Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA


NEGRAŽI PELĖDA

1 10 39

1

http://uploads.ru/t/L/u/8/Lu8Pe.jpg     

   NEGRAŽI PELĖDA
                                    (Pakeliui į Šįbeitą)


                                 
Gegužė 2012 Šiandien 7C / 24C, nepastoviai debesuota
Rytoj 14C / 25C, trumpai palis, galima perkūnija

20
SEKMADIENIS

Bernardinas Eidvilas Vygintė Akvilas Alfreda

Kauno diena
Pasaulinė metrologų diena
Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės d
iena

1. Vėlyvo rudens motyvashttp://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif

     Ruduo.
     Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus - stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo savyje. Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis, kurį įpratau vadinti ir priimti kaip Savęsp(i). Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti ir realizuojasi fiziniame gyvenime. Tačiau šis ruduo man gerokai kitoks, nes nelauktai, apart įprastos publikos, prisiėjo gyventi su papūgėlėmis. Ot, ir tą kartą, jaukiai nusiteikęs ir pajutęs galvoje jų krebždesį, įtikinėjau save, kad, ko gero, jos jau tikrai bus išmokusios  giedoti Internacionalą, o jeigu taip, tai visos mano sąskaitoje paliktos dienos ir prasidės, ir baigsis jo giedojimu. Ne nauja tai, bet ir ne sena panašiai anksčiau taip elgdavosi nacionalinis radijas, giedodamas kaip himną Vinco Kudirkos Tautinę giesmę, o jam pavargus ir atsisakius taip kasdienybėje įrėmintos valstybės gyvenimo dienotvarkės, atsirado tuščia, tačiau gera vieta ir štai vieną  kartą  išgirdau:
                       Tai jau yr paskutinė
                             Sprendžiamoji kova...
     Gera vieta tuščia nebūna, tai neblogai žinom, bet kad ją užims net
nežinia iš kur atsiradusios papūgėlės, nebuvo įmanoma atspėti jokiomis prognozėmis. Ir tenka pripažinti, kad laikas surastas nepaprastai geras ruduo, trumpindamas dienas ir mažindamas šviesos kiekį, priartėjo prie Simajudo: rudenio darbai pabaigti, reikia ruoštis į rudens gėrybių turgų, neužmirštant iškūrenti vėlėms pirtį. Lietuvos vėlyvi rudenys charakteringi ne tik pelėdų dienomis, pelėdų naktimis; šį laiką taip pat pamėgusios ir vėlės, bet netikėta, kad štai dabar ryžtingiau suspurda ir papūgėlės. Netgi atkakliau negu raides A ir B (Atė ir Bėtė), kurios per netrumpą mūsų bičiulystę taip ir neišmoksta suprasti, kad žmonių gyvenime yra reikalų, kuriuos narplioti, minkyti ar kitaip su jais elgtis, protingiau palikti jiems patiems  be jų savanoriškos, neretai įkyrios, kone net prievartinės talkos. Tačiau prie  Atės ir Bėtės (kaip, beje, ir Joto) jau priprasta, su šių raidžių trijule jau seniai kartu  ginčijamės, pykstamės, taikomės ir man būtų skaudu, jeigu dėl kažkokių priežasčių ji pasišalintų iš Savęsp(i) nepaisant, jog netikėtai atsirado daugiau pagalbininkų dvi papūgėlės.
   Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni - tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. Ak, papūgėlės, nutilkite, daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota  kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su
Vidiniu, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
      Net labai keista, tariu pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Tačiau  garantijų, kad taip neatsitiks ogi jokių. Jau atrodė, kad pripratau laukti iš jų dažniau papūgiškai mielų siurprizų, bet, žinoma, jokiu  būdu ne Internacionalo giedojimo.
   O buvo taip:
    Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, įtaigiai patikino kažkuri ir išgirstu:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
     Ir pertraukusi giedojimą:
    Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
    Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
    Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį, toli nenuskrisi.
                       Pirmyn , vergai, nužemintieji...
    Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei! Priėjo, čirkšt nukirpo, čirkšt dar kartą ir abi laisvos.
Pasaulį  seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim,-
    atsiliepė giedojimu jos draugė. Tuomet dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais ir neįmanoma parodyti, kuri kokiais talentais  turtingesnė.
    Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! kažkuri vėl: Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt žagt, čirkšt žagt. Bet dabar pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
    Stop! į aukštesnę natą nušoko pašnekovė, pati nustebdama:   
    Aš, regis, moku skaityti.
    Moki skaityti!?
    Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis
savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus.
    O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
    Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
     Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o- cho-cho!
    Nežino, ką rašo?
    Ko stebiesi? Kodėl reikia jam reikėtų žinoti?
    Kaip suprasti  kodėl?
    Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.
    Pagyvensim pamatysim ar tik tiek. O Internacionalą giedoti irgi išmoksim,- pasižadėjo viena už abi.
      Betgi ne dėl jo mudvi čia, atsiliepė giesmininkei kita ir pereidama beveik į šnabždesį: Nereikia taip garsiai, dar per
anksti. Tačiau būtent toks jos drausminantis šnabždesys labiausiai įsiminė, vis iš naujo priversdamas atsiminti šitaip išgirstą jųdviejų pašnekesį ir spėlioti iš jo net savo paties ateitį. Bet dar nekantriau laukdavau išgirstant naujų papūgėlių dialogų, o sulaukęs, įsitverdavau ausimis į  kiekvieną jų žodį, bandydamas surasti ateities būrimui reikalingų nuorodų. Dažna diena praeidavusi taip, lyg jos būtų palikusios mane taip tyliai, kaip ir atsiradusios. Tačiau ši vėlaus rudenio diena laukimu nebaudė. Atrodė, jog kažkuri papūgėlė tiesiog įsispoksojo į mano akis ir:
    O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus,   pasakė kažkuri.
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova,
     atsiliepia giesmininkė iš Internacionalo, primindama anksčiau išgirstą ir reikšmingai į mano atmintį įstrigdžiusi pirmąjį savo
padainavimą. Buvo aišku, kad šis užsiėmimas ( bent šiuomet) jai  labiausiai įdomus  ar reikalingas.
Tebus  jos vardas Eženas, pamaniau mintyse   
    O kur padėjai? -
                        Kas buvo nieks, tas bus viskuo, pasiteiravo antroji.
    Ak, kad tave kur! Ši eilutė visame  Internacionale man  sunkiausia. Bet tai, regis, suprantama,nes šiais laikais net papūgai būti VISKUO ne taip paprasta, - pakalbėjo Eženas. 
    Labai nepaprasta, - pripažino jo pašnekovė
    Tebus jos vardas Nadežda, vėl pamaniau. Ir štai po ilgesnio laikom išgirstu manęs paminėjimą:
    Dziedulis... bet tai ne tikras jo vardas. Tikras vardas Pranas. Gerai, kad išmokau skaityti. O tai vis dziedulis, dziedulis. Net
sarmata atsiminti.
    Iš kur paėmei - sarmata? Kaip kiti taip ir mes. Esame kas esame. Papūgos.
    Va tau! Apie tai nepagalvojau, ir išlygindama apglamžytą popiergalį perskaitė:
   "Betgi, Pranai, čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti"?
   Šyptelėjau. Bene, taip šviesiai, kai jau neatrodė, kad papūgėlės galėtų mane suruošti į psichinę ligoninę. Ir pats sau, bet kartu joms tariau :
    Tai todėl, kad panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais. Ir taip buvo pasakyta rimtai, jaučiant atsakomybę už savo ištartą žodį ir vienodai gerbiant kaip Nadeždą su Eženu, taip save, nusiteikusį greitu laiku paimti į rankas poezijos  knygelę Eilėraščio sėja, kurios laukiau ir kurios laukimas neretai pereidavo į nepasitenkinimą su priekaištais sau dėl susitarimo su Vidiniu. Bet žinojau, jog kažką keisti jau vėlu, tačiau mintys aiškios ir gal net papūgos jau nereikalingos, nes jos ar nutyla, ar išnyksta, o savyje  atsiradusią nuotaiką girdžiu kuždant kaip putojantį alų su blogų eilėračių deklamavimais.

                                                                       _________________________________________________________________________________


Šiandien 14C / 25C, trumpai palis, galima perkūnija
Rytoj 7C / 18C, vėsiau

23
TREČIADIENIS

Gertautas Tautvydė Ivona Žydrūnė Žydrūnas

                                       

http://uploads.ru/t/t/k/Y/tkY5T.gif 2. Zylės
     

Žinau, suprantu, kad užsibūnu žvalgydamasis po vėlyvą rudenį, tačiau šį kartą dėl to savęs nebaru, nes panūdau neskubėti gyventi pabūti prie kiekvieno reiškinio, nepaisant ar didelis jis ar mažas, įsižiūrėti atidžiau ir padėkoti, kad tokį  jį galiu pamatyti.
   Neatrodo, kad  žiema jau ant nosies, tačiau zylės,
zylės, zylės... Jos spurda, skraido aplink langus, tūpia, vėl kyla ir, regisi, net laukia greičiau sniego pasirodant. Dabar jau pusbalsiu zylėms:
    O prie žmogaus jums vis dėlto smagiau, a? Bet ir aš nežinau, kodėl taip atsitiko, kad ištikimiausi krašto paukščiai nedažnai susilaukia geresnio žodžio. Oi, nemanykite, kad taip apie jus, zylės. Kad ir žvirblio dydžio, kad ir nepalygintinai spalvingesnės už jį, bet anas jam  ištikimas kaip akmenėlis. O jūs? Neįsitikinęs ir dabar, ar vietinės, ar praskrendančios, bet žinau, kad daug jūsų savo kiemo nepalieka. Ką? Klausiate, kur aš susiruošęs?
   Tuo laiku pasąmonėje išgirdau, kad mane mini Vidinis.
    Ha! Kas atsitiko? Ko nerimauji? Bet kad jau toks esi, Vidini, tai toks ir būk! Ateis laikas ir pažiūrėsim, kaip atrodys vaikas, burbteliu, bet mintis subruzdo, pagyvėjo ir jau ne taip paprasta ja atsikratyti. Net senatvė bent kol dar smegenys veika mudviem su Vidiniu paliko galią jausti vienas kitą  ten, kur bebūtume, nepaisant toli ar arti vienas nuo kito. O kuomet Vidinis tampa poetu ir nori, kad jį tokį išgirsčiau, tokia, kaip įpratome sakyti, pajauta per smegenų žievę, padidėja, suaktyvėja, tačiau ir be jos retai kada mudviems
ateina noras paimti telefoną ir paskambinti. Daugsyk bandėme pasiaiškinti, kokie dievai mudu apdovanojo tokia pajautimo galia. Ir kodėl? Tai ne tas pats, kuomet žmogus nujaučia ateinančią nelaimę ar laimę, dažniausia net nenutuokdamas, nesuvokdamas iš kurios pusės ir kaip tai pasireikš tikrovėje. Tačiau jau senokai praėjo tie laikai, kai mudu su Vidiniu kamavomės, bandydami suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet

ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčytis, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, užsiblokavusios, tačiau tereikia informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokiame, kad jis kitoks, ypatingesnis, skiriasi nuo bendravimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės subanguoja tapačiomis amplitudėmis, smegenų žievėje "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas. Nesakytumei, kad taip atsitikę nuo lopšio laikų, tačiau pėdsakai veda į ten, kur šiliniai, kur Šklėriai.
  Betgi jis ruošiasi paskambinti, suvokiau telefonu
paskambinti. Nagi, nagi! Kas atsitiko, kad telefono prireikė?
Ir jau netrukus išgirstu:
    Laukiam parvažiuojant ir nesulaukiame. Negi pasiliekate žiemoti?   
    Va tau! Iš kur tai nugirdai? 
    Knygutė atiduota spaudai ir dabar reikia laukti. Atrodo, kad neilgai. Panašu, kad Eilėraščio sėja aplenks Kristaus gimimą.
    Betgi ne dėl to skambini.
    Ė, neklausk. Pavargau. Tiesiog neišeina iš galvos tai, ko nei pats suprantu, nei kitam moku paaiškinti.
    Gal žinai, kiek metų zylė gyvena?
    Kas, kas gyvena? Zylė?  Na, ačiū, regis, pasišnekėjome.   
Beje, suskaičiavau, kad knygutėje būsią beveik pusantro šimto eilėraščių. Vadinasi, per metus vidutiniškai rašai du eilėraščius.
    Oho, kokia sparta! Bet kodėl aš? Jeigu ne tavo parama, ko

gero, vidutiniškai ir vieno nebūčiau gebėjęs parašyti. 
  Baik! Vyriškai sutarėme, kad apie mane nekalbam. Reik8matyti, kaip atrodžiusi Asta su Daina. O ir raidžių trijulė, ypatingai Bėtė! Man regisi, kad paliktus už knygelės borto eilėraščius išmoksime greičiau ir geriau, negu sutalpintus Eilėraščio sėjoje.
    Tai todėl ir skambutis, kad žinočiau, kas už borto palikta? Ačiū, bet nesistenk!
    Kaip suprantu, toks erzelis neilgai truks, tačiau visi dabar baiminasi, kad leidyba tave sunaikins. Ir dvejų eilėraščių per metus negebėsi parašyti. Tiesą pasakius, aš taip pat baiminuosi.
     Atsikvėpiau ir:

Per tūkstantmečio vardą LIETUVA -
Pavargę vyčiai grįžta į namus...

   Papūgėlės irgi sukruto:
    Supratai?- paklausė viena
    Ką reiškia supratai? Mes jau ne zoologijos sode ir
nepririštos šalia lankytojų takų. O tu?
    Bandau įteigti sau, kad ką tik gimusi. Net jeigu būčiau su ūsais, vis tiek reikia suvokti, kad ir laisvėje būtis prasideda nuo pirmo žingsnio. Atrodo, dar jo, to pirmo, nežengiau, dar vystykluose, - pakalbėjo Nadežda, o Eženas:
    Nori pasakyti, kad ne ką supratai?
    Nieko nesupratau. Bet ar tai reiškia, kad kažką prarandu?
Buvome kaip dvynės vieną į kitą panašios, taip ir pasilikome. Matyt,  kad taip ir Vidinis su dzieduliu. Jiedu irgi labai panašūs. Net 
nepasakysi, kuriam priklauso jų deklamuojamų eilėraščių autorystė. Bet neatrodo, kad ir patys žino.
   Matyt, kad tokia publika man buvo tinkama ten, Vilniaus  Naujininkuose, Vidinis su telefonu, čia, galvoje, sukrutusios dvi  papūgėlės. Nedaug  eilėraščiu gebėjau padeklamuoti mintinai, bet šis  buvo būtent toks:

Ant sienos surūdijus pasaga.
Ir lyja lietūs į akis
Stiklais sudužusių langų

Man ne vis vien -
Mylėsim? Nemylėsim?
Pats ašaras erškėtrožių surinksiu...
Tiktai prašau: padėkite surasti man
Jų vyčių motinas,
Kad grįžtančius
Namo priimtų.
      (Prašau, 2008-01-20)
   
   Bet dabar gi ruduo. Vėlyvas. Reikia ir į turgų važiuoti,
ir vėlėms pirtį iškūrenti. Neturiu teisės pabėgti į tolimesnius prisiminimus. O papūgėlės irgi stebi, klauso ką dar išgirs iš žmonių gyvenimo pamokų, bet svarbiausia dabar - per rudenį vis spartesniais žingsniais ateinantis Adventas. Ir man darosi nesmagu, kad apie jį žinau daugiau negu reikia. Man jau nekyla klausimas - kodėl Adventas? Mintyse, atsimindamas Jėzų, vis dažniau pasirodau
kaip priekaištų reiškėjas.
   - Ar jis negalėjo kito laiko rinktis? klausiu pusbalsiu kažko,
apžvelgdamas papilkėjusius, apnykusius spalio pabaigos Vilniaus miesto pakraštyje esančius Balsių sodus. Atsakymo, ar Jėzus galėjo rinktis laiką gimimui, žinoma, nelaukiu, nes tai visai nesvarbu. Sodų
žaliasis sezonas baigiasi, užmigdydamas gamtos gyvastį ir ištrindamas dar neseniai šviesiai žydėjusias spalvas nepaisant, kad
žmogaus gyvenimas čia pasilieka. Tiesa, jo gerokai mažiau negu vasarą ar net rudens pradžioje, bet daugiau negu užbaigiant
ankstesniuosius sezonus, nes ir vėl ne viena šeima suspėjo įsikurti nuolatiniam gyvenimui soduose. Truputį pavydu, o zylės mieliau glaudžiasi prie namų su žmogumi ir vėl lyg pirmą kartą matau, kokie tai gražūs, nuostabūs, laimingi, linksmi paukščiai.

2

http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif                        2.Prie ąžuolo   
   
  - Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė.
     - Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai atėjusi tik iš Aleksandro Ražo. Tiesa, gerokai anksčiau, kai šį reiškinį dar vadinome transformacija.
                     (Iš pokalbio su sodo kaimynu)

Kaip ir anksčia, zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena vienai iš tikrųjų taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas paapgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Gal bent dalinai todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą. Bet visai nerūpi, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio ir net  iki advento dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     - O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? - vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net mano Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     - Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     - Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     - O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
     - Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna. Nepraleisk progos.
     - Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Kasdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
     - Tu kur? klausia, grįžtelėjusi per petį.
     - Ė, ten! - mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
     - Parink gilių, gal dar rasi kokią.
     Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to kito čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, o  baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
     - Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     - Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėjant prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų, kaip atsimindamas deklamuoju nepabaigiamą rašyti eilėraštį.

Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų kardais prakirtus dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!

Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais
Dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą
Amžių kaulus.

     Kažkas žodžius užspringdo, jie nutyla ir - kaip neretai įsivaizduoju, jog Vidinis karčiai šypteli, net nemokėdamas suvokti, koks kipšas paliepė man į tokį, atrodytų, reikšmingą eilėraštį kišti kažkokią nesąmonę, kurią, beje, ir pats suvokiu, tačiau atsikratyti jos nesugebu vaizduotė lakesnė. Norisi, kad kas bent šitaip paregėtų, kiek daug per šio galiūno amžių, ten, po žeme, kur vaikšto jo šaknys, suguldyta, sunešta, supūsta žmogaus kaulų. Norisi, kad šis vaizdas atrodytų ypatingai raiškus, įspūdingas, talpinantis į mūsų smegenis supratimą, kad jie tautos išlikimui gal nemenkiau reikalingi, kaip ąžuolui jo šaknys. Net atsimenu, kad ir deimantui išnokti reikalinga didi giluma žemėje. Bet kaip tai pasakyti paprastai, laisvai, be filosofijos ir sunkaus kalbėjimo? Kaip?
    Sukaliodamas galvą akimis apvaikštau galingą medį nuo jo viršūnės iki keliais glėbiais beatrėpiamo kamieno, įžėlusio  šaknimis į aukštą kranto skardį ir stop. Tegali tik  dvasioje nusistebėti, kokios nepaprastos jėgos reikia išlaikant tokį milžiną, dar vis auginantį, platėjantį. Iš kur ji?

Iš ąžuolų šaknims
Ir deimantui nokinti 
Reikalingos gilumos, -

     atsidustu, bet jau žinodamas, kad tai nepriklauso eilėraščiui. Tai tik užrašas apie tai, kad be šitos juodos žemeles, be šito skardžio, be tos šviesos, kuri išsirpusi žemės įsčiose, tokie dalykai neįmanomi. Ši beprotiškai galinga jėga ateina iš žemės, iš jos gelmių. Ir ne tik į ąžuolą per šaknis, o į visą, kas gyvą, o paskui vėl sugrįžta atgal būti žemėje. Taip regis ir norėjau užrašyti, bet ant popieriaus atsiranda žodžiai, kurie lyg kažkieno kito numesti.
     
Eiliniai parnešė man Žalgirį" namo,
Pasakę, kad pirma reikėjo mirti,
O Vytautas Didysis tik dėl to,
Kad atsimintum, -

     - Vidini, tai tavo išdaigos, ar kaip čia? - net ne mintyse, o balsu klausiu, tačiau, regisi, jau galiu kalbti eilėraščiu, net tuo senu tekstu, kuris mažiausiai redaguotas.

Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.

Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom -
Mane augina Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?

     - Galingas tu, seni, oi galingas! O! kad visa Lietuva tokia, - po tylos minutės pakalbėjau ąžuolui, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbraukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
     Sapnuojantis?
     - Taip, sapnuojantis, - pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, galvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
     Ką - jeigu?
     - Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su šituo ąžuolu. Arba, kad ir tik vienas ąžuolas, - pakalbu panosėje, o netrukus raiškiau ir gal net prasmingiau:
   - Kalbėk, eilėrašti, kalbink. Nepalik savęs negyvo, nepalik, - prašau, kalbu, noriu, kad taip būtų, bet jau žinau, kad eiliniai į knygas neateina. Reikia būti Vytautu ir, žinoma, Didžiuoju, o eiliniai?..  Jie kad Vytautas Didžiuoju būtų, kad "Žalgiris" iš 1410-jų metų žibėtų, kad ąžuolas milžinas Kryžiokų ežero atkalnėje oštų, nesibaimindamas užgriuvusių audrų... Taip, taip, eiliniai...

Eiliniai po knygas nevaikšto,
Ištirpsta žemėje
Ir šviečia kaulais savo naktyse...
     
     -Betgi ir Vytautas ten. Taigi, Didysis. Net niekas nežino, kur jo kaulai. Ten, žemėje, visi eiliniai esame. Kai prie ąžuolo glaustosi spalio pabaiga, tokios mintys  netgi neginčytinos, argi ne? - girdžiu pasąmonėje ir nebejoju, kad taip girdžiu įsiterpusį Vidinį. Jau sakyta, kad tokiam mudviejų bendravimui nereikia telefonų, tačiau kaip šį reiškinį tiksliau pavadinti viešoje erdvėje, nežinome lig šiolei, tačiau jeigu išgirstume jį įvardijant transindukciją, ko gero, pamanytume, kad  kažkas iš mudviejų pasisavino seniai puoselėto reiškinio šitokį įvardijimą.
     - Čia geriau matyti, kad spalio pabaiga...
     - Betgi neneigiu. Juolab, kad visuomet būni kartu su Lietuvio kalendoriumi Aš be jo, tačiau spalio 27 ją irgi atsimenu. Paklausyk, - ramiai paragino Vidinis ir  lyg perskaitydamas iš knygos:
     Vytauto karūnacija buvo numatyta 1430 m. Vilniuje, tačiau  laiku neįvykus, tų pačių metų spalio 27 d. Vytautas mirė.
******

3

http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif                            3. Ar tikrai  aš?

- Stengsimės dirbti abiem rankomis  - ir dešine, ir  kaire. Man atrodo, taip žmogus sukurtas.
- Oi, pone, labai abejoju, kad taip žmogus sukurtas. Žmogui reikia turėti dar nemažai ko, o galvą - neabejotinai,  kad nebūtų bent taip prastai pakalbėta kaip jūs dabar. Žmogus sugeba būti ir be rankos ar  kojos, tačiau be galvos -  ne.   
   (Iš pasikalbėjimo su aplinkosaugininku J. Dautartu)

     Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko išeikvoji kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad būdamas prie ąžuolo, be Vidinio paramos per transindukciją , nesugebėjau atsiminti, kuo Lietuvos žmogui įsimintina spalio 27 -oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad daug metų, vartydamas Lietuvio kalendorių, nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias pažymėtas tik Ramojus vardadieniu. Su juo, kaip įprasta, priimant varduvininkus Pastriekės departamente  irgi susitikau saulės patekėjimo laiku ir kaip kažką nujausdamas teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateitų tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko neužtenka, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, to pakanka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir pakanka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo, Dievo, per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o ir gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis. Kitos nuomonės liaujasi asmeninėje tavo sąmonėje spalvinti jų matomus daiktus ar reiškinius. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais ar raštais pertvarkyti gamtą ir žmogų bevaisės ir nereikalingos.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją.  Žinau,  esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas Ramojus  jau deklamavo Laisvę, kurią parašiau pagal M. Gorkio apsakymą. Jau žinojau, kad ir Laisvė nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių šis man buvo mielas čigono Makaro Čiudros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net knygutės redaktorei Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio Makarą Čiudrą", negu mano Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
     Pastriekės departamente varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius, bet visais atvejais jų būdavę daugiau, o tąkart tik jis, varduvininkas Ramojus, ir aš.   

Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas.
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta -
Vos tiktai gimsta - jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė.

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
- O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kad tokia apeiga žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet jeigu ji nespės, tai nedidelis niekutis ir jis nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie Eilėraščio sėją Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, ir su Vidiniu, tik kitaip apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal, išleidžiant knygelę, kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir, spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis  atsisveikinimo su varduvininku rytinis epizodas  kyštelėjo skaudų klausimą, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės?   Kodėl neišgirdau Vytauto Didžiojo žingsnių, kuomet jais jis išeina iš gyvenimo, neužsikėlęs ant galvos karaliaus karūnos? Net pasidarė baisu  manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
     Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra? bet tuoj pat aukštai sparną pakelia kita mintis:
    Tu? Makaras Čiudra ir... tu? Nesek sau pasakų, žmogau! Ir neužstok savimi čigono. Gal truputį judu panašūs senatve, bet Makaro senatvė visuomet pajėgi pakilti į dangų ir, prireikus, nesibaimindama mirtimi trenktis į uolą. O tu? Dar gyvas, o jau rausiesi į žemę. Fu! Ne, ne, sakale, niekuomet ir niekuo nelyginki savęs su Makaru, nes po to tik žingsnelis, kad panorėtumei savimi ir ąžuolą užstoti..
   - Atsiprašau,- pusbalsiu tariu ir gerai suprantu, kad jokioje bažnyčioje nesu taip suprantantis ir  kitų suprantamas, kai šitokioje savijautoje, kurią nežinau kaip ir kada pradėjau tapatinti su   šventove, sakykim, bažnyčia Žmoguje. Čia, būnant prie ąžuolo, savijauta išgryninta, - be poterių, rožančių, akių kėlimo į dangų, nereikia Juozo Audrio Bačkio su jo klierikais ir  arkikatedros užkaltomis durimis žmogui pas Dievą ateiti. Ir gal ypatingai tokia savijauta veikli, kuomet ateini lyg atsisveikinti, nesipriešindamas supratimui, jog labai įmanoma, kad gal tai paskutinis kartas.
      Va, va, jeigu tai būtų čigonas, o ne Karlonas,  kūrentų laužą ir negalvotų, kaip jam būti ryt ar dar toliau. Jis tą turtą turi- laisvę, protingą žmogaus laisvę, kuri, beje, ne skilviui, o jo dvasiai reikalinga, - pašnibžda mintis, lyg ir norėdama, kad pasiginčyčiau, bet man dar proto užtena -  argi kas mane varo į Naujininkus? Galiu pasilikti, pabūti čia, Balsiuose, prie ežero, prie ąžuolo. Su giria, net ir su sodo nameliu ir ten įkurtu Pastriekės departamentu. O kiek zylių! O kiek daug  to, prie ko net  netyčia prisilietus, sieloje sudirgsi atsiminimai. Bet argi pasiliksiu?
     - Tai kad pasilikti neišeina. Ten , Naujininkuose, jau šiluma. Gyvensi negyvensi,  bet mokėti už ją vis tiek reikės ir nepigiai, -sakau murmesiu ir kažkodėl pralinksmėjęs:

Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.

     Netoli iš  krūmų išgąstingai stryktelėjo  kiškis.
     - Negirdėjau, negirdėjau, negirdėjau, - nuaidėjo per girią ilgaausio  šauksmas.
     - Betgi kiek daug triukšmo tyloje! -nusistebėjau.
     - Ne tyloje, o mintyse, - kažkas paprieštaravo.
     - Niekur neskubu, dar pabūsiu, - atsidusau.

******

4

http://mtdata.ru/u27/photo354F/20717955864-0/big.jpeg

5

http://dlcache.com/thumbs/c2b/biblijosdraugija.lt.gif





http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1128-1.jpg                  4. Talmudas 

- O apie knygą ar senai galvojote? Iš keleto kūrinių mačiau, kad toks savęs įprasminimas jums aktualus, bet ar jūs kaip ir šiuolaikiniai rašantys vaikai, anksčiau svajodavot, jog išleisit knygą? Ar visgi tik daug vėliau apie tai ėmėt galvoti?
     - Dabar sakyčiau kitaip negu dar taip neseniai kalbėjęs, nes surasti įrašai ant ąžuolo kamieno kažką labai svarbaus koreguoja sampratoje. Įrašai dar ne visi perskaityti, bet suprantu, kad dabar man labiausiai rūpi išleisti knygą, iššifruojant tuos užrašus, schemas, piešinius. Nežinau, kaip tai padaryti ir net nesuvokiu, kada taip galėtų atsitikti, tačiau knygos pavadinimas jau yra, o būtent Astės užrašai. Jeigu prieš šią knyga atsirastų kita ar kitos, tai nebūtų man taip rūpimi dalykai, negu  knyga, kurios, kaip numanau, dėl laiko stokos  niekuomet nebus. Todėl atrodo, kad apie jokią kitą knygą niekuomet negalvojau tik apie Astės noveles.
            ( Iš pasikalbėjimo su Mindaugu Kirka)

     Kas besužinos, kiek kartų buvau atėjęs prie šio ąžuolo? Ąžuolų mano gyvenime nebūta daug, bet esu sutikęs net didingesnių kaip šis, galingai šaknimis įsikibęs į paežerės skardį. Susitikdavome,  apsižiūrėdavome ir dažnai jie būdavo trankyti žaibų. Mėgsta Perkūnas žaibu trenkti į ąžuolą ir, matyt, todėl, kad drūta jėga tuščiai neeikvoja laiko, ieško sau lygių, kad po trankaus kirčio ir kitiems, ir sau galėtų pasirodyti, kuo beesanti. Ir vis dėlto bjauru suvokti, kai tokia jėga trenkiama į ąžuolą, kuris tuo pačiu negali atsilyginti. Tačiau argi tai nedidvyriška, kai suaižytoje, kartais net suskaldytoje krūtinėje išlaiko gyvastį ir, lyg nusispjovęs į dangų, gyvena taip, kad pagarbiai nenusilenkti jam net Perkūnas negali. Gyvena čia, ant žemės, toliau, arčiau ar šalia žmogaus, nesiguosdami ir nesielvartaudami tokia būtimi. Ir dabar štai pats nesmagiai pasijaučiau, kad atmintis darosi ištižus, negebanti susikoncentruoti, atsijoti grūdus nuo pelų. Atrodė, kad išties svarbesni būties reikalai pastumti į pakraščius ir tyčia - netyčia susitelkta prie nebūtinų, pramoginių dalykų mano atveju, prie knygelės išleidimo. Neatrodė, kad kuomet apie tai rimčiau galvojau. Ir jeigu ne dukros, knygelės laukti nereikėtų.
     Laukti?
     - Ko gero taip. Dabar jau, ko gero- taip,- prakalbau į ąžuolą. Bet tik dabar, po visų batalijų su dukromis. Reikėjo joms, kad į tėvo gimtadienį ateitų su eilėraščių knygele. Tik nemokėjau  suprasti, kodėl ne į Vidinio gimtadienį. Ir tu jau tą žinai, ąžuole. O! Tu labai daug ką žinai.
     Ąžuolas ramus kaip skardis, kaip ežeras, kaip visa giria. Apsiglėbiau rankomis krūtinę, per jas girdėdamas pulsuojančią širdį. Supratau, kad ji gerokai įskaudinta. Ir man neatrodė, kad dėl to galėjusi būti kita priežastis net neabejojau, ką  į ją  jautriai įsmilko ir tie didesni -mažesni knygelės parengties spaudai darbai, kurie man nebuvo malonūs. Nieko geriau nesugalvojęs, pasistengiau juos palikti dukterų rūpesčiui, bet būta tokių, kurie nepakrutinamai priklauso kompetencijai, kuria tegalėjome dalintis tik su Vidiniu. Žinojau ir žinau, kad neteisinga pasiskelbti knygelės autoriumi, bet Vidinis buvo kategoriškas bendraautorystės kratėsi it kipšas kryžiaus, nepatingėdamas mane įtikinėti, kad dukroms padės surinkti eilėraščius, kurie nekelia abejonių dėl to, kad jų autoriumi esu aš, taigi Pranas Karlonas.
     - Betgi tai neįmanoma.
     - Neįmanomų dalykų nėra. Reikia tik norėti. O jeigu ką - neužmiršti pasikonsultuoti su Šventąja. Per tuos metus, kai atidavėme saugai jai raštus, ji netgi jų aprašus padariusi. Tyliai. Taip pelė nemoka būti po šluota, kaip jinai dirbdama tokį darbą,- buvo atkaklus Vidinis, tačiau lig šiai dienai nesu pasakęs, kad, girdi, te blusos ant tavo, Vidini, bambos balių kelia, te būnie, kaip tau atrodo. Tačiau mano pasipriešinimas ir budrumas turbūt aprimo, nors priežastis galgi net kita, o būtent:   
     Kartą atėjęs prie ąžuolo kažkodėl sumaniau ant jo kamieno išpjauti savo vardą ir pavardę. Atlenkiau peiliuko geležtę, priartėjau akimis kuo arčiau kamieno, kad geriau parinkčiau išpjovai vietą ir pirmą kartą pamačiau, kad jis jau išpjaustytas, išskaptuotas, išdrožtas, ištarkuotas geriau - blogiau perskaitomais užrašais ar įžiūrimais piešiniais. Atsišliejau atgal ir, užlenkdamas peilio geležtę: argi taip galima, a? Kaip tai galima! Juk tai ne išvietės sienos ar durys!
    Vėliau, po ilgo triūso, perskaičiau ir PRANO  vardą su prierašais prie kiekvienos raidės:

P - piemuo, nes daug ganiau.
R - rašau, norėdamas priminti, kad buvau.
A - atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana. 
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      Nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N - namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A -  aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S -  save, paspirdamas lazda,
       paskutinius dantis renku.

     Man lig šiai dienai norisi, kad šie parašai kuo greičiau apaugtų žieve, užsilygintu, gal bent taip kažkiek apmalšintų medžio skaudulį ir kažkodėl vis baiminuosi, jog kažkas iš saviškių neaptiktų  mano radinio ir nesiimtu triūso perskaityti. Tai nelengva, labai nelengva, bet kai labai nori įmanoma, o nuo pradėto darbo negali atsitraukti. Aš tai gerai žinau, nes tai vienas didžiausių mano darbų, kuris dar nepaviešintas ir lig šiolei paslaptyje. Tuo metu, kai dukros su Vidiniu, talkinant Šventajai, rengė eilėraščių knygelę, aš ėjau prie ąžuolo skaityti ant jo kamieno paliktų raštų ir piešinių.
      Kodėl?
      - Taigi, kad ir aš noriu sužinoti- kodėl? Bet ar pasiseks, jeigu ir prie ąžuolo būdamas, neatsiminiau  Vytauto Didžiojo išėjimo dienos? Ir reikėjo, kad apie ją primintų Vidinis. Betgi gal tai irgi ne šiaip sau. Juk ir Lietuvio kalendoriuje, ši diena palikta be įrašo, tik su varduvininko atžyma - Ramojus.
     - Rytoj išvažiuoju, ąžuole. Nepyk. Tik aš vienas žinau, kaip man tavęs ilgėsis.
     Vakaras neskubėdamas leido sparną viršum girios ir žemai duburyje įkritusio ežero. Nelengvai,  girgždant kelių sąnariams, pakėliau ant kojų savo šimto kilogramų stotą, patrepsėjau vietoj, mankštindamas raumenis- ką gi, reikia  eiti, bet gerklėje kaupėsi dar nepasakyti žodžiai, o pasakyti juos- irgi nebuvo lengva.
     - Kitą kartą  kaip ateisiu, jau tikriausiai paskaitysime eilėraščių iš knygutės. Nemanau, kad tai bus sunku; sunkiau žinoti, ar tikrai kitas kartas bus, kad galėčiau ateiti.  Ir labai apmaudu, ąžuole, kad labai pavėlavęs aptikau šituos parašus ir piešinius. Būčiau laimingas, kad ir kitus galėčiau išžvalgyti ir iš tavo talmudo perrašyti į  savo sąsiuvinius.
     Mat kaip! Bet kaip esi girioje protingiau tarti talmūūūdas, kai ū su brūkšneliu.- lyg girdžiu ąžuolą, o pats tęsiu:
     - Nagi priimki, ką pasakęs, su atlaidžia pašaipėle. Žinau gi, kad talmudas netgi patvaresnis negu valstybių sienos. Kad ir Lietuvos. Talmudas žydų tautą išlaikė. Griuvo valstybės, trupėjo, trumpėjo, keitėsi ir nyko valstybių sienos, o žydai ir be valstybės būdami, išliko savo tautoje. Gink Dieve, nelyginu su juo savo sąsiuvinių, kuriuos nedrąsu  net Šventajai patikėti. Pakakdavo išmokti talmudą, ir, prašau - pagal išmintį ir gyvenimas, ir visa tautos istorija.
     -Taigis, taigis,- anot Žemaitės Vingių Jono, - supratingai pašnibždėjo ąžuolas, bet man to pakako, kad netikėtai užrašus ant ąžuolo kamieno savo mintyse įteisinčiau kaip talmudą. Neabejojau, kad tai prasmingiau, negu mano visi užrašai, verti laužo ir nedidelės pelenų krūvelės vienai kitai žolei patręšti. Kažin, ar bent  nutuokia, kokia išmintis juose padėta? Ir ryžtas, perskaityti visą tai, iššifruoti dar gerokai ūgteli.
   -  Klausi, kam to reikia. Tai kad nežinau kam.       
    Ąžuolas nepakruta nei mažiausia šakele, bet jaučiau, kad tokiais ketinimais netiki, nes tai neįmanoma, tačiau tyla gera ir man nesunku, suradus takelį po kojomis, kilti juo aukščiau, o išėjus į girios lygumą, nueiti iki pat sodo.  Net neatrodė, kad einu vienas, nes priėjęs vartelius, žinojau, kad reikia paskubėti užrašyti sukuždėtas eilutes:
   
Dar vis paklausiant išgirstu -
Kas sau
            (o ir kitiems)
                             esu?
Ir atsakyt nepaprastai sunku.

Taip, Pranas aš.
Taip, girių paukštis.
O kaip žmogus -
              žmogus šilinių,
Skaudus, kaip raidės išdrožtos peiliu
Ant ąžuolo kamieno, atmintį paliekant
Talmudu...
*****

6

Su Ignu          http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1131-1.jpg



<                              17. Vidinis ėjo neskubėdamas,

nepaisė pavėluos nepavėluos nurodytu laiku susitikti su trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo mane giedantį Karietą. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas Pranucui pasakyti kur ir ko. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su raidėmis A, B ir J. Nors tik trys, tačiau jų visuomet pilnas butas, net norėdamas niekur nepasislėpsi ir šit prireikė ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. Argi ne kvaila, a?- kuždėjo mintyse Vidinis, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė. Ir atsimena, kaip buvo stumtelėtas pasižadėti ateiti į susitikimą.
- Ui, kai negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio dvasios eilėraščiuose daugiau tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, kaip lašiniai keptuvėje čirškėsiu, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna kada, kai nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na, pagalvokite, kas žino, kada eilėraštis geras, kada - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam. Net jeigu tarp jų yra ir dėdė Vidinis su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk , kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis. Manau, kai atsipeikėsite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta..
- Ne, paminklo mums nereikia,- ryžtingai pakeitė kalbos manierą raidė B ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir visi pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau. Pradžioje taikėmės nusileisti į namų rūsį, bet - ne. Šitaip bus geriau.
- Nečiauškėk, B, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:

Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu
Gal šiandien?
O gal ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(Pyktis 2006-10-30)
Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kurį kažkada lankęs net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį, tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto regis. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas padėti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį.

7

:whistle:
                                      18. - Ateina, - negarsiai, bet

įtaigiai pranešė raidė B. Atidarė langą ir pašaukė: -Dėde Vidini, nepaklysite. Išeiname pasitikti.
- Ar manai, kad gali pasiklysti?- nerimtai suabejojo A.
- Jau pasiklydo, jau, - šypsodamasi atsiliepė B ir lyg pasakodama visiems žinomą tiesa: - Jau tada, kai deklamavau jam eilėraštį Pyktis, supratau, kad į mūsų suokalbį ateis žmogus be kurio, tikintis sėkmės, nedrąsu ką nors daryti. O štai dabar...prašau- ateina gi!
Ir A, ir Jotas gerai žinojo apie ką kalba raidė B. Bronius Maniušis šiek tiek. Seniai praėjo laikai, kai net mudu su Vidiniu nemokėjome suprasti, kokie stebuklai vyksta mudviejų kasdienybės materijoje ar dvasioje, kad būdami vienas nuo kito nežinia kaip toli, mokėdavome ne tik jausti, kad esame, bet ir sugebėdavome bendrauti, vienas kitam pasiųsdami ir išgirsdami mintyse sukauptus tekstus. Ne visus. Nelengva buvo patikėti tokia realybe, kad daug tekstų, kuriuos išgirsdavau kažkurioje smegenų žievės dalyje, man, deja, nepriklauso. Tačiau tie tekstai irgi ne bet kokie, ne be kažkieno atrankos. Vidinis galėjęs šaukti, barti, ginčyti, tačiau smegenys neatsišaukdavo, pasilikdavo užsiskleidę, bet tereikėjo informaciją pateikti poezijos kalba ir tuomet galėdavau deklamuoti lyg iš magnetofono įrašų. Ir dabar, kad ir netriukšmaudamas, nereklamuodamas, tačiau įsitikinęs, kad poezija priimantys smegenys yra jautriausi visoje smegenų sandaros sistemoje. Va toks mudviejų kažkokia valia sustyguotas bendravimas per nuotolį mums patiems buvo sunkiai įtikėtinas, tačiau suvokėme, kad jis kitokis, ypatingesnis, skiriasi nuo bendrauvimo su kitais, netgi tos pačios aplinkos žmonėmis. Kažkokios biologinės srovės mojavo tapačiomis amplitudėmis, "nupiešdamos" tapačias minties sąvokas.
- Nereikia manęs pasitikti. Jeigu durys yra, surasiu, - pasakė į langą Vidinis raidei B, bet žingsnių nepaspartino. Nesilaikydamas turėklų, pakilo į antrą aukštą ir nupėdino koridoriumi prie atidarytų durų ir jo laukiančios nedidelės kompanijos.
- Nemiršti, seni? - sveikinosi su Maniušiu, nepaisydamas jam įgrisusios raidžių trijulės.
- Lauki, kad mirčiau?
- Laukiu ar nelaukiu, bet ilgai netemk,-palinkėjo ir: - O ką šie sąmokslininkai pas tave veikia? Manau, kad ne A. Kubiliaus vyriausybę ruošiasi versti.
- Ir taip, ponai, - užšokusi ant palangės prasižiojo B, - siūlau dar vieną eilėraštį rengiamai knygutei. Koks pagal eilę - gal penktas, gal tryliktas - nesvarbu, bet reikia jį pakelti iš makulatūros. Klausykit -nepaisydama nerašytu elgesio taisyklių pragydo ji ir:

Nelaukiu iš nuobirų nieko -
Iš jų neišauga akmuo.
O reikia jų daug,
Gal daugiau, negu Dievo,
Kad žodis tautos
Išgyventų tautoj...

Prie poterių miršta šventieji.
Prie plūgo artojai jau baigia ištirpt.
Savim net gimtinės, deja, neužklojau
Ir laikas ten toks,
Kad nėra jau kam mirt.

Rytai išrasoja,
Akmuo įsiguli,
Nei pyksta, nei verkia,
Nei kas kam dėkoja.
Tik čia, po širdim,
Kaip po kryžium motulė:
- O Dzieve Dzievuli,
Tyla užsikloję,
Į atmintį virstam -
Nėra kam kalbėc...
( Nėra kam kalbėc, 2007-11-13)

Tyla, matyt, užtruko, kad ir vėl raidė B:
- Ką? Ar dar kartą reikia padeklamuoti? Kai moki - nesunku.
- Zdraicos jūs, o ne rimtos raidės. Ko laukti iš tokios publikos? Ak, nežinote, ką reiškia zdraicos? Aš irgi nelabai, - prakalbo Vidinis. - Taip sakant dažnai girdėjau Tamošių iš Šklėrių ir vis dar girdžiu varną Golių. Išdykėliai jūs, nenuoramos. Jūs zdraicos.
- Bet turime teisę žinoti, kodėl eilėraštis nepateks į Eilėraščio sėją. Na, sakykite ponai, kuo jis negražus, kad mestumėte į šiukšliadėžę? Dėde Broniau! Sakykite - kuo?
- O! Argi aš prieš jį? Va, Vidinis klausia, kodėl nemiršti, Maniuši? Gal todėl ir nemirštu, kad per daug užsiklojusių tyla ir nelieka kam kalbėc. O kalbėc reikia. Oi, kaip reikia!.
- Dėde Vidini, kodėl eilėraštis nepateks į  knygelę? egzaminavo B.
- Atšiš nuo palangės! Jotai, padėk jai iškristi pro langą. Atrodo, kad nei A, nei tu, nei pamokslaujanti B nežinote, kas sudarinėjo ir kieno dėka ši knygelė pasirodys. Taigi ne dziedulio ar mano valia. Manau, greitai galėsime patys perskaityti kaip ten bus parašyta. Argi sunku tas kelias dieneles ar savaitę palaukti?
- Labai sunku, dėde Vidini. Argi nematote, argi nesuprantate, kodėl mes čia? Bet spėti iš tikrųjų, atrodo, kad įmanoma. Jotai, kaip  manai kaip ten bus parašyta? - neslūgo raidės B temperamentas.
- Jokia čia ne paslaptins. Ogi, jokia! Esame ne už jūrių - marių nuo to, kas vyksta. Ir Asta su Daina ne iš dangaus ir ne šiandien nuleistos. Argi reikia speliopti? Taip ir bus parašyta:Kalbos redaktorė Asta Baranauskienė, o techninė redaktorė Daina Karlonaitė, - ramiai pakalbėjo Jotas, o Vidinis:
- Ar jums dar reikia, kad ten būtų užrašyta, jog abi jos dziedulio dukterys? Anot jo, atšiš, kad jus kur! Ir baikime šitą kalbą.

8

http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif 19. - Palaukite! Minutėle!-

bosuodamas žemiausia nata pabandė nedidelei sueigai ir jos pokalbiui padėti Bronius Maniušis: Va, kalbate apie dziedulio poeziją, jo knygą, kurios dar nėra. Betgi, mielieji, pasitaikydavo, kad ir pats pakalbėdavo. Dažniausia, kai apgėręs, su keliomis girtumo promilėmis smegenyse. Argi nežinote? O pastaruoju metu ir knygos pavadinimą sakydavo.  Na, taip! Eilėraščio sėja. Ir vis: "Maniuši, mano vardą žinai?" "Kaip ir tu mano, Pranuci". Bet jam dar ne gana. "Ir pavardę žinai? - klausia. Kaipgi nežinosi? Garbinga pavardė - vos ne Karlsonas ant stogo, - vėl kalbu  Ir tuomet...
Bronius  Maniušis lyg nepanoro pasakyti, kas tuomet. Lyg iš gilios duobės ataidėjęs duslus jo balsas atsiduso ir nutilo. Pirmą kartą nedidelis  susirinkimas atsikvėpė gilesne ir jautria tyla, kol mažiausiai paslankus Jotas paklausė:
- Ir tuomet  kas, dėde Broniau?
- Ką? - lyg neišgirdo šis ir Jotas vėl pakartojo klausimą
- Ak, va kaip! Kažkas jau pasimeta galvoje. Koks jūsų dziedulio tikrasis vardas patylėsiu, tačiau kad pavardė Karlonas tikrai nereikia abejoti, nes žinau, kad ir dokumentuose taip parašyta -Karlonas. Tačiau įsidėmėkite gerai atsimenu, kad sakęs, jog knygos viršelyje šalia pavardės skliausteliuose bus parašyta Pelėda. Nemanau, kad tai galėtų būti jo literatūrinis slapyvardis.
- Kodėl? - sukluso raidė B.
- Ir, beje, dar įsidėmėkime kitą dalyką, - nesiteikė išgirsti klausimo kalbėtojas. Dziedulis apie save kalba kaip žurnalistą. Suprantate?  Visuomet apie save kalba kaip žurnalistą, - pabrėžtinai pasikartojo Bronius, pasukiodamas galvą ir taip badydamas pamatyti, kas ji girdi-negirdi. Tačiau raidžių trijulė buvo atidi, o Vidinis taip pat suklusęs.
- Ir ką tuo nori pasakyti?
- Ne pasakyti noriu, o paklausti ar, tamstele, toji Pelėda nebūsi pats? Vidinis be vardo? Negirdėta - nematyta, kad taip galėtų Lietuvoje būti. Ir mano ausim visai natūraliai atrodytų išgirdus, kad kaip ir kiekvienas esi su vardu, būtent - Pelėda Vidinis. Ką pasakysite?- panoro Bronius paklausti raidžių trijulės.
- Ar reikia suprasti, kad knyga leidžiama bendromis dziedulio ir dėdės Vidinio pastangomis?
- Būtent taip suprantu, - atsiliepė Bronius. O ką pasakys ponas Vidinis, manau, kad mums visiems bus įdomu. Tik tegu nedeklamuoja kažkokios nevykusios epigramos ar... Nežinau net kaip pavadinti. Na, paklausykite:

Jį nupiešė kaip velnią.
Atpažino.
Ir pasakė, kad dabar
Be grimo.

- Mes piešiame ne kaip velnią, bet ...hm, regisi, būsimoje knygutėje surandame poetą Pelėdą Vidinį. Tiesa, dar vis  su grimu. - tarė raidė A: - Panašu, kad tas pats autorius parašė ir kitą, kaip čia dėdė Bronius sakė, ne kokią epigramą. Būtent:

Vis gąsdino,
Girdi, įkas kitus.
Pabandė
Ir nukando sau ūsus.

- Kad ir nejauni, o ir dziedulis, ir dėdė Vidinis abu be ūsų, - ne jai būdinga kalbėsena rimtai sušneko raidė B ir vėl Vidiniu: - Iš tikrųjų, dėde Vidini, jeigu taip yra, kaip manote, ar galim lengviau atsikvėpti. O kodėl lengviau, te pasako ar A ar J. Jų palengvėjimo atodūsiai netgi, ko gero, prasmingesni negu manasis. Jotai, ar ne taip sakau? Jeigu kažkam kyla mintis netgi nedidelėje knygutėje pasislėpti, kodėl turėtume gėdytis, kad surengėme tokio, tarkim, konspiracinio pobūdžio pasitarimą?
- Laikas ir tau mąstyt galva, o ne uodega, - atsiliepė Jotas, bet taip, kad buvo aišku, jog reikia palaukti jo kalbos tęsinio. Žemaitės Vingių Jonas, regisi, buvęs net skubresnis, negu Jotas, tačiau šis buvo protingas. Net jo žodžio laukti nebūdavo nuobodu. Dabar jis taip:
- Mūsų toks pasitarimas ne dėl Spalio revoliucijos, ponai, kada kelti maištą. Mums iš tiktųjų atrodė, kad išmestas eilėraštis niekuomet neatsiras ten, kur jis turėtų būti. Ir dabar suprantu, kodėl Vidinis mums parode dar dvi personas - į dziedulio dukteris Dainą ir Astą. Viena išmetė -vieną, kita - kitą, pirmoji vėl panoro pranašesne būti - išmetė dar vieną, Kita atsilygino tuo pačiu. Lenktynėse proto reikia mažiau negu ištvermės ir štai matome, ką turime.
Visi nujautė, kad pirmasis privalėtų atsiliepti Vidinis, kuris, atrodo, tik ir laukė tokios progos, kad be įmantrybių pasakytų tai, kas sudėta eilėraštyje Mokėjau būti.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar.
Karai pasibaigė,
O atgimimai irgi
Po sodus vaikšto SAVYJE.
Ką randa
Viskas jų.

Žiūriu į Vakarus. Rytus...
Nei šaukia, nei skandina.
Bet suprantu
Ir ten manęs nėra.
Karai pasibaigė,
O atgimimai irgi
Po Europą  vaikšto jau.
Ką randa
Ima sau.

Mokėjau BŪTI,
O NEBŪTI mokausi dabar...
( Mokėjau būti 2008-01-06)

- Čia tavo ar Pranucio?
- Labiau panašu, kad tai tavo, Jotai. Toks, kaip reikiant dar neparašytas. Ateis laikas ir bus suprasta, kad niekam nesvarbu, ar jis Pranucio, ar mano. Visi norės žinoti, kad jis tavo ir plos, peiks arba tylės.
- Norsi pasakyti, kad poezija jau parašyta. Kad ji, kaip ir kiekviena reiškinys, jau baigiasi?
- Bėda, kad Lietuvoje labai vėlai išmokome ją užrašyti. Net neatrodo, kad Vytautas Didysis, ar, sakysime, karalius Mindaugas, turėjo savo poetus. Nedaug jiems, regis, bereikėjo - tik užrašyti. Et! - sunkiai, visa krūtine atsiduso Vidinis, o netrukus dar kartą: - Et, būtų prie savęs turėję Daliją , ar Ražą,, ar Giedrę, ar Kaiplietų, ar... Argi visus išvardinsi, juolab, kad taip elgtis net prasmės nėra, nes jų jau, deja, šiems didžiavyriams neparekomenduosi.

9

<                          20. Niekas iš kambarėlyje

susirinkusių neskubėjo skirstytis ir išeiti, net Vidinis, todėl kažin, ar reikėjo Jotui taip uoliai stengtis, bet jis manė kitaip:
- Ne, ne! taip lengvai šį kartą neišsiskirstysime, - kalbėjo. - Nėra argumentų, kurie įtikinamai paaiškintų, kodėl tokia nemenka krūva eilėraščių nepateks į Eilėraščio sėją. Asmeniškai bandžiau suvokti, kuo anieji geresni ir man tai padaryti nepasisekė. Nemokėjo, o gal nepanoro ir Šventoji pasakyti, kodėl taip atsitikę.
- Ligoninėje gi, - įsiterpė Vidinis.
- Betgi ne lavoninėje,- aiktelėjo raidė B, tačiau netrukus atsitokėjusi: - Atsiprašau, man taip išsprūdo, tačiau įdomu, kodėl jai taip netikėtai prireikė ligoninės. Labai netikėtai...
- Ar ir vėl kažkokie įtarimai?- pasiteiravo Vidinis.
- Ne, ne! Dieve gink, ne! Bet kažkodėl jaučiu, kai paėmusi rankoje Petro ofseto spaustuvės leidinį, nesugebėsiu atsikratyti jausenos, jog vis tik rankose laikau  Šventosios išsuptą kūdikį.
- Kodėl tik išsuptą. Pirma reikia gimdyti, kad galima būtų įdėti į lopšį ir pasupti?
- Dėde Vidini, žinau, ką kalbu. Būtent  apie Šventosios išsuptą kūdikį Na, tegu ne tokį, kokio ji tikėjosi, bet... Kodėl galėčiau nepamanyti, kad gal nepasitikėjimas ja buvo pernelyg jai skaudus. Ar ne todėl ir ligoninės prireikė?
- Kaip taip sugebi, B? Viešpatie, na, ir jaunimėlis! Lyg nežinotų, kad Lietuvoje vis dar yra bent viena bažnyčia. Na, užmirškime kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Užmirškime net Vilniaus arkikatedrą su jos uždarytomis durimis, neįsileidžiant net mirusio prezidento. Betgi yra dar bažnyčių ir kitur. Kad ir Griškabūdžio. Miniu ją, kad neretai girdžiu pagiriant ir mūsų aplinkoje.
- Nebent tik tuomet kai ponas Jonas būna. Tačiau dabar nepasakyčiau, kad jis dažnas,- taikliai mestelėjo raidė A, tačiau B gerokai atkaklesnė:
- Aš ne apie tai. Jūs žinote, suprantate, kad ne apie tai. Aš apie  kažką tokio, kas ir jums, dėde Vidini, geriau, nes sunku neįtarti, kad nesate būsimos knygelės ir jos atliekų poezijoje. Argi bloga, kai poezijos žmoguje būna daugiau?
- Eilėraščių gali būti daug, o poezijos juose - nei kvapo. Ė, neužmirškime, ko nereikia užmiršti. Ir nereikia manyti, kad kažkas iš mūsų sugebame pasakyti, kas ji, Poezija,- kalbėjo Vidinis kuisdamasis aplink save, tai lyg kažko paieškodamas, tai taisydamas drabužį, bet paskui ūmai atsitiesė, išsilygino ir :
- Man laikas prie savų reikalų. O jūs murkdykite, juodinkite mudu su dzieduliu įtarimais, kurie bent jau dvasiai sveikatos jums  tikrai neduos.- Žengė žingsnį, kitą ir jau laikydamasis už durų rankenos: - O Šventoji? Taip, ji nuostabi. Tai iš tikrųjų šešiasdešimt šeštoji biblijos knyga. Ji tik viena, matyt, dabar težino, kiek savyje surinkus visa ko. Šia prasme mudviem su dzieduliu geriau pasisekė negu karaliui Mindaugui ar Vytautui Didžiajam, kurio galva irgi jau buvo pasiruošusi priimti karūną. Šventoji labai mėgsta padeklamuoti kažką iš sapnų, dažniau gal:

Tiek daug sapnų!
Net nežinau, kuriais tikėti.
Net įsiminti juos visus sunku.
Tačiau matyt,
Kad jiems labai reikėję
Ateit, pasišnekėt,
Pabūti su manim.
Aš pats sakydavau nereikia
Klaidint savęs užmigusių vaizdais
Klajoja smegenys po atmintį, po laiką
Ir džiaugiasi ar pyksta
Savo išraiškos ženklais.
Dabar tikiu tai ne vaikų žaidimas.
Taip laiką, atkeliaujantį iš ateities,
Išėjęs pasitikti kalbina likimas.
Ten žaibas blyksteli,
Ir mano metuose jau laikas pripažinti
Sapnai, tai tie laiškeliai iš toliau,
Kurie už laiką būsimą
Anksčiau ateina...
  (Sapnai, 2008-01-05)

-Taip, bet nors ji deklamuoja lyg sau, lyg iš sapnų, bet iš tikro ne sau. Man irgi ją labai patinka klausyti, o Pranucui gal net labiau.
Ir kambarėlio durys užsidarė už išėjusio Vidinio nugaros.

10

<                                21. - Ne ta koja

iš lovos išlipo dėdė Vidinis,- nenusiminė raidė B. - Ką pasakai, vaizduoja, kad nenori suprasti, o iš tikro? Nei kurčias, nei kerpėmis smegenys užėję.
- Mieloji sese, gal patylėtum? Bent truputį. Kol kuris suprasime, ko norime. Kad ir iš dėdės Vidinio. Na - ko? Kad šiuos eilėraščius paredaguotų? Jeigu ir taip atsitiktų, jie nebus to lako eilėraščiai. Bet dar svarbiau, kad jie nebus išsakyti, kaip tuomet pajausta, - prabilo santūrioji A, kuri nemokėjo išeiti iš savęs ir daug kuo buvo panaši į Jotą, tačiau mažiau negu Jotas paisė kas ką apie ją mano. Nesidrovėjo pasakyti tai, kas užgulę sielą ar mintis ir, žinoma, savyje nešiojo daugiau motinos dalios, kuomet labai svarbu poelgiuose išlaikyti dvasios tvarką. Jai nepatiko sesers išsišokimai, tačiau žinojo, kad reikia patylėti, jeigu nenori pabloginti padėtį, sulaukti dar blogesnių pasekmių. Jos vėjavaikė sesuo B lyg priešingybė, tačiau visiems ji reikalinga, nes neatrodė, kad be jos kas galėtų būti neišauštų rytas, neįdienotų, nesutemtų vakaras, o jeigu pavyktų nusiteisti nakčiai, tai, žinoma, be žvaigždynais apsėtos erdvės. Tačiau keista, kad prie širdies glaudė eilėraštį dėl kurio kitiems galvos neskaudėjo, vadino savo kurmiu ir lyg taikėsi jį padėti būsimos knygelės pirmuose puslapiuose.

Nepakeliui man, pone, ne!
Į dangų tu
Prie mūzų, angelų,
Prie Viešpaties glaudiesi.
O aš jeigu judu
Tai - po žeme.

Girdžiu peiki:
Ne solidus
Ir šiaip gi žemės kurmis.

Iš šventraščio nemėtau, pone, žodžių -
O žemės irgi juk nedaug -
Pražiojęs piniginę
Prarytum, nepajutęs skonio.
Ir vis dėlto, o Dieve,
Nepašauk manęs aukštai.
Aš žemės kurmis.
Ir juodžemyje kaip naktyj
Žvaigždynais meldžiasi dangus
Ir aš kartu su juo
Ir savo angelais.
  (Kurmis 2007-03-08)

- Ak, kaip jūs visi manęs nemylite! - atsiduso raidė B. - Aš galbūt irgi, nes man smagiau patiktų būti raide K, nuo žodžio kurmis, negu raide B - beždžionė. Bet tikiu, kad vieną kartą suras mane ir mudu protingiau pasišnekėsime. O galbūt ir Kurmiene tapsiu.
- Argi su tavimi susišnekėsi, jei sugebi torpeduoti netgi mūsų pirmą konspiracinį pasitarimą.
- Torpeduoti? Aš? Nevaidink Jablonskio, Jotai! - ir ūmai užsičiaupė, sukluso ir taip triukšmingai praplyšo džiaugsmu, kad sudžeržgė vienintelis kambarėlio langas, o storu sluoksniu sumėtyti ant grindų popieriai pakilo paskraidyti ir nusipurtyti dulkes. Ir Jotas, ir A, ir Bronius Maniušis nesuvokdami, kas atsitiko, sprogino akis, net neįtardami, kokiu siurprizu tai galėtų pasibaigti. Ir štai raidė B, regisi, jau net ramiai, mįslingai, įeidama gilyn į save:
- Aš beždžione? Taip? Na ir bala nematė, kad dar ne Kurmiene, bet ir būdama tokia, jau žinau, kaip vadinsis mūsų išleista knyga. Aš žinau.
- Tu viską žinai. Nėra, ko nežinotum.
- Dar man bus laiko viską žinoti. Suspėsiu. - Ir beveik reikalaudama: - Pripažinkime, ponai, kad labai negražiai pasielgė dėdė Vidinis, atsukęs mums nugarą ir užtrenkęs duris. Tai kodėl tokį dalyką turėtume nutylėti? Na, kodėl? Todėl tebūnie mūsų knyga įvardinta, kaip Negraži pelėda,- pasakė nugalėtojos, bet ramiu balsu  raidė B ir jau vėl kaip anksčiau triukšmingai, drebindama vienintelio kambarėlio lango stiklus: - Šit kaip! Ir prašau daugiau netriukšmauti!. Jeigu jau tenka torpeduoti, tai- še! mielas dėde Pelėda Vidini, pasiimki, ko nusipelnęs!...
Matyt, kitiems reikėję bent nedaug tylos susikaupimui, tačiau jos nereikėjo raidei B. Greitai apžvelgusi susirinkimo dalyvius, buvo tikra, kad padaryta daugiau negu tikėtasi ir dabar skubėjo į Negražios pelėdos knygutės maketą sudėti jai rūpimus kūrinius; -
- Šį dedu šalia Kurmio, kad nepasimestume. Kita vertus, te ir mano ašaras mato. Argi paslaptis?

Priverkiau pilnas akis.
Ir išplaukė kartu su įdubom
Kaip luotai, burių nepakėlę -
Per klonius, per kalvas, girias
Ir netgi kalnus.
Priverkiau,
Oi priverkiau akis pilnas...
Pakilo debesys, bijodami sušlapti,
Atsidaužė audra į luotus -
Visas pasaulis ašarotas.
Ir klausia dievas, kas esu?
Nežino, nesupranta tėvužėlis,
Kad pasakas lietuviškai
Iš Biblijos seku.
(Iš Biblijos lietuviškai. 2008-03-11)

- Oi, sesule, kaip norėčiau, kad nors vieną ašarą tavo akyse pamatyčiau. Bet turbūt neteks man tai pamatyti ir tokią džiugią naujieną sieloje patirti. Neteks,- nelinksmais žodžiais, bet smagiai pasakė raidė A. Ir apglėbusi per pečius: - Kas, sesut, tave tokią sumeistravo? Kas?


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA