Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » SU ŠEKSPYRU » SUSTABDĖ SONETU:


SUSTABDĖ SONETU:

Сообщений 1 страница 10 из 39

1

:writing:

SUSTABDĖ SONETU http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/639-1.jpg

2

Ką daryti?

Užstrigo mano laikas.
Net nežinau,
Kuomet va šitaip – ką daryti?
Šekspyras mesteli sonetą:
- Paskaityk!
Ir išgirstu,
Kaip iš toli toli:
„Iš gero medžio laukiam atžalos... “

Bet, mielas,
Atsibusk ir rodyk į save,
Tą atžalą, pakėlusį į dieną.
Norėčiau prisiglaust prie jos,
Bet kažkodėl nesurandu.
Sudunda vienas, kitas būgnas,
Kažką užbliauna šaukt triūba -
Nejau tai tavo atžalą?

O juk atsimenu -
Net ir tuomet,
Kai tavo žvakė buvo uždegta,
Dar vis, manei, o Viljamai  - ne tu,
O Dievas miršta.

Įstrigusiam laike perdaug pavojų.
Ir šitokia mintis labai gyva,
Tačiau truputį kiek kitaip galvoju:
Poetas tarsi žemė
Paima, kas sutelpa į sėją
Ir sugrąžina  šimteriop daugiau.

Ar daug iš tų,
Kuriuos žinau,
Su manimi va taip suvokti geba?.

3

Eilučių šventovėje -2

Žinau, kaip žydi rožė.
Sakai:
„Nuo rudenio šalnos nuvyto...
Bet greit kita jos vietoj suliepsnos“.

Negreit.
Tik po žiemos.
Bet ir po jos
Dar nemenkai palaukus.
Ir nežinau, beje,
Ar gera jai toj vietoj būti
Kur ji pažįsta šaltą mirtį seseries .

Ilgai, Šekspyrai, neužtruksi pas mane. 
Kiekvieną  žodį myliu tavo, mielas,
Ir Salomėja Neris ėjo pas tave
Manydama, jog tu esi poetų Dievas,
Kai žodyje -  dangaus šviesa,
O ir tiesa, kuri
Kaip du kart du kad - keturi.

Na, o dabar – lig kito karto vėl
Šventovėje eilučių tavo.
Man miela pamąstyti apie tai,
Jog su mirtim galiu gyventi,
Paglostydamas šalnoje kelias raides
Ir pats įeidamas į jas.
2010-09-24
Pelėda
.

4

Kaip vyrui vyras... (3)

Sakai, jog meilės priešas?
Kad grobiu turtus jos?
O Viešpatie, atleiski jam
Net jeigu jis Šekspyras!..
Ne kaip atrodai, Viljamai, ne kaip,
Va šitaip į mane parodęs,
Ir nešdamas netikrą žinią
Kad „savyje vien sau jėgų“ semiu..

Tau vis dar regisi, kad Dievas mylinčių nebaudžia,
Kad upės gali vandenis išspraust krantais,
Bet lūpose jau miršta paskutiniai žodžiai,
Atodūsiais dejuodami, kad tos,
Kurios gražiausios -
Nebučiuotos lieka.

Todėl kaip vyrui vyras į akis sakau -
Užuolankom nevaikščioki,
Į tikslą tiesiai šauki...
Tiek daug mylėjęs, o, deja,
Nėra prie ko širdies priglausti,
Kai žvaigždės jau sukrito Nemune.

Dejuok, širdie, ir paskutiniais žodžiais,
Minėdama gražuoles, liekančias kitiems.
O tu man, Viljamai, jau nusibodęs:
“Nenešk, girdi, į karstą dovanos retos,
Kurią gavai iš motinos
.

5

Iš kur šykštumas toks? (4)

Tave skaityti vis kitaip išmokstu,
Todėl ir lyros nededu iš rankų,
Pasak tavęs: „Susižavėjęs savimi“.
Nedorėlis... Eikvoju grožio lobį.
O! leiski, peržegnosiu, drauge.
Tu jau šaly, kuri manęs dar laukia,
Tai paprašyk: te užtrenkia duris!
Man tos būties tikrai nereikia –
Jeigu dangun negieda vieversys,
Girdžiu, kaip patvorį apspitę, žvirbliai čirškia
Ir te nedrįsta čia užklyst šaulys.
Man gera atsikvėpt net į mažytį nieką
Ir kaip bažnyčioje, priklaupus prie altoriaus,
Pagarbint gyvastį, parodančią į Dievą
Ir visą ko pasaulyj sutverimą...
Išbrauki iš soneto savo eilutes:
“Tu, kaip šykštuolis, viską  pasiglemžęs,
Patsai save skriaudi, skriaudi kitus.“

Štai plunksna, popierius ir rašalas ant stalo
Naktis, pilna akimirkų džiugių
Kai nieko kito, o tik judu du
Ir parašyk:
Gražuole mano,
Pagailėkim Prano,
Nelyg šešėlis vaikščioja ir meldžiasi tavim,
Ne su manim -
Su juo pabūk šitoj naktyj...

Tyli?
Kodėl, o Viljamai Šekspyrai?
Iš kur šykštumas tavo toks, brolau?
Kodėl net nemanai, jog tavo Lyrai
Su manimi gal net būtų geriau?
.

6

Sustabdė sonetu (5)
             
               Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių

Yra vaizduotėje gyvenimai kiti.
Net ir saviškis ten kitoks -
Sustoję traukiniai,
Lėktuvai nuo dangaus nukritę
Ir net gagarinai negimę ten,
Tačiau šuoliuoja Vytauto žirgai,
Ieškodami poetų,
Ir geria jūroje, kuri
Lig šiolei nesumenkus širdyje -
Banguoja praeities didybe,
Juodoji vis,
Vis paskanduoja:
- Lietuva!

Ir man šiandieną
Lyg į širdį  –  ietim!..
Tai ar gali, žmogau, įspėti kas ir kaip -
Kai ieškau Vytauto kariaunoje poetų
Šekspyras stabdo sonetu:

„Kai raukšlėse tau bus jaunystė dingus
Ir penkiasdešimt rūškanų žiemų
Prislėgs pečiau tau... “

O Viljamai Šekspyrai,
Nevaikyk manęs vien po mergas.
Aš dar nepelnęs meilės jų.
Menka paguoda, jeigu vyras,
Kuomet dar vis - be kelnių.
Su Vytautu išjosiu girdyti žirgus,
Nors man dar tik septyniasdešimt...

Dar palaikyk sonetą,
Ir man juk negražu
„Žiūrėt į grožio skarmalus niekingus“
Kai po mintis likimai klaidžioja žmonių
Ir netiki, kad raukšlėse jaunystė dingus.
Ir tu, mergišiau, netiki, kad taip -
Esą, poetai velniažin ką sumanyti gali -
Užmirškime, kad kapinės yra,
O ten netgi ne raukšlės,
Ten kryželiai.
.

7

Ar reikia klaust? (6)

Žinau, ko nori klausti, bet neklausk.
Diena tokia, kad man nerūpi,
Ar kas iš būto žavesio belikę.
Paglostau savyje tautos paminklus
Ir atmintį, kurią turiu.
Štai plynė ta, o Viljamai Šekspyrai,
Kur „Žalgiris“ kadaise liejo kraują -
Reikėjo pergalės
Ir net savęs nepagailėta: 
- Mirtie, atkąski mūsų tiek, kiek reikia
Ir dink ir čia, pajutusi sotumą.

Jogaila rožinį pakėlęs laiko,
O Vytautas atšiaurų kalaviją. 

Sakyki, prie kurio glaudiesi?
Ir rodyki, kaip tikrą savo sūnų:
“Pažvelk, štai mano atžala jauna,
Geriausio žilo plauko puošmena,
Gyva jaunystės mano dalelytė“.

Aš nesakau, kad linksma man,
Palikus pergalę, į dangų žengti,
Bet prieinu prie Vytauto
Ir pirmą kartą jam sakau:
- Didysis.
O atsigręžęs padėkoju tam,
Kas mirtiną man kirto smūgį -
Pasaulyje reti stebuklai,
Kai netgi nežinai,
Kad nemirtingas.

Bet - stop! Aš, regis, paklydau savy
Ir tavo priekaištų jau neišvengsiu.
Žiūrėki, Viljamai, į mano blėstančias akis:
Kiek džiaugsmo ten!
Kiek nuostabos gražiausios!
Nėra gražuolės tos,
Kurios glėby
Tu šitiek palaimos sulauktum.
Tai kam tau klaust,
“Kur mano žavesio likučiai šiandien“?
Pasidalinkite su kitais
2010-10-05
.

8

Žaliuojanti lazda (7)

Palik mane.
Į delną pinigą dedu –
Mokėk išgaut geresnį žodį.
O šie, įstrigę pašinu aštriu,
Ramybės net mintim neduoda:
“Atvės su metais kraujas tavyje. “

Atvėso, Viljamai Šekspyrai.
Žiema jau palenkė pečius
Ir sieloje jausmai aprimę,
Bet kaip bebūtų patikėti nedrąsu –
Ten Grunvaldas gražina savo vyrus,
Ir gera, kad sutikti juos galiu
Į senio lazdą įsispyręs.
Išnyksta rūškanų dienų vienatvė.
Jos vietoje užgieda angelai.
Gyvybė it lazda
Į gerą žemę įbesta
Iš naujo netikėtai sužaliuoja.
Išties, laimingi metų neskaičiuoja!
Va toks dabar esu -
Bent  išmone gimtosios žemės darbininkas. 
Ir nekalbėki, Viljamai, kad kam neįdomu
Matyti kaip lazda žaliuoja.

2010-10-12

9

Bandau išgauti muziką (8)

Pagrodamas savim
Bandau išgauti muziką kilnesnę
Ir sąskambiuose  ataidėjusių aistrų
Prakalbint užsilikusį poetą,
Tačiau išties atrodo taip -
Žemelės kelmu nesuarsi.
Užspringsta žodis gerklėje
Ir tyloje
        jau net Šekspyras neprabyla.
Jam reikia, kad bent veidrody
Manos jaunystės bruožus pamatytų.
O jau tada:

„Jei pakartoti jų nebus tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas moterį ir gamta“.

Aušrinė ar Vakarė?
Na, sakyk,
Katra iš jųdviejų gražesnė?
Žinau, broleli, kad nesi kvailys -
Tai ta pati dangaus žvaigždelė.
O jeigu dar galėtum prisimint -
Tai vyturys ne tik ryte
Į dangų savo giesmę kelia!

O Viljamai, kiekkart sakiau -
Palik ramybėje mane!
Žinau,
Kad manimi į publiką nešioji savo sonetus,
Bet kaip man pasakyti, kad abu
Ištikimai dar vis tarnaujame dvasingai lyrai?
O išsišokėliai?
Jų buvo daug.
Ir bus daugiau...
Dainuokime, giedokime, Šekspyrai:
[i]„Tu savo bruožus veidrodyj matai.
Jei pakartoti jų nebus  tau lemta,
Nuskriausi savo grožį nekaltai
Paniekindamas  moterį ir gamtą.“

2010-10-17
Pelėda

10

Mano gražuolės (9)
                             
                                   skiriu Gmitei

Rudens šalna po sielą vaikšto
Ir kartais neatrodo, kad greta esi,
O jei esi, tai vėl ne toks, kurį
Surasdavau kadaise posmuose sonetų,
Mokėdamas ramiai pamot ranka
Į tavo žodį, kaip į mielą nieką,
Net kai paklausdavai:
„Nejaugi sutinki būt sau karstu
Ir negeidi prailgint savo gentį? “

Dabar lėtai akim slenku
Per šitą dvieilį fragmentą –
Girdėdamas,
„Kuri gražuolė nenorės, kad tu
Jos dirvą jauną trokštum išpurenti? “ –
Ir gęsta žavesys eilių,
Nes juk prisimenu,
Kieksyk dėl to buvau kvailiu,
Manydamas, kad jei poetas,
Tai Dievo lūpomis kalbi,
Ir tavo žodis, kaip ir jo - man šventas.

Damų pasaulyje, o Viljamai Šekspyrai,
Esi toks mulkis, kaip ir aš ---
Mano gražuolės užsispyrę
Ir neketino būt purenama dirva.
Didžiuojuosi jomis,
Ir atpildo didesnio jau nereikia –
Bučiuoju atmintim, širdim, giesme –
Per mano vakarėjančias dienas jų daug praeina
Ir nė vienos, kurios pajėgčiau nemylėti,
Viljamai, nėra.                                   2010-10-19


Вы здесь » Kūrybos oaze » SU ŠEKSPYRU » SUSTABDĖ SONETU: