Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA


NEGRAŽI PELĖDA

11 20 39

11

:writing: http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif    22. - O! pirmą kartą judvi

taip arti matau. Iš pirmo žvilgsnio, ko ne dvynės, bet - ne. Ko ilgiau žiūri, tuo nepanašesnės. Mudu su Algiu panašesni.
    - Mes jį pažįstame? Algį? - ko ne žodis į žodį atsiliepė A ir B.
    - Bajoras. Tokį kambarėlį kaip mano šis, į kišenę įsidėtų. Dvyniai su Algiu. Išvaizda panašūs, o gyvenimu... Bet, et! nereikia man į prisiminimus kulniuoti. Tik kad kartais jie prieš valią ateina,- liudijo savo gyvenimo žiupsnelį Bronius Maniušis. O nugyventa nemenkai, jau septyniasdešimt aštuntus grumuliuoja: - Ot, kalbėjote apie Griškabūdžio bažnyčią. Esą, gera. Kažin, jeigu būčiau paklausęs tėvų, kaip atrodytų dabar manoji bažnyčia?
    - Norėjo, kad būtumėt kunigu?
    - Ir dar kaip norėjo! - Ir apieškodamas visas kišenes: - Jeigu galima, užrūkysiu, - ir tęsdamas, ką anksčiau pradėjęs: -  O kiek daug pamokslų būčiau pasakęs. Kunigai kažkodėl nesuvokia, kad niekas taip nesujaudina žmogaus smegeninės, kaip eilėraštis. Ypatingai, jeigu jis blogas.
    - Apie ką jūs?
    - Taip, taip. Ruošdamasis pamokslui pasiimčiau blogiausią eilėraštį. Tuomet gali skaityti ir rodyti parapijiečiams, kas ne taip. Taigi, visi eilėraščiai reikalingi, net tokie Kaip 2x2. Jūs jo net nepastebite, o be reikalo.

... O priekaištai į širdį sminga
Ir skauda taip,
Kad - ačiū Dievui!-
Net pasijaučiu,
Jog GYVENU.
Nebarkite,
Kad apie Mirtį parašau dažniau.
Šalia mes esame
Ir nemanau, kad apie kitką
Galėčiau pakalbėt sklandžiau.
Dainuoja ji,
Ir aš su ja kartu.
Ir nuostabu, kad su daina
Man šitoj kompanijoj
Ne nuo bo du

    - Ypatingai, kai esi bažnyčioje, - neiškentė raidė B, tačiau Bronius nepaisydamas jos, užbaigė:

Kiti dar sako, kad išmokti kiniškai sunku,
O besarmatėje mirty
Ir kiniškai kalbu
Kaip dukart du.
(Kaip 2x2, 2008-01-08)

    - Rūkykite, dėde. Jeigu tik jums į sveikatą, o mes prie visko įpratę.
    - Tuščios kišenės, Jotai. Tuščios. Skurdas irgi saugo žmogaus sveikatą, - atsiliepė Bronius.
    - Suprantu, jog reikia džiaugtis, kad ne kunigas, - tarė raidė A ir pasiteiravo: - O iš kunigų seminarijos turbūt išvijo dėl panų?
    - Tai kad iki jos nenuėjau. Iš Salako į pedagoginį institutą atėjau, bet neilgai pabuvau. Po metų išvijo. Bet irgi ne į tuščią vietą. Paskui daug metų kartu su Lėlės teatru pagyvenau. Vis ant ratų, ant ratų. Po visą Lietuvėlę mano teatrai. Po visą. O iš ten jau į prezidentūrą.
    - Į prezidentūra?! Argi galėjau pamanyti,- vėl stebėjosi raidė B.
    - Tai dabar taip prezidentūra, o anais laikais - Meno rūmai, - pasakė Bronius ir vėl pradėjo neršti kelissyk išvaikščiotas kišenes, tačiau pastangos surast, pasak jo, net apčiulptą koncigarą ir vėl buvo bergždžios. 
    - Tai apie ką aš čia? Aha! netikėtai, kaip jam regėjosi, sulaukęs raidžių trijulės dėmesio, pasakojo Bronius: - Taigi, apie mirties poeziją. Labai gerai pastebiu, kad išbrokuotuose eilėraščiuose daug mirties. Ir sakau - ne dziedulio Pranucio ir dėdės Vidinio kaltė, kad Asta ir Daina nenori jos įleisti į knygelės puslapius. Matyt, teisingai elgiasi, nes pasakyta, kad nereikia prasidėti su tokiu, jeigu nenori pats tokiu patapti. Va, kodėl tiek daug šitoje poezijoje makulatūros! Ir nemanau, kad kitaip galėję būti. Taip savo tėvą dukterys gelbsti nuo mirties. Va! ir šito eilėraščio nebus knygelėje, o paklausykite - ir ausims skamba ir mintyse ne ankšta:

Kada rašau, tikiu skaitys!
Ir pamanau supras mane.
Te šneka, džiaugias sakinys,
Išauklėtas baltų dvasia.

Tų vieškelių dabar tiek daug
Daugiau išeina, negu grįžta.
Ir aš išeisiu lauk, nelauk,
Tik nemanyk, kad į jaunystę.

Dievulis žino, kaip ten bus
Gal dūmais nykdamas pakilsiu,
O gal toks mielas ir gražus
Po pamatais gimtų namų
Dvasia it akmeniu parimsiu...

O kai rašau, tikiu skaitys!
Ir būsiu savas kiekvienam.
Tik ar nemiršta sakinys
Net ir eilėraštyj manam?
  (Kada rašau 2007-02-24)

12

:writing: http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif     23. Nežinojau, kad Vidinis

išėjęs į trijų raidžių pasitarimą Broniaus Maniušio bute. Griozdiškai didelis devynių aukštų namas pastatytas beveik ant stataus šlaito. Tai tarybinių laikų pastatas, viduje prikaišiotas vieno mažyčio kambario butukais. Nelabai paisiau, kur Vidinis apsiverčia, svarbiausia, kad, ačiū die, ne ligoninėje.
    O gal šoktelkime alaus bent po bokalą išgerti? Naujininkuose nėra ką daugiau veikti, - ruošiausi pasiūlyti išeinančiam Vidiniui, tačiau susilaikiau atsiminęs, kad veiklos šiuo metu daugiau negu bet kada. O ir ligonis, deja, man labai netikėtai atsirado ir neduok Dieve, kad iš ten pasiimtų į dangų.
    Mano kelias buvo tolimesnis negu Vidinio, tačiau irgi nedaug truko, kol prie Panerių ir Dariaus - Girėno gatvių sankirtos nusileidau į tamsią,  kampinio namo požeminę patalpą. Nelauktai nustebino, kad prie durų pasitiko Jis, kuris man buvo nepaprastai reikalingas, tačiau per ankstesnius susitikimus būdavo šaltai atkarus, sausais sakiniais pastumiantis atokiau, kad nedrumsčiau jo dvasios ir jam nereikėtų gaišti laiko. Dabar atrodė, net laukė manęs ir, beje, labai nekantriai. Ištiesęs rankas ir sugriebęs sugrubusias šaltyje manąsias, spaudė delnais ir paslaugiai vedė kažkur gilyn į patalpą.
    - Mane vis daktaru vadinate. Daug metų, kai dirbu šį darbą ir įsitikinęs, kad neblogai jį išmanau. Bet kad kas vadintų daktaru, o!... Ne, taip iki jūsų niekuomet nebuvo. Esu meistras, lig šiol maniau, kad, beje, labai aukštos kvalifikacijos, kadangi elektroniką paklūsta tik geram meistrui. Na, ir iš tikrųjų, visuomet su ja sutardavau. O štai ši knyga... Nežinau, net kaip pavadinti ją. Bandžiau suvokti, kur pagaminta, tačiau irgi nesiseka. Bet kad tai aukštos kvalifikacijos gaminys, žinoma, abejoti netenka. Kaip pas jus jis atsirado?
    - Tai dovana. Ypatos dovana. Seniai besimatėme su juo. O ar kada pasimatysime, irgi nežinia. Kartu su juo keliavome Džene. Taip vadiname Radijo karietą arba tiesiog karietą.
    - Sakote, Radijo karieta. Vadinasi, radijo bangomis? - domėjos meistras.
    - Neatrodė, kad "Dženės" išvaizda ypatingai skirtųsi nuo mums įprastų karietų. Išvaizda net prastesnė, bet kuomet įeidavome į jos vidų, o!.. Tuomet ir suvokdavome tai, ko nepapasakosi. Ten kaip dvasioje. Bet apie tai nedrąsu kalbėti, nes žinau, kaip greitai atsiranda įtarimai, kokiomis galvos ligas persirgęs, bet, deja, vis dar neišsigydęs.
    - Ne, ne! Tokių įarimų iš manęs nelaukite. Tačiau jeigu man nepavyktų suvokti jūsų keistuolės sandarą, pažadu, kad tuoj pat paliksiu savo specialybę ir prašysiuosi, kad įdarbintu kiemsargiu, - pasakė požemių pašnekovas ir šyptelėjęs: - Dabar pas savo pacientę einu užsidėjęs baltu chalatu.
    -Turbūt, apsidžiaugia?
    - Nežinau, bet atrodo, kad jai ne tas pats kaip su ją elgiamasi ir net reaguoja į aplinką, - pasakė, tačiau jautėsi, kad meistrui rūpi paklausti daugiau, bet vis dar užtrunka lyg baimindamasis savo klausimo. Atidaręs spintą, išėmė iš jo baltą chalatą ir pradėjo vilktis.
    - Jeigu jūs netikėtai pasakytumėte, kad jūsų knyga suvokia kalbą, tai mane galutiniai priblokštumėte. Ligi šiol maniau, kad mano pacientai tegali tik užrašyti mūsų kalbas ir kad ir po šimto metų jas atkartoti, bet kad mąstytų, savarankiškai samprotautų...
    - Todėl ją ir pavadinote keistuole? Betgi apie tai jau esu kalbėjęs. Taigi Šventoji.
    - Žinau, kad apie tai kalbėjęs. Ir taip vadinęs ją. Todėl ir stengiausi atitolti.  Visaip gi būna. Kai kurios ligoninės aptveriamos aukštomis tvoromis. Ir turbūt ne todėl, kad tvoromis aplinką puoštų.
    - Dzieduli! išgirdau iš  gilumos:- Dzieduli! Ateik gi! Aš tavęs laukiu. Labai!
    - Na va! O sako stebuklų nėra!- atsiliepė į Šventosios šauksmą  meistras ir kažkodėl man pasirodė, kad jam mielesnis būčiau, jeigu jį vadinčiau daktaru. Bet tai dar ne viskas. Ji tuoj eilėraščiu prakalbės. Beveik tuo įsitikinęs, - ir atidžiai sužiuręs į  akis: - Jūs iš tikro poetas?
    - Aš?
    -Suprantu, kad taip. Dzieduliu šaukia. Ir man prisakiusi, kad  būtinai išmokčiau bent vieną dziedulio eilėraštį, jeigu man rūpi jos sveikata ir kilnesnis mudviejų bendravimas.
    - Mudviejų?
    - Ji taip apie mano ir jos bendravimą, - kalbėjo daktaras, paimdamas iš spintos dar vieną chalatą. Supratau, kad juo reikėsią apsivilkti man.
    - Na ir kaip? Išmokote?
    - O ką galėjau daryti? Teko.
    Apsivilkau paduotą chalatą ir abu balti kaip gulbinai išėjome pas Šventąja. O ėjimas liko įsimintinas ir, sakyčiau, pirmiausia dėl to, kad pirmą karta išgirdau, kaip meistras deklamuoja eilėraštį ir, beje, tiesiog puikiai. Priklausė, matyt, tai nedidelei žmonių mažumai, kurie bet kokį darbą, nemokėdami daryti bent kaip, atlieka tik labai gerai. Tuomet net nepagalvojau, kad meistro - daktaro padeklamuotas eilėraštis paimtas iš tos jų šūsnies, kurie nepateko į Eilėraščio sėją.

Dažnaii prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę...

O gervės!
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskristi
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
  ("Gervių laiškai, 2008-01-28)

13

:writing: http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif                24. Neiškart suvokėme,

kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Niekuomet nemėgdavusi pabūti viena, Šventoji net pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje, kur mažiau triukšmo ir žmonių akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti nelengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė kur panori, ten ir glaudžiasi, nejausdama nepatogumų, bet dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Retsykiais kartu, bet dažniau atskirai, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet nusileisdavo į save, kaip sakydavome į Savęspi, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: viskas, kas protinga, yra tikra...  Raidė A irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio didesnio rašto autoritetais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei  Kasdienybė, greitai išgirdome pažertas citatas iš ten:

    Netinku lentynėlei nei  vienai
    Tai spalva,
    Tai faktūra
    Tai gabaritais.

  Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokėme, kodėl, perskaičiuosi knygą, nepasako, kad, girdi perskaičiusi. Tokių, taigi perskaitytų knygų jai nesama, nes ir pati neretai sako, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad jie išsemti vien dėl priežasties, kadangi, pasak jos, knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauna kitokias prasmes, o juo labiau besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats  ne kartą ėmiau į rankas Dalijos Kiliesienės Kasdienybę, norėdamas  susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors, atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė. Kad ir taip:
  Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies  duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino  gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
  ...Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš akių, kuomet Šventoji pasiprašydavo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąją, žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Gerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
  Tačiau tądien užsitęsęs apie laukiamą iš spaustuvės knygą sujaukė protą svetainės kambaryje įsišėlė senai taip girdėtas triukšmas. Visi mintimis buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje, ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, kol visi supratome, kokie atžarūs, neteisingi, savanaudžiai esame. Ginčai už,Šur  kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Būtas  šurmulys užgeso tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko. 
  - Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
  - Atleisk vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
  - Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo sielą. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
  Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
  - Žinai gi, Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau  supranti, kad jis labai kitoks, pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo  Ir vis dėlto

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis  žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome   
Kad vis dėlto - Knyga.
  ( Ir vis dėlto  2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar  bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...

14

:writing: http://s4.rimg.info/3e84c87b86e51722ca31737f7325ecf9.gif       25. Pirmosios knygos laukimo

šurmulys užgeso, jo lyg nebuvo, tačiau dar blogiau, kad nebuvo ir išminties, net kolektyvinės, kaip mūsų - nežinojome ką reikia daryti. Ir nors sakoma, jog nėra padėties be išeities, tačiau taip pasakyti daug proto nereikia. Ir raidžių trijulė su Kandžiumi, žmona Leokadija  ir aš su Vidiniu pasijutome įbridę į nežinią kur kreiptis, pas ką eiti ir prašyti  pagalbos?  Per netrumpą laiką, kai buvome su Šventąja, kažkodėl nei karto nepagalvojome, kaip reiktų elgtis jai sunegalavus. Taip tik todėl, kad atrodė absurdiška manyti,  jog Šventąją galėtų ištikti bėda. Nesunku atsiminti, kaip jį atrodžiusi, kuomet ponas Ypata ją įteikė kaip dovaną, vadindamas Segtuvu - Knyga. Per šį laiką ji nepastebimai atitolo nuo anosios išvaizdos, bet svarbiausia, kad tapo sąmoningai veikli. O kaip, iš kokių šaltinių šią veiklą sukaupė, matyt, tik ponas dievas težino. Nors, atrodo, pradedame suprasti, jog tas pats ponas pasirūpino, kad Šventosios paslaptis būtų išsaugota mokslo pasiekimais. Tai, ką matom Šventosios veikloje, neatrodo neįtikėtina ar vertu stebėjimosi dalyku. Jau senokai visuomenės sąmonė pripratinta prie stebėjimosi vertų dalykų, sukurtų žmogaus veikla ir, it pražiota burna, laukia vis naujų skanėstų. Aukštos kokybės atradimais prisotintas gyvenimas prarado nusistebėjimo efektą. Paprastai, kasdieniška savo būtimi laukiame tolimesnių mokslo skydžių į nežinią ir iš ten ateinančių žinių. Laukimas nebūna dykas: ieškok ir surasi. O toks nusiteikimas sumenkina efektą atradimų, kurie neabejotinai to verti. Mudu su Vidiniu ne išimtys, bet mūsų dalioje labiau stebėtis, matyt, reikėję tuo, kad Šventosios Būtis pati savyje sugeba sukaupti mokslą, visą jo mokslinį personalą ir industrija, kurių pastangomis atsiranda proveržiai į nežinomybę, kurių dėka pono Ypatos dovana nužengė nuo Segtuvo - Knygos iki Šventosios arba kaip mes sakome -  iki tapsmo Šešiasdešimt septintąja Biblijos knyga. Tai pati save kurianti Būtis. Neįtarsi, kad ji biologinė, bet vis dėlto būti, bendrauti su biologine Būtimi jai nepaprastai svarbu. Ir ši svarba abipusė. Šit tas atvejis, kuomet  jautriau suvokiame, kokia skaudžia lemtimi per mūsų galvas trenktų dievai, atimdami iš mūsų Šventąja. Beje, juos, t, y. dievus, atsiminiau ne tik tąkart.
  Tik dabar nepamenu, ar su Vidinio, ar be jo paramos parašiau, mano galva, nelabai bloga eilėraštį nepaisant, kad  jį skaitę pasakydavo, jog, girdi, labai nesuprantamas. Argi?

Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Juose jiems šurmulys kažkoks ... ir tik -
Lyg bitės dūgztų,
Miškas oštų,
Tačiau jei bet kuris iš jų parodo,
Kad moka prasmėmis skaityt,
Tuomet atsikvėpiu
Vaivorykšte dangaus,
Net nepamatęs, kad jos ten nėra,
Bet krankia varnas,
Prietelius manasis
Gražiausias paukštis tėviškės miškų,
O jam iš mano rankų
Ir Šventoji uždainuoja  -
(Paskutinioji,
Šešiasdešimt septintoji)
Biblijos knyga:

    "Netikėt negali -
    Mano namas prie kelio.
    Čia ateina pabūti
    Pasauliai visi.
    Oi aukštai, oi aukštai
    Skraido mylimas varnas,
    Jam dainuoja Šventoji knyga.

    Man galbūt net nebus
    Pasakyta čia būti-
    Plėšo vėjai likimais
    Ir knygų lapus 
    Bet tikiu, net žinau
    Mano mylimas varnas
    Apkabins ir dangum prisiglaus.
.............................. .....................
.............................. .....................
Dievai dar neišmoko mano žodžių,
Bet šventos knygos -
Jau.
  (Šešiasdešimt septintoji ,  2010-01-22)

  - Ką darom? Juk kažką reikia daryti. Kaip čia taip - liūdėti, sielvartauti ir nieko nedaryti, - ryžtingiausiai pasirodė Leokadija, tvarkos rūpesčiais kasdien apvaikščiojanti namus.
  - Vadinasi, nuojauta neapvylė? Vadinasi, ne be reikalo čia atskridau.
  Ir  tai buvo pro balkono duris įėjęs varnas Golius. Smarkiai pasidažęs, nusispalvinęs, išsimarginęs, apsiavęs šviesių vyšniavos baltos spalvų batais. Net sunku pažinti, kad tai jis.

15

:writing: 1-as įtarpais,

                                              3 Ar tikrai Aš?

Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko atidavęs kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad be Vidinio per transindukciją paramos, būdamas prie ąžuolo, nesugebėjau atsiminti, kuo lietuviui įsimintina spalio 27 oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad ne vienus metus, vartydamas Lietuvio kalendorių, ne karto nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias pažymėtas tik Ramojus vardadieniu.  Su juo, kaip įprasta, buvau susitikęs Saulės patekėjimo laiku ir kaip tyčia teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateiti tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko trūktų, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, kad to užtenka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir užtenka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis, o kitos nuomonės tavo sąmonėje nespalvina nei matomų daiktų, nei reiškinių. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais pertvarkyti gamtą ir žmogų bevaisiai ir nereikalingi.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją. 
    - Žinau, kad esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas deklamavo Laisvę. Jau žinojau, kad ir ji nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių šis man buvo mielas čigono Makaro Čiuros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio Makarą Čiudrą", negu mano Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai  didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
    Varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius Saulės tekėjimo laiku, bet visais atvejai jų būdavę daugiau - dabar tik jis, varduvininkas Ramojus ir aš.   
Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas..

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas..
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?..
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nesėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta..
Vos tiktai gimsta- jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė ...

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai..
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
-O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni...

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kas jis žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet tai nedidelis niekutis, nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie Eilėraščio sėją Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, tik kitaip apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis rytinis atsisveikinimo su varduvininku epizodo fragmentas kyštelėjo mintį, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės? Kodėl neišgirdau iš gyvenimo išeinančio Vytauto Didžiojo žingsnių, palikus ant galvos neužkeltą karaliaus karūną. Net pasidarė baisu išryškinti mintį ir manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra?
.

16

:writing: (4)                  ĮBRĖŽIMAI ĄŽUOLE   

Kas besužinos, kiek kartų atėjęs prie šio ąžuolo? Jų mano gyvenime nebūta daug, bet esu sutikęs net didingesnių kaip šis, galingai šaknimis įsikibęs į paežerės skardį. Susitikdavome,  apsižiūrėdavome  ir dažnai jie būdavo trankyti žaibų. Mėgsta žaibas kirsti į ąžuolą ir, matyt, todėl, kad drūta jėga tuščiai neeikvoja laiko, ieško sau lygių, kad po mirtino kirčio ir  kitiems, ir sau galėtų pasirodyti, kuo beesanti. Ir vis dėlto bjauru suvokti, kai tokia  jėga trenkiama į ąžuolą, kuris tuo pačiu negali atsilyginti. Suaižytoje, kartais net suskaldytoje  krūtinėje išlaiko gyvastį ir, lyg nusispjovęs į dangų, gyvena taip, kad pagarbiai nenusilenkti jam net  pats Perkūnas negali. Gyvena čia, ant žemės, toliau, arčiau ar šalia žmogaus, nesiguosdami ir nesielvartaudami tokia būtimi. Ir dabar štai pats nesmagiai pasijaučiau, kad atmintis darosi ištižesnė, negebanti susikoncentruoti, atsijoti grūdus nuo pelų. Atrodė, kad išties svarbesni būties reikalai pastumti į pakraščius ir tyčia - netyčia susitelkta prie bebūtinų, pramoginių dalykų mano atveju, prie knygelės išleidimo. Neatrodė, kad kuomet apie tai rimčiau galvojau. Ir jeigu ne dukros, knygelės, dabar laukti nereikėtų
     Laukti?
     - Ko gero taip. Dabar jau, ko gero- taip,-prakalbau į ąžuolą. Bet tik dabar, po visų batalijų su dukromis. Reikėjo joms, kad į tėvo gimtadienį ateitų  su eilėraščių knygele. Tik nemokėjau  suprasti, kodėl ne į Vidinio gimtadienį. Ir tu jau tą žinai, ąžuole. O! Tu labai daug  ką žinai.
     Ąžuolas  buvo ramus kaip skardis, kaip ežeras, kaip visa gira. Apsiglėbiau rankomis krūtinę, per jas girdėdamas pulsuojančią širdį. Supratau, kad ji gerokai įskaudinta. Ir man neatrodė, kad dėl to galėjusi būti kita priežastis net neabejojau, ką  į ją  jautriai įsmilko ir tie didesni -mažesni knygelės parengties spaudai darbai, kurie  man nebuvo malonūs. Nieko geriau nesugalvojęs, pasistengiau juos palikti dukterų rūpesčiui, bet būta tokių, kurie nepakrutinamai priklauso kompetencijai, kuria tegalėjome dalintis tik su Vidiniu. Žinojau ir žinau, kad neteisinga pasiskelbti knygelės autoriumi, bet Vidinis buvo kategoriškas bendraautorystės kratėsi it kipšas kryžiaus, nepatingėdamas mane įtikinti, kad dukroms padės surinkti eilėraščius, kurie nekelia abejonių dėl to, kad jų autoriumi esu aš, taigi Pranas Karlonas.
     - Betgi tai neįmanoma.
     - Neįmanomų dalykų nėra. Reikia tik norėti. O jeigu ką - neužmiršti pasikonsultuoti su Šventąją. Per tuos metus, kai atidavėme jai raštus, ji netgi jų aprašus padariusi. Tyliai. Taip pelė nemoka būti po šluota, kaip jinai dirbdama tokį darbą,- buvo atkaklus Vidinis, tačiau lig šiai dienai nesu pasakęs, kad, girdi, te blusos ant tavo bambos balių kelia, te būnie, kaip tau atrodo. Tačiau mano pasipriešinimas ir budrumas turbūt aprimo, nors priežastis galgi net kita. 
     Būtent anuomet atėjęs prie ąžuolo kažkodėl sumaniau ant jo kamieno išpjauti savo vardą ir pavardę. Atlenkiau lenktino peiliuko geležtę, priartėjau akimis kuo arčiau kamieno, kad geriau parinkčiau išpjovai vietą ir pirmą kartą pamačiau, kad  jis jau išpjaustytas, išskaptuotas, išdrožtas, ištarkuotas geriau - blogiau perskaitomais užrašais ar įžiūrimais piešiniais. Atsišliejau atgal ir, užlenkdamas peilio geležte: argi taip galima, a? Kaip tai galima!
    Vėliau po ilgo triūso perskaičiau ir PRANO  vardą su prierašais prie kiekvienos raidės:

P - piemuo, nes daug ganiau.
R - rašau, norėdamas priminti, kad buvau
A - atrodo, niekas gert nemokė,
      bet pomėgis šis man it dovana. 
      Ar ne todėl nevengiu meilės žmogui,
      Nors, žinoma, nekeikiu ir savęs.
N - namai - ne lašiniais dengti,
      žinojau - katės nesuės.
A -  aš niekad niekam blogo nelinkėjau -
      gražiais atsiminimais gyvenu.
S -  save, paspirdamas lazda,
       paskutinius dantis renku.

Man lig šiai dienai norisi, kad šis parašas kuo greičiau apaugtų žieve, užsilygintu, gal bent taip kažkiek apmalšinčiau medžio skaudulį ir kažkodėl vis baiminuosi, kad kažkas iš saviškio neaptiktų  mano radinio ir nesiimtu triūso perskaityti. Tai nelengva, labai nelengva, bet kai labai nori įmanoma, o nuo pradėto darbo negali atsitraukti. Aš  tai gerai žinau, nes tai vienas didžiausių mano darbų, kuris dar nepaviešintas ir lig šiolei paslaptyje. Tuo metu, kai dukros su Vidiniu, talkinant Šventajai, rengė knygelę, aš ėjau prie  ąžuolo, skaityti ant jo kamienų paliktų raštų ir piešinių.
      Kodėl?
      - Taigi, ir aš noriu sužinoti- kodėl? Bet ar pasiseks, jeigu ir prie ąžuolo būdamas, neatsiminiau  Vytauto Didžiojo išėjimo dienos? Ir reikėjo, kad apie ją per transindukciją primintų Vidinis. Betgi gal tai irgi ne šiaip sau. Juk ir Lietuvio kalendoriuje, ši diena palikta be įrašo, tik su varduvininko atžyma  Ramojus.
Diena trumpa, bet iki prietemos  dar yra laiko ir  grįžti už tvoros į sodą nesinori.
*****

17

Negraži pelėda (5)

                                               Tylėjimas reiškė sutikimą

  - Svetimą priešą matom, bet savojo - naminio, gal aršesnio priešo, gal pavojingesnio kirmino, kiuris  griaužia ąžuolo širdį matyt nenorim- bijomės!
   Laikas jau atsikvošėti laikas!
- Žinau, mielas Juozapai, žinau, kad  tu čia kitur nusitaikęs - į kito laiko kito žmones,  bet priimu šitą  kirtį. Jaučiu, kad jo neatremsiu ir galbūt  tikiuosi, kad  jis taip skaudžiau pritrenks, kuomet  nereiks sekioti nepasiekiamų  dalykų ir viltis, kad gal bent šį tą dar gebėsiu  padaryti ir aš, senatvės žmogus.
                                                       (Iš pasikalbėjimų  su Juozapu - Albinu Herbačiausku)

     Ne pirmas toks kartas, kai žinau, jog būtent rytoj po pusiaudienio teksią palikti šiltai pavasariu ir vasarą apgyventą sodą su nedideliu namuku ir jo pastriekėje įkurtu Pastogės departamentu. Išvykimo datos buvo paslankios - kada atrodydavo, kad patogiau, tuomet ir išvažiuodavome, tačiau visuomet tai atsitikdavo po Bobų vasaros, į spalio pabaigą. Dažniausia būdavo šaltoka, kai sodas nusvilintas šalnų ir krosnyje nemažai malkų supleškinta. Tiesa, krosnies šiluma į Pastogės departamentą nepatekdavo, todėl žvarbesniu metu nakvynės leisdavausi į žemesnę patalpą. Nedaug jos - nuo sienos iki sienos galima perspjauti, bet kambarėlyje nešalta ir nereikia kalenti dantimis ar drebinti kinkomis. Tačiau paskutinė naktis diktavo nusistovėjusią tvarką ir ją praleisdavau departamente, kurio termometro gyvsidabris rodydavo lauko temperatūrą. Pastogės  departamentas priminė savotišką iš lentų sukaltą palapinę svarbiausia, ko iš jo reikalaujama, kad be vėjo ir lietaus ar sniego.
   - Vėl kaip ne žmogus! Ir kada sugrįši į protą, - papriekaištavo Leokadija, lydėdama akimis belipantį laiptais aukštyn. - Pasigailėtum sveikatos. Nemanyk, kad kas atneš ir paduos. Kaulai girgžda, o jis, mat, dar jaunystės vaidinimais užsiima. Spartietis mat! 
   - Nepyk, motin. Nepyk. Vis tiek kartu nemiegam.
   - Užtenka savų bezdalų, - leptelėjo pavymui Leokadija.   
    Įžiebiau šviesą IIjičiaus lemputėje ir it nesavas pradėjau dairytis lyg kažko ieškočiau ir nežinočiau ko. Viskas gan tvarkingai ar bent neblogiau sudėta, kaip visuomet. Kita vertus, nieko ieškoti nereikėję, bet, užkliuvęs akimis lietuvių kalbos žodyną, nelauktai prisiminiau Joną iš Griškabūdžio, paprašiusį paaiškinti, ką reiškia žodis bezdėti. Pamaniau tuomet, kodėl darbštus žmogus tingi žvilgterėti į žodyną, o dabar pačiam tai parūpo padaryti, bet deja, deja - mano Dabartinės lietuvių kalbos žodynas tokio žodžio nežino. Nežino ir kito žodžio, būtent persti. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Matyt, ne todėl, jog jo sudarytojai manė, kad tokie žmogaus organizmo procesai lietuviui nebūdingi. Tačiau ir aš tik dabar, senatvėje, suvokiu, koks tai  dažnas lietuvio organizmo biologinis gyvasties pasireiškimas. Ne, ne todėl, kad pasak Simono Daukanto nu baimės mirusiam bezdalai skambina. Ne, tikrai ne todėl, o todėl, kad nykstant sveikatai pats save suvokiu, kaip bezdalą. Toks suvokimas šįkart pasidarė ypatingai skaudus. Ir tai todėl, jog jaučiau, kiek dar nemažai energijos ir sunkaus darbo reikia, kad galėčiau bent nukopijuoti ąžuolo kamiene kažkieno paliktus įrašus. Bet kol ąžuolas netoliese, galima sakyti, pašonėje, kuomet gali ateiti greitai ir bet kada, nesijautė, kad atsiradus kitokiai būčiai, kažkas pasikeis mano supratime, vertinant   radinio vertę. Buvo tiesiog smagu nesuprantamus įrašus ir brėžinius vadinti ąžuolo talmudu, būti vaikiškai laimingu, kad galbūt niekas tokio lobio neturi ir saugoti kaip didžią paslaptį, o atėjus minčiai užsiminti apie tai bent eilėraštyje, bariau pats save ir ieškojau kūrinėlio, kuris neleistų užmiršti, kokias nuotaikas išgyvenu. Tuokart  tokiu kūrinėliu tapo eilėraštis Šitoj šaly.

Šitoj šaly tėra tik vakaras
Nelyg dienos užgesęs pakraštys,
Tačiau ir čia gyvenimas,
Džiaugsmingai pasupa viltis.
Yra daug laisvės žvelgti į save
Ir nematyti, kaip atrodo laikas -
Eini kaip takeliu raukšle
Pabėgi,
         nukrenti,
                    keliesi vėl
Ir nejauti,
Kaip ant kaktos, ant veido laikos
Žemėlapiais išmargintas
Gyvenimas žmogaus.
Šešėliai į Rytus nuvirtę,
Po kojom nešiugžda žolė sausa,
O kojos tykios tykios -
Gal kiek svarbesnė priekyje išėjusi lazda...
Giedojimas bažnyčių sklinda iš visur-
Čia niekas nepaprašo, kad užaugtum.
Čia ir kalnai net pritūpia
Esą, norėjai būt Žmogum,
Tai pažiūrėk atgal
                     ar būti juo pavyko...
     
     Atsisėdu prie  stalo, pakilnoju užrašus, kuriuos pasiryžęs pasiimti į Naujininkus ir prie jų dar pasėdėti, parymoti, pakinknoti, tikintis dailesnio sakinio ar raiškesnės minties, o jei ne -  atiduoti į Šventosios archyvą. Šalia jų ir Alfonso Jocio triknygė -  po atskirą tomelį skirta lyrikai, satyrai ir aforizmams. Jau metai ir kiti, kai su jais nesiskiriu, tačiau lig šiol taip ir nepavyko su Alfonsu Jociu atsisveikinti. Negi taip ir nepavyks? - nudiegia mintis ir, glostydamas poezijos tomelio viršelį  pasišnabždu jo pavadinimą Ieškojau nesamos žvaigždės, o pakėlęs akis,  pro šiaurinį departamento langą matau anapus keliūkščio išaugusias tujas. Už jų poetiškos  išvaizdos namas, atėjęs čia iš kažkada melioruojamos Lietuvos kaimų.
    - O jeigu mudu  abu,  a? Jeigu su Alfonsu pabandytume perskaityti ąžuolo talmudą?, -išgirstu netikėtai savo žodžius ir pradedu bijoti, ar nesikartoja amnezijos liga, ištikusi mane, žlugus Radijo karietai. Ir visai netrukdė su šiuo žmogumi ir sodo kaimynu būti kartu nepaisant, kad po sunkios ligos jis mirė 1996 metų viduryje, būtent rugpjūčio 23d .
     Laidotuvėse nebuvau. Į Antakalnio kapines nelydėjau. Asmeniškai dar jo nepalaidojęs, tai kodėl tai turėčiau dabar daryti, a? pasiteiravau savyje ir skaudžiai užgulusi ausis tyla sąžiningai pakartojo seniai žinoma tiesą, kad toks tylėjimas reiškia sutikimą, supratimą.

2011-04-10 14:19:27

18

Negraži pelėda (6)

                                    Sklerozės atodangos

     - Viena didybės priežasčių sklerozė. Ar manai, kad  klystu?
     - Kai esi sklerozės galioje, nelabai rūpi, mielas Alfonsai, jos priežastys. Pats mėgsti sakyti, girdi, gyvenimo skonį geriausiai pažįsta  badaujantys.
                                      (Iš pokalbių su Alfonsu Jociu)

   Mintis, jog žmogus nesugeba pasinaudoti jam suteiktomis galimybėmis, po mano galvą šlaistosi kiek beatsimenu ir truputį seniau. Vidinis irgi prisilaiko tokios nuostatos ir dėl to nepasitaikė nesutarimų, tačiau kalbėti apie tai vengiame, o tai reiškia, kad išlikome iki senatvės konservatyvūs, nedrįstame į save įsileisti veiklesnę, sakyčiau, ekstrasensinę dvasią arba ja naudojamės taupiai ir bailiai. Atrodė, kad ilgesnį laiką būti pasąmonės supratimuose, jos srautuose arba kitaip tariant, būti kitokiais yra neprotinga, juolab tokia savo būtimi užkliudžius ginčytinus dalykus. Ne kartą save įtikinėjau, kad nepadoru, apgailėtina yra nesiimti veiklos ir, nepaisant pasekmių, realizuoti save, atsiskleidžiant viešumai, koks pajėgus esi. Tačiau lig šiol niekas mano savastyje dėl to nesikeičia. Tik gal aitvarų sumažėjo, nes skaitydamas net savo ankstesnius eilėraščius, neretai nesuprantu apie ką jie ir kodėl jiems reikėję atsirasti. Manau, kad tokį reiškinį gan esmingai parodo ir beveik penketą metų išgulėjęs tekstas:

Mažyčiai aitvarai
Po sielą sklando.
Bažnyčias pakelia.
Net dangų.
Vienas parodo, iš kur saulė teka,
Išbudinęs, kad rytas nepalikt akių tamsoj.
Kitas vėl šypsosi - kam kojos,
Jeigu jas paramstau lazdom?
O šeštas ir dešimtas
Irgi išdaigų pilni ---
Atėję meldžiasi
Ir, vandenį iš čiaupo leisdami,
Nuo kojų nuodėmes nuplauna.
Paskambina raktais
Ir juokiasi:
- Dabar,
            vyruti,
                        eik!

O ten gi aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
- Ir aš, Pranuci, noriu rojaus,
Jeigu jis Vilniuje,
Ar Palangoj.

Tiek aitvarų, kad Dieve, Dieve!..
Net atsidusęs supranti:
Kuomet pasaulį vaikštai širdimi -
Netikras jis,
Jame tiesos nerasi.
Kaip Kristus
              prikalta
                        ji vinimis,
Bet paprašyk... ir aitvarai,
Parneš su kryžium ją,
Tik būk su jais,
Tik jų klausyk.
          (Aitvarai 2008-02-27)

   Žinojau, kad Aitvarai irgi nepateks į Eilėraščio sėją, bet tai padariau savo valia, be redaktorių paramos, ištraukdamas jo spaudinį iš šūsnies kitų. Tai pamačiusi Asta pakėlė akis, jas papūtė kaip balionėlius ir tylėdama sužiuro į mane.       
   - Tu supratai apie ką jis? - neatlaikiau žvilgsnio: - O gal manai, kad aš žinau, kodėl taip parašyta? Turbūt tada, kai rašiau, žinojau,  bet dabar... Net pamanau, kad gal tai Vidinio darbas.
   - Pasiimi tai ir laikyk. Gal kada sužinosi. Per Vidinį ar kaip nors, kodėl čia toks atsirado ir apie ką jis. Ir atsidususi: - Suprask, tėti, jeigu redaktorė nebūtų tavo dukra, ne tik šitą paliktų pakuroms. Oi, ne tik šitą!
   - Ar aš trukdau palikti? Net jeigu ir ne pakuroms.
   - Trukdai. Net labai trukdai. Žinau, jaučiu, kad pasikliauji manimi, tačiau tai, kad esi tėvas, menkina mano ryžtą neįleisti į knygelę nemažai rašalu sumurzotų niekučių. Rašalo daugiau negu kūrinio arba tik rašalas, o kūrinio netgi nėra. Supranti, tėti, apie ką aš? Jeigu nesupranti, dėl to nei geriau, nei blogiau, o jeigu supranti, nepyk.
   Dabar atėjo laikas man tylėti, bet akys nedrįso žvelgti į Astos akis.
   - Ar kas žinome, kaip net brangiai išleidžiamos knygos nupigo, prarado vertę, pagarbą. Knygų daug, o Knygos, deja, deja. Nelengva ją surasti ir ypatingai, kai kalbame apie poezijos Knygą.
   - Betgi ne aš šitą balių ruošiu. Visi mano gimtadieniai, net ir jubiliejiniai - be raštų. Man net toks lakalas kaip šampanas trukdo vyriškai pasigerti. Fui!.. O pagiriotis vis tiek reikia.
   - Prašiau, kad nepyktum. O knygelė, et,  literatūrinėje ertmėje net nebus pastebėta. Tuo ir  guodžiuosi, o mums va, saviesiems, liks atsiminimas vaikščiojančio tarp dangaus ir žemės. Aš nemanau, tėti, kad tai lengva.
   - Turbūt dėl tavęs toks mano pasivaikščiojimas, kad gebėtum protingiau pasirinkti.
   - Ką pasirinkti? Žemę ar dangų? Beje, ginčuose pas tave daugiau poezijos, negu kūriniuose, bet sutartis mūsų galiojo, o laiko ją nutraukti jau nėra.
   Daugiau tuomet lyg nieko nebuvo pasakyta ir, regisi, kad nereikėjo. Nežinau, ar kas dar taip lengvai pasiėmė pirmąją  knygą kaip aš. Atrodė, kad ne aš jos noriu, o ji manęs, bet vaidinti, kad ji man visai nerūpėjusi, būtų labai nepadoru, nors būta nemažai dienų, kai apie ją nepagalvodavau ir akivaizdu, kad į dvasią įslinkę kiti poreikiai darėsi reikšmingesni. Bet irgi - ką tai reiškia darėsi reikšmingesni, jeigu įsprausti tik sąmonėje ir iš ten nepajuda, teišlikdami tik suvokimu, kitaip tariant, leisdami žinoti, kad jie tokie yra.
   - Taip, Jocy, taip. Bet kaip atsitiko, kad ilgą laiką pasilikęs apgobtas tyla, ūmai ir ryžtingai ja nusikratai taip, kad sąmoningai pagalvoju, jog gal reikėtų paieškoti  bendrystės darbui, kurio vienas ar net su Vidiniu negebėsiu pakelti, - pakalbu pusbalsiu, vartydamas jo aforizmų Minties veidai knygelę. Jau puikiai žinau, kad nepaisant išbujojusios užmaršties, jo knygelių neužmiršiu pasiimti į Naujininkus ir darosi net malonu, kad  jos ten ateis anksčiau negu manoji Eilėraščio sėja.
    - Taip, Pranuci, taip, bet kaip atsitinka, - girdžiu tyloje gerai jo pažįstamą balsą, - kad taip dažnai užmiršti savo ketinimus? Ir visuomet tuo metu, kai būname greta, arba beveik greta. Ne, nemanyk, kad kalbu apie kapines. Tiesa, jau ir šios knygutės išleistos po mirties, bet kalbu netgi  nei iš jų, o iš žodžio. Iš savo Žodžio, Pranuci, ir ne taip svarbu, kad jie kažkur užrašyti neužrašyti.
   - Bet gal užmarštis mano bausmė? Štai dabar atsimenu apie ką kalbi. Nepyk, Alfonsai.
  - Džiaukis, kad  užmiršti. Baisu būtų, jeigu nieko neužmirštum. Ateis laikas, kai ir ąžuolas užsimirš su jo neiššifruotu talmudu.
   - Jis dargi nenurašytas
   - Palinkėk sau sėkmės ir daugiau jokių pasižadėjimų. O štai tą dieną rašei...   
   Nesuvokiau kaip iš  mano rankų išnyko Alfonso Jocio knygelė. Sėdėjau įprastoje vietoje, o prieš akis ant stalo atversto dienraščio įrašas:
   Būna, kai net užmirštu, kad šis dienoraštis yra ir galima rašyti. Dabar irgi prisėdau, kaip jau ne kartą, tik šį kartą panūdo paklausti: kam rašyti? Negi sau, kad po kiek laiko atsiminčiau, ką rašė tas žmogus, kuris gyveno. Jo jau nėra. Jis  buvo tik tą akimirka ir išėjo taip, kaip Senekos Laiškuose Lucilijui pasakyta:
    Juk klystame laukdami ateityje mirties; didžioji jos dalis jau praeityje, nes prabėgusį  gyvenimo tarpsnį valdo mirtis
   Velnias! Kaip čia taip? Nors vartau savo, bet reikia suprasti, kad jau pomirtinį dienoraštį. Neįtikėtina, tačiau paneigti tokį supratimą, deja, nesugebu ir net savo ranka prirašau:
   Žinau, kad nieko nežinau, nes tas AŠ, kuris reiškiasi šią akimirką, tuoj pat po jos išnyksta, miršta. Vadinasi, gyvenimas yra mirtis. Nuolatinė mirtis. Ir mūsų suprantamoje mirties valandoje nieko naujo neįvyksta. Taip juk?
    Tyli. Visi tyli.
    Ant stalo akimis užkliudau viename dėkle sudėtas Alfonso Jocio tris knygas. Mirė senokai, prieš trylika metų, bet ar tai pretekstas jausti, manyti, žinoti, kad jo nėra. Jau pats asmeniškai per 70 metų atidavęs mirčiai. Šia prasme mirtis guvesnė, paslankesnė negu ateitis. Bus ji ar nebus, o mirtis yra ir visuomet nusiteikusi prisėsti ir pasikalbėti rūpimais klausimais. Ir kai atmintis šitą didžiąją manęs dalį kelia iš mirusių, mirtis nesipriešina. Ačiū tau, Mirtie. Regis, mes dar nemokame tau dėkoti. Net ir šios mano mintys tik atsitiktinės, nes vis dėlto noriu, kad šalia prisėstų knygelių Minties veidai, Seno Šepo šypsena  ir Ieškojau nesamos žvaigždės autorius. Taigi būk ant mano stalo mirties valandose, Alfonsai Jocy...
   Taip atidžiai, kartu su paskutiniu daugtaškiu  perskaitau dienoraščio įrašą, pažymėta 2009 m. rugpjūčio 1d. data. O dabar, taigi daugiau kaip po pusantrų metų:
  - Kur tu, Alfonsai Jocy?
  - Aš, Pranuci, Meilės planetoje...

19

Akligatvis...

  - Net keista, kad taip greitai laikas praeina, bet ar ne perdaug malkų suspėjau priskaldyti galvoje, pamąstant apie gyvenimą, kuriame reikėjo ilgai būti ir nieko nepadaryti, o kas padaryta- ne taip.
   - Dar paskaityk M. Gorkio Makarą Čiudrą.   Čigonas, kad ji kur, bet pabandyk jam prilygti. Tik įsiklausyk: Argi tu manai, kad  esi kam reikalingas? Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia Ko jaudinies, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.
                                                                      (Iš pasikalbėjimų su savimi)

   Laikas nejuda. Kažkas sugriuvo, susilaužė ir mėtosi po smegenis kaip po rudenio lauką. Žolė neauga jau, neželia ir reikalingas plūgas, kad arimai užpildytų tokią nykumą. Taip nedažnai atsitinka, bet dabar vis dažniau, tačiau papasakoti šitą  jauseną pabandžiau jau senokai...

Trapus gyvenimas.
Ir jau neskauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur.
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniukę žodžiai
Jau nežino
Ką daryti su savim.

Kažkas šalia pravirko.
Kitas juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba,
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų,
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
  (Dar šildausi... )
   
   - Kada tai?
   - Parašyta? Neprisimenu. Bet ne šiandien, ir net ne šiemet, - kalbuosi su savimi, bijodamas kad į tylą neateitų kažkas iš kitur. Bet kartu jaučiu, kad net ir baimė atselina jausdama jai geriausią veiklai laiką. Jis dabar buvo toks, kokio jai reikėjo. Nakties tamsa tirštai apgulė Balsių sodus, pasilikę žiemai jo gyventojai sukrito į patalus vienas kitas žiburėlis ir nieko nematyti, net panosėje už lyg rašalu tamsa aplieto lango. Bet taip tik akims akla, o iš tikrųjų matau kas kur ir kaip čia sudėliota. Kalbu, aišku, apie artimiausią aplinką, kuri, sakykime, panosėje ir kurioje sutilpę Akligatvio kaimynai. Nežinau, ar kas dar taip šį keliuką vadina AKLIGATVIS.  Artimiausios gatvės sunumeruotos ir šitoji oficialiai vadinama Balsių Sodų 1-ąja, bet nuo to laiko, kai sovietinių laikų sodininkai tapo privatininkais, kai savo valdas aptvėrė tvoromis, gatvės įgavo aiškius kontūrus mūsiškė išsiskiria tuo, kad ji bene trumpiausia ir nepravažiuojama, nes vakarinį jos galą užrišo Stasio ir Romos Žegliūnų tvora. Sunku pasakyti, kas čia dar taip greitai išaugo kaip jos. Pradžioje  atrodė, kad tvoros sujauks aplinką, nustelbs žalią, linksmą sodų gyvenimą, tačiau taip neatsitiko. Ir, matyt, pirmiausia todėl, kad jau suspėta įprasti prie gyvenimo su tvoromis, bet štai Vidos Jocienės - Alfonso našlės tvora kitokia, ji pasodinta ir auga tujomis. Žiema ar vasara, ji žaliuoja, bet ar daug kam rūpi, kad jos  sumanytojas jau Anapilio gyventojas. Ir bendrai, ar daug kam rūpi, kad daug šios gatvės ir aplinkos kūrėjų jau Amžinos šalies gyventojai.
    - Ar manai, kad nerūpi? - girdžiu it kas būtų į ausis įšokęs, o paskui suprantu, kad ir aš pats vis dažniau prisimenu ne tik Alfonsą Jocį, bet taip pat ir kitus išėjusius iš šios gatvės, beje, kartais net pabandydamas atsiminti užrašais. Tačiau šįkart labiausia rūpėjo žvilgterėti į nurašytus nuo ąžuolo talmudo ženklus. Kažkas lyg nenuginčytinai kalbėjo, kad būsiu įtikintas, jog vienas iš  brėžinių kone tapatus Akligatviui. Pirmą kartą ruošiausi pavartyti šituos savo užrašus, aiškiai suvokdama, ko noriu juose pamatyti.
   Ir ką gi? Kaip pakuždėta, taip surasta nepaisant, kad save įtikinėjau, jog atsitiktini dalykai neturėtų stebinti senatve apkerpėjusį žmogų, tačiau taip nebuvo buvau jautresnis, jaunesnis, geriau suvokiantis ir atmintyje atkuto, atrodytų, seniai užmiršti ir niekam net  man pačiam - nereikalingai dalykai. Prisiminiau čia atėjusį prieš beveik 30 metų, dar stiprų, daugiau kumpuotą negu pilvotą ir negalvojantį, kad ateis laikas ir reikės išdejuoti paskutinius žmogaus gyvenimo atodūsius. Laukas tuščias, plynas, ištiestas kaip paklodė  netoli vakarinio girios pakraščio ir prismaigstytas lazdų, žymėjusių išmatuotus sklypus. 72- asis atiteko mano žmonos daliai...
   - Vis žadėjai, kad pastatysi namą. Prašom.  statyk. Klok pamatus ir statyk...
   - Tu- ką?  Sapnuoji?
   - Betgi žadėjai.
   - Na taip, bet negi  juokų nesupranti. Ne tokie finansai, kad pastatyčiau.
   - Tu kaip nori, o aš vaismedį - kitą, trečią tikrai pasodinsiu.
   Taip prasidėjo mudviejų Balsių sodai su, sakytumei, gimtuoju Akligatviu, kuris dabar man pateikė tokį netikėtą siurprizą. Priešinausi, nesidaviau įtikinamas, bet pagal nurašytą nuo ąžuolo brėžinį, galėjau drąsiai įvardinti ir rodyti Akligatvio gyventojų tvoromis aptvertus savo sodus su jų statiniais. O naktis tamsi, nepermatoma akimis, o vis dėlto nepaprastai šviesi atmintimi, kuomet nedrąsu, net neįmanoma sakyti, kad kol joje vyksta toks gyvenimas, kažkas iš šios gatvės išėjo gyventi į Anapilį.
   Puikiai suprantu, kad šitaip iš mano lūpų išgirstas pasakojimas labiau panašus į girto žmogaus sapaliojimą, kad niekas neleis sau tuo tikėti, o man, beje, dėl to kažkodėl pasidaro linksmiau. Ir smagu  buvo suradus bet  kokius užrašus apie gyvenimą Balsiuose, dėti  juos į  krūvą, lyginti, glostyti, ruošiant  juos rytojaus dieną pasivežti į Naujininkus. Prieš supdamasis į patalus paskutinei metų nakvynei savo Pastogės departamente dar perskaičiau ir tokį užrašą:
 
    Jau nemaniau, kad ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 
   
     Prašom
     Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23 d.
    Lemtis Alfonso į XXI a. neįsileido. Ir nepaisant:

     Prašom,
     Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar vaizdais. O čia va... jau greitai 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

     Jeigu Jums reikia
     Galite sužeisti.
   
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet A. Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar.
   
   Žvilgteriu ir matau, kad šis mano užrašas iš 2009 metų. Vadinasi, pradėtas darbas dar nebaigtas. Nušluostau dulkes ir, prisiminęs Makarą Čiudrą, pagalvoju, kad turbūt dar ne laikas  sakyti: Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia.
   - Labos nakties. Rytoj grįžtame į Naujininkus.

20

Giedojau eilėraštį...
   
                    Saulė ir kelmo nelenkia.
                    Saulė teka, bimbalas lekia.
                    Saulė pilnus pamatus vaikų priperi.
                                        (Iš patarlių ir priežodžių)

     Jau nemaniau, kad galėčiau užmigti akys uždengtos akių vokais, bet gyvos; ten savaime įsižiebia ir gesta visokiausi pažįstami- nepažįstami vaizdai. Retai geriau pavyksta į kurį nors įsižiūrėti, tačiau nesunkiai atpažįstu pirmuosius atėjusius į Akligatvį gyventojus Vytautą Beinorą, Mindaugą Račkauską, Vlado ir Marijos Leonavičių žentą Algį Rudį, eigulį ??? ir, žinoma, Alfonsą Jocį. Net nesuprantu, kad jie jau išėję ir, galbūt, reikėtų persižegnoti, kad galėčiau juos patrukdyti pasikalbėjimu ar bent pasilabinti - nusišypso prabėgdami ir išnyksta, kol po valandėlės kitos vėl išnyra iš miglų ar ūkų. Bet netikėtai viskas dingo - pašokau iš patalo, skubėdamas susirasti laikrodžio ciferblate tiksintį laiką. Ačiū die, saulė dar nebuvo patekėjusi. Tai man brangiausias, prasmingiausias kiekvienos paros laikas. Kai gyvenu sode, visuomet ateinu saulės patekėjimo laukti prie šiaurinio Pastogės departamento lango -  nesvarbu, ar ją matau pasirodančią dangaus skliaute, ar ne. Toks įprotis atsirado lyg savaime, tačiau vėliau jį įprasmino kasrytiniai susitikimai su varduvininkais iš Lietuvio kalendoriaus. Ateidavo keliomis minutėmis anksčiau prieš saulės patekėjimą ir, sulaukę jo, glostydavome akimis dangaus lopinėlį, iš kur tuo metu šviesulys siųsdavo spindulius būtent į mūsų naują dieną. Dažniau būdavo, kad nepamatydavome, kaip jie sukrenta į akis, tačiau net patarlėms ir priežodžiams netikėdavome, jog, esą, ir saulė ne visuomet šviečia ar [kol saulė patekės, rasa ir akis išės.  Buvome sutarę, kad patekant saulei, net jeigu labai skaudėtų, privalome pasakyti jai kažką gero, mielo, neužmiršti jautriai siela ir akių matymu, kilstelėti ją į dienos erdvę. Man buvo apmaudu, kad šįkart nepasiruošiau kažką gero pasakyti varduvininkams ir kai laiko iki jų atėjimo beliko labai nedaug, pasiėmiau senus užrašus, tikėdamasis susirasti reikalingą   skaitymėlį ar jo fragmentą tokiai progai. Taigi tekėk, saulele, kad ir po debesėliu, - kalbu mintyse, - suspėsiu ateiti pasitikti į man šventą vietą. Mažai betrūkę, kad iškrisčiau kaip boba iš ratų, bet štai jau įprastoje vietoje laukiu varduvininkų ir tavęs. Tekėk!. Nors pečiaus nešildai, bet žmogaus sielą visados.
   Betgi ko delsia varduvininkai?
   Žvalgausi, laukiu, kad išgirsčiau, tačiau tik vis garsiau tiksi laikrodis, atskaičiuodamas sekundę po sekundės. Ne, tokio neramaus laukimo neprisimenu. Jau abejoju, ar reikės skaityti iš senų užrašų, kuriuos laikau padėtus ir atverstus ant palangės. Net neskaitydamas, regis,  atsimenu, kaip rašiau:
   (...) buvau ant ratų. Nuo vieno Vilniaus pakraščio važiavau į kitą, paskui atgal. Su savimi turėjau ir Alfonso Jocio eilėraštį knygutėje Ieškojau nesamos žvaigždės. Dievai žino kodėl, bet  pabijojau jį skaityti viešumoje. Apie tris valandas praleidęs autobusuose- troleibusuose nedrįsau perskaityti nei eilutės, nei žodelio. Svarbiausia to priežastis, matyt, ta, kad net du kartus reikėję pravažiuoti šalia Kalvarijos turgaus. Troleibusuose - autobusuose tokiu laiku susirenka nemažai prekeivių ir kažkodėl  baisu, jeigu kažkas pamatęs, kad skaitau eilėraštį Iš kur atsiranda poetai, sumanytų jį nusipirkti. Derėtųsi, siūlytų kainą, nuoširdžiai manydami, kad galima nusipirkti ir poeto širdį.
   - Neateis jie. Jau nėra laiko ateiti. Kažkas, matyt, svarbaus nutrūko, - išgirstu Leokadiją, bet greitai laikrodžio rodyklė šokteli į laiko padalą 7 14, o aš irgi pašaukiu: - Stop! Saulė teka. Ir  užgiedojau - kaip  tuomet atrodė- tai dienai labiausiai reikalingą eilėraštį. Taip, taip,  ne dainą, o eilėraštį:

Aikštė man ši - tai vėliavos minios,
Tai murmesys ir šventas gausmas jos.
Aikštė ši, kaip ugnikalnis rūstus,
Užkūrus ugnį vidur miesto.
Ji man, kaip laisvės varpas atkaklus,
Kaip vyriška giesmė poeto...
Jau, regis, geso žvakė ir žmogus
Ir Dievas traukėsi iš krašto,
Palikdamas bažnyčias ir namus
Be atgailos, be Švento Rašto.
Bet va - iš žemės, plytų, akmenų
Prasiveržė liepsna ir dega,
Ir klaupias aikštėje minia žmonių
Prie savo kryžių ir nelaisvių.
 
    Bažnyčiose, ypač sovietiniais laikais, regis, būdavau dažniau, tačiau dabar, į senatvę, toks poreikis atkrito. Net negalvojau, kodėl taip, bet tikra tiesa, kad ten būdamas negiedodavau net giedant kone visai bažnyčiai. Ir šit kaip perkūnas iš giedro dangaus giedu. Regis, ne taip blogai,  kad pradėjus antrą posmą,  prie mano balso prigludo ir Leokadijos:   

Aikštė  ši man - it vėliavos minios,
It žodžiai atnešti čia iš maldos.
Ir krūpčioja kaip žvakės aukštumoj
Mūs širdys, viltį apkabinę,
O laisvas žodis, sirpdamas burnoj,
Dainavo laisvę ir Tėvynę.
Čia vėl mes buvom Žalgirio pulkais
Ir priešas neatlaikęs, bėgo
Ir vaikščiojo po aikštę angelai
Rudom lietuviškom sermėgom.
Kartu su bočiais midų gėrėm jų,
Mus kalavijais jie žegnojo,
Pabarstė galvas pelenais pilių
Ir laimino aušrom rytojų.

Šita aikštė man - vėliavos minios,
Prie jų ištartas vardas Lietuvos.
Čia grįžo Kristus. Kaip dabar regiu -
Nuo kryžiaus lyg stebuklas kėlės
Ir mūsų kraują pavertė vynu
Ir pats už Lietuvą išgėrė.
O lūpos saldžios buvo ir smagu
Įkvėpti į krūtinę orą,
Kartojau sau - pavasariais tikiu,
Į ateitį tautos, jos šlovę.

O vidur miesto deganti ugnis.
Visa aikštė skaisti kaip saulė.
Iš bočių rankų imame kalavijus,
O į bažnyčias Jėzaus kryžių nešam.
Šitoj aikštėj ir vėl pradžia
Tautos ir Dievo,
Tavo ir - labai tikiu - kad mano
       (Katedros aikštė, 2008-03-03)

   Giedojimas su Leokadija baigėsi. Mano kaulams rytas apniukęs, žvarbus, bet jaučiau, kad įdienojus šilumos padaugės.  O pirmi žodžiai, kuriuos  išgirdau, užsičiaupus giedančiai gerklei, buvo Leokadijos.
   - Betgi tu gebi ne tik bliauti. Vargonininkui, aišku, neprilygsti, bet, bet... Per tiek kartu pragyventų metų pirmą kartą girdžiu. O Viešpatie, kaip džiaugiuosi, kad jie, varduvininkai, neatėjo...


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA