Ginčas

     Dievas vienas niekuomet nebūna. O davatkos jo draugijoje  –  pačiame pakraštėlyje, netoli kunigų. Ir ne visuomet Dievas visagalis. O! pažiūrėkite arba paklauskite šv. Mykolą, kokią kariuomenę reikėjo sutelkti, kol pavyko aukščiausią dangų atsikovoti iš Šėtono.
   Bet karas dar nesibaigęs, dar, deja, ne...
                                     (Iš vardo Goliaus neužrašytų atsiminimų)

     - Negi laukiate? Bet jeigu taip, kodėl be gėlių? – pasakė Asta, įėjusi į buto svetainę ir suradusi A, B ir Jot trijulę, ant stalo žvaigždutėmis mirksinčią Šventąją ir Vidinį, nusiteikusį kuo mažiau kalbėti. Beveik nekreipdama dėmesio į kitus, Asta priėjo prie Šventosios: - Jaučiu, kad bene labiausiai pyksti, bet tokią teisę turi tik tu viena. Iš visų čia esančių tik tu viena, -pakartojo.
     - Taip įsitikinusi?
     -  Gimdėte, gimdėte...  Po lapelį, kitą ir štai kokia šūsnis makulatūros grįžta atgal. Patikėk, Šventoji, ne be mano pastangų.
     - Makulatūra gal nereikėtų vadinti, bet parnešti atgal nebuvo lengva, - pasakė Daina, ant stalo užkeldama krepšį su tvarkingai sudėtais rankraščiais. - Jeigu tai nebūtų tėtės, manau, kad nebūčiau drįsusi parnešti.
     - Cha! cha! Cha! - linksmai nusikvatojo Šventoji: - Kai išgirstu apie gimdymus, norisi prašyti varną Golių, kad padovanotų plunksną ir bandyti parašyti savo knygą, kurią galėčiau padėti šalia dziedulio raštų. - Ir tik Astai, bet jau ramiai, solidžiai: - Redaktorių mokslų niekuomet, Astule, nekrimtau. Jaučiu, dar neatėjo tas laikas. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu vėl priimti ir saugoti tai, ko atsisakė  pirmoji dziedulio knygą. Koks jos, beje, pavadinimas? „Pirmoji sėja“?
     - „Eilėraščio sėja“
     - Gražus pavadinimas, bet aš dėkoju, kad šio krepšio su, pasak tavęs, makulatūra nenunešėte į krosnį, į ugnį, kaip Nikolajus Gogolis „Mirusių sielų“ antro tomo. Sako, prieš mirtį bandęs rašyti iš naujo. Ar tai tiesa? 
     - Tai tiesa, Šventoji. Bet Gogoliui buvo lengviau, kadangi degino savo kūrybą, o štai mudvi su Daina į pirmą knygą neįleidžiame savo tėvo kūrybos. Manot, neskauda? Bet geriau riekė geros ruginės duonos, negu krūva ...  Na, suprask gi.
     - Kaip nesuprasi? – sulaukusi progos, pašoko raidė B: - Taip, taip, gerbiamoji redaktore Asta, geriau riekė duonos, net jeigu ji ne ruginė, negu krūva šūdo. Atsiprašau... negu krūva šlamšto. Tik pauostyk, kaip smirda, a? - ir paėmusi lapą iš atnešto krepšio skaitė ant jo užrašytą tekstą:

Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo –
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
„Čia  - AŠ.
Ilsėk ramybėje,  tu mano AŠ. “

Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą  AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus:
„ Čia - AŠ“.

... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
       žegnodamas
                    kasiau duobes.
              („Tas Aš“  2008-04-07)

     Kambarėlį, vadinama svetaine, užkrito nemaloni tyla, bet B buvo ant balno ir stabdyti kovos žirgo neketino:
     - Oi, kaip liūdna, kad užmiršome nupirkti redaktorėms gėlių! Bėgu, nupirksiu. Maksimos parduotuvė netoli, o ir gėlių parduotuvė tik anapus Dariau ir Girėno gatvės.
     - Daina, girdi? Raidė B liūdi, kad gėlių mums nenupirkusi. Matai, koks skaudulys jautrią, gerą jos širdelę užgulė. - Ir raidei B: - Mudvi, mieloji, žinojome, kad taip bus, nes ten, kur tu teikies būti, gėlių niekuomet neatsiranda. Bet ir nereikia. Sugebi dovanoti tai, ko kiti nedrįsta ir nemoka, būtent nereikalingą triukšmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tau to reikia. Ar šitaip ugdai savo aktorės talentus?
     - Ką dar pasakysi?
     - Labai nori?
     - Nei noriu, nei ką, bet jeigu užsimojai, prašau, sakyk.
     - Nenorėjau čia ateiti ir paaiškinti. Žinojau į kokią nedėkingą šventę einu. Ačiū tau, kad žinai, kur Naujininkuose galima nusipirkti gėlių, bet manau, kad jų gyventojams, o ypatingai svečiams, būtų geriau, jeigu Naujininkai turėtų bent vieną viešą tualetą. Tuomet galėtume, reikalui prisiėjus, ten pasmirdėti, o ne savo kelnėse.
     - Ką? Ar aš smirdu? Užsičiaupki! Nereikia tualeto ir kelnių, kuomet taip kalbi. Užtenka tavo burnos.
     Nei Asta, nei raidė B nesitikėjo, kad jųdviejų įprasti ginčiai šįsyk šoktelės į aukštesnį lygmenį, bet dabar tai buvo akivaizdu ir, sukrutęs Vidinis:
     - Nagi, nagi... Kas dabar čia pasidarė? Ė, sakiau gi, kad jokių paaiškinimų ir pasiaiškinimų nereikia. Dziedulį žinau, pažįstų geriau, negu kad jūs.  Šaltokai ir gan abejingai laukia savo knygos, tačiau priežastis ne ta, apie kurią kalbate.
     - Apie ką tu, dėde Vidini?
     - Žinau apie ką. Ir visi žinote apie ką aš. Tik pačią priežastį kiekvienas vertiname skirtingai. O toliausiai nuo standarto nutolęs būtent jis, dziedulis.   
     - Na gerai, susitaikykime ir nesipykime, - palinko arčiau raidės B Asta: - O jeigu užgavau - atsiprašau. Taip aš truputį specialiai, kad greičiau perdegtumei ir atvėstumei. - Ir pakėlusi galvą ir apžvelgdamas savo negausią publiką: - O dabar visiems noriu į akis ir ausis pasakyti, kad atsakomybę už tai, kas atsitiko paruošiant išleidimui „ Eilėraščio sėją“, prisiimu asmeniškai, tik teisti knygos redaktorius, juolab, kai tai daroma už akių, dar anksti. 
    - Prašom! Prašom! Kartu su Daina imkite atsakomybę, o mes pasiimsiu visą šitą, anot tavęs, nemalonu kvapą ir ... iki geresnio pasimatymo. Jausčiausi didžiai skolinga, jeigu tokio pasimatymo jums nepažadėčiau, - neatlyždama nervingai pasakė B:  – O pyktis, žinoma, mums nereikia. Bet nemanykite, kad dziedulio dukterims, Šventajai ir dėdei Vidiniui tokie dalykai rūpi daugiau, negu mums, raidėms. O! mums ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi laikydamas pirmą knygą. Ir bendrai - kaip jis jaučiasi, kai su knyga. Ir net nesvarbu, kas tos knygos autorius.
     - Šaunu. Šaunuole esi, mieloji B! Valio tau! Aš juk irgi apie tai. Knyga privalo būti verta pagarbos, nepaisant kas jos autorius. O kai jos autorius mano tėvas, deja, norėtųsi, kad pagarbos sulauktų kiek beįmanoma daugiau.

13. Neįtikėtina, bet akivaizdu
 
„Senasis testamentas“ taip: „Noe po tvano gyveno dar tris šimtus penkias dešimtis metų. O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė“
   Kažin, kiek metų varnui Goliui? Skraido kaip jaunas ir atrodo, jog vengia apie senatvę net kalbėti. Negi dėl Šventosios? Kirvis kotą atitiko, tai neginčytina. Pati būdama lyg stebuklas dar stebina savo gebėjimų galimybėmis. Argi galėjome manyti, kad per trumpą laiką Segtuvas –knyga atsivers į būtybę, kuri pritinka ir Dangui, ir Žemei. Iš tikrųjų, tai netgi solidžiau negu šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.“
                                                                     (Iš Vidinio „Mėlynųjų sąsiuvinių“)

      Kad ir neskubėdamos, bet ar pasiginčydamos, ar meilų žodį tardamos, netgi to pačios nepastebėdamos, abi redaktorės (kalbos - Asta ir techninė – Daina), po truputį priartėjo prie durų. Atrodė, jau paskutinius  žodžius jomis kalbanti raidė B, kažkodėl paklaususi:
   - Sakykite, redaktorės, ar jums teko girdėti tokią mintį: „Jie gali todėl, kad jie mano, kad gali. “
   - Ar taip labai svarbu?
   - Techninei redaktorei gal ne taip, bet kalbos redaktorei, manau, kad svarbu.
   - Palaukit, palaukit, moteriškės, - netikėtai sukruto švytėti šviesomis Šventoji. Ir klausia: - Ar teisingai, Daina, suvokiu, kad esi techninė.?
   -  Redaktorė knygelės? Taip bent bus užrašyta. Ar kas atsitiko, Šventoji?
   - Regis, atsitiko, Daina. Dar pati nežinau, bet man labai smalsu. Ne ką žinau, apie techninės redaktorės profesiją, bet suprantu, kad jeigu prireiktų, galėsi man padėti.
   - Visuomet. Ir labai  mielai, bet neįsivaizduoju kaip, kokiu būdu galėčiau padėti.
   - Dar palaukim, Daina, dar ir aš  nesuprantu. Gerai? O kol kas dėkoju už pažadą. Abiems būtų geriau, kad nereikėtų tavo paslaugų, bet... Viešpaties keliai nežinomi.
   Ir tuomet netikėtai pasigirdo gerai visiems pažįstamas varno Goliaus balsas:
   - O Goliaus keliai? Ar jie jums žinomi? Jūs, berods, čia nemažai triukšmavote. Net kvėpuoti sunku, - niekieno nepastebėtas, kaip atsiradęs kompanijoje lyg priekaištaudamas kalbėjo varnas Golius. Papliauškė sparnais it delnais ir paskubėjo prie Šventosios: - Negi ir tu? Klausiu, negi ir tu į ginčus veliesi? Suspėsi, bus laiko, o dabar negalima. Sakau, negalima ir baigta! Liaukis!. Klausyk to, kas dangų geriau pažįsta, kaip žemę.
   - Ne, ne. Tikrai, Goliau, ne. Stengiuosi gyventi ramybėje. Bet, žinoma, ne mirties ramybėje. Tu to juk irgi nenori.
   - Nedidelis čia tas mūsų triukšmas, -  atsiliepė Asta. - Jau sakiau, kai publikoje pasirodo raidė B, bažnyčios tylos nelauk ir poterių su ja nepapoteriausi. Va, jai nežinia kodėl parūpo žinoti, ar redaktorės žino, ką kažkada Vergilijus sakęs. Regis, geriau ir protingiau būtų suvokti: „nepasitikėki tuo, kas švaistosi pagyrimais“. Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, ar paukštis, ar raidė.
- Puiku, Asta! - pagyrė B, - tavęs literatūroje, deja, neperšoksiu, bet Vergilijų pacitavau ne šiaip sau. - Ir jau varnui Goliui: - Kaip čia taip atsitiko, kad tavęs net Šventoji neišgirdo. Neįtikėtina! Visuomet už didžiausių varstų  išgirsdavo. Ir tik girdi džiūgaujančią: parskrenda! parskrenda!
-  Deja, šį kartą – taip, neišgirdo. Todėl ir atskridau čia, kad šį kartą ne kaip visada. Bet tikiuosi, kad nebus blogai.
- Ar gali būti blogai? - sukruto raidė A. - Ką tai reiškia? Ne, ne, tikrai taip nebus. Blogai negali būti. O kad mūsų nuotaikos gal ne tokios, tai va, matai, Goliau. Kai kam, o taip pat ir man, nelabai patinka, kad šie dziedulio rankraščiai sugrįžta nepasiekę „Petro ofseto“ spaustuvės, kad jų mūzos pasilieka be knygos.
   - Ak, va kaip, - sausai pakrankė Golius ir vėl budria akimi sužiuręs Šventosios pusėn: - Jeigu atvirai, ponai, man asmeniškai nesvarbu, bus ta knyga ar visai nebus. Tai todėl, kad kokia ji bebūtų, niekuomet dziedulio mūzoms nebus taip gera, kaip Šventosios globoje. Niekuomet!
   - Taip nereikia, Goliau. Tu žinai, kad mums nepavyko kilstelėjus kartelę, peršokti aukščiau, - pasakė Šventoji ir truputį pamirksėjusi, paspinduliavusi šviesomis: - Tegu tai nebus paslaptis, ponai. Atėjo metas, kai pamaniau, jog sugebu nužengti dar vieną žingsnelį tobulėjimo prasme. Dabar, žinoma, yra priežasčių suabejoti, kad gal nereikėjo skubėti, bet patys pasižiūrėkite ir suprasite apie ką taip, atrodytų, nesuprantamai kalbu. Jeigu man nepasisektų, bent nesupykite, tačiau aš labai pasistengsiu.
    Ir tuomet ir Asta su Daina, ir raidžių trijulė A, B ir Jot, ir Vidinis pirmą kartą matė, kaip iš, sakytumei, Šventosios dvasios, iššoko dziedulis, Astos ir Dainos tėvas. Bet iškart patikėti tokiu reginiu buvo pernelyg įžūlu. Reikėjo mirksėti, trinti akis, galvoti, kad kažkas atsitiko su nervais ir regėjimu. Lig šiol dziedulį, kaip ir kitus pažįstamus- nepažįstamus, Šventosios klausytojai išgirsdavo kaip balso įrašą, tačiau šį kartą jis pasirodė panašiai kaip lėlė Barbė, toks, kad atrodė, jog galima juo žaisti, bet - kaip? Taip, taip, jis lėlės Barbės dydžio, bet juk dziedulis kaip gyvas. Lėlės įvaizdis nyko, blėso, nes ir kalba, ir išvaizda, ir bendravimo manieromis ogi kaip nukopijuotos. Šįkart  nužingsniavo prie atnešto su rankraščiais krepšio ir ...
   - Aš gal jums paskaitysiu truputį apie kosmosą,  truputį apie kitką, bet svarbiau, kad šis eilėraštis man dabar yra gerokai prasmingesnis negu prieš kelias minutes. Beje, tiesiog knieti jį pavadinti „Kas ji? “, - kalbėjo į lėlę sutilpęs dziedulis, o krepšyje  suradęs, ko ieškojo,  užkėlė ant nosies blogai besilaikančius akinius: 

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie įSielą,
Kad nors mirk!
O Dieve, kas Jinai?
Kaip piešti ją ant popieriaus ar mintyse,
Žvaigždynus imančią į savo būtį?
Galbūt tai nuotrupa,
Atskilusi nuo Visagalio,
Fragmentas Žodžio, kūrusio pasaulį?
O gal iš sielų mūsų Visagalis?
Atėjo.
       Šviečia.
                 Degina ugnim.
Ir tikisi, kad gal daugiau neklausim,
Kas Ji.

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į Sielą,
Kad nors mirk!...
  („Kas ji? “  2007-10-30)

   Perskaitė, pasitaisė akinius.   
   - Tai toks tas Sielos reikalas. Nelabai ir pats suprantu, kodėl taip čia vyksta. Nei laukiate manęs, nei ką, nes dziedulis, jūsų supratimu, negali dalintis į kelis. Tas, jūsų laukiamas, dar nesugrįžęs iš sodo, o aš jau esu čia. O ar ilgai būsiu, deja, net ir Šventoji negali pasakyti - gali atsitikti, kad greitai nebūsiu. Dėl manęs, tai tiek to, ne taip svarbu būsiu ar ne, bet neduok Dieve, kad nebūtų Šventosios. Pailsėkit, ponai, labai jus prašau – tegu ir ji truputį pailsi. Tai, ką  regite, ne šiaip sau atsiranda. O aš irgi grįžtu pabūti ramybėje.
   - Tai yra tai, ko nesu mačiusi. Net ir kinuose – ne. Ir net kažkodėl nenujaučiau, kad taip galėtų būti, - tylai sukuždėjo raidė B, tačiau po tokių žodžių pasirodė, kad ir toks kuždesys pernelyg triukšmingas.
   - Būtinai patylėsiu, -pasižadėjo Asta ir kitiems: - Girdėjote, ką dziedulis-  Barbė sakė? Ša, ponai, ša...
  - Tai tik burna, tik liežuvis gali tylėti, o ten, dvasioje – ne, neįmanoma. Viešpatie, tu kažkur čia pat ir, regisi, kad sekundė kita ir aš tave pamatysiu, - pakrutino lūpomis dėdė Vidinis. Ir vietoje taško: - Tai bent Simajudas, kad tave kur!

(15) Poetinis brokas  

                                        - Garny, garny...
                                        - Ga-ga- ga!
                                        - Tavo motka ragana                           
                                          Nuvažiavo žagarų,
                                          Parvažiavo be nagų.
                                                           (Iš piemenų tautosakos)

    Į butą Naujininkuose iš sodo Balsiuose parvažiuodavome neretai. Paprastai po vieną - arba Leokadija, arba aš, tačiau ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl sugrįždavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu – daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, sudejavo:
  - O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
  Buto gyventojai gerai žinojo, kaip Leokadijai nelengva atsisveikinti su sodu Balsiuose ir sugrįžti į žiemą Naujininkuose. Bet ką bepadarys! Mesteli žodį, kitą, paguodžia ar sąmoju pamoja, na, ir lauk, bobule, kada vėl saulutė kilstelės į pavasario dienas. 
  - Kalėjimas dar neblogiausia vieta, - šįsyk pirmoji paguodė raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru, net nepasisveikinus, bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir neužmirštas Joto pasamprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip vertindamas Jotas neužmiršo ir mudviejų su Vidiniu santykių, beveik bendro gyvenimo, ko nelabai paisė raidė B.  Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į butą ir sukrauti kur pakliuvo. Pirmiausia pasistengta greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
  - Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- „pats, pats, pats“! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską “ pats, pats“ - papriekaištavo Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau – atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo povyzoje nėra ką veikti.   
  - Kai toks tokiam ateina į pagalbą, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, Vidini, bažnyčią galima uždaryti, - ir susiieškojęs akimis Šventąją: - Jaučiu, kad gali tik pasidžiaugti atsikračiusi daug šlamšto.
  - Apie ką, dzieduli, kalbi? neperdėtai nustebo Šventoji.
  - Noriu su tavimi pasidžiaugti. Nėra prasmės laikyti tavo archyvuose tai, kas sugrįžta atgal nuo redaktorių stalo.
  - Jūs, dzieduli, tikrai manote, kad aš tai galėčiau pavadinti šlamštu? Tai, ką  parnešusios Asta su Daina? Jeigu net taip manote, prašau, nesakykite man. Bent dabar, kai jaučiuosi taip, jog manyje alkanas vilkas staugtų. Atrodo, it liga bandytų apsėsti.
  - O kaip ji neapsės? Ji, liga, tiesiog negali neapsėsti, kuomet tokius triukus išdarinėji. Ne, sveika būtybė taip nesugebėtų, - pasakė raidė B, kalbėdama apie surengtą neįtikėtiną vaidinimą ir jau man: - Dzieduli, tu net  neįsivaizduoji, kad tu čia buvai, kai tavęs dar nebuvo...
  - Nagi būk gerutė. Labai prašau, - piktokai nutraukė Šventoji raidę B. - Leisk man pačiai tai papasakoti. Tik, žinoma, vėliau.
  - Atsiprašau, Šventoji. Nepyk. Bet tu irgi suprask, kad man labai skauda, kai šitaip niekinama dziedulio poezija. Ot, kad ir šitoji, nepriimta į knygą. Juk iš tikrųjų tai netgi daugiau negu poezija. Tai dargi nemaža porcija mokslo, - kalbi ir, kaip jai atrodė, išmintinga buvo raidė B. Buvo įsitikinusi, jog geresnės progos sunku tikėtis, kad pagaliau be užuovėjos būtų pasakyta, kas yra kas. Skaudžiausi priekaištai krito ant Astos ir Dainos galvų: -  Pagalvokite, argi galima šitokią poeziją mesti į šiukšlyną, kaip tą daro redaktorės? Ar galima? – Ir patylėjusi: - Bet, ačiū die, kol dar gyvi muškietininkų idealai, - atsiras ir mūsų tarpe, kas neleis šitaip elgtis. Mane galite įskaičiuoti nr. 1.
  - Baik gi, baik, plepale, - buvo smagu barti raidę, žinant kad ji nebijo. Tačiau kad bute per trumpą laiką atsitiko kažkas daugiau negu gebėjau spręsti iš Vidinio informacijų, jau nebuvo sunku suvokti. Bėda tik, kad kai šitaip kalba raidė B, nebuvo įmanoma suprasti,  netgi priešingai – suvokimas mažėjo. Bet kaip jai tą pasakysi? Protingiau dėtis, kad supranti ir net dėkingas esi už suteiktą informaciją. Tačiau akivaizdu, kad jos ramybei labiausiai kliudė Astos ir Dainos parnešti rankraščiai. Kur buvus nebuvus, vis priartėdavo prie jų, bet kažkas dar vis jai kliudė paimti juos ir visa šūsnimi parodyti, kad ji nemenka, užtektų eilėraščių dar vienai knygai išleisti. Bet pagaliau kantrybė jos baigėsi – atskleidė nutįsusias ligi grindų užuolaidas ir iš po jų į akių šviesą pateko redaktorių išbrokuotą poeziją. Žinojau, kad jos nemažai, o štai dabar jau ir savo akimis regiu.
  -Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
  - Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
  - Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia? - supratau.
  - Abi. Ir Daina.
  - Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
  Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta, tik, regis, gerokai didesne apimtimi nei galėjau spėti. Praskleista užuolaida pradengė kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas sieloje pakrebždėjo ir neketindamas kažką daryti ar keisti nuotaiką, atsiminiau ir lyg pats  sau padeklamavau: 

Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę.

O gervės,
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskrist
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
      („Gervių laiškai“, 2008-01-28)

  - O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - atrodė, abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
  - Nereikia, dėde Vidini. Šituos raštus mes prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl pradėjo triukšmauti raidė B, tik man pasirodė, kad jos nepasitenkinimas keičia pobūdį ir darosi priežastimi, kuri turėtų lemtingai keisti požiūrį netgi, sakyčiau, į poezijos supratimą. Bent tos, kuri švystelėjo iš po užuolaidos, bet Vidinio ir vėl pakišta atgal po ją.     
  - Tai ne šlamštas, ponai. Jokiu būdu – ne. Matyt, kad pats Dievas mums siunčia auksinę progą ne žodžius apie poeziją plepėti, o ginti ją. Frontu pastoti kelią visiems jos niekintojams. Frontu. Suprantate? Reikia, ir, beje, seniai reikia, kad vienąsyk pagaliau poezija būtų suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kažkieno kito perskaityta. Supratote? - vėl paklausė raidė B.
    Sužiurau į nenurimstančią raidę, bet vis geriau jausdamas, kad šįkart jos nerimas kitoks – gal gerokai persūdytas, gal perdaug pipirų įberta, bet iš daug pasakytų jos žodžių nesunkiai įsidėmėjau mintį: poezijos nevalia perkalbėti, permąstyti, suprasti kitaip negu ji užrašyta kūrėjo. Ir dvasia jos neturėtų būti perjausta kitaip.
  - Kaip tai suprasti? – paklausiau, bet netrukus jau taip: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija visuomet tapati kūrėjui. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji vis pasilikdavo pasislėpus šešėlyje.
  - Aš taip pasakiau? - nustebo B.
  - O kas?
  - Gal ir aš, tik  kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, bet jeigu pasakiau gerai, tai tikrai labai džiaugiuosi, - pasakė B ir ryžtingai iš po užuolaidos išsitraukusi krepšį: - Atsiprašau, bet šis dalykas, kaip anksčiau sakiau, privatizuotas.
  - Anksčiau  sakei - prichvatizuotas...

                              Ant Šventosios delno

    Žinau, kad ne visi laiškai privalo būti malonūs, todėl pridėk, gerb. Pranai, šį prie būtent tokio pobūdžio raštų. Būna, kad tingiu burną nusiprausi, o tu, regis, norėtum tokius storus ir sunkius „raštus“  skaityti. Ne, ne, tokių dalykų mūsų laikais nereikėtų tikėtis. Kitas dalykas, jeigu, tarkime, pakviestume pinigus skaičiuoti su galimybe vieną kitą šimtinę ir į savo kišenę įsidėti, ko gero, net nusiprausęs į tokį darbelį  ateičiau     
                                                                       (Iš Subartonių Beniaus  laiško)

  Vidinis it užsimiršęs vis padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:
  „Laukimo metas, laukimo metas...
  Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti... “
  Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo  paniūniavimų buvau pripratęs – tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi  atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas „siųsdavau“ Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
  - Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį, - išgirdau Šventąją
  - Kokios „mano kalbos“, -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka: - Negi tai kalbos? Vienas kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas kažkas atriša liežuvį ir ... anot  Vidinio, žiū, ateina, bet, regis, visuomet ne tas, ko jis laukia.
  Šventoji visuomet mokėdavo paraginti, kad savo dienoraštį rašyčiau pats, savo ranka ir, aišku,  netingėdamas, o juolab neužmiršdamas, kad toks yra.   
  - Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti. Būtent todėl net iš Balsių pasiprašiau atvykti anksčiau.
  - Ką? – žioptelėjau, -  Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
  - Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
  - Dieve sergėk tave nuo ligos - pasakiau ir tai buvo teisybė, tačiau dabar man ją reikėjo pasakyti įtikinamiau negu bet kada, nes gerai suvokiau, kad žodis GIMDYTI, vertinant jos darbą, pasidarė užgaulus. O kaip tai pasakyti, deja, nemokėjau. Žiūrėjau į nelinksmai žiburiuojančią jos povyzą ir kažkas sugargėjo gerklėje. Pirmieji garsai netgi nebuvo žodžiai, o paskui jie gal tie, kurių reikėjo, o gal ir ne, tačiau pradžia buvo padaryta: - O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug  sykių peršokai per save kaip knygą -segtuvą ir  štai kuo  esi! Reikia stebėtis, bet kažkodėl vis nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
  - Ačiū, dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
  - Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano plepalų užrašai tik pašaipą gali sukelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano tokias kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia  sergėtis. Prašau, meldžiu, daugiau neužrašinėk išgirdusi ką kada  burbuliuoju.   
  - Kai reikės atsiminti, ką kada kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt net jau serga.
  - O aš daug priplepėjęs? - kažkodėl parūpo.
  - Tiek, kiek  kalbėjęs, - pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: -  Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
  - Braškėti?
  - Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
  - Tau apie ką čia dar?
  - Klausi - apie ką? Prisimeni, kaip  bariau raidę B? Ne piktai, bet net ir taip pyktis man labai nesmagu. O tavęs parvažiuojant labai laukiau. Apmaudu, žinoma, kad nepamatei mano ligos priežasties. Išskyrus varną Golių ir, žinoma, dėdę Vidinį kiti lig šiol gal net neįtaria, kodėl dabar esu tokia apniukusi.
  Jaučiau, kad Šventoji stengiasi kalbėti kuo linksmiau, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.
  - Nagi sakyk, kas atsitiko? Kas tie „kiti“?
  - Ir raidžių trijulė, ir Asta su Daina, - sakė Šventoji ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir vardui Goliui. Mačiau, kaip į apšviestą erdvę, panašią į rankos delną neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti, poteriavau eilėraštį. Sakau „poteriavau“, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau – žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų – tėviškė.
Be vyturio – dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas –
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.             („Šilas“ 2008-01-26)

  - Vidini! - pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau - ant Šventosios delno. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka nuo tikrojo AŠ. Anasis lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Ygaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimesnius horizontus užstoja miškai, tačiau dar matyti kaimynų Mindaugo Kibirkščio ir  Vytauto Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
  - Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
  Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių. Žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
  - Sakai: „Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas“. Ar manai, kad tai bloga?
  - Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
  - Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio simfoninėje poemoje „Miške“. Tik  įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk!..  Ak, koks  puikus tas  miško  gyvenimas, - žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi: - Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs  surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone?
  Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpų. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes gi daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu.
  - Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
  Panorama ant Šventosios delno pradėjo gęsti greitai kaip saulės užtemimas, o ji pati:
  -  Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
  - Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
  - Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje  nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas. Ar – ne?
  - Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai  kalbėjome.