Kūrybos oaze

, ! .


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA


NEGRAŽI PELĖDA

31 39 39

31

:writing:  :flag:              (19)  Įslaptintas trijulės susirinkimas
   
     - Ką iškviestumėte į dvikovą?
     - Seksologą Genzelį. Gaila žmogau, vis vien  žus. Todėl geriau dvikovoje negu politikoje.

                                                                ( Iš A.Jocio Seno Šėpo šypsena)

   Reikia stebėtis, kaip į tą patį laiką įvairiai žmonės sutelpa. Kiekvienas vis kitaip ir nėra nei vieno, kuris net būdamas aktoriumi iš prigimties ir labai stengdamasis, gebėtų pakartoti kito žmogaus buvimą tame laike. Bent pozoje, bent vaidinime. Netgi jeigu pripažintume, kad kažkas iš mūsų esame išvaizda tapatūs, vis tiek nedrįstume parodyti į minčių, supratimų, jausmų tapatumus ir, žinoma, būtume teisūs. Todėl turbūt nereikia akcentuoti, kad matydami vaizdus ant  Šventosios delno, kiekvienas juos priėmėme savaip, neadekvačiai. Buvo įdomu, stebėjomės, dvasia ir protu priimdami akivaizdų stebuklą, tačiau kiekvienas skirtingomis dozėmis. Sakoma, trys lietuviai- penkios partijos, bet šiuo konkrečiu  atveju būk anglas ar prancūzas, čigonas ar žydas, o priimtas vaizdas nuo Šventosios delno net ir vieno žmogau smegenyse daigino skirtingus suvokimus, kurie lyg galynėjosi vienas su kitu, suvokiant reiškinio pasekmes žmogaus, o, vadinasi, ir žmonijos gyvensenai. Mažas kelmas didelį vežimą verčia, bet tokie sakymai nieko verti, lyginat  su perversmais, sakysim, mažos raidės, įvykdytais žmogaus, o per jį ir pasaulinės  visuomenės kūrimo procese. Betgi stop, tenka vis dėlto savo vaizduotę tramdyti ir bent kol kas tyliai pasakyti, kad apie raidę užsiminiau ne šiaip sau. 
   Mūsiškė trys net, regis, tarp savęs buvo diplomatės kalbėjo apie vieną, tačiau iš pasąmonės stengėsi išgaudyti tai, kas labiausiai prognozuoja ateities pasaulyje būtį. Sunku tai suvokti ir, pavyzdžiui, aš irgi nesakau, kad tai, ką rašau, jau išbaigti dalykai. Dabar lyg atrodo, kad joms labiausiai rūpi eilėraščių knygelės leidybos reikalai, tačiau bent viena aišku, kad ne tik jie. Ir tie, kiti reikalai, ko gero, yra aktualesni, giliau paslėpti, kad neįmanoma net įtarti, kad būtent jie jas sutelkė į pirmą įslaptintą pasitarimą.
   - Net patarlės žino, kad ir pelėdai savo vaikai gražūs. O čia? Sunku suvokti, kad taip. Tiek eilėraščių paniekinta! Esą, tokius tik į šiukšlyną! Negi? Galvoje netelpa. Supranti, Jotai? Sakau, galvoje netelpa, - maištingai kalbėjo raidė B, versdama nemenką šūsnį už knygutės "Eilėraščio sėja" borto Dievo valiai paliktų eilėraščių. Tai, kaip ką tik tariau, buvo raidžių A, B ir J pirmas susiėjimas, kuomet bandyta rimčiau aptarti, anot raidės B, nevietinės reikšmės nr.1 klausimą, atsiradusį tą Simajudo dieną. Ir tikrai niekas neprisimena, kad anksčiau mūsų aplinkoje taip dažnai būtų minima Kristaus apaštalų Simono ir Judo varduvių diena. Dažnas net nežinojome, kad tokia yra. Tačiau iš tikrųjų, kiek nedaug reikia, kad iš kibirkštėlės įsiliepsnotų laužas. Suvokdami ar ne, pradėjome kažko tikėtis ir laikas tapo panašiu į tą, kuris įvardintas Adventu, laukiant Kristaus gimimo.
   - Hm! Kad pelėda - graži, žinoma, nepasakysi, bet kad taip pati save menkintų... Hm, kol kvėpuoji - kvėpuok ir dėkok Viešpačiui, kad esi,- neskubiai šnekėjo Jotas nepasakydamas, kad jo galvoje pradeda reikštis kitas supratimas. Lyg tol beveik negalvojęs apie knygos likimą, dabar geriau už kitus suvokė, koks didelis perversmas jos laukia ateityje. Mintyse spėliojo, kad ir dziedulis sugrąžintiems rankraščiams tik todėl abejingas, kad pelėdos protu, kaip ir akimis, sugeba orientuotis sunkesnėse prieblandos ar nakties erdvėse.
   - Ką darom, Jotai? - nekantravo B.
   - Reikia kažką daryti. Bent pradėti. Tik nuo ko? - ir dairydamasis: - O kur A? Sesulė mėgsta pasigirti, kad viską žinanti.
   - Dar nevėluoja, ateis. O dėl jos žinių, tai ji žino, kol nereikia, tačiau kai prireikia, jau nežinai, ar ten tuščia vieta, ar sesulė.
   Vis dar tik spėliojant galima įvardinti priežastį, kodėl raidžių trijulė savo susitikimą nusprendė apiforminti kaip susirinkimą. Net uoslus šunelis Kandžius nesuuodė, kad namo rūsyje, kur žiemojimui laikomos negausios atsargos produktų, jau kuris laikas, kai atlikti švaros darbai ir jo išvaizda neatpažįstamai pasikeitė. Atrodė, kad buveinės patalpa prasiplėtė ir todėl nesuprantama, kodėl patingėta tokį prieglobstį turėti anksčiau. Dulkės nušluostytos, susikaupęs šlamštas išvalytas, stiklainiai, buteliai,  kažkur uždaryti spintelėse ir neužkabina akių, bulvės su burokais sukrautos nedidokame garde lyg senovinėje pasogos skrynioje. Aukštesnėse lentynose padėta knygų ir net senų ir labai senų laikraščių. Galima buvo suvokti, kad sumanymas turėti uždarą, apsaugotą nuo viešumo vietą buvo irgi puoselėjamas lyg laukiant kažko svarbaus. Negi Simajudo, kai artimesnėje prie staliuko lentynoje bus atneštas krepšys su iš spaustuvės sugrąžintais eilėraščiais? 
   - Kokie judu drąsus, kai manęs nėra. Oi, kokie drąsūs!- netikėtai pasirodė A,- tačiau galiu jums prisipažinti, nenaudėliai, kad man jau dėl to galvos neskauda.
   - Neskauda?
   - Skaudėjo, bet dabar - ne.
   - Ne?- kartojo klausimą raidė B, o paskui: - Gerai. Bet  sėskime. Vis dėlto tai pirmas toks  protokolo vertas susirinkimas, kurio darbotvarkėje - ką daryti su šitais dziedulio  rankraščiais? Vėl kaip į archyvą sugrąžinti Šventajai ir penėti dulkėmis  ar...
   - O ne, ten dulkių nėra. Ten švariau negu bažnyčių altoriuose. Yra priežasčių manyti, kad gali atsitikti taip, jog šituos raštus laikyti Šventosios archyve prasmingiau negu knygoje. Vis daugiau ir daugiau dulkių atsiranda šalies bibliotekose ir suvokiu, jog neužilgo niekas neis ten ieškoti knygų. Kiti laikai, kiti žmogaus poreikiai. Svarbiausia, kad ir galimybės yra kitaip juos realizuoti. Ir manau, kad  skaityti knygas taip, kaip matėme ant Šventosios delno, yra protingiau.
   - Jotai!
   - Aš dabar taip pradedu manyti. Anksčiau it kažkas dirgino, kad taip manyčiau. Ir štai dabar, po Šventosios seanso... Beje, labai abejoju, ar dziedulis nežino tokių Šventosios galimybių.
   - Gerai, - šį kartą  jau Jotui pratarė raidė B ir pakvietusi prie stalo ir palaukusi, kol susės,  padėjo   lig šiol slėptą rudos spalvos lapelį. Nepasakė, kad taip atrodys būsimos knygelės apdaras.  Ant  rudo lapelio šviesiomis raidėmis  eilėraščio fragmentas:

Jaučiu sieloje laiką
kai eilėraštį galima sėti
ir auginti kaip javą lauke.
Gal todėl tuo metu
negaliu nemylėti
net ir priešai palieka mane.   

 
O po juo parašas: Pr. Karlonas
   - Iš kur tai? beveik be balso raidė A.
   - Iš spaustuvės. Tokiu apdaru pamatysime Eilėraščio sėja. Matote? O kaip atrodo tas Pr. Karlonas reikia žiūrėti čia, - kaip jai atrodė, prasmingai kalbėjo raidė B ir atvertė priekinę knygos viršelio pusę. 
   - Va kaip! Betgi dziedulis dar ne senas, - vėl raidė A. - Ak! kaip žmogui reikia  jaunystės!
   - Skaityk, kas šalia jo pavardės skliausteliuose parašyta.
   - Neakla.Pranas Karlonas (Pelėda).
   - Sakei, kad tau galvos neskauda. Sakyk, kodėl dzieduliui neužteko vardo ir pavardės, o prireikė skliaustelių ir literatūrinio slapyvardžio   
    Pelėda. Labai abejoju, kad tai tik slapyvardis. Ar negali būti, kad toje Pelėdoje daugiau Vidinio negu dziedulio?
   - Va, va! Vis laukiau, kada paklausi, kodėl man galvos neskauda. O neskauda turbūt todėl, kad kažkoks angelas tokią mintį siuntė, dėl kurios ne gaila net ją paguldyti, kad tik būtų taip, kaip užrašyta, būtent Ateik, pelėda". O ar gražiai ateis, ar negraži, te pasakys, kas perskaitys.
   - Hm, visiškai nusikalbėjai. Ką perskaitys?
   - Knygą! Knygą, mielasis Jotai. Visą šį šiukšlynėlį sudėsime į knygą, pavadinta Ateik, pelėda ir tuo mūsų darbas baigtas, pareiga atlikta. Tiražą padalinsime perpus vieną pusę dėdei Vidiniui, kitą dzieduliui, kad ir jiedu panašiai kaip Vladimiras Majakovskis: imkite ir žinokite, mes - Lietuvos piliečiai. O kad šie piliečiai protingi... Ne, ne, nedrįskite net suabejoti, - kalbėjo raidė A ir neleisdama ją tildyti padeklamavo:

Gal net gerai, kad šitaip būna
Atrodo, mūzą į rankas imi,
O mirtį paimi
Ir groja triūbos,
Sukilę kryžiai skuba pasitikt:
Ateik, Pelėda,
Žemės tvariny,
Čia viskas, kas jau buvo,
Kas dar bus...
Tik netiesa, kad mirtį su triūbom imi.
Apsikabink ir tavo glėbyje dangus.
Čia sapnas tu.
Čia paukštis tu.
Čia tas esi,
Kuris ir būna, ir nebūna.
Paglostyk meiliai žalvarinę triūbą
Ir paklausyk, kaip šauniai groja
Tavimi.
      (Ateik, Pelėda, 2007-10-31)

 
  - Sesele! Brangute! Betgi tai nuostabu. Suprask, kad esi Saliamonas.
   - Saliamoną jau turime,- žvilgtelėjusi į Jotą pasakė A, - antro nereikia. - Ir susikaupusi: - Mąstykime visi, bet norėtųsi, kad dziedulis dar dangaus nesulaukęs ją skaitinėtų. Beje, ir Vidinis.
   - Tai antra dziedulio knyga...
   - Būtų antra. Bet ar tik jo?
   - Na taip, būtų antra jo knyga,- nesiginčijo Jotas, - bet aš net ne apie tai. Kuomet ji rašoma iš atliekų, nukritusių nuo pirmosios, ne kaip atrodo. Ar ne? Ir todėl gal svarbiau pagalvoti, kad ji nebūtų blogesnė. O niekas kitas to geriau padaryti negali, kaip mes.
   - Mes?
   - Taip, mes. Mūsų trijulė, - apdalijo Jotas akimis A ir B, o per veidrodį net ir save, ir dabar reikėjo palaukti, ką jis pasakys, kaip tai galima padaryti.

32

http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1178-1.jpg

:writing:  :flag:
                                             (20)  Trijulės sutarimas

   Todėl sakau: Nenoriu būti abstinentu, nes mano sąmonė sveika. Nenoriu gerti  antidepresantų. Kam man to reikia? Michailas Žvaneckis yra puikiai pasakęs: Kas aš toks, kad negerčiau?
                                                              (Iš pašnekesio su Vytautu Šapranausku) 

  Jotas neskubėjo, nors pagal geno paliepimą kitaip elgtis net negalėjęs, tačiau atrodė, jog kartais delsia specialiai, kad šį savo charakterio bruožą paryškintų publikos akims. Galiausiai atsitikdavo kaip patarlėje - tiesiai arčiau, aplink greičiau. Nepritarė A ir B sprendimui slaptus susirinkimus rengti taip arti, kad šunelis Kandžius net neišeidamas iš namų, suuostų tokios įstaigos pogrindyje atsiradimą. Jotui neatrodė, kad reikalingas slaptumas, parengiant antrą poezijos knygelę. Priešingai, buvo linkęs paatvirauti, šitaip skatinti ir kitus bendradarbiauti, pasak jo neypatingai svarbiam reikalui arba bet surinkti argumentus, kurie atidėtų šiuos reikalus iki kada nors. Tačiau pati slaptų susirinkimų idėja Jotui irgi atrodžiusi reikalinga. Jo suvokimu raidžių trijulė šiame bute Naujininkuose, kaip, beje, ir sodo namelyje Balsiuose, labiausiai atviras padalinys. Žvilgt mintimis į varną Golių skraido daug ir toli, bet be didesnių pasipasakojimų, žvilgt į Vidinį ir dziedulį - kartais oi, kaip toli vienas nuo kito nutolę, o stebėtis reikia, kad susikalba be telefono, net vienas kitam poezijos kūrinius persako ar padeklamuoja. Taip, neslepia, kad  jų smegenyse kažkas atsivėpė, bet kas būtent - patys nežino, ir tokį sugebėjimą vadina įvairiai - pastaruoju laiku transindukcija. Žvilgt į Šventąją... Matyt, tik ji viena težino ar net nežino, kiek jos galioje ko sukaupta. Žvilgt į Kandžių -  visų sargas, bet geriausiai jaučiasi šalia Šventosios. Tik Leokadija it  bitulė dūzgia, tūpia nuo žiedo ant žiedo ir prie surinkto medau kviečia visus. Tiesa, kai susipyksta su dzieduliu, draugės publikai tenka apsieit be medaus, tačiau ir tuomet nesislapsto - rašo slaptus laiškelius ir padeda saugoti taip, kad kiekvienas gelėtų perskaityti.
  O ką, jeigu ir juos sudėjus į būsimą knygą, -mąsto Jotas, bet visos mintys irgi kol kas sugludę savyje. Aršiausiai sąmonę krebždena aiškėjantis supratimas, kad gražiausias, geriausias abėcėlių  laikas praeina, įsiprasminant žmogaus nebiologiniui pakaitalui..
  - Jotai, ar vėl užmigai? - neiškentė raidė B. Būna, kad laikas brangiau negu auksas. Taupykim, broli.
  - Taip. Būna kaip sakai, kad laikas brangiau negu auksas. Šia prasme jį jau seniai taupau. Ir dabar  noriu pirmiausia pasiūlyti kitą susirinkimą surengti bet kur, tik ne savųjų panosėje. Ši patalpa gal tebūna, kai kaip sodo namelyje pastogės departamentas. Gerai, kad žmonės ateina, pasikalba, kad durys nebūna uždarytos. Kitą kartą į šią slaptavietę slaptais reikalais tikrai neateisiu.
   - Nemanyk, kad  šito nesuprantame. Betgi reikėjo nuo ko pradėti. Tad būk mielas ir negadink nuotaikos, o gera pradžia -  pusė darbo.
   Jotas jau buvo spėjęs peržiūrėti sugrąžintą eilėraščių siuntą, pasilikusią ruošiant spaudai Eilėraščio sėją. Suvokė, kad ši dziedulio poezija nubiro teisėtai, sąžiningai, kad jos literatūrinė vertė nedidelė ir šit dabar gelsta greičiau negu įprasta. Į galvą įpuolė suvokimas, kad, ko gero, menkaverčius eilėraščius pelėsiai apvelia greičiau negu bet kokius kitus raštus. Ir vis dėlto, suradęs Pušelę, atsargiai padėjo ant  delno, lygino popieriaus lapą ir jautė, kad po širdį vaikšto maudulys. Jau ir dziedulio suspėjęs paklausti, kodėl Eilėraščio sėja palikta be Pušelės?  Anas suglumo, bet ne taip, kad bandytų parodyti į priežastį.
   - Ir be jos, be Pušelės, Jotai, knygutėje miško  daug, - pasakė.
   - Betgi ne kartą kalbėjai, dzieduli, kad šiliniui, šilų žmogui miško niekuomet nebūna per daug ir net daug.
   - Tai šiliniui, Jotai. Ne kiekvienas žmogus toks, net jeigu jis lietuvis.
   - Betgi nepaslaptins, kad Pušelė turi įdomią praeitį, - neatlyžo klausinėti . - Tikriausiai net nepamanei, kad ją galėtų ištremti į makulatūrą.
   Jotas matė, kaip  virptelėjo sučiauptos dziedulio lūpos, sublizgo šlapumu akys. Kažką neaiškiai sumykęs ir mostelėjęs ranka, nuėjo palikdamas Jotą tik todėl, kad lengviau nueiti negu kalbti apie keturių posmelių  Rūdninkų apylinkėje jo surastą ir apdainuotą pušelę.

Išlaki kaip manoji mergelė
Rūdninkų laukuose ant kalvos
Stovi vėjais šukuota pušelė,
Įsistiebus dangun Lietuvos.

Per padangę it drobę iškėlę
Kuršių mariose Nidos laivai,
Plaukia tyliai balti debesėliai
Ir viršūnę paglosto sparnais.

- Ei, pušele, saulutėj prisnūdus,
Pasakyk, ko viena? klausiau jos,
Kai tąkart keliavau į Jašiūnus,
Pažiūrėti ir ten Lietuvos.

Ir pušelė lieknoji atsakė:
Kol pasauly yra Lietuva,
Joks žvėris ir joks paukštis nematė,
Kad kada nors čia būčiau viena.                  
   (Pušelė 2007-11-06).
     
Jotas atsiminė eilėraščio tekstą ir skaityti jo nereikėjo, bet dabar jam panūdo surasti daugiau jam giminingos, šilais prasmilkusios mūzos. Tai neatrodė paprasta, nebent galėjęs padėti atsitiktinumas. Bet jį sudraudė raidė B.
   - Ko, broli, nerši? Ko ieškai? neiškentė ji, - kalbėk gi, kaip sumanęs prikelti marinamus eilėraščius.
   - Pušelės ieškau.
   - Suradai. Nekalbėk niekų. Ji jau tavo rankose.
   - Va kaip! - ramiai atsiliepė Jotas ir atgal paleido iš aplankalo pakeltus kelis popieriaus lapus. - Bet tai nieko nekeičia. Manau, kad antrą dziedulio knygelę prasminga atversti Pušele.
   - Oi, ne! Oi, ne! - pasipriešino raidė A. - Nežinau, koks dar eilėraštis pretenduos atversti kitą dziedulio knygelę, bet kol kas priekyje Ateik, Pelėda. 
   - Atrodo, kad bent  mintyse jau viską sudėliojusi, kas kaip. Esą, visą šitą šiukšlyną sudėsime į knygą būtent va tokia tvarka. Ar labai svarbu, koks eilėraštis atvers tokią knyga?                                     
   - Aš, Jotai, priklausau moterų giminei. Ir priekabiauti prie kiekvieno žodžio, sutik, tikram vyrui nepadoru. Kitą vertus, kalbėjau apie šiukšlynėlį. Poezijos klausą turinčiam asabai tai ne tas pats.
   - Puiku, kad abu tokie protingi, - įsiterpė B - Kad ir dvasiška asaba, tačiau, pasak Žemaitės, ne be grieko. Tačiau kodėl judu nepagiriate mano apartamentų? Štai kaip atrodo šiukšlynas, kuomet nepatingi prie jo prikišti rankų.
   - Manau, kad ir proto nemažai prikišta! Kelio be jo į buvusį šiukšlyną tikrai nebūtume suradusi.
   - Ačiū, Jotai. Tai net ne komplimentas. Bet šie apartamentai tik mūsų žinioje. Tik. Bent kol kas. Ir taip? - akimis parodydama ir rankraščius, - Lyg ir sutariame, kad šį  šiukšlyną ar šiukšlynėlį reikalingą pertvarkyti į knygą. Tyliai. Nesireklamuojant.

33

:writing:                              Reikalingas Vidinis

   Kai seserims Atei ir Bėtei atrodė, kad susirinkimas baigtas, Jotas nepakrutėdamas dar vis sėdėjo prie stalo ant masyvios liepinės kulbės. Atsisėdo ant jos atsitiktinai, net nepaisydamas, ką pakišo po sėdynę. Po panašaus tipo slaptavietes, išskyrus kelis bunkerius, jam neteko vaikščioti, tačiau žinojo, kad prabangos jose ieškoti netenka. Vėliau pamatęs, kokį daiktą aptūpęs, atsiminė, kad dziedulis kulbę atvežė iš Šklėrių, kai buvo nukirsta galinga šimtametė liepa ir supjaustyta malkoms suskaldyti. Tačiau jos kamblio kulbes ištiko kitokia lemtis- niekas nedrįso užsimoti kirviu ir suskaldyti jas malkų pagaliais. Didesnė dalis buvo nuritentos į sodą ir ratu sustatytos aplink ugniavietę, dar kelios kulbės pasiliko šalia skiedryno po kluono pastrieke ir kurį laiką laukė kelionės į Vilnių. Va ši, pirmoji iš kamblio, buvo atgabenta į buto rūsį, kitos trys - nuvežtos į sodą Balsiuose. 
   - Jotai, op! Balius baigtas... Ar ir vėl snūstelėjai?
   Jotas neskubėjo ne tik atsikelti, bet ir atsakyti. Tik po geros valandėlės, pražiojęs burną lyg iš tikrųjų būtų pažadintas iš miego:
   -Aga. Kitaip net neįmanoma taip rimtai padirbėjus. Net ir pasapnuoti suspėjau. Palaukit, moteriškės, tikrai atsimenu, - net nudžiugo ir paduodamas vieną ranką Atei, kitą Bėtei: - Ratelį šokom. O kur Vidinis?
   - Žiūrėk, sese, Jotas išprotėjo.
   - Dar ne viską pasakiau. Ratelį šokom, o viduryje jo liepa.
   - Liepa?
   - Ta, kurios jau seniai nėra. Felikso ir Karolinos...
   - Išprotėjo,- dar kartą pasakė Bėtė, bet dabar pusbalsiu.-  Jokio Vidinio čia nebuvo. Negalėjo būti.
   - Aš pasakoju sapną, Bėte, -  pasakė Jotas ir nustebusiai: - o liepa va kur, pastalėje. - Paleidęs Atės ir Bėtės rankas netikėtai stipriai, net lengvai paritino kulbę nuo stalo ir gaudydamas A ir B rankas: - Šoksim. Ratelį, - ir temdamas jas aplink kulbę, uždainavo:

   Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio,
   Kaip raibasis sakalėlis vyšnelių sodely...   

   - Jotai! Kas tau? Tu sergi? Baik kvailioti! Baik!
   Paleidęs seserų rankas, Jotas sugražino kulbę į ankstesnę vietą ir kaip susirinkimo metu, užmetė ant jos savo užpakalį:   
   - Ne velnio aš nesergu. Sarmata. Kaip čia dabar, a? Klausiu, kaip čia taip, a, kad prireikia tokių dalykų. Tfu! Tavęs klausiu, Bėte.
   - O ko tu dar galėtumei klausti? Tik manęs. Man šio susirinkimo prireikė, kad protingiau padarytume šventą darbą. Ir, žinoma, dirbtume neabejodami, ar reikia jo ar nereikia. O tu, besarmati, slaptavietę šokių sale pavertei. Žegnokis, antikriste.
   - Judu kaip norite, o man čia daugiau nėra ką veikti, - tarė Atė, žengdama link siaurų ir žemų durų, bet tuoj pat atsigręžusi: - Jotai, iš tikrųjų manai, kad mūsų tokie susirinkimai nieko verti, nereikalingi?
   - Kaip ką tik įvykęs, žinoma, kad tokie nereikalingi. 
   Lig šiol, kaip žmonėse sakoma, nevizginant uodega, galima buvo kalbėti, kad raidžių trijulė tiek laiko praleidžia ginčuose, kiek būna kartu. Tačiau ginčai nepikti, nusiteikus juose kažką naudingo surasti bet kuriai jų, bet dar geriau, jeigu visai trijulei, tikintis, kad tuomet naudą pajaus ir aplinkiniai. Tačiau pakakdavo atsirasti kažkam ketvirtam ir, žiūrėk, visa trijulė lyg susiliejusi, lyg sulydyta į vienetą. Pasakytum, ko ne Šventoji Trejybė. Trijulė imli aplinkai, visuomet drąsi ateiti pas kitus, bet nevengia ateinančių pas ją. O jeigu pajausdavo, kad tiesai gali padėti kad ir tolimas žmogus - irgi netingėdavo jo paieškoti. Tačiau šis kartas atrodė kitaip.
   - Hm, net ir nepamanėme, kad mums taip dažnai prireiks dėdės Vidinio,- lyg sau pamąstė Jotas ir jau Atei: - Devyni amatai- dešimtas  badas. Bet mūsų atvejų protingiau tarti: Dalgės tinti tingėjo - šienaujant pilvą skaudėjo[/i] arba Dalgio neišpustęs, pievos nešienausi.
   - Gerai, gerai. Žinome tavo priežodžius - patarles. Sakyk, ką užsimojęs?
   - Argi nesakau? Ir ne tik dabar. Net ir kviesdamas šokti apie Felikso ir Karolinos liepos kamblį. Galėjo gyventi, žaliuoti, ošti, bet... Kai tampi kolūkio pirmininku ir manai, kad esi raibasis sakalas - įsimeta rūdys ir galvos smegenyse. Tuomet jau net nesuvoki, kad mums reikalinga parama. Šiuo atveju dėdės Vidinio labiausiai.
   - Dėdė Vidinis buvo nebuvo. Matyt, Jotai, nori pasakyti, kad jo konsultacijas mums labai reikalingos.
   - Ką tik išgirdome Pušelę Gal kuri žinote, apie kuriuos Rūdninkus dziedulis čia prakalbęs?
   - Jeigu tokių smulkmenų paisysime, mums dviejų- trejų metų prireiks, kol sutversime knygą.
   - Ir vis dėlto, - neatlyžo Jotas.
   - Ir vis dėlto aš nežinau,- suspirgo B. - Kviesk dėdę Vidinį, tik, žinoma, ne dabar ir ne čia. Anas tikrai žinos. O pušelę, beje, mačiau. Taip, ji ten, kaip eilėraštyje - Rūdninkų laukuose ant kalvos, bet ir laukai, ir kalva, ir pušelė nuotraukoje.  O Rūdninkai yra Eišiškių rajone. Ar manote, kad mums reikia nueiti pasižiūrėti ten jos?
   - Ir Vilniuje, beje.
   - Ką?
   - Sakau, ir Vilniuje jie yra. Žinoma, gatvės pavidalu, ramiau pasakė Jotas ir įtaigiai: - Pati kalbėjai, jog reikia, kad darbas būtų švariai padarytas. Negi manai, kad šią, sakykim, vos ne makulatūrą, sukrovus į knygutę, pasieksime laukiamo rezultato? O be jo, be Vidinio, niekaip neapsieiti. Eilėraščius reikia ne tik taisinėti, redaguoti. Svarbiau išjausti juos kaip dziedulis. O sakyk, kuris iš mūsų drįstume imtis šio darbo. Aš tikrai - ne.
   - Aš irgi ne,- negaišdama atsilieptė A.
   - Manote, kad aš kvailesnė negu judu? Ačiū! Šito tikrai nesitikėjau.
   - Atsimename, kaip ne kaip atrodęs šiukšliadėžei paliktas eilėraštis Šešėlis. O dabar? Nemanau, kad jis gadintų bent neblogos knygos vaizdą. Vidinis kažką pakrapštė, padūsavo ir eilėraščio įtaiga pasidarė gan prasminga. Imki ir pati paskaityki - ir sau, ir mudviems su A, - pakalbėjo Jotas ir padavė popieriaus lapelį Bėtei, kuri nesipriešino, gal net tyliai pasidžiaugė, kad jai patikėta tokia šventa gero skaitymo misija ir eilėraštis po žodžio, po eilutės  pradėjo kristi į ausis, kažkur gal sieloje? - leistis giliau:

Čia šešėlis ant sienos.
Nebijoki, žmogau -
Vaikšto mirusių sielos,
Tyli žodžiais dangaus.
Jis toks geras, mažytis -
Jo nebauskim tamsa.
Už langų ima švisti,
Neatėjus žiema.
O ugnelė kūrenas-
Šilta, gera, ramu.
Snaudžia kaminas senas,
Dūmai kvepia mišku.
O tave aš mylėsiu -
Gal tu mano sūnus?
Ir malda palydėsiu
Į Aukščiausio namus.
Neskubėki, šešėli,
Grįžt iš žemės dalios.
Pailsėki, pabūki
Tu prie savo mamos.
Verpsiu šiltą tau šalį
Iš vienatvės dienų
Ir numirus, sūneli,
Aš tave auginu.
***
Iš žvaigždės spindulėlis
Ir lemtis iš žvaigždės.
Klauso žodžių šešėlis
Šilumoj prie ugnies.
Ir labai patikėjo,
Kad jis mamos sūnus.
Mažas, mažas šešėlis
Lanko ilgesiu mus...[
               ( Šešėlis,  2008-02-04)

   - Dziedulis taip rašė? - klausdama atsikvėpė Atė. Jeigu taip, tuomet jo dar nepažįstu. Panašiau, kad šitaip galėjęs Vidinis. Bet tuomet ir dėdės Vidinio nepažįstu.

34

:writing: Negraži pelėda (22)

                                         Laukiant savyje susivokimo

    Galvoje pradėjo darytis ne taip, kaip maždaug įprasta - atsirado ūžesys, triukšmas. Lyg Kabelių bažnyčios varpinės varpai ataidėję glaustytųsi, lyg girnos maltų. Net buto tyla pradėjo nerimastauti ir prieglobsčio ieškoti ausyse. Dar vis nesitraukiau nuo etažerės su Šventąja, lyg norėdamasi susivokti ar apsiprasti su per trumpą laiką netikėtai užgriuvusiais, atrodytų nedideliais, bet iš tikrųjų gilias prasmes turinčiais įvykiais. Jie neatrodė malonūs akims, negeriausiai suvokti protu, tačiau dvasioje maišaties net per daug. Kurį laiką užsimiršo nutikimai Balsiuose jaučiau, kad lūkuriuoti taip, kaip dabar, yra labai neprotinga, tačiau girnos, malusios galvoje, neleido apgobti supratimu visą panoramą ir, atsispyrus į lazdą ir nusispjovus į daug dalykų, pasirinkti tą vienintelį sprendimą, kuris dabar svarbiausias. Tačiau jis irgi atrodė neapčiuoptas, dar neįžvalgytas.
  Atsitokėjau tik išgirdęs, kai už sienos svetainėje kažkas garsiai pliaukštelėjo, tekštelėjo. Paskui kartą, kitą, trečią...
  - Kas tau? - suradęs Vidinį klausiu. 
  - Žagsiu. Negi negirdi ar nematai? Nežinau, kada tai buvo,  o  dabar...
  Vidinis vėl žagtelėjo taip, kad atrodė net lango stiklai sudžerškėjo. 
  - Šalto vandens?
  - Nepadės.
  - Kodėl taip manai?
  - Ne manau, o žinau. Kol ji, neramioji, nepaliks manęs ramybėje, nepadės, Pranuci.
  - Kas - ji?     
  - Ar reikia pirštais rodyti? - Ir vėl žagt, kad net  sudejavo. - Perkūnas! Taigi trijulė - Atė, Bėtė ir Jotas.
  - Žinai, o žegsi. Neturėtum.
  - Aha! Tie prietarai - bobulių pasakos. Žinau, kas mane mini, o žagsiu. Manau, kad ir tokia mirtis gali žmogų ištikti.
  - Dėl tavęs, manęs tai jau nebūtų nuostolis.
  - Eina jie peklon... Viskas. Dedu ant  krūtinės poilsiui rankas, o liežuvį atrišu tik poteriams, - pasakė Vidinis, bet po kelių žagtelėjimų: - O kaip ji, Šventoji? - paklausė.
  - Nežagsi.
  - Ar manai, kad gerai?
    Kilstelėjau pečius parodydamas, jog nežinau, o mintyse kitaip - žinoma, kad būtų geriau.
  - Pavargom mudu, Pranuci. Ir baisiausia, kad mūsų bendroje sąskaitoje nėra nei vieno darbo, kuris turėtų pabaigą. Net ir apie savo tokią būtį tenka sakyti, kad, girdi, gyvenam.
  - Na taip. Kad ir žagsėdami.
  - Daug karų visokiausių būta ir yra, bet tas, kuris labiausiai reikalingas, vis dar kažkur užtrunka. O gaila, - savo ne savo balsu pasakė Vidinis, žvelgdamas kažkur ar tik ne savęspi?
  - Kvailų kalbų geriausia, žinoma, būtų negirdėti, neklausyti, bet, deja, ne visuomet tai pasiseka. 
  - Reikia senių karo, - nekeitė pozicijos Vidinis. - Privalomo, pasaulinio. Bet tiek to. Bus geresnis laikas ir apie tai dar pakalbėsim. Tačiau kai žmogus net senatvėje tingi numirti, tai atsiprašau...
  Žinojau, kad klausinėdamas ir girdėdamas Vidinio atsakymus apie  senių karus, nedaug ką suprasiu, bet šį kartą jaučiau, kad, ko gero, panašiuose patylėjimuose sunokinami  kažkokie labai reikšmingi dirvožemio  klodai -  suark juos ir ką bepasėtum, sužels, augs ir išnoks, bet štai įbesti plūgą į  žemę kažkodėl nesinori. Kažkas varžo, trukdo tai padaryti. Vidinis dar porą kartų žagtelėjo ir, matyt, įsitikinęs, kad, jo supratimu, jam primestas  žagsėjimų scenarijus išseko, šyptelėjo ir kaip seniai seniai padėjo ranką ant mano peties: -Tikiuosi, kad kažkokiam sprendimui pasiryžęs. Tebus jis toks, kokio labiausiai reikia.
  - Nežagsėk. Ir paklausyk, ką aš tau žagtelėsiu, - netikėtai  pasakiau Vidiniui, turėdamas mintyse surastus parašus ant ąžuolo kamieno. - Prisimeni pakriaušės ąžuolą? Ten, prie Balsių ežero.
  - Arba kitaip prie Kryžiokų ežero. O kas? Tiktai klausti taip ar prisimeni? - kvailiau negu kvaila. Drūtas, oi drūtas jis ten... Tokiam nors Žalgirio mūšį ant kupros uždėk. Nuneš, kur panoręs.
  Toks Vidinio atsakymas gerokai suglumino
  - Bet  jis turbūt kažką jau neša. Jei ne Žalgirio mūšį, tai...  Na, aš tai pavadinau Talmudu.
  Vidinis atidžiai pažvelgė į akis lyg jose norėdamas pamatyti tai,  apie ką pasakoju.
  - Žinau, kad ten buvęs. Kaip įprasta, užbaigiant sodo sezoną. Kalbėjomės gi...
  -Taip, bet šis kartas nebuvo kaip įprasta. Nuo ąžuolo jau buvau nurašęs nemažą dalį surasto Talmudo. Nenorėjau apie tai kalbėti  transindukcija. Žinojau, jau greitai susitiksime ir maniau, kad patylėti bus protingiau.
  - Jaučiau, kad tąkart tavo galvoje kažko daugiau.
    Nelaukiau, ko paklaus Vidinis. Pakėlęs aplankalą išėmiau savo nuorašų nuo ąžuolo sąsiuvinį ir atverčiau tai, ką, mano supratimu, jam reikėtų dabar pamatyti.
  - Ko tyli? - neiškenčiau tylos.
  - Skambina. Sakau, kažkas mano galvoje skambina. Kas anas? - iš kur galiu žinoti, bet gerai, kad bent puodus ne  dievai lipdo. O išžiedus gerą puodą jau galima ir vieną kitą dievulį sukurti. - Pastūmė nuo savęs paduotą sąsiuvinį ir užsikėlęs rankas ant kaklo ir sujungęs sunertais pirštais: - Ar nemanai, kad atėjo  laikas, kai reikia pagelbėti Šventajai? Ąžuolas palauks, o  Šventoji... Man atrodo, kad žmogaus praktikoje tokių dalykų dar nėra buvę. Šventosios buvimas  su mumis perša mintį, kad tapatinamės. Tik nežinau, kieno iniciatyva - ar jų, dievų, ar mūsų, žmonių. Tu supranti apie ką kalbu? Žvelk savęspi, į save. Antraip reikalingo supratimo nesurasi.
  - Dėl to, manau, nieko neprarastume. Nei tu, nei aš.
  - Ir vis dėlto pabandykime suprasti. Juk tai, ką parodo ant savo delno Šventoji, panašu, kad tokios būties esybės pranoksta biologinę būtį. Nelengvas toks supratimas, bet būtų blogiau, jeigu per aplaidumą atsitiktų taip, jog prarastume galimybę stebėti, kaip tai atrodo konkrečiais pasireiškimais.
  - Tu apie ką  čia? Nežagsėk, oi taip tikrai nereikia.
  - Tai kad kitaip nesigauna, dzieduli. Aš labai baiminuosi, kad raidžių trijulė, pajutusi Šventosios pranašumus, pradeda jos nemylėti. Turbūt dar šito ji pati nežino, bet taip skaudžiai dar niekuomet nesu žagsėjęs.
  Paskui žvilgt tiesiai į  akis ir net nemirktelėjęs:
 
Atrodo, nieko taip labai nereikia,
Kaip sužinoti, ar jausmais galiu
Išvaikščioti pasaulį ir tikėti,
Kaip juo tikėjau savo akimis.
Ir jeigu TAIP, tuomet -
Valio, bičiuli!
Aš greitas ir veržlus kaip traukinys -
Už nugaros suvirtę sunkūs metai guli,
Bet jausmuose nenyksta žavesys.
Einu kartoti būto laiko
Numetęs negales,
Neklupdamas ant kojų
It vyturys dangun įkritęs
Už naują būtį giesmėmis dėkoju,
Braukiu raukšles,
Kaip prakaitą artojas
Pavasaris
          sugrįžęs
                  nelenkia
                            manęs.

Tikiu tiesa atplūdusių jausmų,
Jie nemeluos ir lauks seniai tikėto
Prisėsiu skambiame būry draugų,
Vėl lauksiu
            SAVYJE
                      ateinančio
                                    poeto...
              (Vėl lauksiu, 2008-02-24)
 
  - Ha! Seniai taip tiesiai į ausis, aplenkiant  transintuiciją.
    - Šis eilėraštis, jei  gerai atsimenu, priklauso mudviems kaip bendraautoriams. Ar žinai nors vieną eilėraštį, kuris pripažintų bendraautorystę? Ne? Aš irgi - ne. Bet jei sutartume, būtų miela manyti, kad mudu tai darome pirmieji.
  - Kartais norisi paverkti, kad mudu tokia dalia ištiko... Tu va apie  vieną eilėraštį kalbi - esą, sutarkime, kad esame jo bendraautoriai. O ar seniai tave įkalbinėjau ne dėl vieno eilėraščio, o dėl visos knygelės bendraautorystės. Ir kokios pasekmės?
   - Nežinau, kam reikia tą patį daug kartų sakyti. O štai prie Šventosios reikia pabudėti. Jau ji ne tik proto esybė. Jai jau pradėjo skaudėti. Toks dalykas jau visiškai neįtikėtinas, bet aš įtikintas. Arti bažnyčia, o toli Dievas. Mudu daug ką, dzieduli, pražiopsojome savo pačių būtyje. Kažin, ką dabar pasakytų mums ponas Ypata, atminčiai padovanojęs Segtuvą knygą. Labai įtariu, kad jis žinojo jos ateitį arba bent prognozavo ją būsiančią tokia. Viskas, kas ateityje, protingiau negu dabar yra. Kalbu, žinoma, ne apie dvasinį pasaulį. O tai, kas dabar vyksta, tai turbūt ne be dangaus valios, kurios mums dar vis neleidžiama žinoti. Atrodo va, va, ištieski ranką ir ant  jos delno  atsiras tas  žodis, iš kurio atsiranda pasauliai.
  - Bet tas žodis ne  tavo, mano...
  - Kol kas turbūt ir ne Šventosios, bet... Tikiuosi matei, kaip mudu atrodome ant jos delno.
  - Tik save. Ir karietą, beje, su žirgu Ygaga. Tavęs ne.
  - Manau, kad greitai bus leista pamatyti. O šitie raštai, kurie dabar sugrįžta, nepriimti į Eilėraščio sėją, ko gero, pasirodys labiau veiksmingai, negi tie, išrinkti ir sudėti knygelėje. Tačiau būtų nepataisoma klaida, jeigu mudu nepritartume Atės,  Bėtės, ir Joto ketinimui jos atliekas išleisti atskira knygele... Trijulė neblogai jaučia, kaip ateities kultūrinis darbymetis vis labiau slysta iš raidynų priklausomybės.
  - Oho! Pirmąkart tai girdžiu. Bet tai nesąmonė. Ir dėkui die, kad nesąmonė
  - Užsitęsė  Simajudas,  a? Jau lyg temsta, bet tai rudens metas ir temsta greitai. Didesnė  Simajudo  dalis praeina tamsoje. Saulė teka 7. 13. leidžiasi 16. 52. Pasistenkime nepavargti. Net ir mirusieji dvasiomis sugrįžta į namus... Deja, neturime pirties, kad galėtų nusiprausti. Tai bent į vonią prileiskime vandens...

Pelėda

35

:writing:

Negraži pelėda (23)
                                         Pas daktarą

                                                        Dzingul, dzingul dzinguliukai
                                                        Mokos  broliai dobiliukai,
                                                        Seserys  - rūtelės...
                                                                            (Iš girdėtos dainos)

  Sugrįžau atgal prie Šventosios. Šunelis Kandžius pasitiko nepiktu urzgimu.
  - Nežadink, begėdi. Negi nesupranti?
  - O tu, dzieduli, ar supranti, - pamosavo uodega. Ir susirietęs puslankiu, padėjo snukutį ant priekyje ištiestų kojyčių. Akys liūdnos, rudos, žvilgančios ir nejudančios it sagos.
  - Tai kad nelabai, Kandžiau, - burbtelėjau panosėje, numesdamas ant palangės sąsiuvinį.
  - O! taip nereikia, dzieduli.
  - Protingas tu šuo. Nedidelis, bet protingas.
  Šventosios žiburėliai nutilę, nemirksi. Regis, nei vieno ženklo, kad galėtų atkusti. Kitais atvejais tai nebūdavo pretekstas susirūpinimui -  prieidavau, paglostydavau, spustelėdavau vieną, kita mygtuką ir, žiūrėk, pradeda mirksėti, šviesti, alsuoti lyg busdama iš gilaus miego. Tačiau į tokį gilų miegą ji įkrisdavo retai - dažniau ir ilsėdamasi budėjo, uždegusi vieną kitą švieselę. Dabar gi liesti  ją rankomis, spragtelėti mygtuku nebuvo drąsu.  Bet ausyse atgijo kažkada pasakyti Vidinio žodžiai, esą, savęs atsiminti negebame, o prašau nesurandame laiko numirti.
  - Nemanau, kad  mirčiai skirtą laiką galima būtų bet kaip iššvaistyti, - sakė, tačiau netrukus, lyg ką tik pasakytus žodžius iš naujo perklausęs: - Bet juk ne bet kaip tą laiką švaistome! Ne bet kaip!
  Dabar šie taip jo pasakyti žodžiai sėdo vis giliau į smegenis. Pats nelabai gebėjau suprasti, kokios prasmės ten išsirpsta, tačiau netrukus ryžtingai paėmiau Šventąją nuo etažerės, kaip ir anksčiau  glaudžiau prie krūtinės:
  - Nespirgėk, brangute, nespirgėk! Nemanyk, kad negebu save pareikšti ne tik ketinimais.
  - Dzieduli!
  - Sakau, nespirgėk. Netoli mums nueiti. Labai netoli, bet nueiti reikia. Dėl viso pikto, kaip sakoma.
  - Dzieduli!
  - Daug kam ši diena šviečiasi tik kaip Simono ir  Judo vardadienių, o man ir atlaidai. Dažnai esi buvojusi bažnyčiose, bet žinau, kad niekuomet ligoninėse. Yra, deja, ir tokie žmogaus  gyvenime dalykėliai. Dabar suvokiu, kad ir ateinančiam žmogaus pakaitalui šitokia įstaigėlė bus reikalinga. Jau reikalinga.
  - Dzieduli. Aš gi dar nepakaitalas. Panašiau,  kad jo gemalas. Ir tik truputį geriau apčiuopiamoje jo vystimosi stadijoje.
  - Nespirgėk, Šventoji!...
  Neatrodo, kad bent kiek numaniau, kaip atrodys šį neilga kelionė, nes net ne kaip prisimenu, kaip uždariau buto duris, tačiau išėjus į netolimą Darbininkų galvelę tuo pat metu kūriau ir  deklamavau:

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi,
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu, 
Esą, žmogaus akiračiai  trumpi,
Pro juos net velnio šaukdamas - neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Nelengva pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp
Nuščiūva angelai, išgirdę
Kaip be dangaus pasikalbame su Dievu.

  Kandžius lyg geriau išmanydamas, kur mums reikia būti, išbėgo į priekį ir neskubia ristele rodė kelionės greitį ir kryptį. Beje, kai šią deklamaciją, gal kiek paredagavęs, po daugiau kaip pusmečio pasiunčiau mielam bičiuliui Ražui, tai anas atsišaukė:
  - Ar nepadauginta, Dzieduli? - pirmiausia išgirdau ir karčiai šyptelėjau, o visas laiškelis atrodęs taip:
  Ar nepadauginta, Dzieduli, kad vis su angelais, vis su dangum ar dangumis, net su pačiu Dzevuliu, o kaip gi mes, čia pažemėj -daliuteisk, raželis nusitrynęs ir kiti Žalios pievos žiogai ir laumžirgiai, boružės, vabalai, laumelės pripėdintas drobeles likimėlius Grūdoj ar Merkyje skalbia... užsidarysi dar Savęsp, o mes visi lyg našlaitėliai...
Negerai, drįstu ištarti, Pranuli...
  Aš, žinoma, atsakiau mielam bičiuliui, bet jau negebėdamas atsiminti, ką jaučiau šitaip rašydamas tas keturiolika eilučių. Kiti dar vis pasako, girdi, sonetas, bet gal įdomu išgirsti ne tik ką  Bobų radijas kalba, bet ir ką paplepa atsiradusios dvi papūgėlės:
  - O dziedulis rašydamas niekuomet neužmiršta, kad būtų keturiolika eilučių. Ar manai, kad tokiame amžiuje labai protinga?
  - Negi manai, kad nusitaiko į sonetą. O ne! Tai tik jo parašas  Tai keturiolika raidžių. Suskaičiuok:
Pranas + Karlonas = 14.
  - Aaaaa! - per minutę nusitęsė papūgėlės nustebimas, o tuomet, Simajudo atlaidų dienoje, aš irgi net nepastebėjau, kaip sustojau prie man reikalingų durų.
  - Jūs  kartais gal pažįstate Arūną iš Konarskio -49. Kadaise ten dirbo. Dažnai minėdavo jus, kaip savo mokytoją. Buvo įsitikinęs, kad Vilniuje kito tokio elektronikos meistro nėra.
  - Negaiškim laiko plepalams. Sakyk, ko nori? -nebuvo draugiškas.
  Iš po švarko atlapo išėmiau Šventąja. O meistras tik mestelėjęs į ją akimis
  - Pone, betgi iki pirmo šiukšlynėlio jums tikriausiai žymiai arčiau, negu ateiti pas mane. Ir atsidusdamas: - O, Viešpatie! Betgi gal iš šiukšlynų  tokius niekalus čia ir atneša.
  - Pone! Jūs vienintelė viltis. Dėl užmokesčio nesiderėkime.
  - Manau, kad Arūnas iš Konarskio jums pasakė, kad  turiu pirmos klasės boksininko kategoriją. Ką  manote apie tai?
  Sielojai sugnybė, greito žodžio neatsirado ir mane aplenkė Šventoji:
    - Atidžiau, dzieduli, pažiūrėk į šį daktarą. Vargšas net neįtaria, kad gali būti pacientų, kuriam jis mažiau negu šundaktaris.
  - Man jis nereikalingas. Aš sveikas, - atsiliepė Kandžius., o Šventoji:
  -Ir taip, - tęsė Šventoji:

O Dieve, šovinių nėra.
Tik gilzės tuščios mėtosi aplink.
Aš išeinu atbuliniu ATGAL,
Palikęs iššūkį PIRMYN!
Nebus to šuolio, kuris priešą trypia
Ir sega pergales į vėliavų šilkus...
Užsimiršau,
                kad jau anksčiau -
                kai pajutau,
Kad mintimis pernykštėm gyvenu, 
Reikėjo melstis apkasais,
Net pergalėm
Ir, žinoma,
Iššaudytais ir gilzėm išbarstytais šoviniais.
                              (Užsimiršau,  2007-02-15)

  - Ne, ne, dzieduli, dar mūsų ne visi šoviniai iššaudyti...

36

:writing:
                                        24. Melagiai
 
   Į Naujininkus iš daktaro sugrįžau vienas, net be Kandžiaus, kuris nemirksinčiomis akimis žiūrėjo į manąsias ir  sakė:
   - Dzieduli, tikri draugai savo bičiulių nelaimėje nepaliek. Ir ypatingai karo metu.
   - Karo metu? Kur jį matai. Kalbu apie Lietuvą.
   - Aš irgi apie Lietuvą. Ir, prašau, nepyk, dzieduli, kad pasilieku ten, kur Šventoji. O tai, kad mums uždarytos visos daktaro durys, reiškia ne tiek daug, kad galėčiau ramia sąžine sugrįžti į Naujininkus. Eik, dzieduli. Kažkokia nuojauta klausesnė už mano ausis - Simajudas mums nepadeda. Gal todėl, kad ne Marcinkonių parapijoje, o gal tas Judas vis dėlto Iskariotas, o ne Tadas. Man dabar tai nedaug reiškia. Bet priešpilį įveikti, žinoma, reikia.
   - Reikia, bet tik ne iki kito Simajudo.
   - Eik, eik, dzieduli. Ant palangės prie etažerės tavo sąsiuvinis paliktas. Negerai, jeigu jį pamatys negeros akys.
   - Ak, Kandžiau, Kandžiau... Aš greitai sugrįšiu.
   - Gerai, dzieduli, bet kol kas raidžiu trijulė tegu nežino to. Ji irgi nepanoro, kad žinotume apie jos susirinkimą rūsyje. Tegu, bet mums reikia žinoti. Antraip, argi drįsčiau save vadintis šunimi?
   Sugrįžau į Naujininkus irgi neskaičiuodamas žingsnių ar besižvalgydamas - aušta? įdienoja ar temsta? Tačiau įėjęs į namo laiptinę suradau uždarinėjantį buto duris Vidini?
   -Kur tu?
   - Ė, reikia prasivėdinti, bet neklausk kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk. Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust. Laukimo laikas. O kada galima bus, net nežinau. Beje, aš irgi neklausiu, kur padėjai Šventąją ir kur pasiliko šunelis Kandžius.
   Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man gera buvo žinoti, kad į Petro ofseto spaustuvę iškeliavo dukterų parinkti eilėraščiai, bet jaučiau, kad galėjo būti geriau. Apmaudu žinoti, kad ant knygos viršelio nebus užrašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų; taip pat gyveno be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau, beje, šalia mano pavardės. Net neįtariau, kad Pelėda bus perskaitomas kaip mano literatūrinis slaptažodis. Tuomet pamatęs planuojamo viršelio antspaudą teištarė:
   - Manykim, kad kaip pirma knygelė, ne taip blogai.
   - Kalbi lyg  žinotumei, kad kada nors bus geriau.
   - Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk op, bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Tačiau kad esame melagiai, tas tiesa.
   - Melagiai?
   - Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentų, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su juose parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygelėje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
   - Betgi tu žinai, kodėl taip.
   - Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Patikėk, jog ne taip svarbu, Františekai.
   - Na, palepini tu mane. Ačiū. Tik ir girdžiu: Františekas! Františekas! Kas tau koją užmynė?
   - Bent vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
   - Ar manai, kad meluoju?
   - Atsiversk knygelę. Nesvarbu, kad kol kas tik mintyse ir nesvarbu kokį puslapį atverti, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, jog  eilėraštis Františekas išlikęs joje.
   - Juokauk toliau. Esi lietuvis, taigi tautos be subtilaus humoro žmogus, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis nusiėmė nuo galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuliau mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
Tai guli prieš akis
Eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų esu,
Geriau tikiu,
Kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia;
Iš jos į dabartį nešu
Ir biografijos skausmingas eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
Tą sausio šventą naktį
Gimusio sūnaus.

Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo"

Pavardė, vardas:
- Karlonas Vincas
Sprendimas:
-12 metų.

Lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Būti Františeku -
Lenkų vardyno sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
Tačiau mano varde
Ir Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau
Išėjusį Anapilio kely
Vadint mane Pranu
Ir neapkęsti ar mylėti.
    (Františekas, 2006-08-28)

   Taip eilėraštį skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, savyje, Savęspi, po sielą kas akimirką aušo - geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų

37

:writing:
                                                           25. Karieta

   Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip...  Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
Eik, Vidini,- paraginau mintyse. O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties.
O laikrodžiai trepsėjo: nė ra? nė-ra?..
Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. Kelių dienų, o jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek daug, jeigu jau ir man per septyniasdešimt?
   Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.

Aš:
Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį.
Dzingul dzingul ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

Aš:
Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta.

- Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš tokios būties.
Vidinio nebuvo.
Paėmiau mintimis dar nė karto rankose nelaikytą Eilėraščio sėją, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas Karietos, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti - kodėl? Tokia puiki giesmė! Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš dabar ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur. Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
- Vidini, kur tu?- vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: - Mums dar reikia pagiedot, Vidini...

Aš:
Tai va, kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

Choras:
Dzingul dzingul kojomis į priekį,
Dzingul dzingul - ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, mano žiburėlį,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.     

Jau buvau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur, matyt, labiausiai reikia dar pabūti.
Dzingul dzingul kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles..
- Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti,- dar ryžtingiau sakau, nors jau atsimenu, kad išėjo,  jo čia nėra. Ir net atsimenu, kad taip atrodžiusios Šklėrių kapinės 2000 metų pabaigoje. Ten tai paskutinis to amžiaus kapas...

38

Negraži pelėda (26)
                      Nesmagi Vidinio kelionė

Vidinis ėjo neskubėdamas, nepaisė pavėluos nepavėluos nurodytu laiku susitikti su raidžių trijule. Jau išėjęs už durų išgirdo mane giedantį Karietą. Stabtelėjo, perbraukė per veidą ranka it vasaros darbymetyje nušluostydamas prakaitą ir, nusileidęs kelias laiptais, išėjo į šaligatvį. Dar kalendoriuje vis ruduo, tačiau po Naujininkus jau sukaliojosi žiemos skersvėjai, perpūsdami, regis, iki kaulų ar net smegenų. Mintyse net šalčiau ir, ko gero, tik todėl, kad pirmą kartą išeina į susitikimą, vengdamas Pranuci, taigi man pasakyti kur ir ko. Ir - o aukščiausias! - susitikimas tai su kuo? Ogi su Ate, Bėte ir Jotu. Nors tik trys, tačiau jų visuomet pilnas butas, net norėdamas niekur nepasislėpsi ir šit prireikė ieškoti vietos, kad toks susitikimas pasiliktų paslaptyje. Argi ne kvaila, a? - kuždėjo mintyse Vidinis, - jeigu šaukštai po pietų, ar verta jais barškinti? Bet, deja, tušti puodai garsiau skamba. Ypatingai, kai jais groja raidžių trijulė. Ir atsimena, kaip buvo stumtelėtas pasižadėti ateiti į susitikimą.
- Ui, kaip negražu, dėde Vidini. Kas gali geriau dzieduliui padėti, jeigu ne jūs? O gal neteisingas yra manymas, kad net judu nežinote, kurio eilėraščiuose dvasios daugiau tavo, dėde Vidini, ar dziedulio? Trypsiu, čirškėsiu kaip lašiniai keptuvėje, neduosiu ramybės, bet darysime taip, kad būtų geriau negu yra.
- Bent nesigirk šiais savo sugebėjimais. Ar būna kada taip, kai nečirški?
- Dabar dar smarkiau. Nes, na, pagalvokite, kas žino, kuris eilėraštis geras, kuris - ne. Tik tas, kas ji skaito. Jeigu man geras, vadinasi, taip neabejotinai yra, nes man nerūpi, kaip jis atrodo antram, penktam ar dešimtam jo skaitytojui. Net jeigu tarp jų ten yra ir judu su dzieduliu.
- Ir ko iš manęs reikalauji? Ko?
- Nevaidink! Kaip artistas ne kaip atrodai. Ir nepyk, kad tiesą sakau. Kalbame ne apie vieną, du ar keletą eilėraščių. Kalbame faktiškai apie išmestą knygą. Ir net žinau, kad neblogesnę. Tai sakykite, kuo ji nusikaltusi?. Ar kad popieriaus pritrūko? Kiti - tegu meta, bet kaip tai galima daryti savo rankomis? Manau, kai atsipeikėsite, pulsitės paminklo mums statyti.
- Ir kaip tau neįgrįsta, ir kaip liežuvis neįskausta.
- Ne, paminklo mums nereikia, - ryžtingai pakeitė kalbos manierą Bėtė  ir jau šaltai, oficialiai: - Ponas Vidini, būkite paslaugus tiesai, mokykitės jai tarnauti ir malonėkite ateitį į susitikimą. Lauksime pas Bronių Maniušį jo kambarėlyje. Ir netoli, ir neaukštai, ir visi pažįstami. Puiki susitikimui vieta. Geresnės Naujininkuose net nežinau. Pradžioje taikėmės nuleisti į namų rūsį, bet ne, šitaip bus geriau.
- Nečiauškėk, Bėte, - nenusileido Vidinis, bet nepėsčia ir B. Atsitraukė truputį ir, žvelgdama jam į akis:

Jau pyktis iščiulpia mane.
Trapus darausi it žolė sausa.
O nuovargis, įplūdęs į akis,
Gyvena laukimu
Gal šiandien?
O gal ne?
Gal dar palauks?

Žinau -
TEN pykčiui ne vieta.
Bet ČIA be jo
Ar būčiau išstovėjęs?
Ar ožkos nebūtų
Apgraužusios manęs?

Kol kas dar vis
Ant savo kojų stoviu.
Sapnais dantis renku
Iš duoną krimtusios burnos,
Ir dabartis į praeitį
Taip greitai skrieja,
Kad net ir žodžiais negaliu
Pavyti jos.
(Pyktis 2006-10-30)

Ir štai dabar Vidinis, nesusivokdamas jausmuose, eina į butą, kuriame kažkada lankėsi net pernelyg dažnai, tačiau dabar jau reikėjo suabejoti, ar suras jį tarp kitų bendrabučio tipo mažučių kambarėlių. Regis, antras aukštas, bet vis dėlto - regis. Negreitą eiseną dar sulėtino it norėdamas padėti dabarčiai, kad taip greitai nesrūtų į praeitį

39

http://uploads.ru/t/6/G/Q/6GQ7U.jpg


Girdėdamas jas, dvi papūgėles, ilgą laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni - tolimesni man žmonės. Savijauta  nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada psichiatrinę ligoninę. Apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas lyg priartėja prie trečio brolio  kuomet kiti du protingi, o jis, - kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. Ak, papūgėlės, nutilkite-, daugkart prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip  duota  kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su bičiuliu Vidiniu (Pelėda), su neįtikėtinos sandaros knyga Šventąja, su visais tais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės kol kas viešumoje nepasirodo tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar- ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.

- Net labai keista, - sakau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Štai,


pavyzdžiui, ką išgirdau paskutinį kartą. Jau pripratau laukti iš jų bet ko, tačiau vis dėlto ne giedant  internacionalą
- Ir taip, - tarė (Net nežinau kuri. Jos man labai panašios). Ir girdžiu:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!
.-

Ir pertraukusi giedojimą:
- Jau kiek laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu. Bet  tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt- atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį, toli nenuskrisi.
Pirmyn , vergai, nužemintieji...
- Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą ir abi laisvos.

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim[/]

- O kas  jis, kuris čirkšt, žagt? Tas senukas...
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme  ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta!

Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt žagt, čirkšt žagt... Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo ar mes pririštos- nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi manimi? Negalėsi, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityti!?
[i] Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus.
- O! Tikrai. Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
- Kaip  suprantu, tolokai nuo zoologijos sodo. Manyčiau, kad, Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
- Taip! Taip! O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus.  Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o- cho-cho!
- Nežino, ką rašo?
- Ko stebiesi? Ir kodėl reikia jam  žinoti?
- Kaip suprasti  ar reikia žinoti.
- Pagyvensim pamatysim. O internacionalą giedoti irgi išmoksiu
[i]Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova
- O kur padėjai? -
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.


» Kūrybos oaze » NEGRAŽI PELĖDA » NEGRAŽI PELĖDA