Eilučių šventovėje -2

Žinau, kaip žydi rožė.
Sakai:
„Nuo rudenio šalnos nuvyto...
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos“.

Negreit.
Tik po žiemos.
Bet ir po jos
Dar nemenkai palaukus.
Ir nežinau, beje,
Ar gera jai toj vietoj būti
Kur ji pažįsta šaltą mirtį seseries .

Ilgai, Šekspyrai, neužtruksi pas mane. 
Kiekvieną  žodį myliu tavo, mielas,
Ir Salomėja Neris ėjo pas tave
Manydama, jog tu esi poetų Dievas,
Kai žodyje -  dangaus šviesa,
O ir tiesa, kuri
Kaip du kart du kad - keturi.

Na, o dabar – lig kito karto vėl
Šventovėje eilučių tavo.
Man miela pamąstyti apie tai,
Jog su mirtim galiu gyventi,
Paglostydamas šalnoje kelias raides
Ir pats įeidamas į jas.
2010-09-24
Pelėda
.

Iš kur šykštumas toks? (4)

Tave skaityti vis kitaip išmokstu,
Todėl ir lyros nededu iš rankų,
Pasak tavęs: „Susižavėjęs savimi“.
Nedorėlis... Eikvoju grožio lobį.
O! leiski, peržegnosiu, drauge.
Tu jau šaly, kuri manęs dar laukia,
Tai paprašyk: te užtrenkia duris!
Man tos būties tikrai nereikia –
Jeigu dangun negieda vieversys,
Girdžiu, kaip patvorį apspitę, žvirbliai čirškia
Ir te nedrįsta čia užklyst šaulys.
Man gera atsikvėpt net į mažytį nieką
Ir kaip bažnyčioje, priklaupus prie altoriaus,
Pagarbint gyvastį, parodančią į Dievą
Ir visą ko pasaulyj sutverimą...
Išbrauki iš soneto savo eilutes:
“Tu, kaip šykštuolis, viską  pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.“

Štai plunksna, popierius ir rašalas ant stalo
Naktis, pilna akimirkų džiugių
Kai nieko kito, o tik judu du
Ir parašyk:
Gražuole mano,
Pagailėkim Prano,
Nelyg šešėlis vaikščioja ir meldžiasi tavim,
Ne su manim -
Su juo pabūk šitoj naktyj...

Tyli?
Kodėl, o Viljamai Šekspyrai?
Iš kur šykštumas tavo toks, brolau?
Kodėl net nemanai, jog tavo Lyrai
Su manimi gal net būtų geriau?
.

Ar reikia klaust? (6)

Žinau, ko nori klausti, bet neklausk.
Diena tokia, kad man nerūpi,
Ar kas iš būto žavesio belikę.
Paglostau savyje tautos paminklus
Ir atmintį, kurią turiu.
Štai plynė ta, o Viljamai Šekspyrai,
Kur „Žalgiris“ kadaise liejo kraują -
Reikėjo pergalės
Ir net savęs nepagailėta: 
- Mirtie, atkąski mūsų tiek, kiek reikia
Ir dink ir čia, pajutusi sotumą.

Jogaila rožinį pakėlęs laiko,
O Vytautas atšiaurų kalaviją. 

Sakyki, prie kurio glaudiesi?
Ir rodyki, kaip tikrą savo sūnų:
“Pažvelk, štai mano atžala jauna,
Geriausio žilo plauko puošmena,
Gyva jaunystės mano dalelytė“.

Aš nesakau, kad linksma man,
Palikus pergalę, į dangų žengti,
Bet prieinu prie Vytauto
Ir pirmą kartą jam sakau:
- Didysis.
O atsigręžęs padėkoju tam,
Kas mirtiną man kirto smūgį -
Pasaulyje reti stebuklai,
Kai netgi nežinai,
Kad nemirtingas.

Bet - stop! Aš, regis, paklydau savy
Ir tavo priekaištų jau neišvengsiu.
Žiūrėki, Viljamai, į mano blėstančias akis:
Kiek džiaugsmo ten!
Kiek nuostabos gražiausios!
Nėra gražuolės tos,
Kurios glėby
Tu šitiek palaimos sulauktum.
Tai kam tau klaust,
“Kur mano žavesio likučiai šiandien“?
Pasidalinkite su kitais
2010-10-05
.

Bandau išgauti muziką (8)

Pagrodamas savim
Bandau išgauti muziką kilnesnę
Ir sąskambiuose  ataidėjusių aistrų
Prakalbint užsilikusį poetą,
Tačiau išties atrodo taip -
Žemelės kelmu nesuarsi.
Užspringsta žodis gerklėje
Ir tyloje
        jau net Šekspyras neprabyla.
Jam reikia, kad bent veidrody
Manos jaunystės bruožus pamatytų.
O jau tada:

„Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamta“.

Aušrinė ar Vakarė?
Na, sakyk,
Katra iš jųdviejų gražesnė?
Žinau, broleli, kad nesi kvailys -
Tai ta pati dangaus žvaigždelė.
O jeigu dar galėtum prisimint -
Tai vyturys ne tik ryte
Į dangų savo giesmę kelia!

O Viljamai, kiekkart sakiau -
Palik ramybėje mane!
Žinau,
Kad manimi į publiką nešioji savo sonetus,
Bet kaip man pasakyti, kad abu
Ištikimai dar vis tarnaujame dvasingai lyrai?
O išsišokėliai?
Jų buvo daug.
Ir bus daugiau...
Dainuokime, giedokime, Šekspyrai:
[i]„Tu savo bruožus veidrodyj matai.
Jei pakartoti jų nebus  tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas  moterį ir gamtą.“

2010-10-17
Pelėda