[взломанный сайт]                24. Neiškart suvokėme,

kad į mūsų namus Naujininkuose ateina bėda. Niekuomet nemėgdavusi pabūti viena, Šventoji net pati neretai pasiprašydavo palikti ją vienumoje, kur mažiau triukšmo ir žmonių akių. Dviejų kambarėlių bute tai padaryti nelengva. Glaudėmės kas kur ir mažiausia dėl to vargų turėjusi raidžių A, B ir J trijulė – kur panori, ten ir glaudžiasi, nejausdama nepatogumų, bet dažniausiai įsitaisydavo knygų lentynose. Retsykiais kartu, bet dažniau atskirai, nes solidusis Jotas manė, kad jam reikalinga proto mankšta. Tuomet nusileisdavo į save, kaip sakydavome – į Savęspi, iš kur netrukdomas galėdavo apmąstyti įvairius jam rūpimus dalykus, neišskiriant filosofijos. Sunku būdavo net nuspėti, kur jis yra. Paprastai įsikurdavo filosofų lentynoje greta Georgo Hegelio, o atėjęs ten sveikindavosi: „viskas, kas protinga, yra tikra“...  Raidė A irgi mėgdavo knygų lentynas, bet buvo paslankesnė. Neretai iš ten galėdavai išgirsti cituojamų rašytojų mintis, bet neatrodė, kad stengdavosi prisiglausti prie pasaulinės literatūros genijų – vienodai smalsu jai buvo pabūti su mažesnio – didesnio rašto autoritetais, o atsiradus lentynoje Dalijos Kiliesienės knygelei  „Kasdienybė“, greitai išgirdome pažertas citatas iš ten:

    „Netinku lentynėlei nei  vienai –
    Tai spalva,
    Tai faktūra
    Tai gabaritais.“

  Būtent pagal pasikartojančias citatas suvokėme, kodėl, perskaičiuosi knygą, nepasako, kad, girdi – perskaičiusi. Tokių, taigi perskaitytų knygų jai nesama, nes ir pati neretai sako, jog net išmokus mintinai knygos tekstus, neprotinga manyti, kad jie išsemti vien dėl priežasties, kadangi, pasak jos, knygų tekstai, besikeičiant žmogaus gyvenimui, pastoviai įgauna kitokias prasmes, o juo labiau –besikeičiant visuomenės gyvensenai ar būčiai. Iš tikrųjų, jau ir pats  ne kartą ėmiau į rankas Dalijos Kiliesienės „Kasdienybę“, norėdamas  susirasti jau perskaitytus, bet kažkodėl vis reikalingus skaityti puslapius, fragmentus, eilutes, nors, atrodytų, neblogai atsimenu apie ką ten byloja jų autorė. Kad ir taip:
  „Mūsų vaikai išėjo į pasaulį prašyti savo dalies  duonos . Prašyti, ne reikalauti. Vargšai pas turčius . Prašyti duonos, kuria jų nepamaitino  gimtoji žemė, nes jų, mūsų vaikų duoną, dar neiškeptą, dar nenukultą, dar nepasėtą, dar sėkla į aruodus nesupiltą, pavogė savi ir svetimi vagys. Mūsų vaikai negalėjo patikėti, kad visame gražiame, turtingame, dosniame pasaulyje nėra jų dalios“
Bet- stop! dabar gi ne apie tai.
  ...Raidė B, regėjosi, suspėja visur, ir todėl net neatrodė kad ji kažkur galėtų būti. Kiek ilgiau užtrukdavo ieškodama šunelio, bet Kandžiukas visąlaik išliko atsargus ir neskubėdavo atsiliepti. Paprastai jis dingsta iš akių, kuomet Šventoji pasiprašydavo ramybės vienumoje. Tuomet įsitaisydavo etažerės, kurioje palikdavome Šventąją, žemiausioje lentynoje ir atrodė, kad toks pabuvimas greta vienas kito abiems labai reikalingas. Kandžiukui tai buvo darbas - saugojo Šventąją ir tuomet tik virtuvės, namų tvarkos ir etažerės globos reikalais užsiėmusi Leokadija galėjusi nesibaimindama prieiti prie jos. Mudu su Vidiniu irgi buvome pripažinti patikimais, bet vis dėlto Kandžius laikė savo pareiga paunkšti – esą, su ja, Šventąja būkite atsargūs ir paimdami, ir nešdamiesi. Gerbkite ne iš pareigos, o mylėdami ją ir suvokdami, kad tokios dievo dovanos kruopomis iš dangaus nekrenta.
  Tačiau tądien užsitęsęs apie laukiamą iš spaustuvės knygą sujaukė protą – svetainės kambaryje įsišėlė senai taip girdėtas triukšmas. Visi mintimis buvome prie pirmosios knygos, net ir Kandžius ir, deja, niekas negebėjome prisiminti, kad ten, kitame kambarėlyje, ant viršiausios etažerės perdangos palikta Šventoji. Ir vis dėlto, jam, šuneliui, atitenka didžioji garbė, kad po kurio laiko suskalijęs pirmasis šokosi prie etažerės, bėgo ten - atgal, ten- atgal, kol visi supratome, kokie atžarūs, neteisingi, savanaudžiai esame. Ginčai už,Šur  kad ji didesnė, negu ką tik patirtas džiaugsmas. Būtas  šurmulys užgeso tuoj pat, dar net nesuvokus, kas iš tikrųjų atsitiko. 
  - Šventoji, džiaugsme mano, - pasakiau, imdamas ją rankose, bet žodžiai buvo niekingi ir žinojau, kad ir kaip besistengčiau, tačiau visi pasakyti žodžiais negalės būti geresni.
  - Atleisk vargšams ir kvailiams, Šventoji, - pasakė Vidinis.
  - Ne, Šventoji, neatleisk. Bent man. Siųski į mane pragarą ir te jis išdegina, išvalo sielą. Neatleisk, Šventoji. Už tokius poelgius reikia užsimokėti pragaru žmoguje.
  Ir tuomet solidžiai į priekį išėjo Jotas.
  - Žinai gi, Šventoji. Jėzus irgi ant kryžiaus mirė, jis irgi Judo buvo išduotas bučiniu, bet mūsų atvejis vis dėlto kitoks. Tu net geriau  supranti, kad jis labai kitoks, – pasakė Jotas ir neįvardindamas padeklamavo  „Ir vis dėlto“

Kai ašara aky -
Dangus aptemsta.
Kai ašaka gerklėj -
Širdy tamsu.
Ir vis dėlto
---------Tu
------------ man
----------------šviesiausia -
Per tokią ašarą
Ir verkdamas
------------Tave
--------------- regiu,
Žolyne mūsų, žydintis  žiemoj
Aušrine, budinanti rytą širdyje.
Esi vienintelė mums taip šventa
Kad net užmišome   
Kad vis dėlto - Knyga.
  ( „Ir vis dėlto“  2008-06-04)

Kiekvienas stengėsi paimti ar  bet prisiliesti prie Šventosios, tačiau neatrodo, kad jai tai rūpėtų. Materija įveikė dvasią - nei rūpi, nei skauda, nei ką...

1-as įtarpais,

                                              3 Ar tikrai Aš?

Būna taip, kad, regis, nieko daugiau nedaręs, o gabalą laiko atidavęs kažkokiems supratimams pasiaiškinti. Buvo nesmagu suvokti, kad be Vidinio per transindukciją paramos, būdamas prie ąžuolo, nesugebėjau atsiminti, kuo lietuviui įsimintina spalio 27 – oji. Tačiau dar bjauriau pasidarė, kad ne vienus metus, vartydamas „Lietuvio kalendorių,“ ne karto nepastebėjau, kad anos dienos lapelis beveik tuščias – pažymėtas tik Ramojus vardadieniu.  Su juo, kaip įprasta, buvau susitikęs Saulės patekėjimo laiku ir kaip tyčia teiravausi, kodėl jis, Ramojus, toks vienišas – negebėjau atsiminti dienos, kad į mano susitikimus su varduvininkais ateiti tik vienas asmuo.
    - Kai esi vienas, pripranti prie tokio gyvenimo ir neatrodo, kad jame ko trūktų, kad reikėtų daugiau. Esu ir, regisi, kad to užtenka.
    - Nelabai suprantu. Vienas ir užtenka? Kaip Dievas.
    - Jo net per daug. Vienas, bet jo per daug.
    - Manai, kad suprantu?
    - Vienatvė turtingesnė gyvenimu, o gyvenimas tikresnis, natūralesnis. Ką matai - matai savo akimis, o kitos nuomonės tavo sąmonėje nespalvina nei matomų daiktų, nei reiškinių. Ir tie pasauliai, kuriuos matau nupieštus drobėse ar aprašytus knygose, neretai atrodo netikri, man nesuprantami, o pastangos piešiniais pertvarkyti gamtą ir žmogų – bevaisiai ir nereikalingi.
    - Betgi esi įdomus vyriokas. Sakyčiau, į gamtą įterptas ir, ko gero, nemokantis net per menus įeiti į civilizaciją. 
    - Žinau, kad esat neabejingas Maksimui Gorkiui. Ir net neblogai sutariate su jo Makaru Čiudra.
    - Tikrai?- paklausiau, bet, žinoma, tuo abejoti nereikėjo, nes varduvininkas deklamavo „Laisvę“. Jau žinojau, kad ir ji nepateks į eilėraščių knygelę, nors dėl kūrinėlio norėjosi pasiginčyti argumentuojant, jog vargu ar reikia atrinkinėti eilėraščius pagal jų meninę vertę. Juk gali būti ir taip, kad kūrinėlis mielas dėl jo kitokių savybių – šis man buvo mielas čigono Makaro Čiuros požiūriu į gyvenimą. Kaip eilėraščio jo negyriau ir net Astai sakiau, kad, žinoma, kur kas protingiau perskaityti Gorkio „ Makarą Čiudrą", negu mano „Laisvę", - bet ar kas dabar skaitys M. Gorkį? Ar kam įdomu imti knygas, kuriose ir tekstai  didesni, ir proto reikia daugiau negu daržam ravėti.
    Varduvininkai ne kartą yra skaitę kūrinius Saulės tekėjimo laiku, bet visais atvejai jų būdavę daugiau - dabar tik jis, varduvininkas Ramojus ir aš.   
Prisimenat?
- Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas..

Arba ir vėl:
- Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal, nieko..

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas..
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet-
Jeigu čigonas, - tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

- Juokingi jie, tie žmonės,- sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino- kam? už ką?..
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nesėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta..
Vos tiktai gimsta- jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė ...

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai..
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
-O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni...

    Padeklamavęs ir nesulaukės iš manęs greitesnės reakcijos Ramojus ištiesė ranką:
    - Netrukdysiu, ponas Pranai. Jūsų dar ąžuolas laukia. Taip juk?
    -Taip, Ramojau. Kada reikia atsisveikinti su sodais ir  išvažiuoti žiemoti į Naujininkus, nueinu ir ten, prie ąžuolo, susirinkęs visus prietarus ir manydamas, kas jis žiemoti padės.
      - O, regis, išvykstate, jau ryt? Smagu būtų, kad kartu su knyga, bet tai nedidelis niekutis, nuotaikos neturėtų gadinti. O ąžuolas, jei tikite, kad padės, jis būtinai tą padarys.
    - Negi kalbate apie „Eilėraščio sėją“ Tai dar ne knyga, tai tik jos maketas. Bet iš kur, Ramojau, toks informuotumas? Apie ją pats su savimi nekalbu.
    - Kalbat ir su savimi, tik kitaip – apsidairydamas, ar kas negirdi ir pamąstydamas, kad gal kažką reikėję kitaip padaryti, - pasakė Ramojus ir spustelėjęs ranką, leidosi laiptais žemyn. Bet dabar va būtent šis rytinis atsisveikinimo su varduvininku epizodo fragmentas kyštelėjo mintį, kodėl net atėjęs prie ąžuolo, neišgirdau savyje spalio 27 d. prasmės? Kodėl neišgirdau iš gyvenimo išeinančio Vytauto Didžiojo žingsnių, palikus ant galvos neužkeltą karaliaus karūną. Net pasidarė baisu išryškinti mintį ir manyti, jog liesa, nedidukė knygelė, kurios dar netgi nėra ir kurią atstovauja jos maketas, galėtų pertvarkyti daiktus žmoguje taip, kuomet į pakraštį  nustumiami labai esminiai dvasios sandarai dalykai.
Bet apie ką aš čia, a?  Išties, apie ką? Ir ar tikrai Aš čia, o ne čigonas Makaras Čiudra?
.

Negraži pelėda (5)

                                               Tylėjimas reiškė sutikimą

  - Svetimą priešą matom, bet savojo - naminio, gal aršesnio priešo, gal pavojingesnio kirmino, kiuris  griaužia „ąžuolo širdį“ matyt nenorim- bijomės!
   Laikas jau atsikvošėti – laikas!
- Žinau, mielas Juozapai, žinau, kad  tu čia kitur nusitaikęs - į kito laiko kito žmones,  bet priimu šitą  kirtį. Jaučiu, kad jo neatremsiu ir galbūt  tikiuosi, kad  jis taip skaudžiau pritrenks, kuomet  nereiks sekioti nepasiekiamų  dalykų ir viltis, kad gal bent šį tą dar gebėsiu  padaryti ir aš, senatvės žmogus.
                                                       (Iš pasikalbėjimų  su Juozapu - Albinu Herbačiausku)

     Ne pirmas toks kartas, kai žinau, jog būtent rytoj po pusiaudienio teksią palikti šiltai pavasariu ir vasarą apgyventą sodą su nedideliu namuku ir jo pastriekėje įkurtu Pastogės departamentu. Išvykimo datos buvo paslankios - kada atrodydavo, kad patogiau, tuomet ir išvažiuodavome, tačiau visuomet tai atsitikdavo po Bobų vasaros, į spalio pabaigą. Dažniausia būdavo šaltoka, kai sodas nusvilintas šalnų ir krosnyje nemažai malkų supleškinta. Tiesa, krosnies šiluma į Pastogės departamentą nepatekdavo, todėl žvarbesniu metu nakvynės leisdavausi į žemesnę patalpą. Nedaug jos - nuo sienos iki sienos galima perspjauti, bet kambarėlyje nešalta ir nereikia kalenti dantimis ar drebinti kinkomis. Tačiau paskutinė naktis diktavo nusistovėjusią tvarką ir ją praleisdavau departamente, kurio termometro gyvsidabris rodydavo lauko temperatūrą. Pastogės  departamentas priminė savotišką iš lentų sukaltą palapinę – svarbiausia, ko iš jo reikalaujama, kad be vėjo ir lietaus ar sniego.
   - Vėl kaip ne žmogus! Ir kada sugrįši į protą, - papriekaištavo Leokadija, lydėdama akimis belipantį laiptais aukštyn. - Pasigailėtum sveikatos. Nemanyk, kad kas atneš ir paduos. Kaulai girgžda, o jis, mat, dar jaunystės vaidinimais užsiima. Spartietis mat! 
   - Nepyk, motin. Nepyk. Vis tiek kartu nemiegam.
   - Užtenka savų bezdalų, - leptelėjo pavymui Leokadija.   
    Įžiebiau šviesą IIjičiaus lemputėje ir it nesavas pradėjau dairytis lyg kažko ieškočiau ir nežinočiau ko. Viskas gan tvarkingai ar bent neblogiau sudėta, kaip visuomet. Kita vertus, nieko ieškoti nereikėję, bet, užkliuvęs akimis lietuvių kalbos žodyną, nelauktai prisiminiau Joną iš Griškabūdžio, paprašiusį paaiškinti, ką reiškia žodis „bezdėti“. Pamaniau tuomet, kodėl darbštus žmogus tingi žvilgterėti į žodyną, o dabar pačiam tai parūpo padaryti, bet deja, deja - mano „ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ tokio žodžio nežino. Nežino ir kito žodžio, būtent „ persti“. Nedrąsu pasakyti, kodėl taip. Matyt, ne todėl, jog jo sudarytojai manė, kad tokie žmogaus organizmo procesai lietuviui nebūdingi. Tačiau ir aš tik dabar, senatvėje, suvokiu, koks tai  dažnas lietuvio organizmo biologinis gyvasties pasireiškimas. Ne, ne todėl, kad pasak Simono Daukanto „nu baimės mirusiam bezdalai skambina“. Ne, tikrai ne todėl, o todėl, kad nykstant sveikatai pats save suvokiu, kaip bezdalą. Toks suvokimas šįkart pasidarė ypatingai skaudus. Ir tai todėl, jog jaučiau, kiek dar nemažai energijos ir sunkaus darbo reikia, kad galėčiau bent nukopijuoti ąžuolo kamiene kažkieno paliktus įrašus. Bet kol ąžuolas netoliese, galima sakyti, pašonėje, kuomet gali ateiti greitai ir bet kada, nesijautė, kad atsiradus kitokiai būčiai, kažkas pasikeis mano supratime, vertinant   radinio vertę. Buvo tiesiog smagu nesuprantamus įrašus ir brėžinius vadinti ąžuolo talmudu, būti vaikiškai laimingu, kad galbūt niekas tokio lobio neturi ir saugoti kaip didžią paslaptį, o atėjus minčiai užsiminti apie tai bent eilėraštyje, bariau pats save ir ieškojau kūrinėlio, kuris neleistų užmiršti, kokias nuotaikas išgyvenu. Tuokart  tokiu kūrinėliu tapo eilėraštis „Šitoj šaly“.

Šitoj šaly tėra tik vakaras
Nelyg dienos užgesęs pakraštys,
Tačiau ir čia gyvenimas,
Džiaugsmingai pasupa viltis.
Yra daug laisvės žvelgti į save
Ir nematyti, kaip atrodo laikas -
Eini kaip takeliu raukšle
Pabėgi,
         nukrenti,
                    keliesi vėl
Ir nejauti,
Kaip ant kaktos, ant veido laikos
Žemėlapiais išmargintas
Gyvenimas žmogaus.
Šešėliai į Rytus nuvirtę,
Po kojom nešiugžda žolė sausa,
O kojos tykios tykios -
Gal kiek svarbesnė priekyje išėjusi lazda...
Giedojimas bažnyčių sklinda iš visur-
Čia niekas nepaprašo, kad užaugtum.
Čia ir kalnai net pritūpia –
Esą, norėjai būt Žmogum,
Tai pažiūrėk atgal –
                     ar būti juo pavyko...
     
     Atsisėdu prie  stalo, pakilnoju užrašus, kuriuos pasiryžęs pasiimti į Naujininkus ir prie jų dar pasėdėti, parymoti, pakinknoti, tikintis dailesnio sakinio ar raiškesnės minties, o jei ne -  atiduoti į Šventosios archyvą. Šalia jų ir Alfonso Jocio triknygė -  po atskirą tomelį skirta lyrikai, satyrai ir aforizmams. Jau metai ir kiti, kai su jais nesiskiriu, tačiau lig šiol taip ir nepavyko su Alfonsu Jociu atsisveikinti. „Negi taip ir nepavyks? - nudiegia mintis ir, glostydamas poezijos tomelio viršelį  pasišnabždu jo pavadinimą „Ieškojau nesamos žvaigždės“, o pakėlęs akis,  pro šiaurinį departamento langą matau anapus keliūkščio išaugusias tujas. Už jų – poetiškos  išvaizdos namas, atėjęs čia iš kažkada melioruojamos Lietuvos kaimų.
    - O jeigu mudu  abu,  a? Jeigu su Alfonsu pabandytume perskaityti ąžuolo talmudą?, -išgirstu netikėtai savo žodžius ir pradedu bijoti, ar nesikartoja amnezijos liga, ištikusi mane, žlugus „Radijo karietai“. Ir visai netrukdė su šiuo žmogumi ir sodo kaimynu būti kartu nepaisant, kad po sunkios ligos jis mirė 1996 metų viduryje, būtent rugpjūčio 23d .
     „Laidotuvėse nebuvau. Į Antakalnio kapines nelydėjau. Asmeniškai dar jo nepalaidojęs, tai kodėl tai turėčiau dabar daryti, a? “ – pasiteiravau savyje ir skaudžiai užgulusi ausis tyla sąžiningai pakartojo seniai žinoma tiesą, kad toks tylėjimas reiškia sutikimą, supratimą.

2011-04-10 14:19:27

Akligatvis...

  - Net keista, kad taip greitai laikas praeina, bet ar ne perdaug malkų suspėjau priskaldyti galvoje, pamąstant apie gyvenimą, kuriame reikėjo ilgai būti ir nieko nepadaryti, o kas padaryta- ne taip.
   - Dar paskaityk M. Gorkio „Makarą Čiudrą. “  Čigonas, kad ji kur, bet pabandyk jam prilygti. Tik įsiklausyk: „Argi tu manai, kad  esi kam reikalingas? Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia“ Ko jaudinies, kad kažkas nepadaryta ar ne taip padaryta.
                                                                      (Iš pasikalbėjimų su savimi)

   Laikas nejuda. Kažkas sugriuvo, susilaužė ir mėtosi po smegenis kaip po rudenio lauką. Žolė neauga jau, neželia ir reikalingas plūgas, kad arimai užpildytų tokią nykumą. Taip nedažnai atsitinka, bet dabar vis dažniau, tačiau papasakoti šitą  jauseną pabandžiau jau senokai...

Trapus gyvenimas.
Ir jau neskauda,
Kai lūžta gabalais
Ir dingsta nežinia net kur.
Daiktai išmėtyti po būtį,
Apniukę žodžiai
Jau nežino
Ką daryti su savim.

Kažkas šalia pravirko.
Kitas – juokiasi atšipusiu balsu.
Visi vis skuba,
Vienas į save grįžtu
Ir tarp daiktų išmėtytų,
Sukūręs ugnį,
Dar šildausi būties
Atodūsiu skaudžiu.
  („Dar šildausi... “)
   
   - Kada tai?
   - Parašyta? Neprisimenu. Bet ne šiandien, ir net ne šiemet, - kalbuosi su savimi, bijodamas kad į tylą neateitų kažkas iš kitur. Bet kartu jaučiu, kad net ir baimė atselina jausdama jai geriausią veiklai laiką. Jis dabar buvo toks, kokio jai reikėjo. Nakties tamsa tirštai apgulė Balsių sodus, pasilikę žiemai jo gyventojai sukrito į patalus – vienas kitas žiburėlis ir nieko nematyti, net panosėje už lyg rašalu tamsa aplieto lango. Bet taip tik akims akla, o iš tikrųjų matau kas kur ir kaip čia sudėliota. Kalbu, aišku, apie artimiausią aplinką, kuri, sakykime, panosėje ir kurioje sutilpę Akligatvio kaimynai. Nežinau, ar kas dar taip šį keliuką vadina – AKLIGATVIS.  Artimiausios gatvės sunumeruotos ir šitoji oficialiai vadinama Balsių Sodų 1-ąja, bet nuo to laiko, kai sovietinių laikų sodininkai tapo privatininkais, kai savo valdas aptvėrė tvoromis, gatvės įgavo aiškius kontūrus – mūsiškė išsiskiria tuo, kad ji bene trumpiausia ir nepravažiuojama, nes vakarinį jos galą užrišo Stasio ir Romos Žegliūnų tvora. Sunku pasakyti, kas čia dar taip greitai išaugo kaip jos. Pradžioje  atrodė, kad tvoros sujauks aplinką, nustelbs žalią, linksmą sodų gyvenimą, tačiau taip neatsitiko. Ir, matyt, pirmiausia todėl, kad jau suspėta įprasti prie gyvenimo su tvoromis, bet štai Vidos Jocienės - Alfonso našlės – tvora kitokia, ji pasodinta ir auga tujomis. Žiema ar vasara, ji žaliuoja, bet ar daug kam rūpi, kad jos  sumanytojas jau Anapilio gyventojas. Ir bendrai, ar daug kam rūpi, kad daug šios gatvės ir aplinkos kūrėjų jau Amžinos šalies gyventojai.
    - Ar manai, kad nerūpi? - girdžiu it kas būtų į ausis įšokęs, o paskui suprantu, kad ir aš pats vis dažniau prisimenu ne tik Alfonsą Jocį, bet taip pat ir kitus išėjusius iš šios gatvės, beje, kartais net pabandydamas atsiminti užrašais. Tačiau šįkart labiausia rūpėjo žvilgterėti į nurašytus nuo ąžuolo talmudo ženklus. Kažkas lyg nenuginčytinai kalbėjo, kad būsiu įtikintas, jog vienas iš  brėžinių kone tapatus Akligatviui. Pirmą kartą ruošiausi pavartyti šituos savo užrašus, aiškiai suvokdama, ko noriu juose pamatyti.
   Ir – ką gi? Kaip pakuždėta, taip surasta nepaisant, kad save įtikinėjau, jog atsitiktini dalykai neturėtų stebinti senatve apkerpėjusį žmogų, tačiau taip nebuvo – buvau jautresnis, jaunesnis, geriau suvokiantis ir atmintyje atkuto, atrodytų, seniai užmiršti ir niekam – net  man pačiam - nereikalingai dalykai. Prisiminiau čia atėjusį prieš beveik 30 metų, dar stiprų, daugiau kumpuotą negu pilvotą ir negalvojantį, kad ateis laikas ir reikės išdejuoti paskutinius žmogaus gyvenimo atodūsius. Laukas tuščias, plynas, ištiestas kaip paklodė  netoli vakarinio girios pakraščio ir prismaigstytas lazdų, žymėjusių išmatuotus sklypus. 72- asis atiteko mano žmonos daliai...
   - Vis žadėjai, kad pastatysi namą. Prašom.  statyk. Klok pamatus ir statyk...
   - Tu- ką?  Sapnuoji?
   - Betgi žadėjai.
   - Na taip, bet negi  juokų nesupranti. Ne tokie finansai, kad pastatyčiau.
   - Tu kaip nori, o aš vaismedį - kitą, trečią tikrai pasodinsiu.
   Taip prasidėjo mudviejų Balsių sodai su, sakytumei, gimtuoju Akligatviu, kuris dabar man pateikė tokį netikėtą siurprizą. Priešinausi, nesidaviau įtikinamas, bet pagal nurašytą nuo ąžuolo brėžinį, galėjau drąsiai įvardinti ir rodyti Akligatvio gyventojų tvoromis aptvertus savo sodus su jų statiniais. O naktis tamsi, nepermatoma akimis, o vis dėlto nepaprastai šviesi atmintimi, kuomet nedrąsu, net neįmanoma sakyti, kad kol joje vyksta toks gyvenimas, kažkas iš šios gatvės išėjo gyventi į Anapilį.
   Puikiai suprantu, kad šitaip iš mano lūpų išgirstas pasakojimas labiau panašus į girto žmogaus sapaliojimą, kad niekas neleis sau tuo tikėti, o man, beje, dėl to kažkodėl pasidaro linksmiau. Ir smagu  buvo suradus bet  kokius užrašus apie gyvenimą Balsiuose, dėti  juos į  krūvą, lyginti, glostyti, ruošiant  juos rytojaus dieną pasivežti į Naujininkus. Prieš supdamasis į patalus paskutinei metų nakvynei savo Pastogės departamente dar perskaičiau ir tokį užrašą:
 
    “Jau nemaniau, kad ateisiu, bet atėjau. Tačiau nuotaika tokia, jog nežinau, kaip ją apibudinti. Kita vertus, juk niekas to ir neprašo.
Ir štai skaitau tavo, Alfonsai: 
   
     Prašom
     Naudokitės mano širdimi.

    Ir suprantu, kad eilėraščio eilučių prasmė neišliko taip, kaip ji  suvokta tada, prieš beveik 40 metų, tada, kai širdis plakė krūtinėje, tada, kai dar nebuvo 1996 m rugpjūčio 23 d.
    Lemtis Alfonso į XXI a. neįsileido. Ir nepaisant:

     Prašom,
     Naudokitės mano širdimi.

    Manau, kad šių dvejų eilučių jau užtektų. Skaitymai nereikalingi, kai jie praslysta pro smegenis, aptaškę juos tik gražiausiais žodžiais ar vaizdais. O čia va... jau greitai 13 metų, kai žmogus miręs, bet taip, kad gali pasiūlyti savo širdį. Turbūt pirmą kartą skaitau eilėraštį, kuomet suprantu, kad šių dviejų eilučių tikrai pakanka, kad užtektų pagalvoti apie žmogau būties dalykus. Tačiau neiškenčiu ir perskaitau kitas dvi posmo eilutes: 

     Jeigu Jums reikia –
     Galite sužeisti.
   
    Taigi širdį
    Te atleidžia man dievai, bet A. Jociui reikėjo šias eilutės ne tik parašyti, bet ir numirti, kad jas galima būtų perskaityti būtent taip, kaip jas perskaitau dabar“.
   
   Žvilgteriu ir matau, kad šis mano užrašas iš 2009 metų. Vadinasi, pradėtas darbas dar nebaigtas. Nušluostau dulkes ir, prisiminęs Makarą Čiudrą, pagalvoju, kad turbūt dar ne laikas  sakyti: „ Tu ne duona, ne lazda ir niekam tavęs nereikia“.
   - Labos nakties. Rytoj grįžtame į Naujininkus.