... 
Pranas: Verena, Egidijau ir visi varduvininkai, atsiprašau, bet, deja, meluoti nemoku. Jūs man šiandien labai panašūs į kalvinų pastorių Šiluvoje. Buvo ten toks prieš kelis šimtus metų. O kodėl panašūs į pastorių, ir kodėl Šiluvoje, tai gal patys susivokite, a?
Sunkiai ant lūpų kėliau šypseną, bet ji irgi sumedėjusi, netikra. Mačiau, kaip už lango stiklo, pūstelėta tingaus vėjelio, pakrutėjo vėliavėlės šilkas su ant jo nupiešta krepšinio sirgaliaus galva. Vaizdas atvirkštinis, todėl net ir užrašas MES LAIMĖSIM beveik neperskaitomas. Norint pamatyti jį tikrą, laisvą reikia žiūrėti iš lauko puses.   
Egidijus: Betgi tai ir vėl atominis karas debesyse. Apie ką čia?
Pranas: Arba Šv. Marijos pasirodymas Šiluvoje. Beje, Europoje pirmasis.
Egidijus: Ak štai kodėl dziedulis mus Šiluvos pastoriui prilygino. Netikėjo jis piemenų pasakojimu, kad jie matė gražią merginą su kūdikiu ant rankų.
Gytis Ir aš netikėčiau, - po ilgoko tylėjimo atsiliepė Gytis: - Argi mergina, jeigu, kaip sakai, su kūdikiu ant rankų? - Matėsi, kad varduvininkas dar norėtų kažką pasakyti, bet tuo kartu už lango pasigirdo stiprus vyriškas šauksmas:
- Mes laimėsim!
Taip atsitiko kartą, kitą, trečią. Ir dievas žino, kiek tai būtų kartojęsi, tačiau varduvininkai, truputį palaukę, it spyruoklės pametėti, puolėsi prie lango su vėliavėle ir ant jo palangės padėtu kamuoliu. Iš mano kojų irgi dingo sąstingis ir sąnarių skausmai- atsipotrijau tik pamatęs, kad žemai ant kelio stovi gražus žmogus, bet toks- kad lyg pažįstamas lyg nepažįstamas. Ir  vis dėlto kažkodėl prireikė  pasakyti:
- Omnia? 
- Mea.
- Tikrai? Omnia mea?
Šį protingai išdėliotos išvaizdos vyrą buvau matęs daug kartų, tačiau tokio, kaip šį kartą - ogi niekuomet. Beje, neatsimenu, kad jį būčiau matęs kitaip; visuomet tik galvos dešinę pusę - ausis, akis, pusė nosies ir net pusė lūpų. Žodžiu, paslaptingas kaip kelių vaikų merga. Ir štai dabar...
Pranas: Kokie vėjai tave atpūtė?
Omnia: Tai kad ne vėjai. Atėjau, kad peržegnotum.
Pranas: Ką?
Omnia: Sakau, atėjau, kad peržegnotumei.
Pranas: Tave? Kad peržegnočiau? Aš? Ar tu supranti, ką kalbi, mielas žmogau?
Omnia: Sakyk, kaip pakilti į Pastogės departamentą. Pasak Juliaus: Man  plepėt su tavim nėr kada. Bet matau, kad ne vienas. 
Pranas: Tai rugsėjo 1-osios varduvininkai.
Omnia: O! jie visur. Niekur nuo jų nepabėgsi. Bet kad esi rėksnys, na, šito nesitikėjau, Pranai, - pasakė Omnia ir paraginęs: -  Nagi kartu. Viens, du ir trys!..
Ir vėl, regis,  per visas Žaliųjų ežerų apylinkes nubangavo sutartinis darnus skandavimas: MES LAIMĖSIM. Atrodė, kad varduvininkams buvo įdomu žinoti, kas jis, Omnia, tačiau argi daug pasakysi, jeigu net viso veido nesu matęs. Pirmą kartą tik dabar ir kol kas žiūrėdamas iš pastriekėje įsikūrusio departamento. Svečias  neskubėdamas atidarinėjo kiemo vartelius, paskui duris- verandos, virtuvėlės, kambario ir, suradęs laiptinę, nepaskubėdamas kilo pas mus, į departamentą.
- Oho, - išlindęs pro angą lubose pasidyvijo. Bet jo neskubi kelionė taupė man laiką ir aš jau sugebėjau prisiminti jam rašytą laišką. O ten ir taip:
Ponas Omnia, jeigu kalbėdamas apie kažkokius asmeniškumus turi galvoje mane, leisk, aš tave peržegnosiu, kad tau tokios mintys į galvą nelįstu. Su niekuo jokių asmeniškumų čia neturiu. Ir ne tik čia.
Šilta, geras žmogus visuomet šiltai ir atrodo.
Nesuabejojau, kad toks yra Omnia.
O nuo sienos iš paveikslo į svečią ramiai liūdnokai žvelgė Pivošiūnų Šv. Marija - nuliūdusiųjų paguoda.
- Garbė Jėzui Kristui, - pasisveikino
- Per amžius amen, - atsiliepėme išbarstytais, padrikais balsai, bet tai reiškė, kad nuo katalikybės neatšokę ir net kai ką iš jos postulatų net išmokę. O aš iškilmingai pakėliau ranką ir peržegnojau Omnią, aiškiai ir garsiai ištardamas kiekvieną žegnonės žodį.
- Viskas? - nusistebėjo.
- Kai moki, tai neužtrunka, - pasigyriau.
- Hmmmm. Atrodo, kad moki. Šiaip esu priekabus, bet priekaištų negaliu sakyti. Peržegnojai greitai, tiksliai, tinkamoje vietoje. Žodžiu, džiaugiuosi, kad taip. Bet svarbiausia gal, kad atsiverčiu į didesnį tikėjimą. Buvau girdėjęs, jog, esą, iš išorės Pastogės departamentas atrado it nedidukės kaimo pirkios stogas, bet kai įeini į vidų, esą, fantastika, atsiveria galingas erdvės, laisvės pajutis. Ir dabar tenka pripažinti... 
Burvilė: Ir dabar tenka konstatuoti, - pakartodama Omnios šneką netikėtai įsiterpė varduvininkė skambia tarsena akcentuodama žodį konstatuoti. 
Omnia: Jūs man? - sukluso svečias ir it tik dabar pamatęs išsišokėlę: - O, Burvilė! Kaip jūs čia! Mes gi pažįstami.
Burvilė: Ir dar kaip pažįstami! Esu jūsų esė nuolatinė skaitytoja.
Omnia Ačiū, bet apie ką aš čia? Kažką svarbaus norėjau pasakyti. Tikrai, kažką svarbaus, - truputį sutriko svečias.
Burvilė: Galbūt. Bet noriu visiems girdint pasidžiaugti, kad man jūsų rašyba pirmiausia miela kalba - rašote lietuviškai, bet iš jos išmokau veik visą tarptautinių žodžių žodyną. Būna ir taip, kad pamirštu, apie ką esė - meškerioju mielus mano širdžiai žodžius ir visuomet sėkmingai. Ačiū jums, Omnia.
Omnia: Prašom. Nesitikėjau tokios šlovės.
Burvilė: Paprastai, kaip suvokiu,  pirmiausiai tostai pasakomei varduvininkams, - paduodama Omnei šampano tautę kalbėjo ji: -  Norėčiau, kad ir jūs taip padarytumėte. Ir taip kad...  kad atsimintume, kaip gruzinai atsimena Antaną Vienuolį. Ar atvirkčiai: Antanas Vienuolis -  gruzinus. Mano tostas už vaišingą, garbingą gruzinų liaudį buvo sutiktas ovacijomis.
Omnia: Aga, supratau. Tokia intencija pasistengsiu. O, beje, šampanas iš mano ar, ar... gruzinų sąskaitos?
                                  <i> Bus daugiau</i>

4

Rugsėjo 1-ji: (marijos žemė)

       Vienos dienos laikas greitas, tačiau kai pasistengi išlaikyti jį atmintyje, atsitinka įdomus dalykas. Į šią mano rugsėjo pirmąją  atsišaukė kiti rugsėjai. O kai jie visi su nešuliais, Viešpatie, kur man juos patalpinti? Nors bėk iš Pastogės departamento ir krauk juos kur begali, kad ir bažnyčioje. Bet juk darbo ir be atsiminimų nemažiau kaip dalgio ir pjautuvo laikų rugiapjūtės laukuose šluostai, brauki prakaitą, o jis net iš kojų padų varva.   
Vartant lietuvio kalendoriaus įrašus, neretai akis užkabina pasižadėjimai per didesnį - trumpesnį laiką atlikti susikaupusius  būtiniausius darbus. Šįryt prieš saulės patekėjimą juos papildžiau dar vienu: trūks plyš, bet reikia pasikapstyti po mindauginius užrašus ir rimtai pagalvoti, ar neverta juos paruošti knygai.
Netrukus prirašiau:
"Bet ar bus taip padaryta? Juolab, kad mano asmeninis laikas išsemtas, pasiliko tik ant dugno, kur kokybė niekuomet nebūna gera. Jau Seneka laiške Lucilijui rašęs, kad, girdi, Lucilijau, dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia.
Bet ar supratimas, kad būtina atlikti planuotą veiklą, atmeta vertę neplanuotų darbų, kurie atsiranda dabar, iš anksčiau net nežinant, kad jie bus? Ar bent  galėjau numanyti, kad tokį ankstyvą rytą į departamentą  ateis ponas Omnia ir sakys tostą  rugsėjo 1-osios varduvininkams?
Jeigu kas mano kitaip, negu aš, apie tai net nesapnavęs, tegu mano. O man knieti būtent priskirti tai dienai eilėraštį, kuris viešumon pasirodė vėliau. Bet dabar liudiju, kad jis yra rugsėjo 1-osios mano dvasios kūdikis. Ir atsitiko, beje, kaip labai reta pradžioje atsirado eilėraščio pavadinimas, o paskui... Bet ar reikia kalbėti apie tai, ką galima parodyti? 

Marijos žemė

Mano dalioj
Vienatvės jau nebūna,
Nes ji tokia,
Kad žyla akmenys ir Dievas -
Teisiu save
Kaip žmogų ir už tuos,
Kas kėlė ginklą ir sušaudė
Litvakus Lietuvoje.

Seniai jau mano kelias
Po žmonių pasaulį,
Dabar net ne akim,
Tik mintimis galiu su juo pabūti -
Pavargusi kaip pakelėj Kristaus mūkelė 
Išvaikščiota mirtim
Marijos žemė.

Ir pasigirdo ovacijos. Nelabai  supratau, kodėl, bet varduvininkų ovacijos per mano ausis mušė taip, kaip tie vienuolika būgnų, kurios krepšinio sirgaliai nusigabeno į Turkiją ir daužė, apšaudydami Argentinos rinktinę taip, kad neduok dieve niekam to patirti. Atsitiko netgi blogiau negu švedams prie Poltavos.
- O mūkelė irgi tarptautinis žodis? - kažkodėl paklausiau Omnią.
Pastogės departamento svečiai į mane  sužiuro taip, kad ne ką galėčiau apie tai pasakyti, bet tuoj pat suvokiau, kad savo eilėraštį girdėjau tik vienas aš, girdėjau savyje ir negirdėjau, kokį tostą varduvininkams pasakė Omnia. O tos ovacijos ne man, o jam, Omniai už pasakytą tostą.
Dievas baudė mane dar kartą, bet lyg pasigailėdamas - vis po pusketvirto šimto dienų man dovanodamas rugsėjo 1-ąją.  Ir štai ši jau 71-oji.
Pranas: Būna, ponai, ir taip, kai atrodo esi čia kartu su visais, o iš tikrųjų toli toli ir vienas.
Egidijus: Tai va, dzieduli, taip tikriausiai atsitiko ir su tavo atomine bomba. Ne čia buvai, o ten, padebesiuose.
Pranas: Išvykos į padebesius kaip sapnai, jie tuoj pat užsimiršta. Bet nemanykite, kad bandyčiau jums dievažytis, jog, mieli varduvininkai, tikrai buvo taip, kaip sakiau. Buvo taip, kaip Šiluvos piemenys pasakojo kalvinų pastoriui, o jis netikėjo apie Švenčiausios panelės Marijos apsireiškimą. Ir kas iš to, kad jis netikėjo jais? Visa Lietuva ten renkas į kelių dienų atlaidus. Po savaitės pamatysite ar bent išgirsite kokios minios maldininkų ten sugurgės iš visos Lietuvos.   
Verena: Va šito dalykėlio ir be ašakos neišspjausi. Dar mergos metuose nebuvau, kai apšaukė ne lietuve vien todėl, kad vaikštinėju nepažinusi Šiluvos atlaidų. Pradėjau laukti jų kaip dovanos. Iš tikrųjų, marios žmonių. O iš ten grįžau jau Marijos giesmes  giedodama.
Omnia buvo atidus, bet suvokti, kodėl dabar atsirado šitos kalbos, jam nebuvo  lengva. Į Pastogės departamentą atėjo vėliau ir negirdėjo mano pasakojimo apie matytą atominio sprogimo išvaizdos debesį, pakibusį viršum Kryžiokų miško ir neskubiai slenkant Lenkijos kryptimi, kur galynėms dėl Europos medelių ruošėsi  krepšininkai. O Vroclove su kitais ir lietuviai. Buvau įsitikinęs, kad tas bjaurus debesis nusitaikęs šio miesto kryptimi. Atsirado progą dar kartą  papasakoti, tikintis, kad gal šis žmogus patikės manimi. Net   pamaniau, kad jį  man čia pasiuntė pats Dzievulis, nes tai fantastikos žmogus, o tai reiškia, kad jo smegenų sandara vis dėlto pranašesnė. Kodėl nemanyti, kad tas debesys it pranašystės arba lemties ženklas, kuris iš tikrųjų netrukus sugriaudėjo viršum Lietuvos krepšinio garbės. Kodėl? 
- Pone, - tariau jam, -nežinau, kaip vertinate mano poeziją, bet man dabar  norėtųsi išgirsti, kad jūs suvokiate, jog poetai- nepaisant kokie jie bebūtų- negali  būti melagiai. Ar manote, kad gali būti ir kitaip?
- Kai kalbi Dievui į ausį kitaip būti negali. Bent jau tie poetai, kuriuos pažįstų, žinau, skaitau, jie yra dori, garbingi žmonės. Juos neretai vadinu fleitos žmonėmis. Regis, tik pučia, o išgirsti garsą. O kodėl  jums reikia tai žinoti? - susidomėjo Omnia.
- Marijos žemės vis dėlto yra Marijos žemė ir tai, ko kitur gali ir nebūti, joje nebūti negali.
Mielas žmogus atidžiai pažiūrėjo man į veidą, paskui neskubiai apžvelgė rugsėjo 1-osios varduvininkus, o galiausiai nei vieno mūsų nematydamas, tik akimis glostydamas Pivašiūnų Švenčiausios Marijos - nuliūdusiųjų paguodos paveikslą, popiežiaus Jono Pauliaus II vainikuotą 1988 metais:
- Taip, tokia žemė yra. Aš ją irgi neblogai pažįstu ir pasitaiko, kad atsitinka taip, kaip tau, kuomet visas pasaulis  išnyksta, o jame tik aš vienas. Gaila, žinoma, kad  neišgirdai mano tosto, bet ką jau bedarysi. O tavo vėliavėlė  su  sirgaliaus -  rėksnio profiliu joje yra tiesiog puiki. Pirmą kartą taip anksti ir taip skaudžiai šaukiau MES LAIMĖSIM! kad vaizdas panašus į sprogusios atominės  bombos išmestą ir padangės padebesiuose pakabintą grybą.  Džiaugiuosi, ponai, jus čia sutikęs, labai džiaugiuosi, - atitraukdamas  akis nuo paveikslo, pasakė Omnia mea ir jo žodžiais nebuvo  įmanoma nepatikėti.
                                    (bus daugiau)

2010-09-18 09:29:04 Pelėda

5

Rugsėjo 1-ji: (burtauto vaidinimas)

       Bent Dzūkijoje sakoma, kad gerą žmogų pajauti iš toli. Taip atsitiko ir man, susitikus su Omnia_mea ankstyvą rugsėjo 1-osios rytą. Jau anksčiau atrodė, kad jis būtinai turi ateiti į Pastogės departamentą, tačiau literatūrinėje svetainėje, kur lig tol matydavau, nė karto prie jo nebuvau priėjęs, kaip ir jis prie manęs. Ir vis dėlto nedrįstu pasakyti, kad buvome nepažįstami ar net abejingi vienas kitam. Iš kažkieno lūpų buvau išgirdęs, kad šis žmogus mano adresu tarstelėjo, jog, girdi, lįsdamas į asmeniškumus kratausi, kitaip stengiuosi išvengti nemalonios temos. Ligi šiandien net nebandau apytikriai apglėbti, kiek tų nemalonių temų susikaupė, tačiau buvo smagu jausti, kad net man neįtariant, kažkas kažkaip mane mato ir įsitikinę, jog esu toks, kaip jie supranta. Mano dėmesys Omnei buvo gal menkesnis, tačiau štai rugsėjo 1 -osios rytas, kuomet mudu susitinkame akis į akį ir man net reikalinga jo parama. O jam turbūt mano, - pagalvojau ir nors tai buvo pirmas žmogus, kurį peržegnojau prie Pivašiūnų Šv. Marijos nuliūdusiųjų paguodos paveikslo, tačiau labai  abejojau, ar būtent dėl to čia atėjo. Rugsėjo 1-sios varduvininkai, priėmę jo pasakytą tostą, irgi aprimo, bet labiau todėl, kad jiems irgi rūpėjo išgirsti atėjimo tikslą.   
Egidijus: O jūs puikia skanduojate, ponas Omnia. Labai dėkingas. Po tokio skandavimo net negaliu abejoti, kad vakare ir prancūzų krepšininkai bus paklupdyti. Kaip vakar ispanai, - ir atsigręžęs į mane: - Dzieduli, ruoškis, nes vakare tau dar reikės žegnoti vieną personą. Čia pat, prie Švč. Marijos paveikslo. O aš pabandysiu pasakyti tostą neblogesnį negu mūsų svečias.     
Verena: Egidijau, negi apie save? Taigi netikintis. Šitokiais dalykais nejuokaujama.
Egidijus: Ar sakiau, kad juokauju? Šventoji katalikų bažnyčia turės dar vieną aviną ir juo būsiu aš.
Verena: Tu? Tuomet, ponai, tikiu atominiu sprogimu, kuri dziedulis matė. Taip, taip, tikiu, kad prieš metus viršum Kryžiokų miško išsiskleidė atominis debesies grybas ir nuslinko Lenkijos  link, kur  mūsų krepšininkai Vroclave kovojo dėl Europos geriausiųjų titulo.
Pranas: Dar tuomet nekovojo, Verena. Panašus iš atominį grybas išsiskleidė, kai dar nei vienos rungtynės nebuvo sužaistos. Suprantu, kad būtent todėl ir išsiskleidė, kad pasiruoštume sprogimui. Kas tuomet galėję tikėti, kad Lietuvos krepšinio garbę Europos vyrų čempionate ištiks tokia nesėkmė. Visiškas žlugimas. Kas galėjo, a? Net į Dievą niekam nerūpėjo žvilgterėti, o jis pasakė, parodė. Ir parodė būtent taip, kaip tegalėjęs parodyti tik jis vienas - atominiu sprogimu. Aš jį mačiau. Ir prisiekiu jums visiems būsimos mūsų pergalės prieš prancūzus vardu, kad tikrai mačiau, kad šio dalyko nesufantazavau. O pasekmės? Jos štai, - parodžiau į vėliavėlę už lango su sirgaliaus atvaizdu: Mačiau, kaip sustojus automobiliui, ši vėliavėlė buvo nutrenkta ant plento ir palikta kitų automobilių ratams. Supraskite pagaliau apie ką jums kalbu, mieli rugsėjo 1-osios varduvininkai. O jeigu jums tai įkyrėjau, netrukdykite pasiklausyti ponui Omniai_ mea.
Omnia: Atsiprašau, bet aš ne Omnia.
Pranas: Ką?
     Ir štai it perkūnas giedroje padangėje drioksteli tyla, kuomet pradeda sproginėti ir ausyse, ir galvoje, ir dvasioje: - Ką? - paklausiau dar kartą, bet burna išliko pražiota, o lūpos nesukrutėjo.     
Omnia: Taip, ponai. Labai atsiprašau, kad taip įvyko, kaip yra, tačiau aš ne Omnia, - pasakė apytyliai svečias ir atsidusdamas: - Mano savijautoje dabar irgi panašu į atominį sprogimą, tačiau aš ne Omnia. Kas iš mūsų  nežinome puikaus aktoriaus  Tomo Vaisietos? Aš esu jo mokinys, o mano tikrasis vardas Burtautas.
Pranas: Tomo Vaisietos? Betgi mes su juo...
Omnia:  Žinau, dzieduli Pranai. Viską žinau. Net ir visas judviejų keliones radijo karieta, bet dabar blogiausia, jog žinau, kaip negražiai atrodau jūsų akims, tačiau dar negražiau pats sau. Suprantu, kad turite teisę manimi nepatikėti, bet štai... - ir padavė man Lietuvos didžiausią dienraštį, būtent Vakaro Žinias, rodydamas į rugsėjo 1d. varduvininkų sąrašą, kur jo vardas įrašytas  pirmuoju: - Matote?
Pranas: Na taip. Regis, matau, bet man panašus į Omnią. Aš ji matydavau Rašykų svetainėje. Negaliu nepažinti.
Burtautas: Man tai didelė garbė. O, beje, ir mano mokytojui Tomui Vaisietai, - atsiliepė ką tik buvęs Omnia_mea, bet dabar ryžtingai tampantis Burtautu. Ausyse ir galvoje sprogimai rimo, tilo ir pradėjo lyg niūniuoti, lyg dainuoti. Buvo suprantama, kad Pastogės departamente atsirado per daug tylos, kuri trukdė visiems. Burtautui irgi. Mėšlungiškai atvertė kitą laikraščio pusę, rankos smiliumi parodydamas, kad laikraštis atneštas iš praėjusių metų rugsėjo 1-osios.
Pranas: Jaučiuosi lyg  būčiau kažkokioje komedijoje. Pastogės departamente taip dar nebuvo. Jeigu tai ne melas, tenka pripažinti, kad esate puikus aktorius. Bet vis tiek - kam to prireikė? Kodėl?
Burtautas: Ne, tai ne melas. O ar geras aktorius, te sprendžia jau kiti. Teisybė, beje, ir tai, kad lygiai prieš metus, būtent rugsėjo 1-ąją,  buvau susiruošęs ateiti pas tamstas, bet atsitiko taip, lyg kažkas sulaikė. Gal baimė. Dabar visi matėte, kad priėmiau dziedulio žegnojimą. Su manimi peržegnotas ir laikraštis. Sakykite, kaip atsitinka, kad kiekvienais metais paliekate mane - ir, beje, ne tik mane - kaip rugsėjo 1-osios varduvininką už Pastogės departamento durų. Kuo jums neįtinkame?
     Kodėl jie it numirėliai, kodėl visi tyli, a?- pagalvojau net gerai nesuvokdamas, ko klausia Burtautas. Svečias darėsi vis raiškesnis, vyriškesnis, regėjosi, kad jo jau neslėgė kaltės jausmas, jog pas mus pasirodė kaip scenos artistas ir kaip scenoje. Puikiai suvaidintas  Omnia_mea vaidmuo pridavė jam laisvės pojūtį savyje ir nepažįstamos aplinkos įtakojimas pasidarė mažai juntamas. Bet ko gi  jie visi tyli? - vėl užgulė galvą žingeidumas, ir Burvilė, ir Egidija su Egidijumi, ir Gytautas, ir Gytis, ir Verena?  O Burtautas padėjo ant stalo didžiausią Lietuvos laikraštį.  Gal atsitiktinai, gal ne, bet puikai mačiau paveikslą, kur paklotas ant nugaros guli jaunas žmogus, o kitas apžergęs anąjį  tarpkoju, didžiuojasi pergale. Ir užrašas: Marius Paškevičius tapo pirmuoju lietuviu pelniusiu medalį Pasaulio dziudo čempionate."
     - Dzieduli, ko tyli? - pirmoji neiškentė tylioji Egidija: - Ne kartą sakiau, kad susilauksime negražios, tiesiog kiauliškos nemalones.           
     - Geras žmogus ponas Omnia.  Kaip čia taip , kad čia  ne jis?
     - Dzieduli, - vėl sunerimo Egidija.
                           (bus daugiau)

2010-09-28 11:47:37 Pelėda







**** :writing:

6

Rugsėjo 1-oji: (nuoskaudos...)
  - Burtautas! - iškvėpiau lig šiol man negirdėtą, bet kartu kažkuo pažįstamą vardą. Atrodė, kad jis visąlaik šalia, beveik su mumis ir tik per kažkokį nesusipratimą jo nesurandame Lietuvio kalendoriuje: - Man  patinka  tavo vardas, Burtautai, - atsigręžiau į svečią: - Malonu girdėti, kad esi Tomo Vaisietos  mokinys. Labai malonu, bet jeigu neįrašytas rugsėjo 1-osios varduvininku Lietuvio kalendoriuje, tai atsiprašau, tačiau net didžiausias Lietuvos dienraštis negali padėti. Tą žinau aš, žino visi, kuriuos čia matai, neišskiriant ir Egidijos. 
    Ir jau jai, Egidijai.
    - Argi nežinai? Šiaip tai tyli, nors po nukritusiu rudenio lapeliu klok, o dabar va: dzieduli! dzieduli! Žinai gi kodėl taip yra ir kad ne mano ir bet kurio mūsų teisė keisti nuosprendžius. Bent jau reikėtų atsiklausti kalendoriaus sudarytoją Danutę Balsytę. Tačiau ir jinai ne ką galėtų padaryti. Jau visas dešimtmetis, kai Lietuvio kalendorius be leidybos. Teištvėrė penketą metų ir - amen. Kas galėjo pamanyti? Bet jo numarinimui kryželį pastatė ne visi. Oi, ne visi. Tikri lietuviai taip nepasielgė.
Burtautas Todėl ir skaudu. Ar manote, kad ne tikras lietuvis? Noriu išgirsti, kodėl atskiriate tikrus nuo tikrų. Ar kad  Lietuva ne nuo Baltijos iki Juodosios jūrų. Ir, esą, todėl priežastis ištrinti iš kalendoriaus daug varduvininkų. Sprogdinote atominę bombą padebesiuose kažkur viršum Kryžiokų ir sprogimo grybą plukdėte į Lenkiją dar net neprasidėjus Europos vyrų krepšinio čempionatui. Mano supratimu galingesnė bomba susprogdinta Lietuvio kalendoriuje.
Gytis Bet tu, o!... Vyras tu, net tik aktorius.
Verena Man tu irgi patinki. Tik, deja, jaučiu, kad Egidijai, labiau.
Burtautas Man irgi smagu girdėti, kad kažkam patinku. Ir net pagalvoju, kodėl šaunesnės moterys, susitikę su kokiu nevykėliu, po to nori visus vyrus iškastruoti. Pasikarčiau, jeigu taip atsitiktų po susitikimų su manimi.
Egidijus Bravo! Ploju aš, bet plokit, ponios ir ponai, kartu su manimi ir jūs, - pliaukštelėjęs delnu delnan, pasakė jis, bet lyg kažką svarbaus atsiminęs, griebėsi naršyti po atmintį: - Bet, mielasis, - pasakė Burtautui, - atleisk, tačiau galvoje toptelėjo, ar tik pats nesi tokios masinės vyrų kastracijos priežastimi. Juk kažkam reikėjo ateiti pas Sumundriją, kad ji- jeigu tiksliai atsimenu- va taip: kad vyras imtų galvoti galva, pirmiausia jį reikia išromyti. 
Burtautas Pirmą kartą girdžiu, bet, viešpatie, kaip puiku! Iš tikrųjų paplokime Sumundrijai. Suprantu, kad tai ji taip pasakiusi.
Egidija Iš tikrųjų, paplokime, bet ne Sumundrijai, o Šmadrijai, - pasakė ir pakilusi ant kojų pati pradėjo ploti katutes.
Egidijus O iš kur tu tai žinai?
Egidija Plok! Jeigu sakau, tai žinau. Ne taip, kaip tu.
    Kas įnirtingiau, kas ne taip, bet netrukus plojo visi ankstyvo ryto Pastogės departamento ateiviai. Atsiminęs savo metus, laiku susigrėbiau, kad nepapločiau. Už visus čia buvau gerokai vyresnis, kuomet ir be kastracijos supranti, kad ne apie tokius vyrus kalbėjusi Šmadrija. Rašykų svetainėje neretai ją matydavau spindulingą, mielą, patrauklią, juolab, kad  ji mokėjo prie duotos jai dievo išvaizdos pritaikyti savo poelgių manieras. Netingėdavo šyptelėti, mirktelėti, paimti už parankės jai nepažįstamą net ir vyresnio amžiaus žmogų ir, pavedėjus, palikti jį pakelėje, tačiau neužmiršdavo atsigręžti, padovanoti žavingą šypseną ir, pamojusi rankute, skubėdavo kito nuotykio paieškoti. Žodžiu, žavinga gražuolė Šmadrija, ir sakau, kad jeigu jau ir tokiai prireikia pasakyti apie vyrų rominimą, tai ir aklam  aišku, kad jie to nusipelno. Rankų delnai neprisilietė, bet sieloje plojau ir net labai norėjau, kad  mano katutes girdėtų ir Šmadrija.
    - Dėde Pranai, tu ją juk irgi pažįsti. Plok! - paragino šalimais sustojęs Burtautas ir: - Ar manai, kad plok neplok, jau kitaip nebus.
    - Apie ką tu... kitaip nebus?
    - Žinoma, kad apie Lietuvio kalendorių, dėde Pranai, -paslaptingai šyptelėjo Burtautas, - bet tai, ką čia pasakojai apie jį, deja, daug kas koreguotina. - Ir jau prašydamas ir kitų dėmesio sau: - Kas tikėjote, kas gal ne visai, bet tai, ką taip ilgai apie kalendorių kalbėjo dėdė Pranas yra labai nerimta. Tiek daug kalbėti ir nepasakyti, kad  paskutinį kartą  jis pasirodęs 2000 metais yra, na, yra...
    - Ar nekalbėjau? Ir ką reiškia, kad po 2000 -jų nepasirodęs? - suspurdėjau it yla bakstelėtas. Ką reiškia? Aš jus peržegnojau kaip Omnią, o jūs? Šit kas jūs! Burtautas!  Atsiprašyk Pivašiūnų Švč. Marijos - nuliūdusiųjų  paguodos, atsiprašyk manęs, kad aklai peržegnojau, o aš atsiprašysiu Omnios, kad nesugebėjau atskirti personažo nuo jo asmens. Ką tai reiškia? buvau įniršęs daugiau negu reikia, bet ne tiek, kad prarasčiau nuovoką: - Vienas, kitas  gurkšnis šampano ir žiūriu, kad jau nesuvokiate nei ką, nei apie ką kalbame.
    - Apie tą patį, dėde Pranai, - nesutrikęs atsiliepė Burtautas, - kalbame apie gražias mergas. Tokias, kaip Šmadrija. Jos lyg žino, kad jų gražumas laikinas. Ateina diena, kaip jis pradeda nykti. Ir jokie komplimentai negali padėti. Jis nyksta, kaip pati Lietuva, kaip tauta, kaip tu, aš ir kiekvienas lietuvis.
    - Ką čia paistai? - neiškentė Verena. - Ar jau be vaidinimo, Tomo Vaisietos mokiny, negali apsieiti? Net ir tuomet, kaip publika nepažįstama.
    - Aš dabar kaip rugsėjo 1-osios varduvininkas, nepaisant, kad savo kalendoriumi manęs nepripažįstate. Bet tai tik ir parodo, jog miršta ir lietuviai. Štai tie jūs keli, kurie kasmet čia susirenkate, lyg bandydami atstovauti lietuvybę, būti jos  ginklanešiais nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, ar  bent suprantate, kaip tai ne tik nerimta, bet ir juokinga.
    - Ar nori pasakyti, kad kas nors nemiršta? Ir parodyti į Rašykų svetainę?
    - O! Ten kur kas gyvybingiau, - lyg apsidžiaugęs atsiliepė Burtautas. Ten bent durys ateinantiems neužtrenktos. Per jas ir Šmandrija atėjo, - ir apžvelgdamas kitus: -Pažiūrėkite, koks sujudimas! Mačiau, kad ir jūsų dziedulis į ją taip godžiai žiūrėjo it norėdamas kaip saldainiuką praryti.
    - Dzieduli, nesigink! - ryžtingai pareiškė tylioji Eugenija: - Mačiau ir aš.
    - Tai vis, dzieduli, regis, tavo atominė bomba dar iš praėjusių metų sproginėja ir smegenis radiacija nuodija. Bet gi taip reikėjo ir sakyti aiškiai,  suprantamai, kad tikro vyro ir senatvė neužmuša.
    - Baikite, ponai. Nedarykime mišrainės iš rimtų dalykų ir nesilepinkime smagumais, kai reikia protingai suklusti. O ir Šmadrija Rašykų svetainėje pasirodžiusi tik pradžioje metų, kai jie dar buvę nauji. Ši rugsėjo 1-oji jai pirmą kartą Rašykuose.
    Netikėtai pliūptelėjo juokas ir aš nelabai suvokiau- kodėl? Bet tuoj kaip iš rago pasipylė replikos
    - O, kokia atmintis saldi!
    - Dzieduliui išrominimas tikrai negresia.
    - Dar neaišku - gresia ar negresia. Jeigu vyras, kodėl Šmadrijos neapgynė nuo Gmitės?
    - Įdomu, ką apie tai dziedulis parašė Lietuvio kalendoriuje?
    - Dzieduli, iš tikrųjų, kodėl nuo Gmitės įniršio neapgynei Šmadrijos?
    Reikia juoktis ir man, - pagalvojau, - antraip jie mane pritvos, net nesulaukus vakaro ir Lietuvos krepšininkų žaidimo su prancūzais. Tik vienas Dievas težino, kaip nekantriai laukiu šios vyrų su vyrais Turkijoje dvikovos pasaulinės publikos akivaizdoje. Reikia juoktis ir man... - pajudėjo po galvą vaikščioti mintis...
                        (bus daugiau) 

2010-10-02 09:40:42 Pelėda

7

Rugsėjo 1-ji: (peizažas su ruginuke)

          Triukšmas šurmuliuoja, netyla. Varduvininkai patenkinti savo sąmoju ir jau neatrodo, kad galėtų užsičiauptai kuomet taip plačiai - iki pat ausų - linksmai pražiotos burnos. Dažniausiai į mane parodo kaip išsišokėlį - donžuaną, kuriam net gamta, kai jau per septyniasdešimt, atima galimybę būti su moterimi, tikintis iš jos glamonių, o, pasak jų, jeigu taip, tai tokie dalykai tik žemina moterį. Ir ką pasakyti? Nors tokie supratimai ne naujiena, bet kasdienybėje jie nepaisomi, tačiau štai atsirado toks sambūris, kuomet vardan linksmesnės nuotaikos net būtina paaštrinti komentarus, kurie neretai, kaip, pavyzdžiui, ir šiuo atveju, tampa replikomis.
  - O kaip tas dziedulis gins Šmadriją nuo Gmitės,  jeigu ir ją, Gmitę myli, - vėl girdžiu tyliąją Egidiją. Ir gal pirmą kartą pagalvoju: esą tyli kiaulė giliai šaknį knisa, nors žodis kiaulė, sudirgina, gnaibo, drasko sielą ir gal todėl pats save raminu: betgi tai ne apie Egidiją. Čia tik priežodis ar patarlė. Tik tiek. Tačiau vis tiek buvo skaudu, bijant net mintimis užgauti man mielą varduvininkę. Vėliau suradęs knygelę Patarlės ir priežodžiai, ieškojau kas ten rašoma apie kiaulę. Pirmiausia iš keturiasdešimt ketvirto puslapio pasitiko:
    Kiaulė nuo pelenų netunka.
    Geriau patiko antras užrašas iš 108 puslapio:
    Būsi nuolaidus visiems - ir kiaulės ant tavo sprando atsisės.
    Regis, smagu, kai gali apsiginkluoti bent priežodžiais ir posakiais, bet tai buvo vėliau, o rugsėjo 1-osios ankstų rytą reikalai atrodę kitaip:
    - Kvailas dziedulis, jeigu taip. Juk Gmitė atvirai ir aiškiai pasakiusi, kad myli tik Emilį.
    - Ha! Ha! - kažkas nusijuokė, - girdėjote? Tik Emilį Tokios panos greičiau kupetomis vyrus myli, negu po vieną.
    - O ar tai bloga? Vadinasi, didesnė tikimybė, kad ir dziedulį įsimylės.     
    Rūkytų ir kiaulė pypkę, bet apatinė lūpa trumpesnė, - nušliaužė per smegenis. Ir, žinoma, galėjau prisiminti daug ką iš ankstesnio laiko, kai dar neatrodė, kad meilės dalykams kenktų apatinė lūpa. Tačiau šįkart nusprendžiau gintis kitaip:
    -  Džiaugiuosi, ponai, kad jums taip smagu. Man irgi, bet netrukus bus smagiau. Tad pirmiausia leiskite išgerti į Šmadrijos ir jos sargybinių Onutės ir Jurgos sveikatą. Deja, deja, Šmadrijos nesugebėjau apginti nuo Gmitės, bet... išgerti į jų sveikatą - kodėl gi ne?
    - O į Gmitės?
    - Neskubėkit, neskubėkite, varduvininkai. Ateis laikas, bus ir vaikas, - ir taip taręs neskubėdamas praskleidžiau lentynėlės uždangą su išsiuvinėtais pelėdų atvaizdais ir pabrėžtinai iškilmingai nukėliau dzūkiškos samanės butelį. Greitai prie jo padėjau storo stiklo briaunomis sužymėtą stiklinę. Senokai taip buvau daręs, bet tokie mokslai neužsimiršta. Užstrigusioje tyloje iš butelio kakliuko jautria, permatoma srovele lyg nukrisdama nuo neaukšto tramplynėlio, linksmai suklegėjo ruginukė:
    - Tai ką, ponai? Kas turime, galim ir išgerti, o kas ne - ką bepadarysi? Deja, to laiko, kai visiems pagal poreikius, neteko sulaukti. Tikiuosi, kad suprantate apie ką kalbu.
    - Bolševikas esi, dzieduli. Tikras, - mestelėjo Egidijus.     
    - Pfui, kokia smarvė dvokia. Visas departamentas prasmirdo.             
    - Tai užrauktos naminės duonos kvapas, Verena. Bet iš kur tau žinoti? Jaunystė visuomet graži polėkiais, bet skurdoka savo patirtimi, - pasakiau jai, o Burtautui: - Žiūrėk, ir mokykis, Tomo Vaisietos mokiny, kaip pokario bernai ruošdavosi eiti pas mergas. Kokios jos bebūtų, visuomet atėjęs surandi gražesnes.
    - Gal tik taip atrodydavo, kad  surandi? Gal tos mergos tik smegenyse, išgėrus tokios bjaurasties stiklinę? Arba eini pas Šmadriją, o ateini pas Gmitę. 
    - Būkite sveikos ir stiprios! O grožio jums tikrai netrūksta, Šmadrija, Onute ir Jurga, - ėmiau stiklinę, pro langą žvelgdamas Rašykų svetainės pusėn. Truputį buvo nejauku, bijantis kad po tokios porcijos iš tikrųjų gali pradėti tirpti smegenys, betgi bijai vilko- neik į mišką. Pagaliau, jeigu ir pas Gmitę nuklysiu, jeigu pas ją Viktorą  ar Emilį surasiu, kodėl  turėčiau bijotis tokių susitikimų, vengti įdomesnių nutikimų? - mąsčiau sau, kurdamas neįmanomą sceną, bet gal irgi neatsitiktinai, nes juk būta nemaža laiko, kuomet tekę gyventi petys į petį su puikiu žmogumi ir geru aktoriumi Tomu Vaisieta. Manau, kad nebūtų išsišokimas, jeigu atsipalaidavęs pasakyčiau, jog, mieli varduvininkai, aš irgi esu jo mokinys. Bet dabar štai tas jautrus momentas, kuomet pirštais stipriai apkabinęs stiklinę, ryžtingai pakėliau ją prie burnos. Kvėpavimas sustojo, prisiminimuose atsirado vaizdas iš kino filmo, kur jo herojus, išgėręs tokią talpą, atsisakė net užkandos. Pakuždėjau:
    - Nagi, burna, nebūk durna, kai pakelsiu išsižiok...   
    Atsikvėpti buvo sunkus. Išgerta irgi ne taip solidžiai, kaip norėta, kaip tai padarė ano filmo herojus. Barzda buvo šlapia ir nuo jos lašais kapsėjo ruginukė.
    - Kas dabar bus, a? Kas bus? - suplojo delnais Verenė: - Žmogus nuodijasi, o mes spoksome žiūrėdami jam į burną, - ir prišokusi puolėsi pagriebti butelį, tačiau man pasisekė ją aplenkti.
    - Palauk, mieloji. Nemanyk, kad tik pas mergas esu guvus nueiti...
                    (bus daugiau)

2010-10-18 09:38:21 Pelėda

8

Rugsėjo 1-ji: (priepuoliai gerklėje)

          Ruginukė nemokėjo ilgai laukti. Po išgertos stiklinės krūtinėje tuoj pat įsimetė gaisras. Atrodė it Joninių laužas įsikūrė. Iš ten ugnis plūstelėjo į pilvą ir netrukus visas kūnas nusidažė liepsnos spalva, bet labiausiai sušvito veidas, o akių vyzdžiuose, įšokę velniukai, buvo nepaprastai džiugūs ir laimingi. Liežuvis irgi lengvas it vėjo botagėlis, o žodžių žodelių tiek, kad vėtyk- mėtyk, o jų nemažėja, vis kaip skruzdėlyne skruzdžių. Ir argi nuostabu, jeigu žinai, kad ir pati naminukė kaip ugnis.
    Verena nesipuolė paimti iš manęs butelio. Truputį atsitolinusi sustojo priešpriešiais ir sužiuro į akis, priekaištingu žvilgsniu užstodama kitus rugsėjo 1-osios varduvininkus ir prie jų besišliejantį Burtautą.
    - Palik butelį, dzieduli, - pasakė beveik šnibždėdama.
    - Nepyk, Verena. Aš ne todėl, kad gaila. Toks gyvenimas. Ruginukė man iš vaikystės nesvetima. Abu su ją esam pokario maestro, iš kur net į karą nebuvo sunku sugrįžti. O dar dažniau atsitikdavo, kai jis, karas, pas mus ateidavo, - ir pats sau netikėtai išsižiojau ir suklykiau taip, kad man buvo aišku, jog šitaip tegali šaukti tik Petro ir Julijos Tertelių  piemenaujantis sūnus. Vardo, deja, neatsimenu ir dabar, bet jautriai girdžiu, kaip Dirvonų pievose, sugriaudėjus sprogimui, per Šklėrių sodžių, neaplenkdamas nutolusių jo vienkiemių, toli toli, mirties smaugiamas, paskutinį kartą nuaidėjo jo šauksmas. Niekuomet nebuvo, kad bandyčiau ką nors panašaus daryti ir štai dabar... Varduvininkai išgąstingai suklegėję, puolėsi prie manęs, bandydami ir nežinodami kaip padėti. Išrėkęs atodūsio kvapą, sunkiu kūnu išslydau iš jų rankų ir atsisėdęs apdribau krėsle.
    - Visko tikėjausi, bet  kad taip, - kažkas.
    -  Ale vis tiek bravo! Ir butelis sveikas, ir dziedulis atsigauna, - jau linksmiau pasakė Egidijus. Ir man: - Tai gal ir mane paimsi pas mergas, a?  Ar tu tik su Šekspyru pas jas?
    - Jau ne tik su Šekspyru. Ir vienas jau, - atsišaukė Burvilė. Ir atsimindama tekstą, darydama pauzes deklamavo neseniai mano parašytą eilėraštį Myliu.

    O mano mergos!
    Atmenu
    Ir pro duris einu.
    Gal daug jūs, gal nedaug,
    Bet mano sieloje gražu,
    Kad štai po šitiek metų vėl pas jus.

    Ir girdėjau, ir negirdėjau,  ką kalba varduvininkai su Burtautu, mačiau ir nemačiau, kas vyksta Pastogės departamente. Ausis užkišo tas pokario laikų granatos sprogimas su mirštančio Tertelio klaikiu šauksmu. Dirvonų pievos nuo tėvų viensėdijos už dviejų kilometrų, tačiau atrodė, kad nelaimėlis su gyvenimu ir jo ganoma banda atsisveikina kažkur čia, už tvoros.
 
    Bet, Dieve,
    Ką darai?
    Kodėl tu toks -
    Be meilės ir tiesos? -

nesivaikydama pozos, deklamavo Burvilė. Tačiau aš dar vis buvau ten, tame laike ir savo Šklėriuose, kai pietinis laukas prie tėviškės namų dar nebuvo apaugęs mišku ir per jo lygumą matėsi Tertelių sodyba, auginusi dvi dukras ir keturis sūnus. Mintyse aiškiai dėliojau jų vardus - Domas, Elena, Valė, Vytas, Jonas, o štai ano, išėjusio tą rytą paskui karves į Dirvonų pievas, o iš ten į Anapilį, niekaip nesisekė atsiminti.
    - Kaip čia taip? burbtelėjau sau. - Tai bjauru, negerai. -  Dar po neskubios valandėles, pajautęs varduvininkų dėmesį: - Jus turbūt irgi žinote, kodėl jis taip šaukė.
    - Taigi, dar pagyvensi. Dzieduli, o manėm, kad jau išeini paskui savo mergas, - nudžiugo Burvilė ir jau iš eilėraščio:

    Kokie šilti kapų kapai,
    Ir kaip arti ateiti pas mergas.
     
    - Nepavyko jam susprogdinti karo. Karas pasilieka galingas ir tuomet, kai  jis kažkur toli nuėjęs arba atrodo, kad visai išnykęs. Girdėjot, kaip  jis šaukė? - sunkokai pasukaliojau liežuvį, bet galvoje šviesu, aišku, net paprasta.
    - Neleisk, Dieve, dar kartą taip išgirst, -pasakė Verena ir suklususi savyje: - Apie ką čia kalbi? Kas tas - Jis? Pats šauki kaip alkanas vilkas, o rodai į nežinia ką. Karas? Kas korėsi, te būnie paskutiniai.
    - Dėk butelį, ant stalo, bus aiškiau, dzieduli. Bent paragaut, bent po lašelį. Gal bus lengviau suprasti, kokie velniai ten suvaryti.
    - Sakai, dėk butelį. Nejau iš tiesų pamanėte, kad gaila? - tingiai atsiliepiau, apžvelgdamas savo pašnekovus, bet ir butelis, ir stiklinė jau buvo Egidijaus rankose. Beliko stebėti, kaip atsargiai lašą po lašo pro kakliuką varvina ruginukę į stiklinę. Taip atsargiai, jog atrodo lyg nuogu delnu bandytų paglostyti gyvatę. O Burvilė  beveik pakuždėdama iš eilėraščio:

    Tai teisk, neteisk, dangau,
    O aš visas
    Ir vėlei myliu lig mirties...

    Lažas po lašo ir, žiūriu, naminukė, užliejusi stiklinės dugną, pajudėjo kilti aukščiau. Vėl netikėtai į gerklę įpuolė priepuolis, bet šį kartą džiugus, laimingas ir aš kaip gerais, senais jaunystės laikas pragydau:

    Kai aš jaunas buvau
    Ženytis norėjau,
    Kai apsiženijau
    Pačios nemylėjau...

                                      (bus daugiau)

2010-10-21 10:08:28
Pelėda


» Kūrybos oaze » RUGSĖJO 1- oji » Lyg atsiminimai, bet iš tikrųjų dažniau - ne