[взломанный сайт]                            3. Ar tikrai  aš?

- Stengsimės dirbti abiem rankomis  - ir dešine, ir  kaire. Man atrodo, taip žmogus sukurtas.
- Oi, pone, labai abejoju, kad taip žmogus sukurtas. Žmogui reikia turėti dar nemažai ko, o galvą - neabejotinai,  kad nebūtų bent taip prastai pakalbėta kaip jūs dabar. Žmogus sugeba būti ir be rankos ar  kojos, tačiau be galvos -  ne.   
   (Iš pasikalbėjimo su aplinkosaugininku J. Dautartu)

     Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko išeikvoji kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad būdamas prie ąžuolo, be Vidinio paramos per transindukciją , nesugebėjau atsiminti, kuo Lietuvos žmogui įsimintina spalio 27 -oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad daug metų, vartydamas „Lietuvio kalendorių,“ nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias – pažymėtas tik Ramojus vardadieniu. Su juo, kaip įprasta, priimant varduvininkus Pastriekės departamente  irgi susitikau saulės patekėjimo laiku ir kaip kažką nujausdamas teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas – negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateitų tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko neužtenka, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, to pakanka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir pakanka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo, Dievo, per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o ir gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis. Kitos nuomonės liaujasi asmeninėje tavo sąmonėje spalvinti jų matomus daiktus ar reiškinius. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais ar raštais pertvarkyti gamtą ir žmogų – bevaisės ir nereikalingos.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją.  Žinau,  esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas Ramojus  jau deklamavo „Laisvę“, kurią parašiau pagal M. Gorkio apsakymą. Jau žinojau, kad ir „Laisvė“ nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių – šis man buvo mielas čigono Makaro Čiudros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net knygutės redaktorei Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio „Makarą Čiudrą", negu mano „Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
     Pastriekės departamente varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius, bet visais atvejais jų būdavę daugiau, o tąkart tik jis, varduvininkas Ramojus, ir aš.   

Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas.
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta -
Vos tiktai gimsta - jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė.

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
- O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kad tokia apeiga žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet jeigu ji nespės, tai nedidelis niekutis ir jis nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie „Eilėraščio sėją“ Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, ir su Vidiniu, tik kitaip – apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal, išleidžiant knygelę, kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir, spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis  atsisveikinimo su varduvininku rytinis epizodas  kyštelėjo skaudų klausimą, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės?   Kodėl neišgirdau Vytauto Didžiojo žingsnių, kuomet jais jis išeina iš gyvenimo, neužsikėlęs ant galvos karaliaus karūnos? Net pasidarė baisu  manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
     „Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra? – bet tuoj pat aukštai sparną pakelia kita mintis:
    „ Tu? Makaras Čiudra ir... tu? Nesek sau pasakų, žmogau! Ir neužstok savimi čigono. Gal truputį judu panašūs senatve, bet Makaro senatvė visuomet pajėgi pakilti į dangų ir, prireikus, nesibaimindama mirtimi trenktis į uolą. O tu? Dar gyvas, o jau rausiesi į žemę. Fu! Ne, ne, sakale, niekuomet ir niekuo nelyginki savęs su Makaru, nes po to tik žingsnelis, kad panorėtumei savimi ir ąžuolą užstoti..
   - Atsiprašau,- pusbalsiu tariu ir gerai suprantu, kad jokioje bažnyčioje nesu taip suprantantis ir  kitų suprantamas, kai šitokioje savijautoje, kurią nežinau kaip ir kada pradėjau tapatinti su   šventove, sakykim, bažnyčia Žmoguje. Čia, būnant prie ąžuolo, savijauta išgryninta, - be poterių, rožančių, akių kėlimo į dangų, nereikia Juozo Audrio Bačkio su jo klierikais ir  arkikatedros užkaltomis durimis žmogui pas Dievą ateiti. Ir gal ypatingai tokia savijauta veikli, kuomet ateini lyg atsisveikinti, nesipriešindamas supratimui, jog labai įmanoma, kad gal tai paskutinis kartas.
      „Va, va, jeigu tai būtų čigonas, o ne Karlonas,  kūrentų laužą ir negalvotų, kaip jam būti ryt ar dar toliau. Jis tą turtą turi- laisvę, protingą žmogaus laisvę, kuri, beje, ne skilviui, o jo dvasiai reikalinga“, - pašnibžda mintis, lyg ir norėdama, kad pasiginčyčiau, bet man dar proto užtena -  argi kas mane varo į Naujininkus? Galiu pasilikti, pabūti čia, Balsiuose, prie ežero, prie ąžuolo. Su giria, net ir su sodo nameliu ir ten įkurtu Pastriekės departamentu. O kiek zylių! O kiek daug  to, prie ko net  netyčia prisilietus, sieloje sudirgsi atsiminimai. Bet argi pasiliksiu?“
     - Tai kad pasilikti neišeina. Ten , Naujininkuose, jau šiluma. Gyvensi negyvensi,  bet mokėti už ją vis tiek reikės ir nepigiai, -sakau murmesiu ir kažkodėl pralinksmėjęs:

Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

     Netoli iš  krūmų išgąstingai stryktelėjo  kiškis.
     - Negirdėjau, negirdėjau, negirdėjau, - nuaidėjo per girią ilgaausio  šauksmas.
     - Betgi kiek daug triukšmo tyloje! -nusistebėjau.
     - Ne tyloje, o mintyse, - kažkas paprieštaravo.
     - Niekur neskubu, dar pabūsiu, - atsidusau.

******

                  4. Talmudas 

- O apie knygą ar senai galvojote? Iš keleto kūrinių mačiau, kad toks savęs įprasminimas jums aktualus, bet ar jūs kaip ir šiuolaikiniai rašantys vaikai, anksčiau svajodavot, jog išleisit knygą? Ar visgi tik daug vėliau apie tai ėmėt galvoti?
     - Dabar sakyčiau kitaip negu dar taip neseniai kalbėjęs, nes surasti įrašai ant ąžuolo kamieno kažką labai svarbaus koreguoja sampratoje. Įrašai dar ne visi perskaityti, bet suprantu, kad dabar man labiausiai rūpi išleisti knygą, iššifruojant tuos užrašus, schemas, piešinius. Nežinau, kaip tai padaryti ir net nesuvokiu, kada taip galėtų atsitikti, tačiau knygos pavadinimas jau yra, o būtent „Astės užrašai“. Jeigu prieš šią knyga atsirastų kita ar kitos, tai nebūtų man taip rūpimi dalykai, negu  knyga, kurios, kaip numanau, dėl laiko stokos  niekuomet nebus. Todėl atrodo, kad apie jokią kitą knygą niekuomet negalvojau – tik apie „Astės noveles.“
            ( Iš pasikalbėjimo su Mindaugu Kirka)

     Kas besužinos, kiek kartų buvau atėjęs prie šio ąžuolo? Ąžuolų mano gyvenime nebūta daug, bet esu sutikęs net didingesnių kaip šis, galingai šaknimis įsikibęs į paežerės skardį. Susitikdavome,  apsižiūrėdavome ir dažnai jie būdavo trankyti žaibų. Mėgsta Perkūnas žaibu trenkti į ąžuolą ir, matyt, todėl, kad drūta jėga tuščiai neeikvoja laiko, ieško sau lygių, kad po trankaus kirčio ir kitiems, ir sau galėtų pasirodyti, kuo beesanti. Ir vis dėlto bjauru suvokti, kai tokia jėga trenkiama į ąžuolą, kuris tuo pačiu negali atsilyginti. Tačiau argi tai nedidvyriška, kai suaižytoje, kartais net suskaldytoje krūtinėje išlaiko gyvastį ir, lyg nusispjovęs į dangų, gyvena taip, kad pagarbiai nenusilenkti jam net Perkūnas negali. Gyvena čia, ant žemės, toliau, arčiau ar šalia žmogaus, nesiguosdami ir nesielvartaudami tokia būtimi. Ir dabar štai pats nesmagiai pasijaučiau, kad atmintis darosi ištižus, negebanti susikoncentruoti, atsijoti grūdus nuo pelų. Atrodė, kad išties svarbesni būties reikalai pastumti į pakraščius ir tyčia - netyčia susitelkta prie nebūtinų, pramoginių dalykų – mano atveju, prie knygelės išleidimo. Neatrodė, kad kuomet apie tai rimčiau galvojau. Ir jeigu ne dukros, knygelės laukti nereikėtų.
     „Laukti?“
     - Ko gero – taip. Dabar jau, ko gero- taip,- prakalbau į ąžuolą. Bet tik dabar, po visų batalijų su dukromis. Reikėjo joms, kad į tėvo gimtadienį ateitų su eilėraščių knygele. Tik nemokėjau  suprasti, kodėl ne į Vidinio gimtadienį. Ir tu jau tą žinai, ąžuole. O! Tu labai daug ką žinai.
     Ąžuolas ramus kaip skardis, kaip ežeras, kaip visa giria. Apsiglėbiau rankomis krūtinę, per jas girdėdamas pulsuojančią širdį. Supratau, kad ji gerokai įskaudinta. Ir man neatrodė, kad dėl to galėjusi būti kita priežastis – net neabejojau, ką  į ją  jautriai įsmilko ir tie didesni -mažesni knygelės parengties spaudai darbai, kurie man nebuvo malonūs. Nieko geriau nesugalvojęs, pasistengiau juos palikti dukterų rūpesčiui, bet būta tokių, kurie nepakrutinamai priklauso kompetencijai, kuria tegalėjome dalintis tik su Vidiniu. Žinojau ir žinau, kad neteisinga pasiskelbti knygelės autoriumi, bet Vidinis buvo kategoriškas – bendraautorystės kratėsi it kipšas kryžiaus, nepatingėdamas mane įtikinėti, kad dukroms padės surinkti eilėraščius, kurie nekelia abejonių dėl to, kad jų autoriumi esu aš, taigi Pranas Karlonas.
     - Betgi tai neįmanoma.
     - Neįmanomų dalykų nėra. Reikia tik norėti. O jeigu ką - neužmiršti pasikonsultuoti su Šventąja. Per tuos metus, kai atidavėme saugai jai raštus, ji netgi jų aprašus padariusi. Tyliai. Taip pelė nemoka būti po šluota, kaip jinai dirbdama tokį darbą,- buvo atkaklus Vidinis, tačiau lig šiai dienai nesu pasakęs, kad, girdi, te blusos ant tavo, Vidini, bambos balių kelia, te būnie, kaip tau atrodo. Tačiau mano pasipriešinimas ir budrumas turbūt aprimo, nors priežastis galgi net kita, o būtent:   
     Kartą atėjęs prie ąžuolo kažkodėl sumaniau ant jo kamieno išpjauti savo vardą ir pavardę. Atlenkiau peiliuko geležtę, priartėjau akimis kuo arčiau kamieno, kad geriau parinkčiau išpjovai vietą ir pirmą kartą pamačiau, kad jis jau išpjaustytas, išskaptuotas, išdrožtas, ištarkuotas geriau - blogiau perskaitomais užrašais ar įžiūrimais piešiniais. Atsišliejau atgal ir, užlenkdamas peilio geležtę: „argi taip galima, a? Kaip tai galima! Juk tai ne išvietės sienos ar durys!“
    Vėliau, po ilgo triūso, perskaičiau ir PRANO  vardą su prierašais prie kiekvienos raidės:

P - piemuo, nes daug ganiau.
R - rašau, norėdamas priminti, kad buvau.
A - atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana. 
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      Nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N - namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A -  aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S -  save, paspirdamas lazda,
       paskutinius dantis renku.

     Man lig šiai dienai norisi, kad šie parašai kuo greičiau apaugtų žieve, užsilygintu, gal bent taip kažkiek apmalšintų medžio skaudulį ir kažkodėl vis baiminuosi, jog kažkas iš saviškių neaptiktų  mano radinio ir nesiimtu triūso perskaityti. Tai nelengva, labai nelengva, bet kai labai nori – įmanoma, o nuo pradėto darbo negali atsitraukti. Aš tai gerai žinau, nes tai vienas didžiausių mano darbų, kuris dar nepaviešintas ir lig šiolei paslaptyje. Tuo metu, kai dukros su Vidiniu, talkinant Šventajai, rengė eilėraščių knygelę, aš ėjau prie ąžuolo skaityti ant jo kamieno paliktų raštų ir piešinių.
      „ Kodėl?“
      - Taigi, kad ir aš noriu sužinoti- kodėl? Bet ar pasiseks, jeigu ir prie ąžuolo būdamas, neatsiminiau  Vytauto Didžiojo išėjimo dienos? Ir reikėjo, kad apie ją primintų Vidinis. Betgi gal tai irgi ne šiaip sau. Juk ir „Lietuvio kalendoriuje, ši diena palikta be įrašo, tik su varduvininko atžyma - Ramojus.
     - Rytoj išvažiuoju, ąžuole. Nepyk. Tik aš vienas žinau, kaip man tavęs ilgėsis.
     Vakaras neskubėdamas leido sparną viršum girios ir žemai duburyje įkritusio ežero. Nelengvai,  girgždant kelių sąnariams, pakėliau ant kojų savo šimto kilogramų stotą, patrepsėjau vietoj, mankštindamas raumenis- ką gi, reikia  eiti, bet gerklėje kaupėsi dar nepasakyti žodžiai, o pasakyti juos- irgi nebuvo lengva.
     - Kitą kartą  kaip ateisiu, jau tikriausiai paskaitysime eilėraščių iš knygutės. Nemanau, kad tai bus sunku; sunkiau žinoti, ar tikrai kitas kartas bus, kad galėčiau ateiti.  Ir labai apmaudu, ąžuole, kad labai pavėlavęs aptikau šituos parašus ir piešinius. Būčiau laimingas, kad ir kitus galėčiau išžvalgyti ir iš tavo talmudo perrašyti į  savo sąsiuvinius.
     „Mat kaip! Bet kaip esi girioje protingiau tarti „talmūūūdas“, kai „ū“ su brūkšneliu.“- lyg girdžiu ąžuolą, o pats tęsiu:
     - Nagi priimki, ką pasakęs, su atlaidžia pašaipėle. Žinau gi, kad talmudas netgi patvaresnis negu valstybių sienos. Kad ir Lietuvos. Talmudas žydų tautą išlaikė. Griuvo valstybės, trupėjo, trumpėjo, keitėsi ir nyko valstybių sienos, o žydai ir be valstybės būdami, išliko savo tautoje. Gink Dieve, nelyginu su juo savo sąsiuvinių, kuriuos nedrąsu  net Šventajai patikėti. Pakakdavo išmokti talmudą, ir, prašau - pagal išmintį ir gyvenimas, ir visa tautos istorija.
     -Taigis, taigis,- anot Žemaitės Vingių Jono, - supratingai pašnibždėjo ąžuolas, bet man to pakako, kad netikėtai užrašus ant ąžuolo kamieno savo mintyse įteisinčiau kaip talmudą. Neabejojau, kad tai prasmingiau, negu mano visi užrašai, verti laužo ir nedidelės pelenų krūvelės vienai kitai žolei patręšti. Kažin, ar bent  nutuokia, kokia išmintis juose padėta? Ir ryžtas, perskaityti visą tai, iššifruoti dar gerokai ūgteli.
   -  Klausi, kam to reikia. Tai kad nežinau – kam.       
    Ąžuolas nepakruta nei mažiausia šakele, bet jaučiau, kad tokiais ketinimais netiki, nes tai neįmanoma, tačiau tyla – gera ir man nesunku, suradus takelį po kojomis, kilti juo aukščiau, o išėjus į girios lygumą, nueiti iki pat sodo.  Net neatrodė, kad einu vienas, nes priėjęs vartelius, žinojau, kad reikia paskubėti užrašyti sukuždėtas eilutes:
   
Dar vis paklausiant išgirstu -
Kas sau
            (o ir kitiems)
                             esu?
Ir atsakyt nepaprastai sunku.

Taip, Pranas aš.
Taip, girių paukštis.
O kaip žmogus -
              žmogus šilinių,
Skaudus, kaip raidės išdrožtos peiliu
Ant ąžuolo kamieno, atmintį paliekant
Talmudu...
*****

                                      18. - Ateina, - negarsiai, bet

įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir pašaukė: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
- Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - šypsodamasi atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Jau tada, kai deklamavau jam eilėraštį „Pyktis,“ supratau, kad į mūsų suokalbį ateis žmogus be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti. O štai dabar...prašau- ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba raidė B. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitokis, ypatingesnis, skiriasi nuo bendrauvimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės „mojavo“ tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė į langą Vidinis raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukštą ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? - sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki, kad mirčiau?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk,-palinkėjo ir: - O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne A. Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( „ Nėra kam kalbėc“, 2007-11-13)

Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Ak, nežinote, ką reiškia „zdraicos“? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Tamošių iš Šklėrių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateks į „Eilėraščio sėją“. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš –prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateks į  knygelę? –egzaminavo B.
- Atšiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad nei A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodys. Taigi ne dziedulio ar mano valia. Manau, greitai galėsime patys perskaityti kaip ten bus parašyta. Argi sunku tas kelias dieneles ar savaitę palaukti?
- Labai sunku, dėde Vidini. Argi nematote, argi nesuprantate, kodėl mes čia? Bet spėti iš tikrųjų, atrodo, kad įmanoma. Jotai, kaip  manai – kaip ten bus parašyta? - neslūgo raidės B temperamentas.
- Jokia čia ne paslaptins. Ogi, jokia! Esame ne už jūrių - marių nuo to, kas vyksta. Ir Asta su Daina ne iš dangaus ir ne šiandien nuleistos. Argi reikia speliopti? Taip ir bus parašyta:„Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė, o techninė redaktorė Daina Karlonaitė“, - ramiai pakalbėjo Jotas, o Vidinis:
- Ar jums dar reikia, kad ten būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys? Anot jo, atšiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

<                          20. Niekas iš kambarėlyje

susirinkusių neskubėjo skirstytis ir išeiti, net Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip uoliai stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai šį kartą neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie įtikinamai paaiškintų, kodėl tokia nemenka krūva eilėraščių nepateks į „ Eilėraščio sėją“. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo, o gal nepanoro ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai taip netikėtai prireikė ligoninės. Labai netikėtai...
- Ar ir vėl kažkokie įtarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet kažkodėl jaučiu, kai paėmusi rankoje „Petro ofseto“ spaustuvės leidinį, nesugebėsiu atsikratyti jausenos, jog vis tik rankose laikau  Šventosios išsuptą kūdikį.
- Kodėl tik išsuptą. Pirma reikia gimdyti, kad galima būtų įdėti į lopšį ir pasupti?
- Dėde Vidini, žinau, ką kalbu. Būtent  apie Šventosios išsuptą kūdikį Na, tegu ne tokį, kokio ji tikėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Ar ne todėl ir ligoninės prireikė?
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedrą su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Miniu ją, kad neretai girdžiu pagiriant ir mūsų aplinkoje.
- Nebent tik tuomet kai ponas Jonas būna. Tačiau dabar nepasakyčiau, kad jis dažnas,- taikliai mestelėjo raidė A, tačiau B gerokai atkaklesnė:
- Aš ne apie tai. Jūs žinote, suprantate, kad ne apie tai. Aš apie  kažką tokio, kas ir jums, dėde Vidini, geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate būsimos knygelės ir jos atliekų poezijoje. Argi bloga, kai poezijos žmoguje būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - nei kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir :
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, kurie bent jau dvasiai sveikatos jums  tikrai neduos.- Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos: - O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Šventoji labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnų, dažniau gal:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau – nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais –
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu – tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti –
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
  („Sapnai“, 2008-01-05)

-Taip, bet nors ji deklamuoja lyg sau, lyg iš sapnų, bet iš tikro – ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranucui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už išėjusio Vidinio nugaros.