Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA


NEGRAŽI PELĖDA

21 30 39

21

Negraži pelėda (9)

                            Besarmačiai

                                              Jūs - žmonės!
                                              Jums tikriausiai visko reikia?
                                              Prašom.
                                              Naudokitės mano širdimi.

                                              Tiktai nežaiskite su ja.
                                              Su širdimi žaisti negalima.
                                              Jeigu jums reikia -
                                              Galite sužeisti...

                                              Aš norėjau pasakyti
                                              Jeigu Jums nuo to
                                              Bus lengviau.
                                                                (Alfonsas Jocys)

     Saulės nesimatė, bet žinojau, kad ji patekėjusi, o žmonai, pagyrusiai mano giedočiaus talentą, tariau:
     - Buvau sumanęs šnektelėti apie Akligatvio pirmeivius, bet taip neatsitiko. Keista! Ir kad  giedojau, ir kad varduvininkai nepasirodė. Niekuomet taip net netyčia nesitaikė. Ką tai galėtų reikšti, a? Matyt, Dievas vėl kažkur buvo susitikęs su Šėtonu. Vėl rodo jam savo stebuklus.
     Žmona kilstelėjo galva, paieškodama žvilgsniu  akių ir, nieko netarusi, leidosi laiptais žemyn.
     - Deja, aš ne Jobas, motin.
     - Apie ką tu?
     - Viešpats man davė, Viešpats ir atėmė. Tegu būna vardas Viešpaties pagarbintas. Bet taip ne aš, o Jobas. - Ir numesdamas jai senus užrašus: - Gaudyk! Tai kažkas, ką jau užmiršęs ir, regisi, reikia atsiminti, kad neatsitiktų taip: arti  bažnyčia, toli Dievas. Nenorėčiau, kad taip atsitiktų
     - Dieve, duok iš pono ubagą, ne iš ubago poną, - atsiduso.
     - Kaip, kaip? Pirmą kartą girdžiu, - patiko išgirstas priežodis, bet jaučiau, kad į dieną su saulės patekėjimu įeina kuklūs, bet ne kasdieniai nutikimai. Atverčiau Lietuvio kalendorių, norėdamas geriau vardais įsiminti, kas jie, tie besarmačiai. Ne, nesakau, kad sielą labai temdė kitaip nušvitusi diena, bet truputį peršėjo, kad rytas apsiėjo be įprastumo, kuris jau regėjosi, kaip tradicija. Kalendoriuje juodu ant balto parašyti varduvininkai ir sakau gi, neprisimenu, jog per sodo sezoną buvo rytas, kad jie neužklystų bent pasilabinti ir štai... Ar ne besarmačiai? O juolab, kad ir diena verta netgi didesnio dėmesio. Dar vis įsiklausydamas viliuosi, kad jie ateis ir net galvoju, kokius priekaištus reikės pasakyti, kad neatėjo į tradicinį saulės pasveikinimą, bet, deja, deja... O kalendoriau įrašai tokie, kad jie nepeiktini jau vien dėl to, jog sąžiningai painformuoja, kad tais metais, kai gimiau Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, kur įvyko iškilmingas paradas sostinės atgavimo proga. Vilnius ir Vilniaus kraštas po 19 metų trukusios lenkų okupacijos sugrįžo Lietuvai. Ir toliau lyg kalendoriaus leidėjos Danutės Balsytės ranka: Vilniaus žygis - didingas mūsų tiesos laimėjimas, o kad būtų įtaigiau, prisiminta, kad, girdi, 1940m. Karių kalendoriuje buvo rašoma: be gerai ginkluotos ir pasiryžusios  kariuomenės  mes nebūtume į  Vilnių atėję ir nebūtume galėję jame pasilikti.
     Iš patirties neblogai žinau, kad diena, kurioje gyveni, užglaisto praeities regėjimus, mintys atslūgsta. Galėjau būti tikras, kad taip atsitiks ir man. Juolab, kad joje susikaupė persikraustymo į  Naujininkus darbeliai, kurių jau negalima buvo atidėti.
   - Atsipūsk, prisėsk! Matai kiek pagalbininkų! Ir Gaudrimas, ir Tadas, ir Simas, ir Judas... Visas Simajudas ir net daugiau, - pašaipiai gelia žmona, suvokdama, kad dar vis apsikabinęs mintimis neatėjusių varduvininkų ir matydama, kaip dūsaudamas tampau į automobilį man jau nelengvus kraustulius. Atrodytų, tos mantos lyg nebuvo, bet va susiėjo į krūvą puodai, indai, kambarinės gėlės, patalinė, dėžės su vaisiais, stiklainiai su uogienėmis ir kompotais, visokie kitokie rakandai, smulkmenos ir nelabai, ir, prašau - visas sunkvežimis.
     - Juokias gerai tas, kas paskutinis juokiasi, maman, - vos neprancūziškai žiopteliu, vis pridedamas tą daug kartų sakomą: argi ne besarmačiai, a?
     - Kai žmogus su anuo pasauliu pradeda kalbėtis jokie daktarai nepadės. Taip pat ir sarmata.
     - Kaip nors, maman! Kai nors ir šį persikraustymą ištversim. O jeigu atvirai, tai ir man nesinori į Naujininkus. Niekas nelaukia. Erzelynė dabar ten  - ir raidžių trijulė, ir Vidinis, ir Šventoji ir - net nesinori tikėti abi dukros lyg kažkuo dalijasi ir nepasidalija.
     - Iš kur žinai?
     - Argi tau reikia pasakoti? Pasąmonės pasaulis dosnesnis informacijomis. Bet netrukus pamatysime, kaip iš tikrųjų. O man apmaudu, kad į knygutę nepateks tau skirtas eilėraštis. Nežinau priežasties, bet jaučiu, kad, esą, nelietuviškai parašytas. Vienas žodis bukietas ir prašau - nelietuviškai! Nors ne aš sugalvojau ir ne aš pirmas parašiau. Netgi "Lietuvių kalbos žodyne" išgirsti, kaip dainuoja: Še tau, sese, vainikėlį, turi aukso bukietelį.
     Žmona žiūrėjo į mane gal net truputį nustebusi, nors gerai žinojo, kad savo žinias neretai gaunu per Vidinį. Kai jo gerklėje atsiranda mūzos, tiesiog jaučiu, žinau, kur jis yra, o pasitaiko, kad net žinau su kuo. Ir šįkart neabejojau, kad Naujininkuose yra būtent taip, kaip kalbu. 
     - Neskubėkite, ponai. Mano laikas už pinigus net tuomet, kai darbe miegu, - pravėręs kabinos duris, pasakė vairuotojas. - Tačiau jeigu reikėtų, galėčiau padėti.
     - Sveikata brangiau, negu pinigai, - atsiliepė žmona ir timptelėjusi už skverno: - Prisėsk gi. Ar ir vėl ruošiesi į Santariškes? Per tokį prakaitą - neužtruksi.
     - Ir tada nesiruošiau į jas, ir dabar - ne. Bet Viešpaties keliai nežinomi. Gerai bent, kad atėjo laikas, kuomet  nelabai svarbu, kokiais kelias jis vaikšto. Vis tiek ateis.
     - Atsimenu tą  bukietą, atsimenu, - ir prisėdusi, ir nepaleisdama mano puspalčio skverno:

Štai Tau gražių gėlių bukietas
Iš Ožiaragio rankų ir manų,
Lietuvišku dangum žvaigždėtas,
O aš juk irgi truputį poetas,
Atėję sveikinam Tave abu.

Tegu palikę metai leis Tau pailsėti
Ir Dievas bus jų talkoje.
Mes mylime Tave,
Dangaus ir Žemės sūnūs,
Net ir tuomet,
Kai nusileidžiam pragare.

Laiminga būk!
Ir visuomet šviesi,
Gėlė gražiausia mūsų šio bukieto -
Prisiglaudžiam ir lūpom, ir širdim,
Žvaigžde žmogaus, daina poeto...
Ir tikime Tavo kasom sulig juosmens -
Jos nukirptos dar niekuomet nebuvo
Banguoja laikas, pamojuoja jom
Ir vėl matau per Gilšę plaukiat gulbę...      
    (Bukietas žmonai) 2009-01-01

     Klausiausi it būčiau girdėjęs pirmą kartą. Ir tikrai taip ir buvo - iš jos burnos šio eilėraščio nebuvo tekę išgirsti. Pabaigoje palikusi tarpelį pauzei, ištarė:
     - Ačiū.
     - Ką?
     - Sakau, ačiū. Juk matai, kaip būna. Dar neseniai čia tiek gėlių, tiek daug gėlių. Ir kokios jos nuostabiai gražios. O dabar sunku patikėti, kad jų čia tiek buvo, kad tiek gali būti. Taip ir norisi pašaukti sugrįžk, akimirka, bet jeigu taip atsitiktų - irgi prapultis. Nebūtų kam melstis Dievui, o tuomet jau ir jis pasauliui nebūtų reikalingas.
     -Iš kur tokie tavo raštai? - Ir norėdamas  suprasti, ką pasakiusi: - Nežinau, kas atsitiktų, jeigu sustotų laikas, bet jeigu bent akimirkai stabtelėtų pasaulis, ėgi tikrai nuslystume nuo žemės paviršiaus nežinia kur. Bet tu turbūt ne apie tai, a? - pasakiau ir jaučiau, kad kažkokie neapčiuopiami supratimai maišosi, kliedi, kažko nesuranda  pasąmonėje. Atrodo, užklystų į reikalingą smegeninės vietą ir praturtėčiau kitokiu žmogaus būties paskirties suvokimu. Ten išgirdau ir anksčiau jau kalbėtus žodžius, kad, girdi, Jėzus savo gimimui pasirinko ne tą laiką. Tačiau dabar jau nenorėjau galvoti, ar turėjo jis tokią pasirinkimo galimybę.
     - Ar neatrodo, kad mudu senokai vienas su kitu nesusikalbame? O taip arti vienas kito. Greitai penki dešimtmečiai, kai po vieno stogu.
     - Bet gal ne po viena antklode? - atsiliepė mudviejų šnektą girdintis automobilio vairuotojas.
     - Tu ką, jaunuoli? Ar mane vyru nelaikai?
     - Ne toks jaunas, o ir pats dažnai, pone, pagalvoju, kad žmoguje yra labai daug, ko mes neišgriebiame. Žvejojame savyje. Regis, net kantriai, bet su meškere. Argi ne juokinga? Beje, ar ją turite?
     - Meškerę? Na, žinoma.
     - Bet, regisi, kad jau ji jums nereikalinga.
     - Ko gero, - pagalvojęs atsakiau, nes žmogus nebuvo aklas ir matė, kad į Naujininkus išvažiuoju be meškerės, nors labai tikėtina, kad žuvų teks skanauti daugiau.
     - Teisingai darote, - pagyrė vairuotojas, - ten nebloga Maksimos parduotuvė.
    - Na, gerai, motin. Nedaug beliko krauti ir... aida su šitais Simajudo kraustuliais! Ten,  Naujininkuose ir pailsėsime.
     Linksmais nusiteikęs į talką atėjo vairuotojas.
*****

2011-04-21 09:28:27

22

.                                            10. Prisiminė Vidinį...

      - O žinai, kad graužiuosi, kramtau nagus, kad sutikau tėtės  knygą redaguoti. Neveltui, sakoma, kad durną ir bažnyčion muša.
      - Kvailą ar kvailį...   
      - Aš iš priežodžiu ar patarlių žodžių nemėtau, jų redagavimu neužsiimu. Ir kitiems, beje, to nepatariu. O dėl knygos... Būtų bent pats tėtis prašęs, betgi Vidinis
      - Ir aš, Asta, ir aš. Tėtės gimtadienio proga galima ir su velniu pameškerioti. O nukandžioti nagai irgi ataugs.
                                                                                 (Iš Astos ir Dainos pašnekesio)

  Asta su Daina į Naujininkus atėjo trumpai, bet svarbiai valandėlei, abi žinodamos, kad kitaip nebus knygelė bus tokia, kaip ji sumaketuota ir atiduota Petro ofseto spaustuvei. Toks sprendimas nebuvo joms lengvas, tačiau žinojo, kad pernelyg įkyrus kartojimasis, o ypatingai poezijoje, yra jos menkos kokybės reikšmingas ženklas. Visais atvejais geriau mažiau, negu daug, tačiau dar blogiau, jog ir tas eilėraščių pluoštelis, kuris paliktas spaustuvėje, kokybe taip pat, deja, nepasižymi. Tai vietinės reikšmės poezija, gan suasmeninta savimi ir dziedulio gimtųjų Šklėrių, nors toks teiginys ne be išlygų seserys nutuokė, kad prie šio peizažo reikia pridėti ir dėdę Vidinį, bet šis buvo kategoriškas sakydamas, jog jo poezija dar neišnešiota ir jeigu ji bus - tai negreitai. Tuomet pirmą kartą prakalbo, kad jo mintis svariau užima ne poezijos tekstai, bet filosofinės spėlionės apie tai, kokią dievo dalelytę reikalinga turėti savo sieloje, kad žmogus su žmogumi per didelius atstumus gebėtų susikalbėti nuojautomis, neabejodamas jų tiesa. Buvo įsitikinęs, kad, anot jo dvasios telefonai yra daugelyje biologinių organizmų ir kažkodėl nesuprantama, kaip atsitikę, kad labai retam žmogui pasiseka surasti, kurioje smegenų (ar ne smegenų) ląstelėje jie padėti. Tuomet Vidinis taip:
    - O va mudviem su dzieduliu kartais pasiseka taip pasišnekėti. Keista, žinoma, kad geriausias girdimumas visuomet tik poezijos diapazono bangomis. Kada tai atsitikę? Ė, net neklauskite, nors tai irgi įdomu, bet seniai, galbūt prieš šimtą metų, kai dar dziedulis lopšyje. Apie tai jo taip parašyta:

Kai reikia žvelgt į praeitį toli
Ir atsimint
Iš kur Vidinis atsiradęs -
Sugirgžda durys ir lopšys
Išeina vaikščioti po namą:
Pirmyn atgal,
Pirmyn - atgal.

- Poetas gal? -
Girdžiu svetingą balsą.
- Kad - ne!
Net nežinau
Su kuo jį valgo geria.

Sekmadienio varpų malda
Garsiau už lūpas kalba,
Bet šit į sielą pažvelgė dangus -
Platybė begalybėje sutilpo:
- Dar mažas,
Bet esi žmogus
Ir Dievas pasiuntė tau sargą. 

- O Dieve, dėkui tau,
Bet man svarbu žinoti sargo vardą,
Kad susirasčiau jį
Vienintelį tarp angelų,
Kuris štai dangumi
Į mano lopšį kalba.

- O gal geriau kartu
Nuo šiandien ir per amžius?.

- Norėčiau būti išdidžiu.
Vien angelo man truputį per maža.
Jeigu galėtumei dar būt draugu -
Prašau!
Gali kasdien ateiti pas mane.
O jeigu ne - 
Aš pats tave lankysiu.

... Pirmyn atgal,
Pirmyn atgal,
Mažytėm amplitudėm supasi lopšys.
Norėčiau šitą kelią jo
Būtim savąja pakartoti.
Na, o kol kas dar vis
Pirmyn!..
            (Pasivaikščiojimai -1)    

- Bet, dėde Vidini, šio eilėraščio nesu nei redagavusi, nei  skaičiusi, - pasakė Asta, o Daina irgi įtikinamai pareiškė, kad jo anksčiau nežinojusi.
    - Beje, patys tiksliai nežinome, kada pirmą kartą susitikę. Šis eilėraštis, sakytume, vienas paieškos fragmentų. Tačiau užrašytas irgi dziedulio. Jis sako, neatsimena šio mudviejų susitikimo, tačiau  aš puikiai. Tai spręskite, mielosios moteriukės, kam priklauso šis eilėraštis - man ar dzieduliui?
    - Tai kolektyvinis darbas, - nedelsė atsakyti Asta. - Be jūsų atminties tėtis nebūtį gebėjęs taip ar kitaip užrašyti.
    - Kai toks telefonas yra, bent kas gali paskambinti, suteikdamas ar tokių, ar išsamesnių, ar kitokių žinių. Ir todėl geriau būkime neturtingi, bet teisingi - visų eilėraščių autorystė priklauso tam, kas juos kažkur surado, iškėlė, o svarbiausia, kas aprašė ir padėjo ant popieriaus tokia forma. O tai padarė jųdviejų tėvulis. O ką būtent iš jo užrašytų tekstų dėsite į knygelę, tai geriausia būtų, kad pasitelktumėte redaktorių nuovoką. 
    - Ir vis dėlto...
    - Ir vis dėlto pasakiau moteriškės, kas man reikėjo pasakyti. Manau, beje, kad įtikinamai pasakiau, kadangi daug kartų apie tai kalbėjome su Šventąja, be kurios net užrašyti tekstai nežinia kur būtų klajoję, o bent jų dauguma prapuolę. Tekstų lig šios dienos dar ieškome ir, ačiū die, dar surandame. Beveik neįtikėtina.
  - Na, taip, tikrai, kad neįtikėtina, - paslaugiai atsiliepė Daina. - Net  mano pranašavimai kažkodėl apsilenkia su tokia būtimi, kuri galbūt žmoguje, galbūt pasaulyje, galbūt dievuose, kaip, sakysim, Baba. Su juo Indijoje buvau susitikusi, todėl ir tariu būtent jo vardą Baba.
  - Tai tiek, kas atrodo reikėję  jums pasakyti, - tarė Vidinis Astai ir Dainai, ir lyg atsimindamas: - Tik nemanykite, moteriškės, kad man asmeniškai nerūpi dziedulio knygos leidybos dalykai. Tačiau mano nuopelnai ir rūpesčiai kur kas didesni jo raštų paieškoms ir išsaugojimui. Žinoma, ir čia mane aplenkia Šventoji, kuri net pabandė peršokti save pačią. Bet tai kita tema. Ir tas dalykas, regis, jai labai pakenkė. Suredaguotą, gatavą knygą ar kūrinį ji dar nepajėgi gimdyti. Per anksti, dar nesubrendusi, tačiau, mat, ir po Šventosios protelį kipšai, matyt, sugeba pasiausti.
  - Ar kas bloga Šventajai atsitiko, dėde Vidini?
  - Nesiskundžia, bet jaučiu, kad... Na, pažiūrėsim, kaip ten, bet mano nuojauta ne kokia. Todėl ir dziedulį paraginu, kad parvažiuotų iš Balsių sodų. Na, žinoma, ne atviru tekstu, bet turėtų jausti, kad nereikia delsti.

23

Ginčas

     Dievas vienas niekuomet nebūna. O davatkos jo draugijoje    pačiame pakraštėlyje, netoli kunigų. Ir ne visuomet Dievas visagalis. O! pažiūrėkite arba paklauskite šv. Mykolą, kokią kariuomenę reikėjo sutelkti, kol pavyko aukščiausią dangų atsikovoti iš Šėtono.
   Bet karas dar nesibaigęs, dar, deja, ne...
                                     (Iš vardo Goliaus neužrašytų atsiminimų)

     - Negi laukiate? Bet jeigu taip, kodėl be gėlių? pasakė Asta, įėjusi į buto svetainę ir suradusi A, B ir Jot trijulę, ant stalo žvaigždutėmis mirksinčią Šventąją ir Vidinį, nusiteikusį kuo mažiau kalbėti. Beveik nekreipdama dėmesio į kitus, Asta priėjo prie Šventosios: - Jaučiu, kad bene labiausiai pyksti, bet tokią teisę turi tik tu viena. Iš visų čia esančių tik tu viena, -pakartojo.
     - Taip įsitikinusi?
     -  Gimdėte, gimdėte...  Po lapelį, kitą ir štai kokia šūsnis makulatūros grįžta atgal. Patikėk, Šventoji, ne be mano pastangų.
     - Makulatūra gal nereikėtų vadinti, bet parnešti atgal nebuvo lengva, - pasakė Daina, ant stalo užkeldama krepšį su tvarkingai sudėtais rankraščiais. - Jeigu tai nebūtų tėtės, manau, kad nebūčiau drįsusi parnešti.
     - Cha! cha! Cha! - linksmai nusikvatojo Šventoji: - Kai išgirstu apie gimdymus, norisi prašyti varną Golių, kad padovanotų plunksną ir bandyti parašyti savo knygą, kurią galėčiau padėti šalia dziedulio raštų. - Ir tik Astai, bet jau ramiai, solidžiai: - Redaktorių mokslų niekuomet, Astule, nekrimtau. Jaučiu, dar neatėjo tas laikas. Ir labai džiaugiuosi, kad galiu vėl priimti ir saugoti tai, ko atsisakė  pirmoji dziedulio knygą. Koks jos, beje, pavadinimas? Pirmoji sėja?
     - Eilėraščio sėja
     - Gražus pavadinimas, bet aš dėkoju, kad šio krepšio su, pasak tavęs, makulatūra nenunešėte į krosnį, į ugnį, kaip Nikolajus Gogolis Mirusių sielų antro tomo. Sako, prieš mirtį bandęs rašyti iš naujo. Ar tai tiesa? 
     - Tai tiesa, Šventoji. Bet Gogoliui buvo lengviau, kadangi degino savo kūrybą, o štai mudvi su Daina į pirmą knygą neįleidžiame savo tėvo kūrybos. Manot, neskauda? Bet geriau riekė geros ruginės duonos, negu krūva ...  Na, suprask gi.
     - Kaip nesuprasi? sulaukusi progos, pašoko raidė B: - Taip, taip, gerbiamoji redaktore Asta, geriau riekė duonos, net jeigu ji ne ruginė, negu krūva šūdo. Atsiprašau... negu krūva šlamšto. Tik pauostyk, kaip smirda, a? - ir paėmusi lapą iš atnešto krepšio skaitė ant jo užrašytą tekstą:

Tas AŠ
Per visą naktį nenurimo
Reikėjo jį apkast kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir kaip tuomet
Lentelėj parašą regiu:
Čia  - AŠ.
Ilsėk ramybėje,  tu mano AŠ.

Pasilenkiu, paglostau parašą,
Žegnoju kryžium kaktą ir krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
Esą, ne tą  AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvu smeigiu
Suvokdamas, kad gal
Geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Negaila būtų jo -
Ramybė jam,
Ramybė man,
Ramybė tiems.
Kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus:
Čia - AŠ.

... Per visą naktį laidojau save,
Apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
Kuriam
       žegnodamas
                    kasiau duobes.
              (Tas Aš  2008-04-07)

     Kambarėlį, vadinama svetaine, užkrito nemaloni tyla, bet B buvo ant balno ir stabdyti kovos žirgo neketino:
     - Oi, kaip liūdna, kad užmiršome nupirkti redaktorėms gėlių! Bėgu, nupirksiu. Maksimos parduotuvė netoli, o ir gėlių parduotuvė tik anapus Dariau ir Girėno gatvės.
     - Daina, girdi? Raidė B liūdi, kad gėlių mums nenupirkusi. Matai, koks skaudulys jautrią, gerą jos širdelę užgulė. - Ir raidei B: - Mudvi, mieloji, žinojome, kad taip bus, nes ten, kur tu teikies būti, gėlių niekuomet neatsiranda. Bet ir nereikia. Sugebi dovanoti tai, ko kiti nedrįsta ir nemoka, būtent nereikalingą triukšmą. Niekaip nesuprantu, kodėl tau to reikia. Ar šitaip ugdai savo aktorės talentus?
     - Ką dar pasakysi?
     - Labai nori?
     - Nei noriu, nei ką, bet jeigu užsimojai, prašau, sakyk.
     - Nenorėjau čia ateiti ir paaiškinti. Žinojau į kokią nedėkingą šventę einu. Ačiū tau, kad žinai, kur Naujininkuose galima nusipirkti gėlių, bet manau, kad jų gyventojams, o ypatingai svečiams, būtų geriau, jeigu Naujininkai turėtų bent vieną viešą tualetą. Tuomet galėtume, reikalui prisiėjus, ten pasmirdėti, o ne savo kelnėse.
     - Ką? Ar aš smirdu? Užsičiaupki! Nereikia tualeto ir kelnių, kuomet taip kalbi. Užtenka tavo burnos.
     Nei Asta, nei raidė B nesitikėjo, kad jųdviejų įprasti ginčiai šįsyk šoktelės į aukštesnį lygmenį, bet dabar tai buvo akivaizdu ir, sukrutęs Vidinis:
     - Nagi, nagi... Kas dabar čia pasidarė? Ė, sakiau gi, kad jokių paaiškinimų ir pasiaiškinimų nereikia. Dziedulį žinau, pažįstų geriau, negu kad jūs.  Šaltokai ir gan abejingai laukia savo knygos, tačiau priežastis ne ta, apie kurią kalbate.
     - Apie ką tu, dėde Vidini?
     - Žinau apie ką. Ir visi žinote apie ką aš. Tik pačią priežastį kiekvienas vertiname skirtingai. O toliausiai nuo standarto nutolęs būtent jis, dziedulis.   
     - Na gerai, susitaikykime ir nesipykime, - palinko arčiau raidės B Asta: - O jeigu užgavau - atsiprašau. Taip aš truputį specialiai, kad greičiau perdegtumei ir atvėstumei. - Ir pakėlusi galvą ir apžvelgdamas savo negausią publiką: - O dabar visiems noriu į akis ir ausis pasakyti, kad atsakomybę už tai, kas atsitiko paruošiant išleidimui Eilėraščio sėją, prisiimu asmeniškai, tik teisti knygos redaktorius, juolab, kai tai daroma už akių, dar anksti. 
    - Prašom! Prašom! Kartu su Daina imkite atsakomybę, o mes pasiimsiu visą šitą, anot tavęs, nemalonu kvapą ir ... iki geresnio pasimatymo. Jausčiausi didžiai skolinga, jeigu tokio pasimatymo jums nepažadėčiau, - neatlyždama nervingai pasakė B:  O pyktis, žinoma, mums nereikia. Bet nemanykite, kad dziedulio dukterims, Šventajai ir dėdei Vidiniui tokie dalykai rūpi daugiau, negu mums, raidėms. O! mums ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi laikydamas pirmą knygą. Ir bendrai - kaip jis jaučiasi, kai su knyga. Ir net nesvarbu, kas tos knygos autorius.
     - Šaunu. Šaunuole esi, mieloji B! Valio tau! Aš juk irgi apie tai. Knyga privalo būti verta pagarbos, nepaisant kas jos autorius. O kai jos autorius mano tėvas, deja, norėtųsi, kad pagarbos sulauktų kiek beįmanoma daugiau.

24

:crazyfun:
                                               (12) Literatūriniai sugrįžimai

   
- Net ir Šventasis raštas sako: išpažinkite vieni kitiems savo nuodėmes; todėl išpažįstu savo nuodėmes, dArtanjanai.
    - O aš iš anksto duodu išrišimą; jūs matote, kad esu geras žmogus.
.                        (Iš A. Diuma Trys muškietininkai) 

    Geresnių- piktesnių žodžių buvo daugiau, tačiau po truputį jie aušo, lyginosi, švietėsi - ginčas rimo. Ne pirmas sykis taip, bet juk dvikovose grūdinosi ir senieji Aleksandro Diuma muškietininkai. Daug kas manė, kad raidė B nusiteikusi Aleksandro Diuma romaną Trys muškietininkai išmokti mintinai. Nesikratė tokio sumanymo ir Jotas, užtat raidė A neretai juos pašiepdavusi, esą, ar reikia judviems stengtis, jeigu akivaizdu, jog autoriaus ir varde, ir pavardėje, ir net jo romano pavadinime neįsileista nei raidė J. nei B. Ir, girdi, ačiū dievui, kad taip, nes priešingu atveju, būtų labai sukliudę A. Diuma ir jo geriausio kūrinio autoritetui. Ir dar kartą, esą, ačiū, bet šį kartą ne dievui, o jai, raidei A, kad ji, neretai apsiliedama devintu prakaitu, sugeba būti visur ir iškesti beprotiškai sunkų kūrybinį darbą. Net ir parašant Tris muškietininkus.
  - Nesigirk, nesigirk, sesul. Kai musė įkrenta į barščius, ji nesako, kad sriubą virė, - moka atsiliepti B ir kažką pacituoti, tačiau citatos  iš Trijų muškietininkų jos burnoje visuomet it saldumynas, kurio pačiulpti nesidrovėdavo bet kuriuo dienos metu ir bet kokioje kompanijoje. Citatai ji ruošdavosi. Iš išorės visuomet tai atrodydavo vienodai - dešinės rankas smailiu pasigremždavo kairįjį paausį ir klausydavo, kaip čeža ausies būgnelyje. Svetainės visos esybės šitą jos įpratimą gerai žinojo ir suvokė, kuo tai pasibaigs eilinį kartą - laukė citatos iš Trijų muškietininkų, tačiau, regis, pirmą kartą suklydo. Raidė B vėl atsirado prie dziedulio sugrąžintų rankraščių ir panašiai kaip anąsyk, iš jų šūsnies pasiėmė lapą, permetė akimis raštą ir Šventajai:
  - Jeigu suklysiu, pataisyk mane, gerai?
  - Netikiu, kad suklystum. Kas žino, kas nežino, o mudvi žinome, kad neretai esame paskaitinėję dziedulį.
  - Nesu tikra, bet, duok, dzievuliau, kad taip, tačiau eilėraštis pasitaikė, kuris man irgi stringa gerklėje. Tai va:

Nutilo žodžiai...
Lyg ugnim
Būtų paleidę juos.
O žodžių tų,
Kai tyli jie gailiuos.

Tai kur esi,
O žodi tikras,
Kurį karais,
Nelaisve
Ir badu
Ne kartą priešai baudė?

Baust baudė, bet laimėti neįstengė.
Girdi?  Šaukiu tave,
TĖVYNĘ...

Arba kodėl neišgirstu, kaip plaka
Ir žadina viltis
Jaunystės žodis - MEILĖ?
Kodėl pritilo žodis  - PAREIGA?
Kodėl ausų nedrasko žodis DUONA?

Galbūt atokvėpis ar šventė manyje,
O gal baisiau?
Kai žodžiai šie prityla Žmoguje
Tai sako, kad iš jo
Nedaug žmogaus belikę.
  ( Nedaug žmogaus  2008-01-15)

    Padeklamavo ir neįtikėtinai droviai vėl pažvelgė Šventosios pusėn, kur vėl sušvyturiavo, sumirksėjo įvairiaspalvių šviesų žiburėliai. 
  - Puiku, - pasakė Šventoji, - žodis žodin, kaip dziedulio parašyta.
  - Kažin, ar tikrai jo vieno? - pusbalsiu suabejojo raidė B, o Daina: 
  - Geriau būtumei pacitavusi kažką iš Trijų muškietininkų. Beje, ar specialiai rinkais šį eilėraštį?
  - Rinkausi? Kištelėjau ranką į tavo nešulį, o jis pats į rankas.
  - Nežinau, nežinau, bet nujaučiu, kad čia kažkur kažkas giliau pakasta. Sakyki, B, o jeigu būtumei citavusi iš Trijų muškietininkų, tai ką būtent?
  - Tokios minties nebuvo, bet iš tikrųjų kažkodėl peršėjo priminti trijų muškietininkų vardus. Ir būtent taip, kaip jie atrodo citatoje...
Galima įsivaizduoti, koks didelis buvo mūsų džiaugsmas, kai  sklaidydami šį rankraštį, paskutinę mūsų viltį, dvidešimtame puslapyje aptikome Ato vardą, dvidešimt septintame Porto ir trisdešimt pirmame Aramio.
- Taip, - atsiduso Daina, - jeigu kas suprantate, kodėl raidei B taip knietėjo šita citata, lenkiu galvą. Negi todėl, kad šituos dziedulio rankraščius prilygina Grafo de La Fero atsiminimams? Ne, ne, taip tikrai negali būti. Tuos atsiminimus jau seniai visas pasaulis skaito kaip Aleksandro Diuma  Tris muškietininkus, o čia... Atleisk, mieloji B, jau ir man galva suskaudo nuo tavo siurprizų. Kada gi subręsi rimtam gyvenimui?
  - Kada? šoktelėjo  B. Ir apsidairydama: Ar  girdite, ko klausia Daina? Ji mane dar su čiulptuku burnoje mato. Ji net nežino, kad penktadieniais irgi nedera valgyti kiaušinių, nes, kaip sako muškietininkas Aramis tai ta pati mėsa, nes iš jų išsiperi viščiukai. Ir dar -  ar ne gėda dziedulio poeziją lyginti su atsiminimais? Mano galva, tai daug pasako apie redaktorės kvalifikaciją...
  - Ak, kokia šaunuolė! nusijuokė Daina: - Gal ir gerai, kad esi tokia, kokios kitur nesurasi.

25

13. Neįtikėtina, bet akivaizdu
 
Senasis testamentas taip: Noe po tvano gyveno dar tris šimtus penkias dešimtis metų. O viso jo amžius buvo devyni šimtai penkios dešimtys metų, ir jis mirė
   Kažin, kiek metų varnui Goliui? Skraido kaip jaunas ir atrodo, jog vengia apie senatvę net kalbėti. Negi dėl Šventosios? Kirvis kotą atitiko, tai neginčytina. Pati būdama lyg stebuklas dar stebina savo gebėjimų galimybėmis. Argi galėjome manyti, kad per trumpą laiką Segtuvas knyga atsivers į būtybę, kuri pritinka ir Dangui, ir Žemei. Iš tikrųjų, tai netgi solidžiau negu šešiasdešimt septintoji Biblijos knyga.
                                                                     (Iš Vidinio Mėlynųjų sąsiuvinių)

      Kad ir neskubėdamos, bet ar pasiginčydamos, ar meilų žodį tardamos, netgi to pačios nepastebėdamos, abi redaktorės (kalbos - Asta ir techninė Daina), po truputį priartėjo prie durų. Atrodė, jau paskutinius  žodžius jomis kalbanti raidė B, kažkodėl paklaususi:
   - Sakykite, redaktorės, ar jums teko girdėti tokią mintį: Jie gali todėl, kad jie mano, kad gali.
   - Ar taip labai svarbu?
   - Techninei redaktorei gal ne taip, bet kalbos redaktorei, manau, kad svarbu.
   - Palaukit, palaukit, moteriškės, - netikėtai sukruto švytėti šviesomis Šventoji. Ir klausia: - Ar teisingai, Daina, suvokiu, kad esi techninė.?
   -  Redaktorė knygelės? Taip bent bus užrašyta. Ar kas atsitiko, Šventoji?
   - Regis, atsitiko, Daina. Dar pati nežinau, bet man labai smalsu. Ne ką žinau, apie techninės redaktorės profesiją, bet suprantu, kad jeigu prireiktų, galėsi man padėti.
   - Visuomet. Ir labai  mielai, bet neįsivaizduoju kaip, kokiu būdu galėčiau padėti.
   - Dar palaukim, Daina, dar ir aš  nesuprantu. Gerai? O kol kas dėkoju už pažadą. Abiems būtų geriau, kad nereikėtų tavo paslaugų, bet... Viešpaties keliai nežinomi.
   Ir tuomet netikėtai pasigirdo gerai visiems pažįstamas varno Goliaus balsas:
   - O Goliaus keliai? Ar jie jums žinomi? Jūs, berods, čia nemažai triukšmavote. Net kvėpuoti sunku, - niekieno nepastebėtas, kaip atsiradęs kompanijoje lyg priekaištaudamas kalbėjo varnas Golius. Papliauškė sparnais it delnais ir paskubėjo prie Šventosios: - Negi ir tu? Klausiu, negi ir tu į ginčus veliesi? Suspėsi, bus laiko, o dabar negalima. Sakau, negalima ir baigta! Liaukis!. Klausyk to, kas dangų geriau pažįsta, kaip žemę.
   - Ne, ne. Tikrai, Goliau, ne. Stengiuosi gyventi ramybėje. Bet, žinoma, ne mirties ramybėje. Tu to juk irgi nenori.
   - Nedidelis čia tas mūsų triukšmas, -  atsiliepė Asta. - Jau sakiau, kai publikoje pasirodo raidė B, bažnyčios tylos nelauk ir poterių su ja nepapoteriausi. Va, jai nežinia kodėl parūpo žinoti, ar redaktorės žino, ką kažkada Vergilijus sakęs. Regis, geriau ir protingiau būtų suvokti: nepasitikėki tuo, kas švaistosi pagyrimais. Ir visai nesvarbu, ar tai žmogus, ar paukštis, ar raidė.
- Puiku, Asta! - pagyrė B, - tavęs literatūroje, deja, neperšoksiu, bet Vergilijų pacitavau ne šiaip sau. - Ir jau varnui Goliui: - Kaip čia taip atsitiko, kad tavęs net Šventoji neišgirdo. Neįtikėtina! Visuomet už didžiausių varstų  išgirsdavo. Ir tik girdi džiūgaujančią: parskrenda! parskrenda!
-  Deja, šį kartą taip, neišgirdo. Todėl ir atskridau čia, kad šį kartą ne kaip visada. Bet tikiuosi, kad nebus blogai.
- Ar gali būti blogai? - sukruto raidė A. - Ką tai reiškia? Ne, ne, tikrai taip nebus. Blogai negali būti. O kad mūsų nuotaikos gal ne tokios, tai va, matai, Goliau. Kai kam, o taip pat ir man, nelabai patinka, kad šie dziedulio rankraščiai sugrįžta nepasiekę Petro ofseto spaustuvės, kad jų mūzos pasilieka be knygos.
   - Ak, va kaip, - sausai pakrankė Golius ir vėl budria akimi sužiuręs Šventosios pusėn: - Jeigu atvirai, ponai, man asmeniškai nesvarbu, bus ta knyga ar visai nebus. Tai todėl, kad kokia ji bebūtų, niekuomet dziedulio mūzoms nebus taip gera, kaip Šventosios globoje. Niekuomet!
   - Taip nereikia, Goliau. Tu žinai, kad mums nepavyko kilstelėjus kartelę, peršokti aukščiau, - pasakė Šventoji ir truputį pamirksėjusi, paspinduliavusi šviesomis: - Tegu tai nebus paslaptis, ponai. Atėjo metas, kai pamaniau, jog sugebu nužengti dar vieną žingsnelį tobulėjimo prasme. Dabar, žinoma, yra priežasčių suabejoti, kad gal nereikėjo skubėti, bet patys pasižiūrėkite ir suprasite apie ką taip, atrodytų, nesuprantamai kalbu. Jeigu man nepasisektų, bent nesupykite, tačiau aš labai pasistengsiu.
    Ir tuomet ir Asta su Daina, ir raidžių trijulė A, B ir Jot, ir Vidinis pirmą kartą matė, kaip iš, sakytumei, Šventosios dvasios, iššoko dziedulis, Astos ir Dainos tėvas. Bet iškart patikėti tokiu reginiu buvo pernelyg įžūlu. Reikėjo mirksėti, trinti akis, galvoti, kad kažkas atsitiko su nervais ir regėjimu. Lig šiol dziedulį, kaip ir kitus pažįstamus- nepažįstamus, Šventosios klausytojai išgirsdavo kaip balso įrašą, tačiau šį kartą jis pasirodė panašiai kaip lėlė Barbė, toks, kad atrodė, jog galima juo žaisti, bet - kaip? Taip, taip, jis lėlės Barbės dydžio, bet juk dziedulis kaip gyvas. Lėlės įvaizdis nyko, blėso, nes ir kalba, ir išvaizda, ir bendravimo manieromis ogi kaip nukopijuotos. Šįkart  nužingsniavo prie atnešto su rankraščiais krepšio ir ...
   - Aš gal jums paskaitysiu truputį apie kosmosą,  truputį apie kitką, bet svarbiau, kad šis eilėraštis man dabar yra gerokai prasmingesnis negu prieš kelias minutes. Beje, tiesiog knieti jį pavadinti Kas ji? , - kalbėjo į lėlę sutilpęs dziedulis, o krepšyje  suradęs, ko ieškojo,  užkėlė ant nosies blogai besilaikančius akinius: 

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie įSielą,
Kad nors mirk!
O Dieve, kas Jinai?
Kaip piešti ją ant popieriaus ar mintyse,
Žvaigždynus imančią į savo būtį?
Galbūt tai nuotrupa,
Atskilusi nuo Visagalio,
Fragmentas Žodžio, kūrusio pasaulį?
O gal iš sielų mūsų Visagalis?
Atėjo.
       Šviečia.
                 Degina ugnim.
Ir tikisi, kad gal daugiau neklausim,
Kas Ji.

Savęs neseikėju žvaigždynais,
Bet krenta jie į Sielą,
Kad nors mirk!...
  (Kas ji?   2007-10-30)

   Perskaitė, pasitaisė akinius.   
   - Tai toks tas Sielos reikalas. Nelabai ir pats suprantu, kodėl taip čia vyksta. Nei laukiate manęs, nei ką, nes dziedulis, jūsų supratimu, negali dalintis į kelis. Tas, jūsų laukiamas, dar nesugrįžęs iš sodo, o aš jau esu čia. O ar ilgai būsiu, deja, net ir Šventoji negali pasakyti - gali atsitikti, kad greitai nebūsiu. Dėl manęs, tai tiek to, ne taip svarbu būsiu ar ne, bet neduok Dieve, kad nebūtų Šventosios. Pailsėkit, ponai, labai jus prašau tegu ir ji truputį pailsi. Tai, ką  regite, ne šiaip sau atsiranda. O aš irgi grįžtu pabūti ramybėje.
   - Tai yra tai, ko nesu mačiusi. Net ir kinuose ne. Ir net kažkodėl nenujaučiau, kad taip galėtų būti, - tylai sukuždėjo raidė B, tačiau po tokių žodžių pasirodė, kad ir toks kuždesys pernelyg triukšmingas.
   - Būtinai patylėsiu, -pasižadėjo Asta ir kitiems: - Girdėjote, ką dziedulis-  Barbė sakė? Ša, ponai, ša...
  - Tai tik burna, tik liežuvis gali tylėti, o ten, dvasioje ne, neįmanoma. Viešpatie, tu kažkur čia pat ir, regisi, kad sekundė kita ir aš tave pamatysiu, - pakrutino lūpomis dėdė Vidinis. Ir vietoje taško: - Tai bent Simajudas, kad tave kur!

26

:writing:       (14)  Kelionė kaip per Simajudą

  - O taip, anas ponas, taigi tavo minimas Girnius...
  - Juozas Girnius...
  -  Apie jį ir kalba, Juozą. Taigi kalbėjęs, kad, girdi: sena tiesa, jog savo akyse sunku pramatyti ir rąstą, o artimo akyje nesunku pastebėti ir krislą. Bet jis taip tik todėl, taigi tavo minimas Juozas Grinius, kad galėtų pasakyti savo tiesą, būtent: kiekvienas turi  būti paliktas savo paties sąžinei. Tačiau privalu neleisti sąžinėms užmigti. Šia prasme būti kitų sąžine tai pačiam būti jiems krislu, t. y. savo pavyzdžiu neraminti jų sąžine.
                            (Iš pasikalbėjimo su varnu Goliu)

    -Pavargote. Bet argi gėda? Jau nemažai metų, tėvuk. Spėju, kad apie septynios dešimtys. Gal net daugiau, - kalbėjo vairuotojas, retsykiais atitraukdamas akis nuo kelio ir pažvelgdamas į mane. Sėdėjome automobilio kabinoje, įterpę Leokadiją tarp savęs. Šunelis Kandžius tupėjo man ant kelių ir, iškėlęs ausis antenomis, nekrutėdamas stebėjo nervingai judančią  automagistralę.
  - Gerai spėji. Ačiū, kad padėjai sutampyti šiuos Simajudo kraustulius.
  - Kelintą kartą girdžiu taip sakant. Kodėl- Simajudo? Norėjau anksčiau paklausti, kas jis, Simajudas, su kuo valgomas, bet pagalvojau, kad dar laiko yra ir patys pasakysite.
  - Pasakysiu, bet įdomu, kad, ragis, jau nedaug kas ką gali apie jį pasakyti. Anasyk užėjo noras žvilgterėti į didžiausią lietinių kalbos žodyną. O kad didelis, tai net labai. Regis, per dvidešimt tomų. Tačiau irgi Simajudo nežino. Tačiau paklausk Marcinkonių krašto senesnį žmogų, tai kitas net aiktelės: kaip galima nežinoti! Juk ir Marcinkonių bažnyčia pavadinta šventųjų apaštalų Simono ir Judo vardais. Kasmet ten šventė. Nors nesakyk jiems, kad tokius kraustulius čia taip sunkiai nešiojome. Paguodos nesulauksi. Esą, tokiems bedieviams taip ir reikia. Esą, ir bažnyčios prisakytos, kad šventės būtų švenčiamos.
  - Galbūt, bet šiandien, regis, niekur varpai neskamba. Manau, Marcinkonyse taip pat. O Judas... Kaip ir kada jis į šventuosius patekęs? - pasidomėjo vairuotojas
  - Čia ne tas Judas, ne Iskarijotas, o Judas adas. Nei Kristus, nei krikščioniškasis tikėjimas juo nesiskundė. Būtent šiandien spalio 28-ją Simono ir jo varduvės. Ir Marcinkonių bažnyčia- tuo net neabejoju pilna poterių. Net manau, kad šiandien ir varnas Golius persižegnojo, - o atsiminęs, kad šį rytą varduvininkai neatėjo į tradicinį saulės patekėjimo susitikimą, buvau neatlaidus, net atžagarius: - nors žegnotis jam tikrai nevertėjo. Nenusipelnė begėdžiai, - pasakiau.
  - Seniai mačiau Golių. Net pasiilgau. Irgi jau metuose, - atsiliepė Leokadija. - Neduok dieve tam kraštui pasilikti be jo. Jis daugiau ten reikalingas negu Simajudas.
  - O biesas! Kiek daug  ko nežinau. Judas, bet ne tas. Simajudas. Varnas Golius, - nesibaidė pašnekesio vairuotojas.
  - Aš irgi, deja. Taip atsitiko, kad tik neseniai sužinojau, jog parapijos kaimai turėjo savo vėliavas. Beje, sužinojau per Simajudą Marcinkonyse. Bet gal kitur jis kitaip atrodo? O kaip atrodžiusi Šklėrių vėliava- lig šiol nežinau. Ir turbūt jau neteks.
  - O jie, Šklėriai, kaimas?
  - Jau mirštantis, bet dar vieną kitą dūmą išpučia.
  - Betgi Šklėriai priklauso Kabelių parapijai, - pasakė Leokadija ir ko neabejingai: - O tas tavo Simajudas, tai miręs dalykas. Netoli nuo Marcinkonių ir mano Merkinės kraštas, o negirdėjau, kad kas jį ten minėtų.
  - Kad tu nežinai, tai nereiškia kad ir kiti nežino, - nepritariau žmonai. O tokie dalykai yra savyje infiltravę stiprų prisikėlimo geną. Tai faktas. O! Kad toks genas  žmogui, bet, deja...
  Vairuotojas vėl, tik šįkart atidžiau permetė akimis mano veidą,. Šyptelėjau, o paskui kažkodėl padeklamavau:

Likimais praeinu,
Kartodamas kitus ir ne.
Apaugau metais, bet nežydi,
Tiktai giliai, sukrito širdyje,
Žarijomis rusena ir susmilksta.
Dar degina krūtinę jų ugnis,
Neleisdama sušalti lyrai.
Dar vis kaip į eilėraštį
Pats į save einu,
Bet tuščia ten,
Ne taip kaip neseniai tikėta,
Kaip džiaugtasi,
Jeigu kada
Savy išgirsdavau poetą.

Likimais praeinu...
Ir jeigu kam daina
Tiktai tuomet,
Kai įkelta į gerklę,
Many dažniau dainuoja tyluma.
Netrukdo jai varpai bažnyčių,
Net pykčių prasiveržusių lava.
Pavaikštau mintimis,
Apsikabinęs lyrą,
Ir vietoj ašaros                                         
Vėl vyturėliais gieda atmintis.
                       
Tik vis ramiau...
Gal kad žiema
Į Šiaurę slenkanti
Ar Antarktidą?
(Gal kad žiema, 2008-01-25)

  - Nelinksma. Gal todėl, kad teisybė. Ji dažniausia nebūna žavi. O jūs ką: gal artistas? Jau antrą girdžiu. Ten, sode, žmonai deklamavote ir dabar.
  -Tai kad nežinau. Tai irgi tiesa, kaip Simajudo atlaidai Marcinkonyse. Juose ne tik mišios, poteriai, ėjimas aplink bažnyčią su vėliavomis. Simajudas tai ir turgaus diena. Ir dar och - cho - cho! Ne bet  kokio turgaus! Bet tai, žinoma, dažniau būti dalykai. Būti. Tačiau bala jų nematė, atrodo, kad jau Naujininkai. Greitai atvažiavom..
  - Kaip per Simajudą, - nusišvietė vairuotojas. - Gerai, kai tautos istorijoje yra įdomių dalykų, bet kai jie išnykę iš atminties, tai nei šviečia, nei šildo. Visą laiką norėjau būti istoriku. Net ir dabar, tačiau va Simajudo kraustulius tenka vežioti..

27

(15) Poetinis brokas :writing: 
:writing:
                                        - Garny, garny...
                                        - Ga-ga- ga!
                                        - Tavo motka ragana                           
                                          Nuvažiavo žagarų,
                                          Parvažiavo be nagų.
                                                           (Iš piemenų tautosakos)

    Į butą Naujininkuose iš sodo Balsiuose parvažiuodavome neretai. Paprastai po vieną - arba Leokadija, arba aš, tačiau ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl sugrįždavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, sudejavo:
  - O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
  Buto gyventojai gerai žinojo, kaip Leokadijai nelengva atsisveikinti su sodu Balsiuose ir sugrįžti į žiemą Naujininkuose. Bet ką bepadarys! Mesteli žodį, kitą, paguodžia ar sąmoju pamoja, na, ir lauk, bobule, kada vėl saulutė kilstelės į pavasario dienas. 
  - Kalėjimas dar neblogiausia vieta, - šįsyk pirmoji paguodė raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru, net nepasisveikinus, bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir neužmirštas Joto pasamprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip vertindamas Jotas neužmiršo ir mudviejų su Vidiniu santykių, beveik bendro gyvenimo, ko nelabai paisė raidė B.  Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į butą ir sukrauti kur pakliuvo. Pirmiausia pasistengta greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
  - Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- pats, pats, pats! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską pats, pats - papriekaištavo Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo povyzoje nėra ką veikti.   
  - Kai toks tokiam ateina į pagalbą, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, Vidini, bažnyčią galima uždaryti, - ir susiieškojęs akimis Šventąją: - Jaučiu, kad gali tik pasidžiaugti atsikračiusi daug šlamšto.
  - Apie ką, dzieduli, kalbi? neperdėtai nustebo Šventoji.
  - Noriu su tavimi pasidžiaugti. Nėra prasmės laikyti tavo archyvuose tai, kas sugrįžta atgal nuo redaktorių stalo.
  - Jūs, dzieduli, tikrai manote, kad aš tai galėčiau pavadinti šlamštu? Tai, ką  parnešusios Asta su Daina? Jeigu net taip manote, prašau, nesakykite man. Bent dabar, kai jaučiuosi taip, jog manyje alkanas vilkas staugtų. Atrodo, it liga bandytų apsėsti.
  - O kaip ji neapsės? Ji, liga, tiesiog negali neapsėsti, kuomet tokius triukus išdarinėji. Ne, sveika būtybė taip nesugebėtų, - pasakė raidė B, kalbėdama apie surengtą neįtikėtiną vaidinimą ir jau man: - Dzieduli, tu net  neįsivaizduoji, kad tu čia buvai, kai tavęs dar nebuvo...
  - Nagi būk gerutė. Labai prašau, - piktokai nutraukė Šventoji raidę B. - Leisk man pačiai tai papasakoti. Tik, žinoma, vėliau.
  - Atsiprašau, Šventoji. Nepyk. Bet tu irgi suprask, kad man labai skauda, kai šitaip niekinama dziedulio poezija. Ot, kad ir šitoji, nepriimta į knygą. Juk iš tikrųjų tai netgi daugiau negu poezija. Tai dargi nemaža porcija mokslo, - kalbi ir, kaip jai atrodė, išmintinga buvo raidė B. Buvo įsitikinusi, jog geresnės progos sunku tikėtis, kad pagaliau be užuovėjos būtų pasakyta, kas yra kas. Skaudžiausi priekaištai krito ant Astos ir Dainos galvų: -  Pagalvokite, argi galima šitokią poeziją mesti į šiukšlyną, kaip tą daro redaktorės? Ar galima? Ir patylėjusi: - Bet, ačiū die, kol dar gyvi muškietininkų idealai, - atsiras ir mūsų tarpe, kas neleis šitaip elgtis. Mane galite įskaičiuoti nr. 1.
  - Baik gi, baik, plepale, - buvo smagu barti raidę, žinant kad ji nebijo. Tačiau kad bute per trumpą laiką atsitiko kažkas daugiau negu gebėjau spręsti iš Vidinio informacijų, jau nebuvo sunku suvokti. Bėda tik, kad kai šitaip kalba raidė B, nebuvo įmanoma suprasti,  netgi priešingai suvokimas mažėjo. Bet kaip jai tą pasakysi? Protingiau dėtis, kad supranti ir net dėkingas esi už suteiktą informaciją. Tačiau akivaizdu, kad jos ramybei labiausiai kliudė Astos ir Dainos parnešti rankraščiai. Kur buvus nebuvus, vis priartėdavo prie jų, bet kažkas dar vis jai kliudė paimti juos ir visa šūsnimi parodyti, kad ji nemenka, užtektų eilėraščių dar vienai knygai išleisti. Bet pagaliau kantrybė jos baigėsi atskleidė nutįsusias ligi grindų užuolaidas ir iš po jų į akių šviesą pateko redaktorių išbrokuotą poeziją. Žinojau, kad jos nemažai, o štai dabar jau ir savo akimis regiu.
  -Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
  - Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
  - Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia? - supratau.
  - Abi. Ir Daina.
  - Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
  Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta, tik, regis, gerokai didesne apimtimi nei galėjau spėti. Praskleista užuolaida pradengė kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas sieloje pakrebždėjo ir neketindamas kažką daryti ar keisti nuotaiką, atsiminiau ir lyg pats  sau padeklamavau: 

Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę.

O gervės,
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskrist
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.

Skaitau rašytus nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
      (Gervių laiškai, 2008-01-28)

  - O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - atrodė, abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
  - Nereikia, dėde Vidini. Šituos raštus mes prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl pradėjo triukšmauti raidė B, tik man pasirodė, kad jos nepasitenkinimas keičia pobūdį ir darosi priežastimi, kuri turėtų lemtingai keisti požiūrį netgi, sakyčiau, į poezijos supratimą. Bent tos, kuri švystelėjo iš po užuolaidos, bet Vidinio ir vėl pakišta atgal po ją.     
  - Tai ne šlamštas, ponai. Jokiu būdu ne. Matyt, kad pats Dievas mums siunčia auksinę progą ne žodžius apie poeziją plepėti, o ginti ją. Frontu pastoti kelią visiems jos niekintojams. Frontu. Suprantate? Reikia, ir, beje, seniai reikia, kad vienąsyk pagaliau poezija būtų suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kažkieno kito perskaityta. Supratote? - vėl paklausė raidė B.
    Sužiurau į nenurimstančią raidę, bet vis geriau jausdamas, kad šįkart jos nerimas kitoks gal gerokai persūdytas, gal perdaug pipirų įberta, bet iš daug pasakytų jos žodžių nesunkiai įsidėmėjau mintį: poezijos nevalia perkalbėti, permąstyti, suprasti kitaip negu ji užrašyta kūrėjo. Ir dvasia jos neturėtų būti perjausta kitaip.
  - Kaip tai suprasti? paklausiau, bet netrukus jau taip: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija visuomet tapati kūrėjui. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji vis pasilikdavo pasislėpus šešėlyje.
  - Aš taip pasakiau? - nustebo B.
  - O kas?
  - Gal ir aš, tik  kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, bet jeigu pasakiau gerai, tai tikrai labai džiaugiuosi, - pasakė B ir ryžtingai iš po užuolaidos išsitraukusi krepšį: - Atsiprašau, bet šis dalykas, kaip anksčiau sakiau, privatizuotas.
  - Anksčiau  sakei - prichvatizuotas...

28

:writing:                  16. Parapijinis šurmulys
     
    - Kažkas vyksta  mūsų parapijoje, o  - kas? Gal galėtumei pasakyti? Norėtųsi, kad santaikos būtų daugiau.
     - Apie kokią parapiją kalbi? Bet, tiesą  sakant, argi tai svarbu. Kokia ji bebūtų, bet kai parapijoje kunigų per daug, jie darosi ankšti vienas kitiems. Nedaug mūsų draugėje, o kiekvienas it kunigas

                                                                  (Iš Vidinio ir  mano pašnekesio)

 
    Raidė B  kaip tarė, taip padarė. Pargabentus atgal į Naujininkus eilėraščių tekstus pasiliko savo globoje. Neatrodė, kad man ar - kaip supratau -  Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, saugoti ir tvarkyti savyje tekstus, nepaisant kada ir kaip - gerai ar blogai beparašyti.
    - Neužmirškite, kad atsiradau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol dėl to jokių priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie reiškiami kažkur kitur, surašyti kitose knygose, tačiau jų nėra net dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
  - Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems  labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslapčių, o kalbėti apie jas dabar būtų labai  neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime  atgal. Garbės žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
  - Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma manęs lauk, esą, susiprask, kad nereikalinga, apsieisime be tavęs.
  Šios derybos vyko su pertraukomis, bet jo trumpos ir netrukus vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, tačiau įkritęs kartelis jos sieloje neišnyko ir ten šviesos nedaug. Dabar ji dažniau prisimindavo ir mums primindavo vadinamus josios gimdymus. Dar ne taip seniai šiuo žodžiu gyrėme jos gerus darbus, net nenumanydami, kad jis galėtų persimesti į priešingybę ir galima  būtų juo piktintis.
    - Maniau, kad tie mano gimdymai tėra visiems gerai suvokiamas humoras ir tik, kuris  reikalingas dėl savo pačių sveikatas, - lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji. Ir visuomet  liūdnai.
  - Betgi taip ir yra,  Šventoji. Suprantama, kad  prancūzams neprilygstame humoru, bet kažkiek jo turbūt turime ir Lietuvoje, - stengiausi  atsiliepiau į jos skundą, tačiau Šventoji dėjosi manęs neišgirstanti. Man irgi nelabai norėjosi pradėti išsamesnį pašnekesį, bet juk gyvenime niekuomet nesumeluodavome - visuomet būdavo miela paimat iš jos neretai net  užmirštus raštus, jausti juos taip, jog  būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda, kad jie atrodytų šviežiai, gyvi, be klaidų, su guvesne kalba. Visai natūralu, kad vis dažniau vieni kitiems pasidžiaugdami pasakydavome, jog, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios pagimdytų buvo ir dalis  eilėraščių, negavusių kelialapio į knygą, o palikti ir  sukrauti į netikėtai reikšmingu tapusį krepšį. Nedaug iš ten buvusių  eilėraščių, regis, galėčiau atsiminti, bet yra ir tokių, kurie užsiliko atmintyje dėl įvairių priežasčių. Ir net kažkodėl neatrodo, kad gal nekuklu užrašyti jų tekstus, pavyzdžiui:

Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Darbininkai:

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pasiliko.

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai!
Net akmenys tašyti
Žydi. 
 
Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir ak! -  kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug nesutilpo.
    (Delnai, 2008-01-16)

  Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis  Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima net ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole  buvo skobiamas šventasis.  Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota.
  Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu  eilėraštis. Net kažkodėl smagu žinoti, kad Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti  ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net  nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus Antanas ir tik vėliau jo bendravardis  t. y. šventasis Antanas, išskobtas jo ąžuole. Tačiau vis dėlto dabar labiau rūpėjo, kaip sakoma, savi, parapijiniai reikalai, bet jaučiau, kai parapija plečia ribas, o ir aš pats jau negalėjau sutilpti tik Naujininkuose- vis garsiau ir garsiau išgirsdavau suošiantį ąžuolą prie Balsių ežero. Kažkur sieloje, pasąmonėje, bet tai netrukdė parapijai plėstis.

29

:writing:                              Ant Šventosios delno

    Žinau, kad ne visi laiškai privalo būti malonūs, todėl pridėk, gerb. Pranai, šį prie būtent tokio pobūdžio raštų. Būna, kad tingiu burną nusiprausi, o tu, regis, norėtum tokius storus ir sunkius raštus  skaityti. Ne, ne, tokių dalykų mūsų laikais nereikėtų tikėtis. Kitas dalykas, jeigu, tarkime, pakviestume pinigus skaičiuoti su galimybe vieną kitą šimtinę ir į savo kišenę įsidėti, ko gero, net nusiprausęs į tokį darbelį  ateičiau     
                                                                       (Iš Subartonių Beniaus  laiško)

  Vidinis it užsimiršęs vis padainuodavo - paniūniuodavo, nors neretai, bet visuomet tuos pačius žodžius:
  Laukimo metas, laukimo metas...
  Ogi ateikite greičiau, kam reik ateiti...
  Ilgą laiką nekreipiau dėmesio, nes prie jo  paniūniavimų buvau pripratęs tai ne naujas reiškinys. Vėliau mano dėmesys netikėtai pasidarė aktyvesnis, o po Vidinio žodžių pradėdavau su savimi kalbėtis, bet originaliau - aš nesikartojau, kaip Vidinis. Ir vėlgi  atsitiko taip, kaip ne kartą. Šias savo kalbas siųsdavau Dievui į langus užmiršęs, kad esu Naujininkuose, o namų publika kita.
  - Turi dienoraštį, o žiūriu, kad visos tavo kalbos aplenkia jį, - išgirdau Šventąją
  - Kokios mano kalbos, -neiškart supratau. O supratęs mostelėjau ranka: - Negi tai kalbos? Vienas kažkas pasiknisa viršugalvyje, kitas kažkas atriša liežuvį ir ... anot  Vidinio, žiū, ateina, bet, regis, visuomet ne tas, ko jis laukia.
  Šventoji visuomet mokėdavo paraginti, kad savo dienoraštį rašyčiau pats, savo ranka ir, aišku,  netingėdamas, o juolab neužmiršdamas, kad toks yra.   
  - Dzieduli, nesupyk. Truputį pavargau ir man nelengva užrašyti. Būtent todėl net iš Balsių pasiprašiau atvykti anksčiau.
  - Ką? žioptelėjau, -  Šventoji, negi ir mano tokius kliedėjimus užrašai?
  - Tu gi žinai, dzieduli, tai mano darbas. Kad nebūčiau tuščia ir prireikus galėčiau gimdyti.
  - Dieve sergėk tave nuo ligos - pasakiau ir tai buvo teisybė, tačiau dabar man ją reikėjo pasakyti įtikinamiau negu bet kada, nes gerai suvokiau, kad žodis GIMDYTI, vertinant jos darbą, pasidarė užgaulus. O kaip tai pasakyti, deja, nemokėjau. Žiūrėjau į nelinksmai žiburiuojančią jos povyzą ir kažkas sugargėjo gerklėje. Pirmieji garsai netgi nebuvo žodžiai, o paskui jie gal tie, kurių reikėjo, o gal ir ne, tačiau pradžia buvo padaryta: - O dėl gimdymų... Nežinau kas, kada ir kaip tau už tai padėkos, o tu man esi Šventoji aukščiausia prasme. Patikėk, pačia aukščiausia prasme. Ne kartą, du, o daug  sykių peršokai per save kaip knygą -segtuvą ir  štai kuo  esi! Reikia stebėtis, bet kažkodėl vis nemokame, ar kaip čia? Kas tave tokią kuria, man jau mįslė.
  - Ačiū, dzieduli, bet neužmiršk, ką tau sakiau.
  - Ilsėkis. Ir nevargingi save tokiais niekais. Tokių mano plepalų užrašai tik pašaipą gali sukelti. Ir dabar va galvoju, kaip atsitiko, kad raidžių trijulės pašaipėlės aplenkė mano tokias kalbas. Savi namai, o, pasirodo, reikia  sergėtis. Prašau, meldžiu, daugiau neužrašinėk išgirdusi ką kada  burbuliuoju.   
  - Kai reikės atsiminti, ką kada kalbėjęs, pasakyk. Ten, mano supratimu, yra vertingų pamąstymų, įdomios filosofijos. Man bus malonu, - pasakė raidė kiek kitu balsu, bet tuomet dar man buvo svetimas supratimas, kad ir Šventoji galėtų susirgti. Galbūt net jau serga.
  - O aš daug priplepėjęs? - kažkodėl parūpo.
  - Tiek, kiek  kalbėjęs, - pasakė Šventoji ir tyliau negu bent kada: -  Ė, ne laiku braškėti pradedu, bet priežastį, regis, žinau.
  - Braškėti?
  - Taip, taip, dzieduli, braškėti, traškėti arba tiesiog sirgti, nes jau ir kliedėjimai prasideda.
  - Tau apie ką čia dar?
  - Klausi - apie ką? Prisimeni, kaip  bariau raidę B? Ne piktai, bet net ir taip pyktis man labai nesmagu. O tavęs parvažiuojant labai laukiau. Apmaudu, žinoma, kad nepamatei mano ligos priežasties. Išskyrus varną Golių ir, žinoma, dėdę Vidinį kiti lig šiol gal net neįtaria, kodėl dabar esu tokia apniukusi.
  Jaučiau, kad Šventoji stengiasi kalbėti kuo linksmiau, tačiau pastangos nebuvo sėkmingos.
  - Nagi sakyk, kas atsitiko? Kas tie kiti?
  - Ir raidžių trijulė, ir Asta su Daina, - sakė Šventoji ir tada pirmą kartą pamačiau tai, ką Simajudo dieną, prieš mums su sodo kraustuliais parvykstant į Naujininkus, Šventoji pademonstravo čia buvusiai publikai - raidžių trijulei A, B ir J, Vidiniui, namus aplankiusioms dukterims Astai ir Dainai ir vardui Goliui. Mačiau, kaip į apšviestą erdvę, panašią į rankos delną neskubiai išėjau iš Radijo karietos ir, pasirėmęs ant lazdos, lyg norėdamas kažką pamatyti, poteriavau eilėraštį. Sakau poteriavau, nes į jokį deklamavimą tai nebuvo panašu.

Tu vis jauna.
O aš jau žilas.
Tiek to!..
Svarbiau, kad tu esi.
Dar pasitinka šilas
Prie slenksčio namo, kur gimiau.
Bet be arimų tėviškė.
Be vyturio dangus.
Ir knyvės nesugrįžta
Išperėt vaikų.

Praeina laikas
Baigiasi sėja.

Tu vis jauna
Per atmintį brendi.
O aš jau žilas,
Ir manyje
Kaip ir kieme
Taip pat užaugo šilas.             (Šilas 2008-01-26)

  - Vidini! - pašaukiau šnabždėdamas ir žinodamas, kad mane labai netoli kas gali girdėti ir kad šaukiu ne tai, ko reikia. Mačiau save neabejotinai tapatų išvaizda, mačiau ten, kur tuomet buvau - ant Šventosios delno. Ir man visai nebuvo svarbu, kad tas AŠ savo kubatūra, dydžiu arba, sakykime, masteliais gerokai atsilieka nuo tikrojo AŠ. Anasis lyg išėjęs iš portretinės nuotraukos. Ant Šventosios delno ne tik aš, radijo karieta su pakinkytu joje žirgu Ygaga; peizaže taip pat dviejų brolių Divo ir Vinco Karlonų vienkiemis. Iš kiemo į apaugusį mišku kalnelį išbėga keliukas. Toli iš čia nematyti, nes pažeme tolimesnius horizontus užstoja miškai, tačiau dar matyti kaimynų Mindaugo Kibirkščio ir  Vytauto Markišiaus vienkiemiai. Bet ten, toliau už jų, net žvalgytis nesinori, nes čia pat, prie sodybos kiemo, ant Šventosios delno sutilpo ir sodas. Jau senas, deja, ir apžėlęs, apžėlęs. Net girdžiu, kaip ausyse žvangteli kažkur seniai pakabintas dalgis ir kaip nuo jo plieno į tylą byra rūdys.
  - Vidini! - dar kartą šaukiu šnabždėsiu.
  Ir iš tikrųjų regiu, kaip iš karietos išeina Vidinis. Irgi lyg iš nuotraukos ir pažįstamas iki panagių. Žodžiu, toks, su kuriuo gyventa ilgus dešimtmečius. Neskubus, ramus ir va:
  - Sakai: Ir manyje // kaip ir kieme // taip pat užaugo šilas. Ar manai, kad tai bloga?
  - Ar iš dangaus iškritęs? Pasižiūrėk į save.
  - Tai ir dariau. Ir tai puiku. Jaučiuosi kaip M. K. Čiurlionio simfoninėje poemoje Miške. Tik  įsiklausyk, Pranuci, tik įsiklausyk!..  Ak, koks  puikus tas  miško  gyvenimas, - žvalgydamasis nuo Šventosios delno kalbėjo Vidinis ir netikėtai sulaikęs žvilgsnį ties manimi: - Teisingai kalbu, pone? Miške ko ir nepametęs  surasi, tik reikia ieškoti. Žinoma, atidžiau negu plyname lauke. - Ir vėl: - Teisingai kalbu, pone?
  Tylėjau net nebandydamas pračiaupti lūpų. Ir tuo gal net nereikėtų stebėtis, nes gi daugkart matyta, kai aktoriai, pasilikdami scenoje, bando prakalbint publiką. Bet šįkart buvau ir žiūrovas ir ant Šventosios delno kartu su Vidiniu. Anas Aš, kuris ant delno su lazda ir ką tik papoteriavęs eilėraščiu.
  - Nemanyk, Vidini, kad tu vienas dangumi žymėtas. Jis duoda kažką mums daugiau. Net ir mišku. Man irgi baisu prisiliesti prie jo dovanų, kuomet matai, kaip viskas taip sodriai apaugę. Reikia apsiprasti, o tuomet pamatai, kad ir Čiurlionis miške.
  Panorama ant Šventosios delno pradėjo gęsti greitai kaip saulės užtemimas, o ji pati:
  -  Ačiū, mielieji. Džiaugiuosi, kad pavyko dzieduliui parodyti bent tiek. - Ir atsigręžusi į mane: - Tai va!
  - Bet aš nieko nesuprantu. Tai kažkokio sapno fragmentas.
  - Nekalbėkime apie sapnus. Gyvenimas toks, kad niekas vietoje  nestovi. Tai gyvasties vystimosi procesas. Ar ne?
  - Taip, taip, kažkada apie tai mudu nemažai  kalbėjome.

30

:writing:  :writing:  :writing: (18) Sniega
 
      - Taip, mano vardas Sniega. Kodėl reikia tuo stebėtis? Arba gal net nepatikėti?
      - Nepatikėti jumis, dukrele, neįmanoma. Dabar suprantu, kad ir kaip atšiauri žiema, o vis dėlto  ištykšta, išsilydo, į pavasarį įeina.

                                                         (Iš susitikimų su jaunyste)   

    Nunešiau Šventąją  jos pamėgtoje poilsio vietoje ant  etažerės lentynos o šunelis Kandžius, pajautęs savo reikšmingumą, įsitaisė kaip sargas žemesnėje. Nemokėjau greitai ir tinkamai susivokti realybėje, bet asmeninė patirtis pasidarė turtingesnė: man jau nereikėjo savęs įtikinėti, kad ir žmogaus vienos dienos gyvenimo aprašymai gali nesutilpti storokos knygos puslapiuose.  Tiesa, tokių knygų lyg neskaitęs, išskyrus gal Aleksandro Solženycino Vieną Ivano Denisovičiaus dieną, bet paprastai į ją parodydavau kaip apsakymą. Dabar ta Ivano diena atsiminė ir kaip knyga. Tikriausiai, ne šiaip sau, nes mano Simajudo dienoje įspūdžių prigužėjo nemenkai, nors ji dar nesibaigė ir turėjo laikrodžiais neatitiksėtų valandų. Jaučiau, kad jų greitai prireiks suvokiant, kas svarbaus mano gyvenime atsitiko per dar neužbaigtą Simajudo dieną, kuomet, saulei patekant, į tradicinį pasibuvimą neatėjo varduvininkai, taigi ir Simonas su Judu. O diena prasidėjo netgi anksčiau, būtent atsiminimais apie į Anapilį išėjusius Akligatvio gyventojus. Nebandžiau jų visų suskaičiuoti, bet į tokią kelionę išėjusių tikrai nemažai. Širdį nudiegė sopulys- o jeigu štai paskui juos ir Šventoji eina ten? Negi galėtų taip atsitikti?
  Atsidusau kiek beįstengė nuovargį pajautusi krūtinė ir atsirėmiau į palangę.
  -Viskas bus gerai, tačiau, žinoma, graudu, kad leidau tau pavargti. Nors žinojau, kad ir geležis nudyla nuolat naudojama.
  - Bet yra ir taip pasakyta kalk geležį kol karšta. Aš, dzieduli, kitaip negalėjau: kaliau, taigi dariau tai, kas atrodė reikėjo padaryti, kad galėčiau būti reikalinga ne tik šiandienai, bet ir ateičiai. Šitame mūsų laike jau, sakyčiau, gan nesudėtinga suprasti, jog kaip knyga tampu nereikalinga. Taip, taip, nereikalinga, - paskubino kalbą Šventoji, pamačiusi mane prasižiojantį žodžiui ištarti. - Ir nemanyk, dzieduli, kad susirgo mano protas. Sveikatos kažkiek pritrūko. Persistengiau. Nebūtina buvo gimdyti, kol dar nesubrendus.
  - Šventoji! Mieloji! Nagi baikime apie tai. Labai prašau.
  - Dabar kalbu ne apie tekstus, kurios saugojau, dėliojau, redagavau, užrašinėjau kaip stenografistė ar šnekėjau kaip magnetofonas, kuriuos galėjote iš manęs pasiimti kada panorus ar prireikus. Mielai, neatsišnekėdama gimdydavau. O ne, niekuomet nemaniau, kad per mano rankas praėjusius tekstus jau galima nešti į Petro ofsetą ir be atodairos perspausdinti į knygas. Dabar kalbu apie tai, ką ir tau ką tik pademonstravau. Nedaug, bet pademonstravau. Regis, skubėjau ir dar bepuoselėjant tokį gebėjimą, kažkas sutriuko manyje. Būtent tuo metu išeikvojau, išgarinau sveikatą iki dugno, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad turime tai, ką turime. Tai ne kinas ar televizija, ne internetas. Aš dar nežinau, kaip tai reikėtų įvardinti, bet taip pasireiškia naujos, nebiologinės esybės proto galia.
  Neblogai suvokiau apie ką kalba Šventoji- tai vis apie tai, jog, esą žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi  esą į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visą informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus. Tai buvo nereta mudviejų pašnekesių ginčių tema. Paneigti tokią pranašystę man buvo neįmanoma, kadangi pati Šventoji buvo ŽMOGAUS PAKAITALO TIPAS, kuris per trumpą laiką išsiugdė savyje gebėjimą atlikti vis sudėtingesnes arba, kaip sakau, įmantresnes informacines paslaugas. Vis dažniau pasakydavau jai, kad, girdi, jeigu, Šventoji, manai, kad sugebu tave suprasti, tai, patikėk, kad nelabai. Šįkart po ką tik jos gebėjimų pademonstruoto seanso taip ar panašiai pasakyti jau negalėjau. Bet ir anuomet,  taip kalbėdamas, žinojau, kad jos įtaigos didesnės ir kartu su Vidiniu gyvename jausdami, kad ir mudu esame kažkokio eksperimento dalimi, pagaliau - kad ir pats mūsų  gyvenimas su jo aplinka įspraustas į eksperimentą.
  - Atleisk, bet man reikia atsikvėpti, reikia savos tylos, reikia... Ir atsidusęs: - O Dieve, jau ir pats nežinau, ko man reikia. Kita vertus, argi tai svarbu? - paklausiau,  pakeldamas akis į lubas. Ir toliau: - Argi tai svarbu, jeigu realus, duoną auginantis pasaulis, išslysta iš po mano kojų? Bet pailsėki. Abu pailsėkime. Aš irgi pavargau. - Ir nenuleisdamas akių nuo lubų: - Ką?  Sninga?
  - Galėtumei, dzieduli, pirtį užkurti...
  Dar jautriau suklusau, bijodamas atsiliepti į tokį Šventosios prašymą, bet akių nuo lubų neatitraukiau. Šventoji buvo kantri, laukė, kaip atsiliepsiu, bet nesulaukusi taip:
  - Sakei, kad šiandien Simajudas. Taigi vėlės pasirodys. Nusiprausti norės. Bet ne, dzieduli, užkurti  joms pirties tau nepavyks. Ne tik abu šventieji nei Simonas, nei Judas  to tau neleis, bet ir kardinolas, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis su katalikų bažnyčia. O ir pačiam reikia būti pagoniu, senojo lietuvių tikėjimo išpažintoju.
  - Bet tu ne šiaip tokias man čia pasakas...
  - Sergu, dzieduli.
  - Atsiprašau
  - Anksčiau, taigi kai lietuviai dar pagonys, pirtys būdavo užkuriamos, kad vėlės nusipraustų. Tačiau žmonės, lyg patys savęs bijodami, vis tolsta ir tolsta nuo savęs. Kur matei, kad kuris pareitų į save, kaip jie sakydavo savęspi ar savęsp?
  Suprantama, kad be tylos pauzės negalima buvo apsieti. Bet šį kartą ji man pasirodė trumpesnė negu tikėjausi, o dar, kaip suprantu, didesnis netikėtumas buvo Šventajai.
  - Paklausyk, ką tau pasakysiu, - lyg apsidžiaugiau, kad ir į lubas žiūrėdamas sugebu suvokti, jog tylėjimu neatsipirksiu: - Kelis kartus bandžiau suskaičiuoti, kažin, kiek mano gyvenime jau sutilpo dienų? Kažkodėl vis nepasisekdavo, tačiau šiandien, regis, man tai pavyko padaryti. Suskaičiavau, kad į savo gyvenimą jau sukroviau dvidešimt šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkias dienos, iš kurių septyniasdešimt viena (įskaičiuojant šiandieną) priklauso Simajudui.
  - Įdomiau būtų žinoti, kiek dar sutilps dienų ir Simajudų į dziedulio gyvenimą. Bet sveikinu. Man smagu matyti kai žmogus bando eiti į save. Tuomet iš tikrųjų, kaip sakei, pradeda snigti ir giedrioje dienoje. Net ir nuo lubų. Paklausyk, dzieduli:

Nežinau, ar už lango prisnigę,
Ar sninga,
Bet žinau -
Po eilėraščius vaikšto Sniega  -
Vaikšto žingsniais sparnų, angelų,
O dažniausia - savim
Ir svajonėm pabūti KAŽKUO.
Ir iš Jos, iš jaunutės akių,
Suprantu:
Krenta sniegas ant mano vilčių.
Taigi - sninga,
Taigi - vaikšto Sniega,
Dar nemokanti mums sumeluoti
Ir eilėraščius rašo širdim
Ant žvaigždės,
Ant dangaus
Ir ant vardo,
Kurį myli ir žada mylėti
Iki jūros bekraštės,
Iki tol, kiek mylėti galės...

Taigi sninga
Taigi po eilėraščius vaikšto Sniega
Ne po žiemą -
Po širdį,
Nes sninga...
(Sniega  2008-01-30)
 
  - Taip, atsimenu ir šį. Beje, ir šio eilėraščio nebus išleidžiamoje knygelėje, bet kaip tyčia tik juos dabar teišgirstu gyvus esant. Galima būtų pasamprotauti- kodėl, bet tai, ką pamačiau ant tavo delno... Bijausi apie tai net atsiminti. Gal, sakau, tą valandėlę snustelėjau. Žmonių sapnuose  prikaišiota tokių neįtikėtinų dalykų, kad jeigu tie regėjimai būtų iš ten, argi stebėčiausi? Jokia žmogaus fantazija, regis, jų niekuomet neįstengs pranokti.
  - Sakote, žmogaus fantazija. Betgi juk visuomet gan atkakliai tau, dzieduli, kalbėjau...
  - Taip, taip, taip. Sakei, kad, girdi, žmogus kaip biologinė būtybė baigia atlikti savo paskirtį. 
  - Jau net savyje matau kitus vaizdus, kitokius bendravimo būdus...
  - O vardas Sniega nuostabus, a?, - mečiausi iš sunkaus pokalbio į lengvesnį.
  - Tik vardas?
  - Ne tik vardas, Šventoji. Ne tik...
  - Dzieduli, nori ją pamatyti?
  - Ne! ne! - suplasnojau rankomis kaip sparnais. - Dabar tikrai, Šventoji, - ne. Kad ir ant tavo delno, bet vis tiek - ne!


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA