Kūrybos oaze

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Kūrybos oaze » SU ŠEKSPYRU » SUSTABDĖ SONETU:


SUSTABDĖ SONETU:

Сообщений 21 страница 30 из 39

21

Kas pagalvos? (20)

Žvelgiu,
Kur mums parodęs -
Aušroja ten, 
Padange žėrinčia įsidega rytai.
Gražu matyti ir gyvent nebloga,
Kai tiek nepaprasto aplink matai.
Net negalvoji, kad va šitaip būna,
Net nepaklausi – o kodėl?
Ir nesvarbu net – Dievas ar Perkūnas
Pasaulį prausia akyse kasdien.
Bet šit, ar ne todėl, bičiuli mielas,
Nublanksta dieviškų esmių dalykai,
Apsnūsta sąmonėj didingi reiškiniai?
Man nuostabu, kai tavo žodyje,
Mintis, suspurdusi it šventė,
Paragina bažnyčias Žmoguje statyt,
Net išgirstu, kaip prie altorių angelai,
O Viljamai, visais šekspyrais gieda:

„Antai, pažvelki: rytuose aušra
Liepsnotą galvą iškilmingai kelia“

Bet tu taip pat supraski ir mane -
Tai ne akimirka,
Tai tas, kas neišnyksta niekada.
Palikusi rytus, mane, tave
Kitur kitiems jau šviečia nepavargus.
Gyvenimas – ratu,
Gyvenimas klajojant aplink saulę.

„Ir tu į ją žiūri akim giedra
Ir spindulingą laimini jos kelią“.

Kas pagalvos už mus,
Kodėl taip klaidžiai manosi,
Kad esame centre?

2010-12-02

22

Kai tyli astronomas (21)

“Auksinei jos didybei tu lenkies“

Gražu it mūzoje
Kai šitaip apie saulę,
Bet protarpiais,
Jei protas atsigauna,
Aš noriu gatvės,
Noriu kautis,
Ir publikos, kuri maištauja.
Tas auksas vis dėlto į naudą neišeina,
Net ir karaliai, juo apsvaigę,
Išmirė, nunyko, ačiūdie.
Suklusk, širdie:
Mano šalies pirkaitėj mažoje -
Šekspyrą vėl ateinantį girdžiu,
Akim poetiškai sužiurusį į saulę:

“Tačiau kada, pavargus danguje,
Liūdnai pakalnėn rieda ji pro ūką.. “

Ar negeriau pasižvalgyti po save
Ir, aiktelėjus, pripažint ūmai -
Kiek daug tamsos, į saulę žiūrint,
O Viljamai, išlieka žmoguje.
Tik tavo - mano ji akims liūdna,
Tik tau ir man įrydusi į ūką,
Tačiau kiti ten sveikina ją patekėjus,
Pakilę paukščiai pašaukia giesme
Ir džiaugiasi, pražydę ryto rasos.

Pasauli stebuklingas,
Dievo Žodyje esąs!
Nelengva mums įžvelgt tiesas
Net ir į saulę žiūrint -
Vieniems ji leidžiasi,
Kitiems jau teka
Ir tyli astronomas,
Nenorėdamas paneigt iliuzijas gražias
Nuo saulės nusigrįžtantiems
Nakties puse.

23

Dievas visuomet toli (22)   
           

Žinau -
Kartojamės ir lyroj,
Bet argi verta pykti?
Dėl to taip darom, kad gražu.
Atėjome į vakarą ir tylim
Žiūrėdami, kai saulė leidžias pamažu.
Tačiau ar būtum, Viljamai, Šekspyras,
Jeigu neatsilieptum sonetu?

“Visi, kur neseniai žavėjos ja,
Dabar į kitą pusę veidą suka“.

Bet ar – visi?
Aš nebijau paglostyt mintimis
Didingą žygį - saulės laidą.
Nors ir žinau – tikrai nenusileis,
Aukščiu virš jos jau atsimerkia žvaigždės
Ir siaubas ima
Kaip lig jų nežemiškai toli.
Beribėje erdvėj sukritę Dievo žodžiai,
Netgi ne gėda, jei nesąmones šneku –
Saulės laida va taip akims atrodo,
O protas stebisi –
Tikėkite manim,
Bet ne akim...
Iliuzijų peizažuose poetai net žvaigždes išrankios,
Tai argi nuostabu,
Jei Dievas visuomet toli.
Ir nesvarbu į kokią pusę veidą gręži -
Pasaulis nesikeis dėl to.

2010-12-16

24

Neišpusto vėjai (23)

Aš netgi nemąstau,
Ar daug tiesos
Kai išgirstu:
“Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave“
Žinau tikėjimus tavus -
Esą, po žemę vaikščios mano palikuonys,
Kažkas žiūrės ir pasakys:
Jeigu ne toks, kaip aš,
Tai bent truputį panašus.

O Viljamai, bendrapilieti mielas,
Praėjo šimtmečiai ilgi,
Bet jeigu kas ir sakęs -
Antai, jis į Šekspyrą panašus...
Tegu iškris iš mano rankų žvakė,
O ką kalbu,
Te negirdi dangus,
Bet tu tikėk:
Esi ir būsi
Su savo lūkesčiais, tiesa,
Pasaulį glebėsčiuojant širdimi.
Tai kam man tavo palikuonys,
Jeigu štai toks man ir po šimtmečių esi?

Tačiau išties
Daugsyk esu girdėjęs,
Ir kaip bebūtų miela ar graudu,
Tų žodžių neišpusto vėjai,
Vis priimu,
Vis prie širdies glaudžiu,
Nors vis giliau klimpstu į laiką,
Nors juos pakelt kaskart sunkiau.
Bet ir dabar,
Žodis į žodį vėl rašau:
“Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave“.

Net nežinau, kaip šitą frazę išmąstyti,

Su duona ją suvalgyti ar lašiniais -
Žili kaip amžiai akmenys suyra,
Nuklimpsta titnaginės po žeme,
Bet nuojautose
Suplevena ta viltis gera -
O gal bent savo ūsais,
Bent barzda esu Šekspyras
Ir, Dieve, duok, kad tai būtų tiesa.
****************

25

Šimtmečiais neatskirti (24)

Jau nemažai pavaikščiojom kartu,
Net pamanau,
Kad sieloje žmogaus
Kitaip atrodo laikas -
Sustojęs gal,
Gal dar kažkas ne taip,
Bet panašu, kad jis
Kaip vynas butelyje laikos.
Ir pats, beje, tu, Viljamai, žinai
Kiek nuotaikų visokių atneša širdims
Į sonetus suėję tavo posmai,
Nors, regisi, įpratom būt kely
Ir niekam tai nenauja -
Kalba kur kas juk esam greitesni
Ir kūnas paskui žodį, oi,
Negreitai atkeliauja.
Betgi jaučiu ir ranką ant peties padėtą.
Vadinasi, čia pat, greta, arti
Ir šimtmečiais ilgais neatskirti,
Dėkoju tau už šitokį artumą
Ir rūpestį, kurį girdžiu:

Tu- muzika. Dėl ko gi nusiminęs
Akordų tyro skambesio klausais?
Dėl ko, sakyk tu trokšti vien kankynės
Ir taip žaviesi liūdesio garsais?

Bet jeigu muzika tokia -
Ką dar galėčiau padaryti,
Užburtas šitokia dalia?
Aš nebaigiu dar jos,
Nuo muzikos (arba savęs) – nebėgu.
Pasineriu akorduose kaip vakaras dienoj
Net nežinodamas, kas bus rytoj
Ir... gyvenu.
O jeigu muzika bent kiek liūdna...
Taigi į vakarą pakrypusi, Šekspyrai,
Tik nemanau, kad sprangiai,
Lyg druska ant duonos pabarstytai lyrai
Reikėtų melstis aimana
Ar neišeiti iš bažnyčių.

26

:suspicious:
Padėk, Dzievuliau, pažibėti

Jeigu užtektų laiko
Pakartot kelionę
Ir mintimis apvaikščioti kilnias frazes,
Turbūt meiliau galėčiau padėkoti -
Nors žemė - Dievo 0buolys – tokia maža
Ir vis dėlto joje išauga žmonės
Mirties nenugalėti
Ir kaip stebuklai
Kito daliai jautrūs.

“Kas tavo širdį gedulu aptraukia?

Nejau galiu manyt, kad iš toli
Į mano dvasią atsišaukęs,
Va šitaip, Viljamai, tu man kalbi?  :sceptic:
Arba ir vėl: 

“Gal priminė harmonija švelni
Tavos vienatvės tuštumą nejaukią,
Kurioj be draugo mielo gyveni?

Akmuo į akmenį
Tik skrydy dužta
Ir visa ko skeveldros byra
Pasėkoje tik neramios būties.
Ar nemanai, garbus bičiuli,
Jog ir vienatvė
Gyvastį ant delno savo laiko,
Kad dar, kad dar minutę- kitą
Galėtų pažibėt,
Norėdama harmonijos ir muzikos daugiau?

Kaip dovaną gyvenimą imu ir tokį, 
O ji, vienatvė - dangiškai gili.
Pro ją žmogus įeina
Bent pavaikščiot Savyje -
Nepaprastai prasminga ji.
Galbūt ir mudu čia todėl kartu,
Kad ji, Vienatvė,
Neramioj žmogaus būtyj
Bent mirkteli atokvėpiu ir laisve.
Nepyki, Viljamai,
Bet šiandien ją imu
Kaip mielą draugą,
O tu, Dzievuliau, pažibėti mums padėk,
Kad ir vienatvėje
Neatsimuštum kaktomis į sienas...

27

Paglostyk sunkų žodį

      Su Šekspyru - 26    http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/801-1.jpg

Atleisk,
Bet aš dar nebaigiau,
Nes tavo žodžiai it žarijos
Kurios į sielą įžertos
Ir degina karštai,
Net atvaizdas Švenčiausiosios Marijos
Išgirdo mano maldą, bet, deja,
Ugnis krūtinėje negęsta,
O tuos žodžius it papūga
Kartoju vis paskui tave ir... 

“Girdi tu, kaip ranka stygas užgavo,
Kaip gieda jos po to ilgai ilgai -
Lyg vieną bendrą dainą uždainavo
Ir motina, ir tėvas, ir vaikai. „

O ne, man būti tokioje lemtyj neteko,
Nors ir vaikai yra,
Yra žmona.
Atsimenu dažniau, kaip žmonės sako:
Ne dievas -
Velnias surenka poras,
Paduoda taurę gėrimo ir triūbą pūsti,
Kad triukšmo kuo daugiau
Ir maišaties poetų galvose..
Ir jau tuomet kaip tu, o Viljamai,
ir jie kaip šventę gieda:

„Byloja tau garsai darnaus koncerto,
Kad merdėti vienatvėje neverta“

Paglostyk sunkų meilės žodį, mūza,
Kantrybe ir gyvenimo tiesa -
Tiek daug skeveldromis tokių porų sudužta,
Kuomet įėjus muzikon
Sunyksta pareiga.

28

Supykę tavo žodžiai

Su Šekspyru -27 http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1051-1.jpg

Ilgai tylėjau.
Per ilgai.
Tačiau dabar
Prisipažinti tenka –
Nesuprantu, o Viljamai, tavęs:

“Turbūt bijai tu ašarų našlės,
Kad tau gyvent vienatvėj neįgriso.“

Vienatvė man - jau ne bausmė.
Tegu be ašarų gyvena ta našlė,
Juolab, jeigu manai –
Esą, dėl jų vienatvėje laimingas.
Ir nesmagu girdėti, kai:

“Bet jei mirtis tavęs nepagailės,
Tai gedulas apglėbs pasaulį visą.“

Nepagailės, mielasis, ne!
Tokių dalykų ji nežino -
Galinga ir didi, kai su dalgiu –
Teisinga, kai ir nemirtingą
Į savo pradalgėlę ima. 
Bet būna, Viljamai, žinau –
Atsimuša dalgiu ir...
Žiežirbos putoja.
Bet apie tai ne man kalbėti tau.
Sakyk, brolau,
Koks jausmas sieloje žmogaus,
Kai jis numirt nemoka?
O konkrečiau - jeigu našlė,
Tai ar paverkti bent gebėtų,
Išsprausti ašarą į savo nemirtingą būtį?
Jeigu našlys,  į vienumą įkniubęs,
Ar sugebėtų jis vienatvėje laimingu būti?
Tik neskubėk!
Nešauk dangun,
Kaip ryto vyturys giedoti -
Per žiemą girgždančiu sniegu einu
Ir sielą degina supykę tavo žodžiai:

“Matyt, visai tu neturi širdies,
Jei su savim lyg budelis elgies!“

2011-01-10 04:29:52
Pelėda

29

Vis esam gražesnihttp://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1069-1.jpg

Nepaisyki, jei kartais
Pamatysi abejingą.
Dienas skaičiuodamas
Ir vos ne šimtmečio sulaukęs,
Galėčiau negirdėti kaip ir ką
Sonetais viešumai kalbi.
Tačiau - o  ne!
Netgi prašau -
Priglausk ir mano žodį -
Tegu kaip dulkę sėdusią,
Bet vis dėlto...
Kiti jau juokiasi:
- Pašėlo senis!
Vos į  moterį parodai
Ir jis tuoj pat it bitė prie medaus.
Bet, Viljamai, ji, Moteris,
Ir mano amžių laiko.
Galbūt per atmintį dažniau,
Tačiau tiesa ši įkvėpia gyventi –
Nėra pasaulyje ne vieno senio,
Kuris anksčiau, vėliau
Nebūtų Moteries bučiavęs...
Tai patylėtum gal su savo dainele:

“Bedalei našlei bent vaikų veiduos
Brangus jos vyras gyvas pasilieka“

Galbūt sergu.
Tačiau nesu kapuos.
Ir aš ja, Moterim šita, žaviuos,
Kad ašarotoje našlės dalioj
Dar gali atsiminti ir galvoti apie jį,
Tačiau ne tas juk karžygys,
Kuris, išlepęs mylimos glėby,
Skaičiuoja palikuonis savo
Ir niurzgia, kad kiti ne taip gyvena: 

"O tu prastumsi amžių be naudos
Ir atminimui nepaliksi nieko."

Net jeigu taip,
Nedaug bėdos,
Nes savo lemtimi
Nenoriu ženklint ateities –
Te palikuonys patys už save kalbės.
Ar neatrodo tau, o Viljamai Šekspyrai,
Kad nuo beždžionės toldami,
Su kiekviena karta
Vis esam gražesni?

2011-01-16 12:12:20
Pelėda

30

Vėl jaunas     http://peleda.mybb.ru/uploads/000a/ec/5a/1072-1.jpg
Atrodo,
Nyksta žodis – veltkleidys.
Žodynai kalbina, tikėdami atgimimu,
Tik nežinau, ar jis 
Lietuviui burną kada šildė.
Bent man nesavas,
It atėjęs iš dievų miškų,
Kur vaikščioja šešėliai klaidūs,
Bet štai sonetas ir girdžiu-
Įsiterpia į muziką Šekspyras:

“Turtus be saiko švaisto veltkleidys,
Bet jie nedingsta, o tik vietą maino“

Aš irgi šitą pasaką žinau
Ir nemanau, kad ji klaidina –
Čia daug pilių iš smėlio,
Iš fantazijos lakios,
Iš priežasčių turėti tai,
Ko nieks pasauly dar nežino,
Kaip sakoma- ir aš buvau,
Ten valgiau, gėriau,
Burnoj neturėjau...
Na, o kai pasaka nutyla,
Šekspyras sveikinasi lyra.

O Viljamai, biesai tavęs nematė!
Kaip pasaka man prikalbi nesąmonių mielų,
Bet gera būti su tavim, oi, gera,
Net ir tuomet, kai pykstu ar tyliu.
Štai ir dabar:

"Tačiau tasai, kas grožį pražudys,
Nebeprikels jo niekad jokia kaina.“

Į veidrodį pakilęs vyturys,
Dangum akis gražiai užspaudžia –
Ten, po vokais,
Po daugel metų,
Vėl vaikštau jaunas kaip kadais
Ir nežinau senatvės...

2011-01-17 
Pelėda


Вы здесь » Kūrybos oaze » SU ŠEKSPYRU » SUSTABDĖ SONETU: